Mums dėl to labai neramu!

Per savo ne visai trumpą gyvenimą teko sutikti daug įdomių žmonių, kurie turėjo visiškai priešingą nuomonę negu mėgino liaudžiai įdiegti išradingi melo meistrai. Gal sužinoję, kad aš lietuvis, todėl ir nebijodavo su manimi kalbėti taip atvirai.

Ypatingai atvirai su manimi kalbėdavo senyvo amžiaus žmonės, kurie dar gerai prisiminė iki revoliucinius laikus, kaip jie dirbo fabrikuose ir t.t. Taip pat frontininkai labai atvirai kalbėdavo apie savo patirtį.

Gaila, kad visa tai jie bijodavo pasakoti savo vaikams, nenorėdami sukelti jiems problemų. Dėl šios priežasties Rusijoje ir susidarė tokia situacija, kad dauguma visuomenės visiškai nebijo karo! Net atominio! Senoji karta, kuri buvo patyrusi praėjusiojo karo baisumus, sakydavo: "Geriau jau mes maitinsimės vien bulvėmis, bet, kad tik karo nebūtų". 

Daugelis bevaikių moterų ir merginų buvo paimtos į frontą kasti prieštankinius griovius, kurie tesėsi šimtus kilometrų keturių metrų gylio, gyvenant pusbadžiu lauko sąlygomis ir, bet kokiu oru…

Moterys, kurių vyrai  kovojo fronte, kaimuose būdavo prievartaujamos ir apvagiamos tų, kurie nėjo į frontą sugebėdami išsipirkti – iš gydytojų gaudami pažymas apie invalidumą. Vienas frontininkas praradęs koją prie Leningrado pasakojo, kad grįžęs į namus rado juos išvogtus – net iš palėpės pavogti žuvų gaudymui venteriai.

Tai per žiemą jų porą nusimezgė ir upėje pavasarį pastatęs pagavo daug žuvies. Tada upe 9-ą kilometrų plaukęs iki artimiausios stambios gyvenvietės, kur buvo parduotuvė ir pridavęs ją, už tai gavo du maišus miltų ir taip išmaitinęs šeimą. Tada dar tikrai buvo daugiau sąmoningų žmonių.

Atėjus Sausio 13-ąjai kiekvienais metais siela įsiaudrina ir vėl – bemiegės naktys kaip ir tada. Vis kamuoja prisiminimai – ar viskas buvo padaryta, kad mūsų kariuomenė ir visa tauta būtų pasiruošusi iškilus grėsmei vėl apginti savo laisvę.

Mes matome kaip Putino Rusija, kurios valdžios valdymo stilius mums labai primena Ivano Rūsčiojo laikus, kai neįtinkantys carui kunigaikščiai ar kiti garbūs žmonės buvo žudomi ir nuodijami. O kaip elgėsi šio caro kariauna (opričnikai), kaip jie niokojo Tverę ir kitus miestus, apie tai rašė Rusijos rašytojas Aleksejus Tolstojus knygoje "Sidabrinis kunigaikštis".

Dabar jau 21-ame amžiuje matėme tokius pat "opričnikus" siautėjant Čečėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje. 

Aš augau aplinkoje, kur man artimi žmonės kovojo prieš okupantus partizanų gretose, o vieną iš jų Leoną Birgiolą 12 metų kankino GULAG-e (nekenčiu to žodžio "sėdėjo"- sėdėjo tik komunistai šiltose kėdėse!).

Gyvenant Rusijoje dar 1974 metais pastebėjau artėjančią ekonominę krizę, o praėjus dar trims metams to nepastebėti jau buvo neįmanoma! Ypatingai buvo didelis visų maisto produktų trūkumas, jau nekalbant apie kitas plataus vartojimo prekes. Net Lietuvoje dėl rūkytos dešros jau teko stovėti eilėse.

Tačiau komunistai to tarsi nematė, nes jiems labiau rūpėjo jų pačių gerovė. Vogė ko gero jie visi, tik jiems reikėjo laikytis taisyklės – vok, tačiau nepamiršk pasidalinti su savo viršininku ir taip tęsėsi ši grandinė iki pat Kremliaus. Aišku, kad dar vyko mainai tarp visų pramonės šakų, kuriuos atlikdavo vadovaujantys gamybai asmenys. Jie visų dirbančiųjų sukurtu turtu naudojosi kaip savu.

Prisimenu mano šeimos draugės gydytojos iš Riazanės miesto pasakojimą apie tai, kaip jai 1979-aisiais teko ruoštis savo vestuvėms, o parduotuvėse mėsos ir net virtos dešros ne visada buvo, o ką jau kalbėti apie rūkytą…

Tačiau tiesiog laimė, kad ji turėjo tetą, kuri dirbo prekybos bazėje kokia tai viršininke. Kai teta įsivedė ją į sandėlį, tai matant tokią delikatesų įvairovę buvo tiesiog šokiruota ir negalėjo atsakyti į klausimą, ko iš viso šito jai reikia. Niekaip negalėjo savo akimis patikėti, kad esama tokių gėrybių jos varganoje Riazanėje.

Čia dar prie to komunistų "rojaus" galima pridėti tik jiems skirtas specialiąsias poliklinikas ir ligonines, kur gydydavosi visi jų šeimos nariai. Taip buvo visuose šios imperijos miestuose. Todėl naivu buvo tikėtis, kad komunistai laisva valia viso to galėtų atsisakyti!

O M.Gorbačiovo paskelbta "Perestrojka", tai jiems atrodė kaip pasikėsinimas į tą jų gerovę. Ypatingai jie bijojo laisvos spaudos, todėl dar labiau vogdami ir įvairiais būdais kenkdami stengėsi sukompromituoti šią programą. Panašu, kad naujos politikos strategai pasidavė komunistų daugumos spaudimui, nes kaip paaiškinti tokį Kremliaus sprendimą – leisti pačiose gamyklose įkurti kooperatyvus, kurie gali gaminti panašią produkciją.

Galbūt SSKP Politbiuro "veikėjai" nerado sprendimo, kaip iš gilios ekonominės krizės išvesti šią imperiją, todėl ir buvo priimtas sprendimas – kiek galima daugiau turto pavogti, o už gautus pinigus pirkti Vakarų šalyse nekilnojamąjį turtą, firmų akcijas, o likusius pinigus paslėpti įvairiuose fonduose (Igoris Buničius, knyga "Partijos auksas).

Tai ir buvo sėkmingai atlikta. O kaip per kooperatyvus buvo vagiamas gamyklų ir fabrikų turtas, tai ne kartą rašė mūsų Sąjūdžio laikraštis "Atgimimas".

Mano kartos žmonės tai puikiai prisimena (teko patirti, kad ne visi), tačiau man aktyviai kovojant el. erdvėje prieš Kremliaus "trolių" skleidžiamą šlykštų melą, tai pastebiu, kaip jie stengiasi jaunimui įdiegti, kad prie Sovietų Sąjungos žmonėms gyventi buvo gerą ir kad Jelcinas su demokratais visą tą "idiliją" sugriovė.

Tokiu pat melu nuo pat nepriklausomybės pradžios buvo "maitinami" ir mūsų žmonės, tiktai čia kaltas Landsbergis su savo Sąjūdžiu. Štai kokiu šlykščiu melu nuodijamos mūsų tautiečių sielos! Ir dar komunistai apsimeta, kad nori santarvės.

Gaila, kad komunistams pritrūko valios ar noro atgailauti už padarytus nusikaltimus ir tapti normaliais valstybės piliečiais.

Mes, Laisvės kovotojai, esame pati sąmoningiausia tautos dalis, kurių ir sovietiniais laikais nesugebėjo apgauti patys išradingiausi melo "meistrai", todėl ir dabar matome, kaip kai kurių politikų ir verslininkų nežmoniško gobšumo turtams dėka mūsų valstybė tapo labai pažeidžiama. Mums dėl to labai neramu!

Nuotraukoje: komentaro autorius Juozas Barškietis.

2016.01.17; 06:40

Prisijunkite prie diskusijos