Lietuvos partizanai. Slaptai.lt fotografija
Lietuvos laisvės kovotojams bei sovietinės okupacijos aukoms skirti paminklai gali būti pastatyti pažeidžiant reikalavimus ir netinkamai panaudojant valstybės biudžeto lėšas. Tai atskleidė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), kuris tuos paminklus pats ir pastatė, vidinis tyrimas.
Dabartinės centro vadovybės inicijuotos nepriklausomos ekspertizės išvadose teigiama, kad įstaigai priklausančiam Memorialiniam departamentui organizuojant 12-kos paminklų statybą buvo visiškai nesilaikyta projektavimo reikalavimų. LGGRTC generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys tikina, kad dėl nesutvarkytų paminklų dokumentų stringa ir jų perdavimo savivaldybėms procedūra. Centro direktoriaus pavaduotojas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu LGGRTC taip pat yra atliekamas vidinis tyrimas dėl lėšų šių paminklų statybai panaudojimo.
V. Lukšys teigia, kad kokybės ir medžiagų sąnaudų įvertinimo preliminariose išvadose taip pat fiksuojami galimi pažeidimai. Dėl to, pasak jo, LGGRTC svarsto galimybę kreiptis į atsakingas institucijas, kurios įvertintų situaciją ir išaiškintų, ar statant šiuos paminklus nebuvo pažeistas viešasis interesas.
„Mes atlikome 12-kos paminklų, kurių perdavimas stringa savivaldybėse, projektų ekspertizę. Atlikus projektų ekspertizę paaiškėjo, kad visų 12-kos paminklų projektai faktiškai neatitinka visiškai jokių reikalavimų. Dėl tos priežasties mes negalime jų registruoti Nekilnojamo turto registre ir atitinkamai po to Valstybės turto informacinės paieškos sistemoje“, – Eltai teigė V. Lukšys.
Centro direktoriaus pavaduotojas atkreipia dėmesį, kad už šių paminklų statybą atsakingas buvo LGGRTC Memorialinio departamento Memorialinio meno ir ekspertizės skyrius.
Pasak jo, kadangi dėl nesutvarkytų paminklų projektų dokumentų, jų negalima perduoti savivaldybėms, už šių įamžinimo vietų priežiūrą atsakingas kol kas lieka LGGRTC. Seime kadaise buvo surengta paroda „Karas po karo”, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Kai kurie paminklai buvo statomi iš eskizų nuotraukų, be jokių kiekių žiniaraščių, be patvirtintų sąmatų. Prieš kiekvieno paminklo statymą turėjo būti ne tik parengtas projektas, bet ir atlikta projekto ir sąmatos ekspertizė. Visi šie procesai nebuvo atliekami. Ir dėl to dabar įstaiga susiduria su ta problema, kad po visą Lietuvą pastatyti paminklai yra tiesiog mūsų centro apskaitoje ir negalėdami perduoti mes turėsime ateityje rūpintis jų priežiūra, aplinka, defektų taisymu ir panašiai“, – akcentavo jis.
V. Lukšys akcentuoja, kad tolesnė vidinio tyrimo eiga aiškinantis konkrečių asmenų atsakomybę – stringa.
„Kadangi atlikome ekspertizę, yra įsakymas generalinio direktoriaus dėl situacijos išaiškinimo ir ką galima būtų daryti. Tačiau Memorialinio departamento direktorė išėjusi anūko priežiūros atostogų iki ateinančių metų birželio, o Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vedėja šalių susitarimu dar prieš atliekant ekspertizę, bet jau žinant, kaip ji bus daroma, išėjo iš darbo“, – paaiškino jis.
LGGRTC direktoriaus pavaduotojas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu dėl paminklų statybos įstaigoje yra inicijuojamas dar vienas tyrimas. Šįkart, pasak jo, yra daromas paminklų kokybės ir medžiagų sąnaudų įvertinimas.
„Mes žinodami, kad pirma ekspertizė atskleidė tokius didelius trūkumus, jog paminklai buvo statomi be dokumentų, be projektų, tokiu būdu iniciavome ir kitą auditą – paminklų pastatymo kokybės ir medžiagų sąnaudų įvertinimą. Šis vertinimas dabar yra baigiamojoje stadijoje, tai kol kas dar kalbėti anksti, bet, mūsų manymu, tai yra svarbu atlikti“, – akcentavo V. Lukšys.
„Mes buvome supažindinti su preliminariomis išvadomis ir labai tikėtina, kad ten gali būti fiksuota pažeidimų“, – pridūrė jis.
Dėl susidariusios situacijos, pasak V. Lukšio, LGGRTC svarsto galimybę kreiptis į atsakingas institucijas, kad jos įvertintų, ar nebuvo pažeistas viešasis interesas.
„Manome, kad tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. Ir jeigu įstaiga negali su kai kuriais darbuotojais bendrauti, nes vienas vadovas yra išėjęs iš darbo, o kitas yra anūko priežiūros atostogose, tai tiesiog įsakymas dėl tyrimo yra sustojęs iki kol pasirodys darbe arba tiesiog svarstoma galbūt perduoti kai kurioms išorinėms struktūroms dėl viešojo intereso įvertinimo, ar jis nebuvo pažeistas“, – informavo jis.
Atliktas tyrimas apėmė 12 LGGRTC Memorialinio departamento užsakytų paminklų projektų ekspertizę. Tyrimas buvo atliktas dėl Rokiškio rajone LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. signatarams Vytautui Gužui-Kardui ir Leonardui Grigoniui-Užpaliui pastatytų paminklų. Taip pat dėl paminklų skirtų Adolfui Ramanauskui-Vanagui skirtam paminklui Lazdijuose, Aleksandrui Grybinui-Faustui Šakių rajone, Lazdijų krašto partizanams Seirijuose. Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat aiškintasi ir dėl paminklų skirtų Rygiškių Jono gimnazijos žuvusiems mokiniams Marijampolėje, žuvusiems partizanams palaidotiems Švedriškės kaimo kapinėse Ignalinos raj., sunaikintai LR tarpukario vyriausybei Kaune, Jonui Žemaičiui – Vytautui ir Petrui Bartkui – Žadgailai Raseiniuose, Biržų krašto Dariaus ir Girėno rinktinės bei Vyčio apygardos žaliosios rinktinės partizanams, Prienų ,,Žiburio“ gimnazijos mokiniams ir mokytojams, Aleksandrui Barauskui Ūtos kaime, Varėnos raj.
Bendra šių paminklų suma siekia apie 183 tūkst. eurų.
Seimą dar 2021 m. pradžioje pasiekė anoniminis LGGRTC darbuotojų skundas, kuriame buvo teigiama, kad paminklai ir memorialai pokario laisvės kovoms ir rezistencijai iki šiol galėjo būti statomi neskaidriai ir netgi grobstant valstybės lėšas, apie tai rašė portalas lrytas.lt.
Skunde darbuotojai nuogąstavo, kad galimai yra piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi siekiant asmeninės finansinės naudos grobstant valstybines lėšas. Kokius paminklus reikia statyti, o kokių ne, vienašališkai sprendžia LGGRTC Memorialinio departamento vadovybė.
Kaip skelbė portalas lrytas.lt, skundo autoriai įtarimų šešėlį metė ir ant centro vadovo, ilgamečio Lietuvos totorių bendruomenės pirmininko A. Jakubausko.
„Paminklų statybą jau daugiau kaip 10 metų įgyvendina tas pats darbų vykdytojas – UAB „Sonetas ir Ko“, pasižymintis itin nekokybišku darbu, pateikiantis apmokėti sąskaitas, keliančias abejonių, nes dažnai pastatytas rezultatas neatitinka projektinės idėjos (dydžiu, proporcijomis, kurie tikrovėje dažnai yra numažinti). Šios įmonės vadovas Motiejus Jakubauskas – Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko pavaduotojas ir tarybos narys, galimai susijęs asmeniniais ryšiais su LGGRTC generaliniu direktoriumi A.Jakubausku“, – Seimui adresuotame kreipimesi rašė LGGRTC darbuotojai.
2022 m. gegužės 31 dieną Spasko memorialiniame komplekse Karagandoje, Kazachstane, atidengtas paminklas šiame regione kentėjusiems ir žuvusiems politiniams kaliniams lietuviams.
Paminklu įamžinamas trylikos asmenų atminimas, kurie buvo perlaidoti iš sunaikintų Rudniko kapinių. Oficialioje paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Centro vyresnysis patarėjas prof. Algis Vyšniūnas, Centro strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Kalvaitis. Iškilmingame renginyje dalyvavo daugiau nei dvidešimties šalių ambasadoriai, Europos Sąjungos atstovybės Kazachstane bei vietos institucijų atstovai.
Spasko memorialiniame komplekse 28 pasaulio valstybės pastatė paminklus savo žuvusiems tautiečiams. Džiugu, kad visi ambasadoriai oficialiai pagerbė ir žuvusiuosius už Lietuvos laisvę.
Sveikinimo kalboje Lietuvos ambasadorius Kazachstane Gintautas Vasiulis ne tik pabrėžė būtinybę niekada neleisti pasikartoti XX a. represijoms, bet ir atsigręžė į Ukrainą: „Istorija kartojasi būtent šią akimirką – karinės agresijos būdu okupuotose Ukrainos teritorijose.“
Džiugu, kad 2020 metais pradėtą stambaus masto istorinės atminties išsaugojimo projektą įgyvendino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, ypač daug prisidėjo Centro vyresnysis patarėjas, profesorius, architektas Algis Vyšniūnas, bendradarbiaudamas su Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos ambasada Kazachstane ir Kultūros vertybių globos tarnyba. Prie šio kilnaus projekto įgyvendinimo aktyviai prisidėjo Lietuvos garbės konsulas Karagandoje Vitalijus Tvarijonas.
Kasmet, gegužės 31 dieną, visame Kazachstane pagerbiamas totalitarizmo represijų aukų atminimas.
Informacijos šaltinis – LGGRTC
Nuotraukos – LGGRTC vyr. patarėjo prof. A. Vyšniūno
G. Nausėda dalyvavo Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės šventėje Utenoje. Prezidento kanceliarijos nuotr.
Šeštadienį Utenoje vykusioje Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės šventėje dalyvavęs prezidentas Gitanas Nausėda sakė nė kiek neabejojąs, kad tiek kariai, tiek plačioji visuomenė, jei to reikės ir kils pavojus Lietuvai, susitelks į vieną kumštį, ir visi kaip vienas stos į kovą už Lietuvą, už Europą, už demokratiją ir laisvę.
„Šiandien smagu konstatuoti, kad mūsų kariuomenė daro didelius žingsnius į priekį. Ne tik apsirūpindama naujausia technika, didindama savo karių profesionalumą, bet ir bendradarbiaudama su tokiais pat užsienio valstybių koviniais vienetais. Šiandien NATO – stipri kaip niekad, o mes kaip niekada gerai suprantame Aljanso reikšmę. Matydami tai, kas vyksta Ukrainoje, kaip narsiai kovoja Ukrainos didvyriai, mes suvokiame, kad jie kaunasi ne tik už save, bet ir už mus. Už viso demokratinio pasaulio laisvę“, – sakė prezidentas.
Šalies vadovo žodžiais, šiandien didžiuojamės ne tik kariuomene, bet ir savo partizanais, laisvės kovotojais. „Džiaugiuosi, kad jaunimas turi galimybę keliauti partizanų takais, susipažinti su ta didžiąja auka, kurią jie atidavė ant Tėvynės meilės aukuro“, – teigė šalies vadovas.
Prezidentas dalyvavo Lietuvos valstybės, istorinės, Ukrainos, Europos Sąjungos ir NATO vėliavų pakėlimo ceremonijoje, tylos minute pagerbė Laisvės kovotojus bei kovojančius Ukrainoje, apžiūrėjo Lietuvos kariuomenės ir sąjungininkų padalinių ginkluotės, technikos, ekipuotės, logistikos ekspozicijas.
Juozas Lukša – Daumantas. Prienų muziejus
Ruošdama atminimo paminklo Juozui Lukšai-Daumantui konkurso sąlygas, Vilniaus savivaldybė nustatė tikslią namo, kuriame gyveno laisvės kovotojas, vietą.
Geoinformacinėje sistemoje sutapdinę 1938 m. miesto planą su 1944 m. vasarą daryta miesto nuotrauka iš oro, ir gautą rezultatą palyginę su dabartine padėtimi, savivaldybės specialistai nustatė, kad mediniame vieno aukšto namelyje su mansarda gyveno ir veikė J. Lukša-Daumantas, o šis namelis tuomet stovėjo prie šiandieninio Minties g. 6 daugiabučio.
„Simboliška, kad šis atradimas įvyko ruošiantis skelbti atminimo paminklo J. Lukšai-Daumantui konkursą“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Nors sostinė nuo laisvės kovotojo J. Lukšos-Daumanto laikų labai pasikeitė ir to meto namų neišliko, Vilnius jau kurį laiką skaitmenizavo įvairių laikotarpių stambaus mastelio topografinius planus. Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas” specialistai juos orientavo šiuolaikinių koordinačių sistemoje, sluoksniais sutapdino su šių dienų žemėlapiais ir taip nustatė daugelio istorinių objektų vietas.
Šis reikšmingas atradimas, minint sausio 13-ąją ir švenčiant Laisvę, buvo maloni staigmena ir istorikams, džiugi naujiena šių dienų Vilniaus kūrėjams. Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Remiantis Klaipėdos universiteto archeologo dr. Vykinto Vaitkevičiaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikės dr. Aistės Petrauskienės pateiktais duomenimis, 1946 m. lapkričio–gruodžio mėn. mediniame name Žygio g. 85a, konspiraciniame bute, veikė Vyriausias ginkluotų pajėgų štabas, kuriame dirbo ir Tauro apygardos vadovybės narys, Dailės instituto studentas J. Lukša-Daumantas (su padirbtais Juozo Adomaičio dokumentais). Paaiškėjus Juozo Markulio-Erelio klastai, J. Lukša iš Vilniaus sėkmingai pasitraukė ir tęsė kovą pakaunėje.
Sutapdinę skirtingų laikmečių miesto planus, specialistai pamatė, kad istorinis namas buvo nugriautas iki 1966-ųjų, prieš statant daugiabutį gyvenamą namą Minties g. 6.
„Minties gatvės vieta šalia 6-ojo namo staiga įgavo visai kitą reikšmę – į ją norisi pasižiūrėti, važiuojant pro šalį. Dar svarbiau tai, kad laisvės kovų geografija įgijo naują tašką Vilniuje. Žinome, kad pasipriešinimas okupacijai vyko ir miestuose iki mūsų pergalingo pasipriešinimo 1991-ųjų sausio 13-ąją”, – sako vicemeras Tomas Gulbinas.
Praėjusių metų lapkritį Vilniuje Tuskulėnų, Apkasų ir Minties gatvių sankirtoje atvertas Juozo Lukšos-Daumanto skveras. Žirmūnų trikampyje esančiame skvere suformuota keletas funkcinių zonų su vietomis prisėsti ir bendra vaikų žaidimo aikštele, atnaujinti želdiniai, pėsčiųjų ir dviračių takų dangos. Teritorijoje pasodinta daugiau nei 50 naujų medžių ir krūmų masyvas, apjungiantis žaliąsias erdves ir tampantis žaliaisiais koridoriais. Skvere rekonstruoti seni pėsčiųjų takai, įrengtas naujas dviračių takas, atnaujintas šiuolaikiškas apšvietimas ir mažoji architektūra.
Nuostabą istorikams kelia ne tai, kad buvo nustatyta tiksli Lietuvos partizanų konspiracinio buto vieta Žirmūnuose, bet tai, kad to nebuvo padaryta anksčiau.
„Dirbant su paveldo vietomis, nesvarbu, iš kurio istorinio laikotarpio, kartografinės medžiagos analizė, planų sugretinimas – būtinybė. Šis atvejis rodo, kad darbas nėra toks sudėtingas. Pasidžiaukime dar viena partizaninį karą menančia vieta Vilniuje“, – sako dr. Aistė Petrauskienė.
Atnaujintas laisvės kovotojo J. Lukšos-Daumanto vardo skveras sostinės Žirmūnų mikrorajone. Vilniaus m. sav. nuotr.
Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio nariai sako, kad istoriniai įvykiai neatsiejami nuo žmonių, o žmonės – nuo vietų: „Kai kalbame apie mūsų tautai reikšmingas istorines asmenybes, jų vietos tampa svarbios visuotinai. Aplinka gali keistis, nelikti namo (kaip atsitiko ir šiuo atveju), bet vieta išlieka, su ja – ir vietos dvasia, leidžianti trumpas istorijos akimirkas išvysti platesniame miestovaizdyje“.
Dr. Aistės Petrauskienės ir dr. Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, J. Lukšos-Daumanto namo vietos nustatymas – žingsnelis, siekiant pabrėžti, įsisąmoninti, jog partizaninis karas – tai ne vien miškas ir kaimas. Tokių vietų Vilniuje, Lietuvos sostinėje, yra ir daugiau. Tikimasi, kad netrukus bus nustatytos ir paženklintos tikslios jų vietos.
Vilniaus savivaldybė netrukus skelbs konkursą J. Lukšai-Daumantui įamžinti
Netrukus planuojama paskelbti Paminklinio objekto Laisvės Kovos Karžygiui J. Lukšai-Daumantui idėjos konkursą. Paminklinio objekto sukūrimas, išpildymas bei įrengimas neturės viršyti 300 000 Eur. I vietos projektui bus skiriama 10 000 Eur, II – 7 500 Eur, III – 5 000 Eur.
Konkurso dalyviai turės įamžinti Laisvės Kovos Karžygio J. Lukšos-Daumanto atminimą ir aktualizuoti šios asmenybės reikšmę šiuolaikinei Lietuvai, sukurdami pagarbų, socialiai paveikų, tęsiantį iškilių tautos asmenybių pagerbimo tradicijas, sprendinį.
Rugpjūčio 20-ąją mirė Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės štabo viršininkas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, „Laisvės” premijos laureatas partizanas Juozas Mocius-Šviedrys, Rainys.
Juozas Mocius gimė 1924 m. Šiaulių aps. Meškuičių vls. Dapkūnų k.
1944 m. tarnavo generolo Povilo Plechavičiaus įkurtoje Lietuvos vietinėje rinktinėje.1944 m. pabaigoje persikėlė pas brolį kunigą Algirdą Mocių į Viduklę (Raseinių aps.), kur vienerius mokslo metus dirbo mokytoju pradžios mokykloje ir suaugusiųjų progimnazijoje. 1945 m. už paramą Lietuvos laisvės armijai (LLA) ir partizanamsbrolis kunigas buvo suimtas.
Po brolio suėmimo J. Mocius išvyko į Eržvilką (Tauragės aps.), įsigijo pasą Antano Jonaičio pavarde ir pradėjo dirbti Eržvilko vykdomojo komiteto Finansų skyriuje. Eržvilke užmezgė ryšius su LLA Eržvilko kuopos nariais.
1946 m. įstojo į Antano Stoškaus-Railos vadovaujamą partizanų būrį, turėjo slapyvardį Šviedrys. 1946 m. gegužės 3 d. naktį dalyvavo Eržvilko antpuolyje, kurio metu apšaudė Vidaus reikalų ministerijos (MVD) operatyvinės grupės kareivius ir stribus.
1946 m. rugsėjo 20 d. paskirtas Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės štabo viršininku, turėjo slapyvardį Rainys.
1947 m. sausio 18 d. naktį Tauragės aps. Eržvilko vls. Smaidrių k. Agotos Fišerienės name čekistai aptiko bunkerį ir suėmė ten besislapstančius Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės štabo viršininką JuoząMocių-Rainį, Lydžio rinktinės štabo Ryšių skyriaus viršininką Joną Rimšą-JustąŠopį, Lydžio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininką Joną Mačiulį-Paulių Gasį.
1947 m. gruodžio 6 d. MVD kariuomenės Karo tribunolas J. Mocių-Rainį nuteisė 25 m. pataisos darbų lagerio. 1956 m. bausmė sumažinta iki 15 m. 1957 m. paleistas iš Pečioros lagerio (Komijos ASSR), dar 20 metų ten pradirbo akmens anglies šachtoje, nes negavo leidimo grįžti į Lietuvą. 1977 m. Lietuvos SSR Ministrų Taryba pagaliau suteikė J. Mociui galimybę gyventi Lietuvoje.
J. Mociaus motina Ona Mocienė su dukra Eugenija Mociūte 1948 m. gegužės mėn. buvo ištremtos į Mongolijos ASSR. Motina mirė tremtyje 1955 m., o E. Mociūtė 1960 m. grįžo į Lietuvą. Nuo trėmimo pasislėpęs brolis Stasys Mocius-Klevelis įstojo į partizanų būrį, žuvo 1952 m. Brolis kunigas Algirdas Mocius iš lagerio grįžo 1954 m., tačiau 1957 m. už „atnaujintą antitarybinę veiklą“ buvo suimtas antrą kartą. Į Lietuvą grįžo 1967 m.
Juozas Mocius 2000 m. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 2001 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, 2003 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, 2018 m. – „Laisvės“ premija.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Juozas Lukša – Daumantas. Prienų muziejus
Minint Okupacijos ir genocido dieną, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis ir seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė siūlo 2021 metus paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto metais.
Parlamentarai pažymi, kad rezistentas J. Lukša-Daumantas buvo vienas ryškiausių kovotojų už Lietuvos laisvę, todėl būtina įvertinti jo nuopelnus ginant Lietuvos nepriklausomybę laisvės kovose, jo veiklą prasiveržus už Geležinės uždangos, besąlyginę ištikimybę Lietuvai, rezistencijai, kovų draugams ir partizano priesaikai.
„Prieš 80 metų, birželio 15 d., sovietų armija įžengė į Lietuvą. Čia prasidėjo juodasis mūsų valstybės laikas, kurį anksčiau vienaip ar kitaip išgyvendavo mūsų senelių, prosenelių kartos. Prieš 80 metų prasidėjo mūsų valstybės ir jos žmonių gyvenimų niokojimas, tai tęsė nacistinė okupacija, o galiausiai – penkiasdešimčiai metų įtvirtino Sovietų Sąjunga, – teigė Seimo nariai. – Partizaninis pasipriešinimas tapo kova už Lietuvos laisvę ir valstybingumą, kova prieš okupaciją. Tūkstančiai žmonių rėmė Lietuvos laisvės kovas, ši dvasia atvedė mus į Kovo 11-ąją. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis ir 1949 m. Deklaracija užakcentavo principus, kuriais vadovavosi Lietuvos partizanai ir ko jie siekė – laisvos nuo okupantų, demokratiniais pagrindais sutvarkytos, socialiai jautrios, žmogaus teises ir orumą gerbiančios Lietuvos.“ 1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.
Anot R. Morkūnaitės-Mikulėnienės, partizanas Juozas Lukša-Daumantas buvo vienas ryškiausių Lietuvos laisvės kovotojų, nesitaikstęs su okupantais, iš kurios pusės jie bebūtų, todėl deramas jo nuopelnų pagerbimas – būtinas.
„Šis partizanas ne tik ryškiai veikė Lietuvoje, bet sugebėjo du kartus prasiveržti pro Geležinę uždangą, užmegzti ryšius su Vakarų žvalgybomis, perduoti žinias į laisvąjį pasaulį iš okupuotos Lietuvos. Jis buvo vienas ryškiausių laisvės kovotojų lyderių, vykdęs unikalias užduotis. Nors partizanai tokios oficialios struktūros neturėjo, tačiau jį galima vadinti specialiųjų pajėgų kariu, kuris savo šeimos ir asmeninės laisvės neįsivaizdavo be savo šalies laisvės. Šiam tikslui jis paaukojo viską, suprasdamas ir nujausdamas, kad kiekvienas jo veiksmas jam gali būti paskutinis. Po išdavystės 1951 m. buvo nužudytas Kauno rajono apylinkėse, jo palaikai vis dar nėra rasti“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Nutarimo projektą dėl Juozo Lukšos-Daumanto metų įregistravę parlamentarai siūlo Vyriausybei iki šių metų spalio 1 d. parengti Juozo Lukšos-Daumanto metų minėjimo programą ir numatyti lėšų 2021 m. biudžete jos įgyvendinimui.
Reprezentacinėje Lukiškių aikštėje 2018-08-27–31 dienomis įvyko naujos LRT vadovybės didysis projektas „100 valandų“, skirtas Lietuvos jubiliejui. Viena reprezentacinės aikštės, pagal profesoriaus Gintaro Čaikausko, architektų Kęstučio Akelaičio, Lino Naujokaičio įgyvendinto projekto (sąstingio, okupacijos), dalis buvo užpildyta išmaniais paviljonais, scenomis, stendais, palapinėmis ir kita skoningai įrengta atributika.
Kitoje aikštės pusėje, vadinamoje laisvės dalimi, kurioje nutiesti pėsčiųjų takai simbolizuojantys „Gyvybės medį“, srūva jo mitybai reikalingos medžiagos – su gera nuotaika neskubėdami vaikšto įvairaus amžiaus vilniečiai ir svečiai, prie pulsuojančio fontano krykštauja, bėgioja vaikai. Aikštės vidurys tarp kietosios ir žaliosios – laisvės zonos paliktas pagarbai, tiesa, dar nebaigta tūkstantmečio juosta, o pačiam centre formuojamas Šimtmečio-Redos ratas, kurio centro ertmėje įamžinta 111 relikvijų. Jį dengia apvalus juodas granitinis dangtis su užrašu „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Atmintis ir pagarba.“ Relikvijas iš įvairių Lietuvos, Latvijos, Lenkijos vietų rinko ir dokumentaliai aktais teikė įamžindami žuvusiųjų atminimą per 300 asmenų. Jos buvo suvežtos iš Saulės, Žalgirio, Salaspilio, Širvintų, Giedraičių mūšių, Kryžių kalno, Kražių skerdynių, Gedimino kalne atsivėrusio 1863 m. sukilimo vadų išniekinimo kapo, Kalniškių, Virtuko, Lėno mūšių ir partizanų žūties, Tuskulėnų parko, kur buvo suvežta iš KGB rūmų ir Lukiškių kalėjimo arti tūkstančio nužudytų laisvės kovotojų, Sausio 13 aukų žūties, nužudytų pasieniečių Medininkuose, vietų.
Visuomeninių patriotinių organizacijų vadovai, Vyčio su laisvės kovotojų memorialu paramos ir labdaros fondas surinktomis lėšomis relikvijas paviešino ir ant dviejų granitinių plokščių iškalė jų sąrašą ir pašventinę iškilmingai padėjo prie šimtmečio rato nuo Gedimino prospekto pusės. Tai buvo padaryta, kad praeiviams, Vilniaus svečiams būtų informatyvu.
Vytis – Seimo istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje. ELTA nuotr.
Šioje garbingoje vietoje įvyko ir keli vandalizmo aktai, sudaužytas šimtmečio rate su trispalve perjuostas arkliukas, išniekintos relikvijos, pagrobti su relikvijomis lydimų dalis dokumentų, buvo dingę ir su relikvijų sąrašais granitinės plokštės. Kitą dieną paaiškėjo, kad jas išvežė Vilniaus miesto savivaldybė į „Grindos“ sandėlius. Jos pagal susitarimą buvo grąžintos Vyčio su laisvės kovotojų memorialu labdaros ir paramos fondui. Šiuo metu informacinės plokštės su relikvijų sąrašais grąžintos į tą pačią vietą, kurioje buvo iškilmingai, profesionaliai įtvirtintos, kad vandalai į jas nepasikėsintų.
Trumpai apibūdinau didžiojo LRT projekto panoramą, kurioje 100 valandų dieną ir naktį be pertraukos vyko įvairūs renginiai, pokalbiai, koncertai, tuo pačiu primindamas, kad pagrindinis reprezentacinės Lukiškių aikštės akcentas yra ir bus šimtmečio ratas, kuriame įamžintas kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimas, kad čia yra tylaus susikaupimo, pagarbos kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę vieta.
Visuomeninės organizacijos, sužinojusios apie šventinį LRT 100 valandų trukmės renginį, nusprendė šventinę nuotaiką papildyti ir į jį įsilieti. Kreipėmės į vyriausią šventės prodiuserį Audrių Giržadą, kad leistų kartu dalyvauti renginyje, bet jis nesutiko, tik leido prieš šventės pradžią šimtmečio rate padėti trispalvį vainiką su užrašu „Žuvusiems už Tėvynės laisvę“. Išsirikiavome. Augaloti vyrai su tvarkingomis uniformomis nešė vainiką, šalia jų ėjo uniformuoti kariai nešdami trispalves ir Vyčio vėliavas. Prašėme šventės vadovų ta proga dalyvauti, sugiedoti himną, giesmę „Lietuva brangi“, nufilmuoti mūsų eiseną. Likome neišgirsti, be atsako.
Todėl patys sugiedojome himną, pastovėjome garbės sargyboje ir po valandos tvarkingai išėjome iš pagerbimo vietos. Mums bestovint garbingiausioje Lukiškių aikštės vietoje, šimtmečio rate, nepriėjo nei vienas žurnalistas, šventės organizatorius, fotografas, nebent kas filmavo su slapta kamera. Šventinė diena buvo graži, nuotaika pakili, virš galvų sukosi dronas, kuris teikė vilties, kad užfiksuos žuvusiųjų pagerbimo ceremoniją. Vis kirbėjo mintis, kad gali būti per panoramą, vakarui, 20.30 val. paruoštas kitas scenarijus. Neapsirikome. Visų Lietuvos piliečių populiariausioje žinių laidoje išvydome Lukiškių aikštės konkurso pagal Kultūros ministerijos ir ŠMC kūrybinių dirbtuvių surežisuotą scenarijų „nugalėtoją“ A.Labašauską, kuris apsidžiaugė, kad Vilniaus miesto savivaldybė skyrė 32 tūkstančius jo projekto „kalvelės“, kaip tauta vadina, „bunkerio“ įgyvendinimui. Jis sakėsi, gavęs pinigus, važiuosiąs į miškus, į partizanų bunkerių vietas, rinksiąs medžius, juos inkrustuosiąs savo kūrinyje ir pradėsiąs darbą, kurį tikįs užbaigti iki metų pabaigos.
Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.
Manau, kad toks LRT vadovybės ir A.Giržado politinis užsakymas ir scenarijus buvo numatytas iš anksto. Vienas iš Lietuvos heraldikos žinovų Arvydas Každailis šį faktą komentare apibūdina taip: „Esu apdovanotas ženkliuku už nuopelnus Lietuvai Nr.001. Netikiu, kad p. A.Labašausko projektas bus įgyvendintas. Tai paauglio kliedesys, surežisuotas Kultūros ministerijos su Šiuolaikiniu meno centru…“ Jaunas, populiarus publicistas Vytautas Sinica teigia kad tai visiška degradacija, – už 32 tūkstančius „nugalėtojas“ keliaus į miškus, žiūrės bunkerius, rinks medžiagas projektui, kuris nebuvo net pateiktas, nebuvo sudaryta tikroji sąmata, nes nebuvo tikrojo projekto, tik teorinė vizija. Jau nekalbant apie tai, kad visi mokame už jauno kosmopolito meninį savęs ieškojimą. Jis net nebandė ir nežino, kur ieškoti tų medžių, tik pradės.
LRT 100 metų Lietuvai didžiojo projekto organizatoriai paskelbia A.Labašauską būsimo paminklo Lukiškių aikštėje „nugalėtoju“, kai vyksta du teisminiai procesai, kur nagrinėjami ŠMC kūrybinių dirbtuvių „kalvelės“ vertinimo rezultatai ir atrinkto projekto teisėtumas, nes prašoma sustabdyti visus realizavimo veiksmus ir finansines operacijas. Teismo metu iš Kultūros ministerijos ir ŠMC buvo pareikalauta papildomai pateikti visus kūrybinių dirbtuvių vertinimo rezultatus ir patvirtinimo dokumentus. Yra Kultūros paveldo departamento (KPD) dokumentas, kuriame patvirtinta, kad Lukiškių aikštės teritorijoje galioja specialūs paminklosaugos reikalavimai – lygaus reljefo išlaikymas. Tačiau ir čia 2018-08-31d žurnalistė Indrė Jančiukaitė paleido gandą, KPD savo poziciją keičia – gali būti aikštėje formuojama kalvelė. Po 4 valandų KPD tai paneigė.
Nesant juridinio pritarimo ŠMC kūrybinių dirbtuvių laimėtojui, neturint iki šiol parengto ir patvirtino projekto, tolesnis darbų finansavimas gali būti siejamas su lėšų švaistymu. Tai kelia nuostabą. Juk politiniai kaliniai, tremtiniai, laisvės kovotojai ir visos patriotinės jėgos jau daug metų susitikimuose Ariogaloje, savo susirinkimuose skelbia, kad Vilniuje, Lietuvos sostinėje turi būti įamžintas per amžius kovojusių ir žuvusių už Tėvynės laisvę atminimas su Vyčio simboliu. Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas labdaros ir paramos fondas pagal suderintą su architektais ir Vilniaus miesto savivaldybe projektą jau investavo į šimtmečio rato memorialą apie 32 tūkstančius eurų. Visi per LRT didingą renginį pastebėjome, kaip gražiai atrodo Lukiškių aikštė, kaip derinasi šimtmečio ratas – memorialas, ypač kai stebima dronu iš viršaus. Nejaugi pagal politinį užsakymą ardysime aikštę, kursime kalveles ir vėl sukišime partizanus į vadinamą „kalvelę – bunkerį“, pridengtą inkrustuotais paminkle medžių atspaudais, įvardinant juos slapyvardžiais, kaip sovietiniais laikais be vardų ir pavardžių.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Tuo labai pasipiktinę likę gyvi partizanai ir jų ainiai. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis ruošiasi pastatyti paminklą Kryžkalnyje visiems žuvusiems Lietuvos partizanams, įvardinant jų vardus, pavardes ir slapyvardžius. Šiomis dienomis taip yra padaryta Estijoje, Taline. Ir vėl Estija, nežiūrint į sudėtingą padėtį, mus aplenkė, ne tik iškėlė į tinkamą vietą sovietinį karį. Taline prie memorialo stovi garbės sargyba, įamžinta tūkstančiai žuvusių už Estijos laisvę atminimas. Nejaugi Vilniuje prie tokios „kalvelės“, ar neapsijuoksime, kai pagal protokolą pastoviai ar švenčių dienomis stovės garbės sargyba, prie tokio paminklo dės gėles ir vainikus atvykę į sostinę karaliai, prezidentai ir valstybių vadovai.
Džiaugiamės jauna LRT vadovybe ir gražiu 100 metų skirtu Lietuvai renginiu, tuo pačiu esame nustebinti politiniais užsakymais ir nepagarba tinkamai tą proga pagerbti kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą. LRS 2018-08-31d. vyko iškilmingas svetimos kariuomenės 25 metų sukakties paminėjimas. Nepriklausomybės aikštėje tradiciškai buvo pakeltos vėliavos, aidėjo šūvių salvės. Po iškilmingo minėjimo valstybių vadovai – Prezidentė, Premjeras, LRT vadovybė ir kiti aukšto rango pareigūnai rinkosi Lukiškių aikštėje, kalbėjosi su žurnalistais, prezidentė bendravo su atrakcionuose įsikūrusiais vaikais. Visų buvo pakili nuotaika. Deja, patriotines jėgas, laisvės kovų dalyvius nuliūdino, kad nė vienas konkrečiai nepasakė apie pagrindinę Lukiškių aikštės funkciją, kad Lukiškių aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.
1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.
LRS 2017-05-02 priėmė rezoliuciją Nr,XIII-341, kad iki 2018-02-16 dienos, minint Lietuvos atkūrimo šimtmetį, Lukiškių aikštėje, Vilniuje būtų pastatytas ir atidengtas paminklas „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti“, kuriame yra numatyta vieta tautos ir valstybės simboliui Vyčiui, kad galutinai būtų pastatytas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialas. Tam pritarė politiniai kaliniai, partizanai. tremtiniai, visuomeninės patriotinės organizacijos. Tačiau Kultūros ministerija su ŠMC kūrybinėmis dirbtuvėmis sugriovė visus Jubiliejui numatytus planus. Jau prabėgo pusmetis, kai tai progai pažymėti Gedimino prospekte, liepsnojo 100 laužų, reikalai nepajudėjo, sėdime, turėdami tokią garbingą istoriją, lyg pelkėje ir negalime iš jos išsikapstyti.
Manyčiau pagrindinė kliūtis, kodėl nenorima pastatyti laisvės kovų memorialą ir paminklą su Vyčio simboliu, yra mūsų aukščiausio rango vadovų, Kultūros ministerijos nepagarba žuvusiems už Tėvynę. Per LRT 100 valandų Lukiškių aikštėje scenarijaus trukmę, būdami prie pat Šimtmečio rato, kur įamžintos relikvijos ir padėtos informacinės granitinės plokštės, nepadėta nė vienos gėlės, neuždegta žvakė. To nepadarė Prezidentė, Premjeras, Seimo pirmininkas, miesto šeimininkas meras ir net LRT vadovybė. Ypač nustebino LR Prezidentės pozicija, kad ji paminklams yra alergiška, kad bet kuris jų pradedant Leninu, verčia galvoti ne apie ateitį, o apie praeitį, kad aikštė yra skirta pasidžiaugti žmonėms, vaikams, ir to pakanka. Nejaugi baigdama kadenciją prezidentė pamiršo Lietuvos himno žodžius – iš praeities Tavo sūnūs te stiprybės semia, kad tautos žmonės be praeites yra kaip vaikai, kurie gali užmiršti garbingą Lietuvos istoriją. Ta patį kartoja premjeras, siūlydamas nesiknaisioti po praeitį, t.y. tęsiama buvusio LKP I sekretoriaus, LR prezidento Algirdo Brazausko politika, kuris siūlė išvežti KGB archyvus į Grigiškes ir sudeginti. Taigi patriotinės jėgos, mylintys ir puoselėjantys meilę savo kraštui, kalbai tautiečiai gyvena sovietinio mąstymo vadovų apsuptyje. O juk Lukiškių aikštėje dar 1995 metais buvo pastatytas paminklinis akmuo, įvardinantis, kad šioje vietoje bus įamžintas laisvės kovotojo – partizano atminimas, o 1999 m. vasario 11 d. nutarimu NR.VIII-1070 Seimas paskelbė, kad aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiais akcentais.
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje.
Dar turiu vieną pastabą ir pasiūlymą visiems organizuojantiems renginius Lukiškių aikštėje. Laikykimės pagarbaus atstumo nuo memorialo, juk vietos aplink yra pakankamai. Šalia įamžintų relikvijų rato turi skambėti rami, klasikinė pagarbą žuvusiems išreiškianti muzika. Kita vertus, Lukiškių aikštės erdvė yra pakankamai didelė, erdvi ir norint pašėlti nesunkiai galima surasti kiek atokesnę nuo rato vietą. Tokia ir yra pagrindinė šios aikštės sprendinio idėja, kad joje sukurta reali galimybė suderinti visų visuomenės sluoksnių poreikius ir interesus. Tai ir yra tikroji laisvės išraiška.
Tikimės po mėnesio sulaukti teigiamo teismo sprendimo, kad laimės „Vyčio“ su laisvės kovų memorialu projektas. Užbaigsime šimtmečio rate formuojamą pagal projektą memorialą, o per tūkstantmečio suformuotą juostą atskries ir Vytis, primenantis M.K. Čiurlionio paveikslą „Preliudas“. Savo straipsnį baigiu pranašingais įžymios poetės, Lietuvos partizanės Dianos Glemžaitės žuvusios už Tėvynę posmu (beje, jis su relikvijas lydimais dokumentais įdėtas amžiams į Šimtmečio ertmę):
O juk bus dar diena kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštai suspindės,
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.
Siūlyčiau visiems valstybės vadovams, pradedant Prezidente, mintinai išmokti šį posmą ir gerai susimąstyti, įsigylinti į kiekvieną poetės posmo žodį, pagyventi nors dieną partizanės Dianos aplinkoje – bunkeryje, jeigu nesusidaręs per puse amžiaus trukusią sovietinę okupaciją komunistinis skafandras ar ilgimąsi Lietuvos budelio Antano Sniečkaus – vadinto „šeimininku“ laikų, tikrai nuo alergijos paminklams pasveiksite. Aš asmeniškai skaitydamas jos eilėraštį „Mes mokėsim numirt“, matydamas istorinius partizanų žūtbūtinės kovos vaizdus, išniekintus miestų ir miestelių aikštėse mūsų didvyrių kūnus, girdėdamas jų liūdnas, bet viltingas dainas, vos vos susilaikau neverkęs. Galvoju, kad tai jausdamas nevaikėju. Tiesa, jau gyvenimo laikrodis pradėjo skaičiuoti devintą dešimtį metų. O profesoriui Vytautui Lansbergiui norėčiau priminti, kad tikrai sovietinės okupacijos metu Lietuvos komunistų partija buvo ir pataikaudama okupantams atliko tautos budelio darbus. Tai buvo ne fantomas ar vaiduoklis.
Lietuvos partizanai. Perfotagrafuota iš LGGRTC archyvo. Slaptai.lt nuotr.
V.Kudirkos „Varpas“ vėl kviečia kaip prieš 120 metų: “O skambink per amžius vaikams Lietuvos: Tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Šiuo metu kasdien senus ir naujus laikus Vilniuje primena Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kariljono varpai, kurie aidi Lukiškių aikštės aplinkoje, skelbdami, kad kovą už Lietuvos laisvę dar nebaigta. Kelkimės, kelkimės, kelkimės.
Vyčio su laisvės kovotojų memorialu labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkas, laisvės kovų dalyvis Jonas Burokas
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sprendžiant, kokia turi būti Lukiškių aikštė Lietuvos Respublikos sostinėje, turėjome atsakyti į klausimą, kam ji skirta, – valstybės piliečiams, miestelėnams ar miesčionims.
Žinant, jog pilietis yra asmuo, turintis valstybėje tam tikras teises ir pareigas, esantis valstybės kaip politinės bendrijos narys, miestelėnas – asmuo, gyvenantis mieste, turintis ūkinės veiklos bei rinkti miesto valdžią, jungtis į bendrijas teisę, miesčionis – smulkių, savanaudiškų interesų ir siauro akiračio žmogus, pamatysime, kad nuo pat nepriklausomybės atkūrimo greta globalistų ir ES klerkų brukamų kosmopolitinių nuostatų vyksta varžytuvės tarp piliečių ir miesčionių.
Vilnius yra ne tik miestas miestelėnams gyventi, bet ir Respublikos sostinė, valstybės suvereno rezidavimo vieta. Tai įvertinęs LR Seimas savo Nutarimu „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“ (1999 m. vasario 11 d. Nr. VIII-1070), įvardijo aikštės statusą, numatė užduotis vyriausybei ir miesto savivaldybei aikštei sutvarkyti.
Futbolo kamuoliui prilyginta Lukiškių aikšte beveik du dešimtmečius buvo žaidžiama tarp įvairių Vyriausybės ir Vilniaus savivaldybės institucijų.
Jeigi nesimokėte istorijos – tiesiog patylėkite. Slaptai.lt nuotr.
Seimas, 91 parlamentarui balsavus už, nė vienam nebuvus prieš ir vienam susilaikius, priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ (2017 m. gegužės 2 d. Nr.XIIIP-600). Tačiau išvydome kūrybinės minties aborto rezultatą, grynai miesčionišką projektą.
Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.
Minėtų Seimo Nutarimo ir Rezoliucijos akivaizdus ignoravimas liudija Vyriausybės ir Vilniaus savivaldybės klerkų, vadovaujantis savo miesčionišku mentalitetu, sauvaliavimą. Istorinės atminties įamžinimą aikštėje „bunkeriu“ pilietinė tauta atmeta, tačiau valdžioje esantys veikėjai, kuriems valstybės būtis ir istorinė atmintis tėra abstrakcijos, pirmenybę atiduoda buičiai, vartosenai.
Nesitaikstanti su tokia padėtimi grupė Seimo narių pateikė Lukiškių aikštės įstatymo projektą, įtvirtinantį jos valstybinę, reprezentacinę funkciją, pastatant joje Vyčio su laisvės kovotojų memorialu paminklą. Įstatymo projektą pasirašė 41 Seimo narys. Projektas protokolu skubos tvarka įtrauktas į LRS posėdžio dienotvarkę.
Lieka viltis būsimu, Respublikos sostinei palankaus įstatymo priėmimu, jei ir Seimas dar nesumiesčionėjo.
Penktadienio popietę Vilniuje surengtas mitingas dėl būsimojo Lukiškių aikštės memorialo. Apie 200 visuomeninio judėjimo „Talka kalbai ir tautai“ ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) atstovų susirinko apginti vieną iš penkių siūlomų projektų – Vyčio simbolį.
„Manome, kad Vytis yra Lietuvos simbolis, tai pats seniausias simbolis Europos tautose. Su juo mes ėjome į nepriklausomybę, dalyvavome sukilimuose ir partizanų kovose. Šiuo metu tai yra mūsų tautos herbas. Manome, kad Vytis yra geriausias pasirinkimas“, – sakė renginio organizatorius, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas.
Minia pilietiškai nusiteikusių žmonių į mitingą susirinko gerai pasiruošę, su Lietuvos bei Vyčio vėliavomis, plakatais ir laisvės kovose žuvusiųjų portretais.
„Tai tik pirmasis žingsnis. Jei mūsų projektas nebus išrinktas, rengsime dar rimtesnius mitingus ir protestus. Aš žinau nuomonę visų žmonių, kurie kovojo už Lietuvos laisvę. Pagrindinis mūsų tikslas yra paskleisti žinią kitiems žmonėms.“
„Turime gandų, kad šiuo metu mes pirmaujame rinkimuose. Nežinau, iš kur jie ateina, bet mes norime dar labiau pasistengti. Tikimės, kad Vytis laimės“, – sakė J. Burokas.
Pagrindiniai žodžiai, įprasminantys memorialo idėją: atmintis ir pagarba. Kuriamu memorialu siekiama priminti, kiek aukų pareikalavo kova už tautos laisvę ir paskatinti kiekvieną čia atėjusį mintyse pagerbti tuos, kurių pasiaukojimo dėka šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje.
Kūrybinės grupės, kurią sudaro architektai Gintaras Čaikauskas, Kęstutis Akelaitis, Linas Naujokaitis, dailininkas Rimantas Dichavičius, skulptorius Arūnas Sakalauskas, siūlomas memorialas susideda iš trijų pagrindinių elementų – memorialinio apskritimo aikštės grindinyje, Vyčio skulptūros su horizontaliu postamentu ir valstybinės vėliavos ant stiebo aikštės centre.
Memorialinis apskritimas – daugiaprasmis etnografinis ženklas „Rėdos ratas“ – formuojamas kaip aikštės kompozicijos branduolys. Tai skelto granito trinkelėmis grįstas ir pjauto granito plokštėmis įrėmintas apskritimas, projektuojamas aikštės grindinyje ties ašimi, kuri jungia Aukų gatvėje (į pietus nuo aikštės) esančius memorialus su šiaurinėje aikštės pusėje stovinčiu kryžiumi, skirtu 1863 m. sukilėliams atminti.
Rato centre įkomponuotas amžinai švytintis skulptūrinis akcentas. Projekto autoriai numato, kad ties juo gali vykti aukų paminėjimui skirti simboliniai ritualai ir valstybės oficialios ceremonijos.
„Rėdos ratas“ šiame projekte simbolizuoja 2018-aisiais minimą 100-metį nuo Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimo. „Rėdos rato“ kraštuose komponuojamos granitinės plokštės su Lietuvos Nepriklausomybės ir Nepriklausomybės atkūrimo aktų tekstais. Šiaurinėje rato dalyje suprojektuotos pusapvalės granitinės plokštės, kuriose įamžinamas 1918-1990 metų laikotarpio aukų mastas. Jose lietuvių ir anglų kalbomis įvardijama, kiek Lietuvos piliečių šiuo laikotarpiu žuvo kovose, sukilimuose, įkalinimuose, teroro aktuose, taip pat – kiek jų buvo ištremta ir pasitraukė nuo okupacinio režimo.
Iš viso atrankoje dalyvavo daugiau kaip 30- imt projektų, o penkis finalininkus atrinko Lukiškių aikštės sutvarkymo komisija. Siekta atrinkti pirmiausia tas idėjas, kurios neprieštarauja reprezentacinei aikštės funkcijai ir šiuo metu įgyvendinamam architektūriniam aikštės piešiniui. Vienas svarbiausių kriterijų – atvirumas šiuolaikiškoms kultūros formoms.
Balsavimas vyksta Vyriausybės administruojamoje e.pilietis platformoje nuo lapkričio 3-osios iki lapkričio 19-osios.
Visus penkis pasiūlymus Lukiškių aikštės memorialui galima išsamiai apžiūrėti Lukiškių aikštėje įrengtuose specialiuose stenduose arba Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) interneto puslapyje. Galutinis sprendimas bus priimtas atsižvelgiant tiek į visuomenės, tiek į specialiai sudarytos ekspertų komisijos nuomonę.
Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje tema karšta buvo ir išlieka karšta ne pirmus metus. Šiomis dienomis Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko, o atsakingi politikai tylomis stebi savivaliaujančios ministrės spektaklį.
Kultūros ministerijos ir konkrečiai L. Ruokytės-Jonsson, galima sakyti, tyčiojimasis iš Seimo, visuomenės, laisvės kovotojų ir pačios istorinės atminties tęsiasi ir įgauna pagreitį. Ministrės veiksmų dėka Lukiškių Vyčio paminklas tampa ne tik istorinės atminties įamžinimo iššūkiu, bet ir demokratijos veikimo egzaminu.
Valia aiški
Pavasarį monumentalaus Vyčio paminklo statymas Lukiškių buvo nuspręstas Seime ir atsakymas buvo aiškus. Seimas vienbalsiai pritarė visuomeninės iniciatyvos („Vyčio paramos fondo“) pasiūlytam projektui. Priimtoje rezoliucijoje Seimas prašo Vyriausybę skirti reikiamas lėšas, pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai ir kartu su savivaldybe operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus. Rezoliucijai pritarė 91 Seimo narys, susilaikė vienintelis Simonas Gentvilas.
Tačiau Kultūros ministrei ir postmodernistinei šiuolaikinio meno bendruomenei toks sprendimas neatrodo priimtinas. Taigi pasielgta visiškai priešingai Seimo nutarimui. Kultūros ministerija surengė dar vienas perteklines kūrybines dirbtuves – iš tiesų dar vieną, “ntąjį” konkursą, kurio jau nebedrįso ir konkursu pavadinti. Į vertinimo komisiją prisikviesta modernistų, monumentalios skulptūros žanrą laikančių XIX a. atgyvena. Rezultatas buvo aiškus iš anksto – tarp atrinktų penkių finalistų neliko nė vienos monumentalios Vyčio skulptūros. Būtent nei vienos, nes vienintelis Vyčio motyvą išsaugojęs projektas jokia prasme negali vadintis monumentu, o yra viso labo mažas dekoratyvinis elementas mišrioje kompozicijoje, praradęs būtiną centrinę poziciją.
Ministerija savo „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pamynė ne tik Seimo, bet ir tautos valią. Šių metų kovo mėnesį „Vilmorus“ atliko reprezentatyvią gyventojų apklausą. Piliečių klausta: „Ar sutinkate, kad 2018 metų vasario 16 dienai, minint valstybės atkūrimo 100-metį, Lukiškių aikštėje Vilniuje būtų pastatytas paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę įamžinti – Tautos simbolis Vytis?“ Vyčio paminklui pritarė 76 proc. respondentų. Priešingai populiariems mitams, palaikymas Vyčiui buvo dar didesnis tarp jaunimo (atitinkamai 82 ir 85 proc. amžiaus grupėse iki 29 ir iki 39 metų), mažiausias – tarp pensininkų („tik“ 69 proc. palaikymas tarp vyresnių nei 70 metų).
Kitas populiarus mitas, kad tai tamsios liaudies užgaida. Tačiau turintys aukštąjį išsilavinimą (82 proc.) taip pat rodė išskirtinį palaikymą. Galbūt kaimai nori Vyčio, o Vilnius ne? Irgi ne – Vyčio projektą palaikė 75 proc. vilniečių. Nors gyvenantiems liberaliame socialinių tinklų burbule gali atrodyti kitaip, ir Seimo, ir Tautos nuomonė Vyčio monumento klausimu yra aiški.
Pagaliau aiški yra ir išskirtinės grupės – laisvės kovotojų – nuomonė. Dar 1999 metais nuspręsta, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Tikriausiai galima sutikti, kad laisvės kovotojų organizacijoms tai suteikia nors ir ne lemiama, tačiau atskirą balsą sprendžiant aikštės likimą. Deja, jie iki šiol negirdimi.
Dar 2015 metais dešimtys nevyriausybinių organizacijų kreipėsi į Premjerą ir Kultūros ministrą, prašydamos konkurso sąlygose nurodyti Vyčio motyvą ir paminklą statyti ant centrinės Aukų gatvės ašies, kas yra būtina monumentinės skulptūros sąlyga. Tarp jų buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, Studentų ateitininkų sąjunga, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija, studentų korporacija Neo-Lithuania, Vakarų Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, vilniečių ainių klubas, Vilniaus seniūnaičių asociacija ir kitos. Tuo metu dar nebuvo susikūręs visuomeninis „Vyčio paramos fondas“. Jį įkūrus Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas aktyviai įsitraukė į fondo veiklą.
Ministrė uber alles
Nors Vyčio paminklo klausimas dėl išvardytų faktų yra daugiau nei aiškus, o tautos valia žinoma, Kultūros ministrės nenoras statyti „Vyčio paramos fondo“ pasiūlytą Vyčio projektą verčia ignoruoti kertinius demokratijos principus. Slepiantis po ekspertinės komisijos išvadomis „stumiama“ modernistinė šiuolaikinio „prasmėms talpaus“ meno koncepcija. Siūlomų projektų kokybe ir pakraipa iš esmės grįžtama į gūdžius laikus, kai Lukiškių aikštei grėsė taip pat „talpi prasmėms“ Tautos dvasia – jokio išskirtinio ryšio su Lietuvos laisvės kovotojais neturintis paukštis. Tai nekeista, nes naujasis konkurso organizavimas patikėtas šiuolaikinio meno centrui. Tai reikšminga aplinkybė – viešojoje erdvėje, pagrindinėje valstybės aikštėje, statomas paminklas yra atrenkamas pagal eskpertų meninį supratimą, o ne visuomenės nuomonę. Tarsi kalbėtume apie parodoms skirtą meno kūrinį, o ne nuolatinei valstybės reprezentacijai projektuojamą monumentą, kuris gali ir turi būti suprantamas, priimtinas ir savas absoliučiai gyventojų daugumai.
Kol kas ministrė toliau bėga nuo akivaizdžių rezultatų. Vietoje esamos reprezentatyvios apklausos bandoma iš naujo išradinėti dviratį, žadant balsavimą per e-piliečio sistemą, renkantis iš jos komisijos palaimintų projektų. Kam reikalingas lengvai manipuliuojamas ir „geriau pasiorganizavus“ nusveriamas elektroninis balsavimas, kai padaryta visuomenės apklausa, lieka neaišku. Į vertinimą žadama įtraukti ir užsienio ekspertus. Verta įsiklausyti: užsienio specialistai paaiškins, koks paminklas geriausiai įamžina už lietuvių tautos laisvę žuvusių didvyrių atminimą.
Neaiškus ir pats ministrės pastangų tikslas. Jos pačios žodžiais, „svarbiausia, kad įamžinimas jaudintų žmones, kad sukeltų emocijas ir jie norėtų ateiti į tą aikštę, kad norėtų prisiminti tuos, kurie žuvo už mūsų laisvę“. Galima neabejoti, kad visuomenei nesuprantama „talpi prasmėms“ išmonė visuomenę tikrai sujaudins. Panašu, kad ministrė eina būtent šiuo keliu.
Klausimas tad lieka šis: ar Seimas pasyviai stebės, kaip yra trypiama jo vienbalsiai išreikšta valia ir demokratijos principai? Valstybingumo šimtmetį pasitinkame būdami rimtoje nacionalinės savigarbos krizėje.
Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose.
Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, užsakovų įrankiais. Represijų organizatoriai tarsi pamirštami, nes jie, gerai užsimaskavę, betarpiškai represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo.
Iš tikrųjų represijų, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus darbus ir atsiskaitydavo.
Po dviejų iš eilės teroro aktų Rusijos Volgograde, sekmadienį ir pirmadienį kai kurios valstybės ėmė rimtai svarstyti, ar išleisti ne tik savo vadovus, bet ir savo sportininkų komandas į žiemos olimpines žaidynes Sočyje. Galima spėti, kad po to seks grandininė reakcija ir tose demokratinėse valstybėse, kurių vadovai, veikiami savo šalių demokratinių institucijų (seimų, pavyzdžiui), taip pat nesiryš palaiminti ar atšauks savo šalies sportininkų kelionę į Sočį.
Nes jei kas nors negero jiems ten atsitiktų, jie ir būtų atsakingi. Ir tai jiems demokratijos sąlygose nepraeis be politinių, o gal ir teisminių už žalos atlyginimą, pasekmių.
Krenta į akis ir tai, kad net Barackas Obama atsisakė dalyvauti Sočio olimpinėse žaidynėse, nors pastaruoju metu jo kolega Rusijoje Vladimiras Putinas daug ką padarė, pademonstruodamas gerą valią JAV pageidavimų sąraše, amnestuodamas daugelį JAV užtariamų Rusijos kalinių (vien Michailo Chodorkovskio išlaisvinimas ką turėjo reikšti). O ką jau kalbėti apie JAV karinį tranzitą iš Afganistano į Klaipėdą.
Ne taip seniai dalyvavau konkursinių maketų, skirtų Lukiškių aikštės paminklui, pristatyme. Man nepažįstami menininkai ar menotyrininkai ir kultūros biurokratai, vadovavę renginiui Kultūros ministerijoje, tada neatskleidė paslapties: tai kuris gi iš keliolikos darbų bus pripažintas geriausiu, kuris įamžins Lietuvos laisvės kovotojų atminimą, kels pasididžiavimą savo tauta?
Ne vienas tada kalbėjo, kad vengiama viešumo, diskusijų, paskubom stengiamasi prastumti plačiajai visuomenei nepriimtinus "šedevrus".
Dabar jau žinome tą geriausią iš geriausių. Pasirodo, tai tas "kūrinys", į kurį aš neatkreipiau jokio dėmesio, jo net nefotografavau. Plieninis ilgas žvilgantis sulankstytas strypas, gal juokais atgabentas į Kultūros ministeriją, dėl įvairumo, dėl intrigos – ir tiek.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga priekaištavo, kad konkursas paminklą Laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje sukurti žadėtas dar balandį, o jis nepaskelbtas iki šiol.
Kultūros ministras Arūnas Gelūnas sakė, kad sąlygų rengimas užtruko dėl itin detalių viešųjų pirkimų reikalavimų ir pažadėjo, kad konkursas paminklui bus paskelbtas per dvi savaites, tačiau pažymėjo, kad paminklas galėtų būti pastatytas tik sutvarkius aikštę pagal jau seniau išrinktą projektą.
