Rusija paskelbė sankcijas aštuoniems aukštiems ES atstovams, tarp jų – Europos Parlamento pirmininkui Davidui Sassoliui ir Europos Komisijos vicepirmininkei Verai Jurovai.
Užsienio reikalų ministerija penktadienį pranešė, kad jiems, be kita ko, draudžiama atvykti į Rusiją.
ES kovą paskelbė baudžiamąsias priemones Rusijos vyriausybės atstovams.
Europos Parlamentas prieš tai apkaltino Rusiją „priešišku elgesiu“ ir pareikalavo ES ryžtingų veiksmų Maskvos atžvilgiu. Šalys narės turi nubrėžti „aiškias raudonas linijas“ dėl būsimo bendradarbiavimo su Rusijos vyriausybe, pareiškė parlamentarai. Jie pareikalavo tolesnių sankcijų dėl veiksmų prieš Kremliaus kritiką Aleksejų Navalną ir patvirtino reikalavimą stabdyti dujotiekio „Nord Stream 2“ tiesimą.
Per protestus A. Navalnui paremti Rusijoje sulaikyta daugiau kaip 1 000 žmonių. EPA-ELTA nuotr.
Per demonstracijas, skirtas paremti kalinamą Kremliaus kritiką Aleksejų Navalną, trečiadienį Rusijoje sulaikyta daugiau kaip 1 000 žmonių.
Žmogaus teisių portalas „ovdinfo.org“ pranešė, kad daugiau kaip 80 miestų suimta per 1 000 protestuotojų, 300 jų – vien tik Sankt Peterburge.
Žmonės, nepaisydami tarnybų grasinimų, skandavo „Laivę Navalnui“ ir reikalavo kolonijoje sunkiai susirgusiam 44-erių opozicionieriui suteikti medicininę pagalbą. Anot pranešimų, pavieniais atvejais būta policijos smurto prieš taikius demonstrantus.
A. Navalnas prieš tris savaites paskelbė bado streiką, taip siekdamas, kad jį apžiūrėtų nepriklausomas gydytojas. Jis skundžiasi nugaros skausmais ir galūnių tirpimu. Šiuo metu jis perkeltas į kolonijos ligoninę. Rusų žinybos neįžvelgia pavojaus A. Navalno gyvybei.
Nesankcionuotose demonstracijose dalyvavo ir A. Navalno žmonija Julija, jo brolis Olegas ir jo motina. Dar prieš protestus sulaikytos artimos Kremliaus kritiko bendražygės Liubovė Sobol ir Kira Jarmyš. Pastaroji pranešė, kad yra dešimčiai dienų areštuota. To priežastis nežinoma.
Žinybos prieš tai įspėjo žmones dėl dalyvavimo protestuose. Rusijos sostinės centre susirinko dešimtys tūkstančių žmonių, kad paremtų A. Navalną, pranešė nepriklausomi stebėtojau. Pro šalį pravažiuojančių automobilių vairuotojai spaudė garso signalus, taip reikšdami paramą demonstrantams. Daugelis protestuotojų sakė įveikę baimes ir susirinkę palaikyti A. Navalną. Policija kalbėjo apie 6 000 dalyvių.
A.Navalną remiantys protestuotojai. EPA – ELTA nuotr.
Per garsiakalbius žmonės – daugelyje šalies miestų – reikalavo ir prezidento Vladimiro Putino atsistatydinimo. Jie skandavo „Putinas – vagis“ ir „Putinai, traukis“. Jie kaltino Kremliaus šeimininką kitaminčių engimu bei korupcija ir šaukė „Laivė, laisvė“.
Tūkstančiai žmonių į gatves išėjo ir Sibire. Sankt Peterburge, kuris yra prezidento gimtasis miestas, protestuotojai skandavo „Putinas – žudikas“, „Laisvę politiniams kaliniams“ ir „Gydytoją A. Navalnui“.
Interneto televizijos „Dožd“ duomenimis, čia prieš taikius demonstrantus panaudoti elektrošoko prietaisai. Maskvoje saugumo pajėgos – priešingai ne per protestus žiemą – pradžioje elgėsi šiek tiek santūriau, pasakojo reporteriai.
Sekmadienį Rusija pagrasino imtis atsakomųjų priemonių po to, kai Čekijos vyriausybė nusprendė iš šalies išsiųsti 18 Rusijos diplomatų, nustačiusi, kad jie yra žvalgybos agentai, informuoja AFP.
Rusijos užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad Čekijos sprendimas išsiųsti ambasados darbuotojus neturi precedento. Pasak ministerijos, Rusijai mesti įtarimai, kad jos specialiosios tarnybos atsakingos už 2014 m. įvykusius sprogimus amunicijos sandėlyje, tėra „nepagrįsti išsigalvojimai“.
„Reiškiame Čekijos valdžiai griežtą protestą. Mes imsimės atsakomųjų priemonių, kurios privers šios provokacijos autorius suvokti savo atsakomybę dėl normalių santykių žlugdymo tarp mūsų valstybių“, – teigiama Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškime.
Nors Rusija nepatikslino, kokių priemonių ketinama imtis, tačiau Čekijos sprendimą pavadino absurdišku.
Šeštadienį Čekija paskelbė išsiunčianti iš šalies 18 Rusijos ambasados darbuotojų po to, kai buvo nustatyta, kad jie dirba Rusijos Federacijos Išorinės žvalgybos tarnybai (SVR) ir Vyriausiosios žvalgybos valdybai (GRU).
Čekija taip pat paskelbė, kad dėl 2014 m. įvykusių sprogimų amunicijos sandėlyje ieškomi du rusai, kurie naudojosi tais pačiais pasais kaip ir dvigubą agentą Sergejų Skripalį ir jo dukrą 2018 m. Jungtinėje Karalystėje apnuodiję įtariamieji.
Maskva pareiškė, kad toks Čekijos žingsnis yra priešiškas, o prie jo prisidėjo JAV, ir apkaltino Čekijos valdžią pataikavimu „šeimininkams kitapus Atlanto“.
Anksčiau šią savaitę JAV išsiuntė 10 Rusijos diplomatų dėl kišimosi į JAV rinkimus, didelio masto kibernetinės atakos ir kitų priešiškų veiksmų.
Kremlius sekmadienį pareiškė, kad jis nejuda karo su Ukraina link, nors pastarosiomis savaitėmis Rusija telkė savo karines pajėgas prie Ukrainos sienos, šalia separatistų kontroliuojamų teritorijų.
Pastarosiomis savaitėmis suintensyvėjo kovos tarp Ukrainos kariuomenės ir prorusiškų separatistų, kontroliuojančių du regionus šalies rytuose. Tai sukėlė susirūpinimą dėl galimo šio ilgalaikio konflikto paaštrėjimo.
„Žinoma, niekas neplanuoja žengti karo link ir apskritai niekas nepripažįsta tokio karo galimybės“, – sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas pridūrė, kad „niekas taip pat nepritaria pilietinio karo Ukrainoje galimybei“.
D. Peskovas tvirtino, kad „Maskva nedalyvauja konflikte, bet pridūrė, kad Rusija neliks abejinga rusakalbių, gyvenančių konflikto draskomame regione, likimui“.
„Rusija deda visas įmanomas pastangas, kad padėtų išspręsti šį konfliktą“, – teigė atstovas.
Ukraina kaltina Rusiją telkiant tūkstančius karių prie šiaurinės ir rytinės jos sienų, taip pat aneksuotame Kryme. Kremlius neneigė kariuomenės judėjimo, bet tvirtino, kad Maskva neketina niekam kelti grėsmės.
Karas Rytų Ukrainoje prasidėjo 2014 metais, netrukus po to, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį. Jungtinės Tautos (JT) skaičiuoja, kad konflikto metu žuvo per 13 tūkst. žmonių.
Dmitrijus Peskovas. EPA-ELTA nuotr.
Kremlius ketvirtadienį pareiškė, kad Ukraina ir Vakarai neturėtų nerimauti dėl Rusijos karių judėjimo prie Ukrainos sienos po to, kai Kijevas išreiškė susirūpinimą, kad konfliktas Rytų Ukrainoje gali vėl paaštrėti.
Šią savaitę Ukraina ir JAV pranešė apie Rusijos karių judėjimą aneksuotame Kryme ir prie Rusijos ir Ukrainos sienos, šalia teritorijų, kurias kontroliuoja Maskvos remiami separatistai.
Karas Rytų Ukrainoje prasidėjo 2014 metais, netrukus po to, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį. Rusija ne kartą neigė siunčianti savo karius ir ginklus separatistams paremti.
Nors Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas tiesiogiai nepatvirtino, kad Rusija telkia karius prie sienos su Ukraina, jis ketvirtadienį pabrėžė, kad Maskva turi laisvę perkelti karius savo teritorijoje.
„Rusijos Federacija savo nuožiūra perkelia savo ginkluotąsias pajėgas savo teritorijoje“, – teigė D. Peskovas ir pridūrė, kad tai „neturėtų nieko jaudinti ir niekam nekelia grėsmės“.
„Kalbant apie Rusijos karių dalyvavimą ginkluotame konflikte Ukrainos teritorijoje, Rusijos kariai niekada jame nedalyvavo, – tvirtino atstovas. – Ir jie to nedaro dabar.“
Šią savaitę Maskva ir Kijevas apkaltino vienas kitą dėl suintensyvėjusių susirėmimų tarp Ukrainos vyriausybės pajėgų ir Kremliaus remiamų separatistų Rytų Ukrainoje. Kijevo teigimu, nuo šių metų pradžios žuvo mažiausiai 19 Ukrainos karių.
Tūkstančiai žmonių Maskvoje pagerbė B. Nemcovo atminimą. EPA-ELTA nuotr.
Šeštadienį Vakarų valstybių diplomatai ir tūkstančiai rusų Maskvoje paminėjo šeštąsias opozicijos politiko Boriso Nemcovo nužudymo metines, praneša AFP.
B. Nemcovas buvo vienas ryškiausių Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikų. 2015 m. vasario 27 d. jis buvo nušautas ant tilto Maskvoje, netoli Kremliaus.
Šeštosios B. Nemcovo nužudymo metinės minimos netrukus po to, kai 2,5 metų įkalinimo bausmė buvo paskirta kitam opozicijos politikui Aleksejui Navalnui. Šis nesutinka su jam pateiktais kaltinimais, nes jie yra politiškai motyvuoti.
„Šią dieną, šioje vietoje mes susirenkame kiekvienais metais, kad parodytume valdžiai, jog mes nepamiršome ir nepamiršime“, – žurnalistams sakė Michailas Kasjanovas, buvęs šalies premjeras. Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Esu tikras, kad tai, už ką kovojo Borisas – rusų laisvė, jų gerovė ir orus gyvenimas, – greitai išsipildys“, – pridėjo šis opozicijos atstovas.
Paprastai šia proga Maskvos centre rengiamos eitynės, tačiau dėl koronaviruso pandemijos masiniai susibūrimai draudžiami, todėl šiais metais opozicija rinkosi prie savadarbio memorialo B. Nemcovo žūties vietoje, kurį valdžia nuolat pašalina.
Skaičiuojama, kad renginyje iki vidurdienio lankėsi 3 700 žmonių.
Gėlių čia padėjo JAV, Jungtinės Karalystės, Europos Sąjungos ir kitų Vakarų valstybių ambasadoriai reziduojantys Maskvoje.
Josepas Borrellis. EPA – ELTA nuotr.
Europos Sąjungos (ES) vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borrellis pareiškė, kad Rusija nenori dialogo su Europa ir atsisakė atmesti tolesnes sankcijas Maskvai dėl jos elgesio su opozicijos lyderiu Aleksejumi Navalnu, skelbia „Euronews“.
Tviteryje paskelbtame pareiškime J. Borrellis teigia, kad jo vizitas Rusijoje parodė, jog Rusija nenori pasinaudoti galimybe užmegzti konstruktyvesnį dialogą su ES. „Apmaudu dėl to ir turėsime padaryti išvadas“, – teigė jis.
Pasak J. Borrellio, Europa ir Rusija „tolsta“ po „komplikuoto“ jo vizito Maskvoje, kurio metu Rusija iš šalies išsiuntė tris Europos diplomatus dėl kaltinimų dalyvavus A. Navalno šalininkų protestuose.
J. Borrellis pažymi, kad Europos ir Rusijos santykiai jau kelerius metus yra prasti, bet po A. Navalno apnuodijimo, dėl kurio opozicionierius kaltina Rusijos valstybę, santykiai dar labiau pablogėjo. Po kelis mėnesius trukusio gydymo Vokietijoje A. Navalnas sugrįžo į Rusiją ir netrukus buvo sulaikytas, o tada įkalintas.
Jo areštas ir nuteisimas laisvės atėmimo bausme paskatino Rusijoje masinius gatvės protestus, kurių metu dauguma protestuotojų tiesiogiai kritikavo Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
J. Borrellis vyko į Maskvą aptarti šio incidento su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, ir paragino nedelsiant paleisti A. Navalną bei pradėti tyrimą dėl jo apnuodijimo.
„Agresyviai surengta spaudos konferencija ir trijų ES diplomatų išsiuntimas mano vizito metu rodo, kad Rusijos valdžia nenorėjo pasinaudoti konstruktyvesnio dialogo su ES galimybe “, – rašė J. Borrellis.
Vasario 22 d. numatytas ES šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas, kurio metu bus aptartas J. Borrellio vizitas Rusijoje ir tolesnės sankcijos Rusijai.
Apie tai britų laikraščiui „Guardian“ papasakojo buvęs KGB šnipas Jurijus Švecas, kurį Sovietų Sąjunga praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo išsiuntusi veikti Vašingtone. Švecas palygino Trumpą su „Kembridžo penketuku“ – britų šnipų grupe, kuri Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo pradžioje perduodavo Maskvai valstybės paslaptis.
67 metų Švecas buvo svarbus žinių šaltinis Craigo Ungero knygai „American Kompromat“ („Amerikiečių kompromatas“, 2021), kurioje aptariami Trumpo santykiai su mirusiu finansininku Jeffrey‘iu Epsteinu. 2018 m. išėjo kita Ungero knyga „House of Trump, House of Putin“ („Trumpo namai, Putino namai“).
„Tai pavyzdys, kaip verbuojami žmonės, kai jie dar buvo studentai, kad po to iškiltų iki reikšmingų pareigybių; panašiai nutiko su Trumpu“, – pasakė Švecas telefoniniame pokalbyje iš savo būsto Virdžinijos valstijoje.
KGB majoras Švecas devintąjį dešimtmetį dirbo Vašingtone. Kaip priedanga pasinaudojo TASS‘o agentūros korespondento darbu. 1993 m. jis apsigyveno JAV ir gavo JAV pilietybę, dirbo saugos tarnybos tardytoju, buvo 2006 metais Londone nužudyto Aleksandro Litvinenkos partneris.
Ungeras naujausioje knygoje aprašo, kaip Trumpas patraukė sovietinių tarnybų dėmesį, kai jis 1977 m. pirmąkart vedė čekų modelį Ivaną Zelničkovą. Trumpas tapo verbavimo operacijos taikiniu. Veiksmus vykdė Čekoslovakijos žvalgyba, bendradarbiaudama su KGB.
1980 metais renovuotame Niujorko viešbutyje „Grand Hyatt New York“ buvo atidaryta Trumpo bendrovė „Trump Organization“ – jo pirmas didžiulis darbas nekilnojamojo turto rinkoje. Trumpas šiam viešbučiui nupirko 200 televizorių iš sovietinio emigranto Semiono Kislino, elektronikos bendrovės „Joy-Lud“ bendrasavininkio Niujorko Penktojoje aveniu.
Jurijus Švecas
Švecas mano, kad bendrovę „Joy-Lud“ kontroliavusi KGB, o Kislinas veikęs kaip „agentas stebėtojas“, identifikavęs jauną perspektyvų verslininką Trumpą kaip potencialų aktyvą. Kislinas neigia sąsajas su KGB.
1987 metais Trumpas su žmona Ivana pirmąkart lankėsi Maskvoje. Švecas mano, kad tuomet KGB stengėsi paveikti Trumpo pažiūras. KGB operatyvininkai, meilikaudami Trumpui, pakišo mintį, kad jis turėtų užsiimti politika.
„KGB buvo surinkusi daug informacijos apie jo asmenybę, vadinasi, asmeniškai žinojo, kas jis toks. Pojūtis toks, jog jis buvo labai neapsaugotas intelektine, psichologine prasme ir pasidavė meilikavimui“, – Švecas pasakoja savo atsiminimuose.
„Jie tuo pasinaudojo. Jie žaidė žaidimą, kad jiems padarė didelį įspūdį jo asmenybė ir jie matantys Trumpą, tą vaikiną, kuris vieną dieną galėtų tapti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu, kad tik tokie žmonės, kaip jis, gali pakeisti pasaulį. Jį „pamaitino“ šiomis aktyviomis sumanymų frazėmis, ir tai įvyko. Tuomet tai buvo didelis tuometinės KGB veiklos pasiekimas“, – tvirtina Švecas.
Sugrįžęs į JAV, Trumpas pradėjo domėtis galimybe būti nominuotas JAV prezidento rinkimams nuo Respublikonų partijos, net surengė kampanijos mitingą Niuhempširo valstijos Portsmuto mieste. Šiai akcijai paskyrė puslapio dydžio reklamą laikraščiuose „New York Times“, „Washington Post“ ir „Boston Globe“, skleidžiusią skepticizmą dėl JAV dalyvavimo NATO, apkaltinusią Japoniją išnaudojant JAV.
Švecas pasakojo, kad toks požiūris apie gynybą sujaudinęs Maskvą. Tuomet jis ką tik buvo grįžęs iš JAV į gimtinę ir KGB pirmojoje vyriausiosios direkcijos būstinėje Jeseniove gavęs telegramą, charakterizuojančią šią reklamą kaip veiksmingą „aktyvo planą“, kurį įvykdė naujas KGB aktyvas.
EPA – ELTA nuotraukoje – specialusis prokuroras Robertas Miuleris
„Buvo sunku patikėti, kad kas nors tai paviešintų savo vardu ir kad tai paliktų įspūdį rimtiems žmonėms Vakaruose, bet taip įvyko ir pagaliau šis vaikinas tapo prezidentu“, – sako buvęs KGB šnipas.
Maskva teigiamai atsiliepė apie Trumpo rinkimų pergalę 2016 metais. Ypatingojo prokuroro Roberto Millerio tyrime neaptariamas slaptas Trumpo kampanijos bendrininkų pokalbis su Rusijos atstovais.
Švedas laikraščiui „Guardian“ pasakoja apie savo atliktą tyrimą: „Man Millerio pranešimas teikė didelių vilčių, nes žmonės laukė, kad bus iš esmės ištirti visi Trumpo ryšiai su Maskva, bet buvo tirta tik nusikaltimą liečiantys klausimai. Tenai nebuvo jokių papildomų tyrimo aspektų dėl Trumpo ir Maskvos santykių.“
„Mes nusprendėme tuos pamatus tvirtinti. Todėl aš atlikau savo tyrimą ir tada susitikau su Craigu. Mes nusprendėme šioje knygoje parašyti tai, ką paliko neištyręs Milleris“, – pridūrė Švecas.
Septynių knygų autorius ir buvęs žurnalo „Vanity Fair“ redaktorius Ungeras sakė, kad Trumpas buvo Rusijos „aktyvas“. „Tai prasidėjo devintąjį dešimtmetį, kai rusai kaip patrakę ėmė verbuoti ir stengėsi patraukti dešimčių dešimtis žmonių“.
„Trumpas buvo tobulas taikinys daugeliu atvejų: jo išdidumas ir narcisizmas padarė jį natūraliu verbavimo taikiniu. Tai buvo kultivuojama ilgiau nei 40 metų, iki pat jo išrinkimo“, – tvirtina naujos knygos autorius.
Apie pirmą Trumpo kelionę į Maskvą ir galbūt ryšį su KGB yra rašęs ir „Guardian“ užsienio korespondentas L. Hardingas savo 2017 m. išleistoje knygoje „Collusion: Secret Meetings, Dirty Money, and How Russia Helped Donald Trump Win“(„Sąmokslas: Slapti susitikimai, nešvarūs pinigai, ir kaip Rusija padėjo Donaldui Trumpui nugalėti“).
Lubianka – buvusi KGB būstinė. EPA – ELTA nuotr.
Hardingas, pateikdamas ištraukas iš savo knygos internetiniame žurnale „Politico“, detaliau apibūdino tuometinę situaciją KGB ir Sovietų Sąjungoje.
Hardingas rašė, kad KGB neturėjo didelių pasisekimų veikiant prieš JAV, todėl norint pagerinti veiklą buvo pasitelktos „draugiškos žvalgybos“, pavyzdžiui, Čekoslovakijos ir Rytų Vokietijos. Autorius daro prielaidą, kad KGB sudarė Trumpo dosje jau 1977 metais, kai jis vedė 28 metų Čekoslovakijos modelį Ivaną Zelničkovą. Jo pirmąja žmona, kaip komunistų valdomos šalies piliete, domėjosi tiek šalies žvalgyba, tiek JAV Federalinis žvalgybos biuras (FBI), tiek Centrinė žvalgybos valdyba (CIA).
Šaltojo karo metais čekų ir vengrų šnipai garsėjo savo profesionalumu ir buvo dažnai panaudojami užsienio valstybių operacijose, ypač JAV ir Lotynų Amerikoje, nes buvo ne tokie pastebimi kaip Maskvos siųsti šnipai.
Zelničkovos pirmoji santuoka buvo sudaryta su Austrijos nekilnojamojo turto agentu. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje ji persikėlė į Kanadą – pas draugą slidinėjimo instruktorių, nes tuo metu likti Čekoslovakijoje buvo „neįsivaizduojamai sunku“. Po to Zelničkova persikėlė į Niujorką ir 1977 metų balandį susituokė su Trumpu.
2016 m. Čekijoje atskleistose bylose paaiškėjo, kaip Čekoslovakijos šnipai sekė Trumpą ir skaitė laiškus, kuriuos Ivana Trumpa siuntė savo tėčiui inžinieriui Milošui. Paaiškėjo, kad Ivana Trumpa yra paminėjusi savo vyro susidomėjimą politika.
Sugrįždamas į 1987 metus, Hardingas rašo, kad Trumpo vizitą į Maskvą sovietų diplomatinė tarnyba aukščiausiu lygiu suderino su KGB. Tai įvyko tuo metu, kai KGB užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Vladimiras Kriučkovas norėjo, kad KGB darbuotojai užsienyje užverbuotų kuo daugiau amerikiečių.
Pats Trumpas pasakojo, kad jo pirmos kelionės į Maskvą idėja gimė 1986 metų rudenį, kai vieno verslininko renginyje sėdėjęs šalia Sovietų Sąjungos ambasadoriaus Jurijaus Dubinino ir kalbėjosi apie didelio ištaigaus viešbučio statybą šalia Kremliaus. Dubinino dukra „buvo skaičiusi apie Trumpo Bokštą ir viską žinojo apie jį“, – rašė Trumpas savo 1987 m. išleistame biuletenyje „The Art of the Deal“ („Sandėrio menas“). Natalija Dubinina pasakoja, kad Trumpas jos tėvą sutikęs 1986 metų kovą Trumpo Bokšte ir ambasadorius sužavėjęs Trumpą kaip puikus anglų kalbos žinovas ir nuostabus pokalbio draugas.
Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone
Trumpas rašė, kad 1987 metų sausį gavęs Dubinino laišką, jog sovietų tarptautinė turizmo agentūra „Inturist“ susidomėjusi viešbučio statyba. Dubininas suderino kelionę, ir Trumpas su žmona Ivana ir jos asistentu 1987 metų liepos 14 d. išskrido į Maskvą, kur jis buvo nuoširdžiai priimtas. Per šią kelionę Trumpas aplankė ir Leningradą.
Hardingas pažymi, kad po šios ir būsimų kelionių į Maskvą nieko nebuvo pasiekta dėl verslo galimybių Rusijoje, bet Trumpas sugrįžo į Niujorką su nauju strateginiu tikslu – kurti politiko karjerą aukščiausiu lygiu, kaip JAV prezidento.
Slaptai.lt nuotraukoje – Dr. Laima Andrikienė
Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) plenariniame posėdyje dėl Aleksejaus Navalno arešto ir sulaikymo kalbėjusi Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos viceprezidentė Laima Andrikienė kvietė pačiu griežčiausiu būdu pasmerkti Rusijos Federacijos elgesį, kuris yra nesuderinamas su Europos Tarybos nario statusu, nesuderinamas su naryste.
„Visiškai aišku, kad Europos Taryba, mūsų Parlamentinė Asamblėja privalo pačiu griežčiausiu būdu pasmerkti Rusijos Federacijos elgesį, kuris yra nesuderinamas su Europos Tarybos nario statusu, nesuderinamas su naryste. Savo ruožtu mūsų Asamblėja ir Ministrų komitetas turi įvertinti Rusijos Federacijos padarytus pažeidimus, prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą. Mes neturime išsisukinėti nuo atsakomybės ir mūsų misijos – ginti žmogaus teises, stiprinti demokratiją ir įgyvendinti teisės viršenybę, taip pat ir Rusijoje” ,- trečiadienį Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos posėdyje sakė L. Andrikienė.
Ji priminė, kad prieš savaitę A. Navalnui nebuvo leista kreiptis į asamblėjos Teisės reikalų ir žmogaus teisių komitetą, tačiau tuo pat metu Rusijos Federacijos parlamentinei delegacijai buvo leista sugrįžti į ETPA.
„Aleksejaus Navalno gyvybei gresia pavojus, mes matome brutalius mėginimus jį nutildyti. Pats laikas pareikalauti iš Rusijos valdžios institucijų nutraukti persekiojimus, bauginimus, smurtą ir represijas prieš disidentus ir laisvės šauklius, padaryti galą nebaudžiamumui šioje šalyje, kur gyvybes jau prarado daugelis žurnalistų, žmogaus teisių gynėjų ir opozicijos politikų.
Pastarojo meto įvykiai Rusijoje, Aleksejaus Navalno, išgyvenusio po prieš jį panaudoto „Novičiok“, sulaikymas Maskvos oro uoste, brutalios jėgos naudojimas prieš taikius demonstrantus Maskvoje, Sankt Peterburge, Novosibirske, Čitoje ir daugelyje kitų Rusijos miestų šeštadienį (3500 areštuotų ir sulaikytų), taip pat kiti faktai, kurių liudininkais buvome pastarosiomis dienomis ir mėnesiais, – tai peržengia visas leistinas ribas, visas “raudonąsias linijas“ ir demonstruoja, kad Rusijos vadovybė visiškai ir įžūliai ignoruoja savo tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių, demokratijos ir teisės viršenybės srityje, jau nekalbant apie rimtus tarptautinių sutarčių dėl cheminio ginklo pažeidimus”,- sako L. Andrikienė.
Ji akcentavo, kad A. Navalnas turi būti laisvas.
„Aleksejus Navalnas yra tas žmogus, kuris vis dar yra Rusijoje, jis yra jaunas ir stiprus, jis kovoja už demokratinę Rusiją, prieš korupciją ir nebaudžiamumą. Jis nusipelno mūsų supratimo ir paramos. Aleksejus Navalnas turi būti laisvas”,- tvirtino L. Andrikienė.
ELTA jau skelbė, kad pirmadienį prasidėjusioje ET PA plenarinėje sesijoje Lietuvos Seimo narė Laima Andrikienė išrinkta šios Parlamentinės Asamblėjos viceprezidente.
Sesija vyksta hibridiniu būdu: dalis parlamentarų šią savaitę dirbs Strasbūre, kiti – nuotoliniu būdu, nevykdami į Strasbūrą. Lietuvos delegacija ET PA į Strasbūrą nevyko, dirba nuotoliniu būdu.
Šiuo metu Europos Tarybos narėmis yra 47 valstybės, kurių parlamentų atstovai – iš viso 324 nariai – dirba ET PA.
ET PA – tai seniausias Europoje parlamentinis forumas, įsteigtas 1949 m. Atstovų skaičius asamblėjoje ir atitinkamai balsų skaičius yra nustatomas pagal valstybės gyventojų skaičių.
Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas pareikalavo ES sankcijų Rusijos oligarchams.
„Beprasmiška sankcionuoti pulkininkus, generolus ar žmones, kurie iš tikrųjų nedaug keliauja į užsienį (…), neturi daug turto ar banko sąskaitų Europoje“, – sakė jis penktadienį per klausymus Europos Parlamente. Veiksmų prieš prezidento Vladimiro Putino kritikus priežastis, anot A. Navalno, visada yra pinigai. „Todėl ES turėtų nusitaikyti į pinigus, į oligarchus“, – kalbėjo jis.
A. Navalnas vaizdo ryšiu dalyvavo Europos Parlamento Užsienio reikalų komiteto klausymuose apie padėtį Rusijoje prieš kitais metais vyksiančius parlamento rinkimus. Jis yra vienas žinomiausių V. Putino kritikų. A. Navalnas po rugpjūtį įvykdyto pasikėsinimo šiuo metu sveiksta Vokietijoje.
Vokiečių ekspertai nustatė, kad A. Navalnas buvo apnuodytas karine kovine medžiaga „Novičiok“. Šis atvejis sukėlė įtampa Vokietijos ir Rusijos santykiuose.
ES asmenims, siejamiems su A. Navalno apnuodijimu, paskelbė sankcijas. Tarp jų yra prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Sergejus Kirijenka bei Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadas Aleksandras Bortnikovas.
A. Navalnas pareikalavo ES daryti skirtumą tarp rusų tautos ir vadovybės. „Rusijos valstybė turi būti traktuojama kaip nusikaltėlių krūva, laikinai perėmusi valdžią“. – sakė jis.
Turėdamas omenyje rinkimus į Valstybės Dūmą ateinančiais metais, A. Navalnas reikalavo iš ES aiškios linijos. Jei opozicijos atstovams neleidžiama dalyvauti rinkimuose, Briuselis neturėtų pripažinti rinkimų, kalbėjo Kremliaus kritikas. Tai ES turi pareikšti Rusijos atstovams „visais lygiais“.
Tai esą kol kas svarbiau nei protestai prieš tikėtiną rinkimų rezultatų klastojimą. Jis teigė manąs, kad sukčiavimo bus. Rinkimų klastojimas yra „neišvengiama visų Rusijos rinkimų sudedamoji dalis“, – aiškino A. Navalnas.
Kremlius pirmadienį sureagavo į JAV demokratų partijos kandidato prezidento rinkimuose Joe Bideno pareiškimą, kad Rusija yra didžiausia grėsmė JAV nacionaliniam saugumui. Kremliaus teigimu, toks vertinimas yra neteisingas ir skatina neapykantą Rusijos atžvilgiu, praneša agentūra „Reuters“.
„Mes visiškai nesutinkame“, – reporteriams sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, paprašytas pakomentuoti J. Bideno pareiškimą.
„Galime tik apgailestauti, kad tokiu būdu skleidžiama absoliuti neapykanta Rusijos Federacijai“, – pridūrė atstovas.
J. Bidenas interviu televizijos kanalui CBS teigė manąs, kad JAV didžiausią grėsmę kelia Rusija, o didžiausia konkurentė yra Kinija.
„Manau, kad šiuo metu didžiausią grėsmę Amerikai, turint omenyje pastangas pakirsti mūsų saugumą ir aljansus, kelia Rusija“, – atsakė J. Bidenas.
Tokius komentarus J. Bidenas išsakė, likus kiek daugiau nei savaitei iki JAV prezidento rinkimų, kuriuose jis susirungs su Donaldu Trumpu. Apklausose pirmauja J. Bidenas.
2014 metais Rusijai aneksavus Ukrainos Krymo pusiasalį, Maskvos ir Vašingtono santykiai pasiekė neregėtas žemumas. Tuo metu J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas.
Dvišaliai santykiai dar labiau suprastėjo, kai JAV žvalgybos agentūros padarė išvadą, kad Rusija bandė kištis į 2016 metais vykusius JAV prezidento rinkimus ir paveikti juos D. Trumpo naudai. Maskva tokius kaltinimus neigė.
Nepaisant to, Rusija liepos mėnesį teigė esanti pasiruošusi bendradarbiauti su bet kuriuo amerikiečių išrinktu prezidentu.
59-asis JAV prezidentas bus renkamas lapkričio 3 d.
Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.
Pasirodo, Lietuvoje knibždėte knibžda CŽV ir Pentagono instruktoriai, veikia agresyvi katalikų kunigija, ir visa tai nukreipta prieš Baltarusiją.
Paskelbė tai Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (UŽT) vadovas Sergejus Naryškinas, kurio pareiškimo tekstą išplatino UŽT spaudos biuras, rašo TASS.
Pasak jo, JAV naudojasi nesąžiningiausiais metodais, kad įsiūbuotų situaciją šalyje.
„Remiantis turimais duomenimis, JAV be ceremonijų kišasi į religinę situaciją Baltarusijoje, siekdama konfrontuoti su stačiatikių ir katalikų krikščionybės šakų atstovais. Amerikiečiai, bandydami įtraukti vis dar santūrų Vatikaną į Baltarusijos įvykius, stengiasi aktyviau įtraukti katalikų kunigus į dalyvavimą antivyriausybiniuose protestuose “, – pabrėžė UŽT vadovas.
Jis pažymėjo, kad Romos katalikų bažnyčios dvasininkai raginami atvirai kritikuoti Baltarusijos valdžią ir naudoti religinius renginius, įskaitant pamokslus, maldas, religines procesijas, norint vykdyti opozicinę politinę propagandą tarp tikinčiųjų. Sergėjus Naryškinas, Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovas
Anot Naryškino, UŽT turi informacijos apie rezonansinės provokacijos rengimą Baltarusijoje.
„Remiantis turimais duomenimis, tarp dabartinių Baltarusijos ekstremistinių oponentų valdžiai, kurie dabar slepiasi užsienyje (matyt, daugiausiai Vilniuje, po Gitano Nausėdos sparneliu, – K.S.), yra rengiamas rezonansinės provokacijos planas, kurio metu vienas iš autoritetingų Romos katalikų bažnyčios dvasininkų būtų areštuotas, arba sužeistas, arba net nužudytas“, – sakė Naryškinas.
„Tikimasi, kad tai žymiai padidins antivalstybines katalikų nuotaikas ir paskatins juos aktyviau dalyvauti gatvių protestuose“, – sakė jis.
Ar skaitėte pastaruoju metu didesnį Kremliaus kliedesį? Bet gal čia už akių užbėgantis įspėjimas? Kai Kremlius nužudys kokį nors katalikų kunigą Baltarusijoje ir galės rėkti visam pasauliui: juk mes įspėjome, kad tai bus pačių Romos katalikų, greičiausiai lietuvių, darbas?
Visi Kremliaus remti gubernatoriai perrinkti dar vienai kadencijai. EPA – ELTA nuotr.
Per vietos valdžios rinkimus Rusijoje pergalę šventė visi Kremliaus partijos remiami gubernatoriai. Visuose 18 regionų daugiausiai balsų iškovojo „Vieningosios Rusijos“ palaikomi kandidatai, pirmadienį pranešė radijo stotis „Echo Moskvy“. Dageliu atvejų perrinkimo siekė kandidatai, priklausantys valdančiajai partijai.
Antrojo rinkimų rato nebus. Kremliui gubernatorių rinkimai buvo ypač svarbūs, nes Maskva per regionų vadovus tiesiogiai daro įtaką politikai atskirose šalies dalyse.
Milijonai žmonių turėjo teisę dalyvauti tris dienas trukusiame balsavime visuose Rusijos regionuose. Buvo renkami gubernatoriai, miestų valdžios atstovai, merai ir atskiri Valstybės Dūmos Maskvoje deputatai, kurių postai atsilaisvino dėl įvairių priežasčių. „Vieningoji Rusija“, vietos rinkimų komisijų duomenimis, daugiausiai apgynė savo daugumą.
Tačiau „Vieningoji Rusija“ nebėra stipriausia jėga Sibiro didmiesčių Novosibirsko ir Tomsko parlamentuose. Tomske partija surinko 24,47 proc. balsų. Tai atitinka 11 mandatų iš 37. Novosibirske partija laimėjo 44 proc. vietų, pranešė agentūra „Interfax“.
Visoje šalyje rinkimus temdė kaltinimai klastojimu. Nepriklausomi stebėtojai kalbėjo apie daugiau kaip 1 000 pranešimų apie galimus pažeidimus.
Kaip atrodo bent man, paprastai labai skystais argumentais yra grindžiamas tvirtinimas, kad dėl visos serijos Vladimiro Putino priešų apnuodijimo pats Putinas yra niekuo dėtas, nes esą jų smurtinės mirtys kenkia Kremliaus šeimininko įvaizdžiui, jo tarptautinei reputacijai.
Kas be ko, visi yra linkę pirmiausiai pagalvoti apie Putino pėdsaką tokių įvykių sekoje, kita vertus, Kremliaus priešininkų pašalinimas jokios apčiuopiamo naudos dar kol kas tvirtai ant kojų stovinčiam autoritariniam režimui tikrai neatnešė. Tačiau, kaip atrodo, čia reikia turėti galvoje, kad ne naudos, o liguistos satisfakcijos ir keršto visų pirma siekia toks režimas, naikindamas savo griežčiausius oponentus. Tarkime, tas pats Putinas visų pirma yra kraštutinai pagiežingas ir kerštingas žmogus, kuris žudydamas nedraugus tenkina savo liguistus poreikius, reputacijos bylą palikdamas kažkur toli užpakalyje.
Vis dėlto su A.Navalną ištikusia tragedija, jam grįžtant iš kelionių po Sibirą, galimas daiktas, yra truputėlį kitaip. Nežiūrint to, kad minėtas opozicionierius yra laikomas garsiausiu Putino kritiku, režimas sąlyginai toleravo A.Navalną net ir didesnių išbandymų sau metu, galbūt nujausdamas, jog šitokio rango opozicijos vėliavnešys, be visa ko kito, teikia ir pridėtinę vertę, pastebimai prisidėdamas prie nacionalizmo dabartinėje Rusijoje stipinimo. Drauge pabandykime įsivaizduoti, kad A.Navalno pašalinimas, metant šešėlį Putinui, būtų nepaprastai vertingas dalykas būtent Baltarusijos diktatoriui, kuris trūks plyš siekia susieti lukašenkinės versijos diktatūros likimą su autoritarinio režimo Rusijoje išlikimo galimybėmis ir desperatiškai bando supanašėti su Putinu. Žinoma, čia svarbu, kad ir pats Putinas žengtų ar būtų pastūmėtas tokio supanašėjimo linkme.
Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.
Visame pasaulyje išgarsėjo Lukašenkos pareiškimai, kad neva žlugus Baltarusijai, tolesne seka neišvengiamai žlugtų ir Rusija, o, kita vertus, jis, dorasis žmogus, neva negali trauktis iš valdžios jau vien dėl to, jog priešingu atveju kerštaujanti liaudis išpjautų tarnyboje jam sadistiniais polinkiais išgarsėjusius baudėjus, nenutrūkstamu srautu siunčiamus ir šiandien užkardinti taikias žmonių eitynes. Kaip nesunku įsivaizduoti, Lukašenkai yra mirtinai svarbu dar labiau į savo reikaliukus įpainioti Putiną, o taip pat krauju susitepusius režimo gynėjus, bandant įpiršti mintį, kad jokio kelio atgal jau nėra. Diktatorius puoselėja viltį, kad su tokiais pagalbininkais, įtrauktais be išlygų į bjauriai purvinus reikalus, pavyks išsaugoti diktatūrą ir savo kailį.
Kaip tvirtina pats Lukašenka, jis ir Putinas yra panašūs tuo, jog abu labu yra kieti vyrukai. Kitą vertus, nesunku įsivaizduoti, kad toks gretinimas yra nepalankus dalykas Putinui beveik tokia pat proporcija, kiek yra palankus Lukašenkai, gando apie Putino ir Lukašenkos kaip sielos dvynių panašumą išplitimas būtų didžiausias laimėjimas Baltarusijos diktatoriui ir klaikus košmaras dabartiniam Rusijos carui. Kitaip tariant, bjauriausias Putino pažeminimas būtų tarp žmonių išplitęs įsitikinimas, kad Lukašenka yra Putino karikatūra.
Tarkime, Putinas iš tiesų yra nemalonus, švelniai tariant, žmogus, tačiau dabartinės Rusijos caro niekas toli gražu nelaiko juokingu personažu, o Lukašenka visų pirma yra komiška figūra, kažkas panašaus į siaubo pasakos pajacą, brendantį per kraujo upę.
V. Putinas ir A. Lukašenka planuoja susitikti Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.
Be didelio gudragalviavimo esme pajėgūs suprasti, kad su savimi visur tampyti ant kupros užsimestą politinį lavoną nėra pats maloniausias užsiėmimas. Todėl kyla klausimas – kodėl Putinas taip vargsta, aukojasi? O atsakymas, kaip atrodo, yra labai paprastas – Lukašenkai pavyko pergudrauti Putiną, pirmasis manipuliuoja antruoju nelėtindamas tempo.
Arba diktatoriui pavyko savo kolegai pakišti po nosimi tokį stebuklingą veidrodėlį, į kurį žiūrėdamas Putinas mato vien tik Lukašenką ir jo interesus?
P.S.
Apie tokią įvykių versiją autorius sužinojo nugirdęs slaptą telefoninį pokalbį tarp Lukašenkos patikėtinio ir vienos Venesuelos agentūros darbuotojo.
Vladimiras Putinas – dziudistas. EPA – ELTA nuotr.
Rusijos rytuose esančiame Chabarovsko mieste apie 8 tūkst. žmonių šeštadienį išėjo į gatves, reikalaudami teisingumo sulaikytam krašto gubernatoriui ir teismo datos prezidentui Vladimirui Putinui ir jo šalininkams.
„Putino gauja turi būti patraukta teisman“, – toks užrašas puikavosi ant vieno protestuotojo nešamo plakato. Kiti šūkavo „Putinas pavogė mūsų gubernatorių“.
Tai jau devintasis protestų savaitgalis iš eilės – taip reaguojama į buvusio krašto gubernatoriaus Sergejaus Furgalo suėmimą. Jis Maskvoje greičiausiai bus kalinamas iki gruodžio. Tyrėjai jį kaltina prieš 15 metų bendrininkavus dviejuose nužudymuose.
Tačiau protestuotojai teigia, kad šie kaltinimai yra išgalvoti, o S. Furgalas iš posto buvo pašalintas todėl, nes nepriklauso V. Putino partijai „Vieningoji Rusija“. Jo paties liberalų demokratų partija yra laikoma lojalia Kremliui, tačiau prieš dvejus metus vykusiuose gubernatoriaus rinkimuose ji netikėtai sutriuškino „Vieningąją Rusiją“.
Dauguma protestuotojų reikalauja mažesnio Kremliaus kišimosi į vietos reikalus.
Vietos pareigūnų teigimu, į gatves tądien išėjo mažiau nei 1 tūkst. žmonių. Protestai piko metu pritraukdavo po 85 tūkst. demonstrantų. Tai – didžiausi protestai regione per kelis dešimtmečius.
Susiginčijo Vova Nuodytojas ir Saša Baudėjas – kuris iš jų yra didesnis galvažudis? Tačiau niekas nepriėjo, niekas nepasakė (senasis lietuvis Kindziulis jau buvo išėjęs į pensiją, o naujasis – Didžiulis dar neparvykęs iš Briuselio), kad svarbiausias dalykas čia yra ne suvestinės statistikos duomenys, o būtent tai, kad tiek vienas, tiek kitas (Vova ir Saša) verčia smarkiai nusivilti žmonijos progreso idėja.
X
Vova Nuodytojas pageidaudavo, kad pusryčiams jam būtų paduodamos žmogienos kepenėlės su žemuogių uogiene, o Saša Baudėjas pirmai progai pasitaikius rydavo ekskrementus su kremo užtepėle. Ypač mėgdavo pagardintus kremu suviduriavusių omonininkų kruvinus ekskrementus.
X
Saša Baudėjas buvo impotentas, bet jautė pašaukimą prievartauti vyrus su gumine milicininko lazda, tykiai prisėlinęs iš užpakalio. Vova Nuodytojas periodiškai prievartaudavo savo tautą dvigalvio erelio asmenyje, pakaitomis tiek iš kairės, tiek iš dešinės pusės.
X
Pasižiūrėdavo Vova Nuodytojas į veidrodį ir matydavo tenai savo sielos dvynį Sašą Baudėją, pasižiūrėdavo Saša Baudėjas į veidrodį ir matydavo tenai visados tiktai save patį, žiūrintį į save nustėrusiomis baimės akimis iš kitos veidrodinės simetrijos pusės. Kažkuris iš jų vis dėlto sirgo mozaikine psichopatija.
X
V. Putinas ir A. Lukašenka planuoja susitikti Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.
Lietuvoje labiausiai paslėptas dalykas buvo Vytauto Didžiojo kapas, užmirštas kažkur Didžiosios kunigaikštystės tyrose, pakeliui į sostinę, Šašos Baudėjo tėvonijoje rėžimo priešininkai pradingdavo ne mažiau slaptai, nepalikdami jokios išnaros ar kapelio, nė mažiausios užuominos apie palaidojimo vietą toli nuo sostinės. Dėl to Šašos Baudėjo rėžimas buvo vadinamas higieniškąja diktatūra, o pats Saša Baudėjas diktatoriumi be kapinių, kai savo ruožtu Vovos Nuodytojo aukų kapinėse buvo griežtai draudžiama lankytis dėl užkilusio čia ir pavojingo gyvybei radioaktyvaus fono.
X
Savo istoriniu herojumi Vova Nuodytojas laikė Saljerį (Antonio Salieri), o Šaša Baudėjas buvo įsimylėjęs visus rūmuose iškabinėtus savo portretus, vaizduojančius tarakoną su kulkosvaidžiu rankose. Dar pasakojama, kad didžiaisiais lietuviais, tikraisiais Didžiosios kunigaikštystės paveldėtojais Saša ir Vova pripažino išimtinai tik Jedinskį ir Ivaškevičių.
X
Liaudies padavimai byloja, kad Vovai Nuodytojui likimo buvo lemta būti pakartam sukilusios liaudies už pautų ant Kremliaus laikrodžio bokšto, o čigonės išmestos kortos savo ruožtu liudijo, kad Saša Baudėjas anksčiau ar vėliau bus pakabintas ant virtuvės durų balkio už kankorėžinės tarakono liaukos, besirandančios ten, kur turėtų būti pautai.
V. Putinas ir A. Lukašenka planuoja susitikti Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka susitarė artimiausiomis savaitėmis susitikti Maskvoje, sekmadienį paskelbė Kremlius, informuoja „Reuters“.
Sekmadienį vykusio telefoninio pokalbio metu abu prezidentai sutarė, kad jie turėtų stiprinti dvišalius santykius ir plėsti bendradarbiavimą.
V. Putinas ir A. Lukašenka nebuvo susitikę nuo tada, kai po ginčijamų Baltarusijos prezidento rinkimų šalyje įsiplieskė protestai. Oficialiais Baltarusijos centrinės rinkimų komisijos duomenimis, rinkimus triuškinama persvara laimėjo A. Lukašenka. Protestuotojai teigia, kad rinkimai suklastoti.
Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
Rusija vos tik paprašius suteiks visapusišką pagalbą, kad būtų užtikrintas Baltarusijos saugumas karinės grėsmės iš užsienio atveju. Tai šeštadienį per pasitarimą Baltarusijos gynybos ministerijos Strateginio valdymo centre pareiškė prezidentas Aliaksandras Lukašenka, praneša „BelTA“.
„Kalbant apie karinį aspektą, mes turime sutartį su Rusijos Federacija pagal Sąjunginės valstybės principus. Šie momentai kaip tik atitinka šią sutartį. Todėl šiandien su Rusijos prezidentu ilgai ir išsamiai aptarėme situaciją. Turiu pasakyti, aš net šiek tiek nustebau – jis absoliučiai informuotas apie tai, kas vyksta“, – teigė A. Lukašenka.
„Ir mes su juo susitarėme: kai tik mes paprašysime, mums bus suteikta visapusišką pagalba, kad būtų užtikrintas Baltarusijos saugumas“, – pareiškė prezidentas.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka taip pat pabrėžė, kad šalyje yra sava pagal konstituciją sudaryta vyriausybė, o šalys, šiuo metu mėginančios tapti tarpininkėmis, pirmiausia turėtų įvesti tvarką savo teritorijoje.
Kaip pranešė naujienų agentūra „BelTA“, jis tai pareiškė šeštadienį per pasitarimą Baltarusijos gynybos ministerijos Strateginio valdymo štabe.
„Jūs ne blogiau kaip aš žinote, kas vyksta šalyje. Patylomis stengiamasi destabilizuoti padėtį, mūsų visuomenę. Prisikasė iki darbo kolektyvų. Aš jau daug sykių esu apie tai kalbėjęs. Tiesiog noriu dar kartą pasakyti, kad nieko iš to neišeis. Mes niekam neatiduosime šalies. Mes suvaldysime situaciją, – pabrėžė Baltarusijos prezidentas. – Aš nenoriu pasakyti, kad galima nusiraminti. Ne, mes niekada nenusiraminame. Toks jau mūsų likimas – būdami Europos centre, mes visada turime būti pasirengę laiku atsakyti į visus iššūkius“. Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Anot A. Lukašenkos, užsienyje Baltarusijai siūlomas kažkoks tarpininkavimas, formuojama užsienio vyriausybė šaliai. „Klausykite, mes turime normalią vyriausybę, sudarytą pagal konstituciją. Mums nereikia jokių užsienyje suformuotų vyriausybių, jokių tarpininkų. Neįžeisdamas šių šalių vadovų, noriu pasakyti: jūs patys įsiveskite tvarką“, – pareiškė jis.
Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. įvyko prezidento rinkimai. Oficialiais galutiniais duomenimis, dabartinis valstybės vadovas Aliaksandras Lukašenka surinko 80,1 proc. balsų, opozicijos kandidatė Sviatlana Cichanouskaja – 10,12 proc.
Vos tik paskelbus pirmuosius balsavimo rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicijos darbuotojais. Buvo sulaikyta apie 6 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų.
Istorikas ir visame pasaulyje pripažintas molekulinės genetikos mokslų daktaras Vadimas Biršteinas, rašydamas knygą „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“, tam tikru požiūriu nuo savo pagrindinės genetiko specialybės nenutolo. Tik šįkart tyrimo objektas buvo ne žmogaus, organizmo DNR, o šalies genetinio kodo šifravimas.
Maskvoje gimęs, baigęs Maskvos universitetą ir čia apsigynęs daktaro disertaciją V.Biršteinas iki pat emigracijos į JAV 1991 m. buvo aktyvus žmogaus teisių gynėjas, akademiko Andrejaus Sacharovo įsteigtos Rusijos žmogaus teisių nevyriausybinės organizacijos „Memorial“ narys ir tyrinėtojas. Kodėl jam atrodė svarbu pasitelkus archyvinę medžiagą grįžti į Rusijos gyventojams ypač sunkų Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpį, kuris oficialiojo Kremliaus visada buvo vaizduojamas gražesnis, nutylint, draudžiant kalbėti apie tai, kas nedaro garbės, pats autorius knygos įžangoje apibūdina taip:
„Kaip ir visi, gimę Maskvoje per karą, iš vaikystės girdėjau pasakojimų apie katastrofiškus 1941 metus, nes sovietų vadovybė buvo nepasirengusi vokiečių puolimui bei veržliam žygiui, ir apie paniką, kuri apėmė Maskvą 1941 m. spalio 16 d., kai vokiečių tankai pasiekė Maskvos priemiesčius. Mano mama, gydytoja, buvo mobilizuota 1941 m., tarnavo karo lauko ligoninėje nuo 1941 m. birželio iki 1943 m. pabaigos ir buvo daugelio baisių įvykių liudininkė. Pavyzdžiui, tūkstančiams civilių savanorių, pasiųstų ginti Maskvą pašauktinių, buvo duodamas vienas šautuvas trims kariams. Tas pats vienas šautuvas tekdavo trisdešimčiai Leningrado pašauktinių, o šaudmenų visai neturėta. […]Dar slogesni buvo šykštūs tėvų draugų pasakojimai apie kasdienį gyvenimą fronte: ypatingi šių be jokios suvokiamos priežasties suimamus karininkus, bausmės batalionus, kareivius, siunčiamus į ataką per minų laukus (mano tėvo artimiausias draugas tai patyrė pats), sušaudymus priešais rikiuotę, baisius lavonais nubarstytų laukų vaizdus, tankus, kurių vikšrai užkimšti iš žmogaus mėsos susidariusiu mišiniu.“
Atidžiau patyrinėti, kas karo metais vyko Raudonojoje armijoje, Rusijos kalėjimuose, šalį apraizgiusiuose lageriuose buvo akis badantys aukų skaičiai, kurie oficialiuose šaltiniuose irgi visada buvo stipriai pamažinti. Bet 2017 m. Rusijos Federacijos Dūmoje nuskambėjo naujas žmonių netekčių per vadinamąjį Didįjį tėvynės karą (tai yra Antrąjį pasaulinį) skaičius: „1941–1945 m. SSRS gyventojų sumažėjo daugiau kaip 52 milijonais 812 tūkst. Iš jų dėl karo įvykių poveikio – per 19 milijonų kariškių ir apie 23 milijonus civilių gyventojų.“
Galima palyginti: amerikiečių per Antrąjį pasaulinį karą visuose frontuose žuvo 416 tūkst., vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė neteko nuo 3 iki 3,6 mln. kariškių Rytų (Rusijos) fronte ir nuo 1 iki 1,5 mln. – Vakarų fronte. Be to, žuvo maždaug 2 mln. civilių asmenų.
Ieškodamas atsakymų, kodėl karą laimėjusi Rusija patyrė milžiniškų žmogiškųjų nuostolių, V. Biršteinas tarsi po ląstelę ir molekulę narsto archyvinę medžiagą, istorinius dokumentus, įvairių istorikų tyrimais paremtus veikalus, liudininkų, amžininkų prisiminimus.
Kas tie knygos įžangoje autoriaus minimi ypatingišiai? Tai pervadinti slaptos Stalino įkurtos ir tiesiogiai jam pavaldžios organizacijos „SMERŠ“ darbuotojai, dar vadinti smeršininkais.
Liguistai siekdamas kontroliuoti viską, kas vyksta šalimais ir toli nuo jo, 1943 m. pradžioje Stalinas slaptu įsakymu įsteigia karinę kontržvalgybos struktūrą „SMERŠ“ (trumpinys iš „Smertj špionam“ – „Mirtis šnipams“). Smeršininkai nekovoja su priešais, bet gaudami sotesnį kąsnį už frontininkus patogiai įsikuria fronto linijų užnugaryje ir prižiūri Raudonosios armijos vadus, generolus, paprastus karius bei sėja baimę. Dėl slaptumo „SMERŠ“ darbuotojus kartais būdavo sunku atpažinti net Raudonosios armijos kariškiams. Jie dėvėjo įprastą karinę uniformą ir turėjo įprastinius karinius laipsnius, t. y. formaliai ši tarnyba buvo pavaldi gynybos liaudies komisariatui. Kažkas suabejojo Stalino įsakymu ar žodžiu, parodė nepagarbą – ir iš „savųjų“ gretų išlindęs smeršininkas tokį be gailesčio ir teismo sprendimo galėdavo sušaudyti vietoje priešais karių rikiuotę. Pradėjęs nuo nedidelių grupelių fronto linijose, į karo pabaigą „SMERŠ“ aparatas įspūdingai išsiplėtė.
Maskvoje įsikūrusiai kontržvalgybos „SMERŠ“ vyriausiajai vadovybei (jai vadovavo tiesiogiai Stalinui pavaldus Viktoras Abakumovas, kurio valdiniai kurpė bylas, tardė, sadistiškai kankino) priklausė 646 darbuotojai, o „SMERŠ“ lauko padaliniai turėjo ne mažiau kaip 18–20 tūkstančių žmonių. 1943 m. „SMERŠ“ kontržvalgybos valdybos veikė 12 frontų ir 4 karinėse apygardose, o kiekvienoje šių valdybų būta 112–130 (frontų) ar 102–193 (apygardos) darbuotojų. Kiekvienas frontas ar apygarda buvo sudaryta iš 2–5 armijų su savais „SMERŠ“ skyriais. Taigi visose 680 divizijų veikė kontržvalgybos „SMERŠ“ skyriai, kurių kiekvienas turėjo po 57 darbuotojus, o korpusuose jiems dar buvo pridedama po 5 darbuotojus.
Beje, Rusijoje archyvinė medžiaga apie karinę kontržvalgybą „SMERŠ“ pirmąkart tapo prieinama tik 2003 m. „SMERŠ“ darbuotojai sekė savus sovietų kariškius, dažnai Stalino įsakymu suimdami net aukščiausius vadus, tyrė milžinišką kiekį tariamų ir tikrų tėvynės išdavikų bei šnipų bylų ir filtravo (tai reiškia tardė ir kankino) buvusius karo belaisvius. Rusų kareivis ištrūko iš vokiečių nelaisvės ir jam pavyko pasiekti savus? Nėra ko džiaugtis, nes patekus atgal pas „savus“ laukdavo kvotos ir kankinimai. „SMERŠ“ tapo pačiu tikriausiu teroro įrankiu, kurio saviškiai bijojo ne ką mažiau nei priešo.
Smersh
„Jie buvo ištobulinę sadistišką būdą: apverčia tave ant nugaros, nutraukia kelnes, išskečia kojas ir kad ims čaižyti šikšniniu rimbu. Neištveriamas skausmas, ypač jei čaižo patraukdami… Čia jau pasirašysi net tai, kad pasmaugei savo motiną, likus trejiems metams iki tavo paties gimimo“, – pasakojo Ivanas Černovas, kuriam pavyko išlikti gyvam.
Toks pat „filtras“ laukė priešo užimtoje teritorijoje atsidūrusių, bet „išlaisvintų“ civilių, o vėliau, karui pasibaigus, smeršininkai ėmė filtruoti visus vokiečių nelaisvę išgyvenusius repatriantus.
Iš viso nuo 1941 iki 1945 m. karo tribunolai nuteisė 472 tūkst. sovietų kariškių, kurių bylas kurpė karinė kontržvalgyba, ir iš jų 217 tūkst. sušaudyti. Maždaug 5,4 mln. sovietų karo belaisvių ir į Vokietiją darbams išvežtų civilių asmenų buvo perkošti per „Smeršo“ darbuotojų „filtrą“. 600 tūkst. iš jų nuteisti ir pateko į Gulago lagerius. Rytų Europoje „SMERŠ“ operatyvininkai „valė“ užkariautas teritorijas, šalindami visus, kurie ateityje galėjo bent menkiausiai priešintis būsimajam šių šalių sovietizavimui.
Tiesą sakant, smeršininkai okupuotas šalis ne tik „valė“, tai yra nebaudžiami žudė, kankino, prievartavo, bet kartu su kitais „išvaduotojais“ marodieriavo: traukiniais į Rusiją iš Vokietijos, Vengrijos, Rumunijos, Baltijos ir kitų „išvaduotų“ šalių buvo vežamos mašinos, baldai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai ir apskritai viskas, ką jie manydavo esant vertinga, net matracai, butų durų matiniai stiklai, vonios ir t.t.
Pasibaigus karui Stalinui žudynių nepakako. Jam ėmė vaidentis, kad nuolat rezgami sąmokslai prieš jį. Ligoninėje mirė svarbus jo aparato žmogus – Stalinui pasirodė, kad aplaidūs gydytojai žydai jį nužudė, ir gimė daugybę šios profesijos atstovų į lagerius ar sušaudyti pasiųsta „Gydytojų sionistų byla“. Viena giminaitė, Stalino įsitikinimu, per daug kalba – ir „SMERŠ“ darbuotojai, paties įpykusio Stalino vadovaujami, suima jo gimines, šių draugus, kolegas bei tolimus pažįstamus ir kurpia „Alilujevų bylą“.
Nuo Stalino draugo, giminaičio iki „liaudies priešo“ – mažiau nei vienas žingsnis. Beveik dešimtmetį Stalino įsakymu žiauriai kitus kankinęs, luošinęs, žudęs ir apskritai per daug žinojęs „SMERŠ“ vadovas V. Abakumovas galiausiai pats apkaltinamas pataikavimu sovietų pareigūnų gydytojams žydams. O tai reiškė sabotažą prieš patį Staliną ir tėvynės išdavimą. V. Abakumovas, daugiau nei pora metų žiauriai tardytas ir muštas buvusių savo pavaldinių, 1954 m. pabaigoje pats išgirsta nuosprendį sušaudyti.
„Jei neatskleisite teroristų, amerikiečių agentų tarp gydytojų, tai būsite ten, kur dabar yra Abakumovas“, „Aš iš MGB neprašinėsiu. Aš galiu ir pareikalauti, ir per snukį duoti, jei jūs nevykdysite mano reikalavimų“, „Mes jus užvaikysime kaip avinus“, – tokiais žodžiais „didysis“ Stalinas plūdo naująją pervadintą „SMERŠ“ vadovybę.
Šiuo metu, kai Rusija įžūliai glaisto jai nepatogius istorinius faktus, su jos oficialiąja ideologija besikertančias tiesas ir vėl ima atstatinėti paminklus, kurti filmus apie tuos žmones, kuriuos pasaulis vadina žmogžudžiais ir nusikaltėliais, ši knyga pasitarnauja kaip tiesos veidrodis. Čia nėra interpretacijų ar asmeniškumų, čia kalba faktai, bylos, įstatymai, prisiminimai, tyrimai. Ir ilgas sąrašas, kur ir ką patiems galima susirasti bei pasitikrinti.
Šio išsamaus veikalo kantrius skaitytojus istorikas ir molekulinės genetikos specialistas V. Biršteinas tarsi priverčia pamąstyti: kokia dabartinės Rusijos DNR? Ar, palyginti su Stalino laikais, ji keičiasi, į kurią pusę mutuoja, kiek tamsi Stalino Rusijos praeitis turi įtakos dabartiniam šios šalies genetiniam kodui.
XXX
Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“
Vadus – nubausti
1943 m. 60 % Leningrado frontot ribunolų nagrinėtų bylų figūravo kaltinimai „antisovietine propaganda“ (58-10 straipsnis)11. Daugumai nuteistųjų bausmė nuo penkerių iki dešimties metų PDL buvo pakeičiama tarnyba bausmės batalionuose bei kuopose.
Nuteistiems karininkams trys mėnesiai bausmės batalione prilygo dešimčiai metųkalėjimo. Net generolai frontuose buvo suiminėjami už „antisovietinę propagandą“ ar išdavystę. Štai keletas pavyzdžių. 1943 m. gegužę smeršininkai suėmė generolą leitenantą Vladimirą Tamručį, Pietvakarių fronto tankų junginių vadą, vos jam išėjus iš ligoninės: buvo apkaltintas valstybės išdavimu, ir septynerius metus praleido Suchanovo kalėjimo vienutėje nežmoniškomis sąlygomis. 1950 m. jis mirė, taip ir nesulaukęs teismo.
Netrukus ilgalaikiu Suchanovo kaliniu tapo kitas generolas. 1943 m. gruodį generolas leitenantas Ivanas Laskinas iškviestas į Maskvą neva gauti paskyrimo į naujas pareigas. Laskinas, tarnaudamas Šiaurės Kaukazo fronto štabo viršininku, tapo pasaulyje žinomu kariškiu. Būtent jis 1943 m. sausio 31 d. vadovavo operatyvinei grupei, kuri Stalingrade paėmė nelaisvėn 6-osios armijos aukštuosius karininkus drauge su feld-maršalu Friedrichu Pauliumi. Be to, Paulius kaip tik pasidavė pačiam Laskinui.
Maskvoje generalinio štabo pavaduotojas Aleksejus Antonovas pranešė Laskinui apie jo paskyrimą 4-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Bet iš pradžių gynybos liaudies komisariato vyriausiosios kadrų valdybos viršininkas Filipas Golikovas pasiuntė Laskiną į pamaskvės sanatoriją „Archangelskoje“, kad jis neva pailsėtų. Tačiau jau kitą dieną, gruodžio 18-ąją, į Laskino kambarį įėjo jam nepažįstamas majoras ir pareiškė, kad yra pasiųstas Golikovo jį nugabenti į Maskvą. Kaip netrukus paaiškėjo, majoras ir du jį lydintys kiti karininkai iš tikrųjų buvo „Smeršo“ operatyvininkai. Jie privertė Laskiną sėsti į automobilį, kuriuo generolas buvo nuvežtas į į nelemtai pagarsėjusio Lubiankos valstybės saugumo pastato vidinį kiemą. Atsiminimuose Laskinas rašė:
NKVD budeliai
„Karininkai atėmė iš manęs asmeninį ginklą ir iškratė kišenes… Buvau įvestas į didelį kambarį be langų, tuojau nuo pečių nulupo generolo antpečius, nuo krūtinės – ordinus, ir du sargybiniai, suėmę mane už rankų aukščiau riešų, nuvedė geležiniais laiptais pas visų svarbiausią asmenį – „Smeršo“ generalinės valdybos viršininką…generolą pulkininką Abakumovą, kuris nužvelgė mane nuo kojų iki galvos ir nuožmiu balsu pasakė: „Klok apie savo nusikaltimus.“ Aš kategoriškai atsakiau, kad prieš Tėvynę niekada ir jokių nusikaltimų nesu padaręs ir nemaniau padaryti… „Mes norėjome tave suimti, – toliau rėkė jis, – dar 1938 metais… ir be reikalo taip nepadarėme. O tu iki šiol mėginai ignoruoti mūsų organus. Dabar sužinosi, kas esi!“
Kaip žinoma, „organais“ čekistai mėgo vadinti patys save. Iš pradžių Laskinas laikytas ir tardytas Lefortovo kalėjime, o vėliau perkeltas į Suchanovo kalėjimą. Likimo ironija, kad 1943 m. gruodžio 31 d. Amerikos vyriausybė jį apdovanojo kryžiumi „Už didžius nuopelnus, už ypatingą didvyriškumą per karines operacijas prieš mūsų bendrą priešą, Vokietiją, Antrajame pasauliniame kare“. Matyt, Vakarų sąjungininkams feldmaršalo Pauliaus paėmimas nelaisvėn atrodė labai svarbus.
1944 m. sausio 3 d. Laskinui pateiktas kaltinimas, esą jis buvęs vokiečių agentas ir vykdęs šnipinėjimo veiklą prieš Sovietų Sąjungą (58-1b straipsnis). Tačiau jis nebuvo teisiamas, o toliau laikomas Suchanovkoje. Tik 1952 m. rugsėjo 2 d. SSRS aukščiausiojo teismo karinė kolegija nuteisė Laskiną, tada jau kaltinamą karinės pareigos nevykdymu (193-17a straipsnis), dešimčia metų laisvės atėmimo. Laskinas neva sulaužė karinę priesaiką 1941 m., kai jo kariuomenė buvo vokiečių apsupta, sunaikino savo partijos nario bilietą, atsikratė pistoleto ir pakeitė karinę uniformą į civilius drabužius. Jį taip pat tardė vokiečių vadovybė – šį faktą jis nuo „organų“ slėpė ilgą laiką. Matyt, visi šie išgalvoti kaltinimai buvo panaudoti, siekiant nuslėpti tai, kad Laskinas, nepadaręs jokio realaus nusikaltimo, jau beveik dešimt metų praleido Maskvos tardymo kalėjimuose. 1953 m. gegužės 29 d., po Stalino mirties, Laskinui nuosprendis buvo panaikintas ir byla nutraukta nesant nusikaltimo sudėties. Laskinas paleistas iš kalėjimo, ir sovietiniai apdovanojimai jam grąžinti. Paskui jis toliau tarnavo kariuomenėje.
Vykstant Laskino teisių SSKP eilėse atkūrimui, paaiškėjo ir priežastis, dėl kurios visa tai jam nutiko. Kaip Laskinui pranešė partinės komisijos pirmininkas, jį įskundė Abakumovui Šiaurės Kaukazo fronto KŽS „Smerš“ viršininkas Michailas Belkinas, kuris labai norėjo gauti antrą Lenino ordiną, bet Laskinas nesutiko pristatyti jo šiam apdovanojimui sakydamas: „Beje, aš visiškai nežinau, kaip atrodo jūsų darbas fronte.“ Vietoj šio apdovanojimo fronto karo taryba Belkiną teikė apdovanoti 1-ojo laipsnio Tėvynės karo ordinu, kurį šis ir gavo.
Tikriausiai Laskino nesutikimas Belkiną labai nustebino. Sprendžiant iš Boriso Averbucho, turėjusio seržanto laipsnį ir tarnavusio 8-osios gvardijos armijos KŽS „Smerš“ vertėju, „Smeršo“ karininkai lengvai gaudavo kovinius apdovanojimus:
„Smeršo“ karininkams ordinų negailėta, ir niekas negalėjo suprasti, kaip kontržvalgybos skyriuje veikia apdovanojimų virtuvė. Vyresnysis leitenantas Traiciukas per pusantrų metų gavo keturis kovinius ordinus, nors nė karto nesilankė pirmosiose linijose. Jis, nė karto neperžengęs fronto linijos ir nedalyvavęs likviduojant kokią nors diversantų grupę, turėjo ant kitelio prisikabinęs kovinių apdovanojimų daugiau nei bet kuris šaulių bataliono vadas.
„Smerše“ tarnavusių raudonarmiečių ir seržantų beveik nesiimta apdovanoti, tik pačioje karo pabaigoje keletas žmonių pamaloninti ordinais ir medaliais. Aš atėjau į kontržvalgybą su koviniu medaliu ir 1945 m. gegužę už dalyvavimą spec. operacijoje per Berlyno šturmą buvau apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu.“
Laskino suėmimas ir visa „byla“ buvo Belkino keršto padarinys. Tik 1966 m. Laskinui buvo atiduotas Amerikos kryžius „Už didžius nuopelnus“.
Sibiro karinės apygardos KOP operatyvinės valdybos viršininko generolo majoro Boriso Teplinskio byla buvo asmeniškesnė už Abakumovo bylą. Generolas Teplinskis suimtas dėl savo draugo, aukštas pareigas einančio NKVD karininko Viktoro Iljino, tuo metu NKVD 3-iosios valdybos (slaptos politinės) 2-ojo skyriaus viršininko. Pagal vieną iš dviejų versijų, Iljinas pateikė Abakumovui kompromituojančios informacijos apie jo, Abakumovo, meilės nuotykius. Tačiau Pavelas Sudoplatovas atsiminimuose tikina, kad Iljinas suimtas todėl, kad Teplinskiui pranešė apie VKŽV „Smerš“ rengimąsi jį suimti, o Abakumovas šį atvejį panaudojo kaip dingstį pasiskųsti Stalinui Merkulovo ir Berijos bei jų valdinių veiksmais. Tikriausiai abu šie įvykiai nebuvo laužti iš piršto.
Kad ir kaip ten būtų, 1943 m. balandžio 28 d. Abakumovas pats suėmė Teplinskį, o po penkių dienų, gegužės 3-iąją, Merkulovo kabinete suimtas Iljinas. Teplinskis su Iljinu apkaltinti priešiška veikla, sąmokslu ir antisovietine propaganda. Sprendžiant pagal tai, kad Iljinas kaltintas dar ir „slaptų žinių atskleidimu“, jis, matyt, iš tiesų įspėjo Teplinskį. Ši byla tapo viena iš tų, kurios buvo neatverstos daugelį metų. Per tardymus Teplinskis buvo negailestingai mušamas, ir jis vienuolika kartų skelbė bado streiką.
Tik 1952 m. vasarį YPA prie MGB nuteisė Iljiną aštuonerius metus ir 10 mėnesių laisvės atėmimo už antisovietinę propagandą, o tada jis paleistas, nes tas laikas jau praėjo, kol buvo tardomas. Po mėnesio, 1952 m. kovą, karinė kolegija nuteisė Teplinskį 10 metų laisvės atėmimo. Jis buvo paleistas po Stalino mirties. Abu netrukus reabilituoti nesant kokio nors jų padaryto nusikaltimo sudėties.
1944 m. balandžio 1 d. Abakumovas pateikė Stalinui ilgą pranešimą, kuriame jis išvardijo savo valdinių pranešimus apie tai, kad „Vakarų fronto vadas armijos generolas [Vasilijus] Sokolovskis ir jo štabo viršininkas [Aleksandras] Pokrovskis neužtikrina vadovavimo kovinėms operacijoms.“
Štai keletas šio pranešimo ištraukų:
„Taigi Raudonosios armijos generalinio štabo operatyvinio užnugario viršininkas generolas leitenantas [A. I.] Šimonajevas pareiškė: „Vakarų frontas nuo 1942 metų iki šios dienos eikvoja šaudmenų du tris kartus daugiau nei kiti frontai, bet norimų laimėjimų nebuvo ir nėra… Sokolovskis ir Pokrovskis prastai organizuoja žvalgybą, todėl neturi aiškaus supratimo apie priešą – apie jo karinių inžinerinių įtvirtinimų skaičių, nors tai labai svarbu renkantis vietą priešo gynybai pralaužti.“ […}
Sovietinis lageris
…Papulkininkis Aleksejevas pasakė: „Vakarų fronte ištikus menkiausioms nesėkmėms, štabas tyčia perdėtai įvertina priešo pajėgų dydį. Tikslių duomenų apie kariuomenę neteikia… Akių muilinimo įvertinant priešo pajėgas faktai vyksta [fronto žvalgybos skyriaus pulkininko J.] Iljino pastangomis pagal Pokrovskio nurodymą“ […]
Raudonosios armijos generalinio štabo žvalgybos skyriaus viršininkas [Fiodoras] Kuznecovas, turėdamas iš mūsų gautos medžiagos apie nekokią padėtį Vakarų fronto žvalgybos skyriuje, š. m. sausį [1944 m.] pasiuntė ten komisiją, vadovaujamą [SSRS prokuroro pavaduotojo] generolo leitenanto [Afanasijaus] Vavilovo, kurioje buvo majoras Krylovskis. Komisija aptiko žvalgybos skyriaus darbe daug bjaurių dalykų ir priešo pajėgų dydžio išpūtimo faktų…
Iljinskis, Pokrovskiui pritariant, ėmėsi priemonių, siekdamas sukompromituoti šią komisiją, ir net apkaltino Krylovskį, kad jis, būdamas Vakarų fronte, užuot dirbęs, sistemingai girtavo. Taip Pokrovskis ir Iljinskis pasiekė, kad dėl nustatytų bjaurių dalykų Vakarų fronto karo taryba reikalingų priemonių nesiėmė…
Š. m. kovo 25 d.… dėl prasto organizavimo per artilerinį rengimą RS įrenginiai [t. y. „katiušos“] paleido salvę į saviškius pėstininkus, dėl ko 352-osios divizijos daliniai patyrė didelių nuostolių. Pokrovskis… prašė niekam apie tai nepasakoti…
Vakarų fronto karo tarybos narys generolas leitenantas [Levas] Mechlis, kalbėdamasis su kontržvalgybos valdybos viršininku generolu leitenantu [Pavelu] Zeleninu, pasakė, kad Sokolovskis nesuprantamas žmogus, uždaras, nepatenkintas generalinio štabo atskirais žmonėmis… vadino juos veltėdžiais, o kartais dėl kai kurių paliepimų ironizuoja ir juos kritikuoja…“
Stalinas, siekdamas susigaudyti, kokia padėtis susiklostė Vakarų fronte, paskyrė naują specialią penkių žmonių komisiją, vadovaujamą Georgijaus Malenkovo. Komisijos nariai buvo DVRAPV viršininkas Aleksandras Ščerbakovas ir žvalgybos valdybos viršininkas Fiodoras Kuznecovas. Mechlis perdavė Malenkovui vieno iš vadų, kuris skundėsi Abakumovo valdiniais, anoniminį laišką. Turbūt Mechlis norėjo pavaizduoti, kad jis visomis jėgomis stengiasi padėti nubausti Sokolovskį. Nežinomo vado anoniminis laiškas buvo parašytas su didele aistra ir neapykanta smeršininkams:
„Šis laiškas yra kaip skaudančios širdies šauksmas, ir prašau Jus, draugas Stalinai, manęs už tai griežtai nesmerkti.
Štai kokia padėtis susidarė Vakarų fronte, vykstant dalinių ir junginių vadų pjudymui bei persekiojimui. Vadais absoliučiai nepasitikima. Daliniuose ir junginiuose viską valdo, kaip sakoma, karaliauja ir viešpatauja kontržvalgybos įgaliotiniai. Jie kaip nori, taip savivaliauja… Jais visada tikima, o vadais – niekada…
…Vadai sekami kiekviename žingsnyje. Jei vadas ką nors išsikviečia, tai jis po susitikimo su vadu iškart patenka į kontržvalgybą: kam kviestas ir koks buvo pokalbis…
Iš vado atimtos visos teisės ir iniciatyvos. Vadas negali nieko nuspręsti be kontržvalgybos įgaliotinio sutikimo. Iš vadų atimtos moterys [ŽLŽ], o kiekvienas kontržvalgybininkas turi po vieną ar po dvi. Kiekviename žingsnyje gąsdinama Mechliu, ir dabar nuotaika nepavydėtina, o juk dauguma iš jų, negailėdami savo gyvybių, gynė tėvynę ir turi nuo 4 iki 8 ordinų.
Kodėl taip yra? Nejau grįžo 1937-ieji, 1938-ieji metai – taip skaudu ir apmaudu.
Aš nepasirašau, nes žinau, kad jei pasirašysiu, tai tikrai pražūsiu, ir ši padėtis yra tikra.“
1944 m. balandžio 11 d. didžiulės apimties Malenkovo komisijos pranešime buvo aprašyta dar didesnį pasipiktinimą keliančių faktų negu tie, apie kuriuos pranešė Abakumovas. Per tą laiką žlugo vienuolika Vakarų fronte pradėtų karinių operacijų. Nuostoliai buvo didžiuliai: „Tose be rezultatų likusiose operacijose nuo 1943 m. spalio 12 d. iki 1944 m. balandžio vien aktyviuose [kovos] veiksmų ruožuose frontas neteko 62 326 žuvusiųjų, 219 419 buvo sužeistųjų. Dar pridėjus nuostolius pasyviuose fronto ruožuose, išeitų, kad Vakarų frontas nuo 1943 m. spalio iki 1944 m. balandžio neteko 330 587 žmonių. Be to, per tą laiką iš Vakarų fronto į ligonines pateko 53 283 ligoniai.“ Istoriko Boriso Sokolovo skaičiavimais, per tą patį laiką vokiečių nuostoliai šiame fronte buvo apie 13 000 žuvusiųjų, t. y. maždaug penkiskart mažesni negu Raudonosios armijos.
Komisijos išvada buvo štai kokia: „Operacijų Vakarų fronte nesėk-mių svarbiausia priežastis yra nepatenkinamas fronto vadovybės vadovavimas.“28 Pranešime taip pat rekomenduojama pašalinti iš pareigų Sokolovskį, Pokrovskį, Ilnickį ir kitus vadus. Pranešime kaltinamas iki Mechlio buvęs karo tarybos narys Nikolajus Bulganinas, taip pat Mechlis, kad nepranešė vyriausiajai vadovybei apie Vakarų fronto karinės vadovybės klaidas, ir rekomendavo Bulganinui skirti papeikimą. 1944 m. balandžio 12 d. Stalinas pasirašė direktyvą, kad nesėkmingas Vakarų frontas pervadinamas „3-iuoju Baltarusijos frontu“29. Trys buvusio Vakarų fronto armijos perduotos naujai sukurtam 2-ajam Baltarusijos frontui.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nepaisant sunkių kaltinimų Abakumovo ir Malenkovo pranešimuose, šį kartą Vakarų fronto vadams bausmė buvo itin švelni. Sokolovskis buvo nušalintas, bet tuojau paskirtas 1-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Pokrovskis toliau tarnavo, eidamas 3-iojo Baltarusijos fronto štabo viršininko pareigas. Tik Ilnickis neteko savo posto. Mechlis tapo 2-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu, o Bulganinas –1-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu.
Netrukus, 1944 m. lapkritį, Bulganinas taip pat pakilo tarnyboje iki gynybos liaudies komisaro pavaduotojo pareigų. Jis taip pat tapo VGK nariu. Dabar frontų karinė vadovybė raportuodavo Bulganinui, o šis pranešdavo Stalinui, kas jam atrodė reikalinga. Stalinui tiesiogiai toliau buvo pavaldūs tik Abakumovas ir Ščerbakovas su savo valdybomis.
Priežastys, dėl kurių Stalinas palaikė ir rėmė Bulganiną, nėra žinomos. Pagal veteranų atsiminimus, tarp kariškių frontuose klaidžiojo legendų apie Bulganino girtavimą bei apie tai, kad jis laikė ištisą haremą jaunų moterų. Be to, būdamas karo tarybų narys, jis turėjo penkis adjutantus, du telefonistus, virėją, ordonansą, t. y. tarną, ir asmeninių sargybinių. Štai kaip aprašė generolas Piotras Grigorenka Bulganino dalyvavimą fronto karo tarybos posėdyje:
„Per vaidinimą [t. y. būsimosios operacijos aptarimą pas 2-ojo Pabaltijo fronto vadą Markianą] Popovą, atėjo Bulganinas – girtas iki žemės graibymo. Veidas ryškiai raudonas, išpurtęs, po akimis maišeliai. Priėjo prie Markiano Michailovičiaus, kyštelėjo ranką ir nudribo greta prie stalo. O kitiems net nelinktelėjo… Popovas Bulganinui pasakė:
– Nikolajau Ivanovičiau, paprašyk visus atėjusius drauge su tavimi persikelti į priimamąjį.
– Aš nenoriu palikti politinio biuro nario vieno, – griežtai ir aiškiai mesdamas iššūkį ištarė baisūnas NKVD uniforma.
– Nikolajau Ivanovičiau, aš dar kartą prašau. Negaliu toliau dirbti, kol čia bus bent vienas pašalinis.
– Štai kaip jūs visi užsikrėtėte įtarumu. O reikia suprasti ir draugą – mano apsaugos viršininką. Jis taip pat turi instrukcijų ir net gali jų nepaisyti. Aš jam duosiu įpareigojimą, o jis tuojau paskųs, kad trukdau jam eiti tarnybą.
– Nežinau, nežinau, Nikolajau Ivanovičiau, bet aš, esant pašaliniams, operacijos plano neaptarinėsiu.
Jie dar šiek tiek pasiginčijo. Ir galiausiai Bulganinas įsakė visiems išeiti. Visą likusią aptarimo dalį jis prasnaudė. Ir paskui pasirašė viską nė nežvilgtelėjęs.“
Stalino aplinkoje Bulganinas buvo laikomas profesiniu atžvilgiu menkiausiai išsimokslinusiu kariškiu. Ir atrodo visiškai neįtikima, kad per visą karą Bulganinas laikytas SSRS valstybės banko valdybos pirmininku.
Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“
Po liepos 12-osios, kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos surengė karinę provokaciją Azerbaidžanui priklausančiame Tovuzo rajone, apšaudydama jį iš pačių galingiausių pabūklų, – prabėgo vienas mėnuo. Azerbaidžano karinės pajėgos tuomet sėkmingai atrėmė priešiškus išpuolius. Skirtingai nuo Armėnijos, Tovuzo rajone žuvo ne tik azerbaidžaniečių kariškių, bet ir su kariuomene nieko bendro neturinčių civilių gyventojų.
Dabar ten – ramu, nors Azerbaidžanas neatmeta galimybės, jog Armėnija vėl bandys puldinėti. Būtent – Tovuzo kryptimi. Juk Tovuzas – labai svarbus rajonas ne tiek Azerbaidžanui, kiek Gruzijai, Turkijai ir net Europos Sąjungai. Per jo žemes driekiasi patys įvairiausi vamzdynai, kuriais transportuojamos dujos ir nafta ne tik turkams, gruzinams, bet ir į keletą Europos Sąjungos šalių. Tovuzo regione nutiesta ir daug svarbių geležinkelių, vedančių į kaimynines šalis. Tad jei Armėnijai pavyktų sugriauti tuos vamzdynus ar geležinkelius, kentėtų ne vien azerbaidžaniečiai. Finansinių sunkumų patirtų ir turkai su gruzinais bei keletas pietinių Europos Sąjungos šalių.
Šių aplinkybių nederėtų pamiršti. Taip pat – ir šios: Tovuzas neturi nieko bendro su Kalnų Karabachu, kurį vis dar okupavę armėnų separatistai ir aplink kurį iki šiol dažniausiai kildavę susišaudymai.
Dabar aiškėja naujų svarbių detalių. Pavyzdžiui, kas padėjo oficialiąjam Jerevanui surengti 2020-ųjų liepos 12-osios kruviną išpuolį prieš Azerbaidžaną Tovuzo regione.
Ogi Rusija. Nors Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo pavaduotojas Andrėjus Rudenko, duodamas interviu agentūrai TACC, yra dievagojęsis, esą Kremlius deda milžiniškas pastangas sureguliuoti šį incidentą ir elgiasi taip, kad nekiltų naujų susišaudymų, šio Rusijos diplomato nuoširdumu patikėti sunku. Sunku patikėti ir diplomato A.Rudenkos patikinimais, jog ir 2016-aisiais Rusija dėjo milžiniškas pastangas, kad nuramintų tarp Azerbaidžano ir Armėnijos kilusį karinį susidūrimą Kalnų Karabacho pusėje.
Kremliaus bokštai
Sunku patikėti oficialiais Kremliaus patikinimais, nes modernūs kariniai Azerbaidžano bei Turkijos radarai yra užfiksavę, kaip incidento Tovuze išvakarėse iš Rusijos miesto Rostovo į Jerevaną (Rostovas – Mineraliniai Vandenys – Aktau – Turkmenbaši – Rešt – Megri – Jerevanas) vienas po kito skrido galingi Rusijos kariniai transporto lėktuvai IL-76, pajėgūs gabenti 40 tonų svorio krovinius. Tų skrydžių į Armėnijos sostinę Tovuzo incidento išvakarėse būta net keliolika. Taigi liepos 4-ąją į Jerevaną buvo nugabentas itin solidus krovinys. Kas tai – pliušiniai meškiukai, medicininės kaukės nuo COVID-19, vaistai ar ginklai?
Viešojoje erdvėje prasprūdo pranešimų, kad 2020-ųjų liepos 4-ąją, paskui liepos 17-ąją ir net rugpjūčio 4-ąją rusų kariniai transporto orlaiviai Il-76 labai dažnai, pakilę Rostovo aerodrome, skrisdavo Jerevano kryptimi. Kai kurių NATO valstybių žvalgybos mano, jog Tovuzo karinės operacijos išvakarėse Rusija specialiai apginklavo Armėniją pačiais moderniausiais ginklais. Skatino, ragino pulti, o gal net liepė atakuoti Azerbaidžaną pažadėdama visokeriopą pagalbą nesėkmės atveju. Liepos 17-osios ir rugpjūčio 4-osios IL-76 skrydžiai Rostovas-Jerevanas maršrutu byloja, jog Rusija parengusi Armėniją naujiems kariniams išpuoliams.
Ar keista, kad Rusijos valdžia – viena šneka, o visai kitaip elgiasi? Visiems senų seniausiai aišku, kad Armėnija visiškai priklausoma nuo Rusijos.
Prisiminkime 1997-uosius metus. Tuomet Rusijos Dūmos deputatas Levas Rochlinas viešai iš Dūmos tribūnos kaltino Kremlių, kad šis į Jerevaną nugabeno ginklų už milijardą dolerių. Anuomet, beje, kaip ir dabar, Armėnija buvo labai skurdi šalis, ir tokių pinigų Rusijai sumokėti už ginklus tikrai nepajėgė. Tad Rusija greičiausiai 1997-aisiais tiesiog padovanojo Armėnijai modernios ginkluotės už milijardą tuometinių JAV dolerių. Beje, generolas L.Rochlinas netrukus žuvo keistomis aplinkybėmis (esą jį 1998 metų liepos mėnesį pamaskvės viloje nušovė žmona).
Rusiški automatai. Slaptai.lt nuotr.
Viešojoje erdvėje ne sykį buvo rašyta, kaip Rusija dovanoja Armėnijai ginklų ir 2009-ųjų sausio mėnesį. Nei daug – nei mažai: už 800 milijonų JAV dolerių. Tą mėnesį Armėnijos ginkluotosios pajėgos buvo papildytos tankais T-72, moderniais šarvuočiais, raketomis „Šilka“, „Strela“, „Grad“, „Kub“, savaeigėmis artilerijos mašinomis „Akacija“, „Gvazdika“, granatsvaidžiais, automatais „Kalašnikov“, rankinėmis granatomis.
Tad 2020-ųjų liepos mėnesį surengta Armėnijos provokacija Tovuzo regione – ne vien oficialiojo Jerevano kaltė. Atsakomybė už Tovuze pralietą kraują tenka ir Armėniją nuo galvos iki kojų kontroliuojančiam Kremliui.
Tiesa, Kremlius kategoriškai neigia šių metų liepos pradžioje į Jerevaną skraidinęs modernių, galingų ginklų.
