Rimvydas Valatka: “Grasinimai yra skystablauzdžių ginklas kitiems skystablauzdžiams gąsdinti”


Print

Nūnai Lietuvoje tapo įprasta ir net galbūt madinga kritikuoti žurnalistus, leidinių savininkus, esą šie ir tokie, ir anokie.

Priekaištų pažeriama pačių įvairiausių: neobjektyvūs, tendencingi, vaikosi vien pelno, linkę parsiduoti abejotinos reputacijos verslininkams, net svetimoms valstybėms, praradę visuomeniškimo, patriotiškumo jausmus.

Klausantis tokių svarstymų vis dažniau į galvą šaua mintis: o gal šiandieninė lietuviškoji žiniasklaida ir negali būti kitokia, nes ji įstumta į labai sudėtingas finansines sąlygas? Kaip iš tiesų turėtų klostytis mūsų žiniasklaidos ir politikų, visuomenės, teismų santykiai?

Į visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt klausimus atsako žurnalistas Rimvydas VALATKA. Su žurnalistu Rimvydu VALATKA kalbasi Slaptai.lt korespondentas Gintaras Visockas.

Gal šiandieninė Lietuvos žiniasklaida ir negali būti kitokia, nes valdžia ją įstūmė į itin sudėtingas ekonomines sąlygas? Gal Lietuvos visuomenė turėtų dėkoti žiniasklaidai, kad ji, net esant tokioms sudėtingoms žaidimo taisyklėms, vis tik sugeba išsilaikyti, gyvuoti, informuoti?

Jūsų klausimas yra ir atsakymas. Kažkada, gal prieš dvylika trylika metų žiniasklaida Lietuvoje gal ir galėjo ar net privalėjo būti geresnė nei buvo. Šiandien aš stebiuosi ne tuo, kokia ji yra, o apskritai tuo, kad žiniasklaida Lietuvoje dar egzistuoja.

Esu įsitikinęs, jog jeigu Didžiojoje Britanijoje, kurios valdžia prieš stojant šaliai  į ES išsilygo su Briuseliu visiems spaudiniams, net jeigu tai būtų keiksmažodžių rinkinys, taikyti nulinį PVM, prasidedant pasaulinei krizei britų valdžia būtų tiek kartų padidinusi mokesčius spaudai ir žiniasklaidai apskritai, toje šalyje bet kuri žiniasklaidos priemonė, išskyrus nebent BBC, kuri gyvena iš abonentinio vartotojų mokesčio, jau būtų bankrutavusi.

Tą patį galima pasakyti apie bet kurią kitą ES šalį, Vokietiją ar Prancūziją, kurios prezidentas N.Sarkozy prasidėjus krizei skyrė 200 mln. eurų spaudai kaip prancūzų nacionalinei vertybei išsaugoti.

Ką darė Lietuvos valdžia? Man atrodo, jog visas naktinis mokesčių perversmas konservatorių ir buvo sugalvotas tik tam, kad amžiams užčiauptų burnas savo kritikams.

Todėl šiandien tie, kurie kaltina žiniasklaidą pelno siekimu ir kitokiu godumu, tiesiog rodo savo visišką ekonominį neišprusimą – pelnas spaudoje, didžiojoje dalyje TV ir naujienų portalų yra seniai pamirštas reiškinys. Klausimas redakcijose keliamas tik taip: kiek žmonių teks atleisti ir kiek dar sumažinti ir taip jau menkas algas, kad leidinys ar TV stotis pratrauktų dar vienerius metus?

Aš suprantu ir pateisinu, kai žiniasklaidą kritikuoja ir net aršiai puola intelektualai, senamadiški žmonės, verslininkai, studentai. Bet kai tai daro politikai, aš tai laikau labai aiškiu privačių ir viešųjų interesų susikirtimu, į kurį pas mus nekreipiama dėmesio.

Kiek jūs rasite senųjų demokratijų valstybių vadovų, parlamentų ir parlamentinių partijų lyderių, kurie diena iš dienos pliektų žurnalistus, redaktorius ir leidėjus? Taip, kartais pasitaiko, kad ir JAV prezidentui išsprūsta bjauri frazė apie “gyvulius žurnalistus”, bet būtent išsprūsta.

Vakarų šalyse politikas žino, jog jo darbas – tarnauti visuomenei kuriant įstatymus, valdant valstybių ir miestų biudžetus, bet jokiu būdu ne auklėjant ir keikiant žurnalistus, kurių vienintelis teisėjas tegali būti skaitytojas ir žiūrovas. Kol leidinys ar TV stotis tokių turi, politiko ar juolab valstybės vadovo aršus puolimas prieš juos reiškia tik viena – nepagarbą ir panieką tam skaitytojui ir žiūrovui, kuris, beje, dar yra ir rinkėjas.

Kai kurių aršiausių lietuviškos žiniasklaidos kritikų knieti pasiteirauti: bet juk laikraščiai, internetiniai portalai, televizijos – privačiose rankose, tad kaip drįstama reikalauti, jog žiniasklaida rūpintųsi dar ir valstybės, visuomenės, padorumo reikalais. Privatus verslininkas elgiasi taip, kad kuo daugiau uždirbtų. Elgiasi natūraliai. O jei kam nors nepatinka privatus leidinys, įkurkite savąjį, ir tada labai greitai suvoksite, kas, kaip ir kodėl.

Ne visai norėčiau sutikti su Jūsų mintimi. Kaip žurnalistas ir redaktorius, aš kiekvieną savo žingsnį sverdavau, sveriu ir sversiu, atsižvelgdamas į tai, ar tai yra naudinga mano valstybei Lietuvai ir jos žmonėms.

Tai dariau ir darysiu net tada, jeigu tie patys žmonės nesupras manęs ir manys, jog aš esu neteisus vienu ar kitu atveju. Todėl, kad pataikaudamas skaitytojui taip, kaip rinkėjams prieš rinkimus pataikauja visų spalvų politikai, aš žlugdyčiau valstybę, dėl kurios Nepriklausomybės kovojo visi padorūs žurnalistai.

Pavyzdžiui, kai kalbu, jog mokesčių dirbantiems didinimas yra jokia ne nauda pensininkams, o žala Lietuvos ateičiai, aš susilaukiu skaitytojų priekaištų, bet esu įsitikinęs, jog žurnalisto pareiga – matyti daugiau ir plačiau negu mato mažiau išsilavinę ir mažiau informacijos turintys žmonės.

Matyt, problema čia yra tai, kad mano valstybės supratimas smarkiai skiriasi ir nuo socialdemokratų, ir nuo konservatorių, ką jau kalbėti apie Viktoro Uspaskicho ar Rolando Pakso partijas. Tie ponai dažniausiai tapatina save su valstybe, o aš su tokia nuostata negaliu sutikti.

Taigi drįsčiau teigti, jog yra netgi atvirkščiai – iš manęs, kaip redaktoriaus ir apžvalgininko rūpesčio valstybe, visuomene ir padorumo užtikrinimu dažniausiai ir garsiausiai reikalaudavo tie, kurie niekino tą valstybę kaip, pvz., V.Uspaskichas, gavęs prieglobstį Kremliuje ir nuo jo sienų varęs ant Lietuvos, kaip R.Paksas, kuris pamynė tautai duotą priesaiką, apskritai visi tie, kurie iki šiol lobo ir lobsta valstybės ir jos piliečių sąskaita, kurie net mergas kabina siūlydami joms už tai valstybines tarnybas.

Kur link, Jūsų manymu, eina lietuviškoji žiniasklaida? Kokia jos perspektyva, ateitis? Ar negalima susidaryti nuomonės, jog per tuos drastiškus mokesčius kai kurios politinės jėgos ją nori dar labiau susilpninti?

Žiniasklaida susiduria su ta pačia problema, kaip ir visa lietuvių tauta. Per pastarąjį dešimtmetį lietuvių gimė 102 000 mažiau nei mirė, dar pusė milijono emigravo. Ar gali žiniasklaidos verslas plėtotis, jei potencialių vartotojų skaičius sumažėjo penktadaliu?

Aišku, kad ne. Tuo pat metu visokie politikieriai ir už jų stovintys oligarchiukai kuria savo spaudą, televizijas, kurių vienintelis tikslas – dempinguoti reklamos įkainius, kad tie, kurie nori išgyventi iš savo darbo laikraščiuose, žurnaluose ar TV, netektų pajamų šaltinio.

Apskritai situacija yra tokia: Lietuvos žiniasklaida, kaip ir Lietuvos tauta, seniai yra įžengusios į mirties taką, aišku tik, kad žiniasklaida turėtų mirti šiek tiek anksčiau negu mirs paskutiniai lietuviai. Dabartinių mokesčių dėka tai, beje, įvyks pakankamai šiek tiek anksčiau.

Jūsų plunksna – visuomet aštri, kandi. Be abejo, kad turite daug ir gerbėjų, ir oponentų. Tikriausiai teko sulaukti ir keisčiausių, absurdiškiausių, kvailiausių priekaištų. Gal galite papasakoti apie labiausiai įsiminusius atvejus? Gal galite prisiminti, kada buvo sunkiausia išlaikyti savo nuomonę ir nepriklausomybę?

Kaip čia tiksliau pasakyti? Man niekada nebuvo sunku išlaikyti savo nuomonę ir nepriklausomybę, todėl, kad esu taip išauklėtas, jog jeigu tik pradėčiau kalbėti ne tai, ką galvoju, pats save užgraužčiau taip, kad gyvenimas nemielas taptų visam likusiam gyvenimui. Todėl man daug lengviau yra kalbėti tai, ką galvoju, nei bandyti prisitaikyti prie daugumos, kad ir kokį spaudimą ta dauguma man darytų.

Na, o dėl priekaištų ir kaltinimų, tai galiu pasakyti tik tiek, kad neturiu blogiems dalykams ilgos atminties. Stengiuosi pamiršti tai ir atleisti tiems, kurie keikia mane paskutiniais žodžiais. Kaip ten sakoma, atleisk jiems Viešpatie, nes jie nežino, ką darantys.

Jei ieškočiau būdo jiems atkeršyti, pats sunaikinčiau save kaip mąstantį žmogų, savo gyvenimą paversčiau pragaru. O aš džiaugiuos gyvenimu tiek, kiek įmanoma žmogui, tad prisimenu tik gražius dalykus ir gerus žmones.

Tiesa, vienintelį kartą buvo užviręs kraujas, kai prieš dvidešimt metų per sesers vestuves tėvas mano žmonos paklausė, ar tiesa, kad mano sūnus dirba Maskvai? Kai ji nustebusi perklausė, ar jis bent pats tuo tiki, tremtyje dešimt metų atlaikęs tėvas atsakė, jog netiki, bet būtent dėl to jam nuolat priekaištauja Kretingos tremtinių sąjungoje.

Nežinau, ką būčiau padaręs tam šunsnukiui už tai, kad savo partijos nevykusią ir kvailą politiką bando lygiai taip pat nevykusiai pateisinti dirbtinėmis tautos ir valstybės priešų paieškomis ir, negana to, dar kliudo mano tėvus, kurie apskritai juk niekuo dėti. Bet ką padarysi: niekšų juk ne tik tarp stribų galima rasti.

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog labiausiai su spauda bendrauti nemoka konservatoriai – krikščionys demokratai. Kur čia “šuo pakastas”? Kokios politinės jėgos, kokie politikai, Jūsų įsitikinimu, geriausiai suvokia žiniasklaidos paskirtį, ir iš žiniasklaidos nereikalauja neįmanomų dalykų.

Taip jau atsitiko, kad Sąjūdis didesnėje Lietuvos dalyje, išskyrus didžiuosius miestus, iškilo, atsirado ir įsitvirtino per spaudą ir “Atgimimo bangą”. “Gimtasis kraštas”, kuriame tada dirbau, turėjo 312 tūkst. tiražą, o “Komjaunimo tiesa”, kuria vaikus dieną naktį dabar gąsdina kokia Rasa Juknevičienė, net dar daugiau – 560 000.

Žurnalistai grąžino tautai tai, ką iš jų atėmė okupantas – tiesą apie tautos istoriją, ekonomiką. Kai buvo atkurta Nepriklausomybė, žurnalistai nutarė elgtis kaip ir visų demokratinių kraštų žurnalistai – kritiškai vertinti savo pačių valdžią.

Tačiau dauguma to meto Sąjūdžio veikėjų demokratiją mylėdavo tik tol, kol ji būdavo jiems patiems naudinga. Šiaip jau jie dažniausiai manė, kad viską daro teisingai, kad jie neklysta, todėl ir jų kritikuoti negalima (panašiai dabar Vladimiras Putinas elgiasi). Šie žmonės tapo konservatorių partijos branduoliu.

Iš pirmo žvilgsnio, keista tai, kad jie tokią savo nuostatą lengvai perduoda net jauniausiems savo nariams. Kodėl laisvoje šalyje užaugę jauni politikai irgi taip mano? Gal iš tiesų ta mūsų žiniasklaida – koks Liuciferio kūrinys?

Manau, kad čia kaltas būdingas silpnoms demokratijoms galių žaidimas iki nukritimo. Tame žaidime dalyvauja dar ir dalis intelektualų – tiek jiems, tiek konservatoriams, tiek ir daugumai kitų partijų vadų norisi turėti tiesos monopolį, teisę komanduoti visiems. Žiniasklaida – nesvarbu ar ji gera, ar nevykusi – tam labiausiai ir trukdo.

Taigi viskas dėl sunkiai paslėpto noro diktuoti visuomenei. Bet aš tikiuosi, kad ir konservatoriai vieną dieną supras, jog svarbiausia demokratijoje – ne sunaikinti savo oponentus, o taikiai su jais koegzistuoti, kuriant visiems daugmaž priimtiną atviros visuomenės spektaklį.

O kurie politikai normaliai žiūri į kritiką? Jų yra ir toje pačioje Tėvynės sąjungoje. Nesu girdėjęs ir kažkaip neįsivaizduoju, kad, pvz., Egidijus Vareikis nusiristų iki tokio lygio, kad koneveiktų žurnalistus.

Kokia tema Jums vis dėlto pati įdomiausia? Politika, ekonomika?

Atvirai pasakius, man nėra neįdomių temų. Todėl galėčiau prie jau išvardytų prirašyti ir ilgai tęsti: istorija, ypač LDK giminių istorija, XVI-XVIII a., taip pat XX a. pirmos pusės istorija, filosofija, literatūra, dailė, sportas, teatras, žemės ūkis, sveikatos apsauga, mokslas… Apskritai esu iš tų keistuolių, kurie mokosi visą gyvenimą. Mano bibliotekoje daugiausia vietos užima įvairių sričių vadovėliai ir monografijos.

Ar buvote sulaukęs grasinimų, perspėjimų liautis aštriai rašyti, galbūt buvo netiesiogiai siūlomi kyšiai už tylėjimą?

Ne, kyšio man niekas nesiūlė. Matyt, tie, kurie kitiems duoda kyšius, mane vertina daug kartų rimčiau ir pagarbiau negu mūsų partijos ir politikai, kurių štabų pelytės po kiekvienu mano komentaru kiekvieną pirmadienį rašinėja anonimkes apie tai, koks aš parsidavęs, nupirktas, amoralus ir kitaip šlykštus, pavyzdžiui, plikagalvis, perkreiptu snukiu etc.

O dėl grasinimų, tai visko yra buvę: ir piktų naktinių skambučių, ir spjaudymo bei dantų griežimo parduotuvėje perkant maisto, ir bare ne vienas girtas ne vienos partijos šalininkas yra žadėjęs užmušti.

Bet aš rimtai į tai nežiūriu. Tie, kurie norėtų tai padaryti, tiesiog taip ir padarytų. Be grasinimų. Grasinimai yra skystablauzdžių ginklas kitiems skystablauzdžiams gąsdinti.

Koks turėtų būti objektyvumo ir tendencingumo santykis idealiu atveju? Nejaugi asmeninė nuomonė, asmeniniai įsitikinimai – visuomet blogas dalykas?

Nė vienas žmogus negali pasiekti objektyvios tiesos – absoliuto lygmenį, nes žmogus negali būti Dievas. Tačiau kiekvienas rašantysis, kiekvienas redaktorius privalo to siekti. Aš galiu klysti, aš klystu, bet niekada to nedarau sąmoningai. Todėl labai blogai, kad kai kurios televizinės mūsų žvaigždės savo kapitalą žiūrovų akyse kraunasi tik iš to, kad pasiima vieną tendenciją ir atsisako išklausyti visus tuos, kurie tai tendencijai kliudo. Tai velniškai efektingai atrodo, bet kuo viskas gražiau atrodo, tuo daugiau abejonių tokia žurnalistika turėtų kilti.

Žurnalistas turi vengti tendencijos kaip doras krikščionis – velnio gundymo. Bet kiekvienas žurnalistas privalo turėti įsitikinimus ir juos ginti visomis leistinomis priemonėmis bei Dievo duota aistra. Jei žurnalistas neturi aistros ir pirmiausia aistros tiesos paieškai, geriau jau jis eitų ledų ar bulvių turguje pardavinėti.

Kai kurie pasaulio eskpertai tvirtina, jog analitinė, tiriamoji žiniasklaida silpsta, tirpsta. Bet juk traukiasi ji ne dėl to, kad norėtų išnykti. Jos mažėja todėl, kad analitiniai tyrimai – labai brangus malonumas. Tiesiog rimtiems tyrimams trūksta pinigų.

Taip, tai tiesa, nyksta, ir išnyks. Todėl, kad analitinė žiniasklaida yra labai brangiai kaštuojantis dalykas, o su interneto atsiradimu kūrinio apsauga pasidarė neįmanoma. Tavo žurnalistas parašė analitinį tekstą, redakcija paklojo tam kokius tris jo mėnesinius atlyginimus, neskaitant komandiruočių, viešbučių ir išlaidų informatoriams, o naujienų portalas jį tą pačią akimirką nusirašė ir gauna tą patį už dyka. Tai reikėtų sakyti, kad ne tiek pinigų trūksta, o nebėra prasmės to daryti, nes tavo sunkaus darbo vaisiais pasinaudos ir konkurentai, ir feisbukai, ir guglai.

Gal galėtumėte įvertinti, ko trūksta jauniesiems žurnalistams? Mano asmeninė patirtis bendraujant su jaunaisiais žurnalistais – niūroka. Susidariau įspūdį, jog noro dirbti pasiraitojus rankoves – ne tiek jau daug. Bet tikriausiai taip yra ne dėl to, kad mūsų jaunieji žurnalistai būtų abejingi ar tinginiai, o todėl, kad Lietuvoje sukurtos ypatingai nepalankios sąlygos plėtotis kritiškai žiniasklaidai.

Aš turiu priešingą patirtį: į naujienų portalą lrytas.lt kviečiau dirbti tik jaunus žmones, ir dauguma jų ne tik buvo puikūs, išsilavinę, garbingi jauni vyrai ir moterys, bet ir norėjo tobulėti, kažką šitame gyvenime nuveikti. O tai, kad jie dažnai bijo pliekti valdžią, tai iš dalies už tai turėtume padėkoti intelektualams, politikams bei jų šalininkams. Ypač dėstantiems žurnalistiką – tie gudručiai, nieko patys gyvenime neparašę ir nesukūrę, per ketverius metus ne tiek dalyką dėsto, o tik nuolat kala jauniems žmonėms, koks bjaurus tas ar kitas laikraštis, tas ar kitas redaktorius, leidėjas.

Jei Jus ar mane ketverius metus kas šitaip indoktrinuotų, jei su diplomu gautum ir ilgą demonizuotų žiniasklaidos priemonių sąrašą, kažin kokie mes būtume… Dėstytojai ragina jaunus žurnalistus būti beaistriais ir bespalviais, tai ko po to iš tų vaikų norėti?

Dirbant taip ilgai ir taip produktyviai žiniasklaidos baruose, be abejo, teko susidurti ir su lietuviškosios Temidės atstovais. Kaip įvertintumėte šiandieninius žiniasklaidos ir Lietuvos teismų santykius?

Pasakysiu trumpai: teisėjams nelabai dar rūpi spaudos ir žodžio laisvė. Jie arba mano, kad tai nesvarbu ar kad už tai jau nebereikia kovoti. Jei būtų priešingai, tai teismai nepriimtų didžiosios dalies ieškinių prieš žurnalistus – dauguma kaltinimų žurnalistams absurdiški, jie paremti tik labai formaliai suvokiama teise, bet neišlaiko sveiko proto kritikos. Gaila, bet tai tiesa.

Kokie Jūsų ateities planai?

Na, atrodo, be darbo neliksiu. O jei liksiu be darbo Lietuvoje, susirasiu darbo kur nors užsienyje. Aš juk lietuvis, tai kuo čia stebėtis, juk greit užsienyje realiai dirbančių lietuvių bus daugiau (gal jau taip ir yra) nei dirbančių Lietuvoje.

Nuotraukoje: žurnalistas Rimvydas VALATKA.

2011.12.16


Prisijunkite prie diskusijos