Kaukės. Vytauto Visocko nuotr.

Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) blokavo rekordinį piratinių svetainių skaičių.
 
Liepos 1-osios sprendimais užblokuotos 29 nelegaliai autorių teisėmis saugomą turinį platinusios svetainės. Šie sprendimai, kaip pažymima pranešime, vainikuoja kelis mėnesius trukusio masinio blokavimo etapą, kai iš viso užblokuota 50 nelegaliai filmus, muziką ir knygas platinusių svetainių.
 
Tarp blokuojamų svetainių bei jų veidrodinių kopijų galima rasti ir tokių domenų kaip „filmux.online“, „filmai.eu“, „tophitai.com“ ar „knygos.in“. Šių svetainių veidrodines kopijas LRTK turi teisę blokuoti savo iniciatyva ir tam nėra reikalingas teismo sprendimas.
 
„Prieigos ribojimas pasiteisina ir matome, kad lankytojų srautai blokuotose svetainėse yra smarkiai apmažėję. Į tai reaguojame ne tik mes, bet ir turinio vagys, kurie deda daug pastangų, kad užblokuotos svetainės vietoje išdygtų jos kopija. Esame savotiškose lenktynėse, todėl siekiame, kad procesai būtų įgyvendinami per maksimaliai trumpą laiką“, – sako LRTK Ūkio subjektų veiklos priežiūros skyriaus vedėjas Andrius Katinas.
 
Veidrodinės svetainės – tai dar vienas būdas, pasislėpus nuo įstatymų, dalintis vogtu Lietuvos ir pasaulio kūrėjų turiniu. Kurdami tokias svetaines, interneto piratai pakeičia pirminių nelegalių interneto svetainių domeno vardą, pridėdami arba pašalindami kelias raides, skaičius, ženklus, pakeisdami domeno galūnę. Taip „filmai.in“ svetainė tampa „filmai.tv“ ir gali būti vėl pasiekiama interneto naudotojams.
 
Vadovaujantis patvirtintu Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu, LRTK yra įpareigota blokuoti interneto domeno vardus, identifikuojančius veidrodines interneto svetaines, kuriose skelbiamas neteisėtai gautas autorių teisių saugomas turinys.
 
Pasak LRTK pirmininko Manto Martišiaus, jau dabar matoma tokių veiksmų nauda.
 
„Kai kalbame apie masiškumą, turime suvokti vieną dalyką – turinio vagys yra greiti. Ir tai nėra komplimentas jiems, tai signalas mums būti budresniems. Galiu tik pasidžiaugti, kad mobilizacija vyksta ne tik piratų pusėje. Jau dabar turime sėkmingų pavyzdžių, leidžiančių įgytas žinias bei patirtį pritaikyti realiose turinio vagysčių bylose, kurių, panašu, ateityje tikrai padaugės“, – sako AVAKA vadovas Darius Vaitiekūnas.
 
2018 m. lapkričio 8-ąją Seimas priėmė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisas, įpareigojančias interneto teikėjus blokuoti neteisėtai kūrinius platinančias svetaines. Kreiptis į Lietuvos radijo ir televizijos komisiją su prašymu blokuoti vieną ar kitą svetainę gali teisių turėtojai ir kolektyvinio administravimo organizacijos (LATGA, AGATA, AVAKA).
 
Per vienerius metus užblokuota daugiau nei 70 piratinių svetainių bei jų veidrodinių kopijų, tarp kurių ir daugiausiai kūrėjams žalos pridariusios „filmai.in“, „torrent.lt“ ir „torrent.ai“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.03; 06:00

Knygų lentyna. Slaptai.lt nuotr.

Pirmąją vasaros dieną prasideda ir tris mėnesius iki rugsėjo 1 dienos truks jau penktasis, kasmet vis daugiau žmonių suviliojantis „Skaitymo iššūkis“, kurį organizuoja visos Lietuvos bibliotekos.
 
Pasak pranešimo, šių metų „Skaitymo iššūkio“ šūkis – „Skaitymas mus jungia!“, o dalyvių laukia penkios smagios užduotys: perskaityti knygą, kurios autorius yra iš Šiaurės šalių; knygą, kurios pavadinime yra skaičius; knygą apie gamtą; knygą apie draugystę ir eiliuotą knygą.
 
Pasak šių metų projekto vadovės Gretos Kėvelaitienės, skaitymui nėra amžiaus ribų, ir šis „Skaitymo iššūkis“ tai tik dar kartą įrodo: „Aktyviai jame dalyvauja visi – ir tėvai, ir vaikai, ir seneliai, ir net augintiniai, kuriems vasarą skaitomos knygos. Šiais metais „Skaitymo iššūkis švenčia 5-erių metų gimtadienį, tad savo skaitytojus pasitinkame su penkiomis naujomis skaitymo užduotimis ir smagiais prizais. Viena iš pagrindinių naujovių – atnaujinta projekto svetainė www.vasarasuknyga.lt, kuri bus aiški, patraukli ir pritaikyta regos negalią turintiems žmonėms“.
 
„Skaitymo iššūkio“ dalyviai knygas gali skaityti iš savo namų knygų lentynų, skolintis bibliotekoje, skaityti elektronines knygas ar klausyti audioknygų. Svarbu, kad jos atitiktų organizatorių pateiktas užduotis ir nepamiršti užsiregistruoti www.vasarasuknyga.lt svetainėje.
 
„Mūsų skaitytojai nekantriai laukia „Skaitymo iššūkio“ – tai galimybė būti „ant bangos“, dalyvauti, diskutuoti ir konkuruoti su kitais knygų mėgėjais, – teigia Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė Inga Davidonienė. – Galima pagalvoti, kad, jei turi disleksiją, prastai matai, dėl fizinės negalios nenulaikai rankose knygos – skaitymas, o juolab skaitymo iššūkis – tikrai ne tau… Tačiau administruodami didžiausią Lietuvoje garsinių knygų platformą ELVIS ir nuolat didindami savo skaitytojų ratą, esame tikri: skaityti gali visi!“
 
Visi, sėkmingai įveikusieji „Skaitymo iššūkį“ ir gavę patvirtinimą e. paštu, dalyvauja bendroje loterijoje, kurioje galima laimėti 3 pagrindinius prizus: planšetę, sėdmaišį, momentinį fotoaparatą. Aktyviausiems skaitytojams atiteks ir kelios dešimtys leidyklos „Baltos lankos“ knygų. Na, o visi, kurie sėkmingai įveiks visas užduotis, šiemet gaus ypatingų dovanų.
Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Atliepiant į susidariusią situaciją dėl COVID-19 viruso grėsmės, įsteigėme prizus, kurių pagalba bent šiek tiek galėsime pagelbėti savo imuninei sistemai. Tai – skirtukai su vaistažolėmis, kuriuos gaus visi užsiregistravę ir įveikę iššūkį. Skirtuką tereikia pasodinti žemėje ir po kiek laiko mėgausitės sveikomis vaistažolėmis“, – sako projekto vadovė Greta Kėvelaitienė. Papildomais prizais tradiciškai bus apdovanotos aktyviausios iššūkyje dalyvaujančios bibliotekos. Be to, viso iššūkio metu „Vasara su knyga“ Facebook ir Instagram paskyrose vyks konkursų, kur galima laimėti kitų prizų.
 
„Skaitymo iššūkį“ koordinuojančios Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apskričių viešosios bei Lietuvos aklųjų biblioteka kiekvienais metais maloniai nustemba, kiek daug žmonių suburia ši vasaros skaitymo akcija. Štai 2019 metais rezultatai pranoko visus lūkesčius – iššūkį priėmė net 16 390 dalyvių (beveik du kartus daugiau nei 2018 m.), o jį įveikė tris kartus daugiau skaitytojų nei praėjusiais metais – 10 339. Iš viso pernai per vasarą buvo perskaityta net 74 100 knygų.
 
„Skaitymo iššūkis“ yra viena iš „Vasara su knyga“ iniciatyvos dalių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.01; 13:00

Knyga. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Leidyklos karantino metu gauna mažiau lėšų nei tuo pačiu laikotarpiu ankstesniais metais, nes nevyksta renginiai, o prekyba knygynuose pastarąjį mėnesį buvo sustojusi, sako Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) vykdomoji direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė.
 
Kaip ji sakė Eltai, situacija leidyklose yra labai skirtinga – daugelis jų dirba iš namų, kai kur projektai šiek tiek atidedami, tačiau visa situacija, kiek sumažėjo leidybos apimtys, pasak R. Elijošaitytės-Kaikarės, bus aiškesnė po dviejų trijų mėnesių.
Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Kai kurie leidėjai ir dabar išleidžia naujas knygas, bet (…) pats laikas dabar po knygų mugės yra šiek tiek ramesnis. Kad bus atidėjimų ir kad (karantino – ELTA) poveikis leidybos situacijai bus stiprus, tai irgi yra faktas dėl to, kad leidyklos lėšų gauna žymiai mažiau, negu būdavo kitu laiku arba kitais metais tuo pačiu metu, dėl to, kad prekyba knygynuose nevyksta, nevyksta renginiai, nevyksta knygų pristatymai, kur tikrai būna nemažai knygų parduodama”, – Eltai sakė LLA vykdomoji direktorė.
 
R. Elijošaitytė-Kaikarė sakė negavusi informacijos, kad leidyklos būtų atleidusios darbuotojus.
 
Knygų lentyna. Slaptai.lt nuotr.

„Kadangi didžioji dalis žmonių dirba ne tik nuotoliniu būdu, bet ir yra laisvai samdomi, tai jie tiesiog dirba savo darbus, nes yra knyga ir vertimas, ir redaktorių darbas, kuris yra nuolatos galimas per atstumą, ir dažniausiai tie žmonės dirba iš namų arba per atstumą“, – sakė ji.
 
Lietuvoje įvedus karantiną, šalyje draudžiami masiniai renginiai ir susibūrimai. Pastarąjį mėnesį veiklą vykdyti galėjo tik kai kurios prekybos vietos (tarp jų – maisto produktų parduotuvės ir vaistinės). Trečiadienį Vyriausybė priėmė sprendimą leisti prekiauti visoms parduotuvėms, jei įgyvendinami būtinieji apsaugos reikalavimai.
 
Karantinas Lietuvoje įvestas nuo kovo 16 iki gegužės 11 dienos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.26; 00:30

Vilniaus knygų mugė. 2017-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Parodų ir kongresų centre „Litexpo“ ketvirtadienį prasideda tarptautinė Vilniaus knygų mugė, lankytojus kviesianti vasario 20-23 dienomis.
 
Pernai atšventusi dvidešimtmetį, mugė šiemet verčia naują puslapį ir kviečia ieškoti naujų saviraiškos formų, eksperimentuoti, kurti tai, kas aktualu, įdomu ir svarbu kiekvienam.
 
Kaip ir kasmet, mugės programoje – keli šimtai renginių, jungiančių diskusijas, susitikimus su autoriais ir kūrėjais, kūrybines dirbtuves, parodas, koncertus.
 
Lankytojams pristatomos Lietuvos leidyklų per praėjusius kalendorinius metus išleistos gražiausios knygos bei apdovanojami jų autoriai, dailininkai, leidėjai ir poligrafijos specialistai.
 
21-ą kartą rengiamai mugei pritaikyta Jono Meko išsakyta mintis „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“. Pagerbiant pernai Amžinybėn iškeliavusį menininką J. Meką jam bus skirtas ne vienas renginys. Savo gyvenimu bei darbais laisvę skelbusio menininko žodžiai puikiai atspindi mugės esmę – atvira ir be formulių, skelbianti laisvę kūrybai, veiksmui ir žodžiui.
 
Kiekviena mugės diena turės savo dedikaciją: ketvirtadienis – Bičiulių diena, penktadienis – Penktadienis be formulių, šeštadienis – Atvirų pasimatymų diena, sekmadienis, skirtas šeimai. Nuo 21 iki 23 val. Muzikos salėje vyks specialus renginys „Naktis mugėje“.
Knygų lentyna. Slaptai.lt nuotr.
 
Jaunųjų skaitytojų salėje Lietuvos ir užsienio leidėjai pristatys ir parduos knygas, skirtas vaikams ir paaugliams. Šioje salėje veiks Bibliotekų erdvė, Jaunimo taškas, Kūrybos erdvė be formulių, Knygų šalis, o Vaikų scenoje vyks renginiai vaikams.
 
Knygų šalis – unikalus renginys, gimęs Vilniaus knygų mugėje 2002 metais. Studijos sumanytoja – grafikė, knygų dailininkė Sigutė Chlebinskaitė su savo komanda kasmet kviečia mugės lankytojus dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse ir susitikimuose su garsiausiais Lietuvos bei užsienio knygų vaikams kūrėjais ir iliustruotojais.
Knyga. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„15 min forume“ bus rengiamas ir naujo formato renginių ciklas „Šortai“. Tai mugės debatų turnyras, literatūrinė dvikova, kurioje per 15 minučių du pokalbininkai – knygos autorius ir kritikas – stengsis kuo turiningiau atskleisti aptariamos knygos privalumus ir trūkumus.
 
LRT salė – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos salė, iš kurios LRT transliuos mugės renginius. Būtent čia mugės lankytojai paprastai renkasi į nekasdienius pasimatymus su rašytojais.
 
Muzikos salė, organizuojama asociacijos AGATA, suburs daugumą Lietuvos muzikantų po vienu stogu.
 
Knygos kino salėje lankytojai turės galimybę pamatyti naujausias garsių romanų ekranizacijas, dokumentinius filmus apie rašytojus, poetus, menininkus.
Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Nors Vilniaus knygų mugė visų pirma yra skaitančiųjų ir rašančiųjų šventė – kitaip nei tarptautinės Frankfurto, Londono ar kitos leidybos industrijai skirtos mugės – ji kasmet tampa ir Lietuvos literatūros vitrina užsienio leidybos ir literatūros profesionalams.
 
Lietuvos kultūros institutas į Vilniaus knygų mugę pakviečia užsienio šalių leidėjus, kurie domisi vertimais ir imasi leisti jiems dar neatrastus lietuvių autorius. Laukiama leidėjų iš Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos, kitų šalių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.20; 07:57

Vilniaus knygų mugėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas antradienį susitiko su Lietuvos leidėjų asociacijos, Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos kultūros instituto atstovais. Susitikime susitarta dėl Vilniaus knygų mugės kultūrinės programos renginių finansavimo. Ji bus įgyvendinta visa apimtimi, kaip ir buvo planuota.
 
Taip pat, kaip praneša Kultūros ministerija, susitarta dėl mūsų šalies dalyvavimo šių metų Londono ir Bolonijos vaikų knygų mugėse.
 
Šiųmetė Bolonijos vaikų knygų mugė Lietuvai itin svarbi, vizualinį šios mugės identitetą kūrė mūsų šalies iliustruotoja Rasa Jančiauskaitė. Susitikime sutarta, kad už Lietuvos dalyvavimą šioje mugėje bus atsakingas Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su Lietuvos leidėjų asociacija.
Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Susitikimo dalyviai taip pat išreiškė norą rasti galimybių dalyvauti Londono knygų mugėje, tad bus ieškoma sprendimų, kokia apimtimi ir lėšomis joje dalyvauti.
 
Ateityje ketinama nustatyti aiškesnius prioritetus dėl Lietuvos reprezentavimo tarptautinėse knygų mugėse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.22; 07:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kovo mėnesio pabaigoje savaitraštyje „Ūkininko patarėjas“ pasirodė Juozo Skripkausko straipsnis „Kaimo bibliotekos kapanojasi mirusių sielų voratinkliuose“.

Nustebino ir, atvirai kalbant, papiktino tendencinga, pagiežinga jau pati straipsnio pradžia. Spręskite patys: „Gyventojų skaičiaus mažėjimas ne visiems yra blogai, kai kas tuo išmaniai naudojasi. Kaimuose dar sovietmečiu įsteigtos bibliotekos turėtų neatsidžiaugti mažu darbo krūviu, nors savo ataskaitose deklaruoja nuveikiančios milžiniškus darbus“.

Užbaigiamas straipsnis irgi panašiu irzliu, demaskuotojišku tonu: „Ant kokių pamatų suręsta Lietuvos kaimo švietimo sistema, jeigu dažnas apie ją nieko nežino, o jei žino – negali pasinaudoti? Gali būti, kad ji egzistuoja pati dėl savęs: vidaus aplinkraščių, planų, ataskaitų, formalių renginių ir garsių šūkių, kokie jie reikalingi“.

Beje, bibliotekos, ir kaimo, ir miesto, pagal dabartinį funkcijų paskirstymą priklauso kultūros sistemai; švietimo sistemai priklausytų mokyklinės ir ikimokyklinės įstaigos, bet ūkininkams skirto laikraščio autorius, matyt, nematė reikalo vargintis dėl tokių smulkmenų. Pakalbino tris – keturias 90-ties metų senutes, apibendrino, jog potencialios skaitytojos nieko nežino apie „švietimo sistemą“ – ir apkaltino, jog bibliotekos egzistuojančios pačios dėl savęs!..

Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.

Taip ir norisi pasiteirauti, ar nemėgino autorius su jomis  pasirokuoti dar ir apie vegetarizmą, depiliacijas ir kalnų slidinėjimo Alpėse privalumus? Būtų galėjęs nustebinęs skaitytojus dar originalesnėmis išvadomis…

Tiek to, retorinius klausimus paliksime ateičiai. J. Skripkauskas – žemaitis, kilęs iš to paties Kretingos rajono, kurio bibliotekas kartu su Klaipėdos rajono bibliotekų tinklu jis ištyrinėjo su padidinamuoju stiklu, tad realią padėtį galėjo pamatyti ir įvertinti geriau nei kokie nors biurokratai iš Vilniaus, kurie dažniausiai tiek ir tedaro, kad skaitinėja ataskaitas, kurias jiems siuntinėja kaimų ir miestų bibliotekos.

Pamatyti tai pamatė. Kaip pamato vanagas, višta, fotografas, o ką jau kalbėti apie visokius dronus. Bet KĄ  būtent pamatė, ar pavyko įvertinti tai, kas pamatyta, ar pavyko užčiuopti priežastis bei numatyti pasekmes ne tik abejotinos išminties sostinės biurokratinių sprendimų, bet ir savo parašytų žodžių ir išvadų? Vargu… 

Knygų lentyna. Slaptai.lt nuotr.

Pamatė: kai kuriuose kaimuose nėra net kasdienių prekių parduotuvės, o „renovuota biblioteka žibėte žiba“ – ir pasmerkė, išvadino tokias bibliotekas „išmintingai sukonstruotų mirusių sielų voratinkliu“.

Nepamatė: parduotuvės priklauso privataus kapitalo ir laisvos rinkos veikimo sferai. Parduotuvių savininkai eina ten, kur pinigai, o kaimų gyventojai – ne pats mokiausias šiandien gyventojų sluoksnius. Bet skaityti dar (vis dar!) moka visi, o valstybė – vis dar! – suinteresuota išsaugoti kuo civilizuotesnį ne tik jauno, bet ir pagyvenusio žmogaus pavidalą, tad nors ir vangiai, bet rūpinasi bibliotekomis, kultūros namais bei centrais, sveikatos įstaigomis ir net

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

keliais, net jeigu jais autobusas į gyvenvietę iš rajono centro atvažiuoja 1 – 2 kartus per savaitę.

Tik čia iškyla problemėlė: vienai daliai Lietuvoje gyvenančių žmonių atrodo, kad valstybė, valdžia per mažai rūpinasi regionais, kaimų ir miestelių Lietuva, numesdama jiems tik mažą dalį to, ką pasiskiria sau ir poros didesnių miestų reikmėms.

Kitai daliai, priešingai, toji kaimų Lietuva – akmuo po kaklu, trukdantis sau, savo reikmėms susišluoti ir tą varganą biudžeto dalį, kuri šiandien dar patraiškoma regionų kultūrai, švietimui, sveikatos apsaugai. Nežinau, kurių daugiau, bet tie, kurie svajoja sunaikinti kaimą, rėksmingesni, įtakingesni, ir jiems uoliau tarnauja armija rašančių, įrodinėjančių, agituojančių.

Olego Poliakovo knygos apie lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vieni jų, pasitelkdami visą modernią liberaliąją terminologiją, dejuoja, kiek nedovanotinai daug kvadratinių metrų tenka moksleiviams mažėjančių miestelių tuštėjančiose mokyklose, kiek jų, tų gražių mokyklų būtų galima privatizuoti (įdomu, kokiam reikalui), o kiti paprastesni, žemiškesni, nuo gimtųjų dirvonų netoli teatsiplėšę, paprastos liaudies terminais ir socialistiniais argumentais niekina ir trypia dar teberusenančius kaimų ir miestelių kultūros (sveikatos, švietimo) židinėlius.

Pamatė: galimą skirtumą tarp darbo krūvio, kuris, viena vertus, tenka keliasdešimt pacientų per dieną priiminėjantiems gydytojams ir, kita vertus, lengvai (taip, sprendžiant iš teksto, bibliotekininkų darbą įsivaizduoja autorius) knygeles kilnojančioms ištuštėjusių kaimų bibliotekininkėms.

Nepamatė: skirtumo tarp gydytojų ir bibliotekininkų pajamų. Būtent – pajamų, o ne algų, nes  labai ir labai dažnas gydytojas be teisėtos algos į namus parneša dar ir neoficialių pajamų – labai apčiuopiamų pacientų dėkingumo apraiškų. O bibliotekų darbuotojai iš savo keliskart mažesnių algų dar papildomai „finansuoja“ savo pačių veiklą. Čia ir gėlės, arbata bibliotekų svečiams, atvykstantiems į susitikimus su skaitytojais, dailiai apiforminti pakvietimai, be kurių į bibliotekos renginius įdomesnių svečių neprisikviesi, o kur dar saldumynai ar vaisiai vaikams, moksleiviams, kurie dažnai savo žodžiu paįvairina, pagyvina rimtą renginį. O kur dar išlaidos, apnešiojant/apvežiojant knygomis neįgalius skaitytoju, nes nei transporto, nei komandiruotpinigių šiai tauriai misijai  valdžia neskiria? 

Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl“. Apie lietuvių ir žydų tarpusavio santykius.

Svarbiausia, nepamatė, nepajuto to degininančio nepilnavertiškumo, kurį patiria bibliotekininkai, kai, ruošiantis įdomesniam renginiui, bet negavus pakankamo finansavimo iš „valdžios“, tenka su ištiesta ranka apeiti vietos „mecenatus“, kuriais paprastai tampa smulkieji verslininkai – pagarba ir padėka jiems.

Bibliotekininkus suprasti gali nebent mažųjų miestelių ir kaimų kultūros centrų, skyrių vadovai, besistengiantys iš debesų nuvyti kultūros „virvę“ – prisikviesti įdomesnį atlikėją, koncertuojančią grupę ar, su didžiausiu vargu subūrus šaunesnę kapelą, šokėjų grupę, kur nors nuvežti juos savęs parodyti, žmonių pasižiūrėti. Nieko keista: jie irgi priklauso tam pačiam ujamam, Vilniaus ir vietos valdžios dažnai peikiamam kaimų kultūros židinėlių kurstytojų sluoksniui. 

Pamatė: „kitame rajone nuo centrinės bibliotekos įsikūrę net trys kaimų filialai – einant tiesiai nebus nė trijų kilometrų“.

Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nepamatė: šiais laikais nei tiesiai, nei aplinkui trijų ar daugiau kilometrų nors į biblioteką, nors į mokyklą ar į kultūros centrą pėsčias jau niekas nebeis, ypač pensininkai, tie aktyviausieji skaitytojai. Kilometrus pėstute beskaičiuoja nebent grybautojai. O autobusai po gyvenvietes važinėja retai ir ne kiekvieną dieną.

Nepamatė ir kito naujųjų laikų reiškinio: kadangi, kaip žinia, skaitoma ne kojomis, šiandien rūpinamasi ir visai nevaikštančiais, tik specialiuoju transportu važinėjančiais skaitytojais, įrengiant jiems specialius įvažiavimus ar keltuvus.

Ką padarysi, straipsnio autorius, sprendžiant iš visko,  tebežiūri į gyvenimą socializmo statytojo akimis. Neberasdamas kaime jam suprantamesnio sovietmečio šurmulio su trankiais kolūkiečių chorais ir nieko kito neveikiančiomis, tik knygas „mainančiomis“ bibliotekininkėmis, bet užtat ataskaitose paskaitęs jam neįprastų renginių pavadinimus ir nepasivarginęs į juos įsigilinti, korespondentas smarkiai susirūpino: „Ar tik bibliotekos neuzurpuoja kultūros specialistų veiklos?“

Demeniškiuose poeto Viliaus Baltrėno knygos pristatymas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lyg anekdotus J. Skripkauskas cituoja renginių pavadinimus, nuo kurių, kaip pats prisipažino, jam suka vidurius: “Versk knygelės lapus ir raidelės pabus“, „Aš tau pasaką seku“, „Smagūs skaitymėliai“ ir pan.

Nieko keisto: jei gerai įmitusiam vyrui, įpratusiam prie kavos (su brendžiu ar be…), prie alkoholinio ar bealkoholinio alučio, pasiūlytume iš buteliuko patraukti kūdikių mišinėlio, ko gero, irgi vidurius susuktų.

Tačiau negi senokai mišinėlių nebevartojančiam žurnalistui neaišku, jog cituotieji renginiai skirti ne suaugusiems ir net ne vyresnių klasių moksleiviams, o patiems mažiausiems, tik tik pradedantiems sklaidyti pirmąsias knygeles, ir tik didelio didžiausio „Ačiū“, o ne pašaipos nusipelno bibliotekininkės, nuoširdžiai ugdančios būsimuosius skaitytojus, knygų mylėtojus?!

 O gal kažkam kaip tik ir nepatinka tokia į ateitį nukreipta veikla, nes gali sutrukdyti uždaryti paskutines bibliotekas?

Knyga. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadangi aš nuo pat mažumės daug laiko esu praleidusi ir tebeleidžiu bibliotekose, tad remdamasi faktais, sukaupta patirtimi (o ne tendencingai atrinkta statistika) drįstu teigti, jog šiandieninė biblioteka nuo sovietinės skiriasi kaip diena nuo nakties, nes bibliotekininkai šiandien dirba ne tik ir ne tiek su knyga, kiek su knygų SKAITYTOJAIS. Šiandien skaitytojams negana parsinešti-perskaityti-grąžinti knygą, bet rūpi su bibliotekininkų profesionalia pagalba bendraminčių būrelyje naujai pamatyti, išjausti, aptarti, įprasminti supantį pasaulį, kartu įprasminant ir savo – šios žemės gyventojo, šio krašto puoselėtojo, valstybės kūrėjo, pasaulio suvokėjo gyvenimą. Ir šita, nauja misija, išryškina, kuo kultūros centrų, skyrių veikla, turiniu ir uždaviniais orientuota į pramogą, skiriasi nuo šiuolaikinių bibliotekų funkcijų…

Sunku patikėti, kad kaimui, – ūkininkams, valstiečiams – skirto laikraščio redakcijoje neatsirado žmogaus, kuris sulaikytų ranką, botagu užsimojusią ant žmonių, iš paskutinių jėgų tebesupančių – ne, ne saldybių, kaip rašo J.Skripkauskas, – brutaliai „optimizuojamų“ regionų, jų kaimų ir miestelių kultūros lopšį.

Šiandien, kai mūsų liko taip mažai, ir dar tebemažėja, atrodo, turėtume labai atsargiai, jautriai vertinti kiekvieną žmogų, kuris yra šalia mūsų ir dirba mums. Dar jautriau reikėtų kalbėti apie tuos žmones, kurie tebelaukia stebuklo, kurie tiki, kad pagaliau ateis į valdžią protingi žmonės ir sugalvos kažką, padarys kažką, kad nebetirptų Lietuvos kaimas lyg sniegas pavasarį, kad išvykusieji sugrįžtų ir rastų čia jų tebelaukiančius – su meile, su knyga, su gimtuoju žodžiu…

2018.04.12; 09:00