Brazilijoje per užpuolimą netoli populiaraus kurortinio miestelio, esančio į pietus nuo Rio de Žaneiro, nužudytas turistas lietuvis, o jo partnerė, tariamai, išprievartauta, ketvirtadienį pranešė Brazilijos policija, skelbia agentūra AP.
 
Pranešama, kad sulaikytas vienas įtariamasis.
 
Policijos teigimu, Adamo Žindul kūnas rastas išsinuomotose apartamentuose, o jo partnerė teigė, kad buvo išprievartauta. Ji nugabenta į ligoninę.
 
Brazilijos televizijos kanalas „Globo“ nurodo, kad A. Žindul ir jo žmona brazilė buvo išsinuomavę namą atokiame paplūdimyje, vadinamame Praia do Sono, kurį galima pasiekti tik valtimi arba taku per džiungles.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.07; 08:20

« 1 2 »

Alytus man – tai Vidzgiris, ne mažiau brangus už Nemuną. Žinojau kiekvieną jo takelį, kurių tada, po karo, buvo daug. Po karo jį mes gerokai skriaudėme. Čia ganėsi dešimtys ožkų, karvių, iš Vidzgirio vasarą tėvo padirbtu vežimėliu, labai panašiu į tikrą vežimą, žiemai prisiveždavome malkų, neretai ir kokį ąžuokiuką nusikirsdami. Taip darė daugelis pamiškės gyventojų. Vidzgiryje uogaudavom, grybaudavom, žibutes ir konvalijas skynėm. Pastarųjų, kaip vaistažolių, į mokyklą turėdavo atnešti kiekvienas mokinys, kartais jas skindavo organizuotai į mišką atvestos kelios pradinukų klasės. Žinau tą iš savo patirties.

Iš Vidzgirio ąžuolų gilių virdavome labai skanią (ir sveiką!) kavą, jas labai mėgo mūsų kiaulės, kurios kriuksėdavo vos ne kiekvienoje pamiškės sodyboje. Vidzgirio medžių lapus rudenį naudojome vietoj šiaudų kaip kraiką karvėms, ožkoms, kiaulėms. Vidzgirio eglutes Kūčių dieną rėdydavome pačių pasigamintais popieriniais žaisliukais, pigiais saldainiais, obuoliukais… Vėliau, kai į Alytų atvažiuodavau kaip svečias, visa šeima eidavom pasivaikščioti, nusifotografuoti prie Linijos, prie Sustok – pasigrožėk, prie Urbono.

Continue reading „Mano Alytus ( 2 )“

Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis. Taip teigia ir poetas kolaborantas Antanas Venclova, atkakliai siekęs, kad Lietuva prarastų nepriklausomybę, bet parašęs vieną įsimintiną  eilėraštį, kuriame savo tėviškę įkurdina mėlyno Nemuno vingyje. Tada, kai jis taip rašė, buvo priverstas meluoti. Jo tėviškė ne Nemuno vingis, jo tėviškė Trempiai, Liubavo valsčiuje. Jis pats prisidėjo prie to, kad Lietuvos ilgai negalėjome vadinti tėvyne – tik tėviške. Tame eilėraštyje jis apdainuoja tėvynę, ne tėviškę. Gal todėl kartais nepagalvoję painiojame sąvokas gimtinė, tėviškė, tėvynė.

Prieš pora metų lankiausi bendrinės lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio tėviškėje, nors kelio rodyklė į ją bylojo – į gimtinę. Gimė Jonas Jablonskis Kubilėliuose, paskui tėvai persikėlė į Rygiškius. Ten jis augo, ten jo tėviškė, ne gimtinė.

Continue reading „Mano Alytus ( 1 )“

jurmala

Jūrmala kaip ir visa Latvija nustojo priklausyti Sovietų Sąjungai prieš keliolika metų. Iš pradžių Jūrmala skurdo, kadangi į šį nuostabų Latvijos kurortą nustojo masiškai plūsti turistai iš Rusijos.

Pasiekti Jūrmalą jiems trukdė keblumai įsigyjant vizas bei kiti įvairūs barjerai. Pasak Maskvos, turistų antplūdžio sumažėjimas ir lėmė tai, kad Jūrmala tapo kurortu – vaiduokliu: be poilsiautojų ir be pajamų iš turizmo. Kadaise prabangūs sovietinių laikų viešbučiai ir poilsio namai tapo apleisti, sumenko, neteko patrauklios išvaizdos. Rusijos spaudoje daug straipsnių, kokia puiki Jūrmala buvo sovietmečiu ir kokia niūri tapo Latvijai paskelbus nepriklausomybę. Suprask, Jūrmala klestėjo tik rusų poilsiautojų pinigų dėka.

Continue reading „Kam priklauso Latvijos kurortas Jūrmala?“