Vilnius turi rimtą galvos skausmą. Tai – jo meras Remigijus Šimašius. O kadangi Vilnius yra Lietuvos sostinė, kenčia visa Lietuva. Dėl liguistų mero fantazijų pažeminta visa Lietuva.
Sostinės meras nesuvokia arba apsimeta nesuvokiantis, kad Lukiškių aikštė – tai ne ta vieta, kur derėtų žiemomis čiuožinėti ant dirbtinai įrengto ledo, o vasarą turkštis fontanuose, gulinėti ant skrupulingai nupjautos žolytės ar tuo labiau – degintis dirbtinai supiltame paplūdimyje anglišku užrašu „Beach“.
Vilniaus vadovas nesupranta arba nenori suprasti, kad Lukiškių aikštė – tai reprezentacinė erdvė, kurioje privalo būti įamžintos netektimis, praradimais, kančiomis paženklintos lietuvių pastangos atgauti Nepriklausomybę. Sostinės meras iki šiol nepripažįsta, kad Lukiškių aikštė graži gali būti vien tik turėdama visus sudėtingos, didingos, pergalingos mūsų istorijos akcentus: kovas su kryžiuočiais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę, mūsų karalius, sukilėlius, savanorius, partizanus, tremtinius, disidentus, Aukščiausiosios Tarybos gynėjus, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktus, Vytį… Šie istoriniai akcetai turi būti aiškūs, ryškūs, be dviprasmybių, be modernybių. Jų negalima sugrūsti į bunkerį. Tegul paminklu džiaugiasi ne keli abejotinos reputacijos meno žinovai, o visa Lietuva.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sostinės vadovui nė į galvą neateina, jog Lukiškės – tai ta vieta, kuri turėtų traukti ne čiuožėjus ar paplūdymio poilsiautojus. Ji turėtų būti skirta svarbioms užsienio šalių delegacijos. Kad tiek draugiškų, tiek ir ne visai bičiuliškai nusiteikusių valstybių prezidentai, parlamentų vadovai, premjerai kartu su svarbias istorines datas mininčiais lietuviais galėtų padėti gėlių prie didingo Laisvės paminklo.
Visa kita Lukiškių aikštei netinka. Jei užtenka sveiko proto į Operos ir baleto teatrą susiruošti dėvint ne sportinį kostiumą, bet smokingą, kodėl neužtenka išminties suvokti, jog Lukiškių aikštei netinka linksmybės? Jei nutuokiame, kad kapinėse, bažnyčioje ir muziejuje nedera džiūgauti bei šėlioti, kodėl nepripažįstame, jog Lukiškių aikštė, kurioje kadaise pakarti sukilėliai, kurią kelis dešimtmečius bjaurojo išgamos Lenino paminklas, kur čia pat dunksojo vienos iš žiauriausių pasaulio organizacijų būstinė, kur ant buvusių KGB rūmų sienų iškalti žuvusių miško brolių vardai, netinka pusnuogiams išsidrėbti ant dirbtinai papilto smėliuko. Juolab kad visai netoli Lukiškių aikštės, kitame Neries krante, prie Baltojo tilto, tikrai įmanoma įrengti pasaulinio garso paplūdimį – su žaidimo aikštelėmis, žolyte gulinėjimui, persirengimo kabinomis, prieplauka.
Bet R.Šimašiui paplūdimio prireikė būtent Lukiškių aikštėje. Vienintelis įtikinamas paaiškinimas – dar sykį pasityčiota iš tragiškos Lietuvos istorijos. Tyčiotasi ir tuomet, kai nuo Vrublevskių bibliotekos buvo nuplėšta paminklinė lenta Jonui Noreikai, tyčiotasi ir tada, kai vietoj didingo Laisvės paminklo pasirinkta iš žemių supilta kalvelė, kai leista įrengti čiuožyklą… Dabar štai sulaukėme paplūdimio. Ačiū bent už tai, kad įrengtas bendras, o ne vien moterų ar vyrų pliažas…
Jei Lietuva – normali valstybė, šį merą privalu išmesti iš sostinės vadovo krėslo, o partijos, kuriai jis priklauso, – nedera įsileisti į Seimą. Tokių spjūvių tiesiai į veidą dovanoti negalima.
Lukiškių aikštę pavertė paplūdimiu. Slaptai.lt
Bet ir brolių lietuvių, noriai sugulusių Šimašiaus paplūdimyje, – solidžiais lietuviais nepavadinsi. Jei jiems nė motais Lietuvos praeitis, tai kodėl jie nusispjauna į aplinkybę, kad čia pat – judrios sostinės gatvės, kuriomis laksto nuodingąsias dujas išmetantys automobiliai, kad saulės šviesoje įkaitęs asfaltas skleidžia nuodingus garus, kad ant šaligatvio plytelių kaupiasi sveikatai kenkiančios dulkės?
Galų gale ar tikrai malonu lepintis saulės voniomis, kai į tave spokso iš greta esančios Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Apeliacinio ir Vilniaus apygardos teismų?
Vardan savo siaurų asmeninių tikslų (greičiausiai siekta žinomumo, juk čia pat – rinkimai) R.Šimašius pasityčiojo net iš tų lietuvių, kurie supuolė į patį keisčiausią paplūdimį visame pasaulyje. Norėtųsi dar pridurti – patį šlykščiausią paplūdimį visame Žemės rutulyje.
Archyvas. Disidentas Algimantas Andreika. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.
Birželio 11-ąją bus minimos aktyvaus pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvio Algimanto Andreikos 70-osios gimimo metines.
Šiai sukakčiai pažymėti Lietuvos ypatingasis archyvas pristato virtualią parodą „Mes esame gimę laisvais žmonėmis“.
A. Andreikos antisovietinės pažiūros pradėjo reikštis dar mokykloje. 1974 m. KGB įspėtas dėl dalyvavimo Romo Kalantos susideginimo minėjime jis ir toliau platino antisovietinę literatūrą, 1980 m. atsisakė SSRS pilietybės. 1981 m. buvo suimtas ir nuteistas 5 metų laisvės atėmimu ir nutrėmimu. 1987 m. vasarą grįžęs į Lietuvą iš įkalinimo ir tremties, įsitraukė į Lietuvos laisvės lygos veiklą, drauge su Petru Cidziku reikalaudami paleisti lageriuose kalinamus politinius kalinius, surengė bado akciją, aktyviai dalyvavo daugelyje Atgimimo laikų mitingų bei manifestacijų.
2000 m. gegužės 20 d. A. Andreika mirė. Palaidotas Klaipėdos Lėbartų kapinėse.
2015 m. buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.
Parodoje eksponuojami dokumentai iš Lietuvos SSR KGB A. Andreikai iškeltos baudžiamosios bylos, Lietuvos ypatingojo archyvo saugomos nuotraukos, Lietuvos kino studijos dokumentiniame filmo „Praėjusių dienų aidas“ (2000 m., scenarijaus autorius Vytautas Damaševičius, režisierė Danutė Keturakytė) įamžinti kadrai.
Su paroda galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje.
Parodos kuratorius Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.
JACEKĄ JANĄ KOMARĄ, žurnalistą ir istoriką, ALGĮ AVIŽIENĮ, diplomatą, kalbina Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas. Šis interviu – LNB konferencijos „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ kontekstinė dalis.
* * *
Vidmantas Valiušaitis. Prieš keletą metų rengiau interviu su Gerardu Binkiu, poeto Kazio Binkio sūnumi, dabar jau velioniu. Kalbėjome apie tarpukario nepriklausomos Lietuvos žūties išvakares. Tarptautinėje aplinkoje tada jau niaukėsi debesys. Jis sakė, kad buvo juntama visuotinė karo nuojauta: kažkas artėja, bus didelių įvykių, tvenkiasi audros, kurios mus gali nusiaubti… Ar dabar jaučiam, kad kažkokie svarbūs įvykiai artėja? Kad niaukiasi politikos dangus ir tai nežada nieko gera, ypač mažoms tautoms Europoje?.. Jacekai, ką manote?
Jacek J. Komar. Na, galima poetiškai pasakyti: griaustiniai girdimi, kažkur toli… Bet tiesiogiai virš mūsų debesų dar nėra.
Be abejo, yra visokių pavojų. Situacija pasikeitė po 2014 metų Rusijos veiksmų Ukrainoje, pavojus mūsų laisvei ir nepriklausomybei padidėjo. Bet tas pavojus, manau, yra ne tiek tiesioginės, fizinės invazijos, kiek per poveikį kultūrai, ekonomikai, energetikos sektoriui.
Skirtingos patirtys
Politikoje rusams dar nesiseka, mes čia dar tvarkomės pakankamai gerai. Tačiau politika nėra vienintelė gyvenimo sritis. Poveikio siekiama kitais svertais – per energetiką, ekonomiką, kultūrą. Matomi bandymai mus paveikti iš visų pusių. Paveikti taip, kad taptume priklausomi, daugiau įsiklausytume į tai, ko nori mūsų didelė kaimynė.
Tokia politika vykdoma ne vien mažų valstybių atžvilgiu. Rusija iš tikrųjų bando paveikti ir dideles – Vokietiją, Prancūziją, Italiją. Italijos premjeras dabar yra vienas iš atviresnių prezidento V. Putino šalininkų. Ir dėl to mums daug sunkiau prasimušti į viešumą su mūsų naratyvu, kad mes vis dėlto jaučiam pavojų, kad mūsų padėtis yra pavojingesnė nei jūsų, Vakaruose, ir kad mes norėtume daugiau solidarumo, siekiant tą pavojų sumažinti.
Geriausias pavyzdys, mano manymu, nuolatinė diskusija dėl komunistinių ir nacių nusikaltimų, ar galima juos sulyginti? Mes suprantam, kad įvykdyti nusikaltimai yra tolygūs, išskiriant iš jų holokaustą, tačiau Vakarams atrodo, kad holokaustas yra pagrindinis įvykis, kuris neleidžia jų lyginti. Čia turim problemą.
V. Valiušaitis. Europos Parlamentas 2009 metais priėmė svarbią rezoliuciją „Europos sąžinė ir totalitarizmas“, kur labai aiškiai pasakyta, kad tiek nacių, tiek sovietų nusikaltimai yra tos pačios plotmės blogis ir aukoms nebuvo svarbu dėl kokių motyvų ir kokiais tikslais jie buvo žudomi…
J. J.Komar. Tai čia buvo politinis sprendimas. Aš kalbu apie skirtingą visuomenių pasąmonės plotmę.
V. Valiušaitis. Skirtingos patirtys?
J. J. Komar. Taip.
Didžiausia grėsmė – įtampos su Kinija
Algis Avižienis. Taip, netrūksta karų, bent penki konfliktai šiuo metu pasaulyje vyksta, kur šaudoma, žūsta žmonės. Labai paaštrėjusi ekonominė konkurencija – tiek tarp Amerikos ir Kinijos, tiek ir tarp Amerikos bei Europos Sąjungos. Tai irgi reikia pažymėti.
Algis Avižienis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jaučiama vis didesnė neapykanta vienos pusės kitai. Tai ypač ryšku Amerikoje. Prezidentui Trampui jau nuo pirmos dienos tenka gintis nuo įvairiausių kaltinimų. Jeigu viena tema maždaug užbaigiama, atsiranda nauja.
Vokietijoje irgi matyti didelė poliarizacija: visos partijos nusistačiusios prieš Alternatyvą Vokietijai, ji dalyvauja labai aštriuose retoriniuose konfliktuose dėl socialinių problemų, dėl imigracijos. Austrijoje, matome, irgi buvo pakeista valdžia dėl kažkokio neaiškaus šantažo, kuris buvo gerai surežisuotas Ibizos saloje. Austrų Laisvės partijos vadovas įkliuvo į dviprasmišką padėtį, kai pradėjo diskutuoti su neva Rusijos oligarcho atstove dėl įtakos Austrijoje. Tokių skandalų ir kovų daugėja.
Tarptautinėje plotmėje daugiausia nerimo kelia galimas konfliktas mūsų pašonėje. Manau, kad jei Vakarai toliau išlaikys spaudimą Putino režimui, tai didesnio pavojaus, kad čia prasidės karas, aš nematyčiau. Putinas vis dėlto norėtų, manau, išlaikyti gerus santykius su Europa. Nepaisant kiek jį kas puola, vis tiek kalba apie „mūsų partnerius Vakaruose“. Jis norėtų, kad Rusija galėtų laisvai naudotis tarptautinio bendradarbiavimo privalumais: pinigais, investicijomis, technologijomis, žiniomis, naujų rinkų atvėrimo galimybėmis. Tai matyti.
Aišku, jam gali kilti pagunda kokiomis nors aplinkybėmis savo karinę galią šiek tiek pademonstruoti. Bet jeigu išliks maždaug toks pat pasiruošimas, koks dabar yra Vakaruose, tai karinio konflikto nematau.
Ilgesniu laikotarpiu, sakykim, daugiau nei penkerių metų, gal iki 10-ties, matyčiau gana grėsmingą situaciją, susijusią su Kinija. Kinijos ekonomika jau po 7-10 metų gali tapti stipresnė negu Amerikos. Nemažai istorikų nurodo fenomeną: stipriausia šalis, kuri mato kylantį konkurentą, nežiūri indiferentiškai į tą kilimą, bet reaguoja. Ir dabar matyti, kad spaudimas Kinijai iš Vašingtono didėja. Vyksta prekybos karas. Jeigu kinai liktų tik didelė ekonominė galia, dar nebūtų blogai. Bet jie jau pademonstravo, kad siekia būti įtakingi ir regione. Pietų Kinijos jūroje jie kuria dirbtines salas, jas militarizuoja, vyksta susidūrimai su laivais, konfliktai su aplinkinėmis valstybėmis. JAV laivai ten dabar demonstratyviai plaukioja, nori parodyti, kad prekybos laisvė negali būti varžoma. Man atrodo, kad didžiausia didelio karo grėsmė kyla būtent iš įtampų su Kinija.
Primesti Lenkijai – nepavyko
V. Valiušaitis. Grįžkime prie mūsų regiono ir to, ką paminėjo Jacekas, kad pavojingas yra nebūtinai vien fizinis susidūrimas. Esama ir kitų poveikio priemonių. Istorinės atminties laukas yra vienas iš jų. Ir čia labai aiškiai juntama konkurencija dėl praeities. Norėčiau, kad pažvelgtume į šį lauką įdėmiau. Ar turime potencialą tą konkurenciją atlaikyti? Matome atakas prieš tam tikrus nepriklausomybės kovų simbolius. Pavyzdžiui, puolant Kazį Škirpą, iš esmės atakuojamas Birželio sukilimas. Bandant diskredituoti Škirpą, norima parodyti, kad Sukilimas nebuvo kova už laisvę, o galbūt tik kažkoks abejotinos reputacijos asmenų sambrūzdis. Ir Lietuvoje nėra tuo klausimu vieningos nuomonės. Kaip apibūdintumėte tą padėtį, aktyvaus spaudimo iš užsienio akivaizdoje?
J. J. Komar. Vieningos istorinės atminties, matyt, nebus niekada. Vis dėlto Lietuva yra demokratinė šalis ir primesti kažką iš viršaus beveik neįmanoma. Reikia palikti vietos visokioms interpretacijoms. Net jeigu būtų tam tikra valstybinė politika šia linkme, vargu ar visa visuomenė vieningą viziją priims. Bus diskusijų. Bet tai labai gerai. Kadangi tada yra proga vertinti ne tik interpretacijas, bet ir faktus. O faktai tokiais atvejais pristatomi.
Problema ta, kad Rusijos valdžia stebi kas vyksta pas mus ir bando tuo pasinaudoti. Ne tiek Lietuvoje (nors Lietuvoje – taip pat), kiek pažeminti mus tarptautinėje aplinkoje, sumažinti mūsų įtaką pas kaimynams, ypač Vakaruose. Jie siunčia signalą: žiūrėkite, jie garbina kažkokius antisovietinės rezistencijos herojus, bet yra žmonių, kurie tvirtina, kad tai buvo karo nusikaltėliai. Sunku pasakyti kiek patys rusai inicijuoja tokius procesus, o kiek tik laukia ir bando tuo pasinaudoti. Rusijoje tokios diskusijos negalėtų vykti, būtų iš karto užgniaužtos.
V. Valiušaitis. 2004 m. įstojome į Europos Sąjungą, o 2005 m. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa – Sovietų Sąjungos subyrėjimas. Jo specialusis atstovas santykiams su Europos Sąjunga Sergejus Jastržembskis tvirtino, kad Bendrijoje yra „grupė rusofobiškai nusiteikusių valstybių, o kalbėti apie Baltijos šalių okupaciją yra nesusipratimas, faktai yra priešingi, jos „įstojo laisvanoriškai“…
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
A. Avižienis. Galbūt esame truputį jautresni tokiems pareiškimams už Lenkiją, nes Lenkija vis dėlto turėjo satelitinį statusą, o mes buvome paversti sovietine respublika, kuri juo toliau, juo mažiau turėjo įgaliojimų ir buvo kilusi grėsmė, kad ten ir ištirpsime.
V. Valiušaitis. Svarbu atkreipti dėmesį: neigiamas pats okupacijos faktas ir sykiu pabrėžiama, kad „jūs išstojote neteisėtai“! Labai pavojinga, savotišką netiesioginį garsinimą slepianti politinė pozicija.
J. J. Komar. Aš sutinku. Bet kalbant apie Rusijos istorinės atminties politiką, dera pažymėti, kad XXI a. pradžia buvo intensyvi, tačiau po to Kremlius šiek tiek atvėso, labai dramatiškų išpuolių nedemonstravo. Ir paskui padėtis staigiai vėl pasikeitė po įvykių Ukrainoje. Tada Putinui reikėjo įrodyti daug tokių dalykų: Krymas, pavyzdžiui, „visada buvo rusiškas“, priklausė Rusijai ir pan.
A. Avižienis. Ukraina slydo iš Rusijos įtakos zonos. Putinas, kaip Rusijos valdžios paveldėtojas, turėjo kažko imtis. Nutarė parodyti „stiprią ranką“. Iš pradžių bandė paveikti politiškai, ekonomiškai, bet to nepakako, provakarietiška orientacija laimėjo. Kas jam beliko? Pabandyti panaudoti karines priemones. Aišku, Europai tai nepaprastai pavojingas precedentas. Kadangi bandymas keisti nusistovėjusias sienas pagal tautinę priklausomybę gali atveri daugybę konfliktų. Bent iki 2014 m. šia prasme buvo sąlygiška taika. Buvo visuotinai sutinkama, kad sienos, kokios dabar egzistuoja, turėtų likti, nes per daug ten sukaupta „sprogstamosios medžiagos“. Geriau nejudinti.
V. Valiušaitis. Kaip šiuo požiūrius yra kitose šalyse – Lenkijoje, kitur Europoje?
J. J. Komar. Lenkijoje padėtis šiek tiek kitokia. Ji nebuvo tiesiogiai prijungta prie Sovietų Sąjungos, turėjo satelito statusą, buvo šiek tiek laisvesnė. Tačiau iki 1989 m. vyravo praktiškai Maskvos diktuojama atminties politika: viskas, kas vyko po 1944-1945 metų buvo „banditizmas“, bandymai „stabdyti reformas“. Buvo skleidžiamas naratyvas esą dabar atėjo „darbininkų ir valstiečių valdžia“, visus fabrikus atiduosim darbininkams, o visą žemę – valstiečiams. Ir tik kažkokios „reakcinės grupės“, kurios nesutinka, kovoja prieš „naują santvarką“.
Per 50 metų tai buvo bandoma įskiepyti lenkams. Tačiau dėka to, kad Vakaruose buvo didelė lenkų diaspora, per „geležinę uždangą“ ėjo ir kitas naratyvas. Visiškai kitas.
Jacekas Komaras
Ir dar vienas labai svarbus dalykas – Lenkijos katalikų bažnyčios vaidmuo. Iš tikrųjų lenkų komunistams nepavyko likviduoti arba neutralizuoti Bažnyčios. Būtent tie du centrai – Vakarų lenkai, su savo istoriniu naratyvu, visiškai skirtingu nei komunistų, ir Bažnyčia, kuri tą naratyvą palaikė – turėjo svarbios reikšmės Lenkijos raidai. Dėl to komunistams nepavyko primesti savo naratyvo.
Geriausias pavyzdys – Katynės žudynės. Viena pusė neigė, kad jas įvykdė rusai, vertė kaltę vokiečiams, o kita pusė tvirtino, kad čia vis dėlto komunistų darbas. Reikia pažymėti, kad komunistai keletą kartų bandė išdiskutuoti tą temą tarpusavyje, susitarti su „draugais iš Maskvos“, kad gal vis dėlto reikėtų tai pripažinti. Bet visada atsirasdavo „kietų galvų“, kurios sakydavo „ne“: jeigu jau yra toks naratyvas, tai jo keisti negalima.
A. Avižienis. Vykdamas į Lietuvą, į Vilniaus universiteto kursus, 1974 m. turėjau progą aplankyti Lenkiją. Nusileido mano lėktuvas, išėjau iš oro uosto. Ir pirmas lenkas, kurį susitikau (man tuomet buvo 20 metų), iš karto pasakė: „Ar jūs žinote, ką sovietai mums padarė per sukilimą 1944 metais? Mes visą mėnesį iki paskutiniųjų kovojom su naciais, o rusai ten sėdėjo ir laukė kol mus vokiečiai sutraiškys.“ Ir pradėjo tas žmogus „varyti“…
Vadinasi, komunistų naratyvas gilesnių šaknų neturėjo. Ir kitur, kiek tais laikais teko bendrauti, lenkai atrodė žymiai drąsesni su savo kontrnaratyvu, negu žmonės Lietuvoje. Lietuvoje apie tai buvo kalbama tik tyliai, kur nors šeimos arba labai artimų draugų rateliuose. O Lenkijoje – daug drąsiau.
Neturėtų prisistatinėti „išvaduotojais“
J.J. Komar. Taip, bet Maskvos prievartos ir pavergimo politika Lietuvoje buvo daug stipresnė, daug agresyvesnė negu Lenkijoje…
A. Avižienis. Tai tiesa, lenkams Maskva daug ką paliko: laisvus ūkininkus, veikė net katalikų universitetas, buvo kažkiek smulkių verslininkų. Lietuvoje viso to nebuvo. Ten griežtai įvykdyta kolektyvizacija, buvo daug didesnė kontrolė.
J.J. Komar. Lietuva buvo palikta viena pati sau, be pagalbos iš išorės. O Lenkijoje ta pagalba vis dėlto buvo – iš lenkų diasporos, iš Bažnyčios. Buvo kita padėtis. Dėl to ir pasekmės čia kitokios nei Lenkijoje. Lietuvoje dabar gana daug žmonių mano, kad okupacijos nebuvo, kad antisovietinė rezistencija, pogrindis, buvo „banditai“.
A. Avižienis. Taip. Sovietinis naratyvas aiškina, kad įvyko „teisėtas“ Lietuvos prisijungimas prie Sovietų Sąjungos, o pasipriešinimas – tai tik „banditizmas“ arba santalka žmonių, kurie dirbo „kitai valstybei“, šiuo atveju – odiozinei nacių Vokietijai. Taip buvo tvirtinama 50 metų. Išeivijoje taip pat teko girdėti viso to aidus. Ateidavo knygos, kurios diskredituodavo žinomus asmenis, įskaitant vyskupą Vincentą Brizgį, ministrą Mykolą Krupavičių, generolą Stasį Raštinį, kurie buvo „demaskuojami“ kaip neva „baisūs žmonės“. Čia nieko naujo. Ilgai darbavosi žmonės, gaminę dezinformaciją, kuri turėjo kompromituoti Lietuvos laisvės kovą.
Jonas NoreikaPulkininkas Kazys Škirpa
Bet vieną dalyką norėčiau pakoreguoti. Nesakyčiau, kad ta kontraversija dėl lentelių ir gatvės pavadinimo iškilo tik dabar, ir kad tai inicijavo rusai. Paraleliai veikė ir žydų bendruomenė. Nenorėčiau pasakyti, kad jie palaikė sovietų naratyvą, bet savo naratyvą jie irgi turėjo. Ir tas naratyvas mūsų sukilėlių atžvilgiu buvo neigiamas.
Tas matėsi iš įvairių pasisakymų didžiojoje spaudoje. Prisimenu pavyzdį dar iš savo studijų laikų. Per populiarią Amerikos televizijos programą vienas istorikas kalbėjo apie vokiečių puolimą prieš Sovietų Sąjungą 1941 metais. Ir jis sakė: „Ir jūs žinote ką? Buvo net tokių sovietų piliečių, išdavikų, kurie veikė iš pasalų prieš heroiškai besikaunančius sovietų karius. Galite įsivaizduoti? Tai buvo tokie asmenys, kurie padėjo naciams. Tai vyko ir Baltijos šalyse, ir Ukrainoje.“ Laidos vedėjas, matyt, buvo visiškai neinformuotas, tas teiginys taip ir praslydo, žurnalistas į jį nereagavo. Bet buvo mestas akmuo į mūsų istorinės atminties daržą.
Pritarčiau Jūsų minčiai, pone Komarai, kad rusai turėjo tikslą – diskredituoti mūsų valstybingumą ir sukilimą, kurie yra susiję. Ir dabar jie vėl pamatė šią progą. Bet iniciatyva atėjo iš Vilniaus mero. Nemanau, kad jis Maskvos agentas. Jis artimai susijęs su didelėmis Amerikos ir tarptautinėmis korporacijomis, buvo Laisvosios rinkos instituto direktorius. Toks žmogus nebus rusų agentas. Bet yra kitų, kurie tuo suinteresuoti.
V. Valiušaitis. Na, suprantama, kad kiekvienas, kuris kritiškai pasisako, nebūtinai rusų agentas. Greičiau tai rodo galbūt nesupratimą fakto, kad sovietai savo istorinį pasakojimą skleidė 50 metų, per tą laiką pasikeitė dvi kartos, istorijos vadovėliuose buvo aiškinama, kad interesų poliai buvo tik du – arba Maskva, arba Berlynas. Jokio Lietuvos intereso nebuvo ir būti negalėjo. Todėl visi, kurie bandė reikšti Lietuvos interesą, kurie nebuvo nei su Maskva, nei su Berlynu, o bandė pasinaudoti karo aplinkybėmis ir siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę, sovietų propagandos automatiškai buvo priskiriami Berlynui. Lietuvai, tarp kitko, vienintelei tai pasisekė padaryti – paskelbti nepriklausomybę. Vienintelei! Nei Latvijoje, nei Estijoje, nei kur nors kitur to padaryti nepavyko. Maskvai tai buvo ir tebėra didelis moralinis pažeminimas – iš Lietuvos jie turėjo bėgti. Sukilimas sugriovė mitą, kad Lietuva savanoriškai įstojo į Sovietų Sąjungą – ji pakartotinai deklaravo savo nepriklausomybę. Vokiečiai atėję į Lietuvą rado iškeltas trispalves vėliavas, suformuotą ir veikiančią administraciją. Todėl rusai ir dabar stengiasi prie tos temos sugrįžti, vėl ir vėl bando rodyti, kad jokio Lietuvos intereso nebuvo, veikė tik „nacių kolaborantai“, ir pasirinkimas galėjo būti tik Maskva arba Berlynas. Jeigu nebuvai su vienu – buvai su kitu.
A. Avižienis. Jeigu kada nors ateityje pradėtume rimtai dirbti ir gerinti santykius su Rusija, mano nuomone, reikėtų pradėti nuo istorijos. Ir Maskvai reikėtų aiškiai pasakyti: jeigu norite gerų, patikimų, konstruktyvių santykių, pradėkite atsisakyti savo naratyvo, kad jūs esate „išvaduotojai“. Kad jūs atėjote į Rytų Europą – Lietuvą, Lenkiją – vaduoti nuo to „rudojo“ jungo. Iš tikrųjų atėjote oportunistiniais sumetimais – pasitaikė proga išplėsti įtaką ir užvaldyti pusę Europos. Ir prašome neprisistatinėti pas mus „išvaduotojais“: dėl to mes patyrėme milžiniškų nuostolių.
Molotovo – Ribentropo paktas
Ieškodami pasitikėjimo su kaimynais, rusai pamažu turėti tai daryti. Truputį to buvo Jelcyno laikais, kai buvo pradėta kalbėti apie Molotovo-Ribentropo paktą, prabilo Katynės klausimu, rimčiau ir objektyviau ėmė tuos klausimus nagrinėti. Bet netrukus tas reikalas „nuslydo nuo bėgių“. Dabar turime daug didesnę įtampą, negu tais laikais.
Įžvelgia pavojų
V. Valiušaitis. Jau ir M. Gorbačiovo laikais buvo prabilta. Molotovo-Ribentropo paktą Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Tarybą pripažino niekiniu nuo pat jo pasirašymo momento. Ir tada atrodė, kad pasiektas svarbus politinis laimėjimas.
A. Avižienis. Dabar V. Putinas bando įrodinėti, kad tas paktas nebuvo toks jau blogas. Bando surasti ir lenkų kažkokią kaltę. Ne tik vokiečiai, bet ir lenkai su savo politika, neva kalti…
J.J. Komar. Dabartiniai Rusijos istorikai bando primesti savo naratyvą. Jie aiškina, kad visi esą „buvo prieš mus“, „mes turėjom užtikrinti savo saugumą“; jeigu ne lenkai, kurie „provokavo vokiečius“, tai karo „nebūtų buvę“…
Aišku, tai tik pusė tiesos. Sovietų Sąjungos situacija išties buvo nepavydėtina – niekas su ja nenorėjo draugauti.
A. Avižienis. Prancūzai draugavo. 1935 m. pasirašė karinio bendradarbiavimo su Sovietų Sąjunga sutartį.
J.J. Komar. Taip, bet nebuvo bandymų, kuriuos matome šiandien, įtraukti Rusiją į Europą. Kodėl – irgi žinoma: visi puikiai suprato kas yra stalinistinė Sovietų Sąjunga, kad tai pakankamai agresyvi valstybė.
Stalinas iš tiesų neturėjo patikimesnių sąjungininkų. Bet ir nelabai ieškojo draugų Vakaruose. Todėl savaime aišku, kad jis bandė išnaudoti kintančią tarptautinę padėtį savo interesais. Jis irgi suprato, kad vokiečiai – panašioje situacijoje, bando atsikovoti prarastas pozicijas ir įsivyrauti Europoje. Taip pat suprato, kad anksčiau ar vėliau Hitleris karą pradės. Todėl naudojosi proga ir bandė šiek tiek pristabdyti Hitlerį, kad jis toliau neitų.
Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.
A. Avižienis. Neužmirškime pasaulinės revoliucijos primato. Vienas, kuris norėjo pasaulinės revoliucijos nedelsiant, buvo išvarytas ir nužudytas – L. Trockis. O kitas – J. Stalinas – veikė lėčiau, norėjo, kad socializmas įsitvirtintų pirmiausiai vienoje šalyje, kad Sovietų Sąjunga pakankamai sustiprėtų ir tik tada kariniu būdu Europa būtų „sutvarkyta“. Kad pradėtų vystytis „teisingu keliu“.
V. Valiušaitis. Kokia viso to išvada? Ar įžvelgiate šiame procese kažkokių bendrų tendencijų visai Europai?
A. Avižienis. 1936-1939 metais pusė milijono ispanų išsižudė, kovodami vieni už fašizmą, kiti už respubliką. Vyravo didžiulė priešprieša, didžiulė agresija. Praėjo daug metų ir dabar atveriamos senos žaizdos.
Galima argumentuoti, kad kartais galbūt geriau užmiršti praeitį, tiesiog galvoti apie gyvenimą, jo dabartinius iššūkius, o ne skęsti nesibaigiančiose diskusijose dėl praeities. Todėl matyčiau čia ir tam tikrą grėsmę mums, jeigu per daug įsivelsim į šitą kovą dėl Škirpos ir Vėtros.
Peržiūrėdamas asmeninį archyvą aptikau savo pirmąją publikaciją azerbaidžanietiška tema. Tai – 1999-aisiais metais rugpjūčio mėnesį tuometiniame „Valstiečių laikraštyje“ paskelbtas straipsnis apie Lietuvos partizanu tapusį azerbaidžanietį. Už šį rašinį esu dėkingas istorikui Gintarui Vaičiūnui. Būtent jis man pasiūlė 1999-ųjų vasarą imtis pasakojimo apie Lietuvos miško broliu tapusį azerbaidžanietį Šakirą Sadykovą.
Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – tikroji Šakiro gyvenimo istorija.
Tikroji Šakiro gyvenimo istorija
Azerbaidžanietį Abdulą Sadykovą Gasrat-ogly, Kazikumlato kaimo gyventoją (Azerbaidžanas), 1950-aisiais iškvietė į Kirovobado MGB skyrių. Sovietinio saugumo darbuotojai, dauguma kurių buvo rusai, pasiteiravo, ar Abdula turi brolį Šakirą. Abdula patvirtino, jog Šakiras Sadykovas – jo brolis. Tačiau nežinąs, kur šiuo metu esąs jaunėlis. Paskutinį sykį brolį matė 1941 ųjų pradžioje, kai šiam buvo įteiktas šaukimas į sovietų kariuomenę.
Azerbaidžano saugumo karininkai „paguodė“. Šakiras gyvas. Jis – Lietuvoje. Tiesa, suimtas, „nes kaltinamas banditizmu, nekaltų lietuvių žudymu, plėšikavimu“.
Abdula apstulbo. Brolį Šakirą Kazikumlato kaimo gyventojai laikė ypatingai doru, principingu, nuoširdžiu, išsilavinusiu žmogumi. Abdula dar bandė teisinti brolį, esą visi, kas pažinojo Šakirą, greičiau galvą leis nukirsti nei patikės, jog Šakiras tapo banditu. Tačiau saugumiečiai į kalbas nesileido:
Ruoškis kelionei. Turėsi atpažinti brolį.
Vilniaus KGB kalėjime kalinamas azeraidžanietis, pasirodo, tikrai buvo jo brolis. Brolių susitikimas truko trumpai. Šakiras, be abejo, nespėjo papasakoti Abdulai, kodėl „žudė lietuvius“.
„Tikroji Šakiro gyvenimo istorija”. 1999 metų rugpjūčio mėnuo. „Valstiečių laikraštis”
Abdula į gimtąjį Geokčajaus rajoną grįžo skaudančia širdimi. Jis nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, nesidomėjo politika, nesusigaudė, kas vyksta Baltijos kraštuose. Todėl į sovietinių saugumiečių kaltinimus žiūrėjo labai rimtai.
1950-ųjų gruodžio mėnesį jam pranešė, esą brolis Šakiras – nuteistas. Kokią bausmę Šakirui skyrė sovietinis Lietuvos teismas, Abdulos niekas neinformavo. Tik 1975 metais Abdula sužinojo, kad jo broliuką „už banditizmą Lietuvoje“ sušaudė. Mirties nuosprendį įvykdė 1951 metų balandžio 18 dieną Vilniaus MGB kalėjime.
Abdula buvo paskutinysis vaikas gausioje Sadykovų šeimoje. Taigi niekas iš azerbaidžaniečių Sadykovų giminės taip ir nesužinojo tikrosios Šakiro gyvenimo istorijos. O būtų žinoję, būtų didžiavęsi Šakiru, nes jį, priešingai negu teigė KGB karininkai, Raseinių apskrities lietuviai gerbė ir mylėjo.
Kaip Šakiras Sadykovas atsidūrė Lietuvoje? 1941 metų liepos mėnesį Baltarusijos tetitorijoje jis pateko vokiečiams į nelaisvę. Iki 1941-ųjų gruodžio pabaigos buvo kalinamas įvairiose karo belaisvių stovyklose. O 1942 metų pardžioje jį perdavė Raseinių apskrities ūkininkams kaip „pigią darbo jėgą“. Azerbaidžanietis Rasienių krašte plušo iki pat 1944 metų pabaigos. Kai rusai antrą sykį okupavo Žemaitiją, Šakiras pradėjo slapstytis. Slapstytis sekėsi. Raseiniškiai žinojo, jog tas juodaplaukis azerbaidžanietis – savas. Ir darbštus, ir sąžiningas, ir ištvermingas. Todėl žemaičiai jį noriai priglausdavo, parūpindavo maisto.
Susišnekėdavo su Šakiru, beje, lietuviškai.
Azerbaidžanietis turėjo puikią atmintį, taigi jau 1944-ųjų pabaigoje laisvai šnekėjo lietuviškai. Net rašyti lietuviškai pramoko. KGB archyvuose yra išlikusi jo užašų knygutė, kurioje esama eilėraščių tiek azerbaidžanietiškai, tiek lietuviškai surašytų. Keli posmai skirti ir „gražiajai Lietuvai“.
O 1945 metų rugpjūčio 8 dieną, kai azerbaidžanietis ilsėjosi Aleksandraičių kaime pas Liudviką Čepienę, į sodybą užsuko du moteriškės sūnūs partizanai ir jų vadas. Miško broliai į Aleksandraičių kaimą atvyko specialiai – jie pasiūlė Šakirui tapti Lietuvos partizanu. Šakiras ilgai nedvejodamas sutiko. Žemaitijos miško broliai taip pasitikėjo azerbaidžaniečiu, kad jį iš karto supažindino su garsiais to meto partizanų vadais. Taip Šakras tapo Kęstučio apygardos partizanu. 1948 metais jam, buvusiam sovietinės armijos kulkosvaidininkui, teko saugoti net Kęstučio apygardos štabo narius.
Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Šakiro nuopelnai Lietuvos partizaniniam judėjimui – neabejotini. Jis dalyvavo keliuose rimtuose susidūrimuose su NKVD kariuomene, padėjo likviduoti keletą sovietų valdžios pareigūnų, sėkmingai atliko keliolika kolūkio turto konfiskavimo operacijų. Jo priešinimąsis sovietų valdžiai nutrūko 1950 metų balandžio 10 dieną. Tądien jį suėmė. Tardė iki pat lapkričio. Žinių, kaip buvo kankinamas, nėra. Tačiau tais metais sovietų valdžia dar taikydavo „fizines bausmes suimtiesiems“. Oficialiai kaltintas dėl to, kad įstojo į „nacionalistinę lietuvių gaują, kurioje aktyviai veikė penkerius metus“.
Nuosprendžio būta negailestingo. Skyrė mities bausmę sušaudant. Kartu su Šakiru tą pačią dieną Vilniuje sovietai sušaudė dar du miško brolius.
Štai kokia tikroji azerbaidžaniečio Šakiro gyvenimo istorija.
Gintaras Visockas, Gintaras Vaičiūnas
„Valstiečių laikraštis“, 1999 metų rugpjūčio 21 diena
Visi užsienio politika besidomintys žino, jog ukrainiečių internetinio portalo Gordonua.com redaktorius Dmitrijus Gordonas yra paskelbęs videointerviu su buvusiu separatistų lyderiu Igoriumi Girkinu ir buvusia aneksuoto Krymo „prokurore“ Natalija Poklonskaja. Šie du videointerviu youtube.com erdvėje atsidūrė dar šių metų gegužės 18 dieną.
Tačiau jie iki šiol kelia politines aistras. Ne tik Ukrainoje, bet ir Rusijoje. Kai kurie aršūs ukrainiečių patriotai, įskaitant ir politikus, ir savanorius, šaukia, esą D.Gordonas neturėjo teisės kalbti „tų niekšų“.
Suprask, taip pasielgęs D.Gordonas legalizavo I.Girkino ir N.Poklonskajos pavardes Ukrainos informacinėje erdvėje. Gegužės 18 dieną prie Gordonua.com redakcijos Kijeve buvo surengtas net protesto mitingas. Populiaraus, aštrius videopokalbius skelbiančio internetinio leidinio redaktorius D.Gordonas apkaltintas net Ukrainos išdavyste.
Tuo tarpu Ukrainos Generalinė prokuratūra pareiškė, kad D.Gordono videopokalbis su I.Girkinu ir buvusia aneksuoto Krymo „prokurore“ N.Poklonskaja bus prijungti prie šiems asmenims iškeltų baudžiamųjų bylų ir greičiausia taps vertingais įrodymais, kaip Rusija planavo bei įgyvendino karines operacijas Kryme, Donbase, Luhanske. Ukrainos Generalinė prokuratūra viešai ir oficialiai padėkojo D.Gordonui už šiuos interviu. Generalinė prokuratūra mano, kad D.Gordono parengta videomedžiaga neabejotinai padės teisinėmis priemonėmis persekioti kaltus dėl agresijos prieš Ukrainą bei Malaizijos orlaivio numušimo virš Rytų Ukrainos teritorijos.
Igorius Girkinas, Vladimiras Putinas. Azov. Press
Pats D.Gordonas viešai prisipažino, kad videopokalbiai su I.Girkinu ir N.Poklonskaja parengti bendradarbiavus su Ukrainos slaptosiomis tarnybomis. Be kita ko, abu interviu perduoti Hagos tribunolui, tiriančiam MH17 lėktuvo katastrofos 2014 metų vasarą virš prorusiškų separatistų kontroliuojamos teritorijos priežastis.
Tarptautinės žurnalistų – tyrėjų grupės Bellingcat atstovas Christo Grozevas įsitikinęs, kad D.Gordono organizuoti interviu su Ukrainos priešais – aukso vertės. Jie pasitarnaus Ukrainos teisėsaugai persekiojant atsakingus dėl antiukrainietiškos veiklos.
Bellingcat atstovas taip pat neabejoja, kad kai kurie D.Gordono klausimai buvo sukonstruoti taip, kad priverstų I.Girkiną ir N.Pokloskają prisipažinti. Žodžiu, D.Gordonas profesionaliai siekė išgauti kuo daugiau informacijos, leisiančios teisti Ukrainą užpuolusias karines jėgas bei toms jėgoms ištikimai talkinusius politikus. Čia verta prisiminti perspėjimus, kurie sakomi sulaikomam asmeniui: „viskas, ką pasakysite, gali ir bus panaudota prieš jus teisme“. Skirtumas tik toks, kad D.Gordonas savo pašnekovų neperspėjo. D.Gordonas elgėsi atvirkščiai: apie Ukrainai ir jos piliečiams padarytus nusikaltimus troško sužinoti kuo daugiau ir visas išpažintis užfiksuoti, kad būtų įmanoma pateikti teismo salėje kaip neginčijamus prisipažinimus. Būtent taip elgiasi tikri Ukrainos patriotai.
Deja, atsirado ukrainiečių, kurie, užuot padėkoję D.Gordonui už svarbius interviu, surengė prie jo redakcijos piketą, jį viešai kaltino išdavystėmis. Tokius išsišokėlius būtų galima pavadinti „patriotais – idiotais“ (remiantis lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio sugalvotu termunu). Beje, kas ten žino: gal tie patriotai – visai ne patriotai, o Rusijos kontroliuojami agentai? Matyt, esama visko – ir tokių, ir anokių. Ir tiesiog smalsuolių, labai norinčių „dalyvauti kokioje nors veikloje, pasijusti reikšmingais, svarbiais“.
Komentuodamas šią keistą situaciją, žinomas ekonomistas Andrėjus Ilarionovas (buvęs Vladimiro Putino patarėjas, nūnai JAV Katono instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis) parašė įsidėmėtiną komentarą, kuriame nurodė net keliolika priežasčių, kodėl D.Gordonas turėjo teisę rengti interviu su I.Girkinu ir N.Poklonskaja. A.Ilarionovas nerado nė vieno preteksto, kodėl D.Gordonas nebūtų galėjęs imti interviu iš Ukrainos priešų. Kalbinti niekšus, nusikaltėlius – toks žurnalistų darbas. Žurnalistų pareiga – parodyti, kokie nusidėjėliai yra iš tikrųjų. Taigi žurnalistai turi teisę bendrauti su visais – net ir su akivaizdžiausiais priešais. Pavyzdžiui, Stivas Rozenbergas iš BBC ir Markas Benetts iš „Times“ ne kartą kalbino I.Girkiną. Bet jų niekas nei Amerikoje, nei Didžiojoje Britanijoje nevadina nei išdavikais, nei „KGB konservais“. The Independent, The Times, ABC, CNN reguliariai šnekindavo Osama bin Ladeną, bet niekas jų nei Amerikoje, nei Europoje nelaikė teroristų pagalbininkais, teroristų liaupsintojais.
Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com
A.Ilarionovas (savo komentaruose profesionaliai demaskuojantis Kremliaus intrigas) neabejoja ir dėl to, kad žurnalistai turi teisę rengti klausimus pašnekovams naudodamiesi specialiųjų tarnybų pagalba. Specialiąsias tarnybas išlaiko mokesčių mokėtojai. Jei žurnalistas nori padėti savo valstybei, kodėl tos valstybės specialiosios tarnybos negalėtų padėti žurnalistui? Ir atvirkščiai: kodėl žurnalistas negalėtų padėti savoms slaptosioms tarnyboms?
Be to, kaip pastebi A.Ilarionovo, D.Gordonas pasinaudojo specialiųjų tarnybų pagalba ir tuoj pat viešai prisipažino. Pagirtinas žingsnis. D.Gordono prisipažinimas atmetė visus nereikalingus įtarimus, visas sąmokslo teorijas. O kiek daug žurnalistų, A.Ilarionovo žiniomis, bendradarbiauja su specialiosiomis atrnybomis, bet apie tokius kontaktus – nė mur mur? Kas sąžiningiau – prisipažinti ar slėpti?
A.Ilarionovas įsitikinęs, jog šimtai D.Gordono videointerviu su Ukrainos ir užsienio šalių politikais, menininkais, slaptųjų tarnybų karininkais tapo itin vertinga informacija, padedančia giliau suvokti, kas dėjosi vakar ir kaip didžioji politika klostosi šiandien. A.Ilarionovas akcentavo, kad ypač vertinga D.Gordono videomedžiagą, kuri byloja, jog Vladimirą Putiną į valdžią atvedė ryšių su KGB turėjęs Valentinas Jumaševas.
Slaptai.lt primena, kad I.Girkinas 2014-aisiais metais buvo vadinamosios Donecko liaudies respublikos (DLR) gynybos ministras. Paskui grįžo namo į Rusiją. Ukraina kaltina jį dėl teroristinės grupės sukūrimo ir teroristinių išpuolių. Jis – vienas iš įtariamųjų, kuriems inkriminuojamas Boeing 777 lėktuvo numušimas virš Rytų Ukrainos 2014 metų liepos 17-ąją. I.Girkino ieško JAV ir Europos Sąjungso teisėsauga.
Praeitą savaitę Gitanas Nausėda Oskaro Koršunovo teatre susitiko su kultūros bendruomenės atstovais. Įvykį plačiai aprašė spauda, besidomintiems nesunku bus surasti Gitano Nausėdos pasisakymo po susitikimo vaizdo įrašus, kur prezidentas labai dalykiškai sudėliojo taškus ant i dėl mūsų kultūrininkus ištikusių bėdų https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1180730/nauseda-susitiko-su-kulturos-atstovais-buvo-liudnai-pajuokauta-kad-statome-sarkofaga-kulturai. Kultūra Lietuvoje visados buvo podukros vietoje, tačiau užstojus pandemijai dėl suprantamų priežasčių kultūros gyvenimas visiškai apmirė, o kultūrininkai papildė labiausiai skurstančiųjų, galo su galu nesuduriančių žmonių gretas.
Kita vertus, šįkart nesiruošiu dar kartą priminti vykusių dalykinio pobūdžio diskusijų bendraminčių rate, o atkreipsiu dėmesį tik į tą formalią aplinkybę, kad, stodamas kultūrininkų pusėje, prezidentas atrado parankiausią savo įvaizdžio formavimui terpę, kur, be visa ko kito, antai jautėsi taip natūraliai ir laisvai kaip žuvis vandenyje. Jeigu norite, prezidentas žiūrėjosi kaip kultūros gynėjas be jokio pritempimo ir perspaudimų, taip užtikrintai, tarsi pagaliau būtų atradęs savo vietą po saule, prezidentas kultūros fone atrodė didelis ir gražus (šįkart be ironijos). Todėl kyla klausimas – kokio velnio prezidentas leidžiasi vedžiojamas už nosies buvusiųjų KGB nomenklatūroje žmonių, tebekliedinčių apie slaptųjų tarnybų teisių praplėtimą, kai visi laimėtų nepalyginamai daugiau tuo atveju, jeigu G.Nausėda leistųsi būti vedamas savosios prigimties?
Prezidento Gitano Nausėdos spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Nežiūrint įgyto išsilavinimo ir užtrukusios tarnystės bankuose, G.Nausėda visų pirma yra humanitaras pagal savo natūrą ir pasaulėjautą, nekalbant kol kas apie pasaulėžiūrą. Kad ir kaip ten būtų iš tiesų, G. Nausėda yra neabejotinai didžiausio potencialo humanitaras iš visų Kovo 11-osios Lietuvos prezidentų. Kitas dalykas, kad mūsų technokratiškai nusususioje visuomenėje prezidentui identifikuotis su humanitaro pašaukimu tarsi ir netinka, nenuslėpti, visur prasikišantys humanitariniai refleksai gali teikti pagrindą tokį prezidentą pavadinti silpnu arba labai silpnu.
Ar Humanitaras yra silpnojo pozicija, o humanistika – kapituliacijos pasirinkimas? Kažin kažin…
O gal pats G. Nausėda savo humanitarinės vaizduotės savipakankumą supranta kaip gėdingą kompleksą, kurį neva būtų galima nuslėpti pritariant kažkieno užmačioms stipriai praplėsti slaptųjų tarnybų įgaliojimus, drauge nenumatant jokios tokių tarnybų kontrolės ir priežiūros? Priminsiu kitą atvejį, kai JAV prezidentas Klintonas pavyzdingai gynė valstybės interesus, nežiūrint to, kad mėgo groti saksofonu ir labai nemėgo vyrukų iš ČŽV ar panašių struktūrų. Tarkime, jautri saksofonisto klausa jam leido girdėti tai, kaip po tokia slaptumo skraiste užsiveisia ir krebždėdamos pradeda dygti nešvarų niežulį keliančios grybelio plantacijos.
Šiame prezidento G. Nausėdos susitikime su kultūros bendruomene buvo daug geros valios gestų ir gražaus nusiteikimo pavyzdžių, drauge labai norėtųsi, kad kitą kartą pokalbiai įgytų labiau konceptualų pobūdį.
Kaip atrodo bent man, prezidentas pasitarnautų pilietinės visuomenė plėtrai, jeigu paragintų menininkus labiau aktyviai dalyvauti diskusijose dėl viešųjų reikalų, nebijant priešpriešos su politine valdžia. Neretai menininko žodis apie politiką ir politikus būna turiningesnis nei politologų papostringavimai.
Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pandemijos metu būtų laikas pagalvoti ir apie tai, kodėl Lietuvoje staigiai sunyko žodžio menas, beveik iki nulio išsikvėpė poezija, pradingo iš horizontų kažkada garsėjęs savo nesibaigiančiais ieškojimais lietuviškasis romanas?
Lietuvoje ne mažiau nei blusų šuns kailyje yra pasaulinio garso teatro režisierių (pradedame juos eksportuoti į užsienio šalis, panašiai kaip Brazilija pasaulį aprūpina savo futbolininkais), šalies vardą pasaulyje garsina muzikantai, dirigentai, dailininkai, o iš tūkstančio poetų kraštu vadintos mūsų šalies ant lauko pliko nieko neliko, pradingus poetinio įkvėpimo ir prozos monumentalumo didybei. Kodėl? Kaip atrodo bent man, taip atsitiko, regis, visų pirma dėl to, kad mūsų žodžio meistrystės virtuozai į pasaulinį lygį pabandė prasiveržti labiausiai nešvankiu konjunktūriniu būdu, šmeiždami savo tautą ir jos didvyrius, bandydami prisiderinti prie Holokausto industrijos madų ir išaugusio poreikio. O prostitucija savaime nėra joks menas, greičiau – tai verslas.
Sunku būtų tuo patikėti dar prieš dešimtmetį, tačiau šiandien labiausiai antilietuviška dvasia klesti tarp jaunųjų, o taip pat ir pasenėjusių lietuviškos dirvos vadinamųjų žodžio menininkų.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis teigia, kad žiniasklaidoje ketvirtadienį pasirodžius naujiems faktams dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus namo Trakuose renovacijos valdantieji kreipsis į Valstybės saugumo departamentą. R. Karbauskio teigimu, kai kurios žiniasklaidos priemonės buvo apgautos ir taip sąmoningai buvo skleidžiama melaginga informacija apie ministrą. Anot jo, po žurnalistinių tyrimų buvo pradėta abejoti ir visos Vyriausybės darbu, todėl šie melagingi faktai pradėjo kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
„Šiandien galiu pasakyti, kad buvau teisus, nes tie faktai, kurie dabar aiškėja, rodo, kad viskas buvo supublikuota sąmoningai, specialiai ir tam sąmoningai buvo ruoštasi. Aš sakau, kad LRT tyrime žurnalistus kažkas apgavo ir specialiai įtraukė, ir tas vienas minimas žmogus galimai susijęs su KGB. Tai yra informacija, kurią jis pats sako ir duoda jūsų kolegei interviu, ir yra įrašai. Į tai mes turime labiau atkreipti dėmesį negu į tai, ką sako ministro atsakymai. Ministras atsakė, kaip viskas buvo, bet daug įdomiau, dėl ko jis Seime iš viso stovi ir atsakinėja į klausimus ir nebūtus dalykus, kurie neturi jokio pagrindo. Vis tai, kas buvo publikacijose ir buvo sufalsifikuota“, – sakė R. Karbauskis.
„Mes turime pradėti kalbėti apie tai, kad žmonės, atrodo, susiję su kitų valstybių interesais, veikdami kartu su opozicija ir kai kuriuo asmeniu iš Prezidentūros, veikė sąmoningai, kryptingai. Mano nuomone, tuo sukūrė grėsmę nacionaliniam saugumui ir mes dėl to kreipsimės šiandien į VSD. Skaitykite dabar jau dvi publikacijas apie visą šią J. Narkevičiaus istoriją. Jeigu jums atrodys kitaip, tai reiškia mūsų nuomonė skiriasi“, – sakė R. Karbauskis. VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.
R. Karbauskis tikina, kad valdantieji dar ketvirtadienį kreipsis į VSD.
„Šiandien mes susirinksime koalicinėje taryboje ir spręsime dėl kreipimosi į VSD. Tai, kas šiandien paskelbta, yra skandalinga. Situacija, kuri buvo kuriama nuo pat pradžių, kai prasidėjo J. Narkevičiaus puolimas, ji buvo nukreipta net į nepasitikėjimą Vyriausybe. Kai supranti, kad tie žmonės, kurie dalyvavo, yra susiję su, mūsų nuomone, kitų šalių interesais, tai pradedi galvoti, kad čia interesai sutapo opozicijos, kitų šalių, o gal ir KGB šiuo atveju. Tai turės VSD žiūrėti, ar mes nesusiduriame su veikimu prieš mūsų šalį, būtent su nacionalinio saugumo grėsmėmis“, – sakė „valstiečių“ lyderis.
„Šioje situacijoje teisėsaugos institucijos turės dvi kryptis darbo. Viena, kas tai falsifikavo, kas tai kūrė ir kodėl tai buvo daroma ir kas su kuo susiję. Antras dalykas, atsakyti į klausimą ar viskas yra gersai su dokumentais“, – teigė jis. Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad LRT tyrimų skyrius teigia išsiaiškinęs, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos deleguotas susisiekimo ministras J. Narkevičius, prieš dešimtmetį ėjęs aukštas pareigas Vilniaus savivaldybėje, už sėkmę renovacijos konkursuose iš bendrovės „Sodžiaus būsto“ esą galėjo reikalauti 10 procentų nuo laimėtų sumų. LRT tyrimų skyriaus duomenimis, už tuos pinigus esą buvo rekonstruotas J. Narkevičiaus namas Trakuose. Pats ministras kaltinimus neigia.
Tuo metu Delfi ketvirtadienį paskelbtoje publikacijoje teigiama, kad verslininkas Aleksandras Ribnikovas savo veiksmus dėl tariamos ministro J. Narkevičiaus korupcijos viešinimo konsultavosi su prezidento Gitano Nausėdos Nacionalinio saugumo grupės patarėju Dariumi Kuliešiumi.
Seimo narys Gediminas Vasiliauskas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) gretas papildė naujas narys – Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijai atstovaujantis parlamentaras Gediminas Vasiliauskas, kuris iki šiol dirbo Žmogaus teisių komitete.
Už tai ketvirtadienį balsavo 51 Seimo narys, 11 buvo prieš, 13 parlamentarų susilaikė.
Seimo NSGK pirmininkas Dainius Gaižauskas tikisi, kad, padidėjus komitetui, jis dirbs darniai, ir destrukcija pasibaigs.
„Manau, kad ta velniava pasibaigs ir galima bus priiminėti sprendimus. Tikiuosi, kad NSGK išviešins ir KGB-istų sąrašą“, – sakė Seimo narys Artūras Skardžius, pažymėjęs, kad to labiausiai bijo konservatoriai.
Pritardamas jam, Seimo narys liberalas Eugenijus Gentvilas sakė manąs, kad ta „velniava, matyt, baigsis, valdantieji laimės balsavimą vieno balso persvara ir sakys, kaip gerai dirba komitetas“.
G. Vasiliauską Žmogaus teisių komitete pakeitė „valstietis“ Zenonas Streikus, iki šiol dirbęs Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete.
Gegužės 12 d. Seimas nuo 12 iki13 narių padidino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narių skaičių, taip pat nuo 10 iki 9 narių sumažino Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetą.
Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo parašyti išsamų straipsnį, paneigiantį prasimanymus apie Antrojo pasaulinio karo kilimo priežastis. Rusija nesiliauja kaltinusi visus istorijos klastojimu, tačiau iš SSRS paveldėtus svarbiausius 1939-1945 metų dokumentus laiko archyvuose po devyniomis spynomis.
Te jie paspringsta faktais ir argumentais
Vladimiras Putinas 2019-ųjų pabaigoje – 2020-ųjų pradžioje bent šešis kartus įvairiose auditorijose kaltino Vakarų valstybes ir ypač Lenkiją Antrojo pasaulinio karo padegimu. Apžvalgininkai suskato aiškintis, ko jam taip parūpo karo istorija. Rusijos prezidentą galėjo papiktinti Lenkijos vadovybės atsisakymas pakviesti jį į renginius, skirtus karo pradžios 80-mečiui, ir Osvencimo koncentracijos stovyklų išlaisvinimo 75-ųjų metinių minėjimą. O daugelio nuomone, tai buvo atsakymas į Europos parlamento 2019 metų rudenį priimtą rezoliuciją dėl Europos istorinio atminimo svarbos jos ateičiai.
Europos parlamento rezoliucijoje sakoma, kad Antrąjį pasaulinį karą sukurstė dviejų totalitarinių režimų – komunistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta nepuolimo sutartis, arba Molotovo–Ribentropo paktas, su slaptaisiais protokolais, pagal kuriuos jie pasidalijo Europą. Nors 1989 metų pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė su nacistine Vokietija sudarytų susitarimų pasirašymą, teigiama rezoliucijoje, dabartinė Rusijos valdžia pastaraisiais metais nepripažįsta SSRS atsakomybės už šį susitarimą bei jo pasekmes ir kaltina karo sukurstimu Lenkiją, Baltijos valstybes ir Vakarų šalis. Rusija nesidygi kraipyti istorinius faktus tam, kad pateisintų sovietinio totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus. Prie dokumento kūrimo daugiausia prisidėjo kaip tik Lenkijos atstovai (neliko nuošalyje ir Lietuvos).
Europos deputatų užuominą, kad SSRS irgi atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą, Putinas pavadino „visiška nesąmone”. SSRS prilyginimą Vokietijai jis praėjusių metų pabaigoje, ataskaitinėje spaudos konferencijoje, pripažino „cinizmo viršūne”; kas taip sako, piktinosi, „nežino istorijos, rašyti ir skaityti nemoka”. Tada ir pažadėjo parašyti straipsnį apie SSRS veikimą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. „Aš būtinai jį paskelbsiu, – pažadėjo. – Kai aš skaitau archyvų dokumentus, viskas tampa absoliučiai aišku.”
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Sausio viduryje Maskvoje vykusioje spaudos konferencijoje laikinasis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas papasakojo apie Rusijos diplomatų žygius senaisiais metais. Be kitų dalykų, jis pasakė, kad nesiliaus mėginimai apmeluoti šalį kalbant apie Antrojo pasaulinio karo baigtį ir jo kilimo priežastis, taip pat mėginimai pasitelkti šį melą Rusijos vaidmeniui tarptautinėje arenoje sumenkinti. Lavrovas vėl patvirtino prezidentą Vladimirą Putiną rašant išsamų straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris „grindžiamas išimtinai faktais – naujais duomenimis, paimtais iš Rusijos archyvų”.
Kiek ankstėliau Rusijos prezidentas savo pranešime Federaliniam susirinkimui priminė, kad šiemet šalis minės Pergalės Didžiame Tėvynės kare 75-metį ir pareiškė, kad „mes turime apginti tiesą apie Pergalę”. Įžūlus melas, mėginimas perversti istoriją atremtini faktais ir tam bus pateiktas išsamiausias archyvinių dokumentų kompleksas, prieinamas ir šalies piliečiams, ir visam pasauliui. Po kelių dienų paaiškėjo, kad tai bus Antrojo pasaulinio karo meto dokumentų centras. „Mes būtinai įkursime archyvinių dokumentų centrą, – pasakė Rusijos prezidentas susitikime su karo dalyviais ir patriotinės visuomenės atstovais Sankt Peterburge. – Mes užkimšime burną tiems, kurie mėgina perversti istoriją, parodyti ją melagingoje šviesoje ir sumenkinti mūsų tėvų ir senelių vaidmenį, mūsų didvyrių, kurie žuvo gindami savo Tėvynę ir visą pasaulį nuo rudojo maro, nuo nacizmo.” Ir pakartojo: „Mes šitas bjaurias burnas užkimšime dokumentais visiems laikams.” Ir dar kartą, atsiprašęs už rupumą: „Šitas bjaurias kai kurių užsienių veikėjų burnas, kurias jie varsto dėl trumpalaikės politinės naudos, mes užkimšime teisinga dokumentine informacija.”
Putinas užsimojo parašyti straipsnį, nesulaukęs knygos „Ant karo slenksčio. 1939 metai” (На пороге войны. 1939 год) pristatymo, įvykusio Maskvoje kovo pabaigoje. Straipsnių rinkinio pristatytojai pasigyrė, kad prie jo prisidėjo (tokia seka vardijama) Rusijos, Didžiosios Britanijos, Baltarusijos, Vokietijos, Ukrainos, JAV, Italijos istorikai. „Ši knyga yra pavyzdys, kad istoriją turi tirti istorikai, o ne politikai ir ne politikieriai, – pasakė Rusijos karo istorikų draugijos globėjų tarybos pirmininkas Sergejus Ivanovas (buvęs Prezidento administracijos vadovas, dar anksčiau – gynybos ministras; atsargos generolas pulkininkas, karjerą pradėjęs viename padalinyje su Vladimiru Putinu Leningrado KGB). – Autoriai pateikė gerą pamoką tiems, kurie mėgina perprasminti istoriją ir pavaizduoti save aukomis.” Minėtos draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis (dar neseniai – kultūros ministras, dabar Rusijos prezidento patarėjas) nurodė, kad šios knygos pranašumas yra 30 profesionalių istorikų „kolektyvinė įžvalga”, kai tuo tarpu nūnai paplitęs „autorinis” požiūris dažnai iškreipia istoriją.
Pastarasis priekaištas taikomas, suprantama, ne Putinui, o siuvantiems, kaip buvo pasakyta, pagal 8 dešimtmečio „Amerikos balso” veikalus. Ir vis dėlto – kadangi minėtoji knyga skirta visiems norintiems žinoti „tikrą tiesą apie Antrojo pasaulinio karo pradžią”, o knygoje nurodoma, kad „sovietų ir vokiečių paktas tapo paskutiniu mėginimu sustabdyti kraujo praliejimą” ir kita, ką Putinas ne kartą yra aiškinęs, nekyla abejonių jo straipsnyje visa taip ir liksiant. Kitas reikalas yra „nauji duomenys, paimti iš Rusijos archyvų” – išeitų, jie istorikams iki šiol nežinomi?
Klastojimo nuojauta
Po Putino „užčiaupsime” kas piktinosi ar šaipėsi, o vienas komentatorius prisiminė Jozefo Gebelso kalbą apie totalinį karą, pasakytą Berlyno sporto rūmuose 1939 metų vasarį (ji laikoma vienu manipuliavimo masine sąmone pavyzdžių). Joje būsimasis Trečiojo reicho švietimo ir pripagandos ministras patarė žydų spaudai nustoti melavus, „nes ateis diena, kada mūsų kantrybė trūks ir mes užčiaupsime žydams jų įžūlias, melagingas burnas”. Bet tai, kaip sakoma, emocijos.
„Nėra reikalo kopijuoti dokumentus ir telkti juos kažin kokiame dirbtiniame centre, – atsakė į Putino sumanymą istorikas Nikita Petrovas. – Ne centrą reikia kurti, o tiesiog nubraukti slaptumo žymą nuo visų sovietinių dokumentų.” Pasak jo, dokumentų apie prieškarį ir karo pradžią yra pakankamai. Tačiau esama labai svarbaus Raudonosios armijos (RKKA) aukščiausiosios vadovybės, Vyriausiosios vadovybės būstinės dokumentų klodo, kuris iki šiol neatskleistas. Reikia vykdyti įstatymą, kuris nurodo, kad valstybės paslaptį sudarantys duomenys negali būti slepiami ilgiau nei 30 metų, o žvalgybos – 50 metų. Tuo tarpu slaptumas vis pratęsiamas, nors įstatymas leidžia tai daryti tik išimtiniais atvejais.
Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas
Taip istorikas kalba praėjus dešimtmečiui po to, kai jis nesėkmingai skundė teismuose Ferderalinės saugumo tarnybos (FSB) draudimą susipažinti su kai kuriais SSSR saugumo ministerijos (MGB) įsakymais, reikalingais jo tyrimui apie NKVD-MGB veikimą Vokietijoje 1945-1953 metais. Ir tik Konstitucinis teismas galiausiai (2012) išaiškino, kad 30 metų dokumentų slaptumo režimas taikomas duomenims „ir iki, ir po įstatymo priėmimo”. Tačiau archyvuose dokumentas ir toliau gali likti paslaptyje – tyrėjams daug kas neprieinama dėl draudimo susipažinti su asmeninio ir šeiminio gyvenimo duomenimis nepraėjus 75 metams be tų asmenų ar jų palikuonių sutikimo.
Pastaruosius du dešimtmečius archyvus lankantys istorikai savo kailiu patyrė, kaip juose darėsi vis sunkiau gauti pageidaujama (nuo 10 dešimtmečio ėmė slėpti ir tai, kas buvo paskelbta), ir labai abejoja, kad jiems staiga ant lėkštelės atneš iki tol po devyniomis spynomis laikytus dokumentus. Nikita Petrovas pranašauja, kad tame centre bus surinkta tai, kas reikalinga, ir nebus to, kas nereikalinga, tai yra bus tai, kas reikalinga istorijos suvokimui Kremliaus nustatyta vaga kreipti.
Komunistų išpažintis miniai reikalaujant
2011 metais Tarptautinės draugijos „Memorialas” atstovas istorikas Janas Račinskis kalbėjo, kad Rusija yra šalis su pavogta istorija. „Kas rašyta įvairiais sovietinės valdžios laikotarpiais – tai penkios skirtingos istorijos versijos, visos jos melagingos, kalnai melo, o visa šalies istorija tebeslepiama archyvuose.” (Prisiminkime humoristo „Rusija yra šalis su nenuspėjama istorija”; deja, ne „visa”, štai tik vienas pavyzdys: gal perdedama sakant, kad Stalino įpėdiniu 1953-aisiais tapęs ir po trejų metų diktatoriaus kultą nuvainikavęs Nikita Chruščiovas „archyvus naikino vagonais”, bet nurodoma, kiek maišų dokumentų su jį patį kompromituojančiais dokumentais buvo sunaikinta – vienuolika).
Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir SSRS vadovu (1985 – 1991) tapusio Michailo Gorbačiovo paskelbtų reformų dalis buvo atvirumas – garsiai prabilta apie valstybės įvykdytus nusikaltimus Josifo Stalino valdymo metais. Pirmą kartą paskelbtas Chruščiovo slaptas pranešimas apie Stalino asmens kultą, kurį jis perskaitė Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavime 1956 m. vasario 25 d. (beje, birželio 4 d. jį išspaudino „The New York Times”). Apie Molotovo ir Ribentropo akto pasmerkimą jau pasakyta. Ilgai spyriojęsis Gorbačiovas galiausiai (1990) pripažino: turimi archyviniai dokumentai leidžia padaryti išvadą, kad dėl karininkų ir kitų belaisivių lenkų žudynių Katynėje bei kitose vietovėse 1940 metų pavasarį yra atsakingi SSRS vidaus reikalų komisariato (NKVD) vadovai.
NKVD budeliai
1992 metais Rusijoje vykdant demokratine reformas priimtas archyvų įstatymas atvėrė Rusijos ir užsienio tyrėjams visas saugyklas, kuriuose buvo laikomi su politinėmis represijomis ir žmogaus teisių pažeidimu SSRS 1917 -1991 metais susiję dokumentai; visuomenė sužinojo, kad politiniais motyvais buvo represuota daugiau kaip 4 milijonai žmonių. Dabar šviesą išvydo dokumento iš vadinamojo „Paketo nr. 1”, iki tol prieinamo tik valstybės vadovams, pirmas egzempliorius – komunistų partijos viršūnės, politinio biuro, sprendimas be kaltinimų sušaudyti NKVD karo belaisvių stovyklose laikomus 14 700 asmenų ir 11 000 asmenų, kalinamų vakarinių Ukrainos ir Baltarusijos sričių kalėjimuose.
Išslaptinti archyvai davė daug naujo peno ir istorikams, tiriantiems SSRS vadovybės politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bei karinės vadovybės veikimą pradiniu Vokietijos-SSSR karo laikotarpiu. Antai buvo paskelbti 7 ypatingo slaptumo dokumentai dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo Rytuose ir Vakaruose; 1940 metų pavasarį parengtame Juodosios jūros laivyno oro pajėgų operacijų plane nurodomi šie galimi priešininkai: Anglija, Prancūzija, Rumunija, Turkija (planuota bombarduoti laivus Bosforo sąsiauryje, Sueco kanale, Karinių oro pajėgų vyriausioji valdyba buvo parengusi maršrutų Indijoje aprašymą ir karo pramonės objektų sąrašą toje pačioje Indijoje, taip pat Turkijoje, Irane, Afganistane, Irake, Sirijoje, Palestinoje, Egipte). Naujausieji „svarstymai” buvo parengti ne anksčiau kaip 1941 m. gegužės 15 d. karo su Vokietija ir jos sąjungininkais atvejui ir ragino Kremlių nedelsti: kadangi Vokietija mobilizavo savo kariuomenę su užnugariu, reikia užbėgti už akių jos paskleidimui ir smogti, kol ji nespėjo organizuoti frontų ir kariuomenės rūšių sąveikos.
1998 metais Rusijos prezidento Boriso Jelcino pavedimu išėjusio dviejų tomų dokumentų rinkinio „1941 metai” pratarmėje akademikas Aleksandras Jakovlevas (kadaise vienas aktyviausių SSRS reformatorių) rašė, kad „tik dabar atsirado galimybė pažvelgti į slaptus archyvus ir pamėginti atskleisti tiesą apie 1941 metų tragediją” (turimas galvoje Stalino valdymo laikotarpiu ir vėlesniais dešimtmečiais nutylimas arba prasimanymais dangstomas RKKA triuškinimas Vokietijos-SSSR karo pradžioje). Sudarytojai susipažino su 10 tūkstančių įslaptintų sovietinės politinės ir karinės vadovybės dokumentų, iš kurių atrinko daugiau kaip 600, išsamiausiai apibūdinančių Didžiojo tėvynės karo pradžios įvykius; daugelis jų skelbiami pirmą kartą. Pratarmės pabaigoje akademikas rašo, kad tai – tik dalis archyvuose esančių dokumentų ir kad knyga bus paskata plėsti šio Tėvynei kritinio meto tyrimą.
Valstybės vadovo archyvas ar Mėlynbarzdžio siaubo kambarys?
Aleksandro Jakovlevo palinkėjimas liko balsas tyruose. Jeigu pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino valdymo pradžioje įvyko, kaip dažnai pasakoma, „archyvinė revoliucija”, tai visa, kas dėjosi šiame fronte XX amžiaus pabaigoje ir ypač XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje, prašosi pavadinama „kontrrevoliucija”.
Kai 2000 metais išėjo Michailo Meltiuchovo knyga («Упущенный шанс Сталина») – išsamiausias Antrojo pasaulinio karo priešistorės tyrimas, kolegos pastebėjo skyriuje „Sovietinis karinis planavimas 1940 – 1941 metais” iš 122 šaltinių archyviniais tesant 7. Pats istorikas pripažino turėjęs pasitenkinti tuo, kas prieinama. Esą Rusijos istoriografija susidarė gana išsamų vaizdą, kaip buvo rengiami karinio planavimo dokumentai strateginiu lygiu, tačiau kompleksinis dokumentų, sudarančių sovietinį operatyvinį planą (paskleidimas, pradinių strateginių operacijų vykdytojų tikslai ir užduotys) tebelieka neįmanomas dėl atitinkamų 1939 – 1941 metų dokumentų slaptumo.
KGB archyvų paslaptys
Jau prieš dešimtmetį nepriklausomi istorikai pastebėjo: diskusijos dėl Antrojo pasaulinio karo kilimo priežasčių ir jo pobūdžio vyksta, tačiau abi pusės savo išvadas grindžia nedaugeliu antraeilių arba netiesioginių dokumentų, iš kurių neįmanoma susidaryti nuoseklaus vaizdo. O kažin kur visiškai netoliese dūli tonos neprieinamų popierių – esminių dokumentų, kurių paskelbimas aiškiai atsakytų į daugelį, o gal ir visus klausimus. Ir esama žmonių, kurie viską kuo geriausiai žino, – tai slaptųjų archyvų saugotojai. Tačiau jie tyli. Todėl peršasi akivaizdi išvada: valdiškieji karo istorikai iš Generalinio štabo archyve saugomų paslapčių nieko naudinga jų skleidžiamai oficialiajai versijai išpešti jau negali – kitu atveju visa tai seniai būtų išslaptinta; moksliniai duomenys slepiami tik tam, kad nepapultų į priešininkų rankas. Kremliui paklusniems istorikams telieka plūsti, pravardžiuoti, bauginti oponentus; socialiniuose tinkluose veikia to paties raugo istorikų grupė, kuri su piktdžiuga pjudo šunimis jiems nepatinkančius.
Rusijos federalinė archyvų tarnyba stebisi: ko triukšmaujama, iš valstybiniuose archyvuose esančių dokumentų vos 4,3 % tebelieka įslaptinta.
Prieš penkerius metus istorijas Leonidas Maksimenkovas rašė („Закрытые папки”), kad Didžiosios Pergalės 70-čio išvakarėse sudėtinga gauti netgi tuos karo laikų dokumentus, kurie nėra slapti. Istorikas nesutinkantis su Federalinės archyvų tarnybos vadovo žodžiais, esą išslaptinta ir tyrėjams prieinama 95 % dokumentų iš dabar Rusijos valstybiniame socialinės ir politinės istorijos archyve (РГАСПИ) laikomo asmeninio Stalino fondo. Iš 1693 dokumentų nprieinami 224 – tai yra ne tiek jau mažai, turint galvoje, kad prieinama ir daugybė archyvinio šlamšto: laikraštinės iškarpos, paties Stalino parašyti veikalai, knygos iš jo asmeninės bibliotekos. Kai kurių dokumentų įslaptinimas kelia nusistebėjimą, antai slepiama ir Stalino pataisos ultimatume feldmaršalui Pauliui ir jo vadovaujamai kariuomenei, apsuptiems prie Stalingrado, ir „Pravdos” laikraštyje skelbti Stalino atsakymai darbo žmonėms, aukojusiems tankų ir lėktuvų gamybai. Kitų įslaptintų dokumentų net pavadinimai neatskleidžami.
Tie kiti iš tikrųjų yra „ypatingos svarbos”. Tokią išvadą padarė apsilankęs Kanadoje, Toronto univertsiteto bibliotekoje: ir iš ten esančio Stalino fondo pilno apyrašo sužinojo, kas Maskvoje užklijuota. Iš karo laikų neprieinama: Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, Generalinio štabo ir Žvalgybos valdybos, karo oro pajėgų, karo laivyno, karo pramonės komisariatų šifruotos telegramos, gynybos liaudies komisaro įsakymai, Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, šifruotos Stalino telegramos liaudies komisariatų, vietiniams partiniams, sovietiniams, ūkiniams vadovams, frontų ir partizaninio pasipriešinimo vadams etc. etc.
LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis”. Slaptai.lt nuotr.
Slepiama, apie ką Stalinas susirašinėjo su pirmuoju Sovietų Sąjungos maršalu ir gynybos liaudies komisaru Vorošilovu, Raudonosios armijos (RKKA) frontų karo tarybų nariu Chruščiovu, RKKA vyriausiosios politinės valdybos (prieš tai vadinosi „politinės propagandos”) viršininku, generolų siaubu Mechliu. Istorikas, Išvardijęs tai ir dar daugiau, klausia: „Ar galima be šio dokumentų rinkinio kalbėti apie Sovietų Sąjungos karinę ir politinę istoriją iš viso ir apie pasirengimą karui ir pradinį jos laikotarpį skyrium?”
Visiškoje tamsoje tarptautiniai santykiai. Antai slepiamas Stalino susirašinėjimas ne tik su Lenkijos Respublikos vyriausybės tremtyje vadovais, bet ir Kremliui lojaliais lenkų veikėjais. Negalima sužinoti, ką Stalinas rašė Antihitlerinės koalicijos narės Prancūzijos vadovams, dėl ko derėjosi su JAV prezidento Ruzvelto patikėtiniu 1941 metų rudenį, apie ką visą karo metą susirašinėta su JAV diplomatais. Austrija, Bulgarija, Čekoslovakija, Iranu, Ispanija, Italija, Japonija, Suomija…
Istorikas apgailestauja: jau vien Stalino ranka rašytos pastabos, pataisos, nurodymai daugelyje dokumentų (o juk dar yra įslaptintas 738 lapų „Su Stalino rezoliucijomis siunčiamų dokumentų registravimo žurnalas”) galėtų pasitarnauti ne vienai daktarinei disertacijai, bet šio žanro kūryba slepiama… Ta proga galime prisiminti Michailo Gorbačiovo žodžius: „Stalinas visas kraujyje. Aš skaičiau jo rezoliucijas ant nutarimų, kuriuos pluoštais jis pasirašinėjo kartu su Molotovu, Vorošilovu, Kaganovičiumi ir Ždanovu. Šis penketas buvo uoliausias.”
Nuo rusų liaudies slepiama, kaip ji nugalėjo
Prieš dvejus metus žiniasklaidoje pranešta, kad Rusijos gynybos ministerijos centrinis archyvas planingai išslaptino beveik visas Didžiojo tėvynės karo laikotarpio bylas, neatskleista teliko apie 0,02%, arba daugiau kaip 2 000 bylų. Istorikas Igoris Ivlevas pakomentavo: esminiai yra fronto, karinės apygardos, aukščiau – Generalinio štabo ir Gynybos liaudies komisariato dokumentai, iš kurių tyrėjams teprieinama, geriausiu atveju, ne daugiau kaip 25%. Todėl teigtina, kad tik vienas ketvirtadalis oficialiai skelbiamų duomenų apie karą yra pagrįsta esminiais dokumentais. Visa kita – kaip atrodo „dvaro istorikams”, kaip nutarė vadovybė. Konkrečiai istorikus domina kovinių veiksmų operatyviniai planai ir visa, kas susiję su konkrečių kariuomenės padalinių veikimu po mobilizacijos; 1941 m. gegužės 24 d. įvykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo Gynybos ir Karinio jūrų laivyno komisariatų, generalinio štabo ir visų Vakarų karinių apygardų vadai, štabų viršininkai, karinių oro pajėgų vadai ir kita, jau nekalbant apie terminus.
Karinis paradas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Kai 2011 metais Rusijoje išleido dokumentų rinkinį, skirtą Didžiojo tėvynės karo pradžios 70-mečiui, šis istorikas atkreipė dėmesį, kad nauja jame beveik nėra. Tuo tarpu neskelbiama tonos daug svarbesnių dokumentų iš uždarų fondų. Jo akimis, nuo rinkinio „1941 metai” pasirodymo 1998 metais naujų autentiškų to meto dokumentų nebuvo atskleista. Rusijos istoriografija tarsi sustojo kažin kokiame „mirties taške”. Kas atsitiko? Kodėl išleistoje naujoje 12-os tomų Didžiojo tėvynės karo istorijoje (Истории Великой Отечественной войны 1941-1945 гг.) nerašoma apie žygio į Vokietiją planus, kuriuos jis skaitęs ir konspektavęs?
Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.
„Matyti, tyrėjai pasiekė barjerą, kurį įveikus galėtų būti atskleisti labai nemalonūs ir, ko gero, netgi gėdingi šalies tikrosios istorijos, taip pat ir karo, puslapiai,” – spėja istorikas. Atskleidus visus dokumentus, gali būti, paaiškėtų tikrasis ir kitų sovietinių politinių ir karo veikėjų vaidmuo tragiškuose 1939 -1945 metų įvykiuose, o ne tik ta kaltė, kurią oficialioji istorija priskiria vienam Stalinui.
Kito istorikas, Kirilo Aleksandrovo, nuomonė: atskleidus visus Gynybos ministerijos centriniame archyve slepiamus dokumentus, Stalino įpiršta karo versija pasirodys visiškai nepagrįsta. O svarbiausia, gali rastis atsakymas į klausimą: kodėl šalis už pergalę kare sumokėjo tokią pasibaisėtiną kainą ir kas dėl to kaltas? Gali būti, kad slepiami armijos politinių skyrių dokumentai, pavyzdžiui, dėl moralinių dalykų, irgi padarys slogų įspūdį. Ši tiesa nepasitarnaus triumfo nuotaikoms visuomenėje kelti.”
Ukraina gedi žuvusiųjų per Černobylio katastrofą. EPA – ELTA nuotr.
Viena didžiausių praėjusio šimtmečio katastrofų – 1986 m. balandžio 26 d. įvykusi Černobylio atominės elektrinės (AE) avarija – SSRS vadovybės keletą dienų buvo laikoma griežtoje paslaptyje ir slepiama ne tik nuo sovietinės visuomenės, bet ir nuo pasaulio.
Kaip praneša Lietuvos ypatingasis archyvas, pirmoji oficiali trumpa informacija SSRS masinės informacijos priemonėse paskelbta tik 1986 m. balandžio 28 d., praėjus daugiau nei dviem paroms nuo avarijos.
Apie įvykusią avariją nebuvo informuoti net ir periferiniai KGB padaliniai. SSRS KGB pirmininkas Viktoras Čebrikovas sovietinių sąjunginių ir autonominių respublikų KGB pirmininkus, kraštų ir sričių KGB bei sovietų armijos karinių dalinių KGB ypatingųjų skyrių viršininkus apie avariją šifruota slapta telegrama informavo tik 1986 m. gegužės 1 d.
Lietuvos ypatingasis archyvas pristato SSRS KGB pirmininko telegramą, kurioje pateikta informacija apie katastrofos priežastis, jos padarinių tyrimą, Pripetės gyventojų evakuaciją bei pateikti nurodymai dėl informacijos plitimo kontrolės, gyventojų nuotaikų stebėjimo ir kitų veiksmų. Dokumente pažymėta, kad įvykio aplinkybes tiria vyriausybinė komisija, o Ukrainos SSR prokuratūra „pagal avarijos faktą“ iškėlė baudžiamąją bylą. Pranešama, kad užsienio masinės informacijos priemonės „išvystė propagandinę kampaniją, kuria siekiama diskredituoti SSRS atominę energetiką“, o užsienio šalių diplomatinių atstovybių bei informacinių naujienų agentūrų darbuotojai stengiasi rinkti duomenis apie Černobylio AE avariją.
Plačiausia SSRS KGB vadovybės šifruotos telegramos dalis – nurodymai, kaip stiprinti sovietų valdžios atžvilgiu neigiamai nusiteikusių asmenų operatyvinį stebėjimą, užkertant kelią galimiems jų bandymams gauti informaciją apie Černobylio AE avariją bei perduoti ją Vakarų šalių atstovams. Atidžiai vykdyti užsienio valstybių diplomatinių tarnybų ir kitų atstovybių darbuotojų, korespondentų, turistų, komersantų, stažuotojų ir kitų užsienio piliečių, įtariamų „žvalgybine ar kitokia ardomąja veikla“ elgesio ir veiksmų kontrolę. Neleisti jiems rinkti informacijos apie katastrofos padarinius bei jos naudoti „prieš SSRS interesus“.
Slapta šifruota telegrama, kaip pažymima Lietuvos ypatingojo archyvo pranešime, baigiasi nurodymu „ramiai vertinti situaciją, laiku informuoti apie ją partinius organus ir SSRS KGB vadovybę“.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nesiliauju stebėjęsis vieno Lietuvos politikos apžvalgininko visažinyste ir vieno buvusio pareigūno gailestingumu…
Kęstučio Girniaus visažinystė
Tas politologas, kurį turiu omenyje, sužinojęs, jog VSD generaliniu direktoriumi antrąjai kadencijai paliekamas Darius Jauniškis, kategoriškai brėžia: „Visų mūsų nestebi ir VSD, bet ji stebi ir seka gerokai daugiau negu ji turėtų, negu leistina Vakarų demokratijose“.
Po paraliais, gal tas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas yra teisus? Ir vis dėlto kuo remiantis jis sako „gerokai daugiau“? Kur ta riba, kurios jau negalima peržengti demokratiniame pasaulyje? Galų gale ar toji riba vienoda visame demokratiniame pasaulyje – Vokietijoje ir Latvijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje, JAV ir Estijoje? Ar vis tik padėtis Vakarų Europose šiek tiek skiriasi nuo padėties Rytų Europoje, turinčioje tiesioginę sieną su agresyvia, civilizuotų elgesio normų nesilaikančia, nuolat meluojančia, kaimynines šalis puldinėjančia Rusija?
Tas pats politologas, omenyje turint visą jo teksto „Pakeliui į 1984-uosius?“ kontekstą, piktinasi, kad VSD visai neseniai tikrino daugiau nei 60 žmonių iš verslo, kultūros, pramogų sferų, kurių dauguma siejami su Gitano Nausėdos rinkimų kampanija. Ir vėl belieka suglumus gūžčioti pečiais: kodėl 60 patikrinimų – jau per daug? Jei žino, kad būtent tiek – per daug, kodėl neparašo, kiek, jo manymu, būtų „kaip tik“? Gal visažinis politikos apžvalgininkas siekia Lietuvos slaptosioms tarnyboms nustatyti kvotas, kiek per metus leidžiama tikrinti, sugauti, demaskuoti? Gal VSD – medžiotojų arba žvejų būrelis, kuriam kiekvienais metais privalu nurodyti, kiek galima surengti medžioklių, žvejybų, kiek leistina sumedžioti vilkų, stirnų, sužvejoti lynų, karšių, lydekų?
Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Vos tik VSD vadovas Darius Jauniškis pareiškė, kad jo vadovaujama tarnyba, be kita ko, domisi ir vidaus nuotaikomis, kadangi pasaulį sukaustęs pavojingas koronavirusas, ir Lietuva patekusi į situaciją, kokios dar niekad nebuvo patyrusi, politikos apžvalgininkas vėl piktinasi. Jis įrodinėja, esą toks Lietuvos saugumo elgesys – netoleruotinas, mat vidaus nuotaikų stebėjimas yra visuomenės nuomonių apklausos agentūrų „Vilmorus“, „Sprinter tyrimų“ ar „Baltijos tyrimų“ teisė. Taip – ir jų. Bet kodėl visuomenės nuomonių apklausos agentūroms leidžiama domėtis nuotaikomis, o štai mūsų džeimsai bondai to daryti negali, nors COVID-19 ne vien mus, lietuvius, pasmerkė karantinams, depresijoms ir finansiniams nuostoliams? Argi išsilavinęs, mokslų ragavęs, pasaulio regėjęs intelektualas nemato skirtumo tarp, pavyzdžiui, „Vilmorus“, kurios uždavinys – nustatyti, kiek gyventojų „už“, „prieš“, „nežinau“, ir VSD, kurio tikslas – dar išsaiškinti, kas nuotaikas specialiai, krytingai kursto Lietuvai pavojingomis kryptimis? O gal Lietuva – ideali valstybė, kurioje niekas nieko specialiai nekursto, nekenkia, nelaužo?
Taigi skaitau balandžio 13-ąją portale delfi.lt paskelbtą Kęstučio Girniaus rašinį „Pakeliui į 1984-uosius?“ ir nuoširdžiai neperprantu priešiškumo Lietuvos slaptosioms tarnyboms priežasčių. Ieškoti klaidų – kodėl gi ne? Kiekvieno rašančiojo tikslas – ne vien girti, bet ir kritikuoti. Kad VSD instituciją kaip ir visas kitas valstybines įstaigas būtina atidžiai prižiūrėti, – kas gi ginčija šią prievolę? Tačiau priežiūra neturėtų tapti rankų ir kojų pančiojimu į pagalbą pasitelkiant tramdomuosius marškinius. Be to, kas galėtų būti Lietuvos saugumo prievaizdais – juk į šias pareigas sodinti derėtų ne vienas patikimus, sąžiningus, bet ir žvalgybinius niuansus suvokiančius asmenis?
Kęstučio Girniaus ir jo šalininkų žiniai pasakysiu dar ir tai, kad rimta ir tuo pačiu civilizuotai, demokratiškai dirbanti žvalgyba negali išvengti „žodinių pavedimų“. Itin pavojingas užduotis atliekantys mūsų saugumo darbuotojai ne visuomet trokšta, jog „viskas būtų smulkiai dokumentuota“. Kai kada raštiškų pavedimų vengiama tam, kad informacijos nutekėjimo atveju priešo nepasiektų gyvybiškai jautrios žinios. Bent jau tokia mano asmeninė įžvalga, kuriai politologas, žinoma, prieštaraus…
Jurgio Jurgelio galestingumas
K.Girnius – ne vienintelis, kuris puola į atlapus VSD net tais atvejais, kai to nereikėtų daryti. Panašiu keliu kaip K.Girnius žygiuoja Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis. Susiraskite delfi.lt portale paskelbtą publikaciją „Mums reikia šnipų“, kurioje jis, be kita ko, ironizuoja: „Mums reikia šnipų. Šnipai nuskaidrina mūsų gyvenimą. Jie skatina mus būti budrius, neužmigti ant sunkiai iškovotos nepriklausomybės laurų. Šnipai suteikia mums daugiau pasididžiavimo savimi, savo valstybe. Reiškia, mes kažko verti, reiškia, mumyse esama kažko ypatingo, kas labai domina priešą. Mes nesame tuščia vieta žemėlapyje“.
Arba štai įsiminė toks J.Jurgelio pastebijimas: „Pagaliau šnipai įprasmina mūsų specialiųjų tarnybų egzistenciją. Būtent šnipų dėka mes suprantame, kad biudžeto pinigai, skiriami specialiosioms tarnyboms, neišmetami į balą, neiššvaistomi vėjais. Jie skiriami šnipams gaudyti. Šnipo pagavimas yra įvykis. O labai pavojingo šnipo – neeilinis įvykis“.
Internete gausu informacijos apie Jurgį Jurgelį. Slaptai.lt nuotr.
Šie kandūs, piktai ironiški J.Jurgelio pastebėjimai negali būti teisingi dėl daugelio priežasčių. Vienas iš svarbiausių kontrargumentų – Rusijos elgesys. Lietuvoje tikrai esama rusų šnipų. Sunku patikėti, kad Lietuvoje nebūtų rusų agentų, kad Rusijos slaptosios tarnybos Lietuvoje neieškotų naujų galimybių ir variantų, juolab – kad Lietuvoje neruoštų specialios aikštelės tramplinui arčiau priartėti prie didžiųjų NATO sostinių.
Taip kalbėti, kaip kalba J.Jurgelis, būtų galima nebent tuo atveju, jei nieko nežinotume iš žvalgybos enciklopedijos, žvalgybos istorijų, jei neturėtume karčios patirties. Nejaugi J.Jurgelis nieko negirdėjo apie per pastaruosius kelis dešimtmečius iš JAV, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Lietuvos išvytus Rusijos agentus, nelegalus, nėra skaitęs buvusių SSRS, Rusijos žvalgybininkų Viktoro Suvorovo – Rezuno, Olego Gordijevskio, Aleksandro Litvinenkos, Jurijaus Šveco straipsnių, interviu, knygų?
Stebina ir J.Jurgelio publikacija „Meilė ir teisingumas „koronos“ metu“. Pasirodo, J.Jurgeliui labai gaila į belangę ilgam uždaryto Algirdo Paleckio. Suprask, A.Paleckiui būtų galima parinkti švelnesnę kardomąją priemonę (netrukus taip ir nutiko).
Prisipažinsiu, man irgi gaila A.Paleckio. Kai imu skaičiuoti, kiek ilgai jis jau sėdėjo vienutėje (ne viešbutyje, ne bendrabutyje), laukdamas teismo, – plaukai šiaušiasi. Bet man A.Paleckio gaila kaip jauno, gabaus, šeimą turinčio vyro. O štai kaip lietuvio, kaip Lietuvos piliečio – nė kiek. Net jei jis išties nėra pavojingas Lietuvai, kaip bando įrodyti J.Jurgelis, prieštaraudamas VSD versijai, vis vien jo negaila. Ne tą kryptį pasirinko jaunikaitis. Ne lietuvišką kryptį. Štai kodėl A.Paleckiui nesinorėtų paduoti nei rankos, nei su juo kada nors atsidurti prie vieno stalo.
Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Suprantama, ribos tarp to, kas priskirtina žodžio laisvei, pliuralizmui, teisei turėti specifinius įsitikinimus, o kas jau – išdavystė, – ne visuomet lengvai nustatoma. Pavyzdžiui, tikrai leistina lyginti A.Paleckiui skirtą išties ilgai užsitęsusią pačią griežčiausią kardomąją priemonę (iki teismo) su Rusijos kalėjimuose kalintu opozicionieriumi Alėksėjumi Navalnu. J.Jurgelis tarsi badė pasakyti, kad net Kremlius su savo priešais elgiasi humaniškiau nei Lietuvos saugumas – su savo aukomis.
Bet toks J.Jurgelio sugretinimas nėra etiškas vien dėl to, kad A.Navalnas … simpatiškas Kremliui. Jis – imperinių pažiūrų žmogus, pritaręs, sakykim, Gruzijos teritorijų okupacijai, raginęs rusų kariauną žygiuoti net į Tbilisį, ir, koks sutapimas, į dienos šviesą jis vilko kompromituojančias žinias vien apie tuos Rusijos politikus, kuriais, kaip vėliau paaiškėdavo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas būdavo nusprendęs atsikratyti. Sutapimas? Galbūt! Bet vis tik, pasak į JAV pasitraukusio Andrėjaus Ilarionovo, kuris kadaise buvo rimtas V.Putino patarėjas ekonomikos klausimais, – tai velniškai iškalbingas sutapimas.
Algirdas Paleckis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Štai kodėl nesuprantu J.Jurgelio. Jei buvęs VSD direktorius J.Jurgelis labai nori ką nors užjausti, siūlau prisiminti Aristido Tamošaičio bei Jevgenijaus Matačio pavardes. Šie du Lietuvos piliečiai Rusijos kalėjimuose praleido maždaug po ketverius metus. Ir dar sėdėtų maždaug po dešimt metų, jei Lietuva su Rusija nebūtų suderėjusi pasikeisti už šnipinėjimą teistais asmenimis.
Jei J.Jurgeliui šios istorijos nėra žinomos, priminsiu: 2015-aisiais metais tiek A.Tamošaitį, tiek J.Mataitį Rusija apkaltino esant Lietuvos žvalgais, neteisėtai rinkusiais slaptą informaciją Kaliningrade ir Maskvoje, ir nuteisė kalėti po daugiau nei dešimt metų. Jei ne palankiai susiklosčiusios aplinkybės (į keitimosi žvalgais operaciją įsijungė net Norvegija, kurios pilietį Rusija taip pat kaltino esant šnipą), jie būtų iki šiol kankinęsi rusiškuose kalėjimuose ar kolonijose. Lyginant su A.Paleckiu – jie taip pat jauni, taip pat turi šeimas, vaikų. Kodėl jų nepagailėjus?
Bet viešojoje erdvėje neaptikau J.Jurgelio straipsnių, kuriuose būtų pergyvenama dėl šių vyrų likimo. Gal kartais nepastebėjau?
Beje, viešojoje erdvėje pasigedau ir rimtų analizių, kodėl tie du mūsų piliečiai įkliuvo Rusijos slaptosioms tarnyboms. Dėl prasto paruošimo, dėl išdavystės ar vis tik nebuvo įmanoma išvengti nemalonumų, nes Rusijos slaptosios tarnybos, turėdamos nepalyginamai gausesnius resursus nei Lietuvos VSD ir AOTD kartu sudėjus, dirbo gudriau ir išradingiau?
Gal šią situaciją išsamiai, konkrečiai ir smulkiai pakomentuotų visuomet viską žinantis politologas iš TSPMI?
Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr. Šiandien išklausiau LRT radijo laidą „Džiazuojanti istorija” apie Tadą Blindą ir…. Vytautą Landsbergį, kaip buvo skelbta anonse:
Nujaučiau, kad Vytauto Landsbergio vardas paminėtas kaip Balandžio 1 šposas. Iš tiesų, buvo prisimintas jo senelis Gabrielius Žemkalnis – Landsbergis, parašęs dramą „Blinda – svieto lygintojas”.
Pirmu smuiku laidoje grojo istorikas dr. Tomas Balkelis.
Jis, remdamasis carinės Rusijos Lietuvoje žandarmerijos pranešimu, įvardino Tadą Blindą kaip paprasčiausią plėšikų gaujos vadą, arkliavagį, pardavinėjusį vogtus arklius Prūsijoje. Pagal tą pranešimą, neapsikentę vietos gyventojai surengė jam Linčo teismą, mirtinai jį sudaužydami Luokės miestelio aikštėje.
Štai ką apie Tadą Blindą pateikia Vikipedija.
Tado Blindos asmenybė apipinta padavimais ir istorijomis, o jo biografija istoriškai netyrinėta ir tėra labai maža žinių. Gimė Luokės parapijos Kinčiulių kaime 1846 m. sausio 15 d. (pagal Julijaus kalendorių), pasiturinčio valstiečio Tado ir Elžbietos Bukontaitės Blindų šeimoje. Yra žinoma, kad jo tėvas buvo valakinis ūkininkas ir Viekšnių dekano medininkas. Turėjo du sūnus, vyresnįjį Juozapą ir jaunesnįjį Tadą, kuris buvo krikštytas Ubiškėje. Ūkiu daugiausia rūpinosi motina. Vyresnysis sūnus Juozapas mokėsi kunigų seminarijoje, tačiau iš ten buvo pašalintas ir ištremtas į Sibirą, iš kur nebegrįžo. Tadui Blindai motina ūkį užrašė 1867 m. sausio 15 d. sau pasilikdama išimtinę. Tais pačiais metais vasario 7 d. vedė Barborą Viktoravičiūtę, susituokė Luokės bažnyčioje. Augino tris dukras (Ievą, Oną, Marijoną). Ūkį nuomojo, pats žemės nedirbo.
Su plėšikų gauja veikė Raseinių, Šiaulių ir Telšių apskrityse. 1877 m. balandžio 22 d. per Švento Jurgio jomarką pagautas ir minios užmuštas Luokės turguje. Prie to prisidėjo ir grafo Oginskio tarnai. Carinės žandarmerijos raporte nurodyta, kad jo mirties priežastis buvo daugybiniai kūno sumušimai.
Rašytoja Lazdynų Pelėda apie 1900 m. surinko žmonių pasakojimus apie Tadą Blindą ir buvo pradėjusi rašyti kūrinį „Sulygintojas svieto“, tačiau vėliau persigalvojo, ir visą turimą medžiagą perdavė Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui.
Tadą Blindą išgarsino 1907 m. Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda, svieto lygintojas“, parašyta pagal Lazdynų Pelėdos surinktus pasakojimus. 1973 m. sukurtas 4 serijų TV filmas „Tadas Blinda“ (režisierius Balys Bratkauskas, scenarijaus autorius Rimantas Šavelis, pagrindiniame – Tado Blindos – vaidmenyje Vytautas Tomkus). Kadras iš meninio filmo „Tadas Blinda”
2004 m. muzikantas Andrius Mamontovas pastatė miuziklą „Tadas Blinda“.
Po beveik 40 metų pertraukos nuo originalaus kūrinio atsiradimo nufilmuotas pirmas lietuviškas nuotykinis istorinis veiksmo filmas nepriklausomos Lietuvos istorijoje Tadas Blinda. Pradžia – didžiuosius ekranus pasiekęs 2011 m. rugsėjo mėnesį. Tai tapo žiūrimiausia juosta Lietuvos istorijoje. Vien per pirmąjį savaitgalį į kino sales susirinko daugiau nei 40 tūkst. žiūrovų.
Pasigedau dr. T. Balkelio kritiško žandarmerijos raporto įvertinimo. Tik ką įvyko 1863 metų sukilimas („Vyresnysis sūnus Juozapas mokėsi kunigų seminarijoje, tačiau iš ten buvo pašalintas ir ištremtas į Sibirą, iš kur nebegrįžo”).
1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.
Dr. T. Balkeliui, tur būt, žinoma, kad vėlesnė „žandarmerija” – KGB SSRS mūsų partizanų nevadino kitaip, negu banditais. Kaip ir carinė žandarmerija, KGB siųsdavo tokius raportus Maskvai, kuriuose stengėsi įrodyti, kad su partizanais susidorodavo „tarybinė liaudis”, mums gerai žinoma stribų pavadinimu, su visokiomis išgalvotomis istorijomis.
Lazdynų Pelėda surinko atsiminimus apie Tadą Blindą praėjus vos 33 metams po T. Blindos mirties. Kodėl mes turėtume abejoti tais prisiminimais, labiau pasitikėdami okupanto, žiauriai numalšinusio 1863 sukilimą, raportu? Net jei Tadas Blinda, kuris pats pasiturinčiai gyveno, rekvizavo arklius kokiam nors fondui, tai ar negalėjo tas fondas būti skirtas tolimesnei kovai už Nepriklausomybės atkūrimą? Negi žandarmerija paminėtų tokį faktą?
Manau, kad mūsų istorikų bandymas pūsti į vieną dūdą su okupantų „šaltiniais” neišlaiko kritikos.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pristato atnaujintą archyvinių dokumentų svetainę anglų kalba www.kgbdocuments.eu. Sukurtas naujas dizainas, patogesnė paieškos sistema, patalpinta daugiau informacijos apie KGB veiklos sferas, struktūrą, metodus, KGB vadovus. Šiame dokumentų viešinimo etape bus koncentruojamasi į 1954–1990 m. laikotarpį.
Rusijos vykdomi informaciniai karai Baltijos šalyse ir Vakaruose sudėtingą XX amžiaus istoriją interpretuojant sau naudinga linkme ir vykdant šmeižto bei kompromitavimo akcijas skatina istorikus nelikti nuošalyje. Sovietinių represinių institucijų dokumentų (toliau – KGB dokumentai) viešinimas turėtų prisidėti prie istorinės tiesos sklaidos ir melo neutralizavimo, sovietinės sistemos bei jos vykdytų nusikaltimų pažinimo.
Baltijos šalyse ar Ukrainoje dalinai išlikę KGB dokumentai atskleidžia sovietinio režimo esmę, veiklos principus (prievarta, kontrolė, baimė, teisinis nihilizmas), platų okupantų nusikaltimų spektrą ir nepagražintą sovietinio gyvenimo realybę. Priešingai nei Rusijoje, kurios archyvuose saugomi sovietinio saugumo dokumentai yra įslaptinti, Lietuvos archyvų dokumentai su tam tikromis išimtimis yra viešai prieinami visuomenei ir istorikams. Siekiant palengvinti prieigą prie šių dokumentų, 2007 m. bendradarbiaujant Lietuvos, Latvijos, Estijos istorikams pradėjo veikti internetinė svetainė www.kgbdocuments.eu. Svetainėje viešinami KGB veiklos dokumentai, geriausiai atspindintys šios sovietinės represinės struktūros veiklą ir įvykdytus nusikaltimus. Tai aktualu ir svarbu ne tik Baltijos šalių visuomenei, mokslininkams, bet ir pačios Rusijos ar Vakarų valstybių mokslininkams, kurie tyrinėja sovietinę sistemą, KGB ar slaptųjų tarnybų veiklą bendrai.
Viešam naudojimui pristatoma atnaujinta svetainėwww.kgbdocuments.eu: sukurtas naujas dizainas, patogesnė paieškos sistema, patalpinta daugiau informacijos apie KGB veiklos sferas, struktūrą, metodus, KGB vadovus. Šiame dokumentų viešinimo etape bus koncentruojamasi į 1954–1990 m. laikotarpį. Ateityje planuojama viešinti 1940–1953 m. dokumentus, atspindinčius Baltijos šalių sovietizaciją, represijas, ginkluotą rezistenciją ir jos slopinimą.
Dokumentai atrenkami ir viešinami pagal numatytus kriterijus. Šiuo metu pateikiami direktyvinio pobūdžio dokumentai, kurie atspindi KGB veiklos ir organizavimo principus. Internetinės svetainės pagrindinė kalba – anglų, kuria nurodomos dokumentų antraštės ir santrumpos, o dokumentai skelbiami originalo – rusų – kalba. Ateityje prie šio projekto planuoja prisijungti ir Ukrainos istorikai.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Jurijus Švecas. Aleksandro Chomenkos (gordonua.com) nuotr.
Buvęs KGB žvalgybos agentas Jurijus Švecas tvirtina, kad kai Vladimiras Putinas pasitrauks, CŽV vadovybė savo šlovės muziejuje privalės pastatyti jam padėkos žvaigždę su užrašu „Ačiū tau, agente „Nuorūka“.
Iš kur tokia netikėta versija? Rusijos prezidento Vladimiro Putino (Владимир Путин) dėka buvo padarytas šuolis plėtojant Amerikos karinį-pramoninį kompleksą, Pentagono biudžetas išaugo iki rekordinių 738 milijardų JAV dolerių, o didžiausios šalies karinės kompanijos yra užpildytos užsakymais, – interviu GORDON leidiniui sakė buvęs sovietų žvalgybos pareigūnas, V.Putino kolega KGB (КГБ) institute Jurijus Švecas (Юрий Швец), šiuo metu gyvenantis ir dirbantis JAV.
Jurijus Švecas: „Esu giliai įsitikinęs, kad Kremliuje dabar sėdi tie vadinamieji „naudingi idiotai“, kurie labiausiai kenkia Rusijai ir tuo pačiu padeda stiprinti JAV bei NATO.
Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.
„Dėl CŽV padėkos ponui V.Putinui – aš rimtai. Taip galvoju. Po SSRS žlugimo JAV karinis-pramoninis kompleksas buvo susitraukęs iki minimumo. NATO tapo popierine organizacija. Ir tik dėka titaniškų Kremliaus pastangų žvanginant ginklais Pentagono biudžetas šiais metais išaugo iki rekordinio 738 milijardų JAV dolerių, o didžiausios JAV gynybos kompanijos dabar vos spėja atlikti visus karinius užsakymų. Agresyvi V.Putino veikla sustiprino JAV kariniu požiūriu ir taip pat privertė atsibusti NATO“. Taip sakė Dmitrijui Gordonui Amerikoje nuo 1993-ųjų įsikūręs buvęs KGB darbuotojas J.Švecas, kadaise mokęsis su V.Putinu toje pat KGB mokykloje (Jurijaus Andropovo vardo KGB institute) ir tvirtinantis, kad V.Putinui tame institute buvo prilipusi nepagarbi „Nuorūkos“ pravardė.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
„Amerikos kompanijos Raytheon ir Lockheed gauna iš Pentagono ilgai lauktą kontraktą kurti naujos kartos sistemas. Skirtingai nuo Rusijos Federacijos, tai yra tikras, o ne animacinis ginklas. Kremliaus propagandistai klausia su patosu: „Ar esate pasirengęs mirti už Tartu?“ O NATO, reaguodamas į Kremliaus agresyvų elgesį, atgimsta kaip Fenikso paukštis, pradeda didžiausias pratybas per pastaruosius 25 metus prie pat Rusijos Federacijos sienų (jos niekada nebuvo surengtos taip arti Maskvos) ir sukuria galingą karinę grupę, kuri ten liks visam laikui.” Tai – dar viena ištrauka iš J.Šveco interviu, duoto Gordonua.com leidiniui.
J.Švecas taip pat prisiminė, kad būtent V. Putinui mosuojant antiamerikietišku kumščiu Amerikoje buvo demaskuota dešimt Rusijos nelegalių žvalgybos agentų, įskaitant Sovietų Sąjungos didvyrį Michailą Vasenkovą (Михаил Васенков), dirbusį nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Pasak J.Šveco, Michailas Vasenkovas gyveno JAV teritorijoje maždaug nuo 1970-ųjų. Jis buvo vadinamasis KGB agentas nelegalas. JAV žvalgyba sugebėjo šio nelegalo bylą pavogti iš SVR (Služba vnešnej razvedki) būstinės Jaseneve ir slapta atsigabenti į JAV. O juk toji byla – 400 puslapių storio folijantas. Tokio skandalo Rusijos žvalgybų struktūrose nebuvo nuo pat 1917-ųjų. Bet Rusijos žvalgyba vis tik apsijuokė, ir tai nutiko tik todėl, kad valstybei vadovauja buvęs KGB agentas nevykėlis, pravarde „Nuorūka“.
J.Švecas taip pat atkreipia dėmesį, kad V.Putinui valdant į Vakarus (daugiausia į JAV) buvo pervesta iš Rusijos apie vieną trilijoną JAV dolerių. Už tuos pinigus, kuriuos valdininkai slapta pervedė į sąskaitas JAV bankuose, Rusijoje buvo galima sukurti Rojų. Bet V.Putinui valdant šis trilijonas stiprina ne Rusijos, o JAV ekonomiką.
Istorija kupina visokių keistų nutikimų. Dažniausiai jie atskleidžiami per įvairias sukaktis. Štai kad ir šis.
1970 m. kovo 13 d. KGB pirmininkas Jurijus Andropovas pasiūlė L. Brežnevui sunaikinti Adolfo Hitlerio, Jozefo Gebelso ir jų šeimų narių – iš viso 10 – palaikus. Jis nusiuntė savo viršininkui slaptą raštą 655/A/ov serija K su grifu „Ypatingos svarbos. Visiškai slaptai“. Iniciatyvai pritarė ne tik SSKP CK generalinis sekretorius, bet ir kiti sovietiniai vadovai. Jau balandžio pradžioj J. Andropovas nurodė pradėti slaptą palaikų naikinimo operaciją, pavadintą „Archyvas“.
Kaip praneša portalas Gazeta.ru, dokumento slaptumas tame, kad laiške atspausdinto teksto nėra, o tik rašytas ranka. Taip buvo išlaikyta paslaptis nuo mašinininkių. J. Andropovas rašė, kad „1946 m. vasarį Magdeburge, KGB 3-os smogiamosios armijos užimtoje karinio miestelio teritorijoje, buvo palaidoti Hitlerio, Evos Braun, Gebelso, jo žmonos ir vaikų lavonai – viso 10 kūnų. Šis karinis miestelis perduodamas Vokietijos valdžiai. Kadangi jame gali būti atliekami statybos ir žemės kasimo darbai, tikslinga iškasti palaikus ir juos sunaikinti. Tai bus atlikta ypač slaptai KGB ypatingojo skyriaus operatyvinės grupės karių rankomis“.
Tuo metu Magdeburgas labai nukentėjo nuo sąjungininkų bombardavimų. Mieste žuvo apie pustrečio tūkstančio žmonių. Balandžio 19 d. vakarinę miesto dalį užėmė amerikiečiai, o gegužės 5-ąją į rytinę įžengė Raudonoji armija. Liepos 1 d. jos žinioje buvo visas Magdeburgas. Nuo 1949 m. iki 1990 m. spalio 3 d. jis įėjo į VDR sudėtį. Nacistinių lyderių palaikai čia papuolė po keleto perlaidojimų.
Hitleris ir Braun nusižudė 1945 m. balandžio 30 d., o Gebelsas – gegužės 1-ąją. Jų kūnai vokiečių buvo sudeginti. Tačiau gegužės 5 d. jų apdegę kaulai buvo aptikti vyr. leitenanto Aleksėjaus Panasovo vadovaujamų sovietinių karių. Kūnai buvo atpažinti ir po keleto ekspertizių užkasti prie Bucho miesto, kuris dabar yra Berlyno priemiestis. Paskui sovietinis SMERŠ žvalgybos padalinys keitė dislokacijos vietą, ir kaulai buvo pervežti į Finovo miesto apylinkes (1970 m. tapo Ebersvaldės miesto rajonu). Po to palaikai atsidūrė Ratenove – 70 km į vakarus nuo Berlyno. Ten juos užkasė medinėse dėžėse 1,7 m. gylyje.
1946 m. vasarį beveik sunykusius palaikus išgabeno į Magdeburgą ir užkasė 2 m. gylyje Vestendo gatvėje namo Nr. 36 kieme 25 m. nuo garažo. Vieta buvo sulyginta su žeme ir užmaskuota kaip natūrali kiemo aplinka. Bet sovietiniams lyderiams išliko neramu, kad apie šią vietą sužinos vokiečiai, ir čia pradės rinksis revanšistai…
J.Andropovo iniciatyvai pritarė tiek Ministrų tarybos pirmininkas A. Kosyginas, tiek Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas N. Podgornas. Kovo 18 d. jai pritarė ir L. Brežnevas, pasirašęs „Priemonės „Archyvas“ vykdymo planą“.
Hitlerio ir Stalino „vestuvės”. 1939-ųjų metų karikatūra.
Kiemo dalis buvo apsupta kareivių, laidojimo vietoje stovėjo dengta iš viršaus palapinė. Jei būtų įsitikinta, kad kažkas seka kasimo darbus, specialus padalinys tuos žmones turėjo sunaikinti. Visiems buvo sakoma, kad ieškoma esesininkų archyvų. Kovo 26 d. naktį darbai buvo atlikti: penkios medinės dėžės buvo visai sutrūnijusios. Darbų akte net Magda Gebels ir vaikai buvo įvardijami kaip nusikaltėliai, tačiau Hitlerio vardas neminimas. Balandžio 5 d. vėl buvo iškasta duobė, kaulai sukrauti į Kalašnikovo automatų dėžę, sudeginti už 11 km nuo Magdeburgo esančio Šensbeko miestelio dykynėje, o pelenai išbarstyti, gi likę degėsiai išmesti į Budevico upę.
Apie tai laikraščiui „Trud“ prieš 20 metų papasakojo darbus vykdęs KGB operatyvinės grupės narys Vladimiras Gumeniukas, kuris iki 2000 m. išsaugojo tų laikų kario daiktų maišelį.
Taigi, būtent KGB vadovas J. Andropovas padėjo tašką nacistinės Vokietijos lyderių istorijoje. Gazeta.ru priduria, kad iki mūsų dienų FST archyve išsaugoti Hitlerio dantų protezai ir kaukolės dalis, kurioje matyti kulkos padaryta išeinamoji skylė, taip pat šoninės sofos rankenėlės iš Hitlerio bunkerio, kuriose likusios kraujo žymės.
Rusijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius, duodamas interviu radijui „Govorit Moskva“, pareiškė, kad kreipėsi į Rusijos Generalinę prokuratūrą. Diplomatas pareikalavo, kad Rusijos teisėsauga pradėtų tyrimą dėl nacionalinės ir religinės nesantaikos kurstymo bei ksenofobijos. Labai panašų laišką, remiantis žiniasklaidos pranešimais, Rusijos Generalinei prokuratūrai nusiuntė ir Rusijos armėnų diasporą vienijanti visuomeninė organizacija.
Nepatiko Levo Askerovo straipsnis
Kas gi nutiko? Armėnijai labai nepatiko „Nezavisimaja gazeta“ laikraštyje pasirodęs Levo Askerovo straipsnis „Sumgaitskaja tragedija“.
Armėnijos nepakantumas kitai nuomonei ne tik stebina, ne tik glumina, bet kelia nemalonių asociacijų. Argi istorinės tiesos nustatomos teismo salėje? Nejaugi teisingų faktų ieškoma mojuojant baudžiamojo kodekso straipsniais? Argi padoru, vyriška, demokratiška, sąžininga savo oponentus bauginti finansinėmis baudomis, antrankiais?
Atidžiai perskaičiau L.Askerovo straipsnį „Sumgaitskaja tragedija“ (jo internetinę versiją dabar galima perskaityti čia https://minval.az/news/123963944). Neradau nieko tokio, ko nebūtų galima spausdinti demokratinėje, žodžio laisvę gerbiančioje, istorija besidominčioje visuomenėje.
Be kita ko, L.Askerovo publikacija labai įdomi. Teksto autorius pasakoja, kaip 1990-aisiais metais, kai byrėjo Sovietų Sąjunga, Lubiankoje (KGB irštva) pavyko nusikopijuoti keletą su Azerbaidžanu ir Armėnija susijusių dokumentų. Omenyje turimas tuometinio Azerbaidžano SSR KGB kontržvalgybos pulkininko Tomo Karičadzės tarnybinis pranešimas, adresuotas tuometiniam SSRS KGB generolui – pulkininkui Vladimirui Semičastnui.
KGB karininko tarnybinis pranešimas
KGB būstinė Lubiankos aikštėje Maskvoje, kai ten dar stovėjo čekisto kraugerio Felikso Dzeržinskio paminklas.
Laiškas rašytas 1963 metais. T.Karičadzė piktinosi, kad tiesioginiai jo viršininkai nereaguoja į jo ataskaitas, kuo iš tiesų užsiima Azerbaidžane veikiančių religinių armėnų organizacijų vadovai. Užuot progagavę religines tiesas tie šventikai skelbia antiazerbaidžanietiškas nuotaikas. Ne tik kursto neapykantą musulmonams azerbaidžaniečiams, bet ir ruošia profesionalius smogikus, kurių tikslas – jėga išstumti visus azerbaidžaniečius iš Didžiąjai Armėnijai reikalingų teritorijų. Jie, remiantis į šias religines bendruomenes tuomet infiltruotų agentų pranešimais, skelbia ne Dievo žodį, o būtinybę kurti Didžiąją Armėniją. Tvirtina, jog šis tikslas pateisina bet kokias priemones. Kritikuoja armėnus, kurie nenori mokėti piniginių įnašų į vadinamąją Didžiosios Armėnijos sukūrimo kasą. Tokie armėnai vadinami išdavikais.
Tuometinis KGB karininkas T.Karičadzė stebėjosi, kodėl apie 1950-1960-uosius metus iš užsienio atkeliami armėnai būtinai apgyvendinami gausiai azerbaidžaniečių gyvenamosiose teritorijose tuo tarsi specialiai kuriant sąlygas nesutarimams nacionaliniu pagrindu.
Koks likimas ištiko šio laiško autorių? Karininkas netrukus buvo palydėtas į pensiją, o po kelerių metų – mirė. Ar mirtis natūrali, – nežinoma. Tik nereikia pamiršti, kas 1963-aisiais metais buvo itin įtakingas Kremliuje. Tai – Anastasas Ivanovičius Mikojanas, didysis Azerbaidžano ir azerbaidžaniečių priešas. Jis maždaug tuo metu ruošėsi užimti SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko postą. O čia kažkoks KGB pulkininkas kaltina jį palaikius ir rėmus karingą, didelių tikslų turėjusį armėnų nacionalistų – separatistų pogrindį…
Viso L.Askerovo straipsnio perpasakoti neįmanoma – jis labai ilgas, išsamus. Tepridursiu, kad jame rašoma ir apie tai, jog 5-ąjame XX amžiaus dešimtmetyje iš Armėnijos buvo brutaliai išvyta apie 200 tūkst. azerbaidžaniečių (azerbaidžaniečiai masiškai iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho vyti ir apie 1970- 1980 uosius metus). Daug vietos L.Askerovo publikacijoje skirta etniniam Azerbaidžano armėnui Eduardui Grigorianui, kuris, apsimetęs azerbaidžaniečiu, ne tik pats žudė, bet ir vadovavo Sumgaite surengtoms žudynėms, rašoma apie tai, kaip 1988-aisiais buvo blokuojama bet kokia Armėnijai nepalanki informacija, prisimenama dviejų šimtų Azerbaidžano mokslininkų, visuomenininkų, inteligentų pasirašyta telegrama, adresuotą tuometinei Armėnijos SSR valdžiai prašant liautis kursčius antiazerbaidžanietišką isteriją, informuojama buvus kolektyvinį iš Armėnijos išvytų azerbaidžaniečių skundą, kurį Michailas Gorbačiovas begėdiškai ignoravo…
Kur derėtų ieškoti istorinės tiesos?
Taigi L.Askerovas viename iš įtakingų Rusijos leidinių paskelbė savo versiją. Kas čia smerktino? Regis, viskas taip paprasta: jei Armėnija nuoširdžiai nori žinoti, kas nutiko 1988-ųjų metų vasario 27-28 dienomis netoli Baku prie Kaspijos jūros įsikūrusiame Sumgaito mieste, L.Askerovo teiginius tegul analizuoja mokslinėse konferencijose, viešose diskusijose, ginčijasi laikraščių, internetinių portalų puslapiuose, rašo knygas, dirba archyvuose, montuoja dokumentines juostas, kuria meninius filmus… Bet kam mojuoti kuoka ir vėzdu?
Daugiau nei trisdešimties metų sukaupta žurnalistinė patirtis byloja: ne visuomet teisūs tie, kurie teismuose dedasi labai įsižeidę ir triukšmingai gina savo garbę. Žurnalistinė patirtis taip pat nuolat primena: teismų salėse ne visuomet triumfuoja tiesa. Kartais tiesiog nepalankiai susiklostydavo politinė konjunktūra, ir tiesa būdavo iškeičiama į politinę naudą. Nes teisėjai – taip pat žmonės. Jie irgi klysta, jie irgi bijo.
Dar net neprasidėjus teisminiams ginčams įtariu, jog ginčą narpliosiantys Rusijos teisėsaugos atstovai (jei Armėnijos ambasadoriaus pareiškimas nebus atmestas) gali būti tendencingi. Juk Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė (Azerbaidžane nėra Rusijos karinės bazės). Akivaizdu, kad Armėnija – Rusijos sąjungininkė. Tai – rimtas argumentas teisėjams, kurią pusę jiems derėtų palaikyti.
Taip pat žinoma, kad Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu per pastaruosius kelerius metus susitiko mažų mažiausiai devynetą kartų. Tai dar vienas akivaizdus argumentas, kodėl Armėnija ir Rusija yra bičiuliai, partneriai, draugai. Argi Rusijos teisėsauga drįs atmesti Rusijos sąjungininkės poziciją?
Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje
Be to, jei tuometinė Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba 1988-ųjų vasarį organizavo prieš Azerbaidžaną nukreiptą provokaciją, vadinasi, šiai tiesai išplaukus į paviršių bus didžiai asmeniškai nepatenkintas Sovietų Sąjungos žlugimą katastrofa laikantis V.Putinas. Kad ir kaip žiūrėsime į šį galvosūkį, Kremlius negali džiūgauti, jei išplistų informacija apie vos prieš tris dešimtmečius sukurptą KGB provokaciją, nusinešusią žmonių gyvybių. Juolab sunku patikėti, kad 1988-aisiais metais KGB nieko nežinojo, nieko neįtarė, nieko nenujautė dėl Sumgaite bręstančių nacionalinių įtampų.
Nederėtų pamiršti ir dar vienos svarbios aplinkybės. Nei Gruzijai (1989), nei Azerbaidžanui (1990), nei Lietuvai (1991) nepavyko išvengti sovietų armijos siautėjimų. Ypač dėl sovietų kariaunos nukentėjo gruzinai (vadinamojo „kastuvėlių baliaus“ metu užudyta apie 30 žmonių, daugiausia moterų) ir azerbaidžaniečiai (139 žuvę, 612 suluošintų). O štai Armėnija tokio išpuolio išvengė.
Armėnija – Kremliaus numylėtinė
Kai kurie istorikai (pavyzdžiui, Algimantas Kasperavičius) yra rašę, esą 1990-aisiais į Azerbaidžano sostinę Baku sovietų kariuomenė buvo įvesta tam, kad apsaugotų ten gyvenusius armėnus nuo azerbaidžaniečių išpuolių.
Žinoma, tai – demagogija. Bet vadovaujantis A.Kasperavičiaus logika būtų galima paklausti: o kodėl sovietų kariauna nebuvo įvesta į Armėniją, kai iš Jerevano ir kitų Armėnijos rajonų buvo masiškai vejami dešimtys tūkstančių azerbaidžaniečių tautybės žmonių? Kodėl Maskva į Sumgaitą tirti 1988-ųjų vasario mėnesio incidento atsiuntė gausią tyrėjų, tardytojų, ekspertų grupę, o kai azerbaidžaniečiai buvo brutaliai išstumiami iš Jerevano, į Armėniją nepasiuntė nė vieno tyrėjo? Šis klausimas, man regis, iškalbingas.
Armėnijos ambasadoriaus Rusijoje sprendimas keistas dar ir dėl to, kad Rusijos spaudoje azerbaidžanietiškąją versiją apie Sumgaite nutikusius tragiškus įvykius skelbiančių publikacijų neteko pastebėti (žinoma, visos Rusijos spaudos aprėpti neįmanoma). Tad „Nezavisimaja gazeta“ puslapiuose pasirodęs L.Askerovo tekstas, pateikiantis Azerbaidžanui palankius argumentus, Rusijos spaudoje skelbiamas bene pirmą kartą per 32 metus. Pirmą sykį Rusijos spaudoje pateikiama kita nei Jerevano peršama nuomonė: 1988 metų vasario 27-28 dienomis Sumgaite pogromus prieš armėnų tautybės žmones organizavo ne azerbaidžaniečių nacionalistai (azerbaidžaniečiai tebuvo akli vykdytojai, kuriais gudriai pasinaudota). Remiantis L.Askerovu, prieš Azerbaidžaną sukurptą provokaciją parengė ranka rankon dirbusios tuometinė SSRS slaptoji tarnyba KGB, Kremlius ir separatistinės Armėnijos organizacijos. Šios jėgos pasaulio visuomenės akyse siekė sukurti žiaurių, fanatiškų azerbaidžaniečių, su kuriais neįmanoma kartu gyventi, įvaizdį. Kitas tikslas – įbauginti armėnus, kurie nepalaikė separatistinių Armėnijos organizacijų, kursčiusių planus nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabachą.
Šią versiją, žinoma, sustiprina dar ir tai, kad 1988-ųjų kovo 1 dieną buvo suimtas pogromuose prieš armėnų tautybės piliečius dalyvavęs armėnų kilmės vyras Eduardas Grigorianas. Proarmėniškoje spaudoje tvirtinama, kad E.Grigorianas tebuvo eilinis politika neužsiimantis chuliganas. Azerbaidžano teisėsauga įrodinėja priešingai – jis buvo vienas iš tų, kurie vadovavo pogromams.
Įsidėmėtina ir tai, kad, remiantis viešojoje erdvėje skelbiama informacija, pogromuose dalyvavusiam E.Grigorianui kur kas labiau pasisekė nei azerbaidžaniečiams. Jis nebuvo nei sušaudytas, nei nuteistas ilgus dešimtmečius kalėti. Jis buvo uždarytas į belangę 12 metų, bet paskui perduotas Armėnijai ir 1992-aisiais sulaukė Armėnijos malonės. Armėnija paleido jį į laisvę. Armėnai amnestuoja savo tautietį, kuris mušė, prievartavo, žudė Sumgaite gyvenančius … armėnus! Argi nėra keista?
Tiems, kurie susidomės šia istorija, siūlau perskaityti ne tik L.Askerovo straipsnį, bet ir Eiruzo Mamadovo ir Ramazano Mamadovo veikalą „Sumgaitas, 1988“, kuris buvo išleistas 2014 metais.
Paminklas Antanui Vienuoliui. Skulptorius – Petras Aleksandravičius. Vytauto Visocko nuotr.
Paskelbtas A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių epistolinis palikimas
Tuos, kuriuos domina praėjusio šimtmečio sovietinės okupacijos laikotarpio mūsų tautos kultūrinio, visuomeninio gyvenimo realijos, nudžiugins A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus išleista knyga, kuri pavadinta poeto Kazio Inčiūros iš tremties rašyto laiško Antanui Vienuoliui – Žukauskui sakinio žodžiais „Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“.
Naujasis leidinys džiugina ne tik puikia poligrafija, bet ir turinio pateikimo akademiniu lygiu. Tasai turinys – tai Antano Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinis palikimas. Šią įspūdiną ir reikšmingą, nesenstančią knygą sudarė ir parengė spaudai Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Rankraščių skyriaus vadovė dr. Inga Liepaitė, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas.
Sudarytojai daug pastangų ir ryžto pareikalavusį darbą pavadino šaltinių publikacija. Jiems tų šaltinių, A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinio palikimo, teko ieškoti Lietuvos centriniame archyve, Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos bibliotekos rankraštyne, Lietuvos nacionalinės bibliotekos Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų, ir rankraščių skyriuje, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, Maironio lietuvių literatūros, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio- Žukausko muziejų fonduose. Surasta trisdešimt keturių (neskaičiuojant paties A.Vienuolio – Žukausko) adresantų 175 laiškai, atvirlaiškiai, atvirlaiškiai – perlaidos, telegramos ir sveikinimai, rašyti 1944 -1957 metais. Šių radinių faksimiles matome knygos puslapiuose. Dauguma laiškų niekur neskelbta.
Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.
Publikuojamų laiškų A. Vienuoliui – Žukauskui, rašytojui ir Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos deputatui autoriai, žymūs tarpukario Lietuvos teisininkas Zigmas Tolušis, poetas Kazys Inčiūra, buvęs „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis, atsidūrę tremtyje, lageriuose buvę aukšti valdžios pareigūnai, mokytojai, rašytojui pažįstami vaistininkai, gydytojai, artimesni ar tolimesni giminaičiai.
Prašydami knygų, vienokios ar kitokios pagalbos kreipėsi į A. Vienuolį – Žukauską ir nepažįstami asmenys. Rašytojas negalėjo likti abejingas nuskriaustų tėvynainių prašymams, negalėjo nejaudinti jų, tapusių tremtiniais, politiniais kaliniais, patirtos kančios, slogi kasdienybė. Knygoje skelbiami laiškai, adresantų godos ir padėkos žodžiai liudija, kad rašytojas tiek dvasiškai, tiek materialiai rėmė tremtinius, politinius kalinius. Rašė jiems paguodos ir atjautos laiškus, siuntė pinigų perlaidas, vaistus, maisto siuntinius ir knygas.
Knygos sudarytojai prieš kiekvieno adresanto laiškų publikacijas talpina paties adresanto biogramą su nuotrauka. Jį pristatydami nurodo, dėl ko buvo suimtas ir nuteistas lagerio, tremties bausme, išsiaiškina, kaip susiklostė likimas atlikus bausmę ir grįžus į Lietuvą, pasidomi šeimynine padėtimi. Lietuvos ypatingojo archyvo KGB ir VRM skyriuose atrastus pagrindinius duomenis reikėjo patikslinti ir papildyti, gilintis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro išleistus tomus, perversti įvairius žinynus, enciklopedijas bei kitus leidinius, ieškoti buvusių tremtinių ir politinių kalinių palikuonių, su jais susitikti, kalbėtis.
Šaltinių publikacijas lydi išsamūs komentarai. Komentuojami laiškuose minimi asmenvardžiai, vietovardžiai, įvykiai, atvejai… (kone pusaštunto šimto išnašų!) 480 knygos puslapiuose paskelbta rengėjų surinktas A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių epistolinis palikimas – laiškai, kaltinamųjų tardymo protokolai, arešto, kratų orderiai, tremties paskyros bei kita vaizdinė dokumentinė medžiaga.
Pavyko knygos rengėjams rasti ir rašytojo sūnaus Stasio Žukausko, vargusio Rusijos lageriuose, laiškų. Baimė dėl sūnaus likimo keletą metų gildė tėvo širdį. Daug pastangų dėjo A. Vienuolis Žukauskas, kad būtų išlaisvintas sūnus, rašė prašymus J. Paleckiui, M. Šumauskui, K.Korsakui ir kitiems sovietų valdžios šulams. Tačiau jie neskubėjo tesėti pažadų.
Patyręs širdgėlą dėl savo sūnaus tremties, A.Vienuolis – Žukauskas negalėjo neatjausti, nesuprasti atskirtų nuo artimųjų tremtinių, politinių kalinių skausmo ir nevilties, prašantiems pagalbos stengėsi kaip galėdamas padėti. Jis ryžosi pasakyti kalbą tremtinių grąžinimo į Lietuvą klausimu Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos sesijoje, bet apie tai kalbėti nebuvo leista. Dabar šios kalbos tekstą randame išleistoje knygoje.
Perskaitę šaltinių publikacijas įsitikiname, kokie sunkūs buvo mūsų literatūros klasikui praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio metai, jau paskutinieji jo gyvenimo ir kūrybos kelyje, kiek reikėjo jėgų, ištvermės ir ryžto, kad nepalūžtų dvasia, nepultų neviltin. Būdamas jau senyvo amžiaus, kamuojamas ligų, turėdamas nemažai įsipareigojimų Antanas Vienuolis – Žukauskas rasdavo laiko tarpininkauti tremtiniams su prašymais grįžti į Lietuvą, rašyti laiškus, siųsti siuntinius.
Muziejinės nuotraukos, pasakojančios apie Anykščius. Vytauto Visocko nuotr.
Ačiū Ingai Liepaitei ir Antanui Verbickui, kad užteko kantrybės ir pasišventimo ieškant ir rengiant spaudai su rašytoju Antanu Vienuoliu – Žukausku susijusį epistolinį palikimą. Ši unikali knyga – rašytinis paminklas tėviškėnui rašytojui.
Šaltinių publikacijos mums byloja apie Antano Vienuolio – Žukausko asmenybės šviesą, tėvynės meilę, vienijusią su ištremtais, į politinių kalinių lagerius patekusiais tautiečiais, kurių laiškai liudija apie patirtas kančias, tėvynės ilgesį, laisvės troškimą.
Tikėtina, kad dar liko nerastų laiškų, liudijančių A.Vienuolio – Žukausko paramą tremtiniams bei politiniams kaliniams. Knygos rengėjai prašo atminties institucijų darbuotojus, akademinės bendruomenės narius ir visus kitus asmenis, publikacijų skaitytojus informuoti juos apie naujai surastą ar jiems nežinomą (ar neprieinamą) A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinį palikimą ir bet kokius kitus šaltinius, liudijančius rašytojo kontaktą su jais.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pasiūliau keisti Lietuvos kelio ženklų dizainą, kuris yra beveik nepakitęs nuo sovietmečio, ir iškart sulaukiau kai kurių žmonių pasipiktinimo, argi galima? Tikrai, argi galima laisvoje Lietuvoje kalbėti apie viską? O gal visgi būtina!? Rodos, vis dar nebaigėme diskusijos kaip vertinti mūsų valstybę Sovietų Sąjungos sudėtyje? Kada pagaliau atsakysime į garsųjį klausimą „Tai ir tada dirbome Lietuvai?“
Sovietų Sąjunga – blogio imperija
Vokietija yra aiškiai atsakiusi sau, kad visiškai atsiriboja nuo nacistinės savo praeities ir viskas, kas su tuo susiję, yra bjauru. Todėl bet kokie paaiškinimai apie tų laikų gerus kelius ar automobilių pramonės laimėjimus bendro negatyvaus režimo vertinimo nekeičia, nes blogio šalyje bet kokia kūryba ir bet kokia veikla galų galiausiai buvo nukreipta blogiui. Ar pastatyta gera autostrada bent kiek gali keisti požiūrį į diktatūrą, jei jos statybai buvo pasitelkiamas prievartinis darbas, o piliečiai kankinami kalėjimuose ir kartu statomos koncentracijos stovyklos? Vokietija supranta savo istoriją, tačiau jos neišsižada ir nepamiršta.
O kaip yra Lietuvoje? Vis dar atsiranda aiškinančių, kad sovietmečiu buvo visai neblogai gyventi, kad visi buvo lygūs, o architektūra ir menas pasiekė aukštumas.. Kaip į tokias kalbas reaguoti bendrapiliečiui, kuris buvo daužomas KGB rūsyje, išvežtas gyvulių vagone į tremtį, iš kurio atimtas visas turtas, kuris už savo pažiūras buvo uždarytas psichiatrinėje ligoninėje, kuriam buvo uždrausta siekti išsilavinimo, neleidžiama skaityti norimos literatūros, klausyti geidžiamos muzikos, keliauti?
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ant Žaliojo tilto stovėjo ideologizuotos skulptūros. Kai pradėjau reikalauti jų pašalinimo, tuoj atsirado gynėjai, aiškinantys apie aukštą meninį lygį. Sutinku, kad Juozas Mikėnas buvo talentingas menininkas, bet jo ideologizuotos skulptūros negali būti atsietos nuo Sistemos. Štai jo sukurta skulptūrinė kompozicija „Besimokantis jaunimas“ idealizuoja tų laikų jaunimą ir mokslą, o juk jaunuoliai buvo verčiami tapti spaliukais ir komjaunuoliais, mokytis dainų apie Staliną, mokytis beprasmių komunizmo tiesų, cituoti Leniną, Marksą, daug kas negalėjo apskritai stoti į universitetą, nes tėvai buvo nelojalūs režimui, buožės ir t.t. Tai ko verta ta melagingą turinį spinduliuojanti skulptūra „Besimokantis jaunimas“?
O kokia taip pat neadekvačiai kultūros paveldu pripažintų Sporto rūmų architektūrinė vertė? Ar padoru žavėtis vantiniu stogu, kai šie rūmai pastatyti ant žydų kaulų, ant vieno iš iškiliausių visų laikų – Vilniaus Gaono kaulų?
Pasauliui prisistatome simboliais
Kol Lietuva vis dar sunkiai susitaria su savo praeitimi, tol sunkiai sekasi laisvai diskutuoti apie dabartį. Mano pasiūlymas dėl kelio ženklų keitimo kyla iš įsitikinimo, kad laisvoje šalyje nėra temų, kuriomis nebūtų galima laisva diskusija. Visi simboliai – tiek akivaizdesnio turinio meno kūrinai, monumentaliosios skulptūros, tiek abstraktūs simboliai, pasireiškiantys tik dizaino ir spalvinių sąskambių skirtumais – turi didelį poveikį visuomenei, jos kultūrai ir nacionaliniam identitetui. Visai neatsitiktinai britai taip griežtai saugo net keistus, atrodo, anachronistinius simbolinius savo identiteto pasireiškimus, pradedant buityje naudojamais matavimo vienetais ir baigiant dviem čiaupais virš kriauklės. Vienas iš svarių argumentų britams palikti ES, buvo pasipiktinimas Briuselio bandymu kištis į jų nacionalinį identitetą išlaikančių simbolių prasmę.
Pavojingas posūkis į kairę ir dešinę. Slaptai.lt nuotr.
Kelio ženklai irgi yra tokie pat simboliai, tai nėra Dievo duotybė, jų dizainas nėra bereikšmis, jis gali turėti skirtumų. Kaip jie atrodys, tai yra tik tos šalies, taip pat ir mūsų šalies apsisprendimas. Nėra jokio privalomumo laikytis sovietinio dizaino stilistikos. Aš siūlau keisti dizainą, būtent todėl, kad mes nesitapatintume su Blogio imperija, kad ir šių, visur esančių ženklų dizainu būtumėm laisvi, lietuviški, o ne postsovietinai. Kad bet kuris vairuotojas, kirtęs Lietuvos – Baltarusijos sieną galėtų pasakyti, čia kitaip! O iki šiol iš Rytų atvykęs žmogus mato, kad skirtingai ženklai yra Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, net ne Lietuvoje.
Kelio ženklai irgi gali būti kitokie
Tarptautinės sutartys numato, kad kelio ženklai visame pasaulyje turi būti funkciškai tokie pat, bet dizainą pasirenka kiekviena šalis. Štai Lietuvoje kelio ženkle raudoni apvadai, reiškiantys draudimą, yra plonos skaisčiai raudonos linijos, o Vokietijoje storos, sodriai raudonos. Lietuvoje mėlyna yra sodrios spalvos, Nyderlanduose tamsios, o Jungtinėje Karalystėje šviesios ir t.t.
Perspėjantis kelio ženklas – laiptai žemyn. Slaptai.lt nuotr.
Visa buvusi Sovietų Sąjunga paveldėjo vienodus kelio ženklus. Lietuva kartu su Rusija, Baltarusija, Ukraina, Moldova ženklus išsaugojo beveik identiškus. Daugiausiai šioje srityje pasistūmėjo Estija, kuri be didelių kalbų nemažai kelio ženklų pakeitė iš esmės. O Lietuvoje net diskusija šia tema kelia įtampų. Kodėl? Viešai pasiūlęs padiskutuoti šia tema daugiausiai dėmesio sulaukiau iš Kremliaus valdomų portalų. Tai jei tai tik funkciniai ženklai, kam plyšauti?
Naujo dizaino sukūrimas ir ženklų keitimas nebūtų brangus, kaip teigia kritikai. Ženklai galėtų būti keičiami tik tuomet, kai jie nusidėvi, kai ateina laikas juos atnaujinti, kai vykdoma kelio rekonstrukcija, keičiamas eismo organizavimas. Nebūtina tai daryti vienu ypu. Taip per keletą metų ar dešimtmetį visas kelių simbolių vaizdas pasikeistų iš esmės.
Esame laisvi spręsti dėl savo šalies, todėl esame laisvi apsispręsti ir dėl kelio ženklų. Ar liekame postsovienėje simbolių erdvėje, ar sukaupsime jėgų būti savarankiški?
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka antradienį patvirtino, kad šalies Valstybės saugumo komitetas (KGB) sulaikė visų keturių Baltarusijos cukraus fabrikų direktorius.
„To Baltarusijoje dar nebuvo. Jie (įmonių vadovai) įkūrė Maskvoje „tarpiklį“ – prekybos namus. Įtaisė ten saviškius. Baltarusiškas cukrus prekybos namams buvo parduodamas pusvelčiui. O tie, padidinę kainą, pardavinėjo jį rinkoje. Skirtumas kyšių pavidalu buvo atiduodamas direktoriams“, – pareiškė antradienį A. Lukašenka, kurį cituoja valstybinė naujienų agentūra „BelTA“.
Prezidentas pridūrė, kad artimiausiomis dienomis Baltarusijos KGB išsamiai papasakos apie šią bylą.
Apie visų Baltarusijos cukraus fabrikų direktorių sulaikymą sužinota sausio pabaigoje. Žiniasklaidos duomenimis, Baltarusijos pareigūnai sulaikė 11 žmonių. Kaip pranešė portalas „tut.by“, sulaikyti Skidliaus cukraus kombinato direktorius Dmitrijus Jegorovas, Gorodėjos cukraus kombinato direktorius Michailas Krištapovičius, Slucko cukraus rafinado gamyklos direktorius Nikolajus Prudnikas ir Žabinkos cukraus fabriko direktorius Viktoras Mironovas.
Taip pat buvo pranešta, kad „cukraus bylos“ figūrantas yra ir Baltarusijos cukraus kompanijos vadovas Dmitrijus Kirilovas.
Dažniausiai žmonės įsijungia į diskusijas viešojoje erdvėje, kai jaučia norą ar pareigą pasidalinti savo įžvalgomis. Kas be ko, neretai čia vyksta ne tik draugiškas apsikeitimas savo nuomonėmis, bet prasideda ir užsitęsia rimti pasistumdymai dėl proteguojamos tiesos didesnio triumfo, diskusijos dalyviams siekiant primesti savo nuomonę vienas kitam, užginčyti oponentą.
Neatmestina, kad ir šių eilučių autoriui galima būtų papriekaištauti dėl kartas nuo karto prasikišančio nekantrumo, užskubant į priekį su savo išvadomis, suabejoti dėl pernelyg staigaus, nesuvaldyto kategoriškumo. Tačiau šįkart, skirtingai nei įprasta, esu pasiryžęs išpažinti savo radikalų nežinojimą, suglumimą, nesugebėjimą atsakyti į klausimą „kodėl“, susidūrus su iracionalių stichijų padiktuotomis situacijomis. Išties kalbu apie tą atvejį, kai klausimas „kodėl“ toli gražu yra ne retorinė figūra, o greičiau nuoroda į racionaliai artikuliacijai pavaldaus pasaulio užbaigą, kai tokio klausimo ištarime tarpusavyje persipina nusiminimas ir sumišimas.
Kodėl Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko pasiūlymas pavasario sesijos metu priimti deklaraciją dėl fakto, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste, nes tuomet krašte vyravo okupacinis režimas, kuris visų pirma ir yra atsakingas už nusikaltimus žmonijai, susilaukė tokios neadekvačiai piktos reakcijos? Štai žinomas, beveik legendinės charizmos žurnalistas daug nesivaržydamas tvirtina, kad komisijos pirmininko Arūno Gumuliausko užmačios pateikti Seimui tokios rezoliucijos projektą rodo apie jo nusiteikimą perrašyti istoriją, imant pavyzdį iš paties Vladimiro Putino https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rimvydas-valatka-musu-bukinanti-ir-buka-lietuviska-valdzia.d?id=83191313.
Kaip matome, žurnalisto sugretinimai plačios apimties ir labai gremėzdiški. Kita vertus, jeigu imtume už gryną pinigą Rimvydo Valatkos ironiškas pastabas, būtume įpareigoti manyti, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta dalyvavo Holokauste, ne kitaip. Ar taip ir turėtume suprasti R.Valatkos nebevaržomą jokių ribų mandrumą? Tačiau net Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, paprastai nepraleidžianti progos pasakyti atžagarų žodelytį bendrapiliečių lietuvių atžvilgiu, TV reportaže užtikrina, kad niekas iš pasaulinės žydų bendrijos niekados netvirtino ir nesiruošia kažką įtikinėti, kad neva Holokauste dalyvavo Lietuvos valstybė ar tauta, neneigiant fakto, kad yra lietuvių, susitepusiu žydu krauju tais baisiais laikais.
O gal yra taip, kad nežiūrint kvalifikacinės normos, kad tauta in corpore nedalyvavo, galima kalbėti apie tautos dalyvavimą nusikalstamose akcijose siauresne kiekybine prasme, manipuliuojant skaičiais, tokiu būdu bandant įpiršti nuomonę, kad lietuvių, susitepusių žydų krauju, yra neapskaičiuojama daugybė? Tarkime, etatinis lietuvių populiacijos nuodėmingumo ekspertas, žydų tautybės lietuvių sąžinės prievaizdas Arkadijus Vinokuras pateikia iš lubų tokius neįtikėtinus neva dalyvavusių žudynėse lietuvių vyrų paskaičiavimus, kad čia pat kyla klausimas – ar nurodytas lietuvių tautybės karo nusikaltėlių skaičius apskritai neviršija to meto lietuvių populiacijos skaitlingumo?
A.Vinokuras tikriausiai taip pat pripažintų, kad lietuvių tauta in corpore nedalyvavo Holokauste, tačiau jo atlikta matematinė redukcija, nori nenori, veda prie išvados, kad kiekybine prasme lietuvių tauta neva dalyvavo žydų žudynėse su kaupu, t. y. net viršydama savo kiekybinius išteklius. Kažkokia nesąmonė, ar ne?
Kažkada esu net taip formulavęs klausimą – kodėl ne lietuviai laimėjo antrąjį pasaulinį karą, jeigu jie, pagal A. Vinokuro apskaičiavimus, tuo metu disponavo tokiomis įspūdingomis apsiginklavusių vyrų pajėgomis, parengtyje laikė ne vieną viską nušluoti savo kelyje pasiruošusią žudikų diviziją?
Bala nematė to A.Vinokuro, rėksmingais pareiškimais bandančio susireikšminti menko, nieko daugiau nesugebančios kaip pūsti melagingus burbulus žmogelio. Netiesioginė, bet labiau įsakmi lietuvių skaitlingo dalyvavimo žydų žudynėse nuoroda turėtų būti tas faktas, kad už būtus ir nebūtus lietuvių nusikaltimus žydų atžvilgiu Izraelio Knesete prieš keletą dešimtmečių atsiprašė prezidentas Algirdas Brazauskas.
Tai labai subtilus klausimas, tiesa? Apie tai būtinai plačiau pakalbėsime kitą kartą, o dabar prabėgomis pastebėsiu tik tai, kad sugebėjimas atsiprašyti už nusižengimus, juolab nusikaltimus, nuoširdi atgaila yra labai puiki katalikiška dorybė, tačiau drauge kyla klausimas – ar turėjo teisę A.Brazauskas atstovauti visos Lietuvos atgailaujančiai sąžinei, pats prieš tai neapvalęs savo sąžinės, neatsiprašęs lietuvių tautos už košmariškus komunistų nusikaltimus? Ar nebūtų pageidautina, kad į tokią šventą vietą kaip Knesetas turėtų teisę atvykti tik visų pirma asmeniškai apsivalę, sąžinės ataskaitą sau pateikę svečiai?
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O gal iš tiesų komunistas yra epochos garbė, sąžinė ir protas, nes už lietuvių tautą labiausiai lengva ranka atsiprašyti yra linkę būtent iš komunistinės praeities atkeliavę personažai, ta proga dėl konteksto prisimenant ir Liną Linkevičių, aną kartą išdegusiomis akimis puolusį atsiprašinėti lenkų nežinia už ką (jaučiu didelį nesmagumą tai primindamas, nes drauge nekvestionuoju nemenkų L. Linkevičiaus nuopelnų ministro poste kituose veiklos baruose). Taigi, kaip atrodo, beliko atsiprašyti tik rusų, siekiant laimėti labiausiai atsiprašinėjančios pasaulyje tautos titulą, tačiau nematau jokių ženklų, kad koks nors kaimyninės šalies atstovas puoselėtų ketinimus atsiprašyti lietuvių tautos už okupacijas, trėmimus, žudymus, fizinį ir moralinį naikinimą, už begėdišką melą, nenuslūgstančias dezinformacijų kampanijas ir klastotes.
O dabar paklauskime štai taip – jeigu niekas nesiruošia teigti, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta dalyvavo Holokauste, kodėl reikėtų nei iš šio, nei iš to Seime priimti deklaraciją, kad Lietuva tokiais savo pavidalais, t. y. kaip valstybė ir tauta, nedalyvavo žudynėse? Tarkime, tik didžiausiam nesusipratėliui galėtų šauti į galvą mintis, kad Seime reikėtų dokumentuoti tokią akivaizdžią duotybę, kad šiandien yra antradienis, o už lango Kaune lynoja. Dar daugiau, – buvęs A.Brazausko patarėjas bando įtikinti TV žiūrovus, kad tokios deklaracijos dėl Holokausto aplinkybių okupuotoje Lietuvoje paskelbimas Seime būtų tik bereikalingas šašo draskymas, didinantis šalies priešų gretas.
Žinia, A.Gumuliausko iniciatyva nėra visai originali, ogi Lenkijoje dar kiek anksčiau užsimota priimti įstatymą, kuriame būtų nurodoma, kad bandymai įpiršti nuomonę, jog Lenkija dalyvavo Holokauste, užtraukia baudžiamąją atsakomybę, tokia veika yra kriminalizuojama. Kaip taip pat visi gerai žinome, dėl tokios tikrai vertos dėmesio ir platesnio diskusinio aptarimo Lenkijos teisininkų formuluotės kilo diplomatinis apsižodžiavimas tarp Varšuvos ir Tel Avivo.
Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas
Kita vertus, negirdėjau jokių užuominų, kad savo ruožtu A. Gumuliausko deklaracijos projekte būtų kabama apie teisinę Lietuvą dergiančių personažų atsakomybę, tačiau tokia deklaracija būtų labai svarbiu moraliniu atsparos tašku, siekiant užkirsti kelią išpuoliams prieš Lietuvą, ypač tokiu atveju, kai Lietuvos juodinimas vyksta remiantis dar KGB pateiktomis anais laikais klastotėmis, KGB budelių sukurptomis pažymomis, o į priekį Lietuvos šmeižikiško užpuolimo akcijose stoja KGB budelių palikuonys, bendražygiai ir bendraminčiai. JAV Lietuvių bendruomenės Taryba (LBT) atkreipia dėmesį į tokių Lietuvą dergiančių akcijų paūmėjimą pastaruoju metu ir kviečia taip pat ir Tėvynėje gyvenančius gentainius reaguoti labiau principingai http://www.propatria.lt/2019/11/violeta-rutkauskiene-kodel-smeiziama.html.
Kas be ko, labai svarbu būtų praplėsti naujosios Lietuvos draugų ratą arba bent nebeaitrinti naujomis aplinkybėmis senų žaizdų, tačiau vis tik pernelyg didelė kaina dėl tokio įsivaizduojamo gėrio būtų savigarbos likučių atsisakymas, taikstymas su melu ir paklusimas reikalavimui atsisakyti savo tautos didvyrių, nesuteršusių lietuvio vardo nusikaltimais žmonijai. Iš tiesų, kyla klausima – kam išvis mums yra reikalinga ta nepriklausomybė, jeigu esame stumiami paklusti svetimai valiai, iš naujo atrasti savo prigimtyje baudžiauninko kompleksus?
Kad ir kaip žiūrėtume, antisemitizmas yra blogis, juolab kyla klausimas – kodėl naujoje Lietuvoje antilietuviškumas tampa vis labiau pozityviai vertinimu nusiteikimu, kodėl toks antilietuviškas nusiteikimas tampa naujosios nomenklatūros atpažinimo kodu ir firminiu ženklu, kitu atveju – mada, kurią siekiama pamėgdžioti, pagal kurią beždžioniaujama net platesniame apie naująją nomenklatūrą besisukiojančių žmonių tarpsluoksnyje?
Žinoma delfi.lt apžvalgininkė antai tvirtino (cituoju iš atminties), kad lietuviškumas jokio savarankiško turinio neturi, geriausiu atveju tai esą yra tik mėšlinos klumpės. Kas be ko, požiūriai į unikalią lietuviško kaimo kultūrą gali būti skirtingi, vienam svarbiausias tokios kultūros akcentas yra mėšlinos klumpės, kitam – Lietuvos kaimas gali pasivaidenti, iškilti iš vaizduotės gelmių kaip Karalių pasaka. Vizijos taip pat būna ne vienodai talpios. Bet kuriuo atveju visi mes esame didesniu ar mažesniu laipsniu mėšlini: vieni savo klumpėmis, kiti – liežuviu.
1909-aisiais tapyto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka” fagmentas
Labiausiai nesmagu bent man šiame kontekste yra paminėti tą patį R. Valatką, kūrybingą žmogų, žurnalistą – tikrą profesionalą ir Redaktorių nuo Dievo (kaip atrodo bent man), kuris nurodytame anksčiau straipsnelyje taip pat su netramdomu sarkazmu skelbia, kad visas lietuviškumas susiveda į cepelinus ir kugelį, taigi į du lietuviškos virtuvės patiekalus, kurie yra nelietuviškos prigimties.
Nepulsiu tvirtinti, kad yra dvi Lietuvos – pirmoji ir antroji. Kaip atrodo bent man, greičiau yra taip, kad vienoje ir toje pačioje Lietuvoje vyrauja du paraleliniai pasauliai, jeigu norite, du eonai t. y. Žemės gyventojų Lietuva ir paralelinė beždžionių planeta, atsiradusi išgalvoto pavyzdžio pamėgdžiojimo utilitariniais sumetimais pagrindu.
Naujoji Lietuvos nomenklatūra ir yra besisukanti Lietuvos orbitoje beždžionių planeta.
