Česlovas Iškauskas. Rugsėjis: kaimo bambeklio pastabos


Kaimo keliukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaimas ištuštėjo. Po didelių vasaros kaitrų užėjusios vėtros tarsi iššlavė visus daržus, nukratė sodus, o ir laikinieji sodybų gyventojai, daugiausiai atsikėlėliai iš miestų (toks ir šių eilučių autorius) susikrovė mantą ir pasipustė padus grįžti į savo niūrius blokelius. C‘est la vie – pasakytų prancūzas.

Bet vis tiek rugsėjis dar buvo kaimiškas, tad ir žvilgsnis iš Aukštaitijos aukštumų į Lietuvą – šiurkštus, dygus ir senatviškai bambekliškas…

I pabambėjimas.

Prezidento rinkimai daugiau kaip po 7 mėnesių, gegužės 12 d. Tarp I ir II šių rinkimų turo, o greičiausiai per antrąjį (tikslią datą likus 6 mėnesiams paskelbs Seimas), vyks rinkimai į Europos Parlamentą. Gi keletu mėnesių anksčiau, kovo 3 d., – savivaldos rinkimai. Vienas išrinktasis savivaldybės tarybos narys taps meru.

Pagal Konstituciją Dalia Grybauskaitė negali kandidatuoti daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, bet padariusi 5 metų pertrauką ji vėl gali tikėtis valdyti šalį. Antroji jos kadencija baigiasi kitų metų liepos 12 d., tad po antrojo rinkimų turo (jeigu jo prireiks) ji dar spės šį tą nuveikti.

Neimsime vertinti D. Grybauskaitės 10 metų prezidentavimo, bet, atrodo, su ja „tauta grybo nepjovė“ (tai aliuzija į mano ironišką straipsnį „Ar tauta grybą pjaus?“, paskelbtą Bernardinai.lt 2009 m. kovą (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-17-ceslovas-iskauskas-ar-tauta-gryba-pjaus/26663).

Nepaisant jos kai kurių biografijos niuansų, nepamatuotų pareiškimų, pabrėžtinai Vakarų lyderiams įsiteikiančio elgesio, dabartiniams aštuoniems apsisprendusiems kandidatams sunkoka sukomplektuoti kažkuo išsiskiriančią savo vertybių sistemą. Vienas užsimojęs pakeisti visą pasaulį, kitam užtenka išgryninti tautinę savastį, trečias gi pasisako už besąlygišką bendravimą su Maskva, ketvirtas – atvirkščiai – siūlo visiškai nutraukti santykius su Kremliaus Rusija…

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kol kas retas rinkėjas linkęs apsispręsti, už ką jis balsuos. Pretendentai į kandidatus dairosi, kaip vienas kitam įkąsti, ir šioje varžybose pirmauja Pavilionis bei Ušackas. Kiti gi užsiima „zondažu“: kalba aptakiai, neneigdami būsimo varžovo, tik, pataikaudami visuomenei, negailestingai kritikuoja valdžią.

Žmonės vis dar laukia mesijo. Tarp pretendentų įsiterpusi Šimonytė daug kam įžiebė naują viltį, tačiau su šypsena prisimenu 92 metų itin aktyvios senolės iš Aukštaitijos žodžius: na, ir vėl boba, tai jau ne… Kiti vis dar viliasi matyti Matijošaičio pavardę, kai kas tikisi Konstitucijos barjerus pralaušiančio Pakso atgimimo, Juozaičio „šviežio vėjo“ dvelktelėjimo…

Politologas A. Krupavičius „Respublikoje“ taikliai pastebėjo, kad „kai kuriems kandidatams į prezidentus geriau neiti“. Jis tvirtina, kad ir iš televizijų pagalbos perdaug tikėtis neverta. Antai, sako politologas, „Nacionalinis transliuotojas turėtų būti neutralus ir objektyvus, pateikti visų kandidatų požiūrius visuomenei. Dabar šališkumas yra akivaizdus.“ Į vieną diskusiją jis pamiršo tik Juozaitį…

II pabambėjimas.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kažkas yra pasakęs, kad miškai – valstybės plaučiai. Dar jaunystėje, rašydamas eiles, mišką palyginau šilta krosnimi… 2014 m. duomenimis jie užima lygiai trečdalį šalies teritorijos, arba 2177 tūkst. ha plotą. Turime 5 nacionalinius, 30 regioninių parkų, 6 gamtos rezervatus ir kitus saugomus miškų objektus (Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenys). Bet kas čia atsitiko, kad visuomenė muša pavojaus būgnus? Valdžios vyrai ir verslininkai sako, kad keliama bereikalinga isterija. Susikūrusi visuomeninė organizacija „Tinklas“, jau surinkusi kelis šimtus tūkstančių parašų prieš plynus miško kirtimus, tvirtina, kad mūsų miškai neleistinai niokojami ir parceliuojami.

Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rašydamas šias eilutes, žvelgiu pro savo sodybos Labanore langą. Iš trijų pusių ją supa kirtimai. Vieni senesni, čia jau sužėlę liauni berželiai, kiti padaryti tik ką, paliekant suverstų šakų biržes, aukštus kelmus ir vieną kitą apykreivę pušelę, išsaugotą neva natūraliai sėjomainai. Bet po kelerių metų nuo vėjų ir ta išvirsta. Regioniniame parke lieka dar viena skurdi plynė. Net šimto metų neturinčios pušys oranžiniais dažais jau sužymėtos ir iš ketvirtos pusės. Anksčiau stirnaitės, briedžiai ir lapės apsilankydavo tiesiog sodybos kieme, dabar gi jos vengia tuščių plynių.

Reikia daug kabinetų durų pavarstyti, kad sužinotum, kur čia valstybinis, kur privatus miškas. Kažkada Molėtų savivaldybėje mane (žurnalistą) pasiuntė kuo toliau, kai paprašiau valdininkės paaiškinti, kodėl kirtėjai gavo leidimą nesubrendusį mišką regioniniame parke kirsti plynai. Kas gali paneigti, kad taip susižeriami nemaži „otkatai“…

Vienas giminaitis, puikus biologas, dirbęs bendroje su austrais medienos eksporto įmonėje ir atrinkdavęs eksportuojamą medieną, sakydavo, kad beveik visa ji išvežama į užsienio šalis, o sugrįžta brangiais baldais ar medienos ruošiniais. Lietuviai tiesiog neįsivaizduojamais mąstais išparduoda šį brangų gamtos turtą…

Vienas iš miško gynimo entuziastų Andrėjus Gaidamavičius pranešė, kad pagaliau ledai pajudėjo: penktadienį į pirmą posėdį Aplinkos ministerijoje susirinko darbo grupė dėl plynų kirtimų mažinimo Lietuvoje. Ji kol kas apsiribojo vien tik valstybiniais miškais ir ypač esančiais saugomose teritorijose. Privačių miškų atstovai įsijungs vėliau, bet jiems nebent bus pasiūlytos skatinimo priemonės (per įvairias išmokas), kad plynų kirtimų atsisakytų patys.

Ruduo ateina į Lietuvos miškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jaunas žmogus optimistas. Aš nesu toks. Kaip įtartinas ir Aplinkos ministro sprendimas laikinai sustabdyti plyną miško kirtimą saugojamose teritorijose, nors Vyriausybės nutarimas 6 proc. padidinti miško kirtimo normą išlieka, taigi, kirtėjai, savininkai ir verslininkai jau suplanavę kitų metų pelno apimtis… Šie juk visagaliai.

Vidzgiris rudenį. Vytauto Visocko nuotr.

Leisiu sau priminti dar 1858-1859 m. Rytų aukštaičių tarme parašytos A. Baranausko graudulingos poemos-odės miškui pradžią:

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Kas jūsų grožei senobinei tiki?

 Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?

 Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,

 Kai balto miško lapeliai šlamėjo

 Ir senos pušys siūravo, braškėjo?

 Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,

 Katrų čilbančių teip ramu klausytis?

 Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?

 Kur žvėrių olos, laužai ir urveliai?

 Visa prapuolę; tik ant lauko pliko

 Kelios pušelės apykraivės liko!..

 Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą

 Kepina saulė nenaudingą plotą,

 In kurį žiūrint teip neramu regis:

 Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,

 Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,

Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..

III pabambėjimas.

Popiežiaus Pranciškaus (Jorge Mario Bergoglio) apsilankymas Lietuvoje buvo antras šv. Tėvo vizitas mūsų šalyje. Lygiai prieš 25 metus čia viešėjo Jonas Paulius II. Tai 26-as Pranciškaus apsilankymas užsienyje nuo pontifikavimo pradžios 2013 m. kovą.

Be apaštališkojo vizito pobūdžio be galo svarbu, kad tai buvo puiki proga pareklamuoti Lietuvą ir Vilnių. Tai pripažino netgi draugiškumu mūs šaliai netrykštanti Rusijos naujienų agentūra „Sputnik“. Šių eilučių autorius, deja, tuo metu keliavo po audrų blaškomą Rytų Europą, ir tik per katalikiškąją „Lux“ televiziją Brno mieste stebėjo šv. Tėvo apsilankymą Genocido aukų ir rezistencijos muziejuje (beje, transliacijos metu buvo išsaugomas vertimas į lietuvių kalbą). Pasididžiavimas ir graudulys sumišo, stebint lėtą ir atidų žingsniavimą tamsiais buvusio KGB kalėjimo koridoriais…

Popiežius Pranciškus ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Štai kodėl sugrįžęs nustebau, kad atsirado tokių „viešosios erdvės“ teršėjų, kurie Popiežių ir Bažnyčią vadino „gyvo kūno valgytojais ir kraujo gėrikais“, kurie nesibodėdami priešino senąjį baltų tikėjimą, pagonybę su krikščionybe, kurie net mažiausiose detalėse įžvelgė „sąmokslo teorijų tąsą“.

Štai Popiežių Prezidentės svitoje sutikusi tamsiaodė mergaitė tautiniais drabužiais sukėlė kai kurių žinomų žmonių pasipiktinimą. Legendinės dainos „Laisvė“ atlikėja Eurika Masytė „Facebook“ paskiroje leptelėjo: „Jau geriau UFO su LT tautiniais drabužiais nei juodaodė“. Daugelis šiuos žodžius įvertino kaip rasistinius. Netgi žurnalistas Tomas Čyvas, šiaip jau neieškantis mandagesnio žodžio, pareiškęs, kad „visas tas renginys geru valdišku netikrumu atsidavė“, rašė: „Kylanti neva antirasistinė isterija yra dar labiau komiška, nei cypavimai apie guliašo skonį dainos šventėje. Priedurniai jau net kriuksi, kad istorinės dainos vertė krito.“

Iš tikrųjų, ar mes suprantame, ką dainuojame, ar sakralinė daina „Laisvė“ ir tikras laisvės jausmas nepavirsta į tautinę aroganciją ir demokratijos iškamšą?

Didžiuokimės Popiežiaus vizitu Lietuvoje. Pasak kunigo Sauliaus Rumšo, tai laiptelis, nuo kurio atsispyrę, turime eiti toliau.

2018.09.30; 17:22

print