Portale slaptai.lt praėjusių metų gruodžio pabaigoje buvo paskelbti du straipsniai apie Rusijos opozicionierių Aleksejų Navalną. Štai kaip skambiai jie buvo pavadinti: „Aleksejus Navalnas: aš žinau, kas mane nunuodijo“ ir „Kaip Aleksejus Navalnas demaskavo FSB agetus – nuodytojus“.
Nedrįsčiau tvirtinti, kad šios publikacijos – nereikalingos. Politika besidomintiems būtina susipažinti, kaip gi viskas klostėsi tomis lemtingomis dienomis ir kaip tuos įvykius vertina pati auka?
Tačiau brėžti kategoriškas išvadas, esą jau aišku, kas kokius žaidimus čia bežaidžiąs, ankstoka. Juolab nederėtų mėgautis optimizmu, kaip tai darąs jūsų autorius Saulius Kizelavičius: „…Bet kol kas žurnalistiniai tyrimai, kurių ėmėsi A.Navalnas, – labai įtikinami. Matyt, Rusijos slaptosios tarnybos, kurioms vadovauja pats V.Putinas, taip smarkiai degradavusios, kad toliau – nebėra kur.“
Ar tikrai – įtikinami, ar tikrai viskas šioje istorijoje skaidru ir nuoseklu?
Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com
Kai kalbama apie konkrečias Rusijos slaptųjų tarnybų operacijas, aš visuomet ieškau, ką gi apie jas mano, sakykim, JAV Katono instituto mokslinis bendradarbis, buvęs Rusijos prezidento Valdimiro Putino patarėjas ekonomikos klausimais Andrejus Ilarionovas arba, pavyzdžiui, JAV gyvenantis ir verslo ekspertu ten besidarbuojantis buvęs KGB darbuotojas, buvęs V.Putino bendrakursis KGB mokykloje Jurijus Švecas, arba į Vakarus senokai pasitraukęs KGB žvalgas Viktoras Suvorovas – Rezunas (jų komentarus galima rasti Gordonua.com, svoboda.org ir echo.msk.ru portaluose).
Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.
Verta išsamiai susipažinti ir su Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus ciklu „20 Putino metų“ (LRT.lt portalas). Ypač su 16-uoju M.Laurinavičiaus tekstu, pavadintu „Ar Aleksejus Navalnas tikrai įrodė, kad Rusijos FSB virto nevykėlių priebėga?“
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.
Būtent. Istorija, kaip A.Navalnas buvo nuodijamas „Novičioku“, kaip šaukė skausmo draskomas lėktuve, kaip, atsigavęs po gydymo Berlyno ligoninėje, sugebėjo demaskuoti visus jį persekiojusių „nuodytojų komandos“ narius ir net vienam iš jų paskambinti bei telefoninio pokalbio metu išgauti prisipažinimą, – labai įdomi, sensacinga, verta meninių filmų, romanų. Bet ar viskas čia švaru ir skaidru?
Klausimų, į kuriuos norėtųsi sulaukti konkrečių atsakymų, – labai daug.
Kodėl A.Navalnas buvo nuodijamas būtent „Novičioku“, kurį panaudoti – užtektinai sudėtinga, kodėl nepasirinktas paprastesnis, mažiau rezonansinis būdas? Juk „Novičiokas“ jau susikompromitavęs Solsberyje. Kodėl leista A. Navalną išskraidinti į Vokietiją, nors nuodytojai puikiai suprato, kad vokiečių medikai sugebės aptikti „Novičioko” pėdsakų? Gal tikrasis A.Navalno žudymo tikslas tėra sukelti kuo didesnį triukšmą? Gal šitaip Kremliaus režimas ir FSB specialiai reklamuoja A.Navalną, krauna į jo bagažinę gausius populiarumo taškus, o nuodijimas – tik priedanga, puikiai apskaičiavus, kad „auka” tikrai atsigaus?
Verta įsidėmėti buvusio KGB darbuotojo J.Šveco įtarimus, girdi, A. Navalno nuodijimas tėra vidinės režimo kovos prieš V. Putiną pavyzdys. Suprask šitaip: FSB, tebekontroliuojama Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus Nikolajaus Patruševo, intensyviai ruošiasi perimti valdžią, tad A. Navalno apnuodijimas greičiausiai tėra provokacija, kuriame stengiamasi kuo bjauriau sukompromituoti Rusijos prezidentą.
Jurijus Švecas
O gal tokiu būdu kuriamas specialus A.Navalno, turėsiančio pakeisti V.Putiną, autoritetas: iš tiesų abu labu tokie pat, tačiau visuomenei atrodys, kad A.Navalnas – demokratiškesnis, padoresnis už V.Putiną? Kad ir kaip A.Navalnas dėtųsi aršiu Kremliaus kritiku, jis tikrai turįs ryšių su bent jau kai kuriais režimo veikėjais (apie tai savo straipsnių serijoje minėjęs analtikas M.Lautinavičius; LRT.lt). Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog A.Navalnas laiko Krymą neatskiriama Rusijos dalimi, taigi nepripažįsta, jog Rusija šiandien okupavusi šį pusiasalį. Tai reiškia, kad visi, kurie gerbia teritorinio šalių vientisumo taisykles, A.Navalną privalo vadinti „nepatraukliu imperininku“. Dėl požiūrio į Krymą opozicionierius A.Navalnas neturėtų būti patrauklus nė Lietuvai.
Žodžiu, neatmestina versija, kad A. Navalnas vis tik yra sumaniai užsimaskavusi V. Putino režimo dalis. Istorija žino atvejų, kai demokratais besidedantys politikai pasirodydavo esą tokie pat niekšai, kaip ir jų pirmtakai. Reikia argumentų? M.Laurinavičius savo analizėje rašo: „Net ir patį KGB, kurį B. Jelcinas vienu metu iš viso norėjo išvaikyti, reformuoti turėjo du esą su šia organizacija nesusiję „demokratai“ – Jevgenijus Savostjanovas (vėliau tapęs net B. Jelcino administracijos vadovo pavaduotoju) ir Sergejus Stepašinas (buvęs net tarp kandidatų tapti KGB pasirinktu B. Jelcino įpėdiniu). Ir tik vėliau paaiškėjo, kad jie patys buvo KGB sistemos atstovai, kurių uždavinys buvo tą sistemą išsaugoti, o ne kaip nors reformuoti, o juo labiau sunaikinti“ (LRT.lt).
Jei norime išlikti būdrūs, turime net svarstyti, ar A.Navalno telefoninis pokalbis su jį nuodijusiųjų komandai priklausiusiu chemiku Konstantinu Kudriavcevu, – autentiškas, nesurežisuotas? Kai kurie Ukrainos žvalgybos specialistai nelinkę tikėti net tuo, kad K. Kudriavcevas buvo netikėtai A. Navalno užkluptas. Jie tvirtina matą imitacijos bruožų. Ypač keista, kad K.Kudriavcevas nepažino, jog telefonu šnekasi ne su oficialiu Rusijos slaptųjų tarnybų atstovu, o būtent su A.Navalnu. Juk jei K.Kudriavcevas priklausė A.Navalną pražudyti cheminiu ginklu siekusiai komandai, per ketverius metus trukusią operaciją turėjo įsidėmėti A.Navalno balsą kaip „tėve mūsų, kurs esi danguje“.
Videopasakojimas, kurį A.Navalnas paskelbė youtube ir kuris sulaukė per 20 milijonų peržiūrų, šį Rusijos opozicionierių tarsi reklamuoja kaip drąsų, principingą kovotoją su negerovėmis Rusijoje. Bet atidesni, giliau žvelgiantys analitikai ten pastebi įtartinų epizodų. Jau pastebi. Sakykim, imkime Kremliaus kritiką, buvusį Rusijos Valstybės Dūmos deputatą Ilją Ponomariovą (nebalsavo už Krymo okupacijos įteisinimą Rusijos Dūmoje), iki šiol neigusį, kad A.Navalnas tėra Rusijos slaptųjų tarnybų projektas. Tačiau po paskutiniojo A.Navalno nuodijimo ir tų sensacingų videoreportažų „iš įvykio vietos” jis jau įtaria, kad A.Navalno ir K.Kudriavcevo pokalbis telefonu – FSB specialiai sukurpta inscenizacija, o A.Navalnas joje – sąmoningai dalyvavęs asmuo.
Šiuo atveju pritarčiau slaptai.lt redaktoriaus Gintaro Visocko, ne sykį tvirtinusio, kad žvalgybų operacijos – per daug painus ir sudėtingas žaidimas, jog galėtume tvirtinti tiksliai žiną, kas iš tiesų nutiko, nuomonei.
Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt fotografija
Ypač klastingos yra Rusijos slaptosios tarnybos. Nes jos nesibodi jokių, net pačių šlykščiausių priemonių. Jei reikia, susprogdins gyvenamuosius namus Volgodonske ir Maskvoje, o kaltę suvers čečėnams. Susidarys specifinė situacija – nužudys savąjį, bėdą primesdamos Vakarų žvalgyboms. Trokšdama įbauginti potencialius perbėgelius, nunuodys buvusį FSB darbuotoją Aleksandrą Litvinenką. Bus reikalinga, žudys Dūmos narį Jurijų Ščekočichiną…
Spąstai. Slaptai.lt nuotr.
Jei bus naudinga, apsimes degradavusia, primityvia organizacija, nesugebančia deramai įgyvendinti jokių svarbių operacijų. Kam FSB ar GRU dėtis išsigimusia žvalgyba? Ogi Vakarai tegul praranda budrumą. Mes visi dėmesį sukoncentravę į „vargšo“ A.Navalno pasakojimus, o FSB ir GRU tuo metu kurpia išties rimtas akcijas ir džiūgauja, kad apart neįtikėtinų A.Navalno nuotykių, primenančių meninius filmus apie Džeimsą Bondą, mes nieko rimto nepastebime. Susigriebsime tik tuomet, kai jau bus per vėlu.
Štai kodėl netikiu nė vienu A.Navalno „garbės žodžiu”. Štai kodėl privalu išsaugoti blaivų protą – kad nepakliūtume į spąstus.
Kartais lekia savaitė po savaitės, o nėra ką skaityti. Regis, tiek daug leidinių leidinėlių, laikraščių laikraštėlių, o tekstų, kurie sujaudintų iki pat širdies gelmių, – nerandu. Gal nemoku ieškoti? O gal kitaip ir neįmanoma – iš kur traukti tų tikrai svarbių, aktualių, dar negirdėtų ir nematytų, originaliai, taisyklinga lietuvių kalba išlukštentų temų? Tai aštuoniolimečiui atrodo, kad jis kasdien antrandąs Ameriką. Kai tau – virš šešių dešimčių, daug istorijų jau girdėta, jos vis dažniau kartojasi. Tu dar neužvertei paskutiniojo puslapio, o jau žinai, kuo visa tai baigsis. Taip, būtent taip. Žinai. Tai, kas šiandien atrodo gyvybiškai svarbu, po kelerių metų greičiausiai taps nebeaktualu, bus pamiršta.
Ir vis tiek – skaityti reikia. Skaityti būtina. Jei skaitai – vadinasi, gyveni.
XXX
Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius
Nuliūdino Vilniaus universiteto dėstytojo, humanitariių mokslų daktaro, mokslo darbuotojo Valdemaro Klumbio tekstas „Ar Lietuvai reikia istorikų“ (lrt. ir nzidinys.lt). Drįstu manyti, jog tai – primityvokas klausimas. Akivaizdu, kad Lietuvai reikalingi istorikai. Kaip ir kiekvienai pasaulio valstybei. Bet reikalingi principingi, sąžiningi istorikai. Reikalingi tie, kuriems rūpėtų ne vien tai, ką lietuviai blogo yra padarę kitiems, bet dar knietėtų išsiaiškinti ir tai, ką anie blogo yra padarę lietuviams. Viskas labai paprasta. Jei iki smulkmenų analizuojame Jono Noreikos ir Kazio Škirpos tikras ar tariamas nuodėmes, kodėl nesidomime, kokios Nachmano Dušanskio ir Petro Raslano bei panašių į juos nuodėmės? Jei bandome teisinti Rūtą Vanagaitę, parašiusią knygą, paremtą KGB archyvais, kodėl nerašome knygos, paremtos „Lietuvių archyvu“? Atsikratykime dvigubų standartų. Jei analizuojami KGB dokumentai, analizuokime ir vokiečių okupacijos metais išleistus archyvus, ir juos lyginkime, komentuokime, vertinkime. Nenutylėkime nei vienų, nei kitų.
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Ponui V.Klumbiui štai kaip atsakyčiau – Lietuvai verkiant reikalingi sąžiningai, principingai, objektyviai istorija besidomintys žmonės. Nebijantys sąžiningai gilintis į skaudžias praeities temas. Profesija čia niekuo dėta. Profesionaliai domėtis istorija galį ne vien istorijos specialybę įgijusieji. Vidmantas Valiušaitis – vienas iš tų, kurie sąžiningai, princpingai, objektyviai žvelgia į Lietuvos istoriją, analizuoja ją iš įvairių pusių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) vadovybė pasielgė išmintingai, pasikviesdama pagalbon būtent V.Valiušaitį.
XXX
Dar įsiminė portale delfi.lt citata iš Vytauto R.Litvino straipsnio „Apie tautos sampratą”, kur sakoma: „Kas kuria (aiškina – „interpretuoja“) istoriją, tas nulemia dabartį bei valdo ateitį ir, savo ruožtu, kas valdo dabartį, tas „interpretuoja“ praeitį“. Man kartais atrodo, kad Lietuva vis mažiau ką bevaldo…
XXX
Dar įsiminė leidinyje „Respublika“ paskelbtas kultūros istorikės prof. Rasos Čepaitienės straipsnis, kritikuojantis forumą „Įvairovių Lietuva Europoje“. Kritikuoja forumą dėl vienpusiškumo. Ten esą pergyvenama vien dėl LGTB, o, pavyzdžiui, pensininkų, našlaičių bėdos pamirštamos, ignoruojamos. Prof. R.Čepaitienė garsiai prabyla ir apie Lietuvoje egizstuojančią cenzūrą: „Visi supranta, kaip galima ir reikia kalbėti, ir kaip negalima, nors niekur tai neužrašyta“. O gal manote, jog Lietuvoje nėra jokių cenzūros apraiškų?
XXX
Dar įdomu buvo skaityti portale LRT.lt pasirodžiusį Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus tekstą „20 Putino metų. Ne juokais apie tai, kaip kriminaliniai nusikaltimai planuojami aukščiausiuose Rusijos valdžios kabinetuose“. Tai jau – 15-asis M.Laurinavičiaus straipsnis, analizuojantis Kremliaus tamsiuosius užkulisius.
Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com
Būtent šiame remiamasi, be kita ko, ir buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrejaus Ilarionovo pasakojimu, kaip 2005-aisiais metų gruodį V.Putinas liepė savo sėbrams iš valstybės aktyvų nušvilpti 12 milijardų dolerių. Ir pagrobė tuos pinigus. Tik ne 2005 metų gruodį, o po kelerių mėnesių – 2006-ųjų liepą. Štai tada A.Ilarionovas ir pasitraukęs iš Kremliaus.
M.Laurinavičius tvirtina, kad šis ekonomistas, beje, jau senokai gyvenantis JAV (dirbantis Katono moksliniame centre vyr. analitiku) turi sąžiningo, principingo mokslininko vardą. Jei taip sako, vadinasi taip tikrai buvę.
XXX
O kaip derėtų vertinti „The Jerusalem Post“ pasirodžiusią publikaciją, esą Galaktikoje jau seniai aptikta gyvybė, jog Amerikos ir Izraelio vadovybės jau senokai palaikančios su ja ryšį? Tebegūžčioju pečiais. Šią informaciją neva patvirtina atsargos generolas prof. Chaimas Ešedas, net 30 metų vadovavęs Izraelio kosmoso programoms. Girdi, Marse net įrengta slapta požeminė bazė. Ši informacija neva slepiama nuo Žemės gyventojų tik todėl, kad nekiltų isterija. Esą dar – per anksti.
Kosmosas
Jei tikrai per anksti, tai palaukime. Tik kiek dar teks lūkuriuoti? Prireiks kelių šimtų metų, kad galėtume pasakyti, kas tai – tiesa ar melas?
Kelių šimtų metų laukti negaliu. Juk manęs tada jau nebebus.
Utenos rajono Papiškių kaime buvusioje Pinkevičių sodyboje surastas ilgiausiai prieš sovietų okupaciją ginklu kovojusio partizano Antano Kraujelio-Siaubūno bunkeris-slėptuvė.
Iš visų žinomų partizaninių slėptuvių ši įrengta vėliausiai – 1960 m. Slėptuvė unikali ir dar dviem požymiais: jos sienos ne medinės, kaip įprasta, o sumūrytos iš akmenų, todėl slėptuvės erdvė išliko nepakitusi. Netradicinė buvo ir jos įrengimo darbų seka – pirmiausiai įrengta slėptuvė, o tik paskui ant jos sumūryta duonkepė krosnis ir įrengtas namas. Dėl šio slėptuvės unikalumo kagėbistai slėptuvės maketą naudojo kaip mokomąją priemonę KGB aukštojoje mokykloje Maskvoje.
Dalį slėptuvės kagėbistai buvo aptikę 1965 m., kai ten slėpėsi A. Kraujelis-Siaubūnas. Remiantis kagėbistų apmatavimais bei slėptuvės nuotraukomis iki šiol manyta, kad slėptuvė nebuvo įgilinta į žemę, o užėmė tik taip vadinamo papečkio erdvę ir buvo sunaikinta. Atlikti archeologiniai tyrimai paneigė šią versiją – rasta į žemę įgilinta slėptuvė. Tikėtina, kad šis atradimas taps pagrindiniu naujai kuriamo partizano Antano Kraujelio muziejaus eksponatu.
1953 m. gegužę sovietų okupaciniams represiniams organams areštavus vyriausiąjį Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą baigėsi organizuotas partizaninis pasipriešinimas. Tačiau pavienis partizaninis pasipriešinimas tęsėsi dar ilgus metus. Net po 1960 m. Lietuvos miškai ir kaimai slėpė apie 10 iki mirties kovoti pasiryžusių Lietuvos laisvės kovotojų. Vienas iš jų – Antanas Kraujelis-Siaubūnas – partizanas nuo 1948 m. rudens iki 1965 m. pavasario.
1954 m. paskutinis A. Kraujelio-Siaubūno bendražygis Vladas Petronis-Nemunas, neatlaikęs sunkios partizano dalios, pasidavė okupacinei valdžiai. Apklausiamas V. Petronis taip charakterizavo Siaubūną: „Labai atsargus – slepiasi negyvenamuose pastatuose. Žiemą iš slėptuvės išeina retai, eina ne keliais, o laukais (naktį arba prieš rytą). Vasarą slapstosi krūmuose, klojimuose, pirtyse. Siaubūnas niekada dėl nieko nesitaria iš anksto. Jei pajunta, kad jį kas nors pastebėjo, dingsta į kitą vietą sunaikindamas pėdsakus. Su pagalbininkais kalbasi be liudininkų. Žmonių, kuriuos kviesdavo KGB, Siaubūnas vengia, nes laiko juos užverbuotais.“
1960 m. A. Kraujelis naują slėptuvę įsirengė Utenos rajone, Papiškių kaime, pas svainį Antaną Pinkevičių. A. Pinkevičius buvo vedęs A. Kraujelio žmonos Janinos seserį Oną; anksčiau už partizanų rėmimą buvo teistas 10 metų. Čia, statant namą, po duonkepe krosnimi buvo įrengta slėptuvė, kurioje esant reikalui slėpdavosi A. Kraujelis.
1964 m. gruodį KGB gavo operatyvinių duomenų apie tai, kad A. Kraujelis gali slėptis Papiškių kaime pas Pinkevičius. Saugumiečiai nuodugniai iškratė namą, bet po krosnimi išradingai pasislėpusio A. Kraujelio nerado. Gruodžio 25 d. A. Kraujelis sugebėjo niekieno nepastebėtas iš sodybos pasišalinti ir čia vėl pasirodė tik 1965 m. vasarį.
Partizanu Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
1965 m. kovo 16 d. vakare A. Kraujelis padarė nedidelę, bet lemtingą klaidą: paprašė žmonos Janinos Snukiškytės atnešti slides, kurios buvo paslėptos po sniegu kitapus kelio prie versmės, iš kurios Pinkevičiai atsinešdavo vandens. Versmė buvo prieš trijų greta stovinčių namų langus, per kuriuos saugumiečiai stebėjo Pinkevičių sodybą. Ištrauktos slidės kagėbistams sukėlė naujus įtarimus.
1965 m. kovo 17 d. rytą Pinkevičių sodybą apsupo didelės saugumiečių ir ginkluotų kareivių pajėgos. A. Kraujelio žmona J. Snukiškytė pasakoja: „Tik spėjom pavalgyt, pamatėm, kad ginkluoti kareiviai supa sodybą, trobesių pusėn bėga saugumiečiai. Jie iškrėtė daržinę, tvartą, visur durtuvais ir virbais išbadė. Gal manė, kad yra koks slaptas išėjimas iš trobos. Po to gryčion įėjo Utenos saugumietis Sergejus Tichomirovas, kiti ir pradėjo plėšti grindis iš visų krosnies pusių. Jie numanė, kur turi būti slėptuvė, tik gal dar abejojo, ar Antanas ten yra. Nepaliesta liko koridoriaus sienutė ir pati krosnis. Ėmė aiškintis, kas gali būti po ja, ir pastebėjo, kad krosnies pamatas kitoks. Tuomet pradėjo ardyti sienutę, kuri buvo ne ištisinė, o dirbtinai sudurstyta iš medelių.“
Aptikę slėptuvę, saugumiečiai šeimininkui Antanui Pinkevičiui liepė ją atidaryti, o tuo metu A. Kraujelis iš slėptuvės paleido automato seriją. Buvo sužeistas šeimininkas ir du milicininkai – vyresnysis seržantas Vytas Žukevičius bei jaunesnysis seržantas Rimas Kublickas. Po to A. Kraujelis iš slėptuvės metė granatą. Nors granata ir nesprogo, bet smarkiai išgąsdino saugumiečius – visi išlėkė iš trobos į lauką. Tuo pasinaudojęs A. Kraujelis iššoko iš bunkerio, sudegino turėtus dokumentus ir užlipo į palėpę. Ten buvo apšaudytas ir sužeistas. Nenorėdamas gyvas pasiduoti, pagal partizaninę tradiciją nusišovė.
Saugumiečiai slėptuvę nufotografavo ir kratos akte surašė slėptuvės apmatavimus: 94x132x69 cm. Vėliau Antano Kraujelio slėptuvės maketas buvo naudojamas kaip mokomoji priemonė Felikso Dzeržinskio aukštojoje KGB mokykloje Maskvoje.
* * *
Antano Kraujelio atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondui įsigijus Pinkevičių namą ir pradėjus ruošti būsimo muziejaus projektą, fondo direktoriaus Viliaus Maslausko iniciatyva šį lapkritį Pinkevičių sodyboje buvo atlikti archeologiniai tyrimai. Tyrimus organizavo ir koordinavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas Dalius Žygelis, juos atliko Kultūros vertybių globos tarnybos specialistai – vadovas, archeologas Linas Kvizikevičius ir archeologė Vitalija Vėževičienė. Tyrimus finansavo Krašto apsaugos ministerija.
Atsisveikinimas su partizanu Antanu Kraujeliu-Siaubūnu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prieš tyrimus D. Žygelis apklausė liudininkus, išstudijavo Lietuvos ypatingajame archyve saugomą medžiagą ir nustatė, kad 1960 m. A. Kraujelis naują slėptuvę įsirengė svainiui Antanui Pinkevičiui statant namą. Liudininkai nurodė vietą, kur 1965 m. A. Kraujelio žūties metu stovėjo duonkepė krosnis, po kuria buvo įrengta slėptuvė. Pagal KGB išmatavimus ir nuotraukas slėptuvė turėjo užimti tik taip vadinamo papečkio erdvę. Kadangi duonkepė krosnis apie 1971 m. buvo nugriauta, o jos vietoje pastatytas koklinis pečius, kuris vėliau taip pat buvo nugriautas, atrodė, kad slėptuvė sunaikinta.
Tačiau atlikus archeologinius tyrimus nustatyta, kad slėptuvė vis tik buvo įgilinta į žemę, o KGB matavimai – netikslūs. Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad slėptuvės ilgis yra 1 m. 70 cm.
Slėptuvės dugnas išklotas skirtingo pločio (10–26 cm) lentomis; sienos lygios, sumūrytos iš tašytų akmenų. Pietinėje slėptuvės pusėje, 1 m. 32 cm. nuo šiaurinės sienelės, ant metalinio kampuočio sudėjus masyvius akmenis įrengta niša, prailginanti apatinę slėptuvės dalį iki 1 m. 70 cm. Tikėtina, kad tokia konstrukcija buvo neišvengiama siekiant padaryti duonkepei krosniai tvirtesnį pamatą ir tuo pačiu suteikiant galimybę besislepiančiam asmeniui patogiau įsitaisyti – ištiesti kojas. Taip pat buvo surasta ventiliacinė sistema – vakarinėje slėptuvės pusėje įrengta su dūmtraukiu susisiekianti anga.
Slėptuvė, kurioje slėpėsi Antanas Kraujelis. Nuotr. Iš LGGRTC ir LYA archyvų
Archeolognių tyrimų metu atrasta slėptuvė unikali tuo, kad buvo įrengta vėlyviausiu partizaninio pasipriešinimo laikotarpiu 1960 m. Jos sienos ne kaip įprasta medinės, o sumūrytos iš akmenų, todėl slėptuvės erdvė išliko nepakitusi. Netradicinė buvo ir darbų seka – pirmiausiai įrengta slėptuvė, o tik paskui ant jos sumūryta duonkepė krosnis.
* * *
Antano Kraujelio palaikai surasti 2019 m. birželio 13 d. (per Antanines) Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro inicijuotų ir vykdytų archeologinių tyrimų metu Vilniaus Našlaičių kapinėse. Palaikai surasti po kelių dešimtmečių A. Kraujelio artimųjų, istorikų ir archeologų vykdytų paieškų.
2019 m. spalio 26 d. ilgiausiai prieš sovietų okupaciją kovojusio partizano palaikai iškilmingai palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse, Lietuvos kariuomenės karininkų laidojimo kvartale.
Dalius Stancikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
1940 metais lietuvių tauta tapo ir fiziniu, ir politiniu sovietinių okupantų įkaitu. Įkaitais, beje, tapo ir tie, kurie ir realiai stojo okupantų pusėje, padėjo įkurti bei įtvirtinti jų valdžią. Deja, kolaborantai savo padėties dviprasmiškumo nesuvokė ir tasai jų aklumas pastūmėjo mūsų tautą į brolžudišką tarpusavio karą, užsitęsusį visą pokario dešimtmetį.
Ar galėjo kolaborantai staiga praregėti ir susivienyti su patriotais, rezistentais? Teoriškai – taip, bet praktiškai – ne, kadangi kiekviena opozicinė pusė jautė turinti savo tiesą ir ją atkakliai gynė. Idėjos, tiesos, sąžinės, įsitikinimų ir poelgių dialektika yra labai sudėtinga.
Anot žymaus mūsų mąstytojo Juozo Girniaus, net ir klystantis žmogus tiki savo idėja: “Yra ėję žmonės verčiau mirti, negu pasidaryti išdavikais, vedami visiškai priešingų idėjų, kurios tad negalėjo būti visos lygiai teisingos” (J. Girnius. Raštai, I tomas, Vilnius, “Mintis”, 1991, p. 42, kursyvas – mano).
2006 metų balandžio 3 d. Vilniuje (A. Venclovos name-muziejuje) surengta mokslinė konferencija, skirta Antano Venclovos gimimo 100-čiui. Įdomus, naujomis įžvalgomis pasižymintis, buvo istoriko Česlovo Laurinavičiaus pranešimas. Jis nagrinėjo A. Venclovos biografijos svarbiuosius idėjinius apsisprendimus, posūkius ir nurodė priežastis, nulėmusias šio rašytojo ir visuomenės veikėjo posūkį į „kairę“ gerokai anksčiau prieš 1940 metus. Tarp tokių faktų kalbėtojas priminė net, atrodytų, grynai asmeninį, kai tuoktis be bažnyčios sumanęs, A. Venclova negalėjo to siekio įgyvendinti Kaune, nes čia, kaip ir visoje Lietuvoje, nebuvo civilinės metrikacijos ir jis turėjo vykti į liberalesnę tikėjimo atžvilgiu Klaipėdą. Taigi konfliktas su bažnyčia, nepasitenkinimas A. Smetonos politika Vilniaus, Klaipėdos atžvilgiu, negalėjimas pilnutinai įgyvendinti savo karjeristinių ambicijų „viešojoje erdvėje“, iliuzinis tikėjimas SSRS konstitucijoje egzistavusia nuostata apie sąjunginių respublikų suverenumą, nekritiškai pasverti faktai apie neva sovietinių rašytojų turtingą buitį, didelius honorarus, kelionių laisvę ir panašūs kiti faktoriai, Antaną Venclovą kartu su kitais tūkstančiais SSRS simpatikų 1940 metų biržely išvedė į Kauno aikštes, gatves džiaugsmingai sutikti sovietinių tankų.
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Istorikas Č. Laurinavičius klausė: „Ar suvokė pats Venclova sudėtingas prieškarinės krizės peripetijas? Abejotina. Regis, labiau bus pagrįsta teigti, kad Venclovos, kaip tipiško menininko, politinėms pažiūroms bei politinei pozicijai buvo būdingas idealizmas, jei ne naivumas. Jis sudėtingas politines problemas reflektavo sinkretiškai, be didesnės jų artikuliacijos, ir šiuo požiūriu Venclovos, kaip ir kitų lietuvių kultūrininkų entuziazmas 1940 m. atėjus Raudonajai armijai, regis, ne ką tesiskyrė nuo savo laiku ispanų ar vokiečių kultūrininkų demonstruoto entuziazmo atėjus Napoleono armijai“. Galima sutikti su tuo, kad A. Venclovos pažiūroms buvo būdingas idealizmas, kadangi net religinis katalikų mąstytojas Antanas Maceina, anot Vytauto Kavolio, „apie buržuaziją buvo žymiai blogesnės nuomonės negu apie komunizmą, kurį jis laikė kaip prometėjiškos dvasios išraišką“. (V. Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 163). Tačiau, žinodami vėlesniąją A. Venclovos biografiją, regime, jog tas idealizmas kažkodėl gana greitai išgaravo, o jo vietą užėmė pragmatizmas, pasireiškęs siekiu užimti aukštus vyriausybinius postus, gauti privilegijų. Panašią principų, idealų metamorfozę pragmatizmo ir Stalino diktatūros palaikymo link patyrė ir kiti nepriklausomos Lietuvos kairuoliai-idealistai.
—————————————
Taigi vieniems 1940-ųjų metų vasara (birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiai) tapo Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės laidotuvėmis, o kitiems – naujų vilčių, svajonių išsipildymo pradžia. Tų metų rudenį Lietuvą išvydau ir aš (gimiau spalio 24 dieną). Likimo įnoriu tapau tarsi simboliniu dviejų politinių – ekonominių sistemų ir dviejų Lietuvų (t.y. tautiečių, pasidalijusių į du priešingus polius) susikirtimo ženklu. Toji Lietuva, kurioje gyveno mano tėvai – brendo, dirbo, svajojo, mylėjo, sukūrė šeimą ir pagimdė mane – griuvo, o toji, kurioje augau aš, mokiausi, taip pat svajojau, mylėjau, irgi sukūriau šeimą, – statėsi, stiprėjo. Tad ant kokio pagrindo formavosi mano pasaulėjauta, pasaulėžiūra, mano charakteris?
Tėvai vaikystėje daug ką gero įskiepijo, tačiau vieno svarbaus imuniteto elemento į tolimesnį kelią neįdavė – auklėdami katalikiškai, tėvai mus, vaikus, silpnai teorientavo politiškai (nei apie Vasario 16-ąją, nei apie kitus svarbius politinius-patriotinius dalykus, nei pagaliau apie savo brolį Joną, dalyvavusį Nepriklausomybės kovose ir netekusį kojos, tėvai mums nepasakojo). Mamai politika dar mažiau terūpėjo, menu tik jos dažnai kartojamą pasakymą: “Vakalele, nabovo teisybės pasaulie ėr nabus”. Tad istorinė-politinė savimonė tebuvo menkai išvystyta, ir šis stygius itin pasireiškė jaunystėje, kai atitrūkau nuo gimtojo lizdo, nuo kaimo, ir atsidūriau vienas didžiuosiuose Lietuvos miestuose, mokiausi, dirbau gamykloje, studijavau, vėliau tarnavau ideologinėse įstaigose – bibliotekoje, redakcijose (nuo tarnystės tarybinėje armijoje išsisukau). Manau, būtent toje žalioje jaunystėje mano asmenybės formavimuisi netiesioginiu būdu (per knygas, kino filmus, spektaklius, agitaciją ir propagandą) konformistinę ranką „ištiesė“ tokių tautiečių-inteligentų, kaip minėtasis Antanas Venclova, autoritetas, prestižas, ir gana ilgą laiką ėjau jų praskintu prisitaikymo keliu.
XXX
Tarsi nujausdamas mano pasaulėžiūros nebrandumą, likimas istorinio-politinio mentaliteto spragoms „lopyti“ atsiuntė avantiūriškų užmojų, bet hipnotiškai įtaigų disidentą Vaclavą Sevriuką. Gana greit (1967 metais) jis įtraukė mane į savo diskusijų klubą, į uždraustos spaudos (“Xronika tekuščich sobytij”) skaitymą. Menu, kaip jis mane politiškai švietė – aiškino apie Če Gevaros revoliucinius žygdarbius, Prahos įvykius, TSKP reakcingą vaidmenį ir t.t. Nebuvau uolus jo mokinys, nes mane vis labiau traukė literatūra, dainavimas, politika tebuvo lyg „desertas“ po pietų. Tačiau tas “desertas” man labai brangiai kainavo: 1970 metų gale saugumas V. Sevriuką suėmė, o 1971 metų sausį – ir mane.
Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Mano laikysena saugume nebuvo tvirta – atsiliepė būtent idėjinio-politinio stuburo silpnumas. O gal labiausiai – baili prigimtis, baimė statyti ant kortos savo šeimą (buvau jau vedęs, turėjau dukrą), literatūrinį darbą. Kaip panašiose situacijose elgdavosi kiti literatai? Nevienodai. Pavyzdžiui, Izidorius Ignatavičius (buvęs enciklopedininkas, pjesių, dokumentinių ir autobiografinių knygų rašytojas) KGB šantažui atsispyrė; iš tiesų, turbūt geriau netekti kojos nei prisiauginti nepageidaujamą “uodegą”. (Žr. kn. I. Ignatavičius, “Šėtono paunksmėje. Pomirtinis krovinys”, Vilnius, Petro ofsetas, 2003, p. 28). Izidorius turėjo tvirtesnę genetinę atramą – jo namų dvasioje būta daugiau patriotizmo, sąmoningumo ir jo gimtasis kaimas šiuo požiūriu buvo pavyzdinis: dauguma sodybų slėpė rezistentus, o ir iš pačių Vareikių kaimo ne vienas vyras išėjo partizanauti. O tokio tvirtumo giminaičio-partizano, kaip knygoje aprašytasis Odisėjas, pavydėtų daugelis. Be to, Izidorius Ignatavičius jau buvo išėjęs Sibiro tremties “universitetą”, suteikusį jam daugiau drąsumo, išminties.
XXX
Seniai jaudina riba tarp žmogiškai pateisinamo lojalumo (“šunuodegiavimo”) okupacinei sistemai ir nusikalstamo kolaboravimo. Apie tai esu daug mąstęs, rašęs, pradedant nuo garsiosios M. Gorbačiovo “perestroikos” laikų – periodinėje spaudoje, publicistikos ir poezijos knygoje “Vienam glėby” (1992). Dabar regiu: kelerius metus dalyvavau žaidime “voras ir musė”. Žaidime su laiminga pabaiga, kadangi “musė” liko nesuvalgyta. Laimei, kad ir saugumiečiai, kaip ir daug kas tarybiniais laikais, neretai užsiimdavo “akių dūmimu”, formaliu “paukščiukų” dėliojimu ataskaitose. Nematydami jokio mano uolumo “sekimo mene”, saugumiečiai susitaikė su mano pasyvumu, ir, matyt, jiems užteko to, kad mane patį izoliavo ir nuo V. Sevriuko, ir nuo pavojingos “disidentų” įtakos. Kai kartą draugų kompanijoje išgirdau, jog KGB neverbuoja TSKP narių, netrukus pareiškiau poetui A. Baltakiui (jisbuvo Rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos biuro narys) norą stoti į komunistų gretas. Jis pasidyvijo mano naivumu, kadangi nežinojau, jog prieš tai dar turiu tapti kandidatu į šlovingąją partiją. Ir 1975 metais aš jau kandidatas…
XXX
Bet ir prasidėjus M. Gorbačiovo “perestroikai”, kai mano veiksmai, mintys (straipsniuose, diskusijose, akcijose) darėsi aiškiai antikonformistiniai. Juk jau antrąją atkovotos Nepriklausomybės dieną LR Aukščiausioji Taryba jos pirmininko V. Landsbergio vardu pakvietė Lietuvos žmones santaikai. Nuostabūs žodžiai tame kvietime: “Trumparegiški tarpusavio vaidai, pavydas, savųjų skirstymas į “blogus” ir “gerus” pagal anketinius duomenis, partiškumą ar tautybę, pamiršus darbą ir sugebėjimus, gali būti pragaištingi. Net ir smukę, negailestingos sistemos palaužti, suklaidinti, sukiršinti, prasigėrę, mele ir nedorybėse paskendę, šnipinėję, skundę, melagingai kaltinę savo artimą – visi yra tos pačios motinos Lietuvos vaikai: niekam neturi būti užkirsta galimybė prisikelti, išpažinti savo kaltes ir sugrįžti į doros kelią”. (LR svarbiausių dokumentų rinkinys, Vilnius, “Mintis”, 1990,
Naujoje gyvenimo tikrovėje pasitaikė ir klaidų. Jos nebuvo vien ekonominio ar teisinio pobūdžio, bet ir moralinio, psichologinio bei religinio. Simptomiškas buvo jaunojo intelektualo, pasižymėjusio ir politiniu sąžiningumu, ir krikščionišku išmintingumu, Vaidoto Daunio išreikštas nuogąstavimas dėl resovietizacijos recidyvų, trukdančių desovietizuoti naujosios Lietuvos tikrovę. Kas būtent trukdė? Paklausykime jo minčių: “Sovietizacija turi daug požymių, bet vieną dabar norėčiau išskirti. Sovietizacija gilėja tuomet, kai daugėja demonizacijos. Sovietizacija ir demonizacija yra tiesiogiai susijusios. Kai kurie bičiuliai pastaruoju metu mėgino įžvelgti tiesioginį ryšį tarp Virgilijaus Čepaičio viešo pasirodymo spaudos konferencijoje ir suaktyvėjusių Rusijos užmačių. Nors tai įdomu, bet – neteisinga. Nepritariu tiems, kurie demonizuoja Virgilijų Čepaitį. Daugelis demonizuoja iš keršto. Bet vis tiek – demonizuoja, t.y. kviečiasi į pagalbą chimeras. Atkakliai demonizacinį darbą ne per seniausiai dirbo tie, kurie valstybės laikraštyje, kūrė “Voratinklį”. Iki pat šiol lyg ir neatsiprašyta, neatgailauta. Atvirkščiai: senuosiuose vynmaišiuose norima užraugti naują vyną, kuris, atseit, ir padės atsirevanšuoti naujuose rinkimuose”. (“Lietuvos rytas”, 1994 m.sausio 22 d.).
Vakaras poetui Vaidotui Dauniui atminti. Vytauto Visocko nuotr.
V. Daunio manymu, demonizacijos plitimą galėjo sutrukdyti valstybės vadovai, pavyzdžiui, V. Landsbergis ir A. Brazauskas, pareiškę, jog ir V. Čepaitis, ir K. Prunskienė – anokie ten “kagėbistai” ar blogiečiai. Deja, tokio svarbaus moralinio žesto, galėjusio padėti Nepriklausomoje Lietuvoje kurti taikingą politiką, vadovai nepadarė, taigi jų asmenyje nauja valstybė išsižadėjo tų intencijų, kurias viešai pareiškė 1990 metų kovo mėnesį. Stebint daug metų kurstomą socialinę šizofreniją, nemažėjančią nesantarvę, gal verta pritarti nuomonei, jog atgailauti turėtų ne vien tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su KGB, bet ir tie, kurie iki šiol “mistifikuoja šią organizaciją, daugina chimeras, t.y. daro tai, ko mokė KGB”? (V. Daunys, ten pat).
Suprantama, nei išvežus KGB, TSKP, VRM bei kitų sovietinių struktūrų archyvus, nei juos sudeginus ar šimtui metų užrakinus, praeitis nedings. Su praeitimi galima “susitvarkyti”, tiktai ją kuo adekvačiau pergyvenus, išjautus, verifikavus, pasimokius. Tai – daugiau individualus procesas, todėl ir didžiausia atsakomybės našta turėtų tekti pačiam individui. Prievartos neturėtų būti (ji taikytina tiktai konkretiems baudžiamiems nusikaltimams), priešingu atveju demokratija pasuktų inkvizitorišku teisybės, įsitikinimų ar tikėjimo “atstatymo” keliu.
XXX
Gi didelė dalis komunistų partijos narių persiorientavo (galima tarti ir pompastiškiau – “atgimė iš aukšto”, t.y. paskatinti ar išjudinti kilnių patriotinių idėjų, suradę savo identiteto gelmėje asmeninės savigarbos, tautinio orumo likučius) ir pasuko su Sąjūdžiu arba bent tapo neutraliais istorinių įvykių stebėtojais. Ne vienas tautietis istorinių M. Gorbačiovo pervartų metu atsidūrė Maskvoje, kai kurie inteligentai iš vėlesnės jų veiklos jau laisvoje Lietuvoje galima spręsti, kad jie buvo “jelcininkai”, palaikė Rusijos demokratines jėgas, rusų tautos išsilaisvinimo iš totalitarizmo pančių siekį… Sąjūdinis laikas buvo gana patikimas “lakmuso popierėlis”, leidęs nustatyti mūsų anuometinės pilietinės ir patriotinės laikysenos laipsnį. Prisiminkime: daug kas iš dar tebebuvusių TSKP narių savo darbovietėse steigė Persitvarkymo Sąjūdžio pirmines grupes, organizavo karštas diskusijas, kai kas po 1990 metų Kovo 11-osios, pradėjus augti įtampai su TSRS ir kylant pavojui mūsų Nepriklausomybei, savo partinius, karinius bilietus, o karštakošiai net tarybinius pasus, “nukryžiuodavo” ant parlamento gynybinės sienos. Tarp panašiai pasielgusių buvau ir aš – subūriau LPS grupę “Literatūros ir meno” redakcijoje, persmeigiau ant barikados savo partinį bilietą, o apie išstojimą iš LKP pareiškiau laikraštyje “Respublikoje”: “Niekaip negaliu suprasti tų LKP narių ir tų nepartinių, kurie pradėjo negarbingą ambicijų, pretenzijų ir, kaip taikliai pastebėjo Kazys Saja, “opozicinio revanšo” vajų. Aš, kaip ir daugelis tautiečių, suprantu, kokį pavojų sukelia mūsų nevienybė ir kas ja tuoj pat pasinaudos. Todėl, suvokdamas, jog partiškumas šiuo metu tarnauja stabdžiu visuomenės vežime ir norėdamas palaikyti sąjūdines konsoliduojančias jėgas, išstoju iš LKP eilių. Mano partija tebūnie Lietuva” (1990 metų kovo 16).
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Grimzdau į malonų netikėtos laisvės svaigulį, organizuodamas “Literatūroje ir mene” aštrias diskusijas apie “baltąsias” ir “pilkąsias” istorijos dėmes, rašydamas straipsnius nacionalinės savigarbos, lietuvių kalbos valstybingumo, istorinių paminklų atstatymo bei naujų sukūrimo temomis. Pliekiau Raseinių partinę valdžią dėl G. Jokūbonio skulptūros Maironiui išniekinimo, “Respublikoje” kritikavau “laikinojo LKP CK” (nepamirškime – buvo ir toks!), jos narių bei “platformininkų” J. Burokevičiaus, J. Gurecko, J. Jermalavičiaus, J. Kuolelio, V. Švedo ir kitų veiklą, “Gimtajame krašte” (1989 07 12) džiaugiausi, kad aš – dar formaliai TSKP narys – jau galiu nebijodamas eiti į bažnyčią; į “Izvestijas” siunčiau atvirą laišką (“Lietuvos profsąjungos”, 1989, Nr.33) TSKP Centro Komitetui, paskelbusiam Kreipimąsi į Pabaltijo tautų žmones ir gąsdinusiam juos (“Žmonės privalo žinoti, į kokią bedugnę juos stumia nacionalistiniai lyderiai”, – buvo rašoma jame), ir skelbiau daug patriotinių ir religinių eilėraščių ir t.t. Simptomiškais laikyčiau straipsnius “Esu kaltas”, kuriame paveiktas įspūdingųjų 1988-ųjų metų, leidausi į socialpsichologines reminiscencijas, gana atvirai išpažinau savo pasaulėžiūros sovietizacijos ydas ir džiaugiausi atsiradusia istorine galimybe dvasiškai keistis, tobulėti. (“Literatūra ir menas”, 1989 01 11). Paminėtinas ir straipsnis “Musė – voro kolaborantė?”, kuriame aptariau anuomet pasklidusį ažiotažą dėl, neva, Justino Marcinkevičiaus kolaboravimo atvejo rašant apysaką “Pušis, kuri juokėsi”, palaikiau mokslininkės Meilės Lukšienės tolerantiškai išmintingą poziciją, anonimiškai apeliavau į savo paties biografijos “dėmėtąjį faktą”. (“Gimtasis kraštas”, 1992 02 16).
Laisvės svaigulys buvo toks stiprus, kad net tada, kai Nepriklausomos valstybės atstatyme jau pasireiškė ryškūs ekonominiai, socialiniai nesklandumai, prieštaringumai, aš stengiausi jų nematyti ir nepakančiai žiūrėjau į tuos trūkumus kritikuojančius, vadinau juos apsikrėtusiais sovietinių laikų nostalgija. Už pažiūrų bei veiksmų opurtonizmo demonstravimą karštai polemizavau su A. Juozaičiu, o buvusį “Komjaunimo tiesos” kolegą V. Matulevičių kaltinau už tai, kad jis, atseit, buvęs nomenklatūrinis tarybinis žurnalistas, drįsta savo “Krante” abejoti G. Vagnoriaus tinkamumu būti premjeru, kritikuoti V. Landsbergio bei visos “dešiniųjų” valdžios veiklą.
XXX
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Gal paradoksaliai nuskambės, tačiau manau, jog be tokios skaudžios biografinės patirties aš nebūčiau išsiugdęs šiandieninės, laisvos, demokratinės Lietuvos vertų idėjinių principų, atgaivinęs užžėlusių takų į bažnyčią, sukaupęs potenciją aukštesniems «dvasios skrydžiams». Vertinant Vytauto Kavolio matu, gal ir aš priskirtinas prie tų «egalitarinių konservatorių», manančių, kad į «paprasčiausią žmoniškumą» galima sugrįžti bet kada, remiantis savo paties prigimtimi: «Tačiau kad sugrįžtum į savo tikrąją prigimtį, reikia sukrėtimo, «krizinės situacijos» individo patirtyje». (Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p.165). Asmenybės ir charakterio formavimasis tęsiasi visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios «krizinės situacijos» yra neprognozuojamos. Todėl svarbiausia žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis ir ėjimo tuo keliu tikslas.
O geriausias to kelio vektorius yra sąžinė; jeigu ji leidžia tau užmigti (pati būdama neužmigdyta), vadinasi, esi santarvėje su ja ir galutinėje kelio stotelėje neturėsi pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.
Dž. Bernardo Hatono intriguojančiu pavadinimu ir tikrais faktais grįsta knyga „Šnipės“ nukelia į Šaltojo karo laikus. Autorius pasakoja apie moteris šnipes ir jų vaidmenį atliekant sudėtingas žvalgybos ir kontržvalgybos užduotis, pabrėždamas moterų išmintingumą, gebėjimą aukotis, itin gerą intuiciją ir subtilų žavesį kaip neįveikiamą pranašumą verbuojant slaptuosius agentus ir kuriant jų tinklus.
Dž. Bernardas Hatonas – diplomatas, žurnalistas, patyręs Rytų ir Vakarų santykių, taip pat žvalgybos apžvalgininkas. Remdamasis sukaupta medžiaga, faktais, patirtim jis išsamiai pasakoja, kaip sovietai atrenka ir moko šnipus, ir vyrus, ir moteris. Kalbėdamas apie konkrečius atvejus, autorius vaizdingai ir įtraukiančiai aprašo keleto Rusijos, Kinijos ir kitų komunistinio bloko šalių svarbių ir įtakingų moterų šnipių paveikslus.
Rytuose rengtos šnipės, neretai patyrusios ypač drastiškų tikrovę imituojančių išbandymų, šalies labui imasi veikti net pasisavindamos svetimas mirusių žmonių tapatybes. Vienas tokių pavyzdžių – įtaigi Lelijos Žiedlapio istorija, kurią skaitydamas tarsi pamiršti, kad skaitai ne grožinį kūrinį, o tikrus faktus.
Antroje knygos dalyje sutinkame Rytų šnipių koleges vadinamajame laisvajame pasaulyje. Britanijos, JAV, kitų šalių žvalgybininkų mokyklos lyginamos su atitinkamomis įstaigomis Rytuose. Čia aprašomi atskiri atvejai pasakojant apie JAV, Britanijos, Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Izraelio ir kitų valstybių įtakingas šnipes, sėkmingai veikiančias ne tik už Geležinės, bet ir už Bambukinės uždangos. Hatonas išryškina svarbiausius Rytų ir Vakarų slaptųjų agentų mokyklų veiklos skirtumus, išsamiai aprašo besimokančiųjų dienotvarkę, gyvenimo sąlygas, aptaria šnipų integraciją užsienyje. Įdomu tai, kaip teigia autorius, kad sovietų rengiami šnipai ilgą laiką net nežino, jog yra ruošiami žvalgybos tarnybai, kai Vakarų pasaulio slaptieji agentai dažniausiai savo noru nusprendžia imtis tokios veiklos.
Slaptųjų agenčių kiekviena diena yra kupina rizikos, o baigus mokymus tai tampa neatsiejama darbo ir asmeninio gyvenimo (jei toks nors kiek įmanomas) dalimi. Knygos veikėjos dažnai prasitaria ištisus dešimtmečius gyvenančios nuolatinėje įtampoje, kaskart tikrinančios smulkiausią įtarimą keliančią detalę. Nors įpareigotos veikti pagal protokolą, neretai šnipės priima greitą sprendimą pasikliaudamos savo nuojauta. Ir dažnu atveju tai atrodo tarsi gerai iš anksto apgalvotas planas, pateisinantis tiesioginių slaptųjų agenčių vadovų tikslus. Net ir atsidūrusios situacijoje, kai reikia rinktis būti suimtoms priešininkų ar pakenkti savo sveikatai ir net aukoti gyvybę, tikros šnipės nedvejodamos renkasi antrąjį variantą. Tikslas pateisina priemones. Kad už priešininką būtum žingsniu priekyje, dažnai tas priemones reikia rinktis čia ir dabar.
Žvalgybos įranga besidomintys entuziastai knygoje ras šio amato įrenginių aprašymus, taip pat ir labiausiai ištobulintus miniatiūrizacijos, klausymosi, garso įrašymo prietaisus ir vaizdo kameras. Žinoma, šių dienų skaitmenizuotame pasaulyje, kai technologijoms tarsi nelieka ribų, knygos autoriaus minimos priemonės veikiausiai labai nenustebins, tačiau turint omenyje aprašomą laikotarpį, jos išties žavi. Lygiai taip pat žavi ir kuriozinės situacijos, kai, pavyzdžiui, net septynerius metus per slaptą siųstuvą rusai klausėsi kiekvieno JAV ambasadoriaus SSRS kabinete ištarto žodžio, o žvalgybininkai, siekdami aptikti kitos šalies naudojamas sekimo priemones, be skrupulų griaudavo didžiules dalis pastato, kur galimai būdavo įmontuoti įrenginiai.
Įdomios, painios, rizikos prieskoniais gardintos istorijos nepastebimai kiekvieną įtrauks į knygos puslapius ir nukels į laikus, kai visų vadinama tikrovė dažnu atveju buvo tik gerai užmaskuota apgaulė.
Kardinolas Vincentas Sladkevičius. Kęstučio Jurelės (ELTA) nuotr.
„Neturėjau ir neturiu jokių abejonių, kad tokių dvasinių aukštumų žmogus, kaip kardinolas Vincentas Sladkevičius, nesutiko su KGB pasiūlymais – tai buvo per daug tiesi asmenybė“, – sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius ketvirtadienį Seime vykusioje spaudos konferencijoje „100 metų nuo kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimimo”.
Kardinolui S. Tamkevičiui pritarė ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas: „Mūsų išgyventas kruvinų okupacijų laikotarpis buvo toks sudėtingas, kad jo negalima sudėti į paprastas sistemas ar instrukcines klišes. Todėl turime savęs klausti: ar visada agentais galime vadinti tuos, kuriuos savo agentais įvardino KGB? Atsakymas – ne visada. Akivaizdu, kad kardinolo Sladkevičiaus atvejis yra būtent toks: jis garbingai atlaikė labai painias KGB žabangas ir net pats sovietų saugumas tai pripažino, ištremdamas jį į tolimiausią bažnytkaimį Nemunėlio Radviliškį prie Latvijos.“
„Turime labai atsargiai elgtis su KGB dokumentais, kurie gali kartais sprogti kaip uždelsto veikimo bombos, – sakė A. Jakubauskas. – Apgailestauju, kad Centrui paskelbus savo tyrimą apie KGB agentų archyvinių asmens bylų registracijos žurnalą viešoje erdvėje nebuvo gerai išgirstas Centro perspėjimas, kad jį, kaip ir kitus KGB dokumentus, būtina vertinti kritiškai, nes ne visi asmenys, kuriuos KGB savo žurnale įvardino savo agentais, iš tiesų dirbo tą darbą. Akivaizdu viena: žurnale paminėti asmenys buvo verbuojami, bet ne visi teikė informaciją, kai kurie garbingai atlaikė šį sudėtingą išbandymą. Dar kartą pažymiu: kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo būtent toks – jis garbingai išlaikė šį egzaminą nieko neišduodamas ir niekam nepakenkdamas.“
LGGRTC gen. direktorius A. Jakubauskas taip pat sakė: „Apgailestauju, kad ne vienerius metus trukęs Centro tyrimas visuomenėje sukėlė neadekvačių, nepamatuotų vertinimų, todėl nauja Centro vadovybė nutarė šį tyrimą išimti iš savo svetainės – jis ten buvo trejus metus, tad buvo pakankamai laiko su juo susipažinti, o pats KGB dokumentas yra visiems prieinamas Lietuvos ypatingajame archyve – institucijoje, kuri nėra pavaldi Centrui“.
Spaudos konferencijos dalyviai išsakė savo prielaidas, kaip galėjo Vincento Sladkevičiaus pavardė atsidurti tarp KGB agentų. Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vyr. patarėja, istorikė dr. Kristina Burinskaitė kalbėjo, kad „KGB dokumentai rodo V. Sladkevičiaus užverbavimo faktą, tačiau tie patys KGB dokumentai rodo ir tai, kad jis nedirbo agentu. V. Sladkevičiaus ištrėmimas taip pat rodo, kad jis nedirbo agentu. Ir tremtyje KGB jo nepaliko ramybėje, jį sekė. Agentas nelygu agentui. Verbavimas buvo prievartos aktas, todėl kartais, ypač
partizaninės kovos laikotarpiu, verbuojamieji naudodavo atsikratymo taktiką: sutikdavo su pasiūlymu tam, kad juos paleistų ir jie galėtų
pabėgti.“
Kardinolas Sigitas Tamkevičius sakė nemanąs, kad taip elgėsi V. Sladkevičius, kuris „buvo per daug atviras ir tiesus, per daug įsitikinęs žmogus“. S. Tamkevičius išsakė prielaidą, kad tai galėjo būti kokio nors KGB darbuotojo noras pasirodyti prieš viršininkus, ir papasakojo, kaip jį verbavo KGB. „Mane verbavo net 5 kartus. „Pirmą kartą verbavo prieš įšventinant į kunigus. Tuomet bijojau griežtai pasakyti ne, nes maniau, jog neleis tapti kunigu. Pasakiau, kad nesakau griežtai ne, bet esu atviras, tad visiems pasakosiu apie savo verbavimą. Antrą kartą KGB su manimi kalbėjo taip, lyg aš jau būčiau pusiau užverbuotas. Panašiai galėjo nutikti ir su V. Sladkevičiumi“, – sakė garsiausio pogrindinio leidinio „Katalikų bažnyčios kronika“ ilgametis redaktorius Sigitas Tamkevičius.
Arkivyskupui emeritui Sigitui Tamkevičiui suteiktas kardinolo titulas. EPA-ELTA nuotr.
S. Tamkevičiaus nuomone, sovietų valdžia labai suklydo ištremdama į gūdžią provinciją tuometį vyskupą V. Sladkevičių, manydama, kad taip jam sutrukdė veikti. „Negalėdamas eiti oficialių vyskupo pareigų, jis padarė žymiai daugiau svarbių darbų. Visą pogrindinę dvasininkų veiklą aptardavome su vyskupu V. Sladkevičiumi, važiuodavome pas jį visais svarbiausias klausimais: ir norėdami gauti jo aprobaciją dėl „Katalikų bažnyčios kronikos“ leidimo, ir dėl pogrindinės kunigų seminarijos įsteigimo (tuo metu oficialioje seminarijoje sovietai leido mokytis tik 25 seminaristams), dėl slaptų įšventinimų, dėl pogrindžio vienuolynų. Visa tai buvo daroma su vyskupo V. Sladkevičiaus ir kito ištremto vyskupo Julijono Steponavičiaus žinia ir leidimu. Apie tokius dalykus su savo vyskupais nedrįsome kalbėtis.“
LGGRTC gen. direktorius Adas Jakubauskas pabrėžė, kad 1988 m. gegužę, dar iki Sąjūdžio susikūrimo, V. Sladkevičius popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskelbtas kardinolu, ir tai buvo pirmoji Lietuvos dvasinio atgimimo žinia. V. Sladkevičius buvo vadinamas „atgimimo kardinolu“: dalyvavo pirmajame Sąjūdžio suvažiavime, LKP pasiūlius Vilniaus Katedroje laikyti mišias, atsisakė tai daryti, kol ji nebus perduota Bažnyčiai, po 1991 m. sausio žudynių būtent kardinolui buvo slaptai patikėta saugoti svarbiausią atgimstančiai Lietuvai dokumentą – Kovo 11-os Lietuvos nepriklausomybės aktą.
Šių metų rugpjūčio 20 d. sukanka 100 metų nuo kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimimo. Ta proga 2021 metus Seimas pavadino kardinolo
Vincento Sladkevičiaus metais.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Karo korespondento išpažintis. Pirmoji komandiruotė
Dabar tokių traukinių nebeišvysite. Prieš tris dešimtmečius dundėję keleiviniai vagonai kaip sausra ir liūtis nepanašūs į šiandieninius – elegantiškus, lengvus, džiugiomis spalvomis papuoštus. 1987-aisiais, kai ryžausi trenktis į Kaliningradą, Vilniaus geležinkelio stotyje riogsojo purvini, niūrūs, gremėzdiški, dar ir nemaloniu specifiniu kvapu persisunkę. Koks kvapas galįs būti atgrasus, slegiantis, supratau tuomet, kai, įsiropštęs vidun, į plaučius truktelėjau pirmuosius oro gurkšnius.
Remiantis grafiku, buvusią prūsų sostinę pasieksiu ankstų rytą. Kelionė truks kiaurą naktį, o užmigti – nepavyks. Tik nemanykite, jog esu išrankus patogumams. Nosį riečiantys traukinio kvapai ir kieti gultai – mažiausiai kalti. Didžiausia niekadėja, trukdysianti atsipalaiduoti, – įtampa. Jau dabar, komandiruotei nė neprasidėjus, jaučiausi sudirgęs. Tai – mano pirmasis žygis. Patirties – nė žiupsnelio. Nei žurnalistinės, nei gyvenimiškos.
O sumanymas – tikriausiai pavojingas. Nė nenujaučiau, ar išvengsiu vietinių saugumiečių dėmesio. Juk Kultūros fondo, redakcijos, muziejaus, mokyklų vadovų įkyriai teirausiuosi, kodėl srityje nėra nė vieno lietuviško darželio, nė vienos lietuviškos mokyklos. Kaliningradiečius apklausti mėginsiu mandagiai, atsargiai. Tačiau toks smalsumas jiems vargu ar patiksiąs. Jei tik norės, maniškius pasiteiravimus lengva perkvalifikuoti į nacionalizmo kurstymą. Bet gal kaliningradiečiai nebus pikti? Gal numos ranka, palaikę nesusitupėjusiu žurnalistėliu, iš paiko buvimo fotografuojančiu kiaulių fermomis paverstas prūsų pilis, lietuviškas bažnyčias?
Kad tik nesuklustų… Taip būtų geriausia. Tegul nežlugdo mano savaitę truksiančios išvykos. Beveik spontaniškai sumanyta kelionė į Mažąją Lietuvą šias eilutes raitančiam autoriui velnioniškai svarbi. Gyvybės ir mirties klausimas. Sumanymas įsitvirtinti „Literatūros ir meno“ redakcijoje priklausąs būtent nuo šios komandiruotės. Parsivešiu kvapą gniaužiančių faktų, sugebėsiu juos vaizdingai išguldyti popieriuje, – tapsiu publicistikos skyriaus korespondentu. Grįšiu tuščiomis, etatinio žurnalisto pažymėjimą įteiks kitam.
Norinčiųjų užimti publicistikos skyriaus kabinetą – nors į didžiausią autobusą grūsk. O aš – ne pats kiečiausias. Tiesa, guodžiausi turįs keletą mažyčių nuopelnų. Jaučiau, kad gamybiniuose pasitarimuose redakcija norėtų matyti mane, sykį jau įteikusį jiems susidomėjimo inteligentų gretose sulaukusį straipsnioką. Jie matė, jog manęs niekaip nepriskirsi tinginiauti linkusiems studentams. Jiems buvo aišku ir dėl to, jog neišsisukinėsiu nuo sudėtingų užduočių. Bet svarbiausia, jie perprato, jog arsiu be pasipūtimų ir didelių pretenzijų. Ne taip, kaip anas Rašytojų sąjungos proteguojamas pasipūtėlis, išleidęs pirmąją apsakymų rinktinę ir būtent todėl manąs, jog jam viskas leidžiama bei atleidžiama.
Tiesa, jo apsakymai man labai patiko. Nuoširdžiai tai sakau. Aš ir pats būčiau norėjęs tokius rašyti. Mane siutino jo charakteris, bendravimo manieros. Kai išleisi, sakykim, dešimtąjį novelių rikinį, tada gal ir galėsi dėtis žymiu lietuviškosios literatūros klasiku. O ko dabar pūtiesi kaip gaidys ant mėšlyno krūvos?
Man užteko nuovokos, jog pasipūtimus ir ambicijas geriausia mest per tvorą. Vienui vieno teksto, kad ir visuomenėje triukšmelį sukėlusio, – mažoka, jei ketinu į šalį nustumti konkurentus. „Litmenis“ – ne dienraštis, kuriam užtektų taisyklingai, be gramatinių klaidų štampuoti informacijas. O aš – tik fuksas. Kas dabar ryžtųsi kategoriškai rėžti, turiu ar neturiu literatūrinės uoslės. Net ir pats nenutuokiau, ko esu vertas. Gal po kelių kursų net išspirs iš universiteto nespėjus susirinkti visų įskaitų ir egzaminų.
Boso ilgokai trunkantį svarstymą, ar iš patikimo molio mane drėbė, lengva pateisinti. Rašytojų sąjungos vadovybė tikrai griebtųsi už galvų, jei jos akylai prižiūrima redakcija bakstelėtų pirštu į neapsiplunksnavusį studenčioką iš Vilniaus universiteto, o pirmąja apsakymų knyga besidžiaugiantį literatą paprašytų duris, vaizdžiai tariant, uždaryti iš kitos pusės.
Vyriausiasis todėl ir reikalavo – po dešimties dienų ant stalo guldau jaudinančią ataskaitą apie keliones po rusinamos Mažosios Lietuvos miestus ir miestelius. Jei ir antrasis tekstas būsiąs toks pat lietuviškai aktualus, – gamybinio metu erdvioje pasitarimų salėje man iškilmingai įteiks pažymėjimą. Jei paaiškėtų, jog turiu per mažai smarvės, – niekas graudžiai neraudos, ašarų upeliais nelies.
XXX
Kol traukinys džeržgėdamas dar netrūktelėjo priekin, puiki proga paaiškinti, kodėl susiruošiau į Kaliningradą. Temos niekas neprimetė. Pats ją pasirinkau. Pirmoji publikacija, kurią redakcija palankiai įvertino, be kita ko, taip pat mėgino nupųsti dulkes nuo Mažosios Lietuvos bėdų. Tik aname tekste porinau apie sugriautus arba sandėliais, parduotuvėmis, kolūkių kontoromis išniekintus prūsų ir mažlietuvių architektūros, istorijos paminklus, o antrąjame tekste svajojau išguldyti bent keletą už širdies griebiančių pagalbos šauksmų, kaip šio krašto lietuviai negalį savo vaikų rytais palydėti į lietuviškas klases, nes tokių ten nė su žiburiu nerasi. Viskas ruskai, tik ruskai.
Štai kodėl, redaktoriui paprašius dar bent vieno įsimintino rašinio, nė nesusimąstydamas išpyškinau pasirinkęs blaškymąsi po Kaliningrado srities miestus ir miestelius. Redaktorius nepriekaištavo. Jei trokštu, galiu trenktis kad ir į Vladivostoką. Bet jis nuoširdžiai nesuprato, kodėl man taip rūpi pašliaužioti Kaliningrado gatvėmis. Gal aš kilęs iš ten? Ne. Gal ten gyvenanti širdies dama, kurios glamonių pasiilgau? Ne. Tada – iš kur, po perkūnais, toji jėga, traukianti į kaliningradietišką galerą?
Jei norite žinoti, – papasakosiu. Tai – keista istorija. Kartą poilsiavau pas močiutę Šiauliuose. Buvau paauglys, kuriam, kaip mėgdavo ji sakyti, dar pienas nuo lūpų nenudžiuvęs. Neturėdamas kuo užsiimti, įjungiau juodai – baltą televizorių. O ten – lietuviško meninio filmo „Herkus Mantas“ vaizdai. Galva nebuvo užgriosta pašalinėmis mintimis: nei kontroliniais darbais, nei pirmosiomis meilėmis. Todėl lengvai įsijaučiau. O įsijautus net oda šiurpo. Tarsi pats mosuočiau kalaviju kartu su prūsų kariais, narsiai, bet nesėkmingai puolančiais kryžiuočių pilį. Tarsi pats saugočiau paskutinėn mirtinon dvikovon besiruošiantį Herkų Mantą. Ausyse net spengė nuo prūsiškų priekaištų: lietuviai į pagalbą neskuba, jiems svarbiau rietis dėl valdžios…
Kadras iš filmo „Herkus Mantas”. Režisierius – Marijonas Giedrys
Filmas supurtė, sukrėtė. Jaučiausi asmeniškai išdavęs prūsus. Formavosi painus, sunkiai nusakomas įsitikinimas: privalu keršyti už pražudytą prūsų tautą. „Jei būtume suskubę į pagalbą Velnio apsėstam Montei, kaip didįjį prūsų vadą pakrikštijo kryžiuočių komtūras, gal ir Lietuva dabar būtų ne tokia susitraukusi, ne tokia mažytė?!“, – galvoje vėlėsi keisčiausios nuojautos.
Kaip turėtų atrodyti kerštas, – neįsivaizdavau. Buvau tik berniokas, kuriam dar augti ir augti. Tačiau reguliariai žirglioti į Mokslų Akademijos biblioteką man niekas nedraudė. Atvirkščiai – net skatino, pagirdavo. Sunkias biblotekos duris, tarsi būčiau solidus akiniuotas profesorius, ėmiau varstyti vos ne kasdien. Ten, įspraustas į telefono būdelėn panašią kabiną, palinkęs prie spiginančios stalinės lempos, iš storiausių dulkėtų enciklopedijų po kruopelytę rankiojau menkiausias istorikų užuominas, atsargiausius archeologų spėjimus. Žvelgdamos į mane bibliotekininkės kraipė galvas – toks jaunutis, o nuo ryto iki vakaro kremta pačias nepopuliariausias bibliotekos knygas.
Gilintis į Mažosios Lietuvos istoriją man patiko. Jaučiausi esąs tikras lietuvis, kuris gyvena gražiai, tauriai ir prasmingai. Buvau įsitikinęs, jog imuosi darbų, kuriais privalo užsiimti kiekvienas doras tautietis.
Neprabėgo nė keleri metai, ir ėmiau justi, kiek daug vis tik sužinojau. Bloknote surašiau viską, ką pavyko surinkti, perskaityti, suprasti. Galėjote vidurį nakties išversti iš lovos, o aš nepasimesčiau. Išpyškinčiau kaip atmintinai išmoktą eilėraštį: Kaliningradas anksčiau vadintas Karaliaučiumi, Čistyje Prudy – Tolminkiemiu, Sovietskas – Tilže, Nemanas – Gumbine…
Nežinia kodėl ir nežinia kam pasinėriau į tragišką Mažosios Lietuvos istoriją. Štai koks buvo mano kerštas. Tik kur jį dėti?
Tokia galimybė pasitaikė 1986-ųjų vasarą, kai įstojau į Vilniaus universitetą krimsti žurnalistikos mokslų. Nespėjau pasidžiaugti pirmosiomis studentiškomis pažintimis, įsiminti visų atokiausiai centriniuose rūmuose įrengtų auditorijų, kai tėvas įkyriai kartojo:
– Metas dairytis redakcijos, kuriai nebūtų gėda nuoširdžiai tarnauti.
„Kitaip pavėluosi. Penkeri studijų metai prabėgs kaip viena diena. Nė nepajusi, kaip gyvenimas priskirs nevykėliams…” Tokio štai būta tėviško patarimo.
Ar Lietuvai neskauda. Slaptai.lt nuotr.
Žinoma, žvilgsnis krypo „Literatūros ir meno“ pusėn. Tuomet šį laikraštį laikiau lietuviškiausiu. O kas, jei jiems įteikčiau graudų pasakojimą apie Kaliningrade su žeme sulygintas senųjų krašto gyventojų pilis? Vieną savaitgalį ryžausi ilgam išsidrėbti prie rašomojo stalo. Tvirtai užsibėžiau nepakelti užpakalio, kol nepriartėsiu prie skilties „pabaiga“.
Įteikęs redakcijai tekstą apie Mažosios Lietuvos praradimus, sulaukiau palaikymo. Mielai, sakyčiau, net skubiai publikavo. Lyg atsitiktinai, lyg tarp kitko sukluso, ar nenorėčiau dar ko nors panašaus brūkštelėti. Jų redakcijoje – viena laisva kėdė. Bet šventoji vieta ilgai laisva neliks. Jei trokštu publicistikos krėsle įsikurti kaip šeimininkas, turėčiau suktis kaip voverėlė amžinai besisukančiame rate.
Mano kursiokams po egzaminų rūpėjo triukšmingai pašėlti. Ir aš troškau diskotekų, merginų, vyno. Tačiau šios studentiškos privilegijos atsisakiau. Nutariau, jog savo pirmąsias studentiškas atostogas verčiau sutiksiu tarp svetimų. Pašėlioti suspėsiu. Panelės niekur nepaspruks…
XXX
Dabar jau žinote, kodėl tvankų 1987-ųjų birželio vakarą įšokau į traukinį „Maskva – Kaliningradas“.
Ką dar derėtų papasakoti skaitytojui? Tikriausiai tai, kad kelionės pradžią prisimenu kaip bjauriai įtemtą. Labiausiai nerimavau ne dėl, kaip įsivaizdavau, mane medžiosiančių KGB vyrų. Įtemtai laužiau galvą, kur vis tik tektų prisiglausti? Vilniaus geležinkelio stotyje dar nenutuokiau, ar rasiu Kaliningrade kur ištiesti pavargusias kojas. Laisvų „numerių“ vieninteliame miesto viešbutyje nėra ir nebus. Lipdamas į traukinį apie tai žinojau. Juk prieš keletą dienų mėginau rezervuoti kambarį įkyriai skambindamas iš Vilniaus. Kur tau! Patarė kreiptis po mėnesio, ne anksčiau…
Mėnesio laukti negalėjau. Todėl pirmoji komandiruotės naktis taip ir praslinko buriant iš kavos tirščių: „atsiras – neatsiras“. Vyliausi, jog esu laimės kūdikis, ir bent vienas mažytis palankus atsitiktinumas nuvesiantis didelės sėkmės link. Svarbiausia – nenukabinti nosies.
Panašiai ir nutiko. Išgelbėjo laimingas atsitiktinumas, nors gal tai – kažkas kita. Protingi žmonės greičiausiai tai vadintų palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, nuoširdžiai religingas žmogus – likimu.
Jau stoviniuodamas daugiaaukščio kaliningradietiško viešbučio laukiamąjame pastebėjau, kaip nesėkmingai įsimaišiau į ilgoką keisčiausių žmogystų virtinę prie administratorės, kuri švarko atlape įsisegusi ženklelį su rusiška pavarde. O ant kiek tolėliau prie stalo elegantiškai įsitaisiusios administratorės atlapo kabėjo kortelė, kurioje net švytėte švytėjo lietuviška pavardė ir lietuviškas vardas. Sumečiau, jog lietuviui protingiausia rokuotis su lietuve. Žvaliai, energingai persigrupavau, suprasdamas, jog peršokti atgal prie rusiškosios administratorės nepastebėtam jau nepavyks. Nutįsusiose kilometrinėse eilėse lūkuriuojantys išvargę miesto svečiai būtinai palydėtų piktais keiksmais. Gal net apstumdytų.
Prislinkęs prie lietuvės moters – susikaupiau. Apsimečiau esąs gyvenimo audrų vėtytas ir mėtytas šelmis. Sportininkai tai vadintų atsivėrusiu antruoju kvėpavimu. Maldavau bent mažyčio kampelio be elementariausių patogumų pačiame atokiausiame koridoriuje. Įrodinėjau, jog man verkiant reikia parašyti straipsnį, o čia, viešbučio vestibiulyje, – nė menkiausios kūrybinės atmosferos. Triukšmas, prirukyta, ankšta nuo svečių gausos. Kaulinau stogo virš galvos pabrėždamas ryškų lietuvišką akcentą. Elgiausi santūriai, bet vis tik taip, kad būtų aišku: nesitrauksiu šalin, kol mano delnas nepajus prie sunkaus bumbulo prisukto rakto. Tiesa, dar keletą sykių demonstratyviai kyštelėjau lietuvišką žurnalisto pažymėjimą.
Administratorė į pažymėjimą pažvelgė tik akies krašteliu. Ji atkirto, kaip ir tikėjausi: negi nematote ant stalų išdėliotų lentelių su rusišku užrašu „laisvų numerių nėra“? Tačiau smalsus moteriškės žvilgsnis tarsi kuždėjo į ausį, jog man ji vis tik draugiškesnė nei kitiems. Su viešbutyje apsigyventi norinčiais atvykėliais, dažniausiai rusų kariškiais, administratorė šnekėjo šaltai, biurokratiškai, piktokai, lyg būtų mirtinai pavargusi nuo jų amžinų priekaištų. O su manimi ji elgėsi rūpestingai motiniškai. Mano bėdos jos tarsi neerzino.
Pilaitės rajono gatvių pavadinimai Mažosios Lietuvos tema. Slaptai.lt nuotr.
O ar galėtų būti kitaip? Lietuvis privalo gelbėti lietuvį. Mes – vieno kraujo! Negi ji tautietį išmainys į sovietų armijos pulkininką, kurių čia zujo tarsi skruzdėlių miško tankmėje pūpsinčiame skruzdėlyne? Taip drąsinau save. O ką aš dar galėjau nuveikti?
Administratorė, į kurią dėjau visas savo viltis, liepė prieiti lygiai 12 valandą, viešbučio administracijai pradėjus skaičiuoti naująją parą. Vidudienis itin svarbus, nes gyventojai, kuriems tądien išsenka rezervacija, privalo nedelsiant išsinešdinti lauk su visais savo krepšiais ir lagaminais. Štai tą akimirką ji tikriausiai galėsianti pasiūlyti dar tirštose miglose skendintį variantą. Garantijų neduosianti nė minimalių. Ji – ne stebukladarė, ne geroji fėja. Bet pabandysianti kuo nors padėti vargšui žurnalistui.
Jaudindamasis tarsi prieš pirmąjį egzaminą lygiai pusiaudienį prišokau prie skyrio, kur, atsirėmusi į kėdės atlošą, sėdėjo kaliningradietė lietuviška pavarde. Jos maloni šypsena bylojo, jog ant suoliuko gatvėje miegoti neteks.
– Turime jums kambarį. Šeimininkaukite savaitę, kaip ir prašėte. Sėkmės rašant straipsnius apie mūsų mielą Kaliningradą, – palydėjo šiltu žvilgsniu.
Jaučiausi laimingiausias žmogus. Bet prisimenu ir netrukus apėmusį šoką, kai išvydau, kiek rublių privaląs pakloti už šešias paras. Ar komandiruotės pabaigoje beturėsiu už ką sukrimsti bent vieną bandelę? Tik, suprantama, neišsidaviau, kad kainos kandžiojasi tarsi pasiutęs šuo. Kuo greičiau sukrapščiau pinigus. Tegul tik nepersigalvoja.
Ilgokai ieškojau savosios irštvos, kurioje visą savaitę lindėsiu. Patogumų nesitikėjau. Jie man net nereikalingi. Svarbiausia, kad gyvenimas neprievartaus kurksioti geležinkelio stoties laukiamąjame. Maniau gyvensiąs ankštame, geležinę girgždančią lovą teturinčiame, pelėsiais išmuštame kambarėlyje be tualeto ir dušo. O pravėręs kambario duris žaktelėjau – juk tai „liuksas“. Ir tualetas, ir vonia, ir rankšluostis, ir muilas, ir kilimėlis, ir spalvotas televizorius, ir patogus rašomasis stalas, ir plati lova, kurioje tikrai įmanoma karališkai atsipūsti po dienos vargų, ir telefonas, kuriuo bus galima skambinti neišeinant iš 888 numeriu pažymėto kambario. Argi aš – ne laimės kūdikis?
Bet tada nejučiom prisiminiau frazę iš neseniai perskaityto rašytojo Ramūno Klimo romano, kuriame vienas herojus filosofiškai perspėja kitą herojų: „Niekada nesusigundyk atšvęsti pergalės“. Per ilgai švenčiant pergalę dažniausiai pražiopsomi besiartinantys pavojai.
Taip, šampaną gurkšnoti ankstoka. Apsigyventi viešbutyje, kuriame niekad nerasite laisvų numerių, – puiki pradžia. Ne kiekvienas pramuštų. Bet tai – tik pradžia. Ar sugebėsiu prakalbinti čia gyvenančius tautiečius? Ką atkirs „Kaliningradskaja pravda“ redakcijoje, valstybiniame muziejuje? Ar saugumiečiai neįgrūs į privažiavusį „voronoką“, kai suksiu ratus aplink garsiosios Karaliaučiaus katedros griuvėsius?
XXX
Kad rašytojas buvo teisus, į herojaus lūpas įsprausdamas žodžius „niekad neusigundyk atšvęsti pergalės“, mat likimas permainingas, galbūt tuoj teks raudoti kruvinomis ašaromis, patyriau savo kailiu dar tą pačią dieną. Susitariau maždaug po valandos užsukti į redakciją „Kaliningradskaja pravda“. Žinojau ten triūsiant moteriškę lietuviška pavarde. Tik belsdamasis į jos kabinetą nė neįtariau, jog lietuviškoms sieloms ne visuomet lemta draugauti. Lietuviška kilmė galinti jungti, bet galinti skirti. Kaip giliausia praraja.
Vos tik pravėręs duris pajutau sklindant atvirą, neslepiamą atšiaurumą. Ji susijaudinusi, didžiai pasipiktinusi, net mirtinai įsižeidusi kaip žirnius į sieną bėrė priekaištus: Kaliningrade dėl tautybės – nė menkiausių nesusipratimų! Visi čia gyvenantys draugiškai. Aš be reikalo lieju krokodilo ašaras. Niekas mano godojamų lietuvių neskriaudžia. Ir, beje, būtų įdomu žinoti, kas gi mane taip suklaidino – neva Kaliningrade ujami lietuviai? Paskutinieji žodžiai suskambo lyg būtų juos ištarusi generalinė prokurorė ar net vyriausioji tardytoja.
Perklausiama, ar vis tik Kaliningradas turi bent vieną lietuvišką mokyklą, moteris lietuviška pavarde piktai tebešūkčiojo, jog čia įsikūrusiems lietuviams lietuviškų mokyklų niekad neprireikę. Sočiai rusiškų. Net ir baltarusiai, ukrainiečiai, kurių žymiai gausiau nei lietuvių, išsiverčia be ukrainietiškų ir baltarusiškų mokymo įstaigų. Tad kuo lietuviai ypatingesni? Galų gale, Kaliningradas – Rusija, Kaliningradas neprivalo turėti lietuviškų mokyklų. Štai kaip.
Kai nustebęs tarstelėjau, kodėl Lietuvoje tuomet tiek daug rusiškų darželių ir mokyklų, moteriškė lietuviška pavarde dar labiau išsiliejo iš krantų. Ji beveik rėkte išrėkė: tą savo šlykštų lietuvišką nacionalizmą išmesk į šiukšlyną…
Mažoji Lietuva
Redakcijos duris užvėriau apstulbęs. Tarsi kas purvinu skuduru būtų stipriai tėškęs per veidą. Laužiau galvą, bet nepajėgiau perprasti, ar lietuvė nuoširdžiai taip mananti, ar lietuvišką mokyklą ji koneveikė tik todėl, kad jai taip liepta bendrauti su nekviestu svečiu iš Vilniaus?
Kitą dieną susiradau vaikų darželių ir mokyklų, kurias man buvo nurodžiusi pikčiurna iš „Kaliningradskaja pravda“. Bet visur, kur tik ji rekomendavo, mane priimdavo atžagariai: niekam lietuviškų pamokėlių nereikia, lietuviškos mokyklos Kaliningrade – akivaizdus nesusipratimas, panašus į nevykusį lietuvišką anekdotą.
O kad įsitikinčiau pats, koks esu kvailas, man visuomet atvesdavo keletą lietuvių vaikų, kurie vieningai, lyg susitarę, išpyškindavo nenorį mokytis lietuviškai. Vien todėl, jog lietuviškai Kaliningrade niekur nesusišnekėsi. Galėčiau ir pats susiprotėti…
Vienas paauglys isteriškai kvatojo: rusų kalba jam gražesnė, štai kodėl jis purtosi lietuvių šnektos.
Nė nežinau, kaip aprašyti jausmą, kurį patyriau matydamas įžūliai mulkinamus lietuvių mažylius. Dirbtinas išprievartauto vaiko juokas ilgai nedavė ramybės. Jaučiausi pažemintas. Nejaugi jos mano, kad patikėsiu jų surežisuotais spektakliais? Ir vis tik nusprendžiau nepriešgyniauti – verčiau apsimesiu, jog mokytojomis patikėjau, jog suvokiau, koks esu primityvus. Vyliausi, jog viską, ką apie jas manąs, išdėstysiu straipsnyje.
Atokiai nuo miesto centro įsikūrusioje mokykloje mane supažindino su lietuvių vaikučių tėveliais, mamytėmis ir seneliais, ką tik pasklidusiais koridoriun iš susirinkimo. Mano nuostabai, jie taip pat vieningai, tarsi darnus choras, koneveikė gimtąją kalbą – tikriesiems Kaliningrado patriotams ji nereikalinga. Panašiai – kaip šuniui penkta koja.
Grįžti viešbutin neskubėjau. Kyštelėjau nosį į Kaliningrado kraštotyros muziejų. Čia vėl – tarsi purvina grindų šluoste per fizionomiją. Nė menkiausios užuominos apie prūsus, Mažvydą, Donelaitį, Bretkūną. Visa istorija prasidedanti tuomet, kai Raudonoji armija vijo prakeiktus fašistus. Kas dėjosi iki tol – nė mur mur. Kai prie gremėzdiškos patrankos snaudžiusios gidės pasiteiravau, kur kabo stendai, pasakojantys apie prūsus, ji piktai pasimuistė, tada, prabudusi iš saldaus snaudulio, puolė plūstis – kaliningradiečiams nusipsjauti į vokišką palikimą. Ši žemė pilnavertiškai gyvenanti tik nuo 1945-ųjų. Tai žino kiekvienas išsilavinęs žmogus. Tuomet ji į mane pažvelgė taip, jog iš karto supratau – daugiau „kvailais“ klausimais verčiau nebesisvaidyti. Dar vienas neatsargus žodis, ir ji šauksianti pagalbon milicijos pareigūnus.
Beliko užšokti į centrinę Kaliningrado biblioteką, ir būsiu pirmosios dienos planą įvykdęs. Bibliotekoje apsimečiau naivuoliu – pareiškiau norįs pavartyti lietuviškų laikraščių, žurnalų. Pažvelgė tarsi į pirmykštį žmogų, kuris ką tik išlindo iš akmeninio urvo. Nejaugi jaunas, simpatiškas jaunuolis nežinąs, kad čia – Rusija, kad Rusijos Federacijos skaityklos neprivalo savo saugyklų užgriozdinti lietuviškais leidiniais? Visi padorūs, sąžiningi lietuviai moka rusiškai, jie mielai skaito rusišką literatūrą, niekas iš jų niekada nėra nė užsiminęs apie lietuviškų leidinių prenumeratą.
Apkūni bibliotekos darbuotoja, greičiausiai vyresnioji, į pagalbą pasikvietė dar keletą piktų, agresyvių moteriškių. Jos skalambijo viena kitą perrėkdamos: apie tautų draugystę, leninizmą, internacionalizmą.
Vos neapsivėmiau. Būtų žinojusios, kokios atgrasios man pasirodė… Bet ir vėl apsimečiau durneliu: jų nuoširdūs aiškinimai neva man atvėrę akis. Kodėl taip elgiausi? Taip saugiau. Nereikia be reikalo provokuoti. Svarbiausia – ne kokį riebų palyginimą toms bobšėms leptelsiu, nes jo niekas neišgirs, o tai, ką surašysiu savo straipsnyje, kurį galbūt perskaitys tūkstančiai.
XXX
Grįžęs į viešbutį patogiai išsidrėbiau plačioje lovoje. Džiūgavau, nes jaučiau tikrai turėsiąs, apie ką parašyti, tik nesitikėjau, kad viskas bus taip bjauriai sudėtinga, apleista, įsisenėję, neteisinga, grubu ir barbariška.
Taip pat – ir pavojinga. Laikyčiau didžiausiu stebuklu, jei nė viena iš sutiktų moteriškių nepranešė saugumiečiams apie mieste pasirodžiusį įtartiną lietuvį. Greičiausiai jos visos, tarsi lenktyniaudamos, suskubo informuoti apie į Kaliningradą atsidanginusį provokatorių.
Bailiu, kuris dėl menkiausios smulkmenos drebintų kinkas, savęs nelaikiau. Bet nuolat suklusdavau, ar neskamba telefonas, ar nebaladojama į duris. Ir ką jūs manote – vakarop tikrai sučirškė telefonas. Keletą sekundžių įsitempęs lūkuriavau, tuomet pakėliau ragelį. Administratorė piktai skalambijo, kad jau ištisą pusvalandį apačioje manęs laukia svečias. Ar aš sutinkąs nusileisti, ar jam pakilti į viršų?
Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
Galėjau ranką duot nukirst, jog tai – iš specialiųjų tarnybų. Vis tik susidomėjo, atkreipė dėmesį. Tik kaip jie elgsis – pagrasins liautis erzinus Kaliningrado mokytojas ar iš karto deportuos atgal į Lietuvą? Kad sodintų į areštinę – nenorėjau tikėti.
Jei tai tikrai žmonės iš KGB, man saugiau atsidurti, kur – daug akių. Vadinasi, išmintingiausia nusileisti į vadinamąjį nulinį aukštą, kuris visuomet panašus į deficitų sulaukusią parduotuvę, dūstančią nuo pirkėjų, nei laukti, kol vyrai pakilsią į vos vieną kitą praeivį skaičiuojantį aštuntąjį aukštą. Pasiėmiau su savimi dokumentus ir liftu nubildėjau žemyn. Išėjęs į laukiamąjį atpažinau vieno itin aršiai lietuvių kalbos mokytis nenorėjusio berniuko tėvą.
Ko jam prireikė? Dar sykį dievagosis, kad lietuvių kalba vaikui – negraži, svetima, nereikalinga? Dėbtelėjau jo pusėn piktai, leisdamas suprasti, jog nuoširdži šneka jau nebeįmanoma Nusivyliau juo ir tas nusivylimas – didelis. Tegul mato. Tačiau jis nepastebėjo mano skepsio. Nežymiu galvos mostu paprašė sekti paskui jį. Supratau, kad už mane keliomis dešimtimis metų vyresnis vyriškis galbūt nenorįs, jog viešbutyje suprastų mus turint kažin kokių bendrų reikalų.
Per keletą metrų atitolęs nuo jo įkandin gatve kulniavau ilgokai. Priartėjęs prie sankryžos jis pasuko į dešinę, įsmuko apsmurgusion užkandinėn. Paskui jį į arbatinę, kur užklydėliams patiekiamos pigios virtos dešrelės, garstyčios, juodos duonos riekė ir tirpi kava, įžengiau ir aš. Vyriškis jau buvo klestėlėjęs ant taburetės prie staliuko pačiame kampe – kuo atokiau nuo langų, pridengtų purvinomis užuolaidomis.
Lūkuriavau. Nežinojau, kaip elgtis. Man atrodė, jog nepažįstamasis turįs pasakyti kažką svarbaus. Bet kas garantuos, jog tai – ne provokacija? Jei lietuvio berniuko tėvas įtaria, kad mane arba jį seka, tai turėtų suvokti, jog operatyvininkai iš garsiosios kontoros puikiausiai užfiksavo, kaip iš viešbučio it klusnus šunytis nusekiau paskui jį, galiausiai įsmukdamas arbatinėn „Buločka“. O gal jis tiesiog trokšta pasirodyti esąs labai svarbus? Tik pamanyk: vienintelis KGB galvos skausmas – nugirsti, ką iš Lietuvos atklydusiam tautiečiui neoficialiai pasakos nuo lietuvių kalbos viešai atsiribojusio berniuko tėvas!
Vis tik prisėdau prie staliuko, kurį okupavo iš viešbučio išviliojęs vyriškis. Nosine nuo kaktos braukdamas čiurkšlėmis srūvantį prakaitą vaiko tėvas atsiprašė už rusių mokytojų akivaizdoje parodytą priešiškumą. Atsiprašė keletą sykių.
Tada, lengviau atsikvėpęs, dėstė, kaip jie iš tiesų čia gyvenantys. Lietuviai dūsta be lietuviškų mokyklų. Tai – visiems aišku. Didžiausia nelaimė matyti, kaip vaikai tampa rusais. Bet jie, tėvai, bijantys net užsiminti apie savo teises. Lietuviukus pradėtų baksnoti jų bendraamžiai, pravardžiuodami fašistais, mokytojai lietuviukams rašytų prastesnius pažymius, o lietuviukų tėvus prievartautų darbovietėse, vydami iš vadovaujančių postų, mažindami atlyginimus, nebeskirdami premijų. Štai kuo baigtųsi lietuviškas principingumas. Jų rankos ir kojos supančiotos. Didžioji Lietuva turinti tai suprasti.
Didžioji Lietuva privalanti daug ką įsisąmoninti. Pavyzdžiui, kad be jos pagalbos vežimas nepajudės iš vietos. Jei Vilnius netriukšmaus, nesipiktins, netrinksės kumščiu į stalą, Kaliningrado lietuviai tikrai išmirsią. Dar keletas tokių gūdžių dešimtmečių, net jų anūkai jau būsią prarasti Lietuvai.
Deja, išpažintį atlikęs lietuvis maldavo juo nesiremti. Paminėsiu straipsnyje jo pavardę – valdžia parodysianti, kur, naudojant sparnuotą rusišką priežodį, žiemoja vėžiai.
Tuomet baikščiai į šalis besidairantis lietuvis bent keletą sykių perspėjo saugotis KGB. Tiesa, šios kontoros vardo jis neištarė. Ją vadino įstaiga, organizacija. Tik ne – valstybės saugumo komitetu.
Pikčiurną iš „Kaliningradskaja pravda“ jis nuo seno pažįstąs. Jos vyras – kariškis iš kažin kokio slapto karinio dalinio prie Kaliningrado. Ji specialiai savo vaikams trinanti iš atminties viską, kas lietuviška. Ją gal net galima suprasti. Vis tiek surusės. Anksčiau ar vėliau. Tad moteris pasirinkusi paprastesnį kelią – savanoriškai užmiršti lietuvišką kilmę. Nebesispyrioti. Nebesipriešinti. Ji pasidavė be mūšio.
Lietuvio berniuko tėvas prie prekystalio nusipirko du puodelius kavos – vieną sau, kitą man. Gurkšnodamas tirpią kavą pažėrė net patarimų, kaip būtų galima išvengti KGB pinklių. Sakykim, būtų neatsargu pasitikėti iš tremčių bei lagerių čia apsistojusiais lietuviais. Nežinia, kurie iš jų – užverbuoti, kurie – laisvi. Žmonės – iškamuoti, pasiilgę ramybės, todėl „pakabintų“ lietuvių nereikėtų smerkti, bet ir leistis į nuoširdžus pokalbius su jais – neatsargu.
Tuometinio Kaliningrado simbolis – tankas
Kitas perspėjimas – dar sudėtingesnis. Jei kontora suuodė, kas aš per paukštis, Kaliningrado lietuviams, kurie turėtų man ką papasakoti, ji vogčiomis bruks nuomonę, jog esu tik kruopčiai lietuvių nacionalistus registruojantis provokatorius iš KGB, išradingai prisidengęs „Literatūros ir meno“ vardu. Tokia KGB apgaulė reikalinga, kad padorūs lietuviai manęs bijotų, vengtų duoti interviu, nesileistų į kalbas.
Atsisveikindamas tarstelėjo, kad jei pageidaučiau išklausyti ir kitų lietuvių, kuriuos man girdinti vertė keiksnoti lietuvių kalbą, turėčiau rytoj į šią kavinę užsukti maždaug tuo pačiu laiku. Jie manęs lauktų.
Sutartą valandą toje pat arbatinėje kitą pavakarę šlamščiau pigias dešreles užgerdamas pigiu, tirpiu, į kavą panašiu gėrimu. Užkandžiavau beveik valandą. Bet niekas iš lietuvių neatėjo.
Apėmė negera nuojauta. Išėjęs iš kavinės atidžiai dairiausi į visas puses. Bet taip, kad nekristų į akis. Nieko įtartino nepastebėjau. O ar galėjau ką nors pamatyti, jei išties „piktųjų akių“ buvau dabojamas? Tai dabar mes prisiskaitę ir prisižiūrėję apie sukčiausius slaptųjų tarnybų darbo metodus. O tuomet, gūdžiais 1987-aisiais, nieko nežinojau. Tik nujaučiau, kad taip galėtų nutikti…
Grįžus į viešbutį laukė dar viena staigmena. Koridoriuje netoli mano puikiojo liukso durų vaikštinėjo vidutinio amžiaus moteriškė. Jau – nebe jauniklė, bet ir ne per sena. Gražuole jos taip pat nepavadinsi. Vis tik simpatiška, be vulgarumo. Nė kiek nepanaši į Kaliningrado prostitutes, kurios slankiodavo aplink viešbutį ir kurias milicija karts nuo karto vydavo šalin. Tačiau sijonas vis tik buvo per trumpas. Ir marškinėlių būta užtektinai permatomų, su ryškia iškirpte.
Krūptelėjau. Ji ne šiaip sau demonstruoja idealiai nulietas kojas. Kažkas ne taip. Įtarimai dar labiau sustiprėjo, kai rakinau kambario duris, o dama – prisiartino, beveik prisiglaudė.
– Aš pas jus, – maloniai nusišypsojo, – jau senokai jūsų laukiu.
– Svečių tikrai nekviečiau, – piktokai išpyškinau. Mano balsas buvo tvirtas, bet nuaidėjo ir išgąsčio gaidelių. Keikiau save, kad nepavyko atsakyti be susijaudinimo.
Mano grubokas atsakymas gražuolės neįžeidė.
– Jei ne jūs skambinote, vadinasi, nutiko nesusipratimas. Nieko tragiško. Tiesiog aš buvau įsitikinusi, kad būtent čia paskirtas dalykinis susitikimas, – jos balso būta ramaus, švelnaus, draugiško.
Pertraukiau ją, žodžius tardamas jau drąsiau, užtikrinčiau ir, žinoma, mandagiau:
– Atsiprašau, aš labai nuvargęs, man metas ilsėtis. Rytoj laukia sunki diena, o ir ši buvusi ne itin sėkminga.
– Tada aš privalanti atsiprašyti, mielas jaunuoli. Trokštu tik smulkios paslaugėlės – leiskite paskabinti iš jūsų kambario telefono, kad vėl nereikėtų leistis žemyn, – ji kalbėjo maloniai, švelniai, gundančiai.
Nuojauta kuždėjo, jog jei įsileisiu gyvatę užantin, ištiks didžiausia bėda. Visu savo kūnu įtariau: nelaimė – čia pat. Privalėjau bet kokia kaina sutrukdyt moteriškei įkelti koją vidun. Suspėjau užtrenkt duris, nors ji – veržėsi vidun.
Mano paskutinių žodžių būta tokių: „Nepykit, tai – neįmanoma, atleiskite…“.
Trinktelėjęs numerio durimis skubiai užsirakinau, raktą palikdamas spynoje, kad be mano žinios jų niekas negalėtų atkrapštyti iš išorės. Atidžiai apsižiūrėjau, ar kur nors po pagalve, šiukšlinėje ar spintoje neįkišta narkotikų, ginklų, amerikietiškų dolerių. Kruopščiai apšniukšinėjau visus kampus. Visi daiktai – tose pačiose vietose, kaip buvau palikęs. pašalinių – taip pat. Nieko įtartino.
Gal be reikalo įtariau moteriškę turėjus negražių kėslų? Gal ji tikrai supainiojo aukštus? Į mano kambarį ji nebesibeldė. Viešbutyje jos daugiau nė sykio nemačiau.
XXX
Trečiadienį nusprendžiau dar praleisti Kaliningrade, bet kai lietuviai neatėjo į kavinę, o prie kambario nežinia ko vaikštinėjo patraukli moteris, – sumečiau verčiau sprukti iš Kaliningrado, pasižmonėti kituose srities miestuose ir miesteliuose.
Tiksliai nebeprisimenu, kokioje gyvenvietėje tai nutiko. Daržovių sandėliu paverstą bažnyčią netinkamai apšvietė saulė. Geltonas jos diskas plieskė tiesiai į akis. Norėdamas architektūros paminklą vaizdingai nufotografuoti, kad matytusi ir ornamentai, ir užrašas „ovošči“, privalėjau prieiti kuo arčiau. Kitaip kadre būsią pilkų plėmų. Prislinkau iš karto pasiruošęs spausti mygtuką – lai fotografavimas trunka kuo trumpiau. Kad nespėtų susigaudyti, ką čia veikiu. Bet kol cvaktelėjau keletą sykių, pro grotuotą dulkiną langą, matyt, pamatė. Į gatvę išbėgo pardavėjų žiurstais ir kepuraitėmis pasidabinusios moteriškės ir šluota nešinas sargas. Puolė į ataką, draskė akis, kaip drįstu juos fotkinti. Šluotkočiu grūmodamas dėdė įrodinėjo, jog tai – strateginės reikšmės objektas. Net užkimo besiplūsdamas.
Nesivėliau į ginčus. Po truputį traukiausi atgal. Bet senis atkakliai sekė iš paskos. Jis jau reikalavo, kad atiduočiau fotoaparate esančią juostą. Numetęs ant grindinio šluotkotį plėšė iš rankų fotoaparatą. Jį švelniai, atsargiai stumtelėjau atgalios. Žlegtelėjo ant grindinio tarsi po stipraus smūgio. Nežinau: gal tikrai užsigavo, o gal tik apsimetė susižeidęs. Tačiau koliojosi, aimanavo, greitosios pagalbos šaukėsi taip, kad aidėjo visa aikštė. Tada prilėkė tos dvi balsingos kopūstų, bulvių ir runkelių pardavėjos. Triukšmas tapo dar skardesnis.
Kad senis išsidrėbė ant asfalto, – nusispjaut. Nuo tokių stumtelėjimų nemirštama, kaulai nelūžta. Bet jei paskųs milicijai, ar neteks sėsti į daboklę? Įsivaizduokite kaliningradietišką depešą, nusiųstą „Literatūros ir meno“ redakcijai: „jūsų darbuotojas sumušė senyvą žmogų, todėl uždarytas į areštinę penkiolikai parų“.
Milicijos „voronokas“ netrukus privažiavo, nežinia iš kur atsiradęs. Juk tai – centrinė miesto aikštė. Iš automobilio iššoko du jauni milicininkai. Jie pirmiausia išklausė rėksnių moterų, paskui – neva žiauriai nukentėjusio senuko. Ir tik tuomet pasisuko mano pusėn. Aš milicininkams parodžiau Lietuvos žurnalisto pažymėjimą, net neslėpiau, kad fotografuoju daržovių parduotuvę tik tam, kad ji nepagarbiai įrengta buvusioje lietuviškoje bažnyčioje. Regis, labai vykusiai paaiškinau, jog net minties neturėjau ką nors prilupti, tai aš – tikroji auka, nes mane griebė už atlapų, nes iš manęs mėgino atimti brangiai kaštuojantį redakcijos fotoaparatą.
Lietuviški pažymėjimai milicininkams paliko įspūdį.
Pritilusioms moteriškėms ir aprimusiam senukui jie paaiškino, tiesa, ne itin piktai, kad Kaliningrado srityje fotografuoti draudžiama karinius objektus. Daržovių sandėliams ši taisyklė negaliojanti. O štai puldinėti turistus iš broliškosios Lietuvos – labai nemandagu. Užuot stumdę fotografus jie verčiau apsišluotų – kur tik pažvelgsi, vien šiukšlės, kalnai šiukšlių.
Pabrukusios uodegas moteriškės pasislepė savo apšnerkštoje parduotuvėje; kiemsargis, būdamas klusnus tarybinis pilietis, gal net komunistas, nuskubėjo vykdyti nurodymų – šluoti gatvių. O aš užsimaniau šmurkštelėti į pirmą pasitaikiusią vyninę, kad vienu kitu pigaus vyno stiklu nuraminčiau įtampą. Vis tik paskutinę akimirką susivaldžiau: priešo teritorijoje privalu turėti šviežut šviežutėlę galvą. Priešo teritorijoje – nė gramo.
Lietuviai miršta tylėdami. Straipsnio kopija. Slaptai.lt nuotr.
Taip ir neįžengus į vyninę prie manęs priėjo tvarkingai apsirengęs vyras, prisistatė esąs lietuvis Pranas. Jis iškart supratęs, kad aš iš anapus Nemuno, kai tik pamatė fotografuojant bažnyčią. Pakvietė į svečius. Žmona jau bus išvirusi barščių. Pasišnekėtume kaip lietuvis su lietuviu.
Tikrai nuoširdžiai pasiguodėme. Nė menkiausios abejonės: lietuviškos klasės, lietuviškos mokyklos – reikalingos. Kadaise, prieš keletą dešimtmečių, jis būtų sutikęs savo sūnų vežti į lietuvišką klasę ir už 50 ar net 100 kilometrų. Kad tik sūnus neužmirštų lietuviškai. Bet nutiko kitaip – savo sūnėlį nuo mažumės privalėjo atiduoti į penkias darbo dienas per savaitę veikusį internatą. Ten Saulius ir gyvenęs, mokęsis. O dabar besuprantąs vos kelis lietuviškus žodžius.
Su Saulium susipažinau, kai jis grįžo pietų. Sėdėjome prie apvalaus stalo keturiese: Pranas, jo žmona Saulė, jų sūnus Saulius ir aš, žurnalistas. Visi – lietuviai. Grynakraujai lietuvaičiai. Bet Saulius jau visiškai nemokėjo lietuviškai. Su tėvais ir manimi jis buvo priverstas kalbėti svetima kalba. Mačiau, kaip Pranui ir Saulei sopa širdis, kai jų vienintelis sūnus prabildavo rusiškai, nevykusiai įbrukdamas vieną kitą lietuvišką žodelį, tariamą su ženkliu rusišku akcentu. Motina net susigraudino, o ir Pranas nusišluostė keletą nevalingai ištryškusių ašarų. Visi supratome, kokia tragedija ištiko šeimą. O juk – tragedija! Kažkuo panaši į tikrą žmogaus mirtį…
Atsisveikindamas su Prano šeimyna jau žinojau, kaip pavadinsiu savo naująjį straipsnį – „Lietuviai miršta tylėdami“.
XXX
Grįžęs į Kaliningradą radau viską, kaip buvau palikęs. Nenutiko nieko įtartino. Tiesa, beldžiantis senu autobusu atgal į Kaliningradą maždaug pusiaukelėje sustabdė milicininkai. Tikrino keleivių dokumentus. Aš vėl svarsčiau patį blogiausią variantą: prisikabins prie maniškių dokumentų. Bet, pasirodo, be reikalo trizniavau – ieškojo iš karinio dalinio pabėgusio kareivio. Štai kodėl kitoje kelio pusėje apart milicijos „žigulių“ stovėjo dar ir kariškas „voronokas“, o aplink jį slampinėjo automatais ginkluoti karininkai.
Patirti jaudulį teko ir pačią paskutinę dieną, kai iki traukinio išvykimo buvo belikusios kelios valandos. Paskutinį sykį išėjęs trumpam pasivaikščioti po Kaliningrado centrą pastebėjau prie gatvės kampo privažiuojant juodą „volgą“ tamsintais langais. Išlipo du vyrai, įžūliai atsirėmė į automobilio šonus ir ėmė lūkuriuoti. „Ar tik ne manęs atvažiavo pasiimti?“, – dingtelėjo paširdin. Sunerimęs atidžiai pažvelgiau jų pusėn, o jie, rupūžės, atsakė tuo pačiu – įsispoksojo į mane. Net pasirodė, kad nežymiai šypsosi: „ateik, ateik, bernužėli, papasakosi, kodėl drumsti vandenį“.
Sumečiau, jog beprasmiška sprukti. Vis tiek pagautų. Tad nebekeičiau krypties. Kaip ėjau, taip ir kulniavau, nespartindamas ir nelėtindamas tempo. Dar keletas metrų, ir būčiau atsirėmęs į išpuoselėtą „volgą“ bei supratęs, ko iš tiesų tyko solidžius kostiumus dėvį vyrai. Guodžiau save, kad tai – tik atsitiktinumas, kad jiems reikia visai ne manęs. Tiesiog persipynė mūsų keliai.
Tačiau kaip tik tą akimirką, kai buvau linkęs džiūgauti ir vėl išnešęs sveiką galvą, kažkas labai tvirtomis rankomis čiupo mane iš už nugaros. Pastvėrė už pečių ir keletą akimirkų laikė, nieko nedarydamas, nė žodžio netardamas. O aš, apstulbęs iš netikėtumo, bijojau atsigręžti. Baiminausi pažvelgti į akis tam, kuris mane areštuoja. Jokių abejonių: iš už nugaros prisėlinęs užpuolikas – tai tų dviejų iš „volgos“ išlipusiųjų sėbras. Jis dabar mane stumsiąs į automobilį. Atsidūriau plieniniuose spąstuose. Pačią paskutinę komandiruotės dieną, kai, regis, per visas kliūtis – persiropšta, peršokta. Labai apmaudu, labai skaudu. Nors verk. Vėl galvoje skambėjo rašytojo įžvalga: „nesusigundyk švęsti pergalių“. Aš, matyt, per anksti patikėjau gimęs po laiminga žvaigžde. Štai todėl likimas baudžia.
Bet stebėtinai stiprias rankas turėjęs vyriškis vis tik elgėsi keistai – manęs niekur nestūmė. Tarsi laukė, kol mėginsiu atspėti jo vardą. Nespėliojau. Atsisukau. Prieš mane – kariška uniforma. Antpečiai – pulkininko. O šypsena – lyg ir pažįstama. Taip, juk tai – majoras Michailovas, tas pats gerasis Michailovas iš karinio dalinio 55210, kuriame du metus vargau eiliniu kareiviu. Bet kodėl jis pulkininko antpečiais pasipuošęs? Paaukštino? Iš kur jis atsirado? Kaip mane pastebėjo?
Kol džiugiai pasisveikinau, kol paaiškėjo, jog vakare kartu sėsime į tą patį „Kaliningradas – Maskva“ traukinį, tik aš išlipsiąs Vilniuje, o jis baladosis toliau, iki pat Maskvos, iš galvos visai prapuolė paslaptingoji „volga“. Žvilgtelėjau jos pusėn – o automobilio ir dviejų kariškai sudėtų žaliūkų nė kvapo. Nejaugi pasivaideno? Mažumėlę aprimau – ne mane medžiojo. O gal juos suglumino draugiškai pasisveikinęs pulkininkas? Vis tik pulkininkas – tai aukšto rango karininkas. Ne koks nors „praporščikas“, su kuriuo galėtum nesiskaityti, net po velnių pasiųsti.
Jaučiu, skaitytojui tikriausiai iki gyvo kaulo nusibodo laukti kulminacijos – kada, po galais, man tikrai užlauš rankas, tikrai užverš antrankius.
Tokia atomazga pasigirti negaliu. Niekas manęs neareštavo. Nei Kaliningrade, nei sugrįžus į Vilnių. Nenoriu nuotykių ištroškusių skaitytojų nuvilti, tačiau mano pirmoji komandiruotė į Kaliningrado sritį, kurioje 1987-aisiais knibždėte knibždėjo sovietinių saugumiečių, proimperiškai nusiteikusių inteligentų, šiaip smulkaus rango „stukačių“, – baigėsi kuo palankiausiai. Parvykau namolio sveikas ir gyvas. Parašiau aštrų straipsnį „Lietuviai miršta tylėdami“, kurį „Literatūra ir menas“ noriai paskelbė. Net pirmąją premiją vienbalsiai paskyrė už geriausią to mėnesio publikaciją.
Be jokios abejonės, dar tą pačią dieną, įteikus rašinį, buvau priimtas į publicistikos skyrių etatiniu darbuotoju.
Po to dar nusiunčiau straipsnį į „Kaliningradskaja pravda“, prisimenate, kur buvau atšiauriai sutiktas? Tik neaikčiokite – paskelbė. Pačius aštriausius sakinius išmetė ir šalia prilipino kategoriškai priešingai įrodinėjančių skaitytojų laiškų. Kad atrodyčiau lyg balta varna. Bet vis tik – publikavo. Priverčiau. Neturėjo kaip išsisukti, neturėjo kur dingti.
Maniškį tekstą apie griaunamus Mažosios Lietuvos architektūros paminklus ir Kaliningrade rusinamus lietuvius publikavo net tuomet labai įtakinga „Literaturnaja gazeta“. Šis po visą Sovietų Sąjungą platinamas savaitraštis ne tik kad neišbraukė nė eilutės, bet šalia maniškio paskelbė ir keliolika rusifikacija pasipiktinusių baškirų, ukrainiečių, latvių, estų, uzbekų visuomeninikų, istorikų, rašytojų laiškų.
Pastebėjau, kad visi Vilniaus universiteto dėstytojai ėmė į mane kur kas palankiau žvelgti nei į kitus žurnalistikos esmę perprasti sumaniusius studentus, nes „Literatūra ir menas“ anuomet buvo viršūnių viršūnė. O ir diskotekos, tėvas buvo teisus, neužsidarė, neprapuolė. Pasilinksminimai grįžus tapo net prasmingesni, sodresni. Kaliningradietiška odisėja jiems suteikė saldumo, džiugumo. Jei ne Kaliningrade patirtos baimės ir įtampos, jaunatviški ūžavimai Vilniaus kavinėse ir baruose būtų likę įprastais, rutininiais, niekuo neišsiskiriančiais.
Jei skaitytojai nusivylė štai tokia „drungna“ pabaiga, vis tik atversiu širdį, jog viena, galbūt pati svarbiausia, kaliningradietiška paslaptis liko neišlukštenta. Net dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, nenutuokiu, kam turėčiau iki žemės nusilenkti už pergale pasibaigusį važinėjimą po priešiškai nusiteikusį Kaliningradą. Gal pagelbėjo jau į visas duris ir langus nedrąsiai besibeldžianti Michailo Gorbačiovo „perestroika“, gal Kaliningrado saugumiečiai tiesiog tingėjo teptis rankas dėl tepradedančio žurnalisto, gal perdavė bylą į Vilnių, o Lietuvoje jų kolegos jau nebedrįso siautėti, nes čia populiarėjo Sąjūdis? Gal rankas kojas turėčiau išbučuoti karininkui iš Maskvos, kurį atsitiktinai sutikau Kaliningrade? Gal be reikalo įtarinėju net tas piktąsias Kaliningado moteris – niekas niekam neskambino, niekas nieko neskundė?
Atsargiai – priešiškos valstybės šnipas. Slaptai.lt nuotr.
Puikiai suprantu, kad šito niekad nebesužinosiu. Niekas man niekad neparodys Kaliningrado KGB archyvų, taigi neišvysiu, ar bent sykį paminėta mano pavardė. Visa tai liks didžiąja mano gyvenimo paslaptimi.
O gal ir gerai, kad – būtent taip. Ką nūnai daryčiau sužinojęs, jog Kaliningrade manęs niekas neprižiūrėjo, jog Kaliningrado slaptosioms tarnyboms aš buvau per daug menkas objektas? Ką rašyčiau savo prisiminimuose, jei staiga sužinočiau, jog toji moteriškė idealiai gražiomis kojomis, kurios išsigandau, paprasčiausiai supainiojo kambarius?
Todėl ir sakau: gal ir neverta keiksnoti likimo, kad esam pasmerkti įvairiausioms abejonėmis bei nežinojimams.
M. Kalesnikava pervežta į kitą tardymo izoliatorių. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijos Koordinacinės tarybos narė Maryja Kalesnikava buvo pervežta iš Pirmojo tardymo izoliatoriaus Minske į kitą, esantį Žodino mieste, už 50 km nuo sostinės, pranešė naujienų portalas tut.by.
„Galiu tai patvirtinti. Priežasties nepaaiškino“, – sakė sulaikytosios advokatė Liudmila Kazak.
M. Kalesnikava buvo pervežta rugsėjo 11 d. vakare, o advokatė apie tai sužinojo kitą dieną.
Rugsėjo 7 d. Baltarusijos valdžia bandė opozicijos atstovę išvežti iš šalies, tačiau rugsėjo 9 d. paaiškėjo, kad ji sulaikyta ir nugabenta į tardymo izoliatorių.
Jai pateikti kaltinimai pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį dėl raginimų užimti valdžią ir bandymo neteisėtai pakeisti Baltarusijos konstitucinę santvarką.
Tuo metu M. Kalesnikava pareikalavo, kad tyrėjai iškeltų bylą Valstybės saugumo komiteto (KGB) ir Vidaus reikalų ministerijos kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija pareigūnams dėl garsinimų su ja susidoroti sulaikymo metu.
Baltarusijos specialiosios pajėgos. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ketvirtadienį paskyrė naujus Valstybės saugumo komiteto (KGB) ir Saugumo tarybos vadovus, praneša valstybinė naujienų agentūra „BelTA“.
Valerijus Vakulčikas, kuris iki šiol buvo KGB pirmininkas, paskirtas Saugumo tarybos valstybės sekretoriumi.
Ivanas Tertelis, iki šiol vadovavęs Valstybės kontrolės komitetui, paskirtas KGB pirmininku.
Valstybės kontrolės komiteto pirmininko pareigas eis Vasilijus Gerasimovas, kuris iki šiol buvo šios žinybos pirmininko pirmasis pavaduotojas.
Vakarai tikrai gali sutvarkyti ir A. Lukašenką, ir jo stogą – V. Putiną. Dar 2014 m. po Krymo aneksijos, po Boingo numušimo galėjo. Vakarams pakaktų pasielgti su naujaisiais rusais taip pat, kaip teisinės valstybės sąlygomis jie elgiasi su savo piliečiais – paprašyti, kad būtų pagrįsta įspūdingo turto kilmė. Iki tol – turto areštas. Deja, pinigai nekvepia.
Pranešta, kad „Baltijos šalys pirmadienį įvedė sankcijas A. Lukašenkai ir dar 29-iems režimo atstovams dėl prezidento rinkimų klastojimo ir smurto prieš taikius protestuotojus. Jiems uždrausta atvykti į Baltijos šalis“:
Griūk negyvas. Baltarusijos vidaus administracinis teritorinis suskirstymas toks, kad ją sudaro 6 sritys (oblast) ir Minsko miestas. Šalyje 118 rajonų arba mūsiškai – savivaldybių. Dar 9 rajonai sudaro vidines sostinės savivaldybes. Taigi, iš viso šalyje 127 savivaldybės. Jei sankcijas įvedame kiekvienos savivaldybės ponybei – vykdomojo komiteto pirmininkui, tarybos pirmininkui, vietinės milicijos vadui, regioninės rinkimų apygardos vadui (127 x 4) jau gauname 508 personas. Panašu, kad kiekvienas rajonas turi savo vietinį teismą, o kiekviena sritis turi savo aukštesnį teismą, prokuratūrą. O juose po pirmininką, po prokurorą ir būrys eilinių teisėjų bei prokurorų.
Teisėsaugininkus, ypač prokurorus, privalu įtraukti, nes, turimais duomenimis, jokių bylų dėl neteisėto sadistinio pareigūnų smurto prieš taikius gyventojus Baltarusijoje nėra. Tik ciniškas vidaus reikalų ministro – osetino Karajevo – atsiprašymas. Visi teisėjai konvejeriu kiekvienam atvesdintam skiria po 15-20 parų administracinio arešto, masiškai kelia opozicijai, jos lyderiams išgalvotas baudžiamąsias bylas. Ne tik sostinėje, periferijoje taip pat. Veikiama Stalino troikų ir Ježovo-Berijos metodais.
Aliaksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Kiekvienoje iš sričių yra srities KGB padalinys, galbūt OMON padalinys. Bent jau jų vadus tikrai reikėtų į sankcijų sąrašą įtraukti. Pridėkime dar šalies vyriausybės ponybę, kurie visi yra diktatoriaus satrapai. Kur dar centrinių medijų vadai ir aktyviausi smegenų plovėjai? Kur dar pats Batka su savo sūnaitėliais, viešųjų ryšių diva gražia baltiška pavarde – N. Eismont? Kur kiti svarbiausi buvusio prezidento administracijos veikėjai?
Nesakau, kad sankcionuojamų asmenų sąraše būtinai privalo būti 750 ar 900 pavardžių. Baltarusijos politinei ponybei sankcijos iš tiesų mažiau skausmingos, nei jų idėjiniams draugams iš Rusijos aukštosios valdininkijos sluoksnių. Mat Baltarusijoje nėra ko išsiurbti, traktorius nelabai kas perka, o ir Batka budriai žiūri, kad valdininkai neapsirytų, nedemonstruotų prabangos ir neerzintų liaudies. Čia viena iš priežasčių, kodėl dar prieš 10 metų Batka per eilinius rinkimus realiai gaudavo apie 60 proc. balsų, o likusius 20 proc. prisipiešdavo. Tiesiog įsistatydavo povo plunksną kepurėn…
Visgi jungtinis Lietuvos, Latvijos ir Estijos paskelbtas sankcionuojamų personų sąrašas, susidedantis tik iš trijų dešimčių (!) personų, atrodo apgailėtinas ir beprasmis. Gal išsigandome sieną kirtusio malūnsparnio? Gal bijome dėl Klaipėdos uosto, kuris tariamai nuskurs be Baltarusijos? Yra patarlė apie kardą – be reikalo neištrauk, be garbės nenuleisk. Gal reikėjo Baltijos kraštams sutelktai dirbti su ES ir JAV, įtikinėti jas, o geopolitikoje reikštis tik tarptautiškai, kartu su didžiaisiais žaidėjais? Bet kuriuo atveju to 29-ių sąrašo skelbėjai atrodo apgailėtinai ir asocijuojasi su šik… katinu ant bedugnės krašto.
Baltarusijos prezidentas – persiganęs. EPA – ELTA nuotr.
Kadaise Pasaulio didieji išdavinėjo mūsų miško brolius, tupinčius bunkeriuose, viltingai besiklausančius radijo „balsų“… Dabar, panašu, išdauodami laisvės, pažangos ir teisingumo siekiantys baltarusiai. Civilizacijos ir istorijos farsas, baltarusiai šiandien mitinguoja prie Lenino paminklų. Ar galėtumėte įsivaduoti, kad 2020 m. Kopenhagoje protestuojama prie A. Hitlerio paminklo? Protaujantiems aišku: įvykiai šiandienos Minske yra civilizacinės reikšmės.
Deja, visokio plauko šrioderiams pinigai nekvepia.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigia, kad pirmu etapu nutarta Baltarusijos pareigūnams taikomą „juodąjį sąrašą“ sinchronizuoti su Latvija ir Estija. Pasak ministro, būtent tai ir nulėmė, kad patvirtintame sankcionuotų asmenų sąraše yra tik 30 pavardžių.
L. Linkevičius mano, kad URM pateiktas papildytas sąrašas, kurį sudaro 118 asmenų, bus nagrinėjamas vėliau.
„Pasiūlymas yra pateiktas Vidaus reikalų ministerijai, manau, kad bus nagrinėjamas. Nutarta, kad pirmas etapas būtų sinchronizuotas su Latvija ir Estija“, – LRT teigė L. Linkevičius.
Ministras atkreipia dėmesį, kad nacionaliniai Lietuvos, Latvijos ir Estijos „juodieji sąrašai“ yra labiau apčiuopiama reakcija į įvykius Baltarusijoje. L. Linkevičius taip pat pripažįsta kad Baltijos valstybių nacionaliniai „juodieji sąrašai“ nėra identiški.
„Gal šiek tiek sąrašai ir skiriasi, tai potencialiai rodo, kad vieni kitų sąrašą galėsime papildyti, bet esmė buvo, kad būtų tam tikra labiau apčiuopiama reakcija, ne tik įvykių vertinimai, pasmerkimas, bet ir tam tikras ženklesnis signalas, tai mes padarėme kartu su latviais ir estais“, – sakė ministras.
URM vadovas teigia, kad Lietuvos nacionaliniame „juodajame sąraše“ yra faktinis Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka, jo aplinkos žmonės, KGB, Vidaus reikalų ministerija, OMON, taip pat ir Vyriausioji rinkimų komisija, atsakinga už rinkimų rezultatų klastojimą.
L. Linkevičius taip pat informuoja, kad Vyriausybė jau pradėjo svarstyti pagalbos Baltarusijos žmonėms paketą.
„Sankcijos neišspręs tos situacijos. Vyriausybėje pradėjome svarstyti ir paketą pagalbos Baltarusijos žmonėms priemonių, kas būtų susiję su represijų aukomis, pagalba švietimo klausimais, vystomojo bendradarbiavimo projektai, palengvintas, lankstesnis vizų išdavimo mechanizmas, kas aktualu daugeliui“, – sakė URM ministras, akcentuodamas, kad jau ne viena dešimtis baltarusių atvyko į Lietuvą, mėgindami pasislėpti nuo represijų.
Savo ruožtu Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Žygimantas Pavilionis, reaguodamas į vidaus reikalų ministrės Ritos Tamašunienės patvirtintą 30 asmenų, kuriems paskirtos sankcijos dėl Baltarusijos prezidento rinkimų falsifikavimo ir smurto prieš protestuotojus Minske, sąrašą, stebisi, kad patvirtintas tik toks dokumentas, nors buvo siūloma „Magnickio įstatymo“ pagrindais sankcijas skirti daugiau nei 100 Baltarusijos jėgos struktūrų pareigūnų.
ELTA primena, kad Užsienio reikalų ministerija (URM) pastarąją savaitę pasiūlė įvesti sankcijas daugiau nei šimtui Baltarusijos asmenų, atsakingų už smurtą prieš taikius protestuotojus bei prezidento rinkimų klastojimą.
Buvęs sovietų žvalgybos pareigūnas, Vladimiro Putino kolega KGB (КГБ) institute Jurijus Švecas (Юрий Швец), šiuo metu gyvenantis ir dirbantis JAV, vėl davė išsamų videointerviu ukrainiečių portalui Gordonua.com.
Šį sykį daug dėmesio skirta Baltarusijai.
Slaptai.lt skaitytojams pateikiame keletą labiausiai įsiminusių J.Šveco pastabų.
Pastabos dėl Baltarusijos
J.Švecas mano Aliaksandrą Lukašenką esant psichopatu, kuris be valdžios gyventi nepajėgus kaip girtuoklis neišsiverčia be degtinės. Valdžia šiam buvusiam kolchozo pirmininkui – viskas. A.Lukašenkai vargu ar užteks proto pačiam pasitraukti iš prezidento posto. Jei jis šiandien atsisakytų valdžios, pakliūtų istorijon ne kaip itin blogas diktatorius bei sadistas. Bet jam neužteks išminties tokiam žingsniui. Net jei Vakarai sudarys su juo sandėrį, suprask, tegul gyvena kur nors aukštą tvora aptvertoje viloje Rusijoje niekur nekišdamas nosies, – tokia padėtis jam būtų tikra kankynė. Jam reikia vadovauti, kritikuoti, dalyvauti susitikimuose, jam reikia, kad jo bijotų.
Aleksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
A.Lukašenka ilgai negyvens be valdžios. Jei jo neištiks Čeušesku likimas, jis susigrauž iš vidaus. Gyvenimas be valdžios jam taps pats didžiausias išbandymas.
Tačiau tikroji bėda – visai kitur. Visi A.Lukašenkos konkurentai šiuose rinkimuose buvo … Rusijos statytiniai. Ir tie, kurie sugrūsti į kalėjimus, ir tie, kuriems leista dalyvauti rinkimuose. Vieni – Kremliaus, kiti – Gazprom, treti – Rosneft ar dar kokio nors Vladimiro Putino aplinkai pavaldaus darinio atstovai. Šito negalima ignoruoti: A.Lukašenka šiuose rinkimuose rungėsi su Kremliaus klapčiukais. Net toji moteris, to į Baltarusijos prezidento rinkimus ėjusio, bet už grotų atsidūrusiojo žmona, – ne tas asmuo, kuris nusimanytų politikoje.
Šiuo metu vienintelis A.Lukašenka trukto V.Putinui įvesti Baltarusijon rusiškąją tvarką absoliučiai visur. Kad Balatrusija dar nėra nuo galvos iki kojų Rusijos provincija, – A.Lukašenkos nuopelnas. A.Lukašenka šiuo požiūriu neparankus V.Putinui. Kremliui reikia kur kas lojalesnio. Kremlius kiša savuosius.
Jurijus Švecas
Akivaizdu, kad Rusija mėgina Baltarusijoje įvesti savąją tvarką. Kremlius dabar nepasiųs tankų į Minską. Bet anksčiau ar vėliau jam pavyks palaužti baltarusius. Pasiseks pargriauti ant menčių Baltarusiją todėl, kad Vakarai ne itin domisi šios šalies vidaus reikalais. Senutei Europai neįdomi Baltarusija. Tik Baltijos valstybės ir Lenkija aktyviau susirūpino šios šalies likimu.
Protestai Chabarovske
Kaip J.Švecas vertina protestus Tolimuosiuose Rytuose Rusijoje, pavyzdžiui, Chabarovsko mieste? Jei žmonės žinotų, kas buvo tas gubernatorius, kurie jį gina, – pasibaisėtų. Bet žmonės nesuvokia, kad tai – tik Kremliaus rokiruotės. Vieną savo žmogų keitė kitu, nė trupučio negeresniu. Taigi Chabarovskas gina niekšą, nes V.Putinas jau taip nusibodo, taip nusibodo, kad nebeįmanoma gyventi … gyvenant V.Putinui. Priešinamasi visiems V.Putino sprendimams. Ir A.Lukašenka taip įgryso baltarusiams, kad šie jau nebesutinka dar penkerius metus žiūrėti į A.Lukašenkos fizionomiją.
Bet pasikeitimai Rusijoje vis tik prasidės ne Chabarovske, o Maskvoje ir Sankt Peterburge.
Kas pakeis V.Putiną?
J.Švecas mano, kad V.Putinas, tas vidutinybė, „nuorūka“ pravardžiuojamas žmogeliukas, taip ilgai išsilaikė valdžioje tik todėl, kad jam labai sekėsi. Metų metais jis į Vakarus sėkmingai parduodavo naftą, dujas, ir turėjo sočiai pinigų. Vartant tiek daug milijardų net ir Ivanas Kvailelis sugebėtų valdyti valstybę.
Bet Rusjoje dabar ypač bloga padėtis, kad net panašu į 1941-uosius metus, kai vokiečiai beldėsi į Maskvos vartus. Federalinė Saugumo tarnyba (FSB) ruošiasi pakeisti V.Putiną kitu žmogumi. Šiam valdžios pasikeitimui vadovauja Nikolajus Patruševas, tas pats, kuris atsakingas už gyvenamųjų namų sprogdimus Maskvoje ir Volgodonske, kad į valdžią būtų buvę galima pasodinti niekam nežinomą V.Putiną. Ne veltui N.Patruševas gavo 2000-asiais metais (o sprogimai suregti 1999-aisiais) ordiną „Geroj Rosiji“, beje, apdovanojimas įteiktas slapta. Suprantama, V.Putinas šitaip atsidėkojo N.Patruševui, kad šis padėjo užkopti į valdžios olimpą.
Putinas senatvėje. Foto montažas
Dabar – daug kas pasikeitė. V.Putinas nusibodo, išsisėmė. Rusiją valdančiam klanui reikalinga nauja figūra. J.Švecui nūnai atrodo, kad V.Putinas net dabar jau nebevadovauja Rusijai. V.Putinas – mirštanti gulbė. Jo vietą knieti užimti N.Patruševui.
Kitas galimas kandidatas į Rusijos prezidento postą – Dmitrijus Medvedevas. Jis savo darbais įrodė logalumą Bosui, pademonstravo, kad į jį galima nusišluostyti purvinas kojas, mat jis nesipiktins, nekeršys. Tačiau tapti Rusijos prezidentu itin trokšta ir N.Patruševas, turįs patirties rengiant intrigas aukščiausiuose valdžios koridoriuose. Tad konkurencija – didelė.
Kiek per metus įmanoma pagauti šnipų?
J.Švecas siūlo atkreipti dėmesį ir į dar vieną Rusijos slaptosioms tarnyboms garbės nedarantį akcentą. Praėjusiais metais FSB džiūgavo sugavusi, demaskavusi, areštavusi, berods, 405 užsienio šnipus. Nesąmonė. J.Šveco teigimu, Šaltojo karo metais, kai tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos išties įsiplieskė rimti šnipų karai, KGB per metus tesučiupdavo vos tris JAV ar Europos valstybių agentus. Daugų daugiausia per metus buvo pagauti 4 agentai (vienas iš jų – pusiau rimtas, pusiau – popierinis). Tad šiais laikais FSB užsiima tiesiog verslu.
Džo Baidenas būtų griežtesnis Rusijai
Kaip J.Švecas vertina Donaldo Trampo (Donald Trump) šansus laimėti antrąją kadenciją? Šių dienų rezultatai leidžia manyti, kad D.Trampas – pralaimi, o Džo Baidenas (Joe Bidenas) – sėkmingas kandidatas. Jei niekas kardinaliai nepasikeis per paskutiniąsias savaites, Trampas triuškinamai pralaimės. Jis neturįs jokių šansų. Kodėl D.Trampas palankus Rusijai? Jis šiek tiek stabdydavo V.Putinui nemalonius Vašingtono sprendimus. Pristabdydavo.
Jei į valdžią Amerikoje ateis Baidenas, Putinas bus žiaurai nubaustas. Ir Džo Baideno aplinka nebus V.Putinui palanki. Nė trupučio.
Koronavirusu pasaulį užkrėtė Novosibirskas
J.Švecas taip pat mano, kad Covid-19 virusu pasaulį užkrėtė ne kiniečiai, o Rusija. Koronovirusas pasklido po pasaulį iš Novosibirsko, kur nuo seno Rusija turėjo cheminius ginklus gaminančių itin slaptų laboratorijų. Ten praėjusiais metais nugriaudėjo avarija. O po mėnesio rusų kariškiai iš Novosibirsko buvo komandiruoti į Uhano miestą – į karines varžybas. J.Švecas mano, kad tada rusų kariškiai ir užkrėtė kiniečius.
Iš V.Zelenskio nieko gero nebelaukia
Dėl Ukrainos reikalų. J.Švecą stebina kraupus Ukrainos elito nekompetetingumas. Jis stebisi, kaip protiga, darbšti, intelektuali ukrainiečių tauta išsirenka tokius kvailus lyderius, tokias menkystas. Ukrainoje – akivaizdžiausias valdžios nemokėjimas ir negebėjimas valdyti. J.Švecas turėjo vilčių, kad į valdžią atėjęs Volodymiras Zelenskis nušluos nekompetetingą ukainietišką elitą ir atves į valdžią jaunų, ambicingų, padorių, darbšių, provakarietiškų politikų. Bet jis to nepadarė. Dabar J.Švecas iš V.Zelenskio nieko gero nebelaukia – norėtų, kad šis tik kuo mažau kvailysčių prikrėstų.
V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.
J.Švecas mano, kad valstybėms reikia ne tik kompetetingų, drąsių, bet ir ambicingų politikų. Pasakyk, kokie tavo tikslai, ir aš pasakysiu, ko iš tavęs galima laukti, ką tu galėtum nuveikti.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
(Atsakymas ponui Zbignievui Jedinskiui)
Galima ginčytis apie kiekvienos tautos apsisprendimo teisę ir apie demokratijos eksporto nekorektiškumą. Kas tolygu kišimuisi į kitų valstybių vidaus reikalus. Jeigu ne vienas BET!
Apie tai „atsipūtę” galime diskutuoti iki begalybės, kas prie kavos puodelio, o kas prie alaus bokalo. Tik ne tada, kai diktatoriai su jų vasalais pradeda atvirą ne tik psichologinį, bet ir fizinį karą prieš savo tautiečius. Kai jie vykdo brutalų terorą, žudo, muša, luošina žmones. Tada ne laikas bet kokiems išvedžiojimams. Tada tylėti negalima. Tylėti arba tai pateisinti gali tik patys amoraliais kriterijais besivadovajantys asmenys, pamiršę, kad gėris ir dora yra aukščiau už bet kokią valdžią.
Manau, reikia būti visišku ciniku, jeigu nepasakius griežčiau, kad bandyti postringauti, jog Aliaksandras Lukašenka elgiasi pagal Baltarusijos Konstituciją. Nemažai esu skaitęs ir domėjęsis įvairiais valstybių valdymo modeliais, bet neteko matyti, kad nekaltų civilių žmonių barbariškas mušimas ir luošinimas būtų jose įteisintas.
Būtent čia eina ta skiraimoji linija, kurios nesuprato ponas Zbignevas Jedinskis. Taip, mūsų konservatoriai daug kur neteisūs. Neteisūs jie buvo ir naudodami ašarines dujas ir gumines kulkas 2009 m. taikiame mitinge. Bet juk kalbame ne apie konservatorius ar jų atskirų lyderių arogantiškumą.
Gyvenime, o ypač tam tikrais istoriniais momentais, politikas privalo suprasti, kad vietinės savo kiemo rietenos nublanksta prieš masines represijas ir tas kančias, kuriomis pasmerkė savo tautą kaimyninės valstybės diktatorius. Jis net nepakliūna į politiko apibudinimą, nes vardant nepasotinamo noro amžinai išsilaikyti valdžioje, peržengė elementrias žmogiško padorumo ribas. Negi mūsų ponai, bandantys tai pateisinti, nematė sumaitotų, sumuštų, suluošintų ir net nuždutytų žmonių. Galų gale jau peržengtos visos ribos. A.Lukašenka pastoviai meluoja. Jo didžiausias melas apie tai, kad jis kovoja už Baltarusijos valstybės nepriklausomybę. Deja, čia pat jis skambina Rusijos prezidentui V.Putinui prašydamas apginti jį, net panaudojant svetimos valstybės karines pajėgas. O tai ne kas kita, kaip savos valstybės išdavystė.
Galima manyti, kad anksčiau įvairios jėgos iš šalies, o ypač iš Rusijos, bandė inspiruoti tam tikrus jiems naudingus procesus. Tai netoleruotina ir jeigu pas poną diktatorių yra asmeninė gvardija ir jam ištikimas KGB, laiku reikėjo pateikti to įrodymus. Deja, jis pasirinko keistą kelią. Vietoj rimto argumentuoto dialogo su savo oponentais jis jau gerokai iki rinkimų nuėjo banditizmo iš patiltės keliu – ėmė suiminėti kitaip mastančius ir juos sukišo į kalėjimus. Mes net nežinome, kiek jų nužudyta arba suluošinta. Manau, jau tada jis pasirinko žiauraus kruvinojo diktatoriaus kelią. O tai akligatvis. Jis veda tik į pralaimėjimą.
A.Lukašenkos pavyzdys labai gera pamoka visiems, siekiantiems valdžios ir manantiems, kad jie yra neklystantys ir tik jų tiesa turi teisę gyvuoti. Tokie žmonės užsižaidžia valdžia ir save sutapatina su valstybe. Jie kaip ir kruvinasis Stalinas arba Hitleris mano, kad valstybė – tai jie patys. Ir net paranojiškai įtiki, kad tik jie gali tai valstybei vadovauti, o žmones neburnodami dėkoti už suteiktą teisę į tokį gyvenimą, kurio jie net neprašė.
Baltarusiai protestuoja. EPA-ELTA nuotr.
Diktatoriai, manipuliuodami dalimi savo tautiečių, kartais sulaukia jų pritarimo ir net palaikymo dėl kelių priežasčių: pirma, dėl iškreiptos propogandos, kurios su dalimi tiesos, o didžiausia dalimi melagienos išpilama ant jų galvų; antra, dėl sąlyginio minimalaus pragyvenimo lygio, kurį jie turi lyg malonę iš diktatoriaus, bent jiems taip aiškinama; trečia, dalis žmonių tieisog nežino, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas. Ne idealus, su žmogiškais trūkumais ir nukrypimais, bet ženkliai įvairesnis ir, svarbiausia, padoresnis nei suteikia savo tautiečiams susireikšminę ir suįžulėję diktatoriai.
Man labai liūdna ir gaila, kad taip vyksta šalia mūsų. Gražioje ir kūrybingoje baltarusių tautoje. Kur dideliai daliai jos piliečių tenka kentėti tokias nežmoniškas fizines ir dvasines kančias. Man liūdna ir dėl dalies mano Tėvynainių spekuliacijų, kurie naudojasi šia situacija savo politinei įtakai pagerinti.
Bet man taip pat džiugu, kai matau šimtatūkstantinius mintingus ir eisenas, kurios primena mūsų Sąjūdį ir byloja, kad Baltarusijos Tauta yra gyva ir ji padarys viską, kad išsaugoti savo valstybę. Mes ne tik galime, bet ir privalome šią sunkią ir labai svarbią istorinę akimirką būti vieningi su kaimynais, o svarbiausia – atidėti į šalį savo menkus tarpusavio ginčus. Tik veikdami kartu padėsime kaimynams.
Baltarusijoje – protestai. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijoje sprendžiasi ne tik jų valstybės likimas. Ten sprendžiasi ir Lietuvos nacionalinio saugumo didelė dedamoji. Turiu mintyse galimą Rusijos karinį įsikišimą į šią situaciją. Manau, kad ženkliai daugiau privalome nuveikti ir mes patys, burdami Vakarų sąjungininkų Vienybę šioje sudėtingoje situacijoje. Ši vienybė kol kas primena aptingusio katino bandymą pagauti pelę. Tik operatyviai, griežtai ir kartu veikdami galime žengti didelį žingsnį įtvirtinant bendražmogiškasias vertybes šiame audringame pasaulyje. Tai ne ta situacija, kai Vakarai gali sau leisti iš lėto diskutuoti – ką gi daryti. Ne kalbomis o bendru solidarumu galima įveikti blogį.
Juo labiau tai liečia ir mūsų pačių politikus, ne laikas ir ne vieta postringauti apie A.Lukašenkos veiksmų teisėtumą. Net ne politikui aišku, jis peržengė bet kokias moralės ribas ir pats stojosi į nuskaltėlių, bei savo valstybės išdavystės kelią. Kai mes vis vienodai tai traktuosime tikrai prisidėsime prie pagalbos toms masinėms aukoms kurie siekia tik normalaus žmogiško gyveinimo sau ir savo vaikams.
Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai Albinas Dručkus-Sūnus (k) ir Juozpas Streikus-Stumbras (d). Lietuvos ypatingojo archyvo ir LGGRTC fondų nuotr.
Sekmadienį Panevėžio Kristaus Karaliaus kapinėse bus laidojamas partizanas, Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadas Juozapas Streikus-Stumbras.
Prieš 58 metus, 1962 m. rugpjūčio 17 d., sovietų valdžia J. Streikų-Stumbrą sušaudė Vilniaus KGB kalėjime. Jo palaikai rasti pernai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.
J. Streikus-Stumbras nuo 1941 iki 1958 m. aktyviai priešinosi sovietinei imperijai, rašoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime. 1941 m. sovietų okupacijos metu pradėjo slapstytis nuo sovietų valdžios, platino antisovietinius atsišaukimus. 1941 m. birželio 24 d. kartu su kitais Birželio sukilimo dalyviais išlaisvino Antazavės miestelį nuo sovietų valdžios.
Nuo 1944 m. liepos mėnesio – tėvo vadovaujamo Žalgirio būrio partizanas, slapyvardžiu „Stumbras“. 1945 m. rugsėjo 28 d. žuvus tėvui tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo mėnesį paskirtas šios kuopos vadu, o 1949 m. sausio 7 d. – Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadu.
Dalyvavo daugkartiniuose ginkluotuose susirėmimuose su stribais ir NKVD daliniais Lietuvos ir Latvijos teritorijose.
J. Streikui-Stumbrui sugauti buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 m. į kuopą buvo infiltruoti du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista ir sovietų klasta, kaip skelbiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime, nepavyko.
Nuslopus partizaniniam karui ir LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui garantavus partizanų neliečiamumą, 1958 m. liepos 22 d. J. Streikus-Stumbras legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streikumi-Girėnu.
Tačiau brolius Streikus sovietų valdžia apgavo, 1961 m. spalio 6 d. KGB juos suėmė ir nuteisė: Juozapą – mirties bausme, Izidorių – 15 m. lagerio.
„Nors sakoma, kad kas sako teisybę, tas savo mirtimi nemiršta, bet man jau nebesvarbu, nes aš vis tiek ant bedugnės krašto. Ko norėti iš žmogaus, jei net kiekvienas paukštelis, žvėrelis savo lizdą ar olą gina, stodamas į kovą net su stipriausiu. Kodėl kankinote ginklus sudėjusius partizanus? Kam reikėjo kankinti mūsų šeimas, reikalaujant, kad tėvai išduotų vaikus, vaikai – tėvus, brolius, seseris? Ar galima reikalauti, kad tėvai išduotų vaikus, kai žmogaus prigimtis reikalauja ginti savo šeimos interesus? Kuo buvo kalta mano motina arba seserys, kad mes išėjome į mišką? Juozapas Streikus-Stumbras – suimtas. LYA archyvo nuotr.
Kam reikėjo kankinti elektros srove? Kam reikėjo nušautus partizanus numesti gatvėse, moteriškes apnuoginti ir suguldyti nepadoriai – tai matydavo net vaikai. Generolas Liaudis užtikrino mums neliečiamybę ir laisvą gyvenimą. Generolas iš Maskvos taip pat žodžiu užtikrino mums laisvę. Po legalizacijos mes dirbome dorai, ką liudija charakteristikos iš darboviečių. Bet dabar yra sulaužyti visi pažadai…”, – teisiamas kalbėjo J. Streikus-Stumbras.
J. Streikus-Stumbras sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje.
1998 m. J. Streikui pripažintas kario savanorio statusas, Krašto apsaugos ministerijos 1999 m. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, prezidento 2001 m. dekretu jis apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).
Seimo narė Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo Seimo narės Aušrinės Armonaitės šmeižimo. Toks sprendimas priimtas nustačius, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
LIepos 10 d. prokuratūroje buvo gautas politikės A. Armonaitės pareiškimas, kuriame nurodoma, kad jau ne vienerius metus socialinėje erdvėje pasirodo melaginga informacija, neva politikė, Laisvės partijos pirmininkė, yra KGB kadrinio darbuotojo – karininko Anzelmo Armono (gim. 1937 m.) anūkė, nors su šiuo asmeniu jos nesieja jokie giminystės ryšiai.
Nagrinėjant skundą, buvo patikrinti pareiškėjos anketiniai duomenys bei informacija apie pareiškėjos giminystės ryšius. Patikrinimo metu nustatyta, kad politikė A. Armonaitė neturi giminystės ryšio su Anzelmu Armonu, tad skleidžiama informacija, jog politikė yra KGB darbuotojo anūkė (dukra) neatitinka tikrovės.
Tikrinant skunde nurodytą informaciją konstatuota, kad kai kurie socialinėje erdvėje užfiksuoti komentarai ir pasisakymai neturi konstatuojamojo pobūdžio, jais tik yra keliamos prielaidos ar spėjimai. Kiti pasisakymai suformuluoti kaip konstatuojamojo pobūdžio žinios apie tariamus giminystės ryšius, tačiau juose pačiai A. Armonaitei nėra priskiriami jokie konkretūs veiksmai ar savybės, nenurodomi faktai ar įvykiai, tiesioginiai kaltinimai, kurie pagal savo pobūdį niekintų, žemintų pačią A. Armonaitę, ją diskredituotų ar pakirstų pasitikėjimą ja.
Nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokurorė nurodo, kad nėra abejonių, jog asmens (ypač – politiko) siejimas su kadriniais KGB darbuotojais yra nemalonus ir nepageidautinas, tačiau paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios nėra niekinančios ar žeminančios A. Armonaitę, pakertančios pasitikėjimą ja baudžiamojo įstatymo prasme; tokios informacijos paskleidimas nesudaro šmeižimo sudėties ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pareigūno – politiko statusas visuomenėje praplečia jo teisės į diskusiją ir teisės kritikuoti ar būti kritikuojamam ribas lyginant su privačiais asmenimis. Politinėse diskusijose gali būti toleruojama net labai aštri kritika ir politikai privalo būti tolerantiškesni ir pakantesni tai kritikai.
Aušrinė Armonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė praėjusią savaitę kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą ir išsiaiškinti, kas skleidžia šmeižtą ir melagingą informaciją, neva politikė yra kaip nors susijusi su buvusiu KGB karininku. A. Armonaitė jokių giminystės ryšių su minimu asmeniu neturi, ir papildomai apie tai informavo Valstybės saugumo departamentą.
„Jaučiu, kad pastaruosius pusę metų prieš mane aktyviai organizuojama melo ir šmeižto ataka socialiniuose tinkluose bei interneto komentaruose, minint, jog neva tai mano senelis buvo KGB karininkas. Tai kenkia mano reputacijai, tai kenkia mano politinei veiklai, o pagaliau tai juodina mano vienintelį senelį, kuris dar yra su mumis, kuris vardu Kazimieras, ir nėra nieko bendro turėjęs su KGB“, – teigė A. Armonaitė.
Kreipimesi į prokuratūrą ir VSD A. Armonaitė pažymi, kad melaginga informacija aktyviai dalinamasi internetinių portalų komentaruose, ji skleidžiama įvairiose feisbuko socialinės platformos grupėse, komentaruose, įrašuose. Pastaraisiais mėnesiais, artėjant Seimo rinkimams, šmeižimo mastas akivaizdžiai padidėjęs.
„Manau, jog toks laikas pasirinktas sąmoningai, norint sukelti kuo didesnę žalą mano asmeniui. Esu tolerantiška kritikai, suprantu, kad galiu patikti ne visiems, mano veiklą galima kritikuoti ir tai kiekvieno teisė. Tačiau sąmoningas melo skleidimas prieš asmenį yra nusikaltimas, ir už jį tai organizuojantys asmenys turi atsakyti. Nacionalinio saugumo požiūriu, tai yra fake news ataka prieš Seimo narį, pakertanti ne tik asmens reputaciją, bet ir pasitikėjimą demokratinėmis šalies institucijomis“, – sakė A. Armonaitė.
Šis liudijimas buvo parengtas 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje ir JAV valstybės departamentą pasiekė 1943 m. gegužės mėnesį, per amerikiečių ambasadą Stokholme.
Sudėtingą jo kelią iki Vašingtono šiek tiek minėjau praėjusiame straipsnyje. Čia galėčiau pridurti, kad šį dokumentą JAV pasiuntinybei Stokholme paskolino Solomon Adler-Rudel, žydų agentūros, skatinusios emigraciją į Palestiną ir turėjusios savo atstovybę Londone, vadovas. Jis šį dokumentą gavo per Lietuvos diplomatinę tarnybą Šveicarijoje. Galima manyti, kad dokumentas S. Adler-Rudelį pasiekė per Edvardą Turauską, rezidavusį Berne. Būtent Turauskas palaikė panašaus pobūdžio kontaktus, nes misijos vadovas Jurgis Šaulys gyveno Lugane ir laikėsi šiek tiek atokiau nuo diplomatiniam jo statusui rizikos galinčių kelti žygių. Turauskas pasiuntinybėje buvo žemesnio rango diplomatas ir plati komunikacija vyko per jį, nors misijos vadovui Šauliui tarnybinius reikalus smulkiai kone kasdien referuodavo raštu.
Turauskas palaikė ryšius ir su visais formaliai ar neformaliai veikiančiais Lietuvos diplomatinės tarnybos postais – nuo Londono, Berlyno, Romos iki Vašingtono ir Buenos Airių.
S. Adler-Rudelis, pasak istoriko Augustino Idzelio, buvo „žymus tuo, kad bandė išgelbėti kuo daugiau Vokietijos žydų. Jis pats buvo Vokietijos žydas. Ir tą raportą apie žydų padėtį Lietuvoje jis perdavė Amerikos ambasadoriui Stokholme Hershalui V. Johnsonui.“
Taigi, jau 1943 m. gegužės mėn. JAV valstybės departamentas žinojo, kas buvo daroma su žydais Lietuvoje. „Lietuvis, kuris parašė tą raportą, faktų neiškraipė, – teigia A. Idzelis. – Ten minima, kad buvo žmogus, kuris [„garažo“] žudynių metu grojo armonika. Šis faktas paminėtas trijuose šaltiniuose. Viename šaltinyje minimas akordeonas, dviejuose – armonika. Vokiškam šaltinyje sakoma, kad buvo grojamas Lietuvos himnas. Lietuviškas šaltinis mini, kad tai buvęs „Slabotkos žydų maršas“. O Stokholmo raporte rašoma, kad tai buvo „polonezas“. Faktas, kad kažkas buvo grojama. Bet kiekvienas, pagal savo tautinę priklausomybę, atpažino skirtingą melodiją.“
Augustinas Idzelis, išeivijos istorikas
Svarbu pabrėžti, kad lietuviai to fakto neslėpė. Tai buvo dokumentuota jau 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje, o 1943 m. gegužę Vašingtonas tai jau žinojo. Neneigiama, kad buvo įsivėlę ir lietuvių. Drauge Stokholmo raporte minima, kad vadovavo SS karininkai, o iš lietuvių veikė politiniai kaliniai, ką tik išėję iš kalėjimo. Jie kerštavo, atpažinę asmenis, kurie juos kankino kalėjime.
A.Idzelis teigia: „Tas raportas yra svarbus istorinis dokumentas apie žydų padėtį Lietuvoje per holokaustą. Jis buvo parengtas lietuvių ir, su žydų pagalba, slaptais keliais pasiekė Amerikos ambasadą Stokholme, vėliau atsirado Amerikoje. Aš toliau tęsiu tyrinėjimus apie S. Adler-Rudel ir kitus žmones, kurie ten veikė.“
Kaip gaila, kad Augustinas Idzelis prieš pusantrų metų mus paliko ir apie šiuos jo tyrimus nieko daugiau nebeišgirdome. Bet tai verta dėmesio tyrinėjimų kryptis, kurią, tikiuosi, pratęs kas nors iš jaunų Lietuvos istorikų.
Memorandumo skyrius „Žydų sunaikinimas“ ne tik įdomus, bet ir svarbus taip pat ir kitu požiūriu. Esama gausios istorinės literatūros, kaip baigiantis Antrajam pasauliniam karui ėmė plaukti informacija į Jungtines Valstijas iš vokiečių okupuotų kraštų apie nacių rengiamą žydams „Final Solution“ arba vokiškai „Endlösung“, t.y. visišką jų fizinį sunaikinimą. Londone rezidavusios egzilinės lenkų vyriausybės, vadovaujamos gen. W. Sikorskio, emisaras Jan Karski, susitikęs su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, sakė: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“
Tačiau amerikiečių vyriausybė, net ir patys Amerikos žydai, skeptiškai žvelgė į tokius pranešimus ir daug dėmesio į tai nekreipė, kol karo pabaigoje išvydo žiaurią tiesą.
Pirmosios žinios apie žydų naikinimą amerikiečius pradėjo pasiekti 1943-ųjų pradžioje. Tad šis lietuvių parengtas memorandumas yra vienas pirmųjų dokumentų, pranešusių Vakarams, kas tuo metu dėjosi vokiečių okupuotoje Europoje.
Antanas Valiukėnas
Šioje vietoje norėčiau dar kartą grįžti prie Antano Valiukėno. Lietuvių istoriografijoje, atsižvelgiant į jo vaidmenį ir reikšmę antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo sąjūdyje, jis yra nepelnytai užmirštas. Iš dalies galima suprasti kodėl. Prosovietinės istoriografijos tradiciją atvirai ar šiek tiek pridengta forma tęsiantiems užsienio ir vietiniams Lietuvos istorijos aiškintojams jis yra labai neparankus. Kadangi jo veikla ir likimas griauna grubią, itin primityviai istoriją atspindinčią sovietinę schemą: kas nebuvo su Maskva – tas buvo su Berlynu; o jeigu kas buvo „su Berlynu“ – automatiškai buvo „fašistas“, „nacis“ ir „žydšaudys“, geriausiu atveju – „žydšaudžių globėjas“ arba „žydšaudžių kurstytojas“.
A. Valiukėnas į tą schemą netelpa. Ne tik netelpa, bet ir iliustruoja tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį, kai pasipriešinimo okupantams ir kovos už Lietuvos laisvę galimybės buvo be galo ribotos, jos formos – neįtikėtinai sudėtingos, o rizika – neįsivaizduojamai didelė. Ačiū Dievui, yra išlikę nemažai dokumentų, pagal kurios esma galimybių pakankamai išsamiai nušviesti Valiukėno veiklą ir aprašyti jo asmenybę. Bet tai – ateities uždavinys. Čia paminėsiu tik keletą faktų, kurie svarbūs straipsnyje nagrinėjamai temai.
„A. Valiukėnas buvo labai svarbus slaptos tarnybos atstovas, – teigia A. Idzelis. – Jis buvo dvigubas agentas – dirbo SD ir Vakarų žvalgybai. Amerikos žvalgyba gaudavo visą informaciją iš Lietuvos ir iš Berlyno per A.Valiukėną. Jie gerai orientavosi, kas darosi Lietuvoje.“
Istorikas Arvydas Anušauskas taip pat yra skyręs dėmesio A. Valiukėnui. Vertingame dokumentiniame filme „Dingę Berlyne“ ir pagal jį parengtame to paties pavadinimo straipsnyje, publikuotame knygoje „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (bendraautorė G. Sviderskytė), jis atskleidžia šiurpią istoriją – gyvų žmonių, kuriuos NKVD laikė savo priešais, gaudynes pokariniame Berlyne.
„Speciali KGB operatyvinė grupė Vokietijoje esą turėjo sulaikyti karo nusikaltėlius, – rašo Arvydas Anušauskas. – Vėliau paaiškės, kad iš tiesų jie neteisėtais būdais persekiojo ar net grobė įtakingesnius Lietuvos politikus, karininkus, ekonomistus ir visai niekuo dėtus žmones, perdavinėjo juos į Vilnių ar Maskvą, o ten kaltinimai buvo dažniausiai klastojami, – suimtuosius teisdavo, tremdavo ar net šaudydavo slapta.“
Šiai grupei vadovavo Aleksandras Slavinas, dvidešimt devynerių metų NKVD papulkininkis. Žurnalistas Valdas Vasiliauskas, paskelbęs ne vieną straipsnį apie A. Slaviną, apibūdina jį kaip „gabų NKVD kontržvalgybos karininką“, sutriuškinusį LAF Žemaitijos skyrių anksčiau negu prasidėjo 1941 m. Birželio sukilimas, o vėliau lietuvių rezistentų medžioklę pavertusį „savo amatu ir pašaukimu“. Išėjęs į atsargą Slvinas „iki paskutinio atodūsio kompromitavo nepriklausomą Lietuvą ir kovotojus už jos laisvę, pasitelkęs Lietuvos žydų tragediją“. (V. Vasiliauskas. KGB klasika)
A. Anušauskas rašo, kad Slavinas gimė 1916 m. Maskvoje: „Tėvas Jakovas buvo kilęs iš Mogiliovo gubernijos, motina – pasiturinti, kelis namus turėjusi Kauno žydė. Maskvoje išgyvenę revoliuciją ir Pirmąjį pasaulinį karą, Slavinai grįžo į Kauną ir rėmė pogrindyje veikiančius komunistus.“
Arvydas Anušauskas. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.
Už antivalsybinę veiklą A. Slavinas du kartus nepriklausomos Lietuvos saugumo buvo suimtas, bet abusyk išsisuko. Po Lietuvos okupacijos išsyk įsidarbino saugume, kuris tučtuojau virto NKVD Lietuvos skyriumi.
„Slavinas su nedidele KGB grupe Berlyne pradėjo veikti 1945-ųjų gegužės pabaigoje, – pažymi A. Anušauskas ir tęsia: – Slavino grupės narių lengvatomis asmeniškai pasirūpino Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija, kuris tuo pat metu organizavo masinius trėmimus okupuotoje Lietuvoje. Berijos pavaduotojas Bogdanas Kobulovas Lietuvos KGB operatyvinės grupės vadovui išdavė ypatingą leidimą veikti okupuotoje Vokietijoje: „Visoms SMERŠ, NKVD, valstybės saugumo operatyvinėms grupėms. Prašau operatyvinės grupės viršininkui papulkininkiui Aleksandrui Slavinui teikti visokeriopą pagalbą ieškant ir suimant karo nusikaltėlius.“
Tačiau tai tebuvo formalus dokumentas. Asmeniškai Slavinas, pasak A. Anušausko, „gavo leidimą Berlyne veikti pagal aplinkybes ir savo nuožiūra – tai yra pačiam spręsti ką daryti ir ko – ne.“
Kas buvo Slavino grupės nariai, ilgai buvo laikoma paslaptyje, jie buvo vadinami vien vardais arba slapyvardžiais. Tik vėliau buvo nustatyta, kad jo grupėje, kaip nurodo A. Anušauskas, „darbavosi kapitonas Icchakas Blochas, vyresnysis leitenantas Stepas Franskevičius, leitenantai Litvinavičius ir Jonas Pumputis, taip pat Slavino brolis, jaunesnysis leitenantas Julius Slavinas.“
A. Anušauskas šią detektyvinio romano vertą istoriją pasakoja toliau: „Kagėbistai žinojo, kad visai neseniai Antaną [Valiukėną] buvo sučiupę SMERŠ‘o agentai, bet jis sugebėjo pasprukti. Todėl šį kartą prie jo teko sėlinti ypač atsargiai, per pažįstamus. Kagėbistai išsiaiškino, kad Valiukėną kartais aplanko dvi seserys – Milda ir Romutė Alseikaitės. Jie atėjo paskui merginas į restoraną ir apsimetė, kad niekaip nesusikalba su padavėju. 21 ir 23 metų seserys susibičiuliavo su užsimaskavusiais agentais. Šie neskubėjo iškloti savo tikslų ir, norėdami pelnyti pasitikėjimą, jas įdarbino vertėjomis, bičiuliškai bendravo ir tik atsargiai provokavo vis daugiau išsikalbėti atvirai. Viešėdami seserų bute agentai ilgainiui sužinojo viską, ko jiems reikėjo.“
SMERŠ agentų pirmąsyk Valiukėnas buvo suimtas 1945 m. gegužės 19 d. Suėmimo metu buvo paimta Valiukėno surinkta, tačiau nespėta perduoti į Vakarus informacija apie padėtį Lietuvoje antrąsyk užplūdus ją bolševikams. Antanui tąsyk pasisekė: tardymo metu jam pavyko pabėgti, tačiau liko be dokumentų ir be išteklių.
Sesučių Alseikaičių plepumas ir patiklumas baigėsi tragiškai ne tik jų pažįstamam A. Valiukėnui, bet ir joms pačioms: „patriotais“ apsimetusių Slavino enkavedistų įkalbintos „važiuoti namo“, jos sutiko, ir buvo nuvežtos tiesiai… į Lukiškių kalėjimą. O iš ten – pasiųstos dar toliau, į Archangelsko sritį. Tiesa, vėliau jos buvo amnestuotos, „nesant nusikaltimo sudėties“.
„Taip Alseikatės sumokėjo už pažintį su Valiukėnu, –rašo Anušauskas. – Vargšės merginos galėjo net nežinoti, kad jaunas jų draugas dėl savo praeities ir pažinčių tiesiog masino kagėbistus.“
Tą patį tvirtina ir A. Idzelis. Kai jam priminiau to paties likimo kaip ir Valiukėnas susilaukusį gen. Petrą Kubiliūną, istorikas atsakė: „Kubiliūnas nebuvo toks svarbus. Jam buvo tik atkeršyta už generalinio tarėjo pareigas. O A. Valiukėnas buvo visai kitos kategorijos žaidėjas. A. Slavinas žinojo ką daro, nebuvo kvailas.“
Antano sesuo Elena Valiukėnaitė-Budnikienė liudija, kad Slavino smogikai, Valiukėno „nepažindami, tik turėdami nuotrauką, naršė po Berlyną, apsimesdami lietuviais-patriotais, bėgančiais nuo sovietų į Vakarus“. Ir jiems – pasisekė, „pasikvietus į talką vokiečių komunistus, kuriems pasakė, kad tai esąs nacių šnipas“.
NKVD medžiojamos aukos suėmimą Anušauskas taip aprašo: „Persekiodama Antaną Valiukėną, 1945 m. birželio 7 dieną Slavino grupė Berlyne sulaikė kitą lietuvį, kuris slapstėsi kartu su juo. Kagėbistai dar nežinojo, kad architektas Matas Valeika buvo vokiečių karinės žvalgybos – abvero – leitenantas slapyvardžiu „Putinas“. Todėl apgaule išgavo žinių apie Valiukėną ir jį paleido. Iš Mato Valeikos ir seserų Alseikaičių kagėbistai sužinojo visas Valiukėno slaptavietes. Dar po dviejų dienų, birželio 9-ąją, Valiukėnas įkliuvo į pasalą ir paties Slavino lydimas išvežtas į Vilnių.“
Čia ilgai tardytas ir 1946 m. kovo 19 d. LSSR NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Nežinomomis aplinkybėmis A. Valiukėnas mirė ar buvo nužudytas 1946 m. liepos 16 d.
Jo mirties aplinkybės labai mįslingos. KGB dokumentuose mirties vieta nurodoma Ivdelagas, stovykla N-240 (Sverdlovsko sritis). Tačiau E. Budnikienė liudija, kad „vienas kalinys jį buvo sutikęs Nachodkos persiuntimo punkte“. Nachodka yra dar toliau į rytus už Vladivostoko, prie Japonijos jūros. Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ tinklapyje nurodoma, kad A. Valiukėno mirties vieta – Nachodka. Ir jis galėjo žūti per Nachodkoje 1946 m. liepos 24 d. įvykusį sprogimą.
Kur jo kapas – nežinia. Mirties dieną Antanas Valiukėnas (1913-1946) buvo vos 33-ejų metų amžiaus…
Kodėl sovietų saugumui Valiukėnas buvo toks svarbus?
Istorikas Juozas Bagušauskas, tyrinėjęs Lietuvos archyvų raidą ir jų likimą, pažymi, kad jau 1944 m. sausio 2 d. L. Berija ir V. Merkulovas pasirašė įsakymą „dėl priemonių, gerinant valstybinių archyvų fondų panaudojimą čekistiniame darbe“. SSRS sričių, kraštų, respublikų archyvų valdybų ir skyrių viršininkams pasitarime Maskvoje 1944 m. lapkričio 22–25 d. buvo nurodyta, kad „pagrindinis archyvų uždavinys yra tiksliai ir laiku įvykdyti šį įsakymą“.
Tai reiškė, kad visi archyvai atsiduria išskirtinai sovietų slaptosios policijos žinioje, naudojami tik jos nuožiūra ir pirmiausiai – operatyviniam darbui. Pagrindinė archyvų funkcija, apie kurią vengta viešai kalbėti, buvo represinė. Archyvuose sukaupti slaptųjų skyrių dokumentai turėjo tarnauti NKVD ir NKGB struktūroms, renkančioms duomenis apie asmenis, kurių mąstysenos propagandos pagalba komunistai pakeisti neįstengė, todėl siekė sunaikinti fiziškai.
Lietuvos žmonių persekiojimo ir jų kontrolės mastą parodo J. Bagušausko pateikiami skaičiai. Vien 1946 m. užslaptinti ir visiškon NKVD žinion patekę Lietuvos archyvai gavo 25 233 paklausimus apie asmenis, nepriklausomybės laikais priklausiusius įvairioms politinėms organizacijoms, o ypač – apie dalyvavusius 1941 m. Birželio sukilime. Jie buvo čekistų taikinys Nr. 1, tad reikalauta duomenų, „demaskuojančių juos kaip liaudies priešus“.
Kaip gi kitaip NKVD galėjo vertinti Antaną Valiukėną, kuris buvo ne tik Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) 1940 m. lapkričio 17 d. steigiamojo akto signataras (V. Valiušaitis. Atrastas Lietuvių aktyvistų fronto įsteigimo aktas), bet ir asmeninis Kazio Škirpos sekretorius? Juo labiau, kad jis buvo gerai išsilavinęs ir kvalifikuotas asmuo.
Baigęs Švėkšnos gimnaziją ir 1931 m. pradėjęs studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, Valiukėnas išėjo neblogą žurnalistikos mokyklą – redagavo studentų žurnalą „Akademikas“, vėliau – žurnalą „Jaunoji karta“, skaitė spaudos apžvalgas Lietuvos radiofone.
NKVD kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1937 m. išvyko į Šveicariją, Ciuricho universitete studijavo pedagogiką ir sociologiją, kartu dirbdamas „Lietuvos aido“ korespondentu. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus karui, kaip ir kiti užsienio studentai, turėjo grįžti į šalį, iš kurios jis buvo atvykęs. Grįžęs į Kauną redagavo „Vairo“ žurnalą.
Sesuo Elena Budnikienė taip pasakoja apie Valiukėno atsiradimą Berlyne: „1940 m. birželio 14 d. pasitraukė į Vokietiją (birželio 15-ąją Lietuva buvo okupuota – V.V.). Rudenį, paleistas iš pabėgėlių internato, apsigyveno Berlyne. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa pakvietė jį užimti sekretoriaus pareigas. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos pasiuntinybės veikloje. Buvo patikimas ministro patarėjas ir raštų redaktorius. Be to, parūpindavo informacijos Lietuvos bylos reikalais, plėtodamas santykius su įvairiais mums draugiškais užsieniečiais. Jo gabumų ir drąsos dėka svarbus informacijos pluoštas paplisdavo demokratiniuose Vakaruose.“
Štai koks netikėtas paveikslas išryškėja: narys to „baisiojo“LAF‘o, kurį sovietinė propaganda 50 metų visaip koneveikė ir peizojo, pasirodo, trejus su puse Antrojo pasaulinio karo metų palaikė slaptus ryšius su demokratiniu Vakarų pasauliu, aprūpindamas informacija, kurios negalėjo gauti iš kitų Vakarams prieinamų šaltinių.
Kitaip tariant, tų 74 JAV diplomatinių depešų iš Stokholmo, skelbiamų T. Remeikio knygoje „Lithuania under German occupation 1941-1945“, nebūtų buvę, jeigu ne K. Škirpos sekretorius. Augustinas Idzelis sako tiesiai šviesiai: tą medžiagą „surinko Antanas Valiukėnas Berlyne. Ir tai vienas iš pagrindinių šaltinių suprasti padėtį Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu“.
Netenka abejoti, kad Valiukėnas tokios veiklos nebūtų vykdęs be K. Škirpos žinios. Priešingai. Ta veikla, greičiausiai, buvo vykdoma būtent su Škirpos žinia ar net jo pavedimu. Kadangi Valiukėnas buvo itin patikimas Škirpos žmogus ir imdavosi rizikos bei atsakomybės vykdyti pavojingas misijas. Tai liudija jo rizikinga kelionė iš Berlyno į Kauną 1941 m. liepos 26 d.
Laikinoji Lietuvos vyriausybė tuo metu patyrė milžinišką spaudimą trauktis vokiečiams iš kelio. Naktį iš liepos 23 į 24-ąją, gestapas, voldemarininkų rankomis, prieš Laikinąją vyriausybę surengė pučą ir nušalino komendantą pulk. J. Bobelį, nors pačios vyriausybės galutinai sudemoralizuoti neįstengė.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Liepos 26 d. Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa jį premjero pareigose pavaduojančiam Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui parašė ilgą laišką, kuriuo siekė palaikyti jį morališkai ir pabrėžti pagrindines politines nuostatas, nuo kurių vyriausybė jokiomis aplinkybėmis neturinti atsitraukti. Pagrindinės keturios buvo šios:
„1. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės reikalavimo jokiomis aplinkybėmis nenusileisti.
2. Laik[inajai] Vyriausybei bei paskiriems jos nariams į jokią kolaboraciją su vokiečių numatoma okupacine valdžia Lietuvai nesileisti, kokia skraiste jie bebandytų savo tikslus prieš Lietuvą pridengti.
3. Skaityti juos [vokiečius – V.V.] naujais krašto okupantais ir stengtis jiems kuo mažiau ką duoti, atbulai – viską taupyti Lietuvos ateičiai.
4. Nuo bet kokio lietuvių kariuomenės organizavimo susilaikyti, kol Reichas nestoja ant Lietuvos suverenumo pripažinimo pagrindo ir nepripažįsta Lietuvos Vyriausybės; atbulai, saugotis nuo beprasmiškų aukų ir taupyti mūsų tautos vyrus galutiniam Lietuvos išlaisvinimui.“ (Nepriklausomybės sąsiuviniai 2019 2(28))
„Jį [laišką – V.V.] tą pačią liepos 26 d. išsiunčiau į Kauną su savo asmens sekretorium Antanu Valiukėnu, specialiu kurjeriu, kuris buvo smulkiausiai informuotas apie mano pastangas Berlyne, – rašo Škirpa savo knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ ir tęsia: –Paslėpęs savo užantyje šį svarbų laišką, A. Valiukėnas perkirto „žaliąją sieną“ aktyvistams įprastu metodu [perėjo sieną nelegaliai – V.V.] ir, ją laimingai palikęs užpakaly su visomis vokiečių pasienio sargybomis, pasileido paskolintu dviračiu per kuone visą Žemaitiją Kauno link. Tai davė jam gerą progą patirti krašto gyventojų tikrąsias nuotaikas po tariamo išlaisvinimo, kurias jam ne vienas lietuvis ūkininkas, kur tik Valiukėnas buvo stabtelėjęs atsikvėpti, apibūdino maždaug tais pačiais žodžiais: „vienas okupantas išėjo, kitas atėjo“.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Įsidėmėkime: jau 1941 m. liepą lietuviams tai buvo visiškai aišku, net ūkininkai tai suprato!
LAF centro Berlyne ryšiai, per Antaną Valiukėną, Lietuvos pasiuntinį Stokholme Vytautą Gylį, Lietuvos pasiuntinybės patarėją Berne Edvardą Turauską, Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą, net ir Solomoną Adler-Rudelį, su JAV ambasada Stokholme yra dokumentuoti. Tai reiškia, kad istorija yra žymiai sudėtingesnė ir daug įdomesnė, negu aprėpia sovietiniai istorijos interpretavimo stereotipai, masiškai tiražuojami dabartinės Rusijos propagandos ir ją aptarnaujančio personalo.
Sąžiningiems istorijos tyrinėtojams su tais faktais reikia „kažką daryti“. Jie netelpa į sovietinės istoriografijos „Prokrusto lovą“. Galbūt kaip tik dėl to yra žmonių, kurie„pyksta ant faktų“. Ir kai jų negali paneigti, tada sako, kad „ne tie žmonės“ juos atrado arba jų kvalifikacijos ne tos, kad „galėtų atrasti“.
Taip yra ir su Juozu Lukša-Daumantu. Į „Prokrusto lovą“ jis netelpa. Ir prie jokio „garažo“ jo neprirakinsi.
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.
Kai Seimas 2021-uosius paskelbė Juozo Lukšos-Daumanto metais, istorikė Auksė Ūsienė savo Veidaknygės paskyroje paskelbė: „Labai puiki žinia, tik mažų mažiausiai keista, kad tokia naujiena nesusilaukė pagrindinių žiniasklaidos priemonių dėmesio. Bet dar svarbiau pastebėti kas šioje situacijoje atliks vanagaičių ir zurofų vaidmenį, tapatų veiksmams, kai buvo skelbiami A. Ramanausko – Vanago metai. Taigi, mieli mano fb draugai, kai tik pamatysit kas labiausiai verkia dėl šio Seimo nutarimo, žinokit, kad tai ne šiaip sau. Tai reiškia, kad Kremlius aktyvavo savo lėles, o jau už dienos kitos apie tai, kaip Lietuva garbina nacius bei fašistus rašys ir sputnik’ai su rubaltic’ais. Štai taip veikia propagandos mašina ir jos talkininkai.“
Reakcijos ilgai laukti neteko. Ji – žinoma. Apie tai – nekalbėsiu. Prasmingiau, manau, pažvelgti pozityviai: ką gero mums duoda ši antilietuviška propagandinė ataka?
Vargu ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas šiandien būtų tokia populiari ir visuomenės plačiai gerbiama istorinė asmenybė, jeigu ir jis nebūtų apipiltas purvais, 2018-uosius Seimui paskelbus jo vardo metais. Neteisybė ir padaryta moralinė skriauda nukankintam partizanų vadui, žymiai sustiprino visuomenės dėmesį Vanago asmenybei, o istorijos tyrinėtojams sustiprino imperatyvą imtis darbų, kurių normaliomis aplinkybėmis tikriausiai nebūtų atlikę. Juozo Lukšos-Daumanto atveju istorija, matyti, kartojasi.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Šio straipsnio „normaliomis aplinkybėmis“ irgi tikriausiai nebūčiau rašęs. Tačiau mane paskatino televizijoje neseniai matytas interviu, kuriame viena asmenybė, nepatenkinta Seimo nutarimu, laidos vedėjos paklausta, ar turinti ji konkrečių žinių, kad J. Lukša-Daumantas dalyvavo holokauste, atsakė klausimu: „Gerbiama ponia, o kodėl aš turiu turėti žinių?“
Aš žinių šiek tiek turiu. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad žinau daugiau už kitus, bet ką žinau – tuo pasidalinsiu.
Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į faktą, kad Juozo Lukšos-Daumanto žmonos Nijolės Bražėnaitės šeima yra pasižymėję žydų gelbėtojai, mirtinai rizikavę vokiečių okuopacijos metais. Šią istoriją prieš septynetą esu aprašęs plačiame interviu su ponia Lukšiene, kur ji papasakojo kaip Bražėnai išgelbėjo 5 metukų mergytę Sara Šilingovski ir 9 metų berniuką Aleksą Gringaus (Vidmantas Valiušaitis. Legendinio partizano Daumanto žmona – apie okupantus, lietuvius ir žydus).
Jos šeimos žygdarbis yra atitinkamai įamžintas Jeruzalėje.
Čia tinka pridurti, kad Bražėnų šeima, įskaitant Nijolę, buvo išsilavinę inteligentai ir gilūs krikščionys. Nijolė niekada nebūtų tekėjusi už žudiko, jeigu bent mažiausias įtarimų šešėlis jai būtų praslinkęs.
Bet tai – moralinė plotmė.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Faktinė – irgi jokiais dokumentuotais įrodymais nepagrįsta, išskyrus insinuacijas, atsiradusias po to, kai prieš porą dešimtmečių Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklapyje buvo pagarsintas iš Lietuvos kilusio žydo Josepho A. Melamedo tariamai „istorinių dokumentų“ rinkinys „Lietuva: nusikaltimas ir bausmė“ („Lithuania: Crime and Punishment“). Netrukus jis paskelbė vadinamąjį „Melamedo sąrašą“ – per keturis tūkstančius neva „lietuvių žudikų žydšaudžių“.
Tarp tikslų, kuriuos šiuo kūriniu kėlė sau Melamedas, pasak to tinklapio, buvo „ne tik kovoti su antisemitizmo banga Lietuvoje ir reikalauti teisingumo karo nusikaltėliams, bet ir grąžinti „pavogtą turtą“ Lietuvos žydams, gyvenantiems Izraelyje, ar jų palikuonims“.
Tame „Melamedo sąraše“ surašyti, praktiškai, visi žymesnieji asmenys, vadovavusieji arba aktyviau pasireiškusieji lietuvių antisovietinėje ir antinacinėje rezistencijoje. Apkabinėti, be kita ko, baisiausiais epitetais. Be jokių faktų ar pagrindimo. Tiesiog: taip autoriui atrodė.
Tarkim, „karininkas Adolfas Ramanauskas“ (slapyvardis jo neminimas) neva buvęs „žiaurus masinių žudynių dalyvis, vienas iš pagrindinių žydų žudikų Druskininkuose, Merkinėje, Butrimonyse, Jiezne ir kitur.“ Juozas Lukša (irgi neminint slapyvardžio) atestuojamas kaip „žiaurus sadistas“, „žudikas – 68 nekaltų žmonių žudynių „Lietūkio“ garaže 1941 m. birželio 27 d. herojus“. Ir t.t.
Kad tai nesąmonė – iškart suprato ir Chaimas Bargmanas, Kauno žydų bendruomenės narys, Kauno gidas ir istorijos žinovas. Jis pareiškė: „Nepatikėsite, bet aš pirmasis Lietuvoje sukritikavau „Melamedo sąrašą“. Parašiau įtakingiems izraeliečiams, kad partizanų vadas Juozas Lukša – Daumantas neturi būti linksniuojamas kartu su tikrais žydšaudžiais.“ (Dievas ar Zuroffas juos turi teisti?).
Bet čia – detalė. Šiandien tas „sąrašas“ jau yra dingęs iš Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklapio, tačiau popierinis leidinys yra Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vis dėlto jo blogas poveikis, kaip matyti, yra padarytas ir pasekmės jaučiamos. Vėl mums tenka aiškintis ir tesintis dėl dalykų, kurie sąžiningiems istorikams jokių abejonių nekelia.
Kokie yra šių dienų žmonių manymai apie anų laikų įvykius – mažareikšmis dalykas, jeigu tos nuomonės nėra pagrindžiamos svariais įrodymais, tvirtais argumentais ar patikimais liudijimas. Patys vertingiausi, be abejo, yra amžininkų liudijimai: įvykių metu rašyti dokumentai, pačių įvykių dalyvių ar juos savo akimis mačiusiųjų žmonių parodymai.
Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.
Dera priminti, kad net sovietų propagandistai, Genriko Zimano redaguoto LKP laikraščio „Tiesa“ žurnalistai – Menašas Chienas, Kostas Šmigelskis ir Edvardas Uldukis, – 1961 metais, t.y. praėjus dešimtmečiui po J. Lukšos-Daumanto žūties, jo vardui suteršti išleidę ideologinį paskvilį „Vanagai iš anapus“, nepajėgė parengti dokumentais įrodomo ir įtikinamo pasakojimo apie herojaus „nusikalstamą veiklą“, o sukrapštė tik savotišką „literatūrinę kompoziciją“ su tiesiogine kalba, kurioje neįmanoma atskirti tikrų faktų nuo politinio užsakymo vykdytojų fantazijos.
Bet net ir šiame, pagal blogiausius sovietinės propagandos pavyzdžius orkestruotame leidinėlyje, nėra jokių nuorodų, kad J. Lukša-Daumantas būtų galėjęs dalyvauti „Lietūkio“ garažo žudynėse. Galima neabejoti, kad tos „kaltės“ jam būtų džiaugsmingai prirašytos, jeigu būtų buvę tam bent mažiausio pagrindo. Juk kaip tik tuo metu Kaune vyko sovietinis parodomasis žydšaudžių teismas, kurio metu buvo apklausinėjami žydų žudynių dalyviai, tarp jų – ir „Garažo“ žudynių veikėjai bei liudininkai. Tačiau apie Juozą Lukšą toje byloje niekur net neužsimenama, tad pritempinėti jo vardą prie „Garažo“ įvykių net ir sovietinei propagandai atrodė, matyt, gerokai per daug.
„KGB tardytojai galėjo naudotis savo turtingu archyvu“, – rašo istorikas Arvydas Anušauskas, vienas iš geriausiai į „Garažo“ žudynių epizodą įsigilinusių profesionalų. Drauge su žurnaliste Gražina Sviderskyte, apie tuos įvykius jis yra sukūręs 3 dalių dokumentinį filmą, išleidęs knygą „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (2008), kurioje šią temą nagrinėja labai detaliai.
Jis tęsia: „Antai 1944 metais NKVD kontržvalgybininkai tardę Praną Baleniūną. <…> Baleniūno tardymo detalė: jam žinomas baltaraištis Josifas Vaitkevičius esą buvo tikras sadistas. Jis esą „garaže plovimo žarna pro burną pildavo vandens tol, kol žmogus mirdavo“. Bet enkavėdistus labiau domino kitas Baleniūno pažįstamas – nepriklausomos Lietuvos generolas Vladas Nagius-Nagevičius. Todėl daugiau detalių apie Josifą Vaitkevičių neišliko ir jo galima kaltė buvo neįrodyta. Panašiai pro KGB koštuvą praslydo dar vienas įtariamasis – Algirdas Antanas Pavalskis, keliais slapyvardžiais dangstęsis NKVD ir gestapo agentas. Egzistuoja versija, jog ir Pavalskis galėjo dalyvauti pogrome – kad išvengtų bausmės už ryšius su NKVD ir įsiteiktų gestapui. Po karo jis vėl pakeitė pažiūras ir provokavo lietuvių partizanus.“
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Remdamasis savo paties tyrimais, liudininkų parodymais, vokiečių ir lietuvių istorikų darbais, A. Anušauskas yra nustatęs, kad garažo žudynėse dalyvavo vokiečių gestapo, SS ir SD karininkai bei kareiviai, taip pat 5 ar 6 aktyviai prisidėję civiliai lietuviai. Tas „Lietūkio“ garažo epizodas buvo tyrinėtas vokiečių prokurorų, kai šeštame dešimtmetyje, netoli Štutgarto esančiame Liudvigsburgo miestelyje, buvo nagrinėjama už karo nusikaltimus teisiamų gestapininkų byla. Vokiečių teisininkai, pasak Anušausko, „buvo tikri, kad pogromą Kaune – kaip ir kitus pirmuosius SSRS-Vokietijos karo dienomis – organizavo vokiečių saugumo tarnybos – gestapas, SS ir SD. O teisingiau – šiems pavaldus operatyvinis dalinys, žinomas kaip „Einsatzgrupė“. Šie operatyvininkai į Kauną atvyko dar prieš įsigalint okupacinei vokiečių valdžiai.“
Galimų lietuvių-budelių pavardes, kiek tai buvo įmanoma nustatyti pagal šiuo metu prieinamą medžiagą Lietuvos ir Vokietijos archyvuose, Anušauskui yra pavykę identifikuoti. Jis mini šiuos asmenis: Juozas Surmas, Pranas Matiukas, Vytautas Čaikauskas (Čekaitis), Stasys Gailiūnas (Gasiliūnas). Dar įvardijami kaip galimai dalyvavę Vincas Paškevičius ir Edmundas Bžeskis.
Įdomu tai, kad KGB, pasak Anušausko, „skirtingu laiku sulaikė, tardė ar sekė beveik visus žinomus įtariamuosius, bet nė vienam nepateikė kaltinimų. Tik vieną iš jų sušaudė – už kitus nusikaltimus.“ Ir dar reikšminga detalė: nė vienos paminėtų įtariamųjų nuotraukos neišliko. Anušausko liudijimu, ir „iš Ypatingojo archyvo bylų ir net Centrinio valstybės archyvo jos dingo.“
Savo tyrimą Arvydas Anušauskas yra pristatęs Holkausto muziejuje Vašingtone. Ten žmonės nustebo visa tai išgirdę. Reakcija? Na, tai, sako, bet juk įvairios enciklopedijos rašo ką kita – organizavo ir žudė, girdi, vieni lietuviai…
Vis dėlto yra išlikę kitų svarbių dokumentų ir liudijimų, susijusių su įvykiais „Lietūkio“ garaže, kurie A. Anušausko tyrime neminimi ir, mano nuomone, nėra pakankamai plačiai žinomi. O juos ne tik žinoti, bet ir tarptautinei bendruomenei pristatyti tikrai verta.
Kaip nesunku pastebėti, iškrėtęs didelę kiaulystę sostinės gyventojams, o tuo pačiu ir visiems Lietuvos žmonėms, dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius iškart, nieko nelaukdamas, keliauja į atostogas, tokiu būdu tarsi pasirinkdamas saugų atstumą besikaupiančių pasipiktinimo debesų stebėjimui ir galimam atsišaudymui.
Tai, jog prisidirbęs Vilniaus meras vengia tiesioginės akistatos ir suka akis į šoną, rodo jo bailoką prigimtį. Kita vertus, nešvankų kaip retą savo būdą šis mūsų laikų herojus paprastai parodo bandydamas žmonių pasipiktinimą dėl memorialinių vietų išniekinimo atstovėti vėl ir vėl prisidengdamas žydų vardu.
Kaip nesmagu, kad čia vėl įpainiojami žydai, ar ne? Iš tiesų, ko labiausiai reikėtų vengti šioje jau pakankamai užpainiotoje situacijoje, tai – tolesnio miglos pūtimo, iš naujo keliant žydų tautos tragedijos klausimus, spekuliuojant nekaltai pralietu žydu krauju, savo sąmonės nususimą jau kelintą kartą desperatiškai bandant pridengti skaudžiomis Holokausto atminties temomis.
Atsiliepdamas į kaltinimus dėl Lukiškių aikštės sudarkymo ir andai čia pakartų sukilėlių atminimo išniekinimo, Vilniaus meras tvirtina, kad Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse vokiečių okupacijos metu buvo suvaromi mirčiai pasmerkti žydai, o pokario metu čia, primena meras, dažniausiai buvo numetami nužudytų partizanų išniekinti kūnai. Neužbaigta mintis tokia, kad esą žydai dėl Lukiškių aikštėje įrengtų pasilinksminimo atrakcionų nesipiktina, taigi, ko norite jūs, dar ne taip baisiai kaip žydai nukentėjusios tautos atstovai, dabar liejantys ašaras dėl savo sukilėlių ir partizanų?.. Tik prabėgomis pastebėsiu tai, kad nesu aptikęs jokių nuorodų, jog neva vokietmečiu pasmerktieji mirti žydai buvo suvaromi į Lukiškių aikštę, o jeigu tokie faktai netikėtai pasitvirtintų, nedelsdami privalėtume čia įrengti memorialinį stendą, skirtą žydų aukų atminimo pagerbimui!
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žydų tautybės R.Šimašiaus kolega iš Vilniaus savivaldybės neseniai prasitarė apie tai, kad tik jo primygtinai paragintas meras galiausiai ryžosi nukabinti Jonui Noreikai skirtą atminimo lentą. Tačiau šio konkretaus fakto išryškinimas dar neteikia preteksto teigti, kad neva R.Šimašiumi manipuliuoja kažkokie žydai, patraukiantys mūsų dėmesys būtent dėl savo priklausymo žydų populiacijai. Greičiau yra atvirkščiai! Tai R. Šimašius kartas nuo karto manipuliuoja dviprasmiškomis aplinkybėmis, pabandydamas sužaisti nešvaria tariamos žydų ir lietuvių priešstatos korta, tikėdamasis užsitikrinti geriausius dividendus blogoje situacijoje, kai žmonių tarpusavio pasitikėjimo ir susitarimo galimybė menkėja.
Kažkas yra tiksliai pastebėjęs, kad tokiu atveju, kai ramentai siekia dangų, nepadės nei Dievas, nei velnias. Tačiau galbūt tokiu atveju, kai didžiausiajam luošiui jau negali padėti nei Dievas, nei velnias, nuodėmingoje žmonių visuomenėje gali pagelbėti finansiškai ir politiškai įtakingi žydų lobistiniai sluoksniai, kurių galia neretai yra su dideliu įsijautimu hiperbolizuojama arba net demonizuojama?
Į tokį retorinį klausimą yra greitas atsakymas, gerai žinomas kiekvienam pilnametystės sulaukusiam žmogui, kad tokiomis aplinkybėmis, kai pats išsikasi sau duobę ir į ją įkrinti, išsiropšti nepadės net žydai.
Paauglystės metais aš taip pat skaičiau pigias brošiūrėles apie pasaulinį žydų viešpatavimą, apie tai, kad, tarkime, JAV prezidentai, neišskiriant nė vieno, yra tik sionistinių sluoksnių marionetės, o nelegaliai platinama sovietiniai laikais, iš rankų ir rankas su didžiausia konspiracija perduodama knygutė skelbė, kad kova su kapitalizmu savo esme yra kova su žydais, nes neva 90 ar panašiai % finansinių žmonijos išteklių yra sukaupta žydų rankose. Nesunku nuspėti, kad tokia neva nelegali literatūra buvo platinama su tyliu KGB pritarimu.
Taigi, kaip atrodo, pasakojimas apie pasaulinį žydų viešpatavimą yra truputėlį perdėtas, nežiūrint to, jog šiandien dėl Donaldo Trumpo Artimųjų Rytų politikos neracionalumo būtų galima kelti hipotezes apie jo žydų tautybės žento neteisėtą įtaką ir bandomas įpiršti preferencijas.
Izraelio ženklai. Slaptai.lt nuotr.
Be visa ko kito keista, kad toks iš pirmo žvilgsnio blaivaus proto politikos apžvalgininkas kaip Vytautas Bruveris kartas nuo karto užsimoja pagąsdinti Lietuvos piliečius, kad neva Gitanas Nausėda gali susilaukti atstūmimo reakcijos tarptautiniuose forumuose vien dėl to, jog nepuola akis išdegęs pritarti nešvankiems R.Šimašiaus išsidirbinėjimas. Keliant klausimą – iš kur šio kvailystes krečiančio Vilniaus mero tokia didelė tarptautinė įtaka, neįtikėtina pasaulinė galia, skaitytojui paliekama daug laisvos vietos pačiam užsiauginti nešvankią nuomonę.
O ar patys žydai nėra linkę palaikyti mitus apie jų pasaulinę galią ir užsigrobtą nekontroliuojamą kontrolę kaip, tarkime, savimeilės kutulį keliančią mistifikaciją. Kad ir kaip ten būtų, tokie mitai yra svarbiausias antisemitizmo pulsaciją palaikantis dirgiklis. Be to, kaip atrodo bent man, mūsų dienomis vadinamąjį žydų klausimą įpūsti ir dirbtines priešstatas palaikyti yra linkę toli gražu ne JAV ar Izraelis, o Rusijos slaptosios tarnybos, žaidžiančios savo purvinus žaidimus.
Šiuo rakursu žiūrint, R.Šimašius išties elgiasi kaip tas įtikėjęs horoskopų pranešimais žmogus, kuris, tarkime, perskaitęs, kad po avino ženklu gimusieji šiandien turėtų prisigėrę prikrėsti daug kvailysčių, iš pačio ryto veržiasi į alubarį, o prisiriję alaus kaip varlė dumblo pradeda durniuoti vien dėl to, jog taip buvo parašyta horoskope. Kaip netikėti horoskopo pranešimais, jeigu esi linkęs užprogramuoti savo elgesį pagal tokių pranešimų turinį!
Kitas dalykas yra tai, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu, paverčiant ją neva žmonių poilsiui pritaikytu pliažu, nevalingai gali prikelti pačius nešvankiausius antisemitinius kliedesius ir košmarus.
Tais sovietiniais laikais nugriovus Maskvos centre stovėjusią didingą Kristaus Išganytojo cerkvę, buvusios šventovės vietoje buvo įrengtas milžiniško dydžio baseinas su pirčių kompleksu.
Kremlius
Dėl visiškai atsitiktinės aplinkybės, kad vienas iš naujųjų statybų architektų buvo žydų tautybės žmogus, šios šventvagystės siužetas nelegaliuose žmonių pasišnibždėjimuose buvo tampriai siejamas su žydų populiacijos piktomis užmačiomis, platinant net tokį nesveikos vaizduotės sukurtą antisemitinį pasakojimą, kad neva naujame pirčių komplekse, atsiradusiam ant cerkvės pamatų, drauge buvo įkurta ir centrinė sovietijos žydų apipjaustymo būstinė.
Tai visiška nesąmonė, neabejotinai bjaurus antisemitinio pobūdžio prasimanymas, tačiau drauge nesu tikras dėl to, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu yra tik nekaltas, nelabai apgalvotas naivių žmonių poelgis be jokio tikslo prikelti bjauriausius antisemitinius kliedesius.
O drauge pagalvokime – kam toks antisemitizmo paūmėjimas galiausiai būtų labiausiai parankus politinės karjeros veiksnys?
Juozas Lukša – Daumantas. Prienų muziejus
Liepos pradžioje į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį kreipėsi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas rabinas Andrew Bakeris, ragindami nesiimti jokių veiksmų, kurie pagerbtų bei paskelbtų 2021-uosius Juozo Lukšos-Daumanto metais. Seimo pirmininkas neslepia, kad šis kreipimasis stokoja istorinio aplinkybių pagrindimo.
Tuo metu Seimo narys Arvydas Anušauskas siūlo tiek F. Kukliansky, tiek A. Bakeriui pasidomėti plačiau J. Lukšos–Daumanto biografija.
Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2021 m. rugpjūčio 10 d. sukanka 100 metų, kai gimė partizanas, vienas Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui lyderių J. Lukša-Daumantas, 2021-uosius paskelbė J.Lukšos-Daumanto metais.
Birželio 30 dieną už tai numatantį Seimo nutarimą balsavo 91 Seimo narys, susilaikė 1 parlamentaras.
Dokumente pabrėžiama, kad rezistentas J. Lukša-Daumantas buvo vienas svarbiausių kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat įvertinami nuopelnai ginant Lietuvos nepriklausomybę laisvės kovose, jo veikla prasiveržus už geležinės uždangos, besąlygiška ištikimybė partizano priesaikai. Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Liepos 1 dieną į Seimo pirmininką kreipėsi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas rabinas A.Bakeris, ragindami nesiimti jokių veiksmų, kurie pagerbtų bei paskelbtų 2021-uosius J. Lukšos-Daumanto metais.
Kreipimesi pabrėžiama, kad J. Lukša–Daumantas priklausė Lietuvos aktyvistų frontui.
„Berlyne įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (toliau LAF) buvo iš anksto suformuotas kaip vokiečių sąjungininkas, veikiantis okupuotoje Lietuvoje. Tai buvo organizacija, neslėpusi savo antisemitinės pakraipos ir tuo didžiavosi, o daugelis jos narių buvo tiesiogiai susiję su Lietuvos žydų persekiojimu ir žudymu“, – teigiama pranešime.
„Nepaisant antisovietinės veiklos ir vėlesnio konflikto su nacių valdžia, LAF deklaruota nepriklausomos Lietuvos vizija buvo etniškai „gryna“ tėvynė, kurioje nebūtų vietos žydų tautybės piliečiams. Nors yra abejojančių J.Lukšos-Daumanto kalte dėl karo nusikaltimų ir teigiančių, jog nepakanka tai įrodančių dokumentų, manome, kad Seimui nederėjo skelbti 2021-ųjų J. Lukšos- Daumanto metais. Šiandien visame pasaulyje istorija vertinama iš naujo ir visose Vakarų demokratijose vis garsiau sakoma, kad net žinomiausios pasaulio asmenybės ir lyderiai turės netekti savo šlovės ir nuopelnų, jei jie kartu buvo ir rasistai, fanatikai ar antisemitai. Lietuva, kaip demokratinė, Vakarų pasaulio vertybėmis besivadovaujanti valstybė, irgi turės laikytis šių nuostatų“, – teigiama kreipimesi į Seimo pirmininką.
V. Pranckietis: kreipimesi trūksta istorinių faktų
Seimo pirmininkas apgailestavo, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas rabinas A.Bakeri nesikreipė į Seimą anksčiau.
„Reakcija yra pavėluota. Pateikimas 2021-uosius paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto metais, jam bus šimtas metų. Jis gimęs 1921 metais. Pateikimas Seime įvykęs birželio 18 dieną, jokių reakcijų ar patarimų per tą laikotarpį nebuvo ir priėmimas įvyko birželio 30 dieną (…) o dabartinė reakcija atėjo liepos 1 d. O ir reakcija yra galbūt neva kelianti tokių abejonių. (…) Nėra informacijos, o bandoma sakyti, kad jos kažkur yra“, – sakė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Pasak Seimo vadovo, kreipimesi trūksta istorinių faktų.
„Šiame kreipimesi istoriniai faktai net nedėstomi. Tik kreipimasis, kad gal nereikėtų to daryti (skelbti 2021-uosius Juozo Lukšos-Daumanto metais – ELTA). Mes su žydų bendruomene turime puikus santykius ir nuolat diskutuojame įvairiais klausimais. Aš tikrai esu daug kartų pasisakęs aiškiai ir vienareikšmiškai, kad žmonės susiję su holokaustu, neturėtų būti gerbiami ir negali būti. O šiuo atveju jokių duomenų apie tai, kad Lukša–Daumantas būtų susijęs su holokaustu, nėra, yra tik nuomonė“, – sakė V. Pranckietis.
A. Anušauskas: siūlyčiau F. Kukliansky pasidomėti plačiau
Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas teigia, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky ir Geros valios fondo vadovo rabino A. Bakerio kreipimasis į Seimo pirmininką stokoja istorinių faktų.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto
„Pats pareiškimas nėra diskusinis ir kviečiantis išsiaiškinti. Yra ignoruojami patys svarbiausi faktai, kurie liečia J. Lukšą-Daumantą (…) F. Kukliansky turėjo pateikti dokumentus pirmiausia, o dabar yra tik interpretacijos. O šios interpretacijos eina iš KGB archyvų, iš niekur kitur“, – Eltai sakė A. Anušauskas.
Seimo narys pabrėžė, kad J. Lukša–Daumantas nebuvo joks LAF lyderis ir nėra patvirtinta jokia jo narystė. Pasak jo, LAF organizacija apskritai neturėjo narysčių.
„Pirmiausia sovietinis saugumas 1941 m. pradžioje turėjo žinių apie LAF, kuris buvo įsteigtas Berlyne. Jie turėjo žinių, kad tame dalyvavo lietuvių veikėjai. Kita vertus, sovietinis saugumas identifikuodavo ne vieną jaunimo grupę, kurios turėdavo pačių įvairiausių pavadinimų. Bet praktiškai tik vieną kartą sovietinis saugumas nustatė LAF grupę. Tai buvo LAF Vilniaus štabas ir jo narius suėmė balandžio mėnesį, o birželio mėnesį išvežė į su kaliniais į Rusiją, kur jie galiausiai buvo išžudyti. Tai čia detalės yra svarbios, nes J. Lukša–Daumantas nebuvo kažkoks vadovas. Jis tuo metu buvo jaunuolis, ką tik pabaigęs gimnaziją. Jaunas žmogus, kuris tuo metu buvo suimtas. Jo biografijoje žodžiai apie LAF atsirado jau pokariu. Kai sovietinis saugumas visus atisovietinio pasipriešinimo dalyvius sąmoningai mėgino sieti su šia organizacija, nesvarbu, kokios pakraipos jie būtų, ar tautininkai, ar krikdemininkai visus dėjo į vieną LAF pintinę. Tai manau, kad tai yra svarbus faktas“, – teigė A. Anušauskas.
A. Anušausko teigimu, kad J. Lukšą–Daumantą sovietinė valdžia suėmė būtent už jo antisovietinę veiklą.
„Jis buvo tiesiog per jaunas ir niekam nežinomas vaikinas. Nepaisant to, jį vis tiek suėmė už antisovietinę veiklą. Ne už kokią nors kitą, pabrėžiu, bet už antisovietinę veiklą ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime (…) O ką jis galėjo būdamas kalėjime organizuoti šios organizacijos veiklą, ar nuostatas, atsišaukimus? Manau, čia galima daug ką prifantazuoti, bet nieko panašaus tikrai nebuvo. Be abejo, jis negalėjo žinoti, kur atskiri yra LAF nariai bei kaip jie elgsis nacių okupacijos metais“, – sakė Eltai Seimo narys. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas Andrew Baker. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kreipimesi į Seimo pirmininką F. Kukliansky bei A. Bakeris ragina J. Lukšos–Daumanto klausimą perduoti ištirti Prezidento sudarytai Tarptautinei komisijai nacių ir sovietų okupacijos režimams įvertinti, taip siekiant aiškaus ir kritiško šio tragiško istorijos etapo įvertinimo. Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
A. Anušauskas tuo metu teigia, kad pirmiausia kreipimosi iniciatoriams reikėjo išsiaiškinti faktus, o tik paskui skelbti interpretacijas.
„Iš pradžių reikėjo kreiptis į komisiją bei išsiaiškinti faktus, tuomet skelbti interpretacijas“, – sakė jis.
Seimo narys kviečia F. Kukliansky pasitikrinti savo duomenis archyve.
„Aš pasiūlyčiau Kukliansky paprastą iššūkį. Einam kartu į archyvą, jeigu ji turi tokius duomenis bei nuorodas, kas, kur. Imam tas bylas ir išsiaiškinkim. Kaip ten yra su konkrečiu asmeniu. Čia ne apie LAF kalba, o apie konkretų asmenį J. Lukšą bei jo dalyvavimą. Prašom, aš visuomet pasiruošęs“, – Eltai teigė A. Anušauskas.
