Kraštutinių dešiniųjų pažiūrų partijos turėtų gerai pasirodyti gegužę vyksiančiuose rinkimuose į Europos Parlamentą ir padvigubinti savo vietų skaičių Parlamente, rodo nauja Vokietijos laikraščio „Bild“ paskelbta apklausa.

Remiantis šešiose šalyse atliktos apklausos duomenimis, per Europos Parlamento rinkimus kraštutinių dešiniųjų pažiūrų frakcija „Tautų ir laisvės Europa“ (ENF), kuriai priklauso Marine Le Pen vadovaujama Prancūzijos partija „Nacionalinis susibūrimas“ ir Austrijos laisvės partija (FPO), gali užsitikrinti 67 vietas Europos Parlamente. Šiuo metu ENF turi 37 vietas.

Trijose iš šešių apklausoje dalyvavusių šalių pirmavo euroskeptiškos kraštutinių dešiniųjų partijos. Pavyzdžiui, Prancūzijoje M. Le Pen „Nacionaliniam susibūrimui“ prognozuojama 23 proc. balsų. Italijoje Matteo Salvinio vadovaujama partija „Lyga“ turėtų laimėti 33 proc. balsų. 

Tuo tarpu pagrindinių partijų pozicijos gali šiek tiek susilpnėti. Apklausos duomenys rodo, kad konservatyvi Europos liaudies partija (EPP), kuriai priklauso Vokietijos kanclerės Angelos Merkel krikščionys demokratai, turėtų prarasti 43 vietas ir užsitikrinti 174 vietas. 

Progresyvus socialistų ir demokratų aljansas (S&P) gali netekti 45 vietų ir užsitikrinti 141 vietą. Remiantis apklausos rezultatais, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) vietų skaičius parlamente išaugs 33 vietomis iki 101, o Žaliųjų frakcija neteks 8 vietų ir turės 44. 

Apklausa buvo atliekama Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Lenkijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje.

Neringa Šarmavičiūtė (ELTA)
 
2019.03.10; 06:24

Vokietijos vidaus žvalgybos vadovas H. G. Maassenas neteko posto. EPA-ELTA nuotr.

Vokietijos vidaus reikalų ministras pirmadienį privertė pasitraukti iš posto šalies vidaus žvalgybos vadovą Hansą-Georgą Maasseną. Dėl prieštaringų pastarojo pasisakymų apie rasistiškus kraštutinių dešiniųjų protestuotojų veiksmus kanclerės Angelos Merkel koaliciją buvo ištikusi krizė.

55-erių H. G. Maassenas kontroversiją dar pakurstė pareiškęs, kad dėl jo bėdų kaltos „radikalios kairiosios jėgos“ A. Merkel koalicijoje. Dėl to jis buvo ne perkeltas į kitą postą, kaip žadėta anksčiau, o priverstas išeiti į atsargą.

Be kita ko, praeitą savaitgalį paaiškėjo, kad prieš kelias savaites Varšuvoje vykusiame Europos vidaus žvalgybos organizacijų atstovų susitikime H. G. Maassenas kritikavo „naivią“ A. Merkel imigracijos politiką.

Ilgą laiką žvalgybos vadovą gynęs Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis pirmadienį vykusioje spaudos konferencijoje pareiškė, kad pastarieji H. G. Maasseno komentarai – nepriimtini ir jį „nuvylė asmeniškai“.

H. Seehoferis, pats sulaukęs spaudimo tiek dėl šio ginčo, tiek dėl prasto savo partijos pasirodymo Bavarijos vietos valdžios rinkimuose, paprašė prezidento Franko-Walterio Steinmeierio išleisti H. G. Maasseną į atsargą.

Nesutarimai dėl H. G. Maasseno prasidėjo po komentarų, kurie atskleidė, kad žvalgybos vadovas nesureikšmino kraštutinių dešiniųjų minios smurto Rytų Vokietijos Chemnico mieste. Šie įvykiai buvo sukrėtę tiek Vokietiją, tiek pasaulį.

A. Merkel viešai baisėjosi ksenofobišku minios elgesiu, tačiau H. G. Maassenas jai paprieštaravo, suabejodamas, ar protestų metu tikrai buvo „medžiojami“ užsieniečiai ir ar mėgėjiškas neramumus užfiksavęs vaizdo įrašas nebuvo padirbtas.

Nors kraštutinė dešinė tokius žvalgybos vadovo komentarus pasitiko džiaugsmingai, trys opozicijos partijos ir valdantieji socialdemokratai (SPD) pareikalavo, kad jis būtų atleistas dėl kišimosi į politiką. Dėl to A. Merkel koalicijoje kilo kelias savaites trukusi krizė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.05; 19:16

Viktoras Orbanas smerkia ES vykdomą jo šalies „šantažą“. EPA-ELTA nuotr.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas antradienį pažadėjo nepasiduoti Europos Sąjungos spaudimui sušvelninti griežtą savo poziciją imigracijos klausimu ir pasmerkė tai, ką pavadino ES vykdomu savo šalies šantažu. Tai jis pareiškė Europos Parlamento (EP) balsavimo dėl nepasitikėjimo jo vyriausybe išvakarėse.

Strasbūro Asamblėjoje pristatytą ataskaitą, kurioje jo vadovaujama vyriausybė kaltinama kelianti „sisteminį pavojų“ pamatinėms ES vertybėms, V. Orbanas pavadino įžeidžiama.

Trečiadienį europarlamentarai spręs, ar pradėti procedūrą, kuri gali lemti precedento neturinčių politinių sankcijų įvedimą Budapeštui. Manoma, kad toks žingsnis, be kita ko, Europoje galėtų padidinti susiskaldymą tarp proeuropietiškų pažiūrų centristinių partijų ir populistinių antiimigracinių jėgų.

„Kad ir koks būtų jūsų sprendimas, Vengrija nesitaikstys su tokiu šantažu“, – Strasbūre susirinkusiems Europos Parlamento (EP) nariams teigė Vengrijos vyriausybės vadovas. Jis pareiškė, esą europarlamentarai jau yra nusprendę aktyvuoti septintąjį ES sutarties straipsnį ir imtis priemonių, apribosiančių jo vyriausybės balso teisę.

„Vengrija saugos savo sienas, stabdys nelegalią migraciją ir gins savo teises“, – pridūrė V. Orbanas, teigdamas, kad ES elitas nori nubausti Budapeštą už jo antiimigracinę poziciją.

Vengrijos vyriausybė tvirtina, kad jos taikomos prieš imigrantus nukreiptos priemonės ir šalies suverenumo gynimas atitinka Europos rinkėjų nuotaikas. Kitų metų gegužę šie rinkėjai rinks naują Europos Parlamentą.

Tačiau balsavimą dėl nepasitikėjimo Vengrijos vyriausybe inicijavusi Judith’a Sargentini likusius europarlamentarus įspėjo, kad, praėjus 8-eriems V. Orbano vadovavimo metams, jiems atėjo laikas priimti „svarbų sprendimą“.

„Ar leisite, kad vyriausybė, pažeidžianti šios sąjungos pamatines vertybes, išsisuktų be pasekmių?“ – europarlamentarų klausė žaliųjų partijos atstovė iš Nyderlandų.

„Ar vis dėlto užtikrinsite, kad šios sąjungos vertybės būtų daugiau nei vien popieriuje užrašyti žodžiai“, – sakė ji.

J. Sargentini parengtoje ataskaitoje, be kita ko, reiškiamas susirūpinimas dėl Vengrijos teismų nepriklausomybės, korupcijos, žodžio, akademinės ir religijos laisvių bei mažumų ir pabėgėlių teisių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.12; 06:30

Neramumai Vokietijoje. EPA – ELTA nuotr.

Į Rytų Vokietijos Chemnico mieste pirmadienį surengtą demonstraciją prieš dešiniųjų ekstremizmą susirinko per tūkstantį žmonių. Šis protestas – reakcija į savaitgalį mieste vykusius susirėmimus, per kuriuos buvo taikomasi į nevokiškos išvaizdos žmones.

„Užsieniečius primenančių žmonių medžiojimas kelia mums nerimą. Norime parodyti, kad Chemnicas turi kitokį veidą: atvirą pasauliui ir pasisakantį prieš ksenofobiją“, – pirmadienį vakare priešais miesto rotušę susirinkusiems žmonėms sakė kraštutinių kairiųjų partijos „Kairė“ („Die Linke“) vadovas Timas Detzneris.

Kairiųjų demonstracija surengta tą pačią dieną, kai teisme pasirodė irakietis ir siras, įtariami savaitgalį peiliu mirtinai subadę 35-erių metų vokietį. Neramumai mieste prasidėjo būtent dėl šio nusikaltimo.

Tuo pat metu Chemnice vyko ir kraštutinių dešiniųjų organizuotas mitingas.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel pirmadienį pasmerkė kraštutinių dešiniųjų protestuotojus, gatvėse „medžiojusius“ užsieniečius. Riaušėmis virtę protestai surengti reaguojant į Vokietijos piliečio nužudymą, kurį, įtariama, įvykdė siras ir irakietis.

Vokietijos policija. EPA – ELTA nuotr.

Per Rytų Vokietijos Chemnico mieste kraštutinių dešiniųjų judėjimo PEGIDA surengtą demonstraciją, kurioje dalyvavo 800 žmonių, kilo chaosas, kurį turėjo malšinti sustiprintos policijos pajėgos.

Remiantis Vokietijos žiniasklaida, kai kurie demonstrantai tiems, ką palaikė imigrantais, šaukė: „Mes esame tauta“, „Dinkit iš čia“ ir „Jūs čia nelaukiami“. Skelbiama, kad dalis riaušininkų į spėjamus užsieniečius mėtė butelius.

Demonstracija buvo surengta po to, kai sekmadienį paryčiais buvo mirtinai subadytas 35-erių metų amžiaus vokietis.

Prokurorai pirmadienį informavo, kad policija sulaikė šiuo nusikaltimu įtariamus 23-ejų metų sirą ir 22-ejų irakietį. Šiuo metu mėginama nustatyti, koks galėjo būti jų motyvas.

A.Merkel atstovas Steffenas Seibertas pabrėžė, kad Berlynas griežtai smerkia smurtines protesto akcijas.

„Tokiems riaušiniams susibūrimams, žmonių, kurie yra kitokios kilmės, medžiojimui arba mėginimui skleisti neapykantą gatvėse mūsų šalyje nėra vietos“, – teigė S. Seibertas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.28; 08:36

Tokias uniformas devėdavo Štazi parteigūnai

Natalie Stiver / Le Figaro

Slaptosios policijos archyvinių medžiagų paroda atskleidžia milžinišką stebėjimo struktūrą, egzistavusią VDR gyvuojant komunistiniam režimui, rašo žurnalistė Natali  Štaiver laikraštyje Le Figaro.

Šią vasarą Stasi muziejuje Berlyne atidaryta nuolatinė paroda „Žvilgsnis į paslapties esmę“, sakoma straipsnyje. „Mūsų uždavinys – parodyti atmintinas medžiagas apie priežiūrą ir piktnaudžiavimą duomenimis“, – komentuoja Vokietijos federacinis Stasi (Štazi) archyvų komisaras Rolanas Žanas.

Per 40 komunistinio režimo metų Rytų Vokietijoje milijonai vokiečių buvo prižiūrimi Valstybės saugumo ministerijos. Įsteigta 1950 metais VDR ekonomikai saugoti nuo „šnipų-diversantų“ ir kitokių „sabotuotojų“, slaptoji policija Stasi per kelis dešimtmečius tapo valstybe valstybėje, sako straipsnio autorius.

1988 metais, prieš metus iki Berlyno sienos griūties, Stasi dar turėjo daugiau kaip 91 tūkstantį darbuotojų, ir tai tik 16-kai milijonų gyventojų. O dar buvo 189 tūkst. „neoficialių“ bendradarbių: tie savanoriai ar priverstiniai informatoriai pagal užklausą sekė savo kolegas, kaimynus, o kartais ir draugus, praneša žurnalistė.

Tų metų liepos 17 dieną Vokietijos vyriausybė patvirtino, kad Stasi dokumentų suskaitmeninimui buvo skirta 253 mln. eurų, sakoma straipsnyje.

Du milijonai žmonių paprašė priėjimo prie savo dosjė po to, kai 1991 metų gruody buvo išleistas įsakymas, atvėręs Stasi archyvus. „Mes leidžiame jiems susigrąžinti dalį jų pavogtos biografijos“, – tvirtina Rolanas Žanas, kuris pats buvo opozicininkas VDR.

Staigmenos retai būna malonios. Režisierius Tomas Haizė iš Rytų Vokietijos sužinojo, kad jį ir jo brolį metų metus sekė vienas artimas draugas, Miša, su kuriuo jie 20 metų bemiegėmis naktimis, skendėdami tabako dūmų debesyse, virtuvėje svarstydavo, kaip pertvarkyti pasaulį, perduoda straipsnio autorius.

Užtat Žilberas Furianas lengviau atsikvėpė, įsitikinęs, kad niekas iš jo draugų nepranešė Stasi detalių apie jo asmeninį gyvenimą. Jo nuomone, „vienintelė jo pražanga buvo tai, kad jis įsimylėjo teisių gynimo aktyvistę“.

stazi_bustine
Čia kadaise buvo Štazi būstinė

Ir vis dėlto Furianas praleido dvejus metus ir du mėnesius pataisos kalėjime už tai, kad išspausdino Vakaruose brošiūrą apie pankų judėjimą Rytuose, rašo žurnalistė. Pagrindinis kaltinamasis punktas, apie kurį jis sužinojo, perskaitęs savo dosjė po 15 metų: „dokumentų, galinčių padaryti žalos VDR interesams“, gamyba.

„Mūsų dienomis technine prasme kontroliuoti galima analogiškai, tačiau sisteminės politinės represijos VDR smarkiai skiriasi nuo terorizmo užkardymo šiandien“, – aiškina niuansus valstybės sekretorius Rytų Vokietijos reikalams Kristianas Hirtė. „Mūsų demokratija diskutuoja priežiūros klausimais atvirai, visai kitaip būdavo VDR“, – tęsia jis.

Vis dėlto valstybė kaip ir anksčiau išsaugo latentišką įtarumą Rytų Vokietijos atžvilgiu, rašo straipsnio autorius. Antai ir kanclerė Angela Merkel pavedė Hirtei atidžiau stebėti situaciją Rytuose, kur kraštutiniai dešinieji, populistai ir režimo priešininkai pasiekė netikėtai gerų rezultatų paskutiniuosiuose rinkimuose.

Informacijos šaltinis: Le Figaro

2018.07.30; 05:30

Italijos vidaus reikalų ministras Mattėjas Salvinis paragino Europos Sąjungą nutraukti savo sankcijas Rusijai ir pagrasino šiuo klausimu trauktis iš bendros ES linijos. Lankydamasis Maskvoje, M. Salvinis pirmadienį sakė, kad jo šalis gali vetuoti iki metų galo galiojančių sankcijų Rusijai pratęsimą.

„Veto yra paskutinioji priemonė, tačiau aš neatmetu jokios galimybės, – pabrėžė ministras. – Italija yra Europos šalis, labiausiai kenčianti dėl sankcijų Rusijai“. Baudžiamosios priemonės, anot jo, turi baigtis „iki metų galo“. M. Salvinis, be to, pasisakė už Rusijos sugrįžimą į G8 šalių grupę.

Rusijai 2014-aisiais aneksavus Ukrainos Krymo pusiasalį, ES paskelbė plačias sankcijas Maskvai. Šios nuo tada kas pusmetį vis pratęsiamos. Pastarąjį kartą taip padaryta ES viršūnių susitikime birželio gale Briuselyje. Rusija buvo pašalinta ir iš G8 šalių grupės, kuri nuo tada vėl vadinasi G7.

Nauja Italijos populistų koalicija, kurią sudaro M. Salvinio kraštutinė dešinioji „Lega“ partija ir Penkių žvaigždučių judėjimas, siekia glaudesnių santykių su Rusija. Maskva, reaguodama į ES sankcijas, uždraudė daugumos maisto produktų įvežimą iš ES. Tai itin pajuto Italija.

Vakarų baudžiamosios priemonės ir žemos naftos kainos įstūmė Rusiją į ilgiausią recesiją valdant V. Putinui. Tačiau pamažu šalies ekonomika atsigauna.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.18; 07:00

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Pradėkime nuo to, kuo antrame tekste apie „suprantančius“ V.Putiną baigėme – ironiška, kad Kremlius nepakenčia jokių separatizmo apraiškų Rusijos Federacijoje, užtat visokeriopai palaiko Vengrijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Austrijos, Vokietijos, kitų Europos kraštutinių dešiniųjų raginimus uždaryti sienas ir baigti svajas apie vieningą Europą nacionalizmo naudai.

Maskvos režimas savo šalyje yra uždraudęs Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ (beje, traktato didaktiniais sumetimais ne taip seniai nepabijota išleisti Vokietijoje), tačiau siekdamas plėsti savo įtaką remia kraštutinius dešiniuosius Europos Sąjungoje (ES) bei Amerikoje. Kokioje Austrijoje jauniems leidėjams, žurnalistams bei verslininkams neramu dėl demokratijos jų šalyje, kai 52 proc. rinkėjų palaiko ksenofobinę „Laisvės partiją“.

Pasak Vienos humanitarinių mokslų instituto bendradarbio, knygos „Rusija ir kraštutiniai dešinieji Vakaruose: tango no“ autoriaus Antono Šechovcovo, Europos dešiniųjų radikalėjimas tiesiogiai sietinas su jų įkarščiu lobuoti Kremliaus interesus.

Vienas „Laisvės partijos“ lyderių rusakalbis Johannas Gudenus dažnai komunikuoja su Rusijos ir Baltarusijos politikais bei verslininkais ir  agituoja už glaudesnius ryšius su Kremliumi. Spaudos konferencijoje praėjusių metų sausį politikas ragino ESkolegas imti pavyzdį iš V.Putino, kuris esą atliepia savo liaudies lūkesčius, o ne tarnauja Amerikai bei NATO.

Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014-ųjų birželį, kai nė viena Jungtinių Tautų (JT) šalis narė nepripažino Krymo aneksijos, Rusijos valstybės dūmos pirmininkas Sergejus Naryškinas pasikvietė J. Gudenų į Maskvą, kur šis pavadino Europą esant NATO įkaite bei pagyrė Kremliaus politiką Kijevo atžvilgiu. Politikas nuolat kartoja, jog tai Vašingtonas primetė ES sankcijas Rusijai po šios agresijos prieš Ukrainą. Beje, artimiausiu metu panaikinti sankcijas V.Putino draugijoje pernai žadėjo ir „neliberalios demokratijos“ šalininkas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas.

Dešinieji populistai siūlo „susitaikyti“ su Maskvos agresija prieš Ukrainą naudodami taktinį argumentą, esą V.Putinas ir rusai neatsitrauks jokiomis aplinkybėmis. Tai įsipiešia į apskaičiuotą Kremliaus strategiją, kurios tikslas – destabililizuoti Vakarus, provokuojant nuolatinius susišaudymus Ukrainos rytuose, rengiant kibernetines atakas prieš demokratinius institutus, siekiant plėsti rusakalbių mažumų įtaką užsienyje, na, ir išnaudojant konservatyvių nacionalistinių partijų simpatiją V.Putinui. Kaip laikraštyje „Berlingske“ (2017 10 04) yra komentavęs danų publicistas Samuelis Rachlinas (beje, kilęs iš Sibiro), V.Putino politiniai technologai daug metų mėgina „įpiršti“ Rusijos prezidentą kaip pasaulinio konservatizmo lyderį, maždaug, laikas liautis demonizuoti V.Putiną, juk jis iš tiesų sąjungininkas ir gal net vienas civilizacijos vedlių. Užsienio nacionalistai-populistai tam reikalui tinka kaip geriausi partneriai.

Rusijojje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja

Tenka konstatuoti, iš dalies pavyksta retušuoti reputaciją politinio lyderio, kuris ne kartą pažeidė tarptautinę teisę bei pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo įsiveržė į suverenių Europos valstybių Ukrainos bei Gruzijos teritorijas. Toks lyg ir kognityvinis disonansas – Rusijos prezidento šalininkai Vakaruose mėgina jį sugrąžinti į padorią politinę draugiją, kai Maskva tuo pat metu stengiasi išbalansuoti tų pačių Vakarų politinę sistemą iš vidaus.

A.Šechovcovas pastebi, jog santykinės kraštutinių dešiniųjų pergalės praėjusių metų rinkimuose kai kuriose ES valstybėse signalizuoja ne tiek apie jų stiprėjimą, kiek tai, jog tradiciniai politiniai elitai nebesugeba atremti naujų iššūkių, tokių kaip pabėgėlių krizė. Pats gyvenimas daugiau mažiau legalizuoja radikalius dešiniuosius ir net verčia centristines dešiniųjų partijas slinktis dešiniau, kas tik didina Kremliaus apetitą būtent šiame politiniame segmente ieškoti partnerių.

2016-iesiems artėjant į pabaigą (2016 11 06) „Independent“ pateikė keletą „naujojo europietiškojo fašizmo“ (dienraščio apibūdinimas) personifikacijų, isteblišmentui save priešpastatančių nacionalistų euroskeptikų. Tarp jų – austrų „Laisvės partijos“ vienas lyderių Norbertas Hoferis, rekomendavęs piliečiams „logiškai reaguoti“ į pabėgėlių krizę įsigyjant šaunamuosius ginklus, atvira Kremliaus simpatikė Marina Le Pen interviu BBC žadėjo tapusi prezidente „paleisti“ Prancūzijoje „globalios revoliucijos“ trečią etapą (pirmas buvo „Brexitas“, antras – Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu), kuris reikštų Prancūzijos išstojimą iš NATO. Geertas Wildersas Koraną yra palyginęs su Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ ir pradėjęs kampaniją dėl jo uždraudimo Nyderlanduose. Buvusi „alternatyvos Vokietijai“ lyderė Fraukė Petry daugiakultūriškumą išvadino „komposto duobe“, „Švedijos demokratų“ vadas Jimmis Åkessonas pasisako prieš savo šalies visavertę narystę ES. Vengrijos „šefas“ Viktoras Orbanas pernai ne tik pabandė išprašyti iš Budapešto Centrinės Europos universitetą, bet ir įvykdė eilinę (tai reiškia, ne pirmą, pirma buvo 2015-aisiais) kampaniją „Nacionalinė konsultacija 2017“, išsiuntinėjęs savo šalies piliečiams anketą „sustabdysime Briuselį“, kurioje išdėstyti šeši klausimai apie migracinę bei ekonominę ES politiką. Kaip matome, Kremliui tikrai yra „ant ko statyti“.

Minėdamas Kristaus krikšto šventę, V. Putinas pasinėrė į ledinį vandenį. EPA-ELTA nuotr.

Šių metų sausio 10-ąją JAV senatorius demokratas Benas Cardinas pristatė 200 puslapių pranešimą „V.Putino asimetrinė ataka prieš demokratiją Rusijoje ir Europoje, jos pasekmės Amerikos nacionaliniam saugumui“, kuriame analizuojamas Kremliaus kišimasis į JAV bei Europos politiką paskutinius porą dešimtmečių (nuo 1999-ųjų). Pasak jo, V.Putinas visą laiką tobulina savo asimetrinį arsenalą, pašauktą ardyti per pastaruosius 70 metų JAV ir Europoje sukurtus demokratijos institutus, o Vakarai kol kas nesugeba efektyviai atremti Kremliaus „hibridinių atakų“, nors pastaruoju metu plečia sankcijas Maskvai ir nutarė tiekti rusų agresiją patyrusioms Ukrainai bei Gruzijai letalinius ginklus. 

Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pranešime daroma išvada, kad Kremlius kišosi į 19-os Europos valstybių politiką, rytinėje Senojo Žemyno dalyje tą paprastai lemdavo šalių sprendimas rinktis vakarietišką raidos kelią bei vystyti ryšius su NATO. Taip pat konstatuojama, jog dabartinis Rusijos režimas perėmė daugelį dar Sovietų Sąjungos taikytų poveikio metodų, tokių kaip dezinformacija, politinis, ekonominis, karinis spaudimas (įskaitant provokacijas bei tiesioginį kišimąsi), parama radikalioms grupėms bei partijoms.

Kita vertus, nereikia ir demonizuoti radikalų. Tarkime, W.Wildersas po Nyderlandų Atviro universiteto teisės kursų baigimo išvyko į Izraelį, kur gyvendamas daug keliavo po kaimynines arabų šalis. Aršiu Islamo kritiku tapo po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktų, 2006-aisiais įsteigė „Laisvės partiją“, 2008 metais susuko daug triukšmo sukėlusį trumpametražį filmą „Fitna“, kuriame citatas iš Korano bei musulmonų radikalų citavimą mėgino susieti islamistų teroro aktais bei taip įtikinti žiūrovus barbariška šios religijos prigimtimi. Wildersas „ir kiti“ kurį laiką keliavo tradicinį politiko, visuomenės veikėjo kelią, kol subrendo sprendimui „privatizuoti“ ir sau naudinga linkme formuluoti problemas, kurių, rinkėjų nuomone, nesprendė tradicinės partijos. V. Orbanas juk neklysta sakydamas, kad mes nenorime ir negalime priimti viso pasaulio.

Be to, populistai viešojoje erdvėje demonizuojami, nes pasisako už grįžimą prie „tradicijos“, ir čia beveik nieko negalima padaryti – dabartiniai reikalai rodo, jog planeta, visada buvusi gal net pernelyg marga, interneto socialinių tinklų nenumaldomai augančio aktyvumo dėka dabar tą margumą atskleidžia kaip niekada visapusiškai.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

Arba yra suinteresuotų tą margumą skleisti „savaip“. 2017-ųjų rinkimų sezonui Europoje rengėsi visi suinteresuotieji, valstybinis Rusijos televizijos kanalas RT pasirūpino daugiau nei milijardo rublių papildomu finansavimu, kad artėjant Prancūzijos prezidento rinkimams paleistų transliacijas prancūzų kalba. „Priimtino“ kandidato pergalės atveju Maskva tikėjosi išklibinti Europos vienybę sankcijų Rusijai klausimu. Nepavyko.

Vis dėlto, pasak ekspertų grupės „Prop Or Not“, rusų „trolių“ ar RT į informacinį lauką per JAV prezidento rinkimų kampaniją išmestos melagingos žinios buvo perskaitytos 213 milijonų kartų. Tai nebūtinai reiškia, kad jos reikšmingai lėmė balsavimą, bet kodėl ciniškai „nepatikrinus“ lindinčiųjų internete emocinės savijautos konspiracinėmis teorijomis grįstu turiniu, neva atskleidžiančiu slaptas jėgas, kurios lemia įvykius pasaulyje?

Taip „komponuota“ viešoji erdvė emocinės bei dvasinės pusiausvyros publikai tikrai nesuteikia, ir populistų paklausa bent taktinėje perspektyvoje paauga. Regima dalis elektorato dabar ir kažkiek laiko ateityje palaikys žadančius sugrąžinti „palaimingą praeitį“ bet kuria kaina. Tai į juos apeliuoja „Nacionalinis frontas“, „Laisvės partijos“ ir kiti panašūs politiniai dariniai.

Vis dėlto europietiškumo dabar kur kas daugiau nei prieš 50 ar 60 metų, taigi ir dabartinius iššūkius geriau vertinti be perteklinio dramatizmo, tiesiog reikia aiškintis silpnas vietas ES visuomenėse ir su tuo dirbti. Maskva neabejotinai kol galės, tol kišis į Europos vidaus politiką ir noriai naudosis radikalų paslaugomis.

Beje, paradoksalu, tačiau šia prasme praėję metai atnešė ir savotiško optimizmo, kurį austrų verslininkas Gerhardas Plankensteineris leidiniui „The Daily Beast“ apibūdino taip: „Kraštutiniai dešinieji praloš, kai ims vadovauti vyriausybei. Žmonės greitai supras, kad jie nepajėgūs pagerinti situacijos“.

Būtent, propaganda – tikrai ne visas gyvenimas.

2018.01.22; 03:50

Rusijos prezidentą demaskuojančios publikacijos

Gruodžio 24-ąją Sergejus Lavrovas interviu Kipro laikraščiui „Simerini“ pareiškė tikįs, kad Europos Sąjunga (ES) liausis klausytis nuomonės negausios, bet agresyvios grupės „šalių-rusofobių“, esą Amerikos spaudimu ES priimtos sankcijos prieš Rusiją kenkia konstruktyviems dvišaliams ryšiams.

Rusijos užsienio reikalų ministras pagyrė Nikoziją kaip santykių normalizavimo iniciatorę (pasak žiniasklaidos, apie dialogo atstatymą per susitikimą Maskvoje spalį kalbėjosi prezidentas V.Putinas bei jo Kirpo kolega Nicosas Anastasiadesas). Primintina, kad paskutinį kartą ES sankcijas Maskvai dėl agresijos prieš Ukrainą pratęsė gruodžio 14-ąją.

Kaip tyčia, tą pačią dieną dienraštis „The Guardian“ informavo apie JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) lapkritį iš Kipro centrinio banko užprašytos informacijos apie 2017 metais likviduotą Kipro banką FBME (anksčiau – „Federal Bank of the Middle East“) dėl įtarimų pinigų plovimu. Pasak tyrėjų, tarp banko klientų buvo ir turtingi rusai su politiškai „jautriais“ ryšiais, tarkime, kuriems taikomoms ar gresia sankcijos dėl Kremliaus politikos kaimynių (Ukrainos, Gruzijos, Moldovos) atžvilgiu.

Dienraščio dispozicijoje atsidūrė 2014 metais sudaryta Kipro centrinio banko vidaus ataskaita, pasak kurios, maždaug pusę visų klientų sudarė rusai, tarp kurių V.Putino aplinkos atstovas Vladimiras Smirnovas bei partijos „Vieningoji Rusija“ funkcionierius Alkesandras Šiškinas.

Pasak „The Guardian“, FTB užklausimas sietas ir su specialiojo prokuroro Roberto Muellerio atliekamu tyrimu dėl kišimosi į Amerikos prezidento rinkimus 2016-aisiais. Ir JAV finansų ministerija 2014-aisiais įvardijo šį banką kaip svarbią „pinigų plovyklos“ instituciją, apkaltinusi jį tarptautinio nusikalstamumo bei terorizmo finansavimu. Centrinis FBME biuras buvo įsikūręs Tanzanijoje, bet 90 proc. operacijų bankas vykdė per Kipro filialą.

Jau sausio 3 dieną JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais generolas Herbertas McMasteris interviu „Amerikos balsui“ pareiškė, jog Maskva kišosi į paskutinius rinkimus Prancūzijoje, referendumą dėl Katalonijos statuso Ispanijoje, mėgino provokuoti neramumus Juodkalnijoje, demonstruoja aktyvumą Meksikoje artėjant gegužę vyksiantiems parlamento rinkimams. Ir apibendrino, kad Kremliaus dievagojimusi neprisidėjus prie šių bei kitų konfliktų niekas nebetiki.

Rusijos valdantis elitas net veikia prieš savo šalies interesus (sankcijos prieš šią šalį vienos griežčiausių pasaulyje), kad tik pakenktų Amerikai bei jos sąjungininkėms Europoje. Sausio 8 dieną naujienų agentūra „Reuters“ citavo Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vadovą Mikeą Pompeo, televizijos kanalo CBS eteryje pareiškusį, jog Maskva bei kai kurios kitos šalys jau mėgina veikti šį rudenį vyksiančius tarpinius rinkimus į Amerikos kongresą. Ir pridūrė, kad Maskva Vakarų demokratijos destabilizavimo kampaniją pradėjo seniai ir ją tęsia.

Tą, kas išdėstyta, galima laikyti gal ir kiek per išsamia įžanga situacijos, kuri šiaip jau konstatuota senokai. Suprantama, kad tarptautines sutartis laužanti bei kaimynių teritorinį suverenumą ignoruojanti Maskva graibstosi bet kokios galimybės, mėgindama ir destabilizuoti oponentus (jos nuomone) iš Laisvojo pasaulio, ir pralaužti izoliaciją. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) demokratijos bei žmogaus teisių biuras sausio pradžioje paskelbė tikrai nesiųsiąs stebėtojų į Rusijos aneksuotą Krymą per kovo 18-ąją (pusiasalio aneksijos metines) vyksiančius Rusijos prezidento rinkimus. Pernai ES, ESBO bei Europos tarybos parlamentinė asamblėja ignoravo Kryme surengtus rinkimus į Rusijos dūmą.

Šiaip konfrontacijos linija nesikeičia, pasak prancūzų analitikės Tatjanos Kastuevos-Jean, pagrindinis Kremliaus tikslas santykiuose su buvusiomis sovietinėmis respublikomis (tenka pasikartoti – šiame etape Ukraina, Gruzija, Moldova) išlieka tas pats – neleisti jų į NATO bei ES. Be abejo, primintina, kad tai šalys, dėl Maskvos politikos patyrusios teritorinių nuostolių. Po 2008 metų karo Abchaziją ir Pietų Osetiją Rusija pripažino nepriklausomomis valstybėmis, nors tarptautinė bendruomenė šiuos regionus laiko okupuotomis Gruzijos teritorijomis.

Beje, pasak „The Independent“, praėjusių metų liepą Kremliaus pajėgos Šiaurės Osetijoje vienašališkai perkėlė pasienį žymintį ženklą keliais šimtais metrų į okupuotos Gruzijos teritorijos pusę, ir tai ne pirmas toks precedentas. Šįkart „mini aneksija“ įvyko prieš Donaldo Trumpo ir V.Putino susitikimą Hamburge G-20 suvažiavimo metu. Apie Maskvos įvykdytą Krymo okupaciją bei aneksiją ir tebesitęsiantį kruviną konfliktą Ukrainos rytuose turbūt priminti neverta. Dėl Moldovos primintinas buvusio šios respublikos parlamentaro, Moldovos politologų asociacijos prezidento Oazu Nantojaus liudijimas, jog naudojantis rusų okupuota Padniestre Moldovoje būta tiesioginių bandymų inicijuoti projektus, panašiusį Kremliaus pradėtą (ir Ukrainoje įstrigusį) vadinamosios Novorusijos planą.

Tiesa, ir ES diplomatai pripažįsta, kad aneksuotame Kryme rinkimus kovo 18-ąją vis dėlto stebės kelios dešimtys Kremliui simpatizuojančių ekspertų bei parlamentų deputatų iš tokių ES narių kaip Austrija, Italija, Prancūzija, Čekija, Kipras bei kai kurių kitų. Siekiant bet kuria kaina skaldyti bei destabilizuoti Vakarus, kaip rodo praėjusių metų geopolitinės peripetijos, tinkamas ėjimas yra verbuoti tuose pačiuose Vakaruose sąjungininkus, ypač dėl išaugusių įtampų ir baimių tarp tų pačių vakariečių. Nėra beveik jokio pagrindo abejoti, kad Europos gyvenimą ir šiemet regimai veiks politinis populizmas, kurį maitina pabėgėlių antplūdžio į Senąjį Žemyną baimė, vis dar trapi ekonominė situacija, euroskepticizmas, na, ir banali ksenofobija.

Liūdnai pagarsėjęs Gerhardas Šrioderis. EPA – ELTA nuotr.

Taigi kas tie herojai, viešojoje erdvėje įvardijami kaip „suprantantys V. Putiną“? Jų reiškinys nenaujas – per pastaruosius 20 metų dešiniosios populistinės partijos augino savo įtaką ir dabar atstovaujamos 20-yje šalių, ES narių, parlamentų. Vienas ryškiausių „supratėjų“ buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis yra didelis V. Putino draugas, vadovauja rusų valstybinės korporacijos „Rosneft“ direktorių tarybai ir nuosekliai lobuoja Maskvos interesus. Be abejo, turi prognozuojamai neigiamą nuomonę Maskvai taikomų sankcijų dėl Krymo klausimu.

Gruodžio 16-ąją Europos dešinieji populistai surengė savo frakcijos Europos Parlamente (EP) „Nacijų bei laisvių Europa“ (tiesa, mažiausios EP) kongresą Čekijos sostinėje Prahoje, kuriame eilinį kartą pasisakė prieš imigraciją bei, jų vertinimu, neišvengiamą ES projekto žlugimą – kaip pareiškė Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė Marina Le Pen, Briuselis kelia grėsmę nacionalinėms valstybėms.

Nyderlandų Laisvės partijos lyderis Geertas Wildersas pagyrė Čekiją, Vengriją bei Lenkiją už atsisakymą priimti pabėgėlius (EK už tai joms iškėlė ieškinį Europos teisme). Japonų kilmės čekų nacionalistas, partijos „Laisvė bei tiesioginė demokratija“ lyderis pramonininkas Tomio Okamura kalbėjo apie musulmonų Europos kolonizacijos grėsmę. Beje, T. Okamuros „regimumas“ kongrese paaiškina, kodėl jo vieta pasirinkta Čekijos sostinė – po spalį įvykusių rinkimų šio pramonininko partija turi 22 iš 200 vietų parlamente.

Pasak EP užsakytos apklausos, trečdalis čekų neigiamai vertina šalies narystę ES, ir tai prasčiausias rodiklis tarp visų 27 Bendrijos šalių narių. Tiesa, vokiečių populistų flagmanės partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AFD) atstovai kongrese nedalyvavo, galbūt dėl organizacinių bėdų – EP frakcijos „Nacijų bei laisvių Europa“ narys Marcusas Pretzellis su žmona Frauke Petry, buvusia viena AFD steigėjų bei lydere, praėjusių metų rugsėjį paliko partiją.

„Nacionalinio fronto“ lyderė gera žinia Europai pavadino faktą, kad Austrijoje valdančiąją koaliciją po praėjusį spalį įvykusių rinkimų suformavo konservatyvi Liaudies partija (OeVP) bei dešinieji populistai iš Laisvės partijos (FPO). Dešiniųjų populistų iškilimas Austrijoje – beveik išskirtinis reiškinys visoje ES. Nors koalicinės vyriausybės priesaikos ceremoniją sostinėje Vienoje lydėjo gatvės protestai, vis dėlto ypatingo rūpesčio dėl koalicijos sudėties austrai neišgyvena, taigi galima sakyti, jog prie kraštutinių nacionalistų jau priprato.

FPO atstovaujama nemažoje dalyje regioninių (žemių) parlamentų, jos atstovai du kartus, 1980 ir 2000 metais, dirbo federalinėje vyriausybėje, dar prieš metus ši partija pirmavo visuomenės nuomonės apklausose. Beje, ES šalys narės 2000-aisiais nesėkmingai mėgino taikyti sankcijas į kraštutinę dešinę kryptelėjusiai Austrijai.

Austrijos vicekancleris bei FPO lyderis Heinzas – Christianas Strachė atvirai deklaruoja savo nacionalizmą, giria Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimą iš ES ir skelbia toliau bendradarbiausiąs su „Nacionaliniu frontu“ EP frakcijoje.

H. Ch. Strachė lankėsi Maskvoje, kai jo vadovaujama partija pasirašė bendradarbiavimo sutartį su V.Putino „Vieningąja Rusija“. Praėjusį rugsėjį būsimasis vicekancleris pareiškė, jog vertinant iš realistinės politikos Krymas yra Rusijos dalis, todėl sankcijos Maskvai galų gale bus atšauktos. Iškart po kraštutinių dešiniųjų sėkmės rinkimuose Austrijoje Rusijos dūmos tarptautinių santykių komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas juos įvertino kaip blaivesnio požiūrio į Rusiją pergale.

Austrijos premjero OeVP lyderio 31-čio Sebasatiano Kurzo laukia nelengvas uždavinys „ganyti“ koalicijos partnerius tokiu būdu, kad jų radikalizmo želmenėliai dar labiau nesuvešėtų. Kol kas pasiekta tiek, kad derybose dėl koalicijoje išsiderėta, jog referendumo dėl Austrijos išstojimo iš ES nebus. Vakarų europiečiams jau dabar nerimą kelia galimybė Vienai pritapti prie Vyšegrado ketvertuko Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos bei kartu lošti nacionalizmo korta. Bet kuriuo atveju viešojoje erdvėje beveik neabejojama, kad Austrija FPO įtakoje glaudins santykius su Maskva.

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Panašu, jog reikšmingos dalies ES šalių piliečiai laiko beveik normalia praktika, kai dešinieji nacionalistai bei populistai rinkimuose pelno daugumą kaip kad Lenkijoje ar Vengrijoje, yra atstovaujami nacionaliniuose parlamentuose, arba dirba vyriausybėse (Graikija, Slovakija, Čekija, Belgija, Bulgarija, Suomija). Dešinieji populistai svariai prisidėjo prie JK išstojimo iš ES, Prancūzijoje M. Le Pen sugebėjo prasiveržti į prezidento rinkimų antrą turą, rugsėjį AFD rinkimuose į Bundestagą sugebėjo pelnyti trečią vietą. Šie bei kiti faktai jau veikia ES politiką ir neabejotinai turės pasekmių ES projektui ateityje.

Be abejo, Europos kraštutiniai dešinieji (beje, ne tik) prie Maskvos linksta ne tik dėl ideologinių sumetimų, Rusijos prezidento asmeninės sugestijos, bet ir labai žemiškų argumentų. Apie tą savotišką vertybinį kokteilį – kitame V.Putino „supratėjų“ ciklo tekste.

(Bus daugiau)

2018.01.12; 06:20

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas pristato savąją Europos viziją. EPA – ELTA nuotr.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) siūlo sukurti bendras Europos karinės intervencijos pajėgas ir turėti bendrą Senojo žemyno gynybos biudžetą.

Šiuos ir kitus pasiūlymus jis pristatė kalboje, kurioje išdėstė savo viziją Europai, informuoja „France 24“.

Antradienį Paryžiaus Sorbonos universiteto studentams pasakytoje kalboje E. Makronas paragino Europos gynybos strategiją apibrėžti iki kito dešimtmečio pradžios.

Be to, prezidentas pareiškė norą, kad Prancūzijos kariuomenė būtų atvira kitų Europos šalių kariams. Kitoms Europos Sąjungos (ES) narėms jis pasiūlė savanoriškai daryti tą patį.

Kalboje, aprėpusioje daug įvairių temų, E. Makronas taip pat ragino įkurti Europos prieglobsčio agentūrą ir įvesti standartinius ES tapatybės dokumentus, taip siekiant geriau valdyti migrantų srautus.

Be kita ko, jauniausias Prancūzijos vadovas nuo pat Napoleono laikų įspėjo dėl antiimigracinių pažiūrų nacionalizmo keliamo pavojaus, tvirtindamas, kad tokios pažiūros prieštarauja bendros Europos, gimusios iš pasaulinių karų tragedijos, principams.

Reaguodamas į tai, kad į Vokietijos parlamentą pirmą kartą per šešiasdešimt metų buvo išrinkta kraštutinių dešiniųjų partija, E. Makronas sakė: „Manėme, kad praeitis negrįš“.

Jis pridūrė, kad izoliacionistinės tendencijos sugrįžo, nes „mes pamiršome ginti Europą“.

Prancūzijos prezidentas, be kita ko, pasiūlė sukurti bendrą euro zonos biudžetą ir apmokestinti finansinius sandorius, taip siekiant finansuoti pagalbą besivystančioms šalims.

Pasisakydamas už griežtesnį interneto ekonomikos visoje Europoje reguliavimą, E. Makronas siūlė nustatyti, kad interneto milžinai mokesčius mokėtų ten, kur uždirba pinigus, o ne ten, kur yra registruoti.

Be to, E. Makronas kitų bendrųjų ES rinkų pavyzdžiu pasiūlė sukurti bendrąją skaitmeninę rinką bei Europos inovacijų agentūrą (Disruptive Innovation Agency), kuri skatintų Europos interneto startuolius ir finansuotų tyrimus dirbtinio intelekto srityje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.27; 03:00

Sekmadienį 8 val. vietos laiku Vokietijoje atsidarė rinkimų apylinkės bei prasidėjo balsavimas dėl naujojo parlamento.

Manoma, kad Angela Merkel (Angela Merkel) ir jos partija nugalės rinkimuose, o šalies lyderė kanclere taps jau ketvirtąją kadenciją paeiliui.

Rinkimų teisę Vokietijoje turi apie 61,5 mln. žmonių. Beveik neabejojama, kad A. Merkel ir jos Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) nesunkiai įveiks Martino Šulco (Martin Schultz) vadovaujamą centro kairės socialdemokratų partiją.

Pasak priešrinkiminių apklausų, CDU gali tikėtis suformuoti nežymią daugumą kartu su Vokietijos laisvųjų demokratų partija, žaliaisiais, arba koaliciją su abiem partijomis. Tikėtina, kad CDU taip pat turės galimybę su socialdemokratais tęsti ir vadinamąją „didžiąją koaliciją“.

Be to, beveik neabejojama, kad į parlamentą pirmą kartą pateks kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“.

Balsavimas baigėsi 18 val. vietos laiku (19 val. Lietuvoje). Tuo pat metu tikimasi ir pranešimo apie pirmuosius rezultatus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.25; 00:02

Vokietijos kanclerė Angela Merkel (Angela Merkel) sekmadienio popietę balsavo šalies parlamento rinkimuose, kurie, pasak prognozių, turėtų pasibaigti jos pergale.

Tačiau A. Merkel ir jos partijos triumfą nežymiai aptemdyti gali kraštutinių dešiniųjų sėkmė – manoma, kad partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) pirmą kartą istorijoje pateks į Bundestagą.

Į rinkimų apygardą netoli savo buto Berlyno centre kanclerė atvyko su vyru Joachimu Zaueriu (Joachim Sauer).

Gerokai anksčiau, dar ryte, savo balsą atidavė ir socialdemokratų partijos kandidatas į Vokietijos kanclerio poziciją Martinas Šulcas (Martin Schultz). Jis balsavo netoli sienos su Nyderlandais esančiame gimtajame mieste Viurselene.

Į balsavimo apygardą pagrindinis A. Merkel varžovas atvyko su žmona Inge. Jis pareiškė viltį, kad dėl gero oro rinkimų dieną aktyvumas bus didelis.

„Tikiuosi, kad šiandien kaip įmanoma daugiau žmonių pasinaudos savo teise balsuoti bei sustiprins Vokietijos demokratinę ateitį, balsuodami už demokratines vertybes puoselėjančias partijas“, – atidavęs balsą kalbėjo M. Šulcas.

Jo šansai triumfuoti rinkimuose ir tapti kancleriu yra vertinami minimaliai – politologai iš esmės neabejoja, kad A. Merkel ir jos Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) gaus daugiausiai balsų, o kanclerė iškovos jau ketvirtąją kadenciją.

Pasak priešrinkiminių apklausų, CDU gali tikėtis suformuoti nežymią daugumą kartu su Vokietijos laisvųjų demokratų partija, žaliaisiais, arba koaliciją su abiem partijomis. Tikėtina, kad CDU taip pat turės galimybę su socialdemokratais tęsti ir vadinamąją „didžiąją koaliciją“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.25; 02:30

Per baltųjų nacionalistų mitingą Virdžinijos valstijos Šarlotsvilio mieste žuvo moteris, dar 19 žmonių buvo sužeisti, skelbia BBC.

Nelaimė įvyko, kai į mieste prieš nacionalistus protestuojančią žmonių minią įvažiavo automobilis. Jį vairavo dvidešimtmetis Ohajo valstijos gyventojas, šiuo metu sulaikytas dėl įtarimų antrojo laipsnio žmogžudyste. JAV Federalinis tyrimų biuras (FTB) pradėjo įvykio tyrimą.

Pasak Šarlotsvilio policijos departamento, be sužeistųjų, dar 15 žmonių nukentėjo per kitus smurtinius incidentus per kraštutinių dešiniųjų mitingą.

Spaudos konferencijos metu Virdžinijos gubernatoriaus Terio Makoulaifo (Terry McAuliffe) žinutė chaosą Šarlotsvilyje sukėlusiems baltiesiems nacionalistams buvo trumpa: „eikite namo“.

Taip vadinamas dešiniųjų susivienijimo („Unite the Right“) mitingas buvo surengtas protestuojant dėl planų nuversti generolo Roberto Edvardo Li (Robert Edward Lee) paminklą. Šis amerikiečių generolas JAV pilietiniame kare vadovavo už vergiją pasisakiusiems konfederatams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.14; 00:02

Neverta kartoti pereksploatuotą JAV prezidento rinkimų „sagos“ precedentą, nors jis yra ir 21 amžiaus istorijoje išliks kaip chrestomatinis atvejis, be abejo, kartu su kitais pavyzdžiais, kurių artimiausias „ištiks“ gegužės 7-ąją Prancūzijoje. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Taigi. Globalizacijos laikais politikoje kariauja ne tradiciniai kairieji ir dešinieji (kad partijjų programos kuo toliau, tuo mažiau skiriasi, regime ir Lietuvoje), bet už planetos vienijimąsi ir sienų naikinimą pasisakantys liberalai ir kategoriškai priešingo politikos vektoriaus besilaikantys konservatoriai-protekcionistai. Toks yra aktualusis politinis pasirinkimas – vieni tiki ateitimi, kiti žaidžia baimėmis bei apeliuoja į praeitį. Ir taip veikiausiai bus bent pirmą 21 amžiaus dalį.

Konservatorių-protekcionistų stovyklą ypač tinkamai reprezentuoja Donaldas Trumpas, kurį deramai papildo 2-ame rinkimų ture Prancūzijos prezidento postą mėginsianti pelnyti kraštutinė dešinioji „Nacionalinio fronto“ lyderė Marina Le Pen. Prancūzijoje Europos Sąjunga laiko eilinį egzistencinį testą. Į šalies lyderius pretenduoja kraštutinumai – nacionalistė M. Le Pen po pirmo turo kategoriškai eilinį sykį pakartojo (beje, paradoksaliai apeliuodama į visus piliečius, nepriklausomai nuo jų nacionalinės ir religinės priklausomybės) inicijuosianti referendumą dėl Prancūzijos narystės ES, atribosianti šalį nuo „laukinės globalizacijos“ (politikės pavartotas terminas), nesąžiningos tarptautinės konkurencijos, nevaržomo teroristų (sunku pasakyti, kaip bus su piliečiais neteroristais) judėjimo bei sieksianti susigrąžinti Prancūzijos sienų kontrolę. Žodžiu, jokios vieningos Europos – Prancūzijos. Civilizacija svarbiausia.

Logiška, kad „Nacionalinio fronto“ lyderė per rinkimų kampaniją apeliavo į 15 amžiaus prancūzų nacionalinę heroję Jeanną d’Arc, taigi dominuojančiu šalies piliečius turėjusiu suvilioti retorikos vektoriumi rinkosi praeitį.

M.Le Pen konkurentas, centristinių pažiūrų Emanuelis Macronas paskutinės rinkimų kampanijos savaitės pradžioje, gegužės 1-ąją interviu BBC pareiškė, kad ES turi būti reformuota arba Bendrija susidurs dar ir su „Frexito“ perspektyva. Pasak E.Macrono, Europos idėja ir jos politika buvo labai svarbios Prancūzijai, bet pridūrė, kad jo šalies visuomenė šiandien labai pikta bei nekantri dėl ES neveiksnumo bei nestabilumo. Simptomiškas pareiškimas politiko, kuris vienintelis iš 11 kandidatų į prezidentus yra aiškus vieningos Europos šalininkas.

Mentalinę kandidatų skirtį atspindi ir rinkimų pirmo turo rezultatas – didžiuosiuose šalies miestuose (išskyrus marga demografine sudėtimi pasižymintį Marselio uostą) išlošė eurointegracijos šalininkas, buvęs prezidento François Hollandeo vyriausybės ekonomikos ministras bei judėjimo „Pirmyn!” („En Marche!“) steigėjas. Paryžiuje „Nacionalinio fronto“ lyderė tegavo 4,9 proc. balsų ir užėmė 5-ą vietą (laimėjo E.Macronas su 34 proc. balsų). Pralošė pagrindiniam kandidatui ji ir Bordo bei Tulūzoje, užtat su 30 proc. laimėjo Prancūzijos šiaurėje.

Dar vienas skiriamasis, beje, ir simptomiškas, rinkimų Prancūzijoje bruožas – visiška tradicinių partijų devalvacija. Dešiniųjų kandidatas François Fillonas bei socialistas Benoît Hamonas (kairiųjų susiskaldymas buvo beprecedentis, kandidatavo šeši šiai ideologijai atstovaujantys politikai) pirmą kartą istorijoje nepateko į antrą turą. 

Didžioji politika – sudėtingas užsiėmimas. Tai – ne vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

Kaip nurodo prancūzų politologas Christophas Gully, Prancūzijos tradiciniai kairieji ir tradiciniai dešinieji buvo sukurti viduriniosios klasės tenkinti tos klasės poreikius. Dvipartinė sistema veikė, kol du iš trijų prancūzų viduriniajai klasei priklausė. Tradicinės partijos ir dabar mėgina ja remtis, bet vidurinioji klasė Prancūzijoje atsidūrė ant išnyklimo ribos. Ir tai globali tendencija, milijardierius D. Trumpas JAV prezidento rinkimuose pirmas „išjojo“ ant viduriniosios klasės baimių dėl savo ateities globalizacijos epochoje.

„Nesisteminis“ centristas E.Macronas pirmą kartą Prancūzijos istorijoje „laužė ledus“ ypač įtikinamai – centristų vaidmuo iki šiol visada buvo toks nežymus, jog jie net neturėdavo galimybės daryti beveik jokios įtakos rinkimų antrojo turo rezultatui, šįkart centristas vadinamas jų favoritu.

Beje, savo organizaciją „Pirmyn!” E.Macronas per metus sugebėjo išplėsti tiek, kad ji tapo rimčiausiu ramsčiu jo rinkimų kampanijoje. Taigi ir formali reikalo pusė nurodo į tai, jog prancūzai įnirtę ir geidžia permainų šalies politinėje sistemoje. Geidžia tiek, kad nemaža dalis balsuoja ne už, bet prieš – antro turo išvakarėse gana garsiai skambėjo rinkimų ignoravimo šalininkų balsai. Du trečdaliai „Išdidžios Prancūzijos“ šio judėjimo interneto puslapyje skelbė liksią namuose arba balsuosią prieš abu kandidatus, nes nenori savo balso atiduoti proeuropietiškam kandidatui vien todėl, kad neleistų į šalies lyderes prasibrauti nacionalistei. Be to, kad būtent E.Macrono bei jo šalininkų politika didina „Nacionalinio fronto“ populiarumą.

Panašu, jog rinkimų tiesiojoje M.Le Pen tą jautė (būtent, rėmėsi politiniu instinktu) – nors 60 proc. gegužės 3-ąją vykusius televizijos debatus sekusių prancūzų balsavo už E.Macroną kaip šaltakraujiškesnį bei kompetentingesnį diskutantą (kaip nurodė politologas, universiteto „Paris-XI“ dėstytojas Gideonas Kutzas, nors šio kandidato rinkimų programoje neapsieita be populizmo, lyginant su kitais pretendentais, toji dalis buvo, pavadinkime, nuosaiki), debatų tonas daugeliui nepatiko, o jį uždavė būtent „Nacionalinio fronto“ lyderė, demonstravusi ypatingą agresyvumą ir grubumą. M. Le Pen tai buvo paskutinė galimybė apjuodinti favoritą, bent taip skelbė visos ikirinkiminės sociologinės apklausos.

Bet apklausos 21 amžiuje – ypač permainingas, vis labiau būrimą primenantis mėginimas prognozuoti rezultatą, taigi it Prancūzijos rinkimuose turime Vladimiro Putino mentalinio tipo autoritarus neabejotinai džiuginantį politinį trilerį, ir kitaip demokratijos pusėje apžvelgiamoje ateityje vargu ar bus.

Kaip minėta, tai globalizacijos realijas atitinkančių liberalinio ir konservatyvaus-protekcionistinio mentalinių tipų, už kuriuos autoritarai stato, kur tik gali,  susidūrimas.

Ideologijos tradicine to žodžio prasme infliaciją signalizavo ir tai, kad žiniasklaida rinkimų kampanijos metu ypač noriai graibstė psichologinių kandidatų portretų niuansus, tokius kaip įtakingo prancūzų ekonomisto bei intelektualo Jacqueso Attali įžvalgos interviu italų „La Repubblica“, jog jis pažįstas E.Macroną nuo labai jaunų dienų, kai šis dar dirbo banke „Rothschild“, jog kandidatas centristas nėra provincialas, o proto bei „nekantrios ambicijos“ žmogus. Viešųjų ryšių besąlygiško dominavimo laikais tokios užuominos būtinai papuošia bet kurią viešą kampaniją.

Prancūzija kaip populizmo testas Europai, kitas, gal dar įspūdingenis testas laukia rudenį per rinkimus Vokietijoje.  Belieka viltis, kad inteligentiški prancūzai pasimokė iš D.Trumpo rinkimų kampanijos „serijalo“ ir suprato, jog skambiais pažadais ir skambiomis frazėmis gyvenimo nepakreipsi į jokią pusę, atgal taip pat.

Lietuvai, kuri paribio valstybės saugumo „malonumus“ išgyvena tiesiogiai ir visą laiką, rinkimai Prancūzijoje kaip ir bet kur Europoje yra ypač svarbūs. Autoritarai ne tik lūkuriuoja, bet ir stato už naudingus sau bei geidžia revanšo.

2017.05.05; 12:00

Europos politikams nepasiūlant racionalių sprendimų, kaip susitvarkyti su migrantų krize, sparčiai kyla kraštutinių dešiniųjų populiarumas visose ES valstybėse. Radikalai, naudodamiesi pabėgėliais, gali suformuoti vyriausybes ne vienoje valstybėje, o tai jau gali kelti grėsmę pačiai Europos Sąjungai.

Continue reading „Migrantų antplūdis į Europos vyriausybes atves kraštutinius dešiniuosius“

Trijų Le Penų šeimos atstovų ir pašnekovų iš Rusijos liudijimų dėka pavyko atkurti santykių, užsimezgusių prieš pusę amžiaus viename Paryžiaus bare, istoriją, rašo Vensanas Žoveras (Vincent Jauvert) laikraštyje Le Nouvel Observateur.

„Le Penai, Žanas Mari, paskui Marin ir Marion, visada puoselėjo kontaktus ir draugystę su Rusija.

„Nacionalinis frontas“ – Putino režimo placdarmas Prancūzijoje“, – rašo straipsnio autorius.

Continue reading „Le Penai: rusiškų ryšių demaskavimas“

„Prancūzija pasirinko gėdą. Lyg ir nukenksminta kraštutinė dešinioji partija „Nacionalinis frontas“, kuriai vadovauja neva tai nekelianti pavojaus Marin Le Pen, pasisakanti prieš Europos Sąjungą ir besilaikanti antiimigrantinės pozicijos, mikliai aplenkė rinkimuose į Europos Parlamentą ir valdančiuosius socialistus, ir opozicionierius – golistus“, – komentuoja rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus „The Wall Street Journal“ apžvalgininkas Džonas Vinokuras.

Continue reading „Atsargiai: Paryžiuje – didelė Vladimiro Putino gerbėja“

draka_ukrainskaja

Ukrainoje susirinko naujos sudėties Aukščiausia Rada, ir dabar kartu su kitais į ją įeina kraštutinių dešiniųjų partijos „Svoboda“ frakcija, praneša žiniasklaida. Ministras pirmininkas išrinktas vėl po tradicinio Ukrainos parlamente santykių aiškinimosi. Tiksliau tariant – išrinktas tik po muštynių.

„Praėjus šešioms savaitėms po parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo Regionų partija, trečiadienį į posėdį susirinko naujos sudėties Aukščiausioji Rada, ir dabar kartu su kitais į ją įeina kraštutinių dešiniųjų partijos „Svoboda“ frakcija, rašo “Le Figaro” korespondentė Ariel Tedrel.

Continue reading „Peštynės Ukrainos parlamente nesiliovė“

breivik

Apie Norvegijos žudiką Andersą Beringą Breiviką šiandien jau prirašyta šimtai straipsnių. Analitinių, probleminių, gilių. Kas portalui Slaptai.lt atrodo svarbiausia?

“The New York Times”, “Komersant” skelbia publikacijas, kaip Rusijos premjero Vladimiro Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas skuba atsiriboti nuo vienišiaus teroristo A.Breiviko maždaug 1500 puslapių dydžio manifesto. Pasirodo, savo žiaurumu, ciniškumu visą pasaulį sukrėtęs malonių veido bruožų ir tyrų mėlynų akių norvegas žavėjosi Rusijos premjeru Vladimiru Putinu. Ne tik žavėjosi, bet ir laikė jį “teisingu, ryžtingu, pagarbos vertu lyderiu”. Tiesa, politikui V.Putinui adresuoti A.Breiviko pagyrimai – su kai kuriomis išlygomis. A.Breivikas neatmetė varianto, kad V.Putinas gali tapti ir “mirtinu jų priešu”.

Continue reading „“Vladimirą Putiną jis vadino pagarbos vertu lyderiu”“