Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Praūžė šventės. Ačiū Dievui, jų nenustelbė dirbtinas priekabiavimo šou. Dešimtmečius suvėluotos mergelių aimanos ir pretenzijos pasirodė niekas prieš tautiškumo dvasią, nors ir pridarė žalos atskiriems politikams, jų šeimoms ir ypač vaikams.

Bet – pakilome ir kelkimės!

Vis dar keliamės. Klumpam, slystam, repečkojam keturiomis, bet – keliamės. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis paliudijo, kad daugumos Lietuvos žmonių širdyse atsiranda pasididžiavimo už savo šalį jausmas, vienybės poreikis, auga patriotizmas. Kai minioje pasikalbi su nepažįstamu, kai džiaugiesi krykščiančiais vaikais, kai mandagumo ir pakantumo banga užlieja net kasdieniuose susitikimuose, – kas tai, ne patriotizmas? Kai akyse suspindi ašaros, matant dainuojančią minią ar žiūrint senus Sąjūdžio mitingus, kai 91-rių močiutė sako „Tai ačiū, sūneli, kad išgyvenau iki tokio gražaus laiko…“, kai mažas anūkas prašo nupirkti gėlytę, kad pasveikintų tėvelį šventės proga, – kas tai, ne tautos jėga? Kai jaunimo eisena, skanduojanti „Už Lietuvą – vėl didžią!“, nusitęsia per visą sostinės centrą ir kviečia išlaikyti savo tapatybę, – kas tai, smerktinas tautiškumas?

„Diena atrištom akim“, – rašė Just. Marcinkevičius. Atsirišom akis. Tiesa, mus apakino ryški laisvės saulė ir kurį laiką akyse aptemo: mes tapome pikti, nepakantūs, irzlūs, dejuojantys, piktdžiugiški, kerštingi, nemylintys artimo ir artimos – savo Tėvynės. Net Kovo 11-osios įkarštyje kaltinom vieni kitus, kad gyvenome ir dirbome sovietinės okupacijos laikais, kad nebuvo kitos išeities, kaip tik, sukandus dantis, tarnauti okupantui už duonos žiauberę savo vaikams, kad neišsilaisvinom iš komunistinių pančių, kaip didvyriškai tai padarė mūsų disidentai. Bet vieni išpirko kaltę, kiti iki šiolei ją nešioja savyje. Kankinasi, sapnuoja naktimis, guodžiasi tik artimiausiems arba niekam.

O buvęs kolega mesteli: o tu gi buvai „šlovingoj“ partijoj, klaupkis ant kelių, niekše. Tu gi man vadovavai sovietinėj įstaigoj ir liepei paklusti okupanto taisyklėms, eik, atgailauk. Tu gi nėjai prie A. Mickevičiaus paminklo, nesakei uždegančių kalbų Vingio parke, o dabar „pakeitei odą“, reiškia, tu esi išdavikas. Ką besakyti… Nesvarbu, kad savo kaltę Tėvynei išpirkai gerais darbais, kuriuos pastebėjo visuomenė, naudingomis idėjomis, savo aiškia pozicija, kai anas kaltintojas tūnojo po šluota ir trynė kelnes valdiškoj šiltoj tarnyboj…

Tad dar kartą klausiu – kas yra patriotizmas?

Antai, Žmogaus studijų centro psichologinio klimato ir žmonių jausenos tyrimai parodė, kad valstybės atkūrimo šimtmetį Lietuva sutiko pagerėjusiomis nuotaikomis. Laimingi arba gana laimingi jaučiasi beveik 70 proc. šalies gyventojų, o besididžiuojančių, kad yra Lietuvos piliečiai, skaičius per metus išaugo nuo 69 proc. iki 82 proc.

„Akivaizdus dalykas: klausiami, ar didžiuojasi būdami lietuviais, ar didžiuojasi Lietuva, absoliuti dauguma atsako teigiamai. Žmonėms svarbu gimtoji šalis, protėvių žemė, istorija, kalba“, – sakė Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas sociologas Vladas Gaidys. Bet lietuviškas patriotizmas skiriasi nuo kitų šalių. Pavyzdžiui, pasakoja sociologas, švedo neįtikinsi, kad kovojant su negerovėmis reikia badauti.

„Net Estijoje, protestantiškoje erdvėje, labiau laikomasi pozicijos, kad jei matau blogį, turiu apie jį pranešti ir prieš jį kovoti, kažkur kreiptis, rašyti peticijas. Jei nerašau – kam apie tai kalbėti. Yra didesnis pilietiškumo momentas, paremtas aktyvia pastanga“, – kalbėjo jis.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politologas A. Krupavičius sako, kad nuolatinė valdžios kritika nesikreipiant į ją ir nereikalaujant permainų, yra lietuviškos demokratijos fenomenas. Socialinė nelygybė, geopolitinis nesaugumas, vadinamojo elito susireikšminimas tarsi stiklo kalnas, kuris gerai matomas, bet į jį paprastas žmogelis nesiryžta kopti, nes tai, mano jis, Sizifo darbas. Taip tas akmuo, kiek aukštyn paridentas, vėl rieda apačion…

Štai čia ir baigiasi patriotizmas. Gali kiek nori iš savo inkilo kaukti, griežti dantimis, virkauti ir ilgėtis sovietinės praeities, – jokių pokyčių neįvyks, kol tu nepatrauksi pas savo deputatą, į valdžios įstaigą, neišeisi į gatves, neparodysi savo aktyvios pozicijos. Kol aiškiai nepasakysi „ne“ lietuvių kalbos menkinimui, priešiškoms kaimynų manipuliacijoms, kol rinkimuose neparodysi savo principingumo.

Tarpukario filosofas A. Maceina rašė: “Patriotizmas yra tautinė savimeilė. Mes mylime tautą bei tėvynę dėl to, kad mylime patys save ir visa tai, kas mums yra sava”. Vadinasi, patriotiniai jausmai siejami su asmenybe, pereina per kiekvieno mūsų prizmę. Tautos, valstybės šventes mes išjaučiame savyje. Neigti tautos aspiracijas reiškia niekinti save.

… Kovo 11-oji. Lietuvos televizija, visą dieną pagarbiai parodžiusi Nepriklausomybės Akto priėmimo 28-ųjų metinių iškilmes, vakare puolė į balą: „Eurovizijos“ finalas, kiek jis bebūtų valstybinės garbės reikalas, su savo angliškomis dainelėmis, besimaivančiais svetima kalba vograujančiais jaunaisiais europiniais talentais niekaip netiko šventiniam patriotiniam vakarui.

Ar jau tikrai pabudome ir keliamės?

www.iskauskas.lt

2018.03.12; 04:00

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Tai, ko bijo ir stengiasi nutylėti, yra svarbu ir tikra, ir vis daugiau tą žmonių supranta. Todėl Jie nori, kad niekas garsiai kaip nereikia nekalbėtų, viešai kur nereikia nevaikščiotų, kad mylinčių savo kraštą, dar gyvų žmonių niekas nepamatytų. Baimė ir tylėjimas yra tiesos ženklas.

Tarybų Sąjunga drausdavo komunistams dalyvauti mitinguose už Lietuvą, nes tai Maskvai nepatiks. Tėvynės Sąjunga draudžia konservatoriams dalyvauti eitynėse už Lietuvą, nes tai Briuseliui nepatiks. Ir tie, ir šitie patriotiškai nusiteikusius lietuvius laiko ir vadina nacistais.

Kovo 11-osios aikštė, kita stotelė – Lenino prospektas, atsargiai, durys užsidaro.

Išreikšti meilę savo kraštui – ne vien klausytis valdiškų kalbų ir palinguoti žiopčiojančioms žvaigždutėms. Tikra šeima prie šventinio stalo pasitaria, kaip toliau gyvens, kaip įveiks sunkumus, kaip reikia išvengti pavojų ir vienas kitam padėti. Iki ryto už svetimus pinigus lėbauja tik girtuokliai, biudžeto vagys ir paaugliai.

Nemėgau gimtadienių, jubiliejų, valstybinių švenčių, tos gausybės tuščių liaupsių ir dirbtinių šypsenų šaltomis akimis, vyresnybės palengvėjimo atodūsių iškilmėms pasibaigus. Dabar supratau klydęs – ačiū konservatorių Prezidiumui, tai jūs mus prabudinot ir supratom, kad šventei į gatves išeiti reikia.

Feisbukas už keturių metų senumo vieną nepolitkorektišką žodį užblokuotas. Komentarai, žinutės draugams užblokuotos, naujas paskyras masiškai skundžia ir po valandos panaikina, paskutinę, iš kurios bandžiau įtaigiau pakviesti į eitynes – per dvidešimt minučių.

Svarbiausia užčiaupti burnas visiems, kuriuos gali išgirsti. Esame stebimi įdėmiai ir nuolat, sprendžiama ir įvykdoma žaibiškai. Geriausias įrodymas, kad tai daroma aukščiausiu lygmeniu. Tik svetima, užvaldyta valstybė bijo savo žmonių, ateinančių su meile jos pagerbti.

Kai ateina su vėliavomis dešimt – atsiunčia policiją. Kai ateina tūkstantis, su jais nesikalba ir žiūri pasislėpę už užuolaidų. Atėjus dešimčiai tūkstančių jie prabyla, norėdami išsisukti. Šimtas tūkstančių su vėliavomis, nieko nereikia sakyti, tik pastovėti penkiolika minučių – ir jie supras, kad pralaimėjo.

Dabar supratau – atėjo metas ne tik važiuoti į Vilnių ir eiti už Lietuvą, laikas vėl eiti į Lietuvą. Ir nebus mūsų tiek, kiek reikia ir galėtų būti, bet jeigu eisime – mūsų bus vis daugiau. Nes vėl yra Pradžia.

Vakarais prokuratoriaus menėse nedega žibintų, juoko imperatoriaus rūmuose nebegirdėti ir sargyba žiūri, iš kurios pusės suošia medžiai. Argi nejaučiat, kaip kyla vandenys po ledynais, Kalnas bunda ir srovelės nuteka užtvankos šlaitu?

Naktimis girdžiu mylimųjų kvėpavimą, aukštai tamsoj girksi parskrendantys paukščiai ir staiga liepas kieme suvirpina permainų vėjo dvelksmas.

2018.03.11; 08:55

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Prieš kelias dešimtis metų išpopuliarėjo kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo knygoje „Ilga kaip šimtmečiai diena“ pavartotas žodis mankurtas. Žodis virto terminu, kuriuo pavadinamas žmogus, neatsimenantis savo ir kitų tautų istorinės praeities, patirties, praradęs istorinę perspektyvą ir gebąs gyventi tik šia diena.

Dar anksčiau civilizuotam pasauliui šiurpą kėlė Kinijos chunveibinai – mažai mokytų, bet agresyvių ir politiškai angažuotų jaunuolių bei paauglių būriai, dalyvavę Mao sukeltoje vadinamojoje kultūrinėje revoliucijoje. Pikantiškas momentas: „kultūrinę revoliuciją“ vykdė mažiausiai kultūros uostę gyventojų sluoksniai, fanatiškai atsidavę „didžiajam vadui“.

Klausimėlis: kodėl Vasario 16-sios išvakarėse prisiminiau šias sąvokas, keliančias vien tik nemalonias asociacijas?

Todėl, kad jas priminė pastarųjų metų ir net savaičių procesai Lietuvos visuomenėje, o ypač švietimo sferoje.

Daugiau nei prieš penketą metų mokytoja Virgilija Černiauskienė, trisdešimtį metų dėstanti istoriją, pilietinį ugdymą, šokiravo skaitančiąją visuomenę karčia išvada: „Lietuvos mokyklose auginami mankurtai“.  

Mokytoja savo išvadą parėmė platesniu komentaru: „Kažkodėl į Lietuvą taip ir neatėjo supratimas, kad svarbiausia yra savas kraštas, o ne tai, ką darė akmens amžiaus žmonės, amerikiečiai ar aborigenai. Aišku, ir tai reikia žinoti, bet jei nežinai, kas buvo Antanas Smetona, kada vyko Žalgirio mūšis arba kas atkūrė Nepriklausomybę, tai kokia nauda iš kitų žinių? O vaikai dažnai to nežino. Ir visi kaltina mokytojus, kurie ir taip verčiasi per galvą, kad tik ko nors išmokytų“.

Virgilijos Černiauskienės nuomone, mokyklų programose Lietuvos istorijai skiriamas nepakankamas dėmesys. Pasaulio istorijos įvykiai turėtų būti integruojami į Lietuvos istoriją, o ne atvirkščiai, kaip dabar.

Kaltinantį pirštą pedagogė nukreipia ir į moksleivių tėvus: „Tėvai užsiėmė bizniais arba geria. Šeimose vaikai jau seniai neugdomi. Jiems tik duodama pinigų, kad netrukdytų tėvų. Taip jie išmokomi, kad svarbiausia yra pinigai. Dėl to kalti ne mokytojai, o tėvai. Vaikų galvos užverstos kompiuteriniais žaidimais, filmais. Jiems nesvarbi Lietuva. Jie nori emigruoti ir galvoja, kad užsienyje jų laukia rojus. Taip ir nyksta mūsų tauta, o Švietimo ir mokslo ministerija, atrodo, nieko nemato.“ 

Vasario 16-osios laužai Vilniuje. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Ar kas nors pasikeitė nuo to laiko? Jei pasikeitė, tai tik į blogąją pusę. Vilniaus universitete, pavyzdžiui, nebeliko Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros katedrų: jos visos „integruotos“ į aptakesnius darinius. O švietimo ministerija, savo ruožtu taip pakoregavo Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, kad moksleiviai jį išlaikyti gali ir visai neskaitydami lietuvių autorių kūrinių.

2017 metų gegužės paskutinį šeštadienį Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be ateities“. Joje profesorius Vytautas Radžvilas skaitė pranešimą aštriu pavadinimu: „Lietuvos jaunimo mankurtinimas: priežastys ir padariniai“.

Apibūdindamas realią padėtį, V. Radžvilas pateikė apklausos rezultatus: 90 proc. mūsų mokinių pasiruošę pirma proga kur nors emigruoti, o tai reiškia, kad „Lietuvos ir ypač jaunosios kartos ištautinimas ir išvalstybinimas (o tai ir yra mankurtinimas – J.L.) praktiškai pasiekė katastrofinį lygį“.

Profesoriaus nuomone tokią situaciją galėjo pagimdyti radikaliojo liberalizmo propaguojamas individualizmo aukštinimas, kas savaime neigia tautą, neįsivaizduojamą be bendruomeniškumo. Kai neigiama tauta, faktiškai yra sutraukomi žmonių socialiniai ryšiai, o visuomenė paverčiama tik šia diena gyvenančių ir tik savo interesais besirūpinančių individų mechanine sankaupa. Pasak V. Radžvilo, taip siekiama sukurti sovietinio stiliaus visuomenę. Tai – klajoklių visuomenė, neprisirišusi prie savo šalies, nejaučianti įsipareigojimų tautai, negalvojanti apie savo valstybę (! – J.L.)

Profesoriaus įsitikinimu, „yra milžiniškas skirtumas /…/ mokyti mokykloje pradinuką, suvokiant, kad tu ugdai Lietuvos pilietį, arba suteikti jam tam tikrų žinių, net nesukant galvos, ar tas žinias jis panaudos Lenkijoje, Prancūzijoje, Amerikoje ar kažkur labai toli nuo Lietuvos“.

Šitie žodžiai pažadino mano prisiminimus apie maždaug prieš šešetą metų vienoje rajono gimnazijoje vykusį pedagogų kolektyvo susitikimą su rajono savivaldybės administracija bei rajono savivaldybės Tarybos švietimo komiteto nariais. Pedagogai išsakė daug priekaištų dėl keblios situacijos, į kurią papuolė gimnazijos bendruomenė dėl mažėjančio moksleivių skaičiaus gimnazijoje ir dėl to mažėjančių pedagogų krūvių.

Kai kurie priekaištai buvo teisingi, o su kai kuriais sutikti nesinorėjo. Juk mokinių skaudžiai sumažėjo visose rajono mokyklose, kaip ir visoje Lietuvoje dėl masine tampančios emigracijos, ir  rajono valdžia dėl to tiek pat kalta, kaip ir dėl nesiliaujančio lietaus… Tačiau pedagogai nieko nenorėjo girdėti apie objektyvias priežastis ir nedrąsiai išsakomus politikų siūlymus patiems kritiškiau peržvelgti išsikeliamus uždavinius, tikslus bei pasirenkamas priemones jiems pasiekti.

Tuomet aš paklausiau, kam pedagogai ruošia savo mokinius: ar kad taptų darbo jėga kitoms šalims, ar kad būtų savo šalies patriotai ir kurtų savo ateitį Lietuvoje? Į tai man buvo oriai atsakyta, kad pagrindinis pedagogų uždavinys – suteikti moksleiviams kuo tvirtesnes, išsamesnes žinias, o tada jau jie, moksleiviai, patys spręsią, kur ir kaip jas panaudoti.

„Atsakymas neteisingas“, – atsiliepiau į tai ir, kaip aiškėja dabar, buvau teisi. Moksleiviai – ne robotai, kuriuos privalu prikimšti žinių, faktų bei tam tikrų operacijų įgūdžių, tačiau auklėjimas, asmenybės ugdymas lieka tuščiais žodžiais, nes vienintelis ir viešpataujantis prioritetas – moksleivių laisvė mokytojų autoriteto sąskaita. O tai jau – tiesus kelias į nesėtų XXI amžiaus chunveibinų naują derlių.

Prieš porą metų rajone nuskambėjo vieno, dabar jau buvusio gimnazisto mėginimas praturtėti valstybės sąskaita, o štai prieš keletą dienų būrelis jaunimo sujudino rajono bendruomenę netikėtai pasipriešinę švęsti valstybės atkūrimo reikšmingą jubiliejų taip, kaip jiems buvo pasiūlyta… O gal liepta?

Šiaip ar taip, jaunuolių protestą ir pasipiktinimą didžia dalimi bus išprovokavę suaugusiųjų – gal pedagogų, gal moksleivių tėvų ar senelių – veiksmai ir žodžiai, todėl jie nepriėmė to, ką sugalvojo „suaugusieji“ ir tikino, kad būtų sugalvoję kažką geresnio, bet, varge, jų nuomonės niekas nepaklausė…

Įdomu, iš kur šiandien jauni žmonės sužinojo, kad juos varo į „paradą“, nors meras visą miesto ir rajono bendruomenę pakvietė į eiseną?… Prisiminimais apie „paradus“ su jais galėjo pasidalinti tik tie, kurie panašius „paradus“ organizavo arba buvo verčiami juose dalyvauti. Maža to, „prisiminimai“ buvo tendencingi, klaidinantys. Mat, sovietmečiu nedalyvavimas demonstracijoje arba eisenoje grėsė baudomis ir net represijomis. Studentams, pavyzdžiui, mėnesiui nuimdavo stipendijas, o dirbančiuosius užtampydavo po profsąjungų ar valdžios institucijas.

O kokiomis represijomis buvo „grasinama“ dabar? Ir apskritai – ar buvo grasinama?

Be to, paaiškėjo, kad ne visiems rajono pedagogams atkurtos savarankiškos Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejus yra šventė, kad jiems tai – „juodas“ darbas, už kurį jie norėtų gauti papildomą atlyginimą, ir panašu, kad tą savo neigiamą nusiteikimą jie bus kažkaip perdavę ir savo ugdytiniams. Apie tai liudija terminai: rajono meras Kretingos bendruomenę pakvietė į eiseną, o jaunimo laiške kalbama apie „paradą“.

Išeitų, jog buvę ar esami moksleiviai iki šiol taip ir nesužinojo, kad eisena ir paradas yra anaiptol ne tas pats, nes skiriasi jų intencijos? Ir per visus mokykloje praleistus metus neatsirado pedagogo ar kito vyresnio žmogaus, kuris jiems tai būtų įtaigiai paaiškinęs?

Prisiminkime, kas yra eisena. Tai – pati seniausia vieša, taiki tam tikros žmonių bendruomenės ar grupės bendrų pažiūrų, bendrų tikslų išraiška, savotiškas ritualas, kurio metu žmonės organizuotai eina pėsčiomis tam tikra kryptimi, dažnai nešant kokius nors simbolius (portretus, šūkius, gėles…), vėliavas ir kt. bei palydint muzika, dainomis.

Manoma, kad pirmosios eisenos, kaip religinių ritualų dalis, vyko senovės Asirijoje, Babilonijoje, Graikijoje. Eisenas mini ir Biblija. Čia, pavyzdžiui, rašoma, jog giedanti žmonių eisena lydėjo Sandoros skrynią į Dovydo miestą….

Eisenos ypač išpopuliarėjo Romos imperijoje, tapo savotiška imperatoriaus rūmų tradicija: imperatorius viešumoje pasirodydavo tik eisenoje, kuri gavo procesijos pavadinimą. Kai krikščionybė buvo įteisinta kaip valstybinė religija, ji perėmė ir procesijų tradiciją, tik svarbiausio asmens vietą vietoje imperatoriau sužėmė Tas, kurį garbino krikščionys: Švenčiausiajame Sakramente esantis Kristus.

Procesijų, kaip bažnytinių eisenų tradicija gyva ir šiandien, ir joje ypatingas vaidmuo tenka bendruomenei. Bendruomenės dalyvavimas tiek procesijoje, tiek pasaulietiškoje eisenoje parodo, kiek toji bendruomenė yra gyva, kokiose srityse ji veikia, kokios jos vertybės. To paties, kiek aš galiu spręsti, buvo siekiama ir merui pakvietus į  eiseną miesto ir rajono bendruomenę kartu su jaunimu, moksleiviais, gimnazistais. Nes eisena – veiksmu paversta mūsų meilė Tėvynei, mūsų pagarba tautai ir jos atkurtajai valstybei.

Užupis, Maidanas ir Vasario 16-oji. Slaptai.lt nuotr.

Galima suprasti jaunimo pasipiktinimą, kad, ruošiantis šventei, nebuvo tartasi su jais. Bet net ir teisingas priekaištas nenubraukia eisenos prasmės ir reikalingumo. Nes kokiu kitu būdu ir kokioje erdvėje būtų galima paliudyti gausios, amžiumi, pomėgiais, finansinėmis galimybėmis itin nevienalytės bendruomenės vienybę, pagerbiant savo valstybės šventę? Joks koncertas ar kita dar gražesnė akcija, pakišta po pastoge, negalėtų aprėpti tokio didelio žmonių skaičiaus.

O štai paradas neša savyje kitokią žinią. Dažniausiai tai – galios (pavyzdžiui, karinės) arba agresyvus tariamos gausos (homoseksualų bei kitų seksualinių mažumų) demonstracija, siekiant emociškai paveikti žiūrovus ar žioplius…

Todėl belieka tik užjausti tuos moksleivius, jaunus žmones, kurie, kaip rašė Žemaitė, „neturėjo geros motynos“, mūsų atveju – išmintingo patarėjo ir auklėtojo, kuris būtų sugebėjęs paaiškinti jiems, ką lietuvių tautai reiškia Vasario 16-sios Aktas ir tuo Aktu atkurtoji valstybė. Ir kuris būtų pajėgęs jaunajai kartai įskiepyti asmeninės atsakomybės prieš valstybę ir tautą įgūdžius.

2018.02.11; 06:35

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jeigu kas šiandien paklaustų lietuvių, kuri našta sunkesnė, nelaisvės ar laisvės, gal nedaug atsirastų sąžiningų, kurie atvirai pripažintų: laisvės našta yra kur kas sunkesnė.

Bet jų galime ir neklausti, nes realybė pati už save kalba: tauta nyksta, valstybė tuštėja, pagaliau, laisvės neatlaikęs griūva, nyksta ir pats Lietuvos valstybės simbolis – Gedimino kalnas…

Laisvės naštos neatlaikiusi, pompastiškų kalbų srautuose tirpsta ir Tėvynės meilė, kuria mes, lietuviai, garsėjome sunkiausiais svetimųjų priespaudos metais. Žodžiai apie Tėvynę liko, Himną valstybinių švenčių progomis dar sugiedame, bet jau… raukomės, bambame, kad perdaug mūsuose valstybės, valstybinių švenčių, kurios nebe džiugina, o vargina…

Ir kas liūdniausia, kad nuo savo valstybės, nuo jos vingiuotos istorijos pavargo ne kokie sąvartynų vargetos, ne po europas skraidantys susireikšminę „tautos tarnai“ ar verslininkai, o pedagogai – žmonės, kurie visais laikais saugojo savo širdyse laisvos Lietuvos viziją, savo darbu pasiaukojamai puoselėjo pilietinį idealizmą, tautines tradicijas ir ugdė jas jaunose kartose.

Nuovargis – emocinis, ideologinis, kūrybinis – prasikiša ir ima dominuoti visur, ko tik besiimtume. Jo apraiškos jau buvo žymios atstatant Valdovų rūmus, kai korumpuotų valdininkų ir nesąžiningų statybininkų švaistūniškumo nuvarginti ir išerzinti net šviesūs žmonės ėmė raginti visai atsisakyti tos valstybiškai svarios idėjos – atstatyti pirmosios lietuvių sukurtos valstybės, LDK, didybę liudijantį architektūrinį paminklą.

Dabar negražiai putojama dėl Lukiškių aikštės, tiksliau – dėl paminklo lietuvių laisvės kovų aukoms bei didvyriams įamžinti. Tie, kurie turi teisę priimti sprendimus, ignoruoja visuomenės aiškiai išsakytą pritarimą Vyčio skulptūrai, graibosi kitokių projektų (gal dar vieno vamzdžio laukia?), bet pastarieji jau tokie silpni, tokie jau be aiškios idėjos, be talento kibirkštėlės, kad ir galinga ranka nekyla jų palaiminti. Tad nenuostabu, kad pasigirsta siūlymų, jog Lukiškių aikštei reikia duoti laiko „nurimti“, nestatyti joje jokio paminklo, o gražiai sutvarkyti ir paversti „normalia rekreacine erdve, nekeliančia jokių emocijų. Ji turi tapti vieta tiesiog ramiai pasėdėti – vienas suvalgys makdonaldą, kitas parūkys, jei dar leis, trečias su šuniu ateis“ – siūlo istorijos mokytojas ekspertas, ir nebežinai, ar tai – ironija, ar nevilties apimtą pedagogą ištikęs „Šustauską – į merus“ priepuolis.

Priešingos nuomonės yra kitas, jaunosios kartos istorikas. Jam Lukiškių aikštė – valstybinė reprezentacinė aikštė, kuri turėtų skelbti „lietuvių tautos valstybingumo žinią“, nes „tiek paveldo, tiek paminklų viena pagrindinių funkcijų yra liudyti politinės bendruomenės buvimą laike ir erdvėje, kad šioje vietoje mes egzistuojame seniai ir esame jos šeimininkai“.

Nors labai gerbiu istoriką-ekspertą, bet, žinant Lukiškių aikštės ir aplink ją sutelktų pastatų istoriją, galvoje niekaip netelpa siūlymas TOKIĄ aikštę paversti poilsio zona alaus mėgėjams ir patogiu viešuoju tualetu mūsų keturkojams draugams. Beje, ne taip seniai su „Lietuvos žinių“ skaitytojais dalinausi naujausiu Lukiškių aikštės istorijos tęsiniu, siužetu apie tai, kaip paskelbus Lietuvos nepriklausomybę Kovo 11-ją, iš Maskvos į Vilnių palaikyti lietuvių laisvės atskubėjo Muravjovo-Koriko brolio proproanūkė ir pataikė (su gėlėmis) į Lukiškių aikštės pakraštyje vykusį jos giminaičio įsakymu pakartų dviejų sukilėlių perlaidojimą… Pamėginkite įsivaizduoti, kaip ji ateinančiais metais vėl su gėlėmis atvyksta į Lukiškių aikštę… ir renkasi, ant kokio šuns kakučio jas padėti! Bijau, kad Liza Muravjova  pagalvos, jog ji bus be reikalo paskubėjusi su savo atsiprašymais ir raginimais atleisti liūdnai pragarsėjusiam jos pro-pro-…

Kodėl šiandien taip sunkiai įgyvendinami projektai, susiję su mūsų senesne ar naujesne istorija? Gal būt nebeliko talentingų, iškilių skulptorių, tokių kaip Stasys Kuzma? O gal jaunesnioji skulptorių karta, gal ir nestokojanti gebėjimų, dėl mūsų pasirinktos liberalios švietimo sistemos ydingumo yra suskurdusi savo dvasia ir pasiklydusi (paklaidinta?) vertybėse, todėl daugiausia, ką ji sugeba – tai suraityti kokį nors vamzdį?

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, problemas mūsų valdžia moka išpūsti ne tik iš paminklų. Šiomis dienomis sostinės meras, nevargindamas nei savo liberalių smegenų, nei vilniečių istorinės sąžinės, lengvu rankos mostelėjimu pasiūlė išbraukti iš sostinės  vietovardžių pavadinimus, įamžinusius tiek rašytojo komunisto Petro Cvirkos, tiek diplomato, pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio, Generalinio štabo viršininko, Lietuvos pasiuntinio ir įgalioto ministro Lenkijai, Vokietijai, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjo Kazio Škirpos  atminimą.

Tipiškas tiek istoriškai, tiek ir politiškai nemąstančio žmogaus sprendimas. Ir būtent tokį Vilniaus ir Lietuvos istorijos „žinovą“ vilniečiai išsirinko meru! Ką tas faktas pasako apie pačius vilniečius?

O kai išsirenkama savo istorijos nepažįstanti ir netgi ją ignoruojanti valdžia, kas belieka istorijos mokytojui? Arba pilietiškai supykti ant tokios valdžios ir savo auklėtiniams diegti meilę istorijai, arba vaikiškai, mokiniškai supykti ant istorijos.

Istorikas Saulius Jurkevičius, regis, pasirinko antrąjį kelią. Paklaustas, ką jis manąs apie valstybines šventes, mokytojas, vienos geriausių respublikoje mokyklų direktorius atsakė: „Tos trys šventės man atrodo keistokai. Liepos 6-oji – apskritai fikcinė, visai neaišku, ar Mindaugas buvo karūnuotas tą dieną, ar ne tą. Kovo 11-oji yra Vasario 16-osios tąsa. Reikėtų atsiremti į Vasario 16-ąją ir vieną kartą pasakyti, kad užtenka mums tų švenčių. Dabar atrodo, kad kuo daugiau švęsime, tuo stipriau mylėsime. Tada imkime ir įkalkime į kalendorių dar vieną, ketvirtą, valstybės minėjimo dieną, progų dar yra. O kai įkalsim penktą, tada išvis pradėsim tos valstybės nebekęsti“.

Išties, švenčių, kurias švenčiame valstybiniu lygiu, trūkumu skųstis negalime. Yra valstybei reikšmingų datų minėjimas, yra krikščioniškos, katalikiškos šventės. Ir lyg to būtų maža, dar švenčiame Gegužės 1-ją bei Jonines. Pastarosios džiugina nebent alaus mėgėjus ir aludarius. Bet pedagogui istorikui jos neužkliuvo.  Jis pavargo tik nuo švenčių, kurios žymi svarbiausias Lietuvos valstybės istorijos datas.

Išties, nedaug Europoje valstybių, kurios turi bent kelis savo gimtadienius. Bet tokia jau ta mūsų valstybė: išnyranti iš istorinės nebūties, ne vieną kartą agresyvių kaimynių ištrinama iš istorijos puslapių – ir vėl prisikelianti kaip valstybė. Ir ne tik prisikelianti pati, bet savo pavyzdžiu įkvepianti likimo seses…

Bet tai taip nedraugiška, taip netolerantiška ją praryti norėjusių didžiųjų valstybių atžvilgiu! Ir koks blogas pavyzdys kitoms geopolitikos nykštukėms, pagaliau ir pačiai Lietuvai. Juk jeigu kokia nors išpuikusi didvalstybė vėl sumanytų okupuoti/inkorporuoti/aneksuoti Lietuvą, lietuviai, ko gero, vėl prisimintų savo istoriją, valstybės atgimimus, ir vėl išslystų iš „mylinčios“ didvalstybės gniaužtų. Ir tektų nuo tokios vingiuotos istorijos pavargusiems mokytojams švęsti dar vieną valstybės at-gimtadienį!

Neee! Geriau jokių aikščių su valstybės istoriją reprezentuojančiais paminklais ir kuo mažiau valstybinių švenčių…

Be didingo Vyčio paminklo Lukiškių aikštė bus labai negraži, svetima. Tarsi pasityčiojimas iš lietuvybės. Slaptai.lt nuotr.

O jei rimtai – labai labai liūdna. Jokiu būdu nenoriu kalti prie kryžiaus vien mokytojų. Jie ne daugiau už kitus mūsų valstybės piliečius kalti, kad nepriklausomos, eilinį kartą (!) atkurtos Lietuvos valstybės valdžia tyčiojasi iš mūsų istorijos, iš švietimo, iš kultūros, leidžia svetimiems diktuoti, kaip, kokiomis raidėmis mums rašyti, kokias šventes švęsti, kokius didvyrius pagerbti, o kokius ištrinti iš tautos atminties. Maža to, kas gali paneigti, kad  valdžia su valstybės tarnautojais, su mokytojais, gydytojais, bibliotekininkais nesielgia taip, kaip vienos savivaldybės meras, kuris paklusti nenorėjusiai kultūros darbuotojai pasakė: „Nepamirškite, kad jūs – samdoma darbuotoja!“?

Bet…visgi, kur tas kelias, kuris vestų į šventovę? Galbūt, į ją veda ne vienas kelias, bet man, pavyzdžiui, patinka tas, kurį nurodo jaunosios kartos istorikas Vytautas Sinica: „Prikelti suvokimą, kad esame bendra tauta, turinti bendrą tikslą, žmonijos istorijoje yra skubiausias valstybės uždavinys. Žinoma, joks paminklas vienas pats to nepadarys, o svarbiausias darbas šiuo klausimu turėtų būti daromas mokyklose (! – J.L.) iš esmės keičiant pilietinį ugdymą. Tačiau Vyčio paminklas šioje reikšmingoje vietoje gali prisidėti prie valstybinės sąmonės formavimosi“.

2017.11.07; 02:00

Lietuvos rusų dramos teatras kviečia visus Lietuvos piliečius į 1917 metų Lietuvių konferencijos Vilniuje šimtmečio minėjimą. Renginys vyks rugsėjo 19 dieną, antradienį, 13 val. teatro Didžiojoje salėje.

„Lietuvių konferencija Vilniuje buvo vienas pirmųjų ir esminis žingsnis Lietuvos kelyje į laisvą nuo imperijų priespaudos modernią tautinę valstybę, XIX amžiaus tautinio sąjūdžio kulminacija, atvedusi mus į Vasario 16-ąją.

Teatras jaučia pareigą paminėti šį įvykį tame pačiame istoriniame pastate, kuriame ir įvyko Lietuvių konferencija. Džiaugiamės, galėdami artėjantį valstybingumo šimtmetį pasitikti be okupantų jungo. Tačiau kartu norime pakviesti šią svarbią sukaktį minėti apmąstant jos reikšmę, nueitą valstybės kelią ir tai, kokioje padėtyje esame šiandien, ar esame ja patenkinti ir ką galime visi kartu padaryti, kad laisvės ir valstybingumo idealas gyvuotų ne vien deklaracijose“, – minėjimo iniciatyvą komentavo Lietuvos rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus.

Prie teatro pastato, ties J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryža, bus iškilmingai pasodintas Jono Basanavičiaus ąžuolas kaip atminimo ženklas visų, kas prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Sveikinimo žodį tars Lietuvos rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas ir Sąjūdžio metų „Atgimimo“ redaktorius, publicistas Linas V. Medelis.

13.45 val. Lietuvos rusų dramos teatro Didžiojoje salėje vyks proginė konferencija. Joje pranešimus skaitys Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantas Simonas Jazavita, Lietuvos istorijos instituto profesorė Rasa Čepaitienė ir Kovo 11-osios Akto signataras, rezistentas Algirdas Endriukaitis. Po pranešimų vyks diskusija. Po kavos pertraukėlės nuo 15.30 iki 16.15 val. minėjimo dalyviams bus rodomas „politinis spektaklis“ „Nešk savo bulvę ir tikėk“. Dalyviai laukiami be išankstinės registracijos.

Dienotvarkė:

Nuo 12:30 iki 13:00 ąžuolo nešimas nuo Gedimino pilies iki Basanavičiaus g. 13 LRDT.
Nuo 13:00 iki 13:30 val. – trumpi pasisakymai (vieno pranešimo trukmė 5-7 min.)
1. Lietuvos nacionalinio rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus.
2. Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas.
3. Sąjūdžio metų „Atgimimo“ redaktorius, publicistas Linas V. Medelis.

13:30 -13:40 Ąžuolo pasodinimas
Nuo 13:45 iki 15 val. pranešimai LRDT Didžiojoje salėje:
1. VDU doktorantas Simonas Jazavita (Lietuvių konferencijos reikšmė Nepriklausomos Lietuvos gyvenime) – trukmė 15 min.
2. Lietuvos istorijos instituto prof. Rasa Čepaitienė (Birželio sukilimas – Lietuva TSRS sudėtyje – Sąjūdis – 1990 Kovo 11 Nepriklausomybės paskelbimas) – trukmė 20 min.
3. Kovo 11-osios Akto signataras, rezistentas Algirdas Endriukaitis (27 metai Nepriklausomos demokratinės Lietuvos) – trukmė 40 min.
4. Nuo 15:00 iki 15:30 val. kavos pertrauka
5. Nuo 15:30 iki 16:15 val. „politinis spektaklis“ „Nešk savo bulvę ir tikėk“ – trukmė 45 min.

2017.09.18; 20:10

Lietuvoje šiandien gausu Nepriklausomybės atkūrimo dienai skirtų renginių. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis ir Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Kovo 11-osios Akto signatarai, dabartinio Seimo nariai, svečiai iš užsienio kovo 11-ąją dalyvavo Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirtuose renginiuose.

Lietuvos Respublikos Seimo rūmų Kovo 11-osios Akto salėje surengtas iškilmingas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimas. Vidurdienį Nepriklausomybės aikštėje organizuota Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremonija bei karinis paradas.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 27-ųjų metinių proga buvo padėtos gėlių kompozicijos ant Laisvės gynėjų, žuvusiųjų už laisvę ir nepriklausomybę, savanorių memorialų, valstybei nusipelniusių žmonių – Justino Marcinkevičiaus, dr. Jono Basanavičiaus, M. K. Čiurlionio, V. Kudirkos, Maironio, Lietuvos kariuomenės karių kapų visoje Lietuvoje.

Vakare rengiamas tradicinis renginys „Lietuvos garbė“. Jo metu prezidentė D.Grybauskaitė pasveikins laureatus, kurie savo darbais keičia gyvenimus visoje šalyje.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Vytauto Visocko fotoreportažas iš Nepriklausomybės atkūrimo dienai skirtų renginių.

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

2017.03.11; 15:39

Žinia, I.Kantas yra pastebėjęs, kad niekur pasaulyje, netgi ir už jo ribų, nėra tokio dalyko, kurį neapribojus būtų galima pavadinti geru, išskyrus vien tik gerą valią. 

Lietuva švenčia nepriklausomybės dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi iškiliojo vokiečių filosofo požiūriu, vien tik gera valia yra savaiminis gėris, kai savo ruožtu visi kiti gerais laikomi dalykai gali būti panaudoti tiek geriems, tiek ir blogiems tikslams.  Protas, sprendimo galia, sąmojis, kitos dvasios ypatybės, taip pat ryžtingumas, savitvarda, blaivumas apmąstymuose kaip gerosios temperamento savybės, gali tapti ypatingai blogos ir kenksmingos, jei valia, kuri tokiomis prigimties dovanomis naudojasi, nėra gera.

To paties I.Kanto žodžiais tariant, piktadario šaltakraujiškumas daro jį ne tik žymiai pavojingesnį, bet toks jis mūsų akyse darosi niekšiskesnis, negu būtų laikomas be tokios savybės.

I.Kantas dar priduria: net jeigu likimas būtų ypatingai nepalankus ir gerai valiai būtų nelemta paliudyti savo gerumą pasiektais rezultatais, ji vien dėl savo norėjimo formos žėri kaip brangakmenis, yra savaime gera kaip tai, kas savo tikrąją vertę turi pats savyje, o naudingumas ar nevaisingumas nieko negali prie tokios vertės nei pridėti, nei atimti.

Tiesą sakant, su tokia dilema žmogus gyvenantis tarp žmonių susiduria beveik kiekvieną dieną. Gali pasitaikyti, kad mums gero linkintys žmonės kartais būtent dėl perdėto savo geranoriškumo sujaukia mūsų planus arba pastato į nepatogią padėtį. Kita vertus, būna ir taip, kad piktavalis tavo atžvilgiu žmogus gali pasitarnauti geru kaip padedantis užgrūdinti charakterį personažas, tarkime, kaip savotiškas partneris, su kurio pagalba išmoksti atlaikyti smūgius ir pats pratiniesi duoti grąžos.

Tačiau tik labai nebrandi asmenybė arba kraštutinai smulkmeniškas, neurotiškai išsibarstęs žmogus ryžtasi piktintis tuo, kad kažkieno gera valia jam nesukrovė naudos arba net kažkokiais atvejais nuvylė. Ilgiau gyvenantis, vėtytas ir mėtytas  duonos valgytojas anksčiau ar vėliau pradeda suprasti, kad geros valios kruopelytės, išsibarsčiusios tarp gyvų, realių žmonių, yra didžiausias žmonijos turtas, išties kažkas panašaus į ryškiausiai žėrintį deimantą žmogaus dorybių karūnoje. 

Kita vertus, dabar pabandykime įsivaizduoti geros valios dovaną labiau konkretizuotose aplinkybėse per vienos ar kitos profesijos pavyzdį. Vėliau būtinai pasiaiškinsiu dėl to, kad, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokio dalyko kaip profesinė etika negali būti pagal dorovės reiškinių prigimtį, kita vertus, galvodamas, tarkime, apie  gydytojo gerą valią, negaliu atsikratyti minties, kad šiuo atveju kompetencijos reikalavimas, žinių siekis įeina į geros valios apibrėžtį, nežiūrint to, kaip mes tą gerą valią bandytume absoliutinti ir atskirti nuo kitų gėrybių, turinčių jos įgyvendinimo priemonių statusą. Jeigu žmogus pasišventė žmonių gelbėjimui, žinių ir kompetencijos siekis šiuo atveju yra geros valios dinamikos užtaisas, o ne kažkoks pridėtinis gėris.

Jeigu nepripažįstame šios išlygos, kalbėjimas apie gydytojo gerą valią gali išvirsti į pačio didžiausiojo žmonijos turto sukarikatūrinimą. Kas ne kas, o gydytojas negali išoperuoti žmogaus  vien tik gero norėjimo formos instrumentu. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Jau pastebėjau, kad nepraleidžiu net mažiausios progos suabejoti profesinės etikos kaip etinės teorijos padalinio prasmingumu. Žinoma, niekas neabejoja vadinamųjų profesinės etikos kodeksų ir priežiūros instancijų reikalingumu, jų kuriamu drausminančiu efektu, tačiau čia eilinį kartą jaučiu pareigą pastebėti, kad moralinė refleksija yra užblokuojama, kai dorovės problematiką bandome atpainioti per profesijos pavyzdį.

Iš tiesų, nėra jokios kitos panašios sferos, kur abstrahavimasis nuo savo užimamos padėties pasaulyje būtų taip vaisingas kaip moralinės refleksijos sferoje, ne pro šalį bus atkreipti dėmesį į tai, kad dorovės teorijos plėtotėje Vakarų mąstymo tradicijoje svarbiausius žingsnius žengia Sokratas, o po to I.Kantas universalizuodami dorovės problematikos apžvalgos lauką iki kraštutinės ribos, toli už nugaros palikdami klaidinančius „klaninės moralės“ vaizdinius (šįkart nekalbėsime apie tai, kad pagrindinis moralės dėsnis, I. Kanto požiūriu, galioja ne tik  visiems laikams, ne tik žmogui kaip tokiam, bet apskritai protingai būtybei.)

Tačiau pačios geros valios mechanikos, jeigu leisite taip pasakyti, supratimui gydytojo pavyzdys yra labai iliustratyvus, įpareigojantis pratęsti diskusiją.  Toks pat, kaip atrodo, yra taip pat ir politiko pavyzdys.

Įsivaizduokime, kad  kartas nuo karto pasitaiko politikų, kurie aistringai linki gero savo tautai, yra geranoriai pasišventėliai, beveik angeliškos būtybės kaip daugiau ar mažiau nušlifuoti geros valios kristalai. Tarkime, kalbame apie tokį įkvepiantį pavyzdį, kai valdžia žmogui nėra savitikslis dalykas ar savo klano aptarnavimui reikalingas instrumentas, o būdas įgyvendinti tauriausius užmanymus tautos ar visos žmonijos labui, tačiau net ir tokiu atveju gera valia yra išbandoma labai pavojingoje  mutacijų aplinkoje, nes tarp geros valios ir valios galiai atsiveria jeigu ne praraja, tai bent dygliuotų prieštarų žemė.

Senas politikos kaip kompromisų menas apibrėžimas čia be visa ko kito reiškia, kad politikui gali prisieiti daryti kompromisus su savo sąžine, siekiant galios geros valios diktuojamų tikslų įgyvendinimu, tokiu būdu įsipainiojant į neišsprendžiamus prieštaravimus, neretai pasiklystant nešvarios virtuvės užkaboriuose.

Tačiau Vasario 16-oji yra ta ypatinga diena, kai gera valia politinių pasirinkimų sferoje sutapo su valia galiai neperskeliamu pavidalu, tapdama moderniajai lietuvių tautai kelrode žvaigžde. Tai tarsi „Karalių pasakos“ atatranka tikrovėje, valios apskritai karūnacijos aktas  realiu laiku ir tikroviškomis aplinkybėmis.

Apie valios prieštaras išsikalbėti artėjančio Vasario 16-osios šimtmečio proga, kaip atrodo, yra prasminga dar ir dėl to, kad suvoktume tikrąjį laisvės naštos svorį.

Dažniausiai kalbėdavome apie laisvės atgavimą kaip trukdančių aplinkybių pašalinimą, buvusių barjerų išardymą. Tačiau, iš kitos pusės, pozityvia raiška, kaip pastebi dar V.Sezemanas studijoje apie laisvę, laisvė yra žmogaus sugebėjimas, pajėgumas, galia, jėgos pilnatvė, kūrybiškumas, įgyvendinant savo siekius. Kitaip tariant, niekur nerasime laisvės sustingusiu pavidalu, nes laisvė yra ne patogi, nusėdusi duotybė, bet užduotis maksimalizuoti savo jėgas, ne statiška, bet dinamiška raiška, inerciją išsprogdinantis įtampos aktas, iš asmenybės centro kylantis grynasis aktyvumas. Laisvė išlieka tol, kol išlieka kovos dvasia, žmogaus veržlumas, kūrybinis nerimas. Kitur tas pats autorius  pastebi, kad radikalus blogis yra būtent žmogaus pasyvumas, apatija, prisitaikėliškumas, o veržlumas bei kūrybiškumas kelia žmogų į gėrį ir veda  būties centro link.

Kaip jau buvo užsiminta, Vasario 16-oji čia mums šviečia beveik visą šimtmetį kaip kelrodė žvaigždė.

2017.03.01; 04:58

Lietuvos išsivadavimo ir grįžimo į laisvųjų tautų šeimą virsmas prieš 28-25 metus buvo stiprus ir laimintis. 

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sovietų ilgam okupuota ir politiškai panaikinta Lietuvos valstybė pasijuto egzistuojanti nepaisant okupacijos, parodė kryptingą veržlumą ir vos per trejus metus atviros bei taikios politinės kovos pasiekė, kaip daug kam atrodė, neįtikėtino tikslo.

Viršūnė ir pergalės diena buvo 1991 m. rugsėjo 17-ąją iškilmingai įvykęs Lietuvos priėmimas į Jungtines Tautas. Rytoj pagalvosime, kad jau ketvirtis amžiaus. Priminsiu dabar, kad tą dieną didžiojoje pasaulinėje organizacijoje dar tebesėdėjo SSRS, o Rusijos ten nebuvo net simboliškai, nors tokias kėdes turėjo sovietinės kolonijinės pseudo respublikos Ukraina ir Baltarusija. O Lietuva grįžo į savo teisėtą vietą, kurioje jau seniai turėjo veikti kaip ankstesnės pasaulinės Tautų Sąjungos narė.

Dabar šiek tiek pastabų kaip tai vyko ypač vienu, šalių diplomatinių santykių mezgimo ir atkūrimo, požiūriu.

Ypatingomis permainų aplinkybėmis Lietuvai apsisprendus ir paskelbus atkuriamą nepriklausomybę, pagrindinė šio virsmo nacionalinė jėga – Lietuvos sąjūdis – turėjo negirdėtomis ligi tol politinėmis sąlygomis, kaimyno okupuotoje savo žemėje, kurti nuo to godaus kaimyno nepriklausomą veiksnią valstybę.

Reikėjo megzti oficialius santykius su kitomis pasaulio valstybėmis pirmiausiai tiesiant draugišką ranką kaimynei Sovietų Sąjungai. Aneksatorė ir buvusi metropolija tebelaikė save padėties šeimininke („jūsų laisvės raktai Maskvoje“ – sakydavo mums draugai Vakaruose) ir netgi baudžiauninkų savininke. Mums leisdavo pasibastyti už tvoros, kad uždirbtume šeimininkui pinigų. Sovietija atmetė mūsų tiesiamą ranką, likdama savo apkiautusioje praeityje, o Lietuva jau matė SSRS kaip vieną iš daugelio pasaulio bendrijos narių, stovinčių aplink mus.

Tado Gutausko "Laisvės kelio" skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Užmegzti santykius išsyk su daugeliu būtų buvus gyvybės versmė ir garantija nuo mažesniuosius naikinančios imperijos pykčio. Bet M. Gorbačiovas iškart atmetė derybų su Lietuva galimybę. Tikriausiai, jo reakcingoji aplinka instruktavo, kad tai galėtų reikšti atnaujintą (kaip ligi 1940 metų) Lietuvos valstybės pripažinimą.

„Derybas mes vedame tik su valstybėmis“, – šis burbulas netrukus turėjo subliūkšti, nors ir kraujo kaina.

1990 m. vasarą vis dėlto ir M. Gorbačiovas žengė į derybas be pavadinimo su Lietuvos Respublika – tokį pavadinimą jau įrašėm į pirmąjį derybinių delegacijų susitikimo Maskvoje protokolą. Buvom valstybė. Kovo 11-osios aktas stovėjo sovietams kaip kaulas gerklėj, ir nė vienai dienai, nė vienai valandai nepasitraukė iš vietos. Neigdami jo galią, o nuolat reikalaudami atšaukti arba suspenduoti, sovietai tik patvirtindavo jo pamatinę reikšmę.

Itin svarbu, kad tą pačią vasarą pradėjom darbą ir vaisingas derybas dėl sutarties su Rusija, Rusijos Federacija. Tai buvo kylanti šalis, reali jėga, kuri nesijautė menkesnė už formaliąją, tariamai viršesnę, Sovietų Sąjungą.

Pusantrų metų jau teisiškai atkurtos valstybės kelias iki visuotinio atnaujinto pripažinimo buvo užpildytas daugybe pastangų ir įvykių, džiaugsmingų ir tragiškų. Kai ką priminsiu, veikiau paryškinsiu rečiau suvokiamomis prasmėmis.

Laikas nepriklausomybinei diplomatijai turi būti matomas ilgesnis, nes nuo pat Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo ir didžiosios piliečių paramos būtent Lietuvos Sąjūdžiui. Tai 1988 metai. Kalbėjome ne tik savo vardu, o Lietuvos žmonių vardu. Ateikit į aikštę, oponentai, ir paneikit galingą Sąjūdį!

Ši politinė opozicinė išsivadavimo jėga bei organizacija, nors dar juokingai „nepripažįstama“, sovietų įstaigų neregistruojama, ėmėsi ir atstovavimo Lietuvai pasaulyje.

Diplomatija – tai ne reveransai, o būtent atstovavimas.

Lietuvoje veikė, gyvenimą administravo, tartum įkūnydama valdžią iš pažiūros skaitlinga ir turtinga, visokių resursų turinti struktūra LKP arba vietinė komunistų partija Sovietų Sąjungos kompartijos sudėtyje ir pavaldume. Tie savo rango ir įpročių kaustomi veikėjai nebūtų net išdrįsę prabilti pasauly Lietuvos vardu. O Sąjūdis buvo laisvas; juo domėjosi, jo klausėsi – ką tie lietuviai ketina iškrėsti. LKP teko ribotas partinis vaidmuo ką nors aiškinti ir teisintis KPSS štabuose Maskvoje, kai Sąjūdis kalbėjo kituose lygmenyse – parlamentuose ir tarptautiniuose susitikimuose, juolab laisvoje spaudoje. Tačiau tie darbai kurį laiką vienas kitą papildė.

Ne LKP sekretorius, o Sąjūdžio Tarybos pirmininkas galėjo Maskvoje, SSRS Liaudies deputatų suvažiavime, iš tribūnos tarti: jeigu jūs sutinkate, kad kareivis ant kruvino kastuvėlio atneštų blogą konstituciją, tai Lietuva – nesutinka! 

Teko pasakyti ir ministrui maršalui D. Jazovui, kad sovietų armija nėra mūsų armija. Tokia būdavo šiurkštoka nuostatų pateikimo forma, labai savotiškos pirminės derybos. Žvalgyba mūšio metu.

Sąjūdžio žmonės dirbo diplomatinį aiškinamąjį darbą ir Vašingtone (viena retų vietų, kur dar veikė Nepriklausomos Lietuvos Diplomatinė Tarnyba), ir lankydamiesi Lenkijos Seime, ir Vokietijos Bundestage, ir Švedijos Riksdage. Maskvoje – savaime suprantama.

Dabar turiu vėl atsiprašyti, kodėl kalbu ne pagal paskirtą temą, ne apie vieną instituciją.

Dalykas tas, kad Lietuvos grįžimas į laisvųjų demokratijų bendriją neprasidėjo tik išrinkus 1990 m. nepriklausomybinę, demokratinę Aukščiausiąją Tarybą, ir nesiribojo parlamentine jos veikla. Kaip ką tik rodžiau, tai prasidėjo anksčiau ir ėjo plačiau.

Savo ruožtu, ne kartą esu stebėjęsis, kodėl šalies diplomatija matoma ir aprašoma beveik vien pagal tai, ką darė Užsienio reikalų ministerija. Todėl ir šiandien nutariau nesiremti vien AT kronikomis nuo 1990-ųjų kovo. Tikra AT pradėjo važiuoti jau ligi tol tiestu, remontuojamu ir naujai plaunamu keliu. Daugybė žmonių čia darbavosi, ne vien deputatai ir aparatas. Tam tikra prasme AT buvo Sąjūdžio įrankis, o Sąjūdis apėmė visus dirbančius Lietuvos atkūrimui.

Suprantama, skelbiant, ginant ir mūrijant naująjį Lietuvos pastatą, AT buvo svarbiausias įrankis, kurį Sąjūdis pasigamino vadavimo misijai. Sąjūdis per Lietuvos parlamentą bendravo ir su Sovietų Sąjunga, ir kitomis valstybėmis, su pasauliu. O išrinkti tautos atstovai buvo visur pripažįstami.

Kai Kazimira Prunskienė pirmąsyk lankėsi Vašingtone ir Baltuosiuose Rūmuose, ši aukštoji įstaiga gavo klausimų: ar Ministrės pirmininkės priėmimas reiškia, kad pripažįstate tą Vyriausybę ir valstybę? Atsakymas buvo pažymėtinas: ji yra žmonių išrinkta atstovė. Gera demokratijos pamoka.

Kartais pajuokaudavome sau, kad Gorbačiovas nėra išrinktas deputatas.

Lietuvos laisvės byloje demokratinis pasaulis veikė atsargiai, santūriai, bet stovėjo mūsų pusėje.

Derybos, tik derybos! Nenaudoti jėgos! – ką pabrėždavo Vakarai, ypač didžiosios valstybės, tokie buvo ir mūsų siekiai, o ne sovietų vadovų. Jiems atrodė, kad bylą lems ekonominė, o prireikus ir karinė prievarta.

Galų gale pasiekėme derybų lygmens. M. Gorbačiovas paskyrė net savo delegaciją, vadovaujamą vyriausybės galvos Nikolajaus Ryžkovo. Tikėjosi, kad pasielgsim simetriškai. O Lietuvoje padėtis buvo kita, specifiška.

Turėjom Sąjūdžio, rinkimų laimėtojo, parlamentą su tvirta dauguma, ir turėjom koalicinę Vyriausybę iš sąjūdininkų ir komunistų, gal pusiau komunistų. Šiame lygmenyje reiškėsi tendencijų vykdyti atskirą, galbūt asmenišką premjerės politiką dėl Sovietų Sąjungos, derinamą asmeniškai Maskvoje. Tokio dvilypumo negalėjome sau leisti, todėl Lietuvos delegaciją šioms valstybinėms deryboms sudarė AT ir delegacijos vadovu paskyrė aukščiausiąjį valstybės pareigūną. Dalyvavo ir deputatai, ir ministrai; nelošėme Gorbačiovo išdalytomis kortomis, ir oponentams kitoje stalo pusėje teko su tuo sutikti.

Kadangi AT pirmininkas turėjo konstitucinius įgaliojimus atstovauti Lietuvai tarptautiniuose santykiuose bei vesti Lietuvos užsienio politikos derybas, parlamentui tiko ir teko vykdyti šią prerogatyvą, kad Lietuvos tarptautinis veidas neatrodytų neaiškiai pakrikęs. Taip jau buvo atsitikę, kai Vyriausybė neinformuodama paskelbė savo projektą dėl Nepriklausomybės akto moratoriumo, ir dar po pusmečio, kai atvirai pažeidė AT nutarimą dėl kainų. Su naujuoju premjeru Gediminu Vagnoriumi tokių problemų bemaž pusantrų metų nebuvo. Valstybės politikos, ypač tarptautinės politikos principinę liniją vedė ir prižiūrėjo parlamentas.

Jis pagal Konstituciją ratifikuodavo ir sutartis, pavyzdžiui, dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų su Rusija (pasirašytą 1991 m. liepos 29 d., ratifikavom pirmąją Maskvos pučo dieną), taip pat priimdavo ir siųsdavo Lietuvos valstybės apeliacijas į pasaulio tautas bei tarptautines organizacijas, laiškus valstybių vadovams. Tai svarbi ano meto Lietuvos diplomatijos erdvė, ji turi būti atspindėta diplomatijos metraščiuose.

Svarbus etapas buvo Baltijos Valstybių Tarybos įkūrimas 1990 m. gegužės mėnesį, konsolidavęs trijų valstybių nepriklausomybines ir tęstinumo nuostatas. Paskelbėme pratęsią priešokupacinę (kiti sako prieškarinę) Baltijos Antantę. Šios Tarybos pagrindą sudarė parlamentų vadovai, dirbantys nuolat, o gruodžio mėnesį visi trys parlamentai bendroje sesijoje Vilniuje vėl žengė suverenų tarptautinės politikos žingsnį: nutarė ir paskelbė, kad trys Baltijos šalys nestos ir nesijungs į jokias neosovietines sąjungas.

AT veikė tarptautinėje erdvėje tikslingai siuntinėdama įgaliotus deputatus, jų delegacijas ir Lietuvos parlamento vadovus į užsienio šalis. Žinoma, siųsti galima buvo kam nors kviečiant ir sukrapštant skatiką lėktuvų bilietams, o apgyvendinimu pasirūpindavo lietuvių bendruomenės, tai dar vienas, bemaž nematomas, diplomatinio darbo lygmuo. Ši AT politinė palaipsnio pripažinimo veikla taip pat turi būti suregistruota ir aprašyta. Istorikai – į darbą!

Paskutinės dvi detalės – o visai ne detalės – gali būti įdomios bent pabrėžti šio pranešimo pabaigoje. Viena – tai Lietuvos nuosavybės dalykai. Vakaruose į nuosavybę žiūrėta rimtai, o nuosavybės pripažinimas buvo ir valstybės pripažinimas. Tuoj po Kovo 11-osios išsiuntėme iš AT laišką Berlyno oberburmistrui p. Momperiui dėl Lietuvos valstybės turto, kur ligi karo stovėjo mūsų ambasada, ir gavome teigiamą notarinius nuosavybės dokumentus patvirtinantį atsakymą. Tai jūsų sklypas!

Tų pačių 1990 m. pokalbyje su Prancūzijos prezidentu F. Mitterrandu palietęs jų išsaugotą Lietuvos auksą, o prezidentas buvo tam pasirengęs, išgirdau trumpą garbingą atsakymą: „tai jūsų auksas, galite juo naudotis“.

Kiek vėliau rudenį sutarėme ir su Didžiosios Britanijos premjere M. Thatcher, kad parašysiu oficialų laišką dėl buvusio Lietuvos aukso, leiboristų išmokėto sovietams, tačiau grąžintino atsikuriančiai Lietuvai.

Tokius žygius lengvino ir Kovo 11-osios aktų nuoseklumas, ir tai, kad Lietuvos parlamento vadovas buvo be išlygų priimamas kaip valstybės vadovas. Taip tiesiog buvo, ir tai nekenkė Lietuvos bylai. Kai prasidėjo oficialūs aukšto lygmens kontaktai ne tik išvykose, bet ir Vilniuje, Vakarų vadovai galėjo pastebėti, kad Lietuvos parlamentas ir aukščiausiojo valstybės pareigūno ofisas su pianinu kampe turi tą patį adresą. Tokie buvo mūsų atsikuriamojo etapo savotiškumai, pabrėžiantys AT centrinį konsoliduojantį ir atstovavimo būstinės vaidmenį. Ką nors mąstantiems verta suprasti ano meto nepopierinę tikrovę, todėl papasakojau.

Aukščiausioji Taryba darė politiką įjungdama ir meną, o čia atsivertų dar viena didelė netyrinėta erdvė. Ją šiek tiek yra praskleidę keli Sauliaus Šaltenio esė ir Aleksandro Sokurovo nedidelis filmas „Paprasta elegija“. Sutinkant karalius ir prezidentus muzikos menas taipgi nekenkdavo. Bet iš tiesų tam neturime laiko, kaip ir tikėjimo dvasiai, kuri lemtingomis akimirkomis buvo gelbstimai juntama. Laikas. Todėl šiuosyk baigiu, dėkodamas už malonų dėmesį.

Pranešimas, perskaitytas konferencijoje „Lietuvos Respublikos tarptautinių santykių atkūrimo 25-metis“.

2016.09.18; 06:41

Argentinoje Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 26-ųjų metinių ceremonija surengta šalia medinio lietuviško Rūpintojėlio, pačiame Beriso miesto centre.

Ceremonijoje dalyvavo Beriso miesto savivaldybės meras dr. Jorge Nedela, Lietuvių kultūros draugijos „Mindaugas“ pirmininkas Raúl Petronis, Lietuvių kultūros draugijos „Nemunas“ pirmininkas ir radijo valandėlės „Ecos de Lituania“ vedėjas Juan Ignacio Fourment Kalvelis bei kiti lietuvių draugijų nariai.

Continue reading „Berisso mieste Argentinoje – Lietuvos nepriklausomybės minėjimas”

Neseniai praėjusios šventės dieną LRT žurnalistas Juras Jankevičius paskelbė gatvėse užkalbintų praeivių atsakymus į klausimą, ką jie žino apie 1990-ųjų Kovo 11-ąją.

Atsakymai pribloškė: pasirodo – jie nieko apie ją nežino. Nei bū, nei mė. Kalbėjo nesąmones, painiojo su Vasario 16-ąją.

Ir tokie žmonės rudenį rinks Lietuvos Respublikos Seimą. Ir tokių žmonių, drįstu sakyti, dauguma. Tad nesunku įsivaizduoti, ką išsirinksime.

Continue reading „Rusijai jie tikras lobis”

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.03.11; 19:41

Сердечно поздравляю литовских друзей с Днем  независимости! Это большой и очень важный праздник не только для Литвы, но и для всего постсоветского пространства.

Потому – что именно ваша Республика первой вырвалась из оков СССР. Литовские патриоты помогали казахским единомышленникам выпускать газеты в конце 80-ых годов прошлого века, когда наш народ также боролся против диктата Москвы, после Декабрьских событий в Алматы. За это им большое спасибо!

Continue reading „Данияр Касымов. Сердечно поздравляю литовских друзей с Днем независимости”

Kovo 11 -oji Vytautas Visockas
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose_18
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
kava_00
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
previous arrow
next arrow
 
Kovo 11 -oji Vytautas Visockas
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose_18
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
kava_00
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
previous arrow
next arrow
 [huge_it_gallery id=”1″]

Kaip bus paminėta Kovo 11-oji šiais, 2016-aisiais, metais? Pluoštą nuotraukų paskelbsime vakare, pasibaigus kariniams paradams, iškilmingiems minėjimams ir šventiniams koncertams.

O dabar publikuojame nuotraukas, bylojančias, kaip gražiai, gausiai, prasmingai Kovo 11-ąją pagerbėme 2015-aisiais metais. Tad mūsų skaitytojai galės palyginti, kuris minėjimas buvo įspūdingesnis – praėjusiais ar 2016-aisiais metais.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.03.11; 07:26

„1990 metų kovo 11 dieną mūsų širdyse atgimė Lietuva. Tai diena, kai visų siekiai ir viltys susijungė bendram labui – dėl nepriklausomos ir demokratinės valstybės. Tad branginkime ir ginkime Kovo 11-ąją iškovotą laisvę“, – Lietuvos žmones su švente sveikindami sako krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas.

Minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną Krašto apsaugos sistemos vadovybė, kariai ir tarnautojai kartu su šalies visuomene dalyvaus šiai svarbiai Lietuvai dienai skirtuose šventiniuose renginiuose Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose.

Continue reading „Krašto apsaugos ministras ir Lietuvos kariuomenės vadas: „Branginkime ir ginkime Kovo 11-ąją iškovotą laisvę“”

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kovo 11 d.dalyvaus Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirtuose renginiuose.

Ryte Prezidentė dalyvaus iškilmingame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Lietuvos Respublikos Seimo rūmų Kovo 11-osios Akto salėje. 12 val. Nepriklausomybės aikštėje šalies vadovė stebės Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremoniją.

Continue reading „Prezidentė minės Nepriklausomybės atkūrimo dieną”

Tikėjimo reikšmę ir galią skelbia Bažnyčia, liudija ir mokslininkai bei ilgaamžė žmonijos patirtis. Amžių patirtis liudija, kad ne visas pranašystes nuneša blaivus vėjas, daugelis pranašysčių išsipildo. Todėl tikėjimas kai kuriomis pranašystėmis turi pagrindą.

Kita vertus, pats tikėjimas į pranašystę veda į jos išsipildymą, nes per tikėjimu užprogramuotą pasąmonę ir skatinamas pranašystės išsipildymas. Jei tauta, grupė ar atskiri asmenys turi kilnius siekius, juos puoselėja, dėl jų kovoja ir giliai tiki į jų išsipildymą, tie siekiai ateityje dažnai tampa realiu pavidalu.

Continue reading „Pagerbta Žinia ir jos šaltinis”

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Lietuvių tauta“.

Šis rašinys dienos šviesą išvydo 1997 metų kovo 8 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų portalas slaptai.lt numatęs paskelbti.

Continue reading „Suvokimai. Lietuvių tauta”

« 2 2 »

2015.03.11; 16:26

 

Reinkarnacijų net jogai neatsimena. Ir savo gimimo neatminsi. O savo valstybės atgimimą ir prisikėlimą iš numirusiųjų – prisimenam. Vaikiams tai paveiksliukai vadovėlyje. Diriko ištarmių nuobodybė prikvėpuotoj aktų salėje. Nieko gero per teliką. O mums gyvas gyvenimas. Tai – dovana.

Kiekvienas turim savo kovo 11-tąją. Manoji atsitiko paskutinįjį vasario sekmadienį. Paryčiais po bemiegės nakties. Seniai buvom baigę skaičiuoti balsus rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą. Susiskambinę su kitomis apygardomis. Ir seniai žinojom, ko dar niekas nežinojo. Laimėjome.

Continue reading „Tai tavo namai”

Euromaidaną galima palyginti su Sąjūdžiu pagal anuometinius jo tikslus – narystę Europos Sąjungoje ir NATO. Tuo metu, atrodė, nepasiekiamus. Ir galima pabandyti pažvelgti, kuo skiriasi Euromaidano pagimdytos naujosios Ukrainos valdžios ir tuometinės (Sąjūdžio) Lietuvos valdžios siekių įgyvendinimas.

Sąlygos, aišku, skiriasi. Euromaidanas pataikė į diktatoriaus Putino su vienpartiniu parlamentu Rusijoje periodą ir gavo gintis nuo Rusijos. Euromaidanas ateitį pasitiko formaliai nepriklausomoje valstybėje su savo ekonomika, kariuomene, karine pramone, kokios jos bebūtų, ir vienintele Rusijos karine baze Sevastopolyje.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Landsbergio Kovo 11. Kur veda ukrainiečių nenuoseklumas”