Leonas Jurša. Kuždesys į ausį mirštančiam prezidentui (2)


1941 metų rugpjūtyje Ruzveltas ir Čerčilis jų pasirašytoje Atlanto chartijoje prisiekė ištikimybę valstybių nepriklausomybei ir laisvai pareikštai tautų valiai. Apie tuometę sąjungininkų galią Čerčilis pasakė: įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje. Atlanto chartijos dvasia alsuoja Jaltoje priimta „Išlaisvintos Europos deklaracija“.

O štai Čerčilio vėliau pasakyti žodžiai: demokratinės valstybės baisia kaina laimėjo karą, tačiau pralaimėjo stojusią taiką.

Už prezidento nugaros…

Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.

JAV prezidento vertėjas (Charles Bolhen) rašė, jog Ruzveltas Jaltoje atrodė valdomas savo patarėjų ir nežengė nei vieno žingsnio savarankiškai. Jaltoje sunkiai sergančiam Ruzveltui (Čerčiliui pasirodė JAV prezidentas nuo gyvenimo tolstantis) patarinėjo artimiausias  patikėtinis Haris Hopkinsas (Harry Hopkins), galima sakyti, iki karo jis buvo antras pagal svarbą asmuo valstybėje, nors neturėjo oficialaus posto. Šiokią tokią užsienio reikalų patirtį jis įgijo dar prieš JAV oficialiai įsitraukiant į karą skraidydamas į Maskvą ir Londoną aiškintis, kokios amerikiečių pagalbos jiems reikia.

Vėliau prezidentas savo bičiulį paskyrė JAV sąjungininkams pagalbą teikiančios programos (lend-lease) vyriausiuoju vadu. Tvirtinama, jog karo metais ne tik Ruzveltas, tačiau ir Stalinas neturėjo geresnio draugo nei Hopkinsas. Nors lendlizas buvo sumanytas pirmiausia padėti su naciais kovojančiai Britanijai, Hopkinso nurodymu vis daugiau išteklių kuo skubiausiai buvo siunčiama SSRS, o britams tekdavo palaukti. Rusija su įvairiais kroviniais gavo taip pat tūkstančius puslapių techninės ir mokslinės informacijos, neišskiriant nė branduoliniui ginklui kurti reikalingų duomenų (radosi mačiusių siunčiant į Rusiją uraną-235 ir kita, kas reikalinga atominei bombai gaminti).

Hopkinso įtaka daugelis aiškina ir karui įpusėjus ėmusį rastis Ruzvelto priešiškumą Londonui. 1943 metais įtakingiausias Baltųjų rūmų patarėjas ėmė smerkti britų imperializmą, kolonializmą ir reakcingumą, ragino laikytis per atstumą nuo Čerčilio ir veikti išvien su Stalinu, kuriam negailėjo pagyrų. Pats Ruzveltas palankiai kalbėjo apie SSRS diktatorių dar nė sykio su juo nesimatęs (pirmą kartą susitiko Teherane 1943-iųjų lapkritį). Aiškino vyriausybės nariams, kad Stalinas jaunystėje lankęs dvasinę seminariją ir išlaikęs tai, kas panašų į krikščionių džentelmenui deramo elgesio supratimą; tai girdintieji gūžčiojo pečiais. Iki atvykdami į Teheraną Ruzveltas ir Čerčilis su savo patarėjais buvo susitikę Kvebeke, Kanadoje, kur Hopkinsas stengėsi įpiršti akivaizdžią išvadą: sutriuškinus Vokietiją, Europoje nebus tokios galybės kaip SSRS su jos milžiniška armija, todėl Rusijai reikia visokeriopai padėti ir stengtis su ja susidraugauti.

Vieno Hopkinso biografų manymu, kaip tik tokia nuostata vadovaujantis buvo priimti Teherano ir vėliau Jaltos sprendimai. Jaltoje silpstantis Ruzveltas padarė daug nuolaidų SSRS, kai tuo tarpu Stalinas nenusileido nė per aguonos grūdą. Ėmus strigti deryboms dėl reparacijų – Rusijos patirtų kare nuostolių atlyginimo, Hopkinsas paragino prezidentą nenuvilti rusų, padariusių sąjungininkams tiek nuolaidų… Žodį šiuo bene prieštaringiausiu klausimu tarė ir JAV delegacijos narys Aldžeris Hisas (Alger Hiss).

Hopkinsas – artimas Ruzvelto bičiulis, su kuriuo prezidentas tiesiogine to žodžio prasme nesiskyrė nei dieną, nei naktį – patarėjas karo metais gyveno Baltuosiuose rūmuose. Be jo, į Jaltą vykstančioje komandoje Ruzveltas pageidavo matyti Aldžerį Hisą. Šis 1945 metų pradžioje buvo vienas iš daugelio Valstybės departamento valdininkų, net ne skyriaus viršininkas – trečias pagal vyresnybę savo padalinyje; Ruzveltas su juo iki tol nebuvo nė kalbėjęsis. Daugybėje knygų ir straipsnių Hisas vaizduojamas kaip kuklus valdininkas, vos ne techninis darbuotojas, atlikdavęs Jaltos konferencijoje nesvarbius pavedimus ir domėjęsis esą vien Jungtinių Tautų organizacijos steigimu.

Tuo tarpu knygos „Stalino slaptieji agentai“ („Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein; ją išleido leidykla „Briedis“) autorių turimi dokumentai rodo buvus visiškai kitaip. Jaltos derybose Hisas kalbėjo daugeliu klausimų, kartais kalbėdavo taip, tarytum būtų lygus britų užsienio reikalų ministrui (Anthony Eden) ar kitiems aukštiems pareigūnams ir būtų įgaliotas pareikšti Jungtinių Valstijų poziciją.

Valstybės departamento direktorius (Edward Stettinius) vos du mėnesiai ėjo šias pareigas, apie daug ką neturėjo žalio supratimo ir visais atvejais klausė savo trečiaeilio pavaldinio. Šis, išvykdamas į Krymą, surinko visus Valstybės departamento grupei reikalingus dokumentus, o pačioje Jaltoje per jo rankas ėjo visas susirašinėjimas su departamentu.

…ir net vietoj prezidento

JAV vyriausybėje neturėta vienos nuomonės dėl Vokietijos likimo po to, kai naciai bus sutriuškinti. Nacionalsocializmo ideologiją, suprantama, reikėjo išrauti su šaknimis. Nuosaikieji manė, jog galiausiai Vokietija turėtų grįžti į Europos valstybių šeimą ir pasisakė už spartų karo nuniokotų šalies sričių atkūrimą. Iždo departamento direktoriaus (Henry Morgenthau Jr.) suburta grupė siūlė sunaikinti Vokietiją kaip pramoninę valstybę ir paversti ją grynai žemės ūkio šalimi. „Morgenthau planą“ palaikė Hopkinsas, tad nebuvo didelio vargo palenkti prie jo ir patį Ruzveltą, juo labiau kad Iždo direktorius irgi buvo artimas prezidento bičiulis. Daugelis dalykų tame plane buvo įrašyta tiesiog kaip Maskvai užsakius.

Jaltos derybų protokoluose reparacijų sąraše, be įvairių rūšių materialinių gėrybių, taip pat produkcijos, kuri bus pagaminta Vokietijoje, apmokestinimo, atskiru punktu radosi vokiečių darbo panaudojimas. To pageidavo Maskva, tą siūlė „Morgenthau planas“… JAV aukščiausiojo teismo teisėjas Robertas Džeksonas (Robert Jackon) tame įžvelgė bręstantį karo nusikaltimą, tačiau šio teisės žinovo, būsimojo kaltintojo Niurnbergo tribunole, kritika buvo pavėluota. Jungtinės Valstijos su Britanija nusileido Maskvai ir įteisino priverstinį darbą – vergystę. 

Publicistas Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.

1945 metų vasario pradžioje, kai JAV delegacija keliavo į Jaltą, Maskva kreipėsi į Valstybės departamentą Vašingtone dėl Jungtinėse Valstijose atsidūrusių sovietinių piliečių perdavimo Sovietų Sąjungai. Stalinas siekė susigrąžinti visus, kas priverstinai ir ar savo valia tarnavo naciams ar dėl kita ko pasitraukė iš SSRS ir jos prieš karą okupuotų teritorijų. Valstybės departamentui likęs vadovauti sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew) kategoriškai atsisakė tai padaryti: perduoti belaisvius prieš jų valią prieštaravo Ženevos konvencijoje išdėstytoms elgesio su karo belaisviais taisyklėms ir laužė Amerikos tradiciją ginti asmenis, kuriems gresia prievartinis grąžinimas.

Sužinojęs apie jam staigmena tapusį amerikiečių delegacijos ketinimą pritarti sovietų ir britų susitarimui dėl belaisvių perdavimo, tą patį parašė į Jaltą pasiųstoje telegramoje. Ir tuoj pat gavo atsainų savo viršininko atsakymą: apie kitą variantą negali būti nė kalbos!

Aišku, didžiosios politikos naujokas atsiuntė vienam labiausiai patyrusių Amerikos diplomatų kažin kieno kito ar kitų padiktuotą kategorišką atsakymą. Jaltoje greta Valstybės departamento vadovo (užsienio reikalų ministro) visą laiką šmėžavo į šį postą jį pasiūlęs visagalis Hopkinsas ir viską išmanantis Hisas, gali būti į prezidento svitą pasiūlytas to paties Hopkinso. Ruzveltas greičiausiai nė nesužinojo Grevą prieštaraujant, nes anaiptol ne viską įstengė sekti, o padėjėjai ne viską jam rodė.

Dabar žinome Hopkinsą įsakius nerodyti Ruzveltui telegramų, kurias siuntė Čerčilis ir JAV ambasadorius Londone dėl pagalbos lenkų kovotojams. 1944 metų rugpjūtį, Raudonajai armijai priartėjus prie Varšuvos, sovietų radijo programos ragino lenkus sukilti prieš mieste įsitvirtinusius nacius, kautis dėl savo laisvės. Kai Varšuvos gyventojai sukilo, sovietai niekuo nepadėjo menkai ginkluotiems sukilėliams ir dėjosi negirdį sąjungininkų pasiūlymų suteikti sukilėliams paramą oru keliu. Tik pačioje pabaigoje iš lėktuvų į Varšuvą numesta karinių atsargų, tačiau Varšuva jau buvo virtusi dideliu kapinynu… Ruzveltas, neatmetama, būtų anksčiau sukrutęs, žinodamas Londone šitaip nerimaujant.

Slaptą protokolą, kuriuo JAV sutiko perduoti Sovietų Sąjungai asmenis, Maskvos teigimu esančius SSRS piliečiais, paskutinę Jaltos konferencijos dieną pasirašė generolai – esą tiesiog apsikeitimas belaisviais, jokio diplomatijos nei politikos. JAV vyriausybė šiai operacijai davė „Keelhaul“ vardą – taip vadinama barbariška bausmė jūroje, aukos tempimas po laivo kiliu nuo vieno borto iki kito. Šie Maskvos susitarimai su britais ir amerikiečiais tapo teisiniu pagrindu du milijonus nuo Stalino bėgančių žmonių grąžinti sovietų teisingumo malonei, žinojusiai tik vergavimą lageriuose ir sušaudymą.

Ne šnipas – vadinasi, nepavojingas

Vienoje amerikiečių dešifruotoje telegramoje, esančioje „Venonos“ archyve, rusų agentas praneša į Maskvą apie Ruzvelto ir Čerčilio susitikimą 1943 metų pavasarį. Tyrėjai priėjo išvadą: tai, ką Amerikos ir Britanijos vadovai kalbėjo privačiame pokalbyje, galėjo girdėti tik vienintelis kartu su jais buvęs Haris Hopkinsas. 1985-aisiais pas Vakarų žvalgybas perbėgęs buvęs KGB rezidentas Londone Olegas Gordijevskis kalbėjo, jog Maskva įtakingiausią Ruzvelto padėjėją laikė svarbiausiu karo metų sovietų agentu Jungtinėse Valstijose. Esą taip pasakė vienas iš rusų žvalgybos veteranų, nelegalas, palaikęs ryšius su Hopkinsu savo veiklos JAV sostinėje metais.

Kai kas Hopkinsą vadina netyčiniu agentu. Netrukus po Ruzvelto mirties jau Haris Trumenas, nedaug žinąs apie Teheraną ir Jaltą, pasiuntė Hopkinsą pas Staliną – tartis dėl Lenkijos ateities. Maskvoje naujojo prezidento specialusis pasiuntinys pareiškė, kad JAV norėtų Sovietų Sąjungai draugiškos Lenkijos ir draugiškų kitų valstybių išilgai Sovietų Sąjungos sienų (turėjo galvoje Suomiją, Baltijos šalis, Rumuniją, Kiniją). Sovietai įvedė Lenkijoje komunistinį režimą, JAV ne tik neįsikišo, tačiau ir pripažino jį. Kas gali pasakyti, kokia dalimi prie to prisidėjo Hopkinsas, ir dar įrodyti tai?

Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai, sakydami ribą tarp šnipinėjimo ir poveikio politikai dažnai esant neaiškią, priduria, jog įtakos agentą nepalyginti kebliau sučiupti ir įrodyti jį veikus prieš valstybę. Galimybė daryti poveikį politikai visada buvo pagrindinis Komunistų partijos infiltravimo tikslas. Tai buvo daug didesnį pavojų kelianti ir, kaip parodė įvykiai, gerokai sunkiau aptinkama veikla nei šnipinėjimas… Vienas slaptųjų komunistų (Lee Pressman) labai lengvai sugriovė kaltinimą veikus prieš valstybę: ar yra kas nors pareiškęs jam kaltinimą šnipinėjimu? Ne? Tai nėra ir pagrindo kalbėti apie grėsmę šalies saugumui.

Dabar žinoma SSRS valstybės saugumo tarnybos vadovybę apgailestavus, jog Hisas susidėjo su jų konkurentais, rusų karine žvalgyba: jeigu mes, girdi, turėtume tokį „šaltinį“ Valstybės departamente, nieko daugiau nereikėtų. Šis valdininkas žinojo apie JAV ir kitų Vakarų valstybių numatomus veiksmus XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, plieskiantis pasauliniam gaisrui, ir daugelio kitų slaptų karo meto ir pokario dokumentų turinį. Hisą, skirtingai nuo Hopkinso ir kitų, vis dėlto nuteisė (1950). Tačiau ne už šnipinėjimą, mažiausia, kuo jis buvo nusipelnęs bausmės, – už melagingą liudijimą teisme.

Hiso pavardė buvo tarp šimto asmenų, kuriuos kaip įtariamuosius bendradarbiavimu su sovietais apklausė sušaukta Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri, veikusi 1947-1948 metais. Daugelį įtariamųjų nurodė buvusi Maskvos žvalgybos viršininkų ir jų agentų Amerikoje ryšininkė Elizabetė Bentli 1945 metais. Atrodė, negalėjo būti geresnės progos iki galo išnarplioti milžinišką Kremliaus suregztą voratinklį, kurio gijos driekėsi į daugelį Vašingtono įstaigų, ir nubausti kaltuosius. Po buvusios sovietų ryšininkės ir komunistės prisipažinimo Federalinis tyrimų biuras, turėjęs ir savų įtariamųjų, patikrino jos išduotus asmenis. Išvada, kurią 1946 metų pavasarį savo ataskaitoje FTB direktoriui padarė specialusis agentas, buvo tokia: JAV vyriausybėje dirba daugybė asmenų, kurie yra komunistai ir kasdien siekia pasitarnauti komunizmui bei griauti šios vyriausybės pamatus. Anot agento, jie yra prasiskverbę beveik į kiekvieną šios vyriausybės departamentą ar įstaigą, dauguma susitelkę departamentuose, kurie formuoja arba įgyvendina JAV tarptautinę politiką (Valstybės ir Iždo departamentai, Užsienio ekonomikos administracija, Strateginių tarnybų valdyba, Karo produkcijos taryba ir kitos).

Antai ne tik Amerikos visuomenė, tačiau ir JAV kongresas nenutuokė apie karo metais įsteigtos Strateginių tarnybų valdybos JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakės slaptas operacijas, kurias JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakė vykdė visame pasaulyje.

Labai slaptas!

Valdyba, be kita ko, teikė žvalgybos duomenis JAV vyriausybei. Po to, kai buvę Kremliaus ryšininkai išdavė apie šimtą Kremliaus agentų ir jų parankinių, įsitaisiusių oficialiuose postuose, rusai paskaičiavo savo nuostolius. Sovietų ambasadoje Vašingtone veikiantis KGB rezidentas ataskaitoje savo vadovybei išvardijo daugiau kaip 60-imt Maskvai tarnavusių asmenų, iš kurių 40 dirbo federalinėse įstaigose. Mažiausiai septyni – Strateginių tarnybų valdyboje. Įtakingiausias iš jų (Duncan Lee) buvo šios valdybos vado vyriausiasis padėjėjas. Iš tikrųjų jų ten buvo įsitaisę gerokai daugiau (kitame sąraše – 26 pavardės). Iš minėto „Morgenthau plano“ kūrėjų Iždo departamente šeši asmenys buvo įvardyti kaip komunistai ar sovietų agentai…

Jau tada piršosi išvados, kurias naujos kartos tyrėjai padarė po ilgų dešimtmečių, – kad JAV vyriausybės įstaigose buvo įsismelkę šimtai komunistų ir sovietams palankių asmenų ir kad per Antrąjį pasaulinį karą  bei ankstyvojoje Šaltojo karo stadijoje infiltravimas buvo pasiekęs aukštus valdžios sluoksnius. Kremliaus parankiniai sekė oficialios informacijos srautą, palankiai nuteikdavo savo viršininkus, paskatindavo juos priimti Maskvai naudingus politinius sprendimus, o kai kada ir patys tai darė. Maskvos agentai nusitaikydavo ir išnaudodavo sovietinių metodų nežinančių ir, regis, nenorinčių nieko apie tai žinoti pareigūnų patiklumą. Dažnai komunistai tapdavo artimiausiais naivių, pelų nuo grūdų neskiriančių JAV pareigūnų patikėtiniais. Kaip sakyta, įtakingiausio Ruzvelto patarėjo Hopkinso į Valstybės departamento sekretoriaus postą įtaisytam Valstybės departamento direktoriui (Stettinius) nurodinėjo trečiaeiliu laikomas pavaldinys (Alger Hiss). Ruzveltas labai pasitikėjo Iždo departamento direktoriumi (Morgenthau), o šis klausė savo patarėjo – irgi sovietų įtakos agento (Harry Dexter White). Ir tokių porų per visas Šaltojo karo kovas buvo daug.

Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri posėdžiavo  pusantrų metų. Atrodė, tuoj ims degti žemė po Maskvos agentų kojomis. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad nepateikta nei vieno kaltinimo nė vienam įtariamajam. 

Tiesos nereikia nei saviems, nei svetimiems

Greičiausiai ir Hisas būtų išbridęs iš balos sausutėlis, jeigu ne kito Kremliaus ryšininko, Vaitakerio Čamberso, viešas liudijimas Atstovų rūmuose 1948 metų rudenį. Antiamerikietiškos veiklos tyrimo komitetui jis pateikė, be kitų, iš Hiso gautus ir judviejų ryšį įrodančius dokumentus. Įtariamasis ir toliau viską neigė ir savo ruožtu kaltino liudytoją. Galiausiai Čambersas atsinešė dar vieną įkaltį – mikrofilmą, kurį slėpė užkasęs savo ūkyje, moliūgų lauke (tuoj pat išgarsintame reporterių). Joje užfiksuoti dokumentai neginčijamai įrodė jį sakius tiesą, o Hisą – melavus.

Jeigu ne šis, paskutinis, įkaltis, Čambersas, ko gero, pats būtų sėdęs į kaltinamųjų suolą. Užčiaupti jam burną siekė ne tik ataką prieš jį pradėję ataką Baltieji rūmai ir Teisingumo departamentas, tačiau ir buvę Maskvos viršininkai. Iš KGB archyvų dokumentų, kurių kopijas XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje atskleidė kadaise sovietams dirbęs Aleksandras Vasiljevas, matyti žemesniųjų Maskvos viršininkų ketinimas apkaltinti Čambersą buvus nacių slaptosios policijos, gestapo, agentą, prasiskverbusį į JAV komunistų partiją. Klijuoti savo priešininkams fašistų ir nacių etiketes buvo patikrintas Kremliaus ginklas, ta smarve jie tepė, kaip žinome, savo vidaus priešus, pabėgusius svetur agentus, jų propaguojamam komunizmui nepritariančius užsienio šalių politikus (regisi, tas pats daroma ir dabartinių Kremliaus valdovų nurodymu). Tačiau įžvalgūs aukščiausieji rusų žvalgybos vadovai planą apkaltinti į kitą pusę perėjusį ryšininką buvus nacių talkininku atmetė: mat įtarimo šešėlis kristų ir kitiems JAV komunistų partijos nariams; Ir Vašingtonui, Ir Maskvai rodėsi geriausia jį patupdyti už grotų kaip melagį.

Aišku, labiausiai troško nuslėpti aiškėjančius ryšius su Maskva patys sovietų agentai ir jų talkininkai – komunistai. Pasak Čamberso, atskleidusio slaptą komunistų grupę, kurioje veikė dvi dešimtys įvairių įstaigų valdininkų ir kuriai jis vienu metu vadovavo, grupės nariai vieni kitus įdarbindavo, teikė vienas kitam rekomendacijas, užstodavo vienas kitą, kai kildavo įtarimų dėl jų patikimumo. Tas pats Hisas dešimtmečius vaizdavo įžeistą nekaltybę. Tačiau priežasčių neigti ar slėpti faktus turėjo ir pareigūnai, kurie kaip nors prie to prisidėjo arba dėl savo abejingumo leido komunistams veikti tuose pačiuose kabinetuose. Arba ignoravo jiems pateikiamus perspėjimus. Atsakingiems valstybės pareigūnams būtų tekę smarkiai nukentėti, jeigu tiesa apie tai taptų žinoma visuomenei.

Kai rašoma, kad Amerikoje sąmoningai buvo naikinami, neigiami, slepiami esminiai duomenys, rodantys komunistinio įsismelkimo mastą ir jo poveikį politikai, neįmanoma nustatyti, kiek tas pats įsismelkimas pasitarnavo galams nuslėpti. Juk daugybė sovietų agentų, netgi dalis įtariamųjų (kitus patylomis atleido) liko savo postuose ir toliau galėjo skleisti savo įtaką. Ir labai veiksmingai skleisti (Lauchlin Currie). Pasak knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių, FTB dokumentai rodo, kad dar prieš sušaukiant Didįjį prisiekusiųjų žiuri, buvo atkakliai ir tikslingai siekiama sužlugdyti kaltinimų pareiškimą.

Teisingumo departamentas iš anksto planavo tokį įrodymų pateikimą žiuri, kuris leistų prisiekusiesiems nuspręsti, kad kaltinimui pareikšti nėra pagrindo. Prasidėjus tyrimui, imtasi žygių, kurie vėliau buvo pavadinti nusikalstamos įtakos Didžiajai prisiekusiųjų žiuri darymu. Generalinis prokuroras, žinodamas, kad spaudoje pasipils priekaištai dėl subliūškusio tyrimo, iš anksto buvo numatęs, kaip atsikirs: bylą perdavėme prisiekusiesiems, o jie visus įtariamuosius paleido.

Mėginta versti kaltę ir Federaliniam tyrimų biurui: esą pramiegojo, nuslėpė, nepranešė. Legendinio direktoriaus Edvardo Huverio nurodymu 1948 metų rudenį ši slaptoji tarnyba  parengė ataskaitą: aukščiausiems valstybės pareigūnams (daugiausia – Baltųjų rūmų ir Teisingumo departamento) FTB skyrė 380 pranešimų žodžiu ir raštu dėl veikimo prieš valstybę. FTB buvo parengęs 10 tūkst. puslapių dokumentų ir ataskaitų rinkinį apie tą patį Hisą bei dešimtis kitų komunistinių veikėjų ir pateikęs duomenis įstaigoms, kuriose veikė įtariamieji, taip pat generaliniam prokurorui ir Baltiesiems rūmams. Įstaigų vadovai kai kuriuos įtariamuosius privertė savo noru palikti postus… Sakoma, jog prezidento Trumeno vyriausybė 1948 metais ėmėsi griežto karo su komunistų įsigalėjimu šalies viduje, nuteisė komunistų partijos lyderius. Vis dėlto daugeliui Maskvos agentų ir jų parankinių, kaip patvirtino nauji istorikų tyrimai, buvo leista išnešti sveiką kailį, o pareigūnams – išsaugoti mundurus.

Po 70 metų. Politinis karas nesibaigė

Naujojo JAV prezidento padėjėją ir kartu Kremliaus įtakos agentą neseniai išdrėbė iš Baltųjų rūmų kaip musę iš barščių. Nelįstų generolas taip aukštai… Matyt, lošimas brangiau žvakių, kaip sakydavo Rusijoje, kai ir rūmuose dar nebuvo elektros, – jeigu lošikai rizikuoja ištraukti rankovėje slepiamą kortą. Politinis karas tebevyksta. Mums toli nuo Kremliaus ir Baltųjų rūmų politinio karo, tačiau mes įgijome savo galvos skausmą (Rolandą Paksą su juo įžūliu patarėju jau pamiršome). Sėdėtų sau Mindaugas Bastys tylutėliai Seime… O dabar jam gali tekti žingsniuoti į patį Konstitucinį Teismą. O mums – sukti galvą dėl aplinkui visa tai tvyrantį, kaip buvo pasakyta per radiją – kontekstą. Jau daug metų Maskvos pusėn žiūri… Jeigu ne šitas, tai vis viena kažin kas turėtų būti? Negali būti, kad nieko nebūtų… Ir pan.

Radosi rusiškai rašančių užtarėjų: Bastį kaltina tuo, ko jis nepadarė, bet teoriškai galėjo padaryti dėl ryšių su Kremliaus struktūrų atstovais(http://nr2.lt/News/Lithuania_and_Baltics/Dvoynye-standarty-ugroz-nacionalnoy-bezopasnosti-124940.html).

Akivaizdi netiesa. Viskas prasidėjo įtarimu pretendentą į Seimo pirmininko pavaduotojus ir valstybės paslapčių žinojimą nenuoširdžiai atsakius į klausimus ir tuo sulaužius Seimo nario priesaiką. Kas čia neaiškaus? Ir ką reiškia dvigubi grėsmių nacionaliniam saugumui standartai? Pasirodo, Lietuvos žiniasklaida apie Valstybės saugumo slaptą pažymą paskelbė be smulkesnių paaiškinimų, kurie pasirodė kitą dieną BNS (Baltic News Service) pranešime. Kaip galėjo slaptos pažymos, prieinamos tik tam tikriems žmonėms, turinį sužinoti privačios naujienų agentūros darbuotojai? Tačiau VSD nesiima to aiškintis, nors ši agentūra buvo susijusi su Kremliui pavaldžia masinio informavimo priemone – „Sputnik“ ir pats departamentas dar 2015 metų vasarą, kai šis „Kremliaus projektas“ kėlė koją į Baltijos šalis, patarė su juo nesusidėti…

Šituo kaip Lietuvos pilietis susirūpinęs autorius nukreipė mūsų dėmesį nuo Mindaugo Basčio (Valstybės saugumo departamente kažin kas negerai, ar verta juo pasitikėti?), tad ir mes palikime šį reikalą, kaip sakoma, kompetentingiems organams. Būtent į kompetentingus valstybės žmones dedame viltis. O patys įsidėmėkime rašoma apie tai, kas vyko daugiau kaip prieš 70 metų: Teherane, per pirmąjį Didžiojo trejeto vadovų susitikimą, aiškiai leidęs suprasti, kad linkęs nusileisti dėl Lenkijos, Ruzveltas toliau darė tą patį su Baltijos valstybėmis prie Rusijos šiaurės vakarų sienos. Jis pasakė Stalinui, kad JAV tikrai nenori kariauti su Maskva dėl šių valstybių likimo. Ruzveltas pridūrė tikįs, kad šios valstybės ir pačios mielai sutiktų būti įtrauktos į Rusijos sudėtį, bet vylėsi, kad galėtų būti ir koks nors kitoks žmonių valios pareiškimas, rodantis tokį sutikimą. Į tai Stalinas atžariai atkirto, kad tokia nuomonė buvo pareikšta SSRS konstitucijos numatyta tvarka. Tuo klausimas buvo baigtas ir apie tai daugiau nekalbėta.

Mums, paprastiems žmonėms, užtenka nedaryti viena: mielai sutikti būti įtrauktiems į Rusijos sudėtį.

2017.06.06; 04:27

print