Filipinuose pakeliui į darbą nušautas radijo diktorius, žinomas dėl kritiškų komentarų vietos pareigūnų atžvilgiu.
Automobiliu į darbą važiavusį 38 metų amžiaus radijo stoties DWZR diktorių Joey Llaną iš pasalos užpuolė nežinomi ginkluoti vyrai.
Tyrėjai dar aiškinasi nužudymo motyvą, tačiau pabrėžė, kad diktorius dėl savo komentarų, išsakytų radijo programų metu, buvo sulaukęs grasinimų mirtimi.
„Jeigu pasitvirtins, kad tai susiję su jo darbu, šis nužudymas bus jau 12-asis žiniasklaidos darbuotojo nužudymas prezidentaujant Rodrigui Dutertei ir 185-asis – nuo 1986 metų“, – teigė Filipinų nacionalinė žurnalistų sąjunga.
Filipinai klasifikuojami kaip viena iš žurnalistams pavojingiausių vietų pasaulyje.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis reiškia susirūpinimą dėl Seimo valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovų, jo nuomone, tendencingo ir nepagrįsto opozicijos Seimo narių puolimo dėl to, kad jie principingai vykdo valdžios parlamentinę kontrolę.
„Pastaruoju metu pajutome tendencingą puolimą iš valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos prieš mūsų frakcijos kolegas, kurie sąžiningai dirba savo darbą ir būdami opozicijos atstovai gerai atlieka parlamentinės kontrolės funkciją. Apmaudu, kad politinėse kovose nusileidžiama net iki tokio lygio, kai dėl kritikos valdžiai yra persekiojami ne tik parlamentarai, bet ir jų šeimų nariai. Kartais susidaro įspūdis, kad gyvename ne 27 metų demokratiją skaičiuojančioje Lietuvoje, bet kurioje nors iš autoritarinių kaimyninių valstybių, kur opozicijos persekiojimas bet kokiomis priemonėmis jau yra tapęs įprastu reiškiniu“, – pažymi TS-LKD frakcijos seniūnas.
Jis primena, kad šią savaitę į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją kreipėsi Seimo Sveikatos komiteto narė Agnė Širinskienė dėl Seimo nario prof. Vytauto Juozapaičio neva neteisėtai gauto atlygio už kūrybinę veiklą. „Reikia pabrėžti, kad užsiimti tokia veikla Seimo nariui leidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Seimo statutas. Dar keisčiau, kad, komentuodamas žiniasklaidai, Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis akivaizdžiai sakė netiesą teigdamas, jog nežinojo, kur vyksta kolega Seimo narys. Tiek festivalio organizatorių laiške Seimo Pirmininkui V. Pranckiečiui, tiek Seimo valdybos sprendime, kurį pasirašo V. Pranckietis, nurodyta, kad prof. V. Juozapaitis išleidžiamas dalyvauti Rygos festivalio iškilmingame koncerte“, – sako G. Landsbergis.
Jo teigimu, dar anksčiau prof. V. Juozapaitį užsipuolė Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis neva dėl kišimosi į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo konkurso vykdymo procedūras, nors Seimo narys siekė, kad konkursas vyktų skaidriai ir nebūtų proteguojami konkretūs asmenys.
Pasak G. Landsbergio, panašiai elgiamasi ir su TS-LKD frakcijos nariu Antanu Matulu, kai dėl jo pagrįstos kritikos Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybės veiklai ir vykdomai sveikatos srities politikai užsipuolama jo žmona, dirbanti Sveikatos apsaugos ministerijoje. „Stebint viešus ministro pareiškimus susidaro įspūdis, kad, naudojantis tarnybine padėtimi, darant spaudimą ministrui pavaldžiai Seimo nario sutuoktinei, bandoma užčiaupti ir patį Seimo narį“, – sakoma Seimo TS-LKD frakcijos Viešųjų ryšių grupės pranešime.
Leiskite mažumėlę pasvajoti. Visos mūsų ministerijos ir departamentai, neišbraukiant iš sąrašo nei Prezidentūros, nei Ministro Pirmininko kanceliarijos, nuo šių metų pradžios iš savo biudžetų pradeda skirti pinigų jų veiklą kritiškai nušviečiančios žiniasklaidos labui.
Taip, čia nėra korektūros klaidos. Omenyje turiu premiją būtent už kritiką. Jei premiją galima skirti už pagyras, kodėl negalima skirti solidaus piniginio atlygio ir už principingą, geranorišką kritiką?
Vienas iš paprasčiausių būdų – valstybinių institucijų veikla besidomintiems žurnalistams skiriamos vienkartinės premijos arba metinės stipendijos. Dar vienas variantas – leidiniams duodama lėšų tiesiog už nuolatinį įdėmiai priekabų ministerijos veiklos nušvietimą. Sakote, kad Lietuvoje jau senų seniausiai panašiai elgiamasi?
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Niekas nepaneigs, kad Lietuvoje yra schemų, kuriomis vadovaujantis pinigai iš valstybės biudžeto painiais keliais ir aplinkeliais per tarpininkus bei reklamos užsakovus plaukia į redakcijų sąskaitas. Bet tie eurai juk dalinami už pagiriamuosius bei neutralius pažintinio – informacinio pobūdžio straipsnius, videointerviu, nuotraukas. Aš gi mintyse turiu premijas už kritinius rašinius. Būtent: įstatymo numatyta tvarka ministerijos privalėtų skirti premijas jų veiklą ne teigiamai, o kritiškai nušviečiantiems leidiniams. Jei valstybė tikrai trokšta išgyvendinti savanaudiškumo, korupcijos, protegavimo, kyšininkavimo, tinginiavimo, abejingumo tendencijas, ji turėtų finansiškai skatinti ne odes suokiančius apžvalgininkus ir korespondentus, bet plunksnos brolius ir seseris, kurie valstybinėse įstaigose ieško rimtų niekadėjų.
Žinoma, jei iki šiol taip nebuvo, taip tikriausiai ir ateityje nenutiks. Joks ministras gera valia nesutiks iš savo įstaigos kišenės skirti keliolika tūkstančių eurų žurnalistams, kurie jį viešai kritikuoja. Pats kadaise esu ilgokai vadovavęs prie „Valstiečių laikraščio“ už Krašto apsaugos ministerijos biudžeto lėšas leistam specializuotam kariniam priedui „Vardan Lietuvos“. Savo kailiu patyriau: net nuotrauka, kurioje generolas stovi vėjo truputį per daug sutaršytais plaukais, gali paskatinti svarstymus, ar verta tęsti neva neprofesionalaus leidinio finansavimą.
Tačiau civilizuota, principinga valstybė privalo ieškoti būdų, kaip paremti negerovių ieškančius žurnalistus. Kol kas Lietuva sparčiai žingsniuoja priešingu keliu – ieškoma priemonių, kaip tokiais įkyruoliais atsikratyti, juos patraukiant teisminėn atsakomybėn už įžeidimus, arba peršant solidžiai apmokamą reklamą. Toji idėja, kurios kadaise griebėsi vienas Kauno meras, pradėjęs leisti laikraštuką, pasakojantį tik tai, kas gražaus ir gero nutiko Kaune, – taip pat niekur neveda.
Temos apie neva apie paviršutinišką, tendencingą, paperkamą, angažuotą mūsų spaudą paskatino portale Propatria.lt pasirodęs politologo Vytauto Sinicos straipsnis „Lietuva neturi problemų“. Turėčiau sutikti su autoriaus įžvalga, jog „ne pirmus metus stebint žiniasklaidą ir didžiausius skandalus atrodo, kad Lietuva neturi problemų…“
Politologas teisus: žurnalistai jau seniai kapsto tik paviršių. Bet kaip kitaip jie gali elgtis, jei už objektyvius kritinio pobūdžio žurnalistinius tyrimus niekas nemoka honorarų – nei valstybė, nei privačios kampanijos? Geriausiu atveju privačios lėšos skiriamos politinių ir verslo konkurentų kompromitavimui. Tada dažniausiai sulaukiama atsakomojo smūgio: problemų aptinkama ir pas tuos, kurie dėjosi esą šventieji. Tuomet itin daug laiko politikai skirti negalintis Lietuvos skaitytojas ir susipainioja, ir numoja ranka, ir nusispjauna: jie visi – vienodi, neišskiriant nė žurnalistų…
Paskutinysis pavyzdys aprašytas „Lietuvos žiniose“: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis kaltina žurnalistus tendencingumu, o šie atsikirsdami pateikia sąskaitas, kiek šimtų tūkstančių eurų šis politikas sumokėjo žiniasklaidai už palankių publikacijų skelbimą. Koks rezultatas? Pato situacija.
Bet ar šios lygiosios tenkina valstybės interesus? Atsiverskite bet kurį šių ar praėjusių metų mėnesinio žurnalo „Valstybė“ numerį. Leidinio redaktoriaus Eduardo Eigirdo net gaila. Beveik kiekviename numeryje net po keletą sykių jis šaukte šaukia, kokia didelė bėda ištiko Lietuvos žiniasklaidą. Pavyzdžiui, šių metų vasario numeryje publikacijoje „Dariaus Mockaus „MG Baltic“ imperijos apgultis“ rasite žodžius: „O štai koncerno „MG Baltic“ bosą jau pora metų kaip vieną pavojingiausių ir įtakingiausių Lietuvos oligarchų renkame dėl, mūsų nuomone, itin neigiamos šio koncerno įtakos žiniakslaidos rinkai, tačiau šiandien niekas apie šią įtaką net neužsimena. Mūsų redakcija įsitikinusi, kad situacija žiniasklaidos rinkoje ne tik negerėja, bet tampa tiesiog tragiška“. Galima suprasti: šis koncernas į lietuviškąją žiniakslaidą kiša idėjas, temas, nuomones, kurios neatitinka mūsų valstybės interesų.
Kitame to paties numerio straipsnyje redaktorius E.Eigirdas rašo: „Seniai supratau, kad dauguma žmonių nenori žinoti tiesos. Nes žinant tiesą reikėtų priimti nemalonių sprendimų ar būti drąsiems. Todėl oligarchai ir Kremlius valdydami stengiasi žmonėms pasiūlyti lengvų sprendimų iliuziją. O ją įveikti, jei tai remia žiniasklaida, neįmanoma“.
Tai kas tada įmanoma? Vienas iš paprasčiausių būdų – nueiti į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą ir paprašyti solidžių lėšų tiriamosios žiniasklaidos projektui. Nueiti galima. Galima net gauti šiokį tokį finansavimą. Bet tik ne tam, kad tiriamosios žiniasklaidos entuziastai turėtų ir laiko, ir finansų, ir socialinių garantijų kantriai ieškoti korumpuotų ministrų, generolų, teisėjų ar Rusijai parsidavusių šnipų. Taigi ši institucija lėšų skiria vien gražiems reiškiniams aprašyti. Jokių nešvarių politikų.
Todėl ir sakau: kol Lietuvos valstybė neskirs solidžių premijų už kritiką, tol ji bus priversta brautis į šviesų rytojų per brūzgynus duobėtais aplinkiniais keliais. Egzistuoja net pavojus visai pasiklysti. STT, FNTT, valstybiniai auditoriai, imuniteto tarnybos ir kontržvalgybos nėra visagalės. Valstybei dar reikia akylų, kritiškų padorios žiniakslaidos žvilgsnių.
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitikusi su teisininkais, žiniasklaidos savivaldos institucijų atstovais bei žurnalistais, aptarė Seimo priimtas Civilinio kodekso pataisas.
Susitikime dalyvavo Vilniaus universiteto profesorius, žinomas civilinės teisės ekspertas Valentinas Mikelėnas, žiniasklaidos teisės žinovė advokatė Liudvika Meškauskaitė, Lietuvos Vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisių Teisme Karolina Bubnytė, Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė-Tiumenevienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, Internetinės žiniasklaidos asociacijos prezidentė Aistė Žilinskienė, žurnalistų kreipimąsi dėl pataisų žalos žodžio laisvei į Prezidentę inicijavęs naujienų agentūros BNS direktoriaus pavaduotojas turiniui Vaidotas Beniušis.
Į Prezidentę su prašymu vetuoti šias pataisas kreipėsi beveik 100 žurnalistų ir redaktorių, Žurnalistų sąjunga, Visuomenės informavimo etikos komisija ir grupė Seimo narių. Savo nuomonę dėl įstatymo žalos visuomenei ir grėsmės laisvam žodžiui pareiškė Žurnalistų sąjunga, Žurnalistų etikos inspektorius. Prezidentė išklausė ekspertų argumentus dėl šių pataisų poveikio visuomenės informavimui, žiniasklaidos laisvei bei Lietuvos tarptautinei reputacijai.
Teisininkų teigimu, šios pataisos yra perteklinės, nes dabar galiojantys įstatymai visiems asmenims užtikrina visas galimybes gintis nuo patyčių, melo, įžeidimo, šmeižto ar nepagrįsto persekiojimo. Lietuvos teisėje yra įtvirtinta administracinė atsakomybė ir civilinė garbės ir orumo gynimo tvarka, o už šmeižtą numatyta ir baudžiamoji atsakomybė. Todėl priimti pakeitimai yra neproporcingi, atveria kelia teisiniam žmonių persekiojimui už kritišką, bet kokia formą pareikštą nuomonę.
Šie pakeitimai kenkia valstybės tarptautiniam įvaizdžiui ir neatitinka Lietuvos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų bei prasilenkia tiek su Lietuvos teismų, tiek su Europos Žmogaus Teisių Teismo įtvirtintais žiniasklaidos laisvės principais. Užtikrinti žiniasklaidos apsaugą, stiprinti žodžio laisvę ir užkirsti kelią cenzūrai ragina ir visos tarptautinės organizacijos – Jungtinės Tautos, Europos Taryba, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija.
Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai bei numato piliečiams teisę nevaržomai kritikuoti valdžios institucijas ar pareigūnus ir už tai nebūti persekiojamiems. Žurnalistai pažymi, kad visuomenės informavimas yra viešasis interesas, todėl įsigaliojus šiems pakeitimams iš esmės būtų sudarytos sąlygos cenzūrai, suvaržytos žurnalistų galimybės informuoti visuomenę, ypač apie politinės korupcijos atvejus. Taip pat žurnalistams už kritiką ir nuomonės reiškimą gresia didžiuliai ieškiniai teismuose, o mažesnes žiniasklaidos priemones tai gali atvesti ir prie veiklos sustabdymo.
Vyriausybės atstovė prie EŽTT pabrėžia, kad šio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad kritikos ribos viešų asmenų atžvilgiu yra žymiai platesnės negu privačių asmenų atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad beatodairiškas asmens garbės ir orumo gynimas gali atvesti prie cenzūros įvedimo ir pažeisti visuomenės teisę žinoti.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Štai ir baigėsi parlamento rinkimai. Jau po pirmojo rinkimų turo buvo akivaizdu, kad nė vienai politinei Lietuvos jėgai nepavyks turėti absoliučios balsų daugumos.
O tai byloja, jog galima net pato situacija: rinkimų lyderiams teks bičiuliautis ne tik su panašių pažiūrų kolegomis, bet galbūt ir su “nekenčiamais oponentais”. Antrasis rinkimų turas šiuos spėjimus sustiprino.
Tačiau labiausiai intriguojantis yra Prezidentės pareiškimas, jog valdančiojoje koalicijoje ji nenorinti matyti susikompromitavusios Darpo partijos.
Beje, šį pageidavimą valstybės vadovė išdėstė įsakmiu, griežtu tonu. Už įsakmų, griežtą toną Prezidentę derėtų pagirti. Valstybei geriau, jei aukšto rango politikas turi konkrečią nuomonę ir jos neslepia. O jei Prezidentas visąlaik bijo trinktelėti kumščiu į stalą, tokiai valstybei – mažiau pasisekė.
Prisiminkime antrąją Prezidento Valdo Adamkaus kadenciją, palyginkime ją su Prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpiu, ir taps akivaizdu, kuris iš jų “plaukia pasroviui”, o kuris “stengiasi įgyvendinti savo nuostatas”. Tad turėtume sutikti, jog politikas, neslepiantis savo simpatijų bei antipatijų, visuomet gražesnis už tą, kuris nedrįsta viešai įvardinti, ką labiau myli.
Praėjusį ketvirtadienį Seime buvo surengtas apskritasis stalas dėl žodžio laisvės kriminalizavimo pasiekimų ir problemų Lietuvoje.
Daugelio renginio dalyvių išvados labai aiškios – ne viskas tvarkoje su tuo teisiniu reguliavimu ir bausmėmis bei jų skyrimu už netinkamai pasakytą žodį.
Tačiau problemos esmę bene įspūdingiausiai apibūdino Žurnalistų etikos inspektoriaus patarėjas Deividas Velkas. Jis galiojantį teisinį reguliavimą (keletą BK straipsnių dėl šmeižto, įžeidimo) palygino su liaudies išmintimi, kuri sako, kad žvirbliu išlėkęs žodis jaučiu sugrįžta. Labai taiklu. Ypač turint galvoje kai kuriuos teismų sprendimus bylose dėl šmeižto ar įžeidimo.
2012 metų gegužės 7 d. autoritetingas apžvalgininkas Kęstutis Girnius, suaugęs su žodžio laisvės JAV samprata, portale alfa.lt rašė („VSD spjaudo ir gaudo“):
„Negalima tvirtinti, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) nieko nedaro. Praeitą savaitę generalinis direktorius Gediminas Grina paprašė Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) paneigti jos tiesioginėse laidose du Dariaus Kuolio išsakytus teiginius.
Laidoje „Ant svarstyklių“ D.Kuolys pareiškė, kad VSD darbuotojai nutekino informaciją apie „Snoro“ banką, o laidoje „Akiračiai“ jis tvirtino, jog „VSD (…) užsiima kriminaline veikla ir pradeda veikti kaip kriminalinis susivienijimas“. Pasak G.Grinos, šie teiginiai neatitinka tikrovės ir pažeidžia dalykinę VSD reputaciją. VSD pareikalavo, kad LRT paneigtų D.Kuolio žodžius tokiu pat būdu, kokiu jie buvo paskelbti, ir visuomeniniam transliuotojui nurodė, kokius paneigimo tekstus reikėtų išplatinti…
Dabar jau tikrai žinau, kur judame Lietuvoje – kalbėti galima tik apie valdžios (greičiausiai, teisminės) patvirtintus faktus. Visa kita negali būti nei skelbiama, nei aptariama.
Tokią nuomonę susidariau ne tada, kai mane nuteisė už kritišką nuomonę apie pono Vito Tomkaus leidinius. Tai nutiko tik šiomis dienomis, kai atidžiai perskaičiau Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą dėl teisėjų kritikos ribų ir pačios teismų sistemos šio sprendimo interpretaciją.
Dabar jau suprantu ir tai, kodėl teisėja A. K. Macevičienė mane nuteisė. Net beveik nesistebėčiau, jei nuosprendis Lietuvoje nebūtų pakeistas.
Ir turiu tam argumentą: lygiai vieną dieną prieš man paskelbiant nuosprendį Nacionalinės teismų administracijos puslapyje pasirodė štai tokio pobūdžio pranešimas:
“Žurnalistų etikos inspektorius: teisėjai yra vieši asmenys, tačiau apie juos negali būti skelbiama neobjektyvi, išsamiai nepatikrinta informacija.”
Nūnai Lietuvoje tapo įprasta ir net galbūt madinga kritikuoti žurnalistus, leidinių savininkus, esą šie ir tokie, ir anokie.
Priekaištų pažeriama pačių įvairiausių: neobjektyvūs, tendencingi, vaikosi vien pelno, linkę parsiduoti abejotinos reputacijos verslininkams, net svetimoms valstybėms, praradę visuomeniškimo, patriotiškumo jausmus.
Klausantis tokių svarstymų vis dažniau į galvą šaua mintis: o gal šiandieninė lietuviškoji žiniasklaida ir negali būti kitokia, nes ji įstumta į labai sudėtingas finansines sąlygas? Kaip iš tiesų turėtų klostytis mūsų žiniasklaidos ir politikų, visuomenės, teismų santykiai?
Į visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt klausimus atsako žurnalistas Rimvydas VALATKA. Su žurnalistu Rimvydu VALATKA kalbasi Slaptai.lt korespondentas Gintaras Visockas.
Aš nustebusi. Buvau kartą nuvykusi į Estiją. Aplankiau Narvos miestą. Sugrįžusi į Maskvą laidoje “Echo Moskvy” pareiškiau, jog Narvoje – keista padėtis.
Keistoka padėtis susidariusi dėl policijos viršininko tautybės. Narvoje šiuo metu gyvena apie 95 proc. rusakalbių ir tik 5 proc. – estų. O Narvos policijos viršininkas – estas. Reeno Kullamia. Toks Narvos policijos viršininko vardas ir pavardė.
