Konstitucija

Politinės intrigosSkaitomiausios

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Valstybės dienos šventės paskatino diskusijas apie monarchijos atkūrimo galimybes Lietuvoje. Ta proga liepos 11 d. Trakų pilies Didžiojoje menėje vyks monarchijos įvedimo 1918 m. 100-ųjų metinių minėjimas, kuriame dalyvauja ir Wilhelmo von Uracho vaikaitis, princas Inigo von Urachas. Siūlome žurnalisto Česlovo IŠKAUSKO straipsnį, paskelbtą žurnalo „Apžvalga” gegužės-birželio numeryje ir autoriaus žurnalistiniame tinklaraštyje www.iskauskas.lt„.

Apie valstybės valdymo formas diskutuojama nuo Platono ir Aristotelio laikų. Šiandien vadovėliai priskaičiuoja apie 40 valdymo tipų – nuo anarchijos iki etnokratijos. Dažnai jie susipynę, vieni iš kitų perėmę gerąsias ir blogąsias savybes, įvairiais atstumais nutolę nuo idealios demokratijos modelio. Dabar vien tik monarchiją – paveldimą ir renkamą, konstitucinę ir absoliutinę – yra pasirinkę apie 30 pasaulio valstybių.

Pagal pirmąjį Lietuvos Konstitucijos straipsnį mūsų valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Bet ginčijamasi, koks vyrauja valdymo tipas. Teisininkai sutaria, kad esame pusiau prezidentinė valstybė, o tiksliau – parlamentinė ir prezidentinė. Kovo mėnesį apie demokratijos užuomazgas, valdymo formas LDK ir Abiejų Tautų Respublikoje, karalystės paveldą bei istorinę patirtį nagrinėjo Adolfo Damušio demokratijos studijų centro suburti diskusijos dalyviai.

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, demokratinės šalys seniai atsiribojusios nuo autokratinės sistemos. Ši takoskyra eina kažkur ryčiau nuo Lietuvos. Kovo 18 d. prezidento rinkimuose Rusija patvirtino, kad V. Putino režimas turi stabilių autokratinių bruožų, paveldėtų tiek iš carinės, tiek iš bolševikinės-stalininės valstybės, sutvirtintų komunistinės sovietinės sistemos. Lengva pasakyti, kad mums nepakeliui su tokia valdymo sistema, nes autokratija, kaip ir diktatūra, keičia savo formas ir gali atsirasti „lygioje vietoje“ – netgi demokratiniu principu veikiančiose valdžios institucijose.

Istoriniai monarchijos išbandymai Lietuvai

Senosios Lietuvos valdymo formą apibrėžti sunku. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas tvirtino, kad daug klasikinių valstybių, kaip Romos, Frankų imperijos, anglo-skandinavų Knuto Didžioji Šiaurės jūros imperija arba mongolų chano Timūro-Tamerlano imperija, nors ir buvo nukariavusios didžiules teritorijas, žlugdavo iškart po jas sukūrusių valdovų mirties. Po karaliaus Mindaugo nužudymo 1263 metais atrodė, kad Lietuva taip pat išnyks iš pasaulio žemėlapio dėl kunigaikščių tarpusavio kivirčų.

Bet kodėl LDK per kelis dešimtmečius išaugo iki didžiulės valstybės? Gediminaičių dinastija ne tik sustiprino lietuvių kilmės politinį elitą, bet ir – nesant stipraus konkurento – išplėtė savo karinę monarchiją „nuo jūros iki jūros“, prieš keletą metų tvirtino R. Petrauskas LRT laidoje „Mokslo ekspresas“. Sėkmingas Gediminaičių valdymo mechanizmas, kai vietinis elitas remiasi paveldimumu ir neįvedinėja jokių naujovių (tik Vytauto Didžiojo atvežtiems totoriams buvo suteiktos gana plačios privilegijos, pavyzdžiui, imti duokles ir užimti aukštas pareigas kunigaikščio tarnyboje), leido atsispirti rusiškai invazijai ir klestėti keletą šimtmečių iki pat ATR laikų.

Paveldimąją monarchiją pakeitė kita forma, kai 1569 m. buvo sudaryta Liublino unija ir susidarė Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federacinė aristokratinė monarchija, nustojusi egzistuoti 1791 m. gegužės 3 d. priėmus Lenkijos ir Lietuvos konstituciją.

Wikipedia aiškina, kad Liublino unijos akte, kuriuo sukurta ši dualistinė valstybė, jos pavadinimas nėra nurodytas. Vėliau susiklostęs oficialus valstybės pavadinimas buvo Królestwo Polskie i Wielkie Księstwo Litewskie, t. y. Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Valstybės gyventojai valstybę paprastai vadino „Žečpospolita“ (Rzeczpospolita). Lenkiškas terminas Rzeczpospolita yra tiesioginis lotyniško Rei Publicae („viešasis reikalas“) vertimas, dėl to į lietuvių kalbą dažnai verčiamas kaip „Respublika“. Lenkijos karalystę gyventojai dažniausiai vadino „Karūna“ (Korona), o Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – Lietuva, kartais – Didžiąja Kunigaikštyste. Užsieniečiai šią valstybę paprastai vadino tiesiog Lenkija. Taigi, dažnai Lietuvos vardo net neminint…

Nors XVI-XVII a. tai buvo viena didžiausių ir daugiausia gyventojų turėjusių Europos valstybių, iki ATR iširimo ir trečiojo padalijimo Lietuvos padėtis joje buvo diskriminacinė. ATR turėjo savo Seimą – Senato ir Atstovų rūmus, bet sprendimų galią turėjo monarchas, renkamas Varšuvos elekciniame susirinkime. Jo įgaliojimai irgi buvo ribojami, tačiau, XVII a. įsigalėjus monarchijai, abiejų Seimų vaidmuo tapo simbolinis.

Carinės okupacijos laikais Lietuvą per savo vietininkus valdė caras. Ji įėjo į Rusijos imperijos Vakarų guberniją. Apie kokią nors savarankiško valdymo formą nedera net kalbėti. XIX a. pradžios sumaišty Baltijos šalys pasinaudojo suirute Rytuose ir Vakaruose ir paskelbė nepriklausomą respubliką. Tai kartu buvo ir valstybės atkūrimas, kurio 100-metį švenčiame. Apsupta įvairių priešų, plėšančių valstybę į gabalus, respublika bandė žengti vakarietiškos demokratijos keliu.

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Demokratija ir yra tokia valdymo forma, kai visi valstybės gyventojai gali išsakyti savo nuomonę, kaip reikia valdyti šalį, ir dalyvauti tame valdyme. Nuo 1918 m. buvo visko: anarchijos, diktatūros, autokratijos, demokratijos klestėjimo, okupacijos siautėjimo… Suirutės laikais, kai Lietuvai iš tiesų buvo sunku, išryškėjo balsai tų, kurie kvietė atkurti monarchiją, t.y. karalystę.

Trečiasis Lietuvos karalius – vėl ant slenksčio

Prieš penkerius metus DELFI portale rašiau, kad mūsų šalyje egzistuoja Lietuvos karalystės rūmai (LKR). Rekvizituose galima rasti net jų adresą, telefoną, nuorodą Lietuvos monarchistų judėjimo (LMJ) svetainėje ir šios asociacijos prie Vilniaus miesto savivaldybės vadovo – LKR senato maršalo Stanislovo Švedarausko pavardę. Tiesa, šiuo metu svetainė nerodo gyvybės ženklų.

LKR buvo įkurti prieš kokius septynerius metus, o 2012 m. lapkritį Vokietijos ambasados Vilniuje ir šios nevyriausybinės organizacijos pastangomis buvo surengtas kunigaikščio Inigo von Uracho – Uracho hercogo Viurtembergo grafo Frydricho Wilhelmo von Uracho anūko – antrasis vizitas Lietuvoje. Vizitas praėjo gana pompastiškai, ir LKR su „šimto dienų valdovo“ palikuonimi Signatarų namuose pasirašė pretendento į Lietuvos Karalystės sostą sutartį. Nuo pirmojo apsilankymo Lietuvoje 2009 m. save vadinantis Mindaugu III laikraščiui „Ūkininko patarėjas“ sakė, kad jis čia jau daug investavęs į nekilnojamąjį turtą, ir teigė kuriąs socialinį-kultūrinį Karaliaus Mindaugo institutą, koks, pavyzdžiui, Lietuvių kultūros fondo pagrindu nuo 1950 m. veikia Australijoje. Dabar apie tokios instituto egzistavimą jokios informacijos neaptikau. Anksčiau naujo karaliaus rezidencija buvo pasirinkti Verkių rūmai, o per antrąjį vizitą sakęs, kad gal tiktų ir Valdovų rūmai…

Kvietimas į susitikimą su Inigo von Urachu ir princese Danielle von Urach Trakų pilies Didžiojoje menėje 2018 metų liepos 11 dieną.

Dar kartą Lietuvoje Inigo von Urachas apsilankė visai neseniai – šių metų kovo pradžioje, kai Lietuva pažymėjo Kovo 11-osios 28-ąsias metines. LTV laidoje „Dėmesio centre“ jo pretenzijos į valstybės karūną buvo ne tokios kategoriškos, o ir savo misiją mūsų šalyje jis apibūdino nuosaikiau: čia norįs įkurti labdaros organizaciją, kuri būtų skirta remti „nereikalingiems, į šiukšlyną išmetamiems kūdikiams“. Neatsisakydamas vilčių tapti monarchu aukštas svečias pabrėžė, kad monarchija valstybei yra pigiau, negu, pavyzdžiui, prezidento institucija ar parlamentas. Anot jo, politikai, tapę valstybių vadovais, stengiasi tapti turtingais, yra daug pavyzdžių, kad net po savo kadencijos, kaip antai Rusijos „Rosneft“ koncerno valdybos nariu tapęs G. Schroederis, neatsisako turtinių ir įtakos ambicijų.

Monarchija – 113 dienų…

Priminsiu, kad baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvai grėsė vienokia ar kitokia aneksija. Tad buvo manyta, kad karalystės paskelbimas apsaugotų šalį nuo pavojaus visiems laikams atitekti Vokietijai, kuri nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ėmė reikšti pretenzijas į Lietuvą. Antraip, vokiečiams pralaimėjus karą, vėl tektų pakliūti į Rusijos nagus. Vokiečius keitė bolševikai, šiuos – lenkų okupantai. Šiuo nepaprastai sunkiu Lietuvai metu Lietuvos taryba 1917 m. gruodžio 8 d. priėmė rezoliuciją, kuri numatė, jog „būsimajai Lietuvos valstybei [labiausiai] tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija, valdoma demokratiškai parlamentiniu būdu, su katalikų dinastu“. Vokietijos reichstago katalikų frakcijos narys Matthias Erzbergeris Berlyne viešėjusiems Šveicarijos lietuvių atstovams rekomendavo rinkti Viurtembergo grafą, kuris turėjo giminystės ryšių su Biržų ir Dubingių Radvilų atšaka, valdžiusia Šiaurės ir Rytų Lietuvos žemes nuo XV a. iki 1811 m., kai Biržų pilį nupirko ir perstatė grafas Juozas Tiškevičius. 1918 m. Lietuva pradėjo slaptas derybas su pretendentu.

Jau liepos 11 d. Valstybės taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, o už vokiečių karaliaus kvietimą iš 13 tarybos narių balsavo 8. Bet W. von Urachas, šiek tiek pramokęs lietuvių kalbos, nespėjo susikrauti net lagaminų. Vokietijai nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės ir Lietuvoje kilus nepasitenkinimui Valstybės tarybos sprendimu, naujasis karalius nedrįso atvykti į Lietuvą. Bet karą pralaimėjusioje Vokietijoje nuvilnijo revoliucija. Berlynas spalio 20-ąją vis dėl to pripažino nepriklausomą Lietuvą, o Valstybės taryba lapkričio 2-ąją atšaukė ankstesnį sprendimą, ir tą dieną priimtoje laikinojoje Konstitucijoje numatė šį klausimą deleguoti Steigiamajam Seimui. Tačiau šis buvo išrinktas tik po pusantrų metų – 1920-ųjų balandžio 14-15 d. ir per 29 mėnesius trukusią ypač aktyvią veiklą, ko gero, taip ir nerado laiko patvirtinti tarybos sprendimo. Kitaip sakant, Mindaugas II Lietuvos karaliumi „už akių“ teišbuvo 113 dienų… Jis mirė 1928 m. kovą Rapale, palikęs savo anūkui, kaip sakė Inigo von Urachas Vilniuje, visus monarcho priesakus…

Kas pakeis demokratiją?

Kol kas Lietuvoje veši utopinės idėjos – turėti savo antrąjį ar trečiąjį monarchą – nedrąsūs želmenys. Šios svajonės sustiprėja tuomet, kai rinkėjai pajunta čaižius paperkamojo parlamentarizmo kirčius, rekordiškai krinta Seimo reitingai, kai ateina ekonominiai kataklizmai ar šalies vadovas daro sunkiai suvokiamus viražus. Diskusijos, ar neverta atkurti monarchiją, taip pat plūsteli, artėjant istorinėms datoms.

Taigi, šiandien Lietuva vėl turi atsarginį karalių. Per pirmąją savo viešnagę 2009 m. monarchijos šalininkų viltis atgaivinęs ir Lietuvoje viešėjęs 55-rių metų Inigo von Urachas (jis gimė 1962 m. balandžio 12 d. Bavarijoje ) „Ūkininko patarėjui“ sakė: „Visą gyvenimą ruošiausi tarnauti Lietuvos žmonėms ir būti savo senelio įpėdiniu. Jei lietuviai kada nors panorės atgaivinti monarchiją ir jiems reikės mano žinių ir patirties, esu pasirengęs priimti šią garbę kaip ir mano senelis. Tačiau tai yra ne mano, o Lietuvos žmonių sprendimas.“

Bet paklauskime savęs: ar dabartinė valdymo forma mums nebetinka? Gal lietuviai išsiilgo vokiškos tvarkos ar stiprios rankos? Gal ilgisi XX a. diktatorių valdymo metodų? Pasaulis nieko naujo neišgalvojo, tad demokratija yra laikmečio neišvengiamybė, ir ji yra universali bei šiuo metu Lietuvai labiausiai tinkanti valdymo forma.

2018.07.08; 18:14

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Filosofas Alvydas Jokubaitis neseniai pasidalino prasta žinia: per pastaruosius 28 metus lietuviai pasirodė kaip mažiausiai mąstantys visoje Europoje.

Numanau, kad daug kam ši žinia nepatiks, bet faktai – iškalbingi. Emocijomis kurstomas neišmanymas, atviras nenoras įsiklausyti į žinių ir proto kalbą vis dažniau ima viršų nelygioje kovoje su logiškais argumentais, pagaliau, su teise ir įstatymais.

Ryškus to pavyzdys – neseniai per LRT nuaidėjęs Edmundo Jakilaičio „Forumas“, skirtas referendumui dėl dvigubos pilietybės.

Pristatydamas savo laidą visuomenei, kažkada E.Jakilaitis rašė: „LRT forumas – vieta, kur diskutuojami būsimi svarbiausi krašto ekonomikai sprendimai, ieškomos jų alternatyvos, o galbūt ir priimami krašto ateitį lemsiantys sprendimai./…/ Auditorija studijoje – įvairių aukštųjų mokyklų studentai bei profesūra, interesų grupių atstovai, kurie taip pat gali užduoti klausimus“.

Tačiau aptariamas forumas su žadamuoju bendra turėjo mažai: tema išties buvo aktuali, tačiau dalyvių sąstatas parinktas itin tendencingai, todėl apie pilnavertę diskusiją galima buvo tik pasvajoti. Iš šešių dalyvių penki vienareikšmiškai pasisakė „už“ dvigubą pilietybę, ir jų nuomonė įvairavo tik dėl kai kurių procedūrinių niuansų.

Nebuvo pakviestas nė vienas atstovas tos „interesų grupės“, kuri aiškiai ir nuosekliai pasisako „prieš“ dvigubos pilietybės statuso išplėtimą visiems, emigravusiems iš Lietuvos po 1991-jų metų ir priėmusiems kitos šalies pilietybę.

Ir buvo tik vienas juristas, Konstitucinės teisės žinovas, profesorius Vytautas Sinkevičius, kuris mėgino stabdyti į referendumą šuoliuojančius raitelius, primindamas būtinybę atsižvelgti į valstybės saugumo poreikius ir į galimas pasekmes, kurios gali ištikti mūsų valstybę po neapgalvotų sprendimų… ir kurio tačiau nė vienas nesiklausė ir neišgirdo. 

Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Slaptai.lt nuotr.

O ką pamatė, ką išgirdome žiūrovai, klausytojai? Ogi tą, kad nė vienam iš penkių referendumo entuziastų taip ir neparūpo, kas bus su Lietuva, jei referendumas pritars stumiamai plačiai daugiapilietystei? Kaip gyvens tie Lietuvos piliečiai, kurie niekur neišvažiavo iš Lietuvos, išvažiavę pilietybės neatsisakė ar, pasiblaškę po pasaulį, visgi grįžo į gimtinę, į tą „prigimtinės“ pilietybės šalį. Gal, atvėrus pilietybės vartus to reikalaujantiems, „ištikimieji“ savo šalyje gali pasijusti dar nesaugesni?

Pagaliau, kaip jie, Lietuvos neišsižadantys piliečiai jausis, jei jų ištikimybė tautai, tėvų žemei ir pareigai bus nuvertinta iki paprasto popierėlio, kaišiojamo kiekvienam, kas jo užsimano daiktams kelionės krepšyje pridengti, kad nesudulkėtų?

Gal aš perdedu? Bet taip jau atsitiko, kad tik profesorius Sinkevičius argumentais galėjo pagrįsti poziciją, KODĖL pavojinga nuvertinti teisę ir garbę būti ir likti Lietuvos piliečiu. O likusieji penki laidos dalyviai net ir laidos vedėjo klausiami, taip ir nepajėgė suformuluoti, kodėl priimantiems kitos šalies pilietybę reikalinga dar ir Lietuvos pilietybė. Tik kartojo kaip užkeikimą, kad pilietybė – „prigimtinė“, ir kad niekas (? – J.L.) neturįs teisės jos atimti.

Lyg pilietybė būtų kažkas panašaus į uodegos rudimentą, su kuriuo gimstama, kuris šiaip lyg ir nereikalingas, ypač jau išlipus iš medžio, bet-o-vis dėlto-tačiau netekti gaila: o gal dar prireiks?

Deja, nebuvo suteikta galimybė pasisakyti antrai pusei, tiems, kuriems pilietybė anaiptol ne mistinė prigimtinė duotybė, o Konstitucijoje užtvirtintas susitarimas ir abipusis įsipareigojimas tarp valstybės ir jos piliečio, apibrėžiant pareigas ir teises, ir kuris netenka prasmės, turinio, jei valstybės nėra. Ar todėl, kad valstybė dar nesukurta, ar todėl, kad ją okupavo kita galybė, kita valstybė…

Niekais nuėjo ir laidos vedėjo pastangos ištraukti iš dvigubos pilietybės entuziastų atsakymą į klausimą, kaip jie įsivaizduoja dvigubas „dvigubo piliečio“ pareigas.

Susidarė įspūdis, kad laidos dalyviai nebesupranta žodžio „pareiga“ reikšmės, nes arba dangstėsi begaline emigrantų meile Lietuvai, kuri, netekus pilietybės, kažkodėl subliūkšta ir nuvysta, arba vapėjo kažką nerišliai apie galimą karinę tarnybą, arba kalbą nusukdavo į šalį ir skubindavosi išskaičiuoti teises, kuriomis praturtėtų dvigubos pilietybės turėtojai.

Ypač lengvabūdiškai, aplenkdama pareigas, tiesiai prie teisių šokinėjo Seimo narė liberalė A. Armonaitė, patvirtindama įtarimus, kad jos supratimo laukas apie piliečių teises ir įsipareigojimus yra smarkiai susiaurėjęs iki užkeikimų apie visų teisę į visas teises, be jokių pareigų.

Dar vienas šokis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Beje, apie liepsningą meilę, kuri užgesta, netekus pilietybės… Kuo skiriasi šiandieniniai emigrantai nuo anų, taip vadinamųjų dipukų ar nuo tūkstančių tremtinių, nuo politinių kalinių, partizanų, kuriems pilietybės problema, pilietybės ir net pačios valstybės praradimas netrukdė mylėti Lietuvą ir realiai aukotis vardan jos, ne vien kalbėti apie meilę?

Atsakysiu: skiriasi supratimo, akiračio, kultūros skurdumu.

Šiandieniniams emigrantams Lietuva, sprendžiant iš jų pagieža persunktų atsiliepimų, – tai jos valdžia, ne visada protinga, ne visada dora, betgi kurią išrinko arba tie patys emigruojantieji, arba jų tėvai, giminės, kaimynai… O ne Lietuvos upės ir ežerai, pievos, miškai ir piliakalniai, ne nuostabi, tūkstantmečius savyje išsaugojusi kalba, sudėtinga, dramatiška istorija ir tai nykstanti, tai vėl atgyjanti tauta… Todėl, reikalaudami palikti jiems pilietybę, emigrantai sąmoningai ar nesąmoningai suveda sąskaitas su valdžia, kuri „nesukūrė“ jiems Lietuvoje pakenčiamo gyvenimo.

Apakinti savojo egoizmo ir ne mažiau egoistiškų liberalų ir visokio plauko liberaliuojančių politikų paskatų iš emigrantų problemų užsidirbti politinį kapitalą būsimiems rinkimams, šitie mūsų tautiečiai net nemėgina atsakyti į klausimą: o kas pasikeitė Lietuvoje ir ją supančiame pasaulyje, kad reikėtų ar vertėtų radikaliai keisti pilietybės įstatymą? Juk visi žinome (o laidoje tai kukliai mėgino priminti profesorius V. Sinkevičius), kad šitoks griežtas (beje, ne griežtesnis, nei JAV) pilietybės įstatymas buvo priimtas atsižvelgiant į jaunai valstybei labai nepalankias geopolitines ir ekonomines sąlygas, o paprasčiau kalbant – į artimesnių ir tolimesnių kaimynų agresyvumą ir gobšumą.

Tie kaimynai kur nors dingo? O gal rusai nebesvajoja atstatyti imperijos? Gal lenkai atsiprašė už visais atžvilgiais amoralią Želigovskio akciją? Gal radikalieji žydai nebevadina lietuvių žydšaudžių tauta, gal apsižiūrėjo, jog pirmieji kruvinąją sąskaitą, įsiteikdami okupantui ir išduodami mirčiai savo kaimynus (prisiminkime Rainius…), atidarė būtent žydai, o ne lietuviai? 

Šokis aukštyn galva. Slaptai.lt nuotr.

Deja. Pasikeitė tik pačių lietuvių statistika: jų vis mažėja Lietuvoje ir vis daugėja kituose kraštuose. Ir dėl to reikia keisti Konstituciją? Reikia dar labiau komplikuoti ir taip jau komplikuotą lietuvių gyvenimą Lietuvoje?

Atsiprašau emigrantų, kad aš nelieju ašarų dėl jūsų problemų, kurių tikriausiai irgi netrūksta. Bet juk ne aš, o jūs patys renkatės savo kelią su visomis jo problemomis.

O aš galvoju apie Lietuvos lietuvius ir jų lūkesčius todėl, kad turime valdžią, kuri mūsų, Lietuvos lietuvių, lūkesčius nuolat išduoda. Tai – vardan draugystės su lenkais ir Lenkija, tai dėl, matyt, realiai prigimtinio vasališko instinkto, verčiančio žūt būt įtikti ponams iš Briuselio, tai, pagaliau, vardan parodomosios, dirbtinės  piliečių skaičiaus statistikos, kad aplinkinės šalys nesijuoktų iš valdžios, nuo kurios svetur masiškai neša muilą jos piliečiai… Ir vis – mūsų, Lietuvos lietuvių sąskaita.

Filosofas nerimastauja dėl to, kad, jo nuomone, „laisvo mąstymo laikas Lietuvoje baigėsi“ (A. Jokubaitis). O mane, kaip ir kiekvieną Eurovizijos dar neužtrankytais smegenimis lietuvį, kankina nuojauta, kad Lietuvoje baigiasi mąstymas kaip reiškinys.

Tai, deja, neišvengiama, nes sovietinė biurokratų, tarnautojų, specialistų ir specialistėlių karta į laisvą Lietuvą įžengė įtikinta, jog savarankiškai mąstyti pavojinga, o reformuota dabartinė mokykla jau išleido ne vieną kartą abiturientų, išdresiruotų vien  spėlioti atsakymus į  testų klausimus. Savarankiškas, kritiškas mąstymas, sprendžiant iš to, kaip ujamas profesorius Vytautas Radžvilas, laikomas nebe siektina dorybe, o trukdžiu globalios Lietuvos statybai. Todėl turim tai, ką matom, susidūrę su emigrantų siekiu atsisakant Lietuvos, neprarasti jos pilietybės: ant instinktų išvešėjęs emocijų okeanas ir vos apčiuopiami sveiko proto rudimentai.

Kas nusvers? Egoizmas – instinktas. Kaip, beje, ir savisauga. Kartais – netgi stipresni už protą…

Rinksis tauta: išlikti Lietuvoje ar ištirpti globaliame pasaulyje.

2018.05.21; 02:30

Gordijo mazgas

Š.m. gegužės 4 d. Prezidentas Donald Trump surengė NRA – Nacionalinės Ginklų Asociacijos konferenciją, kurioje padėkojo NRA vadovybei ir „Amerikos NRA patriotams amerikiečiams”. Po to pradėjo kalbą, dar kartą patvirtindamas, kad prigimtinės žmonių teisės yra kilusios iš Dievo.

Prezidentas Trump pasakė: „Šie žmonės, esantys salėje, niekada neatsisakė savo laisvių. Jūs niekada nenustojote kovoti už mūsų Konstituciją„.

Jis kalbėjo apie NRA narių vykdomą įsipareigojimą kovoti už „mūsų šventąsias teises, kurias mums suteikė Dievas„.

Jis pasakė: „Jūsų antrosios pataisos teisės … niekada nebus apribotos tol, kol aš esu prezidentas. … Mes tikime, kad mūsų laisvė yra mūsų Kūrėjo dovana, todėl jokia vyriausybė niekuomet negalės jos atimti„.

Trumpas pabrėžė savo meilę šaliai, sakydamas: „Mes didžiuojamės istorija ir pagarba mūsų paveldui. Mes priglaudžiame savo ranką prie širdies, patvirtindami šį savo įsitikinimą, ir visi mes išdidžiai pasisakome už nacionalinį himną„.

Susirinkusi minia skandavo: „USA !, USA !, USA !” ir sugiedojo himną.

Prezidentas Trump pakartojo trečiojo JAV prezidento Thom Jefferson parašytos JAV Nepriklausomybės deklaracijos nuostatos žodžius: „Mes laikomės šių, savaime suprantamų tiesų, skelbiančių, jog Kūrėjas visus žmones sukūrė lygiaverčiais ir apdovanojo neatimamomis teisėmis„.

Plačiau + video žr.: http://www.breitbart.com/2nd-amendment/2018/05/04/president-trump-nra-convention/?utm_source=newsletter&utm_medium=email&utm_term=daily&utm_content=links&utm_campaign=20180504

2018.05.08; 03:30

Aktualijos

Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis nuo apkaltos Prezidentei atsitraukia, tačiau neatsisako idėjos Seime tirti pastarąją savaitę paviešintus Prezidentės susirašinėjimus su buvusiu liberalų lyderiu Eligijumi Masiuliu.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

R. Karbauskis mano, kad nusikalstama būtų netirti paviešinto Prezidentės susirašinėjimo fakto, kurį politikas gretina su priežastimis, dėl kurių apkalta buvo suorganizuota Konstituciją pamynusiam Rolandui Paksui.

R. Karbauskio antradienį paskelbti pareiškimai, kad D. Grybauskaitės veiklą bus siekiama tirti, tačiau nuo pačios apkaltos idėjos Prezidentei yra atsitraukiama, pečiais trūkčioti privertė vieną iš Konstitucijos kūrėjų, Mykolo Romerio universiteto profesorių Vytautą Sinkevičių.

Jo nuomone, tokios R. Karbauskio kalbos rodo ne tik lakią politiko fantaziją, bet ir tai, kad yra bandoma, prisidengiant viešuoju interesu, daryti politinę įtaką Prezidentei.

Profesorius pabrėžia, kad parlamentinis tyrimas prezidentui negali būti savitikslis ir yra įmanomas tik tuo atveju, jei yra pagrindo manyti, kad dėl prezidento veiksmų yra galima apkalta. V. Sinkevičius pabrėžia, kad valdantiesiems neužtenka tiesiog turėti norą kažką ištirti. Profesorius primena, kad teisėsaugos institucijos labai aiškiai pasakė, jog paviešintame susirašinėjime nėra nieko, kas galėtų būti interpretuojama kaip Konstitucijos pažeidimas. Todėl Seimo nariai, pabrėžė Konstitucijos ekspertas, akivaizdžiai pažeis pagrindinį šalies įstatymą, jei visgi nuspręs imtis parlamentinio tyrimo.

„Pats parlamentinis tyrimas negali būti savitikslis, nes Prezidento atžvilgiu tyrimą galima atlikti tik tada, kai yra pagrindo manyti, kad už prezidento veiksmus yra galima apkalta. Tik tada įmanomas tyrimas. Kadangi nėra pagrindo apkaltai, parlamentiniai tyrimai Prezidentės atžvilgiu negali būti atliekami“, – aiškino MRU profesorius.

Todėl, pasak V. Sinkevičiaus, „valstiečių“ iniciatyva yra akivaizdus Konstitucijos nepaisymas ir parlamentinių tyrimų institucijų naudojimas ne pagal Konstitucijoje nustatytą paskirtį, o siekiant politinių tikslų. Tad, aiškino profesorius, jeigu nesant pagrindo apkaltai visgi bus nuspręsta inicijuoti parlamentinį tyrimą, Konstitucijos ribos bus peržengtos.

„Jei Seimas nuspręstų pradėti Prezidentės veiksmų parlamentinį tyrimą, manau, kad Seimas pats pažeistų Konstituciją, nes jokie parlamentiniai tyrimai, kol nėra pagrindo apkaltai, Prezidentės atžvilgiu negalimi“, – apibendrino V. Sinkevičius.

„Taip Konstitucija draudžia elgtis. Vien frakcijos ar komiteto noro čia nepakanka. Tyrimui turi būti teisinis pagrindas“, – pažymėjo Konstitucijos ekspertas.

LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

V. Sinkevičius aiškino, kad pagal Konstituciją Seimas gali atlikti įvairius tyrimus ir sudaryti laikinąsias tyrimo komisijas, tačiau tai nereiškia, kad Seimas gali bet kada sudaryti bet kokią komisiją ir ištirti bet kokius Respublikos Prezidentės veiksmus.

„Prisiminkime, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas turi ypatingą statusą, nes jis gali būti pašalintas iš pareigų tik apkaltos proceso tvarka ir tik tada, kai tam yra Konstitucijoje numatytų pagrindų. O jie yra trys: už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą ir paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas“, – kalbėjo MRU profesorius.

Pasak profesoriaus, tai, kad „valstiečių“ lyderis nepaleidžia Konstitucijai prieštaraujančios idėjos rodo, kad siekiama tiesiog daryti politinį spaudimą Prezidentei.

„Kitaip tariant, tai yra noras tik prisidengiant viešuoju interesu daryti politinę įtaką Prezidentei, kai Konstitucija sudaryti tokių komisijų Seimui, nesant pagrindo apkaltai, tiesiog neleidžia“, – svarstė V. Sinkevičius ir pabrėžė, kad Seimas taip pat privalo paisyti to, ko reikalauja Konstitucija.

„Seimo nariai turėtų skaityti Konstituciją ir Konstitucinio Teismo nutarimus, kur Konstitucinis Teismas į visus šiuos klausimus jau yra atsakęs. Aš matau norą parodyti Prezidentei tariamą Seimo galią, užmirštant, kad Seimo galias riboja Konstitucija. Kitaip tariant, Seimas gali veikti tik pagal Konstituciją. O sudarydami norimą komisiją Seimo nariai tiesiog peržengtų nustatytas Seimo įgaliojimų ribas“, – apibendrino V. Sinkevičius.

Profesoriaus nuomone, šioje paviešintų laiškų istorijoje Prezidentė nepadarė nieko, dėl ko būtų galima kalbėti apie parlamentinius tyrimus ir apkaltas.

Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„Prezidentė paprašė Seimo nario, kuris palaikė glaudžius ryšius su verslo koncernu, perduoti, kad koncernas per jam priklausančią žiniasklaidą nesikištų į generalinio prokuroro kandidatūros parinkimą, kad į tai nesikištų ir koncerno valdomoje žiniasklaidoje dirbantis žurnalistas (Tomas Dapkus. – ELTA). Akivaizdu, kad Prezidentė nepažeidė nei Konstitucijos, nesulaužė priesaikos, nepadarė nusikaltimo, nepažeidė įstatymo. Čia nėra generalinio prokuroro kandidatūros derinimas su verslu, nėra nei Prezidentės ryšiai su verslu ar kišimasis į žiniasklaidą. Prezidentė tiesiog pasakė savo nuomonę ir paragino koncerną ir jo žurnalistus nesikišti į generalinio prokuroro paskyrimą“, – pabrėžė V. Sinkevičius. 

Pasak jo, reikia turėti lakią vaizduotę, kad galėtum kalbėti apie apkaltą D. Grybauskaitei ar paviešintų laiškų istoriją lyginti su priežastimis, dėl kurių buvo iš prezidento posto pašalintas R. Paksas.

„Lyginti D. Grybauskaitės ir R. Pakso istorijas nėra jokio pagrindo. Reikia turėti labai lakią fantaziją, kad galėtum šias dvi istorijas lyginti, inicijuoti tyrimus ir sakyti, kad už tai galima apkalta“, – apibendrino V. Sinkevičius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.09; 07:09

Politinės intrigosSkaitomiausios

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

Šiemet Lietuvos Respublikos Seimas ėmėsi keistokos iniciatyvos – pompastiškai ir egzaltuotai pažymėti Lenkijos Respublikos pirmosios konstitucijos paskelbimo dieną. Į renginį įsitraukė ne tik kai kurie Seimo nariai ir jo pirmininkas, vienas istorikas, bet ir, suprantama, kaimyninės Lenkijos atstovai. Kodėl gi šiems neįsitraukus, jei pagerbiama jų šalies pirmoji konstitucija.

Žiniasklaidoje akcentuotos šios konstitucijos teigiamybės, kartu atkakliai ir naiviai peršant mintį, jog tai esanti ir Lietuvos pirmoji konstitucija. Norėčiau oponuoti visam tam ir pabrėžti dalykus, kurie nesąmoningai ar iš vadinamojo politkorektiškumo yra nutylimi. Iš tikrųjų tai buvo vienas reakcingiausių to laikotarpio dokumentų Europoje, kurio bene pagrindinis tikslas buvo užkirsti kelią Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789–1794) idėjų plitimui Lenkijoje. Prancūzai panaikino monarchiją, lenkai ją įtvirtino konstituciškai, prancūzai panaikino luomus, lenkai juos įtvirtino konstituciškai, prancūzai atskyrė bažnyčią nuo valstybės, lenkai katalikų bažnyčią padarė valstybinę, „viešpataujančią“, o (citata) „perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo į kokį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė“.

Aplinkinėse valstybėse jau buvo panaikinta baudžiava: 1781 m. – Čekijoje, 1785 m. – Vengrijoje, 1788 m. – Danijoje, 1789 m. – galutinai Prancūzijoje, o Švedijoje ir Norvegijoje jos nebūta visai, lenkai ją įtvirtino konstituciškai. Tokiais žingsniais lenkai grąžino XVIII a. pabaigos valstybę į viduramžių laikus. Be to, konstitucijoje buvo įtvirtintas „vadovaujantis lenkų tautos vaidmuo“ visuomenėje ir valstybės valdyme, o tai daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“. Tai, kas buvo papildomai priimta tų metų rudenį, buvusio Lietuvos statuso neatkūrė, buvo tik reglamentuotas administravimas tos Lenkijos dalies, kuri vadinosi Litwa.

Suprantama, kodėl Lenkijoje ši konstitucija gerbiama – alternatyvios jai sukurta nebuvo. Ir nors konstitucija netrukus buvo karaliaus atšaukta, jos nuostatos lenkų sąmonėje išliko visą laiką. Tos nuostatos lėmė ir abu XIX a. sukilimus (1831, 1863), ir R. Dmovskio ar J. Pilsudskio požiūrį į lietuvių, latvių, baltarusių pastangas kurti nacionalines nuo Lenkijos nepriklausomas valstybes 1918–1921 m. Tad neturėtų stebinti, kodėl Lenkija 1918–1920 m. visai nesiskaitė su faktu, jog Lietuva yra nepriklausoma valstybė, ir traktavo ją kaip buvusios Lenkijos teritorijos dalį, kurią siekė ir geruoju, ir piktuoju prijungti prie atkuriamosios Lenkijos 1772 m. ribose. Pasak lenkų istoriko K. Buchovskio, į lietuvius (taip pat ir į gudus bei latvius) tuometinė Lenkija žiūrėjo arogantiškai, kaip į atsilikusias, valstybingumui nesubrendusias, todėl savos valstybės nevertas valstiečių tautas, o mėginimai priešintis Lenkijos ekspansijai laikyti šių tautų brandumo stoka.

Konstitucijos kritikai teigia, kad joje neminimas Lietuvos vardas. Smulkmena! Tas vardas nustotas minėti kur kas anksčiau ir liko tik karaliaus titulatūroje, kur Lietuva minima ne kaip nors išskirtinai, bet drauge su kitomis Lenkijai priklaususiomis žemėmis. Štai kaip konstitucijos preambulėje titulavosi Stanislovas Augustas Poniatovskis ir kaip nusakomas seimo atstovavimas (vertimas): „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai /…/“.

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

Antrajai, lietuvių bajorų tautai, Lenkijos seimas jau nebeatstovavo senokai, tad vadinti šią konstituciją Abiejų Tautų Respublikos yra ciniška. Iš tiesų karalius ir čia yra nuogas, nes kitų šalių istoriografijoje vyrauja teisingas požiūris, jog 1772–1793–1795 m. vyko ne ATR, o Lenkijos padalijimai, ką liudija ir tų laikų dokumentai bei iliustracijos. Dangstytis tuo, kad gegužės 3 d. konstitucija buvo išversta ir į lietuvių kalbą, taipogi yra ciniška, nes tai nėra nei Lietuvos valstybingumo, nei rūpinimosi lietuvių kalba įrodymas. Stalino konstitucija irgi buvo išversta į lietuvių kalbą – ar dėl to dar ir tą konstituciją reikėtų adoruoti?

Be to, Lenkijos konstitucijos makaronizuotą vertimo kalbą sunkoka vadinti lietuvių – tai greičiau anų laikų „po prostu“ žargonas, jei palyginsime su Mažosios Lietuvos lietuvininkų rašto kalba. 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės aktas iš tikrųjų įgyvendino kunigaikščių Vytauto, Švitrigailos, Radvilų ir kitų Lietuvos diduomenės atstovų siekius atkurti buvusią šalies nepriklausomybę ir valstybingumą. Kartu pripažinta, kad Lietuvos buvimas Lenkijos karalystės sudėtyje buvo priverstinė klaida, kurią šis aktas ištaisė.

Alvydas BUTKUS yra Lietuvos kalbininkas, baltistas, VDU Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.

2018.05.03; 10:01

Aktualijos

Konstituciją pažeidęs Seimo narys Mindaugas Bastys traukiasi iš Seimo. Jis tikina, kad antradienį nepavykusi apkalta įrodė jo tiesą, todėl gali „ramiai pasitraukti“.

„Tokioje situacijoje yra itin sudėtinga dirbti. (…) Garbingai pasitraukiu iš Seimo“, – spaudos konferencijoje trečiadienį pareiškė M. Bastys.

„Siekis paaukoti teisinės valstybės pamatus ant politinių interesų ir spaudimo aukuro patyrė nesėkmę. Melas nelaimėjo, teisingumas triumfavo, mano sąžinė yra rami“, – teigė jis.

Jis teigia, kad prašymas Vyriausiajai rinkimų komisijai bus parašytas artimiausiu metu.

Spaudos konferencijoje M. Bastys tikino, kad tai, jog Seimui slaptu balsavimu nepavyko pašalinti iš parlamento, rodo, kad jis įrodė savo tiesą ir tikina, jog prieš jį „sukurpta politinė byla“.

„Man svarbu buvo įrodyti tai, kas buvo bandoma parodyti. Pasirinkau tą kelią sudėtingesnį, sunkesnį kaip žmogui. Tikiuosi, man pavyko tai įrodyti“, – sakė jis.

Nepašalintas apkaltos būdu, M. Bastys turi galimybę toliau dalyvauti rinkimuose į Seimą. Jis tikino, kad liks kairiųjų pažiūrų ir toliau dalyvaus politikoje, tačiau kol kas nesako, ar dalyvaus po jo pasitraukimo iš Seimo būsimuose rinkimuose vienmandatėje apygardoje Šakiuose.

„Šiandien turiu galimybę spręsti, ką daryti. (…) Iš tiesų į šį klausimą atsakyti dar negaliu, svarstysiu dar“, – sakė M. Bastys.

Konstituciją bei Seimo nario priesaiką sulaužęs M. Bastys kaltino opoziciją, kad ši žaidžia politinius žaidimus, dėl to jam tokiomis sąlygomis neįmanoma dirbti. Jis taip pat sakė, kad su demokratija nesuderinamas yra spaudimas fotografuoti slapto balsavimo balsalapius.

Per Seime vykusį slaptą balsavimą už tai, kad M. Bastys būtų pašalintas iš Seimo, balsavo 72 parlamentarai, 21 buvo prieš, 24 Seimo nariai susilaikė, 11 balsalapių buvo sugadinta.

Opozicija dėl tokio balsavimo kaltina „valstiečius“, tačiau pastarieji atkerta neatmetantys galimybės, kad būtent opozicija tyčia nebalsavo už M. Basčio pašalinimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.14; 19:00

Politinės intrigos

Naujienų agentūros ELTA direktorė Gitana Markovičienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Jau rugsėjo 10-ąją po ilgų, tačiau neoficialių, atostogų Seimas grįš į plenarinių posėdžių salę. Šįkart parlamentarams nepasisekė: rugsėjo 10-oji bus sekmadienis.

Tačiau net Konstitucijoje įtvirtinta, kad būtent šią dieną prasideda rudens sesija. Kadangi daugiau nei prieš du dešimtmečius visa Tauta pritarė Konstitucijai, net ir ne itin patogius sau jos straipsnius parlamentarai vengia keisti. Pernelyg būtų rizikuojama reitingais.

Seimas yra susikūręs statutą, pagal kurį gyvena ir kuris nėra įstatymas, todėl jo viso ar atskirų dalių net šalies vadovas negali vetuoti. O jame iki šiol išlikę daugybė parlamentarams patogių nuostatų. Pagrindinė – kad „tarp eilinių Seimo sesijų PAPRASTAI daroma komiteto darbo vieno mėnesio pertrauka“.

Sunku atkapstyti, kas pasiūlė į nuostatą įrašyti žodelytį „paprastai“, tačiau jis Seimo nariams labai palengvino gyvenimą. Didžiąją vasaros dalį plenariniai posėdžiai nevyksta, tačiau reikėtų rinktis į komitetų posėdžius, kurie nevyktų tik vieną mėnesį.

Tačiau tas žodelis „paprastai“ atvėrė galimybę ir nesirinkti, kuo komitetai mielai pasinaudojo ir šią vasarą. Aktyviau rinkosi tik vienas kitas.

Šios kadencijos Seimas darbą pradėjo akcentuodamas, kad bus baigta su parlamentarų privilegijomis. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad teuždrausta mokesčių mokėtojų pinigais mokėti už automobilių nuomą. O minėta nuostata dėl komitetų darbo buvo „pražiūrėta“.

Pagalvokime, kas būtų, jei ir kituose teisės aktuose būtų tokių neapibrėžtų nuostatų, kurias galima įvairiai interpretuoti. Pavyzdžiui, įstatyme būtų numatyta, kad „paprastai“ pelno mokesčio tarifas yra 15 proc. Tokiu atveju įmonės net ir nuo milijoninių pelnų galėtų mokėti 10,5, o gal net ir nulį procentų. Vargu ar atsirastų daug savanorių solidžiau papildyti šalies biudžetą.

Arba, pavyzdžiui, gal į Baudžiamąjį kodeksą įrašykime, kad už kyšininkavimą „paprastai“ yra baudžiama? Atspėkime, ar tokiu atveju už kyšio ėmimą sėstų bent vienas įtakingesnis valdininkas ar politikas (tiesa, ir šiuo metu tai retas dalykas). Geriausiu atveju būtų nubaustos smulkios žuvelės.

Tikslumas teisės aktuose yra būtinas, kad būtų išvengta nesusipratimų, kad būtų užkirstas kelias interpretacijoms, kuriomis gudročiai galėtų išvengti mokesčių, bausmių ir t.t. Ir kad parlamentarai, kurie sau niekaip nenori pasitvirtinti oficialių atostogų, negalėtų kaip niekur nieko atostogauti. Ir dar gauti už tai pinigus.

Taip, jei parlamentarų atostogos būtų įteisintos, jie, kaip ir visi dirbantieji, gautų atostoginius. Tačiau atostogų laikotarpiu negautų lėšų, skirtų parlamentinėms išlaidoms. O dabar gauna net ir tokiu atveju, jei akivaizdžiai jokios parlamentinės veiklos nevykdo ir net nesigėdija tuo pasigirti, kraudami nuotraukas iš egzotiškų kraštų į socialinius tinklus.

Spalio pabaigoje Seimo Etikos ir procedūrų komisija paviešins suvestines, kaip kiekvienas parlamentaras liepos-rugsėjo mėnesiais leido lėšas, skirtas parlamentinėms išlaidoms. Labai sunku patikėti, kad tos išlaidos bus keliskart mažesnės, nors turėtų. Veikiausiai įvairiausias išlaidas deklaruos ir tie, kurie puikavosi, kad vasarą leido po palmėmis, kurios Lietuvoje šiaip jau neauga.

Dėl tų išlaidų būtų galima nepriekaištauti, jei parlamentarai bent jau būtų rinkęsi į komitetų posėdžius. Tačiau nesirinko. Lyg jau sugalvoti vaistai nuo visų Lietuvos problemų, lyg Vyriausybė ir kitos institucijos dirba be priekaištų ir jau nebereikia parlamentinės kontrolės.

Komentaro autorė – Naujienų agentūros ELTA direktorė Gitana Markovičienė.

2017.09.09; 05:00

Gerbkime lietuvių kalbą

Prie Seimo rūmų antradienio vidurdienį surengtas piketas prieš siūlomą asmenvardžių rašymą lietuviškuose dokumentuose. Protesto akcija, į kurią susirinko apie 20 žmonių, buvo organizuota prieš parlamentarams imantis spręsti dėl įstatymo projekto, kad išimtiniais atvejais asmens ar kituose dokumentuose būtų leidžiama vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis, įskaitant raides „q“, „w“ bei „x“.

Pikete dalyvavęs kalbininkas Kazimieras Garšva įsitikinęs, kad įstatymo projektu griaunama valstybinės lietuvių kalbos ir jos rašybos sistema.

„Jeigu, kaip siūloma, būtų pirmajame paso puslapyje rašomi asmenvardžiai visomis lotyniškomis raidėmis, tai tų raidžių susidarytų iki 150. Be to, pagal mašininį skaitymą būtų iškraipomos pavardės, pavyzdžiui, „Jovaiša“ taptų „Jovaisa“ ir t.t. Nereikia tos sumaišties ir daryti politikos, ir išvis – ne politikų reikalas yra rašybą tvarkyti“, – naujienų agentūrai ELTA sakė Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos Abėcėlės skyriaus autorius dr. K. Garšva.

Pikete dalyvavę asmenys Eltai teigė, kad pasisako už kompromisą, kai pirmajame paso puslapyje lieka įrašai lietuviškais rašmenimis, o antrajame – originalo kalba. Romanų-germanų filologijos specialistė Tamara Grinkevičienė teigė, kad šis variantas leidžia išvengti sumaišties ir papildomų nesklandumų tiek valstybei, tiek žmonėms.

„Yra du būdai, karingas – Gedimino Kirkilo – būdas, kai išmetama valstybinė kalba iš paso, o žmonėms duodama ne originali pavardė, o iš esmės nutautinti asmenvardžiai, be jokių nacionalinių požymių. Alternatyvūs variantai siūlo paprastą sprendimą: dvikalbis pasas, valstybinė kalba lieka savo vietoje, raštvedyboje neįvedamas chaosas“, – kalbėjo T. Grinkevičienė.

Vilniaus Sąjūdžio tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius savo ruožtu teigė, kad Seimui siūlomą įstatymo projektą savo parašais parėmę 70 parlamentarų išduoda Konstituciją.

„Tai, ką sugalvojo iniciatoriai, yra Konstitucijos pažeidimas, lietuvių raidyno niekinimas, nusikaltimas prieš Lietuvą. Ne dėl to buvome Sąjūdyje, ne dėl to žuvo žmonės, kad vėl atsirastų gaujelė, kuri bando pakeisti Lietuvos Konstituciją“, – sakė L. Kerosierius.

Seimo Pirmininkui ir parlamentarams skirtame pareiškime piketo dalyviai, Lietuvių kalbos gynėjų sąjunga, Koordinacinė taryba LR Konstitucijai ginti ir dar kelios organizacijos pabrėžia, kad minėtas įstatymo projektas penkiais punktais prieštarauja ir Konstitucijai, ir Konstitucinio Teismo išaiškinimams.

Seimas antradienį po pateikimo pritarė Seimo vicepirmininko socialdemokrato G. Kirkilo pateiktam įstatymo projektui, kuriame, remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos suformuluotomis nuostatomis, aiškiai apibrėžiami atvejai, kada vardai ir pavardės gali būti rašomi naudojant lotyniškus rašmenis, įskaitant raides „q“, „w“ bei „x“.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.09; 20:01

Aktualijos

Minint 23-iąsias Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo metines Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo iškilmingame Konstitucijos dienos minėjime. Konstitucinio Teismo surengtame renginyje dalyvavo Konstitucijos kūrėjai, Kovo 11-osios akto signatarai, garbūs teisininkai, teisėjai, mokslininkai, svečiai iš užsienio – Latvijos, Ukrainos, Gruzijos, Moldovos konstitucinių teismų pirmininkai, Lenkijos Konstitucinio Tribunolo atstovas.

Prezidentė pabrėžia, kad, prieš 23 metus referendume priėmę Konstituciją, Lietuvos piliečiai kartu pasiryžo kurti ir ginti darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę.

Continue reading „Konstitucija užtikrina valstybės stabilumą” →

Aktualijos

Sparčiai artėja Seimo pavasarinė sesija, kurios metu Seimas privalės paskirti referendumo dėl žemės nuosavybės ir lengvesnių referendumo sąlygų keičiant Konstituciją datą.

Referendumo, kurio teisėtumas nežiūrint surinktų 300 000 jo surengimą remiančių piliečių parašų, kelia abejonių ne vienam piliečiui.

Kaip pavyzdį, galima nurodyti komentaruose po straipsniu Neįkainojama V. Landsbergio parama referendumininkams (autorius Vytautas Rubavičius, ekspertai.eu, 2014-02-22) išsivysčiusį skaitytojų dialogą, kuriame A bando įrodinėti, kad Konstituciją žemės nuosavybės klausimu gali keisti tik Seimas, o B įrodinėja, kad 15 piliečių iniciatyvinė grupė gali inicijuoti 300 tūkstančių parašų rinkimą surengti referendumui bet kokiu klausimu, taip pat ir keičiant Konstituciją.

Pateikiu sutrumpintą dialogo variantą (kalba šiek tiek taisyta).

Continue reading „Konstitucijos ar rinkimų baimės keliu?” →

Aktualijos

Be pro­fe­si­jų, aka­de­mi­nių var­dų, pa­var­džių, ku­rias vi­si links­niuo­ja, Lai­mo­nas No­rei­ka švel­niai var­di­na Juos – sa­vuo­sius ir Lie­tu­vos: Jus­ti­nas, Al­fon­sas, Al­ber­tas, Si­gi­tas, Vy­tau­tai, Juo­zai, Mei­lė, Van­da, Jo­kū­bas, Čes­lo­vas, Ka­zi­mie­rai (su An­ta­na­vi­čium ir mon­sin­jo­ras Va­si­liaus­kas), Rai­mun­das, Edu­ar­das, Ju­lius – pa­šau­kia vi­są mū­sų li­te­ra­tū­ros, me­no, kul­tū­ros, moks­lo žie­dą iš Są­jū­džio pra­džios ir jo žaiz­drui įsi­plies­kus. Šian­dien dau­gy­bę tų žmo­nių ir pa­tį kal­bin­to­ją, at­sky­rė nuo mū­sų juo­da ban­ga.

Ty­liai pa­bū­ki­me Jų žvilgs­nio švie­so­je su ap­si­spren­di­mu tar­nau­ti sa­vo kraš­tui ir pa­jau­ti­mu, jog tė­vy­nės mei­lė pra­si­de­da ir nuo lie­tu­vių kal­bą iš­aukš­ti­nu­sio ka­nau­nin­ko Mi­ka­lo­jaus Dauk­šos, ir pės­čio­mis į Vil­nių iš Že­mai­čių su raš­tų krai­te­le at­ke­lia­vu­sio Si­mo­no Dau­kan­to. Tau­rūs, pa­ky­lė­ti, ro­man­tiš­ki ide­a­lai! Mus vi­sus už­bū­rė gra­žus uto­piš­kas tiks­las: ro­dos, tik per­ženg­si­me „Ru­bi­ko­ną“, ki­tą die­ną po vals­ty­bės at­kū­ri­mo pra­si­dės ro­jaus ir auk­so am­žiaus epo­cha.

Continue reading „Nusivylusi Lietuva” →

Fotoreportažai

« ‹ 2 iš 2 › »

Apie septyniasdešimt kartų girdėjau priesaikos žodžius Seimo Konstitucijos salėje. Stovėdamas. Buvo daug stovinčių žmonių tribūnose. Parteryje mačiau išrinktųjų, ypatingųjų, laimingųjų galvas. Jie irgi stovėjo. Visus stovėti pakvietė Konstitucinio Teismo pirmininkas. Bet nepaprašė nevaikščioti, nesikalbėti, todėl ir išrinktieji, ir žiūrovai vaikščiojo, kalbėjosi tarpusavy. Žiūrovų vis mažėjo, mažėjo.

Pirmą kartą buvau atsidūręs tokioje situacijoje, kai reikėjo taip ilgai stovėti. Net buvęs krepšininkas, o dabar išrinktasis Sergejus Jovaiša sakė, kad lengviau sužaisti tris kėlinius… Net bažnyčioje tiek ilgai nereikia stovėti: Dievą garbindamas gali ir atsiklaupti, atsisėsti. Seime negalima. Galima išeiti, vėl ateiti. Žiūrovai išėjo ir jau negrįžo. Tribūnose nemačiau ambasadorių, garbingų svečių, Nepriklausomybės akto signatarų (vieną kitą). Gal dėl to, kad jie įvertino savo fizines jėgas?

Continue reading „Bijokite Dievo!” →

adamkus_valdas
Aktualijos

Prieš keletą dienų prezidentas Valdas Adamkus pareiškė: “Jei minia pradeda diktuoti valstybei, tai – tragedija”. Tas pasisakymas sukėlė komentarų laviną.

Nemaža komentatorių dalis, taip pat ir šių eilučių autorius, mano, kad Ekselencija tokiais pareiškimais prisideda prie politinės antikultūros, pasireiškiančios “runkelių”, “šunaujos”, “patvorinių”, “violetinių” niekinimo vien dėl to, kad pastarieji turi savo nuomonę, stiprinimo ir sklaidos.

Žmonės, suvokiantys fundamentalių demokratijos principų ir mūsų Konstitucijos turinį, neturėtų svaidytis tokiomis frazėmis.

Continue reading „Prezidente Adamkau, šalį valdo ne minia, o naujoji nomenklatūra” →

Saulius-Stoma
Žvalgyba

Keistoje šalyje Lietuvoje vyksta paslaptingi dalykai. Atrodo, keistenybės tapo tokios įprastos, kad jau nieko nestebina.

Štai Konstitucinis Teismas staiga praneša, kad mūsų Konstitucija bloga. Ir ką? Ogi nieko. Turėsime keisti Konstituciją, šiukštu ne Konstitucinį Teismą.

Juk mūsų KT niekada neklysta. Jis nekaltas dėl neteisingo sprendimo. Kalta aplinka –  Konstitucija. Tai ji, pasirodo, pažeidžia Dievo kiekvienam žmogui duotą teisę (kaip sako amerikiečiai) į laisvus rinkimus. Kam rūpi maža smulkmena, kad pačioje Konstitucijoje apie tokį draudimą prasižengėliams – nė žodžio.

Continue reading „“Štai kaip! VSD aukščiau nei kažkokie ten politikai”” →

Copy of Kusaite_foto
Politinės intrigos

Prisiekiu, man tikrai patinka tokia – taupi ir konservatoriška – politika: provokuoji žmones protestuoti, paskui už teisę tai daryti išprievartauji lituką ar kitą, vardan kokios nors tikslinės rinkliavos.

Jei kišenėje pinigų rinkliavai nėra – ne bėda. Galima (beveik lizingu) atidirbti viešuosius darbus.

Būtent to pareikalauta iš turgaus prekeivių, panorusių protestuoti.

Jų reikalavimams aš nelabai pritariu, bet svarbiau kitkas – žavus valdžios požiūris ir sumanymas. Valdžia sutaupė, dalis viešosios erdvės – švari. Patenkintas ir Konstitucijos 36 straipsnis, kartu su pagrindinio įstatymo dvasia.

Continue reading „Konstitucinės teisės – už viešuosius darbus” →

ozolas_ozolas_ozolas
Aktualijos

Jeigu juridiniai aktai mūsų sąmonei turi kokią nors reikšmę, tai nepripažinti, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos juridinis statusas yra kitoks, nei 1990 m. kovo 11-ąją postuluotasis, yra neįmanoma. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos parlamento priimtas Aktas, „Dėl nepriklausomos valstybės atstatymo“ skelbia: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija“. 1992 m. spalio 25 d. referendumu patvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis skelbia: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. 2 straipsnis sukonkretina: „Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“.

2003 m. liepos 18 d. Europos vadovų Tarybos pirmininkui Romoje pateiktos „Sutarties dėl Konstitucijos Europai“ 10 straipsnio, vadinamo „Europos teisė“, 1 punktas skelbia: „Konstitucija ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjungos institucijos naudodamosi jai suteiktais įgaliojimais, turi viršenybę valstybių narių teisės aktų atžvilgiu“. 2 punktas sukonkretina: „Kad užtikrintų šios Konstitucijos ar Sąjungos institucijų nustatytų pareigų vykdymą, valstybės narės imasi visų reikiamų bendrų ir specialių priemonių“. 1 dalies 6 straipsnis sako: „Sąjunga turi teisinį subjektiškumą“, t. y., yra kita valstybė.

Continue reading „Melą pripažinti labai sunku” →