Ignoruodami Briuselio pastabas penktadienį Lenkijos žemieji rūmai priėmė įstatymą, draudžiantį teisėjams kritikuoti teismų reformą.
Valdantieji konservatoriai teigia, kad priemonė yra būtina, siekiant išvengti teismų chaoso, tačiau kritikai ir opozicija baiminasi, kad tai gali apriboti teismų nepriklausomumą.
Nors po visoje šalyje organizuotų protestų įstatymo projektas buvo šiek tiek pakoreguotas, tačiau pagal patvirtintą versiją teisėjai už teisėjų skyrimo teisėtumo kvestionavimą vis tiek gali netekti darbo.
Dabar įstatymas bus svarstomas opozicijos kontroliuojamame Senate. Aukštieji rūmai turės galimybę siūlyti pakeitimus arba atmesti įstatymą, tačiau paskutinį žodį vis tiek tars Seimas. Opozicijos siūlyti pakeitimai žemuosiuose rūmuose buvo atmesti.
Šiuo įstatymu valdančioji partija PiS siūlo įvesti drausmines nuobaudas teisėjams – taip pat ir atleidimą iš pareigų – už teismų reformų kritiką.
Drausminės priemonės teisėjams bus skiriamos ir už „politinę veiklą“ ar „teismų veiklos trukdymą“. Teisėjai įpareigojami pateikti rašytinius dokumentus, atskleidžiančius informaciją apie jų paskyras socialiniuose tinkluose bei veiklą teisėjų asociacijose.
Dėl įstatymo projekto kritiką pakartotinai išsakė Briuselis bei Jungtinės Tautos. Jis buvo plačiai kritikuotas ir Lenkijoje: neigiamą poziciją pareiškė Lenkijos Aukščiausiasis teismas, žmonės rinkosi į protestus visoje šalyje.
Teismų reformų kritikai teigia, kad šis įstatymas pažeidžia teismų nepriklausomumą, iškreipia patikrinimų ir balansų sistemą, taip pat yra pirmas žingsnis Lenkijos pasitraukimo iš ES link.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) trečiadienį uždarame posėdyje nusprendė, kad strategiškai svarbius sandorius tikrinanti komisija turėtų dar kartą svarstyti, ar dujotiekį su Lenkija statysianti bendrovė „Alvora“ gali sukelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Kaip Eltai teigė NSGK narys konservatorius Laurynas Kasčiūnas, sprendimas priimtas 5 balsais „už“ ir 4 susilaikius.
ELTA primena, kad bendrovės „Alvora“ ir „Šiaulių dujotiekio statyba“ laimėjo konkursą statyti beveik 100 mln. Eur vertės magistralinį dujotiekį iš Lietuvos į Lenkiją (GIPL).
„Mes, išklausę informacijos, kreipėmės dar kartą į nacionaliniam saugumui svarbių objektų komisiją dėl to, kad būtų pakartotinai įvertintas ir patikrintas laimėjęs rangovas, ar jis atitinka reikalavimus, keliamus nacionaliniam saugumui“, – sakė jis, pabrėždamas, kad visa svarbi informacija, susijusi su „Alvora“, nebuvo įvertinta politiniame lygmenyje.
Dėl to, akcentavo konservatorius, yra pakankamas pretekstas apskritai įvertinti, ar nereikėtų keisti specialios Vyriausybės komisijos, vertinančios nacionaliniam saugumui svarbius sandėrius, sudėties sudarymo principų.
„Pati komisijos sudėtis yra techninio lygmens, ten nėra politinio lygmens atstovų, nėra viceministrų, nėra ministrų. Tačiau komisijos sprendimo pasekmės yra labai ryškiai politinės. Kai kuriais atvejais gali atsirasti institucinė inercija, todėl politikai turėtų daryti sprendimus, o ne vien technokratinė komisija“, – sakė L. Kasčiūnas.
Politiko teigimu, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios komisijos veiklos pobūdis yra ydingas.
„Jeigu komisijos sprendimas yra teigiamas dėl rangovo arba investuotojo, tai tas klausimas net nekeliauja į Vyriausybę. Tik jei sprendimas yra neigiamas, tokiu atveju klausimas atsiduria Vyriausybėje. Tad šiuo atveju čia nėra politinio filtro, todėl tai nėra geras mechanizmas“, – argumentavo NSGK narys.
Grįždamas prie bendrovės, turinčios statyti strateginį Lietuvai dujotiekį į Lenkiją, L. Kasčiūnas neatmetė galimų rizikų, kylančių dėl „Alvoros“ ryšių su trečiosiomis šalimis.
„Detalėmis kalbėti negaliu, todėl pasakysiu iš principo – klausimų dėl dabartinio rangovo, laimėjusio konkursą, bei jo sąsajų su trečiosiomis šalimis, kurios kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui, nesumažėjo. Abejonės mums nebuvo išsklaidytos, mums nėra aišku kur yra ta esminė raudonoji linija, kada galima suvaldyti rizikas, o kada jau rangovas, investuotojas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Atsakymai į klausimus, kurie mums buvo pateikti, mūsų neįtikino, mes aiškiai matome, kad dabartinis rangovas turi daug stiprių ryšių su trečiosiomis šalimis, kurios kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui“, – apibendrino L. Kasčiūnas.
Gruodžio 14-ąją portalo Slaptai.lt redakcija svečiavosi Punske. Kodėl šeštadienį skubėjome pas Punsko lietuvius? Jie surengė gilų įspūdį palikusį, išliekamąją, pažintinę vertę turintį minėjimą. Konferencijos metu buvo pristatytas ne tik istorijos paveldo metraštis „Terra Jatwezenorum”. Jos metu prisiminti ir šio krašto didžiavyriai – Dainavos apygardos partizanų kapitonas Jurgis Krikščiūnas – Rimvydas bei jo adjutantas Vytautas Prabulis – Žaibas, Lietuvos laisvei paaukoję savo gyvybes.
Slaptai.lt pateikia 12-os minučių trukmės videoreportažą iš Punsko konferencijos.
Didžiausia Lenkijos opozicinė partija „Pilietinė platforma“ (PO) visuotiniame suvažiavime kandidate į kitąmet pavasarį vyksiančius prezidento rinkimus išrinko Seimo vicepirmininkę Malgorzatą Kidawą-Blonską.
„Mes nugalėsime ir lenkams nebereikės gėdytis savo prezidento“, – šeštadienį PO suvažiavime sakė centristinės partijos kandidate išrinkta M. Kidawa-Blonska.
Partijos nariai rinkosi iš M. Kidawos-Blonskos ir jos oponento, Poznanės mero Jaceko Jaskowiako.
Manyta, kad M. Kidawa-Blonska yra geriau įvairias rinkėjų grupes sutaikysianti kandidatė, kuri pritrauktų nuosaikių pažiūrų rinkėjus. Savo ruožtu J. Jaskowiakas laikėsi progresyvesnės pozicijos įvairiais socialiniais klausimais, įskaitant abortą.
PO turėjo rinkti kandidatą į kitų metų prezidento rinkimus po to, kai buvęs Lenkijos premjeras ir Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas nusprendė nesiekti prezidento posto.
Valdančioji „Teisės ir teisingumo“ (PiS) partija ir valstybinė žiniasklaida D. Tuskui vertė atsakomybę už daugelį problemų šalyje.
Prognozuojama, kad M. Kidawa-Blonska bus pagrindinė dabartinio PiS palaikomo prezidento Andrzejaus Dudos oponentė rinkimuose.
Opozicija tikisi, kad pergalė prezidento rinkimuose leistų sukontroliuoti valdančiuosius. Lenkijos prezidentas gali vetuoti parlamento priimamus įstatymus, o PiS neturi pakankamai parlamentarų Seime, kad atmestų prezidento veto.
Lenkijoje per dujų sprogimą sugriuvo trijų aukštų pastatas, žuvo keturi žmonės. EPA-ELTA nuotr.
Lenkijos slidinėjimo kurorte Ščyrke per dujų sprogimą sugriuvo trijų aukštų gyvenamasis pastatas, žuvo keturi žmonės, praneša agentūra „Reuters“.
Vietos policijos atstovo teigimu, iki šiol pastato griuvėsiuose rasti trijų suaugusiųjų ir vieno vaiko kūnai. Pastate galėjo būti iki aštuonių žmonių, dėl to ugniagesiai gelbėtojai toliau ieško kitų galimų aukų.
Kaip skelbė Lenkijos visuomeninis transliuotojas TVP, įvykio vietoje dirba iki 100 ugniagesių ir 50 policijos pareigūnų.
PiS užtikrintai pirmauja šalies parlamento rinkimuose. EPA-ELTA foto.
Varšuvos universiteto Politikos mokslų instituto dėstytoja Renata Mieńkowska-Norkienė teigia, kad partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) sėkmę antrą kartą užsitikrinant daugumą parlamente lėmė rinkimuose pasyvus likęs jaunimas, netinkamas opozicijai atstovavęs veidas ir bažnyčia, kuri, pasak R. Mieńkowskos-Norkienės, Lenkijoje dar vis atlieka stiprų didelį politinį vaidmenį.
O pastaruosiuose parlamento rinkimuose, teigė ji, katalikų bendruomenė kvietė palaikyti būtent PiS.
„Katalikų bažnyčia PiS padėjo laimėti rinkimus. Katalikų bažnyčia Lenkijoje turi didžiulę įtaką. Nors bažnyčią jauni žmonės lanko mažiau, bet vis tiek, kalbant apie vyresnius žmones, jie tikrai išlieka aktyviausi. Tai labai stipriai lėmė PiS laimėjimą. Kunigai sakė už ką balsuoti, o balsuoti „už kitus“ yra nuodėmė. Be to, katalikų bažnyčia labai stipriai palaikė požiūrį, kad opozicija puola lenkų tradicines vertybes. Lenkai dar nėra tokie pasaulietiški. Statistiniam lenkui arba lenkui iš mažo miestelio, kaimo siūlomi gėjų paradai ir t.t. Lenkija dar nespėjo prie to pribręsti, ypač mažesnėse vietovėse. Tai labai stipriai laikomasi tų tradicinių vertybių, o jas labai palaiko, žinoma, dabartinė valdžia. Bažnyčia kol kas dar labai stipriai asocijuojama su politika“, – teigė R. Mieńkowska-Norkienė.
Anot mokslininkės, PiS šalį valdė ne krizės laikotarpiu, bet Lenkijos ekonominio pakilimo metais. Todėl, pasak R. Mieńkowskos-Norkienės, jiems pavyko įgyvendinti savo rinkimų pažadus, kurie turėjo trumpalaikį poveikį visuomenei.
„PiS pažadai buvo labai paprasti – duoti kiekvienam kažką pagal taisyklę, kuri šiaip iš esmės buvo neteisinga. Kuomet kalbame apie 500 + 100 su viršum (zlotų. – ELTA) kiekvienam vaikui, tai turėjo padidinti demografinį augimą, tai šito tikslo jie tikrai nepasiekė. Bet iš tiesų davė lenkams pinigų į kišenę. Žinoma, tokia strategija visuomet apsimoka, nes jei buvo toks pažadas ir tą pavyko įgyvendinti, tai tokia partija įgyja tam tikrą pasitikėjimą“, – teigė ji.
Mokslininkė primena, kad būtent PiS partija visą savo kadenciją žadino patriotiškus jausmus visuomenei, kurie laikui bėgant tapo ir nacionalistiniai.
„PiS labai stengėsi pažadinti patriotiškus jausmus. Tai, ką labai puikiai padarė ir Vengrijoje Viktoras Orbanas. Šiam net nereikėjo duoti pinigų patiems skurdžiausiems, jam užteko pagąsdinti įvairiais imigrantais, įpiršti įsitikinimą, kad vengrai yra kažkuo ypatingi. Dabar įsivaizduokit, kad Lenkijos valdžia ir davė pinigų, ir dar tą patriotiškumo jausmą bando įteigti paprastam gyventojui. Gyventojas didžiuojasi vien tuo, kad yra gimęs Lenkijoje. Toks patriotiškumas labai nacionalistinis, bet tuo pačiu pasaulyje taip pat kalbama apie daugybę iššūkių, kaip globalinis atšilimas, klimato kaita ir t.t, kas galėjo pagrįsti tas kalbas. (…) Todėl lenkai paprasčiausiai nebenori su Vakarais tapatintis. Tai jie ieško kažkokių kitokių tapatybių, tokia kaip patriotizmas, kad žmogus nėra labai turtingas, bet didžiuojasi savo valstybe“ , – teigė R. Mieńkowska-Norkienė.
Pasak politologės, PiS įtakos sferoje šiuose rinkimuose buvo ir nacionalinis transliuotojas, kuriam, skirtingai nei Lietuvoje, daroma valdančiųjų įtaka.
„Antras dalykas, mūsų dabartinė valdžia realiai valdo visas svarbiausias institucijas ir tai lėmė PiS tolesnę valdžią.
Varšuvos universiteto mokslininkė Renata Menkovska-Norkienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Visų pirma – tai nacionalinė televizija. Be jokios abejonės, tai priklauso mūsų dabartinei valdžiai ir tai labai stipriai paveikė mūsų rinkimų rezultatus, nes ten yra propaganda. Ji yra gana buka, bet ji dažniausiai veikia, nes daugumoje mažų miestelių, kaimų tai yra vienintelis (informacijos. – ELTA) šaltinis.
Pagal tyrimo rezultatus, televizija yra vienas iš pagrindinių informacijos šaltinių. Ten žmonės neseka tviterio ir feisbuko.
Taip kad Varšuva ar didesni miestai tikrai neatspindi viso to, kas vyksta Lenkijos visuomenėje“, – pabrėžė politikos ekspertė.
Mokslininkė atkreipė dėmesį dar ir į tai, kad jaunimas šiuose rinkimuose vėl išliko pasyvus.
„Daugumoje atvejų jaunimas lieka namuose, jis visiškai nesidomi politika. O tas jaunimas, kuris domisi, balsuoja už egzotiškas partijas, tokias kaip partija „Konfederacija“, kuriose yra labai radikalūs dešinieji, nacionalistai, antieuropietiški. Tikrai egzotiški. Tyrimai parodė, kad lenkų jaunimas balsuoja radikaliai ir kad nėra ko tikėtis, kad jaunimas balsuos pagal pagrindines linijas. Taip pat yra skirtumas, kaip balsuoja moterys ir vyrai, miestai ir kaimai. Kaimai ir miesteliai daugiau balsuoja už tas egzotiškas partijas bei PiS, nes partija jiems kažką davė“, – teigė R. Mieńkowska-Norkienė.
Taip pat lemiamą įtaką PiS išsiveržti rinkimuose davė silpnas opozicijos pasirodymas.
„Opozicija pasirodė labai silpnai. Nėra joje ugnies, kuri padėtų laimėti. Buvo šaltas apskaičiavimas, o tikrai nebuvo minties, kad būtina laimėti. Mano nuomone, tam koją pakišo ir didžiausias opozicijos jėgos vadas Grzegorzas Schetyna, kuris turėjo pasitraukti jau seniau. Jis neturėjo būti kampanijos veidas. Jį turėjo pakeisti jaunesni. Deja, jis liko iki galo. Jeigu ir dabar jis nepasitrauks, tai gali būti, kad lenkų opozicinės jėgos pralaimės taip pat ir prezidento rinkimus. Jei PiS paims ir Seimą, Senatą, tai ir perrinks šios opcijos kandidatą rinkimuose. Tai tuomet ši valdžia turės absoliučiai viską, kad galėtų sau ramiai daryti visokias reformas, iš kurių dauguma nedemokratinės“, – teigė ji.
Apibendrindama R. Mieńkowska-Norkienė teigė, kad PiS partijoje nėra didelių demokratiškų vertybių, o ir debatai Lenkijos parlamente pasiekė kritinę ribą.
„Tokios demokratinės taisyklės kaip mažumos teisių pagarba – šito partijoje nėra. Tai matyti ir parlamente, parlamento debatų lygis nukrito Lenkijoje ženkliai. Nesiskaitoma su niekuo, kas nėra valdžioje. Įstatymai prastumiami per kelias valandas, naktimis, be konsultacijų. Debatų lygis parlamente labai žemas. Tai nepasikeis ir opozicija nebus geresnėje padėtyje“, – teigė ji.
Lenkijoje sekmadienį renkamas naujas parlamentas. Balsavimo teisę rinkimuose turi per 30 mln. piliečių.
Apklausos rodo, kad stipriausia jėga turėtų likti konservatyvi valdančioji Teisės ir teisingumo partija (PiS).
Partiją į rinkimus veda ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis.
Ekspertų duomenimis, PiS gali tikėtis nuo 42 iki 47 proc. balsų. Tačiau ar daugumos, kurios tikimasi, pakaks vyriausybei suformuoti, kol kas neaišku.
Kad turėtų absoliučią daugumą, PiS turi iškovoti 231 mandatą iš 460.
Balsavimo punktai duris užvers 22.00 val. Lietuvos laiku. Iš karto po to tikimasi balsavusių rinkėjų apklausų rezultatų.
Jei PiS liks valdžioje, tikėtina, kad tarp ES ir Varšuvos tęsis nesantaika dėl Lenkijos teisėsaugos reformų. Europos Komisija dėl šių reformų jau keliskart kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą.
Remiantis naujausiomis apklausomis, PiS rinkimuose gali gauti nuo 41,7 iki 46,5 proc. balsų. Tai yra didelis atotrūkis nuo didžiausio opozicinio aljanso.
Liberaliai Piliečių koalicijai (KO), kurios pagrindą sudaro buvusi valdančioji Piliečių platforma (PO), prognozuojama nuo 22 iki 28,7 proc. balsų. Į naująjį parlamentą turėtų patekti ir Kairysis aljansas (SLD) bei Valstiečių partija (PSL).
PiS daugelio lenkų rinkėjų paramos sulaukia pirmiausiai dėl socialinės sistemos reformos, kuri buvo įgyvendinta per praėjusius ketverius metus.
Lenkijos valdančiosios partijos planas panaikinti teisėjų teisinę neliečiamybę gali suteikti politikams galios keisti bylų eigą, pirmadienį perspėjo teisėjų asociacija.
Per savaitgalį valdančioji „Įstatymo ir teisingumo“ (PiS) partija savo tinklapyje pateikė siūlymą atšaukti teisėjų ir prokurorų imunitetą nuo kaltinimų baudžiamosiose bylose.
Tam, kad priimtų tokį nutarimą, partija turėtų daryti Konstitucijos pataisą. Šiuo metu teisėjas negali būti suimamas arba laikomas atsakingu už nusikaltimą be teismo sutikimo.
„Imuniteto panaikinimas tokioje situacijoje, kai prokuratūra yra politiškai pavaldi, susilpnintų teismų nepriklausomumą, – dpa naujienų agentūros reporteriams sakė Bartlomiejus Przymusinskis, teisėjų asociacijos „Iustitia“ atstovas. „Politikai de facto nuspręstų, kuris teisėjas turėtų būti nušalintas nuo paskirtos bylos, ir jam būtų pateikti kaltinimai dėl vienokio ar kitokio nusikaltimo.“
B. Przymusinskis taip pat patikino, kad teisėjų bendruomenė yra atvira diskusijoms apie teisinės neliečiamybės formas, tačiau nepolitizuotas prokurorų kabinetas išlieka svarbia sąlyga bet kokiam pokalbiui vesti.
Jau nuo pat 2015 m., kai valdžią perėmė PiS, „Iustitia“ garsiai kritikavo partijos pradėtas teismų reformas.
Dėl teisėjų teisinės neliečiamybės klausimo ir kaltinimų, esą PiS siekia ją panaikinti, Lenkija įsivėlė į ginčą su Europos Komisija.
Valdančioji partija Lenkijoje taip pat nori keisti parlamentarų teisinės neliečiamybės principus: imunitetą galėtų atšaukti ne parlamentas, bet generalinis prokuroras ir Aukščiausiasis teismas – šis siūlymas taip pat sulaukė daugumos opozicijos politikų kritikos.
Pirmadienį nepasitenkinimą pareiškė ir Lenkijos žurnalistai. Jie kritikavo PiS siūlymą sukurti privalomą žurnalistų savivaldą. Kai kurie vyriausybę kritikuojantys žurnalistai baiminasi, kad dėl to žurnalistams gali tekti gauti licencijas.
Lenkijoje visuotiniai rinkimai turėtų įvykti spalio 13 dieną. Remiantis apklausų rezultatais, PiS išlieka aiškia lydere ir tikisi parlamente išsikovoti visišką daugumą.
Nespėjo išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda pranešti, kad pirmojo užsienio vizito adresu pasirinkta Lenkija, kaip pasipylė daugybė komentarų, tiek pritariančių, tiek ir abejojančių ar net kritikuojantį tokį pasirinkimą. Dabar, kai ryškėja vizito rezultatai, kyla nauja komentarų banga.
Nežinau, ką skelbė Lenkijos žiniasklaida, bet štai lietuviškoji nustebino. Gal man tik pasirodė, bet įspūdis toks, kad žurnalistai ir kai kurie apžvalgininkai laukė ir tikėjosi skandalo, kurį galėjo išprovokuoti vadinamasis „Lietuvos lenkų klausimas“. Maža to, kad tikėjosi, bet ir patys kurstė galimą gaisrą ne itin taktiškomis pastabomis bei gąsdinimais, kad Varšuvoje G.Nausėda „neišvengs“ klausimų apie Lietuvos lenkų padėtį. Galima pamanyti, kad lenkai Lietuvoje sukišti į konclagerius, ir štai Lietuvos prezidentui teks „aiškintis‘.
Ką gi. Kažkas (matyt, ne tik V. Tomaševskis) gavo labai nusivilti. Skandalo nebuvo, „aiškintis“ mūsų prezidentas nė nepradėjo, tik oriai, prezidentiškai atsakė į pateiktus klausimus.
Žinoma, nevertėtų tikėtis, kad tuo „lenkų klausimas“ ir pasibaigs. Natūralu, kad jo neleis pamiršti lenkai, tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Nenatūralu, kad jo nenori pamiršti ir netgi padeda eskaluoti lietuviai. Tie, kurie geba paskaityti nostalgiškus kai kurių istorikų ar politikų atsidūsėjimus, liaupsinančius Abiejų Tautų Respubliką (beje, anksčiau, sovietų laikais ji buvo vadinama paprasčiau: Žečpospolita; ką tai galėtų reikšti?), bet, regis, nesugeba analizuoti ir įvertinti buvimo tokioje „Respublikoje“ pasekmes Lietuvos valstybei bei lietuvių tautai.
Susitikimas Varšuvoje. LR Prezidento (Robertas Dačkus) nuotr.
Neseniai savo nuomone apie Liublino uniją ir jos rezultatus pasidalino profesorius Rimvydas Laužikas, kurio moksliniai interesai apima platų spektrą nuo bažnyčių archeologijos iki maisto ir valgymo kultūros Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: „Esu su tais, kurie Liublino uniją vertina daugiau pozityviai nei negatyviai. Ir vertinu ją per šiandieninę prizmę. Su kokiais reiškiniais man šiandien asocijuojasi Unija? /…/ Unija taip sukūrė didelę vientisą kultūrinę erdvę, kurioje ne tik visai neblogai koegzistavo skirtingos kalbos (?! – J.L.), kultūros, religijos, bet ir kūrėsi naujos tautos – baltarusiai, ukrainiečiai. Abiejų Tautų Respublika iš tikro buvo Daugelio Tautų Respublika formavusi sąlygas be galo įdomiems tarpkultūriniams mainams. Vien ko verta Daugelio Tautų Respublikos gastronominė tradicija !“
Nesiginčysiu su specialistu dėl vientisos (?-J.L.) gastronominės tradicijos, nors klaustuko atsikratyti negaliu.
Suprantu, kad šiais laikais, kai nėra nė vieno TV kanalo, kuris nors kartą per dieną netransliuotų kokios nors gastronominės laidos, o dar išlikę knygynai užversti gastronominio turinio leidiniais, aptikęs kokį nors „bendrą“ LDK gyventojų keptą/virtą gastronominį kūrinį istorikas pasijunta lyg dar vieną Nepriklausomybės Aktą suradęs. Bet kam tą tyrą kulinarinį džiaugsmą reikėjo teršti abejotinos vertės teiginiu apie „visai neblogai“ koegzistavusias skirtingas kalbas?
Alvydas Jokubaitis. Slaptai.lt nuotr.
Kaip toje didelėje vientisoje erdvėje „koegzistavo“ latvių, baltarusių ar ukrainiečių kalbos, tepasakys jų specialistai. O štai apie lietuvių kalbos, lietuviškos kultūros padėtį LDK laikais jau šnekėta daug ir įdomiai, todėl labai keista, kad profesorius kalba/rašo taip, lyg nebūtų nei girdėjęs, nei skaitęs savo kolegų darbų. Beje, būtų pakakę bent pavartyti profesoriaus Alvydo Jokubaičio straipsnius, knygas, kad ranka ir liežuvis sudrebėtų, mėginant džiaugtis lietuvių kultūriniu klestėjimu po Liublino unijos. Gal anuomet Lietuvoje atsirado bent viena lietuviška mokykla? O gal veikė mano dar nepastebėtas lietuviškas turiniu bei kalba (o ne geografija) universitetas?
Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prisipažįstu, esu labai senamadiška ir, matyt, vis dar sovietinės kultūros įtakoje, nes man kultūra pirmiausia asocijuojasi ne su virtuve ar tualetais (turiu galvoje didžiulį, vos atkeliamą Gedimino Kulikausko veikalą „Lietuvių kodas“, kuriame beveik viskas, kas įdomiausia, vertingiausia, nurašyta nuo Igno Končiaus „Žemaičio šnekų“, o savarankišką autoriaus indėlį galima aptikti nebent skyriuose apie tualetus bei alkoholio pramonę), bet su žodine, vaizduojamąja, muzikine kūryba (ne tik folkloru, bet ir autorine…), su mokslo pasiekimais, aukštu išgrynintos kalbos vartojimo, tautinės istorijos bei lingvistinių tyrimų lygiu.
Neabejoju, atsiras entuziastų, skubančių apkaltinti mane pernelyg siauru, lietuviškai nacionalistiniu kultūrinės erdvės supratimu. Į tai galiu atsakyti vienu savo biografijos puslapiu.
Švenčiant Tado Kosciuškos sukilimo 200 metų jubiliejų – o šitą asmenybę gerbiamas profesorius Laužikas prisiminė tarp kitų buvusios vieningos kultūrinės erdvės herojų, – Leningrado spaudoje (tuomet aš gyvenau ir dirbau šitame kartais Šiaurės Venecija poetiškai vadintame mieste), aš taip įsijaučiau į buvusią „vientisą kultūrinę erdvę, kad paskelbiau gana platų straipsnį apie sukilimą, apie ryškiausias jam vadovavusias, jame dalyvavusias asmenybes ir, įpindama naujesnių laikų herojus, nutiesiau istorinę, muzikinę – ideologinę giją iki mūsų laikų. Taigi, nuo Tado Kosciuškos gana sklandžiai perėjau prie garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autoriaus, sukilimo dalyvio kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio. Nuo jo pats Dievas atvedė prie kito bendros kultūrinės erdvės herojumi vadintino Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, o jau nuo jo – ranka pasiekiamas Vytautas Landsbergis su Sąjūdžiu bei atkurta Lietuvos nepriklausomybe.
Kas svarbu – niekur neliečiau aprašomųjų herojų tautybės. Apie juos kalbėjau per jų darbus… Ir ką jūs sau manote? Daugeliui Leningrado lenkų bendruomenės narių mano straipsnis labai nepatiko, nes iš jo, jų išsireiškimu, išplaukė („ вытекало“), kad ir Kosciuška, ir Oginskis buvę lietuviai.
Kaip baisu! Kaip neteisinga! Ir – kaip keista: lenkai visai neapsidžiaugė tokiu buvusios bendros, neskirstant į lenkišką ir lietuvišką, kultūrinės erdvės liudijimu!
Apie ką kalba šis epizodas? Ogi apie tai, kad lenkai visais laikais ir visur, kur begyvendami, turėjo labai stiprų tautiškumo, lenkiškosios, ne liublijinės (ir, atrodo, ne „eurounijinės“) tautinės tapatybės jausmą. Lenkai neprarado jo ir dabar, visa niveliuojančio globalizmo triumfo laikais. Manau, kad tai – pati vertingiausia „lenkų kodo“ ypatybė, kuri ir mums galėtų būti sektinu pavyzdžiu, kaip tapti normaliais, ne unijiniais lietuviais.
O mes ką darom? Ieškom savo istorijoje, kultūroje, papročiuose (virtuvėje ir tualetuose) visko, kas nelietuviška, o suradę džiaugiamės, lyg čiabuviai, pasipuošę atvežtiniais plastmasiniais karoliais.
O kad tas mūsų antilietuviškumas nekeltų abejonių įtariems tolerantams, dar ir apspardome, apkeikiame tuos, kurie išdrįsta prisipažinti, jog jiems pati skambiausia, gražiausia – gramatikų sutvarkyta, sunorminta lietuvių kalba, pats aukščiausias dangus – virš Lietuvos, pačios žaliausios – Lietuvos girios, patys garbingiausi – tie didžiavyriai, kurie dirbo, kovojo vardan Lietuvos, o ne dėl kokios nors sąjungos ar unijos, kurie didžiausią dėmesį skyrė pagrindinių Lietuvos valstybės kūrėjų, gynėjų nuo svetimų įtakų – etninių lietuvių – saugumui, gerovei bei pasididžiavimo savo tautine tapatybe ugdymui.
Beje, steigiamės paneigti, pasmerkti būtent visa tai, ką dėl savo pamatinio etnoso, kūrusio valstybę, daro ir žydai, ir lenkai, ir rusai su baltarusiais,- tos tautos, kurioms šiandien kažkodėl labiausiai nepatinka, jei panašiai ima elgtis lietuviai. Nei lenkų, nei rusų kažkodėl nežavi „vientisos kultūrinės erdvės“ idėja, jei toje erdvėje sulig savo – ne lenkišku, rusišku ar žydišku, o lietuvišku istorijos suvokimu, savo skambiąja kalba veikia ir kalba lietuviai.
Prisiminę abejotino „bendrumo“ pasekmes lietuvių tautai, kuri vos nesulenkėjo – panašiai, kaip prūsai, kurie, patekę į „bendrą“ vokiškos kultūros erdvę, prarado savastį, – galime vesti liūdną paralelę su kita „bendra erdve“, sovietine.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pastaroji nesivaržydama ir nesirinkdama priemonių, kūrė ne tik bendrą, vientisą „kultūrą“, bet ir apibendrintą (globalizuotą – eurazijuotą) „sovietinį žmogų“.
Ko jau iš Stalino neatimsi – tai sugebėjimo mokytis, sekti blogiausiais pavyzdžiais… Tad kas gali paneigti, kad jis, kurdamas savąją „bendrą erdvę“, lydydamas viename katile visas tautas, vadovavosi Šventosios Romos imperijos (vok. Heiliges Römisches Reich Deutscher Nation) ar Žečpospolitos pavyzdžiais?
Prof. Alvydas Butkus. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Skeptiškai nostalgiją dėl neva buvusios vientisos liublijinės kultūrinės erdvės vertina ir profesorius Alvydas Butkus: „Dėl „kultūrinės erdvės” – ji nieko nedavė lietuvių pasaulietinei kultūrai. O Europos kultūra daugeliu atvejų ėjo per lenkišką filtrą, nekalbant apie tai, jog unija toliau naikino Lietuvos valstybingumo likučius… XX a., tarpukariu, apeidami Lenkiją, europėjome daug sparčiau ir sėkmingiau, vystydami dar ir savąją kultūrą“…
Kas galėtų paaiškinti, kodėl šiandien tokioje mažoje mūsų tautoje prisiveisė tiek daug kvislingų? Kodėl lietuviuose toks stiprus žiaurumo artimam, naikinimo ir susinaikinimo genas? Juk karo ir pokario metais Lietuvoje buvo žudomi ne tik žydai, bet ir lietuviai, ir kitų tuometinėj Lietuvoj gyvenusių tautų atskilos…
Štai kur erdvė, kurioje, išlipę iš unitazų ir atsiplėšę nuo virtuvės puodų, galėtų vaisingai darbuotis lietuvio kodo tyrėjai…
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Išrinktojo Lietuvos Prezidento užsienio politikos vektoriai nėra gana aiškiai išryškinti, todėl atsiranda visokiausių spėlionių.
O tai, kad Gitanas Nausėda pirmojo vizito kaip šalies vadovas nutarė vykti į Lenkiją, daugelį privertė nerimauti. Jis vyks liepos 16 d., praėjus keturioms dienoms po jo inauguracijos. Po susitikimo su Prezidentu užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius patikslino, kad “kontaktai su kitais tradiciniais Lietuvos partneriais visada bus išrinktojo prezidento darbotvarkėje, bet kiti užsienio vizitai kol kas nėra suderinti“. Jo nuomone, užsienio politikoje „gali būti taktinių pokyčių, niuansų“, bet strateginių posūkių tikėtis nereikėtų.
Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Nors G. Nausėda anksčiau žadėjo palaikyti dialogą su Baltarusija ir pakeisti retoriką Rusijos atžvilgiu, dabar ministras aiškina: “Mūsų laikysena pagrįsta vertybėmis ir tam tikrais principais, ir aš manau, kad tie argumentai yra „visiems, aiškūs“. „Vertinimai ir pozicija nepakitusi, o kaip atrodys dialogas, parodys laikas“, – kalbėjo ministras.
Tai, kad G. Nausėda pirmojo vizito pasirinko Varšuvą, rodo, kad jo vertybių skalėje santykiai su artimiausia Vakarų kaimyne, kaip tarpininke tarp Briuselio ir Rytų, yra svarbesni negu ryšių stiprinimas tarp trijų Baltijos šalių. Kiek tai pateisinama, galima ginčytis, tačiau akivaizdu, kad Ryga ir Talinas nustumiami į antrą užsienio politikos planą.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Tai gana keista, kai skaitai, jog Latvijos Saemos išrinktas šiaurinės kaimynės prezidentas, buvęs ES Teisingumo teismo teisėjas E. Levitas nutarė pirmojo vizito vykti į Taliną, o paskui – į Vilnių. Tokia vizitų tvarka Rygai esą tapusi tradicine. Išrinktasis Latvijos prezidentas sakė esąs gerai pažįstamas su Estijos prezidente Kersti Kaljulaid, nes anksčiau jiedu yra dirbę Liuksemburge, o su G. Nausėda – nepažįstami.
Beje, D. Grybauskaitė savo pirmųjų vizitų kryptį rinkosi taip pat ne į Varšuvą ar Briuselį. Po inauguracijos liepą ji skrido į Stokholmą, kur susitiko su tuomet Europos Sąjungai pirmininkaujančios Švedijos premjeru Frederiku Reinfeldtu, su Lietuvoje veikiančių Švedijos bankų atstovais, Švedijos parlamento vadovais. Iš karto po to ji aplankė Rygą, kur kalbėjosi su tuometiniais Latvijos lyderiais.
Ką tai reiškia? Politologas, paskui ir Seimo narys Laurynas Kasčiūnas tada komentavo, jog Prezidentės pasirinkimu pirmojo savo oficialaus vizito vykti į Švediją signalizuoja, kad Lietuva ims labiau orientuotis į Šiaurės šalių bendruomenę. Tai nereiškė, kad ignoruojama strateginė partnerė Lenkija. „Tiesiog tam tikri objektyvūs kriterijai rodė, kad Šiaurės šalių bendruomenė nėra visiškai atvira tokioms šalims kaip Baltijos valstybės. Jos taip lengvai į savo bendruomenę neįsileidžia, kadangi ten yra šiek tiek kitokia saugumo samprata ir pan.”, – aiškino L. Kasčiūnas.
Politologas dar pridūrė nemanantis, kad reikia mesti veikimą per Lenkiją, tačiau įsiliejimas į Šiaurės šalių bei artimiausių posovietinių valstybių bendruomenes gali papildyti Rytų erdvės dimensiją.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Penktojo nepriklausomos Lietuvos Prezidento užmojis rinktis Varšuvą kaip pirmąjį jo užsienio politikos askcentą gali būti suprastas ne tik kaip senų istorinių ginčų ignoravimą, bet ir kaip ilgalaikės šiurkščios lenkų retorikos lietuvių atžvilgiu pateisinimą. Juk Varšuva neatsiribojo, juo labiau nepaneigė kažkada R. Sikorskio per televiziją išsakyto akibrokšto, kad Lenkija tarpukariu nebuvo okupavusi Vilniaus krašto…
Ar dabar tai pamiršta? Ar pamiršta pragaištinga radikaliųjų lenkų toleruojama „kresų“ politika, spaudimas Vilniui dėl lenkiškojo jaunimo švietimo arba dėl nelemtųjų „trijų raidžių“ įvedimo į raidyną?
Niekas nekilnoja šio priplėkusio pretenzijų sąšlavyno, bet naujasis Prezidentas turėtų kreipti dėmesį ir į šiuos momentus, kaip jis tinkamai įvertino ir ištaisė savo retoriką dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir Krymą.
Protu būtų nesuvokiamna, jeigu jis pirmojo vizito būtų pasirinkęs Maskvą arba Minską… O gal nedaug betrūko?
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko fotografija
Antrąją ir paskutinę kadenciją baigianti Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė laikoma pernelyg didele individualiste, kas veikiausiai niekais paverčia jos šansus kovoje dėl Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininko posto, rašo trečiadienį Lenkijos laikraštis „Rzeczpospolita“.
Kaip neoficialiai sužinojo leidinys, Lenkija nenori D. Grybauskaitės aukštuose ES postuose.
Laikraštis primena, kad Briuselyje tęsiasi užkulisinės derybos dėl kandidatūrų į penkis aukščiausius postus Europos Sąjungoje. Donaldas Tuskas per ES viršūnių susitikimą birželio 20-21 dienomis turi pateikti penkių pavardžių paketą. Kandidatų į EVT pirmininko postą, t. y. į D. Tusko įpėdinius, sąraše yra ir kadenciją baigianti Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė.
„Ji atitinka visus kriterijus, aštuonerius metus yra EVT narė, buvo komisarė, be to, yra moteris, ir dar iš Vidurio ir Rytų Europos. Jeigu būtų viso regiono kandidatė, tai tikriausiai gautų šį postą“, – neoficialiai sakė laikraščiui ES diplomatas. Kitas šaltinis priduria, kad Grybauskaitė yra individualistė ir nekelia didelio savo kolegų entuziazmo. Anot jo, gal ir būtų pritarta jos kaip regiono atstovės kandidatūrai, bet kol kas tokio pasiūlymo nėra.
„Niekas jos nesiūlo. O Vyšegrado grupė (V4 – Lenkija, Vengrija, Čekija ir Slovakija) yra prieš“, – sako aukšto rango Vakarų diplomatas.
Tad ko nori V4? Oficialus kandidatas yra socialistas iš Slovakijos Marošas Šefčovičius, EK pirmininko pavaduotojas. Bet neoficialiuose pokalbiuose šių šalių atstovai tik šypsosi ir teigia, jog tai anaiptol nereiškia, kad jie atkakliai gins šią kandidatūrą.
Po protesto prieš anglimi kūrenamas elektrines Lenkijoje buvo sulaikyta per 40 „Greenpeace“ aktyvistų. Tai pirmadienį Varšuvoje pranešė policija.
Klimato aktyvistai Lenkijos sostinėje dideliais juodais protesto plakatais apkabinėjo valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos (PiS) bei didžiausios opozicinės partijos „Piliečių platforma“ (PO) būstines.
„Lenkija be anglies 2030“, – buvo parašyta ant transparantų, kuriais aktyvistai ragino politikus saugoti klimatą. Nepaisant kenksmingų padarinių aplinkai ir klimatui, valdantieji laikosi anglies, kaip pagrindinio energijos šaltinio. Šiuo metu Lenkijoje iš anglies išgaunama apie 80 proc. elektros energijos.
Policijos duomenimis, klimato aktyvistams, kurie praėjus kelioms valandoms po sulaikymo buvo paleisti, be kita ko, gresia piniginės baudos bei iki vienerių metų laisvės atėmimo bausmės.
Pasak organizacijos „Greenpeace“, taikioje protesto akcijoje dalyvavo aplinkosaugininkai iš 12 šalių.
Pirmadienį Lenkijos užsienio reikalų ministerija pranešė, kad atšaukiamas Izraelio socialinės lygybės ministerijos generalinio direktoriaus Avio Coheno – Scalio vadovaujamos delegacijos vizitas į Varšuvą.
„Paskutinę minutę Izraelis pakeitė delegacijos sudėtį, kas gali reikšti, kad derybose daugiausia dėmesio ketinama skirti turto grąžinimo klausimams, todėl Lenkija priėmė sprendimą atšaukti Izraelio pareigūnų vizitą“, – sakoma URM pranešime.
Pasak portalo „Wiadomosci“, Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis jau prieš savaitę sakė, kad Teisės ir teisingumo partijos vyriausybė „jokiai šaliai neleis reikšti pretenzijų“. Savo ruožtu partijos lyderis Jaroslawas Kaczynskis teigė, jog „tai mums turi būti sumokėta“, o „Lenkija neturi jokių įsipareigojimų“. Turto restitucijos klausimas taip pat tapo Lenkijos kraštutinių dešiniųjų rinkimų kampanijos tema.
Lenkija mano, kad Antrojo pasaulinio karo metais konfiskuoto žydų turto grąžinimo klausimas yra išnagrinėtas.
Izraelio delegacija turėjo atvykti į Varšuvą pirmadienį.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
7. Gegutės svetimame lizde
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sudaryta Valstybinė komisija ištirti lenkų „autonomininkų“ veiklai, vadovaujama jos pirmininko R. Ozolo, 1990 m. spalio 20 d. „Tiesos“ 204-ajame numeryje paskelbė: „[…] Rytų Lietuvos autonomizacijos negalima kitaip paaiškinti kaip paramą TSRS vadovybei […]. Lietuvos Respublika niekada nesutiks su jos teritorijos vientisumo pažeidimu. Konfliktas šiame rajone TSRS vadovybei dabar reikalingas kaip oras. Mes tikimės, kad Lietuvos lenkai nesileis daugiau išprovokuojami, netaps akmeniu Lietuvos Nepriklausomybės kelyje. Kiekvienas kivirčas dabar būtų pragaištingas ir lietuviams, ir lenkams. Lenkams jis, beje, būtų susijęs ir su jų moralinio prestižo likimu […]. Kviečiu ir siūlau nepriimti jokių skubių sprendimų, o eiti bendrų nuostatų paieškos keliu. Prielaidų draugiškam gyvenimui šiandieną daugiau negu bet kada anksčiau. Nėra neįveikiamų dalykų, jeigu tik juos norima įveikti.“
Tačiau lenkų bolševikų – šovinistų, atrodo, neveikė jokie argumentai. Ir jie 1990 m. spalio 6 d. vėl susirinko iš Vilniaus, Šalčininkų, dalies Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonų į Eišiškes, į savo suvažiavimą. Čia paskelbė įkurią Lenkų nacionalinį teritorinį kraštą, tik jau … Lietuvos sudėtyje. 1989 m. gegužės 12 dieną susirinkę „autonomininkai“ – deputatai ir Lenkų sąjungos nariai Vilniaus rajone, Mickūnuose, pirmininkaujami Šalčininkų rajono tarybos vado Č.Vysockio, apsvarstė, kaip pasitarnauti „lenkų reikalui“ ir paversti vėl lenkiškomis J. Pilsudskio buvusias okupuotas Rytų Lietuvos žemes, kaip jose įgyvendinti tik lenkų valdymą. Tam susirinkusieji sudarė komisiją, kurios beveik visi nariai buvo „platformininkai“, rajono tūzai: partijos rajono komiteto sekretorius Č. Vysockis, kolūkio pirmininkas A. Aliukas, vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojai B. Daškevičius, J. Olechnovičius, Eišiškių vykdomojo komiteto pirmininkas J. Jonginas ir kiti. Kai kurie jų – Aleksandras Davydovičius, Martynas Roscinševskis, Šinkovskis, Zygmantas Komarovskis, Ježis Dovgirdas, Genrikas Staurila, Jonušas Markovskis, Liucija Poškovska, Adamas Rybinskis, Zygmantas Lienas, Danuta Ceselska, Marekas Stašinskis, Tomašas Radašovskis, Stanislavas Šalapokas ir kiti pasirašė ir išsiuntė memorandumą Lenkijos prezidentui V. Jeruzelskiui, kitiems Lenkijos vadams apie tai, kaip jie, lenkai patriotai yra engiami, skriaudžiami lietuvių, kurie net tą savo kalbą pasiskelbę valstybine ir reikalavo, kad Lenkija nedelsdama pripažintų Vilniaus kraštą tik kaip Lenkų autonomine sritimi. V.Jeruzelskio atsakymo nepasisekė rasti.
1990 m. gegužės 15-ąją keletas šimtų lenkų – autonomininkų, susirinkę Šalčininkuose apsvarstė ir savo tolimesnių diversijų planus prieš lietuvių tautą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pirmininkaujami Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto pirmininkui Č.Vysockio, priėmė nutarimą, jog Lietuvos Respublikos valdžia, siekdama išplėšti Lietuvą iš TSRS sudėties, kelia pavojų visai socialistinei sistemai ir pasaulio taikai ir kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba neturėjo nei moralinės, nei juridinės teisės paskelbti, kad Lietuva išstoja iš TSRS (priimti Kovo 11-osios Akto dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo). Ir toliau savo nutarime lenkai aiškino, jog „išstoti“ buvo galima tik susitarus su TSRS vyriausybe. Ir toliau reikalavo, kad naujoji Lietuvos valdžia, visi komunistai pritartų TSRS prezidento M. Gorbačiovo ir TSRS Vyriausybės reikalavimams, kad Lietuvoje būtų laikomasi tik TSRS Konstitucijos ir užtikrinamas TSRS nedalomumas, o visiems lenkams nurodyta vadovautis tik TSRS Konstitucija ir TSRS įstatymais ir kad visas lenkų gyvenamas kraštas turi vadintis tik Lenkų nacionaliniu kraštu, kiek vėliau – Lenkų tarybine Respublika.
Nutarimas baigtas nurodymu ir lenkų „ūkiniams organams“ stiprinti ekonominius ryšius tik su Baltarusijos TSR, su TSRS ir kitomis „broliškomis tarybinėmis respublikomis“. Visi „autonomininkai“ pritarė, kad „jų respublika“ pasirašytų su TSRS „Sąjunginę sutartį“. Į tą lenkų stalinistų – šovinistų „respubliką“ turėjo įeiti Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, Pabradės miestas, Švenčionių rajono, Pabradės ir Margūnų apylinkės, Trakų, Senųjų Trakų, Paluknio, Kariotiškių apylinkės, dalis Jauniūnų apylinkės, Širvintų rajonas. Administracinis tos lenkų respublikos centru paskelbtas Vilniaus miesto rajonas – Naujoji Vilnia. Pagal lenkų – autonomininkų – stalinistų reikalavimus pripažinimas faktiškai reiškė buvusios J.Pilsudskio okupuotos Rytų Lietuvos perdavimą jei ne TSRS, tai Lenkijos vanagams.
Dar daugiau planuota, kaip sakyta visai išgyvendinti lietuvius iš to krašto. Tam turėjo pasitarnauti ir 1990 m. gegužės 26 d. lenkiškos Vilniaus rajono tarybos nutarimas „Dėl priemonių apriboti mechaninį gyventojų daugėjimą Vilniaus rajone“, pagal kurį naujiems lietuviams atsikelti į tą kraštą buvo sudaryta begalės sunkumų, o senųjų išgrūdimą turėjo priversti visokie administraciniai apribojimai, beteise paverčiant ir lietuvių kalbą ir t.t.
8. Pažinus „brolius“
Kolonizatorių palikuonių siekis užgrobti Rytų Lietuvos žemes, priversti atsisakyti nepriklausomybės sukėlė visos Lietuvos lietuvių pasipiktinimą. Visur praėjo protesto mitingų banga prieš gresiančią naują lenkų okupaciją ir aneksiją. 1990 m. spalio 13 d. į Vilnių susirinkę Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių, Ignalinos, Zarasų rajonų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai pasmerkė lenkų vadukų – bolševikų išdavystę, jų toliau vykdomą Vilniaus krašto polonizaciją, lietuvių mokytojų ir kitų specialistų persekiojimą tame krašte. Kauno miesto Sąjūdžio įgaliotinių susirinkimas 1990 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į LR Aukščiausiąją Tarybą specialia rezoliucija „Dėl Pietryčių Lietuvos“:
„Aptarę Pietryčių Lietuvos reikalus dalyvaujant jos atstovams, antrą kartą kreipiamės, konstatuodami: Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė privalo nutraukti užsienio valstybių organizuotą separatistinę veiklą ir Respublikos piliečių teisių pažeidinėjimus. Paskelbti, jog š.m. spalio 6 d. Eišiškėse įvykdytas vadinamojo „Vilniaus lenkų krašto“ sudarymas siekia legalizuoti 1920-1939 m. Rytų Lietuvos okupaciją, yra antikonstitucinis, negaliojantis ir nesukeliantis jokių teisinių pasekmių nuo jo priėmimo momento. Santykiai su Lenkijos Respublika turi būti tik tarpvalstybinio lygio. Turi būti pasmerkta generolo Želigovskio akcija, kompensuota padaryta žala, grąžinta užgrobta teritorija.
Kviečiame Lietuvos Respublikos miestų, rajonų savivaldybių ir Sąjūdžio Tarybas palaikyti Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Ignalinos rajonų lojalius Respublikai piliečius, už Respublikos ribų gyvenančius lietuvius, teikti jiems visokeriopą pagalbą. Būtina per spaudą, radiją, televiziją platinti istorinę tiesą apie Lietuvos valstybės centrą, kuris yra Pietryčių Lietuva.“
1990 m. lapkričio 24 d. Vilniuje įvyko Rytų Lietuvos gyventojų atstovų suvažiavimas, kuris priėmė tokį nutarimą: „Mes, Rytų Lietuvoje gyvenančių lietuvių, gudų, lenkų, totorių, žydų, rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių Lietuvai lojalūs atstovai, remiame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės pastangas išlaikyti Tėvynės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, visų tautybių piliečių teises. Suvažiavimas smerkia 1919-1990 m. Lenkijos, Vokietijos bei TSRS okupacijas ir pripažįsta, jog bet kokios teritorinės pretenzijos Lietuvos Respublikai yra nepagrįstos ir prieštarauja tiek bendrosios tarptautinės teisės, tiek Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo principams. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir Ministrų Tarybai siūlome tarpusavyje daugiau bendradarbiauti ir perimti iniciatyvą, sprendžiant savo Respublikos rytinės dalies problemas. Aukščiausiojoje Taryboje išsamiai apsvarstyti Rytų Lietuvos reikalus ir patvirtinti atitinkamą programą. Papildyti valstybinę Rytų Lietuvos komisiją ir pratęsti jos darbą, papildomai įkuriant atleistųjų iš darbo ir kitamanių, kitataučių persekiojimo, Armijos Krajovos nusikaltimų Lietuvoje tyrimo grupes ir išplečiant švietimo grupę. Perredaguoti vietos savivaldos, švietimo, tautinių mažumų, rinkimų įstatymus. Atsižvelgiant į vietinių tarybų, gyventojų pageidavimus naujajame Lietuvos Respublikos administraciniame paskirstyme juos sujungti į Vilniaus apskritį (…).
Vadovaujantis Konstitucijos 16 straipsniu, Tautinių mažumų įstatymu, patvirtinti Šalčininkų, Vilniaus rajonų, autochtonų ir tautinių mažumų teisių gynimo komitetus. Sudaryti sąlygas pietryčių Lietuvoje pasirinkti mokyklas gimtąja kalba ir pamokas (lietuvių, lenkų, gudų, rusų k. ir t.t.). Išplėsti Lietuvos radijo, televizijos tautinių mažumų redakcijas ir laidas Rytų Lietuvai bei lietuviams už Respublikos ribų, spausdinti daugiau atitinkamos literatūros. Įkurti Rytų Lietuvos institutą, Vilniuje […]. V. Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimą laikome šio krašto Tėvynei lojalių piliečių valios išreiškėju, o mūsų priimtus dokumentus – vykdytinais visose įstaigose. Laikotarpiu tarp Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimų jų valios vykdytoja yra visuomeninė Rytų Lietuvos reikalų taryba (…). Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą prašome patvirtinti naują Visuomeninės Rytų Lietuvos reikalų tarybos sudėtį, sudaryti sąlygas Tarybai susipažinti su pietryčių Lietuvos savivaldybių darbu ir teikti joms pasiūlymus“.
Agresyvusis lenkų erelis
Panašaus pobūdžio susirinkimų įvyko ir kitose Lietuvos vietose. Štai Panevėžio miesto demokratinių judėjimų sueigos nutarimas: „Niekas neturi teisės pažeisti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Kovo 11-ąją paskelbto Akto nuostatos, jog Lietuvos Respublikos teritorija yra vientisa ir nedaloma. Priešiškų Lietuvai jėgų, kurios eskaluoja tautinę nesantaiką Pietryčių Lietuvoje (…). Tie veiksmai privalo būti vertinami kaip antivalstybiniai. Kadangi antilietuviška veikla Pietryčių Lietuvoje vykdoma ir toliau, šiame krašte nuolat užregistruojami faktai, kai niekinami Lietuvos Respublikos simboliai. Todėl manome, jog Lietuvos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė privalo imtis radikalių priemonių, kad būtų stabdoma antivalstybinė veikla šiame rajone. Viena iš padėties stabilizavimo priemonių šiame krašte (…). Lietuvos Respublikos teisėsaugos organai privalo ginti lietuvybę šiame krašte propaguojančius ir nuolatos kitamanių užpuldinėjamus žmones. Kol kas įvykiai klostosi priešinga linkme, tad manome, jog būtina stiprinti Vilniaus krašto prokuratūrų ir VRS kadrus tais Lietuvos piliečiais, kurie savo darbe pasirengę vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais. Tam nederėtų gailėti lėšų. Manome, kad Lietuvos Vyriausybė visokeriopai privalo skatinti vykstančiuosius ten dirbti, suteikdama jiems gyvenamąjį plotą. Padėkime žmonėms, kurie pasiruošę viską daryti Lietuvos labui.
Deja, šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas: Pietryčių Lietuvoje apsigyvenę kitataučiai priimami į geresnius darbus ir savo veikla daro neigiamą įtaką lietuvybės plėtojimui šiame krašte. Tikslinga toliau leisti laikraštį „Vilniaus balsas“, kuris būtų skirtas Vilniaus krašto žmonėms. Šis laikraštis galėtų suvienyti „Vilnijos“ draugijos žmones konstruktyviai veiklai, plėtojant draugiškumą tarp visame šiame krašte gyvenančių tautų. Pirmieji Krašto apsaugos departamento parengti apsaugos būriai privalėtų būti dislokuoti Lietuvos-Baltarusijos pasienyje bei kitose Rytų Lietuvos vietovėse. Tai padėtų užtikrinti normalų ten gyvenančių žmonių gyvenimą. Nedelsiant turi būti organizuota Lietuvos Respublikos Prokuratūros ir Aukščiausiosios Tarybos deputatų komisija, kuri ištirtų kiekvieną atvejį, kai nepaisoma Lietuvos Respublikos įstatymų. Tokie vadovai turi būti tuoj pat atleisti iš užimamų pareigų kaip nepaisantys Lietuvos Respublikos įstatymų. Vyriausybė privalo spaudoje oficialiai paskelbti, kad kiekvienas įstatymų nepaisymo faktas bus ištirtas, o kaltininkai nubausti įstatymų numatyta tvarka. Vyriausybė privalo imtis priemonių, kad būtų sustabdyta kitų respublikų gyventojų migracija į Vilniaus krašto rajonus. Tai reikia daryti nedelsiant.
Manome, kad šie pasiūlymai neliks be atgarsio. Rytų Lietuvos problemos turi rūpėti kiekvienam žmogui, organizacijai, o pirmiausia – Lietuvos Vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai.“
Po pareiškimu pasirašė LS Panevėžio miesto taryba, LS Panevėžio rajono taryba, Nepriklausomybės partija, Demokratų partija, Krikščionių demokratų partija, Socialdemokratų partija, Žaliųjų partija, Lietuvos Laisvės Lyga, Tautininkų sąjunga, Tremtinių sąjunga, Pramonės sąjunga, Pramonės asociacija, „Vilnijos“ draugijos skyrius.
Šalčininkų rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkas Juozapas Šapoka tuo metu „Atgimime“ (1990, spalio 17-24 d. 41-asis nr.) rašė: „Lenkų nacionalinio-teritorinio krašto“ paskelbimas nėra kaprizas, tai toliamatė Lenkijos valdžios politika. Tai pirmasis žingsnis atkurti 1920-1922 m. buvusią „Litwa Srodkowa“ (Vidurinę Lietuvą), po to kartu su Baltarusijos, gal ir Ukrainos dalimis ją prijungti prie Lenkijos. Dabartiniai TSKP (LKP ant „platformos“ – A. L.) lyderiai taip toli nesiekia, tačiau apie tokį tikslą svajoja lenkų tautiniai lyderiai, inteligentai, kai kurie paprasti žmonės. Lenkų nacionalistai remia idėją įkurti atskirą lenkų darinį (nors TSRS sudėtyje), kad paskui – tegu dar ir negreit – byrant TSRS, šis darinys pareikštų, prie ko jis nori prisijungti.
Kita vertus, socializmo ir komunizmo ideologinis kuinas tiek nukaršo, kad juo jau nebepajosi, todėl KPSS ir pabalnojo lenkiškumo, lenkų autonomijos idėją […].“ Toliau „Atgimime“ aiškinama, kad Šalčininkų ir kituose svetimšalių atėjūnų valdomuose rajonuose žmonės tegali skaityti tik prokomunistinius laikraščius, kaip „Soviety Lenina“, „Sovetskaja Litva“ (pervadintą į „Echo Litvy“), kad iš darbo atleidžiami lietuviškai kalbantys ir už nepriklausomą Lietuvą pasisakantys žmonės. Rajone keletas tūkstančių LKP (TSKP pagrindu) narių, o savarankiškos LKP – tik apie 150. Lietuvos lenkų sąjunga veikianti drauge su antilietuviškąja probolševikine „Jedinstvos“ organizacija. Tad tas, kuris išdrįsta paprieštarauti, pakritikuoti „autonomininkus“, dažniausiai ir išvejamas iš darbo, nors ir būtų geriausias specialistas.
9. Rinktųjų išdavystė
Antilietuviška veikla užsiėmė ir kai kurie lenkai – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Jų frakcija LR Aukščiausiojoje Taryboje 1990 m. gruodžio 1 d. rašė Lenkijos prezidentui L. Valensai (jo rinkiminiam štabui), Lenkijos Vyriausybės nariams, taip pat didžiųjų Lenkijos laikraščių redakcijoms: „[…] Lenkai Rytuose yra lenkų tautos dalis (vadinasi, Lenkija privalo gelbėti tą tariamai savo „tautos dalį“ – A.L.) ir mes tikimės, kad būsimasis Prezidentas bei jo suformuota vyriausybė rūpinsis mūsų likimu. Lenkai Rytuose – tai daugiausia tie žmonės ir jų vaikai, kurie turi teisę į Lenkijos Respublikos pilietybę, nes Lenkijos pilietybės niekada neatsisakė ir niekas neturėjo teisės jos iš jų atimti, tai tūkstančiai Armijos Krajovos kareivių. Lenkai Rytuose – tai paliktosios žemės, kuri pagimdė didžių poetų ir tautinio veržlumo vadovų, sargai, tai kapų ir kapinių, lenkų kultūros ir tautinių tradicijų globotojai (…). Ko nori lenkai Lietuvoje? Turėti savo nacionalinę-teritorinę savivaldą Lietuvos sudėtyje, kad būtų išsaugotas tautinis savitumas. Nori, kad baigtųsi Vilnijos skurdinimas, neteisingai skirstant materialines gėrybes, grobuoniškas šeimininkavimas jos tėvų žemėje. Nori turėti galimybę atkurti savo tautos inteligentiją, teisę vartoti gimtąją kalbą įstaigose ir bažnyčiose, turėti savo nepakeistą vardą ir pavardę, nepakeistą gimtojo kaimo ir miestelio pavadinimą.
Tikime, jog Lechas Valensa supras ir geranoriškomis kaimyniškomis derybomis padės spręsti lenkų gyventojų problemas. Todėl kreipiamės į savo tėvynainius, buvusius rytinių pakraščių gyventojus, į visus, kas neabejingas mūsų likimui, paremti Lecho Valensos kandidatūrą į prezidento postą. Taip pat tikime, jog Lenkijos Respublikos prezidentas emigracijoje (L. Valensa tuo metu gyveno Londone – aut.), kuris yra tautos dvasios tvirtumo simbolis, tikėjimo ir vilties atrama, perduodamas valdžią į laisvuose rinkimuose išrinkto Prezidento rankas, savo istoriniu testamentu perduos ir savo pareigą rūpintis lenkų gyventojais, kurie ne savo valia atsidūrė už Lenkijos valstybės ribų.
Lenkų frakcija Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje.“
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1990 m. gruodžio 12 d. įvyko Vilniaus rajono daugiausia iš deputatų tarybos sesija, kurioje buvo svarstoma visuomeninė ir politinė padėtis rajone. Didelį pranešimą tuo klausimu perskaitė Vilniaus rajono tarybos pirmininkas A. Brodavskis. Savo pranešime visą kaltę dėl pablogėjusios ekonominės padėties jis suvertė „lietuviams nacionalistams“, pirmiausia LR AT Pirmininkui prof. V. Landsbergiui. Po to nepagailėjo kaltinimų Rytų Lietuvos lietuviams, kurie lapkričio 24 d. organizavo savo suvažiavimą ir nepakvietė jų, rajonų vadų, taip pat išdrįso reikalauti sau lygių teisių su kitų tautų atstovais, pirmiausia lenkais, ir t.t. Jis piktinosi LR Aukščiausiąja Taryba, kuri iki šiol nėra pripažinusi Lenkų nacionalinio krašto, ir pan.
Paskui susirinkusieji patvirtino A. Brodavskio parengtą nutarimą. Jame pareikštas protestas LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui, Valstybės komisijos Rytų Lietuvos problemoms tirti pirmininkui R. Ozolui dėl to, kad lapkričio 24 d. jie leido sušaukti Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimą, kuriame, girdi, įžeidžiamai buvo atsiliepta apie Rytų Lietuvos vadovus ir tuo „kurstyta tarpnacionalinė nesantaika“. Buvo parengtas specialus nutarimas-prašymas okupantų pasodintam prokurorui A. Petrauskui, kad patrauktų baudžiamojon atsakomybėn minėto suvažiavimo organizatorius ir nubaustų pagal LR baudžiamojo kodekso 72 straipsnį (dėl tarpnacionalinės nesantaikos kurstymo).
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neapykanta nepriklausomai Lietuvai, lietuvių tautai, melu buvo persunkta lenkų vadeivos A. Brodavskio kalba 1990 m. pabaigoje TSRS liaudies deputatų IV suvažiavime Maskvoje: „[…] Aptardami globalines ekonomines programas, mes privalome kalbėti apie opius, sudėtingus tarpnacionalinius santykius. Juk kol mes tokiojedaugianacionalinėje, unikalioje šalyje neapsispręsime dėl nacionalinės-valstybinės sandaros, jos formų ir turinio, jokia ekonominė programa, kad ir kasją bebūtų parengęs, nepradės veikti. Gali atsitikti taip, kad jos paprasčiausiai nebus kam vykdyti. Taigi mano balsas – tai balsas iš dar vieno Sąjungos kampelio, kuris pagal kitų regionų liūdną patirtį gali pavirsti taip pat karštu tašku. Taigi pietryčių Lietuvoje yra toks Vilniaus kraštas, kur tankiai gyvena per ketvirtį milijono lenkų tautybės gyventojų. […]. Suprantama, gali kilti klausimas, o čia kas per problema. Beje, tai ilga istorija, siekia ji tolimus laikus, bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Tuo pačiu tai precedento neturintis pavyzdys, kai nedidelės lenkų tautos dalies likimas daugelį amžių buvo sprendžiamas jai pačiai nedalyvaujant. Tam patvirtinti pateiksiu kad ir visiškai neseną laiko atkarpą.
Po Spalio revoliucijos, dvidešimtaisiais metais, Vilniaus kraštas įėjo į atsikūrusios Lenkijos valstybės sudėtį (buvo J.Pilsudskio ordų okupupotas – A.L.). Tai buvo pripažinta ir Tarybų Rusijos, ir Tarybų Lygos. Pagyvenę ne visus dešimt metų Lenkijoje, krašto gyventojai vienu plunksnos brūkštelėjimu staiga atsidūrė jau Lietuvoje, taip pat, beje, buržuazinėje. Pasirašydamas žinomojo Ribentropo-Molotovo pakto slaptą papildomą protokolą, 1939 m. spalio 10 d. Stalinas sutriuškintos Lenkijos Vilniaus sritį su Vilniumi perdavė Lietuvai (nuo amžių ne tik šis kraštas, bet ir lekų kolonizuotos lietuvių žemės šiauriau Vyslos – tai Lietuva. – A.L.). Dovanėlė (nemaža, taip sakant, draugiško abipusio susitarimo tvarka. O tai pusė rajono gyventojų, tarp jų – 320 tūkstančių lenkų. Na, o vėliau, 1940-aisiais mes jau atsidūrėme TSRS. Gal kai kam pasirodys gana keistas faktas, jog mes nežinome, kur, kieno įtakos sferoje esame šiandieninėje situacijoje. Iš vienos pusės, tarytum oficialiai TSRS sudėtyje, kur galioja TSRS Konstitucija, sienos taip pat TSRS, ir pan. Antra vertus, nuo š.m. kovo 11-osios atsidūrėme tariamai nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.
Beje, ir vėl gyventojų nuomonės niekas nepasiklausė. Taigi šiuo požiūriu TSRS Konstitucija – tai jau kaimyninės, svetimos valstybės Konstitucija. O mūsų dalyvavimas TSRS liaudies deputatų suvažiavimo darbe – jau veiksmas, darantis žalą Lietuvos valstybės piliečiams. Žodžiu, esame kolaborantai. Pavyzdžiui, šiandien Respublikos teritorijoje veikia dvi viena nuo kitos nepriklausančios prokuratūros – TSRS ir Lietuvos, du nepriklausomi šaukimo į armiją organai. Vienas šaukia, kitas – atšaukia, dvi sienos, ir panašiai. Štai taip jau devynerius mėnesius gyvename „trumpo sujungimo sąlygomis“. Nuotaikas, žmonių padėties vaizdą sunku perteikti, reikia patiems išvysti ir pajusti.
Vėl gali kilti klausimas: o kas gi neramina lenkus šioje situacijoje? Ko jiems bijoti gyventi nepriklausomoje Lietuvoje? Ogi jie bijo to paties, ko ir vadinamieji rusakalbiai gyventojai. Suvažiavimo dalyviai šia tema daug prisiklausę. Krašto gyventojai, pasimokę iš karčios istorijos patirties, priėmus Kovo 11-osios aktą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės, šį kartą norėtų žinoti, kas jų laukia šioje valstybėje, ir nesiruošia būti vedami kažkur užrištomis akimis. Beje, reikia pridurti, kad lietuvių ir lenkų santykius slegia dar ilgametės istorijos krūvis. Dabar, plūstelėjus atgimimo bangai, atsirado retas istorijos šansas – padėti tašką, vadovaujantis gerai patikrintu metodu: yra tauta – yra problema, nėra tautos – nėra problemų. Pavyzdžių čia galima pateikti užtektinai. Kad nekaitinčiau ir taip įtemptos suvažiavimo atmosferos, neišpūsčiau nacionalinių aistrų, susilaikysiu, tačiau pabrėžiu, kad šios kampanijos centre – lietuvinimo forsavimo politika, naudojant čia įvairiaspriemones, net tokias, kaip regionų skaldymas, kur tankiai gyvena lenkų tautybės gyventojai, ruošimasis įvesti šiame regione administracinį valdymą, „kitakalbių lojalumo“ tikrinimas, nelojaliųjų atleidimas iš darbo, ir pan.
Didžiausias pavojus yra tas, jog tai daroma siauro Respublikos vadovaujančiųjų asmenų rato, kartu su tam tikrų politinių jėgų ir grupuočių lyderiais, prisidengiant, beje, lietuvių tautos vardu. Kol sąjunginiame lygyje vyksta įstatymų kova, kol politikai aiškinasi santykius ir kyla debatai dėl valstybinės santvarkos, kol tvyro tokia painiava ir nesutarimai, darbas bus padarytas.
Mes už tautų teisę apsispręsti. Paprastai ši teisė siejama su nepriklausomos valstybės sukūrimu, tai pas mus Lietuvoje ir įvyko kovo 11 d. Tačiau valstybės nepriklausomybė dar nėra jos piliečių laisvė. Valstybės laisvė turi tapti kiekvieno jos piliečio asmenybės laisvės garantu. Mes sutinkame ir solidarizuojamės su Rolanu Bykovu, aistringai kalbėjusiu apie tai suvažiavimo pradžioje. Deja, dar ne visi išmoko šią teisę praktiškai įgyvendinti, ir, ko gero, dar ilgai mokysimės. Taip sakant, iš karto veržiamės šokti, dar neišmokę vaikščioti. Vieną diktatūrą pakeičiame kita, kuriai esant, įsigalioja net tokia teisė, kai viena tauta tampa kitos tautos nuosavybe. Vadinasi, reikia parengti tikslų tautinių mažumų, mažų tautų gyvybiškai svarbių interesų gynimo mechanizmą, kad daugumos valia būtų derinama su mažumos interesais.
Mūsų krašto gyventojai viena iš tokio mechanizmo realių formų laiko autonominio vieneto sukūrimą. Savo valią jie ir pareiškė 1990 metų spalio 6 d. krašto savivaldybių vietos tarybų deputatų suvažiavime, sukurdami Vilnijos teritorijoje lenkų nacionalinį-teritorinį kraštą su savo statusu. Deja, anksčiau minėtos politinės jėgos, grupuotės, kai kurie Respublikos vadovybės lyderiai po to antiautonominę kampaniją dar labiau sustiprino.
Gerbiamieji deputatai! Tai ne eilinis vienetas suverenitetų parade. Šiuo klausimu mes kalbėjome pirmosiomis savo deputatinės veiklos dienomis ir pirmajame suvažiavime, ir kituose. Mes kreipiamės su deputatų paklausimu į suvažiavimo prezidiumą, į Aukščiausiąją Tarybą ir į TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininką. Deja, pavydėtinai nuosekliai visa tai, apėję mus, vėl patekdavo į respublikinį centrą, tą „gimtąjį glėbį“, kurio jėga po tokio klausimo iškėlimo didėjo geometrine progresija.
Didžiai gerbiamas prezidente! Savo aktyvia užsienio politikos veikla jūs prisidėjote prie pastarųjų revoliucinių pertvarkymų vystymosi visoje Rytų Europoje. Įgyvendintas dar visai neseniai buvęs kone nesuvokiamas dviejų Vokietijos valstybių susivienijimas. Vakarų politikai vadina jus Europos kūrėju. Mes kreipiamės į jus su deputatų klausimu, kaip į TSRS pirmąjį Prezidentą, turintį didžiulių teisių ir įgaliojimų. Mes kreipiamės į aukštąjį TSRS liaudies deputatų suvažiavimą: nejau Vilniaus krašto gyventojai, kaip ir praėjusiais dešimtmečiais, gyvens nuolatinės baimės dėl savo egzistavimo, dėl savo vaikų ateities atmosferoje, nejau, visą gyvenimą buvę kažkieno įkaitai, ir toliau liks tame pačiame vaidmenyje? O gal, jeigu mes esame Europos centre – o geografai nustatė, jog Europos centras kaip tik ir yra mūsų krašte, – ir mūsų problemą reikėtų spręsti europietiškai?
Tegu krašto gyventojai savo referendumu, kurio, beje, šiuo klausimu, esant dabartinei Lietuvos vadovybei, mes niekada nesulauksime, patys nusprendžia, kaip jiems toliau gyventi. Turimas galvoje jokiu būdu ne pokario metais nustatytų sienų tarp valstybių pakeitimas, o šio krašto gyventojų ypatingo statuso ir teritorinės savivaldos įtvirtinimas. Jie turi teisę į tokį statusą, nes patys niekada neperžengė savo valstybinės sienos. Tik pati siena ne kartą juos peržengdavo, prieš jų valią atimdama iš jų pilietybę.Vadinasi tas, kuris sienas kilnojo anksčiau, dabar turi atstatyti teisingumą. Mes tikime, jog Jūsų pagalba, Aukščiausiosios Tarybos pagalba bus sukurta speciali deputatų komisija ir ši paradoksali istorinė neteisybė bus ištaisyta, tuo pačiu užtikrintas šiame regione gyvenančių žmonių ramus gyvenimas ir normalūs bendražmogiški santykiai mūsų bendruose namuose…“.
Skaitant šio ir kitų „autonomininkų“ mintis prieš nepriklausomą Lietuvą, gali susidaryti nuomonė, kad nepriklausomos Lietuvos vyriausybė buvo abejinga kėsinimuisi į valstybės teritorinį vientisumą ir nesigilino, kiek teisingos lenkų, rusų pretenzijos. Bet tada atsikuriančiai Lietuvos valstybei buvo šimtai kitų problemų. Tarp jų ir valstybės pripažinimas, jos valdymo organizavimo, ekonominė blokada ir t.t.
10. Bedantė teisė
Nepaisant visa to, dėta nemažai pastangų apraminti lenkų šovinistams, užsimojusiems, pasinaudojant atsikuriančios nepriklausomos valstybės sunkumais, įgyvendinti savo aneksinius tikslus – vėl prijungti prie Lenkijos nuo amžių buvusias lietuvių žemes. Lietuvos Aukščiausioji Taryba, tarp pirmesnių savo nutarimų, 1990 m. kovo 20 d. iš lietuvių ir lenkų parlamentarų sudarė Laikinąją Rytų Lietuvos komisiją. Jos nariais išrinkti: Stanislovas Akanovičius, Zbignevas Balcevičius, Julius Beinortas, Leonas Jankelevičius, Česlovas Juršėnas, Egidijus Klumbys, Stasys Kropas, Česlovas Kudaba, Ryšardas Maceikianecas, Česlovas Okinčicas, Vytautas Paliūnas, Vidmantas Povilionis, Stanislovas Peško, Eugenijus Petronis, Liudvikas Narcizas Rasimavičius, Romualdas Rudzys, Benediktas Vidmantas Rupeika, Valentina Subač, Rimvydas Raimondas Survila, Aurimas Taurantas, Edvardas Tomaševičius ir Kazimieras Uoka. Po mėnesio iš Komisijos išstojus S. Kropui, į ją įtraukti Juozas Dingelis, Petras Giniotas ir Sergejus Pirožkovas. Pirmininkais išrinkti Ryšardas Maceikianecas ir Rimvydas Survila.
1990 m. gegužės 15 ir gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo nutarimu pasmerkė Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybes dėl skatinimo kurti lenkų autonominius rajonus, toliau vadovaujantis TSRS Konstitucija ir kitais okupacijos metais veikusiais teisiniais aktais. Nutarime dėl Šalčininkų tarybos veiklos buvo pasakyta: „[…]. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 metų kovo 11 d. aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje negalioja jokios kitos valstybės Konstitucija […].“ Ir toliau AT nurodė, kad „[…] rajono savivaldybės valdžios ir valdymo organų bei pareigūnų veiksmai, paremti TSRS Konstitucija ir buvusia Lietuvos TSR Konstitucija, yra neteisėti […].“
„Autonomininkams“ ir toliau nerimstant, o Komisijos darbą paralyžiuojant kai kuriems jos nariams – lenkų šovinistams, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas 1990 m. liepos 6 d. sudarė naują 17 narių Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms ištirti. Jos pirmininku išrinktas vicepremjeras Romualdas Ozolas, pirmuoju pavaduotoju – AT vicepirmininkas Kazimieras Motieka, Komisijos pirmininko pavaduotojais – Vidmantas Povilionis ir Rimvydas Survila, nariais – deputatai Irena Andriukaitienė, Medardas Čobotas, Zenonas Juknevičius, grupė Vyriausybės atstovų – Sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas, Kultūros ir švietimo ministro pavaduotojas Aurimas Juozaitis, Žemės ūkio ministro pavaduotojas Antanas Sviderskis, Socialinės apsaugos ministerijos Gyventojų užimtumo skyriaus viršininkas Leonas Perkumas, Tautybių reikalų departamento direktorė Halina Kobeckaitė, Krašto apsaugos departamento patarėjas Artūras Merkys, taip pat – Vilniaus miesto tarybos deputatas Gintaras Songaila bei keletas visuomenininkų – Lietuvių kalbos instituto skyriaus vedėjas Vytautas Ambrazas, Baltarusių kultūros draugijos narys Steponas Dušanskas-Duš ir Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis Arūnas Eigirdas.
Valstybinė Komisija, ištyrusi lenkų bolševikų-šovinistų keliamo triukšmo Rytų Lietuvoje priežastis, padarė išvadas, kad jis keliamas vietos valdžios pagal nurodymus iš Varšuvos ir Kremliaus, žinoma, kiekvienam jų turint savus tikslus. Komisija greitai įsitikino, kad visa Vilniaus, Šalčininkų rajonų ir apylinkių tarybų veikla nesuderinama su nepriklausomos Lietuvos teisiniais aktais, yra nusikalstama, tad rekomendavo nušalinti lenkų tarybas ir jų vadovybes nuo pareigų, o vietoj jų įvesti tiesioginį valdymą. Tarp kitko išvadose nurodyta, kad „Lenkų nacionalinio“ teritorinio darinio leidimas centrinėse Lietuvos valstybės žemėse dar nepasiekus jos, kaip valstybės tarptautinio pripažinimo, būtų aiškinamas tik kaip istorinių Lietuvos teisių į šias savo žemes atsisakymas ir kaip pačios Lietuvos valstybės paneigimas. Be to, teigta, „Lenkiškos teritorinės autonomijos“ kūrimas, šalia egzistuojant Lenkijos valstybei, ateityje gali sudaryti sąlygas jai pretenduoti į šias teritorijas. Juolab, kad Lenkija iki šiol nėra oficialiai pasmerkusi J.Pilsudskio – L.Želigovskio agresijos ir jų įvykdytos tos Lietuvos dalies aneksijos ar kita forma atsisakiusi pretenzijų į šį kraštą.
Kol Lenkija nepripažįsta Lietuvos Respublikos (ir jos teritorijos), nepasmerkia agresorių yra pavojus, kad egzistuojančiuose Lenkijos-TSRS santykiuose gali būti neatsižvelgta į Lietuvos teises bei interesus.Tuo labiau, kad tame krašte ypač didelį vaidmenį tebavaidina Kremliaus padalinys – stalinistinė LKP (TSKP pagrindu) ir jos nariai sudaro absoliučią daugumą Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybose bei užima daugelį vadovaujančiųjų postų Rytų Lietuvos rajonuose, turi daug savo etatinių darbuotojų. Lenkų sąjunga Lietuvoje (LSL) taip pat remia „lenkų nacionalinio“ teritorinio darinio sukūrimą. Savo dokumentuose LSL reiškia lojalumą Lietuvos Respublikai, tačiau ir šioje organizacijoje, ypač Vilniaus rajone, didelę įtaką turi LKP (TSKP pagrindu) nariai.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas
1990 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba patvirtino įstatymą „Dėl administracinių teritorinių vienetų tiesioginio valdymo.“ Jame nurodyta, kad „[…] tiesioginis valdymas įvedamas paleidus atitinkamos teritorijos savivaldybės Tarybą, atleidus iš pareigų Tarybos skirtus ar rinktus vadovaujančius savivaldybės darbuotojus ir sustabdžius čia vietos savivaldos įstatymų galiojimą“. Pagal tą įstatymą (Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai priėmus nutarimą dėl tiesioginio valdymo įvedimo), Vyriausybė nedelsdama skiria šiai teritorijai savo įgaliotinį tiesioginio valdymo funkcijoms įgyvendinti, kuris „ […]. Jis atitinkamoje teritorijoje vykdo būtinas valstybinės valdžios ir valdymo organų funkcijas, tiesiogiai vadovauja savivaldybės organų žinioje buvusių bei jų reguliavimo sferai priskirtų įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklai […]. Pradėdamas eiti pareigas, Vyriausybės įgaliotinis turi teisę atleisti iš pareigų kitos savivaldybės darbuotojus ir priimti naujus […]. Vyriausybės įgaliotinis turi teisę naikinti atitinkamoje teritorijoje esančių žemesnės pakopos savivaldybių Tarybų bei jų valdymo organų aktus, o prireikus gali sustabdyti šių organų įgaliojimus ir vykdyti jų funkcijas arba ten paskirti savo atstovą […]. Administracinio teritorinio vieneto tiesioginis valdymas pasibaigia, kai įstatymo nustatyta tvarka išrenkama ir pradeda veikti nauja savivaldybės Taryba.“
Netrukus lenkais besivadiną Vilniaus krašte rengiasi didžiulėmis demonstracijomis pažymėti tariamai „savo“ – Lietuvos lenkų sąjungos ir jos išperėtos Lenkų rinkiminės akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos 30 – metį. Tačiau nepriklausomos Lietuvos kūrėjams ir gynėjams – tai ir 30 – metis nuo išdavikiško to krašto lenkų ir sulenkėjusiųjų šovinistų – stalinistų, vadovaujamų TSKP CK ir KGB pastangų paversti tą kraštą tik lenkišku, atplėšus nuo nepriklausomos Lietuvos ir įjungus į TSRS ar Baltarusijos TSR, Lenkijos sudėtį.
Apie tuos įvykius ir jų ištakas gan išsamiai buvo nušviesta prof. dr. Algimanto Liekio dvitomyje „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ (monografijos: V. 2011m. 504 p., ir 456p.), bei 2014 m. monografijoje „Svetimi lietuvių namuose“ (662 p.), taip pat 6 – tomyje, skirtame pirmojo Lietuvos Prezidento A.Smetonos gyvenimui ir darbams nušviesti.
Paprašėme autoriaus prisiminti apie tą lenkų – bolševikų sąmokslą 1988 – 1992 m. atplėšti nuo nepriklausomos Lietuvos Rytų Lietuvą, galėjusį nulemti ir Kovo 11 – osios Lietuvos likimą.
1.Neapykantos lietuviškumui pagimdyta
Prieš 30 m. sprendėsi ne tik mūsų Tautos beveik 50 m. kovų prieš okupantus tikslo – Kovo 11- osios nepriklausomos Lietuvos sukūrimo siekio įgyvendinimo, bet ir bent TSRS okupacijos metais turėtų etninių savo žemių išsaugojimo klausimai. Okupantai ir jų klapčiukai įsitikinę mūsų Tautos pasirįžimu Laisvei ir Nepriklausomybei, nuo 1988 m. vasaros laikraščiuose, per radiją ir televiziją ėmė skelbti, jog, jei Lietuva atsiskirtų nuo TSRS, tai Vilnius ir jo kraštas būtų perduoti Baltarusijai ar Lenkijai, o Klaipėda ir jos kraštas – prijungti prie RTFSR Kaliningrado srities.
Tačiau jei Klaipėdoje (jau nekalbant apie jos rajoną) šiems grasinimams pritarė tik okupacinės kariuomenės, dislokuotos pajūryje, karininkija ir 1989 m. pabaigoje įsikūrusios bolševikinės LKP (ant TSKP platformos) vadukai, tai Rytų Lietuvoje, kur gyveno daug sulenkėjusių ir lenkų, baltarusių, rusų, jie šias idėjas, vadovaujami komisarų iš Maskvos ir Varšuvos, ėmėsi ir įgyvendinti. Ir jiems gan gerai sekėsi, nes šiame krašte visur vadovais buvo beveik tik okupantų gynėjo, nepriklausomos Lietuvos priešo – LKP (TSKP pagrindu) – bolševikų veikėjai ir lenkų šovinistai. (Po 1989 m. pabaigoje LKP atsiskyrimo nuo TSKP, apie – 90 proc. buvusių tos partijos narių – lietuvių, perėjo į savarankišką LKP – socialdemokratinio tipo partiją, pasisakančią už nepriklausomą Lietuvą. Tuo tarpu dauguma Vilniuje ir jo krašte TSKP – LKP narių – lenkai, rusai, gudai atsisakė atsiskirti ir liko „ant TSKP platformos“ – stalinizmo gynėjais).
Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Kadangi šiame krašte lietuvių kalba persekiota valdžioje buvusių lenkų, rusų, baltarusių, nesunku buvo žmones įgąsdinti, kad, jei laimėtų „lietuviškieji nacionalistai“, reikėtų ir jiems jau tik lietuviškai kalbėti, būtų metami iš darbo ir pan. Tad vietos bolševikėlai – lenkintojai, rusintojai vėl prisiminė 1939 m. pabaigoje Lenkijos vado V.Sikorskio ir jo palydovų derybas Kremliuje su Stalinu, kad jis apjungtų tuomet TSRS okupuotąją Lenkijos dalį (pagal susitarimą su Hitleriu) su Rytų Lietuva (jei ne su visa) ir paskelbų ją Lenkijos tarybine respublika ar jau bent lenkų autonomine respublika. Tad tokios nuostatos apie to krašto ateitį – paskelbti Rytų Lietuvą lenkų respublika ar kraštu, skleistos ir tarp to krašto žmonių nuo 1988 m. rudens. Kadangi tuo laiku ir visa valdžia tame krašte buvo atėjūnų ir kolonizatorių palikuonių rankose, tai apie „lenkų autonomiją“ nuolat kalbėta ir tos valdžios organizuotuose antilietuviškuose mitinguose, susirinkimuose. Tam tikslui lenkų šovinistų buvo įkurta ir Lietuvos lenkų sąjunga (LLS), kurios 30 – metį didingomis demonstracijomis Vilniaus gatvėmis rengiasi gegužės 4 d. pažymėti buvę „autonomininkai“. Dėl savo neišsilavinimo, istorijos nežinojimo sutiko jiems talkinti ir nemažai lietuvių.
Apie LLS kūrimąsi ir veiklą žinomas nepriklausomos Lietuvos patriotas Ryšardas Maceikianecas rašo (Alkas, 201608 070): „… Apie lenkų „problemas“, jų teisių gynimą, komunistinė spauda pradėjo rašyti likus keleriems metams iki Nepriklausomybės paskelbimą. Pavyzdį rodė dieneraštis „Czerwony Sztandar“ („Raudonoji vėliava“, TSKP – LKP CK organas; dabar – „Kurier Willenski“, vadovaujamas Z.Balcevičiaus, kuris anksčiau partijos vardu koordinavo Vilniuje administracinių tarnybų, taip pat ir KGB veiklą (antilietuvišką – A.L.). Nevengė joje dalyvauti ir „Gimtasis kraštas“, vadovaujamas tuščiagarbio A.Čekuolio, taip pat „Tarybinis mokytojas“, „Atgimimas“ ir kt. redakcijos. Apie tų metų lenkų tautybės žmonių pjudymą Lietuvoje Tadeušas Konvickis (Tadeusz Konwicki), iš Vilniaus kilęs rašytojas, bešališkai stebėdamas iš svetur to meto propagandinę „Czerwony Sztandar“ veiklą, pateikė tokį įverinimą: „[…] Europos vidury, viso pasaulio akyse, JT, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su kalinių biologiniais organizmais, čia daromas su vienos ar kitos tautos sielomis…“.
Taip, dar prieš paskelbiant Nepriklausomybę, sovietinė valdžia įkūrė Lietuvos lenkų sąjungą, o LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė „Tautinių mažumų įstatymą“, kuris ir tapo oficialiu „įrodymu“, kad „lenkų tautinė mažuma“ egzistuoja ir turi daugybę problemų, tapdamas bergždiu ginčų ir diskusijų objektu, didinančiu lenkų ir „užsispyrusių lietuvių“ priešiškumą. Šiandieną tai vykdo organizuota asmenų grupė, veikianti su partijos „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ iškaba, ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojai, studentai ir absolventai […]. Tačiau nenagrinėjama, iš kur Lietuvoje atsirado grupė žmonių, kurie Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse buvo pradėti atkakliai vadinti „lenkų tautinė mažuma“, vienareikšmiškai be įrodymų peršant mintį, kad ji yra lenkiškos kilmės, t.y. kilę iš Lenkijos, ir yra dalis tautos, gyvenančios kaimyninėje šalyje. Ir dėl to Lenkija neva įgyja teisę kištis į Lietuvos ir kitų šalių, kurios yra istorinės LDK teritorijoje, vidaus reikalus, tariamai „ginant teises tautiečių“, paliktų „savo kresose“. Bet […] visi senieji raštai liudija, kad ir Vilniaus, ir jo krašte dar ir Liublino unijos metais lenkų būta tik vienetai ir niekur net neužsiminta, kad Rytų Lietuvoje būtų gyvenusi kokia tai „lenkų tautos dalis“. Tik joje gyvenę gudai dažniau ėmė periimti jiems artimesnę lenkų, negu lietuvių kalbą.[…].
Tad svarbu ne tiek lenkų kalba, o krašto žmonių pilietiškumo ugdymas, nes nuo Vilniaus iki dabartinės Baltarusijos vyrauja ne lenkų, o tik panašios į lenkų ir baltarusių – „paprasta“, vilnietiško dialekto kalba, nors ją vartojantys ir mėgsta save lenkais vadinti […]. Naujai „lenkų problemą“ nepriklausomoje Lietuvoje sukėlė 2000 m. gegužės mėn. Prezidento V.Adamkaus, o taip pat A.Kubiliaus ir dar kelių iš Lietuvos valdžios susitarimas su kai kuriais Lenkijos vadais, leisti netrukdomai Lietuvoje veikti Varšuvos „Wspolnotos“ organizacijai, didinti Lenkijos įtaką Lietuvos lenkų aplinkai, skiriant lyderius tai aplinkai, organizuojant Lenkijos globą moksleivijai, mokymų bei perkvalikavimo ir kitose srityse. Po šio susitarimo ir prasidėjo atviras V.Tomaševskio, posovietinės jo aplinkos ir sąjungos su promaskvietiškais rusais rėmimas. Lietuvos valdžiai laiminant ir dėl savo neišmanymo į tą procesą aktyviai įsitraukė net Nepriklausomybės Akto signatarai.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Buvo patvirtinta išdavikiška Lietuvoje švietimo koncepcija, kad mokyklose su lenkų kalba mokymas turi būti susietas su Lenkijos istorija ir kultūra, dėl ko nelieka jokios galimybės ugdyti Lietuvos valstybės piliečių […]. Visur lenkams imta skelbti apie tariamas „grėsmės iš lietuvių pusės“ – veiksmingą instrumentą, leidžiantį manipuliuoti Lietuvos lenkų masėmis […]. V.Tomaševskis, tapęs europarlamentaru, savo pirmuoju ir pagrindiniu patarėju pasiskyrė buvusį KGB majorą, rusą Balakiną, gaunantį pensiją iš Maskvos[…]. Kitas LLRA lyderis, kuris kartu tapo ir Lenkų sąjungos prezidentu, M. Mackevičius, buvo, kaip sakyta, komunistinių dienraščių „Czerwony Sztandar“ ir „Sovieskaja Litva“ redaktorius, Maskvos politinės akademijos prie TSKP CK auklėtinis, kuris tradiciškai rinkimų į Seimą metais rengia lenkų eitynes centrinėmis Vilniaus gatvėmis su politiniais šūkiais ir Lenkijos vėliavomis, dažnai nuvedant lenkų minią ir melstis prie Aušros Vartų. Dažnai su juo žygiuoja Lenkijos ambasadoriai[…]. Tai, kad ir Lietuvos visuomenei trūksta gilesnio suvokimo, kas yra Lietuvos lenkas, tuo pasinaudoja ir lietuvių kiršintojai prieš lenkus, kaip ir šovinistai iš Lenkijos, skelbiantys kad lyg Vilniaus krašo lenkais įsivardinatieji yra lyg Lenkijos piliečiai, todėl ir Lenkiją privalanti jais rūpintis, kištis ir į Lietuvos vidaus reikalus bei į Rytų Lietuvos lenkų gyvenimą […].
Ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija kaip ugnies vengia inicijuoti ir organizuoti lietuvių kalbos mokymą Lietuvos lenkų gyvenamose teritorijose, nesiima tyrimų ir istorikai, etnografai, nepakeičiami vadovėliai, viską tai paliekant daryti įsibrovėliams iš Lenkijos […]. Norėtųsi tikėtis, kad tiems, kurie ir pagal tarnybines pareigas privalo stiprinti mūsų nepriklausomos Lietuvos valstybingumą bei demokratiją ir šviesti žmones, turi negailėti pastangų, kad nebebūtų tariamos „lenkų tautinės mažumos“ vardu naudojamasi, sprendžiant tik savo ar klano, bet ne nepriklausomos Lietuvos, jos valstybingumo išlikimo klausimai“.
2.Svetimų vertybių pinklėse
Apie Atgimimo metais Vilniaus krašte susitelkusių atkuriamos nepriklausomos Lietuvos išdavikų agitacinę veiklą akad. Z. Zinkevičius, kurį laiką buvęs ir LR švietimo ir mokslo ministru, rašė: „…Ypač aktyviai reiškėsi Lenkų kultūrinės draugijos pirmininkas J. Sinkevičius, Vilniaus r. švietimo skyriaus inspektorė E. Čepulkovska (…). Svarbiausias antilietuviškos veiklos ideologas iš pradžių buvo Ivanas Tichonovičius (pasirašinėjęs – Jan Ciechanowicz), atsikėlęs iš Gudijos, uolus ateistas, vėliau agitavęs už Lenkų šovinistų kortas, tik lenkiškas bažnyčias. Jo kalbos priminė prieškarinius „Marsz na Kowno“ oratorius. Jos buvo kupinos neapykantos lietuvių tautai (…). Pagal jį tikras lenkiškumas turįs būti pradėtas suvokti kaip antilietuviškumas, visos pastangos turinčios būti nukreiptos prieš Lietuvos nepriklausomybę. Tos kalbos tiek įkaitindavo klausytojus, jog pasigirsdavo balsų, kviečiančių naikinti lietuvius ir panašiai. Nenuostabu, kad po tokių susirinkimų jaunimas (lenkų – A. L.) griebdavosi chuliganiškų veiksmų. Antai sufanatinti lenkai – Nemenčinės vidurinės mokyklos auklėtiniai – primušė mokinį lietuvį (1988 10 29), prie Papiškių kaimo buvo sumušti mišką sodinę gediminaičiai (1989 m. pavasarį) ir panašiai. Draskė lietuvių tautinius simbolius, nuplėšdavo Trispalvę (Avižieniai, Lavoriškės, Mickūnai, Nemėžis, Rūkainiai, Sužionys, Vaidotai, Vaičiūnai .., dėl to iškelta daugybė bylų), niekino lietuviškus kryžius, nuritino karaliaus Mindaugo karūnavimo 737-osioms metinėms pastatytą paminklinį akmenį Juozapinės kalne prie Medininkų (1990 08 13) ir t.t. (…).
Lenkų kunigai „apaštalaudami“ – ypač Vilniuje – per pamokslus kurstė tikinčiuosius prieš lietuvius, Sąjūdį ir Lietuvos vadovybę. Imta viešai vartoti prieškarinius sulenkintus vietovardžius (Korvi, Kovalčiuki, Medniki …), lenkiškus Vilniaus gatvių pavadinimus (Konska, Pohulianka Vielka, Zavalna …). Prie viso to dar prisidėjo Lietuvoje lengvai gaunama, plačiai skaitoma Lenkijos spauda, kurioje irgi buvo daug tendencingų, vienašališkų ir istorinę tiesą iškraipančių straipsnių. Antai tvirtinta, kad bus uždarinėjamos lenkiškos mokyklos, neleidžiama gimtąja kalba melstis ir panašiai (…). Visu tuo grėsmingu bruzdesiu siekta sudaryti regimybę, kad Vilnija (Wilenczyzna) – tai „lietuvių engiama“ Lenkijos dalis, nutylint, jog Vilnius nuo amžių buvo Lietuvos sostinė, lietuvių įkurtas lietuviškose (ne lenkiškose) žemėse, jog čia – lietuvių tautos ir valstybės lopšys (ne periferija) (…). Kad lenkiškumas ir lenkų kalba čia atneštiniai, apie tai net neužsimenama (…). Pradėta reikalauti Pietryčių Lietuvoje valstybine kalba paskelbti lenkų (…), o tai reiškė įteisinti tolesnį priverstinį krašto lenkinimą (…).“ (Z. Zinkevičius. Lietuviai. V., 2013. P. 254, 255, 256).
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Apie tą LLS 1991 m. sausio 5-12 d. „Atgimimo“ laikraščio straipsnyje „Sąjūdis ir LLS ideologija“ rašyta: „[…] klausimus – politinė organizacija su fiksuojama naryste ir bilietu, praktiškai – partija, kuriai priklausyti gali tik vienos tautybės žmonės. J. Senkevič, A. Plokšto reikalauja, kad Lenkijos vyriausybė darytų Lietuvai politinį spaudimą ir „apgintų“ lenkus Lietuvoje. LLS nariai yra orientuoti į Lenkiją ir nesuvokia savęs, kaip Lietuvos piliečių. Tie patys žmonės, kurie 1988 m. rudenį organizavo „Jedinstvos“ grupes, 1989 m. rudenį prisidėjo prie „autonomijos“ kūrimo. Jie didžiuojasi priklausą LLS ir „Jedinstvos“ organizacijoms. Visa jų veiklos esmė – kova prieš lietuvių tautą ir jos nepriklausomybę. 88% Šalčininkų ir 57% Vilniaus rajono komunistų pasisakė prieš savarankiškos LKP įkūrimą. Mat rajonų vadukai žino, kad kėdes bus galima išlaikyti, tik LKP likus stalinine – TSKP padaliniu ir paskelbti kraštą „lenkų autonominiu.“
„Autonomininkus“ visaip globojo ir KGB. LTSR KGB pirmininkas, generolas majoras S. Caplinas 1989 m. rudenį savo tarnybiniame pranešime TSRS KGB rašo: „Dalis lenkų inteligentų galėtų imtis ir vadovaujančiojo vaidmens ir tapti lyderiais konsultuojant Vilniaus krašto lenkus. Lyderiu galėtų būti piliečių judėjimas „Vilenščiznos atgimimas“, tačiau jis neturėtų atrodyti kaip politinė partija. Optimalus variantas – Sąjūdžio arba lenkų „Solidarnosc“ tipo organizacija […].“
Ir toliau svarstoma, kas iš lenkų inteligentų galėtų būti lietuvių tautos „judais“. Svarstomos žinomiausių lenkų veikėjų kandidatūrų biografijos, nurodoma, kad LTSR KGB I skyriaus jau yra užverbuotas ir parengtas žvalgybos reikalams agentas „Janekas“. „Jis turi aukštąjį išsilavinimą, yra vyriausiasis redaktorius, turi galimybių dažnai lankytis Lenkijoje, moka rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, anglų kalbas. Agentas patikimas ir patikrintas. Jis pažįsta Lenkijos užnugario kariuomenės viršininką, 59 metų gen. Kazimierą Bogdanovičių; Lenkijos kariuomenės Vyriausiosios politinės valdybos viršininką, Auklėjimo departamento direktorių gen. Kšištofą Ovčareką (apie 45 m.); gen. Goželiančiką (apie 62 m.) – Žuvusiems užsienyje lenkams įamžinti klubo prezidentą, turintį ryšių su gynybos ministru, vadovaujančiu Lenkijos karo laivynui; majorą Ježį Lesickį (apie 47 m.) – Šlionsko karinės apygardos vadovybės spaudos sekretorių, majorą Ježį Lesickį, turintį ryšių su Žemutinės Silezijos žurnalistais (apie 47 m.); kardinolą E. Gulbinavičių (apie 60 m.), turintį ryšių Vatikane […].“
„Tremtinio“ laikraštis (1992 m. sausis, Nr. 2(59), pateikęs dokumentų apie KGB veiklą tarp Vilniaus ir jo krašto lenkų, nurodo, kad KGB ypač gerai vertinęs Vilniaus rajono tarybos pirmininką ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatą A. Brodavskį, taip pat TSRS AT deputatą J. Tichanovičių. O tokie lenkų veikėjai, kaip R. Maceikianecas ir Z. Balcevičius, esą naudingi tam, kad „viešai atrodytų, jog „lenkų klausimu“ dirba ne Maskva, o patys Lietuvos lenkai“. Buvo užverbuota daug lenkų abiturientų, vykstančių studijuoti į Lenkijos aukštąsias mokyklas ir t.t.
3.Durklas į prisikeliančios Lietuvos nugarą
Ypač didelį džiaugsmą tarp Vilniaus krašto „autonomininkų“ sukėlė TSKP CK 1989 m. rugsėjo plenume patvirtinta „TSKP nacionalinė platforma“, kurios esmė – sukurti atsvarą stiprėjančiam tautiniam atgimimui Baltijos šalyse: skaldyti ten žmonių vienybę, siekti sukurti tautinių mažumų, pirmiausia slavų, atskirus rajonus. Tad, pagal TSKP CK nurodymus, 1989 m. rugsėjo 6 d. įvykusioje Šalčininkų rajono liaudies deputatų tarybos sesijoje ir buvo priimtas nutarimas „Dėl Šalčininkų rajono paskelbimo Lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu LTSR sudėtyje“. Nutarime rašyta, kad „svarbi rajono ypatybė, jog čia ne tik vyrauja lenkų tautybės žmonės, bet ir artimi jiems kiti slavai – rusai, baltarusiai, ukrainiečiai. Panaši gyventojų struktūra būdinga Šalčininkų, Eišiškių miestams, Baltosios Vokės ir kitoms apylinkėms, t.y. rajono žmonės etniškai labai skiriasi nuo lietuvių tautybės žmonių […].“ Ir toliau rašoma, kad rajonas yra blogiau aprūpinamas statybinėmis medžiagomis, energetiniais ištekliais negu visa Lietuva, kad mažesnis procentas iš rajono baigia aukštąsias mokyklas ir pan.
Ypač piktintasi, kad 1988 m. lapkričio 18 d. LTSR AT paskelbė lietuvių kalbą valstybine. Ir todėl „vykdydama TSKP direktyvas sprendžiant tarpnacionalinius santykius, taip pat vadovaudamasi TSRS ir LTSR konstitucijomis, Šalčininkų rajono liaudies deputatų taryba nusprendžia: paskelbti Šalčininkų rajoną Lenkų nacionaliniu teritoriniu autonominiu rajonu LTSR sudėtyje, kuriame vienodai naudojamos lenkų, rusų ir lietuvių kalbos; Šalčininkų Lenkų nacionalinis teritorinis rajonas išsaugo egzistuojančias Tarybų valdžios struktūras ir socialinį-ekonominį valdymą; 1989 m. ketvirtame ketvirtyje rajono liaudies deputatų tarybos sesijoje priimti Šalčininkų Lenkų teritorinio rajono statuto nuostatas […]“.
Statutui parengti sudaryta deputatų komisija: Č. Vysockis – partijos Šalčininkų rajono komiteto antrasis sekretorius, E. Tašlinskis – partijos Šalčininkų rajono komiteto sekretorius, L. Jankelevičius – Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto pirmininkas ir šios komisijos pirmininkas, J. Olechnovičius – Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, B. Paškevičius – rajono vykdomojo komiteto sekretorius, T. Slyževskis – Eišiškių miesto deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas, J. Songinas – Eišiškių apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas, A. Aliukas – „Dainos“ kolūkio pirmininkas, V Šarapajeva – pensininkė.
Šį savo nutarimą „autonomininkai“ nusiuntė TSKP CK ir TSRS Aukščiausiajai Tarybai į Maskvą, išspausdino savo laikraštyje „Lenino priesakai“. Kremlius pritarė lenkų šovinistams, bet spalio 4 d. savo pareiškime pasmerkė Lietuvos Respublikos AT Prezidiumas ir Vyriausybė, nurodydami, kad atsakomybė už neteisėtą ir beprasmišką politinės padėties destabilizavimą tenka neapykantos kurstytojams Lietuvoje, o ypač – TSRS konservatyviesiems politiniams sluoksniams. Tačiau tai lenkų „patriotų“ nenuramino. Priešingai – jie dar daugiau rašė į TSKP CK, į Kremlių, į Varšuvą, klykė, kad Lietuvoje valdžią paima „lietuviškieji nacionalistai“, kurie pažeidžia jų, didžiųjų TSRS patriotų-lenkų komunistų teises, kėsinasi į jų kultūrą, ir pan. Nemažai tų J. Pilsudskio laikų kolonizatorių palikuonių laiškų spausdinta Lenkijos laikraščiuose ir žurnaluose.
Polonizacija
Pavyzdžiui, „Gazeta wyborcza“ 1990 m. vienuoliktajame numeryje, tarsi atsiliepdama į laiškus iš Vilniaus, ramino: „Vilnius ir Lvovas, lygiai kaip Krokuva ir Varšuva, visada buvo lenkiški ir atimti neteisėtai. Anksčiau ar vėliau turėsime jų pareikalauti […]. Rygos sutarties sienos (Lenkijos ir TSRS 1923 m. sutartis – A. L.) buvo mūsų legalios sienos. Sienos, kurios mums priklausė šimtus metų, kur viešpatavo lenkų kultūra, žemės, už kurias kovojo mūsų kariai, už kuriuos sunkiausiuose varguose kovojo AK (Armija Krajova – A. L.) divizijos […].“ Tai buvo lenkų Lietuvoje siekiai, kurių taip viešai ir akiplėšiškai nedrįsdavo skelbti net Hitleris ir jo tarnai. Tačiau jų Lenkijoje niekas nepasmerkė. Dar daugiau – šios idėjos ir toliau buvo propaguojamos. Net ir po to, kai Lenkijos valdžia formaliai tarsi ir pritarė lietuvių tautos pastangomis atkurti savo nepriklausomą valstybę; po to, kai 1989 m. gruodžio 27 ir 28 dienomis Lenkijos parlamento rūmuose Varšuvoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio delegacija, vadovaujama LPS Seimo Tarybos pirmininko V. Landsbergio, pasirašė su Lenkijos piliečių parlamento klubo pirmininku B. Gernieku raštą, dėl tarpusavio pasitikėjimo ir ūkinio bendradarbiavimo; po to, kai buvo patvirtintas susisiekimo per sieną susitarimas, kuriame pabrėžtas esamų sienų tarp Lietuvos ir Lenkijos neliečiamumas.
1989 m. vasarą Lenkijoje minint Liublino unijos 420-ąsias metines, beveik visuose minėjimuose akcentuota, kad Lietuva neteisingai buvo atplėšta nuo Lenkijos, kad šventa kiekvieno lenko pozicija – ginti savo „brolius“ nuo lietuvių nacionalistų. 1990 m. liepos 1 d. didelės grupės vadinamųjų Lenkijos inteligentų pasirašytame Memorandume (jis buvo įteiktas tuometiniam Lenkijos prezidentui V. Jeruzelskiui ir daugeliui Lenkijos vyriausybės narių, taip pat Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijai, Europos tarybai Strasbūre ir kt.), įrodinėta, kad Vilnius ir jo kraštas turi būti „grąžinti“ Lenkijai, kaip „nuo amžių lenkų žemės“ arba paskelbta to krašto lenkų autonomija; kad būtina nedelsiant imtis priemonių tikriesiems šio krašto gyventojams lenkams apginti nuo „okupantų“ lietuvių; kad nedelsiant Vilnius būtų paskelbtas lenkų autonominio krašto sostine ir pan. Bet buvo nutylima Lenkijos viršininko J.Pilsudskio agresija ir to krašto aneksija, kaip ir tai, kad Lenkija neteisėtai valdo per 20 tūkst. kv. km. etinių lietuvių žemių (Suvalkų, Balstogės ir kitus kraštus, kad suokalbišku Stalino, Ruzvelto, Čerčelio susitarimu jai neteisėtai karui baigiantis ir Prūsų Lietuvos žemės nuo Gdansko beveik iki Karaliaučiaus ir t.t.). Bet nepaisant to, tas lenkų šovinistų-agresorių memorandumas buvo išspausdintas lenkų žurnale „Magazyn Wilenski“, Vilniaus rajono tarybos laikraštyje „Draugystė“ ir kituose leidiniuose. Tą memorandumą nuolat kartojo savo pranešimuose Lenkų sąjungos Lietuvoje pirmininkas J. Senkievičius (J. Senkiewicz), taip pat dažnas lenkų politikas Varšuvoje. Kokią „brolybę“ kovojančiai dėl savo Nepriklausomybės lietuvių tautai propagavo Lenkijos valdžia, matyti iš 1990 m. rugsėjo 28 d. Lenkijos seimo deputato St. Niesiolovskio (St. Niesiolowski) pareiškimo:
„Remdamasis iš Lietuvos Respublikos gauta informacija, konstatuoju, jog ir toliau vykdoma sisteminga bei planinga Vilnijos kolonizacijos akcija (lietuviai „kolinizuoja“ nuo amžių savo kraštą! – A.L.). Persekiojami nuo amžių šiose teritorijose gyvenantys lenkai, prieš juos rezgamos intrigos. Šiandien Lietuvoje gyvena per 300 tūkstančių lenkų, daugiausia Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonuose. Čia lenkų persekiojimai įgavę plačiausią užmojį. Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą sulietuvinti Lietuvos gyventojų nelietuvių (faktiškai lenkų) pavardes, vardus ir tėvavardžius, taip pat vietovardžius. Ši akcija iš esmės nesiskiria nuo neseniai Bulgarijos Živkovo režimo vykdytos prievartinės makedoniečių ir turkų bulgarizacijos, kurią pasmerkė visas pasaulis. Lietuvos valdžia tarp lenkų gyventojų paskutiniuoju metu atrado dvi naujas tautybes – „tuteišus“ („vietinius“), kaip priešpriešą lenkams (kadangi lenkai Vilnijoje gyvena šimtmečius, vadinasi, bemaž automatiškai nutraukiami ryšiai su lenkiškumu), ir „vičius“ – taip apibūdinami žmonės, kurių pavardės baigiasi galūne „vič“. Taigi išeitų, kad Adomas Mickievičius buvo ne lenkas, o „vičius“ (žemaičiuose vadinti „vištgaidžiais“- A.L.).
„Vičiai“ yra slavų kalba kalbantys lietuviai. Lietuvių kalbininkai energingai dirba, siekdami sukurti naują kalbą, kuri būtų lenkų kalbos tarmės, baltarusių kalbos ir lietuvių kalbos vilnietiškos tarmės mišinys. Lenkams užkirstas kelias įgyti aukštąjį išsilavinimą, jie negali užimti aukštų pareigų, jiems praktiškai neįmanoma patekti į vienintelę Lietuvoje Kauno dvasinę seminariją. Lietuvių spaudoje vyksta nuolatinė antilenkiška kampanija, kurioje Armijos Krajovos kariai neretai vadinami „fašistais“ ir „banditais“.
Mokyklų su dėstomąja lenkų kalba Vilnijoje sumažėjo nuo 345-ių 1953 m. iki 92-ejų 1989 m. Lietuvos valdžia neleidžia net užsiminti apie lenkų universitetą Vilniuje, o po karo Naujojoje Vilnioje įkurtas lenkų mokytojų institutas, kuriame buvo rengiami pradinių klasių mokytojai, 1961 m. buvo uždarytas. Nepaisant lenkų visuomenės pastangų, nėra nė mažiausios vilties, kad jis bus vėl atidarytas. Dėl tokios lietuvių valdžios švietimo politikos lenkų inteligentijos padėtis Vilnijoje yra katastrofiška.
Lenkų su aukštuoju išsilavinimu tūkstančiui gyventojų yra šešis kartus mažiau nei lietuvių. Lenkų aukštojo išsilavinimo rodiklį galima palyginti nebent su čigonų rodikliu. Paskutiniuoju metu Vilnijoje lenkų kalba leidžiamas laikraštis „Kurier Wilenski“ 1990 m. rugsėjo 6 d. informavo, kad Trakų Vokėje (nepaisant to, jog mokyklos direktorius buvo sutikęs vietinėje mokykloje atidaryti lenkišką klasę) lietuvių mokytojai, pritariami lietuvių tėvų ir mokinių, išmetė iš mokyklos lenkų vaikus pirmokus ir jų motinas. Susilaikysiu nuo komentarų, pacituosiu tik jau minėtą „Kurier Wilenski“: „Lenkų vaikų išvarymas iš lietuvių mokyklos smarkiai užgavo ne tik jų tėvus, kurie tą dieną išliejo daug ašarų, ir ne tik apylinkės gyventojus. Šį įvykį tegul prisimena tie, kurie taip uoliai ir triukšmingai kovoja vien prieš lenkų nacionalizmą“.
Visame Vilniaus rajone, kuriame gyvena lenkai, nėra nė vienos ligoninės, o iš keliolikos Šalčininkų rajono kandidatų į medicinos studijas šiais metais nebuvo priimta nė vieno. Nesiliauja „nežinomų kaltininkų“ vykdoma lenkiškų paminklų naikinimo ir niekinimo akcija. Per paskutiniuosius trejus mėnesius „nežinomi kaltininkai“ sunaikino paminklinius antkapius Rasų kapinėse Vilniuje, išniekino Juzefo Pilsudskio mauzoliejų ir sudaužė lenkų seserų vizitiečių katakombas. Lietuvių policijai kaltininkų sugauti dar nė karto nepavyko.
Ponas maršalka, aukštasis parlamente! Lenkijos Respublika pateikė pakankamai įrodymų, kad trokšta draugiškų broliškų santykių su nepriklausoma Lietuvos Respublika. Nepaisant mums visiems žinomų sunkumų ir pavojų, pasislinkome, kiek tai įmanoma, toli, pripažindami teisėtus Lietuvos siekius atgaunant nepriklausomybę. Visiškai remiu šios Lenkijos vyriausybės politiką, tačiau ji neturi reikšti pritarimo lenkų persekiojimui. Kaip suderinti dabar Lietuvoje valdančio Sąjūdžio vadovų pareiškimus, propaguojančius norą palaikyti su Lenkija gerus santykius, su faktu, kad to paties Sąjūdžio organe „Gimtasis kraštas“ 1990 m. balandžio 26 dienos 16-ajame numeryje pasirodė straipsnis, postuluojantis Karaliaučiaus prijungimą prie Vokietijos. Esą Lietuva galėtų turėti bendrą su vokiečiais sieną ir tuo pačiu užsitikrintų atitinkamą įtaką Europos politikoje. Baigdamas galbūt pernelyg dažnai paskutiniu metu perfrazuojama Adomo Mickevičiaus citata „Jeigu užmiršime apie juos, tegul Dievas apie mus užmiršta“, pranešu apie savo paklausimą išdėstytu klausimu.“ ( Atgimimas. 1990 m. gruodžio 5-17. Nr. 48.).
4.Atgimusių judų pabučiavimai
Akademikas Zigmas Zinkevičius, visuomet įrodinėjęs, kad Vilniaus ir Šalčininkų krašto lenkai – tai sulenkėję lietuviai. Vytauto Visocko nuotr.
Deja, niekas nei Lenkijos Seime, nei iš Lietuvoje gyvenančių lenkų nepasisakė prieš tokį gebelsinį pareiškimą. Nepasmerkė jo ir mūsų tautiečiai JAV bei kitose šalyse. Beje, jie neretai kaltino Sąjūdį ir savarankišką LKP dėl nesugebėjimo susitarti su lenkais. Akivaizdžiu pavyzdžiu galėtų būti Vakaruose gyvenantis rašytojas Tomas Venclova (1940 m. vasarą „Stalino Saulę“ parvežusio A. Venclovos sūnus). 1990 m. lapkričio 7-14 dienos „Atgimimo“ 42-44 numeriuose išspausdintame straipsnyje „Atmesti skrupulus, siekti susitarimo su lenkų lyderiais“ šis po pasaulį tada besiblaškantis ir save intelektualu įsivaizduojantis – lenkiško ir žydiško internacionalizmo propaguotojas, įrodinėjo, kad ir Sąjūdis nuo pat įsikūrimo vykdo ydingą politiką Lietuvos lenkų bei žydų atžvilgiu. Tas veikėjas Lietuvą ir pasaulį įtikinėjo, kad lenkų autonominio krašto ar respublikos Lietuvos ribose jau neįmanoma sustabdyti. Jis teigė: „Tad ar ne geriau būtų jį įkurti teisėtai, tuo pačiu šiame regione užfiksuojant Lietuvos Respublikos kompetenciją (…).“
Buvusio lenkų okupuoto Rytų Lietuvos krašto žmonių skatinimas siekti autonomijos ir saugotis nuo tariamo lietuvių persekiojimo buvo ypač sustiprėjęs „Solidarumo“ lyderio Lecho Valensos valdymo laikotarpiu, svajojęs kaip ir J.Pilsudskis apie Lenkiją su buvusios LDK provincijomis. Tad tais metais ir „autonomininkai“ Rytų Lietuvoje ir jų globėjai Varšuvoje buvo tapę ypač akiplėšiški. Jie, kaip matyti ir iš kai kurių stalinistų – platformininkų baudžiamųjų bylų, mėgino su jais užmegzti bendradarbiavimo ryšius. Mat LKP (TSKP pagrindu) buvo Kremliaus įnagiu nepriklausomai Lietuvai pasmaugti. Iš dalies tą atspindi ir buvusio Lenkijos prezidento Aleksandro Kvasnievskio kontaktai su išdavikiškos TSKP – LKP („platformininkų“) vadu, prof. M. Burokevičiumi ir kai kuriais kitais šios partijos veikėjais.
Archyvuose yra A. Kvasnievskio, kai jis dar vadovavo Lenkijos socialdemokratams, susirašinėjimo su M. Burokevičiumi, bendradarbiavimo su tų bolševizmo ir „vieningos“ TSRS gynėjų partija projektai ir kiti dokumentai. Užbėgant priekin, reikėtų pasakyti, kad iš visų Lenkijos prezidentų sąžinės nebuvo praradęs tik minėtasis L. Valensa – tik jis vienas atsisakė aukščiausiojo Lietuvos apdovanojimo. Kaip skelbta žiniasklaidoje, jis 2013 m. rugpjūčio pabaigoje atsisakė priimti nepriklausomos Lietuvos aukščiausiąjį apdovanojimą – Vytauto Didžiojo ordino Didįjį kryžių. Iš tikro, reikėtų būti kiaule, kad priimtum apdovanojimą iš to, kuriam kenkei, prieš kurį kurstei, kurį siekei susilpninti. Beje, nepasekė to lenko pavyzdžiu nemažas skaičius lietuvių veikėjų, politikų ir mokslininkų, ypač istorikų, apdovanotų ordinais „Už nuopelnus Lenkijai“. Jei nei vienas nepriklausomos Lietuvos pilietis neatsisakė Lenkijos apdovanojimų, matyt, jie jautėsi ir jaučiasi nusipelnę Lenkijai, verti jos aukščiausių valstybinių ordinų. Neatsitiktinai Lenkijos ambasadorius Vilniuje Ježis Bahras (Jerzy Bahr) 2013 m. rugpjūčio 27 d. „Delfi” tinklalapyje rašė: „Mes Lietuvoje turime labai daug bičiulių. Labai sunku išrinkti geriausius. Bet iš metų nuotolio matyti, kuriuose mūsų bendradarbiavimo baruose dirbama geriausiai […].“ Ypač mėgo demonstruot per TV meilę – pasibučiavimus su Lenkijos vadais Prezidentas V.Adamkus.
Pradiniame Lietuvos išsivadavimo ir nepriklausomybės atkūrimo etape (1988-1991 m.) TSRS ir Lenkijos ir Vilniaus krašto lenkų „vanagų“ siekiai visiškai sutapo: neleisti atsikurti nepriklausomai Lietuvos valstybei. Tik rusai siekė išlaikyti ją TSRS „tautų šeimoje“, o lenkų šovinistai, kad įgyvendintų J. Pilsudskio ir palikuonių siekius – paversti lenkiška, Lenkijos provincija. Bet juo toliau, juo didesnes pretenzijas atsikuriančiai Lietuvai ėmė reikšti ir Baltarusijos TSR bolševikai. 1990 m. balandžio 1 d. „Izvestijų“ laikraščio numeryje buvo išspausdintas antilietuviškas Baltarusijos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pareiškimas, kuriame rašyta:
„Tiems, kurie bando Lietuvoje įvesti 1938 m. gegužės 12 d. Konstituciją, vertėtų atminti, jog 1938 m. Lietuvos Respublikos teritorija buvo visiškai kitokia, ir tiktai TSRS labai aukštų organų nutarimu, Lietuvos Respublikai ir LTSR buvo perduotos senovinei Baltarusijai priklausančios teritorijos.Jeigu Lietuvos TSR išeis iš TSRS, Baltarusijos TSR anuliuos visus įstatymus, nutarimus ir aktus, kurių pagrindu Lietuvai buvo perduota dalis baltarusiškų žemių.Teritorinių klausimų aktai tarp Baltarusijos TSR ir Lietuvos TSR pagrįsti 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos įstatymu „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į TSRS“, kurį šiuo metu Lietuva vienpusiškai paskelbė negaliojančiu.Kartu ji imasi atsakomybės už tai, kad prarado savo galią nurodyto 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS AT įstatymo 2 punktas dėl LTSR Švenčionių rajono ir dalies Vidžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo ir Radūnios rajonų, priklausiusių Baltarusijos TSR, perdavimo, taip pat Baltarusijos TSR AT Prezidiumo ir LTSR AT nutarimas ir jo pagrindu priimtas 1940 m. lapkričio 6 d. TSRS AT Prezidiumo įsakas „Dėl sienų tarp Baltarusijos TSR ir TSRS nustatymo.“
Baltarusijos TSR AT Prezidiumas bus priverstas peržiūrėti dėl administravimo ir teritorinių atitinkamų Baltarusijos TSR sričių sudėties priimtus sprendimus, atitinkančius minėtus aktus, jeigu Lietuvos TSR išeis iš TSRS […]. Be to, atsižvelgus į Lietuvos vadovybės pareiškimą, kad ji nepasirengusi visiškai laikytis 1939 m. spalio 10 d. TSRS AT Prezidiumo ir Lietuvos Respublikos Prezidento sutarties „Dėl Vilniaus miesto ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir TSRS ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties“, kyla klausimas ir dėl joje numatytų teritorinių pakeitimų Lietuvos naudai galiojimo.
Minėta Sutartis, be kita ko, palietė interesus Baltarusijos gyventojų, gyvenančių šioje teritorijoje, kuri nuo 1939 m. rugsėjo antrosios pusės buvo tarybinėje jurisdikcijoje. Sutartis buvo sudaryta be Baltarusijos TSR sutikimo ir žinios. Be to, nereikia pamiršti, kad ši Sutartis buvo sudaryta slaptųjų susitarimų, susijusių su 1939 m. rugpjūčio 23 d. TSRS-Vokietijos nepuolimo sutartimi, pagrindu, o ji, kaip nurodoma 1989 m. gruodžio 24 d. TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarime, neteko galios pagal tarptautinės teisės normas, Vokietijai užpuolus TSRS, t.y. 1941 m. birželio 22 d. TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas taip pat pasmerkė „Slaptuosius papildomus protokolus“ prie 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutarties ir kitų slaptųjų susitarimų su Vokietija pasirašymo faktus. Suvažiavimas pripažino slaptuosius protokolus negaliojančiais ir neteisėtais nuo jų pasirašymo momento. Remdamiesi tuo, mes būsime priversti reikalauti baltarusiškų žemių grąžinimo Baltarusijos TSR.“
Pareiškimo demagogiškumas ir akiplėšiškumas nekėlė abejonių. Tad ir Lietuvos Vyriausybė į jį neatsakė. Ir Baltarusijos TSR valdžia apie jį lyg daugiau ir nebeužsiminė. Tačiau tą pareiškimą kaip argumentą ne kartą pateikdavo ne tik Vilniaus krašto „autonomininkai“, bet ir jų ideologinis vadas – LKP(TSKP pagrindu) CK, KGB, TSKP CK.
5.Okupantų padlaižių patriotizmas
Vilniaus krašto „autonomininkų“ veikla suaktyvėdavo, kai KGB, okupacinė kariuomenė, omonininkai, LKP (TSKP pagrindu) ir jos „maitintoja“ – TSKP imdavo smarkiau pulti atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos pasienio postus, grobti pastatus, palaikyti Lietuvos ekonominę blokadą. 1990 m. gegužės 15 d. Šalčininkuose susirinkę „autonomininkai“ drauge su rajono deputatais priėmė nutarimą „Dėl svarbiausiųjų rajono Tarybos uždavinių ryšium su politine situacija Lietuvoje“. Jame rašyta: [„…] Taryba pažymi, kad politinė-ekonominė situacija pasiekė ribą, už kurios visuomeniniai procesai gali įgyti nevaldomą charakterį. Vienpusiški, antikonstituciniai dabartinės Respublikos vadovybės veiksmai, nukreipti atplėšti Lietuvą nuo TSRS, nulėmė šią gilią ekonominę-politinę krizę. Vyksta tarybinės socialistinės santvarkos demontažas. Didžioji dauguma rajono gyventojų yra tos nuomonės, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba neturėjo nei moralinės, nei juridinės teisės paskelbti apie Lietuvos TSR išstojimą iš Tarybų Sąjungos […].
Rajono Taryba yra tos nuomonės, kad tas klausimas turi būti sprendžiamas tik bendru susitarimu tarp TSRS ir sąjunginių respublikų. Nežiūrint į naujai suformuotos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sprendimą, Lietuva ir toliau lieka TSRS dalimi pagal visur priimtas tarptautines normas.
Situacija, susidariusi dabar, stumia Lietuvą į pražūtingą ekonominę suirutę ir gilius socialinius bei ekonominius prieštaravimus visoje TSRS, respublikoje ir rajone […]“. Toliau „autonomininkai“ priėmė tokį nutarimą:
„Visiškai pritarti TSRS liaudies deputatų III suvažiavimo nutarimui dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimų, TSRS Prezidento M. Gorbačiovo kreipimuisi į Lietuvos liaudį ir Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, kad būtų nenukrypstamai vykdoma TSRS Konstitucija; prašyti TSRS Prezidento ir TSRS Vyriausybės imtis ryžtingų priemonių, kad būtų įgyvendinti visi TSRS Prezidento ir Vyriausybės nutarimai dėl Lietuvos TSR; Šalčininkų rajono liaudies deputatų taryba, vadovaudamasi daugumos rinkėjų valia, nusprendžia, kad rajono teritorijoje veikia tik TSRS Konstitucija ir Lietuvos TSR Konstitucija ir tie normatyviniai aktai, kurie neprieštarauja TSRS Konstitucijai;naudoti oficialiai pavadinimą: Lietuvos TSR Šalčininkų lenkų nacionalinis-teritorinis rajonas. Tarp svarbiausiųjų Tarybos uždavinių – suvienyti visas politines ir nacionalines jėgas nurodytiems uždaviniams įgyvendinti. Sesija visiškai remia LTSR Piliečių komitetų veiklą, siekiančią apginti savo tarybinių piliečių teises ir socializmą; išreikšti protestą prieš „Sąjūdžio“ monopolį masinėms informacijos priemonėms ir pareikalauti iš Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, kad visi Lietuvos TSR piliečiai nepriklausomai nuo jų partinio priklausomumo, turėtų vienodas galimybes naudotis masinėmis informacijos priemonėmis […]. Rekomenduoti visiems rajono ūkiniams organams stiprinti ir plėsti ekonominius ryšius su TSRS, Baltarusijos TSR ir kitomis tarybinėmis respublikomis.
Nutarimą pasirašė Šalčininkų rajono Tarybos pirmininkas Č. Vysockis“.
Iš tikrųjų šis nutarimas – viešas kvietimas nuversti teisėtai išrinktą Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, sugrąžinti okupacinį režimą. Tad 1990 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo nutarimu pasmerkė tokį Šalčininkų lenkų išpuolį ir nurodė, kad „sutinkamai su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje negalioja jokios kitos valstybės konstitucija […]“ Buvo pripažinta, kad Šalčininkų rajono savivaldybės valdžios ir valdymo organų bei pareigūnų veiksmai, paremti TSRS Konstitucija ir buvusia Lietuvos TSR Konstitucija, yra neteisėti ir nesukelia jokių teisinių pasekmių.“
Tačiau „autonomininkai“ ir toliau nerimo. Maža to, jie, vadovaujami LKP(TSKP pagrindu) CK ir asmeniškai jo sekretorius M. Burokevičiaus bei TSKP CK sekretoriaus O. Šenino (jis Kremliaus buvo paskirtas koordinuoti lenkų „autonomininkų“ ir TSKP CK, KGB veiklą), rengė naujus planus, kaip atskirti Lietuvos Rytus, jei lietuvių tauta neatsisakys nepriklausomybės.
1990 m. birželio 1 d. Šalčininkų rajono Zavišonių gyvenvietėje lenkai organizavo Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonų tarybų deputatų suvažiavimą, kuriame priimtas Kreipimasis į TSKP CK generalinį sekretorių M. Gorbačiovą. Jame maldauta išgelbėti lenkus nuo „lietuviškųjų nacionalistų“. Kreipimesi rašoma:„[…] Žinomi 1939-1940 m. įvykiai tragiškai atsiliepė šio krašto lenkų likimui. Lenkai nebeteko galimybės išsaugoti savo nacionalinį savitumą, kultūros ir švietimo ugdymą […]. Toje teritorijoje palankią dirvą savo vystymuisi turėjo rusai, žydai, baltarusiai ir kitos tautos. Siekdamos sudaryti palankesnes sąlygas vietiniam nacionaliniam atgimimui, praėjusiais metais Vilniaus, Šalčininkų kaimiškųjų rajonų ir miestų tarybos, vadovaudamosi TSKP CK platforma nacionaliniais klausimais, paskelbė įkuriančios nacionalinį-teritorinį lenkų rajoną. Tačiau tą nutarimą Lietuvos TSR AT Prezidiumas paskelbė antikonstituciniu. Bet ir naujai išrinktos šio krašto tarybos patvirtino minimą nutarimą, kurį vėl pareikalavo atšaukti Aukščiausioji Taryba kaip prieštaraujantį Lietuvos Konstitucijai […].“
Kreipimasis baigtas prašymu, kad M. Gorbačiovas nedelsiant imtųsi priemonių „sugrąžinti tvarkai Lietuvoje.“
„Autonomininkai“ oficialiai skelbė norį atsiskirti nuo Lietuvos, nes jos valdžia pakankamai nesirūpinanti šio krašto socialinėmis-ekonominėmis, kultūrinėmis problemomis. Iš dalies tą atspindi LKP(TSKP pagrindu) Šalčininkų rajono komiteto antrojo sekretoriaus Č. Vysockio interviu „Atgimimo“ laikraštyje (1990 m. birželio 20-27 d.). Lenkų išdavikų lyderis kalbėjo: „[…] Mūsų ir Vilniaus rajonuose gyvena daug lenkų, yra ir kitų tautybių žmonių. Tad šiuose rajonuose lygias teises turi turėti ir lenkų, rusų, lietuvių kalbos […]. Socialinėms ir ekonominėms problemoms spręsti buvo sudarytos keturios komisijos, bet reikalai nepajudėjo. Eišiškėse vis nepastatyti kultūros namai […]. Nesuprantu, kam reikėjo to Kovo 11-osios akto? Jis buvo priimtas tinkamai neapsvarsčius. Juk Respublika ir iki tol galėjo tvarkytis savarankiškai, Maskva netrukdė. Ar gali atsitikti, kad Šalčininkų rajono gyventojai nuspręstų prisijungti prie Baltarusijos TSR? Man sunku pasakyti. Žinau tik, kad ne vienas rajono deputatas apie tai kalba […]“.
Rytų Lietuvos lenkai-autonomininkai siuntė to krašto „vietinių tarybų“raštus TSKP CK generaliniui sekretoriui ir TSRS prezidentui M. Gorbačiovui, kad jis (J.Pilsudskio ir jo gaujų okupuotą ir kolonizuotą Vilnių ir jo kraštą), Rytų Lietuvą paskelbtų bent Lenkų nacionaliniu rajonu, kuriame tebegalioja TSRS ir LTSR teisiniai aktai; siūlė, kad tame lenkų krašte valstybinėmis būtų rusų ir lenkų kalbos. O, kad tą lenkų kraštą apsaugojus nuo lietuvių „autonominikai“ buvo numatę apriboti jų apsigyvendinimo tame krašte galimybes, o kurie vis dėl to įsiveržtų, tai turėtų kiekvienas lietuvis – atiskėlėlis sumokėti lenkų savivaldybėms „nuo galvos“ po 21 tūkst. rublių „atvykimo mokestį“. Vilniaus rajono tarybos pirmininkas A. Brodavskis 1990 m. rugsėjo 21 d. raštu kreipėsi į okupantų pasodintą generalinį prokurorą A. Petrauską, kad jis priverstų Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą pripažinti Vilniaus rajono deputatų nutarimą įkurti Lenkų nacionalinį rajoną.
6.Skaldyti ir valdyti
Lenkų „autonomininkų“ veiklą visą laiką, kaip sakyta, kontroliavo ir rėmė Kremlius ir Varšuva. Artėjant Lietuvos ir TSRS derybų pradžiai, TSRS Ministrų tarybos pirmininkas N. Ryžkovas pareikalavo iš Lietuvos, kad į derybų delegacijos sudėtį būtų įtraukti ir atstovai iš Vilniaus, Šalčininkų rajonų. Tačiau Lietuvos Vyriausybei pasipriešinus, derybos buvo pradėtos be „autonomininkų“.
1990 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis ir Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė K. Prunskienė LR AT Prezidiumo ir Vyriausybės vardu paskelbė pareiškimą dėl lenkų autonomijos. Jame rašyta: „Prasideda konsultacijos tarp TSRS ir Lietuvos Respublikos oficialiųjų delegacijų dėl derybų Lietuvos nepriklausomybės klausimu. Konsultacijose ir derybose bus sprendžiami gyvybiškai svarbūs Lietuvos valstybės egzistencijos užtikrinimo klausimai, jos istorinės perspektyvos problemos […]. Tačiau tai ne visiems patinka. Prieš Lietuvos Respubliką nusiteikę žmonės ir atskiros jų grupuotės, remiami iš Tarybų Sąjungos, mėgina suskaldyti Lietuvos žmonių vienybę, skelbdami, neva Lietuvos Respublikoje pažeidžiamos tautinių mažumų teisės, o joms apginti būtina kurti Lenkų autonominę sritį Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Lenkų autonominės srities Lietuvos Respublikoje kūrimas įgyja vis aštresnį pobūdį dėl neslepiamos teritorinių-nacionalinių konfliktų eskalacijos politikos, kurią vykdo Tarybų Sąjungos konservatyviosios jėgos […], kurios ypač skatina „lenkų teritorinio vieneto“ paskelbimą. Kurstantys pareiškimai ir lenkų spaudoje apie Lietuvos Respublikos neva vykdomą lenkų persekiojimą, – kai vien per pastaruosius dvejus metus Lietuvoje atidarytos 34 naujos lenkiškos mokyklų klasės, 66 lenkiškos grupės vaikų darželiuose, pradėta retransliuoti Varšuvos televizija ir pasirodė keli nauji lenkų periodiniai leidiniai, – visiškai prieštarauja tikrovei […]. Dezinformacija, planingai skleidžiama tiek mūsų, tiek Vakarų šalyse, turi vieną pagrindinį tikslą – sukiršinti žmones, žlugdyti artėjančias Lietuvos Respublikos ir Tarybų Sąjungos derybas, palikti nepanaikintas 1940 m. agresijos pasekmes ir sutrukdyti Lietuvai, Latvijai ir Estijai grįžti į pilnateisių Europos valstybių šeimą…“
Ir toliau Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas ir Vyriausybė dėstė, kad lenkai specialai kurstomi prieš lietuvius ir Lietuvą, kad gal didesnį to krašto atsilikimą lėmė atisikėlėlių, sulenkėjusiųjų atsiribojimas nuo likusios Lietuvos, pasidavimas polonizacijai ir rusifikacijai. Nurodė, kad Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į SNO Žmogaus teisių komisiją, prašydama sudaryti ir atsiųsti į Lietuvos Respubliką specialią komisiją, kuri pagelbėtų ištirti čia gyvenančių rusų, lenkų, žydų, baltarusių ir kitų tautinių mažumų tikrąją padėtį. Ir toliau tame pareiškime buvo nurodyta, kad Lietuva „gins savo politinį ir teritorinį vientisumą, neatsižadės kelio į nepriklausomybę; atsakomybė už (…) neteisėtą ir beprasmį politinės padėties Lietuvos Respublikoje destabilizavimą tenka įvairių kraštutinių nuomonių reiškėjams, neapykantos kurstytojams Lietuvoje ir ypač – Tarybų Sąjungos konservatyviesiems politiniams sluoksniams. Pastarųjų tikslas – suardyti gal pirmą karta istorijoje taip pozityviai besiklostančius Lietuvos-Lenkijos santykius (…). Neleiskime, kad siauras provincializmas ir pikta valia pakenktų visu mūsų Lietuvai ir naujiems santykiams tarp Europos valstybių.“
Lenkijoje su dviejų dienų valstybiniu vizitu besilankanti Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį susitiko su Lenkijos Respublikos prezidentu Andrzejumi Duda. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lenkijoje su dviejų dienų valstybiniu vizitu besilankanti Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį susitiko su Lenkijos Respublikos prezidentu Andrzejumi Duda.
Šalies vadovės Lenkijoje vizito tikslas – įtvirtinti pastarųjų 10 metų pasiekimus, įvertinti nuveiktus darbus ir nubrėžti gaires ateities bendradarbiavimui. Vizitas, pasak Prezidentės spaudos tarnybos pranešimo, sutampa su simboline data – šiemet minimas Liublino unijos 450 metų jubiliejus.
Pasak prezidentės, istoriniais ryšiais susietos lietuvių ir lenkų tautos jau tuomet suprato, kad tik susivienijus įmanoma išlikti geopolitinių iššūkių akivaizdoje. Šiandien Lietuva ir Lenkija yra artimos kaimynės, ES partnerės ir NATO sąjungininkės, vedinos bendro siekio užtikrinti savo žmonių saugumą ir gerovę.
Per dešimtmetį bendromis jėgomis pasiekti regiono kariniam ir energetiniam saugumui kertiniai sprendimai. Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti NATO batalionai. Parengti konkretūs regiono gynybos planai. Sėkmingai įgyvendinami strateginiai energetikos projektai. Trejus metus veikia elektros jungtis „LitPolLink“, tiesiama dujų jungtis „GIPL“, žengti pirmieji žingsniai įgyvendinant elektros tinklų sinchronizacijos su kontinentine Europa projektą. Būtent Lenkijos vaidmuo buvo esminis siekiant politinio sutarimo dėl sinchronizacijos.
Susitikime didelis dėmesys skirtas gynybos ir karinio bendradarbiavimo stiprinimui. Tiek Lietuvos, tiek Lenkijos vertinimas dėl iš Rytų kylančių grėsmių sutampa. Šiandien skelbiama bendra Lietuvos ir Lenkijos prezidentų deklaracija dėl partnerystės saugumo srityje, kurioje sutariama bendromis jėgomis siekti regiono gynybai kertinių tikslų dvišaliu, NATO ir ES pagrindu.
Deklaracijoje sutariama stiprinti karinių pajėgų bendradarbiavimą, užtikrinant Suvalkų koridoriaus apginamumą, nacionalinių oro erdvės ir gynybos sistemų sujungiamumą, kad jos taptų NATO oro gynybos dalimi, didinti karinį mobilumą ir siekti nepertraukiamo JAV karių buvimo regione. Taip pat pabrėžiama, kad Lietuva ir Lenkija aktyviai prisidės prie sprendimų, stiprinančių NATO vadovavimo ir valdymo struktūras, atgrasymo ir gynybos operacijų planavimą mūsų regione.
Dalyvaujant prezidentams bus pasirašyti dvišaliai susitarimai dėl Lietuvos „Geležinio vilko“ brigados ir Lenkijos 15-osios brigados afiliacijos su tarptautiniu Šiaurės Rytų divizijos štabu Elblonge ir dėl saugaus ryšio, skirto keistis radarų duomenimis, sukūrimo.
Susitikime taip pat kalbėta ekonominio ir energetinio bendradarbiavimo stiprinimo klausimais. Lietuva ir Lenkija ne tik laikomos sėkmės pavyzdžiais užsitikrinant energetinį saugumą, bet ir yra principingos ir skaidrios ES energetikos politikos šalininkės. Pasistačiusios SGD terminalus ir atsikračiusios rusiškų dujų monopolio, abi valstybės supranta geopolitinių Rusijos projektų Astravo AE ir „Nord Stream 2“ keliamą grėsmę visai Europai.
Lietuvą ir Lenkiją sieja intensyvus ekonominis bendradarbiavimas. Lenkija yra trečioji pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė ir šešta didžiausia investuotoja. Pernai metais stipriai išaugo eksportas. Lenkija yra pati didžiausia lietuviškos kilmės prekių eksporto rinka. Taip pat stiprėja žmogiškieji ryšiai. Pagal į Lietuvą atvykstančių turistų skaičių Lenkija taip pat yra didžiausiųjų trejete.
Prezidentai apsikeitė aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais. Lenkijos vadovui įteiktas Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine. Lietuvos prezidentei skirtas Baltojo erelio ordinas.
Vizito programoje taip pat numatyti prezidentės susitikimai su Lenkijos Seimo ir Senato vadovais bei ministru pirmininku. Rytoj šalies vadovė kartu Lenkijos prezidentu vyks į Liubliną, kur susitiks su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka, lankysis bendros Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos LDK didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio karinės brigados LITPOLUKRBRIG štabe, dalyvaus Lietuvos aikštėje ceremonijoje Liublino unijos 450 m. jubiliejui paminėti.
Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys po susitikimo su Lenkijos žemės ūkio ministru Janu Krzysztofu Ardanowskiu pranešė, kad Lenkija sutinka vėl įsileisti lietuviškas gyvas kiaules. Pasak ministro, detalės paaiškės kitą savaitę, jo kolegai iš Lenkijos sprendimą patvirtinus raštu.
„Sėdėjome dvi valandas surėmę kaktas, kalbėjomės apie draugiškus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Iš principo sutarėme, kad kitą savaitę grįžta į galiojimą senas, buvęs susitarimas dėl gyvų kiaulių eksporto iš Lietuvos į Lenkiją pusei metų. Tačiau Lietuvos maisto ir veterinarijos tarnyba turės atlikti keletą papildomų patikrų tam, kad Lenkijos pusė būtų absoliučiai įsitikinusi, kad mūsų yra saugios nuo kiaulių maro. Dėl detalių – kitą savaitę Lenkijos ministras priims sprendimą raštu, ir tada bus aiškios detalės“, – po vėlyvo susitikimo Berlyne kalbėjo G. Surplys.
Pasak jo, afrikinis kiaulių maras (AKM) Europoje kelia daug baimių, nuogąstavimų, dėl to ir pokalbis užsitęsė.
„Išsamiai kalbėjomės apie tai, kokias grėsmes mato Lenkijos pusė, kokias – mes. Tai buvo labai konstruktyvus dialogas apie tai, ar gali kiaulių įvežimas iš antros AKM zonos kelti papildomą grėsmę Lenkijai, ar ne. Manau, kad pasiektas susitarimas yra geras ir mums, ir tuo pačiu – Lenkijai“, – teigė ministras.
Ministrų susitikime dalyvavęs ES komisaras Vytenis Andriukaitis teigė susitarimą vertinantis puikiai.
„Jis demonstruoja, kaip svarbu išlaikyti konstruktyvų požiūrį. Tai, kad Lietuva, vadovaudamasi 2014 metų sprendimu, kuriame numatyta papildomų 15 dienų patikrai, sutiko tą patikrą padaryti – nieko naujo. Europos Komisija taip pat sutiko su šiuo pasiūlymu. Juo labiau, kad Lenkijos ministrui taip pat yra svarbu patikinti viešajai nuomonei, kad saugumo reikalai yra išlaikyti taip, kaip ES sprendimas nustato.
Visos problemos tikrai yra aptartos, mes patenkinti, kad po šešių mėnesių jau bus peržiūrimi reikalai, nes to reikalauja epidemiologinės situacijos pokyčiai, galimi nauji biosaugos pokyčiai. Taip kad dabar viskas stojasi į normalias vėžes“, – sakė V. Andriukaitis.
Ministras J. K. Ardanowskis sakė, kad Lenkija gerbia ES laisvos prekybos taisykles, kaip didelį šalių narių pasiekimą.
„Lietuva yra mums labai svarbus strateginis partneris. Dėl to nusprendėme atnaujinti prekybą tarp mūsų šalių, atsižvelgiant į ES teisę. Sutarėme, kad papildysime atitinkamas ES nuostatas tam tikrais reikalavimais veterinarinės patikros srityje. Norime, kad trečiosios šalys gerbtų mūsų realizavimo principus“, – po susitikimo komentavo ministras.
Dėl to, ar Lenkija linkusi vėl įsileisti ir lietuvišką kiaulieną, informacijos kol kas nepateikiama.
ELTA primena, kad gruodžio viduryje Lenkijos žemės ūkio ir kaimo reikalų ministras pasirašė įsaką, kuriuo bus ribojamas kiaulienos importas iš tų sričių, kurios laikomos raudonąja AKM zona, tarp jų ir Lietuvos.
Pirmadienį ministras pirmininkas Saulius Skvernelis telefonu aptarė situaciją su Lenkijos premjeru Mateuszu Morawieckiu. S. Skvernelis sakė, kad situacija negali būti sprendžiama formaliu susirašinėjimu.
Lenkijoje vykusio labdaros renginio metu ant scenos peiliu sunkiai sužalotas Gdansko miesto meras Pawelas Adamowiczius, informuoja BBC.
Mirė per labdaros koncertą sunkiai sužeistas Gdansko meras Pavelas Adamovičius. EPA-ELTA nuotr.
53 metų amžiaus P. Adamowiczius buvo nugabentas į ligoninę. Mero būklė po penkias valandas trukusios operacijos buvo kritiška.
Suimtas 27 metų amžiaus įtariamasis, kuris jau anksčiau buvo teistas. Užpuolimo metu įtariamasis šaukė, kad jis buvo neteisingai įkalintas, valdant ankstesnei vyriausybei, vadovaujamai Piliečių platformos partijos, kuriai anksčiau priklausė P. Adamowiczius.
Gdansko miesto meras sužalotas labdaros renginyje, kuriame dalyvavo šimtai žmonių. Kaip pranešama, užpuolikas, kuris neseniai buvo paleistas iš kalėjimo, šaukė „Adamowiczius negyvas“ ir tvirtino, kad jis buvo kankinamas kalėjime.
Gydytojo Tomaszo Stefaniako teigimu, politikas patyrė labai sunkius sužalojimus pilvo srityje, ir jo būklė išlieka sunki.
„Yra vilties, tačiau jo būklė labai sunki“, – sakė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda ir prašė žmonių melstis už P. Adamowiczių.
XXX
Pirmadienį ligoninėje nuo sekmadienį patirtų durtinių žaizdų mirė Lenkijos Gdansko miesto meras Pawelas Adamoviczius. Tai žurnalistams pranešė Gdansko universitetinio klinikinio centro direktorius gydymo reikalams Tomaszas Stefaniakas.
„Apgailestaudami turime pranešti, kad mes pralaimėjome kovą dėl mero P. Adamowicziaus gyvybės. Jis mirė“, – pareiškė T. Stefaniakas, kuris naktį į pirmadienį operavo miesto vadovą.
Incidentas įvyko sekmadienį Gdanske per labdaros renginį „Didysis šventinės pagalbos orkestras“, kurio metu Lenkijoje kasmet renkamos lėšos medicinos įstaigoms. Akcija, vykstanti visuose Lenkijos miestuose, baigiasi koncertu.
Koncerto metu 27 metų Stefanas W. (pagal Lenkijos įstatymus įtariamojo pavardė neskelbiama ), anksčiau teistas už banko apiplėšimą, pateko į sceną ir sužeidė politiką peiliu. Pranešama, kad jis tris sykius smogė P. Adamowicziui į širdies sritį.
Po ilgos reanimacijos meras buvo nugabentas į ligoninę, kur iškart buvo pradėta operacija, trukusi penkias valandas. Buvo pranešta, kad politikas neteko daug kraujo, patyrė sunkią širdies traumą, jam buvo pažeista diafragma, pilvo ertmės organai.
53 metų P. Adamowiczius ėjo Gdansko mero pareigas nuo 1998 metų. Anksčiau jis priklausė Piliečių platformos partijai, kuri dabar yra didžiausia opozicinė jėga šalyje. 2018 metais rinkimuose į vietos valdžios organus P. Adamowiczius atstovavo savo paties asociacijai „Viskas Gdanskui“ ir nugalėjo antrajame rate, aplenkdamas šalį valdančios Teisės ir teisingumo partijos kandidatą.
Ketvirtadienį teismo priimtu sprendimu, buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Walesa turi atsiprašyti valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) lyderio Jaroslawo Kaczynskio už 2016-aisiais viename socialiniame tinkle paskelbtus šmeižiamus komentarus.
Teismo vertinimu, L. Walesos komentarai peržengė žodžio laisvės ribas ir įžeidė J. Kaczynskio garbę ir orumą.
L. Walesa įpareigotas per kelias dienas atsiprašyti ieškovo, o jo atsiprašymas turi būti paskelbtas per kelias skirtingas žiniasklaidos priemones, įskaitant radiją.
„Solidarumo“ judėjimo lyderis turi teisę skųsti tokį teismo sprendimą.
Buvęs Lenkijos vadovas 2016-aisiais feisbuke pareiškė, kad J. Kaczynskis iš dalies kaltas dėl 2010-aisiais Rusijoje įvykusios aviakatastrofos, per kurią žuvo jo brolis dvynys, tuometis šalies prezidentas Lechas Kaczynskis, ir dar 95 žmonės.
L. Walesa ir kiti teigė, kad telefonu su broliu prieš skrydį kalbėjęs J.Kaczynskis primygtinai reikalavo, jog, nepaisant blogų oro sąlygų, lėktuvas pakiltų.
Gdansko teismo teisėjos teigimu, L. Walesa neturėjo jokių įrodymų, galėjusių patvirtinti tokius rimtus kaltinimus.
J. Kaczynskis reikalavo, kad L. Walesa jo atsiprašytų ir skirtų 7 tūkst. eurų jo pasirinktai labdaros organizacijai. Teismas patenkino tik pirmąjį „PiS“ lyderio prašymą.
Aviakatastrofa įvyko 2010-ųjų balandį netoli Smolensko miesto Rusijoje. Žuvo visi 96 lėktuvu skridę žmonės, tarp jų – ir tuometis šalies vadovas bei daug kitų aukštų šalies pareigūnų.
Remiantis oficialia versija, nelaimė įvyko dėl piloto klaidos tvyrant tirštam rūkui. Tačiau Lenkijoje pasigirsta vis naujų sąmokslo teorijų, susijusių su šios tragedijos priežastimi. Dalis žmonių dėl incidento kaltina Rusiją.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pirmadienį susitikusi su Lenkijos vadovu Andrzejumi Duda, aptars Ukrainos saugumo situaciją. Pasak D. Grybauskaitės, dvišaliame šalies vadovų pokalbyje ketinama svarstyti ir griežtesnio ES bei NATO atsako Rusijai, kuri prieš savaitę Kerčės sąsiauryje užpuolė Ukrainai priklausančius laivus, galimybes.
„Lenkija ir Lietuva yra vienos didžiausių Ukrainos rėmėjų, o saugumo iššūkius suprantame labai panašiai. Tad tikrai bus apie ką pakalbėti. Pirmiausia bus aptariamos temos, kaip dar labiau būtų galima padėti Ukrainai“, – apie būsimą dvišalį susitikimą kalbėjo D. Grybauskaitė. Šalies vadovė pabrėžė, kad Lietuva šiuo metu rūpinasi Ukrainos saugumu, tiekiant ginkluotę bei vedant karinius mokymus.
Tačiau, akcentavo prezidentė, būtina inicijuoti stipresnį ES ir NATO atsaką Rusijai, kuri, pamynusi tarptautinę teisę, netoli aneksuoto Krymo pusiasalio apšaudė ir užėmė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus.
„Taip pat kaip būtų galima kartu su Lenkija inicijuoti rimtesnį atsaką (Rusijai. – ELTA) iš Europos Sąjungos ir NATO“, – pabrėžė D. Grybauskaitė.
D. Grybauskaitė pirmadienį taip pat dalyvaus Katovicuose vyksiančiuose Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencijos renginiuose. Šios pasaulinės konferencijos tikslas – patvirtinti 2015 m. Paryžiuje prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimo planą, skatinti pasaulio valstybes atsakingai ir motyvuotai juos taikyti visuose ūkio sektoriuose.
ELTA primena, kad lapkričio 25 d. jūroje netoli aneksuoto Krymo pusiasalio Rusija apšaudė ir užėmė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus bei sulaikė jų įgulos narius.
Europos Sąjunga, JAV ir NATO iš karto paragino Rusiją nedelsiant paleisti jūrininkus ir grąžinti Kijevui laivus.
Reaguojant į Rusijos agresiją, Ukraina įvedė karo padėtį, kuri galioja dešimtyje Ukrainos pasienio regionų. Kol Ukrainoje galios karo padėtis, šalis į savo teritoriją neįleis 16-60 metų amžiaus Rusijos piliečių vyrų, pranešė Ukrainos pasienio apsaugos tarnybos vadovas.
