Vilniaus knygų mugė. 2017-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Parodų ir kongresų centre „Litexpo“ ketvirtadienį prasideda tarptautinė Vilniaus knygų mugė, lankytojus kviesianti vasario 20-23 dienomis.
 
Pernai atšventusi dvidešimtmetį, mugė šiemet verčia naują puslapį ir kviečia ieškoti naujų saviraiškos formų, eksperimentuoti, kurti tai, kas aktualu, įdomu ir svarbu kiekvienam.
 
Kaip ir kasmet, mugės programoje – keli šimtai renginių, jungiančių diskusijas, susitikimus su autoriais ir kūrėjais, kūrybines dirbtuves, parodas, koncertus.
 
Lankytojams pristatomos Lietuvos leidyklų per praėjusius kalendorinius metus išleistos gražiausios knygos bei apdovanojami jų autoriai, dailininkai, leidėjai ir poligrafijos specialistai.
 
21-ą kartą rengiamai mugei pritaikyta Jono Meko išsakyta mintis „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“. Pagerbiant pernai Amžinybėn iškeliavusį menininką J. Meką jam bus skirtas ne vienas renginys. Savo gyvenimu bei darbais laisvę skelbusio menininko žodžiai puikiai atspindi mugės esmę – atvira ir be formulių, skelbianti laisvę kūrybai, veiksmui ir žodžiui.
 
Kiekviena mugės diena turės savo dedikaciją: ketvirtadienis – Bičiulių diena, penktadienis – Penktadienis be formulių, šeštadienis – Atvirų pasimatymų diena, sekmadienis, skirtas šeimai. Nuo 21 iki 23 val. Muzikos salėje vyks specialus renginys „Naktis mugėje“.
Knygų lentyna. Slaptai.lt nuotr.
 
Jaunųjų skaitytojų salėje Lietuvos ir užsienio leidėjai pristatys ir parduos knygas, skirtas vaikams ir paaugliams. Šioje salėje veiks Bibliotekų erdvė, Jaunimo taškas, Kūrybos erdvė be formulių, Knygų šalis, o Vaikų scenoje vyks renginiai vaikams.
 
Knygų šalis – unikalus renginys, gimęs Vilniaus knygų mugėje 2002 metais. Studijos sumanytoja – grafikė, knygų dailininkė Sigutė Chlebinskaitė su savo komanda kasmet kviečia mugės lankytojus dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse ir susitikimuose su garsiausiais Lietuvos bei užsienio knygų vaikams kūrėjais ir iliustruotojais.
Knyga. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„15 min forume“ bus rengiamas ir naujo formato renginių ciklas „Šortai“. Tai mugės debatų turnyras, literatūrinė dvikova, kurioje per 15 minučių du pokalbininkai – knygos autorius ir kritikas – stengsis kuo turiningiau atskleisti aptariamos knygos privalumus ir trūkumus.
 
LRT salė – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos salė, iš kurios LRT transliuos mugės renginius. Būtent čia mugės lankytojai paprastai renkasi į nekasdienius pasimatymus su rašytojais.
 
Muzikos salė, organizuojama asociacijos AGATA, suburs daugumą Lietuvos muzikantų po vienu stogu.
 
Knygos kino salėje lankytojai turės galimybę pamatyti naujausias garsių romanų ekranizacijas, dokumentinius filmus apie rašytojus, poetus, menininkus.
Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Nors Vilniaus knygų mugė visų pirma yra skaitančiųjų ir rašančiųjų šventė – kitaip nei tarptautinės Frankfurto, Londono ar kitos leidybos industrijai skirtos mugės – ji kasmet tampa ir Lietuvos literatūros vitrina užsienio leidybos ir literatūros profesionalams.
 
Lietuvos kultūros institutas į Vilniaus knygų mugę pakviečia užsienio šalių leidėjus, kurie domisi vertimais ir imasi leisti jiems dar neatrastus lietuvių autorius. Laukiama leidėjų iš Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos, kitų šalių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.20; 07:57

Kunigas Vaclovas Aliulis MIC. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kunigas Vaclovas Aliulis MIC – reikšminga Sąjūdžio, Lietuvos kultūros, Katalikų Bažnyčios asmenybė. Kokį jo gyvenimą, veiklą atsimena bendražygiai? Ką mums šis kunigas intelektualas gali reikšti šiandien? Apie visa tai pasakoja ką tik pasirodžiusios knygos „Netituluotas Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC“ („Magnificat leidiniai“) rengėja ir sudarytoja dr. Dalia Čiočytė.

Kodėl kunigą Vaclovą Aliulį MIC knygoje pavadinote netituluotu Bažnyčios ambasadoriumi? Kas slypi už šio pavadinimo?

Pavadinimas nurodo šios knygos koncepciją. Ją suformuluočiau taip: kunigas Vaclovas Aliulis MIC neturėjo aukštų bažnytinių titulų, tačiau buvo labai įtakingas, – iš esmės tapęs Bažnyčios ambasadoriumi Bažnyčios ir valstybės, Bažnyčios ir kultūros santykių plotmėje. „Netituluotas ambasadorius“ – tai ambasadorius, nors ir ne formaliąja, tačiau esmine prasme.

Svarbiausia ambasadoriškoji V. Aliulio misija vykdyta pačioje Lietuvoje, formuojant dvasininkų dialogą su pasauliečiais Katalikų Bažnyčioje, o ir visos Katalikų Bažnyčios dialogą su netikinčiaisiais, indiferentais ir kitais, kitokiais ne katalikais. Daugelis nuo tikėjimo nutolusių kultūros žmonių sovietmečiu nustebdavo sutikę V. Aliulį: štai kunigas, su kuriuo galima įdomiai, prasmingai ir laisvai kalbėtis.

Dr. Dalia Čiočytė. Gretos Skaraitienės (Žmonės) nuotr.

Kunigas Vaclovas Aliulis MIC, puikus diplomatas, susikalbėdavo net ir su okupacinės valdžios žmonėmis. Atstovaudamas Bažnyčiai santykiuose su Lietuvos komunistų partijos veikėjais V. Aliulis sugebėdavo ir nesileisti į ideologinius / politinius kompromisus, ir elgtis laisvai, kartais netgi bičiuliškai. Atsimenu štai tokį vaizdą: Sąjūdžiui dar tik pirmuosius žingsnius žengiant, vyksta piketas prie LKP CK būstinės dėl katalikų spaudos laisvės, o situacijos centre ant sceną primenančios pakylos Vaclovas Aliulis (vienas piketo organizatorių) ir LKP CK organizacinio partinio darbo skyriaus vedėjas Vladimiras Beriozovas linksmai draugiškai šnekučiuojasi.

Kunigo Vaclovo diplomatija Bažnyčiai yra laimėjusi daug. Jo laikysenos galantiškumas, taupi svari argumentacija, – pagrįsta įstatymų, teisės aktų išmanymu, – gebėjimas rasti racionalų sprendimą sudėtingose situacijose, taiklios humoristinės replikos sovietiniams funkcionieriams buvo kietas riešutas.

Kiek ir kokių įtampų kėlė atstovavimas Bažnyčiai politinio priešo teritorijoje, kunigas Vaclovas tik pats žinojo. Kartą po eilinių derybų su okupacinės valdžios „šulais“ paklausiau, kaip jis jautėsi tose derybose. Kunigas Vaclovas nusijuokė: „Kaip Danielius liūtų narve“.

Kiek provokuojantis klausimas – ar tiesa, kad Vaclovas Alilulis suvaidino svarbų vaidmenį sugrąžinant Katedrą tikintiesiems?

Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 22 d. V. Aliulis buvo vyskupų įpareigotas išdėstyti svarbiausius katalikų visuomenės reikalavimus, įskaitant Vilniaus Arkikatedros atgavimą. Jis galėjo tiesiog pakilti į tribūną ir išdėstyti tuos reikalavimus, – turbūt tą dieną jie būtų ištirpę daugelio svarbių tautos reikalavimų fone. Tačiau jis to nepadarė, o sulaukęs momento, kai paskelbta apie rytojaus dieną Arkikatedroje turėjusias vykti šventąsias Mišias, paprašė žodžio ir nutraukdamas euforiją pareiškė, jog vyskupai nesutinka eiti į Arkikatedrą vienai valandai: „Šventos Mišios vyks lauke, prie uždarytų durų.“

Knygos apie kunigą Vaclovą Aliulį viršelis

Gerai atsimenu, koks tai buvo efektingas, koks artistiškas mostas. Po šio mosto netrukus ir atkeliavo į prezidiumą raštelis apie Arkikatedros grąžinimą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Šį epizodą knygoje interpretuoja ir profesorius Vytautas Landsbergis.

Tad V. Aliulis tiesiog paspaudė tinkamą klavišą tinkamu metu. Tai būdinga visai jo kaip derybininko taktikai, kurią apibūdinčiau kaip precizišką diplomatinį staccato.

Ką šiuolaikiniam žmogui galėtų reikšti kunigo Vaclovo Aliulio asmenybė? Kuo jis svarbus?

Manyčiau, daugeliu dalykų. Pavyzdžiui, tolerancija. Šiandien šia sąvoka neretai manipuliuojama demagogiškai, siekiant nešvarių politinių tikslų, – o iš kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybės galime pasimokyti tikros tolerancijos, kai ištikimybė savajai pozicijai derinama su pagarba kito teisei kitokią poziciją turėti.

Man pačiai bene reikšmingiausias V. Aliulio asmenybės bruožas yra tikėjimo derinimas su protu ir mokslu. Komplikuoto santykio tarp tikėjimo ir proto / mokslo suvokimas. Viena vertus, V. Aliuliui būdingas pagarbus, viltingas požiūris į racionaliųjų suvokimo galių perspektyvas, intensyvus mokslinis mąstymas. Kita vertus, mąstytojas suprato: kad ir kaip neprieštarautų mokslo teiginiai tikėjimo tiesoms, tikėjimo neįmanoma įrodyti, gilus tikėjimas yra tuo pat metu ir „beveik žinojimas“, ir „tik tikėjimas“: ontologinė rizika.

Kaip apibūdintumėte Vaclovo Aliulio siekį puoselėti tikėjimo, asmens laisvę?

Tai dar vienas V. Aliulio asmenybės bruožas, kuris, manau, sudomins dabarties skaitytoją. Visa Bažnyčia okupacijos metais kovojo už tikėjimo, asmens laisvę. Tai, kas specifiška V. Aliuliui, yra labai subtilus asmens laisvės aspektas: laisvė kaip sąžinės sprendimų drąsa, nevergavimas sustabarėjusioms nuostatoms apie moralų elgesį. Tokia laisvė susijusi ne tik su rizika būti nesuprastam bažnytinės vadovybės, bet ir su vidine sielos rizika. Apie tokią V. Aliulio laisvę, tarnavusią ne įstatymo raidei, o dvasiai, knygoje pasakoja kunigas Kęstutis Brilius MIC, muzikė Eglė Čigriejūtė-Strolienė.

Knygoje sudėta net 27 Vaclovo Aliulio bičiulių, bendražygių atsiminimai. Kokias temas išskirtumėte?

Ši knyga, pasakodama apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybę ir veiklą, kartu pasakoja apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvavimą sovietmečiu, apie Bažnyčios priešinimąsi sovietinei okupacijai (pogrindžio teologijos kursus ir kt.), apie Naujojo Testamento ir liturginių tekstų prakalbinimą gražia, taisyklinga šiuolaikine lietuvių kalba, apie katalikų spaudą, apie kultūrinę rezistenciją, apie Lietuvos Sąjūdį, apie laisvę – ir kaip iššūkį, ir kaip laimę. Tai pagrindinės temos.

Kaip knygoje atskleidžiamas dar niekur iki tol neaptartas Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis?

Kunigas Vaclovas Aliulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šis Jūsų klausimas labai svarbus. Taip, šioje knygoje pirmąkart analizuojamas Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis. Vienas pačių vertingiausių šios knygos tekstų yra Lietuvos vadovo profesoriaus Vytauto Landsbergio apybraiža apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC svarų politinį vaidmenį Lietuvai siekiant Nepriklausomybės. Ši apybraiža yra reikšmingas Sąjūdžio istorijos pjūvis santykio su Bažnyčia aspektu. Bažnyčią autorius vadina Sąjūdžio „didžiąja rėmimo grupe“, o V. Aliulio vaidmenį interpretuoja kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios deleguotą atstovavimą jai Sąjūdžio kontekste. Šią interpretaciją prof. Vytautas Landsbergis pagrindžia svariais argumentais.

Kita reikšminga tema – kunigo, o apskritai ir kiekvieno žmogaus laikysena sovietmečiu – kolaboravimas arba priešinimasis sovietų okupacijai? Ar išties buvo tik dvi laikysenos?

Tarp kolaboravimo ir priešinimosi okupacijai vargu ar rastume kažkokį „tarpinį variantą“. Todėl gal tiksliau būtų kalbėti apie daugiau negu vieną priešinimosi okupacijai formą.

Priešintis okupacijai buvo galima daugiau nei vienu būdu: ne vien tik atvirai prieš ją kovojant, bet ir slapta, tylomis. Kunigo Juliaus Sasnausko OFM, kunigo Aušvydo Belicko atsiminimai atveria gilių įžvalgų šia tema. Kunigas A. Belickas kunigo Vaclovo laikyseną okupacinės valdžios atžvilgiu suvokia kaip tokio slapto kovotojo laikyseną. Pasak A. Belicko, V. Aliulis kiek pajėgė derėjosi su okupacine valdžia dėl galimybės leisti oficialius leidinius, tačiau jei negaudavo savo veiklai leidimo, tai tą veiklą vis tiek vykdė, tik jau slapta.

Dar viena svarbi knygos dalis – unikalios fotografijos ir iš Vaclovo Aliulio gyvenimo, ir iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos. Kaip fotografijos papildo knygą? Kuo jos svarbios?

Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Fotografijos papildo, pratęsia knygos pasakojimus, kartais netgi tampa savarankišku pasakojimu. Pavyzdžiui, knygos galiniame viršelyje Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo nuotrauka (iš ambasadoriaus dr. Šarūno Adomavičiaus archyvo) be žodžių pasakoja apie kunigą Vaclovą Aliulį kaip apie konfratrų vadą, dvasininkams mezgant dialogą su pasauliečiais Bažnyčios nariais ir su netikinčiaisiais, ir su plačiąja visuomene.

Ką pati atradote rengdama šiuos prisiminimus? Kas galbūt buvo netikėta?

Visi žmonės turi paslapčių, ir anaiptol ne visa sudedama į knygas. Ir šią knygą rengdama išgirdau nemaža įdomių pasakojimų, kurie neįėjo į knygą, – dažniausia todėl, kad buvo pernelyg privatūs.

Rengiant knygą buvo malonu bendrauti su atsiminimų autoriais, prisiminti bendras patirtis, susikalbėti užuominomis ir potekstėmis. Šios knygos autoriai man atrodo tarpusavyje iš esmės artimi, susitinkantys knygos pasaulyje tarsi V. Aliulio svečių salone ir besidžiaugiantys ne tik salono šeimininko, bet ir vieni kitų kompanija.

Kviečiame dalyvauti Vilniaus knygų mugėje vyksiančiame knygos Netituluotasis Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC pristatyme. Jame Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis, dr. Dalia Čiočytė, ambasadorius dr. Šarūnas Adomavičius ir kunigas Julius Sasnauskas OFM plačiau papasakos apie kun. Vaclovo Aliulio veiklą, apie tautinio atgimimo užkulisius.

Renginys vyks: vasario 20 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (konferencijų salė 5.3).

Informacijos šaltinis: Karolina Bagdonė – Magnificat leidiniai

2020.02.12; 06:00

Vilniaus knygų mugėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas antradienį susitiko su Lietuvos leidėjų asociacijos, Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos kultūros instituto atstovais. Susitikime susitarta dėl Vilniaus knygų mugės kultūrinės programos renginių finansavimo. Ji bus įgyvendinta visa apimtimi, kaip ir buvo planuota.
 
Taip pat, kaip praneša Kultūros ministerija, susitarta dėl mūsų šalies dalyvavimo šių metų Londono ir Bolonijos vaikų knygų mugėse.
 
Šiųmetė Bolonijos vaikų knygų mugė Lietuvai itin svarbi, vizualinį šios mugės identitetą kūrė mūsų šalies iliustruotoja Rasa Jančiauskaitė. Susitikime sutarta, kad už Lietuvos dalyvavimą šioje mugėje bus atsakingas Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su Lietuvos leidėjų asociacija.
Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Susitikimo dalyviai taip pat išreiškė norą rasti galimybių dalyvauti Londono knygų mugėje, tad bus ieškoma sprendimų, kokia apimtimi ir lėšomis joje dalyvauti.
 
Ateityje ketinama nustatyti aiškesnius prioritetus dėl Lietuvos reprezentavimo tarptautinėse knygų mugėse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.22; 07:00

Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio padalinyje kartu su jaunaisiais skaitytojais paskelbė „Knygų Kalėdų“ devintosios akcijos pradžią. 
 
Pasak prezidentės, „Knygų Kalėdų“ iniciatorės, ši akcija tapo ilgamete, visą Lietuvą aprėpiančia ir daugybę žmonių įtraukiančia tradicija, kurią verta išsaugoti bei tęsti.
 
Akciją globojanti prezidentė kviečia kaip ir kasmet naujomis knygomis pradžiuginti bibliotekas ir ypač vaikų dienos centrus. 
 
Įgyvendinti devintąją „Knygų Kalėdų“ akciją ėmėsi Lietuvos bibliotekininkų draugija kartu su organizacija „Gelbėkit vaikus“.
 
Šventiniame akcijos starto renginyje gerą nuotaiką kūrė vienas populiariausių vaikų rašytojų ir LRT radijo laidos vaikams „Domas ir Tomas“ autorius ir vedėjas Tomas Dirgėla, o Z. Kuzmickio biblioteka paminėjo ir savo Žaislotekos pirmąjį gimtadienį. 
 
Prieš aštuonerius metus, 2011-aisiais, pirmąsias „Knygų Kalėdas“ prezidentė inicijavo gavusi Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos skaitytojų laišką su prašymu padovanoti naujų knygų. Ši akcija, kasmet įtraukdama vis daugiau dalyvių, tapo džiugiu šventiniu judėjimu, suvienijusiu daugybę knygų bičiulių, bendruomenių, organizacijų, leidėjų, rašytojų, spaustuvininkų, užsienio šalių ambasadų.
 
Per „Knygų Kalėdas“ šalies bibliotekos pasipildė 312 tūkst. naujų knygų, o skaitytojai buvo pakviesti į daugybę šventinių renginių.    
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.09; 06:00

Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota akcija „Knygų Kalėdos“ per aštuonerius metus šalies bibliotekas papildė daugiau kaip 300 tūkst. naujų knygų.

Po rekonstrukcijos atidaroma Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka skaitytojus pakvietė į įkurtuves ateiti su knyga ir taip įsijungti į akciją „Knygų Kalėdos“.

Knygų lentyna. Slaptai.lt nuotr.

„Tai – pagrindinė mano vaikystės biblioteka, nes gyvenau visai šalia. Įsiminiau mįslingą ir didingą pastatą aukštomis lubomis, kur rasdavau daugybę įvairiausių knygų. Šiandien biblioteka puikiai restauruota – tikrai gražus darbas, panaudoti ir valstybės, ir europiniai pinigai. Ši vieta – tai senamiesčio identiteto dalis, svarbi visam Vilniui ir visiems knygų skaitytojams“, – dovanodama knygas sakė šalies vadovė.

Prezidentė apžiūrėjo atnaujintą biblioteką, apsilankė austrų ir šveicarų literatūros skaitykloje, susitiko su vokiškai kalbančių žmonių klubu, bendravo su bibliotekos lankytojais ir darbuotojais. Šalies vadovė apžiūrėjo išskirtines muzikos ir meno kolekcijos, retų spaudinių skaityklą, kurioje vyksta edukacija apie Adomą Mickevičių.

Po daugiau nei dešimtmetį trukusių A. Mickevičiaus bibliotekos remonto darbų istoriniuose rūmuose, skaitytojų reikmėms pritaikyta per 3000 kv. m. patalpų, įrengti kvalifikacijos kėlimo ir mokymo centrai.

Į šventę skaitytojai buvo kviečiame ateiti ir dovanoti bibliotekai laukiamiausių bei savo pamėgtų Lietuvos ir užsienio autorių knygų ir taip prisijungti prie „Knygų Kalėdų“ iniciatyvos.

Pasak prezidentės „Knygų Kalėdos“ ne tik papildė naujomis knygomis bibliotekas, bet ir padidino jų prestižą, sutelkė skaitytojų bendruomenes, pritraukė verslo ir įvairių organizacijų dėmesį bei sureikšmino knygų skaitymą. 

Anot Prezidentės spaudos tarnybos, akcija „Knygų Kalėdos“ – puikus pavyzdys, kaip visuomenės susitelkimas sprendžia aktualias problemas. Nuo 2011 metų vykstančios „Knygų Kalėdos“ kviečia ne tik dovanoti, bet ir aplankyti artimiausią biblioteką. Akcijos dėka viešosios, mokyklų, kaimo filialų bibliotekos organizavo renginius, kuriuose buvo rengiami įvairūs skaitymai, susitikimai su rašytojais, edukaciniai užsiėmimai.

Akcijos sėkmė – sustiprėjusi bibliotekos ir skaitytojų bendruomenė, kuri dovanoja knygas ir jomis dalinasi. Per aštuonerius metus bibliotekos iniciatyvomis ir renginiais pritraukė naujų skaitytojų ir partnerių – bibliotekos knygų fondų atnaujinimas tapo bendru reikalu.

Vis daugiau Lietuvos žmonių ir verslo įmonių dovanoja knygas ir noriai dalyvauja socialinę atskirtį mažinančioje veikloje. Naujos, įkvėpinančios knygos ir žmonių dėmesys pasiekė ir vaikų dienos centrus, globos bei senelių namus, ligonines. Daugybė šiltų susitikimų kasmet vyko rajonuose.

Norint prisijungti prie akcijos naujas knygas iki sausio 6 d. galima nunešti pasirinktai bibliotekai arba palikti knygyne užrašius, kam ji dovanojama. Akcijos partneriai pasirūpins jos pristatymu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.02; 10:00

Vasario 23–26 d. bus pristatyti naujausi Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos leidiniai Lietuvos parodų ir konferencijų centre „Litexpo“ vyksiančioje 18-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.

„Litexpo“ Mokslo ir specializuotos literatūros salėje 3 įsikūrusiame LKA stende (3.15) mugės lankytojai galės įsigyti Lietuvos karo akademijos išleistų knygų ir pabendrauti su jų autoriais.

Lietuvos karo akademija Vilniaus knygų mugėje pristatys šiuos naujus leidinius:

  • Dr. Deivido Šlekio „Mąslaus Vyčio beieškant. Lietuviškos karinės minties raida ir būklė po Nepriklausomybės atkūrimo (1990–2014)“;
  • Evgen Dykyi „Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“.

LKA programa Vilniaus knygų mugėje:

Vasario 23 d. (ketvirtadienis)

16.00–16.50 val. (Konferencijų salė 3.2)

  • Dr. Deivido Šlekio monografijos „Mąslaus Vyčio beieškant. Lietuviškos karinės minties raida ir būklė po Nepriklausomybės atkūrimo (1990-2014)“ pristatymas.

Dalyvauja autorius ir prof. dr. G. Vitkus.

Vasario 26 d. (sekmadienis)

12.00–12.50 val. (Konferencijų salė 3.2)

  • Evgen Dykyi knygos „Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“ pristatymas.

Dalyvauja dr. M. Vitkūnas ir plk. ltn. V. Šerelis.

Vilniaus knygų mugė yra didžiausia ir pagrindinė knygų mugė Baltijos šalyse, rengiama nuo 2000 m., lankytojams pasiūlanti plačią programą. Per keturias dienas knygų mugėje pristatoma apie 400 įvairaus žanro renginių. Čia susitinka skaitytojai ir rašytojai, vyksta diskusijos, parodos ir pan.

Tai vienas reikšmingiausių kultūros įvykių Lietuvoje, kuriame kasmet dalyvauja ir Lietuvos karo akademija.

Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija, LKA archyvo nuotrauka.

2017.02.23; 08:02

Penktadienis, lapkričio 25 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė akcijos „Knygų Kalėdos“ pradžią ir kartu su dienos centrų vaikais Prezidentūros Baltojoje salėje įžiebė pirmąją Kalėdų eglę.

Šeštą kartą vykstanti akcija „Knygų Kalėdos“ šiemet prisijungia prie Prezidentės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“, skirtos smurtui, priklausomybėms, savižudybėms mažinti, vaikų globai ir įvaikinimui skatinti. Siekiant mažinti socialinę atskirtį šiais metais pasirinkta „Knygų Kalėdų“ tema – knygos, kurios keičia gyvenimą, todėl akcija kviečia dovanoti naujų knygų šalies mokyklų bibliotekoms.

Dar nė neprasidėjus akcijai jau padovanota beveik 6 tūkstančiai knygų. Rašytojas Grigorijus Kanovičius Lietuvos mokykloms perdavė 2,5 tūkst., prekybos tinklas „Maxima“ – 3 tūkst. gyvenimą keičiančių knygų.

Pasak Prezidentės, jau šeštus metus „Knygų Kalėdos“ yra šventinio stebuklo dalis, o visos geros knygos tampa stebukladarėmis. Valstybės vadovės teigimu, knyga gali pakeisti gyvenimą – įkvėpti, padėti atsakyti į klausimus, spręsti problemas, jaustis stipresniam, kovoti už savo teises ir ateitį.  

Prezidentė pakvietė Lietuvos žmones dovanoti knygų, dalintis jomis ir kuo daugiau skaityti.

Šventėje kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriai architektas ir grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, muzikantas Donatas Montvydas, žurnalistai ir laidų vedėjai Mindaugas Stasiulis ir Jurgita Jurkutė su dienos centrų vaikais dalijosi įspūdžiais apie jų gyvenimą pakeitusias knygas. Renginį vainikavo kalėdinės eglutės įžiebimas ir gyvai atlikta legendinė, dar 1990 m. sukurta Tomo Augulio daina „Kalėdų naktį tylią“. Kūrinį atliko dainos autorius, grupės „Lemon Joy“ lyderis Igoris Kofas, dainininkai Steponas Januška, Edgaras Lubys, Violeta ir Vilius Tarasovai ir Liepa Mondeikaitė.

Akcija „Knygų Kalėdos“ tapo visuotiniu, knygų mylėtojus visoje šalyje sutelkiančiu judėjimu. Knygas tradiciškai dovanoja šalies gyventojai, bendruomenės, verslo ir visuomeninės organizacijos, leidėjai ir rašytojai, užsienio šalių ambasados. Per penkerius akcijos „Knygų Kalėdos“ metus šalies bibliotekoms padovanota per 172 tūkst. knygų.

Akcijos knygų su 20 proc. nuolaida iki sausio 6 dienos ieškokite knygynuose, prekybos tinkluose ir Lietuvos pašto skyriuose.

Nacionalinė akcija „Knygų Kalėdos“ įgyvendinama kartu su bičiuliais: Bibliotekininkų draugija, Lietuvos leidėjų asociacija, Spaustuvininkų asociacija, Mažų ir vidutinių leidėjų asociacija, Rašytojų sąjungos leidykla, Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Ugdymo plėtotės centru, VšĮ „Laikas skaityti“, Lietuvos paštu, knygynų tinklais „Vaga“, „Pegasas“, „Knygų namai“ ir „Humanitas“, mažmeninės prekybos tinklais „IKI“ ir „Rimi Lietuva“, leidyklomis „Alma Littera“, „Nieko rimto“, „Vaga“, „Sofoklis“, „Debesų ganyklos“, „Tikra knyga“, „Gelmės“, interneto prekybos portalais, nacionaliniu transliuotoju LRT, „Knygos per Penki TV“, naujienų portalu „15 min.lt“.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.11.26; 04:25

 

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atidarė 17-ąją tarptautinę Vilniaus knygų mugę. 

Knygų mugė, peržengdama kultūrinio renginio rėmus, tampa daugialypiu reiškiniu, gilinasi į svarbiausius Lietuvos visuomenės gyvenimo iššūkius ir pasaulines problemas. Šiemetinėje mugėje daug dėmesio skirta Ukrainai.

Prezidentė, Knygų mugės globėja, atidarydama mugę, įsijungė į pagrindinę jos temą „Personažas ieško autoriaus“. 

Continue reading „Skaitanti tauta – stipri valstybė“

Vasario 25–28 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ (Laisvės pr. 5, Vilnius) vyks 17-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė. Šių metų tema – „Personažas ieško autoriaus“. Parodoje susitikimus rengs ir savo išleistas knygas pristatys ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) leidykla.

Vilniaus knygų mugės socialinė misija – skatinti skaitymą. Tai pagrindinė leidėjų, autorių ir skaitytojų susitikimų ir bendravimo vieta, reikšmingas kultūrinis renginys, didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse. Parodoje kasmet dalyvauja apie 300 leidyklų iš Lietuvos ir užsienio šalių, per keturias dienasapsilanko daugiau nei 60 tūkstančių lankytojų.

Continue reading „LEU leidykla kasmetinėje Vilniaus knygų mugėje pristatys naujausius leidinius“

« 1 2 »

Vilniaus knygų mugės nepaliauja stebinti. Šitiek knygų leidėjų! Šitiek lietuviškų knygų! Šitiek lankytojų! Iš penkiolikos mugių tik vienoje nebuvau (dėl ligos), keliose buvau ne tik lankytojas, bet ir dalyvis. Kasmet vis daugiau dalyvių, vis daugiau knygų. Turėtumėm būti labai kultūringa tauta, visuomenė.

Žinomas publicistas Algimantas Čekuolis, pristatydamas savo knygą kalbėjo: negalima skaityti blogų knygų, negalima skaityti gerų knygų, reikia skaityti tik labai geras knygas. Įdomu, prie kokių knygų jis priskiria savąją?

Ar daug blogų knygų mugėje? Ar daug gerų? Ar daug labai gerų? Ar verta skaityti, pavyzdžiui, Čekuolio knygą? Ar geriausia metų knyga tikrai geriausia? Pats sau net nebandžiau atsakyti į šiuos klausimus, nes nėra nei blogiausios, nei geriausios knygos.

Eidamas į mugę perskaičiau „Metuose“ paskelbtą pokalbį, kuriame dalyvavo literatūros tyrinėtojai Elena Baliutytė, Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Dalia Kuizinienė, Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Regimantas Tamošaitis: „Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant“. Išsamus, mugės lankytojams labai naudingas pokalbis apie geriausias metų knygas, apie tai, kaip padaromos geriausios knygos, geriausių knygų ir rašytojų penketukai, dešimtukai ir t.t. Verta perskaityti, einant į knygų mugę, į knygyną, imant į rankas geriausią metų knygą. Siūlau nedidelę ištrauką, nes geriausių knygų skaitytojai „Metų“ neskaito.

V.S. Vis dėlto kolizija tarp populiarumo ir meninės vertės lieka.

V.D. Kas gali abejoti, kad populiarumą daugiausia lemia jos didenybė televizija. Ir A.Tapino populiarumas labai susijęs su tuo.

J.S. Ir visų rašančių žurnalistų populiarumas iš čia pat.

V.D. Visi populiarūs rašytojai yra tie, kurie nuolat šmėžuoja ekrane, be abejonės. Nomedos Marčėnaitės knygos…

V.S. Algimanto Čekuolio, Editos Mildažytės, Beatos…

V.D. Taip, jų tiražai kitiems nepasiekiami, visi jie – neįsivaizduojami rašytojai. Kad ir ką būdamas toje terpėje parašytum – kad ir receptų knygą, vis tiek būsi bestselerio autorius, tai tiesiog neišvengiama. Jokios konkurencijos.

R.T. Populiari knyga kaip televizijos tęsinys? Kaip priedas prie populiarių programų? Jei tavęs nėra televizijoje, tai nebus ir literatūroje…

V.D. Labiausiai viską lemia televizija, niekada nemaniau, kad ji tokia galinga. Ir kodėl taip yra?

R.T. Ji nereikšmingiausius veidus paverčia svarbiausiais. Šiaip koks nors žmogelis būtų visiška vidutinybė, bet televizijos technologijos ir visa šita pramonė taip jį moka parodyti, kad jis pradeda atrodyti neva gilus, neva išmintingas. Dalijasi savo patirtimis, atsiskleidžia kaip dramatiška asmenybė. Juokingiausia, kad ir jis pats tuo ima tikėti, neva kuklinasi, bando atrodyti kaip visi žmonės. Ir susilaukia užuojautos, pritarimo. Belieka tokiam tik knygą apie save parašyti ir jau šlovės kapitalas garantuotas. Kas jį gali sukritikuoti? Ką gali kritikas, jeigu televizijoje jo nėra, jeigu ten racionalaus proto apskritai neįsileidžia. Iliuzijų fabrikas, tuštybių mugė. O iš esmės tie visi veideliai reikalingi prekėms reklamuoti. Dabar televizijos substancija yra reklama, ir ji suinteresuota ugdyti vartotojo, o ne kūrėjo sąmonę. Net ir tikrus meno kūrinius pirmiausia paverčia preke.

V.D. Televizija suformuoja reikšmes ir būtent veido reikšmę, tikra yra tai, kas tiesiogiai ir dažnai matoma.

V.S. Gal čia Lietuvos fenomenas?..

J.S. Ne visur taip. Antai žiūriu naktimis vieną prancūzų kanalą, ten kas savaitė įdomiai ir profesionaliai aptariamos keturios penkios knygos. Nebūtinai grožinė, bet tikrai rimtos (filosofinės ir biografinės esė, premijuoti romanai, poezijos rinkiniai, net knyga apie atomų fiziką). Pokalbiai nėra akademiškai sofistiški, bet koks puikus objektų pasirinkimas, prieinamai paskleidžiama rimta kultūrinė informacija.

L.J. Buvo per Vokietijos televiziją prieš kokius dvidešimt metų toks literatūrinio kvarteto žanras, kurį vedė literatūros kritikas Marcelis Reichas Ranickis, ir jis tapo televizijos žvaigžde. Nors ten keturi žmonės kalbėdavo visada tik apie rimtą literatūrą. Kitur tas yra, pas mus to nėra…

V.D. Mūsų televizijos kultūros kanalai visuomenei įtakos nedaro.

J.S. Tikrai nedaro, ypač provincijai jų net netransliuoja. Bet mane nustebino štai toks naujas terminas – savęs vadybinimas. Tai jau kultūros industrijos terminas, visiškai įsigalėjęs. Kai kuriems mūsų aptartiems autoriams (vardų neminėsime) jis labai tinka.

V.S. Tai autoriaus gebėjimas efektyviai įsibrauti į tuos procesus, apie kuriuos čia kalbame, taip pat gebėjimas surasti, kas tave pasiūlys vienai ar kitai premijai. Pažiūri į kandidatų reikšmingai premijai sąrašus ir darosi aišku, kas pats savimi pasirūpino. Tie reiškiniai jau yra, ir juos ramiai priskirkime rinkos visuomenės gyvenimo taisyklėms. Buvo konkretus klausimas, susijęs su leidyba, tai aš, kaip leidėjas, norėčiau pasakyti šiokių tokių banalybių, gal jos ką nors reikš. Kas veikia žmones, renkančius knygas? Aišku, autoriaus vardas, konkretus kūrinys. Bet gali daug reikšti ir leidėjas. Galbūt tos ekspertų komisijos kai ką apie knygas sprendžia ir pagal jų leidėją. Jeigu leidėjas įtvirtina žinią, kad jis leidžia ne bet ką, tai tokia žinia visus ima veikti, taip pat ir potencialų pirkėją, knygynus, bibliotekas. Taigi leidyklos, jeigu jos nori uoliai dalyvauti tuose penketukų rinkimuose, turi rūpestingai planuoti savo darbus, žiūrėti, ką išleisti prieš Poezijos pavasarį, ką – prieš Poetinį Druskininkų rudenį, ką – prieš Vilniaus knygų mugę, ką iki maždaug rugpjūčio dešimtos dienos (nes rugsėjo pirmoji yra penketukų formavimo riba).

Išleidžia reikiamas knygas tinkamu laiku, jas pareklamuoja, užtikrina žiniasklaidos dėmesį, surengia garsias knygos sutiktuves. Taigi leidėjai gali paveikti komisijas, procesus ir visą įvykių eigą. Kam leidykloms to reikia? Pirma, rinkos visuomenėje jos pasirūpina prekės pardavimu, kuris naudingas leidyklai, o dažnai ir autoriui. Antra, paskleidžia gerąją žinią apie save. O ar tai siejasi su knygos verte? Visai nebūtinai.

Bet kovotojų niekada nestigs. Laimingomis penketukų knygomis aprūpinamos bibliotekos, išauga pirkimų apimtys, o laimėjęs autorius kurį laiką patiki, ar dedasi patikėjęs, kad jo žirgas greičiausias – tai irgi malonus procesas. Leidyklos, kurios turi daugiau ryšių su žiniasklaida arba daugiau lėšų reklamai, turi daugiau galimybių iškelti svo knygą kaip geriausią.

Amerikoje, pavyzdžiui, ne mažiau kaip dešimt procentų knygos sąmatos yra skiriama jos reklamai, gali būti skiriama ir daugiau. Ypač sėkmingai dirba tos leidykos, kurios turi savo knygynų tinklą. Tada reikiama knyga guli prie kasos, šviečia vitrinoje – ji yra gerai matoma. Reikia nusiteikti, kad kada nors ateis ir ekspertų papirkinėjimo laikas.

V.D. Tas faktas, kad autoriams dirba samdomi recenzentai, tikriausiai nėra naujiena?

V.S. Tai jokia naujiena. Dar vienas aspektas. Leidėjų akimis žiūrint, kai kurie dalykai penketukų rinkimuose stebina. Antai G.Dauguvietytė – juk ji nėra knygos autorė! Aišku, kad ji svarbiausia kalbėtoja, bet juk svarstome knygos kaip kūrinio vertę…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.02.23; 14:16

Sveika, Ukraina! – sekmadienį 16 val. Vilniaus knygų mugėje skelbiamas naujas renginys, skirtas Ukrainos palaikymui. Renginio metu pristatysime literatūrinę Ukrainą – susipažinsime su poezijos, prozos vertimais į lietuvių kalbą, klausysime ištraukų iš tekstų.

Renginyje dalyvaus poetas, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas A.A.Jonynas, Nacionalinės premijos laureatas V. Braziūnas ir kiti.

Bus skaitomos Taraso Ševčenkos, kurio 200-osios gimimo metinės sukanka š.m. kovo mėnesį, eilės, kitų Ukrainos klasikų ir šiuolaikinių rašytojų kūriniai.

Continue reading „Vilniaus knygų mugėje – renginys „Sveika, Ukraina!““

Vienas iš reikšmingiausių šių laikų rusų rašytojų Michailas Šiškinas atsisakė atstovauti Rusijai dideliame renginyje, nes nenori būti balsas „šalies, kur valdžią užgrobė korumpuotas nusikalstamas režimas, o valstybė yra vagių piramidė“, rašo "The Guardian".

Michailas Šiškinas, gavęs tris pagrindinius Rusijos literatūrinius apdovanojimus, taip pat ir "Russkij Buker", 2012 metais buvo nuvykęs su Federacine spaudos ir masinių komunikacijų agentūra į tarptautinę knygų mugę "Book Expo America", vieną iš reikšmingiausių renginių leidybos pasaulyje. „Grįžimas į knygų mugę 2013 metais sutvirtintų santykius su Amerikos leidėjais, skaitytojais ir knygų prekeiviais“, – pažymi straipsnio autorė Elison Flad.

Continue reading „Rašytojas Michailas Šiškinas atsisakė atstovauti “nusikalstamam” Rusijos režimui“

jastramskiene_loreta

Apie Loretos Jastramskienės romaną „Juokingos moters agapė“

Svei­kin­da­mas Lo­re­tą Jast­rams­kie­nę, pa­ra­šiu­sią ak­tu­a­lų psi­cho­lo­gi­nį ro­ma­ną apie mei­lę ir lai­ką, pra­de­du nuo pri­si­pa­ži­ni­mo, kad ab­so­liu­čiai ne­ti­kiu ma­din­gais graž­by­lia­vi­mais apie teks­tą ir jo in­ter­pre­ta­ci­jas (teks­tas juk tik­tai lei­dy­bi­nė ar­ba kaip da­bar įpras­ta – kom­piu­te­ri­nė są­vo­ka).

Skep­tiš­kai žiū­riu ir į li­te­ra­tū­ros skirs­ty­mą – į vy­rų ir mo­te­rų li­te­ra­tū­rą bei su tuo su­si­ju­sias dis­ku­si­jų aud­ras van­dens stik­li­nė­je. Svar­biau­sia man – ar į ran­kas pa­kliu­vo tik­ras li­te­ra­tū­ros kū­ri­nys, iš­jaus­tas, iš­ken­tė­tas, ar ja­me aš at­ran­du tai, ką au­to­rius my­li, dėl ko iš­gy­ve­na ir ko ne­ap­ken­čia.

Continue reading „Išplautos ribos ir niekšybės valdoma minia“