JAV prezidentas Donaldas Trumpas penktadienį paneigė savo buvusio teisininko teiginius, esą jis iš anksto žinojo apie 2016-aisiais įvykusį savo šeimos narių ir rinkimų kampanijos vadovų susitikimą su rusų teisininke.

„Aš nežinojau apie susitikimą su mano sūnumi, Donu jaunesniuoju“, – tviteryje tikino D. Trumpas.

„Skamba taip, lyg kažkas išsigalvotų istorijas, mėgindamas išbristi iš su tuo nesusijusių bėdų“, – pareiškė D. Trumpas, nurodydamas į buvusio savo teisininko Michaelo Coheno, su kuriuo yra susipykęs, atžvilgiu pradėtą federalinį tyrimą.

Prezidento sūnus Donaldas Trumpas jaunesnysis, žentas Jaredas Kushneris ir tuometis rinkimų kampanijos vadovas Paulas Manafortas 2016 metų birželio 9 dieną „Trumpo bokšte“ Niujorke susitiko su rusų teisininke Natalija Veselnickaja. Ji siūlė suteikti Rusijos vyriausybės turimos informacijos, esą kompromituojančios tuometę D. Trumpo varžovę Hillary Clinton.

D. Trumpas, jo sūnus, teisininkai ir kiti administracijos pareigūnai atkakliai tvirtino, kad prezidentas nieko nežinojo apie šį susitikimą iki 2017-ųjų liepos, kai apie jį paskelbė žiniasklaida.

Tačiau, anot televizijos tinklų CNN ir NBC, buvęs D. Trumpo teisininkas M. Cohenas tvirtina pats buvęs patalpoje, kai Donaldas jaunesnysis pranešė tėvui apie rusų pasiūlymą susitikti. D. Trumpas pasiūlymui esą pritarė. Tiesa, teigiama, kad M. Cohenas neturi jokių įrodymų, galinčių paremti jo versiją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.28; 04:00

Saulius Kizelavičius

Kiek kainuotų kompromatas?

Jeigu tuoj po inauguracijos JAV prezidentas D.Trampas skubės neutralioje teritorijoje susitikti su V.Putinu, galima spėlioti, kad pastarasis tikrai turi JAV prezidentą kompromituojančios, sensacingos informacijos. Skuba ją nusipirkti, kad nebūtų paviešinta. Priešingu atveju – neabejotinas impičmentas.

Kiek jis gali sumokėti už galimybę vieną kadenciją mulkinti amerikiečius, savo šustauskiškais išsišokimais kelti pavojų visam pasauliui? Turbūt daug gali sumokėti. Be kita ko, pavyzdžiui, Rusijai perleisti Baltijos valstybes, panašiai kaip jas Hitleris perleido Stalinui. Kaip ir tada, didžiosios Europos Sąjungos valstybės tikriausiai niekaip nereaguotų, tik apsidžiaugtų: grobuoniui numestas kaulas kurį laiką joms leisų ramiau pagyventi, atsivertų galimybės ekonomiškai bendradarbiauti didelėje rinkoje.

XXX

Audrius Š.

Išgerkim, išgerkim, kad kelias nedulkėtų…

Keisti dalykai dedasi. Naujoji valdžia tarsi kovoja su stikliuko nevengiančiais vairuotojais. Prie vairo gali sėsti tik absoliučiai blaivus žmogus, nulis promilių. Kalbama, reikėtų bausti net keleivį, jeigu jis sėda šalia kad ir labai mažai išgėrusiojo.

Naujas įstatymas tarsi skatina: jeigu jau gerti, tai iki žemės graibymo, iki stulpų, autobusų stotelių vartymo. Gerti reikia tiek, kad atsidūręs griovyje, susidūręs su kitu automobiliu, pareigūnui pripūstum ne mažiau pusantros promilės. Nes tik taip gali išvengti kalėjimo, automobilio konfiskavimo. Juk laiduotoją, kad daugiau niekada gyvenime negersi, visada susirasi, tave užtarti gali teta, dėdė, dėdienė…

Mažiau išgėręs ir pagautas vairuotojas tokios galimybės neturi. Nepadės jokios tetos ir dėdės. Mano pažįstama automobilių stovėjimo aikštelėje netyčia šiek tiek nubrozdino šalia stovėjusį automobilį ir tyčia ar netyčia nuvažiavo. Teismas, bauda vos ne tūkstančio eurų, trejiems metams atimtos vairuotojo teisės, po trejų metų – egzaminas, vėl papildomos išlaidos…

Būčiau laidavęs, kad moteriškė niekada taip nepasielgs, bet tokios galimybės neturėjau.

Visi stebimės, gūžčiojame pečiais: kaip suprasti tokį teisingumą? Sukurta užuovėja saviems išvengti bausmės? Siekiant sumažinti baudžiamosios atsakomybės statistinius skaičius? Perpildyti kalėjimai?

Žurnalisto kalbinamas Seimo narys teisininkas Julius Sabatauskas muistėsi, ragino neskubėti daryti išvadas, kalbėjo apie atgailą.

Neabejoju, kad toks humaniškumas tik paskatins gerti tiek, kad, kaip toj dainoj, kelias nedulkėtų.

2017.01.16; 16:49

Andrew Higgins / The New York Times

Vladimirą Bukovsį – nenuilstantį sovietinių lyderių ir prezidento Vladimiro Putino priešininką – nelengva išmušti iš vėžių, rašo The New York Times.

Bet jis visiškai apstulbo, kai vieną rytą į jo namus Kembridže atvyko Britanijos policininkai ir pranešė, kad „gavo informacijos apie jo saugomus uždraustus atvaizdus“, pasakoja žurnalistas Endriu Higinsas.

„Visa tai buvo labai keista ir kėlė nerimą“, – sako Bukovskis. „Laisvoje visuomenėje tai nenormali kalba“, – priduria jis, prisimindamas, kaip KGB jį medžiojo dėl sovietų valdžios uždraustų tekstų ir fotografijų.

„Bet Britanijos policija ieškojo atvaizdų, kurie visiškai nebuvo susiję su politika, kalbėta apie vaikų pornografiją“, – rašo autorius, pažymėdamas, kad bet kurioje jurisdikcijoje vaikų pornografijos laikymas – šokiruojantis teisės pažeidimas. Policija konfiskavo du Bukovskio kompiuterius. Vienas iš jų stovėjo kabinete, kitas, sugedęs, – garaže.

„Pernai balandį šis sovietų disidentas su daugelio metų stažu, kadaise buvęs Margaret Tetčer patikėtinis, pagaliau išsiaiškino, kas dedasi. Karališkoji prokurorų tarnyba paskelbė, kad jam pateikti kaltinimai pagal penkis nepadorių vaikų atvaizdų gaminimo epizodus, penkis nepadorių vaikų atvaizdų laikymo epizodus ir vieną draudžiamo atvaizdo laikymo epizodą“, – sakoma straipsnyje.

Teismas turėjo prasidėti gegužę, bet kai Bukovskis paskelbė, kad savo kaltės nepripažįsta, nagrinėjimas buvo atidėtas iki gruodžio 12-osios. Tai buvo padaryta, kai kaltinimas paprašė skirti jam daugiau laiko išstudijuoti nepriklausomą kriminologinį tyrimą to, kas rasta Bukovskio kompiuteriuose, ir to būdo, kuriuo tikriausiai neatpažinta trečioji šalis juose tai patalpino“, – sakoma straipsnyje.

„Visas tas reikalas sukurptas Kafkos stiliumi, – sakė Bukovskis interviu. – Tu turi įrodyti esąs nekaltas“. Jis įtikinėjo, kad tapo nešvarios KGB senos gudrybės, pateiktis nauja ir ypač pražūtinga forma, auka. Tai specialus kompromituojančios ar neteisėtos medžiagos pakišimas oponentui.

Mūsų laikais kompromituojanti medžiaga derinama su gudrybėmis kibernetinėje erdvėje. „Šioje srityje Rusija įrodė savo meistriškumą Baltijos šalyse, Gruzijoje, Ukrainoje, taip pat, pasak amerikiečių žvalgų, Demokratų partijos Nacionalinio komiteto kompiuteriuose“, – sakoma straipsnyje.

Pasak autoriaus, Rusijos kibernetiniai kariai siekia įvairiausių tikslų – tai šnipinėjimas, provokaciniai trikdžiai svarbiuose infrastruktūros objektuose, bandymai diskredituoti priešininkus, o taip pat formuoti visuomenės nuomonę skleidžiant melagingą informaciją.

Autorius pabrėžia, kad per hakerių atakas lengva ne tik įsigyti tikros informacijos, bet ir įmesti dezinformaciją. Antai, pernai neatpažinti hakeriai patalpino valstybinio mokslinio centro portale Lietuvoje „suklastotus pranešimus, esą Lietuvos prezidentė, kuri laikosi tvirtos proamerikietiškos pozicijos, studijuodama Leningrade dirbo „eskorto  mergina“ ir KGB informatore“, – sakoma straipsnyje.

Per panašią ataką prieš Lietuvos ginkluotųjų pajėgų portalą lakoniškas pranešimas apie NATO pratybas „buvo pakeistas suklastotu pareiškimu, kuris vaizdavo pratybas kaip planą aneksuoti Kaliningrado sritį ir prijungti ją prie Lietuvos“, rašo autorius.

Bukovskio nuomone, Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai „gyvena virtualioje realybėje“.

„Tas visų ribų ištrynimas tarp tiesos ir melo vardan operatyvinių reikmių sukūrė Rusijoje atmosferą, kurioje net rimčiausi ir groteskiškiausi kaltinimai – pavyzdžiui, pedofilija, – tai tik mainų moneta sąskaitoms suvesti. Bukovskis – anaiptol ne vienintelis, kuris priverstas atmušti tokius kaltinimus“, – sakoma straipsnyje.

„Prancūzijos instituto Irkutske skyriaus direktorius prancūzas Johanas Barbero nuo praėjusių metų pradžios bando nusimesti kaltinimus dėl vaikų pornografijos talpinimo Rusijos motinoms skirtame portale. Jo advokatai, remdamiesi įrodymais, kad buvo manipuliuojama jo kompiuteriu po jo suėmimo, mano, jog medžiagą pakišo vietiniai jėgos tarnybų bendradarbiai, siekdami nubausti Barberą už nesantuokinius ryšius su moterimi, kuri buvo susijusi su galingu vietiniu valdininku. Rugsėjy, praleidęs keletą mėnesių namų arešto sąlygomis, Barbero pabėgo“, – sakoma straipsnyje.

Rusija neigia bet kokias sąsajas su tuo incidentu. „Na, suprantama, – ironizuoja Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. – Jie niekada nebūna susiję su niekuo, kas dedasi pasaulyje“. Rusijos kompiuterinius įsilaužėlius jis pavadino „jų ginkluotės sistemos dalimi“. „Jų labai veiksmingos hibridinio karo priemonės“, – pridūrė jis.

„Bukovskio ir kitų žmonių bylose, kur figūruoja Kremliaus kritikų kompiuteriuose laikyta (arba į tuos kompiuterius pakišta) pornografija, kibernetinės erdvės neskaidrumas leidžia lengvai neigti atsakomybę“, – rašo Higinsas, Tai reiškia, kad žmonėms, kaltinamiems laikius pornografiją, labai sunku apginti savo reputaciją.

Autorius pabrėžia: tokio nekonkretumo dėka Rusija vadina save rusofobiškos isterijos auka. „Nekonkretumas taip pat reiškia, kad Bukovskis (ir kiti, jų nuomone, įkliuvę į Maskvos paspęstus kompromituojančios medžiagos spąstus) atsidūrė Vakarų policijos bei teismų valdžioje, ir šie reikalauja iš atsakovų įtikinančių įrodymų, o ne prielaidų ir kaltinimų“, – sakoma straipsnyje.

„Nepriklausomai nuo to, kokį nuosprendį paskelbs Britanijos teismas, Bukovskio (ir kitų Kremliaus kritikų) reputacija Rusijoje jau suteršta“, – rašo autorius.

„Bukovskis pasiskundė, kad Europos šalių valdžia, tikėdamasi aiškumo ir vykdydama tikslias procedūras, lengvai pasiduoda nešvarioms režimo, puikiai mokančio užglaistyti pėdsakus ir skleisti painiavą, gudrybėms“, – rašo laikraštis. „Jie labai gerai moka išnaudoti Vakarus prieš Vakarus“, – sakė jis.

Informacinis šaltinis: „The New York Times“

2016.12.15; 03:02

serdiukov_jevgenija_vasiljeva

Negalvokite, jog Rusijos gynybos ministro pakeitimas paaiškinamas gynybos sumetimais arba nauju politiniu kursu.

Taip rašo „Foreign Policy“ puslapiuose Selesta Vallander, „German Marshall Fund of the United States“ mokslinė bendradarbė. Anksčiau ji buvo JAV gynybos ministerijos jaunesniojo sekretoriaus pavaduotoja, kuravusi Rusijos, Ukrainos ir Eurazijos reikalus.

Rotacija daugiausia paaiškinama tuo, kad savų žmonių pozicijos Rusijos vadovybėje netikėtai ėmė klibėti, mano autorė. S.Vallander požiūriu, Anatolijus Serdiukovas buvo sumanus vadybininkas ir ištikimas Vladimiro Putino pagalbininkas. Jis visiškai tiko tam uždaviniui – sugriauti nefunkcionalią „sovietinės gynybos ministerijos“ struktūrą, rašo autorė, paaiškindama, ką vadina „sovietine“ ministerija, nes ilgą laiką permainos jos nepaliesdavo.

Continue reading „Geras, blogas, bjaurus: sovietų kariškių kerštas“