Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ketvirtadienį Seimo vakariniame posėdyje vyko aršios diskusijos dėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) nario Zbignevas Jedinskio inicijuoto įstatymo projekto dėl asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusiomis SSRS slaptosiomis tarnybomis, viešinimo.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija prieš šio įstatymo pateikimą paprašė pertraukos. Seimo narys konservatorius Andrius Kubilius sakė norintis išgirsti VSD nuomonę šiuo klausimu ir neslėpė, kad, jo nuomone, Z. Jedinskio siūlomas įstatymo projektas yra tiesiog „Kremliaus projektas“.

Konservatorė Rasa Juknevičienė taip pat akcentavo, kad siūlomas įstatymų projektas yra greičiausiai inicijuotas Rusijos ambasados, ir kaltino Z. Jedinskį esant Kremliaus politikos šalininku.

„NSGK buvo ne kartą vykusios diskusijos šiuo klausimu. VSD nuomonė šiuo klausimu buvo vienareikšmiška. Šituo projektu yra suinteresuotos Rusijos slaptosios tarnybos (…). Rusijos Federacija veikia savo hibridinėmis atakomis per žmogų, kuris remia V. Putino politiką mūsų Seime. Tai yra Zbignevas Jedinskis. Rusija per jį daro hibridines atakas prieš Lietuvos valstybę“, – kaltinimus Z. Jedinskiui reiškė R. Juknevičienė.

Pasak įstatymo iniciatoriaus Z. Jedinskio, priėmus įstatymo projektą būtų paskelbti visi – ir prisipažinę, ir neprisipažinę bendradarbiavę su KGB tarnyba.

„Visiems laikams galima būtų užversti gėdingą KGB knygą, kad šia tema daugiau nebūtų manipuliuojama ir spekuliuojama. Ypač – prieš rinkimus. Akivaizdu, kad laiku neišspręstas liustracijos klausimas iki šiol valstybei ir jos piliečiams kelia problemų. Dalis jų taip pat einančių aukštas pareigas valstybės valdymo struktūrose ir teismų sistemoje gali būti šantažuojami ir išnaudojami tų, kurie turėjo priėjimą prie informacijos archyvų“, – teigia parlamentaras.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.14; 16:50

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Kodėl Ramūnas Karbauskis šitaip beatodairiškai trokšta valdžios? Ne, nesakykite, tai nėra toks paprastas klausimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui,  R.  Karbauskio   atkaklaus, jeigu ne maniakiško, veržimosi į valdžią fenomenas netelpa į įprastą stambiojo kapitalo suaugimo su politine įtaka schemą, taigi nepulčiau iškart ginčytis, jeigu kažkas imtų ir pasakytų, kad stambiausias Lietuvoje žemvaldys nėra tipiškas oligarchas, šįkart žodį „oligarchija“ suprantant tradicine reikšme kaip turtingųjų valdžią, orientuotą į turtų padauginimą.

Žinia, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas yra įpareigotas pradėti parlamentinį tyrimą dėl verslo daromos įtakos politikams. Kiek anksčiau dabartinio šaukimo Seime net buvo brandinama mintis, kad esą reikia sukurti laikinąją komisiją, įpareigojant ją atlikti tyrimą dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų intereso grupių neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir neteisėtos įtakos politiniams procesams.

Tarkime, tikintis geriausio, kad taip išsakyti Seimo ketinimai nėra tik tuščios deklaracijos, o kažkas panašaus į ryškėjantį apsisprendimą realiai pasiaiškinti visus atvejus, kai stambusis verslas krūvomis nusipirkdavo politikus ir reikiamus aukščiausiosios valdžios sprendimus. Jeigu tokiam tyrimui išties būtų uždengta žalia šviesa, galimas daiktas, sužinotume kažką daugiau nei jau ištrimituoti skandalai, ilgą laiką sieti su „Rubicon“ vardu, o pastaruoju metu neteisėtos verslo įtakos politikams paradigminiu pavyzdžiu laikant koncerną „MB Baltic“, išgirstume apie dar labiau pikantiškus, vaizduotę dirginančius dalykus…

Na, bent mano vaizduotėje niekaip netelpa faktas, kai Andrius Kubilius iškilmingomis deklaracijomis karštai rėmęs Visagino AE statybą, drauge atrodo padarė viską, kad šis ambicingas ir labai reikalingas Lietuvai projektas sužlugtų, taigi atsitiktų taip, kaip to troško įtakingieji partijos bičiuliai, pradėję kaupti didžiulius turtus iš rusiškos elektros energijos pardavimų Lietuvai tarpininkavimo verslo (užteks dėl šio atvejo prisiminti asmeninius A.Kubiliaus vojažus į Baltarusiją, parvežant mums autentišką liudijimą ir giliai egzistenciškai išgyventą žinią, kad Baltarusija jokios AE statyti nesiruošia, neturi tokių užmačių net blogiausiame mūsų sapne).

Politikas Ramūnas Karbauskis ir filosofas Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kaip nesunku nuspėti, rusams tuo metu reikėjo politiškai įtakingų tarpininkų, taigi šiuo atveju politinis svoris, o ne kažkokie verslo logikos sprendimai ar vadybiniai sugebėjimai tapo mainomąja verte. Tikrai nemanau, kad A. Kubilius yra prastesnis politikas už kitus ar ypatingas klastūnas, greičiau yra atvirkščiai, o šią istoriją prisiminiau vien dėl iliustracijos arba, dar tiksliau tariant, bandant iki galo išbudinti vaizduotę, jau kažką šnabždančią apie tai, kad neteisėtus verslo ir politikos ryšius įpareigota ištirti Seimo komisija turėtų progą apžvelgti  neregimą povandeninį pasaulį, atrasti saugomus nuo pašalinės akies užkaborius. Tik nedauginkite ta proga, prašau, labai pigiai surežisuotų teiginių, kad neva tokius dalykus kaip neteisėti verslo ryšiai su politikais yra įpareigotos ištirti teisėsaugos institucijos, o parlamentinis tyrimas neva beprasmiškai dubliuotų arba net galėtų pradėti trukdyti tokių institucijų veiklai.  Iš tiesų, tik labai  retas naivuolis galėtų imti ir patikėti, kad teisėsaugos institucijos Lietuvoje yra visiškai nepriklausomos nuo aukščiausiosios politinė valdžios, savo ruožtu visai kitas dalykas yra parlamentinis tyrimas, kai politiškai oponuojančios pusės siekia kuo daugiau papasakoti apie viena kitos nuodėmes.

Žinoma, ypatingo dėmesio, kalbant apie verslo įtaką politikams, yra vertas tas kuriozinis nutikimas, kai stambieji verslininkai patys tampa vedančiaisiais politikais, kaip andai Viktoro Uspaskicho, o dabar Ramūno Karbauskio atveju, kai verslo imperijas sukūrę žmonės drauge yra ir rinkimus laimėjusių partijų vadovai, taigi pagal dovanėlių įpakavimo principą – du viename. Kas ką tokiu atveju įtakoja – verslininkas politiką ar politikas verslininką? Kad ir kaip būtų, vis tik, kaip atrodo, čia lygybės ženklo tarp V. Uspaskicho ir R. Karbauskio nereikėtų dėti. V.Uspaskichas andai tapęs ministru iškart kraupiai pasišiukšlino, bandydamas tiesmukiškai prastumti savo koncerno interesus, dėl ko greitai turėjo palikti postą, savo ruožtu, R. Karbauskis, užkopę į politinį olimpą, norite tikėkite, norite ne, tuo pačiu užtraukia mirtiną pavojų savo užaugintiems trąšų importavimo ir žemės latifundinio apdirbimo verslams, taigi tapęs įtakingu politiku daugiau nei rizikuoja nukentėti finansiškai, jeigu ne visiškai išbarstyti savo sukauptus turtus.

Kodėl R. Karbauskiui reikėjo veržtis į politiką, jeigu anksčiau šitaip sekėsi, apeinat įstatymus ir išnaudojant šešėlių prieblandą, kaupti žemes, o dabar, papuolus į prožektorių šviesą kaip pirmojo ryškumo politikos žvaigždei, visados reikės aiškintis dėl savo ūkinės veiklos teisėtumo?

Tikrai klysta tie, kuriems dar atrodo, kad R. Karbauskiui keliami klausimai dėl neteisėto, nežiūrint išradingų manipuliacijų, 35000 ha žemės sutelkimo iš esmės vienose rankose bėgant laikui užsimirš arba bus kažkaip numuilinti su į įtakingus postus susodintų sėbrų pagalba. Tokio dalyko neįmanoma nuslėpti kaip žarijos perdžiūvusioje šieno kupetoje, taigi, labiausiai tikėtinas variantas, kad visa kupeta netrukus ir užsiliepsnos. Šiandien dažnai linksniuojamo B. Markausko nusižengimai įstatymams ir moralei lyginant su R. Karbauskio įtartino pobūdžio aukštojo pilotažo viražais yra tarsi mažo vaiko nusišlapinimas į vandenį lyginant su gigantiškais kanalizacijos vamzdžiais, išmetančiais savo turinį į tos pačios upės bangas. Tik labai jau nuvertinus savo tautiečius anai pusei būtų galima viltis, kad kažkaip pavyks užčiaupti žmonėms burnas ir niekas nebekels klausimų dėl R.Karbauskio latifundijų atsiradimo teisėtumo.

Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Taigi, – kartoju klausimą, – kodėl R. Karbauskiui reikėjo taip rizikuoti visu savo sukauptu gėriu (?) dėl to, kad įgytų abejotinos vertės sprendimo galią, leidžiančios reguliuoti mūsų gyvenimo eigą arba bent suteikiančios galimybę išjoti į sceną ant balto žirgo, tiksliau tariant, medinio arkliuko? Paprastu tuščiagarbiškumo arba alfa patino refleksų dominavimo faktu to nepaaiškinsi. Taigi iš pirmo žvilgsnio visiškai logiškas atsakymas į keliamą klausimą yra kartas nuo karto pasigirstantys aiškinimai, jog neva R. Karbauskis yra „Kremliaus projektas“, o toliau tos pačios loginės sekos vedini tarsi ir galėtume pasinerti į blevyzgas apie tai, jog esą į politinę sceną R. Karbauskis veržiasi ne savo valia, o vykdydamas aukštesniojo pono užsakymą (tiesą sakant, Kremliaus projektu, kaip atrodo, galima tapti net to nežinant taip pavadinamam asmeniui).  Kita vertus, toks elegantiškai logiškas paaiškinimas turi vieną menkutį trūkumą – jis  baisiai prasilenkia su tikrove.

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, siekiant rasti rebuso sprendimą, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šuo yra užkastas kitoje vietoje nei paprastai esame linkę manyti, jis yra užkastas mums prieš pat akis arba vaizdingumo dėlei galima būtų pasakyti net taip, kad didžiausio šunybės nematome dėl to, kad ji styro mums prieš akis neužkastu pavidalu. R. Karbauskis paskyrė save į Seimo Kultūros komiteto pirmininko postą visai neatsitiktinai, tikrai ne dėl perdėto kuklumo arba noro pagal jau išbandytą manierą valdyti iš užpakalinės sėdynės, o daugiau ar mažiau įsisąmonintu pavidalu suvokdamas savo kaip  kultūrinės revoliucijos vedlio misiją (kaip svarbus jo artimiausiai aplinkai yra estetinis kodas rodo tai, jog brolis yra žinomas rusų režisierius, o tėvas andai, būdamas kolūkio pirmininku, aktyviai dalyvavo kultūriniame tarybinės visuomenės gyvenime, skirdamas kasmetinę kolūkio premiją pasižymėjusiems šalies menininkams).

Kita vertus, skirtingai nuo maoistų pateikto kultūrinės revoliucijos pavyzdžio, kai buvo siekiama sunaikinti bet kokias kultūrines aspiracijas, nepaliekant akmens ant akmens, R. Karbauskis yra nusitaikęs sunaikinti tikrosios kultūros apraiškas, pakeičiant tokias kultūrines pretenzijas pačios pigiausios prabos kiču. Iš dalies sutikčiau, kad naujosios kadencijos valdžia didesniu ar mažesniu laipsniu išjudino šalies ekonominį gyvenimą, tačiau R.Karbauskio fenomenas rodo, kad Lietuvos kultūrai užstojo pačių didžiausių negandų metas, jeigu ne tiesioginis kaput.

R. Karbauskis yra dėvintis spindulinguosius kičo šarvus žmogus, tikras kičo riteris, visa tai, prie ko prisiliečia mūsų herojus tampa kičo fejerverkais. Taip pat ir grynoji politika. Tačiau apie tai išsamiau kitą kartą.

2018.04.18; 09:00 

Slaptojo agento šešėlis. Slaptai.lt nuotr.

Ši tema gerokai pabodusi. Kiek gi galima kalbėti apie labai aiškius, paprastus dalykus? Bet tema – gyvybiškai svarbi. Klausimas, kiek reikia lėšų skirti Lietuvos gynybinėms reikmėms, – vienas iš svarbiausių.

Jo galėtume neprisiminti tuomet, jei visi mūsų aukštus postus užimantys politikai, įtakingiausi verslininkai bei solidžiausi meno veikėjai į Lietuvos ginkluotąsias pajėgas žiūrėtų kaip į priemonę, kuri yra mūsų saugumo, laimės ir pasiturinčio gyvenimo garantas.

Deja, valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis drįsta teigti, kad „opozicinių partijų spaudimas artimiausiu metu didinti išlaidas gynybai iki 2,5 proc. nuo BVP – susijęs su pastarųjų nenoru, kad šalies gyventojų gyvenimas pagerėtų „valstiečių“ valdymo laikotarpiu“.

Valdančiųjų lyderis formuoja nuomonę, girdi, kuo stipresnę kariuomenę turėsime, tuo skurdžiau gyvensime? Nesąmonė, demagogija, klasta. Kariuomenė ir mūsų gyvenimo kokybė – tampriai susiję reiškiniai. Jie vienas kitą papildo. Jų negalima priešinti. Jei Lietuva nebus saugi kariniu požiūriu, joje gyvenantys lietuviai vargu ar galės džiaugtis gražiu gyvenimu. Valstybių, kurios nėra saugios, vengia stambūs verslininkai, turtingi turistai, kultūros, meno žmonės.

Ar galima pritarti konservatorės Rasos Juknevičienės pareiškimui, jog R. Karbauskio samprotavimai, esą skirdami lėšas Lietuvos gynybai skriaudžiame Lietuvos žmones, – „Kremliaus projektas“? R.Karbauskio noras kuo greičiau bent mažumėlę pagerinti mūsų buitį – tarsi suprantamas. Bet kodėl – būtent kariuomenės, o ne valdininkų, politikų, turtuolių sąskaita? Rusija seniai pučia miglą į akis, esą Lietuvai nereikalinga stipri kariuomenė. Šias nuotaikas Kremliaus bosai skleidžia nuo pat pradžių, vos tik buvo paskelbtas Kovo 11-osios Aktas.

R.Karbauskio pasiaiškinimai, kad jis nenorėtų stipriai didinti išlaidų karinėms reikmėms tik 2019-aisiais, o vėliau – prašom, – nenuoširdūs. Kariuomenę reikia stiprinti nuolat – kasdien, kasmet.

Baisiausia, kad panašiai kaip R.Karbauskis suokia ir mūsų premjeras Saulius Skvernelis. Paprašytas pakomentuoti R. Karbauskio žodžius, Ministras pirmininkas gynė didžiausios frakcijos Seime seniūną. S.Skvernelis tvirtino, kad R. Karbauskis tikriausiai norėjęs pasakyti, jog nepalaiko idėjos finansavimą gynybai didinti iki 2,5 proc. tuoj pat, 2019-aisiais, metais.

S. Skvernelio teigimu, dėl ne itin geros situacijos šalies gynybos srityje yra kaltos ankstesnės vyriausybės, neskyrusios užtektinai lėšų gynybai. Premjeras pabrėžė, kad egzistuoja apie 4 mlrd. eurų skylė, kuri susidarė kelerius metus neskiriant pakankamai lėšų gynybai.

Akivaizdu, kad mestas priekaištas konservatoriams. Taip, ši partija, kaip ir visos kitos, nuodėminga. Kai Lietuvą valdė konservatoriai, Lietuvos kariuomenė negaudavo pinigų tiek, kiek reikėjo. Tačiau konservatorių Achilo kulnas – ne priešiškumas kariniams valstybės poreikiams. Tiesiog taip susiklostydavo aplinkybės, kad jie į valdžią ateidavo tik tuomet, kai valstybės biudžetas – tuščias, išvaistytas. Kitoms į valdžią ateinančioms partijoms sekdavosi geriau. Jeigu esame sąžiningi, principingi konservatorių oponentai, šio neturėtume pamiršti.

Ypač stebina premjero pareiškimas dėl vadinamųjų šimtaprocentinių įrodymų būtinumo. Balandžio 5-ąją duodamas interviu „Žinių radijui“ jis pareiškė: „Manau, kad tiek Jungtinė Karalystė, tiek pasitelkti tarptautiniai ekspertai turėtų labai aiškiai iki galo atsakyti ir padėti tašką, nes dabar yra labai didelė tikimybė, kad tai yra padaryta iš Rusijos pusės, bet didelė tikimybė nėra visiškas, šimtaprocentinis, fakto patvirtinimas“.

Tik pamanykite, mūsų premjeras nežino, kas chemine medžiaga bandė nunuodyti į Didžiąją Britaniją pabėgusį buvusį Rusijos agentą Sergejų Skripalį, išdavusį didžiausias Rusijos paslaptis! Gal britai, amerikiečiai, lietuviai? O gal mūsų premjerui neaišku, kas radioaktyviuoju poloniu nužudė į Vakarus pabėgusį, Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimu Maskvoje ir Volgodonske kaltinusį Aleksandrą Litvinenką? Drįstu manyti: jei S.Skvernelis nesuvokia tokių elementarių dalykų, tai tada jis niekad nieko nesupranta apie Rusiją ir todėl jis – silpnas premjeras. O jei blefuoja, tai, vadinasi, ruošiasi Lietuvos prezidento rinkimams. Bet išrinktas prezidentu jis būtų niekam tikęs vadovas, nes nori remtis būtent tais Lietuvos piliečiais, kuriems neva taip pat neaišku, kas ir kodėl žudo V.Putino kritikus.

Nesu didelis konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio gerbėjas, bet jis taikliai įvardino mūsų premjero gudravimus: „1. Reikia atnaujinti tarpvyriausybinius santykius tarp Rusijos ir Lietuvos. 2. Nėra faktų, kad Karbauskis daro verslą Rusijoje. 3. Nėra iki galo įrodyta, ar Skripalį nunuodijo rusai. Taip kalba Lietuvos Premjeras. Deleguotas iš rusiškų trąšų praturtėjusio verslininko. To paties, kuris nenori didinti finansavimo gynybai. Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“

Taigi būkime budrūs. Kremlius būtų kvailas, jei nekurptų intrigų. Panašių į tas, kurios iškilo į dienos paviršių dėl įtakingo verslininko Gedimino Žiemelio. Mūsų VSD šį aviacijos verslu sėkmingai Rusijoje užsiimantį biznierių laiko įtartinu. Jis siejamas su įtakingais rusų oligarchais ir valdžios viršūnėle Kremliuje. O kaip kitaip sėkmingai įsikurti Rusijoje?

Lietuviškoje spaudoje apie G.Žiemelio sąsajas su Kremliumi prirašyta ne viena dešimtis išsamių publikacijų. Jose gausu įtikinamų paaiškinimų, kodėl VSD nerekomendavo leist jam investuoti Vilniaus oro uoste bei kituose mūsų strateginiuose objektuose, pavyzdžiui, Zokniuose, kur leidžiasi NATO lėktuvai. Juk logika labai paprasta: jei tinki Kremliui, tai kodėl tavimi turi pasitikėti oficialusis Vilnius?

Bet įdomiausia, kad rusiškoje spaudoje pasirodė garsaus sovietinių laikų lakūno – bandytojo Magomedo Talbojevo straipsnis, lietuvį verslininką įvardinantis kaip NATO šnipą, įsikūrusį greta strateginių Rusijos objektų. Buvęs sovietų lakūnas kreipėsi į Rusijos slaptąsias tarnybas klausdamas, „kas ir kodėl NATO šalies atstovui suteikė teisę įsigyti strateginį objektą šalia Michailo Gromovo skrydžių bandymo instituto, kuriame iki šiol saugomos Rusijos valstybės paslaptys“. Rusijos didvyrio vardą užsitarnavęs generolas majoras skambina pavojaus varpais: „Taip, ten natovcai vaikšto po „Buran“ aikštelę“.

Būtų puiku, jei M.Talbojevo įtarimai pasitvirtintų. Lietuvai turėti agentą pačiame Maskvos centre – puikus pasiekimas! Bet juk viskas aukštyn kojomis. Šių eilučių autoriaus požiūriu, norima sujaukti lietuvių protus, kad neprieteliai atrodytų labai lietuviški.

Panašiai Rusija elgsis ir šiais, ir 2019-aisiais, kai rinksime naująjį Lietuvos prezidentą. Neapsirikime…

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2018.04.11; 06:00

Politikas Ramūnas Karbauskis ir filosofas Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos Seime seniūnas Ramūnas Karbauskis kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD) dėl Seimo narės konservatorės Rasos Juknevičienės viešų pasisakymų, neva Ramūnas Karbauskis yra Rusijos agentas.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas akcentuoja, kad dabartine konservatorių retorika yra suinteresuoti Lietuvos ir NATO priešai. Politikas neatmeta, kad gali kreiptis dėl R. Juknevičienės elgesio tiek į NATO Parlamentinę Asamblėją, tiek į NATO generalinį sekretorių.

R. Karbauskis aiškino, kad kreiptis į VSD paskatino konservatorės R. Juknevičienės ir kitų konservatorių nuolatiniai vieši pareiškimai, neva Seimo daugumai vadovauja nedraugiškų Lietuvai jėgų atstovai. R. Karbauskio teigimu, svarbu pažymėti, kad Seimo narė R. Juknevičienė, net ir užimdama aukštas tarptautines pareigas, neatsakingai skelbia tiesos neatitinkančią informaciją.

„Prašome VSD įvertinti Seimo narės, NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidentės R. Juknevičienės pasisakymus, kuriuose ji, nepaisydama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos indėlio į Lietuvos krašto apsaugą ir nuoseklų įsipareigojimų NATO vykdymą, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą vadina prorusiška, kaltina darbu Rusijai, o šios valdančiosios partijos vadovus vadina Kremliaus agentais. Tokiais – tikrovės neatitinkančiais – R. Juknevičienės pasisakymais valstybėje kuriama nepasitikėjimo ir nestabilumo atmosfera, platinama dezinformacija, kurstoma neapykanta“, – sako R. Karbauskis.

Pasak jo, tokios informacijos skleidimu, o tai daro konservatoriai, galimai yra suinteresuoti NATO ir Lietuvos priešai, kuriems nestabili politinė padėtis Lietuvoje yra naudinga. Jei R. Juknevičienės vystoma šmeižto, nukreipto prieš LVŽS ir jos lyderį, kampanija tęsis, LVŽS frakcija svarstys galimybę apie NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidentės veiksmus, kurie neatitinka aukštų NATO taikomų elgesio etikos standartų, informuoti tiek NATO Parlamentinę Asamblėją, tiek NATO generalinį sekretorių.

R. Juknevičienė naujienų agentūrai ELTA sakė, kad visai nesistebi tokiu R. Karbauskio kreipimusi, tačiau negalėjo suprasti, kodėl „valstiečių“ lyderis būtent užsimojo kreiptis į NATO generalinį sekretorių, kuris nieko bendro, anot jos, neturi su NATO Parlamentine Asamblėja.

„Niekaip negaliu šio kreipimosi vertinti. Žmogus kažkokioje desperacijoje ir kažkokiame kosmose gyvena. Matyt, asteroidus stebėdamas pagalvojo ir nutarė kreiptis į NATO generalinį sekretorių“, – kalbėjo konservatorė.

R. Juknevičienė aiškino, kad savo įrašu, kuriame pavadino R. Karbauskį „Rusijos projektu“, tiesiog kėlė klausimus. Kartu, pažymėjo ji, kol kas R. Karbauskis vengia atsakyti į esminius jam keliamus klausimus. 

Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„R. Karbauskis nemini čia pagrindinio dalyko. Kažkodėl nutyli mano pagrindinį jam iškeltą klausimą ir siūlymą atsisakyti verslo su Putino aplinkos oligarchais. Mano pagrindinis ir vienintelis jam keliamas reikalavimas“, – pabrėžė konservatorė.

Anot jos, R. Karbauskis šį verslo ryšių aspektą tyčia stengiasi nutylėti, nes tai yra akivaizdi Kremliaus įtaka Lietuvos politikai.

ELTA primena, kad konservatorė R. Juknevičienė R. Karbauskį „Rusijos projektu“ ir „Rusijai naudingu idiotu“ išvadino iškart po to, kai LVŽS lyderis balandžio 3-iąją pareiškė, kad opozicinių partijų spaudimas jau artimiausiu metu didinti išlaidas gynybai iki 2,5 proc. nuo BVP yra susijęs su pastarųjų nenoru, kad šalies gyventojų gyvenimas pagerėtų „valstiečių“ valdymo laikotarpiu.

„Aš suprantu, kad opozicijai norėtųsi, jog dabar tas įsipareigojimas būtų vykdomas, nes tada jie žinos, kad mes negalėsime investuoti į žmonių gerovę“, – „Žinių radijui“ trečiadienį sakė R. Karbauskis.

Politikas samprotavo, kad artimiausiu metu didinant išlaidas gynybai žmonių gyvenimas gerėtų lėčiau ir vėliau, kuo, pasak R. Karbauskio, ir yra suinteresuota opozicija Seime.

R. Juknevičienė, komentuodama R. Karbauskio samprotavimą, feisbuke rašė: „Klausausi Baltic – US Summit spaudos konferencijos ir negaliu atsikratyti minties apie Lietuvos valdančiosios partijos vadovą – naudingą Rusijai idiotą arba patį tikriausią Kremliaus agentą – kuris tą pačią dieną pavaro Lietuvoje žinią apie tai, kad skirdami lėšas gynybai skriaudžiame Lietuvos žmones. Ir tik neaiškinkit, kad čia aš ginčijuosi nieko neveikdama ir neleidžiu Seimui dirbt. Projektas jis. Kremliaus projektas“.

Į kilusius ginčus dėl finansavimo gynybai įsitraukė ir Premjeras Saulius Skvernelis. Reaguodamas į jam viešojoje erdvėje konservatorių reiškiamus kaltinimus dėl prorusiškų pasisakymų, jis penktadienio vakarą feisbuko įraše suabejojo konservatorių ir konkrečiai buvusios krašto apsaugos ministrės R. Juknevičienės patriotiškumu, kaltino ją žlugdžius gynybos sistemą ir lankstymusi Rusijos vadovui Vladimirui Putinui. 

Lietuvos saugumo (VSD) būstinė Vilniaus pakrašyje. Slaptai.lt nuotr.

„Viena ministrė, savo laiku solidariai su visa partija stūmusi mūsų gynybos sistemą į visišką duobę, kai dalinių užpildymas siekė tik trečdalį, o ginkluotės sandėliuose švilpė vėjas, šiandien bando visa tai nubraukti lipdydama etiketes. Nepavyks mulkinti žmonių“, – turėdamas galvoje R. Juknevičienę, kuri anksčiau dirbo krašto apsaugos ministre, feisbuke rašė S. Skvernelis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.10; 04:00

Mirtina dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Benas Brunalas

Ryškiausiu pastarosios savaitės šalies politikos akcentu tapo balandžio 3-iąją Vašingtone vykęs Baltijos valstybių ir JAV viršūnių susitikimas, kuriame, anot Prezidentės Dalios Grybauskaitės, Lietuva išgirdo labai konkrečių Jungtinių Valstijų garantijų.

„Tai reiškia, kad mus siejantis ryšys išlieka tvirtas, o Baltijos šalių ir JAV saugumas yra nedalomas“, – vizitą apibendrino Prezidentė, pabrėždama, kad krizės atveju Lietuva gali tikėtis karinės Amerikos paramos ne tik NATO, bet ir tiesiogiai dvišaliu pagrindu.

Tuo tarpu Lietuvoje įtakingiausi šalies politikai kaltino vienas kitą dirbant priešiškoms jėgoms, o išlaidos gynybai, žvelgiant į vykusius ginčus, tapo politikų įrankiu aiškinantis partinius ir asmeninius santykius.

Balandžio 3-iąją Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad opozicinių partijų spaudimas jau artimiausiu metu didinti išlaidas gynybai iki 2,5 proc. nuo BVP yra susijęs su pastarųjų nenoru, kad šalies gyventojų gyvenimas pagerėtų „valstiečių“ valdymo laikotarpiu.

„Aš suprantu, kad opozicijai norėtųsi, jog dabar tas įsipareigojimas būtų vykdomas, nes tada jie žinos, kad mes negalėsime investuoti į žmonių gerovę“, – „Žinių radijui“ trečiadienį sakė R. Karbauskis.

Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politikas samprotavo, kad artimiausiu metu didinant išlaidas gynybai žmonių gyvenimas gerėtų lėčiau ir vėliau, kuo, pasak R. Karbauskio, ir yra suinteresuota opozicija Seime.

„Ir jeigu šiandien kas nors pasakytų, kad mes turime kelti krašto apsaugos finansavimą kitais metais, pavyzdžiui, 0,3 procento, sakyčiau, kad to kitais metais daryti nereikėtų. Jokiu būdu“, – apibendrino R.Karbauskis.

Į R. Karbauskio pasisakymą netruko sureaguoti konservatorė Rasa Juknevičienė. Komentuodama R. Karbauskio samprotavimą, kad skirdami lėšas gynybai skriaudžiame žmones, pavadino jį „Kremliaus projektu“.

Iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Balandžio 4-ąją Premjeras Saulius Skvernelis, žurnalistų paprašytas pakomentuoti R. Karbauskio žodžius, gynė didžiausios frakcijos Seime seniūną. Jis teigė tokių R. Karbauskio žodžių negirdėjęs ir aiškino, kad tikriausiai R. Karbauskis norėjęs pasakyti nepalaikąs idėjos finansavimą gynybai iki 2,5 proc. didinti jau kitais metais.

S. Skvernelio teigimu, dėl ne itin geros situacijos šalies gynybos srityje yra kaltos ankstesnės vyriausybės, neskyrusios užtektinai lėšų gynybai. Premjeras sakė, kad galima kalbėti apie 4 mlrd. eurų skylę, kuri susidarė kelerius metus neskiriant pakankamai lėšų gynybai.

Kitą dieną – balandžio 5-ąją – Premjeras sakė manąs, kad tai, jog būtent Rusija panaudojo cheminį ginklą Didžiojoje Britanijoje, dar nėra iki galo įrodyta.

„Manau, kad tiek Jungtinė Karalystė, tiek pasitelkti tarptautiniai ekspertai turėtų labai aiškiai iki galo atsakyti ir padėti tašką, nes dabar yra labai didelė tikimybė, kad tai yra padaryta iš Rusijos pusės, bet didelė tikimybė nėra visiškas, šimtaprocentinis, fakto patvirtinimas“, – „Žinių radijui“ ketvirtadienį sakė Vyriausybės vadovas.

Konservatorius Žygimantas Pavilionis tokį Premjero pasisakymą prilygino „įvarčio įsimušimui į savo vartus“.

Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis leido suprasti, kad Premjeras gali būti Rusijos kandidatas 2019 metų Lietuvos Prezidento rinkimuose.

„1. Reikia atnaujinti tarpvyriausybinius santykius tarp Rusijos ir Lietuvos. 2. Nėra faktų, kad Karbauskis daro verslą Rusijoje. 3. Nėra iki galo įrodyta, ar Skripalį nunuodijo rusai. Taip kalba Lietuvos Premjeras. Deleguotas iš rusiškų trąšų praturtėjusio verslininko. To paties, kuris nenori didinti finansavimo gynybai. Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“, – savo feisbuko paskyroje svarstė konservatorius.

Balandžio 6-ąją komentaru į jam dar antradienį pareikštą kritiką sureagavo „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis. Savo feisbuko paskyroje akcentuodamas, kad palaiko Valstybės gynimo tarybos sprendimą iki 2030 metų krašto apsaugos finansavimą padidinti iki 2,5 procento nuo BVP, žėrė epitetus konservatorių partijai ir atskiriems jos lyderiams. R. Karbauskis pabrėžė „MG Baltic“ korupcijos bylos kontekstą, kuriame pastarąją savaitę atsidūrė konservatorius Laurynas Kasčiūnas.

„Valstiečių“ lyderis kaltino konservatorius, kad šie Andriaus Kubiliaus vadovaujamoje Vyriausybėje patys neskyrė užtektinai išlaidų gynybai.

„Jei grįžtume kelerius metus atgal ir įvertintume krašto apsaugos finansavimo intensyvumą procentais nuo BVP, pastebėsime, kad laikotarpiais, kai valdė konservatoriai, jis nedidėjo. O juk ponia Juknevičienė, kaip krašto apsaugos ministrė, nenuginčijamai turėjo visas galimybes savo ministravimo laikotarpiu pasiekti įspūdingus krašto apsaugos sistemos finansavimo mastus. Kodėl to nepadarė? Aplaidumas? Nenoras dirbti Lietuvai? Kitos priežastys?“, – feisbuke penktadienį retoriškai klausė R. Karbauskis.

Melu ir isterija kaltindamas R. Juknevičienę ponas R. Karbauskis teigė esąs už išlaidų gynybai didinimą.

„Šiandien ponios R. Juknevičienės isteriški pareiškimai dėl to, kad Ramūnas Karbauskis pasisako prieš finansavimo didinimą krašto apsaugai, yra sąmoningas melas, nes pasisakiau dėl 2019 metų, o ne dėl kelerių metų periodo, per kurį planuojama didinti krašto apsaugos finansavimą“, – rašė „valstiečių“ lyderis.

Penktadienio vakarą feisbuko įraše Premjeras S. Skvernelis suabejojo konservatorių ir konkrečiai buvusios krašto apsaugos ministrės R. Juknevičienės patriotiškumu, kaltino ją žlugdžius gynybos sistemą ir lankstymusi Rusijos vadovui Vladimirui Putinui.

S. Skvernelis tikino, kad jo vadovaujama Vyriausybė niekada neleis žeminti Lietuvos kariuomenės.

Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Viena ministrė, savo laiku solidariai su visa partija stūmusi mūsų gynybos sistemą į visišką duobę, kai dalinių užpildymas siekė tik trečdalį, o ginkluotės sandėliuose švilpė vėjas, šiandien bando visa tai nubraukti lipdydama etiketes. Nepavyks mulkinti žmonių“, – feisbuke rašė S. Skvernelis.

„Pseudopatriotinės kaukės neįtikins. Visi prisimena jos veiksmus krizės akivaizdoje. Tik atkreipiu dėmesį, kad visa tai vyko jau po Gruzijos įvykių. Bet tai „netrukdė“ tuometei Vyriausybei nei žlugdyti gynybos sistemos, nei pasirašinėti susitarimų dėl tiltų Kaliningradan, nei dėkojant už pieno produktų rinkos atidarymą lankstytis Putinui“, – rašė Vyriausybės vadovas.

Premjeras patikino, kad dabartinė Vyriausybė niekada nežemins kariuomenės. „Garantuoju: aš ir mūsų Vyriausybė niekada nenaikins ir nežemins mūsų kariuomenės“, – rašė S. Skvernelis, pabrėždamas, kad valdantieji savo tvirtybę renkasi rodyti investicijomis į šalies gynybą ir saugumą, o ne tuščiais lozungais ir oponentų lipdomomis etiketėmis.

Į feisbuke vykstančius ginčus įsitraukė ir kiti politikai. „Valstietė“ Agnė Širinskienė šeštadienio vakarą savo socialiniame tinkle priminė pastarąją savaitę garsiai nuskambėjusius konservatorių ir „MG Baltic“ pokalbius.

„Krašto apsaugos ministerijos asignavimų dinamika TS-LKD ir LVŽS valdymo laikotarpiais. Skirtumai įspūdingi. Kolegoms iš TS-LKD reikėtų po lapais slėptis ir sėdėti nuleidus galvas ne tik dėl ryšių su „MG Baltic“ ir dėžučių (tarp kitko, kada papasakosit visuomenei apie jų turinį?), bet ir dėl savo palankumo Rusijai. Kas, kad ne Lietuvos priešai, galėjo taip silpninti krašto gynybą?“, – šeštadienio vakarą rašė A. Širinskienė.

Konservatorius Andrius Kubilius šeštadienį feisbuke retoriškai klausė, ar „Premjero nervai nebelaiko, ar tiesiog šeimininkas nurodė pereiti prie Skardžiaus ir Gražulio retorikos, kai kalbama apie konservatorius?“

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.09; 00:30

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Politikai dėl gynybos klausimų toliau pešasi socialiniuose tinkluose. Premjeras Saulius Skvernelis savo feisbuko paskyroje penktadienio vakarą, reaguodamas į jam ir „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui reiškiamą kritiką, negailėdamas kirto konservatoriams ir buvusiai krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei.

S. Skvernelis abejojo konservatorių patriotiškumu, kaltino juos žlugdžius gynybos sistemą ir lankstymusi Rusijos vadovui Vladimirui Putinui.

„Viena ministrė, savo laiku solidariai su visa partija stūmusi mūsų gynybos sistemą į visišką duobę, kuomet dalinių užpildymas siekė tik trečdalį, o ginkluotės sandėliuose švilpė vėjas, šiandien bando visa tai nubraukti lipdydama etiketes. Nepavyks mulkinti žmonių“, – feisbuke rašė S. Skvernelis.

S. Skvernelis, atkirsdamas jį kritikavusiems konservatoriams, abejojo šios partijos politikų patriotiškumu. Premjeras pabrėžė, kad po Gruzijos ir Rusijos karo valdantieji konservatoriai lankstėsi V. Putinui.

„Pseudopatriotinės kaukės neįtikins. Visi prisimena jos veiksmus krizės akivaizdoje. Tik atkreipiu dėmesį, kad visa tai vyko jau po Gruzijos įvykių. Bet tai „netrukdė“ tuometei Vyriausybei nei žlugdyti gynybos sistemos, nei pasirašinėti susitarimų dėl tiltų Kaliningradan, nei dėkojant už pieno produktų rinkos atidarymą lankstytis Putinui“, – netuščiažodžiavo S. Skvernelis.

Premjeras tikino, kad dabartinė Vyriausybė niekada nežemins kariuomenės.

„Garantuoju – aš ir mūsų Vyriausybė niekada nenaikins ir nežemins mūsų kariuomenės. Jokios krizės negali būti priežastis nuvaryti Lietuvos gynybos sistemą į daugiau nei 4 milijardų „skolą“ NATO įsipareigojimams. Deja, toks politinis cinizmas yra buvęs mūsų valstybės istorijoje“, – feisbuke rašė S. Skvernelis, pabrėždamas, kad valdantieji savo tvirtybę renkasi rodyti investicijomis į šalies gynybą ir saugumą, o ne tuščiais lozungais ir oponentais lipdomomis etiketėmis.

„Todėl nevadinsiu dabar buvusių ministrų nei Kremliaus kandidatais, nei Kremliaus agentais. Neraginsiu ir partiečių organizuoti konkurentų juodinimo ir etikečių klijavimo akcijų. Tegul Lietuvos žmonės pamato, kur yra vidinių nuostatų įprasminimas darbais, o kur – politikavimas ir tušti lozungai. Kol dirbsiu aš ir ši Vyriausybė, gynybos finansavimas bus ir toliau didinamas, kariuomenės pirkimų sistemos procesas ir toliau skaidrinamas, o kariuomenės modernizacija juda ir judės priekin“, – pažadus dalino Premjeras.

„Jūs žaiskit savo žaidimus, o mes dirbsim toliau vardan Lietuvos saugumo ir apginamumo“, – kreipdamasis į opozicijoje esančius konservatorius apibendrino S. Skvernelis.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Pastarąją savaitę socialiniuose tinkluose netrūksta kaltinimų, kuriuos vienas kito atžvilgiu dėl gynybos klausimų reiškia politikai.

Reaguodama į balandžio 3 d. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininko Ramūno Karbauskio pasisakymą, kad, artimiausiu metu didinant išlaidas gynybai, žmonių gyvenimas gerėtų lėčiau, konservatorė Rasa Juknevičienė, pavadino R. Karbauskį „Kremliaus projektu“.

Balandžio 4 d. Premjeras S. Skvernelis, žurnalistų paprašytas pakomentuoti R. Karbauskio žodžius, gynė didžiausios frakcijos Seime seniūną. Jis teigė tokių R. Karbauskio žodžių negirdėjęs ir aiškino, kad tikriausiai R. Karbauskis norėjo pasakyti, kad nepalaiko idėjos finansavimą gynybai iki 2,5 proc. didinti jau kitais metais.

Balandžio 6-ąją į jam pareikštus priekaištus ir kaltinimus atsakė R. Karbauskis.

Savo feisbuko paskyroje akcentuodamas, kad palaiko Valstybės gynimo tarybos sprendimą krašto apsaugos finansavimą padidinti iki 2,5 procento nuo BVP iki 2030 metų, žėrė epitetus konservatorių partijai ir atskiriems jos lyderiams.

„Valstiečių“ lyderis kaltino konservatorius, kad šie Andriaus Kubiliaus vadovaujamoje Vyriausybėje patys neskyrė pakankamai išlaidų gynybai.

Centre: Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Jei grįžtume keletą metų atgal ir įvertintume krašto apsaugos finansavimo intensyvumą procentais nuo BVP, pastebėsime, jog laikotarpiuose, kada valdė konservatoriai, jis nedidėjo. O juk ponia Juknevičienė, kaip krašto apsaugos ministrė, nenuginčijamai turėjo visas galimybes savo ministravimo laikotarpiu pasiekti įspūdingus krašto apsaugos sistemos finansavimo mastus. Kodėl to nepadarė? Aplaidumas? Nenoras dirbti Lietuvai? Kitos priežastys?“, – feisbuke penktadienį rašė R. Karbauskis.

Galiausiai melagystėmis ir isterija kaltindamas R. Juknevičienę R. Karbauskis teigė, kad pasisako už išlaidų gynybai didinimą.

„Šiandien ponios R. Juknevičienės isteriški pareiškimai dėl to, jog Ramūnas Karbauskis pasisako prieš finansavimo didinimą krašto apsaugai, yra sąmoningas melas, nes pasisakiau dėl 2019 metų, o ne dėl keleto metų periodo, per kurį planuojama didinti krašto apsaugos finansavimą“, – penktadienį rašė „valstiečių“ lyderis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.08; 05:10

1941 metų rugpjūtyje Ruzveltas ir Čerčilis jų pasirašytoje Atlanto chartijoje prisiekė ištikimybę valstybių nepriklausomybei ir laisvai pareikštai tautų valiai. Apie tuometę sąjungininkų galią Čerčilis pasakė: įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje. Atlanto chartijos dvasia alsuoja Jaltoje priimta „Išlaisvintos Europos deklaracija“.

O štai Čerčilio vėliau pasakyti žodžiai: demokratinės valstybės baisia kaina laimėjo karą, tačiau pralaimėjo stojusią taiką.

Už prezidento nugaros…

Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.

JAV prezidento vertėjas (Charles Bolhen) rašė, jog Ruzveltas Jaltoje atrodė valdomas savo patarėjų ir nežengė nei vieno žingsnio savarankiškai. Jaltoje sunkiai sergančiam Ruzveltui (Čerčiliui pasirodė JAV prezidentas nuo gyvenimo tolstantis) patarinėjo artimiausias  patikėtinis Haris Hopkinsas (Harry Hopkins), galima sakyti, iki karo jis buvo antras pagal svarbą asmuo valstybėje, nors neturėjo oficialaus posto. Šiokią tokią užsienio reikalų patirtį jis įgijo dar prieš JAV oficialiai įsitraukiant į karą skraidydamas į Maskvą ir Londoną aiškintis, kokios amerikiečių pagalbos jiems reikia.

Vėliau prezidentas savo bičiulį paskyrė JAV sąjungininkams pagalbą teikiančios programos (lend-lease) vyriausiuoju vadu. Tvirtinama, jog karo metais ne tik Ruzveltas, tačiau ir Stalinas neturėjo geresnio draugo nei Hopkinsas. Nors lendlizas buvo sumanytas pirmiausia padėti su naciais kovojančiai Britanijai, Hopkinso nurodymu vis daugiau išteklių kuo skubiausiai buvo siunčiama SSRS, o britams tekdavo palaukti. Rusija su įvairiais kroviniais gavo taip pat tūkstančius puslapių techninės ir mokslinės informacijos, neišskiriant nė branduoliniui ginklui kurti reikalingų duomenų (radosi mačiusių siunčiant į Rusiją uraną-235 ir kita, kas reikalinga atominei bombai gaminti).

Hopkinso įtaka daugelis aiškina ir karui įpusėjus ėmusį rastis Ruzvelto priešiškumą Londonui. 1943 metais įtakingiausias Baltųjų rūmų patarėjas ėmė smerkti britų imperializmą, kolonializmą ir reakcingumą, ragino laikytis per atstumą nuo Čerčilio ir veikti išvien su Stalinu, kuriam negailėjo pagyrų. Pats Ruzveltas palankiai kalbėjo apie SSRS diktatorių dar nė sykio su juo nesimatęs (pirmą kartą susitiko Teherane 1943-iųjų lapkritį). Aiškino vyriausybės nariams, kad Stalinas jaunystėje lankęs dvasinę seminariją ir išlaikęs tai, kas panašų į krikščionių džentelmenui deramo elgesio supratimą; tai girdintieji gūžčiojo pečiais. Iki atvykdami į Teheraną Ruzveltas ir Čerčilis su savo patarėjais buvo susitikę Kvebeke, Kanadoje, kur Hopkinsas stengėsi įpiršti akivaizdžią išvadą: sutriuškinus Vokietiją, Europoje nebus tokios galybės kaip SSRS su jos milžiniška armija, todėl Rusijai reikia visokeriopai padėti ir stengtis su ja susidraugauti.

Vieno Hopkinso biografų manymu, kaip tik tokia nuostata vadovaujantis buvo priimti Teherano ir vėliau Jaltos sprendimai. Jaltoje silpstantis Ruzveltas padarė daug nuolaidų SSRS, kai tuo tarpu Stalinas nenusileido nė per aguonos grūdą. Ėmus strigti deryboms dėl reparacijų – Rusijos patirtų kare nuostolių atlyginimo, Hopkinsas paragino prezidentą nenuvilti rusų, padariusių sąjungininkams tiek nuolaidų… Žodį šiuo bene prieštaringiausiu klausimu tarė ir JAV delegacijos narys Aldžeris Hisas (Alger Hiss).

Hopkinsas – artimas Ruzvelto bičiulis, su kuriuo prezidentas tiesiogine to žodžio prasme nesiskyrė nei dieną, nei naktį – patarėjas karo metais gyveno Baltuosiuose rūmuose. Be jo, į Jaltą vykstančioje komandoje Ruzveltas pageidavo matyti Aldžerį Hisą. Šis 1945 metų pradžioje buvo vienas iš daugelio Valstybės departamento valdininkų, net ne skyriaus viršininkas – trečias pagal vyresnybę savo padalinyje; Ruzveltas su juo iki tol nebuvo nė kalbėjęsis. Daugybėje knygų ir straipsnių Hisas vaizduojamas kaip kuklus valdininkas, vos ne techninis darbuotojas, atlikdavęs Jaltos konferencijoje nesvarbius pavedimus ir domėjęsis esą vien Jungtinių Tautų organizacijos steigimu.

Tuo tarpu knygos „Stalino slaptieji agentai“ („Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein; ją išleido leidykla „Briedis“) autorių turimi dokumentai rodo buvus visiškai kitaip. Jaltos derybose Hisas kalbėjo daugeliu klausimų, kartais kalbėdavo taip, tarytum būtų lygus britų užsienio reikalų ministrui (Anthony Eden) ar kitiems aukštiems pareigūnams ir būtų įgaliotas pareikšti Jungtinių Valstijų poziciją.

Valstybės departamento direktorius (Edward Stettinius) vos du mėnesiai ėjo šias pareigas, apie daug ką neturėjo žalio supratimo ir visais atvejais klausė savo trečiaeilio pavaldinio. Šis, išvykdamas į Krymą, surinko visus Valstybės departamento grupei reikalingus dokumentus, o pačioje Jaltoje per jo rankas ėjo visas susirašinėjimas su departamentu.

…ir net vietoj prezidento

JAV vyriausybėje neturėta vienos nuomonės dėl Vokietijos likimo po to, kai naciai bus sutriuškinti. Nacionalsocializmo ideologiją, suprantama, reikėjo išrauti su šaknimis. Nuosaikieji manė, jog galiausiai Vokietija turėtų grįžti į Europos valstybių šeimą ir pasisakė už spartų karo nuniokotų šalies sričių atkūrimą. Iždo departamento direktoriaus (Henry Morgenthau Jr.) suburta grupė siūlė sunaikinti Vokietiją kaip pramoninę valstybę ir paversti ją grynai žemės ūkio šalimi. „Morgenthau planą“ palaikė Hopkinsas, tad nebuvo didelio vargo palenkti prie jo ir patį Ruzveltą, juo labiau kad Iždo direktorius irgi buvo artimas prezidento bičiulis. Daugelis dalykų tame plane buvo įrašyta tiesiog kaip Maskvai užsakius.

Jaltos derybų protokoluose reparacijų sąraše, be įvairių rūšių materialinių gėrybių, taip pat produkcijos, kuri bus pagaminta Vokietijoje, apmokestinimo, atskiru punktu radosi vokiečių darbo panaudojimas. To pageidavo Maskva, tą siūlė „Morgenthau planas“… JAV aukščiausiojo teismo teisėjas Robertas Džeksonas (Robert Jackon) tame įžvelgė bręstantį karo nusikaltimą, tačiau šio teisės žinovo, būsimojo kaltintojo Niurnbergo tribunole, kritika buvo pavėluota. Jungtinės Valstijos su Britanija nusileido Maskvai ir įteisino priverstinį darbą – vergystę. 

Publicistas Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.

1945 metų vasario pradžioje, kai JAV delegacija keliavo į Jaltą, Maskva kreipėsi į Valstybės departamentą Vašingtone dėl Jungtinėse Valstijose atsidūrusių sovietinių piliečių perdavimo Sovietų Sąjungai. Stalinas siekė susigrąžinti visus, kas priverstinai ir ar savo valia tarnavo naciams ar dėl kita ko pasitraukė iš SSRS ir jos prieš karą okupuotų teritorijų. Valstybės departamentui likęs vadovauti sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew) kategoriškai atsisakė tai padaryti: perduoti belaisvius prieš jų valią prieštaravo Ženevos konvencijoje išdėstytoms elgesio su karo belaisviais taisyklėms ir laužė Amerikos tradiciją ginti asmenis, kuriems gresia prievartinis grąžinimas.

Sužinojęs apie jam staigmena tapusį amerikiečių delegacijos ketinimą pritarti sovietų ir britų susitarimui dėl belaisvių perdavimo, tą patį parašė į Jaltą pasiųstoje telegramoje. Ir tuoj pat gavo atsainų savo viršininko atsakymą: apie kitą variantą negali būti nė kalbos!

Aišku, didžiosios politikos naujokas atsiuntė vienam labiausiai patyrusių Amerikos diplomatų kažin kieno kito ar kitų padiktuotą kategorišką atsakymą. Jaltoje greta Valstybės departamento vadovo (užsienio reikalų ministro) visą laiką šmėžavo į šį postą jį pasiūlęs visagalis Hopkinsas ir viską išmanantis Hisas, gali būti į prezidento svitą pasiūlytas to paties Hopkinso. Ruzveltas greičiausiai nė nesužinojo Grevą prieštaraujant, nes anaiptol ne viską įstengė sekti, o padėjėjai ne viską jam rodė.

Dabar žinome Hopkinsą įsakius nerodyti Ruzveltui telegramų, kurias siuntė Čerčilis ir JAV ambasadorius Londone dėl pagalbos lenkų kovotojams. 1944 metų rugpjūtį, Raudonajai armijai priartėjus prie Varšuvos, sovietų radijo programos ragino lenkus sukilti prieš mieste įsitvirtinusius nacius, kautis dėl savo laisvės. Kai Varšuvos gyventojai sukilo, sovietai niekuo nepadėjo menkai ginkluotiems sukilėliams ir dėjosi negirdį sąjungininkų pasiūlymų suteikti sukilėliams paramą oru keliu. Tik pačioje pabaigoje iš lėktuvų į Varšuvą numesta karinių atsargų, tačiau Varšuva jau buvo virtusi dideliu kapinynu… Ruzveltas, neatmetama, būtų anksčiau sukrutęs, žinodamas Londone šitaip nerimaujant.

Slaptą protokolą, kuriuo JAV sutiko perduoti Sovietų Sąjungai asmenis, Maskvos teigimu esančius SSRS piliečiais, paskutinę Jaltos konferencijos dieną pasirašė generolai – esą tiesiog apsikeitimas belaisviais, jokio diplomatijos nei politikos. JAV vyriausybė šiai operacijai davė „Keelhaul“ vardą – taip vadinama barbariška bausmė jūroje, aukos tempimas po laivo kiliu nuo vieno borto iki kito. Šie Maskvos susitarimai su britais ir amerikiečiais tapo teisiniu pagrindu du milijonus nuo Stalino bėgančių žmonių grąžinti sovietų teisingumo malonei, žinojusiai tik vergavimą lageriuose ir sušaudymą.

Ne šnipas – vadinasi, nepavojingas

Vienoje amerikiečių dešifruotoje telegramoje, esančioje „Venonos“ archyve, rusų agentas praneša į Maskvą apie Ruzvelto ir Čerčilio susitikimą 1943 metų pavasarį. Tyrėjai priėjo išvadą: tai, ką Amerikos ir Britanijos vadovai kalbėjo privačiame pokalbyje, galėjo girdėti tik vienintelis kartu su jais buvęs Haris Hopkinsas. 1985-aisiais pas Vakarų žvalgybas perbėgęs buvęs KGB rezidentas Londone Olegas Gordijevskis kalbėjo, jog Maskva įtakingiausią Ruzvelto padėjėją laikė svarbiausiu karo metų sovietų agentu Jungtinėse Valstijose. Esą taip pasakė vienas iš rusų žvalgybos veteranų, nelegalas, palaikęs ryšius su Hopkinsu savo veiklos JAV sostinėje metais.

Kai kas Hopkinsą vadina netyčiniu agentu. Netrukus po Ruzvelto mirties jau Haris Trumenas, nedaug žinąs apie Teheraną ir Jaltą, pasiuntė Hopkinsą pas Staliną – tartis dėl Lenkijos ateities. Maskvoje naujojo prezidento specialusis pasiuntinys pareiškė, kad JAV norėtų Sovietų Sąjungai draugiškos Lenkijos ir draugiškų kitų valstybių išilgai Sovietų Sąjungos sienų (turėjo galvoje Suomiją, Baltijos šalis, Rumuniją, Kiniją). Sovietai įvedė Lenkijoje komunistinį režimą, JAV ne tik neįsikišo, tačiau ir pripažino jį. Kas gali pasakyti, kokia dalimi prie to prisidėjo Hopkinsas, ir dar įrodyti tai?

Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai, sakydami ribą tarp šnipinėjimo ir poveikio politikai dažnai esant neaiškią, priduria, jog įtakos agentą nepalyginti kebliau sučiupti ir įrodyti jį veikus prieš valstybę. Galimybė daryti poveikį politikai visada buvo pagrindinis Komunistų partijos infiltravimo tikslas. Tai buvo daug didesnį pavojų kelianti ir, kaip parodė įvykiai, gerokai sunkiau aptinkama veikla nei šnipinėjimas… Vienas slaptųjų komunistų (Lee Pressman) labai lengvai sugriovė kaltinimą veikus prieš valstybę: ar yra kas nors pareiškęs jam kaltinimą šnipinėjimu? Ne? Tai nėra ir pagrindo kalbėti apie grėsmę šalies saugumui.

Dabar žinoma SSRS valstybės saugumo tarnybos vadovybę apgailestavus, jog Hisas susidėjo su jų konkurentais, rusų karine žvalgyba: jeigu mes, girdi, turėtume tokį „šaltinį“ Valstybės departamente, nieko daugiau nereikėtų. Šis valdininkas žinojo apie JAV ir kitų Vakarų valstybių numatomus veiksmus XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, plieskiantis pasauliniam gaisrui, ir daugelio kitų slaptų karo meto ir pokario dokumentų turinį. Hisą, skirtingai nuo Hopkinso ir kitų, vis dėlto nuteisė (1950). Tačiau ne už šnipinėjimą, mažiausia, kuo jis buvo nusipelnęs bausmės, – už melagingą liudijimą teisme.

Hiso pavardė buvo tarp šimto asmenų, kuriuos kaip įtariamuosius bendradarbiavimu su sovietais apklausė sušaukta Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri, veikusi 1947-1948 metais. Daugelį įtariamųjų nurodė buvusi Maskvos žvalgybos viršininkų ir jų agentų Amerikoje ryšininkė Elizabetė Bentli 1945 metais. Atrodė, negalėjo būti geresnės progos iki galo išnarplioti milžinišką Kremliaus suregztą voratinklį, kurio gijos driekėsi į daugelį Vašingtono įstaigų, ir nubausti kaltuosius. Po buvusios sovietų ryšininkės ir komunistės prisipažinimo Federalinis tyrimų biuras, turėjęs ir savų įtariamųjų, patikrino jos išduotus asmenis. Išvada, kurią 1946 metų pavasarį savo ataskaitoje FTB direktoriui padarė specialusis agentas, buvo tokia: JAV vyriausybėje dirba daugybė asmenų, kurie yra komunistai ir kasdien siekia pasitarnauti komunizmui bei griauti šios vyriausybės pamatus. Anot agento, jie yra prasiskverbę beveik į kiekvieną šios vyriausybės departamentą ar įstaigą, dauguma susitelkę departamentuose, kurie formuoja arba įgyvendina JAV tarptautinę politiką (Valstybės ir Iždo departamentai, Užsienio ekonomikos administracija, Strateginių tarnybų valdyba, Karo produkcijos taryba ir kitos).

Antai ne tik Amerikos visuomenė, tačiau ir JAV kongresas nenutuokė apie karo metais įsteigtos Strateginių tarnybų valdybos JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakės slaptas operacijas, kurias JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakė vykdė visame pasaulyje.

Labai slaptas!

Valdyba, be kita ko, teikė žvalgybos duomenis JAV vyriausybei. Po to, kai buvę Kremliaus ryšininkai išdavė apie šimtą Kremliaus agentų ir jų parankinių, įsitaisiusių oficialiuose postuose, rusai paskaičiavo savo nuostolius. Sovietų ambasadoje Vašingtone veikiantis KGB rezidentas ataskaitoje savo vadovybei išvardijo daugiau kaip 60-imt Maskvai tarnavusių asmenų, iš kurių 40 dirbo federalinėse įstaigose. Mažiausiai septyni – Strateginių tarnybų valdyboje. Įtakingiausias iš jų (Duncan Lee) buvo šios valdybos vado vyriausiasis padėjėjas. Iš tikrųjų jų ten buvo įsitaisę gerokai daugiau (kitame sąraše – 26 pavardės). Iš minėto „Morgenthau plano“ kūrėjų Iždo departamente šeši asmenys buvo įvardyti kaip komunistai ar sovietų agentai…

Jau tada piršosi išvados, kurias naujos kartos tyrėjai padarė po ilgų dešimtmečių, – kad JAV vyriausybės įstaigose buvo įsismelkę šimtai komunistų ir sovietams palankių asmenų ir kad per Antrąjį pasaulinį karą  bei ankstyvojoje Šaltojo karo stadijoje infiltravimas buvo pasiekęs aukštus valdžios sluoksnius. Kremliaus parankiniai sekė oficialios informacijos srautą, palankiai nuteikdavo savo viršininkus, paskatindavo juos priimti Maskvai naudingus politinius sprendimus, o kai kada ir patys tai darė. Maskvos agentai nusitaikydavo ir išnaudodavo sovietinių metodų nežinančių ir, regis, nenorinčių nieko apie tai žinoti pareigūnų patiklumą. Dažnai komunistai tapdavo artimiausiais naivių, pelų nuo grūdų neskiriančių JAV pareigūnų patikėtiniais. Kaip sakyta, įtakingiausio Ruzvelto patarėjo Hopkinso į Valstybės departamento sekretoriaus postą įtaisytam Valstybės departamento direktoriui (Stettinius) nurodinėjo trečiaeiliu laikomas pavaldinys (Alger Hiss). Ruzveltas labai pasitikėjo Iždo departamento direktoriumi (Morgenthau), o šis klausė savo patarėjo – irgi sovietų įtakos agento (Harry Dexter White). Ir tokių porų per visas Šaltojo karo kovas buvo daug.

Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri posėdžiavo  pusantrų metų. Atrodė, tuoj ims degti žemė po Maskvos agentų kojomis. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad nepateikta nei vieno kaltinimo nė vienam įtariamajam. 

Tiesos nereikia nei saviems, nei svetimiems

Greičiausiai ir Hisas būtų išbridęs iš balos sausutėlis, jeigu ne kito Kremliaus ryšininko, Vaitakerio Čamberso, viešas liudijimas Atstovų rūmuose 1948 metų rudenį. Antiamerikietiškos veiklos tyrimo komitetui jis pateikė, be kitų, iš Hiso gautus ir judviejų ryšį įrodančius dokumentus. Įtariamasis ir toliau viską neigė ir savo ruožtu kaltino liudytoją. Galiausiai Čambersas atsinešė dar vieną įkaltį – mikrofilmą, kurį slėpė užkasęs savo ūkyje, moliūgų lauke (tuoj pat išgarsintame reporterių). Joje užfiksuoti dokumentai neginčijamai įrodė jį sakius tiesą, o Hisą – melavus.

Jeigu ne šis, paskutinis, įkaltis, Čambersas, ko gero, pats būtų sėdęs į kaltinamųjų suolą. Užčiaupti jam burną siekė ne tik ataką prieš jį pradėję ataką Baltieji rūmai ir Teisingumo departamentas, tačiau ir buvę Maskvos viršininkai. Iš KGB archyvų dokumentų, kurių kopijas XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje atskleidė kadaise sovietams dirbęs Aleksandras Vasiljevas, matyti žemesniųjų Maskvos viršininkų ketinimas apkaltinti Čambersą buvus nacių slaptosios policijos, gestapo, agentą, prasiskverbusį į JAV komunistų partiją. Klijuoti savo priešininkams fašistų ir nacių etiketes buvo patikrintas Kremliaus ginklas, ta smarve jie tepė, kaip žinome, savo vidaus priešus, pabėgusius svetur agentus, jų propaguojamam komunizmui nepritariančius užsienio šalių politikus (regisi, tas pats daroma ir dabartinių Kremliaus valdovų nurodymu). Tačiau įžvalgūs aukščiausieji rusų žvalgybos vadovai planą apkaltinti į kitą pusę perėjusį ryšininką buvus nacių talkininku atmetė: mat įtarimo šešėlis kristų ir kitiems JAV komunistų partijos nariams; Ir Vašingtonui, Ir Maskvai rodėsi geriausia jį patupdyti už grotų kaip melagį.

Aišku, labiausiai troško nuslėpti aiškėjančius ryšius su Maskva patys sovietų agentai ir jų talkininkai – komunistai. Pasak Čamberso, atskleidusio slaptą komunistų grupę, kurioje veikė dvi dešimtys įvairių įstaigų valdininkų ir kuriai jis vienu metu vadovavo, grupės nariai vieni kitus įdarbindavo, teikė vienas kitam rekomendacijas, užstodavo vienas kitą, kai kildavo įtarimų dėl jų patikimumo. Tas pats Hisas dešimtmečius vaizdavo įžeistą nekaltybę. Tačiau priežasčių neigti ar slėpti faktus turėjo ir pareigūnai, kurie kaip nors prie to prisidėjo arba dėl savo abejingumo leido komunistams veikti tuose pačiuose kabinetuose. Arba ignoravo jiems pateikiamus perspėjimus. Atsakingiems valstybės pareigūnams būtų tekę smarkiai nukentėti, jeigu tiesa apie tai taptų žinoma visuomenei.

Kai rašoma, kad Amerikoje sąmoningai buvo naikinami, neigiami, slepiami esminiai duomenys, rodantys komunistinio įsismelkimo mastą ir jo poveikį politikai, neįmanoma nustatyti, kiek tas pats įsismelkimas pasitarnavo galams nuslėpti. Juk daugybė sovietų agentų, netgi dalis įtariamųjų (kitus patylomis atleido) liko savo postuose ir toliau galėjo skleisti savo įtaką. Ir labai veiksmingai skleisti (Lauchlin Currie). Pasak knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių, FTB dokumentai rodo, kad dar prieš sušaukiant Didįjį prisiekusiųjų žiuri, buvo atkakliai ir tikslingai siekiama sužlugdyti kaltinimų pareiškimą.

Teisingumo departamentas iš anksto planavo tokį įrodymų pateikimą žiuri, kuris leistų prisiekusiesiems nuspręsti, kad kaltinimui pareikšti nėra pagrindo. Prasidėjus tyrimui, imtasi žygių, kurie vėliau buvo pavadinti nusikalstamos įtakos Didžiajai prisiekusiųjų žiuri darymu. Generalinis prokuroras, žinodamas, kad spaudoje pasipils priekaištai dėl subliūškusio tyrimo, iš anksto buvo numatęs, kaip atsikirs: bylą perdavėme prisiekusiesiems, o jie visus įtariamuosius paleido.

Mėginta versti kaltę ir Federaliniam tyrimų biurui: esą pramiegojo, nuslėpė, nepranešė. Legendinio direktoriaus Edvardo Huverio nurodymu 1948 metų rudenį ši slaptoji tarnyba  parengė ataskaitą: aukščiausiems valstybės pareigūnams (daugiausia – Baltųjų rūmų ir Teisingumo departamento) FTB skyrė 380 pranešimų žodžiu ir raštu dėl veikimo prieš valstybę. FTB buvo parengęs 10 tūkst. puslapių dokumentų ir ataskaitų rinkinį apie tą patį Hisą bei dešimtis kitų komunistinių veikėjų ir pateikęs duomenis įstaigoms, kuriose veikė įtariamieji, taip pat generaliniam prokurorui ir Baltiesiems rūmams. Įstaigų vadovai kai kuriuos įtariamuosius privertė savo noru palikti postus… Sakoma, jog prezidento Trumeno vyriausybė 1948 metais ėmėsi griežto karo su komunistų įsigalėjimu šalies viduje, nuteisė komunistų partijos lyderius. Vis dėlto daugeliui Maskvos agentų ir jų parankinių, kaip patvirtino nauji istorikų tyrimai, buvo leista išnešti sveiką kailį, o pareigūnams – išsaugoti mundurus.

Po 70 metų. Politinis karas nesibaigė

Naujojo JAV prezidento padėjėją ir kartu Kremliaus įtakos agentą neseniai išdrėbė iš Baltųjų rūmų kaip musę iš barščių. Nelįstų generolas taip aukštai… Matyt, lošimas brangiau žvakių, kaip sakydavo Rusijoje, kai ir rūmuose dar nebuvo elektros, – jeigu lošikai rizikuoja ištraukti rankovėje slepiamą kortą. Politinis karas tebevyksta. Mums toli nuo Kremliaus ir Baltųjų rūmų politinio karo, tačiau mes įgijome savo galvos skausmą (Rolandą Paksą su juo įžūliu patarėju jau pamiršome). Sėdėtų sau Mindaugas Bastys tylutėliai Seime… O dabar jam gali tekti žingsniuoti į patį Konstitucinį Teismą. O mums – sukti galvą dėl aplinkui visa tai tvyrantį, kaip buvo pasakyta per radiją – kontekstą. Jau daug metų Maskvos pusėn žiūri… Jeigu ne šitas, tai vis viena kažin kas turėtų būti? Negali būti, kad nieko nebūtų… Ir pan.

Radosi rusiškai rašančių užtarėjų: Bastį kaltina tuo, ko jis nepadarė, bet teoriškai galėjo padaryti dėl ryšių su Kremliaus struktūrų atstovais(http://nr2.lt/News/Lithuania_and_Baltics/Dvoynye-standarty-ugroz-nacionalnoy-bezopasnosti-124940.html).

Akivaizdi netiesa. Viskas prasidėjo įtarimu pretendentą į Seimo pirmininko pavaduotojus ir valstybės paslapčių žinojimą nenuoširdžiai atsakius į klausimus ir tuo sulaužius Seimo nario priesaiką. Kas čia neaiškaus? Ir ką reiškia dvigubi grėsmių nacionaliniam saugumui standartai? Pasirodo, Lietuvos žiniasklaida apie Valstybės saugumo slaptą pažymą paskelbė be smulkesnių paaiškinimų, kurie pasirodė kitą dieną BNS (Baltic News Service) pranešime. Kaip galėjo slaptos pažymos, prieinamos tik tam tikriems žmonėms, turinį sužinoti privačios naujienų agentūros darbuotojai? Tačiau VSD nesiima to aiškintis, nors ši agentūra buvo susijusi su Kremliui pavaldžia masinio informavimo priemone – „Sputnik“ ir pats departamentas dar 2015 metų vasarą, kai šis „Kremliaus projektas“ kėlė koją į Baltijos šalis, patarė su juo nesusidėti…

Šituo kaip Lietuvos pilietis susirūpinęs autorius nukreipė mūsų dėmesį nuo Mindaugo Basčio (Valstybės saugumo departamente kažin kas negerai, ar verta juo pasitikėti?), tad ir mes palikime šį reikalą, kaip sakoma, kompetentingiems organams. Būtent į kompetentingus valstybės žmones dedame viltis. O patys įsidėmėkime rašoma apie tai, kas vyko daugiau kaip prieš 70 metų: Teherane, per pirmąjį Didžiojo trejeto vadovų susitikimą, aiškiai leidęs suprasti, kad linkęs nusileisti dėl Lenkijos, Ruzveltas toliau darė tą patį su Baltijos valstybėmis prie Rusijos šiaurės vakarų sienos. Jis pasakė Stalinui, kad JAV tikrai nenori kariauti su Maskva dėl šių valstybių likimo. Ruzveltas pridūrė tikįs, kad šios valstybės ir pačios mielai sutiktų būti įtrauktos į Rusijos sudėtį, bet vylėsi, kad galėtų būti ir koks nors kitoks žmonių valios pareiškimas, rodantis tokį sutikimą. Į tai Stalinas atžariai atkirto, kad tokia nuomonė buvo pareikšta SSRS konstitucijos numatyta tvarka. Tuo klausimas buvo baigtas ir apie tai daugiau nekalbėta.

Mums, paprastiems žmonėms, užtenka nedaryti viena: mielai sutikti būti įtrauktiems į Rusijos sudėtį.

2017.06.06; 04:27

Kokia yra ginkluoto konflikto, alinančio Rytų Ukrainą nuo 2014 m., kilmė? Kokį vaidmenį Rusija vaidino eskaluojant beginklį pasipriešinimą Donbase po Euromaidano revoliucijos pergalės? Kada, kaip ir kokiu lygmeniu įsitraukė Maskva? Kokia buvo vietinių šaltinių svarba konfliktui, palyginti su išoriniais veiksniais, t. y. Kremliaus slaptais veiksmais Ukrainoje?

Tai, kaip mes atsakysime į šiuos klausimus, turės ilgalaikių pasekmių Vakarų minčiai, politikai ir diplomatijai, nukreiptoms į Rusiją ir Ukrainą ateityje. Neseniai buvo paviešinta naujų įrodymų ir tyrimų rezultatų, geriau nušviečiančių situaciją.

Stebinčius padėtį Rusijoje neseniai suintrigavo paviešinti elektroniniai laiškai, siųsti į Vladislavo Surkovo, oficialaus prezidento Putino patarėjo, atsakingo už Rusijos užsienio politiką Ukrainoje ir Maskvos satelitinėse valstybėse Gruzijos šiaurėje, biurą ir iš jo. Surkovo laiškai sukėlė dar vieną bangą kalbų apie Rusijos dalyvavimą pseudopilietiniame kare ir „liaudies respublikų“ atsiradime Rytų Ukrainoje. Nutekinti laiškai darkart patvirtina, kad ginkluotas konfliktas Ukrainos Donbase yra – didžiąja dalimi – Kremliaus projektas.

O dviem mėnesiais anksčiau kitas laiškų nutekinimo atvejis pateikė įrodymų, kurie sukėlė arba turėjo sukelti abejonių dėl ankstesnės trinties Rytų ir Pietryčių Ukrainoje užuomazgų. Dokumentuose kalbama apie įvykių, kurie galiausiai išsirutuliojo į 2014 m. balandį prasidėjusį ir tebesitęsiantį mažo intensyvumo karą Donbase, priešistorę.

2016 m. rugpjūtį generalinis Ukrainos prokuroras paviešino vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota pokalbiai tarp Sergejaus Glazjevo, Rusijos prezidento patarėjo, ir kelių rusų ir ukrainiečių prokremliškų aktyvistų, buvusių ar gyvenančių Rytų ir Pietryčių Ukrainoje. Šie dialogai buvo įrašyti 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Jie iliustruoja Maskvos slaptą paramą antivalstybinėms protesto akcijoms rusakalbiuose Ukrainos regionuose po Euromaidano revoliucijos pergalės 2014 m. vasario 21 dieną. Įrašai atskleidžia pačios Rusijos valstybės arba formaliai nevyriausybinių, bet Kremliaus diriguojamų Rusijos grupių įsitraukimą inicijuojant, koordinuojant ir finansiškai remiant separatistų mitingus, demonstracijas, piketus ir kitas panašaus pobūdžio akcijas Kryme, taip pat regionų sostinėse Rytų ir Pietryčių Ukrainoje po Euromaidano revoliucijos pergalės.

Tarkim, 2014 m. kovo 1 d. Putino patarėjas Glazjevas štai apie ką informavo su juo kalbėjusį Anatolijų Petrovičių iš Pietryčių Ukrainos Zaporožės miesto: „Man įsakyta sukelti visus, sukelti žmones. Žmonės turėtų susirinkti aikštėje ir reikalauti Rusijos pagalbos kovojant su banderininkais. Specialiai apmokyti žmonės turėtų išmesti banderininkus iš regiono tarybos pastato. Tada jie turėtų surengti regiono tarybos posėdį, sukurti regiono veikimo komitetą, suteikti jam vykdomąją valdžią ir vadovavimą policijos pajėgomis. Gavau tiesioginius įsakymus iš vadovybės – sukelti žmones Ukrainoje, kur tik galime. Vadinasi, mums reikia išvesti žmones į gatves, kaip kad išvedėm Charkove! Kuo greičiau! Prezidentas jau pasirašė įsakymą. Operacija jau prasidėjo, mes gavome informacijos, kad kariuomenė jau pajudėjo. Ko jie laukia? Vien tik jėga mums nieko nepavyks. Jėga naudojama tik tam, kad paremtų žmones, ne daugiau. Jeigu ne žmonės, apie kokią paramą galima kalbėti?“

Svarbiausias Glazjevo įrašų aspektas yra ne turinys. Būtina suprasti, kad pokalbiai buvo įrašyti 2014 m. vasarį–kovą, t. y. kelios savaitės prieš tai, kai po Euromaidano pilietinis konfliktas Rytų Ukrainoje virto pseudopilietiniu karu Donbase.

Prieš Glazjevo įrašų paskelbimą visuotinai priimta Rusijos ir Ukrainos karo kilmės interpretacija buvo tokia: Maskva įsikišo, pirma su sukarintų grupuočių, o paskui su reguliariosios kariuomenės pagalba į stiprėjančią proukrainietiškų ir prokremliškų Ukrainos piliečių konfrontaciją Donbase. Keli rimti stebėtojai net abejojo, ar Kremliaus vaidmuo buvo lemtingas beginklį – nors ir ne be kraujo praliejimo – konfliktą, vykusį žiemą Rytų ir Pietų Ukrainos miestų gatvėse, paverčiant tariamai pilietiniu karu 2014 m. pavasarį. Vis dėlto tarp ukrainiečių ir užsienio stebėtojų netilo ginčai dėl prokremliškų protesto akcijų, kurios vyko anksčiau ir tariamai sukėlė ginkluoto konflikto protrūkį, kilmės.

Net kai kurie „rusocentriškos“ Donbaso konflikto interpretacijos šalininkai sutiko, kad kultūriniai ir regioniniai skirtumai tarp rusakalbių Ukrainos rytų ir pietų ir ukrainietiškai kalbančių vakarų ir dvikalbio centro buvo pagrindinė trinties po Euromaidano tokiuose rusiškai kalbančiuose miestuose kaip Charkovas, Luhanskas, Doneckas ar Odesa priežastis. Po revoliucijos daugelio Ukrainos rusakalbių veikla – bent jau taip buvo manoma – sukėlė konfrontaciją su nauja provakarietiška ir nacionalistine vadovybe, atsidūrusia valdžioje. Vietinės reikšmės nesutarimai, atrodė, privedė prie konflikto Donbase, į kurį, kaip galiausiai Kremlius suprato, būtina arba tiesiog pravartu – priklausomai nuo aiškintojo – įsiterpti.

Aišku, įrodymai, esantys Glazjevo įrašuose, nepaneigia Ukrainos regioninių skirtumų kaip Donbaso konflikto kilimo faktoriaus. Tiesą sakant, paviešintuose pokalbiuose minimas ne Donbasas, o kiti rusakalbės Rytų ir Pietryčių Ukrainos regionai. Iš tų įrašų tik galima daryti prielaidą, kad panašaus pobūdžio įsiterpimas vyko ir pačiame Donbase ir kad jau dokumentuotas Kremliaus dalyvavimas tam tikrose vietovėse tėra ledkalnio viršūnė.

Glazjevo įrašai, tiesą sakant, galėtų būti vertinami kaip argumentas, sustiprinantis regioninių skirtumų pačioje rusakalbėje Ukrainoje aktualumą – sena posovietinių tarpnacionalinių studijų tema. Jie atskleidžia, kad Maskva buvo įsitraukusi į platesnio masto bandymą destabilizuoti rusakalbius Ukrainos regionus, bet jai pavyko įžiebti pseudopilietinį kartą tik Donbase. Rusijos informacinė įtaka buvo nepakankamai stipri, kad taip nutiktų ir kituose rusakalbiuose regionuose, kuriuose Glazjevas su vietiniais bendrininkais – kaip įrodo įrašai – aktyviai rėmė separatistines nuotaikas. Nutekinimą galima vertinti kaip ankstesnių interpretacijų, laikančių specifinius regioninius faktorius lemiamais skylant Ukrainai, įrodymą.

Kita vertus, įrašų chronologija ir dokumentuotas Glazjevo įsitraukimo į šiuos Ukrainos įvykius mastas palaiko ir kitokį naratyvą. Šis naratyvas implikuoja, kad Rusija tikrai nebuvo trečias papildomas veikėjas arba faktorius, įsiterpęs vėliau, kai protestai įgijo smurtinį charakterį ir sukėlė pirmuosius susirėmimus 2014 m. balandį. Glazjevo įrašai rodo, kad Maskva jau buvo įsivėlusi į didžiąja dalimi neginkluotus protestus Rytų ir Pietryčių Ukrainoje iškart po Euromaidano pergalės, 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Kremlius yra atsakingas bent jau už dalį separatistinių veiksmų kelias savaites iki tikrojo karo pradžios.

Vis dėlto slapti Maskvos prieškariniai veiksmai neatnešė didesnių rezultatų pagrindinėje Ukrainos dalyje 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Stebėtina, bet ganėtinai silpna Ukrainos valstybė – ką tik sukrėsta didelio masto revoliucijos – buvo pakankamai stipri, kad atsilaikytų prieš slaptą Rusijos nekarinį pasikėsinimą į jos vientisumą ir suverenumą. Vienintele išimtimi 2014 m. vasarį tapo Krymas, kur – kaip mes jau žinome – Rusijos specialiosios tarnybos suvaidino svarbiausią vaidmenį kurstant separatistinę veiklą.

Rusijos ir Ukrainos konflikto kilmė po Glazjevo įrašų paviešinimo atrodo kiek kitaip. Dabar matyti, kad Maskva, arba bent jau dalis Rusijos valdžios, 2014 m. vasario pabaigoje bandė aneksuoti ne tik Krymą, bet ir didelius žemės plotus Pietryčių ir Rytų Ukrainoje, siekdama sukurti vadinamąją Novorosiją. Kad pasiektų šį tikslą, vietiniai prorusiški aktyvistai pirma turėjo pateikti teisinį ir/arba politinį pretekstą oficialiam Rusijos kariniam įsikišimui. Rusijos karių naudojimas užsienyje buvo ką tik padarytas teisėtu (pačios Rusijos), 2014 m. kovo 1 d. priėmus specialiąją Federalinės Tarybos rezoliuciją, suteikiančią prezidentui teisę „naudoti Rusijoskarines jėgas Ukrainoje, siekiant pagerinti visuomeninę ir politinę tos šalies padėtį“.

Nepaisant to, Rusijos publikai ir tarptautinei bendruomenei vis tiek reikėjo svaraus tokio pobūdžio ekspansionizmo pagrindimo, sklindančio iš pačios Ukrainos. Todėl oficialus (arba į tokį panašus) dokumentas arba ypač opus politinis įvykis turėjo atsirasti pačiame Ukrainos regione, kurį norima užgrobti, taip pateikiant šovinių Kremliaus propagandos kulkosvaidžiui. Toks pirminis žingsnis viename ar kitame Ukrainos regione būtų išpūstas Rusijos žiniasklaidos kaip svari priežastis paruošti ir įvykdyti ginkluotą „humanitarinę“ Maskvos jėgų intervenciją į Ukrainos teritoriją, galiausiai aneksuojant tas žemes (formaliai arba neformaliai).

Šis scenarijus daugmaž išsikristalizavo Kryme. Glazjevo pokalbiai su Rusijos politikais-imperialistais Konstantinu Zatulinu ir Krymo prorusišku separatistu Sergejumi Aksionovu atskleidžia kai kurias smulkmenas. Netgi Simferopolyje lemtinga autonominės respublikos parlamento sesija, inicijavusi Krymo atsiskyrimą, turėjo būti surinkta ir priversta balsuoti su Maskvos sukarintų pajėgų pagalba, kaip vėliau duotame interviu pripažino prastai pagarsėjęs narys Igoris Girkinas (Strelkovas).

Kažkas panašaus – kaip įrodo Glazjevo įrašai – buvo bandyta arba bent jau planuota Charkove, Odesoje ir kituose miestuose. Ir vis dėlto ukrainiečių pagalbos šauksmas Maskvai nepasigirdo, kaip buvo planuota, porą savaičių po Euromaidano. „Pilietinis“ karas, prasidėjęs tik po mėnesio Donbase, matyt, buvo Maskvos atsarginis planas. Galbūt tai buvo visiškai improvizuotas scenarijus, išsirutuliojęs iš pirmiau neginkluotos, bet veiksmingos kovos siekiant diskredituoti Ukrainos valstybę, kurią vykdė Rusijos diriguojami aktyvistai tų metų vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Reikės daugiau įrodymų, kad ši įvykių seka būtų deramai patvirtinta ir dokumentuota.

Bet jau dabar Glazjevo įrašai pateikia tiesioginių įrodymų to, ką ankstesni empiriniai tyrimai jau buvo atskleidę. Bent vienas svarbus žmonių ratas Kremliuje jau aktyviai kurstė Rytų Ukrainos socialinį konfliktą kelias savaites prieš slaptą sukarintų Rusijos pajėgų invaziją. Jie taip pat parodo, kokio atlygio prorusiški „antifašistai“ sulaukė iš Kremliaus ir Kremliui pavaldžios grupės.

Visus šiuos dalykus galima buvo numanyti ir prieš pasirodant Glazjevo įrašams. Egzistavo du akivaizdūs prieštaravimai „ukrainocentriškame“ Donbaso konflikto kilmės naratyve: visų pirma, keistai „necivilizuoti“ Ukrainos Donbaso visuomenės bruožai. Ryčiausios Ukrainos dalies gyventojai buvo apibūdinami kaip labiau prosovietiški ir patriarchališki nei kitų Ukrainos sričių. Ukrainai 1991 m. tapus nepriklausoma, svarbiausios Donbaso socialinės, politinės ir ekonominės struktūros buvo didžiąja dalimi užgrobtos pusiau kriminalinio Donecko klano ir jo politinio sparno Regionų partijos. Turint tai omeny, keista, kad 2014 m. pavasarį didžiausią nostalgiją sovietinei praeičiai jaučianti Donbaso visuomenė sugebėjo (kaip atrodo) savo jėgomis surengti priešvyriausybinį protestą be (oficialios) regione dominuojančio Donecko klano pagalbos. Net dar nepasirodžius Glazjevo įrašams ši istorija – neatsiejama Rusijos ir Ukrainos konflikto kaip pilietinio karo naratyvo dalis – atrodė nevisavertė.

Antra, nors prieš konfliktą Ukrainos Donbasui buvo būdingos tam tikros socialinės ir kultūrinės patologijos, jo socialinis gyvenimas vis tiek buvo funkcionalus ir struktūruotas. Kaip ir bet kuriame kitame šiuolaikinio pasaulio regione, Donecke prieš slaptą Rusijos invaziją egzistavo daugybė įtvirtintų ir tarpusavy susijusių politinių, industrinių, edukacinių, kultūrinių ir kitų institucijų su formaliais vadais ir neformaliais lyderiais, žinomais didžiajai daugumai Donbaso gyventojų. Bet nė vienas iš vietinių žymių žmonių neprisidėjo ir tikrai nevadovavo Donbaso „sukilimui“ 2014 m. pavasarį. Nors Donbase – kaip ir bet kurioje kitoje bendruomenėje – buvo nemažai regionui svarbių politikų, žurnalistų, gydytojų, verslininkų, rašytojų ir t. t., susidaro įspūdis, kad nė vienas neprisidėjo – jei ne kaip lyderis, tai bent kaip aktyvus dalyvis – prie vadinamojo „Rusų pavasario“ 2014 metais.

Vienintelis svarbus Ukrainos politikas, oficialiai įsivėlęs į vadinamąjį sukilimą Donecke, buvo Olegas Cariovas, prastai pagarsėjęs Ukrainos parlamento prieš Euromaidaną narys. Cariovas kurį laiką buvo dabar jau iširusio Novorosijos – vadinamųjų Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ – parlamento pirmininkas. Reikia pabrėžti, kad Cariovas yra kilęs ne iš Donbaso, o iš gretimos Dniepro srities, ko gero, atkakliausiai proukrainietiško rusiškai kalbančio šalies regiono. Donbaso sukilimo ir vadinamųjų „liaudies respublikų“ lyderiai buvo Rusijos piliečiai, tokie kaip pasižymėję ultranacionalistai Igoris Girkinas arba Aleksandras Borodajus, arba iki tol nežinomi arba mažai žinomi Donbaso atstovai, tokie kaip pirmasis Donecko „liaudies gubernatorius“ Pavelas Gubarevas, taip pat rusų ultranacionalistas.

Glazjevo įrašai padėjo paaiškinti šių prieštaravimų priežastis. Neva daugybės palaikymo balsų sulaukęs sukilimas Rytų ir Pietryčių Ukrainoje nuo pat pradžių 2014 m. pavasarį buvo kruopščiai kontroliuojamas ir palaikomas Maskvos. „Rusų pavasariui“ Donbase nereikėjo aktyvios vietinės pilietinės visuomenės. Politinius lyderius ir resursus pateikė Maskva, o vietinės svarbos žmonių įsitraukimas nebuvo būtinas.

Šis aiškinimas turėtų pakeisti ne tik viešąjį dialogą apie „Ukrainos krizę“, bet ir Vakarų požiūrį į Minsko susitarimus. Vakarai turėtų permąstyti savo poziciją dėl Ukrainos politinių Minsko susitarimų reikalavimų greito įvykdymo. Akivaizdu, kad Ukraina buvo priversta politiškai nusileisti Maskvai, kol ta vykdė prieš ją aukų pareikalavusius karinius veiksmus pirmųjų (2014 m. rugsėjį) ir antrųjų (2015 m. vasarį) Minsko susitarimų metu.

Glazjevo įrašai taip pat parodo, koks menkas yra socialinis naujų politinių taisyklių, Minsko susitarimų numatytų Donbasui, pagrindimas. Vakaruose populiarus Minsko susitarimų numatyto nuolaidžiavimo separatistams aiškinimas yra toks: iš pilietinės visuomenės valios kilęs pasipriešinimas Donbase turėtų atsispindėti jo ateities statuse. Glazjevo įrašai rodo, kad visas Rytų Ukrainos sukilimas buvo mažiau žmonių palaikymo sulaukęs fenomenas, nei buvo manyta. Jeigu mes suvokiame Rusijos vaidmenį ir imperinę, o ne lokalią sukilimo dimensiją, Minsko susitarimų siūlomas kompromisas nušvinta kita spalva.

Minsko kompromisas nebeatrodo kaip tam tikrų Donbaso ypatumų įsisąmoninimas iš Ukrainos ir Vakarų pusės. Priešingai, pasirodžius Glazjevo įrašams, būsimas ypatingas šiuo metu okupuotų teritorijų statusas atrodo kaip keistas apdovanojimas už Rusijos laimėjimus kurstant savaime silpnas separatistines tendencijas Rytų Ukrainoje po Euromaidano pergalės. Nuo 2014 m. Ukrainoje jaučiama bendra decentralizacijos tendencija, nesusijusi su Minsko susitarimais ir esanti tiesioginiu Euromaidano revoliucijos laimėjimu. Dėl šios priežasties ypatingas šiuo metu okupuotų teritorijų statusas, numatytas Minsko susitarimų, neturi prasmės. Visi Ukrainos regionai jau įgijo arba įgis naujų teisių, daugiau pareigų ir didesnę autonomiją. Jeigu šiuo metu Maskvos valdomos teritorijos taps vėl pavaldžios Kijevui, jos taip pat gaus naudos iš platesnio masto Ukrainos decentralizacijos.

Du Ukrainos vyriausybės ir separatistinių pseudorespublikų Minske pasirašyti susitarimai labiau atspindi ne specifinius Donbaso regiono interesus, o Rusijos laimėjimus vykdant slaptas operacijas. Vakarai privalo turėti tai omeny, nagrinėdami klausimą, kaip ir kada Kijevas turėtų (ir ar išvis turėtų) įgyvendinti atitinkamus Minsko susitarimų punktus.

Andreasas Umlandas yra Euroatlantinės kooperacijos instituto Kijeve vyriausiasis mokslinis darbuotojas ir Vokietijoje leidžiamos dvikalbių knygų „Soviet and Post-Soviet Politics and Society“ redaktorius.

Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt

2017.03.21; 10:56

zirinovskis_vladimiras

Sek­ma­die­nį, kovo 4 d., Ru­si­jo­je vy­ko pre­zi­den­to rin­ki­mai. Dėl Ru­si­jos šio pos­to run­gė­si pen­ki kan­di­da­tai: Vla­di­mi­ras Ži­ri­nov­skis (Ru­si­jos li­be­ra­lų de­mok­ra­tų par­ti­ja, RLDP), Ge­na­di­jus Ziu­ga­no­vas (Ru­si­jos ko­mu­nis­tų par­ti­ja, RKP), Ser­ge­jus Mi­ro­no­vas („Tei­sin­go­ji Ru­si­ja“), pats sa­vo kan­di­da­tū­rą iš­kė­lęs Mi­chai­las Pro­cho­ro­vas ir Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas („Vie­nin­go­ji Ru­si­ja“). Pre­li­mi­na­riais rin­ki­mų ko­mi­si­jos duo­me­ni­mis, už V. Pu­ti­ną bal­sa­vo 63,75 proc. rin­kė­jų, ir ant­ro­jo rin­ki­mų ra­to ne­be­rei­kės. G. Ziu­ga­no­vas ga­vo 17,19 proc. rin­kė­jų pa­si­ti­kė­ji­mą, M. Pro­cho­ro­vas – 7,84 proc., V. Ži­ri­nov­skis – 6,23 proc., S. Mi­ro­no­vas – 3,85 proc.

Continue reading „Kai kurie Rusijos prezidento rinkimų ypatumai“