Jonas Ohmanas, Vasilis Kapkanas

Rašome Jums skaudžia Ukrainai tema, persikėlusia iš Lenkijos į Lietuvą. Kalbame apie liūdnai pagarsėjusį lenkų režisieriaus Voicecho Smažovskio 2016 m. sukurtą vaidybinį filmą „Voluinė“ (Woiciech Smarzowski, „Wolyn“), pristatomą šių metų „Kino pavasaryje“.

Tai keistas akibrokštas Lietuvos žmonėms dabartinių Lietuvos ir Ukrainos santykių kontekste. Kaip tai turėtų vertinti festivalio globėja Lietuvos Respublikos Prezidentė, institucinė partnerė Kultūros ministerija, pagaliau, kaip tai dera su oficialia Lietuvos pozicija Ukrainos ir Lenkijos santykių požiūriu?

Interviu Lietuvos spaudoje režisierius sakė: „…politikai dabar privalo sukurti teigiamą atmosferą lenkų ir ukrainiečių istorikams. Būtų gerai leisti jiems padirbėti ramiai, surinkti arba supriešinti įrodymus, atlikti ekshumaciją, o egzistuojant ypač skirtingiems įvykių vertinimams, nepriklausoma, bendra komisija galėtų parašyti ataskaitą, kuri pateks į ukrainiečių ir lenkų vadovėlius. Į tokią sunkią temą reikia pasižiūrėti be emocijų, o žmones parengti konfrontacijai su faktais.“

Tačiau filmo turinys, jo emocinio krūvio sankaupa paneigia šiuos gana protingus režisieriaus žodžius. „Kino pavasaryje“ žiūrovams pateikiamas filmas turi aiškią politinę potekstę, „Voluinės tragedijos“ tema, kurią dera spręsti istorikams – ir jie tai kruopščiai darė jau ilgus metus, filme pateikta vienpusiškai, su peršamomis išvadomis.

Daugelio žmonių pastangos stiprinti tautų savitarpio supratimą ir toleranciją, įskaitant Ukrainos ir Lenkijos Bažnyčių vadovų ir dvasininkų, inteligentų, pradėtos dar 1997 m. Ukrainos Prezidento Leonido Kravčuko, o pastaruoju metu – ir dabartinės Ukrainos valdžios, – pasiektos per dešimtmečius, eina perniek. Ypač Rusijos agresijos fone.

Filmo scenos sukrečia savotiškais dramaturginiais sumanymais. Ukrainiečių dvasininkai šventina partizanų atneštus kirvius ir dalgius – juk tai niūrių Viduramžių reliktas, kam jį rekonstruoja režisierius dabar? Ir tai atliekama graikų katalikų bažnyčios kunigo, nors Volynės ukrainiečių Bažnyčia buvo stačiatikiška. Vienas žinomiausių lenkų istorikų Gžegožas Motyka, nagrinėjęs Voluinės tragediją, pripažįsta: įrodymų, kad tokie dalykai buvo, nėra.

Be to, režisieriaus ekrane yra demonstruojami žiaurumai, kurių kartais neatlaiko ir Lenkijos žiūrovai. O scenos, kur rodoma mišrių šeimų idilė ir tai, kad net masinės psichozės metu kaimynai gelbėjo vieni kitus, daug mažiau tikroviškos nei vyrų, moterų, vaikų, kunigo žudynės bažnyčioje.

Taip pat, ukrainiečių vaidmuo šioje juostoje, ypač žiaurumų scenose – naudoti šūkius ir simbolius, tiesiogiai siejamus su dabartimi: himną „Dar nemirė Ukraina“, mėlynai geltona vėliavą, šūkius – „Šlovė Ukrainai. Didvyriams šlovė“ („Слава Україні! Героям Слава!“) ir panašius – o šios dienos Ukrainoje tai Nepriklausomybės, Dangiškosios Šimtinės didvyrių, karių, kurie kovoja su okupantais Ukrainos rytuose ir dėl mūsų, simboliai.

Bet, matyt, kažkodėl istorinė tiesa režisieriui nesvarbi, nors jis ir teigė, kad teiravosi istorikų patarimų. O atsižvelgė tik į sau palankius. Gal todėl buvęs Lenkijos švietimo ir užsienio reikalų viceministras, Tarptautinio solidarumo fondo (Varšuva) pirmininkas Kšyštofas Stanovskis (Krzysztof Stanowski) spaudoje („Gazeta Wyborcza“) yra pareiškęs, kad „Voluinė“ neprisidės prie Varšuvos ir Kijevo santykių gerinimo, nes jame vienos šalies – Lenkijos – požiūrio į tuos įvykius viršenybė. Kam tai naudinga šiandien?

Ukrainos užsienio reikalų ministerija rekomendavo atšaukti 2016 m. Lenkijos kultūros instituto rengtą filmo pristatymą šalies kultūros elitui ir diplomatiniam korpusui bei jo vėlesnį rodymą Ukrainoje. Tad kokį užtaisą atvežė Lenkijos kultūros institutas Lietuvos žmonėms šį pavasarį, kai minima, jog tai neva tarptautinius apdovanojimus gavęs filmas, o iš tikrųjų – vien tik Lenkijos, ir tik joje iki šiol demonstruotas?

Ar Lietuva ir jos žmonės, ypač dėl tam tikro istorijos nežinojimo, kartais netampa kažkieno sumanymų poligonu?

Mes, pasirašantys šį laišką, nereikalaujame filmo uždraudimo, tačiau sunku prognozuoti, kokios įtakos filmas turės lietuvių tautos, lenkų ir ukrainiečių bendrijų santykiams. Svarbu, kad visuomenei būtų žinomas tikrasis šio kūrinio kontekstas.

Kai du pešasi, laimi trečias.

Jonas Ohmanas yra švedų kilmės Lietuvos režisierius, Vasilis Kapkanas yra pirmasis Lietuvos ukrainiečių bendrijos pirmininkas.

2017.03.28; 05:30

Jaunas, kūrybingas, sumanus, konkretus, keliantis pasitikėjimą ir geranoriškas – taip paklausta apibūdinčiau iš Šiaurės Karolinos (JAV) kilusį Kailą Raubą (Kyle Raub). Įdomus ir įdėmus pašnekovas – kiek pagalvojusi pridurčiau.

Su Kailu teko susipažinti Orhuse (Danija), kur jis studijavo kognityvinę semiotiką ir atliko audityvinius tyrimus, mėgindamas išsiaišknti įvairių garsų suvokimo ypatumus ir poveikį klausytojui. Kailas rimčiau susidomėjo garsais ir muzika, kai jam buvo penkiolika. Nuo to laiko jis dirba garso dizaineriu ir yra šioje srityje veikiančios įmonės „Eiravaein Works“ įkūrėjas.

Vis labiau domisi filmų muzikos kūrimu, neretai tuo užsiima savanoriškai, negaudamas jokio atlygio. Būtent tokiomis sąlygomis jis sutiko dirbti, kai praėjusių metų pabaigoje pasiūlėme jam kurti muziką meninės dokumentikos filmui apie lietuvių etnokultūrą ir tradicijas „Semme“. Tuomet vis pakalbėdavome apie daugiakultūriškumą, tradicijas, Baltijos regioną, Azijos kultūras ir gyvenimą Amerikoje.

Continue reading „Amerikietis Kailas Raubas: negalime pasirinkti kultūros, kurioje gimstame, bet turime ją vertinti“

Šių metų kovo 20 d. prasidėsiančio didžiausio Lietuvoje kino festivalio „Kino pavasaris“ lietuviškų premjerų programoje – daugiau nei dvejus metus kurtas meninės dokumentikos filmas apie lietuvių etnokultūrą „Semme“ (prūsiškai „žemė”). Tai pirmas režisieriaus Ernesto Samsono ir idėjos autoriaus Simono Naudžiaus filmas, o filmo kūrybinė komanda – viena jauniausių festivalyje.

Filmas atsirado kaip programos „Veiklus jaunimas“ remiamas projektas, kurio nariai – atėję iš įvairiausių sričių, bet vienas kitą puikiai papildantys. Kiek netikėta, kad šio filmo kompozitorius yra Kyle Raub, kilęs iš Šiaurės Karolinos (JAV), kuris susidomėjo lietuvių kultūra, tradicijomis ir sutiko jas interpretuoti, improvizuodamas muzikos garsais.

Continue reading „„Kino pavasario“ debiutuose – dokumentinis filmas „Semme““

Kita monetos puse

Tradicinė, jau X kartą Vilniuje rengiama Lenkų kino savaitė, kaip ir kiekvienais metais, pasiūlys ir kaimynų kino aktualijas, ir pakvies prisiminti kelis iškilius praeities filmus. Be abejo, tai filmai ambicingiems ir išrankiems žiūrovams, iš kino laukiantiems ne pigių jausmų ar triukų, bet originalaus požiūrio, gilių minčių  ir  kūrėjų meistriškumo.

Tačiau  jie tikrai nedvelkia mirtinu nuobodžiu ar pseudoreikšmingumu. Filmai gali nustebinti humoru, ironišku požiūriu į istoriją ir kino stereotipus. Lenkų kine niekad nestigo originalių asmenybių. Jų filmuose visada gausu refleksijų ne tik apie Lenkijos dabartį ir praeitį, bet ir apie tai, koks turi būti šiuolaikinis kinas. Todėl visai nestebina, kad didžiausi šios savaitės filmų novatoriai – lenkų kino klasikai Andrzejus Wajda ir Jerzy Skolimowskis.

Continue reading „Lenkų filmai: savitas požiūris į istoriją ir dabartį“

Keturios naktys su Ana

Rugsėjo 16 d. prasidės jubiliejinė, dešimtoji lenkų kino savaitė. Šiais metais rengiant Kino savaitę su Lenkijos institutu bendradarbiauja ir Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ programa ARTscape.

Dešimtą kartą vyksianti lenkų kino savaitė jau užsitikrino vietą tarp Vilniuje kasmet vykstančių festivalių, nes jau nuo seno žinoma, kad Lenkija turi stiprią kino mokyklą, o tai liudija ne tik klasikais jau tapę ir tarptautinį vardą turintys, bet ir šiuolaikiniai režisieriai, stebinantys ir Lenkijos, ir tarptautinius kino kritikus bei kviečiami į didžiausius pasaulio filmų festivalius.

Continue reading „Nuo seno žinoma, kad Lenkija turi stiprią kino mokyklą“

kaliningrad_1

„Kino pavasaris“ į kino teatrų sales įpūs ne tik šviežių tarptautinių kino vėjų, bet įneš ir gaivų lietuviško kino gūsį. Šiemet festivalis Lietuvos kinui skiria ypatingai daug dėmesio. Lietuviškų filmų programoje pristatomi 28 lietuvių kino kūrėjų darbai, o iš jų – net aštuonios filmų premjeros!

„Aštuonios premjeros viename festivalyje – įspūdingas skaičius, džiugiai iliustruojantis judėjimą Lietuvos kine. Net aštuonias mūsų šalies kino premjeras pristatys tiek jauni, tiek žinomesni lietuvių kino režisieriai. Premjeras galima suskirstyti į kelias grupes – režisūrinius debiutus, dokumentinius filmus, jaunųjų Lietuvos kino kūrėjų darbus“, – sako festivalio „Kino pavasaris“ lietuviškos programos sudarytoja Lina Kaminskaitė – Jančorienė.

Continue reading „Net aštuonios lietuviškos premjeros“

RichardObarry

Nuo pašalinių akių saugomų delfinų žudynių demaskavimas, komerciniai skrydžiai į kosmosą, Gineso rekordo vertas plaukimas Amazonės upe, žurnalo „Vogue“ svarbiausio numerio kūrimo užkulisiai, pavojingas interneto skverbimasis į mūsų asmeninius gyvenimus, provokacijos žmogaus teises pažeidinėjančioje ir užsidariusioje šalyje, manipuliacijos žiniasklaidoje, įžymybių skleidžiama įtaka juos garbinantiems paprastiems žmonėms. Suintrigavo? Tai yra 15-ojo Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“, prasidėsiančio jau šį ketvirtadienį, programos „Aktualioji dokumentika“ pagrindinės temos.

Continue reading „Šiuo metu pasaulyje žinomiausias dokumentinis filmas – “Įlanka”“

liudesio pienas

Kovo 18 – balandžio 2 dienomis vyksiantis jubiliejinis 15-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ festivalio žiūrovams pristatys net aštuonias kino juostas, nominuotas prestižiniams „Oskarų“ apdovanojimams. „Kino pavasariui“ atrinkti filmai išviso gavo 15 „Oskaro“ nominacijų.

Net keturi iš penkių filmų, nominuotų „Oskarams“ geriausio užsienio filmo kategorijoje, bus rodomi ir Lietuvos žiūrovams „Kino pavasaryje“. Tai  – argentinietiškas detektyvas „Paslaptis jų akyse“ (El secreto de sus ojos), BAFTA premiją sekmadienio vakarą netikėtai užsitikrinęs Jacqueso Audiardo trileris „Pranašas“ (Un Prophete), „Liūdesio pienas“ (La teta asustada) ir „Baltas kaspinas“ (Das Weisse Band). Pastarasis austrų režisieriaus Michaelio Haneke filmas dar pretenduoja laimėti „Oskarą“ ir už geriausią operatoriaus darbą.

Continue reading „„Kino pavasario“ festivalyje – „Oskarų“ nominantų paradas“