Arkadijus Babčenka. Facebook.com ir Gordonua.com nuotr.

Kijevas pažadėjo artimiausiu laiku pateikti įrodymus, jog sužlugdytas pasikėsinimas į žurnalisto gyvybę buvo rengiamas Maskvos įsakymu.

Kijevas neabejoja buvus Maskvos įsakymą

Prieš kelias dienas vienas Ukrainos prezidento administracijos vadovų vokiečių leidiniui „Tagesspiegel“ pasakė: Ukrainos saugumo organai jau artimiausiu laiku pateiks visuomenei ir tarptautinei bendrijai aiškius įrodymus, jog rengiant žurnalisto Arkadijaus Babčenkos nužudymą dalyvavo Rusijos specialiosios tarnybos. Valdininko žodžiais, tai reikalinga padaryti kuo anksčiau tam, kad būtų išsaugotas užsienio partnerių ir žurnalistų pasitikėjimas Ukrainos valdžia. Slapta operacija buvo vienintelė galimybė išgelbėti žurnalisto ir jo šeimos narių gyvybę.

Be to, ši mistifikacija leido ne tik išaiškinti ir sulaikyti galimą žudiką, tačiau ir nustatyti aiškų ryšį tarp kaltojo asmens ir Rusijos. Į saugumo tarnybos darbuotojų rankas pateko daugiau kaip 40 asmenų sąrašas – jiems grėsė fizinis likvidavimas Rusijos specialiųjų tarnybų įsakymu.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

Ukrainos valdžia užsimojo padaryti tai, ko iki šiol niekam nepavyko: įrodyti, kad žudikai turėjo veikti Rusijos specialiųjų tarnybų užsakymu. Prieš dvejus metus Londone viešąjį tyrimą vykdęs teisėjas padarė išvadą: Aleksandro Litvinenkos žudikai 2006 metais veikė Rusijos saugumo tarnybos (FSB) nurodymu, o tai, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tam pritarė, yra „beveik neabejotina“ (probably šiuo atveju reiškė didžiausią tikimybės laipsnį ir taip sakoma negalint tiesiai apkaltinti asmenų, jų neišklausius; Londono teismo išvada nėra kaltinamasis nuosprendis tikrąją, teisine, šių žodžių prasme). Ukrainos valdžia užsimojo užčiaupti Kremlių, kuris kiekvieną sykį į panašius kaltinimus atsikerta: „Provokacija!” ir „O jūs įrodykite!”

Tiesa sakant, itin drąsiu užmoju reikėtų laikyti ir Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) užmojį imituoti nusikaltimą. Prezidento administracijos valdininkas ne veltui pasakė ir apie žurnalistų pasitikėjimą. Daugelis jų mano taip, kaip „The Guardian“ (Didžioji Britanija) apžvalgininkas: Arkadijaus Babčenkos kolegos ir bičiuliai apsidžiaugė jį likus gyvą, tačiau netrukus ėmė svarstyti, ar dėl specialiosios operacijos reikėjo suklaidinti visą pasaulį? Jeigu Kijevas pateiks geležinius įrodymus, kad sužlugdytas pasikėsinimas buvo rengiamas Maskvos įsakymu, tai visa ši istorija įsimins kaip drąsi, gal net ginčytina, tačiau sėkminga operacija. Priešingu atveju…

Įtariamasis tikina veikęs Ukrainos labui…

Iki šiol žinoma Ukrainos saugumiečius „Babčenkos byloje“ sulaikius vieną asmenį – nusikaltimo bendrininką (jį vadina „nužudymo organizatoriumi“). Saugumiečiai surakino jam rankas už nugaros tiesiog gatvėje, vidury baltos dienos. Rytojaus dieną teismas skyrė terorizmu įtariamam 50 metų Ukrainos piliečiui bendros Ukrainos-Vokietija įmonės „Šmaiser“ vykdomajam direktoriui Borisui Germanui kardomąją priemonę – suėmimą dviem mėnesiams. Netrukus po šito Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka žurnalistams papasakojo, kas įvyko sulaikytąjį atvežus į tam tikrą vietą. Teko ilgokai palaukti atvykstant Germano advokatų. Atvažiavę jie priėjo prie kliento ir paklausė, už ką sulaikė: tas pats – ginklai? Anot pokalbį girdėjusio prokuroro, Germanas atsakė: taip, ginklai (2016 metais policija buvo pradėjusi tyrimą dėl jo dalyvavimo neteisėtoje ginklų apyvartoje). Advokatai atsiprašė, kad užtruko: „Ten tikras beprotnamis. Žurnalistas, kurį užmušė, pasirodo gyvas.“ Po šitų žodžių Germanas staiga išbalo ir pratarė: „Man galas“. Prokuroro manymu, Germanas nė neįtarė, už ką jį iš tikrųjų sulaikė. „Ir kai sužinojo, prieš jo akis iškilo viskas“.

Nadija Savčenko. EPA-ELTA nuotr.

Vaizdingai papasakota, tačiau „prieš jo akis iškilusio visko“ į bylą, kaip sakoma, neįsegsi. Teisme gavęs žodį įtariamasis neatrodė visiškai sugniuždytas, nors baigdamas ir prisipažino, kad „truputį jaudinasi“. Negalima sakyti, jog Germano kalba visus pribloškė, tačiau suklusti, o gal ir sumišti tikrai privertė.

Įtariamasis kreipęsis į teismą ukrainietiškai ir tuoj pat paprašęs leidimo kalbėti rusiškai (taip man paprasčiau). Ir tuoj pat, be įžangos, pareiškęs, kad bendradarbiauja su vidaus žvalgyba aiškinantis Rusijos Federacijos veikimą Ukrainos teritorijoje, kuriuo siekiama prievarta pakeisti šalyje valdžią. Tai jis darąs jau senokai, apie pusę metų. Tai atsitikę po to, kai į jį kreipėsi senas jo pažįstamas, dabar gyvenantis Maskvoje. Bendraujant paaiškėję, kad tas maskvietis Putino fonde užsiima sumaiščių kėlimu Ukrainoje (организацией беспорядков в Украине). Apie tai jis pranešęs vidaus kontržvalgybos vadovybei. Tai buvusi kontržvalgyba, ne Ukrainos saugumo tarnyba. Toji kontržvalgyba suteikusi jam galimybę ir įgaliojimus tirti Rusijos pusės veikimą: kaip, per ką ir kam siunčiami į Ukrainą pinigai, kokias partijas ir politinius veikėjus, kokias teroristines grupes jie finansuoja, kaip kaupiamos ginklų atsargos, kokie jų planai ir panašiai.

Dėl „žudiko“, tai jį, pasak Germano, pasirinkusi kontržvalgyba, nes žinojo jį dalyvavus antiteroristinėje operacijoje. Visi jie nė kiek neabejoję, kad jis iškart nubėgs į SBU ir viską išpasakos. Nebūsią jokio nužudymo, viskas bus inscenizuota, nes jie patys viską į tą pusę ir kreipę. Tokiu būdu jie norėję įgyti Rusijos pusės pasitikėjimą ir išgauti Putino fondo planus dėl prievartinio valdžios nuvertimo Ukrainoje. Ir iš tikrųjų – jis gavęs sąrašą su 30 pavardžių tų asmenų, kuriuos tie norėjo likviduoti Ukrainoje, ir jį tuoj pat atidavęs kontržvalgybai. Visa tai, dokumentuota, viskas kontržvalgyboje žinoma. Per tą laiką jis išaiškinęs daug pinigų pristatymo į Ukrainą kanalų ir apie tai pranešęs. Viskas buvo daroma vien Ukrainos valstybės labui. Jis žinąs daug politine prasme įdomių faktų, tačiau negalįs jų atskleisti.

Įtariamojo kalbą raštu atkūrusi ukrainiečių leidinio „Gordon.ua“ žurnalistė skliaustuose pažymėjo, kad po šių žodžių advokatas savo klientui kažką pasakė ir tas perklausė: „Reikia atskleisti?“ Advokatui linktelėjus galva, jis pasakęs partijos, kurią finansuoja šis fondas, privatus Putino fondas, pavadinimą. Ir tuoj pat pareiškęs apgailestavimą, kad po šio pareiškimo kontaktai su „tais žmonėmis“ gali nutrūkti, o jis pats sulaukti iš jų „kai kokių nemalonumų“. Tačiau iki šio laiko pavykus išaiškinti nemažai banditinių grupių, kurios turėjo būti aprūpintos ginklais. Juos pateikusi ta pati kontržvalgyba, tas pats majoras (įtariamojo kuratorius kontržvalgyboje) ir jie pasekę, kur tie ginklai buvo paslėpti, kas jais naudojasi, kokie telefonai.

Įtariamasis tikino teismą ne tik nenorėjęs žurnalistų mirčių, tačiau ir padėjęs su kontržvalgyba jų išvengti: ačiū Dievui, kad ši informacija patekusi į jų rankas, nes jeigu būtų patekusi ne jiems, tai žurnalistams tikrai būtų buvusi mirtis. „Tie žmonės“ Ukrainoje esą turi apie 100 samdomų žudikų. Visi jie – buvę Donecko ir Luhansko gyventojai, dabar išsisisklaidę po visą Ukrainą. Jie dirba tik dėl pinigų. Jiems nieko nereiškia moralinės nuostatos, visuomenės interesai ir pati Ukraina. Jie skursta, jiems reikia užsidirbti pragyvenimui. Ir jie užsidirba, kaip moka. Ar tai gerai, ar blogai? Blogai! Blogai, kad mūsų SBU ir mūsų kontržvalgyba sužino apie tai labai pavėluotai. Štai kas blogai.

…ir perspėja apie valstybei gresiantį pavojų

Tuo įtariamasis tarytum ir norėjo baigti (Visų šių veiksmų buvo imtasi norint, kad nebūtų jokių mirčių, kad viskas būtų normalu ir būtų išaiškinta kuo daugiau išdavikų Ukrainos teritorijoje). Tačiau advokatas vėl pašnibždėjo ir jis paklusniai atskleidė „to maskviečio“ vardą ir pavardę. Ukrainos pilietis. Atsakingas privačiame Putino fonde už teroristinių aktų ir ginkluoto valstybės perversmo rengimą per būsimuosius prezidento rinkimus, konkrečiai atsakingas už visą Ukrainą. Ir tai esą ne pasaka ar kokia mistika – viskas patvirtinama. Šį žmogų jis pažinojęs labai seniai, jam gyvenant Ukrainoje.

Įtariamasis atsikirto ir į kaltinimą mėginus išsisukti nuo tyrimo (rengėsi nuskristi į Milaną, o iš ten, prokurorų spėjimu, pabėgti į Rusiją). Bėgioti – ne jo būdas. Jis turįs važinėti darbo reikalais, tartis, kad Ukrainos kariuomenė turėtų normalius pistoletus, normalius šiuolaikinius ginklus. Valstybė turėtų tuo tik džiaugtis, užuot griebus vidury gatvės likus dviem valandoms iki lėktuvo, vertus veidu į kapotą ir šaukus, kad jis banditas. Na koks aš banditas? Ar banditų nematėte? Mūsų Aukščiausioje Radoje didesni banditai negu aš. Germano žodžiais, vyko vidaus kontržvalgybos operacija. Jis kreipęsis į kontržvalgybą, manydamas ten esant mažiau „kurmių“ negu SBU. Apie operaciją žinojo tik keletas žmonių. O dabar žino visi. Į sveikatą! Aš tik noriu kreiptis į žmones, kurie valdo šią valstybę: žiū-rė-kite valstybės! O ne savęs! Todėl kad greitai neliks nei jūsų, nei valstybės, jeigu taip elgsitės. Rusai labai daug pinigų ir pastangų deda tam, kad pasiimtų Ukrainą. Labai daug! O jūs to nenorite matyti arba einate išvien su jais. Pagalvokite apie tai. Viskas, aš baigiau.

TV kameromis apstatytoje salėje stojus tylai, susižodžiavo advokatas su prokuroru. Po šito įtariamasis, ilgai neraginamas, nurodė, kas per vienas tas žmogus iš kontržvalgybos: vardu Dmitrijus, Dima. Ir dar kreipėsi į žurnalistus, kad jie paskleistų žmonėse vieną mintį: Ukrainiečiai, baikite rietis tarpusavyje. Pradėkite dirbti ir kurti šalį. Šalis turi tapti normali. Pas mus neturėtų būti pensininkų šiukšlynuose. Pas mus neturėtų būti turtais pertekusių žmonių, kurie apiplėšia visą šalį ir tuoj pat finansuoja karą. „Tie žmonės“ jam kalbėję apie draugą Achmetovą (milijardierių Rinatą Achmetovą), kuris finansuoja karą Donbase iš jų pusės. Išeina, kad ukrainiečių pinigai eina karui prieš juos pačius. Atsipeikėkite! (šiuo perspėjimu – “Схаменіться“ – prasideda vienas Taraso Čevčenkos eilėraščių). Kitaip prarasite šią šalį per artimiausius dvejus metus. Neliks Ukrainos. Ir visi verks, kaip tai yra blogai. Reikia vis dėlto pagalvoti apie vaikus. O jūs visi galvojate apie tai, kaip prisivogti ir pabėgti. Viskas, atleiskiteaš baigiau.

Taip kalbėjo žurnalisto „nužudymo organizatorius“ teisme. Kitomis aplinkybėmis ko gero būtų susilaukęs plojimų.

Gynybos linija

Netrukus BBC Ukrainos naujienų tarnyba paskelbė interviu su įtariamojo advokatu Jevgenijumi Solodka. Šis kalbėjo beveik tą patį, kaip ir jo klientas teismo posėdyje, tačiau kai ką ir pridėjo.  Borisas Germanas neigia turėjęs ketinimų nužudyti A. Babčenką, tačiau pripažįsta, kad gavo pinigus ir nurodymus iš „rusų kuratoriaus“ ir netgi surado „žudiką“. Anot advokato, tai buvo dvigubas žaidimas Ukrainos specialiosios tarnybos naudai. Kai „rusų kuratorius“ pasirodė Ukrainoje ir pasiūlė jo klientui prisidėti prie neteisėtos veiklos prieš Ukrainos valstybę, Borisas, kaip tikras patriotas, kreipėsi į pažįstamą, dirbantį vienoje specialiųjų tarnybų. Kaip vadinasi toji tarnyba? Borisas kreipėsi į žmogų, kuriuo pasitikėjo, ir jis pats tiksliai nežino, kokioje tarnyboje tas Dmitrijus dirba. Ir kas gali pasakyti, kiek dabar Ukrainoje yra specialiųjų tarnybų?

SBU ženkliukas

Gavęs „rusų kuratoriaus“ užduotį surasti žudiką, Borisas kreipėsi į savo seną pažįstamą – šis pustrečių metų kariavo, o Borisas jiems tiekė ginklus ir kita. Dabar jis yra dvasininkas, ir Borisas buvo tikras, kad nežudys. Be to, Dmitrijus labai greitai pranešė, kad „žudikas“ po pokalbio su Borisu kreipėsi į SBU. „Žudikas“ du su puse mėnesio vaizdavo dvejojantį, tačiau Borisą sekančiai Rusijos pusei turėjo atrodyti, kad jis tikrai jiems padeda ir planuoja nužudymą. To ir siekta – kad jie patikėtų. Su „žudiku“ buvo susitarta, kad įvykdęs užduotį gaus 30 tūkstančių dolerių. Anot advokato, jo klientas pinigus gavo iš „kuratoriaus“. Jis nežino, kiek, tačiau Borisas sau pinigų tikrai neėmė. Nežino ir to, ar po „nužudymo“ Borisas pranešė apie tai „kuratoriui“.

Kai BBC korespondentas paprašė patikslinti, ar Germanas, pranešęs ukrainiečių specialiosioms tarnyboms apie Rusijos pusės pasiūlymą, toliau veikė pagal „rusų kuratoriaus“ nurodymus tam, kad nustatytų pasikėsinimo nužudyti užsakovus ir galiausiai išgelbėtų Andrejui Babčenkai gyvybę, advokatas atkirto: Kuo čia dėtas Babčenka, kas toks Babčenka iš viso? Rusijos pusė rengė valstybės perversmą. Ar neaišku, kad tai rimta ir svarbu? Germanas norėjo padėti išaiškinti juos ir užkirsti kelią valstybės perversmui. Borisas Germanas įvykdė žygdarbį.

Generalinis prokuroras paneigė įtariamąjį buvus kuo nors susijusį su SBU ir tai buvo nustatyta iki jo sulaikymo. Visa tai – gynybos metodai, ne daugiau, – pareiškė jis žurnalistams. Prieš kelias dienas prabilo ir Ukrainos užsienio žvalgybos tarnyba (SVRU): pasikėsinimo į Rusijos žurnalistą A. Babčenką rengimu įtariamas Borisas Germanas neturi nieko bendra su šia tarnyba. Advokato aiškinimai žiniasklaidoje, esą jo ginamasis dalyvavo SVRU specialiojoje operacijoje Rusijos diversantų finansavimo kanalams atskleisti, neatitinka tikrovės. Tokiais pareiškimais mėginama išteisinti Germaną, kaltinamą sunkiais nusikaltimais. Taip pat tai gali būti dar vienas išpuolis informaciniame kare prieš Ukrainą – mėginimas parodyti specialiąsias tarnybas nekoordinuojant savo veiksmų. SVRU pareiškime patikinama, jog užsienio žvalgybos tarnyba nuolatos ir glaudžiai sąveikauja su saugumo tarnyba šalies gynime nuo išorės grėsmių.

Prokurorai slepia. Ar neturi ką pasakyti?

Išeitų, Borisas Germanas ir „kontržvalgybą“, ir „Dimą“ prasimanė? Įžvalgieji antai pastebėjo, jog ir buvusi Aukščiausiosios rados deputatė Nadežda Savčenko, įtariama valstybės perversmo rengimu, aiškina einanti prieš blogį. Gudrūs! Germanas tik dėjosi karštu Maidano šalininku? Ir antiteroristinės operacijos pajėgoms talkino tam, kad paslėptų savo tikruosius kėslus? Tačiau kodėl jis tokiu atveju nė nemirktelėjęs išdavė „užsakovą“ – juk galėjo pasakyti pirmą į galvą šovusį vardą?

Rusijos žurnalistai surado žmogų tokiu vardu ir pavarde. Tai – vienas ribotos atsakomybės bendrovės „Ukrainos visuomeninė saugumo tarnyba“ steigėjų. Kitas šios bendrovės steigėjas žinomas kaip Rusijoje veikiančio Nacionalinio ir tarptautinio saugumo fondo ekspertas. Šiam fondui vadovavo sovietinis generolas Leonidas Šeršniovas (mirė 2014-ųjų pabaigoje), kadaise ėjęs aukštas pareigas SSRS ginkluotųjų pajėgų vyriausiojoje politinėje valdyboje, vadovavęs specialiosios propagandos grupei, veikusiai Afganistane sovietinės kariuomenės sudėtyje. Dar Šeršniovas įsteigė fondą „Rusai“ – tautiečių vienijimuisi padėti (kiti jį vadina tiesiog „nacionalistiniu“). 2014-ųjų pavasarį Šeršniovas ragino ginti rusų žmones Ukrainoje nuo „rudojo maro“ (fašistų), jo pasiuntiniai veikė Kryme ir Donbase, tam veikimui ne visada užtekdavę pinigų ir tada generolas, kaip parašyta, aukodavęs iš savo pensijos… „Nužudymo organizatorius“ tikrai turėjo pažinoti „užsakovą“, nes jie kartu veikė dar vienoje bendrovėje Ukrainoje. Ši bendrovė – Maskvoje veikiančios kompanijos padalinys ir tą kompaniją įsteigė buvęs Rusijos dūmos deputatas, gerai žinomo veikėjo Dmitrijaus Rogozino bičiulis ir bendražygis… Ne per toliausia ir iki Putino.

SBU paskelbtame vaizdo įraše šnara „žudiko“ skaičiuojami pinigai. Dolerius jam atvežęs „nužudymo organizatorius“ teismo salėje pasakė, iš kur pats juos ėmė. O gal „nužudymo organizatorius“ nė nemirktelėjęs išdavė „užsakovą“ tam, kad suklaidintų tyrėjus, ir visa jo pasakyta yra šnipštas?   

Kitą dieną po teismo posėdžio, kuriame Borisas Germanas nurodė „užsakovą“, generalinis prokuroras Lucenka žurnalistams pranešė, kad įtariamasis buvo „užsakęs“ dar du nužudymus. Germanas prasitaręs SBU specialiojoje operacijoje dalyvaujančiam „žudikui“, kad iš viso sąraše – apie 30 žmonių. Pasak prokuroro, nužudymo imitavimas buvo reikalingas nustatyti, kas dar pateko į tą sąrašą. Užsakovas yra Rusijoje, tačiau prokuroras negalįs pasakyti, kuo tai grindžiama. Iš prokuroro žodžių galima buvo suprasti, kad kai kas jau nustatyta, tačiau įkalčių bus ieškoma ir toliau. Antai tikrinami du telefonai, kurie, kaip mano tyrėjai, priklauso Germanui.

Iš prokuroro tikėtasi paskelbiant: tai, ką teisme apie pasikėsinimo užsakovą pasakė Borisas Germanas, tyrėjams jau buvo žinoma. Tačiau žurnalistai to neišgirdo. Gal taip reikia dėl tyrimo. Tačiau iki šiol negirdėti nė menkiausios užuominos apie kokį kitą į Rusiją vedantį pėdsaką.

2018.06.07; 11:11

Matt Apuzzo, Adam Goldman, Nicholas Fandos / The New York Times

„Praėjus kelioms valandoms po to, kai buvo pradėtas Trumpo kampanijos ryšių su Rusija tyrimas 2016 metų vasarą, FTB pasiuntė į Londoną porą  savo agentų su tokia slapta misija, kad apie ją žinojo tik saujelė bendradarbių“, – rašo The New York Times.

Jų uždavinys buvo susitikti su Australijos pasiuntiniu, kuris turėjo įrodymų, kad vienas iš Donaldo Trumpo-jaunesniojo patarėjų iš anksto žinojo apie Rusijos kišimąsi į rinkimus. Aukščiausi Australijos valdininkai pažeidė diplomatinį protokolą ir leido ambasadoriui Aleksandrui Dauneriui aprašyti savo susitikimą su rinkimų štabo patarėju Džordžu Papadopulu.

Agentų ataskaita paklojo pamatus bylai, kurią prieš metus pradėjo tirti specialusis prokuroras. „Bet tada nedidelė grupė FTB bendradarbių žinojo tik jos kodinį pavadinimą „Kryžminės ugnies uraganas“. Tas pavadinimas, Rolling Stones eilutė „Aš gimiau siaučiant kryžminės ugnies uraganui“ („I was born in a crossfire hurricane“), tapo taiklia prognoze to politinio štormo, kuris tebeplėšia čerpes nuo FTB stogo“, – rašo žurnalistai Metas Apucas, Adamas Goldmanas ir Nikolas Fandosas.

FTB veikė atsargiau nei bet kada. „Agentai svarstė, o paskui atmesdavo idėjas apklausti raktinius Trumpo patarėjus, kurie, galimas dalykas, pagreitintų tyrimą, bet kiltų rizika aptikti jo egzistavimą. Aukšti valdininkai greitai įsitikino, kad jie neatskleis bylos iki rinkimų dienos, ir tai tik stiprino jų neryžtingumą. Kai agentai imdavosi drąsių tyrimo veiksmų, pavyzdžiui, klausinėjo ambasadorių, tai viską gaubė paslaptis“, – sakoma straipsnyje.

Tik kokie penki Teisingumo ministerijos bendradarbiai žinojo apie bylos mastus. „Jeigu faktai būtų iškilę, jie galėjo sugriauti Trumpo kampaniją: buvo atliekamas tyrimas Trumpo būsimojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais ir jo rinkimų štabo vadovo atžvilgiu. Vienas patarėjas, matyt, turėjo kontaktų su Rusijos žvalgyba. Kitas buvo įtariamas, kad pats buvo rusų agentas“, – rašo The New York Times.

Pasak buvusio FTB vadovo Džeimso Komio, neteisinga būtų lyginti Klinton bylą, kuri 2016 metų vasarą buvo aprimusi, su Rusijos, kuri buvo  ankstyvojoje stadijoje. „Tačiau abiejų tyrimų pagrindas buvo vienas politinis apskaičiavimas: Klinton laimės, o Trumpas pralaimės. Agentai nuogąstavo, jog jie slepia informaciją arba per švelniai elgiasi su Klinton. Ir jie nerimavo, kad bet kokie atviri veiksmai prieš Trumpo kampaniją tik sustiprins jo pareiškimus, kad rinkimai iškraipyti prieš jį“, – pažymi leidinys.

„Dabar FTB susiduria su ta pačia kritika ir, maža to, Trumpas pareiškia, kad jis – politizuoto FTB auka. – Pasak jo, aukšto rango agentai bandė iškraipyti rinkimus, atsisakydami persekioti Klinton , o paskui įsuko tyrimą Rusijos dingstim, kad pakirstų jo prezidentavimą“.

Operacija „Kryžminės ugnies uraganas“ prasidėjo lygiai prieš 100 dienų iki prezidento kampanijos. „Nuotaika per pirmuosius susitikimus buvo nerami, prisimena buvę bendradarbiai. Agentai ką tik baigė tyrimą Klinton atžvilgiu ir ruošėsi mėnesius truksiantiems respublikonų vadovaujamiems klausymams apie tai, kodėl jai nepateikti kaltinimai. Operacijos centre buvo tas pats branduolys agentų ir analitikų, kurie tyrė Klinton reikalus. Niekas nesiruošė iš naujo kištis į prezidento politiką, sako buvę bendradarbiai, ypač kai agentai nežinojo, kaip pakryps australų informacija“, – praneša laikraštis. 

Tuos pirmuosius mėnesius FTB vykdė tyrimą keturių Trumpo kampanijos padėjėjų atžvilgiu: Maiklo Flyno, Polo Manaforto, Karterio Peidžo ir Džordžo Papadopulo. „Kontržvalgybiniai tyrimai gali trukti metų metus, bet FTB norėjo greitai sužinoti, ar Rusijos vyriausybė turėjo įtakos Trumpo kampanijai. Vienas iš variantų buvo pats tiesiausias – apklausti rinkimų štabo bendradarbius apie jų kontaktus su Rusija“, – sakoma straipsnyje.

„Pasak dviejų buvusių bendradarbių, tai buvo svarstyta, bet nepadaryta, nes liudytojų apklausa arba prašymas panaudoti dokumentus galėjo iškelti tyrimą viešumon, o būtent to FTB bendradarbiai stengėsi išvengti prezidentinių varžytuvių įkarštyje“, – rašo leidinys.

„FTB biurokratija nedavė agentams nieko gero, – komentuoja straipsnio autoriai. – Liepos mėnesį britų išėjęs į atsargą šnipas Kristoferis Stilas kreipėsi į draugą iš FTB užsienyje ir pateikė pranešimus, siejančius rinkimų štabo bendradarbius su Rusija. Bet dokumentai klaidžiojo FTB organizacinėje struktūroje, pasakojo eks-bendradarbiai“. Spalio mėnesį agentai nuskrido į Europą, kad išklausinėtų Stilą, bet tas buvo nusivylęs dėl FTB vangumo ir pradėjo dalytis savo radiniais su žurnalistais.

Pagaliau spalio mėnesį teisėsaugininkai pripažino, kad atlieka tyrimą, bet paragino būti santūriems. Porą savaičių prieš Trumpo inauguraciją aukšti specialiųjų tarnybų bendradarbiai informavo Trumpą apie rusų hakerius ir pranešė, kad Putinas bandė sukelti chaosą per rinkimus, susilpninti Klinton ir padėti Trumpui laimėti.

„Po to Komis susitiko su Trumpu asmeniškai, pranešė apie Stilo pranešimus ir perspėjo, kad žurnalistai juos gavo“, – rašo leidinys. Komis patikino Trumpą, kad FTB ketina jį ginti, bet Trumpo įtikinti neapvyko: „Keletą valandų prieš tai jis pareiškė The New York Times, jog istorijas apie Rusijos kišimąsi į rinkimus stumia jo priešininkai, kad nukreiptų dėmesį nuo jo pergalės“.

Šaltinis: The New York Times

2018.05.19; 08:00

Šnipnėjimo paslaptys. Espionage history archive.com

Slaptai.lt skelbia ištraukų iš užsienio spaudoje pasirodžiusių panešimų apie KGB veiklą. Omenyje turime „The Daily Beast“ leidinio publikacijas, kurias, remdamasis anksčiau dar niekad niekur neviešintais KGB vadovėliais, parengė Maiklas Veisas (Michael Weiss). Skelbiame ne viską – tiesiog tik tas ištraukas, kurios, mūsų supratimu, svarbiausios, aktualiausios, arčiausiai mūsų.

Taigi Jūsų dėmesiui – keletas pasakojimų iš iki šiol tik tarnybiniam naudojimui skirtų KGB vadovėlių.

Michael Weiss / The Daily Beast

„Tai trečiasis ir finalinis straipsnis iš ciklo, pagrįsto anksčiau niekada neviešintais KGB vadovėliais, – tais sovietinės žvalgybos valdybos, kurioje Vladimiras Putinas tarnavo operatyviniu darbuotoju ir kuri suformavo jo pasaulėžiūrą, vadovėliais“, – rašo The Daily Beast žurnalistas Maiklas Veisas

Trečiajame straipsnyje „nagrinėjama, kaip KGB operatyvininkai būdavo mokomi išnaudoti sovietinius piliečius (taip originale, nors toliau dažniausiai kalbama apie emigrantus, neturėjusius sovietų pilietybės, – red. past.) užsienyje savo žinybos tikslams, nepriklausomai nuo jų noro“, – rašoma leidinyje.

Autorius tęsia: „Nors Putinas fetišizuoja „suvereniteto“ sąvoką, kai tai jam patogu (paprastai kai nenori, kad JAV kištųsi į tų užsienio valstybių reikalus, į kurių reikalus jis linkęs kištis pats), jam nustoja egzistuoti valstybinės sienos, kai jos bando apriboti žlugusios imperijos metafizinių našlaičių veiklą arba tų, kurios išdavė jos nuostabaus atkūrimo reikalą“.

Buvusio CŽV rezidento Maskvoje Džono Saiferio požiūriu, „idėja, jog Kremlius gali kreiptis į būrelį rusų emigrantų, kad tie sutvarkytų slaptą finansinį kanalą, jungiantį jų tėvynę su egoistiškomis politinių interesų grupėmis JAV, atitinka Kremliaus išdėstytą politiką“, sakoma straipsnyje.

„Trečiasis ir finalinis perimtų KGB dokumentų komplektas, vienos Europos žvalgybos tarnybos perduotas leidiniui The Daily Beast, demonstruoja, kokią paranoją jautė „Maskvos centras“ rusams emigrantams. Dokumentas, pavadintas „Sovietinio kultūrinių ryšių su tėvynainiais užsienyje komiteto panaudojimas valstybės saugumo agentūrų interesams“ panašus į du ankstesnius – visas sutelktas į pavojus kontržvalgybos sferoje ir galinčius žlugti operacijas.  

Seksas ir šnipinėjimas – neatskiriami dalykai

Nuo dviejų kitų jis skiriasi tuo, kad jame daugiau konkrečių kai kurių fiasco detalių ir net minimos pavardės (arba bent jau slapyvardžiai)“, – sakoma straipsnyje.

Pasak autoriaus, dokumentas „buvo išleistas tarnybiniam naudojimui KGB 1968 metais – „siaubingais metais“ sovietų žvalgybos tarnyboms, kurios nesugebėjo numatyti ir išvengti Prahos pavasario“.

„Kažkuo ta šaltojo karo šnipinėjimo metodų atgyvena yra tiek paminklas tam, kaip Vakarai mikliai manipuliavo emigrantais, tiek ir emigrantų verbavimo Maskvos interesams vadovėlis“, – sakoma straipsnyje.

„Antai, mes sužinome, kad 1965 metais Hanoveryje (VFR) buvo įsteigta „maža patriotinė grupelė“ (eufemizmas, reiškiantis organizaciją, kuri buvo priedanga dalyvauti sovietams), ir įsteigė ją toks Simeonovas, apie kurį dokumente pranešama, kad jis – „Tėvynės išdavikas, savo laiku sovietinio teismo griežtai nuteistas už akių“, – rašo autorius.

Pasak Veiso, grupės nariams buvo organizuojamos kelionės į VDR susitikimams su Sovietinio kultūrinių ryšių komiteto bendradarbiais. „Komitetas ir, atitinkamai, jo darbą prižiūrėjęs KGB manė, kad Simeonovas ir jo aplinka perduoda tikrą informaciją apie jų likimo brolių – emigrantų Hanoveryje – veiklą.

Bet buvo ne taip. Visoje grupėje knibždėjo Vakarų Vokietijos „kurmių“. KGB atskleidė apgavystę tik aptikusi, kad grupės „globėjas“ buvo katalikų kunigas, gailestingai suteikęs savo bažnyčioje patalpas susirinkimams ir dažnai juose lankęsis. „Kunigo patikrinimas operatyviniuose sąrašuose parodė, kad mes turėjome reikalą su buvusiu hitleriniu karininku, …kuris palaikė ryšius su vietinėmis policijos valdybomis“, – rašo autorius, cituodamas vadovybę. Taip pat buvo padaryta išvada, kad Simeonovas – „provokatorius“, dirbantis VFR naudai.

„Bet, užuot nutraukęs ryšius, KGB pakeitė operacijos pobūdį – jau nebesistengė vadovauti grupei, o stengėsi per ją aptikti į ją įsiterpusių Vakarų Vokietijos agentų tinklą. Rusai net primetinėjo, gal galima kai kuriuos vokiečių agentus pagrobti. Tačiau, remdamasi šia istorija, vadovybė pabrėždavo, kad reikia ne tik daryti įtaką emigrantams skleidžiant ideologiją, bet įsakinėti jiems ir juos visiškai kontroliuoti, kad jie netaptų priešo žvalgybų laimikiu“, – sakoma straipsnyje.

Vadovybė taip pat pranešė, kad kontržvalgyba Kanados policijos sudėtyje įterpė į ukrainiečių diasporą Kanadoje kažkokį žmogų, slapyvardžiu Chameleonas, kuris buvo tarpininkas – apiformindavo prašymus kelionėms į SSSR. „Chameleonas darė Otavai tai, ką jam norėjo pavesti Maskva, – tyrinėdavo emigrantus verbavimui ar sekimui, sudarinėjo jų psichologinius profilius, vertino, kaip jie žiūri į SSSR, aiškinosi, ar jie turi ryšių su „pažangiomis“ (t. y. „prosovietinėmis“) organizacijomis Kanadoje, o jeigu turi, tai kokių. Visa ta informacija būdavo pateikiama Chamelono kuratoriams policijoje“, – sakoma straipsnyje.

Veisas pateikia dar vieną istoriją: „Bekeris priklausė Belgijos Sovietų piliečių sąjungai (SPS) – emigrantų asociacijai, kurios nariai reguliariai lankėsi SSSR ir net susitikinėjo su Kultūrinių ryšių komiteto bendradarbiais“. Belgijos kontržvalgyba, sužinojusi apie Bekerio planus apasilankyti SSSR, apklausė jį apie „SPS reikalus, jo ketinimus vykti į kelionę“, o paskui pasiūlė jam užsiverbuoti.

„Jie šantažavo jį, panaudodami nenurodomą medžiagą kažkokios „storos dosje“ pavidalu, kaip tai minima KGB vadovėlyje. Bekeris atsisakė bendradarbiauti. Jį paleido, išdavę jam karininko, kuris bandė jį šantažuoti, telefono numerį ir patarę jam su juo susisiekti, jeigu „kiltų kokių nors sunkumų su kelione“. Užuot tai daręs, Bekeris nuėjo tiesiai į Sovietų ambasadą Briuselyje ir nieko neslėpdamas papasakojo, kas nutiko“, – sakoma straipsnyje.

Emigrantai iš Rusijos Amerikoje užėmė atsakingus postus versle, vyriausybinėse įstaigose ir ginkluotosiose pajėgose. „Visa tai darydavo juos pageidaujamais objektais gana specifinėms „Komiteto iniciatyvoms“, – rašo autorius.

„Dokumente pasakojama istorija apie „Kapitoną“, kuris buvo prisidėjęs prie „slaptos veiklos JAV armijoje“. Kapitono dėdė, slapyvardžiu Senis, parašė laišką Kultūrinių ryšių komitetui, pranešdamas, kuo jis, jo giminaičiai ir draugai užsiima Valstijose. Jis paminėjo sūnėno pareigas – gal per nerūpestingumą“, – sakoma straipsnyje. Susirašinėdama su Seniu, rezidentūra patvirtino, kad Kapitonas – KOP žvalgybos karininkas, ir bandė jį verbuoti, bet planas žlugo.

„Kai mūsų agentas aplankė Senį, per kurį mes ketinome prieiti prie Kapitono, ir prisistatė esąs Sovietų pilietis, Senis nedelsdamas jį perspėjo, kad apie jo susirašinėjimą su Sovietų komitetu žinoma FTB, periminėjusiam visus tuos laiškus. Jis pasakė, jog jam pavesta nedelsiant informuoti FTB apie žmones, kurie pas jį ateis ir domėsis Kapitonu. Senis patarė mūsų žmogui daugiau pas jį nesilankyti, kad išvengtų nemalonumų“, – cituoja autorius vadovėlį.

Pasak buvusio CŽV bendradarbio Styveno Holo, Sovietų valdžia „visada laikė tuos atvykėlius tinkamais objektais operatyviniam naudojimui, nors jie ir pabėgėliai“ (iš SSSR, – red. past.). 

capman
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas

Veisas komentuoja: „Palyginkime šią situaciją su dabartine. Įvažiavimas į Rusiją ir išvažiavimas iš jos beveik neribojami, jeigu jūs iš ten nepabėgote dėl politinio spaudimo. Rusai sukaupia turtų greičiau ir daugiau, žymi dalis tų turtų saugoma (arba slepiama) užsienyje visos kartos oligarchų-milijardierių, kurie praturtėjo iš tėvyninės naftos bei dujų industrijos, o pastaruoju metu persimetė į tarptautinius finansus, nekilnojamąjį turtą, sporto komandų įsigijimą ir dar daug ką. Tokie pasakiškai turtingi rusai, gal ne emigrantai tradicine prasme (labai daug kas iki šiol gyvena, mažų mažiausiai retkarčiais, Maskvoje), bet jie laikomi viešais Putino režimo pavyzdžiais, „kultūrinės diplomatijos“ veikėjais, ir jie pašaukti kurti giliai korumpuotos kleptokratijos teigiamą įvaizdį. Ar jie stebimi? Dabartiniame pasaulyje KGB įpėdiniams nebūtina naudotis šviesiais vaikystės prisiminimais, jie gali remtis gerokai labiau įtikinančiais argumentais – pinigais“, – sakoma straipsnyje.

Informacijos šaltinis: The Daily Beast

2017.01.09; 05:41

Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai“

Tomas Parfitas / The Times

Ukrainos valdininkas, dirbęs vertėju Londone per britų premjerės Terezos Mei susitikimus, apkaltintas šnipinėjimu Rusijos pusei.

Apkaltintojo pavardė – Stanislavas Ježovas. Jis – oficialus Ukrainos premjero Vladimiro Groismano pagalbininkas – patarėjas.

Įtariamąjį sulaikė Ukrainos saugumo tarnyba SBU gruodžio 20-ąją. Oficialus kaltinimas – Ukrainos interesų išdavystė.

Svarbu tai, kad 36-erių metų S. Ježovas lydėjo Ukrainos premjerą daugelyje vyriausybinių vizitų. Lydėjo ir tąsyk, kai Ukrainos premjeras susitiko su britų premjere T. Mei ir JAV viceprezidentu Džo Baidenu.

Ukrainos slaptosios tarnybos SBU Kontržvalgybos skyriaus vadovas Aleksejus Petrovas pareiškė, kad vertėjui buvo prieinama labai slapta informacija, kad jis siekė gauti kuo daugiau slaptos informacijos ir ją reguliariai perduodavo Rusijos pusei.

Ukrainos Vidaus reikalų ministro patarėjas Antonas Geraščenka pabrėžė, kad S. Ježovas rusų žvalgybos buvo užverbuotas prieš keletą metų, kada dirbo ambasadoje Vašingtone.

A. Geraščenkos teigimu, Rusijos žvalgyboms parsidavusio S. Ježovo žmona yra Rusijos pilietė. Taigi manoma, kad vyrą užverbavo naudodami grasinimus: esą susidoros su Rusijoje gyvenančiais žmonos artimaisiais, jei šis atsisakys bendradarbiauti.

Rusija neigia šiuos įtarimus. Vienas iš buvusių FSB vadų, nūnai – Rusijos Valstybės Dūmos deputatas Nikolajus Kovaliovas, ironizavo – ukrainiečiai jau turi savo Ježovą, dabar jiems liko rasti Beriją.

Informacijos šaltinis – „The Times“

2017.12.24; 18:00

Andrew Higgins / The New York Times

„Kai prezidentas Vladimiras Putinas nurodė, kad Amerikos diplomatinės misijos Rusijoje privalo sumažinti savo personalą 755-iais bendradarbiais, Valstybės departamentas pareiškė, jog reikės laiko, kad įvertintų „tokio apribojimo įtaką ir tai, kaip mes į tai atsakysime“, – rašo Amerikos laikraščio „The  New York Times“ korespondentas Endrius Higinsas.

„Dalis to atsakymo dabar paaiškėjo, – praneša žurnalistas. – Kad kompensuotų atleistų apsaugininkų praradimą, Vašingtonas pasamdė Rusijos kompaniją. Ji atsirado iš verslo saugumo srityje, kurio vienas iš įkūrėjų buvo buvęs Putino viršininkas KGB, 82-jų metų vėtytas ir mėtytas žvalgybininkas, 25 metus infiltravęs agentus į Vakarų specialiąsias tarnybas bei sekęs Vakarų agentus“.

„Pagal nekonkursinį 2,8 mln. dolerių kainuojantį kontraktą, kurį skyrė Pirkimų biuras Vašingtone, Amerikos ambasados Maskvoje ir konsulatų Sankt Peterburge, Jekaterinburge ir Vladivostoke apsaugininkai bus skiriami kompanijos Elite Security Holdings. Ši kompanija glaudžiai susijusi su aukšto rango KGB figūra – dimisijos generolu Viktoru Budanovu, kuris pakilo tarnybos laiptais iki sovietų kontržvalgybos vadovo“, – praneša Higinsas.

Valstybės departamento Vašingtone valdininkas, su sąlyga likti anonimišku, leidiniui pareiškė, kad Elite Security ir su ja susiję asmenys buvo atitinkamų nacionalinių ir vietinių žinybų „patikrinti“ ir „nepadidins pavojaus rizikos“.

JAV jūrų pėstininkai ir toliau saugo Amerikos diplomatines misijas, bet užduotys, kurias anksčiau vykdė ambasadų tiesiogiai samdomi Maskvoje vietiniai apsaugininkai, tokios, kaip lankytojų tikrinimas, pereis Elite Security kompanijai, aiškina autorius.

JAV vyriausybiniame tinklalapyje paskelbtame oficialiame pareiškime apie nekonkursinį kontraktą sakoma, kad buvo siūlyta Amerikos kompanijoms imtis darbo saugumui užtikrinti Rusijoje, bet „neatsirado nė vienos amerikiečių firmos, turinčios būtiną licenciją, ar norinčios dirbti šalyje“, informuoja leidinys. Pranešime taip pat nurodoma, kad tarp Rusijos kompanijų, kurios gali atilikti tokį darbą, tik Elite Security įsteigė filialus ir gavo licencijas dirbti keturiuose miestuose, kur Amerikos misijoms reikalingi apsaugininkai.

„Mums tai labai gerai“, – komentavo leidiniui Michailas Liubimovas, buvęs žvalgas iš KGB, kuris pažinojo Budanovą iš bendro darbo sovietų žvalgyboje. „Jeigu aš ten būčiau viršininkas, niekada to nedaryčiau dėl gana akivaizdžių priežasčių“, – pridūrė buvęs žvalgas, pabrėžęs, kad Rusijos ambasada Vašingtone nepatikėtų saugumo Amerikos kompanijai, apie kurią žinoma, kad ji susijusi su CŽV.

Informacijos šaltinis – „The New York Times“

2017.11.18; 01:30

Guy Taylor / The Washington Times

Vokiečių žvalgybos tarnybos rengiasi susidūrimui su kibernetinių atakų banga – nemalonios informacijos nutekinimu ir suklastotų naujienų sklaida socialiniuose tinkluose per tikėtiną Rusijos kampaniją, orientuotą į politinės nesantaikos kurstymą prieš rinkimus Vokietijoje ateinantį mėnesį, rašoma „The Washington Post“.

Kontržvalgyba „tvirtina, jog Maskva norėtų, kad VFR kanclerė Angela Merkel, pasisakanti už sankcijas Rusijai, rugsėjy pralaimėtų rinkimus, bet kadangi tokia baigtis nelabai tikėtina, Kremlius gali rengti išsišokimus, siekdamas susilpninti visuomenės „tikėjimą demokratija“, pažymi straipsnio autorius Gajus Teiloras.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Tomas de Mezjeris priminė Rusijos poveikį neseniai vykusiems rinkimams Amerikoje ir Prancūzijoje, perspėdamas, jog „negalima atmesti, kad analogiškų pasikėsinimų į rinkimus bus ir Vokietijoje“.

„Bet kai kas, ypač Rytų Vokietijoje, kur Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kadaise glūdino savo KGB bendradarbio įgūdžius, beveik neabejoja, kad Kremliaus ardomoji veikla jau vedama ir kad jos tikslas bus net didesnis, negu Vokietijos žvalgyba pasirengusi pripažinti“, – tęsia autorius.

Vokietijoje yra 3 mln. rusakalbių, ir kaip spėja Dmitrijus Gaidelis, vietinio municipaliteto atstovas iš Rytų Berlyno Marcan-Helersdorfo rajono, kur gyvena daug Rusijos vokiečių, Maskvos tikslas – sukurstyti juos ir atkreipti tarptautinį dėmesį į juos.

„Įsiūbuoti Rusijos vokiečius – tuo suinteresuota Rusijos vyriausybė“, – sakė Gaidelis laikraščiui „The Washington Times“, neseniai lankydamasis rajone, kur, pasak jo, labiausiai piktinančiu „suklastotų naujienų“ pavyzdžiu tapo „valstybinės propagandinės žiniasklaidos“ 2016 metų sausį prastumta vadinamoji „Lizos byla“.

„Lizos byla“ prasidėjo tada, kai palydovinis RT televizijos kanalas, tinklalapis Sputnik International ir įvairiausia rusakalbė socialinė žiniasklaida staiga pradėjo skleisti naujienas su skandalingais pavadinimais, skelbiančias, kad, kaip spėjama, trys arabai pagrobė ir išprievartavo 13-metę rusų kilmės mergaitę, gyvenančią Marcan-Helersdorfo rajone.

„Istorija buvo prasimanyta, – tvirtina autorius. – Bet Vokietijos policija sugaišo daugiau kaip savaitę, kad nustatytų, jog mergaitė tą naktį buvo pas pažįstamą. Kai apie tai buvo sužinota, šimtai rusų kilmės vokiečių išėjo į demonstracijas miestuose visoje Vokietijoje“.

Mitingai prasidėjo tuo metu, kai šalis buvo užsiėmusi regioninėmis rinkimų kampanijomis, kuriose jau dominavo karšti debatai apie ankstesnį Merkel vyriausybės sprendimą priimti daugiau kaip milijoną pabėgėlių iš Sirijos ir kitų aplinkinių karo veiksmų zonų.

Analitikai „Lizos bylą“ vadina nerimą keliančiu signalu dėl potencialių Rusijos kišimosi padarinių. Atrodo, kad buvo siekta „parodyti, jog čia, Berlyne, esama rusų“, – sakė Gaidelis, pridurdamas, jog „Putinui būtų didelis malonumas, jeigu jis galėtų padaryti užuominą Merkel, kad jei ji nebus atsargi, tai 100 tūkstančių rusų gali išeiti į gatves“.

Pernai NATO atlikta „Lizos bylos“ analizė susitelkė į Rusijos vyriausybei priklausančios  žiniasklaidos vaidmenį, klasikines „dezinformacijos“ operacijas, kuriomis siekiama pakenkti Merkel. „Rusijos žiniasklaida užsienyje bendradarbiauja su kritikuojančiais sistemą žurnalistais, tariamais ekspertais ir abejotina žiniasklaida“, – sakoma analizės rašte.

Kremlius griežtai neigia bet kokius ardomuosius veiksmus, ir RT vadovybė pareiškimus apie savo operacijas Vokietijoje vadina nesąmone. „Kaltinama buvo be jokių įrodymų, be jokių „suklastotų naujienų“, kurias neva tai skleidžia RT, pavyzdžių“, – sakė leidiniu The Washington Times RT marketingo ir strateginės plėtros direktorė Ana Belkina.

„O priežastis paprasta – jų nėra, – kalbėjo ji. – Vedančioji žiniasklaida priima tuos kaltinimus iš prancūzų ir vokiečių figūrų už tikrą pinigą, neabejodama ir nesivargindama atlikti bent jau bazinį faktų patikrinimą“.

„Tie žmonės, kurie kaltina RT suklastotų naujienų platinimu, patys skleidžia netikras naujienas apie RT ir Rusiją“, – priduria ji.

Vokietijos kontržvalgybos tarnyba (BfV – Federalinė VFR konstitucijos apsaugos žinyba) stengiasi atkreipti dėmesį į Kremliaus remiamą „suklastotų naujienų“ sklaidos kampaniją. Bet daugiausia žinyba susitelkusi į kibernetinių atakų iš Rusijos pavojų.

Žinyba tvirtina, kad hakerių grupė, kurią remia Rusija, 2015 metais įsilaužė į kompiuterines sistemas Vokietijos parlamente ir 2016 metų gegužę nusitaikė į Merkel partiją – Krikščionių demokratų sąjungą (KDS). BfV praeito mėnesio pranešime sakoma, jog vokiečių politikai, į kuriuos nukreipti hakerių įsilaužimo į „konfidencialius elektroninius laiškus ir kitus delikačius duomenis veiksmai, turi suprasti, kad galinti sprogti ar kompromituojanti informacija gali būti išspausdinta“ prieš rugsėjo 24 dienos rinkimus, kuriuose Merkel pretenduos į ketvirtąją kadenciją.

„Jeigu Merkel ateinančiuose rinkimuose pralaimėtų, Putinas galėtų atkimšti Kremliuje šampano butelį, nes jis tikriausiai galvoja, kad ES sankcijas Rusijai bus lengviau atšaukti, jeigu nebus Merkel“, – sako KDS partijos parlamentaras Jurgenas Hardtas.

Hardtas interviu pažymėjo, kad nemato struktūrizuotos „mūsų rinkimų žlugdymo kampanijos“, kalbama greičiausiai „apie dezinformacijos kampaniją, kuri turi žmones įtikinti, kad Vokietijos vyriausybė ne tokia gera ir stipri, kaip jie mano“.

Šaltinis: The Washington Times

2017.08.10; 05:30

The New York Times spausdina straipsnį apie Rinatą Achmetšiną – „rusų kilmės amerikiečių lobistą, kuris 2016 metų birželio mėnesį Trumpo bokšte susitiko su Donaldu Trumpu jn.“

Korespondentai Endrius Higginsas ir Endrius E. Krameris praneša, jog daug metų „Achmetšinas, susitikdavęs su žurnalistais, tvirtino, kad niekada nereikia naudoti elektroninio pašto perduodant informaciją, kurią reikia išsaugoti paslaptyje“.

„Nors, kaip jis įtikinėjo, jis ne programišių įsilaužimų techninių aspektų specialistas ir ne šnipas, Achmetšinas atvirai pasakojo, kaip dirbo su kažkokiu kontržvalgybos padaliniu, kai tarnavo Raudonojoje Armijoje po jos įsiveržimo į Afganistaną 1979 metais, ir kaip lengva rasti nusimanančių technikoje profesionalų, kurie geba ir pasirengę įsilaužti į bet kurią elektroninio pašto paskyrą“, – tvirtina autoriai. 

„Vienam žurnalistui, kuris lankėsi pas jį namuose, buvo įteikta atmintukė su elektroniniais laiškais, kuriuos, spėjama, buvo pavogę hakeriai, dirbę vienam iš jo klientų“. – sakoma straipsnyje.

„Kitą kartą, susitikęs su The New York Times reporteriu Maskvoje Ararat Park Hyatt viešbutyje, Achmetšinas, tuo metu jau gavęs Amerikos pilietybę, informavo žurnalistą, kad neseniai skaitęs vieną iš jo elektroninių laiškų“, – rašo autoriai.

„Tuo atveju reporterio elektroninis laiškas tapo viešai prieinamas, kai pakliuvo į teisminį ieškinį. Tas epizodas rodo, į ką Achmetšinas koncentravosi kaip profesionalas dešimtmečius po to, kai jis imigravo į JAV, – o taip pat tą patirtį, kurią jis atsinešė į susitikimą pernai birželį Niujorke su prezidento Donaldo Trumpo vyriausiuoju sūnumi Donaldu Trumpu jaunesniuoju, jo žentu Džaredu Kušneriu ir tuometiniu Trumpo rinkiminio vadovu Polu Dž. Manafortu“, – tęsia leidinys.

„Susitikimas buvo organizuotas dėka tvirtinimų, kad rusų juristė Natalja Veselnickaja pateiks kompromituojančios medžiagos apie Hilari Klinton, nors, kaip tvirtina Trumpas ir jo sūnus, nei Achmetšinas, nei Veselnickaja, nieko vertingo nepateikė“, – rašoma leidinyje.

„Bet Achmetšinas – draugingas, guviai šnekus žmogus, aštriai jaučiantis humorą – jis buvo sumanus praktikuojantis Rusijos „raumeningos“ versijos to, kas Amerikos politikoje vadinama „priešininkų tyrinėjimu“, specialistas. Klientai, dažniausiai rusai, kurių sąrašas nuolat keitėsi, samdydavo Vašingtone besibazavusį Achmetšiną, kad išvalytų savo įvaizdį arba apterštų varžovų įvaizdį. Kai kurie klientai buvo artimi Kremliui, kiti buvo jo mirtini priešai“,  – tvirtina leidinys.

Achmetšinas dažnai įspėdavo savo draugus ir pažįstamus: „Niekas neapsaugota“. Pasak žurnalistų, tas įsitikinimas buvo paimtas iš korporacinių ginčų Rusijoje dešimtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, kai „juodieji viešieji ryšiai“ tapo galingu verslininkų ginklu.

Šios praktikos šaknys – sovietiniai kompromitacinės medžiagos rinkimo metodai, bet suvešėjo ji po komunistinio režimo griūties ir KGB privatizavus „tamsiuosius menus“.

„Kai dėl jo paties tyrimų, per daugelį metų Achmetšinas pelnė reputaciją dėl to, kad gaudavo elektroninių laiškų archyvus, informaciją iš kompiuterinių šnipinėjimo programų ir kitus duomenis, kurie, atrodo, būdavo gauti iš rusų hakerių. Jis tai neigia, įtikinėdamas, kad atlikdavo tyrimus savo klientams ir perduodavo spaudai patikimą informaciją“, – rašoma leidinyje.

„Nėra jokių įrodymų, kad Achmetšino pastangos kurio nors jo kliento interesais, nepriklausomai nuo jų draugiškų ar priešiškų santykių su Kremliumi, būtų neteisėtos, – pabrėžia žurnalistai. – Nėra jokių įrodymų, kad jis asmeniškai būtų užsiiminėjęs techniniais kompiuterinių įsilaužimų aspektais. Bet teisminiame ieškinyje, pateiktame 2015 metais Niujorko valstijos teismui, išdėstyti detalūs tvirtinimai“. Ieškinį pateikė firma, kurią autoriai apibūdina taip: „tarptautinė kalnakasybos kompanija, kontroliuojama trijų ryškių milijonierių iš Kazachstano“. Ji „kaltino Achmetšiną organizavus kompiuterinio įsilaužimo kampaniją prieš jų firmą jų varžovo – rusų magnato Andrejaus Melničenkos – interesais“, – sakoma straipsnyje.

Šios kompanijos – International Mineral Resources – 2015 metų lapkritį paduotuose teismo bylos dokumentuose Achmetšinas pavadintas „buvusiu sovietų karinės žvalgybos karininku, kuris persikėlė į Vašingtoną, kad taptų lobistu“ ir „įgijo vadovavimo negatyvioms viešųjų ryšių kampanijoms kvalifikaciją“.

Leidinys praneša: „Achmetšinas pareiškė, kad tokia charakteristika klaidina. Pasak jo, jaunystėje jis buvo pašauktas į karinį dalinį, kurio funkcijos sovietų ir Afganistano karo metais buvo kontržvalgyba. Kadangi buvo “terminuotas“ karys, sakė jis, tai niekaip nebuvo apmokomas „neigiamų viešųjų ryšių“.

„2016 metais ieškinys buvo atšauktas, o Melničenka neigė visus jame išdėstytus tvirtinimus. Achmetšinas neigė, kad buvo įsilaužęs į kompanijos kompiuterius“, – rašoma leidinyje.

Autoriai pažymi, kad tarp Achmetšino klientų buvo „opozicijos lyderis iš Kazachstano“, o Kirgizijoje Achmetšinas „padėjo demaskuoti įžūlią buvusio prorusiško lyderio ir jo giminaičių korupcijos schemą“.

„Bet kitais atvejais Achmetšinas dirbo aiškiai Kremliui naudingais tikslais. Antai, ilgalaikė Veselnickajos kampanija buvo orientuota į tai, kad Kongresas atšauktų įstatymą dėl sankcijų Rusijos oficialiems asmenims, įtariamiems korupcija ir sąsajomis su rusų buhalterio Sergejaus Magnickio mirtimi Maskvos kalėjime 2009 metais“, – pažymima leidinyje.

Remdamiesi Achmetšino elektroniniu laišku, pridėtu prie vienos teismo bylos Niujorke, žurnalistai rašo: „2010 metais jis padavė skiltį į The Washington Times nuomonių skyrių Viktoro Ivanovo, kuris tada buvo Rusijos antinarkotinės policijos direktorius, vardu“.

Šaltinis: The New York Times

2017.07.26; 06:02

Baltųjų rūmų administracija neatsako į bazinį klausimą: ar JAV prezidentas Rusiją laiko drauge, partnere, sąjungininke, ar priešu?

Baltieji rūmai Vašingtone

„Suokalbio“ su Rusija tyrimas paralyžiavo Baltuosius rūmus. Pasamdytas ypatingas teisininkas, kuris „ima pavyzdį iš Bilo Klintono gynimo Monikos Levinski byloje“, rašo žiniasklaida. Donaldas Trumpas apsunkina politinį kursą tuo, kad žavisi Vladimiru Putinu ir pasirengęs atsisakyti tarptautinės  JAV lyderystės.

Pasak JAV nacionalinio saugumo ekspertų, dabar sunkiausias klausimas ne tai, ar Trumpo komanda susimokiusi su Rusija, o tai, kaip Baltieji rūmai žiūri į Rusiją, rašo Buzzfeed News.

Praėjusią savaitę oficialus Baltųjų rūmų atstovas tris kartus neįstengė atsakyti, ar Trumpo administracija žiūri į Rusiją kaip į draugę, ar mato ją kaip priešą, perduoda žurnalistė Nensi Jusef.

„Atrodo, to klausėme jus ir vakar. Ir jūs sakėte, kad atsakysite mums, – paklausė žurnalistas Saros Sanders per spaudos konferenciją trečiadienį. – Manau, kad tai bazinis klausimas: ar prezidentas laiko Rusiją drauge, partnere, sąjungininke, ar priešu? Ar jau turite atsakymą į tą klausimą? Sanders atsakė trumpai: „Aš neturiu“.

„Nacionalinio saugumo sferos atstovai tvirtina, kad Baltųjų rūmų negebėjimas ar nenoras suformuoti poziciją Rusijos atžvilgiu paralyžiavo politinį procesą“, – rašo autorius.

„Trumpo administracija apibrėžia gerus santykius kaip savo politikos Rusijos atžvilgiu tikslą. Ir tai neteisinga. Fokusuotis reikia į tai, kas yra JAV nacionalinis saugumas ir ekonominis interesas, ir kaip tai pasiekti“, – sakė leidiniu BuzzFeed News Maiklas Makfolas, JAV ambasadorius Rusijoje 2012–2014 metais.

JAV sąjungininkai irgi negali įvardyti Amerikos politikos Rusijos atžvilgiu. Praėjusią savaitę Vokietijos santykių su Rusija koordinatorius Gernotas Erleris sakė agentūrai Reuters: „Amerikos politikoje Rusijos atžvilgiu mes matome neryžtingus svyravimus pirmyn–atgal“. 

Respublikonai pripažįsta, kad klausimo apie galimą suokalbį su Rusija tyrimas sudavė smūgį Baltųjų rūmų gebėjimui valdyti šalį.

„Baltieji rūmai visiškai užimti Rusijos klausimais. Ir žodį „užimti“ aš suprantu kaip „paralyžiuoti“. Jie paprasčiausiai nežino, ką daryti, ir laikosi, pirmiausia, gynybinių pozicijų“, – sakė leidiniui BuzzFeed anonimiškai senatoriaus respublikono padėjėjas.

XXX

„Net ir be plintančio skandalo kišimosi į rinkimus klausimu prezidentui Trumpui būtų nelengva vadovauti Amerikos santykiams su Rusija, kurie yra įtempti labiau negu bet kada nuo šaltojo karo pabaigos“, – sakoma The New York Times redakciniame straipsnyje.

„Prezidentas Vladimiras Putinas pademonstravo negailestingą savisaugos siekį, kuriuo didele dalimi trokštama sugrąžinti Rusijai mistinę valdžios ir šlovės padėtį, o ne padėti Vakarams kurti stabilesnį pasaulį“, – pažymi redakcija.

Ir čia Trumpas protingai dirba dar labiau komplikuodamas politinį kursą susižavėjimais Putinu ir pasiryžimu atsisakyti tarptautinės JAV lyderystės.

Trumpo meilikavimo rezultatai menki, mano leidinys. „Rusija kaip ir anksčiau laiko okupavusi Krymą, kurį ji aneksavo 2014 metais, ir intensyvina karą rytuose prieš Ukrainos vyriausybines pajėgas“, „Trumpas neįtikino Putino nei sustiprinti ekonominį spaudimą Šiaurės Korėjai, nei nutraukti pavojingą konfrontaciją su Amerikos kariniais lėktuvais virš Baltijos jūros, nei vėl paklusti 1987 metų Susitarimo dėl trumpo ir vidutinio nuotolio raketų (TVNR) reikalavimams, pašalinant dislokuotas uždraustas raketas“, – kritikuoja leidinys.

„Viltingais ženklais“ NYT vadina ribotą ugnies nutraukimą Sirijoje ir „gerbiamo buvusio Amerikos atstovo prie NATO Kurto Volkerio, garsėjančio griežtu požiūriu į Rusiją, paskyrimą specialiuoju atstovu darbui su Rusija Ukrainos linkme“.

„Bet dėl daugelio klausimų Putinas, regis, nenori bendradarbiauti, o Trumpas dėl to, atrodo, nelabai jaudinasi“ – apibendrina redakcija.

XXX

Grįžęs į Vašingtoną Donaldas Trumpas vėl įgrimzdo į Rusijos reikalus, praneša prancūzų Le Figaro.

Spausdindamas praėjusią savaitę visą elektroninį susirašinėjimą, buvusį prieš odiozinį susitikimą Trumpo bokšte, prezidento sūnus Trumpas jaunesnysis manė, kad pašalino įtarimus dėl sąmokslo su Rusija. Nieko panašaus: grįžus į Paryžių Donaldą Trumpą užgriuvo nauji klausimai ir dar atkaklesnis tyrimas, rašo korespondentas Filipas Želi.

Pasirodo, kad susitikime dalyvavo mažiausiai aštuoni žmonės. Iš Trumpo pusės: Trumpo sūnus Donaldas jaunesnysis, žentas Džaredas Kušneris, Trumpo rinkiminės kampanijos vadovas Polas Manafortas, garsėjantis savo prorusiškomis pažiūromis, ir vertėjas. Iš Rusijos pusės: advokatė Veselnickaja, Vladimirui Putinui artimo Agalarovo šeimos atstovas publicistas Goldstounas, kuris užsistojo Veselnickają (ir kurio sūnui Amirui, Rusijos pop-žvaigždei, atstovavo Goldstounas).

Pagaliau dalyvavo keistas personažas Rinatas Achmetšinas, lobistas, turintis dvigubą – Rusijos ir Amerikos pilietybę, kuris nei iš šio, nei iš to lydėjo advokatę Veselnickają, su kuria jis buvo ką tik papietavęs“, – perduoda straipsnio autorius.

Achmetišino biografija intriguojanti, pastebi Želi. Rusijoje jis buvo įsipainiojęs į kibernetines atakas ir „juodųjų viešųjų ryšių“ operacijas sovietinių kompromitavimo būdų stiliumi. Vašingtone jis žinomas kaip „Magnickio įstatymo“ panaikinimo lobistas. Kongresmenai jį įtaria „ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis“, bet jis tai neigia. Jis tik pripažįsta, kad kaip šauktinis tarnavo kontržvalgybos padalinyje, rašo autorius.

XXX

Sekmadienį paskelbtais The Washington Post apklausos duomenimis, Trumpo reitingai nusmuko iki 36 proc. „Demaskavimų kaskada ir naujų personažų pasirodymas šioje sagoje verčia Baltuosius rūmus samdyti advokatą Tajų Kobą išimtinei juriskonsulto misijai – atsakymams tyrėjams koordinuoti, kad juridinis patarėjas Donaldas Makhanas užsiimtų kitais reikalais, – sakoma straipsnyje. – Taip patarė prezidento strategas Styvas Benonas, kuris ėmė pavyzdį iš Bilo Klintono gynybos Monikos Levinski byloje“.

XXX

„Siaubo apimtas“ britų viešųjų ryšių vadybininkas, atsidūręs Rusijos skandalo dėl Baltųjų rūmų bylos centre, nutraukia prašmatnią europietišką „metinę pertrauką“ ir skrenda į JAV susitikti su savo advokatu Los Andžele, praneša Daily Mail. Robas Goldstounas (56 metų amžiaus) kartu su partneriu Deividu Vilsonu atostogavo.

„Tačiau, nuogąstaudamas, kad jį užmuš už susitikimo, kuriame dalyvavo Donaldas Trumpas jaunesnysis ir keletas rusų, organizavimą“, Goldstounas, bulvarinio leidinio duomenimis, skubiai išskrido iš Atėnų į Los Andželą. 

„Ekstravagantiškas viešųjų ryšių vadybininkas, garsėjantis savo įspūdingais gabaritais ir aistra kvailoms skrybėlėms, paskutines savaites praleido, duodamas valią savo įpročiui publikuoti socialiniuose tinkluose asmenukes su jaunais vyriškiais, kuriuos jis sutikdavo keliaudamas“,  – rašo korespondentas.

Goldstouno bandymai atsiriboti nuo stiprėjančio skandalo buvo nesėkmingi, ir viešųjų ryšių veikėjui teko atšaukti susitarimus su keliais jaunais vyriškiais Atėnuose bei paskubomis palikti Athenaeum Intercontinental hotel su ištaigingu restoranu, SPA ir baru ant stogo, pasakoja autorius.

Leidinys primena, kad elektroniniuose laiškuose, išsiųstuose pernai netrukus po to, kai Trumpas buvo patvirtintas respublikonų partijos kandidatu į prezidentus, Goldstounas siūlė suvesti Donaldą Trumpą jaunesnįjį su advokate Natalja Veselnickaja, sakydamas, kad rusų prokurorė pasiūlė pateikti magnato štabui jautrios informacijos apie Hilari Klinton.

XXX

Natalja Veselinckaja – „galimas dalykas, –  tai, kas žvalgybos žargonu vadinama „jauku“, rašo The Times Benas Makintairas, žodžiu, „buvo bandymas įvilioti Trumpo rinkiminį štabą ir palenkti jį suokalbiui“. „Ji pati save vadina paprasta juriste. Tai gali būti tokia pat tiesa ar pusiau tiesa, kaip Gordono Lonsdeilo (KGB agento pavarde Kononas Trofimovičius Molodas) tvirtinimai, kad jis prekiavo muzikiniais automatais“, – sakoma straipsnyje.

Politinis maskaradas – niekas nieko nežino

Rusija buvo pionierė ir pasaulio lyderė, įterpiant savo agentus kitose šalyse, o „KGB dimisijos pulkininkas Vladimiras Putinas“ tą tradiciją adaptavo ir išplėtė.

„Po istorijos su Trumpu jaunesniuoju vienas buvęs žvalgybos darbuotojas man sakė: „Rusai ištrynė sienas, yra visas spektras žmonių, kurie, galimas dalykas, dirba Kremliui per atstumą“, – praneša autorius.

„Rusija remia viską, kas destabilizuoja Jungtines Valstijas, ugdo Rusijos galią, išmuša iš vėžių Vakarų žvalgybą ir praturtina Rusijos kleptokratiją“, – taip mano Makintairas. Kremlius piktai džiūgaudamas stebės dar vienus Trumpo Baltųjų rūmų nelemtus nuotykius, o Maskvos taktikos ašis – „maskuotės doktrina“, rašo autorius, išversdamas tuos žodžius kaip „mažasis maskaradas“.

„Trumpo jaunesniojo epizodas – ar tai „riestainio skylė“, kaip tvirtina jo šalininkai, ar tai didžiulis skandalas, ar tai dar vienas mažas maskaradas, suvaidintas Vakarams sugluminti ir susilpninti“, – baigia Makintairas.

Spaudos apžvalga / InoPressa

2017.07.19; 06:00

Donaldo Trumpo šeštadienio „bomba“ – žodžiai, kad jo rinkiminio štabo telefonų buvo klausomasi Barako Obamos įsakymu, negalės atitraukti nuo „Rusijos klausimo“: šiame dosjė atsiskleidžiančias paslaptis ir netikėtus posūkius žiniasklaida lygina su „rusų matrioška“.

Prezidentas, kuris svajojo apie „atvirą“ dialogą su Putinu, užklupusių įtarimų akivaizdoje apsupa save „vanagais–realistais“.

„Rusija – kaip uždelsto veikimo bomba prezidento Trumpo administracijos valdininkams“, – rašo Denas Bolcas (Dan Balz) leidinyje The Washington Post.

„Dar daug kas nežinoma apie tą skandalą, pavyzdžiui, apie Trumpo rinkimų štabo valdininkų ir jo patarėjų kontaktus su rusais, – sakoma straipsnyje. – Be abejo, tų kontaktų būta. Kai kurie iš jų atrodo rutininiai, tačiau tų kontaktų aplinkybės ir turinys ne visai žinomi“.

Matrioškos su Donaldo Trampo ir Vladimiro Putino portretais

Matyt, Trumpas žiūri į visą tą istorija kaip į bandymą atimti iš jo prezidentavimo teisėtumą. Jis toliau išsisukinėja atsakinėdamas į klausimą, ar asmeniškai tiki žvalgų išvadomis.

Kai pasirodė naujų pranešimų apie Trumpo administracijos kontaktus su rusais, prezidentas raginimus toliau tirti ryšius su Rusija pavadino „raganų medžiokle“. „Šeštadienį prezidentas pasinaudojo klasikiniu būdu, kad sukeltų naują skandalą. Per Twitter jis apkaltino Obamos administraciją „Trumpo bokšto“ pasiklausymo sąmokslu. Jis nepateikė jokių tą kaltinimą pagrindžiančių įkalčių,“, – rašo autorius.

„Ryšių su Rusija tyrime yra keletas elementų“, – tęsia Bolcas. – Ar užsienio valstybė bandė įsiskverbti į Amerikos rinkimus? Ar iš tikrųjų buvo koks nors Trumpo štabo ir rusų slaptas susitarimas ar bendradarbiavimas, siekiant pakenkti Hilary Klinton štabui?

„Tai dalis Trumpo darbotvarkės pirmaisiais prezidentavimo metais, lygiagrečiai su iniciatyvomis sveikatos apsaugos ir apmokestinimo sferoje. Prezidentui reikalinga nauja strategija, kuri atitiktų tikrąjį Rusijos problemos sudėtingumo lygį“, – apibendrina Bolcas.

XXX

„Per 2016 metų rinkiminę kampaniją antrasis Trumpo rinkimų štabo vadovas Paulas Manafortas reguliariai  kalbėdavosi su savo senu partneriu – Kijeve gyvenančiu buvusiu Rusijos armijos vertėju“, – rašo The New York Times žurnalistai. Pernai liepą Respublikonų partijos suvažiavime Trumpo komandos narys Dž. Gordonas susitiko su Rusijos ambasadoriumi JAV Sergejumi Kisliaku. „Tai atsitiko tuo momentu, kai Gordonas padėjo išbraukti iš partinės platformos karingas formuluotes, liečiančias Rusijos konfliktą su Ukraina“, – tvirtina leidinys.

Donald Trump. The Washington post.com nuotr.

„O Džeisonas Grinblatas, anksčiau buvęs Trump Organization juristas, o dabar vienas iš Baltųjų rūmų pirmininkų tarptautinėms deryboms pernai vasarą buvo susitikęs su Rusijos vyriausiuoju rabinu Berlu Lazaru, Rusijos prezidento Putino sąjungininku“, – praneša autoriai.

Amerikos demokratai žiūri į įtartinus Trumpo aplinkos ryšius ir jų netikslius pareiškimus neigiant kontaktus su rusais kaip į elementą bendro vaizdo, neigiančio Trumpo įtikinėjimus, kad jis ir jo aplinka „neturi jokių sąsajų su Rusija“. „Prezidento šalininkai sako, kad nekalti susitikimai, kurie yra rutina bet kurio naujo prezidento komandai, dabar politiniais sumetimais aiškinami kaip kažkoks ardomasis darbas“, – pažymi leidinys. 

Vasarį Trumpas pareiškė: „Aš neturiu jokių sąsajų su Rusija“, – ir pridūrė: „Kiek man žinoma, nė vienas žmogus, su kuriuo aš turiu reikalų, irgi neturi“.

Iš tikrųjų žiniasklaida aptiko daugybę Trumpo aplinkos kontaktų su rusais, kurie dirba Putino vyriausybėje arba yra jai artimi.

Matydami bet kokiuose kontaktuose ką nors įtartino, „mes tampame labiau rusiški, negu rusai“, perspėja buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Džonas R. Bajerlis. Jis sakė, kad dabar kai vėl nuvažiuoja į Rusiją, seni pažįstami atsisako su juo susitikti dėl „grynai antivakarietiškos, antiamerikietiškos isterijos“, – bijo, kad juos apkaltins per dideliu draugiškumu Amerikai, perduoda leidinys.

Leidinio nuomone, Trumpas tikisi atsikratyti „nekritiško Putino gerbėjo“ įvaizdžio. Antai, į  aukščiausias pareigas Nacionalinėje saugumo taryboje Rusijos reikalams jis paskirs ekspertę Fioną Hil, kuri, kaip manoma, Putiną vertina skeptiškai.

Autoriai smulkiai aprašinėja straipsnio pradžioje minėtus susitikimus.

Grinblatas, Trumpo štabe kuravęs rinkiminę agitaciją tarp žydų, sakė, kad neaptarinėjo su Berlu Lazaru Rusijos ir Amerikos santykių plačiąja prasme, o patį susitikimą su rabinu pavadino „tikriausiai ne tokiu jau naudingu“.

Gordonas, savo ruožtu, pareiškė, kad trumpai šnektelėjęs su Kisliaku „pakartojo kai kurias rinkimų štabo tezes apie santykių su Rusija gerinimą“, bet nesigilino į politinius klausimus iš esmės. Posėdyje, kur buvo sudarinėjama Respublikonų partijos platforma, Gordonas atmetė raginimą tiekti Ukrainai „mirtiną gynybinę ginkluotę“, bet jis įtikinėja, kad pašnekesys su Kisliaku ir platformos formuluotės tarpusavyje visiškai nesusiję.

„Konstantino V. Kilimniko atvejis (…) painesnis“, – tęsia leidinys. „Kilimnikas prieš daugelį metų dirbo vertėju Rusijos ginkluotosiose pajėgose. Manafortas jį pasamdė 2005 metais, po to, kai iš demokratijos kūrimu užsiimančios amerikiečių organizacijos International Republican Institute Maskvos biuro jis buvo pašalintas dėl nuogąstavimų, kad svetimus informuoja apie jos veiklą“, – sakoma straipsnyje.

Pernai Kilimnikas buvo tardomas Ukrainoje dėl įtariamų ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. „Jo advokatas ir buvęs Ukrainos prokuratūros bendradarbis pavadino tyrimą nerimtu ir politiškai motyvuotu; tyrimas buvo nutrauktas, nepateikus Kilimnikui kaltinimų“, – sakoma straipsnyje.

XXX

„Spėlionese apie Trumpo ir jo aplinkos ryšius su Rusija visi keliai veda link Sergejaus Kisliako, – rašo Paolas Valentinas leidinyje Corriere della Sera. – Būtent jis, Kremliaus ambasadorius JAV nuo 2008 metų, yra ta figūra, kuri jungia gausybę tos mįslingos istorijos gijų“.

„Ar iš tikrųjų tas apkūnus per 60 metų amžiaus nuoširdžios ir dviprasmiškos sovietinio aparato veikėjo išvaizdos vyriškis – „pats pavojingiausias diplomatas Vašingtone“, kaip rašė Politico?

Obamos laikų buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas, „labai griežtos politikos su Kremliumi šalininkas ir, nepaisant skirtumų, didelis Kisliako draugas, pabrėžė: „Jo darbas – atstovauti savo šaliai, ir jis tai daro labai gerai“.

Rusiškos matrioškos

Tuo tarpu jau polemizuojama dėl dviejų kandidatų, kurie laikomi favoritais į JAV ambasadoriaus postą Maskvoje. Energetikos srities verslininkas Karteris Peidžas, kuris anksčiau turėjo dalykinių ryšių su Gazprom‘u, laikomas vienu iš Trumpo ir Putino ryšininkų. Peidžas vakar taip pat pripažino, kad buvo susitikęs su Kisliaku Respublikonų partijos suvažiavime.

Antras kandidatas ambasadoriaus Maskvoje vaidmeniui – tai „Amerikos diplomatijos legenda“ Ričardas Biortas, „tačiau Gazprom‘as buvo ir jo klientas“, pažymi autorius.

„Net jei tai atsitiktinumas, kur nepasisuksi, atrodo, kad Rusijos šešėlis persekioja Trumpo administraciją“, – apibendrina autorius.

XXX

Prezidentas Trumpas svaidosi žaibais ir griaudėja griausmais Obamos adresu ir mano, kad jį supa sąmokslininkai, rašo Süddeutsche Zeitung apžvalgininkas Hubertas Vetcelis.

„Eksprezidentas Barakas Obama vargu ar davė nurodymą klausytis Respublikonų partijos kandidato telefoninių pokalbių. Tokie tvirtinimai rytiniame Twitter pašte greičiau išduoda naujojo prezidento polinkį į paranoją ir impulsyvių emocijų nekontroliavimą“, – mano autorius.

Bet Trumpas kažkiek ir teisus: kažkas iš specialiųjų tarnybų ar nacionalinio saugumo institucijų aprūpina žiniasklaidą opia informacija.

„Trumpas ir jo aplinka atkakliai tvirtina, kad Obamą supa klika, į kurią įeina specialiųjų tarnybų, FTB, Valstybės departamento ir kitų neva tai „kairiųjų“ okupuotų vyriausybinių žinybų, siekiančių pakenkti ir nuversti Trumpą, atstovai“, – sakoma straipsnyje.

Patys „sąmokslininkai“, atrodo, savo misiją įsivaizduoja kitaip. „Pagal skirtingą informaciją iš Vašingtono, žinybose yra gerai informuotų bendradarbių, kurie Trumpą laiko ne kuo kitu, o tik prezidento Vladimiro Putino marionete. Girdi, Rusijos specialiosios tarnybos iš pradžių padėjo Trumpui įžengti į Baltuosius rūmus, o dabar jį šantažuoja“, – perduoda Vetcelis.

Kuri iš šių dviejų versijų teisinga? „Prezidentą apšaudo todėl, kad jis vykdo „neteisingą“ politiką Rusijos atžvilgiu, o gal bevardžiai patriotai valdžios aparate stengiasi išgelbėti JAV ir visą laisvąjį pasaulį? Viena aišku: JAV politiką graužia paranoja ir nepasitikėjimas. Ir taip bus tol, kol tema „Trumpas ir Rusija“ nebus viskas išsiaiškinta (…). Deja, JAV Kongresas nelabai domisi šia tema“, – apgailestauja autorius.

XXX

„Atvirumas apie Rusijos vyriausybės ryšius su Trumpo komanda virto žaidimu „rusiškos matrioškos“: nors ir labai neįtikėtina, kiekvienos matrioškos viduje visada atsiranda nauja“, – rašo El Pais redakcijos straipsnyje. Iš pradžių Maiklas Flinas buvo atstatydintas iš nacionalinio saugumo patarėjo posto. O dabar kilo skandalas dėl naujojo generalinio prokuroro Džefo Sešnso susitikimo su RF ambasadoriumi Sergejumi Kisliaku rugsėjy, per numanomų Rusijos hakerių atakų įkarštį. 

Daug triukšmo sukėlęs Rusijos ambasadorius Amerikoje ponas Sergejus Kisliakas

„Matyt, Putinas nuo pat pradžių įžvelgė, kad Trumpas – tai šansas išvengti ir tradicinių respublikonų, ir demokratų spaudimo Rusijai ir jos užsienio politikai, ir todėl ėmėsi suartėjimo operacijos. Neįtikėtina kitkas – Trumpo žmonės lengvai pasidavė jo žaidimo gudrybėms. Jeigu jie, varomi neapykantos demokratams, leidosi sau „padėti“ laimėti rinkimus, tai blogai. O jeigu jie priėmė pagalbą, nes jiems patinka stiprių valdytojų, kurie aiškiai kreipiasi į tautą ir nori, kad pasaulyje nebūtų įsipareigojimų, idėja, – tai dar blogiau. Šiaip ar taip, Putino šešėlis visada persekios Trumpą“, – apibendrina leidinys.

XXX

„Trumpo prezidentavime nuolatinis chaosas“, – tvirtina The Washington Post.

„To bruzdesio centre – nekantrus prezidentas, kurį vis labiau nuvilia jo administracijos negebėjimas atsikratyti to įspūdžio, kad jo rinkimų štabas bendradarbiavo su Rusija, nutraukti informacijos nutekėjimą nacionalinio saugumo ir tarptautinių nesutarimų klausimais, ir pasiekti kokių nors ženklių laimėjimų“, – sakoma straipsnyje.

Trumpas jaučiasi apsuptas iš visų pusių ir mano, kad jo prezidentavimą žinomais ir iki šiol neregėtais būdais persekioja grupė su Obama susijusių kritikų, federalinių biurokratų ir žvalgybininkų, nekalbant jau apie žiniasklaidą, kurią jis pavadino „amerikiečių tautos priešu“, rašo laikraštis.

Pasak respublikono Danos Rorabacherio, Trumpas savo draugams administracijoje sakė, kad jis persekiojamas už priešinimąsi „vanagiškam“ požiūriui į Rusiją. „Atminkite, ką sakė Duaitas Eizenhaueris: egzistuoja karinės pramonės kompleksas. Tas kompleksas tebeegzistuoja ir turi nemažai valdžios“, – pabrėžė Rorabacheris.

„Tai visai ne paranoja, kai taip yra iš tikrųjų. Tai nutekėjimas po nutekėjimo iš (žvalgybininkų bendruomenės) bendradarbių ir buvusių Obamos administracijos valdininkų, – pareiškė Atstovų rūmų Žvalgybos komiteto pirmininkas Devinas Nanzas. – Baltieji rūmai rimtai sunerimę ir bando rasti sisteminį būdą toms problemoms išspręsti“.

Antradienį vėlai vakare Baltuosiuose rūmuose viešpatavo džiugi nuotaika, kai Trumpas grįžo pasakęs kalbą Kongrese, ir, regis, susigrąžino situacijos kontrolę. Trečiadienį vakare „netikėtai linksmybės baigėsi“, rašo leidinys: „The Washington Post pirmą kartą pranešė, kad generalinis prokuroras Džefas Sešnsas buvo susitikęs su Rusijos ambasadoriumi, nors prisiekęs per klausymus Senate jis sakė, kad neturėjo jokių kontaktų su rusais“. 

Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.

Trumpas viešai apgynė prokurorą ir pareiškė, kad jis neturi nusišalinti nuo ryšių su Rusija tyrimo, bet po kelių valandų Sešnsas sušaukė spaudos konferenciją, kad praneštų kaip tik apie tai, – „o tai prilygo atviram nepaklusnumui prezidentui“, rašo leidinys.

Trumpas „tiesiog kunkuliavo iš įniršio, pasak Baltųjų rūmų valdininkų. Jis priekaištavo jiems už Sešnso sprendimą nusišalinti nuo tyrimo, manydamas, kad tas pasidavė žiniasklaidos ir kitų kritikų spaudimui, užuot priešinęsis, turėdamas visišką Baltųjų rūmų paramą“, – sakoma straipsnyje.

XXX

„Tikroji Trumpo komandos užmegztų kontaktų su Rusijos valdžia prigimtis lieka neįminta“, – rašo Le Figaro Lora Mandevil.

„Tomis dienomis Vašingtone neįmanoma išvengti „Rusijos klausimo“: neįžengiamos paslaptys, netikėti posūkiai, kategoriški tvitai“, – rašo žurnalistė. Demokratai „stengiasi padaryti Trumpą neteisėtu, remiantis kaltinimais, kad jis – Putino marionetė“, kai tuo tarpu „respublikonų administracija postringauja prieštaravimais, kad kairieji stengiasi pateisinti savo pralaimėjimą rinkimuose prasimanymais apie Kremliaus sąmokslą“. O juk Trumpas svajojo apie „atvirumą“ dialogui su Putinu, primena autorius.

Po nacionalinio saugumo patarėjo generolo Maiklo Flino nelemto pasitraukimo Trumpas tikėjosi užmiršti „nemalonią Rusijos problemą“ dėka savo optimistiško ir iškilmingo kreipimosi į Kongresą sėkmės. Tačiau nauji informacijos nutekėjimai atskleidė, kad teisingumo ministras Džefas Sešnsas, prisiekęs Kongresui, nepaminėjo savo susitikimų su Rusijos ambasadoriumi Kisliaku, sakoma toliau.

Karikatūra: vis dar nežinome, kokie santykiai susiklostys tarp Donaldo Trampo ir Vladimiro Putino (kuris kurį neša).

Trumpas karštai gynė savo ministrą, tačiau jo artimieji pasakoja, kad jis labai nusivylęs ir jaučiasi apgultyje. „Tokį įsiūtį liudija nauja, šeštadieninė Trumpo „bomba“: jis paskelbė sužinojęs apie jo rinkimų štabo telefonų pasiklausymą per rinkimų kampaniją Obamos nurodymu ir pareikalavo, kad Kongresas ištirtų tą informaciją, – praneša Mandevil. – Tokie sunkūs kaltinimai gali padėti Trumpui laikinai atitraukti dėmesį nuo Rusijos dosjė“.

Bet jie neleis išvengti pagrindinių klausimų: ar buvo suokalbis su Kremliumi ir ar Kremlius režisavo Amerikos prezidento rinkimų destabilizaciją? – rašo Mandevil.

XXX

Žinoma tik miglota idėja, kad Trumpas metų metus palaiko „tiesioginius ir netiesioginius ryšius su neoficialiu tinklu Rusijos mafijozų, oligarchų ir kleptokratų“, atvykusių iš Rusijos ir buvusios SSSR, kurie aprūpino jį pinigais, kai jis turėjo sunkumų, rašė Džeimsas Henris leidinyje The American Interest.

Kaip nurodo buvęs valstybės sekretoriaus pavaduotojas Klintono administracijoje Stroubas Telbotas, Trumpą užgulę įtarimai gali pristabdyti naujos politikos pradžią Rusijos linkme. Prezidentas apsupo save tokiais vanagais-realistais, kaip Herbertas Makmasteris Saugumo taryboje, Džeimsas Metisas gynybos ministerijoje ir net Styvas Benonas, vyriausiasis politikos patarėjas ir prezidento strategas. O paskyrus į Saugumo tarybą Fioną Hil, garsėjančią giliu Rusijos pažinimu, atrodo, naivumui ir atviraširdiškumui durys užsitrenks, sakoma straipsnyje.

Informacijos šaltinis – InoPressa.ru portalas.

2017.03.09; 18:37

Leonas Jurša

Viskas buvo baigta 1946 m. spalio 16 d. 2 val. 45 min. Dešimt pakartųjų ir prieš kelias valandas nusinuodijusį Geringą paguldė į karstus, įdėjo kiekvienam nuo kaklo nuimtą kartuvių kilpą ir išgalvotais vardais išvežė į krematoriumą.

Kitą vidurnaktį vienoje dėžėje sumaišytus karo nusikaltėlių pelenus nuo tilto išbėrė į upės tėkmę…

Tarptautinis karo tribunolas, trukęs nuo 1945 m. lapkričio 20 d. iki 1946 m. spalio 1 d. Niurnberge, baigėsi, bet liko tai, kas vadinama griaučiais spintoje.

Neseniai rusiškas leidinys „Literaturnaja gazeta“ išspausdino straipsnį, skirtą Tribunolo pabaigos 70-osioms metinėms. Jame rašoma, kad tai buvo ne tik garsiausias XX amžiaus teismo procesas, bet ir paslaptingiausias, nes iki šiol „paskelbta mažiau kaip pusė su juo susijusių dokumentų, saugomų Rusijos archyvuose“.

Niurnbergo spintose likę „griaučiai“ primena apie save ir praėjus septyniems dešimtmečiams.

1946 metai. Paslaptinga SSRS kaltintojo mirtis

Vokietijai kapituliavus, Leipcigas atsidūrė SSRS okupacijos zonoje. Miesto rytinėje dalyje plytinčiose senose kapinėse (Ostfriedhof) palaidota daug Antrojo pasaulinio karo aukų – vokiečių, lenkų, italų; dalį kapinių užima sovietinis 1946-1948 metų memorialas. Be dviejų broliškų kapaviečių, čia esama kelių šimtų pavienių kapų su vienodomis stelomis, kur palaidoti rusų karo belaisviai, Raudonosios armijos kareiviai ir karininkai, žuvę mūšyje ar mirę pokarinės okupacijos metais. Ant 32 antkapių parašyta „Nežinomas kareivis“. Kituose iškaltos pavardės, tarp jų ir Nikolajaus Zorios: pažaliavusi standartinė betono stela su žvaigžde liudija, kad jis mirė  1946 m. gegužės 27 d.

Niurnbergo teismo salėje.
Niurnbergo teismo salėje.

Nikolajus Zoria palaidotas kaip eilinis, ir tik nedaugelis žino: prieš mirtį jis buvo SSRS prokuroro patarėjas, trečios klasės valstybės justicijos patarėjas, generolas majoras; 1945 metų pabaigoje jį paskyrė SSRS vyriausiojo kaltintojo Tarptautiniame karo tribunole Romano Rudenkos padėjėju.

Kai ką daugiau galima sužinoti iš Rusijos generalinės prokuratūros internetinėje svetainės skyriuje „Niurnbergo procesas“ esančios Nikolajaus Zorios biografijos. Gimė 1907 metais, vaikystėje išmoko prancūzų kalbą, skambino fortepijonu, tapė. Trylikos metų liko našlaičiu, valkatavo, bet sovietų valdžia neleido jam, kaip ir šimtams tūkstančių tokių pat nelaimingų vaikų, prapulti. Gyveno vaikų namuose, 1927 metais baigė Maskvos universitetą ir nuo to laiko visiems laikams susiejo savo likimą su prokuratūros organais. Karo metais – armijos prokuroras. 1944-1945 metais – SSRS vyriausybės patarėjas prie Lenkijos nacionalinio išlaisvinimo komiteto. Aktyviai dalyvavo didžiausių fašistinės Vokietijos karo nusikaltėlių teismo procese. Apdovanotas Raudonosios vėliavos ir Raudonosios žvaigždės ordinais. 1946 m. gegužės 22 d. netikėtai (скоропостижно) mirė.

Netikėtai mirusio sovietinio prokuroro sūnus Jurijus Zoria, Karo diplomatijos akademijos dėstytojas, pusę amžiaus aiškinosi nė keturiasdešimt nesukakusio tėvo mirties aplinkybes, bet nieko tikra taip ir nesužinojo iki pat savo mirties 1998 metais.

Jurijus gerai prisiminė 1946 metų pavasarį. Tada jam buvo 17 metų. Gegužės 21-osios vakare tėvas paskambino iš Niurnbergo ir pakvietė atvažiuoti pas jį pasibaigus mokykliniams egzaminams. Apie tėvo mirtį iš pradžių jiems nepranešė. Tik vėliau atidavė lagaminėlį su generolo asmeniniais daiktais ir pasakė, kad nusižudė.

Kai kas Jurijui paaiškėjo iš jam skirto sovietų okupacijos metu Leipcige tarnavusio karinio prokuroro laiško. Jo tėvo palaikus atgabeno į Leipcigą, kur perkėlė į cinko karstą kelionei į Maskvą. Bet skrydį atidėjo dėl netinkamų oro sąlygų, o po kelių valandų iš Stalino sekretoriato atėjo naujas nurodymas: palaidoti vietoje. Po vienerių metų palaikus atkasė ir sudegino…

Iš kitų šaltinių Jurijus sužinojo, kad iš kambario, kur tėvą rado negyvą, karinės kontržvalgybos (SMERŠ) karininkai paėmė pistoletą „Valter“, kišenėje rastą raštelį, taip pat visus ant stalo gulėjusius dokumentus, viską supakavo ir pasiuntė į Maskvą. Suprantama, daug ką atskleisti galėjo raštelis, bet jis esą dingo pakeliui į laboratoriją… 

1987 metais sovietinės karinės prokuratūros darbuotojas Jurijui Zoriai slapčiomis perdavė tėvo nuotrauką: lovoje gulintis tamsiaplaukis vyriškis tarsi šypsosi per miegus, šalia padėtas pistoletas, ant pagalvės dešinėje – juoda dėmė. 1988 metais SSRS vyriausioji karinė prokuratūra patikrino prokuroro Zorios mirties tyrimo medžiagą, nustatė kai ką buvus suklastota, bet galiausiai pareiškė neturinti dokumentų, kurie leistų objektyviai spręsti apie jo mirties aplinkybes. Jurijaus Zorios žodžiais, šio tikrinimo metu pradingo visi SMERŠ atsiųstame pakete buvę ir iš šeimos paimti tėvo laiškai bei užrašai… 

2008-aisiais tuometis Rusijos Federacijos generalinio prokuroro pavaduotojas Aleksandras Zviagincevas, kelių knygų apie Niurnbergo tribunolą autorius, vyriausybiniam laikraščiui „Rosijskaja gazeta“ sakė, kad Nikolajaus Zorios sūnus buvo kreipęsis į jį su abejonėmis dėl tėvo mirties aplinkybių tyrimo išvadų. Prokuroras pripažino gyvuojant kelias jo mirties versijas, bet oficialioji versija – neatsargus elgesys su ginklu. Ir jos iki šiol niekas įtikinamai nepaneigė (anot Zviagincevo, tragedija įvyko gegužės 22 d.).

Šių dienų negausiuose raštuose apie tai atrandame tik vieną autorių, teigiantį, jog pirmieji Niurnberge žuvusio prokuroro lavoną apžiūrėjo amerikiečių pareigūnai ir nustatė, kad Zoria buvo nužudytas miegantis, šūviu į smilkinį.

Mirusįjį išbraukė iš istorijos analų

Rusijos generalinio prokuroro pavaduotojas Zviagincevas pavadino Zorią išprususiu teisininku ir puikiu oratoriumi. Tačiau iki 9 dešimtmečio vidurio, iki naujam Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovui Michailui Gorbačiovui paskelbiant glasnost (viešumo) politiką, apie jį buvo visiškai nekalbama – nei gerai, nei blogai. Jurijus Zoria tikino neradęs savo tėvo pavardės nei sovietiniuose veikaluose, skirtuose Niurnbergo procesui, nei to proceso stenogramose (Tarptautinio karo tribunolo sekretoriatas 1946-1947 parengė posėdžių stenogramas ir dokumentus publikavimui keturiomis kalbomis, 40 su viršum tomų, ir jie buvo tuoj pat pradėti leisti  visomis kalbomis, išskyrus rusų; sovietai tik vėliau išleido du tomus, o 1957-1961 – septynis).

Tiesą sakant, ir glasnost epochoje vienur kitur tešmėkštelėjo Niurnberge keistomis aplinkybėmis žuvusio sovietinio prokuroro pavardė, o mirties aplinkybės ir toliau liko tirštoje migloje; iki šiol dienos šviesos neišvydo nė koks dokumentas, galintis bent kiek praskleisti šios paslapties šydą, žinoma ne ką daugiau, negu prieš kelis dešimtmečius, ir tos žinios tebelieka lygiai kaip tada prieštaringos.

1965 metais sovietai išleido Tarptautiniame karo tribunole dalyvavusios sovietų delegacijos sekretoriato vadovo Arkadijaus Poltorako knygą „Niurnbergo epilogas“ (Нюрнбергский эпилог); 1969 metais ji buvo išleista antrą kartą – ir vėl masiniu 200 tūkstančių egzempliorių tiražu (ir dabar ją siūloma pirkti internetiniuose knygynuose, esama elektroninio varianto). Knygoje randame aprašyta epizodą, kuris autoriui gerai įsiminė (kalbama apie 1946 m. vasario 11 d. rytinį posėdį). Taigi – SSRS vyriausiasis kaltintojas Rudenka iš karto sutinka su gynėjų reikalavimu apklausti generolą feldmaršalą Fridrichą Paulių ir tuo momentu tik žinojusieji paslaptį supranta, ką reiškia kažin kas sardoniška jo žvilgsnyje. Tribunolo pirmininkui Lorensui paklausus, kiek laiko prireiks liudytojui pristatyti į teismą, Rudenka ramiai ir netgi kažkaip abejingai atsakė: Aš manau, Jūsų didenybe, penkių minučių, ne daugiau (tarp kitko, kitas šį epizodą aprašęs autorius nurodo dešimt minučių). 

Niurnbergo teismo proceso metu.
Niurnbergo teismo proceso metu.

Toks atsakymas teisiamuosius, jų gynėjus, žurnalistus – visus pribloškė, autoriaus žodžiais, nelyginant  bombos sprogimas, ir su tuo galima sutikti, nes rusų nelaisvėn pakliuvusį feldmaršalą daugelis laikė mirusiu. Jie, suprantama, negalėjo žinoti, jog sovietai jau prieš kiek laiko Paulių  atskraidino į Berlyną, po to apgyvendino netoli amerikiečių zonos, kur jį tris kartus aplankė Rudenka, o teismo posėdžio išvakarėse su svetimais dokumentais atgabeno į Niurnbergą.

Savo akimis viską matęs ir su daugeliu proceso dalyvių bendravęs Poltorakas apie šį savotiškai dramatišką epizodą parašė sklandžiai, bet – melą. Vasario 11-osios posėdyje kalbėjo ne SSRS vyriausiasis kaltintojas, nutaisęs niekinamą veido išraišką, o jo padėjėjas – Nikolajus Zoria. Jis pateikė teismui Pauliaus pareiškimą, parašytą karo belaisvių stovykloje, ir jis pasakė, kad pareiškimas gali būti patikrintas ne vėliau kaip iki vakaro, kada Fridrichas Paulius bus pristatytas į teismo posėdžių salę.

Beje, rasime autorių, iki šiol pasakojančių, jog šitaip mikliai nacių advokatus sumovė Rudenka. Kita vertus, netiesa yra ir iki šiol pasitaikantis tvirtinimas, jog Niurnbergo salėje kaip iš dangaus nukritusį vokiečių feldmaršalą labai sumaniai apklausė Zoria, apie ką kitą dieną plačiai parašė laikraščiai. Iš tikrųjų Paulių kvotė ir Sovietų Sąjungos atstovams naudingų atsakymų iš jo sulaukė Rudenka (dabar jau ne paslaptis, kad tie atsakymai buvo aptarti jų ligtolinių susitikimų metu, feldmaršalui buvo pažadėta leisti pasimatyti su šeima ir kita).

Ką norėjo nuslėpti Stalinas

SSRS delegacijos nariai Tarptautiniame karo tribunole pažiūrėti laikėsi oriai ir drąsiai – juk atstovavo nugalėtojams. O kaip jautėsi iš tikrųjų, parodo kad ir toks epizodas. Viena 23-metė rusų vertėja, skubėdama į posėdžių salę, vos nesuklupo ir ją pagavo į savo glėbį… Hermanas Geringas – svarbiausias teisiamasis. Tai matę prancūzų žurnalistai juokavo, jog ji taptų labai turtinga, jeigu pasakotų buvusi paskutinė Reicho maršalo apkabinta mergina. Bet kai didžiausias nusikaltėlis prieš pat egzekuciją nusinuodijo ir imta aiškintis, kas galėjo jam perduoti ampulę su kalio cianidu, rusaitė ne juokais persigando: o jeigu saviškiams sekti pristatyti sovietiniai kontržvalgybininkai sužinos ją buvus Geringo glėbyje?

Teisiamųjų suole Geringas gūžėsi nuo žudomų SSRS vyriausiojo kaltintojo Romano Rudenkos klausimų, bet pats rūstusis prokuroras drebėjo prieš sovietinio diktatoriaus Stalino patikėtinį Niurnberge Andrejų Vyšinskį, tuo metu užsienio reikalų ministro Viačelavo Molotovo pavaduotoją, o didžiojo teroro metais (1937-1938) – SSRS prokurorą ir negailestingą liaudies priešų kaltintoją.

Likus dviem mėnesiams iki proceso pradžios Kremliaus vadovybė sudarė specialią komisiją Sovietų Sąjungos atstovų veiklai Niurnbergo procese vadovauti. Komisijoje dalyvavo prokuratūros, aukščiausiojo teismo, valstybės saugumo komisariato, teisingumo komisariato, karinės kontržvalgybos valdybos (SMERŠ) vadovai. Kiek vėliau pačiame Niurnberge buvo suburta dar viena „Vyšinskio komisija“, irgi be menkiausių priešgyniavimų klausiusi Kremliaus emisaro.

 SSRS delegacijos nariams kontroliuoti Kremlius atsiuntė SMERŠ brigadą, veikė čia ir sovietiniai saugumiečiai – čekistai. SMERŠ agentai dar procesui neprasidėjus apkaltino sovietinius kvotėjus nepakankamai atsikertant į apklausiamų nacių antisovietinius išpuolius. Nors netrukus išaiškėjo šį esant kaltinimą gerokai perdėtą, kontržvalgyba ir toliau sekė kiekvieną SSRS atstovų žingsnį ir žodį. Ir ne vien jų. Į Maskvą buvo pranešta, ką anglams pasakė vokiečių admirolas Erichas Rederis ir kas buvo įrašyta į garso juostelę –  kad rusai siekę jį užverbuoti ir kad vertę duoti jiems reikiamus parodymus.

Dar prieš prasidedant Tribunolui, Vyšinskis apskundė Kremliui Rudenką, esą šio rengiama įžanginė kalba esanti nepakankamai griežta ir reikia laiko jai papildyti. Maskva netgi pagrasino sąjungininkams iš viso nedalyvausianti procese, jeigu jo pradžia nebus nukelta kelioms savaitėms; į Niurnbergą buvo pranešta Rudenką susirgus, nors tai buvo netiesa.  Sąjungininkai nesutiko, ir procesas prasidėjo nedalyvaujant SSRS vyriausiajam kaltintojui.

Po daugelio metų buvęs sovietinės karinės administracijos Vokietijoje vyriausiojo vado Georgijaus Žukovo politinis patarėjas papasakos, kad pats Molotovas buvo jam paliepęs patikrinti, ar tikrai sovietų prokurorai Niurnberge laikosi minkštakūnės taikstymosi linijos (tokiais žodžiais jų poziciją apibūdino vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija savo pranešime Stalinui). Kadangi tikrintojui nebuvo nurodyti konkretūs prisitaikėliai, prokurorai atsipirko gerokai panerimavę. Ko siekė Kremlius Niurnberge, rodo dar vienas epizodas:  viename iš daugelio banketų Vyšinskis pasakė, kad visų teisiamųjų laukia vienas kelias: iš teismo rūmų tiesiai į kapą. Toks tostas sutrikdė Džeksoną ir kitus amerikiečius, nes visi buvo susitarę viešumoje nekalbėti apie būsimą nuosprendį.

(Kremlius seniausiai visus arba beveik teisiamuosius buvo pasmerkęs mirties bausmei, todėl 1946-ųjų metų rugsėjo viduryje, Tribunolui apsisprendus dėl nuosprendžių, siuntė Nikitčenkai kuo griežčiausius nurodymus reikalauti mirties bausmės ir tiems, kuriuos ketinta bausti laisvės atėmimu ar išteisinti. Stalinas buvo ypač nepatenkintas Jalmaro Šachto išteisinimu – Nikitčenka buvo verčiamas tiesiog ultimatyviai reikalauti buvusio Vokietijos ekonomikos ministro visiško apkaltinimo ir mirties bausmės jam skyrimo. Rugsėjo 17 d. direktyvoje Nikitčenkai buvo nurodyta įtikinėti ir traukti į savo pusę svyruojančius Tribunolo narius, o pirmininkui Džefriui Lorensui sistemingai aiškinti, kad jis turi palaikyti SSRS atstovus, nes sovietiniai žmonės, kaip ir kitos tautos, nesupras teisėjų minkštaširdiškumo. Jeigu su mūsų pasiūlymais nebus sutinkama, – mokė Kremlius, – reikia leisti  aiškiai suprasti, kad tokio nuosprendžio mes nepasirašysime ir visa atsakomybė teks partneriams0.

1945 metų lapkričio pabaigoje Vyšinskis sukvietė sovietų delegacijos pasitarimą, kuriame įpareigojo Rudenką susitarti su Vakarų valstybių kaltintojais, kad proceso metu jie imtųsi tuoj pat gniaužti teisiamųjų ar jų gynėjų mėginimus kritikuoti SSRS ar jos sąjungininkių veiksmus prieškariu ar karo metais. Taip pat nurodė, apie ką konkrečiai priešininkams neleistina kalbėti („pirmas nepageidaujamų klausimų sąrašas“). Be to, Rudenkai ir Tribunolo nariui Jona Nikitčenkai buvo paliepta iš anksto tikrinti kitų delegacijų teikiamus teismui dokumentus ir dėl kiekvieno dokumento daryti išvadą apie jų priimtinumą ar nepriimtinumą SSRS interesų požiūriu. Jeigu kas ne taip –  neleisti perduoti teismui ir skelbti nepageidaujamus dokumentus.

„Pirmas nepageidaujamų klausimų sąrašas“ nepasiekė kitų delegacijų, bet jį pravartu prisiminti kaip akivaizdų įrodymą Kremliaus valdovus supratus, kokią gausybę nusikaltimų  padarė jie patys. Iškalbingas Jaltos konferencijos, kur „didžiosios trijulės“ lyderiai, be kitų dalykų, svarstė, kaip bausti nacistinius nusikaltėlius, epizodas: Kai JAV prezidentas Ruzveltas mostelėjo į Beriją: Kas tas žmogus su pensne? Stalinas rimtai atsakė: A, tai mūsų Himleris (jeigu Hitlerio nusikaltimų bendrininkas Genrichas Himleris nebūtų nusižudęs, tai Niurnberge jį būtų patį pirmą pakorę).

Jaltos konferencija. Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS vadovai: Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.
Jaltos konferencija. Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS vadovai: Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.

Štai ką norėjo nuslėpti nuo pasaulio visuomenės akių Stalinas: požiūris į Versalio taiką; 1939 metų sovietų-vokiečių nepuolimo sutartis ir visi su ja susiję klausimai;  SSRS vyriausybės vadovo ir užsienio reikalų ministro Molotovo lankymasis Berlyne ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Ribentropo lankymasis Maskvoje; SSRS visuomeninė-politinė santvarka; sovietinės Baltijos respublikos; SSRS-Vokietijos susitarimas dėl apsikeitimo vokiečiais – Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojais su Vokietija; Sovietų Sąjungos užsienio politika, tariamos teritorinės SSRS pretenzijos; Balkanai; sovietų-lenkų santykiai (Vakarų Ukraina ir Vakarų Baltarusija).

Iki 1946 metų kovo mėnesio šio sąrašo nė nereikėjo, nes visą tą laiką kalbėjo kaltintojai. Kovo 8 d. JAV vyriausiasis kaltintojas Robertas Džeksonas kreipėsi į SSRS vyriausiąjį kaltintoją laišku, kuriame perspėjo turintis pagrindo manyti, jog  gynyba rengiasi užsipulti sovietinę užsienio politiką, ketindama parodyti Sovietų Sąjungą kaip valstybę, pradėjusią grobikiškus karus su Suomija, Lenkija, Balkanų ir Baltijos šalimis. (Pats Džeksonas sakėsi palaikantis kaltinimą dėl Vokietijos agresijos prieš SSRS, kartu ir Baltijos valstybes, bet tai anaiptol nesąs šių šalių aneksijos pripažinimas).

Rudenka atsakomajame laiške pateikė naują neleistinų kelti klausimų sąrašą: 1.Klausimai, susiję su visuomenine-politine SSRS santvarka. 2.Sovietų Sąjungos užsienio politika: а) 1939 metų sovietų-vokiečių nepuolimo sutartis ir su juos susiję klausimai (prekybos sutartis, sienų nustatymas, derybos ir t.t.; b) Ribentropo lankymasis Maskvoje ir derybos Berlyne 1940 metų lapkrityje; c) Balkanų klausimas; d) sovietų-lenkų santykiai. 3.Sovietinės Baltijos šalys.

Užtektinai turėjo savųjų griaučių ir amerikiečiai su britais (mažiau prancūzai). Todėl ir ragino susitarti (daugelis rusų autorių pabrėžia – ne Sovietų Sąjunga pirma tai pasiūlė!), kurie istoriniai epizodai Tribunole nesvarstytini. Kaip parodė proceso eiga, visų keturių valstybių nugalėtojų atstovai vengė statyti partnerius į keblią padėtį.

Slaptieji protokolai iš advokato portfelio

Knygoje „Niurnbergo epilogas” aprašomas dar vienas epizodas: teisiamųjų Rudolfo Heso ir Hanso Franko advokatas Alfredas Zaidlis eina į tribūną ir pristato dar vieną klastotę, siekdamas sukompromituoti sovietinę užsienio politiką. Jo klausia, iš kur paėmė. Ir Zaidlis, įžūliai žvelgdamas į akis amerikiečių teisėjui Bidlui, atsako: „Iš amerikiečių delegacijos“. Jį ne itin trikdo, kad paskubomis sukurpta provokacija čia pat sužlugdoma. Anot autoriaus, Niurnbergo procese pasitaikė mėginimų apšmeižti Sovietų Sąjungą, bet jie nepavyko, nes  sovietų pusės kaltinimai nacistinei klikai buvo pagrįsti teisiškai nepriekaištingais įrodymais ir rėmėsi aukštu Sovietų valstybės užsienio politikos moraliniu autoritetu.

Viską Niurnberge matęs ir girdėjęs Poltorakas neišdrįso net prasižioti, kad toji klastotė buvo SSRS-Vokietijos nepuolimo sutarties slaptojo protokolo fotografinė kopija. Epizodas atsitiko 1946 m. gegužės 21 d. popietiniame posėdyje. Iš tikrųjų – teisėjai vėl atmetė anksčiau nepriimtą kopiją, nes advokatas ir dabar nepateikė patikinimo dokumentą esant tikrą (tikino gavęs iš nepristačiusio Amerikos kariškio). Šis epizodas nebuvo įtrauktas į teismo posėdžio stenogramą, bet tai pernelyg nenuliūdino veiklaus ir atkaklaus 35-erių advokato, nes svarbiausia jis buvo jau atlikęs ankstesniais kartais.

Kovo 15-ąją Zeidliui pavyko įteikti teismui kaip gynybos įrodymą buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministerijos juridinės tarnybos vadovo Fridricho Hauso raštišką liudijimą apie 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. SSRS-Vokietijos sutarčių turinį; Hausas vyko kartu su užsienio reikalų ministru Joachimu fon Ribentropu į Maskvą ir dalyvavo pasirašant nepuolimo sutartį. Balandžio 1-osios posėdyje Zaidlis perskaitė iš prisiekusio Hauso žodžių surašytą nepuolimo sutarties slaptojo protokolo įvadinę dalį, o ją Vokietijos vardu sudaręs teisiamasis Ribentropas patvirtino šiuos parodymus. Vėliau buvęs užsienio reikalų ministras leidosi į plačius svarstymus apie pačią sutartį ir jos papildomą, slaptąjį, protokolą.

Tribunolo priimtame liudijime Hausas nurodė, kad nepuolimo sutarties slaptajame protokole kalbama apie abiejų pusių interesų sferų padalijimą Baltijos valstybėse ir demarkacijos linijos nustatymą Lenkijoje bei  klausimų dėl šios šalies ateities sureguliavimą abipusiu susitarimu. Jis taip pat nurodė, kad maždaug po mėnesio įvykusiose derybose dėl antros sovietų-vokiečių sutarties slaptasis protokolas buvo pakeistas ir Lietuva, išskyrus nedidelį iškyšulį, buvo išskirta iš Vokietijos interesų sferos, o Lenkijos teritorijoje demarkacijos linija perkelta toliau į rytus; 1940 metų pabaigoje ar 1941 metų pradžioje Vokietijos pusė po derybų atsisakė nuo šito lietuviško iškyšulio.

Kartu su Fridricho Hauso liudijimu Alredas Zaidlis mėgino įteikti Tribunolui ir slaptųjų protokolų kopijas, bet tai jam, kaip jau sakyta, nepavyko (tiesa, teismas leido advokatui apklausti jo iškviestą liudytoją Ernstą Veiczekerį ir buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius patvirtino Hauso parodymus). Iš kur tos kopijos ėmėsi?

1944 metų pradžioje sąjungininkams pradėjus smarkiai bombarduoti Berlyną, Ribentropas įsakė padaryti  jo asmeninio biuro archyve saugomų svarbiausių diplomatinių dokumentų fotokopijas. Apie tolesnį jų likimą pasakojama skirtingai. Pasak vienų tyrėjų, kovo mėnesį bombardavimų metu dokumentų originalai žuvo liepsnose, o kopijos išliko. Pasak kitų, 1945-ųjų vasarą Ribentropui įsakius sunaikinti visus archyvus, jo pavaldinys Karlas fon Liošas dokumentus sudegino, o negatyvus su beveik 10 tūkst. dokumentų kopijų kažin kodėl sudėjo į dėžę ir Raudonajai armijai artėjant prie Berlyno išgabeno ją į Tiuringiją, kur užkasė vienos pilies parke. Pasak vienų, fon Liošas pats atidavė dėžę anglams, kurie perdavė jas amerikiečiams. Pasak kitų, vokietis išdavė, kur yra slėptuvė, jungtinei britų ir amerikiečių paieškų grupei. „Liošo kolekcijoje“ buvo ir sovietų-vokiečių 1939-1941 metų dokumentų kopijos.

Zaidlis gegužės 22-24 d. posėdžiuose, galima sakyti, siautėjo. Kaltino Sovietų Sąjungą bendra su Vokietija agresija prieš Lenkiją, reikalavo iškviesti liudytoju SSRS užsienio reikalų ministrą Molotovą… Rudenka atkakliam advokatui pažaboti pasitelkė sąjungininkų kaltintojus ir visi keturi pasirašė protestą Tribunolui dėl nuolaidžiavimo vokiečių advokatui.

Gegužės 23 d. ne pats svarbiausias amerikiečių laikraštis „The Saint Louis Post Dispatch“ išspausdino slaptųjų protokolų tekstus. Bet didelio įspūdžio tai nepadarė, nes pirma pasaulis sužinojo apie slaptuosius protokolus iš minėtų ankstesnių Tribunolo posėdžių ataskaitų.

Kažkurią iš tų dienų (negausiuose raštuose datos, kaip matėme, skiriasi) žuvo SSRS vyriausiojo kaltintojo padėjėjas Nikolajus Zoria.

Palaidoti kaip šunį!

Ta pati „Literaturnaja gazeta“, tarusi paskutinį žodį rusų žiniasklaidoje Tarptautinio karo tribunolo 70-mečio proga, nurodė vieną dramatišką detalę – kitą dieną po Veiczekerio liudijimo sovietų prokurorą Nikolajų Zorią rado negyvą viešbučio kambaryje. Ir pateikė jo žūties oficialiąją versiją – neatsargus elgesys su šaunamuoju ginklu.

Minėtas Aleksandras Zviagincevas, ne taip seniai palikęs Rusijos generalinio prokuroro pavaduotojo kėdę, 2011 metais parašė romaną-kroniką „Amžiams amžiniesiems“ (Навекивечные). Šioje knygoje aprašoma daugelis iš kitų autorių ir jo paties ankstesnių kūrinių žinomų epizodų. Pagrindiniai veikėjai – sovietiniai čekistai. Stalinas didžiai užsirūstina sužinojęs, kad Maskvoje įsitaisęs šnipas pranešinėja vokiečiams apie sovietų planus Niurnberge, bet saugumiečiai galiausiai jį pagauna. O dėl Zorios žūties pagrindiniai veikėjai tik paaimanuoja. Girdi, dar prieš karą jis buvo patyręs psichologinį sukrėtimą ir nežinia, kas su jo psichika atsitiko Niurnberge. Jis buvo sąžiningas žmogus, netikėtai pakliuvęs į sudėtingą situaciją galėjo suvesti sąskaitas su gyvenimu…

Matyt, generalinio prokuroro pavaduotojui nelabai įtikima įtikinama atrodė ir jo paties visur skleidžiama oficialioji versija,  todėl jis skaitytojui patyliukais perša savižudybę. Apie sudėtingą situaciją – nieko.

2005 metais Maskvoje buvo išleista prieštaringai vertinamo anglų rašytojo Devino Irvingo knyga „Niurnbergas. Paskutinis mūšis“ (Нюрнберг. Последняя битва), kurioje pateikiamas sovietinės delegacijos vertėjos Olgos Svidovskajos liudijimas. Kai ji paklausiusi SMERŠ pulkininko Lichačiovo apie prokuroro Zorios žūtį, tas trumpai atsakęs: Jis papuolė į bėdą ir pernelyg persigando.

Vienas rusų istorikas aiškino (tiesa, tik istorijos kandidatas, bet per gana populiarią radijo stotį „Echo Mosky“), jog gegužės 23 d. Zorią skubiai iškvietė į Maskvą ir jis dėl to labai sunerimo. Juo labiau kad gegužės 23 d. Amerikos laikraščiai išspausdino slaptuosius protokolus. Ir šitą dieną jo neliko gyvo… Manau, jis tiesiog nusprendė suvesti sąskaitas su gyvenimu, manydamas, kad dėl jo kaltės taip skausmingai iškilo ši tema.

Istorijos kandidatas pasakė netiesą, kad pasaulis pirmą kartą sužinojo apie slaptuosius protokolus iš amerikiečių laikraščių. Jam net nekilo abejonė, ar Amerikos provincijoje leidžiamas „The Saint Louis Post Dispatch“ galėjo taip greitai pasiekti Vokietiją. Net jeigu jis buvo spausdinamas Niurnberge, čia visi jau žinojo apie slaptuosius dokumentus ir Stalinas labiausiai niršo prieš du mėnesius, kai sužinojo apie Hauso, o vėliau Ribentropo liudijimus; Veiczekeris juos tik patvirtino. Nebent Stalinui trūko kantrybė, kai Zaidlis pareikalavo iškviesti liudytoju Molotovą…

Kitose  versijose dėl to, kas įvyko sovietų prokuroro žūties išvakarėse, veikia tas pats advokatas Alfredas Zaidlis, nešinas portfeliu su bomba: slaptųjų protokolų kopijomis. Pirma jis ateina pas britų atstovą ir prašo šio atitinkamus įgaliojimus turinčio pareigūno paliudyti dokumentų tikrumą. Anglas siunčia advokatą pas Rudenką, bet šio sekretorius nukreipia jį pas Zorią. Advokatas sako (meluoja) portfelyje turįs britų atstovo patvirtintus slaptuosius protokolus. Zoria atsako kiek pagalvojęs: Manau, kad šis pokalbis neturi absoliučiai jokios prasmės. Tada Zaidlis susiranda daktarą Hausą…

Kita versija. Rudenka patiki savo padėjėjui Zoriai keblią užduotį: susitikti su advokatu Zaidliu ir įtikinti jį nekelti klausimo dėl sovietų-vokiečių sutarčių, juo labiau neminėti sovietinių vadovų, Stalino ir Molotovo. Vokietis kategoriškai atsisako bendrininkauti su sovietais. Apie Zorios nepasisekimą Vyšinskis tuoj praneša Stalinui, nurodydamas, kad kartu su Hitlerio buvo paminėta ir jo pavardė. Pasak liudininkų, Stalino įniršis buvęs baisus, o kai jam pranešė, kad generolas nusižudė, pratrūko: Palaidoti kaip šunį! Zorią pažemino į eilinius ir palaidojo slaptai.

SSRS vyriausiojo kaltintojo Romano Rudenkos asmeninis sargybinis Josifas Hofmanas, 2005 ir 2007 metais išleidęs prisiminimų knygą „Niurnbergas įspėja“ (Нюрнберг предостерегает). Jį vadino paskutiniu Niurnbergo liudininku (mirė 2015-ųjų pavasarį, sulaukęs 89-erių). Jis laikėsi oficialios versijos, bet turėjo savo nuomonę apie tai, kas įvyko prieš prokuroro mirtį: Zoria atrado 1939 metų pakto slaptąjį protokolą ir nepranešęs Rudenkai pasiuntė jį Stalinui.

Atrodo, mums jau žinomos knygos „Niurnbergo epilogas“ autorius, Arkadijus Poltorakas, pirmasis paskelbė, kad kviečiamas atvykti į Maskvą Zoria labai sunerimo, nes iš savo patirties žinojo, kaip veikia instancija (esama ir versijos, jog pats prokuroras prašė leidimo vykti į Maskvą pas Vyšinskį visiškai dėl kitos priežasties, bet apie tai – kitoje dalyje). Poltorako žodžiais remiasi ir ne vieną solidų veikalą apie Niurnbergo procesą parašiusi Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos instituto bendradarbė Natalija Lebedeva.

Anot Lebedevos, slaptieji protokolai iškilo viešumon dėl sovietų prokurorų kaltės. Kaip sakyta, jie buvo įpareigoti susipažinti su visais teismo priimtais dokumentais, o jų buvo tūkstančiai. Gali būti, Hauso parodymų neišvertė Rudenkai, nemokėjusiam vokiečių kalbos, arba juos praleido pro akis jo padėjėjas Zoria. Sovietų prokuroro klaida buvo ta, – teigia mokslininkė, –  kad jis leido priimti raštišką Hauso liudijimą kaip gynybos įrodymo dokumentą. Po to kiti liudytojai kreipdavosi į Hauso parodymus ir to jau negalima buvo uždrausti. Lebedeva neatmeta, kad Zorią galėjo ir nužudyti.

Jau minėtoji paskutinė mergina Geringo glėbyje – tai Tatjana Stupnikova, 1998 metais išleidusi autobiografinę prisiminimų apie Niurnbergo procesą knygą „Nieko, išskyrus tiesą“ (Ничего кроме правды), kuri sulaukė dar dviejų leidimų 2003 ir 2015 metais (po mirties). Liaudies priešų duktė rašo daug atviriau negu generalinio prokuroro pavaduotojas. Buvusi vertėja neslepia turėjusi nuolat saugotis savųjų bildukųtų, kurių tarnybinė pareiga buvo sekti sovietinės delegacijos narių mintis ir elgesį!

Stupnikovai netikėta prokuroro Zorios mirtis buvo vienas iš baisiausių sukrėtimų Niurnberge. Ar jis pats suvedė sąskaitas su gyvenimu, supratęs nesant kitos išeities, ar jį privertė pasitraukti iš gyvenimo, paliekant žmoną ir vaikus, ar tiesiog nušovė, bet prokurorą, jos žodžiais, pašalino – be triukšmo, neatkreipiant pasaulio visuomenės dėmesio ir nenutraukiant Tribunolo posėdžių, o SSRS pasiuntiniai Niurnberge turėjo suprasti, jog tokiuose reikaluose trauktis neleistina. Sovietiniam personalui įbauginti galbūt paskleidė ir gandą, kad Stalinas, sužinojęs apie prokuroro mirtį, drėbė: Palaidoti kaip šunį!

2016 m. rugsėjo 1 d. Rusijos Federacijos aukščiausiojo teismo apeliacinė kolegija pirmą kartą nagrinėjo skundą, kuriame apeliantas prašė panaikinti jam skirtą 200 tūkst. rublių (dabartiniu kursu – apie 2 900 eurų) baudą, Permės krašto teismo paskirtą pagal Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį. Šis Rusijos prezidento Vladimiro Putino 2014 m. kovo 5 d. patvirtintas straipsnis vadinasi „Nacizmo reabilitavimas“. Jame numatyta atsakomybė už neigimą faktų, nustatytų Tarptautinio karo tribunolo pagrindiniams Ašies Europos šalių karo nusikaltėliams teisti ir nubausti nuosprendyje, pritarimas nusikaltimams, nustatytiems nurodytame nuosprendyje, taip pat skleidimas žinomai melagingų žinių apie SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais.

(Bus tęsinys)

2016.10.16; 04:22

John Schindler / The Observer

„Kurmiai“ – užsienio valstybės agentai, infiltruoti ilgam laikotarpiui, gali pridaryti milžiniškų nuostolių, laikraštyje „The Observer“ rašo ekspertas Džonas R. Šindleris, anksčiau dirbęs JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) analitiku ir kontržvalgybos skyriaus bendradarbiu.

„Tas faktas, kad internete neseniai pasirodė itin slapti hakerių instrumentai, kuriais naudojasi NSA, vėl sutelkė nepageidautiną dėmesį į žinybą, kuri jau trejus metus kaip vijurkas sukasi dėl pabėgusio į Maskvą Edvardo Snoudeno, pavogusio iš NSA daugiau kaip milijoną slaptų dokumentų“, – rašo autorius.

Šindleris primena: kituose straipsniuose jis jau išaiškino, kad hakerių instrumentų nutekinimas – ne įsilaužimo rezultatas, o tikslus požymis, jog į NSA infiltruotas vadinamasis „kurmis“. 

NSA - JAV Nacionalinė saugumo agentūra.
NSA – JAV Nacionalinė saugumo agentūra.

„Apskritai, aš šitai tvirtinau jau keletą metų. Tiesą sakant, ne paslaptis, kad tarp NSA bendradarbių yra vienas ar keletas rusų „kurmių“, ir Snoudenas – nesiskaito“, sakoma straipsnyje.

„Daugelis žvalgybų bandė vogti NSA paslaptis, bet tik rusams pavyko tai daryti nuolat“, – tęsia autorius.

„Tiesą sakant, NSA įsteigimas – iš dalies rusų „kurmio“ nuopelnas. Viljamas Veisbendas, kuris ilgą laiką buvo sovietų agentas, Antrojo pasaulinio karo metais infiltravosi į JAV armijos padalinį, kuris užsiėmė priešo šifrų įminimu. Šaltojo karo pradžioje Veisbendas pridarė milžiniškų nuostolių, atskleidęs informaciją apie slaptas Amerikos ir Britanijos radiotechninės žvalgybos programas, nukreiptas prieš SSSR“, – sakoma straipsnyje.

Autorius pabrėžia, kad Veisbendas taip ir nebuvo teisiamas už šnipinėjimą, o NSA nuslėpė jo bylą.

Po 10 metų į SSSR pabėgo du NSA dirbę matematikai – Viljamas Martinas ir Bernonas Mičelas. 1963 metais nusižudė NSA direktoriaus vairuotojas Džekas Danlepas, demaskuotas šnipinėjęs Sovietų Sąjungai.

1965–1967 metais jaunas prie NSA prikomandiruotas kareivis Robertas Lipka, galėjęs prieiti prie plataus spektro slaptos informacijos, pardavinėjo KGB vadovybei viską, ką tik galėdavo gauti.

„Tuo laikotarpiu NSA struktūrose buvo įsitaisęs kitas „kurmis“, kurio vaidmuo buvo svarbesnis, bet jo pavardė taip niekada ir nebuvo oficialiai įvardyta. KGB šaltiniai rodė antrą sovietų žvalgybos infiltravimą į agentūros štabo būstinę, kuris truko daugiau kaip 10 metų ir garantavo Maskvai priėjimą prie tikro slaptos informacijos lobyno, bet to išdaviko asmenybė liko neįminta. Agentūros vadovybė niekada nerodė ypatingo suinteresuotumo aptikti tą ar kitus „kurmius“, – sakoma straipsnyje.

Autorius apibendrina: NSA ilgą laiką per mažai domėjosi kontržvalgyba, tad nereikia tikėtis, kad dabar kas nors pasikeitė. „Be to, mes turime konkrečios informacijos apie rusų „kurmį“ – arba „kurmius“ – kurie užsislėpę agentūroje dabar“, – tvirtina jis. 

2010 metais per operaciją „Vaiduoklių istorijos“ FTB agentai areštavo 10 Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos SVR nelegalių agentų. Pasak autoriaus, ji „pateikė svarbių įkalčių, rodančių, kad JAV teritorijoje vis dar yra SVR agentų, kurie kol kas nesugauti. Tas Rusijos šnipų tinklas padėjo aptikti NSA užsislėpusio vieno ar kelių „kurmių“ pėdsakus. Nuo to laiko praėjo 6 metai, o apie kokių nors Rusijos „kurmių“ areštus apskritai negirdėti“, – sakoma straipsnyje.

„Esama ir daugiau požymių, kad NSA struktūrose yra infiltravęsi rusų agentai, neturintys nieko bendro su Snoudenu“, – tęsia autorius. Jo nuomone, per mažai dėmesio skirta Kanados karo jūrininko Džefrio Delailo bylai, – jis buvo suimtas 2012 metais ir prisipažino, kad beveik 5 metus reguliariai pardavinėjo paslaptis GRU (Rusijos Glavnaja razvedyvatelnaja upravlenije) vadovybei. Žymi dalis tos informacijos buvo iš NSA.

Autorius akcentuoja, kad, pasak vieno eksperto, „GRU nesidomėjo kai kuriomis pačiomis geriausiomis medžiagomis, kurias Delailas būtų galėjęs pateikti, ypač iš mokslo bei technikos srities, taip pat informacija apie tai, kaip Kanada ir jos sąjungininkės saugo užšifruotus ryšio kanalus“.

Šindlerio nuomone, tai galima paaiškinti tik vienaip: Maskva jau turėjo tą informaciją ir, vadinasi, dabar gali pasiklausyti visų, ko tik panorės. Beje, Snoudenas negalėjo perduoti  tos informacijos, nes negalėjo prie jos prieiti.

„Ir apskritai, Snoudenas niekada nebuvo „žvalgas“, kokį jis save vaizdavo. Kompiuterininkas ir sistemos administratorius, menkai tesusigaudęs radiotechninės žvalgybos informacijoje, kurią jis pavogė ir paviešino, Snoudenas pasitarnavo kaip priedanga tikrajai Maskvos „žvaigždei“, – sakoma straipsnyje. Autoriaus nuomone, tikrasis rusų „kurmis“ (arba keletas „kurmių“) iki šiol dirba NSA struktūrose.

„Būkime teisingi NSA atžvilgiu. Visos mūsų žvalgybinės bendrijos – ir ypač visų mūsų vyriausybinių institucijų – tarnybinių darbų kontržvalgybos sferoje sąrašas paprasčiausiai slegiantis“, – sakoma straipsnyje.

Autorius ragina NSA vadovybei rimtai užsiimti saugumu ir pradžiai sugauti keletą Rusijos „kurmių“.

Informacijos šaltinis: The Observer

2016.08.25; 14:38

Vaikystėje amerikietis Navidas Džamalis buvo susižavėjęs knygomis apie šnipus, o paskui savo fantazijas įgyvendino tikrovėje, rašo laikraštyje „The Wall Street Journal“ Filipas Madas, buvęs CŽV Kontrteroristinio centro direktoriaus pavaduotojas.

Savo nuotykius Džamalis aprašė knygoje „Kaip sugauti rusų šnipą“ („How to Catch a Russian Spy“, autoriai  Naveed Jamali ir Ellis Henican).

Continue reading „Pergudrauti Kremlių“

Hansas Joachimas Tidgė Vakarų Vokietijos žvalgas, 1985 metais pabėgęs į VDR.

Būdamas aukštas Vakarų Vokietijos kontržvalgybos tarnybos BFW bendradarbis, specializavosi būtent šnipų iš VDR gaudyme. Jis dirbo žvalgyboje nuo 1966 metų.

Kolegos pastebėjo amžinai prislėgtą jo nuotaiką, alkoholizmą, dideles skolas ir nesugebėjimą įveikti gyvenimo nesklandumų. 

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: agentas, kuriam nepavyko „išsukti“ VFR prezidento sekretorės“

Užverstas paskutinis Vladimiro Bogomolovo romano "Tiesos akimirka" puslapis. Dėmesio verta knyga. Perskaičiau atidžiai, pieštuku pasižymėdamas labiausiai įsiminusias vietas.

Tai – vienas iš tų nūnai itin retų atvejų, kai skaitymui skirtas laikas neatrodo sugaištas veltui, beprasmiškai. Nors iš pirmo žvilgsnio minėtas romanas mums, lietuviams, – menkai patrauklus. Primityviųjų patriotų akimis žvelgiant, net ir kenksmingas.

Mat romane nekritikuojami 1944-aisiais veikę sovietinės kontržvalgybos karininkai. Atvirkščiai – čia kuriami patrauklūs Antrojo pasaulinio karo metais veikusių karinės kontržvalgybos atstovų paveikslai. Knygos autoriaus V.Bogomolovo, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavusio sovietinės armijos kontržvalgybos daliniuose, ir jo romano veikėjų tikrai nepavadinsi Lietuvos valstybingumo bičiuliais. "Tiesos akimirka" – kitoje barikadų pusėje.

Continue reading „Kaip nepražiopsoti TIESOS akimirkos“

Vakarų žiniasklaidoje – naujas dėmesio Edvardui Snoudenui plyksnys. Portalas WikiLeaks pranešė, kad Rusijoje Amerikos aktyvistai – CŽV, NSA, FTB ir JAV teisingumo ministerijos demaskuotojai – įteikė E.Snoudenui Semo Adamso premiją, skirtą specialiųjų tarnybų darbuotojams. Į Maskvą nuvyko E.Edvardo tėvas – Lonas Snoudenas. CŽV apgailestauja, kad perspėjimas dėl E.Snoudeno, padarytas 2009 metais, „prašapo“.

Daily Mail antraštė ironizuoja: „O premija už savo šalies išdavystę skirta… Edvardas Snoudenas išėjo iš pogrindžio Maskvoje, kad pasiimtų premiją už „sąžiningumą žvalgybinėje veikloje“. Daugelis laikraščių svarsto, kokią išvadą reikia padaryti iš E.Snoudeno poelgio: ar reikalinga policinė valstybė, ar reikia reformuoti NSA, kaip išvengti naujų demaskavimų…

Continue reading „Už ką Edvardui Snoudenui įteikta premija: reikia „slaptos valstybės“ ar žvalgybinės reformos?“

Bet koks tiesioginis ir kiekvienas veiksmas tinkluose Sočio Olimpiados metu šalies slaptosioms tarnyboms bus visiškai skaidrus, atskleidė žurnalistinis tyrimas. Už saugumą per žaidynes atsakingas yra FSB kontržvalgybos tarnybos viršininkas Olegas Syromolotovas, tad tiekėjai vaikščioja pasitempę. Vakarų žiniasklaida stebisi „olimpinės korupcijos“ mastais ir tuo, kad niekas iš valdininkų kol kas nenubaustas.

Terorizmo grėsmė ir Kremliaus paranoja skatina Rusijos specialiųjų tarnybų vadovus kurti precedento neturinčią pasiklausymo sistemą, tvirtina straipsnyje The Guardian žurnalistai Andrejus Soldatovas, Irina Borogan ir Šonas Vokeris. A.Soldatovas ir I.Borogan atliko žurnalistinį tyrimą kartu su Citizen Lab ir Privacy International.

Continue reading „Sočis–2014: „sekimas bus visaapimantis, bet taip reikia““

Nuotraukų kolekcija iš Štazi archyvo, kurią neseniai rado Berlyno fotografas Simonas Meneris, leidžia dirstelėti į VDR slaptąją policiją iš mažai žinomos pusės, praneša "The Independent" korespondentė.

Rinkdamas medžiagą knygai, S.Menneris rado seriją nuotraukų kuriose vokiečių kontržvalgybos agentai nufotografuoti apsirėdę egzotiškais drabužiais.

Kai kurios nuotraukos fotografuotos mokant bendradarbius maskuotės pagrindų, sakoma straipsnyje. Po nevykusiai apsirengusio raudonu švarku ir marškiniais plačia apykakle vaikino nuotrauka – užrašas „nekaltas mamos sūnelis“, kitoje nuotraukoje kelkraštyje stovintis agentas su kuprine vaizduoja, kad jis keliauja autostopu.

Continue reading „Slaptos nuotraukos iš Štazi archyvo – maskarado kostiumų vadovas“

moteris_tyrinetoja

Amerikiečių žvalgo Ladislo FARAGOS "Protų karas", išleista Niujorke 1954 metais, jau 1956 metais buvo išversta į rusų kalbą. Jos inventoriaus numeris KGB bibliotekoje – pirmas. Nors verčiant knygą buvo praleisti "šmeižikiški autoriaus prasimanymai ir išpuoliai prieš SSSR", kagėbistai skaitė šį veikalą labai įdėmiai, su pieštuku rankoje. Knyga gerokai sutrinta.

Manome, kad L.Faragos samprotavimai apie propagandą, jos reikšmę, rūšis ir platinimo būdus bei metodus iki šiol nepaseno bei išlieka aktualūs šiandien.

Continue reading „Ladislas Faraga: protų karas ( I )“

NSA pripažino, kad duomenų rinkimo iš telefonų ir interneto mastai didesni, nei buvo žinoma anksčiau. Jeigu NSA neįstengia prieiti prie įrangos, pasitelkiama CŽV „juodųjų krepšių komanda“, pasakoja specialistas. Paviešinimas padarys milžinišką žalą Amerikos žvalgybai – štai kodėl JAV taip trokšta susigrąžinti Edvardą Snoudeną ir jo kompiuterius.

Edvardas Snoudenas ir Glenas Greenwaldas sugalvojo, kaip atsikirsti tiems, kas juos vadina išdavikais ir pornografais, rašo tinklaraštyje Foreign Policy žurnalistas Elias Grollis. Jis siūlo pavadinti tai „Didele Snoudeno „įsukimo“ kampanija“. Jos pavyzdėlis – G.Greenwaldo interviu praėjusį savaitgalį apie tai, kad E.Snoudenas turi NSA metodų „detalias schemas“ ir gali padaryti Jungtinėms Amerikos Valstijoms apokalipsinės žalos.

Continue reading „Ką byloja Edvardo Snoudeno braižas?“

Lietuvoje aprimo aistros dėl viešai paskelbtos VSD ataskaitos. Nuslūgo tiek kritiškai, tiek palankiai nusiteikusių vertintojų azartas įrodyti būtent savąją tiesą. Žodžiu, atėjo palankus metas dar sykį atidžiai peržiūrėti visuomenei skirtus viešus svarbiausios mūsų slaptosios tarnybos tekstus. Taip pat puiki proga dar kartą prisiminti tiek VSD kritikų, tiek VSD simpatikų publikacijas.

Kai analizuojamos viešos slaptųjų tarnybų atsakaitos, skubėt užimti kategorišką poziciją, – ne visuomet dėkinga taktika. Pirmieji įspūdžiai – ne visuomet tikslūs ir teisingi. Ypač kai kalbama apie Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitą, kurioje, be jokios abejonės, nežinomųjų elementų žymiai daugiau nei žinomųjų. Ne veltui iki šiol gyva patarlė apie karštakošius, "kurie labai skubėjo ir todėl prajuokino pasaulį".

Žinoma, visus labiausiai domina toji lietuviškosios ataskaitos dalis, kurioje pirmą kartą viešai ir atvirai kalbama apie Rusijos ir Baltarusijos žvalgybas, agresyviai kenkiančias mūsų interesams tiek pačioje Lietuvoje, tiek užsienyje. 

Continue reading „Bičiuliavimosi su Rusijos FSB atvejai“