Nepaisant griežtos kritikos, buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis (Gerhard Schroeder) neketina atsisakyti pasiūlymo tapti Rusijos naftos koncerno „Rosneft“ valdybos nariu, praneša agentūra dpa.
„Aš tai padarysiu. Tai mano gyvenimas ir dėl jo sprendžiu aš, o ne vokiečių spauda“, – pareiškė G. Šrioderis rinkimų kampanijos renginyje Rotenburge. Jis pabrėžė norįs padėti užtikrinti Vokietijos ir Europos energetinį saugumą.
G. Šrioderio ketinimai prisijungti prie „Rosneft“ Vokietijoje sulaukė didelės kritikos, be kita ko, dėl to, kad bendrovei dėl Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijos yra taikomos Europos Sąjungos (ES) sankcijos.
Ar, kaip skelbia rusų spauda, jis ketina užimti net valdybos pirmininko pareigas, G. Šrioderis trečiadienį nepasakė. Tačiau jis pareiškė savo nuomonę, kad dėl ekonominių ir politinių priežasčių nėra protinga izoliuoti Rusiją.
„Rusijos demonizavimas niekam nepadės“, – pabrėžė jis. „Rosneft“, pasak G. Šrioderio, jokiu būdu nėra „prailginta Rusijos vyriausybės ranka“.
Atsakydamas į klausimą, ar nebijo Rusijos prezidento Vladimiro Putino būti naudojamas kaip „Rosneft“ iškaba, G. Šrioderis teigė: „Aš nesu tinkamas naudoti“. Jam esą nesusidaro ir įspūdis, kad V. Putinas turėtų tokių ketinimų. G. Šrioderis į „Rosneft“ valdybą turėtų būti išrinktas rugsėjo 29-ąją.
Pasitvirtino, ką ir taip buvo galima nujausti. „WikiLeaks“ steigėjas, nenumaldomo aktyvisto bei demaskuotojo įvaizdį puoselėjantis Džulijanas Asandžas (Julianas Assangeas) praėjusių metų vasarą, vadovaudamasis savais sumetimais, atsisakė skelbti 68 gigabaitus su Rusijos valdžia susijusių nutekintų dokumentų. Apie tai rugpjūčio 18-ąją informavo žurnalas „Foreign policy“.
2014 metais BBC ir kitos naujienų agentūros paskelbė informaciją apie Maskvos karinę bei žvalgybinę veiklą Ukrainoje, 2016-aisiais „WikiLeaks“ gavo dvigubai didesnę žinių apie tai „porciją“ ir ją paskelbdama turėjo galimybę išsklaidyti įtarimus, kad interneto puslapio nekontroliuoja rusų specialiosios tarnybos. Tačiau to nepadarė.
Maištingo australo ryšių su Maskva tema tebėra „atvira“, arba teisus yra JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Mikeas Pompeo, liepos 12-ąją Vašingtono strateginių ir tarptautinių tyrimų centre pareiškęs, jog laikas šį interneto puslapį vadinti tuo, kuo šis iš tiesų yra – Amerikai priešiška nevalstybine žvalgybos tarnyba, kurią kursto tokios valstybės kaip Rusija.
CŽV direktorius savo įvertinimą argumentavo JAV specialiųjų tarnybų išvada, jog rusų karinė žvalgyba pasinaudojo „WikiLeaks“, siekdama paskelbti jai dirbančių interneto įsilaužėlių išvogtą Demokratų partijos elektroninę korespondenciją per prezidento rinkimų kampaniją 2016-aisiais.
Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.
Primintinas, tarkime, su demokratų susirašinėjimo paviešinimu susijęs fragmentas, kai 2016 metų rugpjūčio 21-ąją Vašingtono lobistas, dar kandidato į prezidentus Donaldo Trumpo patarėjas Rogeris Stoneas pareiškia, kad jo šefo oponentės, demokratų partijos kandidatės į prezidentus Hillary Clinton rinkimų štabo vadovas Johnas Podesta greitai liks be darbo. Pranašystė pasitvirtino, mat „WikiLeaks“ jo korespondenciją pradėjo publikuoti spalio 7 dieną.
Vėliau paaiškėjo, kad Federalinis tyrimų biuras (FTB) išsiaiškino, jog būta kontaktų tarp R. Stoneo ir J. Assangeo, taigi lobistas žinojo, ką kalba. Irgi vargu ar „tik“ sutapimas, kad „WikiLeaks“ pradėjo skelbti dosjė apie CŽV vykdomus interneto įsilaužimus praėjus vos kelioms dienoms, kai D.Trumpas apkaltino dar prezidentą Baracką Obamą neteisėtu jo rinkimų štabo pasiklausymu. Rinkimuose milijardierius buvo Maskvos favoritas, jam išlošus Rusijos dūmoje keltos šampano taurės, be to, jei Maskva siekė chaoso Vašingtone, jį gavo, tiesa, vertinant iš šiandienos perspektyvos, nežinia, ar dabar tuo džiaugiasi.
Tikriausiai primintini „WikiLeaks“ istorijos faktai. Kuomet interneto puslapis 2010-aisiais paskelbė JAV valstybės departamento diplomatinį susirašinėjimą, Rusija toje korespondencijoje buvo įvardijama „mafijine valstybe“. Tačiau kadangi sąvokos autoriai buvo Amerikos diplomatai, jai ta publikacija labiausiai ir pakenkė.
Tų pačių metų lapkritį susitikęs su „The New York Times“ žurnalistais J. Assangeas prisipažino nujaučiąs negatyvias diplomatinės korespondencijos paskelbimio pasekmes ir svarstąs pervažiavimo su visu „WikiLeaks“ į Rusiją galimybę. Gruodį Londono policijai jį suėmus pagal Švedijos (kur kaltintas seksualiniais nusikaltimais) orderį, kitą dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nusistebėjo, kodėl „WikiLeaks“ steigėjas kalėjime, juk jei demokratija, tai tik pilna. Ir pridūrė, kad australas yra persekiojamas dėl informacijos apie JAV veiksmus Artimuosiuose Rytuose skleidimo.
Beje, vėliau interviu televizijos laidai „Democracy Now“ ponas J. Assangeas teigė, jog kuomet Edvardas Snoudenas (Edwardas Snowdenas) 2013 metais svarstė, kur jam pasiduoti iš Honkongo, jis rekomendavęs Maskvą kaip saugiausią vietą buvusiam JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) pareigūnui. Savo buvusių darbdavių už informacijos apie JAV specialiųjų tarnybų vykdomą totalinį interneto visame pasaulyje sekimą paviešinimą spaudžiamas E.Snowdenas galų gale pasirinko Lotynų Ameriką, į kurią vyko su persėdimu Maskvoje, bet ten įstrigo, mat Amerikos valdžia panaikino jo pasą.
Ten reziduoja po šiai dienai, gavęs politinį prieglobstį iki šių metų pabaigos. Grįžimo į tėvynę atveju E. Snowdenui gresia įkalinimas iki 30 metų už šnipinėjimą. 2016-ųjų rugsėjo 13 dieną dar prezidentaujančiam B. Obamai buvo įteikta kelių nevalstybinių organizacijų, politinių aktyvistų bei kultūros veikėjų parengta peticija-prašymas prieš paliekant prezidento postą amnestuoti „nusidėjėlį“ (tuometiniai kandidatai H. Clinton ir D. Trumpas pareiškė to nedarysią). Dabar jau žinoma, kad to nepadarė ir B. Obama.
Edvardas Snaudenas ir Džulijanas Asandžas – Rusijai naudingi paslapčių demaskuotojai?
Tebesiginčijama, kas yra buvęs NSA pareigūnas – specialiųjų tarnybų hierarchijai pasipriešinęs bei visuomenei svarbią informaciją atskleidęs herojus ar konfidencialią informaciją paviešinęs (nukopijavo 1,5 milijono NSA dokumentų, nors jo advokatai skaičių ginčija) šalies išdavikas. Pasak vienų, jis turėtų ne slapstytis autoritarinėje Rusijoje, o grįžti ir įrodyti savo veiksmų prasmingumą.
Šio argumento oponentai atremia, jog tik Amerika kalta, kad E. Snowdeans liko Rusijoje, mat anuliavo jo pasą po to, kai šis paprašė prieglobsčio visose Europos valstybėse ir gavo neigiamą atsakymą. Bet vėlgi – akcija su prašymu amnestuoti buvo dalis kampanijos, kurią turėjo vainikuoti režisieriaus Oliverio Stoneo filmo apie E.Snowdeną premjera.
O. Stoneas jau šiais metais sėkmingai susuko 4 dalių dokumentinį filmą apie prezidentą V.Putiną „The Putin Interviews“. Nors sulaukė nepatogių klausimų, honorarą režisierius neabejotinai gavo ir filmo reklaminė kampanija įvyko. Vertinannt iš dabartinės perspektyvos – nieko asmeniško…
2012 metų balandį, kai ėmė sekti „WikiLeaks“ finansavimo šaltiniai („Visa“ ir „Master Card“ spaudžiamos Vašingtono nustojo priimti pinigines aukas į interneto puslapio sąskaitą), Maskvos valstybinis televizijos kanalas „Russia Today“ pradėjo rodyti laidą „Rytojaus pasaulis“ su vedančiuoju J. Assangeu. Vis dar nežinoma, kiek jam ar „WikiLeaks“ sumokėta už išleistų 12 laidos epizodų.
2012-aisiais „WikiLeaks“ paskelbė Sirijos dosjė iš daugiau kaip 2 milijonų Basharo al Assado vyriausybės laiškų arba laiškų apie jį. J. Assangeo bendražygės Saros Harrison vertinimu, publikacija sukėlė nepatogumų ne tiek Damasko režimui, kiek jo oponentams. Vėliau „WikiLeaks“ šefas apkaltino Ameriką destabilizuojant padėtį Sirijoje ir nė žodžio neištarė apie B. Al Assado bei rusų kariškių vykomus nusikaltimus prieš žmogiškumą.
Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos J. Assangeas pareiškė, kad tai Jungtinės Valstijos kišasi į Ukrainos reikalus, siekdamos įtraukti ją į Vakarų interesų sferą. Ir kad Vašingtonas su savo specialiosiomis tarnybomis aneksavo visą pasaulį. „WikiLeaks“ šefas palaikė Jungtinės Karalystės sprendimą trauktis iš Europos Sąjungos (ES), valingai ar ne prisidėdamas prie V.Putino pastangų klibinti Vakarų vienybę, daugybę kartų kritikavo NATO.
Netrūko šokiruotų „WikiLeaks“ reakcijos į vadinamųjų „Panamos dokumentų“ paskelbimą 2016-ųjų kovą. Vienu „garsiausių“ publikacijos siužetų buvo informacija apie milijardus dolerių sąskaitose fiktyvių kompanijų, kurias kontroliavo vienas artimiausių V. Putino draugų vilončelistas Sergejus Rolduginas. Pinigų kilmės aiškinimusi užsiėmė tarptautinė žiniasklaidos komanda, kurios sudėtyje buvo ir rusų „Vedomosti“ bei „Novaya gazeta“. „WikiLeaks“ suabejojo publikacijos objektyvumu, įsikabinusi aplinkybės, kad vienas tyrėjų „Organized Crimeand Corruption Reporting Project“ yra gavęs Georgo Soroso fondo bei JAV tarptautinio vystymo agentūros grantus.
Vienas buvęs „WikiLeaks“ bendradarbis „The New York Times“ yra sakęs (2016 09 01), jog maištingasis australas viską vertina pagal tai, kaip su juo elgiamasi. Iš Amerikos ir H. Clinton jis nuolat sulaukdavo nemalonumų, iš Rusijos – niekada. Irgi buvęs jo bandražygis Danielis Domscheitas-Bergas priduria, jog J. Assange kai kada „minkštai“ kritikuodavo Kremlių, bet dėl šio kiečiausių sprendimų prieš demokratiją bei žodžio laisvę paprastai tylėjo.
Tarkime, nepasmerkė įstatymo, suteikusio Kremliui neribotas galimybes sekti savo piliečius. Kai žurnalistai jį vis dėlto privertė pasisakyti šia tema, pripažino, jog Rusijoje akivaizdus „slenkantis autoritarizmas“, bet čia pat pridūrė, jog ir Amerikoje tas pats. O juk „WikiLeaks“ steigėjas šių metų balandžio 12-osios „The Washington Post“ numeryje taip žaviai pasisakė, jog interneto puslapis skelbia „nepatogų“ turinį, pirmiausia siekdamas patvirtinti didžią Amerikos praktiką nevengti bet kokių klausimų visuomenino svarstymo, taigi „WikiLeaks“ motyvai tokie patys kaip „The New York Times“ ar „The Washington Post.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Amerikiečių rašytojas, advokatas bei žurnalistas (beje, visapusiškai palaikęs čia jau minėtą herojų E.Snowdeną) Glennas Greenwaldas „The New York Times“ (2016 09 01) apibendrina: „Julianas dievina dezinformaciją, tai jo aistra“.
Vis dėlto veikiau turime reikalą ne su dezinformacija ar kokiais sąmoningai piktavališkais sąmokslais, ne faktas, kad esama kokių „profesinių“ ryšių tarp rusų specialiųjų tarnybų ir J. Assangeo. Tiesiog energingi egocentrikai dėmesio siekia bet kokia kaina, taigi pasinaudoti jais vis dėlto paprasta, „WikiLeaks“ yra postmodernistinės epochos produktas, kurio veikla apskritai naudinga V.Putinui.
Šia prasme prisimintina Vladimiro Uljanovo-Lenino sąvoka „naudingi idiotai” (tiesa, ginčijamasi, priklauso jam ar Josifui Stalinui), bet jau 21 amžiaus sąlygomis. Tas atvejis, kai žodžio laisvės ir teisingumo pretekstais liejamas vanduo ant propagandos malūno, ne taip ir svarbu, tyčia ar ne.
Praėjusio amžiaus pradžios „naudingais idiotais“ buvo tuo metu paklausūs menininkai, tokie kaip rašytojai Lionas Feuchtwangeris ar Bernardas Shaw. Dabar tai – programišiai bei interneto įsilaužėliai, viskas atitinka laiko dvasią.
NATO ketvirtadienį apkaltino Rusiją agresyviu savo elgesiu „kenkiant stabilumui ir saugumui Europoje“, rašo AFP.
„Nuo Šaltojo karo aktyviai siekėme užmegzti strateginę partnerystę su Rusija, tačiau agresyvus Rusijos elgesys kenkia stabilumui ir saugumui Europoje“, – susitikime Italijoje sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg).
2014 metais prorusiškų pajėgų įsiveržimas į Rytų Ukrainą ir Rusijos įvykdyta Krymo pusiasalio aneksija lėmė, kad Vakarų ir Rusijos santykiai tapo labai įtempti.
Anot J. Stoltenbergo, neteisėta Krymo pusiasalio aneksija yra pirmasis kartas nuo Antrojo pasaulinio karo, kai Europos tauta jėga užėmė kitos šalies teritoriją.
„Rusija ir toliau destabilizuoja padėtį Rytų Ukrainoje. Šis konfliktas pareikalavo beveik 10 tūkst. ukrainiečių gyvybių, ir tai nepaprastai pakeitė saugumo padėtį“, – sakė NATO generalinis sekretorius. Tačiau J. Stoltenbergas teigė nesiekiąs konfrontacijos su Rusija ir tvirtai tikįs dialogu.
EPA-ELTA nuotrauka: kam tiesia ranką JAV prezidentas Donaldas Trampas?
Kremlius tikisi, kad Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas padės sukurti veiksmingą dialogą.
Taigi Kremlius trečiadienį oficialiai pareiškė manąs, kad šią savaitę suplanuotas Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Jungtinių Valstijų vadovo Donaldo Trampo (Donald Trump) susitikimas vis tik padės kurti tarp abiejų šalių veiksmingą dialogą. Apie tai nformuoja naujienų agentūra „Reuters“.
Kremliaus manymu, toks dialogas tarp Maskvos ir Vašingtono reikalingas, siekiant veiksmingai likviduoti konfliktus visame pasaulyje.
Penktadienį Hamburge vyksiančio G20 viršūnių susitikimo užkulisiuose numatyto abiejų lyderių susitikimo metu bus diskutuojama, ar abi valstybės pasiruošusios kartu kovoti su tarptautiniu terorizmu Sirijoje. Taip užsienio šalių reporteriams sakė liūdnai pagarsėjęs Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.
Anot daug sykių netiesą sakusio Kremliaus atstovo, Rusijos lyderis taip pat pasinaudos pirmuoju akis į akį susitikimu su D. Trampu išsiaiškinti pozicijas konfliktų Sirijoje ir Ukrainoje atžvilgiu.
Itin triukšmingai aptarinėjamas pirmasis abiejų lyderių susitikimas numatytas Jungtinėse Valstijose atliekant rimtą tyrimą dėl D. Trampo kampanijos ryšių su Kremliumi.
2014 metais Rusijai aneksavus Ukrainos Krymo pusiasalį itin atšalo Vašingtono ir Maskvos santykiai. Anksčiau skelbta, kad dvišaliai jų santykiai pasiekė didžiausias žemumas nuo pat Šaltojo karo laikų. Rinkimų kampanijos metu JAV prezidentas ne vieną sykį žadėjo mėginti gerinti santykius su Rusija ir nešykštėjo pagyrimų Rusijos lyderiui.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) pirmadienį pareiškė, kad Prancūzija atsisako pripažinti Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, praneša naujienų agentūra AFP.
Ukrainos Prezidentas Petro Porošenko ir Prancūzijos Prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.
Kalbėdamas po Paryžiuje vykusio susitikimo su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka, E. Makronas sakė: „Prancūzija yra įsipareigojusi Ukrainos suverenitetui su pripažintomis valstybinėmis jos sienomis“.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šeštadienį lankėsi Kryme, kurį Maskva aneksavo 2014-aisiais metais. Ukraina šį jo vizitą pasmerkė ir pavadino savo suvereniteto pažeidimu.
Vakarų valstybės kaltina Rusiją nevykdant jai pagal Minsko susitarimus tenkančių įsipareigojimų. Šiais susitarimais siekiama nutraukti Ukrainos vyriausybės pajėgų ir Kremliaus remiamų separatistų kovas Ukrainos rytuose.
Europos Sąjungos (ES) lyderiai praėjusią savaitę sutarė dar pusmečiui pratęsti griežtas Rusijai taikomas sankcijas. Savo sprendimą jie motyvavo teigdami, kad Maskva nesilaikė savo įsipareigojimų dėl paliaubų Ukrainoje užtikrinimo.
Prancūzijos užsienio reikalų ministerija savo ruožtu teigė, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai Ukrainoje patiria „nepriimtinai daug bauginimų ir kliūčių“.
Kai vos pradėjęs eiti prezidento pareigas E. Makronas gegužę susitiko su V. Putinu, jis pripažino, kad jų požiūriai daugeliu klausimų išsiskiria.
Imperatorė Jekaterina II 1783 m. balandžio 8 d. manifeste paskelbė, kad Osmanų imperija kišosi į nepriklausomo Krymo chanato vidaus reikalus, todėl tekę Krymą prijungti prie Rusijos. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2014 metų pavasarį pareiškė, kad prisijungia Krymą, nes Ukrainos valstybės, kuriai jis priklausė, nėra…
Norint mušti dingstį rasi
Rusijos bolševikai nemanė reikalinga laikytis jų pačių pasirašytų sutarčių. Antai 1918-aisiais Lenino pasiūlymu bolševikų suvažiavimas suteikė įgaliojimus partijos vadovybei, centro komitetui, paminti (порвать) visas taikos sutartis, taip pat skelbti karą bet kuriai imperialistinei valstybei ir visam pasauliui, jeigu partijos CK pripažįsta esant tam tinkamą momentą. Tiesa, spaudoje pasirodė tik žinia, kad suvažiavimas pritarė Bresto taikos sutarčiai; apie leidimą bet kuriuo momentu ją sulaužyti buvo uždrausta nė prasižioti kaip apie karinę paslaptį. Bolševikai puldavo, kai tik turėdavo jėgų, ir sukandę dantis rašydavosi sutartis, matydami neįveiksią priešininko. Iš pirmo karto užkariauti Krymo, kaip matėme, jiems nepavyko.
Lietuvos totorių šventė. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos imperijos valdovė Jekaterina II susirašinėjo su prancūzų filosofu, švietėju Volteru ir tarptautinės nuomonės vis dėlto paisė. Keliolika metų rusai, galima sakyti šeimininkavo, Kryme, tačiau aneksijai nesiryžo. Rusijos valdovės patarėjai dar 1770 metais svarstė Krymo chanato prijungimo prie Rusijos galimybę, sutarė, jog Krymo totoriai niekada nebus naudingi valdiniai, nes esą nekokie mokesčiai mokėtojai, tačiau tąsyk nusprendė kol kas tik tolinti Krymą nuo Turkijos, izoliuoti, nes kitaip Rusija gali sukelti visuotinį ir ne be pagrindo pavydą ir įtarimą turinti neribotus ketinimus padauginti savo sričių (День первого присоединения Крыма к России. – http://rusplt.ru/wins/den-pervogo-prisoedineniya-kryima-k-rossii-23608.html).
1782 metų pabaigoje Užsienio reikalų kolegija, išnarsčiusi tarptautinę padėtį, visus variantus ir kombinacijas, pateikė Jekaterinai II jos prašytas išvadas: Krymo chanato prijungimo prie Rusijos planas yra įvykdomas, dėl šio didelės akcijos nekils nei Osmanų imperijos, nei jos sąjungininkų pasipriešinimo. Netrukus imperatorė savo ištikimiausiam bendražygiui kunigaikščiui Potiomkinui slapčiausiai pranešė nutarusi pasisavinti pusiasalį. Tačiau 1774 metais Rusijos ir Osmanų imperijų sudaryta taikos sutartis skelbė Krymo chanato nepriklausomybę ir nuo rusų, ir nuo turkų. 1779 metais abi pusės vėl įsipareigojo nesikišti į Krymo chanato vidaus reikalus.
Potiomkinas ir jo parankiniai ėmė kurti scenarijų, kuris Rusijai suteiktų pakankamą pagrindą prisijungti Krymą. Dingstimi galėjo pasitarnauti Turkijos kišimasis į Krymo vidaus reikalus, nesilaikymas sutarties sąlygų, tačiau Turkija tokių dingsčių neteikė, todėl teko pasinaudoti suklastota dingstimi (сфабрикованным предлогом) – pareikšti, kad turkai užpuolė Tamanę (salą kitoje Kerčės sąsiaurio pusėje). Taip pirmieji (2011-ųjų balandį) parašė rusiškoje svetainėje zakonia.ru, ne valstybinėje, bet veikiančioje, kaip pati skelbiasi, su finansiniu Federalinės spaudos ir masinės komunikacijos agentūros palaikymu – mat pagal susitarimą su Teisingumo ministerija kontroliuoja internete kažin ką miglota (правоприменения). Teksto antraštė, kaip sakoma, teigiamai konotuota: „Prijungti Krymą prie Rusijos padėjo Jekaterijos II suktybė“ (Присоединить Крым к России помогло мошенничество Екатерины II).
Lietuvos totorių šventė. Taip rengdavosi totorių kariai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jekaterina pasirašė manifestą dėl Krymo pusiasalio, Tamanės salos ir Kubanės krašto paėmimo į Rusijos valstybę 1783 m. balandžio 8-ąją, tačiau jis turėjo būti saugomas paslaptyje ir nuo rusų valdininkų, ir nuo Rusijos statytinio Krymo chano Šahino Girėjaus (dokumentą iš tikrųjų užrakino geležimi kaustytoje skrynelėje) – iki Krymas iš tikrųjų bus užimtas. Pirmiausia manifestą paskelbė vokiečių kalba. Europa sužinojo, jog Rusijos kariuomenę į Krymą ir Kubanę tekę pasiųsti dėl to, kad kitaip totorių bendruomenėje, kuri nemoka pasinaudoti Rusijos jai padovanotais laisvės vaisiais, negalėtų gyvuoti taika, ramybė ir santaika (не могли бы существовать мир, тишина и устройство посреди Татар). Valdovė nusprendusi paimti į savo valdžią Krymo chanatą Rusijos valstybės saugumo ir nuoširdžiai trokštamos amžinos taikos su Osmanų imperija labui.
Manifeste paaiškinama, kodėl Rusijos daugiau nebesaisto įsipareigojimai dėl Krymo chanato nepriklausomybės: chano valdomoje Tamanės saloje aukščiausią valdžią gviešėsi paveržti Osmanų Porta, ten atvykęs kareivių lydimas turkų valdininkas paliepė viešai nukirsti galvą chano Šahino Girėjaus pasiuntiniui… Tai ir buvo toji suklastota dingstis, kilnioji suktybė.
Daug pinigų išleido Rusija…
„Vieno Rusijos patrioto samprotavimai apie buvusius su totoriais karus ir būdus jiems visiems laikams nutraukti“ (Рассуждение одного российского патриота о бывших с татарами войнах и о способах, служащих к прекращению оных навсегда), teigiama, radosi 1778 metais. Šis dokumentas parašytas Potiomkino sekretoriaus ranka. Iš esmės tai detalus Krymo aneksijos planas. Nežinomas autorius (gal pats Potiomkinas) pataria pirmiausia paruošti čia atvyksiantiems rusų žmonėms užtektinai maisto atsargų ir visokios medienos, tinkamos namams statyti, įvairių instrumentų, reikalingų valstiečio ūkyje, pavyzdžiui, arklų ar plūgų, dalgių, pjautuvų, kirvių, kastuvų ir kitų būtinų daiktų, nes protinga politika reikalauja viską numatyti ir imtis reikiamų priemonių.
Kai visa tai bus paruošta, samprotaujama toliau, tada reikia pasiųsti į Krymą sausumos ir vandens keliais tiek kariuomenės, kiek reikia pusiasaliui užkariauti. Kai tik rusai užims Krymą (tai galima padaryti vienu žygiu vadovaujant sumaniam generolui), tada reikia vietiniams totoriams paskelbti, kad pageidaujantys būti amžiams Rusijos valdinystėje gali likti vietose, o kitiems leisti išvažiuoti, kur nori. Klausti Dono kazokų ir mažarusių (ukrainiečių), kas nori kraustytis į Krymą. Leisti ten apsigyventi ir kitoms laisvoms tautoms, kaip antai: graikams, armėnams, valachams ir bulgarams. Tokiu būdu trumpiausiu laiku visas Krymas taps krikščioniškas ir visiems laikams Rusijai priklausys. Galima tikėtis, kad su laiku ir didžiūnai panorės apsigyventi Kryme, bent jau senatvėje, nes klimatas ten toks pat šiltas ir malonus kaip Italijoje ir Prancūzijos pietuose.
Nežinia, kaip ten buvo su kirviais, arklais ir dalgiais, tačiau daugelis dalykų panašiai ir klostėsi: ir generolas radosi nepėsčias – būsimasis generalisimas Aleksandras Suvorovas, ir valstiečiai kėlėsi, didžiausi ponai kūrėsi. „Samprotavimuose“ dar buvo patarimas pasistengti panaudoti visas politines priemones totorių genčių ir kitų Kubanės tautų nesantaikai kelti, tam yra įvairių būdų, nes tai gali padėti lengviau ir greičiau užkariauti Krymą. Sovietiniai prieškario istorikai įžvelgė, kad šiam tikslui pasiekti buvo taikomi tokie būdai: karinė prievarta, diplomatinės intrigos ir chano valdininkų bei kilmingų didikų papirkinėjimas (Лапицкая С. Завоевание и колонизация Крыма царизмом. //Исторический журнал, 1937. № 7).
1777 metais, kai Rusijos spaudžiami Krymo murzos (didikai) išrinko chanu Šahiną Girėjų, turkai pamėgino jį nuversti ir atvesti į valdžią savo statytinį, – rašoma Rusijos užsienio reikalų ministerijos svetainėje „Rusijos diplomatija“. – Tada Rusija savo šalininko palaikymui įvedė kariuomenę į Krymą. Šahinas Girėjus liko šachu. Nors Potiomkinas labai pagarbiai elgėsi su Šahinu, tačiau galvojo apie jį labai nekaip: Tai negabus ir juokingas žmogus, turintis pretenzijų pamėgdžioti Petrą Didįjį, į kurį, beje, jis niekuo nepanašus, išskyrus savo žiaurumą (Лорд Мальмсбюры (Гаррис) в России в царствование Екатерины II в. 1781-1783 годы // Русский Архив. — М., 1874. — № 11). Daugelis totorių raukėsi vien išgirdę chano vardą. Daug pinigų Rusija išleido papirkti murzoms, kad jie sukurstytų žmones išrinkti Šahiną Girėjų, – rašė iš Krymo iškeldintų graikų palikuonis pedagogas, istorikas ir etnografas Feoktistas Chartachajus (Хартахай Ф. Христианство в Крыму. Памятная книжка Таврической губернии. – Симферополь, 1867).
Pasirodžius, kad chanas siekia tikros nepriklausomybės ir galios, Jekaterina pavedė Potiomkinui iškeldinti iš Krymo visus krikščionis: graikus, armėnus, gruzinus į Azovo šiaurėje plytinčias stepes. Kaip tik šių žmonių triūsu Kryme laikėsi prekyba, sodininkystė ir amatai, jie buvo pagrindiniai mokesčių mokėtojai. Be pajamų šaltinio likęs Šahinas labai pasipiktino, nė neprisileido Suvorovo, vadovavusiojo valdinių išvarymui. Nurimo tik gavęs iš Jekaterinos 50 tūkst. rublių ir vertingų dovanų, nors liko visiškai priklausomas nuo Rusijos. Tuo tarpu apsišvietusiai Europai krikščionių iškeldinimas buvo pavaizduotas kaip kilnus žygis: vadavimas iš musulmonų jungo. Nors Kryme per pusės tūkstančio metų chanato istoriją nepasitaikė nei kitatikių pogromų, nei to, kas vadinama tautų konfliktais, ir tuokėsi šimtai skirtingo tikėjimo jaunuolių.
Lietuvos totorių šventėje. Totorių gražuolės nacionaliniais drabužiais. Slaptai.lt nuotr.
Šio žygio sumanytojas generolas feldmaršalas Piotras Rumiancevas rašė Jekaterinai, kad stačiatikių išvedimą iš Krymo galima laikyti provincijos užkariavimu. Pusiasalį paliko daugiau kaip 30 tūkstančių krikščionių, daugiausia graikų ir armėnų. Tačiau jiems numatytą vietą pasiekė, amžininkų liudijimu, ne daugiau kaip pusė iškeltųjų: kiti žuvo kelionėje. Persikėlėliai kentė nepakeliamus vargus ir atvirai reiškė savo nepasitenkinimą (Никольский П. Завоевание Крыма дворянской Россией.// Сборник „Крым”. Ч. 1-я. – 1930).
Krikščionių ištrėmimas skaudžiai atsiliepė Krymo chanato ekonomikai ir, kaip rašo ta pati sovietų istorikė, sukėlė plačių totorių sluoksnių nepasitenkinimą Šahino Girėjaus politika, pataikaujančia rusams. 1782 metų pavasarį įvyko sukilimas prieš chaną ir Krymo valdovas, sykiu ir rusų gvardijos kapitonas, turėjo bėgti į rusų tvirtovę Kerčėje, kur jį priėmė iškilmingai, šaudydami iš patrankų ir kita.
Netrukus Šahiną pasiekė Jekaterinos laiškas iš Peterburgo, kuriame jį vadina šviesiausiu Krymo ir visų totorių ordų chanu ir praneša nutarusi karinėmis pajėgomis nuslopinti totorių tautose vykstantį maištą, kad chanas galėtų saugiai ir ramiai toliaujas valdyti. Chanas vėl gavo 50 000 rublių auksu, kuriuos jam įteikė visą laiką kartu buvęs Rusijos atstovas chano rūmuose Piotras Veselickis-Božidarovičius (vadovavęs ir šnipų tinklui Osmanų imperijoje, jai priklausančiose žemėse šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, taip pat ir Krymo chanate). Vėl pasodintas į sostą, chanas ėmė žiaurių politinių represijų, kurias rusai patylomis palaikė.
Rusai žinojo, ką daryti iš tų pačių „Samprotavimų“: Dabartinio chano valdžios stiprinimo dingstimi stengtis kiek galima daugiau įsismelkti į Krymą ir tvirtai įkelti ten savo koją (утвердить там свою ногу) tam, kad šio chano mirties atveju šis pusiasalis galėtų amžiams likti Rusijos karūnai, ką nesunkiai galima pasiekti ir su visai nedaug kariuomenės varant protingą politiką (Уляницкий В. А. Дарданеллы, Босфор и Черное море в XVIII веке. М.1883). Carinei vyriausybei šis sukilimas pasitarnavo geidžiama dingstimi panaikinti tariamą Krymo nepriklausomybę ir visiškai prijungti prie Rusijos. Šiuo tikslo vedinas Potiomkinas chano gynimo dingstimi pasiuntė į Krymą didelius kariuomenės būrius ir užėmė svarbiausius gynybinius bastionus (Лапицкая…).
Derpto (Tartu) universiteto profesoriaus Aleksandro Briknerio iš vokiečių kalbos išverstoje knygoje (Исторiя Екатерины Второй. – СПб.1885) rašoma, jog totorių diduomenės rusiškoji partija, gyvavusi Peterburgo pinigais, pasiūlė šviesiausiajam kunigaikščiui paraginti chaną atsisakyti sosto ir organizuoti Krymo gyventojų prašymą priimti į Rusijos valdinybę. Radosi ir Krymo didikų laiškas Jekaterinai II su prašymu paimti chanatą į Rusijos globą, tačiau jo nelabai jau ir reikėjo… Šviesiausiasis kunigaikštis Potiomkinas gerai sumokėjo bėjams (totorių kunigaikščiams), agitavusiems gentainius pritarti prisijungimui prie Rusijos. Apskritai, rusai negailėjo pinigų savo šalininkams. Gerai atlygino iš Krymo iškraustytų bendruomenių dvasiniams tėvams, antai graikų metropolitui išdavė 6 550 rublių. Galiausiai savo brolių ir kitų priešininkų krauju susitepęs, Krymo totorių nekenčiamas ir rusams daugiau nereikalingas Čingischano palikuonis Šahinas Girėjus už Jekaterinos pažadėtą 200 000 rublių iki gyvos galvos pensiją atsisakė nuo sosto.
Putinas meluoja geriausiai
Dar vienas suklastotos dingsties pavyzdys. Jau 2014-ųjų vasarą didžiausia Rusijoje mokyklinės literatūros leidykla («Просвещение») išleido 9 klasės istorijos vadovėlį kuriame pasakojama ir apie pavasarį įvykusį Krymo įėjimą (вхождении) į Rusijos Federaciją. 2014 metų vasarį, rašoma vadovėlyje, teisėtas šalies prezidentas V.Janukovičius buvo nuverstas (низложен), o valdžia perėjo opozicijai. Naujosios valdžios vienas pirmųjų buvo sprendimas atšaukti įstatymą dėl rusų kalbos statuso ir įvesti draudimą vartoti jį lygiomis teisėmis su ukrainiečių. Į Ukrainos sudėtį įeinančios Krymo Autonominės Respublikos aukščiausioji taryba, rašoma toliau, atsisakė paklusti Kijevo valdžiai. Ir priėmė sprendimą dėl respublikos įėjimo į Rusijos Federacijos sudėtį…
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis
Moksleiviams nepaaiškino, koks buvo tas rusų kalbos statusas, ir nutylėjo, jog naujas įstatymas neįsigaliojo, taigi rusų kalba kai kuriuose regionuose ir toliau buvo vartojama lygiomis teisėmis su valstybine ukrainiečių kalba. Vadovėlio autoriai šitai tikrai žinojo, tačiau neparašė. Taigi moksleiviams – būsimiesiems piliečiams liko manyti, jog rusus Kryme nuskriaudė kažin kokie blogi dėdės, nuvertę gerą Ukrainos prezidentą ir užgrobę valdžią.
Suaugusieji iš Rusijos TV kanalų turėjo susidaryti panašų vaizdelį. Kijeve mums priimtiną prezidentą nuvertė Amerikos pinigais išlaikoma mums nepriimtina fašistinė chunta. Ji, chunta, nusprendusi Ukrainą su visa Novorosija (Ukrainos pietryčiais) pajungti mūsų nemėgstančiai Europos Sąjungai, ketino Amerikos ir tos pačios Europos nurodymu užpulti Krymą ir susidoroti su visais rusais. Todėl mes įsikišome, užpuolėme pirmi. Tai yra ne mes, o nežinomi žalieji žmogeliukai, atsitiktinai vilkintys mūsų karine uniforma ir atsitiktinai ginkluoti mūsų ginklu. Pats Putinas sakė, kad tokią uniformą galima nusipirkti parduotuvėje (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366). Krymo gyventojai, pamanė, kad tai esame mes, ir surengė referendumą dėl susivienijimo su mumis. Suprantama, negalėjome atsisakyti.
2014 m. kovo 4 d. spaudos konferencijoje Putinas paneigė Rusiją prisidėjus užgrobiant strateginiu objektus Kryme. Žmonės karine uniforma be atpažinimo ženklų esą vietinės savigynos pajėgos, Rusija su jais niekuo nesusijusi. Prezidentas ir vėl pareiškė, kad nėra būtinybės įvesti rusų kariuomenę į Krymą ar kitus Ukrainos regionus (https://lenta.ru/news/2014/03/04/selfdefence/). Į klausimą, kaip įsivaizduojąs Krymo ateitį ir ar svarstomas jo prijungimas prie Rusijos, tvirtai atsakė: Ne, nesvarstomas. (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366).
Kadangi Rusijos federacijos taryba valstybės prezidentui paprašius kovo 1 d. leido į Ukrainą įvesti kariuomenę, žurnalistams parūpo šio žingsnio teisėtumas: juk1994 m. gruodžio 5 d. Rusija kartu su Didžiąja Britanija ir JAV Budapešte pasirašė memorandumą dėl saugumo garantijų branduolinio ginklo atsisakiusiai Ukrainai. Tame dokumente trijų valstybių vadovai patvirtino įsipareigojimą negrasinti jėga ir nenaudoti jos prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Putinas atsakė, jog toje teritorijoje kuriasi nauja valstybė: šios valstybės atžvilgiu mes jokių įsipareigojančių dokumentų nepasirašinėjome (http://nbnews.com.ua/ru/news/114738/). Po šito atsakymo žurnalistai turbūt ilgai sėdėjo išsižioję ir nepaklausė apie dar vieną Budapešto memorandumo punktą: įsipareigojimą konsultuotis, iškilus kokiam neaiškumui. Juk Didžioji Britanija ir JAV liko tomis pačiomis valstybėmis…
Ukrainos įstatymams priešingas referendumas įvyko kovo 16 dieną. Referendumas vyksta tuo metu, kai Krymo keliuose pilna svetimos valstybės kariuomenės ir karinės technikos, – kalbėjo žurnalistams Medžliso – Krymo totorių bendruomenės valdymo institucijos vadovas Refatas Čubarovas (http://korrespondent.net/ukraine/politics/3319420). Po dviejų dienų buvo pasirašytas susitarimas dėl Krymo prijungimo prie Rusijos. Balandžio 17 d. Putinas kilniaširdiškai praskleidė paslapties uždangą: Taip, už Krymo savigynos pajėgų, žinoma, stovėjo mūsų kariai. Kitaip vykdyti referendumą atvirai, sąžiningai, garbingai ir padėti žmonėms pareikšti savo nuomonę buvo tiesiog neįmanoma (http://www.kremlin.ru/transcripts/20796).
Praėjus vieneriems metams, valstybinis TV kanalas „Rosija 1“ parodė dokumentiniu vadinamą filmą „Krymas. Kelias į Tėvynę”, kuriame Rusijos prezidentas prisipažino praėjusiais metais daug melavęs. Dabar suaugusieji ir moksleiviai sužinojo, kad jau 2014 m. vasario 23 d. Putinas su specialiųjų tarnybų vadovais buvo priversti pradėti darbą dėl Krymo grąžinimo į Rusijos sudėtį. Putinas kalbėjo iš televizijos ekrano: Aš įsakiau Gynybos ministerijai, neslėpsiu, mūsų karinių objektų Kryme apsaugos stiprinimo dingstimi permesti ten Vyriausiosios žvalgybos valdybos specialiuosius padalinius ir jūros pėstininkų bei desanto pajėgas. Mažo to! Į žurnalisto klausimą dėl branduolinių pajėgų kovinės parengties, Putinas atsakė: Mes buvome pasirengę tai padaryti.
Praėjus dvejiems metams paaiškėjo, kad ir filme „Krymas…“ Putinas nepasakė visos teisybės.
Naujas Potiomkinas ir jo komanda
Trečiu bandymu restauruoti imperiją (Eurazijos sąjungą) pavadino Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmus tuoj po Krymo aneksijos baltarusių internetinė svetainė „Beloruskij partizan“ (Baltarusijos partizanas). Šią svetainę įkūrė Pavelas Šeremetas su keliais kitais nepriklausomais žurnalistais 2005 metais, kai Minsko valdžia užspaudė beveik visą nepriklausomą žiniasklaidą (Šeremetą nužudė 2016-ųjų vasarą Kijeve, gyvuoja versija prie to prisidėjus Rusijos specialiąsias tarnybas). Anot vieno „Beloruskij partizan“ autorių, Dmitrijaus Tarasbucho, Putinas prieš Ukrainą veikė pagal Jekaterinos II strategiją (Насилие как повивальная бабка истории. – http://club.belaruspartisan.org/forum/clubpartisan/ 165706/).
Tada galima sakyti, kad Rusijos valdovės patikėtinio kunigaikščio Potiomkino vaidmenį atliko Rusijos prezidento patarėjas Vladislavas Surkovas. Šis asmuo 2011-2013 metais buvo vyriausybės pirmininko pirmasis pavaduotojas, o kalbamuoju metu – Rusijos prezidento patarėjas Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikų reikalams (neoficialiai – ir Ukrainos). Surkovas, pasak rusų istoriko Andrejaus Zubovo, buvo pagrindinis Kremliaus ideologas, tačiau neteko Putino pasitikėjimo, neužkardęs masinių protestų Maskvoje ir kituose miestuose 2011-2012 metais (Rusijos dūmos rinkimai, prezidento rinkimai ir Putino išrinkimas). Surkovas esą tikino, jog protestuoti ateis mažai žmonių, tuo tarpu 2011-ųjų pabaigoje Maskvoje, Andrejaus Sacharovo aikštėje, susirinko 100 tūkstančių žmonių, protestai tęsėsi ir 2012 metais. Prižiūrėti reikalus Kryme ir Donbase jam pavedė Kremliuje suvokus, jog Ukrainoje valdžia sprūsta iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus rankų, taigi ir Maskvos įtakos (2013 m. spalio-lapkričio mėnesiais). Istoriko Zubovo žodžiais, tuo metu Maskva svarstė įvairius veiksmų variantus tam atvejui, jeigu Janukovičiaus režimas kris ir Ukrainoje į valdžią ateis artėjimo su Vakarais siekianti valdžia.
2014 m. vasario 14 d. Surkovas buvo slapta buvo atskridęs į Krymą. Manoma, Putino emisaras pažadėjo vietiniams deputatams ir politikams (Kremliaus apmokamiems agentams, kaip juos pavadino vienas kitaip manantis Krymo politinis apžvalgininkas), jog Kremlius palaikys Krymo maištą prieš Kijevą. Mat po to Krymo veikėjai kaip pagal įsakymą ėmė kelti tą patį šūkį: Krymui reikia ypatingo statuso! O raginimas atskelti Krymą nuo Ukrainos ir prisijungti prie Rusijos iš vietinio deputato lūpų nuskambėjo vasario 19 dieną. Krymo parlamentas pareikalavo iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus imtis neatidėliotinų veiksmų padaryti galą netvarkai Kijeve, sakydamas, kad ten jau prasidėjo pilietinis karas.
Kaip pamename, 2013 metų rudenį Kijevo centre prasidėjo masinė protesto akcija prieš vyriausybę, atidėjusią į šalį Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos sutartį,– Euromaidanas. Janukovyčius staiga nusigręžė nuo Europos, kai Putinas pažadėjo skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą. Putinas taip pat patikino, kad nuolaida Ukrainos perkamoms dujoms galios 10 metų, tai yra artimiausioje ateityje viskas priklausys nuo Kijevo lojalumo. Tokia buvo Kremliaus premija Janukovyčiui už tai, Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. 2014 m. vasario 21 d. Ukrainos parlamento opozicija su Janukovyčiumi pasirašė politinės krizės sureguliavimo sutartį, tačiau tą pačią dieną prezidentas pabėgo iš sostinės. „Dešiniojo sektoriaus“ – radikalaus protestuotojų sparno, rusų propagandistų šaukiamo teroristais ir fašistais, lyderis naujuose prezidento rinkimuose gavo labai mažai balsų, taigi sakyti, jog Ukrainoje nugalėjo radikalieji nacionalistai– tikriausias pramanas.
Po kelerių metų jau tvirtai imta kalbėti, jog Maskva ėmė kaitinti padėtį Kryme dar tuo metu, kaip prezidentas Janukovičius tebebuvo Kijeve, ir tam vadovavo Rusijos prezidento padėjėjas Surkovas. Jo žmonės, kaip dabar aiškinama, klaidino Ukrainos prezidentą: separatistinius kėslus vaizdavo kaip Janukovyčiaus režimo gynybą, o iš tikrųjų vykdė tik vieno žmogaus valią – Vladimiro Putino. Krymo aneksijos scenarijų Kremlius pradėjo rengti daug anksčiau, nei Kijeve pasikeitė valdžia – tai dar kartą įrodė rusų žurnalistinių tyrimų svetainėje „The Insider“ praėjusių metų rudenį paskelbi Surkovui 2013-2014 metais siųsti elektroniniai laiškai (http://theins.ru/politika/34558).
2013 m. lapkričio 29 d., praėjus 8 dienoms nuo Euromaidano pradžios ir likus trims mėnesiams iki Krymo Autonominės Respublikos aneksijos, Surkovui atsiuntė pažymą apie Krymo ir Sevastopolio valdymo organus ir rinkimų sistemą. Tai padarė Borisas Rapoportas, tuometis Rusijos prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su Nepriklausomų Valstybių Sąjungos šalimis, Abchazija ir Pietų Osetija valdybos viršininko pavaduotojas. Paminėtas dvi respublikas reikia laikyti Rusijos okupuotomis.
Iš Surkovo sekretorės elektroninio pašto sužinome apie Putino padėjėjo vestą posėdį. Dalyvavo beveik visi savi: Prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su valstybėmis NVS narėmis, Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikomis valdybos viršininkai, taip pat ekonomikos vystymo ministro pavaduotojas. Svarstytas klausimas: socialinės ir ekonominės Krymo plėtros perspektyvos. Pasitarimas įvyko 2013-ųjų pabaigoje. Tai yra Kremliuje svarstė kitos valstybės reikalus.
Kremliaus propagandinės virtuvės patiekalai
Akivaizdu, jog Surkovas didžiai vertina propagandą. 2013 metų pabaigoje Rusijos TV Pirmojo kanalo generalinis direktorius Konstantinas Ernstas atsiuntė jam Ukrainos televizijos erdvės apžvalgą. Matome projektą – sukurti naują propagandinę svetainę, skirtą Ukrainos auditorijai. Ten rašantiems apžvalgininkams būtų mokami nemenki honorarai – 10 tūkst. s.v. (sąlyginių vienetų, turbūt ne grivinų). Kaip etalonas pateikiamas žiniasklaidos holdingas „Vesti“, pradėtas kurti nuo nulio. Per 8 mėnesius jis įsitvirtino tarp 5 dažniausiai lankomų Ukrainos internetinių svetainių. Pateikiami apskaičiavimai, kiek tokio projekto įgyvendinimas gali kainuoti: įranga, reikalinga 50 darbuotojų redakcijai, – 78 000 s.v., automobiliai – 48 000, idėjos sukūrimas, įregistravimas, biuro nuoma, honorarai, savireklama.
Štai 30 autorių sąrašas – tai žurnalistai, visuomeninių sąjūdžių aktyvistai, mums mažai girdėti, galbūt išskyrus Rusijos valstybinio leidinio „Rosijskaja gazeta“ apžvalgininką, Ukrainoje gyvenantį Pavelą Dulmaną. Dar 9 žmonės – atsargoje. Dar septynios kažin kokios statusinės (turbūt nuo žodžio „statusas“) personalijos, tarp jų – keturi deputatai. Vyriausiasis leidinio „Ruskij reportior“ redaktorius Vitalijus Leibinas siūlo savo atkirčio priešiškoms ideologijoms projektą, kuriame siūlo rašyti gudriau – ne tik juodinti. Už tai Leibinas prašo jam suteikti Rusijos pilietybę ir siunčia prezidento padėjėjui tam reikalingus duomenis.
Kai kurias Kremliaus agitatorių ir propagandistų veikimo Kryme paslaptis tuoj po aneksijos iškėlė aikštėn Rusijos liberalus leidinys „Novaja gazeta“. 2013-ųjų vėlyvą rudenį, kai Kijevo centre kunkuliavo aistros, kitame Ukrainos mieste, Charkove, pradėjo veikti naujienų agentūra, turinti 17 darbuotojų. Manoma, Charkovo naujienų agentūra ir jos filialas Simferopolyje buvo įkurti verslininko Jevgenijaus Prigožino pinigais. Prigožiną žurnalistai vadina Kremliaus virėju – tiesiogine, kulinarine, prasme: Rusijos prezidento bičiulio valdomas holdingas „Konkord“ rengia banketus Rusijos aukščiausiajai vadovybei ir užsienio šalių delegacijoms, o šiaip maitina Rusijos moksleivius ir kariuomenę. Kita vertus, jis turi savo barą ir Kremliaus politinėje virtuvėje. „Novaja gazeta“ jį vadina apsigimusiu politiniu provokatoriumi (https://www.novayagazeta.ru/articles/2014/05/26/59707). Beje, pabėgusio Ukrainos prezidento Janukovyčiaus sargybinio telefonų knygelėje – ir Kremliaus virėjo numeris, vardas tėvavardis.
Charkovo naujienų agentūra, kaip matyti iš ataskaitų, turėjo Ukrainos internetiniuose tinkluose kurti žmonių priešinimosi Euromaidanui regimybę (kaip garsieji Kremliaus troliai). Gruodžio 16-17 d. Kijeve ši agentūra surengė nepolitinę konferenciją, kurioje Dmitrijus Polonskis (tuoj po aneksijos buvo paskirtas Krymo respublikos informacijos ir masinės komunikacijos ministru) perskaitė pranešimą apie Ukrainos integraciją į Rusiją (интеграции Украины в Россию): būtina palaikyti Rusijos politikos šalininkus Ukrainoje, pagyvinti propagandą; propagandai padedant galima išspręsti beveik visus uždavinius. Simferopolyje veikiantis agentūros padalinys ėmėsi veiklos didinti Rusijos įtaką Krymo Autonominėje Respublikoje, Ukrainos pietryčiuose (Novorosija), taip pat visoje Ukrainoje.
Mažiausiai, ko tikėtasi iš šios veiklos, turėjo būti Kremliui palankių politikų pergalė rinkimuose į vietines tarybas Autonominėje Krymo Respublikoje ir Novorosijoje. Manyta taip pat daryti esminę įtaką kovoje dėl prezidento kėdės, prisidėti prie gausios Maskvos šalininkų frakcijos Ukrainos aukščiausioje taryboje formavimo ir tų šalininkų skyrimo į svarbiausius postus valstybėje ir vietinėje savivaldoje.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip reikiant Kryme referendumo išvakarėse pasidarbavo du agentūros „Tainyj sovetnik” pasiuntiniai su pagalbininkais. Jų vykdytas projektas ataskaitose vadinamas „Pavasariu“ (Весна). Šią viešųjų ryšių (PER) agentūrą kadaise Leonidas Levinas. Kalbamuoju metu jis vadovavo Rusijos dūmos informacinės politikos, informacinių technologijų ir ryšių komitetui. Vienas „Tainyj sovetnik“ atstovų, Aleksejus Krymovas, ėjo, kaip rašoma, šio deputato padėjėjo pareigas. Jam vadovaujant Kryme per 10 dienų buvo sukurta po 23 siužetus radijui ir TV su raginimu ateiti į referendumą. Tas dienas pusės milijono tiražu leido referendumui skirtą laikraštį. Spėta sukurti net referendumui skirtą dainą.
Teigiama, jog „Tainyj sovetnik“ pasiuntiniai nurodinėjo, ką kviesti į televizijos laidas ir iš viso – ką rodyti, vadovavo spaudos centrui, rašė mitingų ir koncertų scenarijus… Visa ši veikla vykdyta nepriklausomos valstybės teritorijoje. Ir veikė toli gražu ne vien čia paminėtieji žmonės iš Maskvos.
2014 metų gegužės 14 d. Rusijos gynybos ministerijos kultūros centre įvyko pokylis, kuriame Rusijos prezidento visuomeninių projektų valdybos viršininkas Pavelas Zenkovičius ir Rusijos dūmos deputatas Francas Klincevičius pasveikino čia susirinkusius dar jaunus vyrus. Deputatas, keldamas pirmą tostą, iškilmingai ištarė: prezidentas prašė jums perduoti didžiulį ačiū! Ne vienas išgėrusių į prezidento sveikatą neseniai buvo apdovanoti medaliu „Už Krymo prisijungimą“ (Завоссоединение Крыма). Šie Rusijos pasiuntiniai dalyvavo Krymo aneksijoje kaip vietinės savigynos pajėgų atstovai. Prieš kelis mėnesius Putinas kategoriški tai neigė.
„Paskutinis stambus Amerikoje suimtas rusų šnipas ieškojo kaip tik tokios rūšies informacijos, kurios paviešinimu kaltinamas dimisijos generolas Maiklas Flinas“, – praneša Keti Zavadski leidinyje The Daily Beast.
„Neseniai paviešinti teismo dokumentai rodo, kokia svarbi Rusijos žvalgybai informacija apie ekonimines sankcijas, – sakoma straipsnyje. – Tarp tų dokumentų – dvejų metų senumo Jevgenijaus Buriakovo byla, – pastarasis – Rusijos banko tarnautojas, prisipažinęs, kad yra neregistruotas Rusijos žvalgybos agentas Jungtinėse Valstijose. Buriakovas atėjo prisipažinti, ir jo byla nepasiekė teismo. Tačiau su juo susiję dokumentai rodo, kad SVR – Rusijos Užsienio žvalgybos tarnyba – labai domėjosi Amerikos vyriausybės bandymais panaudoti finansines sankcijas kaip atpildą už Rusijos karinę agresiją“.
2014 metų rugpjūčio mėnesį Buriakovas pradėjo rinkti informaciją apie sankcijas, įvestas Rusijai už Krymo aneksiją. 2016 metų gruodį Rusijos ambasadorius Kisliakas aptarinėjo su Flinu sankcijas, kurias ką tik buvo įvedęs Obama ryšium su Rusijos kišimusi į rinkimus JAV.
„Visiems Rusijos žvalgybos veikėjams svarbiausia buvo išsiaiškinti, kas bus būsimosios administracijos sankcijų taikinys ir kokia bus politika. Jie būna įvairių kategorijų. Kai kurie, kaip Buriakovas, šnipinėja slapta, apsimesdami paprastais užsienio kompanijų bendradarbiais, o kiti susikuria alternatyvias asmenybes ir gula į dugną keleriems metams. Trečia kategorija dirba po diplomatine priedanga, faktiškai dviejuose vaidmenyse – diplomatų ir šnipų“, – rašo Zavadski.
NATO tinklapyje surašyti 32 Rusijos mitai apie Aljansą, kuriuos reguliariai naudoja Rusijos žiniasklaida, pranešė organizacijos spaudos sekretorė Oana Lungesku.
NATO susidūrė su esminiu Rusijos propagandos ir dezinformacijos padaugėjimu po neteisėtos Krymo aneksijos, praneša Reuters agentūra, remdamasi organizacijos spaudos sekretore Oana Lungesku.
Ji pabrėžė, kad NATO tinklapyje surinkta 12 mitų, kuriuos reguliariai naudoja Rusijos žiniasklaida, pavyzdžiui, Sputnik ir RT, o taip pat virtinė kitų.
Lungesku pabrėžė, kad paskutinis atvejis iš vasario pabaigos, kai televizijos kanalas Life.ru paskelbė sufabrikuotą neva tai NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo ir Ukrainos prezidentu Porošenka apsimetusio prankerio (pokštininko, išdaigininko) pokalbio įrašą. Ji pabrėžė, kad tokio pokalbio niekada nebuvo. Pasak spaudos sekretorės, tai akivaizdi dezinformacija.
Ji pateikė dar vieną pavyzdį. 2016 metų liepą Sputnik, RT ir kai kurie kiti Rusijos tinklapiai pranešė apie gaisrą NATO bazėje Izmire, kurį pavadino tyčiniu sabotažu po bandymo įvykdyti perversmą Turkijoje. Lungesku pabrėžė, kad NATO susisiekė su tomis žiniasklaidos tarnybomis, kad jos ištaisytų netikslumą, nes gaisras kilo miške toli nuo bazės ir neturi nieko bendro su NATO.
JAV Valstybės departamento duomenimis, Maskva kasmet skiria 1,4 mlrd. dolerių sudėtingai propagandos sistemai, kuri pateikia Kremliaus požiūrį į įvykius pasaulyje 30-čia kalbų.
2015 metų vasarį NATO pajėgų Europoje tuometis vadas Filipas Bridlavas pareiškė, kad „RF prezidento Vladimiro Putino kampanija dezinformacijai skleisti yra įspūdinga“.
217 metų vasario 11 dieną Švedijos tarptautinių santykių institutas apkaltino Rusiją dezinformacijos, suklastotų naujienų, sufabrikuotų dokumentų skleidimu, siekiant paveikti visuomenės nuomonę ir sprendimų priėmimo procesą Švedijoje. Pabrėžta, kad informaciniu karu siekiama sutrukdyti tai šaliai įstoti į NATO.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė liepos 8–9 dienomis dalyvauja NATO viršūnių susitikime Varšuvoje, kur pagrindinis dėmesys bus skiriamas rytinio NATO flango – Baltijos šalių ir Lenkijos bei Juodosios jūros regiono šalių – Rumunijos ir Bulgarijos saugumo užtikrinimui.
Lietuva saugi tik priklausydama NATO struktūroms.
Penkiose darbo sesijose Šiaurės Atlanto Tarybos lyderiai įvertins grėsmes Rytuose ir Pietuose bei padėtį Ukrainoje, aptars NATO ir ES bendradarbiavimą kovojant su hibridinėmis grėsmėmis, nelegalia migracija ir terorizmu, kalbėsis apie santykius su Rusija, įvertins, kaip įgyvendinti Velso susitarimai, ir pirmą kartą tvirtins ilgalaikes karines atgrasymo priemones.
Iškart po Krymo aneksijos Velse NATO šalių vadovai sutarė dėl operatyvių priemonių saugumo užtikrinimui. Per dvejus metus sukurtos ir triskart padidintos aukštos parengties greitojo reagavimo pajėgos, įkurtos 6 NATO vadavietės – viena iš jų Vilniuje, sustiprinta žvalgyba, pagreitintas sprendimų priėmimo procesas reaguojant į hibridines grėsmes, surengta per 150 kolektyvinės gynybos pratybų.
Kadangi per dvejus metus grėsmės nesumažėjo, pasak Prezidentės, taikai užsitikrinti būtina pereiti prie atgrasymo realiais kariniais pajėgumais. Varšuvoje ir bus siekiama ilgalaikių karinių kolektyvinės gynybos priemonių, kurios atgrasytų Rusiją nuo kėsinimosi į Baltijos ir kitas NATO šalis.
Lietuvai svarbiausia, kad NATO viršūnių susitikime būtų pritarta 4 nuolatinių batalionų kiekvienoje Baltijos valstybėje ir Lenkijoje steigimui bei brigados dydžio sunkiosios karinės technikos karinio junginio dislokavimui regione.
Lietuva taip pat siekia, kad būtų patvirtintos specialiosios priemonės apsaugoti Baltijos šalis nuo galimos karinės izoliacijos ir NATO pastiprinimo atėjimo blokados.
Svarbiausia NATO valstybė – JAV.
Taip pat labai svarbu, kad NATO gynybos planai būtų atnaujinami pagal realius grėsmių scenarijus ir būtų patvirtintas nuolatinis jų testavimas pratybose. Regiono saugumui svarbu ir greitesnis Aljanso sprendimų priėmimo mechanizmas, todėl Varšuvoje bus siekiama sutarimo, kad dėl greitojo reagavimo pajėgų panaudojimo sprendimus galėtų dažniau priimti NATO karinių pajėgų vadas Europoje, o ne Šiaurės Atlanto Taryba.
Varšuvos susitikime taip pat turėtų būti nuspręsta dėl viso Aljanso saugumui svarbių raketinės gynybos sistemų Rumunijoje ir Lenkijoje naudojimo bei dėl išankstinės karinės įrangos dislokavimo vietų Rytų flange, taip pat ir Lietuvoje.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Lapkričio 4 d. (trečiadienį) 11 val. kviečiame Jus į konferenciją „Posūkis į Europą ar nieko naujo? NATO ir nauja strateginė tikrovė po karo Ukrainoje” (ang. “Pivot to Europe or Business As Usual? NATO and the New Strategic Reality After Ukraine Crisis”).
Konferencija vyks LR Seimo Konstitucijos salėje (I rūmai), Gedimino pr. 53, Vilniuje.
Viena lietuvių patarlių byloja, kad ir šuo kariamas pripranta. Ją prisiminiau, kai gan netikėtai praėjusią savaitę sulaukiau klausimo: „Ar ir tu manai, kad karas yra neišvengiamas?“
Kelias akimirkas dvejojau, ką pasakyti, nes suvokiau, kad dažnas žmogus, kaip tas šuo, sugeba greitai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių ir nejausti kaklą veržiančios kilpos.
Prieš pusmetį į tą patį klausimą akimirksniu atsakiau, kad karas jau vyksta, savo nuomonės nekeičiu ir šiandien, bet kažin kuri sąmonės dalis vis ramiau reaguoja į įvykius Ukrainoje, į dar vieną Rusijos valdžios pradėtą Lietuvos automobilių blokadą pasienyje, absurdišką propagandą, etc.
Užsienio spauda vis dar aptaria Velso princo frazę, nuskambėjusią privačiame pokalbyje Kanadoje.
Rusija siunta, Rusija nepatenkinta. „Mūsų nuomone, yra neleistinas, piktinantis ir žemas dalykas tai, kad Vakarų žiniasklaida išnaudoja Britanijos karališkosios šeimos narį įsukant propagandos kampaniją prieš Rusiją tokia aštria tarptautine tema, kokia išlieka situacija Ukrainoje“. Taip pareiškė RF URM oficialus atstovas Aleksandras Lukaševičius.
The Times redakciniame straipsnyje leidinio vadovybė pagrįstai pataria: „Jeigu Putinas nenori, kad jį kritikuotų, jam reikia pradėti gerbti Ukrainos sienas“.
Amerikos žvalgybos specialistai pranešė JAV prezidentui Barakui Obamai, kad Rusijos kariuomenė tiesia Krymo pusėn specialų koridorių, todėl didelė tikimybė, jog bus okupuoti tokie Ukrainos miestai kaip Charkovas, Luganskas ir Doneckas.
Tiesa, tokio pobūdžio Rusijos kariuomenės pasiruošimai gali reikšti ir tai, kad Rusijos armija tiesiog ruošiasi ilgam pasilikti prie rytinių Ukrainos sienų.
Neseniai centrinis spausdinamas leidinys Kinijos komunistų partijos laikraštis „Ženmin žibao“ redakciniame straipsnyje rašė, kad dėl situacijos Ukrainoje, „apgaubtos šaltojo karo dvasia“, „Rusijos ir Kinijos strateginis suartėjimas taps stabilumo pasaulyje tvirtove“.
„Rusija, vadovaujama Vladimiro Putino, privertė Vakarus suprasti, kad šaltajame kare negali būti nugalėtojų“. Dar vienas Kinijos laikraštis, Goobal Times, irgi kontroliuojamas KKP, rašo apie Vakarų šalių politiką Ukrainoje kaip apie „Vakarų fiasco“. „Jų projektas sukurti provakarietišką režimą žlugo ir suformavo chaosą, kuriam sutvarkyti Vakarai neturi nei galimybių, nei išminties“. Ryšium su tuo „mes negalime nuvilti Rusijos, kai jai tenka kovoti su sunkumais, – rašo leidinys. – Kinija turi tapti patikima strategine partnere“.
