KGB vadovybė: kaip rusus paversti savo agentais visame pasaulyje


Šnipnėjimo paslaptys. Espionage history archive.com

Slaptai.lt skelbia ištraukų iš užsienio spaudoje pasirodžiusių panešimų apie KGB veiklą. Omenyje turime „The Daily Beast“ leidinio publikacijas, kurias, remdamasis anksčiau dar niekad niekur neviešintais KGB vadovėliais, parengė Maiklas Veisas (Michael Weiss). Skelbiame ne viską – tiesiog tik tas ištraukas, kurios, mūsų supratimu, svarbiausios, aktualiausios, arčiausiai mūsų.

Taigi Jūsų dėmesiui – keletas pasakojimų iš iki šiol tik tarnybiniam naudojimui skirtų KGB vadovėlių.

Michael Weiss / The Daily Beast

„Tai trečiasis ir finalinis straipsnis iš ciklo, pagrįsto anksčiau niekada neviešintais KGB vadovėliais, – tais sovietinės žvalgybos valdybos, kurioje Vladimiras Putinas tarnavo operatyviniu darbuotoju ir kuri suformavo jo pasaulėžiūrą, vadovėliais“, – rašo The Daily Beast žurnalistas Maiklas Veisas

Trečiajame straipsnyje „nagrinėjama, kaip KGB operatyvininkai būdavo mokomi išnaudoti sovietinius piliečius (taip originale, nors toliau dažniausiai kalbama apie emigrantus, neturėjusius sovietų pilietybės, – red. past.) užsienyje savo žinybos tikslams, nepriklausomai nuo jų noro“, – rašoma leidinyje.

Autorius tęsia: „Nors Putinas fetišizuoja „suvereniteto“ sąvoką, kai tai jam patogu (paprastai kai nenori, kad JAV kištųsi į tų užsienio valstybių reikalus, į kurių reikalus jis linkęs kištis pats), jam nustoja egzistuoti valstybinės sienos, kai jos bando apriboti žlugusios imperijos metafizinių našlaičių veiklą arba tų, kurios išdavė jos nuostabaus atkūrimo reikalą“.

Buvusio CŽV rezidento Maskvoje Džono Saiferio požiūriu, „idėja, jog Kremlius gali kreiptis į būrelį rusų emigrantų, kad tie sutvarkytų slaptą finansinį kanalą, jungiantį jų tėvynę su egoistiškomis politinių interesų grupėmis JAV, atitinka Kremliaus išdėstytą politiką“, sakoma straipsnyje.

„Trečiasis ir finalinis perimtų KGB dokumentų komplektas, vienos Europos žvalgybos tarnybos perduotas leidiniui The Daily Beast, demonstruoja, kokią paranoją jautė „Maskvos centras“ rusams emigrantams. Dokumentas, pavadintas „Sovietinio kultūrinių ryšių su tėvynainiais užsienyje komiteto panaudojimas valstybės saugumo agentūrų interesams“ panašus į du ankstesnius – visas sutelktas į pavojus kontržvalgybos sferoje ir galinčius žlugti operacijas.  

Seksas ir šnipinėjimas – neatskiriami dalykai

Nuo dviejų kitų jis skiriasi tuo, kad jame daugiau konkrečių kai kurių fiasco detalių ir net minimos pavardės (arba bent jau slapyvardžiai)“, – sakoma straipsnyje.

Pasak autoriaus, dokumentas „buvo išleistas tarnybiniam naudojimui KGB 1968 metais – „siaubingais metais“ sovietų žvalgybos tarnyboms, kurios nesugebėjo numatyti ir išvengti Prahos pavasario“.

„Kažkuo ta šaltojo karo šnipinėjimo metodų atgyvena yra tiek paminklas tam, kaip Vakarai mikliai manipuliavo emigrantais, tiek ir emigrantų verbavimo Maskvos interesams vadovėlis“, – sakoma straipsnyje.

„Antai, mes sužinome, kad 1965 metais Hanoveryje (VFR) buvo įsteigta „maža patriotinė grupelė“ (eufemizmas, reiškiantis organizaciją, kuri buvo priedanga dalyvauti sovietams), ir įsteigė ją toks Simeonovas, apie kurį dokumente pranešama, kad jis – „Tėvynės išdavikas, savo laiku sovietinio teismo griežtai nuteistas už akių“, – rašo autorius.

Pasak Veiso, grupės nariams buvo organizuojamos kelionės į VDR susitikimams su Sovietinio kultūrinių ryšių komiteto bendradarbiais. „Komitetas ir, atitinkamai, jo darbą prižiūrėjęs KGB manė, kad Simeonovas ir jo aplinka perduoda tikrą informaciją apie jų likimo brolių – emigrantų Hanoveryje – veiklą.

Bet buvo ne taip. Visoje grupėje knibždėjo Vakarų Vokietijos „kurmių“. KGB atskleidė apgavystę tik aptikusi, kad grupės „globėjas“ buvo katalikų kunigas, gailestingai suteikęs savo bažnyčioje patalpas susirinkimams ir dažnai juose lankęsis. „Kunigo patikrinimas operatyviniuose sąrašuose parodė, kad mes turėjome reikalą su buvusiu hitleriniu karininku, …kuris palaikė ryšius su vietinėmis policijos valdybomis“, – rašo autorius, cituodamas vadovybę. Taip pat buvo padaryta išvada, kad Simeonovas – „provokatorius“, dirbantis VFR naudai.

„Bet, užuot nutraukęs ryšius, KGB pakeitė operacijos pobūdį – jau nebesistengė vadovauti grupei, o stengėsi per ją aptikti į ją įsiterpusių Vakarų Vokietijos agentų tinklą. Rusai net primetinėjo, gal galima kai kuriuos vokiečių agentus pagrobti. Tačiau, remdamasi šia istorija, vadovybė pabrėždavo, kad reikia ne tik daryti įtaką emigrantams skleidžiant ideologiją, bet įsakinėti jiems ir juos visiškai kontroliuoti, kad jie netaptų priešo žvalgybų laimikiu“, – sakoma straipsnyje.

Vadovybė taip pat pranešė, kad kontržvalgyba Kanados policijos sudėtyje įterpė į ukrainiečių diasporą Kanadoje kažkokį žmogų, slapyvardžiu Chameleonas, kuris buvo tarpininkas – apiformindavo prašymus kelionėms į SSSR. „Chameleonas darė Otavai tai, ką jam norėjo pavesti Maskva, – tyrinėdavo emigrantus verbavimui ar sekimui, sudarinėjo jų psichologinius profilius, vertino, kaip jie žiūri į SSSR, aiškinosi, ar jie turi ryšių su „pažangiomis“ (t. y. „prosovietinėmis“) organizacijomis Kanadoje, o jeigu turi, tai kokių. Visa ta informacija būdavo pateikiama Chamelono kuratoriams policijoje“, – sakoma straipsnyje.

Veisas pateikia dar vieną istoriją: „Bekeris priklausė Belgijos Sovietų piliečių sąjungai (SPS) – emigrantų asociacijai, kurios nariai reguliariai lankėsi SSSR ir net susitikinėjo su Kultūrinių ryšių komiteto bendradarbiais“. Belgijos kontržvalgyba, sužinojusi apie Bekerio planus apasilankyti SSSR, apklausė jį apie „SPS reikalus, jo ketinimus vykti į kelionę“, o paskui pasiūlė jam užsiverbuoti.

„Jie šantažavo jį, panaudodami nenurodomą medžiagą kažkokios „storos dosje“ pavidalu, kaip tai minima KGB vadovėlyje. Bekeris atsisakė bendradarbiauti. Jį paleido, išdavę jam karininko, kuris bandė jį šantažuoti, telefono numerį ir patarę jam su juo susisiekti, jeigu „kiltų kokių nors sunkumų su kelione“. Užuot tai daręs, Bekeris nuėjo tiesiai į Sovietų ambasadą Briuselyje ir nieko neslėpdamas papasakojo, kas nutiko“, – sakoma straipsnyje.

Emigrantai iš Rusijos Amerikoje užėmė atsakingus postus versle, vyriausybinėse įstaigose ir ginkluotosiose pajėgose. „Visa tai darydavo juos pageidaujamais objektais gana specifinėms „Komiteto iniciatyvoms“, – rašo autorius.

„Dokumente pasakojama istorija apie „Kapitoną“, kuris buvo prisidėjęs prie „slaptos veiklos JAV armijoje“. Kapitono dėdė, slapyvardžiu Senis, parašė laišką Kultūrinių ryšių komitetui, pranešdamas, kuo jis, jo giminaičiai ir draugai užsiima Valstijose. Jis paminėjo sūnėno pareigas – gal per nerūpestingumą“, – sakoma straipsnyje. Susirašinėdama su Seniu, rezidentūra patvirtino, kad Kapitonas – KOP žvalgybos karininkas, ir bandė jį verbuoti, bet planas žlugo.

„Kai mūsų agentas aplankė Senį, per kurį mes ketinome prieiti prie Kapitono, ir prisistatė esąs Sovietų pilietis, Senis nedelsdamas jį perspėjo, kad apie jo susirašinėjimą su Sovietų komitetu žinoma FTB, periminėjusiam visus tuos laiškus. Jis pasakė, jog jam pavesta nedelsiant informuoti FTB apie žmones, kurie pas jį ateis ir domėsis Kapitonu. Senis patarė mūsų žmogui daugiau pas jį nesilankyti, kad išvengtų nemalonumų“, – cituoja autorius vadovėlį.

Pasak buvusio CŽV bendradarbio Styveno Holo, Sovietų valdžia „visada laikė tuos atvykėlius tinkamais objektais operatyviniam naudojimui, nors jie ir pabėgėliai“ (iš SSSR, – red. past.). 

capman
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas

Veisas komentuoja: „Palyginkime šią situaciją su dabartine. Įvažiavimas į Rusiją ir išvažiavimas iš jos beveik neribojami, jeigu jūs iš ten nepabėgote dėl politinio spaudimo. Rusai sukaupia turtų greičiau ir daugiau, žymi dalis tų turtų saugoma (arba slepiama) užsienyje visos kartos oligarchų-milijardierių, kurie praturtėjo iš tėvyninės naftos bei dujų industrijos, o pastaruoju metu persimetė į tarptautinius finansus, nekilnojamąjį turtą, sporto komandų įsigijimą ir dar daug ką. Tokie pasakiškai turtingi rusai, gal ne emigrantai tradicine prasme (labai daug kas iki šiol gyvena, mažų mažiausiai retkarčiais, Maskvoje), bet jie laikomi viešais Putino režimo pavyzdžiais, „kultūrinės diplomatijos“ veikėjais, ir jie pašaukti kurti giliai korumpuotos kleptokratijos teigiamą įvaizdį. Ar jie stebimi? Dabartiniame pasaulyje KGB įpėdiniams nebūtina naudotis šviesiais vaikystės prisiminimais, jie gali remtis gerokai labiau įtikinančiais argumentais – pinigais“, – sakoma straipsnyje.

Informacijos šaltinis: The Daily Beast

2017.01.09; 05:41

print