Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Saulius Kizelavičius

Siūlau atkreipti dėmesį į Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo, profesoriaus Vytauto Landsbergio komentarą, rugsėjo 18-ąją paskelbtą LRT.lt portale. Tekstas pavadintas: „Armėnų klaida“.

Verta perskaityti. Kas ten rašoma? Siekdama išplėsti savas teritorijas Armėnija kadaise susidėjo su velniu. Sakant „velnias“, omenyje turimas, žinoma, Kremlius.

Kas nutiko vėliau? Armėnija tarsi gavo trokštamų teritorijų. Bet tai buvo netikra pergalė. Nes susipykta su artimiausiais kaimynais – Azerbaidžanu ir Gruzija. Nes įsipainiota į Kremliaus priklausomybę. Nes žlugo galimybė žingsniuoti tikrų reformų  keliu.

Prof. V.Landsbergis mano, jog Armėnija šiandien moka „skaudžią kainą už buvusių trumparegių vadovų klaidas“. Bet ir dabar oficialusis Jerevanas dar neskuba taisyti prarajon jį stumiančių klaidų. Jerevanas vis dar nenori pasirašyti taikos sutarčių su Baku, kurios leistų Armėnijai žingsniuoti priekin. Visos reikalingos sutartys normaliai bendrauti su kaimynais azerbaidžaniečiais jau seniai parengtos. Tereikia suraityti parašą. Tereikia grąžinti tai, kas ne tavo. Tereikia liautis rengti provokacijas, išpuolius, kurpti revanšistinius planus.

Prof. V.landsbergis pastebi, jog dabar susiklostė itin palankios aplinkybės. Taikos sutarties projektas seniai parengtas. Deja, Armėnija, užuot atsikračiusi Kremliaus pinklių visiems laikams, vis dar mėtosi į šalis, dvejoja, gudrauja, manydama išsėdėsianti ant dviejų kėdžių.

Kaip pasirinkti Armėnijai tikrąjį kelią? Prof. V.Landsbergis įsitikinęs, jog „Galą tam padarys tik pačių armėnų išmintis“.

Informacijos šaltinis – portalas lrt.lt

2022.09.20; 08:07

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis neabejoja, kad Rusijos režimas nepakeis agresija paremtos politikos, kol jos prezidentas Vladimiras Putinas ir visi kiti kariniuose veiksmuose dalyvaujantys asmenys neatsidurs teisiamųjų sąraše. Profesorius itin kritiškai įvertino, pasak jo, cinišką Vakarų valstybių poziciją, kadangi Lietuvos iškeltos iniciatyvos dėl V. Putino veiksmų prieš Ukrainą pradėti bylą Hagos teisme, demokratinis pasaulis kol kas aktyviai neremia.
 
„Žemas lygis ir liūdnas vaizdas kalbant apie Europą, kaip visumą, ir Europos Sąjungą. Galbūt Didžioji Britanija dabar ir nesigaili, kad ji nėra ES. Ji gali garbingiau elgtis, o tie visi, kurie ten sėdi ir skaičiuoja savo procentus iš Rusijos kompanijų – atrodo nykiai. Vyksta tokie tarptautiniai kariniai nusikaltimai ir niekas nereikalauja atsakomybės? Žinau, kad Lietuva pasiūlė (kreiptis į Hagos teismą-ELTA), bet niekas nepalaikė“, – „Delfi TV“ penktadienį sakė V. Landsbergis.
 
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Europos Sąjungos (ES) poziciją dėl, jo vertinimu, nepakankamai griežto atsako Kremliui, vadina cinizmu ir retoriškai klausia „gal dar per mažai kraujo pralieta?“. Pasak jo, globaliu lygmeniu teisingumo principams dabar yra skiriama kur kas mažiau dėmesio, negu tuomet, kai Lietuva, išsivadavusi iš Sovietų sąjungos priespaudos atgavo Nepriklausomybę.
 
„Pasaulis yra labai pablogėjęs nuo Sąjūdžio laikų. Tuomet tame išoriniame demokratiniame pasaulyje žiūrėjo su daug didesniu supratimu į žmogaus teises, į tautos teises. Į dorą arba nedorą elgesį. Kur dabar visa tai“, – įsitikinęs jis.
 
„Gal jie (Vakarai-ELTA) neverti būti nepriklausomomis valstybėmis, jeigu jie jau dabar priklausomi“, – svarstė V. Landsbergis.
 
Pasak profesoriaus, Kremliaus režimui jau seniai turėjo būti pasiųstas aiškus signalas, kokia baigtis jų lauktų už bandymus pradėti karinius veiksmus prieš Europos šalis.
 
„Galima buvo seniai paskelbti, kad jeigu Putinas pradės karą prieš Europą ir manys, kad jis laimi, tegul jis žino, kad po to karo jis kabės Raudonojoje aikštėje. Tą jam turėtų visi sakyti šiandien. Pradedant nuo Bideno ir baigiant visokiais Macronais“, – tvirtino Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.
 
Kaip pabrėžia V. Landsbergis, tik pradėjus bylą Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme galima tikėtis, kad režimui artimi asmenys susimąstytų išsižadėti agresijos politikos.
 
„Kai visiems pakibs kilpa ir Niurnbergo procesas. Visiems. Ir tiems generolams, kurie duoda įsakymus griauti namus, šaudyti darželius, žudyti vaikus. Ukrainiečiai jau turi tų komandyrų pavardes. Tai ne tik didysis vadas Kremliuje. Visi turės eiti į teismą“, – tvirtino jis.
 
Profesorius neabejoja, kad į Tarptautinio Baudžiamojo Teismo sąrašus turėtų patekti visi karinę agresiją prieš Ukrainą vykdantys režimo kariai.
 
„Jeigu mes teisėme tankistą už Sausio 13-ąją, tankistą, kuris varė tanką ant neginkluotų žmonių, tai ten visi tankistai, visi generolai turėtų žinoti, kad jie yra karo nusikaltėlių sąraše ir Niurnbergo procesas jų laukia“, – tikino profesorius.
 
„Žinoma, pradedant nuo Vladimiro Vladimirovičiaus“, – pridūrė V. Landsbergis.
Kartuvės
 
Teisingumo ministerija kartu su Užsienio reikalų ministerija rengia kreipimąsi Tarptautinio baudžiamojo teismo Prokurorui dėl Rusijos pradėtų karinių veiksmų prieš Ukrainą, penktadienį pranešė Teisingumo ministerija.
 
Pasak teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos, siekiama Lietuvos vardu pagal Romos statuto 15 straipsnį Tarptautinio baudžiamojo teismo prokurorui pateikti informaciją Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, jos teritorijoje vykdomus nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus.
 
Tuo metu ES lyderiai ketvirtadienį vykusiame nepaprastajame viršūnių susitikime susitarė dėl „didžiulių ir sunkių padarinių“ Rusijai už jos invaziją į Ukrainą, nusitaikydami į pagrindinius jos ekonomikos sektorius.
 
Sankcijos apima finansų, energetikos ir transporto sektorius, dvejopo naudojimo prekes, taip pat eksporto kontrolę ir eksporto finansavimą, vizų politiką, papildomų Rusijos asmenų įtraukimą į sąrašą ir naujus tokio įtraukimo kriterijus.
 
Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Sankcijos įsigalios, kai bus parengti ir oficialiai valstybių narių patvirtinti teisiniai dokumentai paskelbti oficialiame ES leidinyje. Tikimasi, kad tai įvyks jau penktadienį.
 
Tačiau naujajame sankcijų pakete nėra įtraukta priemonė atriboti Rusiją nuo tarptautinės tarpbankinių mokėjimų sistemos SWIFT.
 
Penktadienį užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergi taip pat patvirtino, kad Europos Sąjunga susitarė įšaldyti Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo turtą.
 
JAV ketvirtadienį Rusijai taip pat įvestos sankcijos apima platų spektrą ir nukreiptos sužlugdyti jos finansų ir technologijų sektorius, taip pat nubausti šalies elitą. Naujos sankcijos nukreiptos į du didžiausius Rusijos bankus, kurie bus atkirsti nuo sandorių JAV doleriais, o valstybinė energetikos milžinė „Gazprom“ ir kitos didžiosios bendrovės negalės pritraukti finansavimo Vakarų rinkose.
 
Be to, sąjungininkės įvedė aukštųjų technologijų prekių eksporto kontrolę, žlugdysiančią Rusijos gynybos ir kosmoso sektorių, Vašingtonas taip pat įtraukė daugiau pavardžių į Rusijos oligarchų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą.
 
Leonardas Marcinkevičius (ELTA)
 
2022.02.26; 07:05

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Iš atminties neišdyla per delfi.lt partodyta buvusio Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio ir filosofijos profesoriaus Alvydo Jokubaičio diskusija, kurioje keltas svarbus klausimas – ar įmanoma lietuviams tarpusavyje susitarti? Laidoje „iš esmės“ kalbėta ir apie Lietuvos, ir apie Vakarų ateitį.

Ar lengva susitarti

Į klausimą – ar įmanoma susitarti – nėra atsakymo. Tiksliau tariant, atsakymas tik toks: susitarti taip sunku, kad greičiau neįmanoma nei įmanoma. Norite, kad pateikčiau pavyzdžių? Prisiminkime šių metų Vasario 16-ąją, kai švilpimais ir šūkaliojimais prof. V.Landsbergiui buvo trukdoma iš Signatarų namų balkono tarti keletą žodžių. Jau seniai nesu konservatorių gerbėjas (už socialdemokratus, liberalus, paksininkus ir darbiečius niekad nebalsavau). O ir prof. V.Landsbergis – ne šventasis. Tačiau klykavimais bei dirbtinais plojimais trukdyti garbaus amžiaus sulaukusiam tuometiniam Lietuvos vadovui pareikšti keletą savo įžvalgų Vasario 16-osios šventės metu, – nemandagu, niekšiška, kiauliška.

Prof. Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Taip, mūsų valdžia – pasipūtusi, arogantiška, daro klaidų, netęsi duotų pažadų, godi, nuolaidžiauja svetimiems. Bet ar tie, kurią ją kritikuoja, – žymiai geresni? Ar jie nuoširdžiai tiki, jog pajėgtų šalį valdyti kur kas išmintingiau? Valstybę kurti – sudėtingas užsiėmimas. Nejaugi tikrai įsikalė į galvas, jog kiekviena melžėja pajėgi vadovauti valstybei (prisimemant liūdnai pagarsėjusį Vladimirą Leniną)?

2022-ieji Lietuvai – liūdnai unikalūs metai. Nusivylusieji valdžia jau išniekino Sausio 13-ąją trukdymi kalbėti parlamento, Vyriausybės, prezidentūros atstovams. Dabar – išniekinta Vasario 16-oji. Jei taip nekenčiate pirmojo Lietuvos vadovo, kad nepajėgiate suvaldyti  pykčio, kas jums trukdė susirasti savąjį balkoną kur nors netoliese ir ten surengti alternatyvų mitingą! Bijojote, kad beveik niekas pas jus nesusirinks, visi skubės išgirsti prof. V.Landsbergio kalbos? Būtent! Lietuvoje gausu tokių, kurie patys nieko rimto sukurti nepajėgia, užtat turi smarvės smulkioms kiaulystėms.

Vokietijos ir Prancūzijos laikysena

A.Merkel ir E.Macronas. EPA – ELTA nuotr.

O juk darbų – iki kaklo. Būtina rimtai imtis rimtų bėdų, rimtų temų. Kai kurie nesusikalbėjimai net gyvybiškai svarbiais klausimais, pasirodo, – ne tik neišvengiami, bet ir amžini. Kol kas pamirškime lietuviškuosius nesutarimus dėl, pavyzdžiui, Kinijos ir Taivanio (prieš imantis šio galvosūkio Lietuvai pirmiausia derėjo peržiūrėti, ką byloja mūsų pačių 1991-aisiais su Kinija pasirašyta sutartis). Žvelkime dabar plačiau. Europos Sąjunga – puikus, gražus, prasmingas darinys. Bet tik tuomet, jei ES gyvuoja šiltnamio sąlygomis. Vos tik greta ES sienų ima siautėti chuliganas, europietiškos vienybės nebelieka. Kad ir kaip tarptautinei teisei bjauriai nusižengtų Vladimiras Putinas, dvi svarbiausios, įtakingiausios ES šalys kaip įmanydamos puola pataikauti agresoriui. Vokietija ir Prancūzija tapusios agresyviosios Rusijos advokatėmis. Tad ar įmanomas susitarimai tarp ES šalių?

Budapešto išdavystė

Imkime JAV ir Didžiąją Britaniją, kurios Budapešto memorandumu mainais už atiduotą atominį ginklą garantavo Ukrainai teritorinį vientisumą. Šiandien nei Vašingtonas, nei Londonas apie savo įsipareigojimų, 1994-aisiais duotų Kijevui, nenori nė prisiminti. Tad man vis dažniau kyla abejonių dėl amerikiečių ir britų padorumo. Nesu aklas, puikiai matau, kiek daug JAV ir Didžioji Britanija padarė ir tebedaro, kad apsaugotų Ukrainą nuo didelės Rusijos agresijos. Ir vis tik niekur negirdėjau aukščiausių JAV ir Jungtinės Karalystės lyderių atsiprašymo dėl išniekinto Budapešto memorandumo. Tad ar tikrai nepalaužiama NATO vienybė, jei dvi didžiausios, įtakigiausios NATO narės nesilaiko duoto žodžio – neapsaugojo Ukrainos nuo teritorinių praradimų?

atomine_bomba_1
Atominė bomba

Šiuos pavyzdžius teikiu ne tam, kad dar sykį įgelčiau šviesia NATO ir ES ateitimi tikintiems lietuviams. Tiesiog pasakoju, kodėl, mano supratimu, taip keblu pasiekti vienybės net sarbiausiais klausimais. Galima iki užkimimo kasdien kalbėti po keliolika valandų per parą ištisus metus su Vokietijos kancleriu ar Prancūzijos prezidentu, o šie vis tiek vardan gerų santykių su Kremliumi aukos Ukrainą.

Esama situacijų, kai žodžių nebeužtenka, reikia konkrečių veiksmų, konkrečių darbų. „Saugumo policijos centro Vašingtone“ (Center for Security Policy) vyresnysis mokslinis bendradarbis Andrėjus Ilarionovas įvardino: svetimas teritorijas grobiančio bandito taikiomis priemonėmis nesutramdysi! Ukrainos karinės žvalgybos atstovas Aleksejus Arestovičius, iki šiol dirbęs Ukrainos prezidnto aparate, duodamas interviu įvairiems Ukrainos portalams, džiaugėsi, jog atsargiai, po truputį formuojasi mažasis NATO „aljansas“: Jungtinė Karalystė, Lenkija, Ukraina, Turkija (Baltijos šalių neminėjo). Jo manymu, jei šioms keturioms valstybėms pavyktų rimčiau susidraugauti, Ukrainai nebereikėtų vokiečių ir prancūzų.

Įspūdinga Azerbaidžano pergalė

Kitas pavyzdys – Turkijos ir Azerbaidžano draugystė. ES beveik tris dešimtmečius gėdingai laužė galvas, kaip derėtų išspręsti konfliktą dėl Karabacho. Pliurpt – pliurpė, o naudos iš diskusijų, pasitarimų – jokios. Kaip iš ožio – pieno.

Šušos išlaisvinimo diena

Beje, prieš keletą metų iš trijų Lietuvos parlamentarų ėmiau interviu būtent dėl Karabacho ateities. Visi trys parlamentarai prišnekėjo po valandą. Supynė tokį sudėtingą mazgą, jog nė nesuprasi, kas teisus, kas kam privalo nusileisti. Vaizdžiai tariant, niekus tauzijo, sapaliojo didžiausias nesąmones. Šiandien tie trys videointerviu – puikus pavyzdys, kokie kvaili ir primityvūs gali būti politikai. Laimė, Azerbaidžanas nesiklausė idiotiškais patarimais besisvaidžiusių europarlamentarų. Baku pasielgė vyriškai, taip, kaip minėjo A.Ilarionovas (agresorius iš okupuotų žemių gera valia nepasitraukia). Padedami Turkijos azerbaidžaniečiai jėga susigrąžino maždaug tris ketvirtadalius 1992 – 1994 metais prarastų tetitorijų (ne tik Karabachą, bet ir gretimus septynetą rajonų). Atkūrė savo teritorinį vientisumą (tarptautinė teisė byloja, jog Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Atkūrė drąsiai, ryžtingai. Todėl jam – didžiausia pagarba.

Tačiau net dėl šito Lietuvoje nėra absoliutaus sutarimo. Net garsūs politologai, istorikai, profesoriai vadovaujasi dvigubais standartais: jei jiems svarbu, ką apie Kinijos ir Taivano tarpusavio santykius sako tarptautinė teisė, tai Karabacho atveju jiems kažkodėl nusispjaut, ką byloja teritorinį vientisumą apibrėžiančios tarptautinės taisyklės.

O juk ne veltui Ukrainoje vis dažniau prisimenama karinė Azerbaidžano operacija, kuomet 2020-ųjų rudenį per keletą mėnesių azerbaidžaniečių kariai atsiėmė beveik visas žemes, kurias iš jų maždaug prieš tris dešimtmečius buvo atėmę armėnų separatistai. Tiksliau tariant – vadinamasis Karabacho klanas.

Karabacho klanas tebesiautėja?

Sakydamas „Karabacho klanas“ omenyje pirmiausia turiu tuos armėnų politikus, kariškius, verslininkus, kurie kilę iš šio Azerbaidžanui priklausančio regiono. Būtent jie visąlaik kurstė separatistines nuotaikas: išsiveržę iš Azerbaidžano įtakos jie norėjo valdyti šį turtingomis iškasenomis garsėjantį regioną tarsi savo nuosavus namus. Būtent jiems buvo gyvybiškai svarbu išlaikyti Karabachą savo rankose: priešingu atveju jie tampa niekuo tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Štai kodėl per pastaruosius kelis dešimtmečius Karabacho klano žmonės baugino tuos savo tautiečius, kurie tvirtino, jog Karabachas – tai „iskonno azerbaidžanskije zemli“, kurie nuoširdžiai norėjo draugiškai sugyventi su azerbaidžaniečiais.

Karabacho klanas

Šiandien, po 2020-ųjų rudens karo, šio klano įtaka susvyravo. Bet per pastaruosius tris dešimtmečius jie savo žmones daug kur sukaišiojo – į ambasadas užsienyje, paskyrė bendruomenių pirmininkais Rusijoje, paskyrė Armėnijoje teisėjais, kariškiais, bankininkais, jų gausu net tarp šventikų.

Viešojoje erdvėje vis daugiau paskelbiama armėnų pasakojimų, kaip Karabacho klanas siautėjo, kai Armėniją valdė Seržas Sargsianas arba Robertas Kočarianas. Karabacho klanui priklausantys šventikai grobdavo verslininkus, juos kankindavo, reikalaudami išpirkos, duoklių. Jei šie atsisakydavo, būdavo nušaunami. Karabacho klanui priklausę armėnų šventikai būdavo ginkluoti, važinėdavo prabangiausiais užsienietiškais automobiliais.

Būtent jie šiandien – didžiausi vandens drumstėjai Pietų Kaukaze. Jie kursto armėnus naujam karui. Ragina rengti karinius išpuolius, provokacijas, teroro aktus. Tiems, kurie atsisako paklusti, grasina net … mirties bausme. Savo bjaurius darbus dangsto gražiais lozungais – neva reikalauja teisingumo, sąžiningumo. Ypač dažnai tarsi mantrą jie kartoja žodį „demokratija“. Neva jie – patys didžiausi humanistai ir demokratai. Savo kalbomis apie demokratiją jie apkvailino ne vieną vakarietį, ne vieną lietuvį.

Štai koks sudėtingas šiandieninis pasaulis. Kaip lengva suklysti vertinant, analizuojant, stengiantis padėti. Būkime budrūs. Nebūkime naivūs, esą susitarti – paprasta.

2022.02.19; 21:00

Valdžios požiūris į tautą. Pagal Juozą Erlicką. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Sausio 13-ąją jau išniekinome – savo pačių rankomis. Šitaip sakydamas omenyje turiu tuos, kurie vos prieš mėnesį, susirinkę prie Seimo, trukdė deramai prisiminti 1991-ųjų Sausio 13-ąją.

Šiandieniniai parlamentarai ir ministrai man nepriimtini. Šių eilučių autoriui jie atgrasūs pirmiausia dėl to, kad entuziastingai pataikauja svetimiems, visiškai pamiršdami lietuviškuosius akcentus. Visur, kur tik pretenzijomis ima taškytis Lenkija, Izraelis ar Europos Sąjungos vadovybė, mūsų valdantieji klusniai tarsi dresuoti šunyčiai atsiklaupia ant kelių ir nusižeminę aikčioja: esame kalti, labai kalti…

Už tokius pataikavimus Lietuvos Seimas ir Vyriausybė nusipelno pikčiausių vertinimų. Bet tik ne Sausio 13-ąją. Sausio 13-ąją mitinguotojams buvo privalu elgtis solidžiau. Kas galima vestuvių ar gimtadienio proga, tas netinka minint lemtingas Valstybei dienas.

Todėl nerimauju, kad šitaip nenutiktų ir šių metų Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Nenorėčiau, kad vieni kitus iš pykčio net apsiputoję koneveiktume, pamiršdami pagrindinę temą – Nepriklausomybės Aktą.

Alvydas Jokubaitis. Slaptai.lt nuotr.

Šiek tiek vilčių teikia delfi.lt televizijoje pradėtos transliuoti laidos „Iš esmės“, kuriose Daiva Žeimytė – Bilienė prie vieno stalo bando susodinti skirtingas nuomones turinčius oponentus. Omenyje turiu, sakykim, diskusiją, kurioje ginčijosi du intelektualai – Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vadovas prof. Vytautas Landsbergis ir filosofijos prof. Alvydas Jokubaitis. Įsiminė ir prof. V. Landsbergio diskusija su humoristu, aktoriumi Artūru Orlausku. Štai tokie pasikalbėjimai – pagirtini, toleruotini, sveikintini. Laida ilgokai trunka, priešininkai vienas kito nepertraukia, todėl kiekviena pusė turi galimybę išguldyti viską, kas susikaupė širdyje.

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kuo daugiau tokių kultūringų ginčų, tuo geriau … Lietuvai.

Deja, susitarti tarpusavyje – labai sunku. Lietuviams susitarti keblu buvo visais laikais, mat Lietuva maža, o aplink – daug stipresnių, įžūlesnių, atkaklesnių tautų. Mus stumdo į visas puses, tad atlaikyti visus stumdymus – sudėtinga. Neturiu iliuzijų, girdi, tarp lietuvių įmanomas bent kiek gilesnis dialogas, susikalbėjimas ar santarvė. Riejamės kaip šuo su kate dėl visko – galimybių paso, skiepų, santykių su Baltarusija, Kinija, valdžios arogancijos, šilumos ir elektros kainų, karinės įtampos Ukrainoje…

Viena vertus, tokie ginčai – nieko blogo. Visose valstybėse – daug nesutarimų, priešpriešų. Nemanykime, kad vieni mes susiskaldę. Tačiau man neramu, kad tie, kurie kaltina mūsų politikus arogancija ar neišmanymu, pamiršta kitą medalio pusę. Jau sykį esu rašęs, jog demokratija – nuodėminga, nes rinkimuose vienodomis sąlygomis dalyvauja ir aukštojo mokslo ragavę, ir tie, kurie šiaip ne taip užbaigė vidurinę. Neleistina aukštojo mokslo paversti šventa karve, nes ir tarp docentų, vaizdžiai tariant, rastume kvailių. Bet kai į mitingą prie Seimo suguža keli šimtai ar keli tūkstančiai nežinančiųjų, kas yra Universitetas, vyrų bei moterų, kai jie visi ima mokyti seimūnus ir ministrus, kaip privalu teisingai valdyti valstybę, – man plaukai šiaušiasi ant galvos. Nejaugi jie, protestuotojai, nuoširdžiai įsitikinę, jog išmano, kaip tarp valstyių kuriami santykiai, kaip organizuojama kariuomenė ar funkcionuoja ekonomika? Valstybės valdymas – labai sudėtingas užsiėmimas.

Tą patį derėtų pasakyti ir apie parlamentarus, ministrus, prezidentus. Neturite aukštojo išsilavinimo, į Seimą, Vyriausybę, Prezidentrą – neikite.

Aukštojo mokslo argumento įsitvėręs štai kodėl: kuo dažniau, ką nors viešai pareikšdami, klauskime savęs, ar išmanome reiškinius, kuriuos vertiname. Kuo protingesnis, kuo gilesnis žmogus, tuo dažniau jis sako: nežinau to, neišmanau ano. Ir tik didžiausias kvailys garsiai šaukia viską suprantantis.

Prieš keletą dienų gatvėje sutikau pažįstamą vyriškį. Iškart puolė tardyti, ką rašiau apie Galimybių pasą. Jei jau pasiteiravo, tai ir atsakiau: Galimybių pasas man niekad netrukdė. Tikrai nesijaučiau pažemintas. Tikrai nebijojau pasiskiepyti. Kaip liepė valdžia, taip ir pasielgiau – tris kartus važiavau į skiepų centrą prie Litexpo.

Pažįstamas kaimynas iškart puolė kvailinti: nejaugi neskaičiau internete paskelbtos kažin kokios medikų deklaracijos, nežinau apie skiepų keliamą šalutinį poveikį, nesidomėjau verslininkų pelnais pardavinėjant skiepus, medicinines kaukes? Mane užkalbinusiam vyriškiui atkirtau, jog neturiu tvirtos nuomonės, kas šioje situacijoje teisus. Kad susidaryčiau savąją nuomonę, turėčiau, kalbant atvirai, penketą – septynetą metų studijuoti mediciną. Tada tikriausiai įgyčiau teisę vertinti tiek valdžios, tiek jos oponentų pareiškimus dėl koronaviruso. Dabar gi – prikąsiu liežuvį.

Kelias į biblioteką. Slaptai.lt foto

Likau nesuprastas. Nueinantis koronaviruso „žinovas“ net spjaudėsi, pasibaisėjęs, koks esu primityvus. Jo manymu, būtų užtekę pusvalandžio panaršyti internete jo nurodytais adresais, ir būčiau viską sužinojęs…

Ar įmanoma diskusija su lietuviu, kuris dedasi viską išmanąs? Ar neva viską žinantis „išminčius“ turi teisę nurodinėti, kaip reikia sukioti valstybės vairą?

Tokie „galvočiai“ man atrodo kur kas labiau arogantiški ir pasipūtę, nei mūsų arogantiški pasipūtėliai politikai.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „Draugas“

2022.02.17; 06:30

Prof. Vytautas Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Prof. Vytautas Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kaip ir kiekvieną Vasario 16-ąją, iš Vilniaus Signatarų namų balkono sveikinamąjį žodį tarė Lietuvos Aukščiausiosios tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.
 
Šįkart savo kalboje gausiai Pilies gatvėje susirinkusius žmones jis ragino telktis ir vienytis.
 
Politiko kalbą dažnai lydėjo Vilniaus Pilies gatvėje buvusių protestuotojų šūksniai „Gėda“, „Seimą lauk“ ir „Ozolas“, kuriuos likusi susirinkusiųjų dalis mėgino užgožti plojimais bei skanduotėmis „Ačiū“ ir „Lietuva“.
 
„Gerai, kad susirinkome, tikiuosi, kad visada čia rinksis mylintys Lietuvą žmonės. Taip ir darykite – telkitės ir vienykitės, gerosios valios žmonės. Supraskite ir atjauskite vienas kitą. Brolis broliui nestatykite tų užmaršties kartuvių. Mes esame vieno tėvo vaikai“, – kalbėjo V. Landsbergis, taip pat raginęs susirinkusiuosius „melstis taikos ir gėrio“.
 
„Nes kitu atveju pykčio ir blogio cunamis pereis kaip juoda banga per širdis ir protus, nušluos mūsų buvusį ir būsimą gyvenimą. Ne toks didelis skirtumas, ar žmoniją išmarins virusų pandemijos, ar sudegins karo beprotybė, ar panaikins pačios planetos maištas prieš žmogų per kintantį klimatą, lemties vandenynų naujasis tvanas. Kur čia dar vieta žmogui? Viską nulems širdis“, – savo kalbą tęsė jis.
 
Pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas savo kalboje akcentavo dabartinio pasaulio beširdiškumą ir pabrėžė pačių Lietuvos žmonių susiskaldymą bei iš to kylančius pavojus.
 
„Beširdis pasaulis neišliks. Jis žus baimės ir įniršio kančiose. Širdies ligonė Lietuva prie Baltijos ir Astravo, per mažai mylinti savo vaikus, nors šiandien jūsų čia iš tiesų tiek daug, vargu bau išliks, jei nesusivoks, jeigu nesikeis. Nebent liks prisiminimas, kad buvo graži šalis (…), kuriai svaigintis pykčiu kartą tapo svarbiau, nei gyventi kaip broliams ir seserims“, – tęsė V. Landsbergis.
 
V. Landsbergis taip pat pabrėžė kilusią karinio konflikto riziką ir kovą, į kurią gali tekti stoti Ukrainos žmonėms.
 
Vasario 16-osios minėjimas prie Signatarų namų Vilniuje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Pasaulis, kuriame godulio daugiau nei proto, juolab širdies ir sąžinės, yra atslinkęs jau prie naujo karo bedugnės krašto. Ir tempia mus, Lietuvos vargšus. Tai šaukimas atsikvošėti. Šiandien Ukraina jau atvirai užpulta, o pažadėtas puolimas didžiulės armijos būtent vasario 16 d. Ukraina stoja į savo Tėvynės karą, grumtynėse su Kremliaus fašizmu“, – sakė jis, kartu pasidžiaugęs, kad penki Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai „nuskrido į Kijevą, kad lemtingą gynybos valandą būtų kartu su broliais ukrainiečiais“.
Vasario 16-osios minėjimas prie Signatarų namų Vilniuje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotrauka
 
„Mes turėtume visi iki vieno būti kartu su jais“, – pabrėžė V. Landsbergis.
 
Kartu savo kalboje jis akcentavo apie Lietuvai kylančią „rusofašizmo“ grėsmę, kylančią daliai visuomenės veikėjų viešai reiškiant prielankumą Rusijos vykdomai politikai.
 
„Godus pagiežingas rusofašizmas bet kurią dieną pasitrainiojęs pasieniais atsiris ir į Lietuvą. Vilniaus gubernatorius Paleckis (Algirdas Paleckis – ELTA) gal jau paskirtas? Mažiausiai, ko mums reikia, tai tarpusavio varžybų ir peštynių, bet nejaugi atsisakysime to malonumo patriukšmauti kaimyno gryčiai jau degant. Verčiau dainuokime, broliai, kurių širdys laisvos“, – kvietė V. Landsbergis.
 
Kalbos pabaigoje jis kritikavo valstybinę šventę savo nepasitenkinimui reikšti pasirinkusius protestuotojus.
 
„Neapykantos šėtonas, kuris net per šventę atėjo skelbti džiunglių laisvę, yra nakties klastūnas. Jį atpažinsi, žmogau, tik širdimi. Turėk širdį ir žvelk į širdį. Atjausk suklydusį brolį. Tepabunda ir tvirtėja mūsų širdys, težadina jas Vilniaus varpai“, – kalbą užbaigė V. Landsbergis.
 
Lukas Juozapaitis (ELTA)
 
2022.02.16; 19:23

Profesorius Vytautas Landsbergis. Olgos Posaškovos (LRS kanceliarijos) nuotr.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis sako nematąs pagrindo, kodėl dabar reikėtų kalbėtis ir ieškoti sąlyčio taškų su Baltarusijos režimu, kuris dėl Vakarų įvestų sankcijų vis labiau slenka į Rusijos glėbį.
 
„Plepalai, kad reikia kalbėtis su bepročiais diktatoriais… Kalbėjimuisi reikalingos dvi pusės. Jeigu viena pusė spjaudo tau į veidą ir žada tave palaidoti ir sunaikinti, tai su kuo tu turi kalbėtis“, – pirmadienį Rytų Europos studijų centre vykusiame pokalbių cikle  „Lietuvos užsienio politikos akiračiai“ sakė profesorius.
 
V. Landsbergis situaciją palygino su prieš kelias savaites prie Lietuvos Seimo vykusiu ir į riaušes pavirtusiu mitingu.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Ateina staugianti minia kur nors prie Seimo ir reikalauja kalbėtis su tais staugiančiais… Jie tik ir nori, kad tu išeitum ir būtum apstaugtas: štai, mes parodėme, kaip mes jo nekenčiame. Štai ir visas kalbėjimosi rezultatas“, – sakė V. Landsbergis.
 
Profesoriaus teigimu, apskritai Baltarusijai įvestos Vakarų sankcijos neturi didelio poveikio. O tai, svarstė V. Landsbergis, gali net skatinti režimą toliau tęsti veiklą, dėl kurios Vakarai jį kritikuoja ir sankcionuoja.
 
„Vadinamasis spaudimas, matyt, yra nepakankamas. Jis gali pavirsti net paskatinimu: ai, jei jūs tik tiek spaudžiate, tai spauskite toliau, o mes darysime savo. Tokios žaidimo taisyklės. Jūs truputį spaudžiate, o mes truputį pykstame ir darome toliau savo. Visai kaip Krylovo pasakėčioje: Vaska klausosi ir toliau ėda pavogtus lašinius“, – vaizdžiai klausimą apie Vakarų sankcijų paveikumą Minskui apibendrino V. Landsbergis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.23; 15:00

Profesorius Vytautas Landsbergis. Olgos Posaškovos (LRS kanceliarijos) nuotr.

Valdantiesiems atgaivinus diskusijas dėl valstybės vadovo statuso suteikimo Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui, Prezidentūra tvirtina, kad Gitanas Nausėda neturi jokių abejonių, jog 1990-1992 m. de facto šalies vadovo pareigas ėjo būtent profesorius.
 
Prezidentūra primena, kad dabartinis Lietuvos vadovas G. Nausėda tai yra ne kartą išsakęs ir anksčiau. Visgi kalbant apie pirmadienį valdančiųjų registruotą įstatymą dėl statuso V. Landsbergiui suteikimo, Prezidentūra užsimena, kad klausimų, ar pati iniciatyva teisėkūros kokybės požiūriu įgyvendinama tinkamai, egzistuoja.
 
„Prezidentas jau yra ne kartą pasisakęs šiuo klausimu, yra pavadinęs prof. V. Landsbergį prezidentu, teigdamas, kad jam nekyla abejonių, jog 1990-1992 m. prof. V. Landsbergis buvo de facto šalies vadovas. Prezidento nuomone valdančiųjų iniciatyva Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkui suteikti valstybės vadovo statusą yra sveikintina. Klausimas tik ar teisėkūros kokybės požiūriu įstatymas yra tinkama forma tokiai iniciatyvai“, – Eltai atsiųstame komentare šalies vadovo nuomonę perdavė Prezidento komunikacijos grupė.
 
Pirmadienį Seimo pavasario sesijos pabaigoje valdantieji įregistravo įstatymo projektą, kuriuo siūloma V. Landsbergiui suteikti valstybės vadovo statusą.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Registruotame projekte siūloma įtvirtinti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas nuo 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas.
 
Projektą parengė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, konservatorių frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Laisvės frakcijos seniūnė Ieva Pakarklytė, konservatorė Paulė Kuzmickienė.
 
Opozicijos atstovai kritiškai vertina šią valdančiųjų iniciatyvą ir paramos balsuojant nežada.
 
G. Nausėda Kovo 11-ąją į V. Landsbergį kreipėsi kaip į prezidentą
 
G. Nausėda į V. Landsbergį, kaip į prezidentą, kreipėsi minint Kovo 11-osios trisdešimtmetį. 2020 m. kovo mėnesį sakytoje kalboje G. Nausėda akcentavo, kad atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ypač svarbi buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko V. Landsbergio lyderystė. Į profesorių dabartinis šalies vadovas kreipėsi įvardindamas jį prezidentu.
 
„Prezidentas Vytautas Landsbergis – taip, aš nesuklydau, prezidentas, nes šiame žodyje geriausiai atsispindi tie darbai, kuriuos jis padarė kaip valstybės vadovas, – buvo tas žmogus, kurio lyderystė prieš 30 metų buvo labai svarbi nepriklausomos Lietuvos atgimimo dalis“, – 2020 m. kovą kalbėjo G. Nausėda.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.30; 07:30

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Tai ar buvo 1941 m. Birželio sukilimas nevienareikšmiškas?

Mintys po istoriko Dainiaus Noreikos interviu Nemyrai Pumprickaitei LRT TV laidoje „Savaitė“ (2021-06-27).

Atsakydamas į N. Pumprickaitės klausimą „Gerai, tai kodėl tada tie žydai atsirado sukilėlių akiratyje?“, istorikas pradėjo aiškinti.

„Bet taip pat svarbu pažymėti, kad vietose, kuriose pirmosiomis karo dienomis pradėjo veikti nacių saugumas, susidorojimai su žydais greitai įgavo ir etninio smurto pobūdį ir įtraukė vis daugiau lietuvių. Pavyzdžiui, birželio 24 dieną Gargžduose buvo nužudyta apie 200 žydų ir tai suorganizavo ir Tilžės gestapo, ir nacių saugumo tarnyba, o įvykdė iš Klaipėdos atsiųsti nacių policininkai.“

Niekur neteko skaityti, kad iš vokiško Memelio atsiųsti nacių policininkai buvo lietuviai, juo labiau – sukilėliai.

Toliau istorikas sako: „25 ir 27 birželio žydų žudynėse Kauno Vilijampolėje ir „Lietūkio“ garažo kieme taip pat organizatorių vaidmenį atlieka nacių saugumo tarnyba, o vykdo jau lietuviai, kurie prieš karą buvo užverbuoti nacių veikti kaip 5 kolona Lietuvoje.“

Birželio sukilimas 1941-aisiais

Ir vėl lietuviai ir sukilėliai suplakami į vieną krūvą. Kukliai nutylima, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė tą pačią dieną nagrinėjo žudynių klausimą ir nutarė: „Nežiūrint visų priemonių, kurių reikia imtis prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir kenkimo vokiečių kariuomenei, partizanams ir paskiriems gyventojams (ne dėl jų tautybės – mano pastebėjimas), vengti viešų žydų egzekucijų.“ Be to, kabinetas sutarė, jog šie veiksmai yra padaryti žmonių, kurie nieko bendra neturi nei su Aktyvistų Štabu, nei su Laikinąja Lietuvos Vyriausybe, taigi, ne sukilėlių.

„Po 2-3 dienų, t.y. birželio 30-ąją Kauno 7 forte prasideda taip pat žydų žudynės, jos vykdomos nacių saugumo įsakymu, bet jas jau vykdo Lietuvių pagalbinės policijos kuopa, į kurią dalis žmonių, atėjo iš sukilėlių būrių.“, – sakė istorikas.

Rainių miškelio aukos. Slaptai.lt nuotr.

Bet juk sukilėliai tuo metu jau buvo sudėję ginklus, o tie, kurie atėjo į Lietuvių pagalbinę policiją – jau nebe sukilėliai ir atsako tik už savo pačių, kaip policininkų, veiksmus. Tai, kad jie pradėjo vykdyti nusikaltimus, nemeta nei mažiausio šešėlio ant paties birželio 22-28 d.d. Sukilimo.

Interviu pabaigoje paklaustas, kokia yra Birželio sukilimo vieta Lietuvos istorijoje, istorikas pakartojo niekuo nepagrįstą apsidraudžiantį apibūdinimą, kad jis – nevienareikšmiškas. Tiesa, pridūrė, jog Sukilimas gerbtinas.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Nenuostabu, kad, prisiskaitę tokių Lietuvos istorikų (ne vien D. Norkaus) svarstymų apie Birželio sukilimo nevienareikšmiškumą, aukščiausieji Lietuvos pareigūnai iki šiol nesiryžta oficialiai paminėti jo metinių ir pagerbti žuvusius sukilėlius (pagal įvairius šaltinius – nuo 650 iki 6 000).

Nejauku buvo stebėti Birželio Sukilimo ir Nepriklausomybės atstatymo deklaracijos paskelbimo 80-mečio paminėjimą Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo. Aikštė buvo beveik tuščia: Karių rikiuotė, Krašto apsaugos ministras, Kariuomenės vadas, keliasdešimt civilių, ir viskas, nes renginio niekas neanonsavo.

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt

Ačiū Dievui, kad alinančiame karštyje paminėjime sudalyvavo profesorius Vytautas Landsbergis. LRT TV  laidoje „Panorama“ jis paaiškino: „Sukilimo dėka tūkstančiai žmonių buvo išgelbėti nuo Rainių kankinių likimo, štai ką parodė sukilimas tuo metu, kokia jo istorinė reikšmė  visiems laikams, sukilimas parodė, kad Lietuva nebuvo sovietinė respublika“, – sakė Lietuvos Sąjūdžio lyderis atstatant Lietuvos Nepriklausomybę ir pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos vadovas.

2021.06.29; 19:00

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Praėjusią savaitę šalyje prasidėjus 80 metų ir vyresnio amžiaus žmonių grupės vakcinacijai nuo COVID-19, vienas pirmųjų pasiskiepijusių buvo ir profesorius Vytautas Landsbergis. Anot jo, vakcinacija liečia ne tik pavienius žmones, tai yra visos visuomenės atsakas į iškilusią grėsmę, todėl turėtų būti visos visuomenės interesas.
 
Pirmojo faktinio Lietuvos valstybės vadovo teigimu, žmonijai nuolat tenka susidurti su mirtinomis ligomis ar epidemijomis, nusiaubiančiomis šalis ar ištisus žemynus, tačiau žmonės su jomis visuomet kovojo.
 
„Koronavirusas yra pavojinga liga, nusinešusi daug gyvybių, ir tai yra dar viena mūsų kova. Yra ir kitas būdas – nekovoti. Toks fatalistinis laukimas – kas bus, kaip Dievas duos, gal čia Dievo bausmė? Bet manau, kad Europa nėra ta civilizacija, kuri negalvotų ir nesipriešintų. Vakcinacija yra visuomenės gynyba nuo netikėto ir dar naujo priešo. Kiekvienas, kuris skiepijasi, dalyvauja pasipriešinime ir pats tiesiai sako „aš neplatinu“, – mintimis dalijasi profesorius.
 
Neapsisprendusiems ir dvejojantiems žmonėms jis linki padaryti viską, kad būtų apsaugoti artimieji, sakoma Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pranešime.
 
„Ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti – tai neplatinti viruso, bet tam turime pasiskiepyti. Tai nėra tik bėgimas nuo asmeninio pavojaus, siekiant apsaugoti savo šeimą. Linkiu, kad nekiltų minčių – o gal aš atnešiau užkratą į mūsų šeimą. Linkiu gyventi ramia sąžine ir žinojimu, kad padariau viską, ką galėjau, kad neplatinčiau viruso. Tai yra rezistencija“, – teigia prof. V. Landsbergis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.24; 05:33

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis teigia, kad pastarųjų Seimo rinkimų kampanija buvo šiurkšti, grįsta šmeižtu ir „valstiečių“ nusiteikimu prieš konservatorius.
 
„Buvo rinkiminės kampanijos – vadinamosios rinkiminės kovos metodai – kai kurie buvo šiurkštūs, labai atgyvenę ir seni. Bet galbūt jie vis dėlto yra dar veiksmingi“, – Delfi TV svarstė profesorius, pridurdamas, kad, jo manymu, šiam procesui realizuoti buvo mesti dideli pinigai.
 
„Aš kalbu apie agresyvų puolimą, juodinimą, šmeižimą ir masinį šmeižto platinimą už labai didelius pinigus. Kažkas turi tų pinigų“, – teigė V. Landsbergis, neslėpdamas, kad kalba ir apie „valstiečių“ išplatintą kontroversiškai įvertintą leidinį „Neliečiamieji“.
 
„Ši kampanija su labai didele investicija galbūt padeda jiems išsilaikyti konkurencijoje. Jeigu žmonės balsuoja ne už kokybę, ne už idėją, ne už ateitį, o tiesiog prieš ką nors. Jeigu juos nuteikia prieš ką nors – jie tada balsuoja prieš, o ne už. Bet tai nėra kelias į ateitį ir į pažangą. Tai metodika kovos žeminant ir murdant“, – apibendrino profesorius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.26; 04:35

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad demokratiniai procesai Baltarusijoje jau yra prasidėję.
 
„Dvasia panaši ir teikianti vilčių. Tie krokodilai negali viešpatauti dar 10 metų“, – „Laisvės TV“ sakė V. Landsbergis.
 
„Demokratinis procesas yra prasidėjęs, tik jis turi katalizuotis į struktūras. Žmonės, kurie nori gyventi savarankiškai, turi išsirinkti savo vadovybę ir vietose, kur yra tik sąjūdžio grupės, turi išrinkti atstovus ir savo parlamentą“, – kalbėjo jis.
 
Anot jo, laisvė gali pareikalauti aukų.
 
„Negalime ateiti ir už juos padaryti. Jie jau sudėję aukų, bet laisvė gali pareikalauti ir daugiau aukų. Be reikalo kai kurie gąsdina, kad, jei kai kurie žus, tai jau bus didelė tragedija. Didelė tragedija būna, kai žūsta dešimtys tūkstančių, o mes matėme labai daug kartų, kai žūdavo žmonės. Mes juos gerbiame, prisimename, bet visai nemanome, kad būtų buvę geriau, nebūtų buvę nei sąjūdžio, nei nepriklausomybės, kad tik nebūtų dešimt žuvusiųjų. Taip nėra. Jei einama į kovą, tai kova kartais reikalauja aukų. Žalgirio mūšyje daug daugiau žuvo“, – sakė V. Landsbergis.
 
Profesorius teigė pasigendantis tvirtesnės ES pozicijos.
 
„Vidutiniška reakcija Lietuvoje ir labai skysta – ES. Jie bijo V. Putino. Jie dar negavo signalo, ar galima. Jie nėra savarankiški, deja. Pati Europa jau yra pažeistas regionas, kuris taikstosi prie imperatoriaus. Tai nėra gerai“, – „Laisvės TV“ teigė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.24; 07:40

Galvosūkis. Slaptai.lt nuotr.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.

„Delfi“ šeštus metus skelbiamame šalies įtakingiausių politikų sąraše, ekspertų balsais, garbingiausią vietą šiemet pelnė premjeras Saulius Skvernelis, pernai apklausoje buvęs trečias. Antroje vietoje liko valstiečių ir žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis. Prezidentas Gitanas Nausėda per metus pakilo viena pozicija aukščiau – į trečią vietą.
 
Ketvirtoje, penktoje ir šeštoje vietose – buvę šalies vadovai Vytautas Landsbergis, Dalia Grybauskaitė ir Valdas Adamkus. Iš karto po jų – sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė, ir partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Dešimtuką užbaigia Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
 
Pernai pirmajame trejetuke, pagal šią apklausą, buvo D. Grybauskaitė, R. Karbauskis ir S. Skvernelis.
 
Elito grupės apklausą atlikusio žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas sakė, kad jam rezultatai buvo gana netikėti.
„Po šito karantino, kai visose žiniasklaidos priemonėse šmėžavo sveikatos apsaugos ministras A. Veryga, premjeras S. Skvernelis, kartkartėmis – finansų ministras Vilius Šapoka, maniau, kad jie dar aukščiau pakils. Tačiau apklausa buvo atliekama jau vasarą, ir žmonės manė, kad yra ir įtakingesnių žmonių už pirmuosius žaidėjus pandemijos atveju“, – „Delfi“ sakė G. Sarafinas.
VAD pareigūnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Visuomenė įtakingiausiu politiku antrus metus iš eilės laiko prezidentą G. Nausėdą. Jis surinko 45 proc. respondentų balsų.
 
Antroje vietoje atsidūrė S. Skvernelis su 37,2 proc. respondentų balsų, trečioje – sveikatos apsaugos ministras A. Veryga, kurį prie įtakingiausių politikų priskyrė 30,2 proc. apklaustųjų.
 
V. Adamkus, pagal visuomenės nuomonės apklausą, tarp įtakingiausių šiemet ketvirtas. Penktoje vietoje – R. Karbauskis, šeštoje – kadenciją baigusi prezidentė D. Grybauskaitė.
 
Įdomu, kad, pagal visuomenės nuomonės apklausą, turint mintyje paklaidą, iš esmės susilygino Vytauto ir Gabrieliaus Landsbergių įtakos vertinimai. Devintoje vietoje buvo I. Šimonytė. Dešimtuką užbaigia Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Pernai, pagal visuomenės apklausą, pirmajame trejetuke buvo G. Nausėda, D. Grybauskaitė ir V. Adamkus.
 
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorė Irmina Matonytė nesureikšmino G. Nausėdos skirtumo pagal visuomenės ir pagal ekspertų nuomonę.
 
„Tikriausiai čia labai didelio skirtumo nėra, nes ar tai būtų pirma, ar trečia vietos, vis tiek galima sakyti, kad jos yra prizinės. Bet tą skirtumą tikriausiai galima paaiškinti politinio gyvenimo sampratų skirtumu. Ekspertai, į šitą anketą atsakinėdami ir tikriausiai bendrai į politiką ir įtaką politikoje žiūri per politinį procesą ir asmens svorį sprendimų priėmime. (…)
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
O gyventojai galvoja daugiau apie politinį gyvenimą kaip tokį – ne tiek apie politinį procesą, bet apie politinį gyvenimą, kuriame yra vertybės, autoritetas, įtaka, valstybingumo atspindžiai. Tai yra platesnė samprata, susijusi ne tik su sprendimais, kurie yra čia ir dabar, bet ir su valstybės tapatybe ir įvaizdžiu“, – „Delfi“ aiškino I. Matonytė.
 
Tyrimas kasmet vykdomas dviem kryptimis – apklausiama ne tik visuomenė, bet ir savo sričių ekspertai.
 
Septynių dalių ciklas atskleidžia, kas mūsų šalyje yra įtakingiausi politikai, verslininkai ir ekonomistai, tarnautojai ir pareigūnai, visuomenininkai, žiniasklaidos bei popkultūros atstovai, rašo „Delfi“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.10; 15:00

Ketvirtadienį prie Prezidentūros vyks mitingas, raginantis prezidentą  Gitaną Nausėdą laikytis principinės pozicijos derybose su Baltijos valstybėmis dėl Astravo atominės elektrinės. Mitingą organizuoja Lietuvos politiniai kaliniai ir tremtiniai.
 
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Sąjūdžio prieš Astravo AE garbės pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis teigia, kad kol kas nedaroma praktiškai jokių veiksmų, kad Astravo AE veikimas būtų sustabdytas. Todėl profesorius kviečia piliečius ketvirtadienį rinktis į mitingą Daukanto aikštėje.
 
„Nežinia kiek gudrių astravinių patarėjų susispies aplink prezidentą, kad išgautų jo pritarimą kapituliacijai. Paremkime prezidentą, kad priešintųsi. Lietuvos politiniai kaliniai ir tremtiniai rengia ketvirtadienį, 14 val. 30 min,. mitingą Daukanto aikštėje. Viskas teisėta, Lietuva nori gyventi. Ateikim visi“, – savo feisbuko paskyroje ragina profesorius.
 
ELTA primena, kad siekiant įvertinti Lietuvos pasirengimą apsaugoti Lietuvos gyventojus ir aplinką, prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį inicijuoja Valstybės gynybos tarybos posėdį. Jame bus aptartas Vyriausybės bei kitų valdžios institucijų pasirengimas reaguoti į Astravo atominės elektrinės keliamas grėsmes.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.16; 06:40

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Ar įstengs TS-LKD peržengti priešiškumo tiems rinkėjams, kurie susirūpinę Garliavos mergaitės likimu, barjerą.

Iš pradžių priešiškumo nebuvo

Pasiremsiu TV3.lt skelbtu Jūratės Vaižgauskaitės straipsniu (2019.11.11) “ Garliavos istorijos aidai: kaip politikai kilo, krito, gynė ir išsižadėjo”, atkreipdamas dėmesį tik į TS-LKD pozicijos kaitą šioje istorijoje. Aš pats įdėmiai stebiu šią istoriją ir laikau straipsnyje pateikiamus faktus patikimais.

https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/1018442/garliavos-istorijos-aidai-kaip-politikai-kilo-krito-gyne-ir-issizadejo

TS-LKD partijos patriarchas Vytautas Landsbergis nevengė pareikšti savo nuomonę apie Garliavos įvykius, N. Venckienės dukterėčios paėmimą iš tetos ar teismų darbą. Daug kas prisimena V. Landsbergio kvietimą žmonėms „nestovėti po medžiu“. Jis ragino partiją nenusisukti nuo to, kas vyksta Garliavoje.

Šviežiai komentuodamas įvykius, kai Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukra 2012 metų gegužės 17 dieną buvo perduota motinai,  žiniasklaidoje jis tikino, kad jo pozicija yra gana aiški. „Pozicija ir negali būti kitokia, tik vienašališka. Kitas atvejis būtų nusiplauti rankas ir nematyti, kas vyksta. Aš nemanau pasiduoti bandymams užčiaupti burną ir nepareikšti savo nuomonės“, – “Lietuvos Rytui” sakė politikas.

2012 metų pavasarį vykusiame konservatorių partijos suvažiavime V. Landsbergis ragino bendražygius atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta Garliavoje, užsiminė apie, jo manymu, abejotiną teisėsaugos darbą, pedofilijos bylos tyrimo „blokavimą“.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012 metų gruodžio mėnesį duotame interviu portalui bernardinai.lt V. Landsbergis sakė: „Aš manau, kad vis dėlto mes, Tėvynės sąjunga, stovėjome kažkokioje atsargioje pozicijoje, kuri galėjo būti ne tokia atsargi.

Kada atsirado priešiškumas

Bet galbūt galima už tą atsargumą atleisti, minėtame interviu tęsė V. Landsbergis. Elgėmės taip, kad neateitų dar blogesni. Aiškiai buvo galima spėti ir tai pasitvirtino – jie darys viską, kad Neringa Venckienė kurtų partiją. Šitame kambaryje sakiau jai: ponia, tik nepasiduokite, nesteikite partijos, jus sumurkdys, paliks sumenkintą, politikuojančią. Jūs ir mergaitės neapginsite, ir pati nieko nelaimėsite. Atrodė, kad suprato. Bet ji turėjo kitus nuolatinius patarėjus, kurių, matyt, klausė ir kurie, matyt, jai sakė: taip visa Lietuva pakilusi, eisime ir visus nušluosime… Gal patikėjo moteriškė? Ji nėra didelio proto, atleiskite man. Jai pradėjo pūsti miglas, kad ji gali būti prezidente, kad ji tokį palaikymą turi“, – apie N. Venckienę ir konservatorių partijos poziciją Garliavos klausimu tuomet kalbėjo V. Landsbergis. 

Taip ir įvyko. Atsirado “Drąsos kelias” su jo idėjine lydere N. Venckiene. Partija įregistruota 2012 m. kovą, o spalį įvyko Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai. “Drąsos kelias” jame gavo 7 vietas, TS-LKD – 30.

2013 metais pavasarį V. Landsbergis reziumavo santykius su N. Venckiene. Kai pradėjo aiškėti ta sudėtinga ir daug žmonių jaudinanti byla dėl mergaitės buvimo vienuose ar kituose namuose, kad ją galima „išimti“ kaip daiktą pagal antstolio specialiai sudarytus įgaliojimus ir su visa kariuomene, tai man atrodo, kad čia yra kažkas ne taip. <…> O jeigu man tai kelia klausimų ir kai kas nepatinka, ir aš apie tai pasakau, tai nereiškia, kad aš įstojau į N. Venckienės partiją“, – tuomet aiškino politikas.

Suprantamas TS-LKD priešiškumas “Drąsos keliui”, Seimo rinkimuose galimai atitraukusiam dalį konservatorių rinkėjų kitų partijų naudai arba iš viso nenuėjusių balsuoti.

Artėja eiliniai Seimo rinkimai.

V. Landsbergio pranašystė “ponia, tik nepasiduokite, nesteikite partijos, jus sumurkdys, paliks sumenkintą, politikuojančią. Jūs ir mergaitės neapginsite, ir pati nieko nelaimėsite” išsipildė. Galima tik spėlioti, kokia būtų buvusi TS-LKD pozicija aiškinantis tiesą galimos pedofilijos, žmogžudysčių, smurto prieš mergaitę istorijoje, jei “Drąsos kelias” nebūtų įkurtas, bet manyčiau, kad teigiama.

Artėjant Seimo rinkimams Garliavos įvykių atžvilgiu aktyvūs rinkėjai pasiskirstę į tris grupes.

Spėju, didžiausią grupę sudaro abejingieji.

Neringa Venckienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Kita grupė įsitikinusi, kad pedofilija buvo, ją dengia teisėtvarka ir teisėsauga, mergaitė pagrobta, panaudojant prieš ją smurtą, ir ji arba negyva, arba psichiatrinėje po tokių psichinių traumų, arba, geriausiu atveju, slepiama svetimoje šalyje, nežinia kokiose sąlygose.

Trečioji grupė įsitikinusi, kad viskas vyksta pagal Lietuvos įstatymus ir tarptautines konvencijas – įrodyta, kad žmogžudystės ir nelaimingi atsitikimai niekaip su pedofilija nesusiję, nes pedofilijos nebuvo, o mergaitę saugo įstatymai, ji yra saugi.

Sprendžiant iš komentarų socialiniuose tinkluose, komentarų po straipsniais portaluose antrosios grupės šalininkų kur kas daugiau, negu trečiosios, arba bent jau jie žymiai aktyvesni.

Jei TS-LKD atsieti nuo rinkėjų, tai ji, bent formaliai, priklauso trečiajai grupei. Tai patvirtina ir pranešimas, kad vaikų psichiatras Linas Slušnys kandidatuos į Seimą TS-LKD sąraše. Šis vaikų psichiatras mergaitės smurtinį (mano nuomonė) atėmimo iš globėjos aktą pavadino teisiškai nesmurtiniu. Po to mergaitės likimu, kiek žinau, nesidomėjo.

Atlaidumas ir gailestingumas

Bet Deimante Stankūnaite susidomėjo Jungtinių Tautų specialus komitetas, įtraukęs ją į dingusių be žinios sąrašą, paaiškinant:

“Ataskaitiniu laikotarpiu buvo paduotas prašymas dėl neatidėliotinų veiksmų Deimantės Stankūnaitės atžvilgiu, seksualinio išnaudojimo aukos, įtariama, su tyliu motinos sutikimu ir dalyvaujant valstybės institucijoms, kuri dingo, sulaukusi 8 metų (skubių veiksmų prašymas Nr. 569/2019). Atsakyme valstybė narė informavo komitetą, kad Deimantė buvo surasta ir šiuo metu saugoma įstatymų. Nepaisant to, atstovas paprašė valstybės, šios Konvencijos Šalies, patvirtinti tikslią Deimantės buvimo vietą ir leisti susisiekti su ja. Kitas pranešimas bus išsiųstas valstybei, šios Konvencijos šaliai.”

Neringa Venckienė atvežama į teismą. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.

During the reporting period, a request for urgent action was registered on behalf of Deimantė Stankūnaitė (urgent action request No 569/2019) a victim of sexual exploitation allegedly committed with the mother’s acquiescence and the involvement of State authorities, who disappeared at the age of 8. In its reply, the State party informed the Committee that Deimantė had been found and was currently under the protection of the law. Nevertheless, the representative requested the State party to confirm Deimantė’s exact whereabouts and allow contact with her. A follow-up note will be sent to the State party (iš oficialaus JT tinklalapio).

Viskas paprasta ir aišku, prašytojas nori įsitikinti, kad Deimantė gyva, ir sužinoti, kaip ji gyvena. Matyt, pagal tarptautines konvencijas tai – šventa prašytojo teisė, kurią, jei Deimantė gyva, yra visiškai nesunku įgyvendinti.

Dvi iš šešių krikščioniškų dorybių – atlaidumas ir gailestingumas. Jas labai naudinga žinoti einant į rinkimus su viešais pareiškimais. Taip pat, ir savų klaidų pripažinimas, pavyzdžiui, TS-LKD kandidatui į Seimą viešai pripažinus kažkada klydus, o dabar pakeitus nuomonę.

Be to, tylėjimas reiškia sutikimą. Negi TS-LKD sutinka, kad galimai valdančiąją partiją, pagrindinį jos konkurentą, į Seimo rinkimus vesiantis lyderis Garliavos istorijoje – be nuodėmės? Net po to, kai aštuonerius metus slėptas video įrašas, padarytas 2012 m. gegužės 17 d. namo viduje Garliavoje, neseniai buvo išsiųstas visoms suinteresuotoms valstybės institucijoms?

2020.06.14; 07:10

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Pasigrožėkite dar vieno Rusijos nacisto, Vokietijos nacistų bendraminčio, veidu. Tai – Rusijos Dūmos deputatas Aleksiejus Žuravliovas.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jis pateikė Valstybės Dūmai įstatymo projektą, pagal kurį SSSR Liaudies deputatų suvažiavime priimtas nutarimas Molotovo Ribbentropo slaptuosius protokolus laikyti niekiniais (vienas iš svarbiausių to nutarimo iniciatorių, jei ne svarbiausias – Vytautas Landsbergis) Rusijos Federacijoje negalioja. Neva šie protokolai buvo neišvengiami SSSR saugumui užtikrinti.

https://www.znak.com/2020-05-27/v_gosdumu_vnesen_zakon_ob_otmene_dokumenta_osudivshego_pakt_molotova_ribbentropa_v_sssr

Nacistui užkliuvo ir tai, kad Suvažiavimo nutarimas sukūrė Pabaltijo respublikų išstojimo iš SSSR legitymumo iliuziją, neva jos pateko į SSSR ne savo valia.

Pavarčiau rusiškus portalus ir įsitikinau, kad įstatymo projektą remiančių pakanka. Toks įspūdis, kad iniciatyvos imtasi ne be Vladimiro Putino žinios.

Nežinau, kaip turėtų sureaguoti Baltijos valstybės, o gal ir ES, NATO, jei projektas taptų įstatymu. Bet, mano manymu, sureaguoti reikėtų, ir, galbūt, dar iki jo svarstymo. Projektas jau oficialiai užregistruotas Dūmos projektų rejestre.

Štai, man berašant šį straipsnį Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau sureagavo.

https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1184410/linkevicius-rusijos-dumos-iniciatyva-del-molotovo-ribentropo-pakto-vadina-istorijos-klastojimu

L. Linkevičius sako šį klausimą aptaręs antradienį vykusiame Baltijos valstybių ir Lenkijos diplomatijos vadovų susitikime.

„Tai yra vienas iš daugelio, labai gaila, bet, matyt, ne paskutinis pavyzdys, bandymas falsifikuoti istoriją. Nuolat matome tuos pavyzdžius, tai – ir Dūmoje užregistruotas atitinkamas projektas“, – BNS sakė ministras.

Aleksejus Žuravliovas, Rusijos Dūmos deputatas

Anot L. Linkevičiaus, su Latvijos, Estijos ir Lenkijos kolegomis sutarta „atidžiai stebėti situaciją“ dėl bandymų iškraipyti istorinius faktus. Tam dėmesio buvo skirta ir beveik prieš mėnesį Estijos pirmininkautame Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos susitikime.

Molotovo – Ribentropo paktas

„Jei tas tęsinys bus, mes kategoriškai ryžtingai reaguosime koordinuodami veiksmus, kaip tai darėme ir iki šiol“, – kalbėjo ministras.

Drįstu abejoti ministro vertinimu, kad tai – istorijos klastojimas. Istoriją klastoja arba neklastoja istorikai. 

O čia mes turime reikalą su tebegaliojančio teisės akto, turinčio tarptautinę reikšmę ir šiandien, perrašymu, atpalaiduojančiu agresorių nuo agresyvių veiksmų prieš savo kaimynus ateityje atsakomybės bent jau savo šalies viduje.

Įstatymo projektas Maskvoje, kaip sakiau, jau oficialiai užregistruotas. Jei įstatymas bus priimtas, priversti atšaukti jį bus žymiai sunkiau.

2020.06.03; 06:00 

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis teigia, kad jo pagrindinis palinkėjimas Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį švenčiančiai Lietuvai yra išnaikinti abejonės bei nepasitikėjimo virusą.
 
„(Išnaikinti – ELTA) virusą. Išnaikinti abejonės, nepasitikėjimo virusą. Jo tiek priveista, kad Lietuva nepasitikėtų savimi, kad vienas kitu žmonės nepasitikėtų, kad vieni kitus įtarinėtų, kad pavydėtų, jaustų džiaugsmingą pagiežą, jeigu kitam nepasisekė. Tą virusą reikia kažkaip išnaikinti“, – pirmadienį Vilniaus rotušėje vykusiame savo knygos „Iš signatarų balkono ir kitur: 1989–2019“ pristatyme kalbėjo V. Landsbergis.
 
Profesorius džiaugiasi, kad net ir informacinio karo kontekste apklausose pagaliau atsiranda pasitikėjimas Lietuvos ateitimi.
„Žinoma, vyksta informacinis karas. Karas dėl mūsų sąmonės. Mane nudžiugino, kad apklausose po daugelio metų visokių pesimistinių išvadų žmonių vertinimuose apie Lietuvos pasiekimus ir ateitį staiga – lūžis į pasitikėjimą. Kad viskas eina geryn ir bus gerai“, – sakė profesorius.
 
„Dabar staiga, matyt, užaugo jau ir nauji žmonės. Ir galbūt vis dėl to ateina mums į sąmonę realybė“, – pridūrė jis.
 
Profesorius taip pat visiems palinkėjo balsuoti artėjančiuose Seimo rinkimuose – pasinaudoti iškovota pasirinkimo dovana.
„Labai paprastas linkėjimas – eikite balsuoti, nebūkite tie slunkiai miegaliai, kurie tingi net nueiti balsuoti.“, – kalbėjo V. Landsbergis, akcentuodamas, kad žmonių klausimas „kas iš to?“ ir nėjimas balsuoti taip pat yra žiaurus virusas.
 
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Knygos pristatymo metu V. Landsbergis taip pat neslėpė, kad visi jo darbai neturėtų prasmės, jei nebūtų tuo tikinčių žmonių. Pasak profesoriaus, svarbiausias dalykas yra pajusti, jog tai, ką darei, buvo ne veltui.
 
„Didžiausias dalykas pajusti, kad tai ką darei buvo ne veltui. Dovana, bet tu tai gauni iš žmonių. Nepasidarei pats kažkokiu tai valdovu, prieš kurį atsiklaupia visi iš baimės ir sako, kad tu labai geras. Jie visi džiaugiasi, o kai žmonės džiaugiasi, tai yra pergalė. Taika yra didžiausia pergalė“, – akcentavo V. Landsbergis.
 
Profesorius taip pat pabrėžė, kad svarbiausia, jog „žmogus susivoktų, kad jis yra žmogus ir turi vadovautis žmoniškumu, palankumu, o ne įtarimais, priešiškumu ir smaugimu. Tai į nieką neveda“.
 
Profesoriaus V. Landsbergio knygą „Iš signatarų balkono ir kitur: 1989–2019“ išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
 
Į leidinį sudėtos pirmojo faktinio atkurtos Lietuvos vadovo – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko V. Landsbergio 1989–2019 m. pasakytos kalbos iš istorinių Vilniaus Pilies gatvėje esančių Signatarų namų balkono ir kitur minint Vasario 16-ąją, taip pat skelbiama 1989 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo sesijoje pasakyta kalba, 1994 m. interviu radijo laidoje „Nepriklausomybės kelias“.
 
Informacijos šaltinios – ELTA
 
2020.03.10; 07:06

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kiaulės jūs, kiaulės, gėdindamas Kuršių marių teršėjus iš Signatarų namų balkono kalbėjo pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vadovas – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.
 
Lietuvai švenčiant Vasario 16-ąją, sekmadienį Vilniuje vyko tradicinis minėjimas prie Lietuvos nepriklausomybės Signatarų namų, kuriuose prieš 102 metus dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
 
Pradėdamas kalbą V. Landsbergis netiesiogiai priminė pastarąją savaitę garsiai nuskambėjusį akibrokštą, kada Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė aktorė Viktorija Kuodytė nebuvo įleista į premijų įteikimo ceremoniją Prezidentūroje. Profesorius ironizavo, kad į Signatarų namus atėjo su pasu ir, kad jį įleido. Kartu jis akcentavo ir būtinybę palaikyti Sąjūdžio prieš Astravo AE iniciatyvą. Pasak V. Landsbergio, tai sąjūdis už Lietuvos gyvybę.
 
„Domėkimės juo, remkime, plėskime. Yra prasmė. Kokia? Būti ir dalyvauti“, – iš Signatarų namų balkono kalbėjo V. Landsbergis, taip prisimindamas šeštadienį Seime susirinkusį sąjūdį prieš Astravo AE.
 
Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Savo kalboje Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas teigė valstybėje pasigendantis brolybės jausmo.
 
„Puoselėkime Baltijos kelio pamokas. Didžioji pamoka tada buvo brolybės jausmas. Tik didžioji pertrauka tęsiasi pernelyg ilgai. Kiekvienas tada buvo brolis ir sesuo greta stovinčiam. Nešnairavome į kartu esantį, kad gal jis per daug vietos užima, kad gal kada ką nuskriaudė, ar, kad be pagrindo yra pasipūtęs. Nebuvo viršininkų, žinojome, kad esame daugybė aš, daugybė tu ir, kad mums gera taip būti“, – teigė jis ir į minėjimą susirinkusius piliečius ragino daryti gerą kitam, nes, akcentavo profesorius, tai padeda nugalėti blogį.
 
„Gera yra padėti suvargusiam, gera yra padėti bent žvilgsniu, bent žodžiu arba paėmus už rankos. Gerumo jėgą tąsyk patyrėme savyje, net nugalėjome blogį, didį blogį. Reiškia, kad taip gali būti ir dar kartą, ir vėl. Tebūnie toks mūsų tikėjimas. Tik nesmulkėkime, nemenkėkime, negobšėkime“, – savo kalboje pabrėžė profesorius, pridurdamas, jog pastaruoju metu aklas pasipelnymo siekis kelia iššūkius Lietuvą supančiai aplinkai.
Prie Vasario 16-osios signatarų namų Vilniuje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Jau esame sugobšėję kai kuriose kompanijose bemaž iki dugno, iki mirštančios Baltijos dugno. Iki Kuršių marių reorganizacijos į srutų duobę – vis dėl purvinų pinigų“, – sakė V. Landsbergis, kiaulėmis įvardindamas tuos, kurie sąmoningai, dėl finansinių paskatų teršia aplinką.
 
„Pagalvoju kartais: kiaulės jūs, kiaulės – žmonės, kurie taip elgiatės, buvusieji žmonės. Pasitraukite, teateina naujieji žmonės“, – sakė V. Landsbergis.
 
Kiaulide profesorius įvardino ir netoli Lietuvos sienos statomą Astravo AE.
 
„Tai kiaulių ferma ne vienam šventežeriui, o visam Vilniui, visai Lietuvai. Reikia pasipriešinimo, reikia rezistencijos“, – pridūrė jis.
 
Lietuva ne tik paieškos, bet ir šunkelių kelyje
 
V. Landsbergis teigė matąs progresą Lietuvoje, tačiau kartu jis pabrėžė, kad pokyčiai pernelyg lėti. Todėl, jo teigimu, būtina surasti džiaugsmą, emigrantams grįžti sparčiau į Lietuvą.
 
Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Lietuva keičiasi, bet per lėtai. Stiprinkime šeimų tautą, kuri jau randasi, atraskime, kaip gražu imigruoti į Lietuvą. Iš didelio šiukšlino miesto, tuštybių miesto į Lietuvą. Kai kurie atranda šį kelią, tai nuostabu“, – kalbėjo V. Landsbergis, apgailestaudamas, kad Lietuva vis dar kartais atsiduria šunkeliuose.
 
„Esame paieškos, bet ir šunkelių kelyje. Gausoka, deja, suklumpančių… Buvo žmogus, o žiūrėk jau nelabai žmogus. Stumia į duobę artimą savo, neištiesia rankos, stumia į duobę pačią Tėvynę. Jaunime, būk kitoks“, – kreipdamasis į Lietuvos jaunimą sakė profesorius.
 
Kalbėdamas apie paklydusius V. Landsbergis pabrėžė, kad Lietuvos politikoje reikia daugiau ne ideologijos ir išmanių programų, bet elementaraus žmogiškumo.
 
„Turėk širdį ir žiūrėk į širdį, pasakė Lietuvos pranašas Adomas. Todėl nereikia ideologijos, reikia kardiologijos, nereikia išmanių politinių programų, reikia asmeninių ir bendruomeninių kardiogramų. Juose – išsigelbėjimas, kurį kiekvienas pacientas gali rasti, nelyginant atėjęs pas mamą. Juk nėra didesnės prasmės“, – sakė V. Landsbergis, kviesdamas dažniau kalbėtis apie geresnę Lietuvą.
 
„Kai daug, daug žmonių norės būti geresni, ne piktesni, Lietuva bus nuostabi. Tegul Vasario 16-oji būna šventė, kuri ne tik šiandien, bet ir visada su mumis“, – kalbą apibendrino V. Landsbergis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.17; 05:00

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

29-ąjį kartą minint tragiškų Sausio 13-osios įvykių metines, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis sako, kad ilgai trukęs sovietinės okupacijos laikotarpis Lietuvos visuomenėje paliko vis dar jaučiamus padarinius. „Gal pavargo, gal tiesiog nebuvo auklėjimo, nebuvo rūpesčio, kad būtų įtvirtinta laisvės dvasia, nepriklausomybės dvasia, nukreipianti į darbus Tėvynei, visuomenei“, – Eltai duotame interviu kalbėjo V. Landsbergis.
 
Profesoriaus teigimu, nors išmušus išmėginimo valandai Lietuvos žmonės sugebėjo pakilti ir pasipriešinti, tačiau ištvermės išlaikyti orią laikyseną, pabrėžia jis, šiandien dažnai pritrūksta. Kuršių marias teršusi įmonė „Grigeo“, gaisras Alytaus padangų perdirbimo gamykloje „Ekologistika“ yra pavyzdžiai, rodantys, jog vis dar gajus abejingumas, nuosmukis bei vengimas prisiimti atsakomybę.
 
Abejingumo bei apsisprendimo likti nuošalyje kontekste profesorius vertina ir pernelyg nuosaikų Lietuvos piliečių požiūrį į netoli Vilniaus statomą Astravo atominę elektrinę bei, pasak jo, valstybės institucijų tylą, Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui įžeidžiai interpretuojant Antrojo pasaulinio karo istoriją. Jo teigimu, visa tauta turėjo pareikšti Baltarusijai protestą dėl Astravo AE, o dėl V. Putino agresyvių interpretacijų, neva Lenkija yra prisidėjusi pradedant Antrąjį pasaulinį karą, Lietuva privalėjo, gindama garbę ir tiesą, sureaguoti.
 
Lietuvos valdantieji, mano V. Landsbergis, taip pat nesugeba parodyti didesnės politinės brandos. „Viskas persukta priešinga kryptimi“, – pažymi profesorius. Jo teigimu, „valstiečių“ dominuojamai daugumai rankas sugebėjo užlaužti nedidelė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos politikai, kurie, pasak jo, pakliuvę į Vyriausybę tiesiog vadovaujasi Afrikos genčių standartais.
 
Galiausiai, komentuodamas kylančias aistras dėl rinkimų kartelės, V. Landsbergis teigia, kad visos ribos jau yra peržengtos. Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas viltingai užsimena, kad pilietinė Lietuvos visuomenė galėtų pabusti ir, susirinkusi prie Vyriausybės, pakartoti klimato aktyvistės Gretos Thunberg pasaulio lyderiams iškeltą klausimą: „Kaip jums ne gėda?“.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Pirmadienį minėsime Laisvės gynėjų dieną – įspūdingą ir kartu tragišką Lietuvos pasipriešinimą agresoriui. Sakoma, kad visuomenėse esmingi pokyčiai vyksta keičiantis kartoms, o pirmieji labiau apčiuopiami pasikeitimai – praėjus bent 25 metams. Jūsų nuomone, ar keitėsi Sausio 13-osios reikšmės suvokimas Lietuvos visuomenėje?
 
Iš dalies keičiasi, iš dalies, ačiū Dievui, dar prisimenama ir suvokiama. Sunku pasakyti, kaip bus ateityje. Tai buvo lemtingas momentas mūsų visų istorijoje. Galėjome būti sutrypti, paniekinti, verčiami vergauti, pataikauti – būti ne savimi, o kažkuo kitu. Bet mes tai atlaikėme, žmonės jautė, kad toks pažeminimas yra nepakenčiamas: jau geriau stovėti prieš tankus, geriau mirti nei bėgti ir pasiduoti, ir prašyti pasigailėjimo.
 
Taip retai būna, bet taip buvo. Žmonės, kurie ten buvo – jie dar prisimena, gal vaikams papasakoja… O gal vaikai, kurie tada aplink lakstė, šiandien supranta, kad jiems pasisekė būti liudininkais ir dalyviais. Bet aš nežinau, kaip bus dar po 30 metų. Ar kažkas prisimins, ar kažkas papasakos.
 
Juo labiau, kad mes nepasirūpiname tų įvykių įtvirtinti įsimenamais kūriniais, pavyzdžiui, kino, dramos, romanais, knygomis – apie tai būtų galima nežinia kiek parašyti. Yra išleista daug atsiminimų, bet nėra kūrybos šia tema.
 
Jūsų nuomone, tai kažką indikuoja. Jūs sakote, kad trūksta Sausio 13-osios meninės refleksijos, įprasminimo per kinematografiją…
 
Galbūt ir indikuoja, kad vis dėlto buvome gerokai palaužti per ilgą sovietų okupacijos laikotarpį. Palaužti vedant į prisitaikymą, į abejingumą, į nesikišimą, stovėjimą nuošalyje. Kai atėjo išmėginimo valanda, žmonės pakilo, bet kai reikia ilgalaikės ištvermės ir kūrybos – kažko pristigo.
 
Klausydamas jūsų susidarau įspūdį, kad visuomenė šiuo metu jau kitokia negu buvo tuomet, kada agresorius atvirai laužė sąnarius laisvės siekiantiems piliečiams. Ar per tą laiką įvyko kokybinis visuomenės pokytis?
 
Visuomenė, negu buvo tada, daugiau nesubrendo. Gal pavargo, gal tiesiog nebuvo auklėjimo, nebuvo rūpesčio, kad būtų įtvirtinta laisvės dvasia, nepriklausomybės dvasia, nukreipianti į darbus Tėvynei, visuomenei. Išlindo bjauri velniava: o kas man iš to, ką aš iš to gausiu, ar iš tikrųjų apsimokėjo, o gal neapsimokėjo, gal Petras pasinaudojo, o aš mažiau gavau iš to…. gal mums neverta buvo priešintis ir stengtis. Ateina tokie žalčiai, ėdantys dvasią, verčiantys žmones kažkokiais pusiaužmogiais. Pasipriešinimo turėjo būti daugiau. Šiuo atžvilgiu savo veiklos neatliko ir kūrybinė inteligentija.
 
Jūs, kaip vienas iš tuometinio neprievartinio pasipriešinimo vedlių, pirmasis Lietuvos vadovas, manote, kad Lietuva šiuo metu gali jaustis saugiai?
 
Jeigu jūs kalbate apie saugumą tokia tiesiogine, karinių nelaimių, užpuolimų ir prievartų prasme, tai, žinoma, niekas nėra pasaulyje saugus. Bepročiai gali pradėti daužyti ne tik vieni kitus, bet ir aplinkui (…).
 
O jei kalbėtume apie visuomenę. Kilo didžiulis ažiotažas, kai paaiškėjo, kad verslininkas galbūt dešimtmečius teršė Kuršių marias, nuodijo aplinką, klaipėdiečius ir jūra bei mariomis pasidžiaugti atvažiavusius žmones. Neatrodo, kad mes kartais patys sau esame priešai?
 
O kodėl tai yra galima? Kodėl jis nebijo, kad jo portretai bus iškabinti visose gatvėse: štai, žiūrėkite, žmogus, kuris mums visiems tą darė ir ėmė pinigus. Visuotinis pasmerkimas turėtų būti baisiausia bausmė, bet jis to nebijo, nes niekas nepasmerks… o visi žiūrės, kad gal jis išsisuks, gal advokatai jį išsuks, o tai, kas padaryta, yra antraeiliai dalykai.
 
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir šiandien komentarus aš girdžiu, kad kalbama ne apie tuos kaltininkus, o apie aplinkosaugininkus, kodėl jie nepamatė… O kur atsakomybė žmonių ir galų gale – jų aplinkos? Juk jie ne po vieną tą darė, juk buvo struktūra, buvo įstaiga, kuri žinojo, kad daromas toks dalykas: kas čia tokio, pateršime šiek tiek tas marias, vandens ten daug ir viskas išsiplaus…
 
Yra toks nuosmukis, degradacija, abejingumas, neatsakomybė… Popiežius Pranciškus apie tai prabilo – apie didžiausią abejingumo nuodėmę: ar tu nematei, ką jis daro mariose? O kodėl tu nematei būdamas aplinkosaugininkas, tai tavo pareiga? O aš stoviu nuošalyje ir galiu nematyti, man gali nerūpėti, man nepriklauso rūpintis…
 
Tai čia yra lygiai tas pats, kaip Pranciškus priminė pačią žmonijos pradžią, kai Dievas paklausė Kaino: „Kainai, o kur tavo brolis Abelis?“ Ir Kainas pradėjo vizginti uodegą, sakydamas, kad neatsako už tai, ką brolis daro, nors ir buvo jį ką tik užmušęs. Mes tokie esam…
 
Profesoriau, ar ši problema yra visuomenės lygio problema, ar šiuo atžvilgiu, asmens, ar kelių asmenų? Nes panašių tragedijų buvo ir daugiau – labai panaši Alytaus tragedija. Abejingai pasižiūrėta, standartų nesilaikyta ir ten.
 
Lietuvoje mes turime gana baisius pavyzdžius. Nesusivokiame, kad tokie kaltininkai turi atsakyti viešai, prieš visus ir turi patys į save pasižiūrėti ir paklausti, ar šiandien tu save pateisini, kad taip elgeisi, ar ne. O jis pradės vizginti uodegą ir save teisinti: tai aš nežinojau, tai man nepasakė, kodėl kitas nepasirūpino, kodėl aš turiu būti už viską atsakingas. Bet tu juk turi būti už viską atsakingas! Mes atsakingi, kad turime tokią aplinkosaugą ir tokius valdininkus ir Alytuje tokia krūvą padangų, kurios gali užsidegti. Bet gal neužsidegs…
 
O kai mums užtaiso Astravą Lietuvos pražūčiai – mes vis dar galvojame, kad gal nieko neatsitiks. Mes, visa tauta, nenuėjome protestuoti, kad negalima prie Vilniaus statyti tokio daikto.
 
Nedidelį protestą rodė ir pati Europa.
 
Taip, ta abejingumo liga eina labai plačiai, galima sakyti, kad per visą žmoniją. Bet katastrofos ir yra signalai. Ta mergaitė iš Švedijos, kuri atskaitė pamokslus visiems dėdėms ir tetoms: ką jūs darote, kokį pasaulį jūs mums paliksite ir kaip jums ne gėda, kaip jūs drįstate… Ji taip pasakė, ir jie neturėjo ką atsakyti… pradėjo sukti uodegas, kad gal ji ne visai sveika, kad jos charakteris blogas, kad galima iš jos pasityčioti… Bet į save reikia pažiūrėti.
 
Grįžtant prie Sausio 13-osios, sutiksite, kad 2019 m. buvo tam tikra prasme ypatingi. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovą Sausio 13-osios byloje daugiau kaip 60 buvusių sovietų pareigūnų, karininkų pripažino kaltais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Į tai reaguodama Rusija – iškėlė bylas Lietuvos teisėjams ir prokurorams, nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylą. Galiausiai atsakant į tai Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, smerkiančią tokią Rusijos teisinę ir moralinę agresiją.
 
Tai be abejo reikšminga, bet ar jie atveda į kokias nors išvadas, nuostatas, kurių reikia laikytis. Ji (Rusija – ELTA) leidžia kelti bylas teisingumo gynėjams kitoje šalyje, o jų persekioti negalima, juos gina dabar pati valstybė… Tai yra teroristinė valstybė, smurtininkų valstybė… Tai kodėl su ja vis dar kalbamasi, ji turėtų būti pašalinta ir iš Jungtinių Tautų, ir iš tarptautinių organizacijų. Bet, oi… tada bus labai blogai, nebus galima net pasikalbėti. Bet kas iš to, kad tu pasikalbi, o ji tau spjauna į veidą…
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Įdomi tendencija vystosi. Jūs esate neseniai priminęs, kad prieš 30 metų Maskvoje SSRS Liaudies deputatų suvažiavime buvo įvertintas ir pasmerktas Molotovo ir Ribentropo paktas. Galima sakyti, kad Antrojo pasaulinio karo istorija Rusijoje visada buvo vyniojama į tam tikrą blizgantį, propagandinį popieriuką, tačiau dabar V. Putinas, žvelgiant į jo duotas istorijos pamokas NVS lyderiams, atsisakė bet kokio įmantrumo ir gražesnio įpakavimo. Kodėl taip atsitiko?
 
Todėl, kad nė vienas iš tų lyderių, klausydamas tokių įžūlių nesąmonių, neatsistojo ir neišėjo. O tai būtų žmogaus vertas pasielgimas. Dabar visi klauso, kai sakoma, kad dėl to, jog jus niokojo, jūs patys ir esate kalti, kad leidote, jog jus užpiltų, kad Lenkija kalta (…).
 
Bet NVS lyderiai neatsistojo ir neišėjo, kaip nieko nedaro ir Rusijos visuomenė, toliau klausanti V. Putino pamokų. Jūsų nuomone, kas yra to priežastis? Ar tai mentoriaus baimė, ar tiesiog jau įpratimas klausyti?
 
Yra tam tikri psichologiniai dalykai, psichozė ne tik paklusnumo, bet ir pasididžiavimo savo klaida ir nuodėme. Kartojimas, kad aš visada teisus, ką bepadaryčiau… Lygiai tokia pati buvo Hitlerio Vokietija. Buvo žmonių, kurie stengėsi kaip nors Hitlerį pašalinti ir jie buvo žudomi, baudžiami… Jie matė, kad šalis, bepročio vedama, eina į bedugnę. Tačiau Rusijoje tokio supratimo nėra, kad ji eina į bedugnę. Bet ji eina… Tik klausimas, ar ji pati susisprogdins, ar užpuls dar kitus. Dabar juk Putino karų epocha. Kur bus kitas karas?
 
O jei pažiūrėtume per europinį kontekstą. Užsiminėme apie EP rezoliuciją, smerkiančią Rusijos žingsnius. Ar tai rodo, kad dviejų totalitarinių režimų – nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – vertinimo skirtis Europoje mažėja?
 
Europa palaipsniui ateina į protą iš mito, kad Sovietų Sąjunga buvo auka, kad Hitleris užpuolė vargšą Staliną, kuris tik gero norėjo. O su Hitleriu netyčia susitarė baisiausią dalyką: pradėti karą ir dalintis tautas tik dėl to, kad neturėjo kitos išeities.
 
 Kalbėdami apie Antrojo pasaulinio karo pradžią, mes neturime su jais dėl ko ginčytis. Jų, o ne mūsų tankai pervažiavo sieną, jų kareiviai įsiveržė į Lietuvos žemę ir iš karto žiauriai, teroristiškai nužudė pasienio karininką Aleksandrą Barauską. Iki šiol Lietuva net nepareikalavo atsakomybės. Mes irgi nesame stebuklas. Gal iš to nieko nebus, neapsimoka. Bet kaip gali neapsimokėti elgtis garbingai? Aš manau, kad visada apsimoka ir net būtina elgtis garbingai. Bet ir visa Europa tokia…
 
Profesoriau, pastaraisiais metais Lietuvoje mes turime intensyvias diskusijas dėl atminties. Esama aiškaus nuomonių išsiskyrimo tiek dėl konkrečių asmenybių, tiek dėl konkrečių procesų. Jūsų nuomone, tai yra problema?
 
Yra problema, jeigu žmonės nesusigaudo, ir nėra, kas jiems padėtų susigaudyti.
 
O kas turėtų padėti? Dėl to ir diskutuojama. Ar tai turėtų būti ekspertai, ar steigiamos komisijos. Dabar dėl kai kurių klausimų dvi grupės sustojo viena prieš kitą, viena nesiklauso vienos argumentų, kita kitos…
 
Tegu ateina Bažnyčia. Turi kas nors ateiti ir pasakyti. Jūs dabar pasėdėkite kampučiuose ir pasimelskite (…).
 
Triukšmo yra ne tik dėl istorinės atminties. 2019-2020 m. sandūroje susiklostė aštrios diskusijos tarp politikų. Kalbama apie tam tikrą sumaištį, įtampas tarp Vyriausybės ir Prezidentūros, valdančiųjų ir Prezidentūros. Ką tai rodo: kad mes vis dar einame demokratijos, teisingu keliu, nes Baltarusijoje tokių ginčų nėra? Visas šis triukšmas veda į rezultatą ar tai tiesiog chaosas?
 
Matote, tai ginčai dėl antraeilių dalykų… tegu jie vyksta. Bet, kad prarandami pagrindiniai dalykai: teisybė, laisvė, garbė. Kam ir kiek dabar rūpi garbė? Lietuva žeminama, įžeidinėjama. O kaip Lietuva elgiasi? Ji kenčia, tačiau renkasi geriau patylėti.
 
Ką jūs konkrečiai turite galvoje?
 
Kad ir tą naują pasakėlę apie karo pradžią. Kad mes užpuolėme Sovietų Sąjungą, mes pagrobėme kareivį iš jų bazių ir mums tada atėjo ultimatumas, kad reikia keisti Vyriausybę ir įsivesti neribotą kontingentą Raudonosios armijos. Mes klausomės tokių nesąmonių…
 
Jūsų nuomone, mes turėjome sureaguoti kaip Lenkija? Ji iškvietė Rusijos ambasadorių dėl V. Putino pareiškimų, neva Lenkija yra prisidėjusi pradedant Antrąjį pasaulinį karą.
 
Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt

Aš manau, kad būtų buvę tinkama reaguoti kartu su Lenkija. Lenkija, žinoma, reagavo gindama savo garbę, bet tai yra kartu ir tiesos gynimas. Mes einame kartu su Lenkija apginti Lenkijos… Ne, mes turime ginti tiesą, o ar mes dabar ją giname – aš nežinau. Tegu tik mūsų niekas nejudina, mes geriau nesikiškime. Ar nėra dabar tokia nuostata? Aš manau, kad taip neturėtų būti. Mūsų atkurtos valstybės pirmųjų metų veikloje ir Lietuvos Aukščiausioji taryba, ir Baltijos valstybių taryba svarstė įvairius tarptautinius klausimus ir reaguodavo į tai, kas aplink vyksta. Kur yra neteisybė, kur yra agresija? Šiandien pasakytų: ko jūs čia kišatės, jei Jungtinės Tautos nereaguoja, tai ko jūs čia turite kištis. Todėl ir skęstame, kaip popiežius Pranciškus pasakė, abejingumo nuodėmėje.
 
Laukiame sausio 14-osios, kuomet paaiškės, kaip pasisuks santykių perspektyva tarp Prezidentūros ir valdančiųjų. Apskritai, laukiate kažkokių staigmenų?
 
Nieko aš nelaukiu, čia gi mažas dalykas. Tik netikusio žmogaus paskyrimas ministru. Todėl, kad tie, kurie sudarinėja valdžią, yra įsitikinę, jog pasaulis sugrius, jeigu jiems pristigs daugumos balsų Seime. O daugumą jiems garantuoja tam tikra grupelė, kuri užsuka ranką – arba kaip mes, arba neturėsite daugumos. O kadangi jūs tokie „slabakai“, jūs taip drebate, kad galite netekti daugumos, tai jūs su viskuo sutiksite. Todėl dabar tikriausiai neatleis ministro, nes bus pasakyta, kad norima sugriauti koaliciją. Bet kokia čia koalicija, ko ji verta, kai pardavinėja vieni kitiems postus, įtakas. Ir kam? Kad pratemptų dar pusmetį?
 
Gal tiesiog tik inercija verčia išlaukti iki rudens, pasižymėti varnelę, kad išbuvome iki galo? Ar yra kitų tikslų?
 
Tai ir yra labai aiškiai matomas tikslas. Gal dar iki to laiko padaryti kokią nors rinkiminę sumaištį, priskaldyti visokių partijėlių, padaryti mišrainę, iš kurios gal išgraibysime kokį kauliuką… gal dar išliksime valdžioje, tokią mišrainę sukėlę. Viskas yra dėl valdžios, o valdžia dėl pinigų.
 
Valdantieji po prezidento, jau net nebesuskaičiuoju kelinto išsakyto susisiekimo ministro sukritikavimo ir deklaravimo, kad apie 20 žmonių J. Narkevičius yra įdarbinęs susisiekimo sektoriuje, suaktyvino naratyvą, kad šalies vadovas yra kažkokios jėgos klaidinamas.
 
Ateini į valdžią ir naudojiesi… Kaip kažkada pokolonijinėje Afrikoje, ateina nauja demokratinė valdžia ir genties vadas išdalina postus savo chebrai ir visi kiti tarnauja ir moka pinigus tai chebrai. Mes matome Afriką Lietuvoje: atėjo viena gentis į valdžią ir iškart dalina saviškiams postus. Bet kodėl mes turime taip nusmukti? Todėl, kad kitaip nebus daugumos. Bet ir kas, jei nebus tos tavo daugumos. Oi, tada aš neturėsiu valdžios. Na ir kas, jei tu neturėsi valdžios? Oi, tada man bus labai blogai. Na ir kas, jei tau blogai, gal kitiems nebus taip blogai, gal tau dingus nebus jokios nelaimės?…
 
Viskas persukta priešinga kryptimi…Pasitikrink, ar tikrai žmonės labai nusimins, jeigu ši Vyriausybė, kuri kai kada ir neblogai dirba, neturės absoliučiai garantuotos Seimo paramos kiekvienu klausimu. Toks kelias yra į niekur, toks kelias veda į duobę.
 
O jūs sutiktumėte su prezidentu Gitanu Nausėda, kad rinkėjai tai galiausiai įvertins patys. Projektuokime, kad J. Narkevičius nebus paleistas ir esama situacija tęsis likusius metus. Ar visuomenė sugebės įvertinti tokį valdančiųjų gestą?
 
Visuomenė gali pasakyti ir taip – o kodėl jūs leidote? Visi tie, kurie leido, pasakys, o mes neturėjome įgaliojimų, mes buvome bejėgiai šioje situacijoje. Tai jų žmonės kalti, kada balsavo. Jūs patikėjote gražiais žodžiais ir pažadais, kad štai ateina tie, kurie dar valdžioje nebuvę – ir dabar viskas bus kitaip – nors jie buvę ir prisidirbę. Ateina ir pasirodo, kad nėra viskas kitaip, viskas yra taip pat. Žmonės nesukyla protestuoti: mus apgavo…. Žinoma, tu pats kaltas, jeigu tave apgavo, bet tu turi norėti taisyti klaidą. Bet, jeigu tu net nenori taisyti savo klaidos, šiuo atveju tai yra rinkėjas… Jeigu mane ragina taisyti klaidą tas, kuris pralaimėjo, tai jis dabar, suprask, nori atsilošti. Tai todėl jo neklausykime. Bet tu turi savo protu pasverti. O gal jis ir teisingai sako. Ne, jis nori tave suklaidinti. Bet jei tu ko nors vertas, tai tavęs nesuklaidins. Pats palyginsi, ko buvo siekiama ir kas buvo padaryta…
 
Dėl rinkimų kartelės kilo sumaištis. Valdantieji cituodami paskirus EP rezoliucijų punktus sako, kad tikrą demokratiją turėsime tik nuleidę kartelę iki 3 procentų. Savo ruožtu prezidentas ir politologai kelia kitus aspektus. Kad negalima keisti žaidimo taisyklių iki rinkimų likus mažiau nei metams. Tą patį skelbia ir ta pati valdančiųjų cituojama Venecijos komisija. Iki Seimo rinkimų neliko nė metų. Kaip visa tai regite?
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Aš manau, kad buvo labai simptomiškas prezidento Adamkaus pasisakymas: jeigu net Adamkus pasigedo generolo Plechavičiaus. Tai nebūtų atėję į galvą… Tai reiškia, kad ribos jau peržengtos, jeigu Adamkus turėjo taip reaguoti…
 
Situacija, žodžiu, ekstraordinari…
 
Ekstraordinari… Žinoma, negali raginti, kad kokios nors organizacijos imtųsi veiksmų… Bet pilietinė visuomenė, jeigu ji pabustų, jeigu ateitų prie Vyriausybės bent tūkstantis žmonių, aš nekalbu apie šimtą tūkstančių, į Vingio parką ar kur nors ir pasakytų – baikite. Taip, kaip ta mergaitė, Greta Thunberg. Ji nepasakė: baikite, ji pasakė: kaip jums ne gėda. Kas mūsų visiems politikams pasakys, kaip jiems ne gėda?
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.12; 17:15

Balandžio 16 d. 17.30 val. Vilniuje, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta nauja žurnalisto, publicisto, istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio knyga „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“. V.Valiušaičio veikale – rimtos diskusijos istorinėmis temomis su Amerikos lietuvių istoriku, advokatu dr. Augustinu Idzeliu (1942-2018).

Šiame videoreportaže skelbiamas prof. Vytauto Landsbergio komentaras. Prof. V.Landsbergis svarsto, kodėl sovietų propagandos klišės tebeplatinamos nepriklausomoje Lietuvoje, kodėl ignoruotas Augustinas Idzelis, kodėl nustumtas Petras Stankeras, kokių darbų nenuveikė mūsų profesionalieji istorikai…

2019.04.17; 15:00

Prof. Vytautas Landsbergis: aš nenoriu bûti pusiau pilietis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, buvęs faktinis valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis kritiškai vertina bet kokius mėginimus keisti šalies Konstituciją, taip pat ir dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. 

„Dvigubi piliečiai? Kas tai? Ar norim jų kuo daugiau? Aš nenoriu būti pusiau Lietuvos pilietis“,- sako profesorius V. Landsbergis. 

Jo teigimu, Lietuvą reikia saugoti nuo nepatrauklumo, nuo atgrasių dalykų, o puoselėti jos patrauklumą, kad žmonės norėtų joje gyventi ir į ją grįžtų. 

Politikos patriarchas negailestingas ir naujai politikų kartai, sakydamas, kad kai kurie jų turi naujos patirties, „kaip lupti naudą“, o per rinkimus sieksiančius į valdžią patekti rinkimų komitetus vadina „vienadieniais sąlėkiais pajutus lesalą“. 

Apie dvigubos pilietybės įteisinimą, kitais metais vyksiančius rinkimus, kilusią sumaištį dėl vaiko teisių apsaugos reformos įgyvendinimo, Seimo tyrimus ir apie naują, idealizmo ir vizijos stokojančią politikų kartą Lietuvos naujienų agentūros ELTA žurnalistė Jadvyga Bieliavska ir kalbėjosi su prof. V. Landsbergiu. 

– Kitų metų gegužės 12-ąją rinksime naują Lietuvos prezidentą. Jūsų nuomone, kas galėtų pakeisti šalies vadovę Dalią Grybauskaitę? Arba kitaip paklausčiau: kokio prezidento reikėtų Lietuvai? 

– Lietuvai reikia tvirto, patikimo, nesvyruojančio prezidento. 

– Jūs 10 metų – nuo 2004 iki 2014 m. buvote Europos Parlamento (EP) narys. Kaip, jūsų nuomone, po kitais metais, gegužės 26-ąją, vyksiančių EP rinkimų gali pasikeisti Lietuvos atstovavimas Europos Parlamente? Ar nematote pavojaus, kad EP rinkimus gali laimėti Europos euroskeptikai ir iškils pavojus ES egzistencijai? 

– Žinom, kas trokšta ES nusilpimo ir iširimo; tai ir Lietuvos nedraugai. Tai ir taikos nedraugai, nes ES palaiko taiką šiame žemyne ir pasaulyje. Niekinantys Europos Parlamentą kaip taikos ir demokratijos įrankį yra, geriausiu atveju, neprotingi. 

– Lietuvoje rinkimų išvakarėse atsirasdavo įvairių „pranašų“ ir tauta jais patikėdavo. Ar matote požymių, kad prieš kitais metais vyksiantį rinkimų maratoną vėl gali atsirasti tokių politikos naujokų ir jie sėkmingai „užburs“ tautą, pavyzdžiui, pateks į savivaldą, Europos Parlamentą? 

– Mūsų Seimas dabar yra didelis naujokas ir dar nesuvokia savo atsakomybės. Panašiai gali atsitikti ir kitose grandyse – savivaldoje, EP. Kaip lyginti duobes, remontuoti Europos kelią – tikrai svarbiau negu jį gadinti. 

– Politinę areną bandys užkariauti ir rinkimų komitetai. Kaip jūs vertinate šį gana naują reiškinį? Ar jie neįneš sumaišties rinkėjų galvose? 

-Vertinu kaip duobes, kurios gausina problemų. Tai mažos vietinės partijukės arba klaneliai, tolinantys nuo demokratijos kaip prisiimamos ilgalaikės atsakomybės. Vienadieniai sąlėkiai pajutus lesalą. 

– Nepriklausomoje Lietuvoje išaugo nauja karta, daugėja tų, kurie neturi sovietmečio patirties. Kokia, jūsų akimis, formuojasi nauja politikų karta, ar jie verti vien pagyrų ir komplimentų, ar turite jiems rimtų pastabų, gal patarimų? 

– Nauja karta – be idealizmo, be vizijos, kokia galėtų būti Lietuva, jeigu ja rūpintųsi platesnio požiūrio žmonės. Jei ne – čia glūdi pavojus. „Galėtų šviesti mums gražus artojų ir žvaigždžių dangus. Juo skrietų žirgas, ne arklys, jei ne besaikis godulys“. Nauji žmonės neturi senosios korumpataikavimo patirties? Duok, Dieve. Kai kurie turi naujos patirties, kaip lupti naudą. 

– Jūsų sukurtai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijai vadovauja jūsų anūkas. Ar jums būnant ant politikos „atsarginio suolelio“ ramu dėl partijos, dėl jos pasirodymo per kitais metais vyksiančius trejus rinkimus? 

– Nėra man ramu nei dėl Europos, nei dėl Lietuvos, nei dėl mano steigtos posąjūdinės partijos. Noriu, kad joje tebegyvuotų „idealizmo kibirkštėlė“ (V. Kudirka). 

Ko bus verta, taip ir pasirodys. Jei žmonės žiūrės vertybių ir pagal tai rinksis. 

– Visada pagarbiai kalbate apie Konstituciją ir atsargiai vertinate politikų mėginimus ją keisti. Tai suprantama, nes 1990-1991 m. buvote Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas, jums vadovaujant Konstitucijos projektas galutinai parengtas balsavimui 1992 m. referendumui. Minint Konstitucijos 25-metį esate man sakęs, kad Konstitucija yra valstybės sertifikatas ir ją reikėtų kuo mažiau keisti, keisti tik ypatingos būtinybės atveju, neduoti preteksto, kad tai yra lengvai keičiamas dokumentas. Ką galvojate apie kitais metais planuojamą surengti referendumą, kuriame siūloma keisti Konstituciją, atveriant joje dvigubos pilietybės galimybę? 

– Konstitucijos kaitaliojimai? Kad ir apgaulingu „dvigubos“ pilietybės pretekstu. Ir pirmyn. Be ypatingos būtinybės, kad tik lengvai. 

Tad pirmiausia reikalingi debatai, seminarai, konferencijos: ar yra ypatinga būtinybė? 

Konstitucijos lengvi kaitaliojimai – tai svajonė apie kisieliaus krantus. Kam ta varžanti Konstitucija? Savivalė pagal reikalą, tokia tebus mūsų konstitucija. Tinka? 

– 2002 metais jums buvo sunkiai suprantama, kodėl Lietuvai atėjus į lemiamą politinių sprendimų dėl NATO ir Europos Sąjungos laikotarpį, „turėtume užsivirti naujos pilietybės košės“. Tuomet būdamas konservatorių partijos lyderiu pažymėjote, kad „tai prasta kryptis; verčiau bent neskubėti, palaukti narystės Europos Sąjungoje ir NATO su jų teikiamomis stabilumo ir atsparumo garantijomis“. Praėjo 16 metų, Lietuvos situacija pasikeitė, ar pasikeitė jūsų požiūris į dvigubą pilietybę? Kaip prognozuojate referendumo dėl dvigubos pilietybės baigtį? Kaip pats balsuosite dėl to? 

– Nepatrauklu balsuoti dėl kvailų arba nemokšiškai, o gal klastingai suformuluotų dalykų. Dvigubi piliečiai? Kas tai? Ar norim jų kuo daugiau? Aš nenoriu būti pusiau Lietuvos pilietis. Pareigos? Pusiau kitai valstybei? 

– Valdantieji „valstiečiai“ siūlo Referendumo įstatyme nustatyti, kad sprendimams dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo priimti reikia daugiau kaip pusės referendume dalyvavusių piliečių, tačiau ne mažiau kaip 2/5 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Ar neįžvelgiate pavojaus šiame siūlyme sumažinti referendumo kartelę? 

– Lengvai keisti pamatus – pastatas skilinės ir ims griūti. Dabar siūlo keisti pamatus mažiau nei puse piliečių balsų! Dauguma nebalsuos už tai, bet bus apmauta maišu. 

– Profesoriau, Jūs – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, buvęs faktinis valstybės vadovas. Jeigu jums dabar tektų stoti prie valstybės vairo, vadovauti Seimui, ką darytumėte kitaip negu dabartinė šalies valdžia? 

– Stoti prie valstybės vairo ar vadovauti Seimui – du skirtingi dalykai. O man šiandien – nerealu. 

– Šis Seimas ne tik reiškiasi įstatymų leidybos procese, jame „užderėjo“, sakyčiau, įvairiomis tyrimų iniciatyvomis – verslo įtakos politikams, finansų krizės, LRT veiklos, žemės ūkio. Kaip jūs vertinate tokią suaktyvėjusią parlamentinę kontrolę? 

– Seimo tyrimai visai ne jo srityse rodo arba totalų nepasitikėjimą teisėsauga (mėgina ją pakeisti savimi), arba pagundą piktnaudžiauti valdžia vidaus politikos tikslais. Įsteigsiu „ant tavęs“ komisiją, tada cypsi, ateisi nusilenkti. 

– Kalbėdamas iš įvairių tribūnų ne kartą diagnozavote valstybės ligas, sakydamas, kad „korupcija, vogimas iš valstybės aruodo pavirto norma“, o grupuočių savanaudiškumas yra „pagrindinė Lietuvą ėdančio vėžio atmaina“. Kokį gydymo planą siūlote valstybei, kad pasveiktų, pavyzdžiui, nuo korupcijos? 

– Visų pavidalų nesąžiningumas turi būti smerkiamas, nepriklausomai nuo „sėkmės“ ar bausmės. Venkime miglotų sąvokų, kaip korupcija; sakykim: sukčiavimas, apgaulė, papirkimas, apiplėšimas. Parsidavimas. Tedalyvauja moralės komponentas. 

– Beveik prieš 30 metų, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, tikriausiai negalvojote, kad ją reikės saugoti nuo išnykimo – mažėjančių šeimų ir emigracijos. Jūsų nuomone, ar įmanoma ir ar reikia globaliame pasaulyje stabdyti tokius procesus? 

– Lietuvą reikia saugoti nuo nepatrauklumo, nuo atgrasių dalykų, o puoselėti jos patrauklumą, kad žmonės norėtų joje gyventi ir į ją grįžtų. 

Svarbu ir tai, kad žmonės apskritai norėtų gyventi, tad ir savo vaikuose. 

Jei gyvenimas – tik ligi pirmadienio, tada ne taip svarbu ir kur gyventi „paskutinį sekmadienį“. 

– Kaip vertinate pastarųjų dienų skandalus, kuriuos „pagimdė“ nauja vaiko teisių apsaugos reforma? 

– Vaiko teisių apsaugos reforma. Eilinė sumaištis ir nepasirengimas. 

Tegul tie reformatoriai pasirūpina vaikų apsauga nuo tvirkinimo ir pedofilijos. Taip pat pedofilijos verslo. 

Reikėjo didelio sukrėtimo dėl vienos mergaitės, kad Lietuva po penkerių metų laukimo ratifikuotų Europos Tarybos konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos. 

Bet konvencija reikalauja nacionalinių teisės aktų ir struktūrų kūrimo – berods, nė žingsnio toliau nepadaryta. Patikrinkim. Ar vaiko teisių gynėjams nerūpi? Čia būtų ką veikti ponioms Agnei Širinskienei ir Rimantei Šalaševičiūtei. 

Daugybė veidmainystės, kaip ir kitur. 

Vaikų mušti negalima, bet pagrindinis dalykas – žmonių sužvėrėjimas. Ypač prieš silpnąjį. Kas apie tai kalbama mokyklose? 

– Šiais metais 30 metų jubiliejų minintis Sąjūdis sutelkė žmones, padėjo atkurti valstybės nepriklausomybę. Skirtingai negu Latvijoje ir Estijoje, Lietuvoje Sąjūdis veikia iki šiol, bet šių dienų Sąjūdis Lietuvos politikoje jau nebevaidina tokio reikšmingo vaidmens kaip prieš 30 metų. Ar, jūsų nuomone, Sąjūdžio misija baigta? 

– Sąjūdžio misija kitokia: išlikti atmintyje, sąmonėje, dvasioje. Reikia tekstų! Teišleidžia Seimas anuomet Romualdo Ozolo parengtą Sąjūdžio Steigiamojo Suvažiavimo dokumentų rinkinį su dabarties palyginamaisiais komentarais. 

– Profesoriau, Jūs ne tik politikas, bet ir meno, muzikos, kultūros istorikas, išleidęs per 100 knygų, aktyviai dalyvaujate visuomeniniame gyvenime, įvairiuose renginiuose, rašote, neatsisakote duoti interviu. Liežuvis man neapsiverstų pasakyti, kad esate pensininkas. Ką galėtumėte pasakyti Lietuvos senjorams, kurie, ne paslaptis, dažnai yra nusivylę, nepatenkinti ir dejuoja, kaip sunku gyventi Lietuvoje? 

– Senjorams apskritai sunkiau gyventi negu juniorams. Senatvės privalumas – mažiau pagundų ir daugiau proto. 

– Beveik prieš 10 metų iš Seimo Kovo 11-osios salės tribūnos raginote savo vienintelę valstybę „puoselėti kaip daržą, kaip sodą, kurį pirmiausia reikia ugdyti, kad būtų vaisių visiems“. Apgailestavote, kad materialistai žiūri į valstybę kitaip, kaip į dubenį, iš kurio patogu pasrėbti, sakydamas, kad „valstybė daugeliui tebėra srėbalo bliūdas…“. Ar dabar, jūsų nuomone, padėtis pasikeitė ir ši jūsų pastaba galbūt tampa nebeaktuali? 

– Apgailestauju, kai nematau esminių pokyčių. Nebent palaipsniui randasi terpė, kuri pati susiranda valgio, ne vien iš valstybės. Kiek dar daug socializmo! Ir kolūkio, beje. 

– Kokių turite naujų kūrybinių planų, kaip sekasi rašyti knygą apie jūsų mamą Oną Jablonskytę-Landsbergienę? 

– Knygą surinkau, sudariau, surašiau ir atidaviau leidėjams. 

– Ačiū už pokalbį.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-02