Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas. Eltos nuotrauka
Buvęs Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas Dainius Žalimas įstatymo iniciatyvą iš ledo šokėjos Margaritos Drobiazko atimti išimties tvarka suteiktą pilietybę vadina antikonstituciniu ir prieštaraujančiu tarptautiniams įsipareigojimams. LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.
„Visų pirma, yra visuotinai pripažinta paprotinė tarptautinės teisės norma, kad negalima šalies piliečių rūšiuoti pagal jų pilietybės įgijimo pagrindą. Visiškai sutinkant su tuo, kad iš principo gali būti pilietybės atėmimas už elgesį, kuris kenkia gyvybiniams valstybės interesams (…)“, – trečiadienį LRT sakė D. Žalimas.
„Žinot, tikrai aš nenoriu nieko ginti, bet, kai kažkas dalyvauja kažkokiuose renginiuose, sakyti, kad tai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui? Tai tas mūsų nacionalinis saugumas atrodo nieko vertas, jeigu eilinis pilietis gali sudalyvauti kažkokiame renginyje ir dėl to Lietuvos nacionaliniam saugumui kyla grėsmė. Jeigu tai būtų teisminės kontrolės objektas, aš labai abejočiau, ar tikrai atitiktų šį kriterijų, kad kelia grėsmę gyvybiniams interesams“, – sakė jis.
D. Žalimas tokį Seimo narių užmojį lygina su Lukašenkos stiliaus įstatymu.
„Man iš tiesų šis įstatymas primena Lukašenkos stiliaus įstatymą, kur iš politinės opozicijos galima atimti pilietybę už Baltarusijos Respublikos vardo žeminimą – praktiškai pažodžiui perrašyta“, – tikino jis.
Apie tai, kad Seimo nariai iniciavo Lietuvos pilietybės panaikinimą M. Drobiazko, antradienį pranešė LNK Žinios. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen „Žinių radijui“ trečiadienio rytą sakė mananti, kad iniciatyva atimti Lietuvos pilietybę iš ledo šokėjos Margaritos Drobiazko bus įgyvendinta. Parlamento vadovė atkreipė dėmesį, kad šis siūlymas dėl pilietybės atėmimo brendo jau kurį laiką. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
„Senokai jau apie tai buvo kalbama. Tai, matyt, mes jau priėjome prie galutinės fazės šio sprendimo“, – „Žinių radijui“ teigė V. Čmilytė-Nielsen. „Kiek žinau, palaikymas tam yra, tai toks sprendimas, tikėtina, bus priimtas“, – pridūrė ji.
ELTA primena, kad šokių ant ledo porai M. Drobiazko ir Povilui Vanagui pasirodžius Sočyje Kremliaus ruporu vadinamo Vladimiro Putino atstovo Dmitrijaus Peskovo žmonos renginyje, prezidentas Gitanas Nausėda paragino inicijuoti teisės aktų pakeitimus dėl pilietybės atėmimo išimties tvarka.
Prezidentas taip pat pasirašė dekretą, kuriuo išbraukė ledo čiuožėjų porą iš apdovanotųjų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu sąrašo, pažeminus apdovanotojo vardą.
Lietuvos vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Vyriausybei antrą kartą pritarus koreguotam naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo projektui, socialdemokratai sako esantys šokiruoti tokiu ministrų kabineto elgesiu.
„Vyriausybė jau trečią kartą teikia Seimui Valstybės tarnybos įstatymo projektą, kuriuo bus gerinama vadovų finansinė padėtis, jiems suteikiama daugiau laisvės“,- pranešime spaudai pabrėžia socialdemokratai.
Opozicinės Socialdemokratų partijos lyderė Vilija Blinkevičiūtė sako, kad taip elgdamiesi valdantieji „rodo atsainų požiūrį į Konstituciją ir valstybės tarnybos ateitį“.
„Nors tik praėjusią savaitę parlamentarai atidėjo reformos svarstymą esą „neribotam laikui“, Ingrida Šimonytė ir Agnė Bilotaitė ūmai vėl neša į Seimą Valstybės tarnybos įstatymo projektą, dėl kurio Seimo Teisės departamentas buvo pateikęs grėsmingų išvadų apie prieštaravimą šalies Konstitucijai. Toks konservatorių elgesys – mažų mažiausiai neatsakingas“, – vertina V. Blinkevičiūtė.
Tuo metu Seimo narys socialdemokratas Gintautas Paluckas neabejoja, kad siūloma reforma bus pasiekta priešingų tikslų, negu deklaruojama.
„Jie [t. y. valdantieji] nori apkarpyti socialines garantijas valstybės tarnautojams, kurios egzistuoja visoje Vakarų Europoje. Tai – kompensacija už valstybei reikalingas kompetencijas. Iki šiol už tarnybos stažą, už ištarnautą laiką buvo numatytas papildomas procentas prie darbo užmokesčio. To nebeliks“, – paaiškina parlamentaras.
Jis primena, kad spalį parlamento teisininkai konstatavo, kad A. Bilotaitės inicijuotas įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, visų pirma todėl, kad reformoje nėra nustatyta maksimalių pareiginės algos koeficientų, vadovams paliekama laisvė.
„Vyriausybės projekte nenumatyti darbo užmokesčio rėžiai. Darbo užmokesčio dydį nustatys vadovai. Argi tai – ne tiesus kelias į visišką neskaidrumą, nepotizmą (t. y. draugų, giminių protegavimą) ir korupciją?“ – klausia G. Paluckas.
Parlamentaras taip pat kritikuoja valdančiųjų užmojį įvesti „dviejų greičių darbo užmokesčio sistemą“.
„Paprasti tarnautojai paliekami su baziniu dydžiu, o vadovai sulaukia malonės: jų darbo užmokestis susiejamas su vidutiniu darbo užmokesčiu ir indeksuojamas pagal vidutinę algą. Šita dviejų greičių sistema yra visiškai atgrasi, nepriimtina morališkai ir politiškai“, – pažymi G. Paluckas. Pinigai. Slaptai.lt foto
Socialdemokratė Rasa Budbergytė siūlo „nedraskyti valstybės tarnybos sistemos“: jos vertinimu, valstybės tarnybos patrauklumas ir prestižas grėsmingai smunka.
„Susiformavo didžiulė takoskyra. Reikia nedelsiant didinti finansavimą ir numatyti tinkamus darbo užmokesčius visoms tarnybos grandims. Dabartinė teisinė bazė leidžia skatinti perspektyvius tarnautojus, bet tam nėra skiriama lėšų. Čia ne įstatymo problemos, tiesiog reikia skirti pinigų, jeigu norime kokybiško valdymo“, – įsitikinusi R. Budbergytė.
Komentuodami I. Šimonytės ir A. Bilotaitės planus, socialdemokratai pažymi, kad valdantieji nori „gelbėti“ vadovus, jiems suteikdami „neadekvačius įgaliojimus, kuriais jie galės laisvai piktnaudžiauti“: vieniems už tą patį darbą skirti vienokius darbo užmokesčius, kitiems – kitokius.
Seimo narys socialdemokratas Kęstutis Vilkauskas yra išsakęs įtarimą, kad stiprindami vadovų galias konservatoriai „ruošia vietas „saviems“ tam atvejui, jeigu pralaimėtų rinkimus“.
„Kas visa tai seks ir sužiūrės, ar nėra piktnaudžiavimo? Galima sakyti, Valstybės tarnybos įstatymo kaip tokio išvis nebeliks, pereisime prie Darbo kodekso taikymo valstybės tarnybai – su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Kas norės eiti į tokią valstybės tarnybą?“ – įspėja K. Vilkauskas.
ELTA jau skelbė, kad pirmadienį Vyriausybė pritarė antrą kartą koreguotam Valstybės tarnybos įstatymo projektui. Atnaujintas reformos projektas vėl bus teikiamas Seimui.
Spalį parlamento teisininkai pateikė išvadą, kad įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai.
Rolandas Paksas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį Seime rengiamas lemiamas, antras balsavimas dėl Konstitucijos pataisos, kuria įgyvendinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas Rolando Pakso byloje.
Priėmus ją, bus sudarytos teisinės prielaidos asmeniui, praėjus ne mažiau kaip 10 metų po konstitucinės sankcijos pritaikymo, vėl įgyti teisę eiti pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su priesaikos davimu.
Pagal siūlomą projektą, „asmuo, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, gali eiti Konstitucijoje nurodytas pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu, kai nuo Seimo sprendimo, kuriuo jis buvo pašalintas iš einamų pareigų ar panaikintas jo Seimo nario mandatas, yra praėję ne mažiau kaip dešimt metų.“
Tai reikštų, kad R. Paksas vėl galėtų siekti prezidento, Seimo ar Vyriausybės nario posto.
Dėl R. Pakso politinę karjerą sprendžiančios Konstitucijos pataisos diskusijos jau vyksta daugiau nei 10 metų.
Šių metų sausio 18 d. per pirmąjį priėmimą už šią vadinamąją R. Pakso Konstitucijos pataisą balsavo 131 Seimo narys, niekas nebuvo prieš, vienas parlamentaras susilaikė.
EŽTT 2011 m. konstatavo, kad dabartinis draudimas iki gyvos galvos dalyvauti rinkimuose iš prezidento pareigų atstatydintam R. Paksui yra neproporcingas.
Konstitucijos pataisos turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už projektą balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių, t. y. 94 parlamentarai.
Pradėjome skaičiuoti pirmąsias Naujųjų metų dienas. Turėtume džiaugtis, jog sulaukėme 2022-ųjų. Tačiau džiaugtis nekyla nei rankos, nei kojos. Lietuva tebekrenta į gilią atsitraukimų, nuolaidų, kapituliacijų duobę. Lietuviai jau nebesuvokia, jog Sausio 13-ąją, kad ir kokia būtų bjauri ar atgrasi mūsų valdžia, jos netinka viešai burnoti nei Seime, nei prie Seimo, nei prie Televizijos bokšto. Nes Sausio 13-oji – tai ypatingas susikaupimo metas, kuomet savo drąsa, vienybe ir užsispyrimu prieš tris dešimtmečius įveikėme šimtus kartų stipresnį priešą.
Nesu linkęs vadinti lietuvių nei „runkeliais“, nei „šunauja“, nei „baubiančia banda“, tačiau 2022-ųjų sausio 13-osios mitingas, kurio metu trikdytas Sausio 13-osios rimtumas, parodė, kad turime visokiausių lietuvių. Kai kuriems iš jų tinka prof. Vytauto Landsbergio parinkti epitetai…
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Deja, visokių lietuvių susirenka ne tik prie Seimo, bet ir į Seimą. Štai pastarosiomis dienomis mūsų parlamentarai į lietuviškąjį alfabetą ir lietuviškuosius dokumentus įsileido Lietuvai neįprastas, Lietuvai nereikalingas, nebūdingas raides. Lenkų dirbtinai keliamas ginčas dėl trijų raidžių tęsiasi ne vienerius metus. Žymiausi lietuvių kalbininkai senų seniausiai įrodė, jog tai – ne smulkmena. Tai – lietuvių kalbos išdavystė, kuri sujauks, subjauros, iškraipys visą lietuvių kalbos taisyklių sandarą, sukels tikrą chaosą. Tačiau į Lietuvos parlamentą kas ketverius metus sugužantiems politikams kažkodėl labiau rūpi ne Lietuvos, o Lenkijos interesai. Prigalvojama visokiausių legendų: esą pavardė – tai asmens nuosavybė, esą kitaip bus pažeistos žmogaus teisės, esą karo atveju mums nuo Rusijos gintis nepadės strateginė partnerė Lenkija. O tai, kad išduodami lietuviškieji interesai, kad lietuvių kalba prievartaujama dar labiau susigūžti, susitraukti, kad Varšuva slapta įgyvendina klastingąjį planą, kaip be kautynių susigrąžinti Vilnių, – politikams nė motais. Net ir konservatoriams.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Net mūsų politologai viešojoje erdvėje svarsto, kaip naudingiau būtų pasielgti prezidentui Gitanui Nausėdai – vetuos ar palaimins šį antilietuvišką aktą. Girdi, kadaise buvo sakęs, jog nelietuviški užrašai turėtų būti fiksuojami tik antrąjame paso puslapyje, tad labai įdomu, ar dabar pakeis savo nuomonę. O juk ne tai – svarbiausia. Svarbiausias klausimas – ar tai naudinga Lietuvai? Kada mes pradėsime domėtis, kas naudinga ne Petrui, ne Onutei, ne konservatoriams, socialdemokratams, gėjams, liberalams, o Lietuvai?
Neseniai iškilmingai minėjome 1791-ųjų Gegužės 3-osios Konstituciją, kurioje nėra net Lietuvos vardo. Vadovaujantis sveiku protu, prisimindami šį dokumentą turėtume vergti, o mes – džiūgaujame. Man aiškina, girdi, tuoj po Konstitucijos paskelbimo buvo išleistas specialusis papildomas dokumentas, kuriame jau buvo atstatytas ne tik Lietuvos vardas, bet ir lietuviškoji dvasia. Jei taip – puiku. Džiaukimės būtent tuo papildomu dokumentu, kuriame įrašytos Lietuvos teisės, o 1791-ųjų Konstituciją, kurioje nė kvapo Lietuvos, palikime džiaugtis Lenkijai.
Kita tema – Antrasis pasasulinis karas ir pokaris. Pasirodo, be žydų organizacijų ir bendruomenių palaiminimo negalime pastatyti paminklo nė vienam savo kariui, politikui. Jie jau ne sykį puldinėjo mūsų didvyrius – Joną Noreiką ir Kazį Škirpą. Jie mums į galvas perša nepilnavertiškumo kompleksą: gerbsite tik tuos, kuriuos leisime pagerbti. Tarsi Lietuva būtų ne Lietuva, o Izraelio provincija arba Izraelio kolonija.
Juozas Krikštaponis. Visuotinė lietuvių enciklopedija
Dabar štai puolamas karininkas, partizanų vadas Juozas Krikštaponis. Lietuva prievartaujama nugriauti Ukmergėje pastatytą paminklą prieš sovietus kovojusiam J. Krikštaponiui. Į šią kampaniją įsivelia net Lietuvoje reziduojantis Izraelio ambasadorius. Keli angažuoti Lietuvos istorikai ir žurnalistai šaukia, jog Lietuva privalanti pati apsivalyti nuo netikrų didvyrių. Sutinku. Istorijos neklastokime. Į istoriją žvelkime sąžiningai – iš visų pusių ir kampų. Bet kodėl tada žydai nepasmerkia savų karininkų, kūrusių Izraelio valstybę? Kodėl tie, kurie jėga ir klasta iš savo žemių išvijo beveik milijoną palestiniečių, nepasmerkiami Jeruzalėje ir Tel Avive? Kodėl jiems Izraelyje statomi didingi paminklai, apie juos rašomos palankios mokslinės studijos?
Palestinos etninis valymas. Knygos viršelis
Tai – ne mano priekaištai. Taip saviems priekaištauja žydų istorikas Ilanas Pappe knygoje „Palestinos etninis valymas“. Tame veikale istorikas (pabrėžiu – žydas) smulkiai pasakoja, kaip po 1948 metų arabų ir Izraelio karo buvo kuriama žydų valstybė. Žydų karinės struktūros tuomet nušlavė nuo žemės paviršiaus 531 kaimą, 11 miesto dydžio gyvenviečių ir žudynėmis, prievartavimais, turto grobimais, kankinimais išstūmė iš gimtųjų žemių apie 800 tūkst. palestiniečių. Žydų kilmės istoriko I. Pappe manymu, etninis palestiniečių valymas buvo iš anksto suplanuotas. Kiek tose karinėse operacijose dalyvavusių žydų generolų – karo nusikaltėliai, kuriuos karo nusikaltimams laimino žydų politikai? I. Pappe savo knygoje brėžia išvadą, kad jo mylimas Izraelis, dėl kurio jis pats kariavo, buvo pastatytas ant nusikaltimų žmoniškumui. Tik daugelis Vakarų valstybių, jo manymu, atsisako pripažinti šią skaudžią tiesą.
Dvigubi standartai – akivaizdūs. Ko negalima jaučiui, tas leidžiama Jupiteriui.
Lietuviškasis šios problemos papildymas būtų toks: žydų bendruomenės ir tarptautinės žydų organizacijos visą dėmesį sukoncentravusios tik į 1941 – 1944-uosius metus, kai Lietuva buvo okupuota vokiečių. Kodėl skrupulingai neanalizuojama pradžių pradžia – Lietuvos gyvenimas 1940 – 1941-aisiais metais? Bijoma, kad į dienos šviesą iškils daug bjaurių faktų, kas ir kaip 1940 – 1941-aisiais talkino sovietų okupantams? Apie sovietinėms represinėms struktūroms talkinusių dušanskių, rocių, raslanų „humanitarinę pagalbą“ lietuvių tautai bijome net prasižioti. Tyli ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų institutas.
Kur atsidursime po kelių dešimtmečių, taip uoliai visiems ir visur nuolaidžiaudami?
Prezidentas Gitanas Nausėda savo pasisakyme Šeimos dienos proga atkreipė dėmesį į būtinybę sureguliuoti homoseksualių porų santykius civilinės teisės plotmėje tokiu būdu, jog nebūtų pažeistas Konstitucijos 38 straipsnis, skelbiantis, kad santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Jeigu kažkam nepatiko paminėtasis prezidento išstojimas, mielaširdingai priminsiu, kad tokia ir yra pirmutinė prezidento pareiga – ginti Konstitucijos dvasią ir raidę, konstituciškai įvirtintus žmonių interesus. Žinia, nežiūrint visa ko kito, prezidentas dar yra ir Konstitucijos garantas. Kitas klausimas, ar civilinis homoseksualių porų santykių normavimas projektuojamo Seime Partnerystės įstatymo pavidale nesikerta su Konstitucijos 38 straipsniu pagal visus čia įvardijamus punktus, nuo A iki Z, taip pat ir tuo, kad 38 straipsnis nenumato šeimų įvairovės (Konstitucinio Teismo interpretacija čia jau yra pridėtinė vertė arba, dar tiksliau tariant, kontrabanda), išskyrus tą atvejį, kai šeima sudaroma santuokos pavidalu laisvu vyro ir moters sutarimu.
Tačiau pažiūrėkime į šį reikalą dar ir iš kitos pusės. Jeigu mūsų bendrapiliečiai iš LGBT bendruomenės trokšta to Partnerystės įstatymo kaip dangaus manos, nesitaikstydami su numatomomis alternatyvomis apie bendro gyvenimo normavimą, ar nebūtų galima iš tiesų rasti tokią teisinę išeitį, kad ir Vilkas būtų sotus, ir avis sveika? Iš tiesų, čia greičiau reikėtų kelti klausimą dėl to – kaip išsaugoti sveiką vilką (Konstituciją) ir užganėdinti avelių interesus, leisti joms pasisotinti? Kad ir kaip žiūrėtume, jie yra mūsų žmonės, niekur vienas nuo kito nepasidėsime. Be to, kaip atrodo bent man, teisingai subalansuotas partnerystės įstatymas toli gražu nėra toks pavojingas užkratas kaip Stambulo konvencijos ratifikavimo aktas.
Tačiau pakeliui į tokią visuotinę taiką, kai vilkas guli šalia ėriuko, dar pabandykime atsakyti bent sau į kelis ramybės neduodančius klausimus.
PartnerystėVažiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau visiems tapo aišku, kad homoseksualių porų civilinė registracija pagal partnerystės įstatymą sukurtų naują šeimos tipą, šalia santuokos būdu sudaromos šeimos laisvu vyro ir moters sutarimu.
Kaip pavadintume tokį šeimos naujadarą konstituciniu požiūriu? Žiūrint teoriškai, tai būtų nekonstitucinis šeimos tipas, įnešantis sumaištį į konstituciniais pagrindais organizuotą visuomenės gyvenimą. Tačiau dėl visuotinės meilės, taikos ir ramybės būtų galima nusižengti teorijai dar kartą, tarkime, prisimenant, kad kai kuriuose šalyse toks visai ne loginiais pagrindais sudarytas Partnerystės įstatymas jau egzistuoja, o, be to, partnerystės įstatymo Lietuvoje lokomotyvas Tomas Raskevičius užtikrina mus, kad lietuviškame variante nėra numatoma įsivaikinimo galimybė Partnerystės įstatymo pagrindu susiformavusioms homoseksualų šeimoms.
Tačiau būtent čia, kai jau atrodė, kad priartėjo visuotinio susitarimo galimybė, mes priversti atšokti vienas nuo kito, dažnai net nesugebėdami nuslėpti savo pasidygėjimo.
T.Raskevičius visais saviškiams paduodamais gestais ir mimikomis, o kartais ir atviru tekstu skuba pranešti, kad partnerystės įstatymas būtų tik pirmoji pakopa arba naujai atkovota platforma, kuri įgalintų nacionaliniuose ir tarptautiniuose teismuose kovoti už homoseksualių partnerių sukurtų vadinamųjų šeimų prilyginimą pagal visus parametrus konstitucinei, santuokos būdu sukurtai šeimai laisvu vyro ir moters sutarimu. Partnerystės įstatymą su minėtu apribojimu dar tik planuojama pateikti svarstymui Seime, o rudenį numatyto surengti gėjų parado Kaune organizatoriai jau skelbia, kad svarbiausias jų reikalavimas yra ir bus homoseksualių porų teisė įsivaikinti. Taigi – kas čia kam stengiasi apdumti akis? Toks sukčiavimas ir yra labiausiai nemalonus dalykas, ar ne?
Taigi, kaip atrodo bent man, Partnerystės įstatymas netaptų takoskyros ir susipriešinimo pretekstu tik tokiu atveju, jeigu čia pat būtų įdėti saugikliai, numatantys kategorišką draudimą teisiškai įformintos partnerystės pagrindą traktuoti išplėstiniu pavidalu, užsitikrinant partneriams įvaikinimo teisę per teismus. Teisingai subalansuotame Partnerystės įstatyme tokios teisenos atvejis turėtų būti eliminuotas iš principo. Įstatymo preambulėje arba 1-ame punkte turėtų būti įrašyta daugmaž taip, kad teismo sprendimo dėl įvaikinimo teisės suteikimo Partnerystės įstatymo pagrindu precedentas lemia paties Partnerystės įstatymo susinaikinimą. Tai, jeigu norite, būtų panašu, kad kažkas ima ir pasmaugia savo pasigimdytą kūdikį (išvargtą įstatymą) savo paties rankomis.
Antrasis Partnerystės įstatymo punktas privalėtų skelbti, kad šis Įstatymas negali kirstis nei su viena Konstitucijos 38-straipsnio pozicija, nežiūrint interpretacijų įvairovės.
Istorinė kitų šalių patirtis mus įpareigoja susidėti tokius saugiklius.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Tikrai netvirtinu, kad homoseksualai yra vilkai, valgantys vaikus, čia visiškai nesiruošiu pritaikyti pasakos apie Raudonkepuraitę pavyzdžio. Tačiau kaip ne kartą yra pastebėjusi Kristina Zamarytė-Sakavičienė, daugiakartiniai tyrimai rodo, kad homoseksualų poroms kyla gausybė papildomų keblumų, siekiant užtikrinti mažųjų laimingą vaikystę. O Konstitucijos 38-asis straipsnis, prisimename, skelbia, kad valstybė privalo apginti vaikystę.
Nieko geriau ir tiksliau nepasakysiu šia tema nei minėtoji K.Zamarytė-Sakavičienė, todėl visus, besidominčius kylančiomis temos kolizijomis, kviečiu pagūglinti anosios pavardę, ten rasite ne tik doro, švaraus, bet ir neįtikėtinai konceptualaus pasvarstymo pavyzdžius. Drąsiai sakau, K.Zamarytė-Sakavičienė yra nacionalinė Lietuvos vertybė. Kai prieš akis dabar taip dažnai šmėžuoja moterys, purvinomis kanopomis lipančios į valdžią, K. Zamarytės -Sakavičienės veiklos pavyzdys suteikia atgaivą širdžiai ir protui.
Galiausiai, kaip atrodo bent man, ne homoseksualai yra didžiausias blogis, nežinau – kaip kitiems, o man homoseksualai netrukdo gyventi nė truputėlio, daug blogiau, kaip atrodo, yra tai, kad bandydami užsitikrinti tarptautinių galios centrų palankumą ir prisidengdami madingu seksualinių mažumų teisių gynimo vajumi kai kurie politikai siekia išsilaikyti valdžioje, varydami iš esmės antinacionalinės, lietuvių tautos gyvastingumui kenkiančios politikos vagą.
P. S.
Dėl pilnutinio metaforos išplėtojimo gal ir būtų galimą diplomatiškąjį Gitaną Nausėdą pavadinti džentelmenu Konstitucijos gynimo vilko kailyje. O apie tai, ką savo ruožtu Sokratas vadino vilkais ėriuko kailyje, – pasakojau aną kartą.
Oficialus Lietuvos ir Lenkijos prezidentų Gitano Nausėdos ir Andrzejaus Dudos bei pirmųjų ponių susitikimas. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Sekmadienį prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė pradėjo vizitą Lenkijos sostinėje Varšuvoje, kur pirmadienį dalyvaus iškilmingoje Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ųjų metinių minėjimo ceremonijoje.
Renginio išvakarėse, kaip praneša Prezidentūra, įvyko Lietuvos ir Lenkijos prezidentų dvišalis susitikimas, per kurį šalių vadovai aptarė politinį, ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą.
Lietuvos vadovas akcentavo strategine partneryste grįstus dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius, ypač sustiprėjusį bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje. G. Nausėda pabrėžė, kad valstybių vieningumas ir solidarumas ypač svarbus siekiant užtikrinti regiono saugumą, Rusijai vykdant agresyvią politiką kaimyninių valstybių atžvilgiu.
Prezidentai išreiškė paramą Ukrainos suverenitetui, teritoriniam vientisumui ir tarptautinei Krymo platformai. Išreikštas ir bendras palaikymas Baltarusijos pilietinės visuomenės kovai už demokratinius pokyčius. Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Lietuvos ir Lenkijos vadovai sutarė kurti ambicingą ES Rytų partnerystės politiką bei ir toliau teikti paramą kaimyninių šalių reformoms.
Abiejų šalių lyderiai atkreipė dėmesį į strateginių Lietuvos ir Lenkijos infrastruktūros projektų svarbą dvišaliams santykiams. Jie sutarė užtikrinti sklandų projektų „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“ įgyvendinimą bei elektros tinklų sinchronizacijos su kontinentine Europa projekto spartinimą.
Iškilmingame Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ųjų metinių minėjimo renginyje kartu su Lietuvos prezidentu ir pirmąja ponia dalyvaus ir Latvijos, Estijos, Lenkijos bei Ukrainos vadovai su sutuoktiniais.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Nenorėjau rašyti šių eilučių, tikrai nenorėjau. Išporvokavo. Išprovokavo vakaryščiai TV reportažai dėl 346 000 piliečių parašų. Ne tiek savarbu dėl ko jie. Svarbu, kaip į juos sureaguota. Iš karto prispažįstu, kad esu tradicinės orientacijos, bet nesu homofobas. Nors gal kai kuriems amoraliai besielgiantiems ir esu. Viskas priklauso nuo požiūrio. Netoleruoju melo ir apgaulės bei arogantiškų narcizų. Kaip gali būti tolerantiškas tokiam elgesiui, kai grasinimas nužudyti lenkų tautybės Lietuvos pilietį Voldemarą Tomaševskį, ką viešai padarė tūlas Arūnas Valinskas. Bet, pasirodo, jiems galima. O mane gali apšaukti homofobu, kad juos kritikuoju.
Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau labiausiai mane sujaudino ir net supykdė etatinio žiniasklaidos Konstitucijos aiškintojo pono Vytauto Sinkevičiaus vakarykštis komentaras TV. Jis iš aukšto tarė: …kelių šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių parašus galima išmesti į šiukšlių dėžę… Ir taip viešai kalba buvęs Konstitucinio teismo teisėjas. Kaip su tokiu savo tautiečių vertinimu išvis galima buvo būti KT. Žinote, kad galima. Nes ten moralė – ne jų pasaulio dimensija. Jie ją sutrypė, kai 2001 metais sau pasikėlė algas, kurios buvo sumažintos dar premjero G.Vagnoriaus siekiant sušvelninti 1998 m. Rusijos krizės pasekmes. Nuo tada moraliniai kriterijei šiai insititucijai sunkiai suvokiami. Politikų paskendusių tarpusavio intrigose dėka Konstitucinis teismas pats peržengė jam nubrėžtas LR Konstitucijos ribas, pradėjo ją ignoruoti bei savaip traktuoti ir net perrašinėti. Be to, ten gimė ir sunkiai sveiku protu suvokiama samprata – Konstitucijos dvasios. Kad nemažos dalies teisininkų požiūris į mus, plebėjus, yra niekinantis, manau, mažai ką stebina. Ponas V.Sinkevičius pasakydamas, kad piliečių parašai verti tik šiukšliadėžės, praktiškai išreiškė aiškią nuomonę, kur yra vieta tuos parašus padėjusių. Štai tokiems dalykams tikrai esu homofobiškas.
Tarp kitko, nemokamas patarimas mūsų žiniasklaidos atstovams. Būkite truputį gudresni ir nebekvieskite į savo, ypač žinių laidas, vis tų pačių komentatorių. Mes, jūsų žiūrovai iš anksto žinome, ką tas etatinis kalbėtojas pasakys. Pakalbinkite ir kitus, kad ir Konstitucinio teismo buvusius teisėjus, pavyzdžiui, Egidijų Šileikį, Augustiną Normantą ir kitus.
Politinės intrigos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl piliečių peticijos. Negalima taip atsainiai ją atmesti kaip niekinę. Ją vertinti demokratinėje valstybėje privalome ne tik formaliais teisiniais aspektais. Tai didelės dalies valstybės piliečių pozicija ir visų pirma ją reikia gerbti. Manau, kad Seimas pirmiausia turi ne išsakinėti išankstines nuostatas, kad tai šiukšlės. Seimas privalo: 1) Priėmęs tuos parašus sudaryti atskirą arba pavesti Etikos ir procedūrų komisijai, kuri 2) Objektyviai išnagrinėtų priežastis, kodėl tokia peticija išvis gimė 3) Tai paskelbtų viešai, o dar geriau, kad organizuotų diskusiją, kur abi pusės po lygiai galėtų pateikti savus argumentus. Svarbiausia sąlyga, kaip laimėjus rinkimus žadėjo premjerė, Seimo narė Ingrida Šimonytė ir TS-LKD pirmininkas Gabrielius Lansbergis, o jiems pritarė ponios Viktorija Čmilytė-Nelsien ir Aušrinė Armonaitė, kad Seimas elgtųsi pagarbiai su valstybės piliečiais, sugebėtų išklausyti visas puses ir gerbti nuomonių įvairovę. Net jei nebus patenkintas piliečių prašymas, tai turi būti padaryta kantriai ir solidžiai viską viešai paaiškinant.
O gerbiamam pirmininkui Tomui Vytautui Raskevičiui – irgi nemokamas patarimas. Jūsų niekas neskriaudžia dėl jūsų lytinės orientacijos. Kaip norite, taip gyvenkite. Tai jūsų asmeninis gyvenimas. Bet nepamirškite, jog jūs, būdamas Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininku, atstovaujate ne tik savo homoseksualų bendruomenės teises, bet mūsų visų. Ir būkite malonus, gerbkite ir mūsų jausmus. Man Seimas – tai mūsų kovos už Nepriklausomybę simbolis. Ten mes buvome 1990 m.kovo 11 ir 1991 m. sausio 13. Mes jį buvome pasiruošę apginti savo gyvybės kaina. Tai būkite mandagesnis savo pasisakymuose ir savo dabartiniame darbe pastoviai neviešinkite, kartais keistomis išraiškos formomis, savo intymaus asmeninio gyvenimo. Juk mes to nedarome. Norėdami, kad mus gerbtų ir toleruotų. Pirmiausia privalome taip elgtis patys. Nestumkite „buldozeriu“ partnerystės įstatymo. Patikėkite, pralošite. Geriau ir naudingiau neskubant, organizuoti geranoriškas diskusijas, leidžiant pasisakyti visoms suintresuotoms pusėms. Be to, manau, kad jūsų komitetas negali nusišalinti nuo man baisaus skaičiaus, kai apie 600 000 Lietuvos piliečių gyvena skurde. Kas tai – ne žmogaus teisių pažeidimas? Arba darbas net ne už pilną mininamlią algą. O kiek Lietuvoje kainuoja teisingumas? Problemų su žmogaus teisėmis plačiają prasme valstybėje apstu. Todėl negalima spręsti tik daliai visuomenės aktualių problemų, paverčiant jas esminėmis.
Grimasos. Slaptai.lt nuotr.
Tik prieš kelias diena paskelbta visuomenės nuomonės apklausa. Tai jūsų nuomonei pritaria tik 8% apklaustųjų. O nuosaikesniam teisinių probelmų sureguliavimui gyvenančių ir vedančių bendrą namų ūkį net 42 %. Tai apie kokią homofobiją kalbame. Gal nereikia įsikibti tik į vieną variantą. Manau, naudingiausias kelias, tai kompromisų kelias.
Visiškai nesuprantamas ir Laisvės partijos teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos per LRT radiją išsakyti ketinimai, kad ji lyg tai ruošia pataisas, kai netinkamai pasakytas ar parašytas žodis homoseksualų atžvilgiu bus traktuojamas kaip kriminalinis nusikaltimas. Pasirodo, narkotikų prekybą – dekriminalizuosime, o už netyčia išsprūdusį žodį – sodinsime. Gal į tą naują kalėjimą, kurį jūs ruošiatės pastatyti?
Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gaila, bet dar tik 100 dienų veikiančiame Seime jau visa tirada patyčių savo rinkėjų atžvilgiu iš jo plūstančių. Net nesmagu rašyti apie mano Universiteto buvusio rektoriaus Artūro Žukausko akibrokštą. Jis arogantiškai nusprendžia, ką jis leis dalyvauti Švietimo komiteto posėdyje, o ką ne. Mat jam kai kurie žmones … žviegia… ir jis žviegiančių neįleis. Įdomu, kaip ponas profesorius ruošiasi iš anksto nustatyti, kurie „žviegia“, o kurie tik „kriuksi“. Manau, tokiais viešais pasisakymais atsiskleidžia mūsų politinio elito atstovų susireikšminimas ir prasčiokiškas elgesys. Tačiau po tuo slypi ir kai kas giliau. Štai aš koks galingas viršininkas, o kas jūs man – prastuomenė. Ar ne iš čia ir gimė nebesuvaldoma patyčių kultūra. Ir jeigu tai vertinsime atsainiai, ji dar labiau subujos, kol taps gyvenimo norma. Baisoka būtų gyventi tokioje visuomenėje. Net iškilų dvasinką Toliatą užsipulė už jo nuomonę. Tai ką – jau gyvename vienos tiesos ir vienos nuomonės karalystėje, o dar rusus ir baltarusius mokome. Gal ir patiems laikas susiimti ir susimastyti, į kokius klystkelius nuėjome…
Mūsų beliko tik 2,8 milijono. Gyvename labai Gražioje savo Tėvynėje. Kas gi mums atsitiko, kad per 31 atkurtos Nepriklausomos valstybės metus sugebėjome taip susvetimėti, taip susipriešinti. Nebegirdime vienas kito. Brukame tik savo tiesas. Nepamirškime – mes šioje Žemėje tik svečiai. Tai gal neeikvokime, mums suteiktos galimybės pasidžiaugti Gyvenimo pilnatve, mus iš vidaus naikinatiems pykčiams ir vaidams. Sustokime ir susimastykime, o gal vis tik naudingiau pabandyti tartis.
Daktaras Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo narys, komiteto pirmininkas, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas
Lietuvos teisinė sistema buvo surėdyta taip, jog čia aukščiausioji teisminė institucija yra Konstitucinis teismas (KT), už Konstitucinį teismą Lietuvoje aukštesniu gali būti laikomas nebent tik Paskutinysis teismas, septyniems angelams pakėlus triūbas prie lūpų.
Kitas dalykas, kad LR Konstituciniam teismui ne visados pavykdavo išsaugoti savo nepriekaištingą reputaciją, pateisinti žmonių lūkesčius, kuriuos sužadina aukštasis Konstitucinio teismo vardas ir ypatingas statusas. Kad ir kaip žiūrėtume, per nepriklausomybės trisdešimtmetį buvo visko: kai kurie LR KT sprendimai yra sukėlę nemažai diskusijų, pasitaikė net tokių atvejų, kai dėl priimtų KT išaiškinimų kilo abejonės – ar aukštieji teisėjai nepasidavė politiniam užsiangažavimui vienos kurios partijos naudai, ar visados sugebėdavo atsispirti pagundai į pirmą vietą iškelti teisininkų luomo interesus? Iš tiesų, buvo, kad vieną ar kitą kartą surašyta KT nuomonė vertė krapštytis pakaušius. Taigi, galbūt ne be reikalo žmonės plepėjo ir plepa, kad Lietuvoje KT yra aukščiau net už Konstituciją.
Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra vienas iš svarbiausių demokratinės teisinės valstybės principų, o Konstitucinio teismo nepriklausomumas ir nešališkumas civilizuotoje visuomenėje turėtų būti užtikrintas aukščiausiu laipsniu.
Tai be visa ko kito reiškia, kad KT teisėjais gali būti skiriami tik aukščiausios kvalifikacijos, niekados neleidę suabejoti savo padorumu teisininkai, tačiau Lietuvoje, kaip atrodo, be dalykinių ir moralinių kandidato savybių, siekiančiam pelnyti tokį paskyrimą dar yra reikalingas ir partinis užnugaris.
Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.
Be to, teisėjai taip pat yra žmonės su skirtingais vertybiniais įsitikinimais, su savo politinėmis simpatijomis ir antipatijomis.
Politinės intrigos. TSPMI plakatas. Slaptai.lt nuotr.
Prieš eilę metų KT teisėju buvęs, dabar universitete dirbantis profesorius Vytautas Sinkevičius iš visų savo likimo brolių, KT eksteisėjų išsiskiria tuo, kad, nežiūrint seniai nugarmėjusių laikų, politinius įvykius anas ir toliau komentuoja žongliruodamas konstitucingumo terminais, vertina menamo atitikimo Konstitucijos normomis požiūriu, kitaip tariant, toli gražu nesijaučia išėjęs į užtarnautą poilsį.
Nieko tokio, jeigu eksperto kvalifikacijas turintis žmogus net ir bėgant laikui nepraranda ūpo bei entuziazmo, tačiau drauge išryškėja ta bėda, kad buvusio KT teisėjo vardą, Konstitucijos komentavimo žodyną anas dabar naudoja siekdamas prastumti vienos politinės partijos interesus.
Ar yra taip, kad laimėjęs KT teisėjo nominaciją žmogus privalėjo slėpti savo politinį užsiangažavimą, o, dirbdamas universitete, tas pats žmogus jau turi teisę konstitucingumo užkeikimais dangstyti labiausiai egoistinius vienos partijos pasirinkimus, šitaip begėdiškai profanuodamas šventą Konstitucijos vardą? Kaip atrodo bent man, ne teisininkui, tokia V.Sinkevičiaus saviveikla vis labiau pradeda panašėti į žiauriai prasikišantį nepadorumo ekscesą. Tikriausiai būtent dar ir dėl to, kad politinis užsiangažavimas ir preferencijos vienos partijos naudai iškreivina teisinio diskurso erdvę, žinomo teisininko V.Sinkevičiaus plačiai cituojami pasisakymai konstitucingumo temomis pastaraisiais metais neretai yra be galo suvelti ir logiškai prieštaringi.
Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Savo ruožtu pastarosiomis dienomis matome kažką panašaus į V.Sinkevičiaus užsidegimo apipavidalinti partinius interesus teisiškai paūmėjimą, kai anas grūmodamas Konstitucija įrodinėja, kad prezidentas Gitanas Nausėda neturi beveik jokios teisės kištis į ministrų paskyrimo procesą. V.Sinkevičius dabar kala be perstojo, tarsi būtų pasamdytas („Konstitucijos ekspertas įspėja: savo pareiškimais Nausėda jau įvarė save į kampą”; delfi.lt). Esą atmesti kandidatą būtų galima tik remiantis konstituciškai pagrįstais argumentais, o kompetencijos reikalavimas neva nėra konstituciškai pagristas argumentas, siekiant atrinkti tinkamiausius pretendentus (čia pat V.Sinkevičius tvirtina, kad visi kandidatai į ministrus yra užtektinai kompetentingi, taigi kaip dorybę konstituciniame kandidatų paskyrimo procese nurodo tai, kas neva neturi jokios vertės konstitucingumo požiūriu).
Kaip užbrėžti ribą tarp konstituciškai pagrįsto ir konstituciškai nepagrįsto argumento? Nebūkite naivūs, kas ne kas, o Konstitucijos guru V.Sinkevičius dėl tokių niekų galvos sau nekvaršina…
Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimui tampant koronaviruso židiniu ir daliai parlamentarų dėl nustatytos COVID-19 infekcijos arba sąlyčio su užsikrėtusiais priverstinai izoliuojantis, įtampa parlamente nerimsta. Esminė problema, kurią akcentuoja Seimo valdyba, kad stringant planams įteisinti nuotolinį darbą kyla grėsmė ir paties parlamento funkcionavimui. Visgi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen nėra tikra dėl Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) koordinuojamos parlamentarų izoliacijos legitimumo ir kelia klausimą, ar Seimo narių izoliavimas, siekiant užkirsti kelią koronaviruso plitimui, neprieštarauja Konstitucijai.
Reaguodamas į tokius parlamento vadovės būgštavimus vienas iš Konstitucijos kūrėjų, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Vytautas Sinkevičius akcentuoja, kad pagrindo abejoti, ar parlamentarų izoliavimo tvarka dera su Konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis, nėra. Profesorius atkreipia dėmesį, kad Seimo nariams taikomi tokie patys apribojimai, kaip ir visiems šalies gyventojams, todėl parlamentarai turi prisiimti atsakomybę ir nekelti grėsmės aplinkiniams. V. Sinkevičius taip pat pabrėžia, kad Seimas per pusę metų nesugebėjęs įteisinti nuotolinio darbo pats pasielgė neatsakingai, o dabar susidariusią situaciją bando išspręsti klaidingai aiškindamas Konstituciją.
Seimo nariams taikoma izoliacijos tvarka neprieštarauja Konstitucijai
„Nėra jokio pagrindo abejoti, ar tai dera su Konstitucija, ar jai prieštarauja. Neprieštarauja Konstitucijai, nes įstatyme nustatyti reikalavimai, taip pat sveikatos apsaugos ministro įsakyme nustatyti reikalavimai, kad asmenys, kurie serga COVID-19 infekcija arba, kurie turėjo artimą kontaktą su sergančiu asmeniu, privalo izoliuotis, privalomi visiems be išimties asmenims, nepriklausomai nuo jų statuso. Vadinasi, privalomi ir Seimo nariams“, – Eltai teigė V. Sinkevičius.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
MRU profesorius taip pat atkreipia dėmesį, kad Seimo nariai duodami priesaką pasižada laikytis Konstitucijos ir paklūsti įstatymuose nustatytiems reikalavimams. Jo teigimu, reikalavimas izoliuotis nėra savitikslis, nes, pasak V. Sinkevičiaus, jis turi konstitucinį pagrindą, kurio siekiama užtikrinti kitą konstitucinę vertybę, t.y. apsaugoti kitus asmenis nuo grėsmės užsikrėsti koronavirusu.
„Yra konstitucinė taisyklė: kiekvienas asmuo, kuris įgyvendina savo teises ir laisves, jas įgyvendindamas negali pažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių. Tai šiuo atveju Seimo narys, kuris kalba, kad jo teisės esą yra pažeidžiamos, jis turi prisiminti, kad privalo elgtis atsakingai. Jis neturi teisės užkrėsti kitų asmenų ypač pavojinga infekcine liga“, – atkreipė dėmesį jis.
V. Sinkevičius taip pat pabrėžia, kad Seimas neturi teisės ir nustatyti tvarkos, kiek turi trukti izoliacija. Todėl, pasak jo, ne parlamentarai, o medikai turi svarstyti, kodėl net ir neigiamą testą gavęs asmuo turi pralaukti privalomą izoliacijos laikotarpį.
„Seimas neturi teisės nustatyti tvarkos, kiek dienų turi būti taikoma izoliacija, ką daryti, kai testas teigiamas ar neigiamas. Tuos klausimus turi spręsti medikai. Ir tik jie sprendžia remdamiesi mokslo žiniomis. Todėl kalbėti, kad tik neteisingai kažką nustatė ministras, tai yra diskusijų reikalas, bet tai yra medikų diskusijų reikalas, o ne politikų diskusijų reikalas“, – sakė jis.
MRU profesorius taip pat atkreipia dėmesį, kad pagrindo neturi ir V. Čmilytės-Nielsen teiginys, jog NVSC neturi tiesės nurodinėti Seimui.
„Tai visiškai nėra joks argumentas, nes NVSC neduoda jokių privalomų nurodymų nei žemesnei institucijai, nei aukštesnei institucijai. Jis tiesiog duoda nurodymus, kurie yra privalomi visiems asmenims, kurie serga COVID-19, yra įtariami, kad serga ar turėjo artimą kontaktą su sergančiu. Tai nėra joks nurodymas, tai yra medikų reikalavimas ir jis grindžiamas tuo, kad negalima leisti plisti ypač pavojingai infekcinei ligai, negalima užkrėsti kitų“, – akcentavo jis.
V. Sinkevičius atkreipia dėmesį, kad Konstitucijoje įtvirtintų Seimo narių teisių negalima aiškinti taip, kad tai keltų grėsmę visuomenei. Jo teigimu, parlamentarų teisės yra nustatytos tam, kad Seimo narys galėtų įgyvendinti savo kaip tautos atstovo įgaliojimus, bet ligos atveju jam taikomi tokie patys apribojimai, kaip ir visiems kitiems asmenims.
„Seimo nariai turi suprasti savo atsakomybę, elgtis atsakingai ir vien dėl to, kad kokiai nors Seimo frakcijai, daugumai, ar mažumai trūksta balsų negalime kraipyti ir aiškinti Konstitucijos. Tokiu būdu, kad tai būtų žalinga visuomenei ir kitų žmonių sveikatai ir gyvybei“, – apibendrino jis.
Parlamentarai laiku neįteisinę nuotolinio darbo pasielgė neatsakingai
MRU profesoriaus taip pat akcentuoja, kad yra neteisinga teigti, jog iš saviizoliacijoje esančių Seimo narių yra atimama teisė dalyvauti posėdžiuose. V. Sinkevičius pažymi, kad pats Seimas tokią situaciją ir sudarė laiku neįteisinęs nuotolinio darbo galimybės.
„Mes dar kartą įsitikiname, kad Seimas neatliko savo pareigos, kai kilo pirmoji COVID-19 banga. Jau tada reikėjo galvoti apie Seimo statuto pataisas, ramiai parengti tokias pataisas, kurios būtų priimtinos ir daugumai, ir mažumai. Ir dabar jau turėtume situaciją, kai Seimo narys dalyvauti diskusijose, o gal net ir balsuoti galėtų nuotoliniu būdu“, – pabrėžė profesorius. Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.
Todėl, V. Sinkevičiaus teigimu, parlamentas laiku neįteisinęs nuotolinio darbo pasielgė neatsakingai, o dabar susidariusią situaciją bando išspręsti klaidingai aiškindamas Konstituciją.
„Su Seimo statuto pataisomis per tą pusmetį niekas rimtai nedirbo, (…) nebuvo galvojama apie tai, kad čia nėra daugumos ar mažumos intereso, nėra pozicijos ar opozicijos intereso, čia yra bendras interesas turėti statuto pataisas, kurios leistų Seimui dirbti, bet kokiomis ypatingomis situacijomis“, – teigė jis.
Lietuvos Konstitucijos preambulės pirmasis sakinys skelbia, kad Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta.
Taigi jau šiuo Konstitucijos sakiniu, nekalbant apie kitus skyrius, konstituciškai įteisinti ir įprasminti Lietuvoje yra lietuvių kalbos vartojimas, istorinės atminties puoselėjimo užduotis, lietuviškos simbolikos platus tiražavimas. Žmonės, kurie stoja prieš tokius lietuviškos populiacijos Lietuvoje pasirinkimus, mažų mažiausiai kvestionuoja Lietuvos Konstitucijos bazines nuorodas.
Liūdnai ir linksmai išgarsėjęs rašytojas Marius Ivaškevičius sako, kad Vyčio paminklo duoties Lukiškių aikštėje klausimas yra ne vertybinio (suprask – ne ideologinio), bet estetinis pobūdžio. Vis tik estetika estetikai nelygi (žr. mano str. Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkishttp://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf ).
Modernioji estetika kaip filosofinė grožio ir meno teorija atsirado įsitvirtinus gamtos aiškinime matematinei gamtotyrai, skelbusiai, jog tikra yra tik tai, ką galima suskaičiuoti. Taigi grožis čia pradedamas suprasti kaip tai, kas atlieka nuo tikroviško gamtos paaiškinimo, kitaip tariant, kaip iliuzija. Suprantama, kad tokiais pagrindais atsirandanti, t. y. atsiribojusi nuo tiesos ir įsipareigojusi iliuzijai, filosofinė grožio ir meno teorija veda į visišką sąmonės nususimą. Kita vertus, ilgai ieškoti alternatyvos tokiai sąmonės nutikrovinimo patirčiai netenka, Platono idėjų teorija mus gali patraukti dar ir dėl to, jog grožio patirtis čia yra apmąstoma slėpiningiausių būties įžvalgų kontekste, savo ruožtu Martinas Heideggeris labai radikaliai peržengia moderniosios estetikos lėkštumą, pradėdamas pokalbį apie meno kūrinio tiesą.
Jeigu norite, moderniosios estetikos lėkštumui mūsų padangėje šiandien tobuliausiu būdu atstovauja vadinamasis Vilniaus šiuolaikinio meno centras.
Kita vertus, Vyčio skulptūrinės kompozicijos projektas neturėtų būti vertinamas tik meno tiesos požiūriu net ir heidegerine to žodžio prasme. Tokiame projekte prasimuša ir tikriausiai net didesnę reikšmę už menančio meno intencijas įgyja simbolio tiesos momentas. Kaip niekur kitur dabar ypač svarbu prisiminti paaiškinimą, kurį teikia Hansas Georgas Gadameris, kad simbolis ne tiek nurodo kažką, kiek talpina savyje tai, ką nurodo. Taigi simbolis čia suprantamas kaip tai, kas praplečia tikrovės ribas, kaip būties priauginimas. Iš tiesų, Vytis nėra kažkas šalia Lietuvos, kurią bandytų prisivyti, Vytis talpina savyje Lietuvos išaukštinimo pasakojimą, jį iš naujo aktualizuoja. Vytis praplečia gyvenimo ribas, nes su jo vaizdiniu širdyje dar ne taip seniai Lietuvos partizanai padėdavo galvas nelygioje kovoje.
Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.Vytis – ant troleibuso šonų ir langų. Vaikų piešiniai. Slaptai.lt nuotr.
Vis tik M.Ivaškevičiaus bendramintis Arkadijus Vinokuras prasitaria, kad Vyčio paminklo projekto nepritarimo šalininkus vienija ne tiek estetinio, kiek ideologinio pobūdžio sumetimai. A.Vinokuras praneša neįtikėtina žinią, kad toks Vyčio skulptūrinės kompozicijos projektas neva yra rasistinio pobūdžio, nes jis atsiliepia į lietuvio širdžiai brangius lūkesčius, bet nieko nesako žydui, rusui ar dar kitos tautybės žmogui.
Iš tiesų, niekas neturi teisės priversti kažką pamilti Vytį, tačiau, kaip jau užsiminėme anksčiau, bandymas sutrukdyti Lietuvos žmonėms simboliškai apipavidalinti savo istorinį atmintį yra antikonstitucinis išsišokimas, nekalbat apie kraupų padorumo stygių šiuo atveju.
Labai apmaudu, kad pirmaisiais smuikais čia vėl groja žydų tautybės asmenys. Faina Kurliansky, pasisakydama prieš Lietuvą, taip pat pabandė ištraukti antirasizmo kortą, tarkime, tokiu būdu bandydama susieti mūsų aktualijas su JAV ištikusiu kolapsu. Tačiau tiek vienam, tiek kitai kraupiai pritrūksta įsisąmoninto supratimo, kad vadinamojo antirasistiniu maišto, neseniai nuvilnijusio JAV gatvėmis, viena iš varomųjų jėgų buvo paprastasis antisemitizmas.
Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Prisigyvenome iki to, kad patriotiškumas Lietuvoje jau yra traktuojamas kaip bjaurus apsigimimas, o antilietuviškumas vertinamas kaip madingas pasirinkimas, atveriantis dideles galimybes. Kaip atrodo bent man, čia sukasi dideli pinigai, nukreipti prieš Lietuvos interesus.
Jeigu padugnės JAV gatvėse plėšė parduotuves ir griovė paminklus, tai A.Vinokuras, kaip matome, užsimojo nugriauti paminklą, kurio dar niekas nepastatė. Kuo nusikalto Vytis mūsų brangiems bendrapiliečiams žydams?
Nėra jokių įrodymų, kad Vytis būtų susijęs su rasiniu žmonių pavergimu ar Holokausto nusikaltimais…
Būtų primityvu iš politikos reikalauti absoliutaus padorumo, sąžiningumo, tikslumo. Mūsų būtis – lyg susipainioję žvejo tinklai. Surask, kur pradžia, kur – pabaiga. Susigaudyk, kada matome priežastį, o kada – pasekmę.
Kada bus įkurta Palestinos valstybė?
Tačiau norėtųsi, kad mes prisilaikytume bent minimalių lygybės principų: jei aniems taikau griežtus reikalavimus, tai ir su šiais ponais privalau žaisti pagal panašias žaidimo taisykles. Kuo mažiau dvigubų, trigubų, keturgubų standartų! Dabar retsykiais (laimė – ne visada) turime mišrainę, kuri ant šeimininkės stalo atrodo kaip puikiausias kulinarijos stebuklas, bet jei paragautume – nedelsdami išspjautume.
Kai kritikuojame Krymą okupavusią Rusiją, kodėl nepriekaištaujame Vakarų kranto gyvenvietes aneksuojančiam Izraeliui? Suprantama, Lietuva negali drąskyti akių Izraeliui, nes jis yra labai svarbus mūsų strateginės partnerės JAV sąjungininkas ir bičiulis. Kibti į atlapus Izraeliui – tai plėšyti JAV vadovų švarkus.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Tačiau gal Lietuva pajėgtų bent truputėlį santūriau pataikauti Tel Avivui, gal mums privalu domėtis ne vien žydų naujakurių, bet ir palestiniečių vargais? Retsykiais susimąstykime, kodėl Izraelio valstybė senų seniausiai įkurta, pripažinta, o palestiniečiai iki šiol negali pasigirti turį valstybingumą? Sakote, palestiniečiai – blogieji, o žydai – šventieji? Esate įsitikinę, kad jei radikalus islamo judėjimas „Hamas“ sudėtų ginklus, Izraelis nebeblokuotų Palestinos valstybės įteisinimo procesų, liautųsi plėtęs savo įtaką palestiniečių žemių sąskaita? Surastų naujų priežasčių…
Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.
Štai Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu grasina aneksuosiąs likusias Vakarų Kranto teritorijas, reikalauja, kad didžiosios Pasaulio valstybės pripažintų Golano aukštumas esant Izraelio teritorija. Palyginkime šiuos Izraelio Ministro Pirmininko ketinimus su tuo, kaip elgiasi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ką regime – panašumus ar skirtumus? Nors Jungtinės Tautos – organizacija, kur daug kalbama ir dažniausiai nieko rimto nenuveikiama, bet vis tik pravartu prisiminti, kaip jos vertina Izraelio agresyvumą: „rimtas tarptautinės teisės pažeidimas“.
Kas aprašys dušanskių ir raslanų nusikaltimus?
Dabar – kita sudėtinga tema. Vos tik Seimo narys istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė mūsų parlamentui priimti oficialią rezoliuciją, jog lietuvių tauta dėl Holokausto niekuo dėta, tuoj atsirado prieštarautojų, kam gi to reikia? Esą ”joks Izraelio premjeras ar prezidentas, joks aukštas valstybės atstovas nėra kaltinęs Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos, kaip kolektyvo, vykdžius Holokaustą. To niekada nėra dariusi ir Lietuvos žydų bendruomenė“. Omenyje turiu kad ir istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Zigmo Vitkaus straipsnį „Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo…“ Kas tuo abejoja? (LRT.lt).
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojasPetras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius
Taip, Izraelio prezidentai ir premjerai viešai niekur niekad mums neprikergė hitlerinės Vokietijos nuodėmių. Vienas Izraelio ambasadorius savo vizitu net pagerbė iškilaus Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago dukrą. Bet ar to užtenka? Leiskite pastebėti, kad Izraelio valdžia niekad niekur niekada viešai, oficialiai nepasmerkė akiplėšiškai lietuvius terorizuojančių zurofų, vyzentalių. Ši aplinkybė – neverta dėmesio? Manote, kad čia neįmanoma klastinga intriga: jūs – lokite, o mes apsimesime, kad nieko nežinome, nieko negirdime…
Nejaugi aplinkybė, jog Lietuvos žydų bendruomenė iki šiol neišleido knygų, kuriose būtų skrupulingai analizuojami dušanskių ir raslanų nusikaltimai Lietuvos valstybei, – nežeidžia mūsų savigabos? Mes, lietuviai, net suplukę fiksuojame kiekvieną žydams padarytą skriaudą. Visuomet atsiprašome, visuomet atgaulaujame. Ir tai – teisinga, sąžininga, gražu, padoru. Bet galų gale kada Lietuvos knygynų lentynose pasirodys dušanskių ir raslanų žiaurumus atskleidžiantys veikalai lietuvių, rusų, anglų kalbomis? Kas tai, jei ne dvigubi standartai: jie negali pamiršti skriaudų, mes – mes privalome pamiršti viską?
Lenkiška Konstitucija
Štai Seimui siūloma 2021 metus paskelbti Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.
Gal ir gražu. Juk 2021-aisiais sukaks Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osios metinės. Be to, kaip skelbia ELTA, „Gegužės 3-iosios Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje“.
Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Tikiu, jog toji Konstitucija – labai puikus dokumentas vertinant ją teisiniu požiūriu ar ieškant pažangių demokratinių nuostatų. Tačiau negaliu pamiršti kadaise daryto interviu su šviesios atminties politiku, filosofu Romualdu Ozolu. Jis jau senų seniausiai piktinosi Lietuvos Seimu, besiruošiančiu liaupsinti Konstituciją, iš kurios buvo ištrintas … Lietuvos valstybės vardas! Tuomet R.Ozolas nuoširdžiai stebėjosi, kodėl Lietuva pratinama dievinti Konstituciją, kurią prisimindami mes privalėtume raudonuoti iš gėdos? Juk Lietuva tapo Lenkijos provincija, lietuvius apgavo, paniekino, nugalėjo. Mes tapome jaunesniaisiais Lenkijos broliais…
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl viešai teiraujuosi šią idėją parlamente stumiančio Seimo nario Eugenijaus Jovaišos – ar tai ta pati Konstitucija, kurią kritikavo R.Ozolas? Gal kažin ką painioju? Bet jei 2021-aisiais bus liaupsinama būtent R.Ozolo išpeikta Konstitucija, tada aš nieko nebesuprantu. Lietuva džiaugsis dokumentu, kuriame nebeliko jos vardo? Lenkai tąsyk pasirodė esą atkaklesni, gudresni, stipresni. Mus nustūmė į šalį. Tad dabar tegul vieni mėgaujasi pergalės šampano purslais. O jei Varšuvai vis tik negalime pasakyti itin griežto „ne“ (strateginis partneris, Suvalkų koridorius, bendros karinės pratybos ir t.t.), tai bent jau tą gėdingą dokumentų minėkime kiek įmanoma santūriau, kukliau.
Taivanietiškas galvosūkis
Filosofas Vytautas Radžvilas ragina Lietuvos valdžią, kad ši pripažintų Taivano nepriklausomybę. Suprask, šitaip pasielgdamas Vilnius būtų labai panašus į 1990-aisiais Lietuvą nepriklausoma valstybe pripažinusią Islandiją. Puikiai suprantu, kad demokratiškas Taivanas gražiau tvarkosi nei žemyninė komunistinė Kinija. Demokratija, žmogaus, spaudos, žodžio laisvė – visa tai pažangiau nei komunizmas, griežta piliečių priežiūra, karinė jėga.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet juk Taivane įsikūrę tie patys kinai, kaip ir anie, gyvenantys žemyninėje Kinijoje. Skirtumas tik toks: vienur – demokratija, kitur – komunizmas. Ar ši aplinkybė suteikia teisę Taivanui atsiskirti nuo Kinijos? Ar šiuo konkrečiu atveju jau nebegalioja šalių teritorinio vientisumo taisyklės? Perskaitykite V.Radžvilo tekstą „Apie padlaižystę, drakono erzinimą ir moralinę skolą“, kuriame aiškiai išdėliotos priežastys, kodėl galima pripažinti Kinijos Respublikos Taivaną esant nuo Pekino visiškai nepriklausoma šalimi. V.Radžvilas prirašė daug svarbių argumentų, tik apie valstybės teisę į teritorinį vientisumą, – nė menkiausios užuominos.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Jei Krymas tvarkysis kur kas demokratiškiau nei Ukraina, jei šis pusiasalis sugebės pažaboti korupciją, kyšininkavimą, taps demokratiškas, labai gerbiantis žmogaus, spaudos, žodžio laisves, o oficialusis Kijevas – ne, remiantis V.Radžvilo logika, Krymo valdžia taip pat turės teisę atsiskirti nuo Ukrainos? Jei Klaipėdos meras ir Klaipėdos savivaldybė tvarkysis pažangiau nei likusi Lietuva, uostamiesčiui leisime atsiskirti nuo Lietuvos?
Žinoma, jei Kinija pultų Taivaną, tada Lietuva neturėtų moralinės teisės tylėti. Bet ar dabar mes turime teisę itin drastiškai kištis į Kinijos vidaus reikalus? Ar tikrai tarp iš Sovietų Sąjungos išsiveržusios Lietuvos ir į griežtą Kinijos politinį glėbį sugrįžti nenorinčio Taivano – lygybės ženklas? Ko iš tiesų siekia Kiniją erzinti sumanęs filosofas? Prieš artėjančius Seimo rinkimus prireikė populiarumo, žinomumo?
Lietuvos viešojoje erdvėje pastebiu daug keistų nenuoseklumų.
Keletą savaičių ar net mėnesių stebėjomės, su kokiu užsispyrimu Rusijos politikai, padedant jų lanksčiausiems istorikams, perrašinėja Antrojo pasaulinio karo istoriją – nuo priežasčių iki pasekmių. Paskutinė naujiena – svarstymai, kaip, prisimindami Antrojo pasaulinio karo pabaigą, Gegužės 9-ją minėjo Lietuvoje gyvenantys rusai, ir piktinimasis tais, kurie ją šventė taip, kaip ir dauguma jų tautiečių Rusijoje.
Viskas – žmogiška, psichologiškai suprantama. Valstybės istorija – kaip ir žmogaus biografija. Ją rašantieji dažnai neišsilaiko nenuslydę nuo aštrių objektyvumo ir bešališkumo ašmenų į beformį ir beskonį jovalą.
Deja, taip istorija „rašoma“ ne tik Rusijoje.
Pavyzdžiui, ne visada išlaiko patikrinimą objektyvumu, realiais faktais ir įvykių logika rašantieji Lenkijos istoriją. O baltarusiai netgi mėgina pasisavinti ištisus šimtmečius kaimyninių valstybių istorijos.
Įdomu, jog dauguma perrašinėtojų į „lankas“ nuklysta vardan savosios valstybės garbės, nors iš šalies ir atrodo, kad jie tą garbę supranta itin specifiškai…
Ką padarysi! Puikybė – labai žmogiška silpnybė…
Bet dar įdomiau, kodėl, kuo vadovaudamiesi (nejaugi finansuojamais grantais?) kai kurie lietuvių politikai, istorikai, net kai kurie rašytojai priima, pritaria kitų šalių istorikų, politikų kuriamoms fantazijoms Lietuvos istorijos tema? Maža to, dargi griebiasi iniciatyvos populiarinti tuos, švelniai tariant, „nukrypimus nuo tiesos“ ir netgi stengiasi juos padaryti oficialios, valstybiniu lygiu dėstomos Lietuvos istorijos nekvestionuojama dalimi?!
Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Tokie klausimai sukilo, skaitant Delfyje paskelbtą straipsnį ambicingu pavadinimu: „Ar Gegužės 3-oji taps Lietuvos ir Lenkijos bendrų geopolitinių ambicijų diena?“
Prisimenant prieš porą šimtmečių Gegužės 3-čią priimtą Konstituciją, buvo kalbinamas gražiai suderintas trio: politikas europarlamentaras Andrius Kubilius, istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir politologas Andžej Pukšto (įdomu, ar specialiai Delfis surinko tokius pašnekovus, kurių vardai prasideda iš A raidės, sudarydami išraiškingą eilutę A+A+A?).
Jau iš pavadinimo, vien pamačius žodį „ambicija“, aišku, kad pirmuoju smuiku šitoje trijulėje griežia pats ambicingiausias (bent jau dažniausiai kutenantis visuomenės ambicijas) Lietuvos politikas Kubilius. Štai pagrindinės jo suformuluotos „melodijos“, kurias praplėsdavo kiti pašnekovai.
* Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui (O ar tai būtina?).
* Gegužės 3-sios šventė „galėtų tapti Lietuvos politinio vaidmens regione įtvirtinimu“ (prie ko čia Lietuva? Pritarčiau, jei kalbėtume apie Lenkiją.).
Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
* „Jei Lietuva ir Lenkija veiks kartu, papildomai pritrauks ir kitus europinius partnerius sprendžiant Rytų Partnerystės reikalus, tai šis regionas vėl turės teisę grįžti į europietiškos kultūros bendriją.“ (O kas tą „regioną“ buvo išmetęs? Kas turėjo teisę taip pasielgti? Ir kokioj bendrijoj Lenkija ir Lietuva gyveno pastaruosius keliasdešimt metų, ypač po to, kai buvo priimtos į ES? Ką žino Kubilius, ko nežinome mes, milijonai Lenkijos ir Lietuvos piliečių, įsitikinusių, kad jie niekada nebuvo išėję iš europietiškosios kultūros, tik keliasdešimt metų visiems žinomas agresorius spygliuotomis tvoromis dirbtinai buvo atskyręs mūsų žemės kūną nuo likusios Europos teritorijos? Kūną, bet tik ne dvasią!).
*„Mes vis dar neatsakome sau į klausimą: kas yra Lietuvos istorija? Ar tai tik lietuvių, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, istorija, ar tai yra istorija, visko, kas vyko Lietuvos teritorijoje?“ (pirmiausia, gerbiamas p. Kubiliau, atsakykite, kas jums yra Lietuva ir lietuviai, tada automatiškai susidėlios atsakymai į jūsų klausimus).
Alfredas Bumblauskas. Vytauto Visocko nuotr.
Istorikas A. Bumblauskas šias „gegužės tezes“ praturtina savuoju Lietuvos istorijos supratimu: „Reikia suprasti, kad mes nesame ta Lietuva, kurią kūrė Jonas Basanavičius“. Pasirodo, jam Basanavičiaus Lietuva yra toji rakštis, kuri, kažkada ryžtingai atmetusi P. Hymanso planą, šiandien Lietuvoje trukdo vertinti minimą Konstituciją taip, kaip ji vertinama Lenkijoje.
Savo žabelį į laužą, iš kurio kaip feniksas, turėtų iškilti nauja/naujoviška (sulenkinta?) Lietuvos istorija, įneša ir politologas. A. Pukšto nuomone, idėjos, kurių galima pasisemti iš tos Konstitucijos, galėtų būti patrauklios ne tik Lietuvai su Lenkija, bet ir Vakarų Europai. Telieka parodyti (ar įrodyti?), „kad ši Konstitucija tapo neatsiejama Europos dalimi bei ženkliai prisidėjo prie tolerancijos bei kultūros augimo visame Senajame žemyne“.
Gražus tikslas. Bet prie ko čia Lietuva ir lietuviai? Viena vertus, visa tai rodyti Europai yra neatimama, sakytume, prigimtinė Lenkijos teisė ir pareiga, nes gegužės Konstitucija – lenkų tautos, lenkiškų ambicijų rezultatas.
Kita vertus, toje Konstitucijoje įžvelgti toleranciją galima nebent pro lenkiškus akinius. O dauguma lietuvių tolerancijos neaptinka net su jūrų binoklių pagalba.
Prieš porą metų po Gegužės Konstituciją atidžiai pasižvalgė teisininkas Liudvikas Narcizas Rasimas ir habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Alvydas Butkus. Nei vienas, nei kitas joje nesurado lietuvių tautos, bet įsitikino, jog Konstitucija įtvirtino vadovaujantį lenkų tautos vaidmenį visuomenėje ir valstybės valdyme. A. Butkaus nuomone, tai „daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“.“
Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas prof. Alvydas Butkus. Slaptai.lt nuotr.
Keista… Visi Delfio kalbintieji sutaria, jog didžiausias Gegužės 3-sios Konstitucijos privalumas yra tas, kad ji atstovauja daugiatautę valstybę, kurioje, jų manymu, įvairios tautos sugyveno taip pavyzdingai, kad gali tapti pavyzdžiu ir šiandieninei Europai. Kaip jie nepastebėjo, jog iš Konstitucijos buvo išmesta visa lietuvių tauta?
Tiesa, politologas A. Pukšto mėgina sudurstyti galus su galais: „Pastaruoju metu tikrai trūksta vaizduotės. Jei ir toliau taip pasyviai sėdėsime, tapsime ES užkampiu. Yra dvi kryptys: arba, prisimindami savo daugiakultūriškumą bei europietiškumą, surasime savo vietą Europoje, arba ir toliau galvosime tik apie save ir tapsim niekam nepatrauklūs“.
A. Pukšto teisus: neturint vaizduotės, lenkui, ko gero, neįmanoma „prisiminti“ daugiakultūriškumo, o tuo labiau kartu su lietuviais žaisti žaidimą „surask savo vietą Europoje“. Dar sunkiau be lakios vaizduotės įžiūrėti šviesią ateitį susitapatinime su Lenkijos istorija lietuviui…
Taigi, į kokią ateitį A. Kubilius kreipia visų mūsų ambicijas? Iš teksto aiškėja, jog jos yra kreipiamos į tai, kad būtų atkurtas (sukurtas?) geopolitinis fantomas, darinys, panašus į tą, kurio vardu buvo paskelbta minima Konstitucija. Todėl verta prisiminti, kokia gi tai buvo valstybė ir ką jos Konstitucija skelbė valstybės žmonėms.
Konstitucija buvo priimta 1791-ųjų gegužės 3-ąją, ir, pasak ne vieno istoriko, tai buvusi pirmoji Europoje rašytinė Konstitucija. Ją rašė atstovai valstybės, kuri iki Konstitucijos priėmimo lietuviškoje tradicijoje buvo vadinama Abiejų tautų respublika (ATR). Lenkijoje tas pavadinimas nebuvo populiarus, dažniau naudotasi sutrumpintu Žečpospolita (Rzeczpospolita) ar dar trumpiau Korona, bet kuklioms lietuvių didikų ambicijoms to pakako.
Priėmus Konstituciją, valstybės pavadinimas pasikeitė. Lietuvos vardas, pasak L. N. Rasimo (žr. str. „Dviejų juostų kelias iki Gegužės 3-osios konstitucijos“), liko „tik karaliaus garbės titule, dvi valstybės Konstitucijoje paminimos tik kalbant apie Vyriausiojo tribunolo dekretus, t. y. jų teisėtumą, gi Lietuva laikoma tik viena iš Lenkijos provincijų.“
Tuometinis Žečpospolitos karalius Konstitucijos preambulėje pristatomas taip: „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos (čia ir toliau paryškinta mano – J.L.), Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai“.
Aiškiai matome, jog Lietuva paminėta kaip administracinis vienetas, lygiateisis ne Lenkijos karalystei, o didesnėms ir mažesnėms kunigaikštystėms, tokioms, kaip Žemaitija ar Smolenskas.
Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. LR kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
L. N. Rasimas sudėlioja taškus ant „i‘: „pagal šį įstatymą Lietuva visiškai prarado savo valstybingumą, buvusi jos teritorija tapo Lenkijos teritorija, dviejų tautų parlamentinė sąjunga tapo realine vienos lenkų tautos valstybe“.
Kas šitokioje iš įvairių teritorinių – administracinių lopinėlių sudurstytoje valstybėje galėtų parodyti tą kamputį, kuriame tilptų A. Kubiliaus ambicijos? Aš savosioms ambicijoms tokios vietos nematau, nors Žemaitijos paminėjimas kaip Lietuvos kunigaikštystei tolygaus administracinio vieneto, gal ir paglosto žemaitiškas ambicijas.
Baltistas profesorius A. Butkus straipsnyje „Gegužės 3-ios Konstitucija – karalius nuogas“ dar griežčiau, nei teisininkas L. N. Rasimas, vertina teisines Konstitucijos nuostatas, nes jos, pasirodo, toli gražu neatitinka Konstitucijos apibūdinimo kaip dokumento, įtvirtinančio demokratiją.
A. Butkaus vertinimu, ši Konstitucija grąžina XVIII a. pabaigos valstybę ATR į viduramžių laikus. Mat, tuo laiku, kai aplinkinėse valstybėse, Čekijoje, Vengrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, baudžiava jau buvo panaikinta, Gegužės 3 d. seime lenkai ją įtvirtino konstituciškai.
Tai kur čia tas išgirtasis demokratiškumas, modernumas,? Matyt, ten, kur ir tolerancija…
Beje, tokiai Konstitucijai pritarę Lietuvos didikai praregėjo gana greitai. Pamatė, kad ji ne tik stipriai susiaurino LDK dalį valstybėje, bet ir į neįžiūrimas paraštes ištrėmė pačią Lietuvos valstybę. Todėl tų pačių 1791 metų spalio mėn. LDK elitas išsireikalavo priimti „Abiejų tautų tarpusavio garantijų aktą“, bet teisės prasme, kaip pastebi teisės žinovai, padėtis nepasikeitė.
Galiausiai, vėl ne be LDK didžiūnų spaudimo, 1793 m. Gardino seime Gegužės 3-sios Konstitucija abiejų tautų atstovų savanorišku sutarimu buvo panaikinta!
Deja, didžiuotis tuo šiandien lietuviams nereikėtų, nes dar po poros metų buvo panaikinta, galutinai pasidalinta tarp didžiųjų šakalų ir pati Konstituciją paskelbusi lenkų valstybė…
Bet naudinga ir reikalinga prisiminti liūdną pabaigą tos pasakos, kurią mums šiandien mėgina sekti tendencingai ambicingas trio.
Prisiminti, pavyzdžiui, kaip perspėjimą, kuo gali baigtis nepamatuotos ambicijos, šiuo atveju – lenkų, kurie norėję tapti vienintele tauta valstybėje, dirbtinai suklijuotoje iš dviejų valstybių, dviejų netapačių tautų, ilgiems dešimtmečiams liko prie suskilusios geldos.
Todėl, kai A. Kubilius sielojasi, kad „Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui“, aš atvirai prisipažįstu nesuprantanti, kuo Europai galėjo būti svarbi Konstitucija, gyvavusi vos porą metų ir pasibaigusi valstybės sunaikinimu? Juk niekas nesidžiaugia pirmu prisvilusi blynu, nors jis ir pirmas? Tuo labiau nesidžiaugia ambicingieji kulinarai…
Bet suprantu, kuo ta Konstitucija svarbi lenkams, ir mielai dedu puokštę gegužio žiedų ant jos atminimo aukuro.
Beje, jei atidžiau pasižvalgytume po šiandieninę Europą, įsitikintume, jog ne viena daugiatautė valstybė išties gyvena taip, kaip mėgino gyventi iš ATR išsirutuliojusi Lenkijos valstybė: dusinte dusina savo tautines mažumas. Ispanija – baskus ir katalonus, Prancūzija – tuos pačius katalonus ir t.t.
Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Beje, nepalyginamai gilesnį istorijos procesų ir jų ilgalaikių pasekmių supratimą, nei kai kurie Lietuvos istorikai, pademonstravo kunigas Robertas Grigas. Priminęs tris pralaimėtus sukilimus prieš pavergėją Rusijos imperiją, jis klausia: „Taigi, ar toji konstitucija kaip nors padėjo sutelkti tautas, politikus, piliečius ir apginti tegul nors tą unijinį valstybingumą?“
Išties, ko verta Konstitucija, jei ji netampa tvirtu pagrindu visuomenei sutelkti ir todėl nepajėgia garantuoti valstybės išlikimo, tęstinumo?
Štai apie ką, J. Basanavičiaus kurtosios Lietuvos valstybės tęsėjų ir saugotojų nuomone, vertėtų mąstyti Lietuvos istorikams, politikams, politologams, minint seniausios Lenkijos valstybės Konstitucijos gimtadienį.
O ambicingiems politikams patarčiau nemąstyti taip, kaip A. Kubilius, kuris, norėdamas pagrįsti Gegužės 3-sios svarbą, neatsargiai leptelėjo, jog ta diena esanti „galimybė tarp kitų valstybei svarbių datų paminėti tą Lietuvą, kuri buvo dalis ATR“.
Juk kas gali paneigti, kad neateis ta diena ir neiškils kitas ambicingas politikas, kuris pareikalaus švęsti Spalio 7-ją kaip dieną, kada buvo paskelbta (paskutinioji, 1977 m.) SSSR Konstitucija, kaip konstitucija šalies, kurios dalimi buvo ir Lietuva, dar ir – su visu vardu: Lietuvos TSR?
Lenkiška juostelė. Slaptai.lt nuotr.
Įžvalgusis Rusijos poetas Fiodoras Tiutčevas, tas pats, kuris paleido į pasaulį sparnuotąją frazę „Умом Россию не понять“, sukūrė ir kitą ne mažiau pranašišką dvieilį: „Нам не дано предугадать, Как слово наше отзовется“ („Mums neduota numatyti, kokiu aidu atsilieps mūsų žodis“).
Todėl visiems, kuriems knieti perrašyti ar savaip traktuoti istoriją, vertėtų labai atsargiai rinktis žodžius ir siužetus. Maža, kas ir ką, ir kaip…
O į klausimą, kas yra istorija, seniai seniai, prieš porą šimtą metų atsakė Vilniaus universitete istoriją dėstęs Ignas Onacevičius (Ignac Žegota Onacewicz): „Nedaug teverta tokia istorija, kuri sausai atpasakoja ar išvardija įvykius, kas, kada ir kiek ilgai snaudė soste, kiek sugaišdavo apsirengimui, medžioklei ar kitoms pramogoms. Tikroji istorija remiasi sumaniu tautų kilimo ir žlugimo priežasčių išaiškinimu, priežastingumo nustatymu. Įvykiai yra užrašyti, bet jų raktas yra žmonių širdyse. Šitaip suvokiama bei suprantama istorija yra svarbi ir naudinga, tuomet ji tampa valdovų ir tautų mokytoja, gyvenimo vadovė“.
Vladas Turčinavičius, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos likimas XVIII – XIX a. buvo sprendžiamas imperinio mąstymo ir elgesio kaimynių: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos.
Europos Sąjunga sukurta sutarties pagrindu, kaip ir 1569 m. Liublino sutartyje buvo sukurta dviejų valstybių Lenkijos ir Lietuvos sąjunga. Kaip ES, taip ir ATR buvo bendras Seimas, atskiri administracinio valdymo organai, teisinės sitemos, atskiri biudžetai, valstybių anspaudai, atskiros kariuomenės, savos sienos. Todėl anuomet Lietuva ir Lenkija neprarado savo valstybingumų, kaip ir dabar būdamos ES narėmis.
Abiejų Tautų Respublika – ar tikslus vertinys iš lenkiško pavadinimo: Rzeczpospolita obojga narodow? Kilo mintis diskusijai: slaviškai, rusiškai „Reč, riečė“ – kalba, taryba, kaip ir prancūziškai „la parle“ – kalba, iš čia kilo „parlamentas, taryba“, šiuo atveju Rzeczpospolita reikštų Lenkijos – Lietuvos Seimas – Taryba. Galima teigti, kad prie šaknies „Rzecz“ (lenkų kalba garsas „R“ prieš balsę tariamas „Ž“) pridėtos priesagos: -pos (iš lotynų possessio – nuosavybė), -pol ir -lita, reiškia Lenkijos ir Lietuvos bendra nuosavybė – valstybė ir Taryba – Seimas, demokratinės valstybės valdymo pagrindas, tačiau ne iš lotynų kalbos „res publica – viešasis reikalas“? Taip vėliau 1582 m. Lenkijos ir Lietuvos sąjunga (unija) ir buvo pavadinta Rzeczpospollita“ – Rzecz+pos+pol+lita.
Galima manyti, kad taip buvo pavadinta su tikslu užslaptinti monarchinių valstybių apsuptyje demokratinės struktūros pradmenis – renkamą Seimą ir abiejų tautų Seime renkamą karalių. Žvelgiant į viduramžių istoriją, galima teigti, kad naujoves, atradimus jūrose (pvz.: Portugalija) buvo stengiamasi užmaskuoti pakeičiant ar perdirbant pavadinimus, kartografiją. Dar 1569 m. pasirašant Liublino sąjungos (unijos) sutartį dvi valstybės – suverenai apibrėžė sienas tarp abiejų valstybių ir sukūrė sąjunginės valstybės lygiavertį herbą: su Vyčiu ir Ereliu ir vadinosi „Lenkijos ir Lietuvos valstybė“. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija pasiliko savo herbą, kariuomenę, iždą, antspaudą ir savo teisinę sistemą – Lietuvos statutą. Buvo sudarytas bendras Seimas ir jo renkamas vienas karalius, kuris turėjo būti patvirtintas Lietuvoje Didžiuoju kunigaikščiu. Lietuva savarankiškai veikė savo teritorijos viduje ir net kariniuose reikaluose už sienos: 1605 m. Lietuvos laimėtas Salaspilio mūšis prieš švedus, 1621 m. Chotino mūšyje prie Dniestro sumušė turkų (osmanų) kariuomenę.
Kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie 200 metų gyvavusi Rzeczpospollita, paveikta 1789 m. Prancūzijos revoliucijos, 1791 m. ėmėsi reformų ir tų pačių metų gegužės 3 d. paskelbė naują Konstituciją, kurioje Lietuvos Didžioji Kunigaikštija jau neminima. Visa tai sukėlė didelį Lietuvos didikų ir bajorijos pasipriešinimą. LDK bajorijos savarankiškumas ir Lietuva žemėlapiuose gyvavo iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos ir vėl buvo atstatyta 1792 m. liepos 23 d., bet tai tęsėsi iki valstybės pabaigos, kai bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybės teritorija palaipsniui buvo užgrobta ir teisiškai prievartinėmis sutartimis pasidalinta agresyvaus imperinio elgesio kaimynių. Apie Lietuvos didikų ir bajorų laisvę ir savarankiškumą byloja ir ano meto etmonų, bajorų, rašytojų ir net vyskupų mentalitetas, nors dauguma rašė lenkiškai, o kalbėjo lenkiškai ir lietuviškai, tačiau jie didžiavosi prieš karūniečius (koroniažus), kad yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos didikai, bajorai ir atstovauja savo didingą Tėvynę. Gražiausiai tai atsispindi poeto Adomo Mickevičiaus eilėse „Tėvyne, Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko…“ („Ponas Tadas“).
Tad prabėgomis pažvelkime, kaip visa tai vyko, juolab istorijoje šis „teisinis“ procesas pavadintas „Trimis ATR padalijimais“ – labai švelniai, lyg tai suteikiant teisinį pagrindą, bet neatitinkantį ano meto tikrovės ir realaus teisingumo.
Po Rusijos jaunojo caro Petro I Vakarų valstybių kultūros, laivų statybos bei politikos pažinimo ir vėlesnių jo karinių laimėjimų, 1721 m. Rusija tapo imperija. Jis ne tik pramušė langą prie Baltijos jūros, bet turėjo didesnius imperinius tikslus Vidurio Europoje. Tas stabdis buvo Lietuvos ir Lenkijos sąjunginė valstybė, kurios žemių grobimas prasidėjo valdant Rusijos imperiją Jekaterinai II-ajai. Čia verta paminėti, kad Petro I žmona buvo Jekaterina I-oji – tai Marta Elena Skavronaitė (Skavronskaitė), lietuvaitė kilusi nuo Rokiškio, ją į Petrapilį atsivežė Petras I Šiaurės karo metu, kai jis kariavo Livonijoje (dabar Latvija). O Jekaterina II buvo prūsaitė, princesė, nesantuokinė Prūsijos karaliaus Fridricho Didžiojo duktė, gimusi 1729 metais Štetine (dabar Lenkija) ir augusi Prūsijos generolo šeimoje. Likimo dėka po dešimties metų ji pateko į Rusijos carienės Elžbietos rūmus ir po šešerių metų buvo ištekinta už sosto įpėdinio Petro III, Petro I ir lietuvaitės Martos Elenos, Jekaterinos I vaikaičio. 1762 m. Jekaterina II tapusi Rusijos imperatore, o vėliau ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ėmėsi vykdyti Petro I politiką – plėtė Rusijos įtaką ne tik Europoje.
Rusijos imperijos pirmosios priemonės buvo sukelti neramumus ATR, akivaizdu, kad Jekaterinai II buvo žinomas Abiejų Tautų Respublikos dvilypumas: Lietuvos didikų ir bajorų noras išlaikyti savarankiškumą ir LDK valstybingumą, o Lenkijos bajorų karūniečių noras reformų būdu Rzeczpospollitą paversti unitarine Lenkijos valstybe. Jekaterinos II spaudimu Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu 1764 m. rugsėjo mėn. išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis (Čartoriskių giminietis – jie buvo Karijoto Algirdaičio palikuonys). Tapęs valdovu, Stanislovas Augustas, priešingai Jekaterinos II norams, kartu su Čartoriskių grupuote pradėjo vykdyti dalines valstybės valdymo reformas. Tačiau ne visi jo darbai patiko buvusiai meilužei Jekaterinai II ir jos aplinkai.
Patranka. Slaptai.lt nuotr.
Kadangi LDK buvo įtakingų bajorų priklausiusių stačiatikiams (Gudijoje) ir liuteronams (Kurše), Jekaterina II pareikalavo suteikti bajorams stačiatikiams ir liuteronams lygias su katalikais politines teises valstybėje. Tačiau ATR Seimas 1766 m. atmetė šį Rusijos reikalavimą, tuomet ji religinių disidentų teisių gynimo pretekstu ir kurstant Rusijos ambasadoriui M. Repninui parėmė, nepatenkintųjų karaliaus Stanislovo Augusto ir Čartoriskių reformomis, bajorijos dalį susibūrusią į Radomo konfederaciją, kuriai vadovavo Karolis Stanislovas Radvila. Lietuvoje Radomo konfederacijos pusėje aktyviausiai veikė Simonas Martynas Kasakauskas, laimėjęs keletą susidūrimų su rusų kariuomene prie Deltuvos, ir Lietuvos Didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis. Vėliau susikūrė Baro konfederacija priešinga Radomo ir prasidėjo Rzeczpospollitoje pilietinis karas, kuriame dalyvavo ir jį kurstė Rusija, jos paveikti Vakarų Ukrainoje prieš lenkų didikus sukilo kazokai. 1767 m. spalio mėn. Rusijos kariuomenės apsuptoje Varšuvoje susirinko Radomo konfederatų Seimas. Čia buvo atkurta senoji santvarka, reformos sustabdytos, o 1768 m. vasario 24 d. religiniams disidentams buvo suteiktos politinės teisės ir Jekaterina II pripažinta laiduojanti ATR vidaus politinės santvarkos išsaugojimą. Formaliai teisiškai buvo apribotas Rzeczpospollitos suverenitetas ir ji tapo priklausoma nuo Rusijos.
Prieš akis iškyla dabartinės Rusijos vadovų agresyvus imperinis elgesys, pažeidžiant 1975 m. Helsinkio tarptautinę sutartį dėl pokarinių sienų neliečiamumo, 2008 m. atplėšiant Gruzijos teritorijas ir 2014 m. Krymo pusiasalį bei sukeliant karą Rytų Ukrainoje, kuris tęsiasi jau penkerius metus.
Pasinaudodamos kilusios anarchijos, kuri buvo sukelta įtakojant Rusijai, sustabdymo pretekstu trys kaimyninės monarchijos Rusija, Prūsija ir Austrija nusprendė pasidalinti ATR žeme ir 1769 m. pradėjo derybas su Rusija. 1772 m. rugpjūčio buvo pasirašyta trišalė Rusijos, Prūsijos ir Austrijos sutartis, pagal kurią Rusijai atiteko 92 000 kv. km. Lietuvos teritorijos, o ATR Seimas 1773 m. ratifikavo šią sutartį ir tokiu būdu buvo įteisintas Lietuvos ir Lenkijos sąjunginės valstybės žemių grobimas.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje vėl prasidėjo ketverių metų ATR Seimo reformos ir 1791m. gegužės 3 d. buvo priimta Konstitucija, kurios tekste Lietuvos nėra. Ji netenkino LDK didikų ir bajorų, aukščiausia vertybe laikiusių senąją valdymo formą ir pasisakiusių prieš bet kokias reformas, naikinusias jų luomo privilegijas ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos teises. ATR stiprėjimas ir tapimas Lenkijos unitarine valstybe taip pat neatitiko Rusijos interesų. Stipri LDK elito opozicija reformoms, trijų kaimyninių valstybių kišimasis lėmė reformų nesėkmę bei agresyvių imperinių kaimynių palaipsninis žemių grobimas privedė prie Lenkijos ir Lietuvos sąjunginės valstybės žlugimo.
1792 m. balandyje Gegužės 3 d. Konstitucijos priešininkai Peterburge pasirašė prieš reformas nukreiptos konfederacijos aktą, kuris buvo paskelbtas Targovicos miestelyje jau po to, kai Rusijos kariuomenė įžengė į Lenkiją ir Lietuvą. Iki liepos mėn. Rusijos kariuomenė, nesutikusi didesnio pasipriešinimo, okupavo visą ATR teritoriją. Anksčiau, 1792 m. birželio 25 d. Vilniuje buvo sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Generalinė konfederacija, kurios vadovais tapo LDK lauko etmonas Simonas Martynas Kasakausas ir jo brolis Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kasakauskas, siekė pirmiausiai sugrąžinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teises. 1792 m. liepos 23 d. prie Targovicos konfederacijos prisijungė karalius ir LDK didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas, tuo galutinai panaikindamas unitarinės Lenkijos valstybės šalininkų darbo vaisių – Gegužės 3 d. Konstituciją. Žvelgiant istoriškai matome, kad LDK elito mentalitetas reiškėsi tikėjimo, tautos ir Tėvynės Lietuvos meilės motyvais, o ne baimės ar asmeniniais interesais.
Senoji Lietuvos kario uniforma. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1793 m. sausio 23 d. Peterburge buvo pasirašyta Antrojo pasidalijimo sutartis tarp Rusijos ir Prūsijos. Rusijai atiteko buvę istorinės LDK teritorijos: Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vaivadijų žemės, rytinė Vilniaus vaivadijos dalis, Lietuvos Brastos žemė ir rytinė Voluinės dalis. Prūsija gavo vakarines Lenkijos žemes su Gdansku, Torūne, Poznane. 1793 m. birželio 17 d. Gardine sušauktas Rzeczpospollitos Seimas, Rusijos kariuomenės apsuptyje buvo priverstas patvirtinti pasidalijimą. Lietuvos didysis iždininkas – ministras Mykolas Kleopas Oginskis, didysis kancleris Liutauras Chreptavičius, didysis etmonas S. M. Kasakauskas, Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, kaip ir dauguma Seimo narių, savo parašu patvirtino Abiejų Tautų Respublikos teritorijų atidavimo sutartis su Rusija ir su Prūsija.
Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. 1793 07 22 Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.
Žvelgiant į ateitį, tai 1920.07.12 Taikos sutartyje tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos, Rusija, atsisakydama Lietuvos suvereno teisių, patvirtino tas pačias sienas. Deja, viską suteršė Kostiuška 2-asis – Juozapas Pilsudskis (Giniotas), užgrobęs Vilniaus kraštą stengėsi atkurti unitarinę Lenkiją be Lietuvos valstybingumo.
Tačiau 1794 m. kovo 24 d. Krokuvoje prasidėjo sukilimas prieš Targovicos konfederacijos įvestą tvarką ir karas prieš antrąjį Lietuvos ir Lenkijos valstybės žemių užgrobimą, kuriam vadovavo generolas Tadas Kosciuška. Jis save laikė lietuviu, buvo kilęs iš senų etninių lietuviškų žemių gyventojų, tuo metu jau suslavėjusių, o po II pasidalijimo jo gimtinė Kosava buvo likusi LDK teritorijoje, tačiau buvo užsikrėtęs Lenkijos centralizuotos unitarinės valsybės sukūrimo idėja.
1794 m. balandžio 16 d. sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje. Pirmieji sukilo LDK kariuomenės daliniai Šiauliuose, o balandžio 23-24 d. Lietuvos sukilėliai užėmė Vilnių ir sostinėje paskelbė sukilimo aktą. Buvo sudaryta vyriausybė – Lietuvos Tautinė Aukščiausioji Taryba, vadovaujama Jokūbo Jasinskio, pradėta kurti sukilėlių vykdomosios valdžios organai – deputacijos. Iki birželio 25 d. sukilimas išplito visoje Lietuvos teritorijoje. Inžinieriaus Jokūbo Jasinskio vadovaujami LDK sukilėliai veikė savarankiškai, kvietė ginti ne tik Lietuvos nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių laisvės ir lygybės. Tačiau tam pasipriešinęs T. Kostiuška panaikino Lietuvos Tautinę Aukščiausiąją Tarybą, o vadovą J. Jasinskį atleido.
Deja, karas prieš Rusijos okupaciją buvo pralaimėtas (visa tai galima buvo numatyti, čia ne Amerika, kur T. Kostiuškai teko kovoti už nepriklausomybę), 1794 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių, o spalio mėn. viduryje ji užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno, o Prūsijos kariuomenė užėmė Užnemunės Dainavą ir Suvalkiją. 1794 m. spalio 24 d. Peterburge buvo pasirašyta Rusijos, Prūsijos ir Austrijos prievartinė sutartis, trečiasis ATR pasidalijimas. Galima teigti, kad T. Kostiuškos sukilimas buvo beprasmis, nes sulaužė 1793.07.22 Seimo ratifikuotą Antro pasidalijimo sutartį, kurioje buvo įteisinta „amžina ir nepajudinamą taika“ tarp Rusijos ir ATR, todėl išaukė Rusijos karinį atsaką bei Lietuvos ir Lenkijos teritorijos trečiąjį pasidalijimą su LDK valstybingumo panaikinimu ir ATR sunaikinimu. 1795 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbta, kad panaikinta Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus institucija, kiti titulai ir valstybės pilietybė. Stanislovas Augustas atsisakė sosto, o LDK Didžiaja kunigaikštiene tapo Jekaterina II. Karalius ir LDK didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas kaip garbės kalinys išvežtas į Peterburgą, jam paskirta pensija. 1796 m. mirus Rusijos imperatorei, Lietuvos didžiajai kunigaikštienei Jekaterinai II, sostą paveldėjo jos ir kito meilužio, Sergejaus Saltykovo sūnus Pavelas I. Buvusio ATR karaliaus išlaikymui skirtos lėšos buvo sumažintos, 1798 m. vasario 12 d. Stanislovas Augustas mirė turėdamas daugybę skolų.
Galime pastebėti, kad LDK karo vadai, didikai ir bajorai ir net aukšti religijų vadovai puoselėjo viltis ir dėjo daug pastangų norėdami atstatyti Lietuvos valstybės – kunigaikštijos teises, net ir Rusijos imperijos sudėtyje. Šiam tikslui ir veiksmui paskata buvo Gegužės 3 d. konstitucijos LDK teisių ir valstybingumo panaikinimas. Stebėtina, kad istorijografijoje šie veiksmai vadinami prorusiškais ir net išdavikiškais, tai prolenkiškos istorijos traktavimas. Akivaizdu, kad Lietuvos patriotiškas elitas siekė, nors su autonominėmis Kunigaikštijos teisėmis, Lietuvos valstybės, išlikimo ir tęstinumo.
Keletas duomenų apie iškilųjį asmenį vyskupą Ignotą Jokūbą Masalskį, LDK didžiavyrį, Verkių rūmų – būsimą Vilniaus Versalį statytoją, jo rūpesčiu rekonstruota Vilniaus katedra. Vilniaus vyskupas buvo labai išsilavinęs žmogus, bendravo su žymiais to meto meno ir mokslo žmonėmis, globojo architektus Martyną Knakfusą ir Lauryną Gucevičių.
1762 m. tapęs Vilniaus vyskupu, jis Vilniaus vyskupiją padalino į tris konsistorijas: Trakų, Gardino ir Slucko. Baro konfederacijos metu I. J. Masalskis, siekdamas taikos, tarpininkavo tarp įvairių politinių grupuočių, buvo Edukacinės komisijos įkūrėjas ir vadovas. Vyskupas nusipelnė, kurdamas Lietuvos parapinių mokyklų tinklą su lietuvių kalbos mokymusi. Tai buvo plataus užmojo projektas ir originalus lietuviškos Apšvietos manifestas. Greta parapijos bažnyčios – šioje uždaroje aplinkoje turėjo atsirasti ir parapijos mokykla. Tokia dvipolė „bažnyčios–mokyklos“ ašis turėjo ugdyti naują tautos atstovo tipą, pretenduojantį tapti aktyviu valstybės piliečiu. Vyskupas pertvarkė Vilniaus kunigų seminariją, įvedė Lietuvos istorijos, lenkų kalbos dėstymą. Kartu reikalavo, kad kaimo parapijose dirbantys kunigai mokėtų lietuviškai. Visa tai I. J. Masalskis subrandino 1778-1792 m. keliaudamas po Vakarų šalis Prūsiją, Prancūziją ir Italiją. 1788 m. dalyvavo Ketverių metų Seime, pasisakė prieš naikinančią Lietuvą Gegužės 3 d. konstituciją ir jos reformas, o 1793 m. Gardino Seime prisiekė imperatorei Jekaterinai II, turėdamas tikslą atkurti Lietuvos Didžiąją kunigaikštiją Rusijos imperijos sudėtyje.
Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
1794 metų sausį I. J. Masalskis atvyko į Varšuvą. Kaip Teisingumo departamento pirmininkas redagavo universalą, kuriuo pasmerkė Tado Kosciuškos sukilimą. Sukilėliai jį sučiupo ir apkaltino Lenkijos valstybės išdavimu ir 1794 m. birželio 28 d. Lietuvos didžiavyrį be teismo paniekinamai pakorė Varšuvoje. 1795 m. vyskupo I. J. Masalskio palaikai pargabenti į Vilnių ir palaidoti katedros kriptoje.
„Simonas Kosakovskis (1741–1794) – vienas aktyviausių Švietimo epochos valstybininkų, priskirtinas prie ryškiausių Senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – istorinių asmenybių, lemtingai paveikusių visuomenės būvį ir valstybės raidą. Svarbiausios jo visuomeninės raiškos sferos buvo politika ir karyba, epizodiškai – diplomatija”. (Vydas Dolinskas „Simonas Kosakovskis. Politinė ir karinė veikla LDK 1763 – 1794).
Tai antrasis Lietuvos didžiavyris Simonas Mykolas Kasakauskas 1792 m. birželio 25 d. Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje vykusioje iškilmingoje sueigoje, kurioje dalyvavo Vilniaus universiteto profesoriai bei miesto amatininkų atstovai, jis buvo paskelbtas Lietuvos Didžiuoju etmonu. Šv. Mišias aukojo Livonijos vyskupas jo brolis Juozapas Kazimieras Kasakauskas (1738–1794). 1793 metų Gardino seime, svarstant antrąjį ATR pasidalinimą, S. M. Kasakauskas siūlė Lietuvą prijungti prie Rusijos atskiros kunigaikštijos autonominėmis teisėmis, todėl karalius Stanislovas Augustas paskyrė jį į deputaciją, turėjusią derėtis su Rusijos pasiuntiniu Jokūbu Sieversu.
Deja, šiuos planus sužlugdė T. Kosciuškos sukilimas. T. Kostiuškos įsakymu 1794 m. balandžio 24 d. S. M. Kasakauskas buvo suimtas Vilniuje ir pasodintas Arsenalo rūsyje. Balandžio 25 dieną kriminalinis teismas nuteisė LDK Didyjį etmoną mirties bausme pakariant. Jis buvo pakartas priešais Vilniaus rotušę. Užveržiant paskutiniam LDK Didžiajam etmonui kilpą suskambo Šv. Kazimiero bažnyčios varpai, o minia pradėjo skanduoti: „Tegyvuoja Rzeczpospollita!“ Taip buvo paniekinančiai nužudytas Lietuvos didžiavyris, kuris veikė ir kovojo už LDK teisių atstatymą. Vėliau jo kūnas palaidotas Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios požemiuose.
Juozapas Kazimieras Kasakauskas gimė 1738.03.16 Šilų dvare Jonavos vlsč. 1765 m. Vilniaus katedros prelatas, o iki 1769 m. Vilniaus dvasininkų kolegijos vadovas. 1773 m. Volpoje pastatydino bažnyčią, Jonavos bažnyčios fundatorius, Volpoje ir Jonavoje įsteigė Marijonų vienuolynus. Vilniaus koadjutorius, poetas, dramaturgas, memuaristas, vertėjas. Nuo 1781m. Livonijos vyskupas. 1782–86 Nuolatinės Tarybos (ATR aukščiausia vykdomoji valdžia) narys, buvo Baro konfederacijos priešininkas. Ketverių metų seime (1788–92) laikėsi LDK teisių atstatymo pozicijos. Pasisakė prieš Gegužės 3 d. konstituciją, apie ją kūrė paskvilius. Kartu su broliu Simonu vadovavo Targovicos konfederacijai Lietuvoje ir siekė atstatyti LDK teises. Prasidėjus T. Kosciuškos sukilimui liko Varšuvoje. 1794.04.17 Kosciuškos įsakymu sukilėlių Varšuvoje suimtas ir įkalintas arsenale; nuteistas mirties bausme ir pakartas.
Išvardinti LDK patriotai didžiavyriai vyskupai – kankiniai ir paskutinis Lietuvos Didysis etmonas, paniekinamai nužudyti pakariant nėra pagerbti dabartinėje Lietuvoje. Priešingai, T. Kostiuška, dėl kurio organizuoto sukilimo buvo visiškai sunaikinta ATR, yra pagerbtas, jo vardu yra pavadinta gatvė Vilniuje ir Kaune. Valdovų rūmų muziejus galėtų imtis iniciatyvos šią skriaudą mūsų istorijai ir patriotams didžiavyriams atitaisyti.
Kita Lietuvos įžymi asmenybė grafas Mykolas Kleopas Oginskis ne tik kūrė muziką, bet atliko svarbų vaidmenį paskutiniu ATR gyvavimo laikotarpiu.
M. K. Oginskis buvo LDK politikas ir diplomatas, 1793 m. ministras – LDK Didysis iždininkas, vėliau – Rusijos imperijos senatorius, slaptasis imperatoriaus Aleksndro I patarėjas, Vilniaus universiteto garbės narys ir mecenatas.
Ketverių metų Seimo laikotarpiu M. K. Oginskis reiškėsi jau kaip Stanislovo Augusto Poniatovskio šalininkas. 1790 metų kovo 29 d. Abiejų Tautų Respublikai ir Prūsijai pasirašius sąjungos sutartį, M. K. Oginskis buvo paskirtas ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Nyderlandų respublikoje, kur siekė ir gavo olandų prekybos namų paskolas ATR.
M. K. Oginskis pasisakė prieš 1791 m. Gegužės 3 d. konstituciją. Ši jo kritika pasiekė Stanislovo Augusto ausis, tad grafui teko aiškintis karaliui dėl savo elgesio bei įrodyti lojalumą, tuomet nedelsiant atvyko į Vilnių ir Rotušėje įsirašė į municipaliteto knygas. Todėl 1792 metų gegužės 3 d. dalyvavo pirmųjų Konstitucijos metinių minėjimo iškilmėse Varšuvoje kaip „Vilniaus municipaliteto delegatas“. Rusijos intervencijos akivaizdoje Gardino Seime, būdamas LDK Didžiuoju iždininku ir pasirašęs Antrojo pasidalijimo sutartį, skubiai išvyko į užsienį. Kai buvo sekvestruoti jo dvarai, sugrįžo ir prisiekė Torgovicos konfederacijai.
Prasidėjus 1794 m. sukilimui, stojo į sukilėlių gretas, buvo Lietuvos Tautinės Aukščiausiosios Tarybos narys. M. K. Oginskis organizavo savo kavalerijos diviziją. Po sukilimo ir trečiojo ATR pasidalijimo emigravo. Emigracijoje Konstantinopolyje ir Paryžiuje M. K. Oginskis laiškais kreipėsi į Napoleoną Bonapartą, prašydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą, tačiau Napoleonas pripažindamas, kad nors Lietuva ir Lenkija neteisėtai pateko Rusijos valdžioje, bet jos kaip ir kitos tautos privalo ginklo pagalba atsikovoti savo valstybių teises.
1802 metais, gavęs Rusijos imperatoriaus Aleksandro I malonę, sugrįžo į Tėvynę ir 1803–1806 metais M. K. Oginskis įsijungė į Rusijos imperijos švietimo reformos, vykdomos pagal ATR Edukacinės komisijos modelį, įgyvendinimą. 1810 metais M. K. Oginskis tapo imperijos senatoriumi Lietuvai ir slaptuoju patarėju vakarinių Rusijos imperijos gubernijų klausimams. Rusijos ir Prancūzijos karo išvakarėse senatorius M. K. Oginskis imperatoriui Aleksandrui I pateikė autonominės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos atkūrimo projektą. Nors imperatorius pradžioje buvo pritaręs, tačiau tarptautinė padėtis keitėsi ir projekto įgyvendinti nepavyko. Šią M. K. Oginskio veiklą reikėtų nuodugniai tyrinėti Rusijos imperijos archyvuose, kodėl nepavyko atkurti autonominės LDK Rusijos imperijos sudėtyje?
1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.
Nors istorijos tolimesnis vyksmas rodo, kad po 1808-09 m. karo tarp Rusijos ir Švedijos, Suomijos didžiajai kunigaikštijai pavyko tapti autonomine kunigaikštija Rusijos imperijoje, kuri gyvavo iki 1917 m. Suomijai paskelbus nepriklausomybę. Juolab tyrinėti archyvus skatina tai, kad Napoleonui pralaimėjus karą su Rusija ir jos sąjungininkais, T. Kosciuška 1814 m. Paryžiuje susitikęs su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I, įtikinėjo jį grąžinti Lenkijai laisvę. Po to su imperatoriumi dar kartą susitikęs Vienos kongrese, gavo iš jo pažadą, kad bus įkurta Lenkijos karalystė. Taigi, Lietuvos elito idėja išlaikyti autonominę LDK Rusijos imperijos sudėtyje nebvo įgyvendinta, bet šia idėja pasinaudojo Suomija ir Lenkija. 1907 m. Napoleonui nugalėjus Prūsiją, Lenkijos dalis ir Lietuvos Užnemunės Dainava ir Suvalkija priklausiusios Prūsijai tapo Varšuvos kunigaikštystės dalimi, kurioje veikė Napoleono kodeksas ir buvo panaikinta baudžiava. Po Napoleono pralaimėjimo Rusijai, 1915 m. Europos valstybių vadovų Vienos kongrese buvo atkurta ir Lenkijos karalystė Rusijos imperijos sudėtyje. Galima prielaida, kad T. Kostiuška pasirūpino tik Lenkijos atkūrimu, o jo įsakymu nužudžius LDK vadovus, buvusius savo bendrapiliečius ir nujautęs, jog gali būti nuteistas, todėl manytina, kad pokalbiuose su Aleksandru I stengėsi, jog Lietuvos DK nebūtų atkurta. Ši prielaida dar kartą veda prie minties ir galimos priežasties, kodėl imperijos senatoriui M. K. Oginskiui, turėjusiam imperatoriaus pasitikėjimą, nepavyko įgyvendinti Aleksandro I pažado atkurti Lietuvos DK Rusijos imperijos sudėtyje. Priešingai, T. Kostiuškai, sukilimui pralaimėjus ir patekusiam į Rusijos nelaisvę bei du metus kalėjusiam Petropavlovsko kalėjime, pasisekė įtikinti imperatorių, o Rusijos senatoriui grafui M. K. Oginskiui nepavyko, tai kur čia „šuo pakastas”?
Po LDK didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto visų titulų panaikinmo, Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės titulas atiteko Rusijos imperatorei Jekaterina II, o Rusija tapo LDK suvereniteto teisių perėmėja. Galima teigti, kad 1815 m. Vienos kongrese vadovaujantis tarptautine teise buvo atstatytos Lenkijos karalystės valstybingumo teisės, o LDK suvereno teisės atiteko Rusijos imperijai.
Šį Lietuvos istorijos laikmetį vertinau iš Lietuvos intersų, todėl kai kurios įžvalgos nepatiks istorikams prisitaikėliškai kalbantiems ar rašantiems pagal kaimynų istorinius pasakojimus (naratyvus).
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė, kad dėl koronaviruso protrūkio atidedamas referendumas dėl Konstitucijos pataisų, turėjęs vykti balandžio 22 d.
Per televiziją kalbėjęs Rusijos prezidentas pranešė, kad dėl koronaviruso pandemijos būtina atidėti referendumą, tačiau prezidentas nepasakė, kada vėliau jis galėtų būti surengtas. V. Putinas, be kita ko, rekomendavo Rusijos gyventojams būti namuose, kad jie išvengtų užsikrėtimo naujuoju koronavirusu.
Rusijoje patvirtintų užsikrėtimo koronavirusu atvejų skaičius siekia 658.
Tarp siūlomų Rusijos Konstitucijos pakeitimų yra pataisa, leisianti V. Putinui siekti būti perrinktam šalies prezidentu po 2024 m., kai baigsis dabartinė jo kadencija. Be to, parlamentui, kuriame dominuoja V. Putinui ištikimi politikai, būtų suteikta daugiau įgaliojimų.
67 metų amžiaus V. Putinas jau du dešimtmečius yra valdžioje. Tuo laikotarpiu jis ėjo tiek Rusijos premjero, tiek prezidento pareigas.
JAV Kongreso Atstovų Rūmų pirmininkė Nancy Pelosi laiko „nustatytu faktu“ tai, kad prezidentas Donaldas Trumpas pažeidė šalies konstituciją. Ji tai pareiškė trečiadienį prasidedant šešias valandas truksiantiems debatams dėl apkaltos Amerikos parlamento žemuosiuose rūmuose.
„Tai, apie ką mes šiandien diskutuojame, yra nustatytas faktas, kad prezidentas pažeidė konstituciją“, – pabrėžė politikė. Pasak jos, D. Trumpas kelia nuolatinę grėsmę JAV nacionaliniam saugumui.
Anot N. Pelosi, Baltųjų rūmų šeimininkas nepaliko įstatymų leidėjams kito pasirinkimo kaip tik pradėti jo apkaltos procedūrą.
Vytautas Bakas, Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Po to, kai viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Egidijus Laužikas, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai Konstantinas Gurinas, Viktoras Kažys ir Valdimaras Bavėjanas yra įtariami stambaus masto kyšininkavimu, prekyba poveikiu, papirkimu ir piktnaudžiavimu, trys Seimo nariai kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir Specialiųjų tyrimų tarnybą.
Parlamentarai Vytautas Bakas, Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė institucijų prašo pasidalinti informacija apie tai, kokie įtarimai šiuo metu pateikti teisėjams, taip pat pateikti trumpą, potencialių jų nusikalstamų veikų aprašymą.
Seimo opozicijos lyderė V. Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pasak Seimo pranešimo, gavę oficialų atsakymą apie nusikalstamas veikas, Seimo nariai svarsto galimybę šiems teisėjams inicijuoti apkaltos procesą.
Kreipimosi iniciatoriai primena, kad pagal Konstituciją, teisėjas gali būti atleistas iš pareigų, jei savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardą žeminantis poelgis vėliau teismo yra įvertinamas kaip nusikalstama veikla, ar apkaltinamasis teismo nuosprendis įsiteisėja.
radvilė Morkūnaitė
Pagal Konstituciją, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.
Anksčiau Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad apkalta – viena iš pilietinės visuomenės savisaugos priemonių. Demokratinių valstybių Konstitucijose apkalta traktuojama kaip ypatingas procesas, kai yra sprendžiamas pareigūno konstitucinės atsakomybės klausimas.
Ekonomistas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniuje vykusiame susitikime su visuomene prezidento posto siekiantis Gitanas Nausėda sakė manantis, kad Konstitucijos prezidentui suteiktų galių pakanka, kad jis galėtų daryti svarią įtaką tiek vidaus, tiek užsienio politikai. Pagrindinio šalies įstatymo keisti esą nereikia, siekiant prezidento galias išplėsti.
„Aš manau, kad nereikia kaitalioti Konstitucijos, kuri Lietuvoje yra labai gera daugeliu požiūriu. Mes galime didžiuotis savo Lietuvos Respublikos Konstitucija, nes tai yra labai gerai subalansuotas dokumentas, parengtas gerai savo darbą išmanančių žmonių“, – sakė G. Nausėda
G. Nausėda pabrėžė, kad prezidento politinė įtaka šalyje labai priklauso asmeniškai nuo jo paties.
„Prezidento vaidmuo ir yra, ir gali būti didelis, jei prezidentas pats nori naudotis savo galiomis, o patikėkite, Konstitucija jam suteikia pakankamai galių būti aktyviu tiek užsienio, tiek vidaus politikoje“, – pabrėžė G. Nausėda.
Publikos paklaustas patikslinti ar tikrai prezidentas turi pakankamai svertų daryti įtaką vidaus politikai, G. Nausėda užsiminė apie vadinamąją minkštąją prezidento galią.
„Mes kažkaip sufokusuojame savo dėmesį į tuos keletą Konstitucijos straipsnių, kurie pabrėžia prezidento įgaliojimus, bet tarp įgaliojimų, tarp eilučių galima naudotis vadinamąja minkštąja prezidento galia, kuri reiškia pirmiausia jo moralinį autoritetą. Nes prezidentas yra vienintelis visos tautos renkamas pareigūnas ir išrinktas jis įgyja tam tikrą pasitikėjimo mandatą, tautos paramos mandatą. Tuo mandatu jis gali naudotis bendraudamas su kitomis vykdomosios valdžios institucijomis“, – pabrėžė G. Nausėda
Kartu jis pridūrė, kad tapęs prezidentu, siektų nacionalinių susitarimų svarbiais šaliai klausimais.
„Ketinu naudotis tomis galiomis. Ketinu inicijuoti nacionalinius susitarimus kertiniais Lietuvos gyvenimo klausimais ir kviesti partijas bendradarbiauti. Jeigu jos bendradarbiauti nenorėtų, aš ketinu tai eksponuoti, parodyti rinkėjams, kurie netrukus turės spręsti dėl partijų 2020-ųjų metų Seimo rinkimuose. Taip, kad aš manau, joms netgi nesibaiminant prezidento, o norint geriau pasirodyti rinkimuose, geriau būtų bendradarbiauti, negu nebendradarbiauti“, – pridūrė G. Nausėda.
Pirmasis prezidento rinkimų turas vyks gegužės 12 dieną.
Premjero Sauliaus Skvernelio užmojis prezidentei Daliai Grybauskaitei nebesiūlyti kandidato į aplinkos ministrus rodo nepagarbą Konstitucijai ir ketinimą nevykdyti Vyriausybės vadovui privalomų pareigų, sako vienas iš Lietuvos Konstitucijos architektų, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Vytautas Sinkevičius.
Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Premjeras negali vadovautis asmeninėmis ambicijomis ir vien dėl to, kad įsižeidė, prezidentei nebesiūlyti kandidatų, turinčių užimti laisvus ministerijų vadovų postus. Pasak konstitucinės teisės specialisto, Vyriausybės vadovo konstitucinė pareiga yra prezidentei teikti ministrų kandidatūras, todėl šios prievolės nesilaikydamas S. Skvernelis ne tik laužo duotą priesaiką, tačiau ir kuria pavojingą precedentą valstybei.
„Pagal Konstituciją premjeras privalo teikti ministro kandidatūrą prezidentui, o prezidentas sprendžia, ar skirti teikiamą asmenį, ar ne. Aplinkybė, kad prezidentas atmetė teiktą kandidatūrą, jokiu būdu neatleidžia premjero nuo konstitucinės pareigos siūlyti kitą“, – Eltai sakė V. Sinkevičius.
Jo teigimu, dabartinė premjero retorika iš esmės reiškia tai, kad S. Skvernelis atsisako vykdyti jam Konstitucijoje numatytų pareigų.
„Premjeras aiškiai pasako, kad nevykdys Konstitucijoje jam numatytų pareigų, tokiu būdu parodydamas, kad nėra linkęs gerbti ir Konstitucijos“, – teigė V. Sinkevičius.
MRU profesorius pažymi, kad premjero sumanymas toliau dirbti nepilnos Vyriausybės sudėtyje taip pat nėra numatytas Konstitucijoje.
„Pagal Konstituciją Vyriausybė susideda iš premjero ir iš visų kitų ministrų. Pagal Konstituciją galimos tik laikinos situacijos, kai konkrečioje ministerijoje nėra tikro ministro. Ir tos trumpalaikės situacijos negalima paversti ilgalaike. Konstitucija nenumato, kad ilgą laiką galėtų būti neteikiama kandidatūra ir nepaskirtas ministras. Tad šiuo atveju premjeras turėtų prisiminti savo priesaiką – gerbti ir vykdyti Konstituciją“, – akcentuoja profesorius.
V. Sinkevičius pabrėžia: tai, kad prezidentė atmetė S. Skvernelio siūlytą kandidatūrą, yra normali praktika. Pasak jo, tai konstituciškai numatyta prezidentės pareiga. Tuo tarpu, pabrėžė jis, Vyriausybės vadovo pareiga yra atsakingai siūlyti tik tokią kandidatūrą, kuri būtų pajėgi spręsti ministro prerogatyvoje esamas problemas.
„Premjeras negali teikti bet kokios kandidatūros. Jis turi teikti tik tokią kandidatūrą, kuri yra kompetentinga, kuri pajėgi spręsti ministerijai iškeltus uždavinius, kuri žino tos srities problemas. Negalima pasiūlyti prezidentui bet ko, nes prezidentas nėra tik notaras, kuris turi patvirtinti pateiktą kandidatūrą. Prezidentas turi įsitikinti, kad tas asmuo yra tinkamas būti ministru“, – kalbėjo profesorius.
Vertindamas ažiotažą sukėlusią situaciją, V. Sinkevičius teigia, kad D. Grybauskaitės sprendime nematąs nieko blogo ar nepriimtino.
„Prezidentė aiškiai pasakė, dėl ko ji nepaskyrė. Nepaskyrė, nes jai pasirodė, kad kandidatė neturi tinkamo pasirengimo eiti pareigas, ir prezidentės nuomonę reikia gerbti“, – akcentavo jis.
Apibendrindamas profesorius sakė, kad S. Skvernelis savo retorika ir veiksmais kuria labai pavojingą precedentą. Pasak jo, tokiu būdu galima įtvirtinti praktiką dirbti dar mažesnės sudėties Vyriausybėje.
„Negalima formuoti tokio precedento. Jeigu Konstitucija imperatyviai sako, kad premjeras teikia ministro kandidatūrą, o prezidentas skiria, tai turi būti veikiama taip, kad tas ministras būtų paskirtas ir kad jo būtų ieškoma“, – kalbėjo V. Sinkevičius.
„Šiuo atveju, turėtų būti vadovaujamasi ne asmeninėmis ambicijomis, politiniais įsižeidimais ar politinės kovos tikslais, o visuomenės ir valstybės interesais. Tad turi būti elgiamasi taip, kad būtų suformuota visa Vyriausybė“, – pabrėžė Konstitucijos ekspertas.
ELTA primena, kad, trečiadienį prezidentei D. Grybauskaitei atmetus premjero S. Skvernelio į aplinkos ministres siūlytos „socialdarbietės“ Irmos Gudžiūnaitės kandidatūrą, premjeras pareiškė, kad daugiau kandidatų į Aplinkos ministerijos vadovo postą nebeteiks. Šį precedento neturintį sumanymą išprovokavo, pasak S. Skvernelio, tai, kad dėl I. Gudžiūnaitės kandidatūros su prezidente jau buvo anksčiau sutarta.
Prezidentūra ketvirtadienį pareiškė, kad prezidentė S. Skverneliui nedavė jokių pažadų, jog I. Gudžiūnaitės kandidatūrai bus pritarta. Prezidentės spaudos tarnyba pabrėžė, kad D. Grybauskaitės sprendimą lėmė tai, kad susitikime I. Gudžiūnaitė nepademonstravo vadovavimui aplinkos apsaugos sektoriui reikiamų žinių.
„Prezidentės apsisprendimą nulėmė tai, kad kandidatė neturi reikiamos dalykinės patirties ir susitikime nepademonstravo vadovavimui aplinkos apsaugos sektoriui reikiamų žinių ir kompetencijos“, – ketvirtadienį Eltai atsiųstame pranešime rašė D. Grybauskaitės spaudos tarnyba.
Nespėjo LR Konstitucijos ir Lietuvos valstybingumo gerbėjai lengviau atsikvėpti po to, kai Seimui nepavyko atmesti Prezidentės veto, uždraudusio žeminti kartelę dėl referendumo, valstiečių darbštuoliai vėl įsikinkė į arklą, kad iš kitos pusės išakėtų svarbiausią Lietuvos valstybingumo priebėgą…
Jei iki šiol jie mėgino akėti vieną straipsnį, kuriame kalbama apie LR pilietybę, tai dabar užsimojo aparti visą skirsnį. Ir net ne vieną skirsnį.
Dar vasarą Seimo pirmininkas pademonstravo neregėtą nuovoką, susitikime su Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovais pripažinęs, kad Prezidentės veto dėl pataisų, kuriomis nužeminama referendumo kartelė pilietybės įstatymo keitimui, turi pagrindo, ir Seimas veto gali neatmesti. O žurnalistams V. Pranckietis suteikė vilties, kad vis tiek kokias nors pataisas Seimas sugalvos: „Turbūt nėra neteisingas tas veto – dėl to, kad išskirtas vienas straipsnis yra, tai galbūt dar bandysime kokių kitokių variantų daryti“.
Išties, galime pasidžiaugti, kad kartais mūsų išrinktieji ir girdi, ir mato, ir mokosi iš klaidų bei Prezidentūros pastabų.
Šį kartą jie išgirdo Prezidentės patarėjos Rasos Svetikaitės paaiškinimą, kad Referendumo įstatyme nustačius lengvesnę pakeitimo tvarką tik vienam Konstitucijos pirmojo skirsnio straipsniui, „būtų sukuriamas precedentas ateityje selektyviai keisti kurio nors kito fundamentalias, nekvestionuojamas vertybes įtvirtinančio Konstitucijos straipsnio nuostatas“.
Maža to, Konstitucijos artojai išgirdo, jog surengus referendumą vadovaujantis abejotinomis pakeisto įstatymo nuostatomis, vėliau gali būti anuliuoti jo rezultatai. O tai jau visai baisu. Todėl pasigėrėtinai vikriai yra teikiamas naujas pataisų variantas. Dabar siūloma taisyti net du skirsnius, pirmąjį ir keturioliktąjį.
Šiuo metu Konstitucijos pirmojo ir keturioliktojo skirsnio straipsnius referendumu pakeisti gali daugiau kaip pusė visų balso teisę turinčių piliečių. Seimūnų stumiamomis pataisomis siūloma nustatyti, kad sprendimas dėl aukštesnę apsaugą turinčių Konstitucijos pirmo bei keturiolikto skirsnių pataisų priimamas, jeigu referendume tam pritaria ne mažiau kaip du penktadaliai rinkimų teisę turinčių piliečių!
Keistas pasirinkimas…Kodėl tenkinamasi dviem penktadaliais? Galėjo taip nesikuklinti, ir „nuleisti” kartelę, pavyzdžiui, iki vieno penktadalio… Beje, kandesni interneto komentatoriai siūlė dar paprastesnį variantą, jog užtektų keturių balsų: premjero, Seimo pirmininko bei dviejų Seimo komiteto pirmininkų (skaitytojai, aišku, numano, kokių…).
Tiesa, Konstitucijos artojai maloningai palieka galioti seną tvarką dėl nuostatos „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ ir dėl nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas: jos gali būti pakeistos tik trimis ketvirtadaliais balso teisę turinčių piliečių.
Neprisimenu, kas, bet „kažkas” suskaičiavo, kad rinkimų teisę Lietuvoje turi maždaug 2,5 mln. piliečių, tad pusė būtų 1,25 mln. rinkėjų, du penktadaliai – milijonas rinkėjų.
Matematika, deja, šlubuoja: kaip skelbia https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?eventId=155179, 2017 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 510,4 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus ir jie sudarė 17,9 proc. visų šalies gyventojų. Vadinasi, rinkėjų turime dar mažiau, nei 2,5 milijono, nes, atrodo, visi sutariame, kad mūsų – jau toli gražu nebe trys milijonai, ir iš to likučio dar reikia atmesti balso teisės neturinčius vaikus. Tad likimas tos Lietuvos, kurią, kaip ir jos Konstituciją, kūrė daugiau kaip trys milijonai piliečių, šiandien kažkieno keistu įgeidžiu būtų atiduotas spręsti mažiau kaip vienam milijonui balsuotojų.
Tik pagalvokite: referendumo kartelė žeminama dėl skirsnio, kuriuo aptariama mūsų valstybė (I skirsnis: LIETUVOS VALSTYBĖ), ir dėl paties Konstitucijos keitimo skirsnio (XIV skirsnis: KONSTITUCIJOS KEITIMAS). Kitaip sakant, užsimota griauti pačius valstybės pamatus arba, kaip išsireiškė Prezidentės patarėja, „fundamentalias, nekvestionuojamas vertybes“ įtvirtinančias Konstitucijos nuostatas. Bet užtat neliečiami tokie skirsniai, kaip, pvz. IV skirsnis; TAUTOS ŪKIS IR DARBAS, V skirsnis: SEIMAS, IX skirsnis: TEISMAS ir kiti, kuriais iš esmės, tik detalizuojama tai, kas apibrėžta ir įtvirtinta I ir XIV skirsniuose.
Štai ir išlenda keisti prioritetai: kaip kalbama apie valstybę, Konstituciją – keiskite, jei norite, palengvinsime, kad nepervargtumėte besistengdami, bet jau mūsų, brangiųjų, Seimo ar Vyriausybės, ar visokių ūkių ūkelių – neee, nelieskite! Kartelė liks kaip ir buvusi – aukštai. Aukščiau, nei du penktadaliai balsuotojų.
Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke po susitikimo su Seimo pirmininku pasidalino viltimi, kad aukščiausi valstybės vadovai agituos aiškindami, ką reiškia pilietybės išsaugojimas ir kad Lietuvai reikalingi piliečiai. Tik nepatikslino, ką turėtų agituoti? Lietuvoje gyvenančiuosius, ar iš jos išvykusius?
Mūsų, Lietuvoje gyvenančių, agituoti nė nereikia. Mes gal net geriau už aukščiausius valstybės vadovus žinome, ką reiškia pilietybės išsaugojimas, žinome, kad Lietuvai reikalingi piliečiai, tikri, mokantys mokesčius (iš kurių bus finansuojamas referendumas, o tai apie 2 – 2,5 milijono eurų), dirbantys čia, statantys namus, tiltus ir visa, ant ko stovi valstybė. Ir kaip tik dėl to niekur nevažiuojame, mėginame kurti savo ir savo vaikų gyvenimą čia, Lietuvoje, nors daugelio mūsų gyvenimo sąlygos nepalyginamai blogesnės, negu valstybės vadovų…
Tad jeigu ir reikia ką agituoti, tai pirmiausia ponią Henkę su visa jos PLB, kad pagaliau su(si)prastų, jog Lietuvai išties labai labai reikalingi jos piliečiai! Žmonės, bet ne jų dokumentai.
O jei išvykėliai neva negali jausti ryšio su Tėvyne be popierėlio, panašiai, kaip vaikščioti dar nemokąs kūdikis bijo žengti, neįsikibęs nors į vieną motinos pirštą, – tai tegu kreipiasi į poną vyriausiąjį valstietį R. Karbauskį, kad jis atgaivintų savo atmintį ir įteisintų Lietuvio paso projektą, kurį jis įregistravo Seime 2017 rugpjūčio 8 d. Būtent jis, projekto autorius, anuomet užtikrino, kad Lietuvio pasas yra kaip tik tas dokumentas, kuris puikiai padeda išsaugoti kitos šalies pilietybę priėmusio lietuvio ryšį su Tėvyne, tik nesuteikia teisės, negyvenant tėvynėje, balsuoti, rinkti, lemti šalies ateitį.
Kodėl dabar R. Karbauskis nebeprisimena to projekto? Neribota valdžia atmintį atbukino?
Pavojingas simptomas, nes ilgiau pasėdėjęs Seime, jis gali nebeprisiminti, kur, kurioj šaly plyti tūkstančiai hektarų jam priklausančių arimų… Juk arti juos, o ne Konstituciją – tikrasis garbingas, prigimtinis valstiečio užsiėmimas.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai vetavo referendumo pataisų įstatymą ir ragina valdančiuosius pasitikėti žmonėmis ir nešvaistyti tuščiai laiko ieškant dirbtinių palengvinimų siekiant įgyvendinti referendumą dėl dvigubos pilietybės.
Prezidentė tvirtina palaikanti dvigubos pilietybės suteikimo išplėtimą ir kviečia lietuvius visame pasaulyje susitelkti įteisinant šią galimybę konstituciniu, teisiniu abejonių nekeliančiu keliu.
„Emigracija palietė kiekvieną Lietuvos šeimą, tikrai esame pribrendę išplėsti dvigubos pilietybės įgijimo galimybes. Kelias aiškus – Konstitucijos pakeitimas Tautos referendume daugumos piliečių valia. Nešvaistykime laiko tuščiai ieškodami dirbtinių palengvinimų referendumui, o jau dabar telkime žmones referendumo sėkmei“, – teigė prezidentė.
Prezidentės nuomone, valdančiųjų siūlymas specialiai referendumui sumažinti sprendimui priimti reikalingų balsų kartelę nuo 1,25 mln. iki 840 tūkst. kelia abejonių dėl atitikties Konstitucijai ir todėl yra labai rizikingas.
Prezidentūra tvirtina, kad neteisės pagrindu teisė neatsiranda, o pagal Konstitucijos viršenybės principą negalioja joks Konstitucijai prieštaraujantis įstatymas. Dėl to, tvirtina Prezidentūra, tikėtina, kad priimto įstatymo pagrindu organizuojamo referendumo rezultatai teismo bus pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais. Tokiu atveju dvigubos pilietybės galimybių išplėtimas nusikeltų neribotam laikui.
Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė, trečiadienį pranešdamas D. Grybauskaitės sprendimą, pabrėžė, kad valdančiųjų išsakyti ketinimai atmesti šalies vadovės veto gali nuvilti Lietuvos piliečius ir griautų jų pasitikėjimą valstybe.
M. Lingė akcentavo, kad jau dabar Seimo priimto įstatymo konstitucingumu abejoja parlamentarai.
„Tie patys valdantieji taip pat yra įregistravę ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą projektą, kuriame patys dėsto savo abejones dėl priimto įstatymo konstitucingumo. Tai matosi, kad tų abejonių kyla ir jiems patiems. Yra jaučiama ir matoma, kad priimtas įstatymas yra antikonstitucinis“, – trečiadienį žurnalistams kalbėjo M. Lingė.
Jis pabrėžė, kad pasekmės, suorganizavus Konstitucijai prieštaraujantį referendumą, būtų nepalankios Lietuvai.
Pasak Prezidentūros, pasiūlymas Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimą prilygintų paprasto įstatymo priėmimui. Tai sukurtų precedentą, kai svarbiausius valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus lemia ne daugumos, o tik trečdalio visų rinkėjų balsai.
Į tai atsižvelgdama šalies vadovė ragina atsisakyti antikonstitucinių gudrybių ir dėti aktyvias pastangas atsakingai ruošiantis referendumui, kurio rezultatai nekeltų jokių teisinių abejonių.
Pasak prezidentės, norint, kad referendumas įvyktų kartu su 2019 m. Prezidento rinkimais, būtina apsispręsti dėl Konstitucijos 12 straipsnio formuluotės, aktyviai imtis šviečiamosios kampanijos, kalbėtis su žmonėmis ir raginti juos ateiti balsuoti. Prezidentė pažymi, kad ypač svarbu raginti emigrantus, kuriems, pasak jos, šis klausimas yra aktualiausias.
Valdantieji neatmeta galimybės atmesti prezidentės veto. Seimo pirmininko pavaduotojas ir Darbo grupės dėl referendumo formuluotės vadovas Arvydas Nekrošius pabrėžė, kad, jei prezidentė vetuos Referendumo įstatymo pataisas, Seime bus bandoma vetuoti prezidentės sprendimą.
Seimas paskutinę pavasario sesijos dieną sumažino reikalavimų kartelę referendumui dėl Konstitucijos 12 straipsnio – dėl pilietybės.
Už tokį Referendumo įstatymo pakeitimą balsavo 67, prieš buvo 3, susilaikė 16 Seimo narių.
Veto antspaudas
Valdantieji politikai tikino, kad, norint surengti referendumą, jų siūlymui alternatyvų nėra. Politikai aiškino, kad nepriėmus pataisų sunku bus išsaugoti ir emigruojančius piliečius, ir pačią tautą. Pasak jų, pakeitus Referendumo įstatymą tam, kad sprendimas dėl dvigubos pilietybės būtų priimtas, reikėtų kur kas mažiau rinkimuose dalyvaujančių piliečių.
Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) pritaria diskusijas sukėlusiai valdančiųjų politikų iniciatyvai nuleisti kartelę referendumui. Pasak jų, tik su valdančiųjų iniciatyva pakeistu referendumo įstatymu galima tikėtis sėkmės referendume sprendžiant dvigubos pilietybės klausimą.
Referendumą dėl dvigubos pilietybės siūloma surengti kitų metų gegužės 12 ir 26 dienomis, per pirmąją ir antrąjį Prezidento rinkimų turus.
