Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vertinti Valstybės saugumo departamento (VSD) paskelbtą grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitą – nelengvas užsiėmimas. Juk ją, remdamiesi savo agentūros pranešimais ir realiais faktais, sudarė žvalgybos specialistai, įvairių institucijų ekspertai. Kad šis viešas dokumentas yra rimtas, rodo ir Rusijos reakcija. Antai, pranešama, kad „Rusijos ambasada Lietuvoje gana piktai sureagavo į trečiadienį paskelbtą žvalgybos institucijų ataskaitą apie grėsmes nacionaliniam saugumui, kurioje pagrindine grėsme Lietuvai yra įvardyta būtent Rusija.“

Bet šiuos, kiek subjektyvius vertinimus palikime antrai rašinio daliai. O šioje – galbūt su nacionaliniu saugumu susiję įvykiai, kurie dėjosi Lietuvoje pastarosiomis dienomis. Juos galima pavadinti keistais, mįslingais, kol kas be atitinkamų institucijų atsakymo ir vertinimų.

Bet apie viską iš eilės.

A. Navalnas marširuoja kariniame poligone…

Šeštadienį apie 30 jaunų šaulių būrio švediškais automatais ginkluotų vyrų žygiuoja Vanaginės poligonu. 4 km nuo Vilniaus, Visorių apylinkėse, prie Molėtų plento, miške įsikūrusio poligono statusas iki šiol yra karinis, nors čia vyksta šaulių, savanorių, netgi vaikų pratybos, įvairios stovyklos ir kariniai seminarai. Dažni svečiai čia ir Lietuvos šaulių sąjungos savanoriai.

Tai štai „žengia vyrai tvirtai“ ir mato, kad į juos artėja tryss civiliai. Vieną daugelis atpažįsta iškart: tai Aleksejus Navalnas – garsus V. Putino kritikas ir nuo tos kritikos begalę kartų nukentėjęs. Už jo – du apsauginiai, kaip vyrai pasakojo, „intelekto nepažymėtais veidais“. Stabdomi sustoja, bet fotografuotis nesileidžia, vardų nesako, dokumentų nerodo, elgiasi iššaukiančiai ir šiurkščiai. Tik greitai iškviesta karo policija juos išsiveža. Toliau – jokio komentaro, jokios informacijos – nei KAM, nei URM, nei VRM, nei VSD. Juk šeštadienis…

Visą šią istoriją papasakojęs šaulys stebisi, kaip svetimi kitos valstybės žmonės laisvai, niekieno nelydimi vaikštinėja po karinę zoną? Tegul tai buvo ir A. Navalnas, kuriam Lietuvoje dauguma prijaučia… Beje, Lietuvoje jis dažnas. Pernai spalio pabaigoje jis buvo pastebėtas Vilniuje, kur viename itališkame restorane pietavo su žmona Julija.

Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.

Tokie apsilankymai nekelia didelio susidomėjimo. A. Nvalnas kviečiamas į įvairias diskusijas, kurios ypač nepatinka Rusijos ambasadai. Dabar A. Navalno štabas, kaip neseniai pranešė jo sąjungininkas Ilja Jašinas, vasario 29 d. rengia didelį mitingą Maskvoje, kuriame bus protestuojama prieš V. Putino ketinimus „modernizuoti“ Rusijos konstituciją, siekiant sustiprinti savo valdžią.

Dėl visa ko kreipiuosi į A. Navalno štabą, įsikūrusį Maskvoje prie Centrinio turgaus, Roždestvenskij bulvare. Tyla. Rašau į „Vkontakte“ grupę, el. paštą moscow@navalny-team.org . Tyla.

Tad lenda visokios mintys. Galima tik spėlioti: galbūt Kremliaus kritikas telkia tarptautinę paramą opozicinei veiklai? Bet kam tuomet reikia marširuoti kariniame poligone?

Kremliaus „troliui“ atviri Vilniaus vartai?

Keistas sutapimas: kaip tik šio „vizito“ metu 15min.lt portalas pranešė, kad Vilniaus oro uoste, keleivinių lėktuvų zonoje, stovi privatus lėktuvas, priklausąs uoliam V. Putino sąjungininkui ir „trolių fabriko“ vadui Jevgenijui Prigožinui, kuriam ir jo lėktuvui paskelbtos JAV sankcijos už kišimąsi į Amerikos prezidento rinkimus. Lėktuvas „Hawker 800“ į Vilnių atskrido sausio 28 d. neva remontui. Jame buvo du Rusijos piliečiai ir įgula. Kokie tai žmonės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) atstovas negalėjo pasakyti. Iki šiol jokios informacijos nei apie atskridusiuosius, nei apie remonto įmonę neteikia ir kitos tarnybos.

Portalas skelbia, kad J. Prigožino lėktuvas buvo nusileidęs Vilniuje ir 2018 m. spalį ir remontuojamas įmonės „FL Technics“ angare. Šį kartą jis jau keletą savaičių stovi nepajudintas… Tai kelia įvairių spėlionių, susijusių su nacionaliniu saugumu.

Rusijos verslininkas J. Prigožinas vadinamas „Putino virėju“ ir finansuoja propagandinę kampaniją prieš Vakarus bei veikia rinkėjų nuomonę, verčiant juos nepasitikėti JAV rinkimų sistema, buvo rašoma 37 puslapių dokumente, paskelbtame specialiojo prokuroro Roberto Muellerio.

Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas. vitalidrobishev.livejournal.com

Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius 15min sakė, kad su Prigožinu susijusios įmonės ir asmenys dabar yra žinomi dėl įvairiausių karinių veiklų Sirijoje, Afrikoje ir kituose regionuose, šis oligarchas yra siejamas su privačia karine bendrove „Vagner“, kurios nariai įtariami vykdę žiaurias egzekucijas Sirijoje ir kitur.

M.Laurinavičius taip pat sakė: „Tai rodo, kad Lietuva neturi jokios strategijos, kaip priešintis Rusijos grėsmėms.“

Jis pabrėžė, kad pastarieji įvykiai rodo, jog Lietuvoje nėra sistemos, kuri leistų efektyviai keistis informacija tarp institucijų ir su kitais partneriais. „Mes nuolat girdime, kad politikai, Seimo nariai, premjeras, specialiųjų tarnybų atstovai sako, kad mes esame saugūs. Bet tokie dalykai rodo, kad mes nesame pasiruošę tinkamai reaguoti“, – teigė M.Laurinavičius.

Marius Laurinavičius. Slaptai.lt foto

Jam pritarė karinis ekspertas Audrius Bačiulis, kuris savo „Facebook“ paskyroje vasario 8 d. rašė: „Turėsiu daug juoko, jei paaiškės, kad šituo Prigožino lėktuvu į Vilnių atskrido didysis Rusijos opozicionierius Navalnas, kurį šiandien šauliai prigavo buvusioje Vanaginės karinėje bazėje (dabar priklausančioje Gedimino Štabo batalionui) ir su karo policijos pagalba išprašė.“

Juokas pro ašaras: o gal tikrai opozicija Rusijoje dirba ranka rankon su Kremliaus „troliais“? Gal tikrai jie tam išnaudoja Lietuvą, kurios valdžia žiūri pro pirštus į tokių veikėjų manevrus, net jeigu jie ir tiesiogiai nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui?

Klausimų daug, o atsakymo į juos dar nėra. O gal VSD ataskaita tėra planinis metinis atsirašinėjimo popiergalis? Apie tai – kitame rašinyje.

2020.02.10; 13:17

Pirmasis JAV prezidento D. Trumpo vizitas į Europą buvo nekantriai ir su nerimu laukiamas. Atidarant naujuosius NATO būstinės rūmus, didžiausią intrigą turėjo padaryti D. Trumpo pasisakymai.

Tačiau JAV prezidento kalbos, pasakytos NATO bei G-7 šalių vadovams, neatitiko planuotų lūkesčių. Pirmoji dėl stabilumo Europos Sąjungoje pavojaus varpais pradėjo skambinti Vokietijos kanclerė A. Merkel. Pirma, po sovietų sąjungos griūties, esminė Vakarų valstybių, ypač NATO, klaida buvo tikėjiomas šaltojo karo pabaiga ir labai kardinaliai keičiamos karinės doktrinos, t. y. mažinamos ginkluotosios pajėgos bei jų finansavimas. Antra, po II-jo pasaulinio karo pabaigos, prasidėjus konfrontacijai tarp Vakarų ir Rytų bloko šalių, „pirmuoju smuiku“ iš „Vakarų“ pusės „grojo“ JAV, iš „Rytų“ – SSRS. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Norint geriau suprasti šiuolaikinės ES politinius sprendimus, būtina prisiminanti jos formavimosi laikotarpį. Naujos pokarinės Vokietijos kūrimosi istorija buvo sudėtingas ir painus politinių intrigų laikotarpis. Kaip žinia, pokarinė Europa buvo suskirstyta į atskiras zonas, kurias kontroliavo JAV, Anglija, Prancūzija ir SSRS. Pokarinės Europos sienos bei būsimos  politinės, ekonominės ir socialinės Vokietijos vystymo gairės buvo aptartos, o vėliau ir patvirtintos Jaltos (1945 m. vasario 4 – 11 d.) bei Potsdamo (1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d.) konferencijose. F. Ruzveltas ir V. Čerčilis, H. Trumenas (Potsdamo konferencija) „pasidavė“ Stalino peršamai „diplomatijai“, siekiant „teisingai“ pasidalinti įtakos sferomis. Tokiu būdu, milijonus žmonių paaukojo „komunizmo altoriui“.

Skaitant istorinius to laikotarpio dokumentus, stebina didžiųjų valstybių lyderių naivumas. Tik patyrę politikai ar atskirų valstybių lyderiai sugebėjo įžvelgti sovietinės tarptautinės politikos klastą, tačiau ką nors keisti buvo jau per vėlu. Tokiu būdu pusę amžiaus „komunizmo dvasia“ smaugė, t. y. dvasiškai ir fiziškai naikino visus kitaip manančius ar nepritariančius jų peršamai ideologijai. Šiandien galime tik spėlioti, kiek po Antrojo Pasaulinio karo aktyvių ar pasyvių komunistinės ideologijos šalininkų išliko Europoje ir visame pasaulyje. Stebint šių dienų politinius įvykius, nevalingai peršasi išvada, jog jų išliko tikrai daug. Neapsiriksiu teigdamas, kad jų „priviso“ netgi daugiau – jaunų, šiuolaikiškai paruoštų bei gerai apmokomų „trolių“, kuriems esminis ideologinis stimulas yra materializmas.

Šiuolaikinė Europos Sąjunga buvo sukurta kaip vieningos ekonominės bei politinės bendrijos modelis. Didžiausias šios idėjos proveržis įvyko 1992 metais pasirašius Mastrichto sutartį, ratifikuotą 1993 m. lapkričio mėn. 1 d. Nukritus „geležinei uždangai“ ir atslūgus „šaltojo karo“ grėsmei buvo manyta, jog prasidės Europos ir viso pasaulio gerovės klestėjimas. Jei demokratinės Vakarų šalys vieningai, kaip kadaise pasielgė su Vermachtu ir nacistais, t. y. laiku būtų pasmerkusios „komunizmą“ ir jo padarytus nusikaltimus, tai šiandien Kremliaus valdžia privalėtų atsisakytų savo imperinių ambicijų. Deja, Kremliaus propaganda paveikė ir labiausiai patyrusius Vakarų politikus, kurių neryžtingumo ir neveiklumo dėka suklestėjo Rusijos ekonomika, pagerėjo jos piliečių socialinė gerovė ir t. t.

Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.

Ši idilė truko vos dešimtmetį, nes manau, jog Rusijos užsienio politika ir kiti valstybiniai procesai remiasi Rytų, o ne Vakarų vertybėmis. Šiuolaikiniai politiniai procesai nėra atsitiktiniai, o turi rimtą pagrindą manyti, jog egzistuoja šalutiniai poveikio šaltiniai. Politikoje kaip ir fizikoje galioja energijos tvarumo dėsnis. Pokario laikotarpiu dažniausiai pasitaikantys tarptautiniai konfliktai vyko dėl politinių, ideologinių, ekonominių, socialinių, religinių ar etninių priežasčių, konfliktinės situacijos gali kilti ir dėl valstybės vadovo asmeninių, psichologinių bei kitokio pobūdžio motyvų. Šiais žodžiais norėjau tik patvirtinti, jog politiniai procesai yra labai sudėtingi ir sunkiai prognozuojami, nes politinėse lygtyse yra labai daug nežinomųjų.

Po trumpos istorinės politinių įvykių apžvalgos sugrįžkime į nūdieną. Norėčiau užduoti retorinį klausimą. Kas galėtų nepritarti nuomonei, jog JK (Jungtinė Karalystė) referendumo rezultatui dėl išėjimo iš ES sudėties, sutrumpintai vadinamu „Brexit“, turėjo įtakos Kremlius. Kaip žinia, JK yra didelė rusakalbė diaspora ir dar didesnis kapitalas, todėl tinkamai pasiruošus, įmanoma įtakoti referendumo rezultatus. Pasaulinė žiniasklaida daug rašė ir rodė, jog JAV prezidento rinkimų kompanijai taip pat turėjo įtakos Rusijos kompiuterinės atakos į rinkimų sistemą bei Hilary Klinton slaptų susirašinėjimo dokumentų paviešinimas, kuris galimai turėjo įtakos rinkėjams.

Panašiai prezidento rinkimų kompanija vyko ir Prancūzijoje. Visas demokratinis proeuropietiškas pasaulis lengviau atsiduso, kai rinkimus laimėjo E. Makronas, o prorusiškoji Marin Le Pen liko „už borto“. Šį rudenį rinkimai laukia ir Vokietijos. Visi tikisi, jog vėl laimės A. Merkel. Pastarųjų dienų įvykiai Londone dar kartą įrodo, jog kova su teroru turi būti kolektyvinė ir joks Brexit čia nepadės. D. Trumpo arogancija ir familiarumas taip pat nesuartina nei žmonių, nei valstybių. Patyręs diplomatas ar politikas niekada nesielgtų iššaukiančiai.

Pritariu minčiai, jog šalys, sudariusios kolektyvines gynybinės ar politinės reikšmės sutartis, privalo jų laikytis ir gerbti. Pilnai pritariu JAV prezidento priekaištui NATO partneriams dėl 2 proc. nuo BVP nesilaikymo. Dar labiau nesuprantamas yra noras taupyti savo šalies gynybinio pajėgumo sąskaita. JAV prezidento noras padaryti Ameriką vėl didžia yra sveikintinas ir siektinas kiekvienai valstybei, tačiau lieka neaišku, kieno sąskaita? JAV prezidento pasitraukimas iš Paryžiaus sutarties dėl „šiltnamio efekto mažinimo“ tik dar kartą įrodo D. Trumpo politinį trumparegiškumą. Norėtųsi retoriškai paklausti, ar visada tikslai pateisina priemones. Vadovaujantis tokia logika galima pateisinti ir Kremliaus vykdomą vidaus bei užsienio politiką. Mažųjų valstybių noras būti reikšmingomis sprendžiant globalias problemas yra pateisinamas ir toleruotinas. Šis faktas dar kartą įrodo demokratijos ir lygiateisiškumo principą.

Taigi teiginys, ar Europa taps saugesnė po D. Trumpo vizito, lieka nei patvirtintas, nei paneigtas. Lauksim tolesnių sprendimų, užtikrinančių visų mūsų saugumą. Telaimina mus D. Trumpas.

2017.06.05; 06:00                                               

Jean-Jacques Mevel /Le Figaro

„Vakarai yra hibridinio karo taikinys, kur melaginga informacija nutaikyta visuomeninėms institucijoms diskredituoti“, – rašo Žanas Žakas Mevelis laikraštyje Le Figaro.

Kai vartojamas žodis „dezinformacija“, žvalgybos pasaulis visada mini straipsnį, pasirodžiusį 2013 metų vasario 26 dieną Rusijos žurnale „Vojenno-promyšlennyj kurjer“ („Karo pramonės kurjeris“, – liet.). Tik ką pakeltas į Rusijos Federacijos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo vadovo pareigas generolas Valerijus Gerasimovas jame atskleidžia savo strategiją, kuri Vakaruose netrukus buvo pavadinta „hibridiniu karu“, sakoma straipsnyje.

„Sustiprėjo nekarinių būdų vaidmuo siekiant politinių bei strateginių tikslų, kažkuriais atvejais jie savo efektyvumu smarkiai pranoko ginklų galią“, – aiškina generolas Gerasimovas savo kariuomenei, Kremliui ir, be abejo, visam pasauliui. Popieriuje koncepcija neatrodo labai novatoriška. Galios strategijoje vilionės jėga („minkšta jėga“) „globaliniame kare“ žaidžiama jau seniai ir kuo plačiausiu diapazonu“, – perduoda Mevelis.

„Straipsnio leidinyje „Vojenno-promyšlennyj kurjer“ („Karinės pramonės kurjeris“) suvokimas ryškiai pasikeitė 2014 metų kovą, kai Kryme išsilaipino „žalieji žmogeliukai“. Toji kariuomenė be vėliavos, be atpažinimo ženklų, bet su kaukėmis ir kalbanti rusiškai, sukūrė priedangą dalies Ukrainos teritorijos aneksijai. Kremlius perėjo nuo teorijos prie praktikos“, – rašo žurnalistas.

„Po trejų metų jau nebe komandosas žalia uniforma, o troliai kelia suirutę Vakaruose. Tie vaiduokliai (dvasios), dar kenksmingesni, negu skandinavų protėviai, jie sėja gandus, nesantaiką ir dezinformaciją pasaulinių tinklų džiunglėse. Jie dauginasi neregėtais tempais. Amerikos kampanijos pabaigoje jie apkaltino Hilari Klinton vadovavimu pedofilų tinklui per kažkokią sostinės piceriją. Berlyne jie sugalvojo legendą apie 13-metės Lizos išprievartavimą, kuri vėliau sukėlė demonstracijas prieš pabėgėlius, pasiekusias Angelos Merkel kanceliariją. Prancūzijoje jie peni kampaniją, kad suterštų Emanuelio Makrono asmeninį gyvenimą“, – tvirtinas Mevelis.

„Niekas negali tvirtai pasakyti, kad troliai tarnauja Kremliui, skirtingai nuo „žaliųjų žmogeliukų“ Sevastopolyje. Bet toks kaltinimas labai tikėtinas. Tų kibernetinių tvarinių gimtoji kalba dažniausiai rusų, jų skaitmeninis adresas reguliariai veda į Rusiją. Jų taikinius Vakaruose vienija tai, kad visi jų taikiniai nepasitiki Vladimiru Putinu“, – komentuoja autorius.

„Kaip tikina Vakarų žvalgybų šaltiniai, troliai turi savo „fabrikus“, manipuliuotojų, programuotojų ir klaviatūros baksnotojų tinklą, įsikūrę Sankt Peterburge, Rusijos prezidento gimtajame mieste“, – rašo Mevelis.

„Iš esmės sąjungininkai turi gintis nuo tvarios legendos: Rusijos Federacijos „apsupties žiedo“, – rašo žurnalistas apie vieną iš „Rusijos mitų“.

„Briuselyje Šiaurės Atlanto aljansas susidūrė su 400 proc. išaugusiu per trejus metus dezinformacijos kiekiu. Savo tinklapyje NATO įtraukė į katalogą 32 Rusijos mitus, pradedant realybės iškraipymu Kosove 1999 metais ir baigiant vadinamuoju „Krymo išlaisvinimu“ 2014 metais“, – sakoma straipsnyje.

„Sovietinė propaganda savo aukso amžiuje naudojo tuos pačius metodus, – sako vienas profesionalas, atsakingas už klastočių aptikimą ypač dideliais mastais. – Iš pradžių išpučiamas prasimanymas kokiame nors Vakarų laikraštyje, paskui tas laikraštis naudojamas kaip patikimas šaltinis provyriausybinėje žiniasklaidoje, kad sustiprintų savo pačių tezes. Bet yra didelis skirtumas: sklaidos tempai ir dauginimas interneto kanaluose šiandien leidžia praeiti beveik visus filtrus. Visa kita – kopijų sklaidos reikalas. Taip pat neatsitiktinai dezinformacijos mašina dirba visa jėga išeiginėmis dienomis, kai Vakarų redakcijos nuginkluotos…“.

„Rusijoje auditorija beveik pavergta nuo to laiko, kai Vladimiras Putinas nuslopino tai, ką priimta vadinti pilietine visuomene, nustumiant ją į pasyvų pasipriešinimą“, – mano Mevelis.

„Bet kuri šalis stengiasi gerai atrodyti savo kaimynų akyse. O Rusija pasirinko kelią, neturintį nieko bendro su tokiomis organizacijomis, kaip BBC, Alliance française ar Getės institutas, – aiškina pranešimo apie Kremliaus propagandą užsienyje bendraautorius čekas Vitas Novotnas. – Kalbama ne apie tai, kaip prastumti savo pačių teigiamą įvaizdį, o apie tai, kaip sužlugdyti pasitikėjimą Europos demokratijų viduje ir patiems neatsiskleidžiant pademonstruoti savo gebėjimus kenkti“.

„Dezinformacija sėja abejones dėl žinomų faktų, diskredituoja jai netinkamus žmones bei visuomenines institucijas. Ji slepia akivaizdžius dalykus po gandų ir neteisybių klodais. „Atskleisti istorijos išvirkščiąją pusę!“ – tokias ambicijas skelbia Sputnik, radijas ir interneto portalas, kuris sėja sąmyšį trisdešimčia kalbų. Valdžiai paklusta ir jos giminaitė Russia Today“, – pabrėžia Mevelis.

Informacijos šaltinis: Le Figaro.

2017.03.17; 06:23

Adrian Čen / The New Yorker

„Šešis mėnesius nuo 2014 metų rudens aš tyriau neskaidrią Rusijos operaciją internetinės propagandos srityje pavadinimu „Internetinių tyrimų agentūra“, – rašo „The New Yorker“ žurnalistas Adrian Čen. 

Chaosas ir paranoja.
ko tik nerasi internetinėje erdvėje: ir chaoso, ir paranojos, ir konspirologinių versijų, ir pasakų…

Pasak jo, ši agentūra – „trolių ferma“. Taip Rusijoje praminė organizacijas, kurios valdo marionetinių komentatorių armijas socialiniuose tinkluose tam, kad sudarytų vykstančio liaudies judėjimo iliuziją. Trolingas tapo vienu pagrindiniu elementu visapusiškų Rusijos valdžios pastangų, bandančių įrėminti kadaise buvusią laisvą internetinę kultūrą“, – teigiama straipsnyje.

Iš pradžių A.Čen manė, kad apmokami troliai nenuilstamai skleidžia savo idėjas, stengdamiesi išplauti interneto naudotojams smegenis. Bet iš pokalbių su Rusijos žurnalistais ir opozicijos atstovais jis sužinojo, kad tokios Kremliaus trolių pastangos nelabai efektyvios. Troliai „labai lengvai atpažįstami, per daug įžūliai elgiasi ir pakankamai koordinuoti“.

„Rusijos aktyvistai man pasakė, kad tikrasis tikslas – ne praplauti skaitytojų smegenis, o perpildyti socialinius tinklus sufabrikuotų pranešimų lavinomis tam, kad pasėtų abejones ir paranoją, sunaikintų galimybes bei norą naudoti tinklus demokratinėje erdvėje“, – tęsia autorius. „Tikslas – jį sugadinti, sukurti neapykantos atmosferą, padaryti internetą tokį dvokiantį, kad normalūs žmonės nenorėtų prie jo net prisiliesti“, – teigė interviu opozicijos atstovas Leonid Volkov.

Pasak A.Čeno, praėjusių metų vasarą „Internetinių tyrimų agentūra“ stipriai pritilo, bet kai kurie dirbtiniai troliai „Tviteryje“ toliau funkcionavo. 2015 m. pabaigoje A.Čen pastebėjo, kad „daugelis jų pradėjo propaguoti dešinės pakraipos idėjas, vaizduodami save rinkėjais – konservatoriais, kurie tapdavo vis atkaklesniais Donaldo Trampo gerbėjais“.

„Netgi nedidelis susiliejimas su Rusijos politiniu gyvenimu gali iššaukti paranojos ir konspirologinio mąstymo priepuolius, ir man pasirodė logiška tai, kad šita nauja D.Trampo palaikymo kryptis – agentūros bandymas pakenkti Jungtinėms Valstijoms“.

Pastarosiomis dienomis versija, kad V.Putinas stengiasi pasiekti D.Trampo išrinkimo, buvo plačiai paskleista, tęsia autorius. „Tai atsitiko po Demokratinės partijos nacionalinio komiteto tūkstančių elektroninių laiškų paskelbimo „WikiLeaks“, kurie, specialiųjų tarnybų ir ekspertų nuomone, buvo pagrobti chakerių, susijusių su Rusijos valdžia“, – teigiama straipsnyje. Anksčiau Jungtinėse Valstijose buvo skiriamas padidintas dėmesys D.Trampo ir V.Putino ryšiams.

„Tačiau, kaip ir daugeliu atvejų, dalykai, liečiantys Rusiją, D.Trampo ir V.Putino ryšius, toli gražu nėra akivaizdus faktas. Kiekvienam demaskuojančiam įkalčiui atsiras įtikinantis kontra įkaltis“, – tęsia autorius. Pavyzdžiui, D.Tramp ragino numušti Rusijos lėktuvus. Savo ruožtu, žurnalistė Julija Joffe mano: D.Trampo finansiniai ryšiai su Rusija pakankamai silpni ir atskleidžia, kad jo bičiuliavimasis su Kremliumi yra gana problematiškas.

A.Čen samprotauja: kaip daugelis amerikiečių mielai laikosi versijos, kad JAV vidaus problemos (D.Trampo populiarumas) paaiškinamos užsienio įsikišimu, – tai pavojingas precedentas. Užsienio arba vidaus kenkėjai gali labai lengvai įtakoti amerikiečių nuomonę. „Rusijos naudojama propaganda, nešvarios gudrybės, informacijos nutekėjimas ir chakerių atakos užsienio politikoje funkcionuoja daugiausia kaip „trolių ferma“, tik didesniu mastu. Tikslas – skatinti neapibrėžtumo ir paranojos atmosferą, paaštrinant nesantaiką savo priešininkų tarpe“, – teigiama straipsnyje.

Informacijos šaltinis: The New Yorker leidinys.

2016.08.12; 05:13

Janio  Sartso, NATO pažangios patirties strateginių komunikacijų srityje Centro (Ryga) direktoriaus nuomone, potencialus Rusijos įsiveržimas į Latviją yra nelogiškas, pabrėžia The Observer žurnalistas Danielis Bofis.

Ir vis dėlto Sartsas pabrėžia: „Tai anaiptol nėra neįmanoma“.

Continue reading „Vladimiras Putinas plečia puolamąją operaciją žiniasklaidoje“

Dar prieš šešerius metus pastebėjau po mūsų žiniasklaidoje skelbiamais straipsniais labai daug neigiamų komentarų. Ypatingai jų būna daug po straipsniais apie Laisvės kovotojus – partizanus arba mūsų valstybei nusipelniusius žmones.

Taip pat nuolat niekinama mūsų prezidentė. Būdavo taip, kad po vienu tokiu straipsniu komentarų skaičius siekdavo nuo 1,5-3 tūkstančių. Tik labai maža dalis būdavo teigiamų.

Continue reading „Štai koks kartais būna informacinis karas“

Per savo ne visai trumpą gyvenimą teko sutikti daug įdomių žmonių, kurie turėjo visiškai priešingą nuomonę negu mėgino liaudžiai įdiegti išradingi melo meistrai. Gal sužinoję, kad aš lietuvis, todėl ir nebijodavo su manimi kalbėti taip atvirai.

Ypatingai atvirai su manimi kalbėdavo senyvo amžiaus žmonės, kurie dar gerai prisiminė iki revoliucinius laikus, kaip jie dirbo fabrikuose ir t.t. Taip pat frontininkai labai atvirai kalbėdavo apie savo patirtį.

Continue reading „Mums dėl to labai neramu!“