Kinijos karinė galia. Youtube.com
Kinija liepė tarptautinėms bendrovėms nutraukti ryšius su Lietuva, kitaip joms gresia pašalinimas iš Kinijos rinkos, naujienų agentūrai „Reuters“ sakė aukštas vyriausybės pareigūnas ir pramonės organizacija.
Praėjusį mėnesį, Taivanui atidarius atstovybę Vilniuje, Kinija apribojo savo diplomatinius santykius su Lietuva. Praėjusių metų lapkritį Lietuvos valdančioji koalicija susitarė paremti, pasak jos, Taivano „kovotojus už laisvę“, todėl kilo pavojus jos santykiams su Kinija.
Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas žiniasklaidai Wang Wenbinas ketvirtadienį pareiškė, kad Kinija laikosi tarptautinių prekybos taisyklių, ir dar kartą sukritikavo Lietuvą dėl jos pozicijos Taivano atžvilgiu.
„Tai sudarė klaidingą įspūdį, kad Taivanas yra atskirtas nuo Kinijos, padarė didelę žalą Kinijos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui ir tapo grėsmingu precedentu tarptautinėje bendruomenėje, – sakė jis. – Kinija tvirtai gins savo suverenitetą, teritorinį vientisumą ir esminius interesus“.
Lietuvos tiesioginė prekyba su Kinija yra nedidelė, tačiau jos į eksportą orientuotoje ekonomikoje veikia šimtai įmonių, gaminančių tokius produktus kaip baldai, lazeriai, maisto produktai ir drabužiai, skirti tarptautinėms bendrovėms, kurios parduoda juos į Kiniją.
„Jie (Kinija) siunčia žinutes tarptautinėms bendrovėms, kad jei jos naudos detales ar gaminius iš Lietuvos, joms nebebus leista parduoti savo produktų Kinijos rinkoje ar ten gauti reikiamų resursų, – agentūrai „Reuters“ sakė Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas. – Matėme, kad kai kurios bendrovės nutraukė sutartis su Lietuvos tiekėjais“. Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jis neįvardijo nei bendrovių, nei nukentėjusių tiekėjų.
Lietuvos pramonininkų konfederacija, atstovaujanti tūkstančiams Lietuvos įmonių, patvirtino, kad Kinija ėmėsi priemonių prieš kai kurias tarptautines bendroves, kurios perka prekes iš Lietuvos tiekėjų.
„Šią savaitę pirmą kartą matėme tiesioginį Kinijos spaudimą tiekėjui atsisakyti lietuviškų prekių, – sakė konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius. – Anksčiau sulaukdavome tik grasinimų, kad taip gali nutikti, dabar jie tapo realybe“.
„Mums skaudžiausia, kad tai Europos bendrovė, – sakė V. Janulevičius, turėdamas omenyje tarptautinę bendrovę. – Daug Lietuvos įmonių yra tokių bendrovių tiekėjos“.
Jis taip pat neįvardijo nė vienos įmonės.
Lietuva svarsto galimybę įsteigti fondą, kuris apsaugotų vietos įmones nuo Kinijos atsakomųjų veiksmų, „Reuters“ sakė aukštas vyriausybės pareigūnas.
Lietuvos vyriausybė tariasi su įmonėmis, kurioms yra pavojus nukentėti nuo šio ginčo su Kinija, dėl galimos finansinės paramos, pavyzdžiui, paskolų, sakė pareigūnas.
Lietuva taip pat kreipėsi į Europos Komisiją prašydama paramos.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis laiške, kuris šios savaitės pradžioje buvo išsiųstas aukščiausiems Komisijos pareigūnams ir su kuriuo susipažino „Reuters“, prašė paramos siekiant atremti Kinijos veiksmus.
Mantas Adomėnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Europos Komisija reagavo pareikšdama, kad „ES yra pasirengusi pasipriešinti bet kokio pobūdžio politiniam spaudimui ir prievartos priemonėms, taikomoms bet kuriai valstybei narei“.
„Kinijos dvišalių santykių su atskiromis ES valstybėmis narėmis raida turi įtakos ES ir Kinijos santykiams apskritai“, – sakoma EK pareiškime.
Oksfordo universiteto Kinijos centro atstovas George‘as Magnusas, paprašytas pakomentuoti Kinijos veiksmus, sakė, kad nors Kinija „nuolat grasina, kad išmėtys žaislus iš vežimėlio“, vis dėlto tai, kad ji taikosi į trečias šalis, t. y. tarptautines bendroves, yra neįprasta ir anksčiau to nėra buvę.
M. Adomėnas teigė, kad Kinijos valdžios institucijos taip pat ima varžyti eksportą į Lietuvą, be kita ko, stabdydamos eksporto kreditų garantijas Lietuvos importui iš Kinijos.
„Tai palietė maisto produktus, lazerius, žaliavas, vaistus, baldus, drabužius“, – sakė jis „Reuters“. – Mes nepasiduosime šiam spaudimui. Ką mes nuspręsime daryti, vadindami Taivaną Taivanu, tai Lietuvos, o ne Pekino reikalas“.
Jau esu minėjęs, jog Lietuva, ėmusi flirtuoti su Taivanu apeidama Kiniją, grubiai sulaužė savo 1991-aisiais metais pasirašytą sutartį su Pekinu. Prieš tris dešimtmečius sudarytame dokumente niekieno neverčiami, gera valia, būdami sveikos nuovokos įsipareigojome su Taivanu bičiuliautis tik Kinijos valdžiai leidus. Akivaizdu, jog ši nuostata dabar sulaužyta.
Taip pat visuomet pabrėžiu: nesu Kinijos gerbėjas. Diktatūros, autoritariniai režimai, komunistinės valdžios – šių eilučių autoriui toks jovalas nepriimtinas. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio klausiu, kokią mintį peršame aplinkiniams, jei nepaisome savo pačių sudarytų žaidimo taisyklių? Kodėl, vaizdžiai tariant, Vladimiras Putinas šiandien privalo laikytis prieš tris dešimtmečius Michailo Gorbačiovo ar Boriso Jelcino pasirašytų sutarčių, jei anūkas G. Landsbergis laužo tai, dėl ko prieš trisdešimt metų įsipareigojo jo senelis prof. Vytautas Landsbergis (1991-aisiais Lietuvai vadovavo prof. V.Landsbergis).
Prie kinietiškos temos jau nebenorėjau grįžti. Jos vėl imtis paskatino konservatorių organizuota diskusija „Globalus dėmesys Lietuvos užsienio politikai: ar kautis už vertybes apsimoka?“ Minėtame renginyje ekspremjeras Andrius Kubilius nesutiko su kritika, adresuota G. Landsbergio vedamai Lietuvos užsienio politikai. A. Kubiliaus manymu, mėgėjiška yra ne dabartinė Lietuvos diplomatija, pastaruoju metu pritraukusi pasaulio dėmesį dėl kilusio konflikto su Kinija, bet būtent politinių oponentų žeriama kritika. Esą Lietuvos užsienio politikos kryptis Baltarusijos ir Kinijos atžvilgiu turi labai aiškų praktinį elementą ir puikiai atliepia esminius Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Pavyzdžiui, Lietuvos politika dėl Taivano pritraukė gyvybiškai svarbų JAV dėmesį (apie tai skelbiama agentūroje ELTA).
Europarlamentaras Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sutinku, Lietuvos nacionalinio saugumo siekiai teisingi – tegul demokratijos siena Europos žemyne baigiasi ne trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus, bet persikelia žymiai toliau į rytus. Mat demokratinės valstybės nekariauja, nepuldinėja kaimynių.
Bet sutarčių laužyti vis tik nevalia. Sutartys ne laužomos, jos denonsuojamos. Reikėjo su Taivaniu flirtuoti civilizuotai – informuojant Pekiną, kodėl keičiasi Lietuvos požiūris į „Taivaną kaip neatsiejamą Kinijos dalį“. Nes sutarčių laužymas ne visuomet skatina demokratinius pokyčius. Sutarčių nepaisymas kartais provokuoja pačius tikriausius karus.
O ir argumentai, jog Lietuva pykstasi su Kinija norėdama bet kokia kaina įsiteikti JAV, – ne itin graži, ne itin padori. Žinoma, Lietuvai gyvybiškai svarbu, jog Amerika nepaliktų be savo globos Baltijos šalių. Bet jei ponas A. Kubilius – gilus, rimtas politikas, jis turėtų taip pat klausti, o kas nutiks, jei Vašingtonas ir Pekinas vis tik susitars nekonfrontuoti dėl Taivano? Atsakymas akivaizdus: Lietuva liksianti kvailio vietoje. O juk greičiaisiai amerikiečiai su kiniečiais ras kompromisų dėl Taivano.
Atvirai sakant, į šiandieninę JAV užsienio politiką reikia žiūrėti itin atidžiai. Pirma, Amerika išsirinko itin garbaus amžiaus prezidentą, kuris akivaizdžiai per senas užimti svarbias pareigas. Todėl nėra lengva supaisyti, kas išties vadovauja Amerikai, kas dedasi Kongrese ir Senate. Atkreipkime dėmesį vien į tai, kodėl Amerikos Centrinės Žvalgybos (CŽV) bosas neseniai buvo nyvykęs į Maskvą ir ten susitiko su Rusijos slaptųjų tarnybų vadovais. Viešėjo ne vieną, o dvi paras. Tokie susitikimai JAV ir Rusijos istorijoje – labai reti. Juolab keista, kad CŽV vadovas Rusijos slaptąsias tarnybas pavadino JAV partnerėmis. Tokių drastiškų pareiškimų CŽV vadovai anksčiau niekad nėra skelbę. Tiesa, po teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone būta pareiškimų, jog Amerikos Federaliniam tyrimų biurui Rusijos žvalgybos suteikė svarbių žinių. Bet FTB (vidaus reikalai) – ne CŽV (užsienio žvalgyba). CŽV niekaip negali būti SVR, FSB ir GRU partnere.
Viešojoje Ukrainos informacinėje erdvėje gausu pastebėjimų, jog Vašingtonas slapta derasi su Maskva, kad ši netrukdytų Amerikai tramdyti Kinijos. O V.Putinas, supratęs galįs išpešti naudos, ėmė kelti savus reikalavimus. Maždaug taip: jei norite mūsų neutralumo Kinijos atžvilgiu, užmerkite akis į tai, kai pulsime Ukrainą. O jei V. Putino apetitai – dar didesni? Gal dėl to ir planuojami nauji JAV prezidento Joe Bideno ir Vladimiro Putino susitikimai?
A.Kubiliaus pagyrimai su Kinija besipykstančiam Vilniui stebina dar ir todėl, kad iš jo pareiškimų galima susidaryti įspūdį, esą Lietuva – demokratiška šalis. Būtų kvaila tvirtinti, jog Lietuvoje nėra demokratijos, neva čia negerbiamos žmogaus teisės bei nesilaikoma įstatymų. Tačiau demokratijos etalonu Lietuvos tikrai nevadinčiau.
Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto
Kai Lietuvai dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikia, ji užmerkia akis į grubiausius demokratijos pažeidimus. Akivaizdus pavyzdys – Armėnija. Milžiniškai Kinijai akis draskome, o štai per Rytų partnerystės programas globojamai Armėnijai visus pastaruosius tris dešimtmečius neištarėme nė vieno priekaišto. Nepriekaištavome nei 1988 – 1994-aisiais, kai Armėnija okupavo pagal tarptautinę teisę Azerbaidžanui neabejotinai priklausantį Kalnų Karabachą, kankino karo belaisvius, paversdama juos arba įkaitais, arba pačiais tikriausiais vergais. Nepriekaištavome Armėnijai tuomet, kai ji pastaruosius tris dešimtmečius Kalnų Karabache niokojo azerbaidžanietiškus kultūros, religijo, istorijos paminklus, barbariškai kirto senąsias girias, barbariškai prekiavo Kalnų Karabacho žemėse esančiais gamtos ištekliais. Nepriekaištavome ir 2020-ųjų rudenį, kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius azerbaidžanietiškus Giandžos, Tertero, Bardos miestus.
Dabartinis Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis elgiasi labai panašiai, kaip ir jo pirmtakai. Armėnija neskuba atiduoti Azerbaidžanui žemėlapių, kuriuose užfiksuoti Karabache minų laukai, dėl to žūsta ne tik azerbaidžaniečių kariai, bet ir civiliai. Tačiau negirdėjau, jog G. Landsbergis būtų dėl šito kritikavęs Armėnijos valdžią. Armėnijoje gausu jėgų, kurios grasina pradėti naują karą dėl Karabacho, baugina pradėsiančios rengti teroro aktus, tačiau neteko girdėti, jog Lietuvos URM šefas perspėtų oficialųjį Jerevaną atsisakyti teroristinių išpuolių, nes, kad ir kaip Jerevanas bepyktų, o Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija.
Armėnija nori naujo karo?
O gal Lietuvos URM nežino, kad šių metų lapkričio 13 dieną prie Šušos į azerbaidžaniečių karių pusę Dašalty poste buvo sviesta granata? Ją sviedė 1975 metais gimęs Norair Mirzojan. Išpuolių, kai armėnų separatistai šiandien apšaudo arba apmėto granatomis azerbaidžanietiškus objektus, – gausu. Visų nebespėju fiksuoti. Tai šen, tai ten žūsta keli arba keliolika azerbaidžaniečių civilių, karių. Lietuva šias atakas rengiančių fanatikų nepasmerkė. O štai armėnų blogeriui Romanui Bagdasarianui, kuris savo socialiniuose tinkluose demaskuoja Karabachą pastaruosius kelis dešimtmečius valdžiusį armėnų klaną dėl korupcijos (pasistatė prabangias vilas, pirko brangius automobilius, nemokėjo mokesčių, iš Vakarų kaulino pinigų neva labadarai, tačiau tuos pinigus grūdosi sau į kišenes), – nepasakė nė menkiausio ačiū. Bet juk šis blogeris perspėja: „armėnai neturėtų kariauti su azerbaidžaniečiais tik tam, kad armėnų generolai dar labiau praturtėtų“. Lietuva drąsiai gina Baltarusijos, Gruzijos (Sakartvelas) veikėjus, kurie keikia savus finansinius aferistus, sukčius. Dėl principingo Armėnijos blogerio – visai kita mūsų laikysena. Tyla.
Ypač netaktiškai pasielgėme, kai neprisiminėme 1991-ųjų lapkričio 20-osios. Tądien virš Garakendo kaimo Chodžavendo rajone buvo numuštas sraigtasparnis MI-8, kuriuo skrido dvidešimt du žūmūs, įtakingi Azerbaidžano politikai, kariškiai, žurnalistai. Lietuva nutylėjo šią prieš trisdešimt metų nutikusią tragediją, nes raketą į sraigrasparnį paleido armėnų separatistai?
Taigi nuoširdžiai nesuprantu, kodėl tokie skirtingi lietuviški reikalavimai Kinijai ir Armėnijai? Kinijai neleidžiame nė pyptelėti, o Armėnijai atleidžiame viską.
LPK viceprezidentas Arūnas Laurinaitis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Arūnas Laurinaitis sako, kad Kinijos sprendimas užverti savo sienas Lietuvos verslui santykius su didžiausia Azijos ekonomika užmezgusioms bendrovėms sudavė skaudų smūgį. Jo nuomone, kalbos, esą to pasekmės nebus reikšmingos Lietuvos ekonomikai, neatspindi realios verslo padėties.
Ketvirtadienį portalas 15min. paskelbė, kad Lietuvos verslininkai negali išmuitinti prekių Kinijoje, nes ši išbraukė Lietuvą iš šios šalies muitinės sistemos.
„Verslui yra skaudu dėl tos situacijos, kuri šiuo metu įvyko. Ekonomistai arba politikai bando pasakyti, kad skaičiai, kurie buvo su Kinija, yra nereikšmingi dėl eksporto ar importo, tačiau tie žmonės užmiršta, kad ir vieno žmogaus atleidimas įmonėms jau yra problema. Atrodo kalbame nedideliais skaičiais, tačiau tie nedideli skaičiai paliečia dideliu mastu kai kurias įmones“, – „Žinių radijui“ pirmadienį teigė A. Laurinaitis.
LPK viceprezidento teigimu, kai kurioms įmonėms šis Kinijos žingsnis gali būti lemiamas – jos turės užsidaryti arba bankrutuoti.
A. Laurinaitis pažymėjo, kad siekiant to išvengti, dalis verslų jau kuriasi kaimyninėse valstybėse ir toliau stengiasi plėtoti prekybinius ryšius su Kinija. Tai, anot jo, neigiamą įtaką mažina, tačiau verslas dėl to susiduria su papildomais iššūkiais.
„Kadangi verslas turi galvoti apie ateitį, matydamas tą situaciją, kuri vyksta su Kinija, verslas turi galvoti, kaip išgyventi, ir kai kurios bendrovės jau iš anksto steigiasi užsienio šalyse – Latvijoje, Lenkijoje ar Vokietijoje, priklausomai nuo to, kokios medžiagos, žaliavos (importuojamos arba eksportuojamos į Kiniją – ELTA) arba kokie santykiai yra su Kinija. Todėl tas smūgis, kuris galėjo ateiti tiesiai į Lietuvą, mažėja. Tačiau tie žingsniai sukuria papildomų problemų verslui, kadangi naudojantis tarpininkais atsiranda papildomi kaštai ir didesnis laikas, kad tas įvyktų, o tam reikalingi didesni pinigų kiekiai“, – nurodė A. Laurinaitis.
Pramonininkų atstovo įsitikinimu, didelę žalą verslas patirs dėl to, kad seniau pati valdžia skatino plėtrą į Kiniją, tad gali prarasti brangiai kainavusias investicijas.
„Ta problema nėra tokia maža, kadangi verslas patikėjo politikais prieš 8 ar 10 metų, kad Kinija yra viena iš prioritetinių rinkų. Tą valstybė nustatė, kad verslas nesiblaškytų po visą pasaulį ir žinotų, kur gali turėti politinį palaikymą ir valstybės finansinius resursus bei finansinį palaikymą. Verslas pradėjo eiti į Kiniją ir tam išleido pakankamai daug lėšų“, – pastebi A. Laurinaitis.
Didelė įtampa tarp Kinijos ir Lietuvos atsirado po to, kai Vilniuje lapkričio viduryje oficialiai pradėjo veikti Taivaniečių atstovybė.
Lietuvos sprendimas leisti atidaryti atstovybę, kurios oficialiame pavadinime yra žodis „Taivanas“, įsiutino šią komunistinę valstybę, kuri Taivaną laiko maištaujančia savo provincija.
Pekinas kitų valstybių veiksmus, kurie faktiškai ar simboliškai stiprina Taivano nepriklausomybę, laiko kišimusi į Kinijos vidaus reikalus ir prieštaravimu „Vienos Kinijos principui“.
Protestuodama dėl Taivano Vilniuje įsteigtos atstovybės, Kinijos užsienio reikalų ministerija oficialiai jau pakeitė diplomatinių santykių su Lietuva lygį – nuo ambasadoriaus iki laikinojo reikalų patikėtinio.
Pekinas teigia, kad Lietuva „atsisakė savo politinio įsipareigojimo, prisiimto užmezgant diplomatinius santykius“ su Kinija.
Finansų ministrės Gintarės Skaistės teigimu, didelio smūgio dėl Kinijos veiksmų Lietuvos ekonomika ir verslas nepatirs, kadangi Lietuvos eksportas į šią šalį sudaro tik 1 proc.
Prisimenu rusų rašytojo Michailo Velerio viešojoje erdvėje skelbtą komentarą, kuo skiriasi protingas žmogus nuo kvailio. Plunksnos meistras M. Veleris pastebėjo, jog kvailys visuomet regi tik vieną pusę, o išmintinga asmenybė mato daug spalvų ir atspalvių.
Mano supratimu, – puikus patarimas mums visiems. Imkime kad ir Lietuvos – Kinijos – Taivanio santykius. Negalima į šį trikampį žvelgti vien per demokratijos ir žmogaus teisių prizmę. Laisvės ir teisės – labai svarbus argumentas. Bet svarbūs ir kiti požiūriai. Privalu juos visus matyti. Teritorinio vientisumo klausimai – ne mažiau aktualūs.
Taigi, 1991-aisiais metais, užmegsdama diplomatinius santykius su Pekinu, Lietuva pasirašė deklaraciją, kurioje teigiama (cituoju iš atminties): „oficialusis Vilnius pripažįsta Kinijos Vyriausybę kaip vienintelę teisėtą Kinijos ir Taivanio, kaip neatsiejamos Kinijos teritorijos, Vyriausybę. Lietuvos Vyriausybė įsipareigoja neužmegzti ir neskatinti jokių oficialių santykių su Taivaniu“.
Jei Lietuva tikrai 1991-aisiais brūkštelėjo parašą ant šių popierių, tai šiandien, flirtuodami su Taibėjumi, Taivanio sostine, mes elgiamės nesąžiningai. Kai Lietuvai verkiant reikėjo Kinijos politinio pripažinimo, sutikome su visomis sąlygomis, o dabar, kai atkutome, sustiprėjome, spjauname į savo vos prieš tris dešimtmečius duotus pažadus? Nejaugi Kinija neteisi, kai kaltina lietuvius nepatikimumu, mat nesilaikome savų įsipareigojimų? Lietuvoje yra, žinoma, politikų, politologų, žurnalistų, kurie įsitikinę, jog išmesdami į šiukšlių kibirą 1991-ųjų sutartį su kiniečiais, mes demonstruojame pačios aukščiausios prabos padorumą – giname laisves. Štai kas dabar, pasirodo, svarbiausia ir madingiausia – visur ir visada ginti laisves.
Kinijos žemėlapis
Tačiau, prisimenant M.Velerį, patarčiau žvelgti plačiau: rodydami meilę demokratijai mes tuo pačiu metu visam pasauliui demonstruojame, kad mūsų duotas žodis – nieko nevertas. Lietuvos informacinėje viešojoje erdvėje gausu pasiteisinimų: esą Kinija su mumis nenutrauks visų santykių, nes jai pačiai tai būtų nenaudinga; esą Kinijos galimybė nubausti Lietuvą – minimali. Pavyzdžiui, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė portalui LRT duotame interviu teigia, esą Kinija labiau loja nei kanda. Lietuvos bičiulis Edwardas Lucasas (Europos politikos analizės centro CEPA viceprezidentas) straipsnyje „Tigrų medžioklė“ (BNS) atkreipia dėmesį, kad Lietuvos elgesį nesutikti su oficialia Pekino doktrina absoliučiai palaiko JAV, panašiai elgiasi Čekija, ir čekai – vis dar sveiki ir gyvi, tad ir Lietuvai nėra ko bijoti.
Jei esame saugūs – džiugu. Tai – gyvybiškai svarbus argumentas. Bet vis tiek lieka neatsakyta į klausimą: ar 1991-aisiais Lietuva žadėjo nedraugauti su Taivaniu?
Nesu iš tų, kurie įsikalę sau į galvą, girdi, niekas šiame Pasaulyje nesikeičia. Per pastaruosius tris dešimtmečius išties daug pasikeitimų. Visi matome: gausu kardinalių pokyčių. Tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tad ir 1991-ųjų sutartis su Pekinu galbūt senstelėjo. Tačiau tuomet oficialusis Vilnius turėjo į Pekiną siųsti oficialią delegaciją, kurios užduotis – kiniečiams paaiškinti lietuviškuosius argumentus. Informuodama Kiniją mūsų šalis būtų atrodžiusi bent jau mandagi: perspėjome, paaiškinome, atsiprašėme. Dabar gi lietuvių draugystė su Taivanu kiniečiams primena perkūną iš giedro dangaus. O aplinkinės šalys, įskaitant mūsų keikiamas Rusiją ir Baltarusiją, žvelgdamos į lietuvių kūliaversčius dėl Kinijos – Taivano tarpusavio santykių, užrašų knygutėje pasižymėjo: lietuviai – iš tų, kurie, susiklosčius specifinėms aplinkybėms, nusispjauna į savo įsipareigojimus. Vaizdžiai tariant, politinės prostitutės – težiūri, iš kur vėjas pučia.
Man regis, Lietuva pasirinko pavojingą kelią. Jei mes taip lengvai pamirštame savus įsipareigojimus, ar nenutiks taip, kad ir kiti pamirš mums duotus pažadus? Kuo dažniau ir garsiau NATO vadovybė tvirtina, jog Baltijos šalys, iškilus pavojui, bus neabejotinai ginamos, tuo mane apima didesnis nerimas. Šių eilučių autoriui įtarimų kelia visi, kurie itin dažnai ir itin garsiai deklaruoja ištikimybę. Jei vyras žmonai šimtus sykių kartoja „myliu, myliu, myliu“, ar tik jis neturi meilužės?
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Lietuvai ir Lenkijai šiuo metu ramybės neduoda nelegalūs migrantai. Akivaizdu, kad mes turime teisę ginti savo sienas visais įmanomais būdais. Net ir nagais bei iltimis. Bet kiek daug pasipiktinimų, jog mums griežtomis priemonėmis gintis nevalia?! Mums perša klaidingą nuostatą – nusikaltėlį tramdyti privalu tik švelniais, draugiškais būdais. Bet nepaaiškinama, ką vertėtų daryti, jei į Lietuvą veržiamasi neteisėtai, jėga ir klasta, grubiai ir brutaliai, niekšiškai prisidengiant vaikais ir moterimis? Mus bando suklaidinti, apgauti, demoralizuoti: esą jei nusikaltėlis – agresyvus, tuomet privalu, deja, atsitraukti tenkinant visas jo užgaidas.
Būsiu atviras: jau baugu fiksuoti visus Europos Sąjungos vadovų vėlavimus reaguojant į kritines situacijas – tų vėlavimų susikaupė užtektinai. Jau nemalonu žiūrėti, kaip ES biurokratai iš tribūnų iškilmingai skelbia, deklaruoja, remia – juk tai tik deklaratyvūs lozungai ir popieriniai dokumentai. Tikrasis gyvenimas – visai kitoks. Tik pabandyk pavėluot sumokėti mokesčius, apmokėti sąskaitas už šilumą, dujas, vandenį, išvežtas šiukšles, – iškart griebs už gerklės anstoliai. Pavėluok į redakciją atsiųsti straipsnį – vėl būsi nubaustas. O štai vėluojantiems Briuselio ir Strasbūro biurokratams – jokių sankcijų ir baudų, jokio galvos skausmo. Vos tik prireikia jų pagalbos, jie išdidžiai sušunka: mes labai norėtume ištiesti pagalbos ranką, bet štai įstatymai draudžia skirti lėšų valstybinės sienos statybai. Arba: kad pažeidžiamos lietuvių ir lenkų teisės turėti valstybę, į kurią negalėtų bet kas ir bet kaip įžengti, – gausioms žmogaus teisių gynimo organizacijoms nė motais, joms terūpi, kad nebūtų pažeistos nelegalių migrantų teisės į geresnį ir sotesnį gyvenimą…
Rūpi žodžio laisvė ir teisybė. Slaptai.lt fotografija
Lietuvai nepakenktų vėl prisiminti 1990-aisiais išleistą Petro Dirgėlos knygą „Tranų pasaulyje“. Minėtame esė rašytojas tvirtino, jog Lietuva privalo būti itin teisinga ir sąžininga su visais be išimties, jei nori išlikt saugi ir gyva. Man regis, rašytojas P. Dirgėla (mirė 2015-aisiais) omenyje turėjo tai, jog Lietuvai verkiant reikia ieškoti įtakingų, galingų užtarėjų, bet ji neturėtų aklai paklusti visiems jų planams. Lietuva galinti remti tik tai, kas neabejotinai teisinga. Vardan savo paties saugumo. Nes tik elgdamasi ypatingai teisingai ji galinti reikalauti absoliutaus teisingumo iš kitų.
Tikėtis objektyvaus, nešališko žvilgsnio iš Kinijos mes jau nebegalime. O ir Vašingtonas širdies gilumoje galbūt nerimauja: ar nenutiks taip, kad, kardinaliai pasikeitus jėgų pusiausvyrai, lietuviai lengvai išsižadės susitarimų su JAV? Lygiai taip pat, kaip 2021-aisiais pamynė 1991-ųjų susitarimus su Kinija…
Europarlamentaras Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ekspremjeras Andrius Kubilius nesutinka su oponentų kritika Gabrieliaus Landsbergio vedamai ir vertybine pramintai Lietuvos užsienio politikai. Jo teigimu, mėgėjiška yra ne dabartinė Lietuvos diplomatija, pastaruoju metu pritraukusi pasaulio dėmesį dėl kilusio konflikto su Kinija, bet būtent politinių oponentų žeriama kritika.
Politiko manymu, Lietuvos užsienio politikos kryptis Baltarusijos ir Kinijos atžvilgiu turi labai aiškų praktinį elementą ir puikiai atliepia esminius Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Jo teigimu, Lietuvos politika dėl Taivano padėjo pritraukti gyvybiškai svarbų JAV dėmesį, o užimta laikysena Baltarusijos atžvilgiu yra pagrįsta nacionalinių interesų „alfa ir omega“ – siekiu, kad per demokratijos revoliuciją Baltarusijoje demokratijos pasienis būtų nustumtas šimtus kilometrų nuo Vilniaus į rytus.
Penktadienį konservatorių organizuotoje diskusijoje „Globalus dėmesys Lietuvos užsienio politikai: ar kautis už vertybes apsimoka?“ A. Kubilius teigė pasigendąs iš kritikų konkretumo, apibrėžtų idėjų, todėl, jo nuomone, ne Lietuvos dabartinės užsienio politikos praktika, bet oponentų kritika yra mėgėjiška.
„Ne užsienio politika yra mėgėjiška, bet, tam tikra prasme, kritika yra mėgėjiška“, – vykusioje diskusijoje pabrėžė europarlamentaras A. Kubilius.
Kita vertus, pasak jo, kritikos susilaukianti G. Landsbergio vedama vadinamoji vertybinė užsienio politika iš tiesų yra ir pragmatinė. Pragmatiškumą, leidžia suprasti konservatorius, įrodo esminis Lietuvos nacionalinio saugumo siekis – tai, kad demokratijos siena Europos žemyne baigtųsi ne trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus, o persikeltų žymiai toliau į rytus Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
„Tai yra mūsų visų interesų alfa ir omega. Nes demokratijos tarpusavyje nekariauja – bent jau taip galima pasakyti iš esmės pažiūrėjus į istoriją. Mums tai yra istorinė pamoka, kad, jeigu neturime normalių kaimynų į rytus, tai dažniausiai nukenčiame mes patys. Todėl mūsų tikslas yra siekti, kad, visų pirma, pati Baltarusija, kad joje demokratijos revoliucija pasiektų pergalę“, – teigė politikas.
„Įsivaizduokime, kad demokratijos siena eina ne 30 kilometrų nuo Vilniaus, o ties Smolensku, 400 kilometrų nuo Maskvos. Tad šitoje vietoje aš matau didžiulį interesą pasiekti tokį rezultatą. Kai kas tai vadina vertybine politika, nes prarandame biznį Baltarusijoje. Bet jeigu taip įvyktų, įsivaizduokite kokią turėtume pragmatinę naudą. Ir tie patys ekonominiai, politiniai santykiai su ta pačia demokratine Baltarusija būtų visiškai kitokie“, – sakė A. Kubilius, pažymėdamas, kad analogiškai būtų galima vertinti ir politiką Rusijos klausimu.
„Nematau priežasčių, kodėl ilgainiui tokios permainos negalėtų prasidėti Rusijoje“, – teigė politikas.
Panašiai A. Kubilius aiškino ir kritikos susilaukusią Lietuvos politiką Kinijos ir Taivano atžvilgiu.
Europarlamentaras teigė, kad vienas didžiausių strateginių Lietuvos užsienio politinių uždavinių yra išlaikyti JAV geopolitinį buvimą Europos žemyne, taip padedant siekti demokratinės plėtros į rytus. Todėl, samprotavo A. Kubilius, Lietuvos laikysena Taivano atžvilgiu yra vienas iš labai protingos politikos instrumentų.
„Norint iš tikrųjų turėti JAV dėmesį, mūsų santykių su Taivanu stiprinimas yra vienas iš labai protingos politikos instrumentų. Mums Taivanas ir taip rūpi, bet kartu jis duoda ir didžiulį rezultatą“, – teigė A. Kubilius.
„Mūsų pozicija dėl Taivano yra labai reikšminga, ir vėlgi tai yra ne tik vertybinė pozicija, bet turinti ir labai didelių pragmatinių, naudingų Lietuvai pasekmių“, – teigė A. Kubilius.
A. Januška: dėl Taivano Lietuva tapo pasaulio „žvaigždute“
Panašiai kaip A. Kubilius, akcentus dėl Lietuvos užsienio politikos dėliojo ir diskusijoje dalyvavęs signataras Albinas Januška. Diplomato nuomone, reikia įvertinti tai, kad konfliktą su Kinija sukėlusi laikysena Taivano atžvilgiu leido pritraukti JAV dėmesį. O tai, jo teigimu, saugumo garantas Lietuvai.
„Amerikos dėmesys Lietuvai šiandien yra didžiausias saugumo garantas, kurį gauname. Tai yra ir pragmatinis interesas“, – diskusijoje kalbėjo A. Januška.
„Akivaizdu, kad, iš vienos pusės, tai yra vertybiniai dalykai – už demokratiją, už tai, kad Taivanui nebūtų grasinama. Tačiau, iš kitos pusės, yra ir pragmatinis Lietuvos interesas, nes per tai mes tapome tam tikra pasaulio „žvaigždute“. Esame Amerikos dėmesio centre, ir tai yra ypač svarbu, kai Kremlius šiandien grasina Ukrainai okupacija“, – teigė jis.
Penktadienį Signatarų namuose vyko diskusija apie globalų dėmesį, skirtą Lietuvos užsienio politikai, kurioje ekspertai aptarė vertybinės politikos naudą ir pragmatiškumą bei pateikė savo įžvalgas apie Rytų partnerystės politiką, JAV bendradarbiavimą su Lietuva ir ateities globalias užsienio politikos tendencijas.
Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos žydų bendruomenė su nuostaba ir susirūpinimu stebi Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovo spaudai pranešimus, esą žydai ir kitos Lietuvos tautinės mažumos čia, Lietuvoje, kenčia nuo „rimtos diskriminacijos“ ir priespaudos.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky teigimu, nors tarp žydų bendruomenės ir Lietuvos valdžios institucijų vyksta atviras ir laisvas dialogas dėl praeities įamžinimo ir kitų skaudžių istorinių aspektų, susijusių su Holokaustu, bendruomenė griežtai atmeta bet kokius kaltinimus, esą žydai Lietuvoje šiandien patiria diskriminaciją.
„Lietuva yra demokratinė šalis, gerbianti savo piliečius žydus ir užtikrinanti visų savo piliečių teises. Galbūt kartais turime skirtingas nuomones apie Antrojo pasaulinio karo metais nacių ir jų vietinių kolaborantų sunaikintą arba negrąžintą mūsų paveldą bei turtą, tačiau esame aktyvi laisvos ir demokratinės Lietuvos visuomenės dalis. Mūsų šalyje laisvai reiškiame savo nuomonę, palaikome atvirą dialogą su institucijomis bei kitomis visuomenės grupėmis. Yra absoliučiai nepriimtina, kai melu ir manipuliacijomis bandoma įtraukti mūsų mažą bendruomenę į tarptautinių tarpusavio nesutarimų sprendimą“, – teigė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė linki, kad visos tautinės mažumos Kinijos Liaudies Respublikoje turėtų užtikrintas tokias pat žmogaus teises ir laisves, kokias jos turi čia, Lietuvoje. Taip pat ragina Kinijos vyriausybės atstovus nemanipuliuoti Holokausto tema šiandienėse politinėse kovose su Lietuva, tokiais veiksmais žeidžiant visų Holokausto aukų atminimą.
Niujorkas, gruodžio 3 d. (dpa-ELTA). Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja patvirtino vadinamąsias olimpines paliaubas dėl Pekino žiemos žaidynių, tačiau penktadienį Australijos žiniasklaida pranešė, kad ši šalis ir dar 19 valstybių atsisako pasirašyti susitarimą, nes svarsto diplomatinį boikotą.
Australija ir JAV svarsto galimybę nesiųsti aukštų pareigūnų į vasario mėnesį vyksiančias žaidynes, protestuodamos prieš žmogaus teisių padėtį Kinijoje, be kita ko, ir dėl neseniai kilusio skandalo, susijusio su tenisininke Peng Shuai. Tų šalių sportininkai žaidynėse vis tiek dalyvaus.
Raginimas nutraukti konfliktus olimpinių žaidynių metu atsirado dar antikos laikais, ir nors dabartinė jo versija iš esmės yra simbolinė, pranešimai, kad šalys nenori pasirašyti susitarimo, yra aiškus signalas Kinijai.
Paklaustas apie diplomatinį žaidynių boikotą, Australijos ministras pirmininkas Scottas Morrisonas, pasak laikraščio „Sydney Morning Herald“, atsakė: „Šiuo metu svarstome šiuos klausimus ir ieškome sprendimų“.
Kinijos lėktuvnešis „Liaoning“. EPA – ELTA nuotr.
Pekinas, lapkričio 27 d. (AFP-ELTA). Kinijos kariuomenė atliko „karinio jūrų laivyno ir oro pajėgų kovinės parengties patruliavimą“ netoli Taivano sąsiaurio po ginčytino Amerikos įstatymų leidėjų grupės apsilankymo saloje, pranešė atstovas spaudai.
Įtampa tarp Pekino ir Vašingtono smarkiai išaugo dėl demokratinio savarankiško Taivano, kurį Kinija žada atsiimti, prireikus ir jėga, likimo. Grupė amerikiečių įstatymų leidėjų ketvirtadienį atvyko į salą, siūlydami paramą Taivano valdžiai, kurią Pekinas kaltina siekiant salos nepriklausomybės.
Reaguodama į tai, Kinijos kariuomenė penktadienį vykdė „karinio jūrų laivyno ir oro pajėgų kovinės parengties patruliavimą Taivano sąsiaurio kryptimi“, sakoma Rytų karo veiksmų vadovybės atstovo pranešime. „Tai būtina priemonė reaguojant į dabartinę padėtį Taivano sąsiauryje“, – pridūrė jis ir pažadėjo, kad armija „apsaugos valstybės suverenitetą ir teritorinį vientisumą“.
„Armija ir toliau bus padidintos parengties ir imsis visų būtinų priemonių, kad bet kuriuo metu atremtų bet kokį išorės jėgų kišimąsi ir bet kokį separatistų sąmokslą siekiant vadinamosios „Taivano nepriklausomybės“.
Daugiau jokios informacijos apie pratybas nepateikta.
Kinijos užsienio reikalų ministerija penktadienį pareiškė „griežtą nepritarimą“ JAV įstatymų leidėjų vizitui, antrajam Kongreso narių apsilankymui saloje šį mėnesį.
Atstovų rūmų veteranų reikalų komiteto pirmininko Marko Takano vadovaujama delegacija ketvirtadienį susitiko su Taivano prezidente Tsai Ing-wen, parodydama paramą klausimu, dėl kurio, tai retas atvejis, JAV sutaria visos partijos.
„Taivanas ir toliau stiprins bendradarbiavimą su Jungtinėmis Valstijomis, kad išlaikytų mūsų bendras laisvės ir demokratijos vertybes bei užtikrintų taiką ir stabilumą regione“, – sakė Tsai Ing-wen.
Kinija didina spaudimą Taivanui nuo 2016 m., kai buvo išrinkta Tsai Ing-wen, kurios partija seniai remia salos savarankiškumą. Pekinas prieštarauja bet kokiam žodžio „Taivanas“ vartojimui arba bet kokioms nuorodoms į salą kaip „valstybę“ bei diplomatiniams žingsniams, kurie gali suteikti salai tarptautinio pripažinimo jausmą.
Kinijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Pekinas, lapkričio 21 d. (AFP-ELTA). Protestuodama dėl Taivano Vilniuje įsteigtos de facto ambasados, Kinija oficialiai pakeitė diplomatinių santykių su Lietuva lygį – nuo ambasadoriaus iki laikinojo reikalų patikėtinio. Apie tai sekmadienį pranešė Pekino užsienio reikalų ministerija.
„Kinijos vyriausybė buvo priversta pažeminti dvišalių diplomatinių santykių lygį, siekdama apsaugoti savo suverenitetą ir pagrindines tarptautinių santykių normas. Lietuvos vyriausybė turės prisiimti atsakomybę už visas pasekmes“, – sakoma Kinijos URM išplatintame pareiškime.
Kinija teigia, kad Lietuva „atsisakė savo politinio įsipareigojimo, prisiimto užmezgant diplomatinius santykius“ su Kinija. Čia turima omenyje „vienos Kinijos“ politika, pagal kurią užsienio šalys oficialiai pripažįsta Pekiną, o ne Taipėjų.
Taivaniečių, o ne Taipėjaus vardu pavadintos atstovybės atidarymas Vilniuje yra naujausias ženklas, kad nepaisydamos Kinijos pykčio dalis Baltijos ir Vidurio Europos šalių siekia užmegzti glaudesnius santykius su Taivanu. Čekijos politikai taip pat nori glaudesnių ryšių su Taivanu.
Šiuo metu tik 15 šalių oficialiai pripažįsta Taipėjų. Nepaisant to, Taivanas turi praktiškai ambasadoms prilygstančias atstovybes daugelyje šalių, o kelios valstybės yra atidariusios panašias atstovybes Taipėjuje.
Kinijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Pekinas, lapkričio 4 d. (AFP-ELTA). Kinija ketvirtadienį atsikirto į JAV ataskaitą apie Kinijos branduolinio arsenalo plėtrą, pavadindama ją „pilna išankstinių nuostatų“, ir apkaltino Vašingtoną pernelyg sureikšminus grėsmę.
Kinijos užsienio reikalų ministerijos komentarai pasirodė po to, kai Pentagonas pareiškė, kad Kinija daug sparčiau nei tikėtasi didina savo branduolinę ginkluotę ir taip mažina atotrūkį nuo JAV.
JAV ataskaitoje teigiama, kad iki 2027 metų Kinija gali turėti 700 branduolinių kovinių galvučių, o iki 2030 metų – daugiau kaip 1 000. Tai yra du su puse karto didesnis arsenalas, nei Pentagonas prognozavo dar prieš metus.
Tačiau joje pažymima, kad Pekinas greičiausiai nesiekia turėti galimybę surengti neišprovokuotą atominį smūgį priešininkui, turinčiam branduolinį ginklą.
„JAV gynybos departamento paskelbtoje ataskaitoje, kaip ir ankstesnėse panašiose ataskaitose, neatsižvelgiama į faktus ir pilna išankstinių nuostatų“, – sakė Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Wang Wenbinas.
Jis pridūrė, kad Vašingtonas naudoja ataskaitą tam, kad „išpūstų kalbas apie Kinijos branduolinę grėsmę“, ir apibūdino JAV kaip „didžiausią pasaulyje branduolinės grėsmės šaltinį“.
JAV vertinimas pateiktas Pentagono metinėje ataskaitoje Kongresui apie Kinijos karinę raidą.
Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.
Kopenhaga, lapkričio 3 d. (dpa-ELTA). Didėjanti Kinijos įtaka keičia viso pasaulio galios pusiausvyrą, trečiadienį vizito Kopenhagoje metu teigė NATO vadovas Jensas Stoltenbergas.
„Keičiasi pasaulinė galios pusiausvyra, nes Kinija tampa vis didesne ir stipresne karine galia“, – per susitikimą su Danijos premjere Mette Frederiksen teigė buvęs Norvegijos premjeras.
„Kinija artėja prie mūsų. Stebime juos virtualioje erdvėje, kosmose, Afrikoje, Arktyje. Ir stebime, kaip Kinija siekia kontroliuoti svarbią infrastruktūrą čia, Europoje“, – pridūrė J. Stoltenbergas. Anot jo, visa tai gali turėti neigiamų pasekmių saugumui.
Birželį 30 narių turintis Aljansas gerokai sugriežtino savo poziciją Kinijos atžvilgiu ir teigė, kad Pekino elgesys atspindi „sisteminius iššūkius taisyklėmis grįstai tarptautinei tvarkai“. Nors tradicine NATO priešininke laikoma Rusija, JAV prezidentas Joe Bidenas ragino sąjungininkes atidžiau stebėti Pekiną.
Trečiadienį J. Stoltenbergas pakartojo, kad santykiai su Maskva šiuo metu yra žemame taške, ir pridūrė, kad jie sudėtingiausi nuo Šaltojo karo pabaigos.
Taivano prezidentė Tsai Ing-wen. EPA – ELTA nuotr.
Taibėjus, spalio 28 d. (dpa-ELTA). Taivano prezidentė Tsai Ing-wen per trečiadienį parodytą interviu televizijos kanalui CNN teigė, kad Kinijos keliama grėsmė kasdien didėja.
Ji taip pat paragino partnerius regione palaikyti Taivaną. Jungtinės Valstijos, Japonija ir Australija yra išreiškusios didelį susirūpinimą dėl padažnėjusio Pekino įskridimo į Taivano oro erdvę.
„Kai autoritariniai režimai demonstruoja ekspansines tendencijas, demokratiškai valdomos šalys turėtų prieš juos susivienyti. Taivanas yra priešakinėse fronto linijose“, – teigė prezidentė.
Tsai Ing-wen nurodė tikinti, kad Kinijos puolimo atveju Vašingtonas apgintų Taivaną, „atsižvelgiant į ilgalaikius mūsų santykius su JAV“.
Vašingtono įsipareigojimas Taivano gynybai kol kas daugiausiai stebimas ginklų tiekimo srityje, o karinės pagalbos klausimas praeityje sąmoningai paliktas atviras, nes Kinija tai vertintų kaip jos „Vienos Kinijos“ principo pažeidimą.
Taivanas nuo 1949 m. turi nepriklausomą vyriausybę, tačiau Kinija laiko salą nuosava teritorija.
JAV prezidentas Joe Bidenas praėjusią savaitę aiškiau nei savo pirmtakai pažadėjo, kad kilus tokiai situacijai jo šalis apgintų Taivaną. Šie jo komentarai sulaukė aršios Kinijos reakcijos.
Tsai Ing-wen atsisakė nurodyti CNN, kiek JAV karių šiuo metu esama Taivane.
Kinija 2016 m. birželį nutraukė visus ryšius su Taivano valdžia, praėjus mėnesiui po to, kai Tsai Ing-wen pradėjo eiti pareigas.
Taivano prezidentė teigė esanti pasirengusi kalbėtis su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu.
„Galime susėsti ir pasikalbėti apie mūsų skirtumus ir pamėginti susitarti, kad galėtume taikiai sugyventi“, – Tsai Ing-wen sakė CNN.
Čekijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Praha, spalio 25 d. (ELTA). Čekija, nepaisydama Kinijos protestų, priėmė didelę delegaciją iš Taivano. „Esame tikri, kad nieko blogo nedarome, toliau plėtodami bendradarbiavimą su Taivanu“, – sakė Čekijos Senato pirmininkas Milošas Vystrčilas, kurį cituoja agentūra ČTK.
Esą pareiga yra remti demokratines valstybes kituose pasaulio kraštuose.
Kinijos ambasados Prahoje atstovas prieš delegacijos viešnagę pareiškė „didelį nepasitenkinimą ir didžiausią nepritarimą“. Jis kalbėjo apie provokaciją. Vadovybė Pekine 23 mln. gyventojų turintį Taivaną laiko Kinijos dalimi ir mėgina jį izoliuoti tarptautiniu mastu.
Daugiau kaip 60 narių delegacijai iš Taivano priklauso verslininkai ir aukšti politikai. Buvo pasirašyti keli memorandumai dėl glaudesnio bendradarbiavimo, be kita ko, interneto saugumo, kosmoso pramonės ir mašinų inžinerijos srityse.
Taivanas per pandemijos apogėjų padovanojo Čekijai keletą apsauginių kaukių gamybos linijų. Praha savo ruožtu vasarą nusiuntė Taipėjui 30 000 „Moderna“ vakcinos dozių.
Taivano prezidentė Tsai Ing-wen. EPA – ELTA nuotr.
Vilnius, spalio 26 d. (ELTA). Antradienį vakare į Vilnių atskrenda Taivano verslo delegacija, kuri domėsis investavimo galimybėmis Lietuvoje. Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIMIN) viliasi, kad Taivano verslininkai užmegs ryšį su Lietuvos įmonėmis, susidomės galimybėmis pirkti lietuvišką produkciją ir organizuoti Taivano gyventojų turistines keliones į Lietuvą.
Planuojama, kad iš viso atvyks 40 autonominės teritorijos įmonių, verslo asociacijų ir kitų įvairių institucijų atstovų, nenurodomas skaičius dalyvių prisijungs nuotoliniu būdu. Tarp atvykstančių organizacijų – salos Lazerių šaltinių pramonės aljanso, Kosmoso pramonės plėtros asociacijos, Azijos Silicio slėnio plėtros agentūros, Pramoninių technologijų tyrimų instituto ir kt. institucijų atstovai. Delegacijai vadovaus kelių Taivano ministerijų pareigūnai.
Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė per ateinančias tris dienas tikisi svečiams atskleisti Lietuvos ekonominį potencialą investicijoms ir sustiprinti Lietuvos eksportą į Taivaną.
„Didelį akcentą dedame aukštos pridėtinės vertės sektoriams – tokiems sektoriams, kaip biotechnologijos, aukštos pridėtinės vertės gamyba, taip pat, žinoma finansinės technologijos“, – Eltai pristatė ministrė.
Kaip atskleidė EIMIN vadovė, svečiai iš Azijos lankysis Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje, apžiūrės Lietuvos infrastruktūrą plyno lauko investicijoms, viešės Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre ir aplankys įvairias Lietuvos įmones.
A. Armonaitė tikisi, kad verslo partnerių iš Taivano ras ir maisto ar apdirbamosios gamybos įmonės, tačiau, pažymi ministrė, vizitas yra gera proga Lietuvos gamintojams užmegzti glaudžius ryšius aukštųjų technologijų pramonei, ypač puslaidininkių gamybai, Lietuvoje plėtoti.
„Lietuva turėtų pradėti proaktyviai dairytis į puslaidininkių gamybos sritį. Tai sritis, kurios tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu pramonei labai trūks. (…) Kai pramonė sudaro apie 20 proc. (Lietuvos – ELTA) BVP, natūralu, kad Lietuvai reikia galvoti ir apie puslaidininkius“, – teigė A. Armonaitė. Taivanas yra vienas didžiausių puslaidininkių gamintojų ir eksportuotojų pasaulyje.
Į Lietuvą Taivano delegacija atvyksta ne iš namų – prieš tai svečiai iš Azijos taip pat lankėsi Slovakijoje ir Čekijoje.
A.Armonaitės nuomone, didžiausias konkurencinis Lietuvos pranašumas prieš šias valstybes matomas biotechnologijų ir finansinių technologijų sektoriuose. Vis dėlto, dėl investicijų galėtų konkuruoti ir Lietuvos automobilių pramonė, mano ministrė.
„Nepaisant to, kad Čekija yra garsi automobilių pramone, Lietuva to irgi turi gana nemažai. Galbūt ne taip dažnai apie tai kalbame – tiek komponentus, tiek detales gaminame žymiausiems pasaulio prekių ženklams, tiek yra gamintojai elektrinių autobusų, mini-autobusų Lietuvoje“, – pažymi A. Armonaitė.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis atsako į žurnalisto Beno Brubalo klausimus. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis atmeta oponentų kritiką, esą jo vykdoma ir „vertybine“ praminta užsienio politika yra per aštri, o užimta laikysena Baltarusijos ir Kinijos atžvilgiu – nesubalansuota.
„Reikia klausimus kelti truputėlį giliau“, – Eltai duotame interviu teigė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Konservatorių pirmininkas tikina nematantis priežasčių, kodėl reikėtų kažką keisti ar kodėl vertėtų imtis švelnesnės retorikos Aliaksandro Lukašenkos režimo kaimyninėje Baltarusijoje atžvilgiu. G. Landsbergio įsitikinimu, tam tikromis aplinkybėmis užsienio politikoje būtina reikalauti teisėto atpildo, nes tai, pažymi ministras, tiesiog yra teisinga. Ir šiame teisingumo realizavimo akte, leidžia suprasti G. Landsbergis, Lietuvai privalu dalyvauti.
„Mes sieksime teisingumo – vardan savęs, vardan žmonių“, – pažymi G. Landsbergis.
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas atpildo bei teisingumo klausimą kelia kalbėdamas ir apie kai kuriuos politinių oponentų veiksmus – ypač tuos, kurie neprisideda prie visuomenės skatinimo skiepytis.
„Tokiu būdu žaidžiant žaidimą, nepamirškite nusišluostyti rankų, nes jos yra kruvinos“, – į Galimybių pasu suabejojusią Seimo opoziciją kreipdamasis akcentuoja G. Landsbergis.
Emocijų politikas neslepia ir kalbėdamas konkrečiai apie „valstiečių“ frakciją Seime. Konservatorių lyderio teigimu, tai, kad antivakserių simboliu tapęs Dainius Kepenis vis dar priklauso gausiausiai parlamento opozicijos frakcijai, rodo ne ką kita, kaip tik tai, kad „valstiečiai“ yra prieš skiepus.
„Jeigu jūs esate nuoširdūs, jei esate suinteresuoti, kad kas dieną nemirtų po 20 žmonių – prašau ką nors pasakyti. Bent jau iš frakcijos paprašykite išeiti kuriam laikui – kol jūs būsite už skiepus susitelkę“, – ragindamas neseniai aptrupėjusią „valstiečių“ frakciją sumažinti dar vienu asmeniu – D. Kepeniu – sakė politikas.
Tuo metu komentuodamas Vyriausybės darbo kokybę krizių metu, G. Landsbergis atviravo pastebintis, kad dalis ministrų išties yra pervargę.
Tačiau, jo teigimu, keliems Ministrų Kabineto nariams trūksta tik trumpų atostogų – kalbėti apie Vyriausybės atnaujinimą nėra jokio pagrindo. Keisti, anot konservatoriaus, nereikia ir sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio. Bene daugiausiai opozicijos ir prezidento kritikos susilaukiančiam ministrui dirbti būtų lengviau, jei tie patys kritikai, įskaitant prezidentą, nesistengtų tikslingai darbo apsunkinti, tvirtina G. Landsbergis.
– Pasigirsta kritikos jūsų pradėtai „vertybinei“ užsienio politikai. Lietuva yra stipriai per arši ir veliasi į konfliktus – sako socialdemokratai. Kritikos strėlės lekia dėl užimtos laikysenos Kinijos, Baltarusijos atžvilgiu. Ar kritikai kažko nesupranta, ar visgi kaltas vertybių išsiskyrimas vertinant konkrečius klausimus?
– Reikia atskirti keletą dalykų. Aš atidžiai žiūrėjau į LSDP surengtą diskusiją. Gaila, kad tik prieš pat renginį gavau kvietimą ir neturėjau galimybės ten dalyvauti. Tačiau aš turėjau progą susipažinti su tuo, kas buvo kalbėta. Reikia klausimus kelti truputėlį giliau. Jeigu apie aštrų kalbėjimą Baltarusijos atžvilgiu, tada turime dėti faktus ant stalo ir sakyti, kuo Lietuvos užsienio politika šiandien dramatiškai skiriasi nuo to, ką darė Linas Linkevičius. Mes turime tą pačią nuoseklią poziciją ginti demokratiją Baltarusijoje.
Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto
Sviatlana Cichanouskaja, kuri buvo pakviesta (į Lietuvą L. Linkevičiaus – ELTA) tęsia savo darbus sėkmingai toliau, prie kitos Vyriausybės.
Tai parodo, kad Lietuvos užsienio politika yra nuosekli. Į tai yra labai svarbu atkreipti dėmesį. Taigi kas konkrečiai neįtinka? Jeigu mes keltume klausimą tiems patiems socialdemokratams: ar jūs kritikuodami siūlote kažkokius pokyčius, kad būtų kitaip, nei buvo su Linu Linkevičiumi? Ar visgi siūloma susitarti su Lukašenka, kurio nė viena demokratinė valstybė nepripažįsta. Jis uzurpavo valdžią ir jis siunčia pabėgėlius.
– Kritikai ir tie patys socialdemokratai, nepaisant to, kokią politiką vykdė ministru būdamas Linkevičius, kelia retorinį klausimą: kas iš to, kad Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu išskiria savo aštrumu. Štai jūs neseniai sakėte, kad su nusikaltėliais nėra apie ką kalbėti diplomatine kalba. Ar užimta retorika ir kai kurie žingsniai, kaip baltarusių demokratinės atstovybės atidarymas, turi kažkokį tikslą, ar atlikus šiuos žingsnius bus geriau?
– Mes turime kelias labai aiškias vertybines takoskyras, dėl kurių ir reikia apsispręsti. Man atrodo, kad Lietuva ganėtinai nuosekliai laikėsi šios linijos – mes esame ori valstybė, kuri nebijo daiktų vadinti tikraisiais vardais. Lukašenkos organizuota hibridinė ataka prieš Lietuvą, Lenkiją ir Latviją yra nusikaltimas. Tai nusikaltimas prieš mus, prieš mūsų žmones. Ir lygiai taip pat prieš tuos žmones, kuriuos režimas apgaule atsiveža iš Artimųjų Rytų valstybių ir veža prie mūsų sienos, pažadėdamas jiems lengvą patekimą į Europos Sąjungą. Tai yra nusikaltimai. Kaip aš turėčiau vadinti žmogų, kuris tą nusikaltimą organizuoja ir leidžia jam vykti. Aš vadinu tokį žmogų tuo, kuo jis ir yra, – nusikaltėliu. Ir aš labai tikiuosi, kad vieną dieną jis teisingumo sulauks.
Tad aš ir nematau poreikio nuo to žodžio pabėgti, jis paaiškina labai daug dalykų, kokie yra mūsų veiksmai, ką mes toliau darysime. Mes sieksime teisingumo – vardan savęs, vardan žmonių.
O vertybinė politika… Mes to niekaip neakcentuojame, aš sakau, kad tai yra pragmatinė politika. Mes pragmatiškai esame suinteresuoti demokratija Baltarusijoje. Demokratinės erdvės šalia Lietuvos į rytus atsiradimas ir teisės viršenybės principu grindžiamos demokratinės Vyriausybės atsiradimas – tai yra mums didžiulis pragmatinis interesas.
– Ar jūs tikrai tikite, kad pasirinkta veiksmų kryptis yra teisinga? Juk tie patys kritikai nesako, kad Lukašenkos režimas yra gerai, jie sako, kad Lietuvos pirminis interesas yra tai, kad Lietuvos pasienis su Baltarusija nevirstų dar vienu pasieniu su Rusija. Ar nėra taip, kad užsienio politikos idėja gera, bet ji nepadeda siekti rezultato, kokio Lietuva turėtų siekti?
– Reikia atskirti procesus. Sankcijos yra už tam tikrą veiklą – 800 opozicijos narių yra kalėjime. Daugiau nei 30 tūkst. žmonių iš opozicijos yra perėję per Baltarusijos kalėjimus, buvo priverstas nusileisti lėktuvas, o iš jo pagrobtas žmogus. Dabar per sieną stumiami migrantai. Ar tai nėra dalykai, kurie turi sulaukti atsako? Vien dėl teisingumo… Baltarusijos OMONas siautėja. EPA – ELTA nuotr.
Jei jūs nuvarytumėte automobilį iš gatvės, gal ir būtų galima galvoti apie tai, kokios pasekmės bus jums pritaikius baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikaltimą. Galbūt jūs kalėjime tapsite kokios nors gaujos narys. Bet yra elementarus teisingumas, ir atsakas turi būti. Ir jei šis pasaulis ar bent jau atskiros jo dalys vadovaujasi teisės viršenybės principu, tai man atrodo, kad jis (teisingumas – ELTA) yra labai svarbus (…).
– O jūs tikite, kad, kalbant apie tarptautinę politiką, toks dalykas, kaip teisingumas, egzistuoja? Jei trumpam pereitume prie akademinių abstrakcijų – tarptautinė sistema yra anarchija, kurioje nėra aukštesnės realią galią turinčios valdžios nei valstybė, juo labiau – teismo. Ar nėra tiesiog idealistiška kalbėti, kad štai Lietuvos veiksmą turi apibrėžti teisingumo imperatyvas?
– Aš nemanyčiau, kad ji yra anarchinė. Yra daugybė taisyklių, kurios sieja netgi valstybes, esančias už teisės viršenybės principo ribų. Visų pirma, jei mes imame tarptautinę sistemą, kurią vienija teisė, tai jau yra taisyklėmis grįstas pasaulis, už kurio išlikimą Lietuva kovoja ir turėtų kovoti dieną ir naktį. Tai juk yra vienintelis dalykas, kas mus apsaugo nuo tamsos.
Prekyba, kuri egzistuoja tarp teisės viršenybės ir teisės viršenybe nesikliaujančio pasaulio, taip pat kuria taisykles. Ir dėl to mes turime svertus prieš valstybes, kurios pažeidžia mūsų interesus arba veikia prieš mus, arba tiesiog taip veikia prieš savo žmones, kad mes nebegalime likti nuošalyje: matyti skriaudžiamus, prievartaujamus, mušamus, į kalėjimus sodinamus žmones.
Kaip mes tose taisyklės galime ieškoti teisingumo? Įvesdami sankcijas. Ir tai mes darome. Tad aš nesutinku su jūsų teiginiu, nes globalus pasaulis egzistuoja. Ir tik labai nedaug valstybių nepatenka į globalaus pasaulio tinklą… Šiaurės Korėja yra visiškai save izoliavusi valstybė ir net prekybiniais ryšiais beveik nebesusieta su kitu pasauliu. Pasaulis yra susijęs, jis yra taisyklės, jos veikia ir jos leidžia siekti teisingumo.
– Galėtume pasiginčyti, kas yra ta pirminė jėga tarptautinėje politikoje: ar teisingumas, ar tiesiog nacionaliniai ir geopolitiniai interesai, kurie dažnu atveju – ypač didžiųjų valstybių – būna tiesiog egoistiški.
– Tai jau požiūrio skirtumas. Aš matau Vakarų pasaulį, ypač po Antrojo pasaulinio karo, pastatytą ant taisyklių, kurios gerbia pamatinius klausimus. Taip, galima pasaulyje įžvelgti geopolitinį pasidalinimą, bet tam tikri pamatiniai principai ir jų gynyba yra Vakarų skiriamasis ženklas. Tai nėra pasaulis, kuris galiai skirtų pirmąją eilutės vietą.
– Tęsiant kritikos dabartinei Lietuvos diplomatijai temą… Kinijos klausimas. Lietuva pasitraukė iš 17+1, tačiau formatas vis dar egzistuoja ir yra sumažėjęs tik dėl Lietuvos pasitraukimo. Dėl Taivano buvo nueita į aštrius santykius su Kinija. Ir priežastis, kodėl taip atsitiko, – ketinimas atidaryti Taivano atstovybę Vilniuje. Tačiau ketinimas taip ir liko nerealizuotas. Kyla klausimas – ar nėra tik stabtelta dėl Taivano atstovybės žadėtu pavadinimu. Ar tai nėra ženklas, kad Kinijos reakcija padarė tam tikros įtakos?
Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
– Suprantu jūsų klausimą, bet aš norėčiau orientuotis į tai, kur mes esame matomi. Pirmas dalykas, mes darome taip, kaip mes suprantame valstybės interesą. Valstybės interesas yra bendrauti su tais, kurie mąsto kaip mes ir laikosi tų pačių taisyklių kaip mes. Tai, kad Kinija galimai grasina sankcijomis ir jas įveda, rodo, kad yra kitoks mąstymas. Ši valstybė nesilaiko taisyklių: diplomatinių, prekybos taisyklių. Vienašališkas sankcijų įvedimas yra klaidingas kelias. Jis rodo, kad tai nėra ekonominis partneris, su kuriuo santykius vertėtų stiprinti. Jis yra agresyvus, primetantis nuomonę. Dėl to mūsų sprendimas stiprinti santykius su Pietų Korėja, su Singapūru, taip pat su Taivanu. Tai yra mūsų valstybės interesas. Antras dalykas, mes kruopščiai ir atidžiai deriname veiksmus su savo transatlantiniais partneriais. Ir tiek (Taivano – ELTA) atstovybė, tiek jos pavadinimas, tiek atidarymo laikas yra derinamas su pagrindiniais strateginiais partneriais. JAV yra bene pagrindinė Taivano žmonių palaikytoja, ir mes stipriai konsultuojamės. Sprendimai bus priimti, vyksta daugiašalės konsultacijos. Tikiuosi, kad greitu metu galėsime informuoti tiksliai apie kitus būsimus žingsnius.
– Taigi dėl diskusijų su partneriais atidėtas atstovybės įsteigimo laikas?
– Partneriai yra ir kitoje pusėje Atlanto, taip pat partneriai Indijos ir Ramiajame vandenynuose. Mes tikrai labai atsakingai, labai rimtai žiūrime į šį klausimą, suprasdami visą jo svarbą ir implikacijas ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui.
– Tai galima sakyti, kad partneriai, kurie yra abiejose Atlanto pusėse ir visame pasaulyje, įvertinę situacijos kompleksiškumą, tapo veiksniu, kodėl sprendimas dėl Taivano atstovybės nukeltas.
– Aš nekalbėčiau apie jo nukėlimą. Ieškoma geriausio laiko ir formos.
– Ar Taivano atstovybės pavadinimo klausimas nebėra klausimas, ar vis dar klausimas?
– Aš tik pakartosiu, kad diskusijos vis dar vyksta su partneriais tiek dėl pavadinimo, tiek dėl atidarymo.
– Ir dar vienas įdomus aspektas. Neseniai sakėte, kad jūsų ir prezidento pozicijos dėl Kinijos ar Lenkijos klausimo nesiskiria, kad skiriasi tik žodžiai. Visgi galėjo susidaryti įspūdis, kad tarp Prezidentūros ir ministerijos nevisiškai buvo suderintas Taivano atstovybės steigimo klausimas. Kita vertus, tam tikrą vaizdą buvo galima susidaryti ir iš jūsų bei prezidento komunikacijos: prezidentas tarsi privengė apie Kinijos klausimą kalbėti, o jūs priešingai – tą darėte kur kas intensyviau. Taigi, ar su prezidentu derinote Taivano atstovybės steigimą planuojamu pavadinimu?
– Esu pasiprašęs dvišalių susitikimų su prezidentu. Tikrai tai puikūs susitikimai. Mes susideriname ir esame 100 proc. tame pačiame puslapyje. Ir aš jam esu dėkingas už tai. Tai čia dėl šio klausimo dėčiau tašką. Dėl jo pasisakymų… Tiesą sakant, aš norėčiau priminti… Manau, kad prezidentui ir Lietuvai yra didelė garbė, jog prezidento interviu Financial Times buvo stipriai vertybiškas. Jis net sukėlė Kinijos tam tikrą reakciją. Man tai puikiausias įrodymas, kad mes esame tame pačiame puslapyje. Prezidentas aiškiai gina vertybinę – pragmatinę poziciją.
– Gal tiesiog nebelieka kitaip elgtis prezidentui, juk tai yra labai subtilus klausimas.
– Aš taip nesakyčiau.
– Šiuo atžvilgiu nuomonių išsiskyrimas dėl santykių su didžiosiomis valstybėmis… Turėti dvi skirtingas nuomones vienoje valstybėje būtų sudėtinga. Galbūt jūs uždavėte toną prezidentui Taivano klausimu?
– Negalėčiau prisiimti tokios atsakomybės. Manau, kad tai yra bendrų pastangų ir tokio bendro valstybės laisvės etoso suvokimo ar, kaip premjerė sakė, laisvės DNR išdava. Mes turbūt negalėtume kitaip daryti.
– Tai suderinote žingsnius dėl Taivano atstovybės?
– Šimtu procentų.
– Tęsiant tuos klausimus, kurie yra ministerijos ir Prezidentūros prerogatyvoje, ramybės neduoda Lietuvos ambasadoriaus ES klausimas. Jei pažiūrėtumėte ne iš ministro pozicijos, bet iš šalies. Dvi institucijos nesutaria dėl šio klausimo, ir tai tęsiasi ganėtinai ilgą laiką. Gal net nepadoriai ilgą. Nėra taip, kad įsijungė principai?
– Užsienio reikalų ministerija turi tvarką, kaip yra atrenkami ambasadoriai. Mes šia tvarka vadovaujamės, ir man atrodo, kad tai yra teisinga ir demokratiška tvarka. Skelbiame atranką, žmonės registruojasi į tą atranką. Tuomet iš prisiregistravusių žmonių yra padaromas sąrašas, jis derinamas su prezidentu, Seimu ir Vyriausybe. Pagrindinio koordinatoriaus vaidmuo tenka Užsienio reikalų ministerijai.
Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paskutinės kelios atrankos, deja, buvo bevaisės. Niekas nesutinka registruotis. Aš galiu pasakyti taip, kad mes dedame aktyvias pastangas įtikinti žmones dalyvauti. Kartais susidaro įspūdis, kad kartelė, kuri yra užkelta, yra tokia aukšta, kad žmonės yra tiesiog atgrasyti nuo dalyvavimo. Tad mano siūlymas buvo – truputį laiko. Leisti emocijoms nurimti. Ir aš neabejoju, kai šiek tiek nutekėjus vandens, mes galėsime įtikinti, įkalbėti, o gal ir savarankiškai žmonės pasirinks dalyvauti konkurse.
Politinė diskusija, kuri vyko iki šiol, gal ji ir turėjo šiek tiek įtakos tam, kad žmonės nenori dalyvauti, niekas nenori eiti į tas vadinamąsias apklausas Prezidentūroje, kur patarėjai griežtai klausinėja, ar yra sąsajos su Užsienio reikalų komiteto pirmininku ar ministru… Žmonės nenori tokio proceso. Tad reikia šiek tiek laiko. Aš visiškai pasitikiu žmogumi, kuris dirba Briuselyje.
Žalos aš dabar nematau jokios. Man atrodo, kad visos sritys yra padengtos. Prezidentą esu apie tai informavęs, lygiai tais pačiais žodžiais kaip ir jums paaiškinau, kokia yra dabar padėtis. Taip, norėčiau, kad būtų kitaip. Norėčiau surasti variantą, kuris įtiktų visiems, norėčiau galėti įkalbėti žmones. Dabar to padaryti negaliu.
– Šiuo metu pavaduojate vizito išvykusią premjerę. Kaip žiūrite iš gausiausios valdančiosios partijos vadovo perspektyvos į Vyriausybės darbą. Viskas pagal planą?
– Krizės, su kuriomis susiduria Vyriausybė, į veiksmų planą įneša savo korekcijų. Nuoširdžiai pasakysiu, aš matau labai daug širdies, kurios yra įdėta, kad programa būtų įgyvendinama. Aš turiu pripažinti, kad matau žmones, kurie dirba be savaitgalių, kurie dirba be atostogų… Kartais, pamatęs prie Vyriausybės stalo žmogų, pagalvoju: gal reikėtų jam pailsėti, kad jis būtų produktyvesnis ir efektyvesnis. Aš matau žmones, kurie atiduoda visą širdį ir jie tada mažiau dėmesio skiria komunikacijai… Nebuvo laiko tam. Aš džiaugiuosi, kad esu šios komandos narys. Džiaugiuosi, kad mano partija formuoja šią daugumą ir koaliciją.
– O kaip su atnaujinimu? Kai kurie opozicijos atstovai sako, kad nėra silpnybės parodymas, jei nusprendžiama šiek tiek atšviežinti Vyriausybę. Matyt, sunku surasti Ministrų Kabinetą Lietuvoje, kuris savo darbo laiku didesnio ar mažesnio atšviežinimo neturėjo. Dabar yra nemažas spaudimas dėl sveikatos apsaugos, vidaus reikalų ar ekonomikos ir inovacijų ministrų. Kaip žiūrite į šį klausimą?
– Pirmiausiai reikia užduoti klausimą – atšviežinimas dėl ko. Ar tai tik politinis veiksmas kažkokiai įtampai nuimti? Aš pamenu Skvernelio Vyriausybės atšviežinimą… Pavyzdžiui, kai buvo atšviežinta švietimo ministerija ir mes turėjome Jurgitą Petrauskienę. Taip, ji susilaukė kritikos, taip, ji nebuvo populiariausia, bet ji buvo dirbantis žmogus. Aš manau, kad ji nebuvo blogiausia ministrė Skvernelio Vyriausybėje. Tačiau buvo nuspręsta atšviežinti ir paskirti žmogų, kurio darbų Skvernelio Vyriausybėje dabar negalėtume išvardinti. Po to buvo Narkevičius… Šiuo atžvilgiu buvo nuspręsta neatšviežinti. Nors, man atrodo, jis buvo atšviežinimo reikalaujantis žmogus jau po pirmųjų savo darbo dienų. Tai oponentai Seime, kurie dabar mums žeria patarimus, – kai aš pažiūriu tuos istorinius pavyzdžius, nesu įsitikinęs, ar viskas (jų pačių – ELTA) buvo labai teisingai padaryta.
Esminis faktas yra tai – aš nematau nė vieno ministro, kuris būtų įsitvėręs kėdės ar kad jo šaknys būtų įaugusios į Vyriausybės grindis. Visi turi savo programą, darbus ir labai aiškiai girdi premjerės pasakymą, kad jai paprašius arba susiklosčius aplinkybėms – atsistoji, susirenki savo dokumentus, padėkoji už tarnybą ir keliauji daryti kitų darbų. Tai yra geras simbolis. Mes visi esame laikinai. Dievo akivaizdoje mes apskritai labai trumpai būsime. Kad ir koks bus sprendimas, tai bus premjerės sprendimas. Ji jį mato, ji vertina krizes, su kuriomis dirba, ji vertina darbus, kuriuos pavyko nuveikti. Kad ir kokį sprendimą ji priims, aš asmeniškai jį remsiu.
– O jūsų asmenine nuomone… Prezidentas ministrui Dulkiui davė du pasirinkimus: arba perlaužti situaciją, arba pasitraukti. Bent jau taip buvo galima suprasti iš pasisakymo. Kaip vertinate sveikatos apsaugos ministro situaciją? Ar pakeisti Dulkio nereikia, nes nėra to, kas šiuo momentu galėtų geriau tvarkytis nei dabartinis ministras (iš dalies čia tas pats prezidento naratyvas, kad brastoje arklių nekeičiame), ar tiesiog nėra žmogaus, kuris norėtų atsistoti Dulkio vietoje?
– Labai smagu, kad prezidento žodžiais galima abi puses argumentuoti. Bet aš manau, kad antroji prezidento formuluotė yra teisingesnė – mes turime daugelį neišspręstų dalykų. Aš matau pastangas, visos komandos sunkų darbą. Žinoma, matau ir klaidas, kurios atsitinka. Tai nedžiugina. Tačiau krūvis, kuris tenka būtent Sveikatos apsaugos ministerijai, būtų bet kam sunkiai pakeliamas. Jo nepalengvina praktiškai niekas iš šono. Nematau tų, kurie padėtų bent porą akmenų nunešti. Tiesą sakant, nei iš to paties prezidento komandos, nei iš opozicijos… Kaip tik yra siekis tik dar daugiau svorio pridėti.
– Jūs sakote, kad opozicija ir prezidentas apsunkina darbą?
– Tikrai jie darbo lengvesniu nepadaro. Ar tie patys apsilankymai restoranuose, ar kažkas kita. Tai yra dar vienas akmuo, kurį reikia nešti. Norint įtikinti žmogų, kuris religiškai tiki nesiskiepijimu, vienintelis būdas yra kalbėti vienu balsu. Pradedant opozicijos radikaliausiais kalbėtojais ir baigiant valstybės autoritetais, tarp kurių yra ir aukščiausi valstybės pareigūnai.
– Jūs užsiminėte apie, ko gero, garsiausią šiuo metu restoraną Žemaitijoje. Premjerė komentavo, kad gal prezidentas, prieš apsilankydamas šiame restorane, nežinojo ir nebuvo susipažinęs su informacija apie tai, kad pasisakyta prieš Galimybių pasą, spėjo, kad tai buvo klaida. O jūs kalbate apie akmenis, kurie kraunami Dulkiui į maišą… Jūs manote, kad tai tikslingai buvo padaryta?
– Mažų mažiausiai tai yra labai apmaudi klaida. Tikrai. Tai apmaudi klaida. Bet tai yra tik dar vienas dalykas. Mes turime Kepenį, kuris kalba kiekviename Seimo posėdyje. Ir jis yra garbingas „valstiečių“ frakcijos narys – kovojantis prieš skiepus. Ir „valstiečiams“ dėl to yra viskas tvarkoje. Ir jie dar turi pastabų Vyriausybei.
Aš turiu pastabų „valstiečiams“: susitvarkykite su savo… Jeigu jūs esate nuoširdūs, jei esate suinteresuoti, kad kas dieną nemirtų po 20 žmonių – prašau ką nors pasakyti. Bent jau iš frakcijos paprašykite išeiti kuriam laikui – kol jūs būsite už skiepus susitelkę. Aš neįsivaizduoju, kaip įmanoma suderinti toje pačioje galvoje buvimą frakcijoje, kurios pirmininkė sako, kad aš esu už skiepus, ir turėjimą tokio žmogaus, kaip Kepenis. Nuoširdžiai neįsivaizduoju. Aš dar galiu paaiškinti, kaip mes su krikdemais sutariame, bet tai yra kardinaliai skirtingi dalykai. Mano supratimu, vienas toks žmogus „valstiečių“ frakcijoje… Man tai reiškia, kad „valstiečiai“, jų frakcija, deja, bet yra pasisakanti prieš skiepus. Jiems tinka žmogus, kuris jau yra tapęs antiskiepininkų simboliu. Dėl to aš ir pasakiau ganėtinai griežtai nuskambėjusią frazę (kad žmonės, kovojantys prieš skiepijimosi raginimus, iš esmės pasisako už tai, jog kuo daugiau žmonių mirtų – ELTA).
Dėl Dainiaus Kepenio ir jo sėbrų įtikinėjimų, kad yra gerai nesiskiepyti… Didelė dalis atsakomybės tenka ant jų rankų dėl vaikų, kurių tėvai yra mirę. Aš žinau, kad turbūt nebus žemėje teismo šitiems žmonėms… Bet aš tikiuosi, kad kažkur jiems reikės atsakyti prieš kažką aukštesnio.
– Ir išties griežtai skambėjo jūsų žodžiai, kad, kas yra prieš skiepus, yra kaltas dėl mirčių. Jūsų manymu, tai tikslingas, ar visgi iš nežinojimo kalbėjimas?
– Neturiu rentgeno aparato, kuriuo galėčiau peršviesti galvą. Tai, kad žmogus (D. Kepenis – ELTA) liko politinėje organizacijoje, rodo, kad tai yra sąmoningas sprendimas.
– Jus minėtam pasisakymui išprovokavo klausimas dėl Galimybių paso – dalis opozicijos narių dėl jo kreipėsi į Konstitucinį Teismą.
– Tai yra politikavimas. Tai yra politikos dalis. Aš ją turiu priimti, taip veikia žaidimo taisyklės. Tačiau aš noriu pasakyti, kad, tokiu būdu žaidžiant žaidimą, nepamirškite nusišluostyti rankų, nes jos yra kruvinos.
– Epidemiologinė situacija Lietuvoje nėra pati dėkingiausia: rekordiniai užsikrėtimų skaičiai, stabdomos ligoninių planinės paslaugos, dešimtis mirčių kasdien. Ar Latvijos scenarijus – užsidarymas – negresia Lietuvai. Aš pamenu, kai jūs buvote dar opozicijoje ir kritikavote Skvernelio Vyriausybę, kad tuo pereinamuoju laikotarpiu dėl politinio išskaičiavimo nėra priimami ryžtingi sprendimai. Šią savaitę ministerija praneša, kad bus ilginamos atostogos mokiniams – bet tik keliomis dienomis. Nepavėluosite žengti ryžtingo žingsnio?
Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
– Čia labai filosofinis klausimas. Latvija žengia tuos žingsnius. Bet kur mes esame? Mes turime galimybę paskiepyti visus Lietuvos žmones. Tai garantuotų, kad užsikrėtimų skaičiai kristų dramatiškai, mirčių, greičiausiai, beveik nebeliktų. Tai rodo kitų valstybių statistika. Tačiau dalį žmonių įtikino pranašai, antiskiepininkų apaštalai to nedaryti. Taip, mes galime užsidaryti. Mes turime tą galimybę. Galbūt sumažėtų užsikrėtimų skaičiai, tačiau vėliau jie vėl grįžtų ten pat. Taigi visa visuomenė tampa įkaitais tų pačių žmonių. Ekonomika, vaikai, kurie eina į mokyklas, ir taip toliau. Jei mes norime išeiti iš šios ligos, mes turime skiepytis. Nes jei dabar mes užsidarysime, skaičiai sumažės, bet atsidarius tie patys nepasiskiepyję žmonės sirgs vėl ir vėl mirs. Nėra kito kelio iš tos ligos – tik per skiepus.
– Paskutinis klausimas apie situaciją Seimo opozicijoje. Opozicijos lyderio nebėra, šešėlinė Vyriausybė, nepaisant rašomų laiškų, nesulaukia pripažinimo iš valdančiųjų. Atsirado nauja frakcija, keliama ambicija kurti naują partiją. Kaip vertinate pokyčius oponentų gretose?
– Manau, kad pagrindinė struktūrinė opozicijos problema ištiko tuomet, kai beveik visų opozicinių frakcijų vadovai ar partijų vadovai išėjo iš Seimo. Sakau tai ne dėl to, kad linkėčiau jiems grįžti… Tai, tiesą sakant, padaro mūsų darbą lengvesniu. Bet vertinant per politologinę prizmę, tai turėti opozicinės partijos lyderius Europos Parlamente, vieną versle… Dabar vienintelis realus lyderis opozicijoje yra Saulius Skvernelis, kuris dabar ir išnaudoja tai, kad susiklostė absoliutus lyderystės vakuumas. Dabar jis bando tą erdvę pasiimti – kurdamas frakciją, kurdamas partiją. Jei jis tą žaidimą žais tiksliai, tai aš manau, kad tiek socdemamų, tiek „valstiečių“ laukia prastos dienos.
– Pamenu jūsų diskusijas ankstesniame Seime su Sauliumi Skverneliu. Jos buvo įdomios, švelniai tariant. Kaip vertinate tą galimybę, jei jis užpildys tą galios vakuumą Seimo opozicijoje.
– Aš vertinu tai ilgesniam laikotarpyje. Valstybėje turi būti funkcionuojanti, efektyvi ir politiška opozicija, kuri geba nepatogius klausimus užduoti. Tai jam ant pečių gula didelė našta. Kaip jis su ja susitvarkys – klausimas, aš nežinau. Tai jo lyderystės reikalai.
Europos Parlamento narys Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Europarlamentaras Andrius Kubilius laikosi pozicijos, kad Briuselio ir Varšuvos konfrontacija dėl teisės viršenybės principų kenkia ne tik pačiai Lenkijai, tačiau ir galimai tolesnei ES plėtrai Rytų kryptimi. Pasak jo, senosios Europos valstybės ima abejoti bendradarbiavimo galimybėmis su jaunomis demokratijomis.
„Mes visada išgirstame labai paprastą pastebėjimą didžiosiose sostinėse: mes padarėme didžiąją plėtrą į Vidurio Europą ir Baltijos valstybes, ir dabar turime tokių problemų, kokių turime su kai kuriomis naujomis šalimis, kurios nepaiso ir teisinės valstybės principų, ir ES taisyklių. Kaip mes galime kalbėti apie tolesnę plėtrą?“ , – interviu naujienų agentūrai ELTA sakė A. Kubilius.
Europos liaudies partijos frakcijoje dirbantis politikas tvirtina nesutinkąs su Lietuvoje ganėtinai paplitusiu užsienio politikos skirstymu į vertybinę ir pragmatinę kryptis, kuriomis pastaruoju metu siekiama vertinti santykių su Kinija perspektyvą. Pasak konservatoriaus, demokratijos plėtros siekis gali turėti ir labai aiškiai apčiuopiamą praktinę naudą, o noras plėtoti ryšius su nedemokratiniais režimais, politiko nuomone, yra provincialumo bruožas.
– Ketvirtadienį Europos Parlamentas balsavo dėl rezoliucijos apie santykius su Taivanu. Ten taip pat yra išreikšta parama Lietuvos siekiui steigti atstovybę būtent Taivano pavadinimu. Kaip manote, ar tai, kad toks Lietuvos siekis yra palaikomas, indikuoja ir tam tikrą Europos Sąjungos užsienio politikos vienybę?
– Mes ją vadiname raportu. Teisiškai gal ir pavadinta rezoliucija, bet tai yra raportas apie Europos Sąjungos ir Taivano politiką, santykius. Tai yra pirmas toks raportas. Tai rodo, kad iš tikrųjų ES yra pasirengusi intensyvinti savo santykius su Taivanu, nepaisant visų Kinijos protestų. Kinijos prezidentas Si Dzinpingas. EPA – ELTA nuotr.
Ypač Europos Parlamentas šioje vietoje yra tikrai vieningas. Negirdėjau nė vienos kitokios nuomonės vykusiuose debatuose. Tai yra signalas ir Europos Sąjungos institucijoms, ir Kinijai, kad Europos Parlamentas mato santykių su Taivanu svarbą. Taip pat ir ekonominę svarbą, Europos Komisija yra raginama sudaryti investicijų sutartį, kitas ekonomines sutartis su Taivanu. Taip pat rūpintis Taivano atstovavimu įvairiose tarptautinėse organizacijose, na, ir daug kitų svarbių dalykų.
Pats svarbiausias dalykas mums, be abejo, yra tai, kad Europos Parlamentas absoliučiai vieningai išreiškė paramą Lietuvai, patiriančiai Kinijos spaudimą dėl to, kad Lietuva nutarė stiprinti savo santykius su Taivanu ir čia atidaryti Taivano atstovybę.
Tai čia atsakas ir tiems Lietuvos vidaus politikos ekspertams ar kritikams, kurie pastebėdavo, kad čia Lietuva tokia išsišokėlė, kad Europa jos neremia reikaluose su Taivanu. EP čia duoda labai aiškų, nedviprasmišką atsakymą: remia. Tenka girdėti, kad kai kurios kitos šalys taip pat galbūt galvotų eiti panašiu keliu ir stiprinti savo santykius su Taivanu. Be abejo, yra daug susirūpinimo dėl to, kokiomis grubiomis priemonėmis Kinija bando paveikti atskirų valstybių politinius sprendimus.
– Nežinau, ar tai galima pavadinti fenomenu, bet kaip jūs paaiškintumėte tokį reiškinį, kad štai Lietuvos viduje tuo pačiu metu užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas pristato vertybinę užsienio politiką, deklaruoja, kad mūsų siekis yra ginti demokratiją, o tuo pačiu metu socialdemokratai kitoje konferencijoje teigia, kad mes per daug, kaip jūs sakote, išsišokame prieš Kiniją. Kaip jūs paaiškinsite, kad Europos Sąjungos lygmeniu pavyksta susitarti ir vienybė yra, o Lietuvos vidaus politikoje tokiu svarbiu sprendimu, jeigu galima taip konstatuoti – susitarti nepavyksta?
– Manyčiau, kad čia kai kuriems, bandantiems save vaizduoti kaip užsienio politikos ekspertus, paprasčiausiai pritrūksta patirties. Aš čia nenoriu kritikuoti socialdemokratų. Geriausiai juos sukritikavo jų pačių narys Arkadijus Vinokuras neseniai paskelbtame tekste, kur jis, man atrodo, labai daug teisingų dalykų pasakė.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Aš pats esu ir feisbuke rašęs: mano manymu, tai, kas yra vadinama vertybine politika, ji turi labai daug svarbių praktinių tikslų. Pavyzdžiui, Lietuvos saugumas yra vertybinė pozicija ar praktinė? Pavyzdžiui, demokratinės erdvės plėtra į Rytus nuo Lietuvos. Turint omenyje Baltarusiją, tos pačios Ukrainos stiprinimą. Čia vertybinė ar pragmatinė politika? Mano manymu, tai yra vertybinė politika, kuri gali duoti ir turi duoti labai svarbių praktinių rezultatų. Šitoje vietoje turime labai aiškiai matyti: taip, Taivanas yra toliau nuo mūsų, bet vėlgi yra labai svarbus faktorius, kalbant apie Jungtines Amerikos Valstijas, jų rūpestį dėl situacijos aplink Kiniją, to paties Taivano saugumu. Mums Amerikos buvimas čia, Europoje, ir ne tik su savo kariškiais ar tankais Lietuvoje, bet ir jų politine lyderyste, sprendžiant demokratijos plėtros klausimus į Rytus nuo mūsų, mums yra labai svarbus ne tik vertybinis, bet ir labai praktinis dalykas.
Galiu tik pakartoti, kad, mano manymu, socialdemokratams šitoje vietoje pritrūko paprasčiausio supratimo ir išminties užsienio politikoje. Gal tai ir atspindi tas faktas, kad niekas iš jų nedalyvauja Seimo Užsienio reikalų komiteto darbe.
– Tai, jūsų nuomone, ta dichotomija tarp vertybių ir pragmatizmo šiuo atveju nėra visiškai teisinga, nes Lietuva abiem atvejais išlošia?
– Mano manymu, absoliučiai. Bandymas taip skirstyti rodo, kad tie, kurie taip skirsto, tikrai nelabai yra susipažinę su platesniais užsienio, saugumo politikos reikalais. Nelabai dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose formatuose ir todėl tas skirstymas man kvepia tokiu provincialumu: nesvarbu demokratija ar saugumo perspektyvos, svarbu dabar daryti bizniuką. Ar Baltarusijoje ar Kinijoje darykime bizniuką ir visa kita mums nesvarbu.
Mano manymu, net ir ekonomine prasme, tai labai neišmintinga politika. Ką reikia pastebėti, kad orientuojantis grynai į tokią tariamai pelningos ekonominių santykių politikos perspektyvą, mes vėl galime atsidurti ten, kur esame atsidūrę anksčiau dėl ekonominių santykių su Rusija, dabar su ta pačia Baltarusija. Bandymas daryti verslątose ekonomikose, kurioms vadovauja autoritariniai režimai, yra labai rizikingas. Nes autoritariniai režimai labai greitai gali uždaryti visas verslo perspektyvas. Esame pasimokę toje pačioje Rusijoje, dabar matome Baltarusijoje. Tas pats dabar Kinijoje. Šitoje vietoje bandymai sakyti, kad darykime tik biznį ir viskas, mano manymu, iš tikrųjų rodo, jog yra nesuprantama, kiek tai yra rizikinga.
– Sakote, kad socialdemokratai nedalyvauja Lietuvos užsienio politikos formavime, bet yra politikų, kurie aktyviai dalyvauja šiame procese ir jų pozicija, netgi kai kurių politikos apžvalgininkų nuomone, nėra taip aiškiai išreikšta į vieną ar kitą pusę. Pavyzdžiui, prezidentas Gitanas Nausėda iš pradžių akivaizdžiai palaikė pasitraukimą iš 17+1 formato su Kinija, tačiau vėliau, kai paskelbta apie siekį steigti Taivano atstovybę, jis tarsi atsitraukė nuo tokios akivaizdžios paramos šiai krypčiai. Sutinkate su vertinimu, kad dabar jo pozicija nėra iki galo išreikšta, ar jums prezidento pozicija Kinijos atžvilgiu šiuo metu apskritai yra suprantama?
– Tiesą sakant, negalėčiau į tą klausimą atsakyti, nes man atrodo, kad prezidentui yra būdinga daugeliu klausimų neturėti aiškesnės pozicijos, orientuotis į tai, koks čia susidaro nuomonių fonas Lietuvoje. Ar tai būtų pandemija, ar tai būtų Kinija. Jeigu garsiau kalba žmogaus teisių gynėjai, demokratijos gynėjai, tai tada ir prezidentas tą sako. Jeigu pasigirsta pagrįsto ar ne visai pagrįsto susirūpinimo dėl ekonominių pasekmių, tada galime tikėtis, kad ir iš Prezidentūros ateis tokių signalų. Kinijos karys. Youtube.com
Šioje vietoje aš kaip tik manau, kad Europos Parlamento pareiškimas yra labai svarbus, ne tik kaip atsakas tiems mūsų „ekspertams“, kurie čia teigdavo, kad Europa visiškai priešingai galvoja negu Lietuva. Bet galbūt tai padės ir tam pačiam prezidentui pamatyti Europos Parlamento valią ir aiškų signalą. Tą poziciją remia visos pagrindinės partijos EP. Ir tos, į kurias įeina tokios valstybės kaip Prancūzija, Vokietija, kurioje dabar formuojama nauja koalicija, labai aiškiai už tai pasisako. Vokietijos Žalieji Europos Parlamente, Macrono partijos atstovai. Tai galėtų būti suprantama kaip reikšmingas signalas ir Lietuvos vadovams.
– Manote, kad tai prezidentui padėtų apsispręsti, kurią kryptį reikėtų pasirinkti?
– Aš nemanau, kad prezidentas būtų taip kategoriškai nusistatęs į vieną ar į kitą pusę, bet tą jo savybę matome, kad tais klausimais, kurie pradedami šiek tiek aršiau diskutuoti, prezidentas galbūt vengia imtis lyderystės.
– Kitas klausimas, kuriuo Europos Sąjungos lygmeniu politikai ganėtinai aršiai diskutuoja, tai Lenkija ir teisės viršenybės principai. Viena vertus, Lietuva aiškiai deklaruoja paramą būtent teisės viršenybės principui, kita vertus, atsiduriame takoskyroje, kadangi Lenkija mums yra svarbus strateginis partneris. Prezidentūra irgi sako, kad mes turėtume užimti moderatoriaus vaidmenį, bet ar ES lygmeniu valstybė, kuri turi strateginių interesų, gali vaidinti objektyvaus moderatoriaus vaidmenį tuo pačiu metu?
– Apie tai yra pasisakęs Gabrielius Landsbergis, kad kažin ar mes čia galime būti vadinami moderatoriais. Mums, be abejo, teisinės valstybės principai yra tikrai ypač svarbūs, nes reikia suprasti, kad čia nėra šiaip sau tik toks kažkieno noras kalbėti apie teisinę valstybę. Bet pasitikėjimas teisine valstybe, teisinių sistemų darbu visose Europos Sąjungos narėse, vėlgi yra ne tik vertybinis klausimas, bet labai praktinis klausimas. Tai yra bendros rinkos veikimo pamatas, kuri yra paremta tam tikromis taisyklėmis, jų laikymusi, priežiūra, teismų sprendimais. Įsivaizduokime, kas prasidėtų, jeigu, tarkime, olandai paskelbtų, kad jie nebepasitiki Lenkijos teismais. Na, tai nebeveiktų bendroji rinka. Čia vienas dalykas. Lenkijos ir ES vėliavos. EPA-ELTA nuotr.
Antras dalykas, ką svarstėme savo frakcijoje (Europos liaudies partijos frakcijoje – ELTA), kad reikia skirti šiek tiek laiko ir giliau pastudijuoti Lenkijos konstitucinio tribunolo sprendimą. Iš tikrųjų jis yra klaidingas savo išvadomis, bet pats keliamas klausimas, kad gali būti skirtingai interpretuojami kai kurie sutarčių straipsniai ir kad tuo atveju iš tikrųjų ginčas gali būti sudėtingesnis, subtilesnis, tai aš priimčiau kaip realų vertinimą.
Tik problema ta, kad Lenkijos konstitucinis tribunolas (bent kiek aš spėjau susipažinti su jų sprendimu), užuot padėjęs tašką šioje vietoje, jog jie skirtingai interpretuoja kurį nors sutarties straipsnį negu kad jį interpretuoja Teisingumo Teismas ir kad tada reikia galvoti, kaip spręsti tą nesutarimą. Tai Lenkijos konstitucinis tribunolas paskelbia, kad tie sutarčių straipsniai, dėl kurių jie kėlė abejones, ar teisingai interpretuojama, kad šitie sutarčių straipsniai neatitinka Lenkijos Konstitucijos. Tai iš karto sukelia daug istorinių klaustukų. Tada prezidentas Kaczyńskis, Lenkija, pačią sutartį pasirašė su labai aiškia išvada, kad sutartis atitinka Lenkijos Konstituciją. Kas dabar pasikeitė, kad Lenkija nutarė paskelbti, jog sutarties straipsniai neatitinka Konstitucijos? Tai čia iškyla daug tokių klaustukų.
Kokia iš to gali būti išeitis ir ką čia galima moderuoti? Man atrodo, čia reikia šiek tiek laiko ir geros analizės, ekspertų, kurie galbūt pabandytų suformuluoti kažkokį taką, kuriuo būtų galima eiti.
– Bet Lenkija susilaukė kritikos ir dėl tam tikrų vidinių problemų, susijusių su teismais, teisėjų paskyrimais. Dabar, su šiuo Konstitucinio tribunolo sprendimu ginčas tik atsinaujino. Klausimas: kas, Lenkijos veiksmų požiūriu, būtų ta „raudona linija“, nuo kurios, nepaisant to, kad tai yra mūsų strateginis partneris, netgi Lietuva, pasakytų Lenkijai, jog galbūt ją jau peržengėte ir galbūt patys turėtumėte pasidaryti tam tikras išvadas, jeigu jūs ir toliau norite likti Europos Sąjungoje?
– Aš nežinau, ar mes taip galime kelti klausimą, ar jūs norite likti, ar ne, bet faktas, kad, deja, tai, kas vyksta Lenkijoje, prie dabartinės valdžios, jų nusiteikimu konfliktuoti su Briuseliu. Tai yra gana populiaru, žiūrint iš tokios populiariosios politikos pusės. Mes matome, tą patį daro Orbanas. Aš tame matau daug populistinio veikimo. Populistui visada labai svarbu rasti priešą išorėje ir rodyti, kad su juo kovoji. Žmonės tą mėgsta. Čia to yra.
To pasekmės, mano manymu, yra prastos. Taip, Lenkija mums yra labai svarbi kaip strateginė partnerė, bet ji būtų žymiai svarbesnė strateginė partnerė, jeigu jos santykiai su Briuseliu būtų žymiai geresni. Jos galia, efektyvumas tada būtų žymiai stipriau išnaudojami mūsų regiono reikalui. Lenkija natūraliai turi lyderystės potencialą būti regiono lydere, bet jis yra neišnaudojamas, būtent dėl to, kad taip jau susiprogramavo ir yra pereita į konfliktą su Briuseliu, kas iš tikrųjų silpnina Lenkijos lyderystės pajėgumą.
Antras dalykas, ne tik Lenkijos, bet ir Vengrijos situacija sukuria labai didelių problemų mums bandant kalbėti apie tolesnę Europos Sąjungos plėtrą arba kaimyninių valstybių integraciją ar tai būtų Vakarų Balkanai, ar ypač tai, kas mums svarbu – Ukraina, Moldova, Sakartvelas. Nes mes visada išgirstame labai paprastą pastebėjimą didžiosiose sostinėse: žiūrėkite, mes padarėme didžiąją plėtrą į Vidurio Europą ir Baltijos valstybes, ir dabar turime tokių problemų, kokių turime su kai kuriomis naujomis šalimis, kurios nepaiso ir teisinės valstybės principų, ir ES taisyklių. Kaip mes galime kalbėti apie tolesnę plėtrą? Taigi tas Lenkijos ir Vengrijos pasirinkimas eiti tokiu konflikto su Briuseliu, konflikto su teisinės valstybės principais keliu, savyje turi daugiau žalos, negu vien tik kalbėtum apie pačią Lenkiją ar Vengriją.
– Tai, ką jūs, kaip suprantu, girdite ir iš kitų Europos politikų, kad tai yra Rytų Europos bloko fenomenas, tų, kurie prisijungė į Europos Sąjungą po 2004 metų. Bet toks euroskepticizmas buvo ryškiai matomas ir Didžioje Britanijoje. Galbūt tai nėra išskirtinai Lenkijos, Vengrijos ar Rytų Europos fenomenas. Galbūt tai sklinda plačiau, visoje Europoje ir tai yra platesnė problema?
– Nežinau, ar čia galima taip lyginti. „Brexitą“ lėmė pačios Didžiosios Britanijos istorijos spąstai. Iš pasaulinės imperijos, per XX a. atėjus iki to, kas dabar yra Didžioji Britanija, jai buvo tikrai mentališkai sunku „būti po kažkokiu Briuseliu“. Aš, taip sakant, labai grubiai vertinu. Ir todėl ta vidinė karšta diskusija Didžiojoje Britanijoje nuo pat Margaret Thatcher laikų rodė, kad Britanijos visuomenė nesusitapatino su vieta Europos Sąjungos architektūroje. Brexitas. EPA – ELTA nuotr.
Tuo tarpu Lenkijoje ir Vengrijoje mes matome visai kitą dalyką. Mes matome Lenkijos ir Vengrijos visuomenę, kurie didžiąja dalimi yra labai stipriai proeuropiečiai, bet kartu matome valdžios institucijas, kurios renkasi sąmoningo konflikto su Briuseliu kelią. Su Sorosu, Briuseliu, ar neoliberalizmu ir taip toliau – čia yra klasikinis populizmo apibrėžimas. Tai „naujoji“ Europa yra kartu ir jaunoji Europa. Jaunos demokratijos, kurioms yra gana sudėtinga įveikti tokį jaunatviško populizmo pliūpsnį.
Bet aš galvoju, kad reikalai keisis. Toje pačioje Lenkijoje matome besivienijančią opoziciją, ateina rinkimai. Vengrijoje matome tą patį. Taip kad čia reikalai gali taisytis.
Dabar kitose Europos šalyse, taip, to euroskepticizmo kartais atsiranda ir būna nemažai. Sunku pasakyti, kur tai gali atvesti. Iš tikrųjų todėl ir reikalinga dabar vykstanti konferencija dėl Europos Sąjungos ateities. Nežinau, ar ji bus labai produktyvi, bet pats supratimas, jog reikia diskutuoti apie Europos Sąjungos ateitį, mano manymu, yra svarbus dalykas. Mums reikia aiškiau matyti tai, kokią mes norime matyti tą Europos Sąjungą. Iki šiol ji vystėsi tokiu nuosekliu keliu, nuo vienos krizės prie kitos eidama ji konsoliduodavosi tose srityse. Mano manymu, ji ir toliau taip eis, bet iškyla dideli klausimai dėl vidinės Europos Sąjungos struktūros, sprendimų priėmimo. Tai gali lemti vidinę ES krizę, kuri galbūt pastūmės pačią Europos Sąjungą greičiau ir efektyviau spręsti vidines problemas.
Kinijos karinė galia. Youtube.com
Lietuvos pasitraukimas iš 17+1 formato bei užmegzti glaudesni ryšiai su Taivanu ne tik paaštrino Lietuvos ir Kinijos santykius, tačiau, kaip pažymi politikai, sukėlė ir aktyvesnes Europos Sąjungos šalių diskusijas dėl tolesnių santykių su Pekinu. Galiausiai prabilta ir apie Lietuvos lyderystę, Vakarų valstybėms užduodant toną, kaip turėtų atrodyti santykiai su nedemokratinėmis valstybėmis.
Visgi šalies aktyvumą ir vertybinę politiką Kinijos atžvilgiu Lietuvos politikai vertina skirtingai.
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis mano, kad Lietuvos lyderystė ne tik pastebima tarp kitų ES šalių, tačiau ir duoda apčiuopiamą rezultatą. Tuo tarpu socialdemokratas Gintautas Paluckas tvirtina, kad Lietuvai derėtų laikytis nuosaikesnės politikos, o ne, pasak jo, „tuščiai šokinėti“ ir priimti vienašališkus sprendimus.
Lietuvos lyderystė pagirtina, bet kol kas niekur nevedanti
Dar gegužės mėnesį Vilnius pasitraukė iš 17+1 formato, kuris sieja Pekiną su Vidurio ir Rytų Europos šalimis. Kaip teigė Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis, šis dalies ES narių bendradarbiavimo formatas su Pekinu „skaldo“ ES, tad Lietuva su Kinija galėtų palaikyti analogiško formato santykius tik tuo atveju, jei į jį būtų įtrauktos visos ES šalys.
Taip pat Lietuva ėmė megzti glaudesnius ryšius su Taivanu ir paskelbė leidusi jam savo vardu atidaryti atstovybę. Toks Lietuvos sprendimas leisti atidaryti atstovybę būtent tokiu pavadinimu įsiutino komunistinę Kiniją, kuri Taivaną laiko maištaujančia savo provincija.
Neseniai prezidentas Gitanas Nausėda kalbėjo, kad kilusios trintys tarp Lietuvos ir Kinijos turėjo įtakos bendrai ES pozicijai dėl Pekino. Visgi po Lietuvos pasitraukimo kol kas nė viena ES šalis nepasekė Lietuvos pėdomis pasitraukti iš 17+1 forumo. Lietuvos Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko Ž. Pavilionio nuomone, Lietuvos pasitraukimas inicijavo kitų demokratinių valstybių diskusijas ir, anot politiko, tai jau galima laikyti ženklu, kad valstybės artimiausiu metu imsis veiksmų. Kinijos karys. Youtube.com
„Natūralu, kad visos demokratinės valstybės šiuo metu ieško būdų, kaip susivienyti. Jeigu leisite man prognozuoti, Baltijos šalys bus vienos iš pirmųjų, kurios seks mūsų žingsniais. Jau dabar Estijos vieši pareiškimai rodo, kad šalis gali priimti tokį pat sprendimą. Tai, kad Lietuva lyderiauja šiame procese yra tiesiog labai gerai. Vadinasi, nepamiršome šios lyderystės laisvės ir demokratijos klausimais, kurią pademonstravome net ir prieš 20 metų sukildami prieš Sovietų Sąjungą“, – Eltai sakė Ž. Pavilionis.
Kiek kitokios pozicijos laikosi Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas socialdemokratas G. Paluckas. Jo teigimu, mažų šalių interesas dažnai gali būti atspindėtas per mažai, kad ES šalys jį pastebėtų bendroje pozicijoje.
„Kalbant apie santykius tarp ES ir Kinijos, mažų šalių interesas dažnai gali būti per mažai arba visai neatspindėtas, kad jį pastebėtų kitos valstybės”, – sakė G. Paluckas.
„Žinoma, mes nesame bejėgiai ir darome tam tikrą įtaką, bet būtent ta įtaka atsiranda iš bendro susitarimo su kitomis didesnėmis ir galingesnėmis ES valstybėmis, o ne tuščiai šokinėjant. Taivano mėginimai atidaryti atstovybę sukėlė skandalą lygioje vietoje, tai išaugo į konfliktą ir sunku suprasti, ko mes tuo siekėme. O išeidama iš 17+1 formato Lietuva neteko informacijos ir vietos prie bendro stalo. Niekas nuo tokio Lietuvos šokinėjimo nepasikeitė”, – pridūrė politikas.
Simboliniai žingsniai kelia triukšmą, bet naudos neduoda
Ekspertams baiminantis, kad vis silpniau palaikomi Lietuvos santykiai su Pekinu turės įtakos Lietuvos rinkai, Ž. Pavilionis grėsmės šalies ekonomikai teigia nematąs.
„Jeigu Kinija sugalvos bausti Lietuvą ekonomiškai, visa ES atlygins tą žalą ir atitinkamai sukels tokią pat žalą Kinijai”, – sakė Ž. Pavilionis bei pridūrė, kad artimiausiu metu likęs 16+1 formatas turėtų galutinai suskilti, o vietoj jo turėtų atsirasti visos ES bendradarbiavimo su Kinija forumas 27+1.
G. Paluckas laikosi kitokio požiūrio ir, jo teigimu, išėjimas iš šio formato prilygsta informacijos praradimui, tai gali atsiliepti ir šalies ekonomikai.
„Paprastai didžiausią vietą užima didžiųjų žaidėjų, pavyzdžiui, Vokietijos ir Prancūzijos industriniai interesai. Tuo tarpu šitas formatas 16+1 yra taikytas į centrinę Rytų Europos dalį, kuri labai dažnai jaučiasi nevisavertė ES šeimoje ir yra pastumta į šalį. Būtent čia Kinija naudoja savo diplomatinius instrumentus ir siūlvio dvišalius susitarimus, tokius kaip bendras rinkų atidarymas, prekių ir paslaugų pripažinimas arba tam tikros pozicijos formavimas toje pačioje Europoje tarp mažesnių šalių”, – kalbėjo G. Paluckas.
Anot politiko, Lietuvai reikėtų laikytis didžiųjų valstybių pozicijų, o ne pačiai imtis savo iniciatyvų.
„Aš manau, kad čia absoliučiai tuščias ir simbolinis žingsnis, kuris Lietuvą patraukė nuo to stalo, prie kurio vyksta diskusijos, dalijamasi informacija bei vertingais siūlymais. Išeiti iš šito formato absoliučiai nebuvo protinga ar reikalinga, todėl tai yra tiesiog nuostolis”, – kalbėjo politikas.
Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos siekį sugriauti formatą politikas laiko neapgalvotu, ir, jo teigimu, tokie simboliniai žingsniai tik kelia triukšmą, tačiau realaus pokyčio neduoda.
„Tokių žingsnių mes čia užsienio politikoje matome tikrai ne vieną. Arba nemodeliuojamos pasekmės, arba tiesiog daromi simboliniai tuščią triukšmą keliantys žingsniukai, kurie neduoda jokio pokyčio”, – dėl Lietuvos sprendimų abejoja politikas.
„Aš matau, kad Lietuvą kamuoja kažkoks kompleksas, kad mes maži, todėl turime išsišokti ir parodyti kažkokią lyderystę. Šiuo atveju, atvirkščiai, reikalinga nuosaikesnė politika, nes Lietuvą vertina užsienio partneriai tiek ES, tiek plačiau kaip nuolatinį išsišokėlį ir karštakošį. Mažiau reikia draskytis, o daugiau teigiamas politines koalicijas formuoti priimant vienus ar kitus sprendimus”, – sakė politikas.
Politologas R. Vilpišauskas: toliau diskusijų nėra pažengta
VU TSPMI profesorius Ramūnas Vilpišauskas sutinka su Ž. Pavilionio nuomone, kad Lietuvos sprendimai įkvepia kitas valstybes diskutuoti, tačiau, jo teigimu, diskusijos neišauga į veiksmus.
„Manau, kad Lietuvos sprendimas pasitraukti iš 17+1 grupės, vėliau priimtas sprendimas priimti Taivano atstovybę Lietuvoje, į kurį griežtai sureagavo Kinija, iš tiesų yra matomas kitose ES šalyse ir ES institucijose. Deja, man atrodo, kad toliau diskusijų nėra pažengta”, – sakė R. Vilpišauskas.
Anot R. Vilpišausko, pagrindinis motyvas, neleidžiantis šalims išardyti 16+1 formato, tai ekonominiai interesai palaikyti ir plėsti prekybinius investicijų ryšius su Kinija.
„Kinija yra tapusi bent jau kai kurioms ES šalims, tokioms kaip Vokietija, labai svarbia išorės ekonomikos partnere ir iš to kyla tas atsargumas atsitraukti. Kita vertus, reikia taip pat pabrėžti, kad pastaraisiais metais net ir tokių šalių pozicija tampa vis kritiškesne Kinijos vykdomos politikos atžvilgiu. Vyksta pokyčiai, susiję su Kinijos komunistų partijos vykdoma politika tiek šalies viduje, tiek ir agresyvių reagavimų į kitų šalių sprendimus, įskaitant ir Lietuvos sprendimus dėl Taivano atstovybės”, – kalbėjo R. Vilpišauskas.
Didžiausius pokyčius ES santykių su Kinija kontekste R. Vilpišauskas įžvelgia šį mėnesį vykusio neformalaus Europos vadovų tarybos susitikimo išvadose, kur Kinija pirmiausia buvo įvardyta kaip konkurentė. Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Taip Kinija apibūdinama jau keletą metų, bet anksčiau pirmoje vietoje eidavo žodis partnerė, o dabar į pirmą vietą buvo iškeltas apibūdinimas konkurentė. Tai yra ženklas, kad santykiai keičiasi“, – Eltai sakė R. Vilpišauskas.
Politologo teigimu, vertinti tai, kiek Lietuva prisideda prie besikeičiančio ES šalių požiūrio ir bendradarbiavimo su Kinija, kol kas yra anksti.
„Lietuvos sprendimai suteikia diskusijoms dar daugiau pagrindo, tačiau tai, kur tos diskusijos toliau eis ir kiek Lietuvos ir Kinijos dvišaliai santykiai gali turėti įtakos, kol kas man atrodo dar anksti vertinti. Kad tai intensyvina diskusijas tiesa, bet ar tai pavirs konkrečiais politiniais sprendimais, kol kas mes dar nežinome, todėl aš vertinčiau tai atsargiai“, – pridūrė politologas.
Aktyvistai iškėlė Tibeto vėliavą. EPA-ELTA nuotr.
Atėnai, spalio 18 d. (dpa-AFP-ELTA). Pirmadienį senoviniame Olimpijos mieste Graikijoje per ceremoniją, kurioje dėl COVID-19 pandemijos dalyvavo tik keli specialūs kviestiniai svečiai, buvo įžiebta 2022 metais Pekine vyksiančių Žiemos olimpinių žaidynių ugnis.
Per tradicinę ceremoniją liepsną uždegė įgaubti stiklai, koncentruojantys saulės šviesą, tačiau dėl pandemijos nebus rengiama paprastai ilgai trunkanti deglo kelionė-estafetė.
Vietoj to tik trys bėgikai trumpam nuneš ugnį į Atėnų Akropolį, kur ji liks per naktį. Antradienį žaidynių organizatoriams kinams ugnis bus perduota Panathinaiko stadione – antrojo amžiaus arenoje, kuri buvo naudojama ir 1896, ir 2004 metų Olimpinėms žaidynėms.
Per ugnies įžiebimo ceremoniją aktyvistai iškėlė Tibeto vėliavą, matė AFP reporteris.
Po ceremonijos, kurioje dalyvavo Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Thomas Bachas, aktyvistus sulaikė apsaugos darbuotojai.
Taivano prezidentė Tsai Ing-wen. EPA – ELTA nuotr.
Taipėjus, spalio 10 d. (AFP-ELTA). Taivanas nepasiduos Pekino spaudimui ir gins savo demokratinį gyvenimo būdą, sekmadienį sakė prezidentė Tsai Ing-wen po virtinės Kinijos karo lėktuvų įsiveržimų į salos oro gynybos zoną. 23 milijonai Taivano, save laikančio nepriklausomu, gyventojų patiria nuolatinį Kinijos invazijos pavojų, nes Kinija laiko salą savo teritorija ir žada ją susigrąžinti.
„Kuo daugiau pasieksime, tuo didesnį spaudimą patirsime iš Kinijos“, – teigė Tsai Ing-wen. Jos kalba buvo pasakyta minint Taivano nacionalinę dieną. „Niekas negali priversti Taivano eiti Kinijos mums nurodytu keliu“, – kalbėjo prezidentė. Ji apibūdino Taivaną kaip „pirmąją demokratijos gynybos liniją“. „Tikimės (…) santykių (su Pekinu) pagerėjimo ir nesielgsime neapgalvotai, tačiau neturėtų būti jokių iliuzijų, kad Taivano žmonės pasiduos spaudimui“, – pridūrė ji.
Abi šalys valdomos atskirai nuo Kinijos pilietinio karo pabaigos 1949 metais.
Dvejus rinkimus laimėjusi Tsai Ing-wen nekenčiama Pekino, nes laiko Taivaną „jau nepriklausoma“ šalimi, o ne „vienos Kinijos“ dalimi. Tačiau ji taip pat nesiėmė veiksmų oficialiai paskelbti nepriklausomybę – Pekinas seniai įspėjo, jog tai būtų „raudonoji linija“, kuri paskatintų invaziją.
Sekmadienio kalboje Tsai Ing-wen pakartojo savo raginimą Pekinui „pradėti dialogą pariteto pagrindu“ ir sakė palaikanti dabartinį dviejų kaimynių status quo. Tačiau ji perspėjo, kad tai, kas atsitiks Taivanui, turės didelį poveikį regionui ir pasauliui.
Kinijos lėktuvnešis „Liaoning“. EPA – ELTA nuotr.
Taipėjus. (AFP-ELTA). Kinijos karinės oro pajėgos, Taivano duomenimis, pasiuntė 25 kovinius lėktuvus į Taivano oro gynybos zoną. Pasak Gynybos ministerijos Taipėjuje, 22 naikintuvai, du branduolinį ginklą galintys nešti bombonešiai ir vienas priešlaivinis lėktuvas įsiveržė į zoną, kurią kertantys orlaiviai prieš tai turi užsiregistruoti.
Šis manevras surengtas Kinijai švenčiant nacionalinę šventę. Tarp Kinijos ir Taivano jau kurį laiką didėja įtampa.
Kinija reiškia pretenzijas į Taivaną kaip į savo teritoriją. Taivanas 1949 metais pilietinio karo pabaigoje atsiskyrė nuo Kinijos. Tačiau Pekinas demokratiškai valdomą salą iki šiol laiko separatistine provincija, kuri vėl turi būti suvienyta su žemynine dalimi.
Pastaraisiais metais Kinija smarkiai padidino ekonominį, karinį ir diplomatinį spaudimą Taivanui. Praėjusiais mėnesiais Kinijos kariniai lėktuvai ne kartą įsiveržė į Taivano oro erdvę.
