Kodėl buvo konfiskuotas pirmasis Jano Dlugošo „Kronikos“ leidimas?

Mes jau gana plačiai, nors tik pačiais bendriausias aspektais aptarėme, kokio milžiniško masto įtaką padarė Janas Dlugošas ir jo Kronika (Annales) lenkų istorinei savimonei, lenkų vėlesnėms kronikoms ir istoriografijai, grožinei literatūrai ir kinematografijai, pedagogikai ir lenkų kultūros propagandai užsieniuose. 

Lietuvos sargybiniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet štai istorinis paradoksas – ilgą laiką Dlugošo kronika ir jos nuorašai buvo nepageidaujami Lenkijoje. Dar daugiau: kuomet 1615 m., tai yra – praėjus daugiau nei 130 metu nuo kronikos baigimo, privatus leidėjas Felicijus Herbertas išleido kronikos tris knygas, čia pat buvo paskelbtas karaliaus Žygimanto III Vazos (1566 – 1632) pasirašytas raštas, draudžiantis Dlugošo kronikos platinimą, tiražas buvo konfiskuotas, o kiek vėliau konfiskuota ir spaustuvė.

Šitaip lenkų istorijos Tėvo veikalas tapo „pogrindine literatūra“ Lenkijoje, kur plito vienu kitu nuorašu. Ir tik po šimto metų Rusijos caro dvaro patarėjas baronas Henryk Huysennas išleido užsieniuose (Leipcige) du tomus (1711-1712) Dlugošo kronikos. Patys lenkai tik artėjant 400-tosioms Dlugošo mirties metinėms ėmė rengti visų Dlugošo Raštų leidimą (Opera omnia), kur ir buvo išspasdintas pirmasis Kronikos vertimas į lenkų kalbą (t.II-VI; 1867 -1870) ir tekstas lotynų kalba (t.X-XIV; 1873-1879).

Kaip matome, Dlugošo kronikos leidyba pavirto savotišku detektyvu su daugeliu mįslių. Pirmiau pasižiūrėkime, kaip jas aiškina patys lenkai.

Naujausio (1961-2006) kronikos leidimo lenkų kalba rengėjai pateikia visą virtinę hipotetinių atsakymų iš įvairių laikų. Lenkų XVI a. rašytojas jėzuitas Varževskis (Krzysztof Warszewicki, 1543 – 1603) aiškino, esą kronikoje „pateiktas detalus kelių bei upių aprašas privalo būti laikomas paslaptyje, kadangi juo gali pasinaudoti priešai ir būtent dėl to lenkai stabdė Dlugošo publikaciją. Papebrochas [Daniel Papebroch; 1628 – 1714; belgas jėzuitas hagiografas] tvirtino, jog lenkai sustabdė tolimesnį Dlugošo tomų spausdinimą [galvoje turimos minėtos konfiskacijos], vengdami išviešinti daugelį karalystės paslapčių. Įdomi yra Šimono Starovolskio (Szymon Starowolski, 1588 1656; iš senosios Lietuvos kilęs rusinas katalikas, rašęs lotyniškai) pozicija, esą Dlugošas negalėjo būti išspausdintas todėl, kad labai jau daug įvairių dalykų parašė be deramos pagarbos ir “veraci calamo” [tiesiakalbe plunksna]”[1] .

Daugiausia, be abejo, pasako paties karaliaus Zigmanto III pasirašytas minėtas draudimo raštas, kuriame karaliaus ir ponų tarybos vardu smerkiamas leidėjas, kuris nusprenė „išleisti veikalą apie Respublikos [Žečpospolitos] padėtį ir lenko vardo garbę, nors [tas veikalas] mūsų protėvių tyliu sutarimu dėl sarbių priežasčių buvo uždraustas. Todėl, esant Karalystėje daugeliui žmonių, kuriuos knyga įžeidė, ir vardan Respublikos bus naudingiau, jei privatus žmogus [leidėjas] nepasisavins to, kas mums priklauso”, taigi siūloma ir patariama, kad „toji knyga būtų sulaikyta, nebūtų leidžiama ją viešai rodyti ir pardavinėti” ( op. Cit, p 31). 

Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi naujojo leidimo rengėjai XX a. buvo linkę manyti, kad „nuolat kylantį klausimą, kodėl taip ilgai Dlugošo nespausdino, bandant argumentuoti baime, esą bus paviešintos valstybinės paslaptys, galima būtų išaiškinti tuo, kad buvo bijoma sugriauti karalystės autoritetą, o būtent – valdančiosios dinastijos ir didikų”. Rengėjai iš dalies remiasi dar ir tuo faktu, kad Dlugošo pasekėjo ir kompiliatoriaus gydytojo, astrologo, alchemiko ir Krokuvos akademijos profesoriaus M.Miechovito (Maciej Miechowita, lot. Matthias de Miechow, 1457 – 1523) istorinis veikalas, lotynų kalba parašyta „Lenkų kronika” (Chronica Polonorum), buvo konfiskuota dar anksčiau (1519 m.), o po dviejų metų pataisytas tekstas buvo išspausdintas (1521 m.) ir laisvai platinamas kaip pirmoji spausdinta Lenkijos istorija.

Kalbėdami apie pataisas, naujo leidinio rengėjai teigia, kad veikalą karaliaus dvaras leido spaudinti tik po to, kai buvo pašalintos skandalingos pastraipos apie Jogailos paskutinės žmonos karalienės (nuo 1424 m.) Sofijos Alšėniškės (1405 – 1461) įtartinus meilės ryšius ir gandus apie neteisėtą Jogailos sūnų gimimą ir pan…

Tačiau tai tik dalis tiesos. Verta paminėti bent kelis nutylėtus aspektus.

Pirmiausia akivaizdu, kad Miechovitos kronikoje buvo tęsiama antilietuviška Dlugošo tradicija ir ypač neigamai įvertinta Jogailos anūko Aleksandro (lenk. Aleksander Jagiellończyk, 1461 – 1506; Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1492, Lenkijos karalius nuo 1501 m.) veikla.

Ir neatsitiktinai – juk Aleksandro Jogailaičio politiką ir Lietuvos, ir Lenkijos laikotarpiu iš dalies galima apibūdinti Lietuvos didikų priesaku, jam duotu Vilniuje patvirtinant Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1492 m.: valdyk tautą „pagal lietuviškus papročius, arba pagal Vytauto pavyzdį”. Ta pačia intencija buvo sušvelnintas Aleksandro Jogailaičio brolio, tuometinio Lenkijos karaliaus Jono Albrechto (Jan I Olbracht (Albrecht), 1459 – 1501; Lenkijos karalius nuo 1492 m.) pralaimėjimas žygyje į Moldovą, nors būtent po to žygio, kur žuvo apie 5000  bajorų raitelių, Lenkijoje paplito posakis, esą Olbrachto laikais pražuvo šlėkta (Za króla Olbrachta wyginęła szlachta).

Tačiau būtų vienpusiška apriboti Dlugošo (ir jo kompiliatorių) veikalų nespausdinimą ar konfiskavimą vien kronikų autorių nusistatymu prieš Jogailą ir lietuviškąją pirmųjų Jogailaičių kartą, kurią nuo Dlugošo laikų visaip menkino senoji lenkų istoriografija.

Paradoksalu, bet vyskupo sekretorius, kunigas (nuo 1440 m.), kanauninkas, Jogailos sūnaus Kazimiero nominuotas (1479 m.) Lvovo vyskupu Janas Dlugošas itin daug surašė savo kronikose tokių dalykų apie dvasininkiją, kad būtent katalikų hierarchai Lenkijoje gana nepalankiai žiūrėjo į Dlugošo kronikos viešinimą ir platinimą.

Žinomas viduramžių vokiečių bibliografas Davidas Braunas (David Braun, 1664 – 1737), kilęs iš Prūsijos ir ilgainiui surinkęs nemažą senųjų lenkiškų ir prusiškų spaudinių biblioetką (Bibliotheca Brauniana), atrodo, gerai žinojo Dlugošo veikalo konfiskacijos 1615 m.  istoriją. Dar daugiau – savo veikale apie senuosius spaudinius D.Braunas aiškiai tvirtina, kad ir anksčiau Lenkijoje „ši magistro kronika buvo vienuolynuose ir kai kurių didikų namuose slepiama; iki pat 1615 metų, kai Felicijus Herburtas, Joano sunūs, ištraukė ją į dienos šviesą ir išspausdino Dobromilyje Joano Šeligo spaustuvėje”[2].

Aptardamas Dlugošo veikalo spausdinimo kliūtis ir piktindamasis, kad lenkų spaustuvininkai iki pat 1711 m. Lepcige vokiečių parengto leidinio ignoravo Dlugošą („štai iki kiek tęsėsi nedėkingų lenkų spaustuvininkų abejingumas savo pagrindiniam Istorikui”!), D. Braunas prabyla apie tas veikalo ignoravimo ir konfiskavimo priežastis, kurias labai retai teikiasi prisiminti katalikiškos Lenkijos kultūros istorikai. Pirmiausia D.Braunas primena Dlugošo pasekėjo Kromerio teiginį, kodėl Dlugošo veikalas taip ilgai buvo slepiamas: „akivaizdu, kad dėl paties Dlugošo nuoširdaus ir neatsargaus tiesumo (candida et incauta Simplicitas), kuomet ne tik nusidėjusius Bažnyčios vyrus, bet ir patį Popiežių, dvasininkų smarkiai, bet paslapčia nekenčiamą, jisai savo veikalu išviešina” (ibidem). Paties Badeno nuomone, Dlugošas „visiškai nieko nekalba be pagarbos, tik paprasčiausiai siaubingus popiežių ir aukštų dvasininkų nusikaltimus ir nuodėmes (horrenda crimina) dėsto, kas neretai ir pasimato Pasišventusių vyrų ir doros šlovės Rašytojų plunksnos šviesoje be leidimo [iš aukščiau], būtent dėl to ir buvo nutrauktas Herburto pradėtas Dlugošo veikalo leidimas” (ibidem).

Vokiečių bibliografas labai paprastai įvardina tai, ką iki šiolei vengia viešai aptarinėti lenkų kultūros bei literatūros istorikai. O juk Davidas Badenas visiškai teisus: Dlugošo nuoširdumas ir dievotumas vertė jį neretai sakyti tiesą, kuri didžiai nemaloni ir nepageidautina buvo ne tik Jogailaičių dinastijai, bet ir visai katalikiškai lenkų dvasininkijai ir net lenkų tautos katalikiškajai savimonei įvairiais istorijos tarpsniais.

Čia galima būtų ilgai ir nuobodžiai dėstyti skaitlingus Dlugošo kronikų epizodus, kuriuose iškyla pakankamai neigiamas įvairiausių lenkų dvasininkų įvaizdis, pradedant vyskupų kurstomomis vidinio karo riaušėmis ir baigiant atskirų vyskupų meilės nuotykiais ir tokiomis mirties diagnozėmis, kurios akivaizdžiai liudija vyskupą sirgus paskutinės stadijos „gėdingąja liga” sifiliu… O kur dar Dlugošo pateiktos žinios apie Romos popiežius, nepasižymėjusius aukšta dorove ar meile dvasinėms gėrybėms, jei prisiminsim jo pranešimus apie žūtbūtines popiežių ir antipopiežių tarpusavio kovas, apie pelningų vyskupijų dalinimus popiežių giminėms arba šaunią istoriją, kaip popiežius Bonifacas IX pardavė Rygos miestą kryžiuočiams už 15 tūkstančių florinų…  

Betgi sutikime šiuo atveju su Dlugošo cenzoriais ir dorovingais lenkų literatūros istorikais: kam gi viešinti tokius negarbingus dalykus ir faktus apie Romos popiežius ir lenkų viduramžių dvasinininkiją?

Juo labiau, kad galima aptarti kur kas kilnesnius dalykus.

Kaip daromi istoriografiniai praeities įvaizdžiai ir mitai

Imkim, pavyzdžiui, pirmosios Jogailos žmonos Jadvygos Anžietės įvaizdį Dlugošo kronikoje. Kaip žinome, Jadvyga Lenkijoje beveik iš karto po mirties buvo daugelio laikoma ir vadinama šventąja ir netrukus ėmė plisti nemaža legendų apie jos padarytus stebuklus. Jano Dlugošo kronikos nemaža prisidėjo prie Jadvygos kulto stiprėjimo Lenkijoje nuo XV a. iki pat mūsų laikų. Tačiau įdomu pažymėti, kad Jadvygos įvaizdis jo kronikose gana prištaringas arba, švelniau tarus, mįslingas.

Iš vienos pusės, Dlugošas labai nuosekliai, atkakliai, dažnai net nusikalsdamas istorinei tiesai stengiasi iškelti Jadvygos paveikslą iki katalikško moters idealo aukštumų. Pirmiausia Dlugošas tvirtina, kad Jadvyga buvusi itin graži ir kaip tik todėl jai ėmė pirštis lietuvių kunigaikštis Jogaila, „kuomet tiksliai sužinojo iš nuolatos kartojamų gandų ir iš savo paties dažnai siuntinėjamų žvalgybon pasiuntinių  pranešimų, esą minėta karalienė [Jadvyga] yra taip neapsakomai graži, jog visi pripažįstą, kad šiuo metu nėra jai lygių visame pasaulyje” (op. Cit. , 1385 m.).

Tendencingasis lenkų kronininkas Janas Dlugošas. Antoniego Gramatyki piešinys

Mes jau aptarėme, kaip noriai ir dosniai Dlugošas prirašo karalienei Jadvygai įvairius jos vyro karaliaus Jogailos nuopelnus viduramžių lenkų civilizavimui, mokslui ir kultūrai. Dlugošas naudojasi kiekviena menkiausia proga karalienės Jadvygos išaukštinimui. Netgi tada, kada Jogaila, vykdydamas savo dosniųjų piršlybų pažadus, surašytus garsiajame 1386 m. Krėvos akte, įsako visai eilei Raudonosios Rusios miestų pareikšti vasališką ištikimybę Lenkijos karalystei, Dlugošas visą „atplėštųjų žemių” grąžinimą Lenkijai pavaizduoja kaip narsios karalienės Jadvygos nuopeną. Kronikose atsiranda patetiškas istorinis pasakojimas apie tai, kaip „Jogailai nesant namuose [tai yra Lenkijoje] karalienė Jadvyga surinkusi kariuomenę patraukia į Rusią ir išvijusi vengrus lengvai atgauna visą Rusią, kurią jos tėvas buvo atplėšęs nuo [Lenkijos] karalystės”.

Smagu skaityti, kaip nuostabiai vadovauja lenkų riterių kariuomenei šešiolikmetė Jadvyga, kuri „pelnė tokią riterių simpatiją ir prisirišimą, kad visi jai paklusdavo kaip vyrui ir klusniai vykdė visus jos įskaymus. Kur čia iki karalienės Jadvygos lygintis prancūzų nacionalinei didvyrei Žanai d’Ark (Jeanne d’Arc; 1412 – 1431), kuri su tokiais vargais vadavo Prancūziją nuo okupantų anglų! Karalienė Jadvyga „trumpiausiu laiku užima pilis Pšemysle, Jaroslave, Grodeke, Haliče ir Tremblovkoje ir Lvovo miestą, ir pilį ant kalno ir visus kitus rusinų miestus arba riterių šturmo dėka, arba geranoriškai aniems pasidavus […] Užimtas ir pasidavusias pilis paveda lenkų ponams [valdyti], o minėtas Rusios žemes, neteisingai ir neteisėtai atplėštas nuo Lenkijos karalystės, suvienija ir prijungia prie tos pačios karalystės, idant šituo didvyrišku žygiu pelnytų sau amžiną atminimą lenkų širdyse“ (op. cit., 1390 m.). Didvyriškoji žmona, kaip matome, pati įkūnijo savo vyro priešvestuvinius pažadus.

Kas čia dabar supaisys, kad Jadvygai bevykdant savo legendinį žygį ne visi Raudonosios Rusios miestai ir pilys iš karto atvėrė karalienei savo vartus. Tik tada, kai Vytautas, susiderinęs su Jogaila, įvedė į Raudonąją Rusią savo kariuomene, tik tada, atrodo, neklusnūs rusinų ir vengrų kunigaikščiai pajuto didžią pagarbą ir meilę savo naujajai valdovei. Nors jeigu kalbėtume dar atviriau, tektų prisiminti, kad visas žygis į Raudonąją Rusią buvo iš dalies didinga povestuvinė lenkų didiko Spitkos kelionė į savo uošvio valdas, kurias, Jogailos sprendimu, derėjo gražiai ir tauriai perleisti naujajam žentui, kuris, savo ruožtu, buvo padaręs įvairių paslaugų Jogailai… Betgi čia smulkūs, nuobodūs faktai.

O mitų kūrimas reikalauja ne tiek faktų, kiek lakios vaizduotės. Ir tenka pripažinti, Janui Dlugošui vaizduotės užteko.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

2017.06.11; 06:27

Bus daugiau

[1] Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga pierszwa. Warszawa, 1960, p. 25.

[2] De scriptorum Poloniæ et Prussiæ historicorum, politicorum & jctorum … in bibliotheca Brauniana collectorum, virtutibus et vitiis, catalogus, et judicium, 1723,  p. 19. Čia ir toliau mano versta iš lotynų kalbos. Lotyniškai tekstas prieinamas Google bibliotekoje.

Lietuvos valdovų santykis  su Jadvygos dvipatystės kazusu

Visos aukščiau paminėtos skandalingos aplinkybės, susijusios su Anžujiečių ir Habsburgų planais sutuokiant savo nepilnamečius palikuonis ir pačios Jadvygos veiksmai stengiantis galutinai įkūnyti savo santuoką su Vilhelmu Habsburgiečiu, be abejo, negalėjo likti paslaptyje ilgesnį laiką. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nepilnamečių santuoka, matyt, iš viso nekėlė lietuviams didesnių klausimų, kadangi piršlybų derybose ir Krėvos sutartyje Jogaila, matyt, be didesnių prieštaravimų pasižadėjo sumokėti už Anžujiečius (mirusį Jadvygos tėvą Liudviką ir dar gyvą motiną Elžbietą Bosnietę) visą 200 000 florinų baudą už vienašališkai nutrauktą sponsalia de futuro (nepilnamečių santuoką). Kurį laiką paslaptyje galėjo būti laikomi tik vėlesnieji Lenkijos sostan jau atsisėdusios (1384 m. spalio 15 d.) Jadvygos susitikinėjimai su Vilhelmu, kuris 1385 m. vasarą, pasak Dlugošo, „nelauktai atvyko į Krokuvą“ su visais savo turtais ir manta.

Matyt, penkiolikmetis jaunikaitis tikėjosi ramiai ir ilgam apsigyventi savo teisėtos žmonos karališkuose rūmuose, nors pradžioje jis nebuvo įleistas į Vavelio pilį ir turėjo apsigyventi, kaip minėjome, greičiausiai pas Gnievošą.

Dar didesnė paslaptis, stropiai saugoma nuo lietuvių, turėjo būti 1385 metų rugpjūčio m. 23 d. keisti įvykiai Vavelio pilyje ir karalienės Jadvygos miegamajame, iš kurio Vilhelmui teko sprukti pro langą baltinių krepšyje.

Šiaip ar taip, kuomet Jogaila su didžiule palyda pagaliau pasirodė Krokuvoje, nei jis, nei jo artimieji, matyt, dar nieko tikro nežinojo apie keistus įvykius Krokuvos pilyje. Bent jau toks įspūdis susidaro iš Dlugošo pasakojimo apie tai, kaip 1386 m. vasario 12 d. lietuvių valdovas Jogaila „su didžiule ne tik lietuvių, bet ir lenkų ponų palyda, didžiai iškilmingai paradiškai įjojo į Krokuvą, o įvestas į Krokuvos pilį, pirmiausiai eina pas karalienę Jadvygą, kuri laukia savo kambaryje su didžia ponių bei panelių palyda, ir nuoširdžiai su ja pasisveikina. Išvydęs jos nepaprastą grožį (kalbant apie grožį, buvo manoma, jog visame pasaulyje nebuvo jai lygių), apimtas nuostabos [Jogaila] kitą dieną jai pasiunčia per kunigaikščius Vytautą (jau grįžusį iš Prūsijos), Borisą ir Švitrigailą didžiai vertingas dovanas iš aukso, sidabro, brangenybes ir apdarus“ (op. cit., kn. 10, 1386 m.).

Sakytum, viskas gražu ir pranašauja puikų būsimųjų sutuoktinių gyvenimą.

Tačiau – nota bene! Sekantis po žodžių apie brangias dovanas sakinys Dlugošo pasakojime atrodo tarsi deguto šaukštas medaus statinėje! Dlugošas perteikia bjaurų gandą: „Žmonės pasakoja, jog tuo pačiu metu ir austrų kunigaikštis taipogi atvyko iš Austrijos į Krokuvą paslapčia, persirengęs pirkliu, ir atvyko ne be Lenkijos karalienės Jadvygos leidimo, ir visą tą laiką, kol [jau karūnuotas] Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila buvo Krokuvoje, slapstėsi arba Lobzovo pilyje Juodajame Kaime, arba Morštynų namuose, ir apie tai žinojo keletas asmenų“.

Sunku pasakyti, ar pats Jogaila ir apskritai visa lietuviškoji palyda anuomet ką nors žinojo apie besislapstantį Krokuvoje Volhelmą. Greičiausiai ne.

Tačiau mažlenkių didikų slaptosios tarnybos, matyt, nesnaudė ir pasistengė kuo greičiau likviduoti ne tik skandalingą, bet ir grėsmingą situaciją. Kas gi būtų, jei lietuviai sužinotų, kad Vilhelmas vėl pasirodė Krokuvoje ir dar su Jadvygos leidimu ar jos slaptu kvietimu? Taigi, kaip rašo Dlugošas, tučtuojau „buvo surengtos kruopščios paieškos Morštynų namuose, bet [Vilhelmas] užsiropštė ant specialiai tokiam atvejui parengtų balkių židinyje ir šitaip apgavo karališkuosius šnipus“ (ibidem).

Atlikęs savo šventą istoriko pareigą užrašyti viską, ką žino ar yra girdėjęs, šiuo atveju – pranešęs mums apie pakartotinį persirengusio Vilhelmo pasirodymą ir slaptą gyvenimą Krokuvoje po Jogailos ir Jadvygos vestuvių, Dlugošas pats pasistengia išelektrinti pavojingą savo pasakojimo epizodą. Nors galimas dalykas, kad visą Vilhelmo pakartotino atvykimo intrigą Dlugošas nuslopino daug vėlesniu įrašu į senesnį tekstą, kadangi toks senų tekstų peržiūrėjimas bei papildymas būdingas visam didžiojo istoriko darbui (nors kai kuriuos įrašus, matyt, yra padarę jo sekretoriai, perrašinėję Dlugošo padiktuotus ar atskirai surašytus tekstus[1]).

Taigi kitu sakiniu mums pranešama, jog „paminėtas Vilhelmas, priėjęs, vadinasi, išvados, jog nepajėgs atgauti Lenkijos karalystės ir karalienės Jadvygos, susituokia su Joana, jau mirusio Sicilijos karaliaus Karolio Durazzo dukra, dabartinio [Sicilijos] karaliaus seserimi. Trumpai su ją pagyvenęs pasimirė“ (ibidem).

Deja, net šitoji  žinia (mano nuomone, vėliau įrašyta faktografiniu stiliumi) neišsprendža inrigos ir nenuostabu, kad vėliau Dlugošui vėl tenka grįžti prie Vilhelmo antrosios slaptos viešnagės Krokuvoje. Be to, žinia netiksli ir netgi savaip nuvainikuoja romantiškąjį Vilhelmą. Reikia pasakyti, kad būtent Vilhelmas Habsburgietis, kitaip negu jo mylimoji santuokinė Jadvyga, nesusirišo su jokia kita moterimi tol, kol buvo gyva Jadvyga… Tik  po jos mirties (1399 m.) praslinkus porai metų vedė Vilhelmas paminėtąją Joanną, beveik Jadvygos bendraamžę (gim. 1373 m.), ir iš tikro neilgai (nuo 1401 m.) su ja pagyvenęs, nepalikęs vaikų mirė 1406 m.

Pasaulio įvykių istorijoje išliko, ko gero, tik dėka savo romantiškai tragiškos meilės Jadvygai, nors kronikos paliko mums ir desperatišką Vilhelmo atsižadėjimą nuo savo jaunutės sutuoktinės. Paaiškėjus, kad Romoje iš popiežiaus kurijos neįmanoma sulaukti teisinės paramos, Vilhelmas pagaliau pats išdidžiai ir pakankamai skaudžiai Jadvygos atžvilgiu atsisakė savo santuokinių teisių: „nedera Austrijos kunigaikščiui siekti parsidavusios paleistuvės“ („nie przystało księciu Austrii dobijać się o ladacznicę”[2]). Neatrodo, kad lengvai ištrūko šie žodžiai Vilhelmui, kuris įėjo į istorijos analus su prievardžiu der FreundlicheVilhelmas Malonusis, bičiuliškasis…

Tuo tarpu Vilhelmo Habsburgiečio slapto atvykimo į Krokuvą intriga, kaip rodo istoriniai šaltiniai, ne blėso, o priešingai – netrukus pasiekė savo skandalingą kulminaciją, kurią mes jau esame aptarę. Nepaisant klaidingų Dlugošo ir visų jį atkartojusių lenkų ir ne tik lenkų istorikų, rašytojų, katalikiškųjų beletristų bei žurnalistų begalinių tikinimų, esą Jadvyga netrukus po sutuoktuvių išvyko kartu su Jogaila į Lietuvą krikštyti pagonių lietuvių ir todėl vadintina Lietuvos Krikštytoja, šiandien akivaizdžiai mokslininkų istorikų įrodyta, kad jaunoji karalienė liko Krokuvoje ir nevyko su Jogaila į Lietuvą.

Dar daugiau – naujasis skandalas karališkoje šeimoje, kaip jau esame apterę, kilo būtent tada, kada Jogaila grįžo iš Lietuvos po krikšto ceremonijų ir išgirdo bjaurius gandus apie karalienės neištikimybę jam nesant, tiksliau – apie Jadvygos susitikinėjimus su slapta Krokuvoje atsiradusiu Vilhelmu…

Lietuvių reakcija, be abejo, buvo audringa. Turiu galvoje ne tik Jogailą, bet ir Vytautą. Narsiojo Kęstučio sūnus buvo tiek įsižeidęs ir perpykęs, kad lenkų didikai rado kitą išeitį, suorganizavę mūsų jau aptartą tribunolą Gnievošui iš Delevicų. Visi liko patenkinti ir, kaip rašo Dlugošas, išgąsdinti „tokios rūsčios bausmės“ Gnievošui (paloti šuns balsu ir sumokėti keliasdešimt pinigėlių!), „visi kiti pataikūnai ir šmeižikai nebeturėjo drąsos žadinti vieno sutuoktinio įtarinėjimus dėl kito sutuoktinio. O pastarųjų bendrasis gyvenimas toliau tekėjo be įtarinėjimų, rietenų ir barnių, itin malionioje sutuoktinių sąjungos atmosferoje, nuolatinėje santarvėje ir abipusėje meilėje“ (op. cit., kn. 10, 1389 m.).

Įdomiausia, kad po teismo itin gerai sekėsi ne kam kitam, o ponui Gnievošui iš Delevicų. Prasidėjo tikras ir pavydėtinai greitas jo karjeros polėkis…

Tikrai įdomūs buvo laikai…

Beje, skaitytojui palieku paspėlioti, kam turėjo būti dėkingas Gnievošas už savo gražią karjerą po tribunolo. Pirma versija: gal karalienei Jadvygai už tai, kad kaltinamas teisme ponas Gnievošas tylėjo kaip žemė? Antra versija: gal karalius Jogaila norėjo atsidėkoti ponui Gnievošui už tai, kad pranešė karaliui, ką veikė karalienė, kol jos vyras karalius krikštijo Lietuvą?

Jogaila, kaip liudija Dlugošas, mokėjo ir mėgo dosniai atsidėkoti už paslaugas ir ištikimybę…

Bet man ne tai įdomiausia šioje painioje ir graudžioje istorijoje.

Mane labiausiai stebina lietuvių valdovų tolimesni santykiai su Jadvyga. Nė vienas nuo jos nenusigrįžo, nė vienas – nei santūrusis Jogaila, nei karštakraujis Vytautas – Lietuvos ir Lenkijos istorijose iki šiolei vengiama detaliau nagrinėti keblią teisinę Jogailos bei Jadvygos vedybų situaciją ir laikinas Jogailos karaliavimo po vedybų ir jo karūnavimo (1386 m. kovo 4 d.) garantijas, kurios teisiniu požiūriu gana netikėtai ir pasibaigė su Jadvygos priešlaikine mirtimi 1399 m. liepos 17 d.

Lenkijos sosto likimas vėl tapo nebeaiškus, lygiai kaip po Jadvygos tėvo Liudviko mirties, kai Lenkija neteko ją valdžiusio karaliaus.

Šį  kartą nelaimė buvo dar lemtingesnė, kadangi Jadvygos pagimdyta mergaitė mirė beveik iš karto, o  po kelių dienų mirė ir gimdyvė Jadvyga.

Visiems, o pirmiausiai, pačiam Jogailai, tapo aišku, kad su Jadvygos mirtimi išrinktasis karalius Jogaila neteko juridinių teisių toliau valdyti Lenkijos karalystę, kuri buvo teisėtas Jadvygos paveldas, turėjęs atitekti pagal kilmę, kraują ir paveldėjimo teisę Jadvygos palikuonims. O jų nebuvo…

Našlys Jogaila netenka Lenkijos karaliaus statuso ir titulo

Teisės požiūriu „Lenkijos karaliaus“ titulas reiškė, kad šitaip tituluojamas asmuo yra tikrasis Lenkijos valdovas pagal paveldėjimo teisę ir tituoluojams Rex (karalius) nepriklausomai nuo lyties. Tuo tarpu Lenkijos karalienės titulą (Regina Poloniae) galėjo turėti tiktai Lenkijos karaliaus žmona pagal santuokos teisę. 

Kitaip sakant, oficialusis Jadvygos titulas Rex Poloniae atspindėjo tikrąją krašto valdovo teisę į Lenkijos karalystę, bet jos vyras Jogaila turėjo tik nominalų Lenkijos karaliaus titulą, gautą po to, kai Lenkijos atstovai, net nedalyvaujant Jogailai, išrinko jį Lenkijos karaliumi ir paskyrė jam žmoną – tuometinį „Lenkijos karalių“ Jadvygą.

Klastingas teisinis niuansas čia buvo toks, kad Jogaila nei po minėto išrinkimo Lenkijos karaliumi (1386 m. sausio 12 d.), nei po oficialių vedybų su Jadvyga (vasario 18 d.) ir net po iškilmingo karūnavimo Lenkijos karaliumi (kovo 4 d.) neprilygo savo teisine padėtimi Jadvygai, kuri dabar tapo Lenkijos karaliene pagal vedybas (Regina Poloniae) ir kartu išsaugojo Lenkijos valdovo (Rex Poloniae) teises pagal paveldėjimą.

Tokiu būdu turime konstatuoti ir pripažinti, kad viduramžių teisės pagrindu Jogaila gavo Lenkijos karaliaus sostą pagal garsiąją iure uxoris teisę (lot. – žmonos teisės dėka), tai yra – gavo sostą tik todėl, kad vedė Lenkijos sosto paveldėtoją. Iš čia neišvengiama teisinė pasekmė – vyras, tapęs monarchu pagal iure uxoris, yra lygiateisis monarchas kartu su savo žmona ir užima lygiavertę poziciją valstybėje, tačiau… tik tol, kol gyva žmona. Žmonai mirus, toks vyras praranda visas teises į sostą.

Lenkijos karalystė atsidūrė juridinės dviprasmybės situacijoje.

Juk  vadinamoji Krėvos unija, kurią kelis šimtmečius lenkų istorikai bandė prilyginti Lietuvos įjungimo (inkorporavimo) į Lenkijos karalystę teisiniam dokumentui, faktiškai tebuvo, kaip šiandien didžiuma istorikų pripažįsta, tik Jogailos piršlybų pažadus patvirtinantis dokumentas. Paprasčiau tarus, tai buvo tik personalinė unija pagal viduramžių iure uxoris, kuri automatiškai prarado juridinę galią mirus vienai iš dviejų vedybinės sutarties personų.

Jogaila puikiai suprato, kad mirus Jadvygai jis prarado teisę į Lenkijos sostą, taigi, iškilmingai palaidojęs Jadvygą, pareiškė, Dlugošo  žodžiais tariant, visai  karališkajai  tarybai ir Lenkijos didikams, kad jam, Jogailai, dabar „nedera pasilikti svetimoje karalystėje, kadangi mirė sosto paveldėtoja, karalienė Jadvyga”[3]. Pareiškė ir… išvyko atgal  į Lietuvą.

Smagu skaityti, kaip Dlugošas neriasi iš kailio, kelis kartus pasikartodamas ir vis mėgindamas įtikinti savo skaitytojus, kad Jogaila paliko Lenkiją „iš didelės baimės, jog bus pašalintas iš Lenkijos Karalystės” (ibidem). Mėgina įtikinti lengvatikius, bet čia pat priverstas aprašinėti, kaip lenkų didikai, išgirdę apie karaliaus norą grįžti į Lietuvą, atkalbinėjo Jogailą „nuo tokio baisingo ir silpnadvasiško plano ir užtikrino jo buvimą Lenkijos soste, išsklaidydami visus nuogąstavimus. Tvirtino, kad yra kita paveldėtoja, karalienės Jadvygos giminaitė, o būtent Cilės grafo dukra Ona, lenkų karaliaus Kazimiero II anūkė, ir kad ją reikia sujungti santuokos ryšiais su Vladislovu [Jogaila]” (ibidem)

Antrosios Jogailos vedybos vardan Lenkijos sosto

Atrodo, Jogaila nusileido prašymams, bet vis dėlto išvyko iš Lenkijos ir grįžo į Krokuvą, jei tikėsime Dlugošu, tik tada, kai lenkų piršliai atsigabeno iš tolimos pilies būsimają nuotaką į Lenkiją.

Štai čia ir įvyko netikėtas neregėtas dalykas, kurio negaliu nutylėti, kadangi jis tiesiogiai susijęs su dinastinių personalinių vedybų paradoksais ir lemtingais jų padariniais. Atvykstančios Onos, „sugrįžtančios Piastų anūkės” pasitikti, kaip gražiai rašo J.Dlugošas ir dar gražiau atkartojo jo pasekėjas čekų kilmės lenkų istorikas Šajnocha savo kapitaliniame keturių tomų veikale „Jadwiga i Jagiello” (1861), kurį ir pacituosiu, „išėjo visa Lenkijos sostinė su kryžiais rankose ir visų bažnyčių relikvijomis, su visų luomų ir miesto cechų vėliavomis, su stebuklingos laimės sulaukusios tautos džiaugsmo šūksniais, su pačiu karaliumi tarp kunigaikščių ir didikų”[4] . Bet kas gi čia?

Vos tik Jogaila išvydo nuotaką, visko mačiusiam našliui dingo bet koks noras vesti Onutę – tokia negraži jam buvo… Ore pakibo ir vedybų planas, ir Lenkijos karalystės likimas. Jogaila, pasak Dlugošo, taip persiuto, kad „ilgą laiką mėgino išvengti vedybų ir nutraukti jas, kadangi mergelė Ona atrodė jam per mažai graži. Dėl tos pačios priežasties niršo net ant savo piršlių Jono iš Obichovo, Hinčkos iš Rogovo ir Jono Našono, kad tie, išvydę merginą, vis dėlto nusprendė tęsti piršlybas. Tos pačios priežasties sukeltą nenorą priveikė tiktai po poros metų, pasidavęs daugelio patarėjų prašymams” (ibidem, p.311)…

O kas vyko Lenkijos karalystėje per tą porą metų? Faktiškai ir teisiškai du metus tęsėsi vadinamasis „karaliaus nebuvimo laikotarpis” (interregnum), nors viešai apie tai nebuvo niekam, atrodo, pranešta. O ir kaip pranešti džiūgaujančiai tautai apie taip keistai sustabdytas vedybas? Lenkų didikai, matyt, sumanė, o Dlugošas mums perteikė sumanymo prasmę, pranešdamas žinią, esą vedybos pristabdytos „dėl tos priežasties, kad minėta mergina nemokėjo jokios kitos kalbos, išskyrus vokiečių, jinai karaliaus valia išbuvo beveik aštuonis mėnesius Krokuvoje, visą tą laiką mokydamasi lenkų kalbos. Kuomet išmoko suprasti lenkiškai, nors dar negalėjo kalbėti, tuomet buvo išleista už karaliaus” (ibidem). Žinomas lenkų meno istorikas Miečyslavas Genbarovičius (Mieczysław Gębarowicz; 1893 – 1984) savo studijoje „Florijoniškasis psalmynas ir jo genezė“ teigia, jog šitokia žinia buvo išgalvota ir viešai paskelbta grynai diplomatiniais sumetimas, norint laimėti laiko, kadangi reikėjo įtikinti Jogailą, nenorintį vesti tokios bjaurios [brzydka] išrinktosios, esą vedybos būtinos[5].

Kaip ten bebūtų buvę, bet Jogaila gerus metus nesirodė Lenkijoje, kol 1401 m., atgavęs dvasios pusiausvyrą Lietuvos giriose bemedžiodamas, sugrįžo į Lenkijos karalystę. Ir ne šiaip sau sugrįžo, o „atsiveždamas su savimi visokiausios rūšies žvėrienos, kurios primedžiojo Lietuvoje“ (ibidem, kn.10, p. 317) ir 1402 m. paėmė į žmonas mergelę Oną, ta proga surengęs lietuviško masto vestuves, kurias, pasak Dlugošo, „savo atvykimu pagerbė Lietuvos didysis kunigaikštis Vyautas su savo žmona Ona ir daugybė kunigaikščių ir grafų iš įvairių šalių, kurie suvažiavo pakviesti į vestuves. Kuomet karaliaus dvare buvo paskelbas riterių turnyras, kunigaikščiai, grafai ir riteriai keletą dienų kovėsi tarpusavyje ietimis ir linksminosi. Pasibaigus vestuvių iškilmėms tiek Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas su žmona Ona, tiek ir visi kiti kunigaikščiai, grafai ir svečiai buvo pagerbti prabangiomis Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos dovanomis prisiminimui“ (ibidem).

Kaip matome, Jogaila antrą kartą pasidavė lenkų didikų iškalbingiems piršliams ir vėl, dabar jau  visiškai teisėtai kaip Lenkijos valdovas atsisėdo į Lenkijos sostą. Bet tai jau kita istorija, išeinanti už šios knygos temų bei problemų rato.

Mes gi grįžkime prie Krėvos sutarties teksto, kuris saugo mums itin svarbią žinią, deja, ignoruotą ištisais šimtmečiais.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.05.21; 05:37

[1] Plačiau apie Jano Dlugošo istoriko darbo metodą bei įpročius galima sužinoti iš specalių darbų

[2] „nie przystało księciu Austrii dobijać się o ladacznicę”

[3] Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga 10, kn. 10,  p. 308.  Čia ir toliau cituota iš naujausio daugiatomio akademinio leidinio. Mano versta iš lenkų kalbos.

[4] Szajnocha K. Jadwiga i Jagiełło. 1374 – 1413. Opowiadanie historyczne. – PIW, Warszawa, 1974, t.IV, p. 496

[5] M.Gębarowicz. Psalterz Florianski i jego geneza., Wroclaw, 1965, p. 221

Krėvos sutarties dalyvių titulai ir juridiniai statusai (nuotakos pusė)

Viduramžiais titulai, o ypač valdovų titulai, buvo daug rimtesnis ir svarbesnis dalykas, negu mums šiandien atrodo. Neretai titulas lemdavo lemtingus posūkius valstybės raidoje. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys (Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Keisti dalykai Lenkijos ir Lietuvos suartėjimo istorijoje prasidėjo kaip tik nuo titulų painios įvairovės, kurią čia būtina trumpai priminti.

Lenkijoje po kelių šimtų metų dalinių ksionžentų (ksiąžęta, ducis) tarpusavo vaidų bei kovų XIV a. antroje pusėje sustiprėjo valstybinės vienybės siekis, kurį galutinai įkūnijo Kazimieras Didysis (Kazimierz III Wielki; 1310 – 1370), tapęs ketvirtuoju per visą tautos istoriją legitiminiu visos Lenkijos karaliumi ir Lenkijos karalystės juridinio statuso atkūrėju (žr. knygos IV dalį).

Tačiau Kazimieras Didysis, nepalikęs vyriškos giminės paveldėtojų, pats prieš mirtį atidavė Lenkijos sostą svetimšaliui ir kitataučiui  valdovui, o būtent – savo sesers Elžbietos vyrui Vengrijos karaliui Liudvikui I (pranc. Louis Ier d’Anjou; vengr. Nagy Lajos, lenk. Ludwik Węgierski, Andegaweński ; 1326 – 1382), nors dar buvo Lenkijoje  gyvų Piastų dinastijos palikuonių.

Lenkija atsidūrė kaimynų valdovų rankose.

Maža to – jau mirties patale gulėdamas Kazimieras Didysis padovanojo savo anūkui Kazimierui Slupskiui Sieredžiaus, Lečynės ir Dobrynės žemes (Sieradzkiej, Łęczyckiej i Dobrzyńskiej) su visais miestais, o tai reiškė faktišką Mažosios Lenkijos atskėlimą nuo Didžiosios Lenkijos, valstybės teritorinė vienybė buvo suskaldyta. Taigi, po Kazimiero Didžiojo mirties Lenkiją ėmę valdyti svetimšaliai, atvirai kalbant, valdė ją labai prastai. Mūsų minėtas Liudvikas Anžujietis, gavęs iš savo dėdės Kazimiero Didžiojo sostą, nesiteikė net gyventi Lenkijoje, kurios, pasak jo, „oras jam buvęs per atšiaurus“.

Pats Liudvikas I iš tėvo pusės buvo garsios prancūziškos Anžu dinastijos atstovo Vengrijos karaliaus soste Karolio I (pranc. Charobert d’Anjou-Sicile; vengr. Károly Róbert; 1288 – 1342) sūnus. Bet galima spėti, kad ne vien dėl garsios dinastijos ar giminystės ryšio paskutinis lenkiškos Piastų dinastijos valdovas Kazimieras Didysis dar 1336 m. pažadėjo atiduoti Lenkijos karaliaus sostą Vengrijos karaliui. Lenkijos karalystės sosto teisių perdavimas Vengrijos karaliui buvo savotiškas atlygis už karinę, diplomatinę bei finansinę Vengrijos pagalbą Lenkijai. Vengrija su savo aukso kasyklomis tuo metu jau buvo tapusi įtakinga Europos valstybe, tad Kazimieras Didysis ne kartą rėmėsi Vengrijos karaliaus parama savo karuose su rusinais ir vokiečiais.

Taigi, vos tik bevaikis Kazimieras mirė, Lenkijos sostas atiteko Liudvikui I, kuris skubiai atvyko į Lenkiją ir iš karto buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi, prisidėdamas (nuo 1370 m) Lenkijos karaliaus titulą prie savo itin turtingos titulatūros – Vengrijos, Dalmatijos, Chorvatijos, Ramos, Serbijos, Halicjos, Lodomero, Komanijos, Bulgarijos, Lenkijos karalius, Salerno kunigaikštis, Montte Sant Angelo valdovas…

Užsidėjęs Lenkijos karaliaus karūną Liudvikas tuoj pat grįžo į Vengriją, su savim išsiveždamas visas Lenkijos karalystės regalijas, idant lenkams nekiltų pagundos karūnuoti kokį kitą pretendentą. Lenkiją paliko valdyti regentės teisėmis (iš lot. regens – valdantis; nesančio monarcho valdžią vykdantis) savo motinai Elžbietai Lokietkienei (Elżbieta Łokietkówna; 1305 – 1380), tarp kita ko, kaip minėjom, Lietuvos karaliaus Gedimino dukters, nuo 1333 m.  Lenkijos karalienės Aldonos Onos Gediminaitės (apie  1309- 1339), anytai[1].

Maža to – Liudvikas dar nurėžė nuo Lenkijos teritorijos Silezijos žemes, prijungęs prie Vengrijos karalystės. Neužmirškim, jog prieš tai ne kas kitas, o Kazimieras Didysis atidavė Kryžiuočių ordinui visą Pamarį su miestais ir priėjimu prie Baltijos jūros. 

Lietuvos Karalystės pilių ir tvirtovių maketų konkursas Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi, kaip rašo lenkų istorikas, „pakanka prisiminti, kad valdant senos prancūzų grafų Anžu (Kapelingų) dinastijos atstovams, Lenkijos karalystė buvo maža valstybėlė – be Raudonosios Rusios, be Mozūrijos, su neužtikrintais Kujavais, Dobžynės ir Vielunos žemėmis, o jai grėsė iš Vakarų Liuksemburgų dinastija, iš Pietų – Kryžiuočių ordinas, iš Rytų – lietuvių ir totorių antpuoliai, be to – valstybė buvo nuniokota pilietinio karo Didžiojoje Lenkijoje“[2]

Savo ruožtu, kai mirė Vengrijos ir Lenkijos karalius Liudvikas I, Lenkiją oficialiai vis dar valdė  Liudviko paskirti regentai – jo paties motina Elžbieta Lokietkienė (Elżbieta Łokietkówna; 1305 – 1380) ir kiti du Liudviko I statiniai, neturėję, savaime suprantama, Lenkijos karaliaus titulo. Teisiniu požiūriu Liudviko motina niekados nebuvo Lenkijos karaliene, o Lenkiją valdė Liudviko pavedimu kaip regentė.

Lenkijoje prasidėjo interregnum laikotarpis, ne itin ilgas, bet kupinas įnirtingų tarpusavio kovų dėl vieno ar kito pretendento teisės atsisėsti į Lenkijos karaliaus sostą.

Čia būtina pažymėti, kad Krėvos sutarties neakivaizdinė dalyvė ir Jogailos piršlybų delegacijos adresatė Elžbieta Bosnietė, nuotakos Jadvygos motina, pas kurią keliavo į Vengriją lietuvių ir lenkų atstovai, taipogi niekados nebuvo karūnuota Lenkijos karaliene, kaip ir regentė Elžbieta Lokietkinė.

Taigi Krėvos sutartyje Elžbietai Bosnietei suteiktas titulas buvo gana dekoratyvus, diplomatiškai pagražintas: „Dievo malone Vengrijos, Lenkijos, Dalmatijos ir t.t. karalienė“ (…dei gracia Regina Ungarie, Poloniae, Dalmacie etc.).

Kita vertus, diplomatinės retorikos srityje ir Elžbieta Lokietkienė, ir jos marti Elžbieta Bosnietė mėgdavo pavadinti save „Lenkijos karaliene“ (regina Poloniae). Šiuo požiūriu Elžbietos Bosnietės titulavimas Krėvos akte „Lenkijos karaliene“ psichologiškai, bet ne teisiškai pateisintas lygiai taip pat, kaip Jogailos titulavimas tame pačiame akte slaviškos kilmės titulu „Dievo valia Didysis Lietuvos kunigaikštis“ (Nos Jogalo virtute Dei dux magnus Litwanorum).

Tuo tarpu pačios nuotakos titulas Krėvos akte yra nusakytas bene tiksliausiai juridiniu požiūriu – kreipiantis į motiną, jos duktė Jadvyga  vadinama „Lenkijos karaliene“:

„ …Šviesiausia valdove, šių išganingų apeigų vardan tegu Jūsų Didenybė priima šį poną didijį kunigaikštį Jogailą kaip sūnų ir tegu atiduoda jam kaip teisėtą žmoną savo mylimą dukterį, garbingą ponią Jadvygą, Lenkijos karalienę“ (pro tanto saluberrimo misterio suscipiat vestra maiestas eundem dominum Jagallonem magnum ducem in filium et inclitissimam principem Hedvigim filiam vestram carissimam, reginam Poloniae, sibi in legitimam consortem copulantes. – vert. E.Ulčinaitės).

Deja, ir Jadvygos titulas Krėvos akte nebuvo preciziškai tikslus.

Jadvyga – iš Dievo malonės Lenkijos karalius (Dei Gracia Rex Poloniae)

Vengrijos ir Lenkjos karalius Liudvikas I neturėjo sūnų, bet mirdamas paliko tris dukteris, kurios, deja, negalėjo sėsti į Lenkijos karalystės sostą, kadangi Lenkų tradicijos draudė sodinti į Lenkijos valdovų sostą moteriškę.

Minėtos Lenkijos interregnum laikotarpio sumaištys ir kovos iš dalies sustiprėjo kaip tik dėl to, kad visų trijų Lenkijos dalių – Mažosios Lenkijos su Krokuvos centru, Didžiosios Lenkijos su Gniezno centru, o taip pat nepriklausomos Mazovijos – didikai nesutarė ne tik dėl būsimo Lenkijos karaliaus kandidatūros, bet ir dėl Liudviko I dukterų teisės karaliauti Lenkijoje.

Pats Liudvikas vienu metu buvo numatęs atiduoti abu Vengrijos ir Lenkijos sostus vyresniajai dukrai Marijai, kurią buvo pažadėjęs išleisti už šv. Romos imperatoriaus Karolio IV sūnaus Žygimanto Liuksemburgiečio, kuris, beje, pagal motinos liniją buvo Lietuvos karaliaus Gedimino proanūkis, Aldonos Gedminaitės anūkas.

Medininkų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau Liudvikui I mirus, našlė Elžbieta Bosnietė skubos tvarka, kitą dieną po vyro laidotuvių, surengė dvylikametės Marijos karūnavimą „Vengrijos karaliumi“. Toks titulas buvo pirmą kartą Vengrijos istorijoje suteiktas moteriškei, siekiant, ko gero, pabrėžti jos monarchiškas teises ir užkirsti kelia Zigmunto Liuksemburgiečio pretenzijoms į Vengrijos karaliaus sostą. Mažametės Marijos karališkąją valdžią, be abejo, perėmė ir vykdė regentės teisėmis ne kas kitas, o Elžbieta Bosnietė.

Elžbieta Bosnietė, kaip minėta, niekados nebuvo karūnuota nei Vengrijos, nei Lenkijos karaliene, tačiau atkakliai kovojo, kad jos dukterys paveldėtų sostus: Marija – Vengrijos, o Jadvyga – Lenkijos.

Vengrijos karaliumi karūnuotos Marijos vedybos su kokiu nors įtakingu Europos valdovu sunkiai sekėsi. Pradžioje motina savo keturiolikmetę dukterį Mariją (1371 – 1395), kuri jau buvo vaikystėje pagal sutartį sutuokta su Zigmuntu Liuksemburgiečiu, sutuokė 1385 m. balandžio mėnesį „neakivaizdiniu“ būdu (nedalyvaujant jaunikiui) su Prancūzijos karaliaus Karolio V sūnumi Liudviku Orleaniečiu. Deja, niekas vedybų nepripažino, o Marijos tėvo pažadus prisimindamas šaunusis Zigmuntas Liuksemburgietis, su kuriuo vėliau tiek visokių keistų derybų turėjo Vytautas ir Jogaila, ryžtingai įsiveržė su savo kariuomene į Vengriją ir, nepaisydamas Elžbietos protestų, pats 1385 m. lapkričio 11 d. vedė jau „ištekėjusią Mariją“…

Elžbieta Bosnietė nepasidavė ir pasikvietė į pagalbą Neapolio karalių Karolį III (Carlo III di Napoli,; 1345 – 1386). Gaila, bet ji nenumatė, kad Karolį III palaikys jos priešai Vengrijoje, Dalmatijos ir Kroatijos baronai, kurie atvykusį Karolį paskelbė Vengrijos karaliumi Karolio II vardu, kaip vyriausiąjį Anžu dinastijos itališkos atšakos atstovą. Išgirdęs apie Karolio atvykimą į Vengriją, naujais Marijos vyras Zigmuntas Liuksemburgietis skubiai sugrįžo į Bohemiją (Čekiją), o Karolis atžygiavęs nuvertė nuo sosto, jo įsitikinimu, neteisėtą „Vengrijos karalių Mariją“, ir pats buvo karūnuotas Vengrijos karaliumi 1385 m. gruodžio 31 d., dalyvaujant nelaimingoms ir pažemintoms Elžbietai Bosnietei ir jos dukrai Marijai.

Tačiau Elžbieta Bosnietė nenorėjo pasiduoti ir šį kartą. Netrukus ji pasikvietė naująjį Vengrijos karalių į svečius į savo rūmus, o ten atvykęs (1386 m. vasario 7 d.) patiklusis Anžujietis, vos kelis mėnesius pakaraliavęs Vengrijoje, buvo Elžbietos meilužio vengro Mikolajaus Garos ir jo bendrininko Forgačo nudurtas Bosnietės apartamentuose, pačiai Elžbietai, kaip praneša metraštininkai ir istorikas beletristas K.Šajnocha, dalyvaujant ir šaukiant: „Gerai rėžk, Forgačai, gausi Gimešą ir Gačą!“ Nežinau, ar gavo Forgačas valdyti žadėtus už žmogžudystę miestus, bet pačiai Elžbietai viskas baigėsi kraupiai, nes perdurtasis Karolis II Vengrietis mirė nuo žaizdų, o gal tiesiog buvo pribaigtas vasario 24 d. Tiesa, po Karolio II pašalinimo, keturiolikmetė Marija vėl buvo sugrąžinta į Vengrijos karaliaus sostą, o jos motina Elžbieta Bosnietė toliau valdė Vengriją regentės teisėmis, nenujausdama savo šiurpaus tragiško likimo [3]

Savo oficialaus vyro Zigmunto pagaliau išvaduota Marija (vėlgi kraupoka istorija) tarsi iš anksto atkartojo būsimąją Jadvygos mirtį: dvidešimt ketverių metų Mariją mirė 1395 m. gimdydama, kartu mirė ir naujagimis kūdikis.[4]

Kodėl suminėjau visus šius įvykius Vengrijoje ir jų tikslias datas?

Norėjau, kad skaitytojas lengviau įsivaizduotų istorinę aplinką, kurioje tuo pačiu metu, tais pačiais mėnesiais Lietuvoje ir Lenkijoje vyko pasirengimai ir derybos dėl Jogailos vedybų su jaunesniąją Elžbietos Bosnietės dukterimi ir Marijos seserimi Jadvyga:

1384 m. pas Jogailą atvyksta speciali lenkų ponų delegacija su pasiūlymu vesti Jadvygą; 1385 m. sausio 18 d. Jogailos ir Jadvygos vedybų reikalu į Krokuvą atvyko Jogailos brolio Skirgailos vadovaujama delegacija; 1385 m. kovo pražioje lietuvių ir lenkų delegacija vyksta į Vengriją pas Elžbietą Bosnietę ir gauna jos sutikimą vedyboms; 1386 m. sausio 11 d. Mažosios Lenkijos atstovai susitinka su Jogaila Volkoviske ir pakviečia į Liubšiną, kur vasario  2 d. lenkų šlėktos suvažiavime jis paskelbiamas išrinktu kandidatu į Jadvygos vyrus ir Lenkijos sostą; vasario 12 d. Jogaila iškilmingai įjoja į Krokuvos karalių rūmus Vavelyje; vasario 15 d. pats Jogaila ir keli jo giminaičiai iš palydos pakrikštijami katalikais, kiti giminaičiai atsisako katalikiško krikšto, kadangi jau yra priėmę krikštą graikų pravoslaviškomis apeigomis; vasario 18 d. arkivyskupas Bodzanta sutuokia trečią dešimtį įpusėjusį Jogailą su dvylikamete Jadvyga; kovo 4 d. įvyksta iškilminga Jogailos karūnavimo ceremonija, ir Jogailai uždedama ant galvos skubiai pagaminta karūna, kadangi senoji Lenkijos karalių karūna, kaip sakyta, buvo Liudviko išsivežta ir liko Vengrijoje, kur, atrodo, pradingo be pėdsako.

Sakytum, viskas tuo ir pasibaigė, tačiau… Jogailai tai buvo tik pradžia galutiniam ir teisėtam įsitvirtinimui Lenkijos karaliaus soste.

Visos vėlesnės problemos buvo susijusios su pačios Jadvygos statusu Lenkijoje ir jos titulu.

Lenkijoje atsikartoje Jadvygos sesers Marijos istorija.

Lenkų didikai, panašiai kaip Vengrijos baronai, nenorėjo sutikti, kad Lenkijos karaliaus soste sėdėtų moteriškė. Liudvikui I ir Elžbietai Bosnietei teko per kelis kartus įvairiomis progomis dėrėtis ir dosniomis privilegijomis nusipirkti lenkų ponų balsus, kad jie sutiktų vienai ar kitai Vengrijos karaliaus Liudviko I dukterei pripažinti teisę į Lenkjos karaliaus sosto paveldėjimą. Papirkimo formos buvo įvairios: pirmiausia  lengvatos lenkų ponams (gerokai sumažinta lenkų šlėktos duoklė karaliui ir visiškai atšaukta šlėktos prievolė eiti karinę tarnybą už Lenkijos ribų). Savo ruožtu lenkų šlėkta, pasimokiusi iš Liudviko I karaliavimo laikų, išsidėrėjo, kad Lenkijos sostą paveldėjusi Liudviko I duktė turės pastoviai gyventi Lenkijoje. 

Didinga Trakų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pradžioje pirmiausia turėta galvoje vyriausioji Liudviko I ir Elžbietos Bosnietės duktė Kotryna, bet ši pasimirė septintus metus eidama (1377). Vėliau kandidate buvo numatyta Marija, bet galiausiai, po atkaklių lenkų šlėktos tarpusavio ginčų bei vaidų, buvo pasirinkta Slovakijoje gimusi Liudviko I duktė Jadvyga su sąlyga, kad ji nuolatos gyvens Lenkijoje.

Taigi jaunutė Jadvyga (vengr. Anjou Hedvig, lenk. Jadwiga Andegaweńska; 1372 – 1399), dar Vengrijoje jai gyvenant, jau buvo tituluojama Vengrijos ir Lenkijos karaliaus dukterimi (Hedvigis filia regis Ungarie et Polonie). Vėliau, kuomet jos motina našlė Elžbieta Bosnietė apsisprendė Jadvygai atiduoti Lenkijos valdymo teises, nepilnametė mergaitė gavo naują heres Polonie (lot. Lenkijos paveldėtoja) titulą[5], nors anksčiau jai buvo numatytas Vengrijos sostas ir Jadvyga buvo tituluojama Vengrijos paveldėtoja (heres Ungarie )[6]

Šiaip ar taip po ilgų derybų su Lenkijos didikais, reikalavusiais, kad Jadvyga apsigyventų Lenkijoje, dešimtmetė Jadvyga atvyko į Lenkiją ir 1384 m. rudenį buvo lenkų arkivyskupo karūnuota, gaudama oficialų titulą Hedvigis Dei Gracia Rex Poloniae (Jadvyga iš Dievo malonės Lenkijos karalius), lygiai taip kaip jos vyresnioji sesuo Marija buvo tapusi „Vengrijos karaliumi“ .

Galima būtų pasišaipyti iš keblios situacijos, kai Lietuvos valdovas turėjo vesti „Lenkijos karalių”, o dešimtmetis/dešimtmetė „Lenkijos karalius” turėjo ištekėti už Lietuvos valdovo. Tačiau lenkiška tvarka buvo nediskutuojama. Panašioj sitacijos vėliau atsidūrė ir Steponas Batoras, kuomet jam piršo „Lenkijos karalių” Oną Jogailaitę. Skirtumas tik toks, kad šį kartą nuotaka buvo vyresnė už jaunikį[7]. ….

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

2017.05.16; 19:38

(Bus daugiau)

[1] Plačiau apie Lenkijos karalienę Aldoną Oną Gedminaitę, pirmąją Kazimiero Didžiojo žmoną žr.: Rudzki Edward. Polskie królowe. t. I. Žony Piastow i Jagielonow. Warszawa, 1985, p.23-29

[2] (Kuczynski, Sienkiewizc, p. 39).

[3] Po Karolio II nužudymo prasidėjo sukilimas prieš Elžbietos Bosnietės valdžią Chorvatijoje. 1387 m. vasarą ją pačią kartu su Marija pagavo keliaujančias nužudyto Karolio šalininkai ir įkalino vaizdingoje Kroatijos pilyje Novigrade. Kadangi Zigmantas Liuksemburgietis žygiavo jų gelbėti, bet per daug neskubėjo vaduoti nei uošvienės, nei žmonelės, greitesnė pasirodė kerštingoji Karolio našlė neapolietė Margarita, nuo pat pradžių prieštaravusi vyro sumanymui sėsti į Vengrijos sostą. Jos paragintas chorvatas sargybinis, turėjęs saugoti abi belaisves, įėjo į pilies kambarį ir Marijos akyse pasmaugė (1387 m. sausio 17 d.) jos motiną Elžbietą Bosnietę. Kitą dieną jos lavonas buvo demonstratyviai pakabintas pilies bokšte, skelbiant, kad tas pats likimas laukia ir dukters Marijos, jei gelbėtojai nepasitrauks nuo pilies. Šitaip kraupiai baigė savo audringą gyvenimą Jogailos pirmoji uošvė Elžbieta Bosnietė.

[4] Lenkų rašytojas istorikas Ježy Jankovskis (Jerzy Jankowski ;1937–2001), rinkęs šaltinių duomenis Lenkijos monarchinių dinastijų kilmės bei degradacinio nuosmukio tyrimams, tvirtina, jog „Anžu dinastijos būdingas bruožas buvo itin greitas ištisų dinastijos atšakų išmirimas. Galima su didele tikimybe pripažinti (Można z dużym prawdopodobieństwem przyjąć), kad karalius Liudvikas buvo apsikrėtęs sifiliu (król Ludwik był zarażony syfilisem), nes paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido atsiskyręs vienuolyne, o kronikos autorius rašė, jog tuo metu sirgo raupsais. Raupsai čia tikriausiai niekuo dėti, nes Europoje jie jau pradėjo nykti. Liudviko susirgimas buvo greičiausiai paveldima liga, kurią jam perdavė tėvas, Karolis Robertas, taipogi savo gyvenimo pabaigoje neapleisdavęs pilies kambarių. Atrodo, kad Karolį Robertą užkrėtė jo antroji žmona Beatričė Liuksemburgietės 1317 m., kadangi jo nesantuokinis sūnus, gimęs iki šios datos, sulaukė šešiasdešimties metų amžiaus, kai tuo tarpu kiti jo vaikai, išskyrus Liudviką, mirdavo ankstyvoje jaunystėje. Jauname amžiuje ir be palikuonių mirė ir Liudviko dukterys: Koryna, Marija ir Jadvyga.[…] Sifilis tapo ir Jogailaičių giminės liga, nes pasireiškė būtent trečioje kartoje tarp Kazimiero Jogailaičio sūnų“ (Plačiau žr.: Jerzy Jankovski Monarsze sekrety. Wrocław 1995; http://toporzel.pl/teksty/krole.html)

[5] Jarosław Nikodem: Jadwiga król Polski. Wrocław: Ossolineum, 2009, p. 98

[6] J. Wyrozumski, Królowa Jadwiga między epoką piastowską a jagiellońską, Kraków , 1997, p. 92;

[7] Panaši situacija pasikartojo XVI a., kuomet Ona Jogailaitė (lenk. Anna Jagiellonka, 1523 – 1596), gediminaičių palikuonio Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir italės Bonos Sforcos duktė, buvo išrinkta po tėvo mirties Lenkijos valdove su oficialiu titulu Anna Dei Gratia Rex Poloniae (Ona iš Dievo malonės Lenkijos karalius). Nuo Jadvygos titulo Onos Jogailaitės titulas skyrėsi tik tuo, kad prie jo buvo pridėtas dar vienas titulas – „Ona… Didysis Lietuvos kunigaikštis“. Kaip kadaise Jogaila, taip šiuo atveju Onos Jogailaitės būsimasis vyras, atsikviestas iš Vengrijos Steponas Batoras (vengr. Báthory István, 1533 – 1586) įkliuvo į komišką titulinę painiavą: turėjo vesti „Lenkijos karalių“ ir priedo – „Didįjį Lietuvos kunigaikštį“ … senmergę Oną. Gal ir neverta stebėtis, kad garsus karo vyras keturiasdešimtmetis su trupučiu Batoras, vedęs 53- erių metų Oną, po pirmosios vestuvinės nakties privengė žmonos ir dažniausiai gyvendavo Lietuvos Gardine, kaip prasitarė A.Šapoka, „iš dalies dėl to, kad nereikėtų kartu gyventi su savo sena žmona Ona“ (Lietuvos istorija, Kaunas, 1936, p. 294).

Ribinė situacija viduramžių Lietuvos istorijoje

Politiniai interregnum konfliktai, kuriuos mes peržvelgėme tik vienu mums rūpimu titulatūros aspektu,  įgavo dar platesnį pobūdį, kuomet  į kovą su Jogaila įsijungė ir Kęstutaitis Vytautas, atsidūręs laisvėje.

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Maža to – ilgainiui ryškėjo konfliktai  tarp pačios Julianos sūnų Algirdaičių: kiekvienas karalaitis norėjo atsisėsti Vilniaus soste, bet ilgainiui liko tik du aršiausi pretendentai – Jogaila ir jo brolis jaunėlis Švitrigaila. Švitrigailos kova nusitęsė iki pat metų, kuomet jis pagaliau pasidavė etc. (žiūr. Matusas).

Visi tie įvykiai plačiai žinomi nuo mokyklos suolo, bet nedera užmiršti, kad Lietuvos karaliaus sostas tebebuvo neužimtas arba, viduramžiškai lotyniškai tarus, „vacante“, tai yra – laukiantis teisėto valdovo.

Lemtingą ribą (1385 – 1413 m.) nulėmė oficialus Lietuvos dinastinių valdovų statuso kitimas, savaime panaikinęs senuosius, iki 1385 m. egzistavusius  lietuvių karalių  titulus. Nuo XIV – XV a. sandūros ėmė vis labiau įsitvirtinti dviprasmė Lietuvos valstybės situacija, ėmė plisti nauji diplomatiniai Lietuvos valstybės ir jos valdovų įvardinimai.

Kas gi įvyko 1385 m.?

Atrodytų, nieko ypatingo: vienas iš daugelio Lietuvos valstybės valdovo Algirdo (1296 – 1377)  sūnų, o būtent Jogaila (1351\ 1363 – 1434), sulaukęs brandoko amžiaus, pagaliau nusprendė vesti.

Po ilgokų žvalgytuvių Rusioje, kur ieškota tinkamos nuotakos,  po ilgokų derybų su piršliais iš Mažosios Lenkijos (Krokuvos), kurie, berods, pirmieji (istorikai lig šiolei nesutaria, kas buvo piršlybų iniciatorius) ėmė piršti Jogailai savo ankstesnio karaliaus Liudviko dukterį Jadvygą, pats Jogaila pasiuntė savo pasiuntinius  į Vengriją, kur gyveno nuotakos motina – Vengrijos, Lenkijos, Dalmatijos ir t.t. karaliaus Liudviko I našlė Elžbieta Bosnietė. Ten buvo detaliai tartasi  dėl vedybų laiko bei sąlygų ir pagaliau 1385 metų vasarą buvo surašyta keistoka dinastinių vedybų sutartis, kurią Lietuvai priklausiusioje Krėvos pilyje (dabartinė Baltarusija) patvirtino čia susirinkę lietuvių ir lenkų elitinės valdžios atstovai. Iš jaunikio  pusės sutartis buvo patvirtinta paties Jogailos ir jo trijų brolių (Skirgailos, Kaributo, Lengvenio) bei pusbrolio Vytauto antspaudais, dalyvaujant iš nuotakos pusės atvykusiems į Krėvos pilį Elžbietos ir lenkų ponų iš Krokuvos pasiuntiniams.

Sutartis keistoka, be abejo, ne todėl, kad Mažosios Lenkijos didikai pasistengė ištekinti už trečią dešimtmetį įpusėjusio Jogailos  dvylikametę Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko I dukterį Jadvygą – viduramžiais amžiaus skirtumas neturėjo jokios reikšmės dinastinėms vedyboms politiniais tikslais.[1].

Seniausias tarpvalstybinės reikšmės dokumentas, sudarytas tarp Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir jų pasirašytas, buvo vadinamoji Krėvos sutartis. Mes neliesime milžiniškos istoriografijos, kuri atsirado sutarties teksto pagrindu. Nesistebiu, kad šio teksto tyrėja J.Kiaupienė įvardino Krėvos akto istoriografijos visumą „interpretacijų liūnu“[2]. Šimtametės diskusijos interpretuojant tekstą pagimdė aibes ginčų: ar iš tikrųjų Krėvos sutarties juridine galia Lietuvos valstybė pavirto Lenkijos karalių valdoma sudėtine Lenkijos karalystės dalimi? Ar tikrai Lietuva  po šio akto tapo Lenkijos provincija, kuri turėjo šiokį ar kitokį valstybinį suverenitetą ir nuolatos kovojo dėl jo padidinimo bei stiprinimo iki pat XVIII a. pabaigos, kai Ketverių metų seimo sprendimais ir gegužės 5 d. konstitucijos tekstu Abiejų tautų Respublika buvo panaikinta ir jos vietoje paskelbta Lenkijos karalystė su vienu karaliumi valstybės soste, kuris turėtų būti paveldimas, bet ne šlėktos išrinktam karaliui atiduodamas?

Mums nėra reikalo gilintis į beribį istoriografinį liūną, juolab, kad po J.Kiaupienės sudaryto ir išleisto Krėvos dokumentų leidinio, kuriame, beje, sudėti, esminiai taškai istoriografinių tyrimų evoliucijoje iki pat mūsų dienų, daug kas paaiškėjo. Deja, galutinio taško čia dėti neįmanoma dėl daugelio neatsakytų iki šiol klausimų, kurias primena pati leidinio sudarytoja (žr.:  p.68). Leidinyje apžvelgęs Krėvos akto diplomatinį pobūdį S.C.Rowellas konstatavo jog „pats Krėvos aktas tėra pasiuntinių susitarimą patvirtinantis tekstas“, kad jis nėra falsifikatas, kad „jame yra vienintelis sprendimas ir jis susijęs tik su Jogailos vedybomis. Tai vedybų sutartis (su tam tikromis sąlygomis), o ne valstybių susijungimo aktas“[3].

Įdomu, kad ir lenkų XIX a. pradžios intelektualai puikiai suvokdavo ir aiškiai apibūdindavo vedybinę dokumento prigimtį ir juridinę esmę. Pirmasis visą Krėvos akto tekstą lotyniškai paskelbęs literatūros istorikas, filosofas ir psichologas M.Višnevskis (Michał Wiszniewski; 1794 – 1865) apibūdino Krėvos dokumentą juridiškai ir nurodė du jo adresatus. Pirmiausia Jogailos diplomas (dyploma) skiriamas per vengrų pasiuntinius  nuotakos motinai –  karalienei Elžbietai, vengrų ir lenkų karaliaus Liudviko našlei (wdowy po Liudviku Krolu węgerskim i polskim), o po to – lenkų ponams (tudziež panom polskim). Taigi Jogaila šiuo raštu patvirtina savo paties ir savo brolių vardu tuos pažadus, kuriuos buvo davęs Elžbietai per savo pasiuntinius į Vengriją brolius Skirgailą ir Borisą (dane…objetnice… potwierdza)[4]. Žodžiu, raštas suvokiamas kaip piršlybose duotų pažadų patvirtinimas ne tik Jogailos, bei ir jo brolių vardu.

Išlikusiame Krėvos sutarties arba Krėvos akto originale bei nuoraše randame nemaža raštu užfiksuotų titulų, kurie XIV a. pabaigoje turėjo būti oficialūs ir abiem sutarties pusėm aiškūs bei priimtini.

Panagrinėkime juos visus iš eilės.

Tai principnės svarbos, mano manymu, dalykas, kadangi leidžia mums išsiaiškinti, kas ir kokia juridine teise remdamasis davė priešvedybinius pažadus Vengrijos karalienei Elžbietai, būsimos žmonos motinai.

Krėvos sutarties davėjo  titulai ir juridinis  statusas (jaunikio pusė)

Titulatūros požiūriu žvelgiant į Krėvos aktą, kuris pradedamas žodžiais „Mes, Jogaila“ (Nos Jagalo) nesunku pastebėti ganą painią pagrindinio veikėjo, kitaip sakant – dokumento davėjo  Jogailos titulų įvairovę.

Mes jau esame apžvelgę Jogailos titulus, kuriuos jis naudojo įvairiose sutartyse ir kitokiuose tuolaikiuose  Lietuvos valstybiniuose  dokumentuose iki Krėvos sutarties.

Lyginant juos su Krėvos sutarties tekstu pirmiausia krinta į akis, kad priešvedybinėje sutartyje su Lenkijos karalienės Jadvygos motina ir lenkų atstovais, Jogaila niekur nepavartojo anksčiau taip mėgiamų titulų Lietuvos karalius , Didysis Lietuvos karalius.

Lietuvos valdovų rūmai naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl? Akivaizdu, kad atsakingoje tarptautinėje priešvedybinėje sutartyje, kur vienaip ar kitaip privalo būti aptartos piniginių bei teritorinių operacijų sąlygos, nė viena iš sutarties sudarytojų pusių nenorėjo ir negalėjo naudotis savavališkai sau suteiktais titulais. Juk kiekviena titulo dalis praktiškai reiškė ne ką kitą, o valdovo valdžioje esančiais žemių teritorijas. Galima neabejoti, kad būsimosios nuotakos pusė (vengrai ir lenkai) puikiai žinojo tuometinį Jogailos statusą, kuris buvo tolimas nuo visos Gediminaičių valstybės karaliaus statuso.

Nemaža dalis Algirdaičių, kaip matėme, atsisakė pripažinti Jogailą Didžiuoju karaliumi, tad jis negalėjo turėti šio titulo, nors jo motina, Algirdo našlė Julijona visai teisėtai buvo tituluojama Didžiąja Karaliene.

Kaip tik dėl to Krėvos sutartyje nematome Jogailos paveldėto, bet po išdavikų Jogailos sutarčių su Vokiečių ordinu  Kęstučio anuliuoto ir paties Jogailos 1381 m. atsižadėto Didžiojo karaliaus titulo. Pastarojo titulo gavimas bei turėjimas buvo susijęs ne tik su testamentine buvusio didžiojo Lietuvos karaliaus valia, žodžiu išsakyta, anot metraščių, prieš pat mirtį, bet ir atitinkamomis aukščiausios valdžios karalystėje perdavimo bei patvirtinimo ceremonijomis, kurių, deja, nebuvo įvykdyta pasipriešinus daliai Algirdaičių.

Kita vertus, skaitant Krėvos sutartį, priklausančią tradiciniam (Rowell) žanrui, matome, kad lietuviškoji pusė nori kuo palankiau pristatyti jaunikį. Sutartis, kaip seniai tyrėjų nustatyta, susideda iš kelių skirtingo žanro dalių, ir būtent pirmojoje, piršlio oracijos dalyje, tai yra –  Krėvos  akte  atpasakotoje piršlio kalboje Vengrijoje ir paties Jogailos vardu susakytame piršlio pažadų patvirtinime,  lietuviai, kiek įmanydami stengiasi išaukštinti hierarchinę Jogailos padėtį Lietuvoje.

Ir vis dėlto daugiausia, ką jie galėjo padaryti, atsispindi jau pačioje pradžioje pateiktame retoriniame Jogailos titule: Mes, Jogaila, Dievo valia Didysis Lietuvos kunigaikštis, taip pat Rusios valdovas ir prigimtinis paveldėtojas“ (Nos Jogalo virtute Dei dux magnus Litwanorum Rusiaeque dominus et haeres naturalis“).

Titulas retorinis ir net dekoratyvinis, kadangi prieštarauja pačiai Krėvos dvasiai, kur visokeriopai akcentuojamas Jogailos pažadas priimti krikštą ir  savo brolius su visais lietuviais pakrikštyti. Kitaip sakant, Jogaila piršlio šnekoje pristatomas ir pats prisistato kaip nekrikštas pagonis, tačiau Krėvos akte iš pat pradžių skelbiasi esąs didysis kunigaikštis iš Dievo valios (virtute Dei dux magnus).

Koks gi Dievas malonėjo paskelbti nekrikštą pagonį didžiuoju dux/u?

Akivaizdu, kad čia ne Dievo, o guvaus raštininko darbas ir jo paslaugi malonė surašant pompastiškos piršlio oracijos tekstą. Tiksliausiai tuometinę Jogailos hierarchinę būklę Gediminaičių dinastijoje, mano manymu, atspindi Krėvos akte dar paprotinės teisės sąvokas išsaugojęs titulas „princeps“, tai yra – vyriausias pagal amžių dinastijos atstovas.

Prie jo čia pat pridėtas jau slaviškos kilmės titulas „princeps Jagalo dux magnus Litwanorum etc“, kuris, kaip matėme, aptarinėdami Rytų ir Vakarų slavų titulus, turi pabrėžti dinastijos atstovo valdžią „vyriausiame mieste“ ( rusišk.  stareišyj stol) arba „svarbiausioje kunigaikščių būveinėje“ (lenk. główna siedziba książęca). Viduramžiais svarbiausia lenkų kunigaikščių (dux) būveinė buvo laikoma Krokuva[5], o Lietuvos svarbiausioji sostinė nuo XIV a. pradžios tapo Vilnius, kuris Gedimino dokumentuose  jau vadinamas „mūsų karališkasis miestas“.

Prie šio išplėstinio Jogailos titulo Krėvos akte visai teisėtai pridedamas papildomas titulas „dominus et haeres naturalis“, kadangi piršlybų sutarties patvirtinimo akte turėjo būti nurodyta  jaunikio juridinė teisė į tėvo jam skirtą paveldą, pabrėžiant jog jis yra Rusios valdovas (dominus) ir paveldėtojas (haeres) pagal kraują (naturalis).

Betgi ir šis titulas pateiktas Krėvos akte, ypač jo vertimuose iš lotynų kalbos į kitas kalbas, gana abstrakčiai. Ką galėjo reikšti Krėvos sutarties patvirtinimo metu titulas Rusios valdovas (Rusiae dominus)? Kokios „Rusios“ valdovas ir paveldėtojas galėjo būti 1385 m. Jogaila, jeigu net kelių Lietuvos karalystei priklausiusių Rusios žemių valdovai, tarp jų – pirmosios santuokos Algirdaičiai, atsisakė pripažinti Jogailos viršenybę ir netgi jo teisę sėdėti Vilniaus soste?

Šie juridinės prigimties klausimai ypač svarbūs, tačiau, be abejo, nepalankūs ir nepageidaujami priešvedybinėje sutartyje. Manau, būtent todėl Krėvos akte atsirado dar vienas neteisėtas ar bent jau deklaratyvus punktas, kai pats Jogaila patvirtina visus  dosnius savo piršlio pažadus lenkų ponams bei ir nuotakos motinai Elžbietai ne tik Krėvoje susirinkusių, bet ir „čia nesančių“ brolių vardu: „kartu su žemiau įrašytais mūsų broliais, savaime suprantama, ponais Skirgaila, Kaributu, Vytautu ir Lengveniu, lietuvių kunigaikščiais (ducibus Litwanorum), o taip pat ir kitų mūsų brolių, čia dalyvaujančių ir nedalyvaujančių vardu, patvirtiname… (in persona aliorum fratrum nostrorum, praesentium et absentium, processisse…) ir tt..

Dosnus piršlybinių pažadų dalinimas sutarties sudaryme nedalyvaujančių karališkos dinastijos atstovų, juo labiau brolių, vardu buvo, be abejo, drąsus, tačiau rizikingas dalykas, taip ir likęs pergamento skiautėje. Ne vienas brolis beveik iš karto atsisakė paklusti Jogailai ir Jogailą parėmusiam Vytautui Kęstutaičiui netrukus teko tiesiog iš vestuvių Krokuvoje puotos skubėti į Lietuvai priklausančią Rusią malšinti sukilusių Jogailos brolių, o vėliau ir pačiam Vytautui prisėjo stoti į ginkluotą  kovą su Lenkijos soste įsitvirtinusiu Jogaila.

Beje, valstybinės reikšmės pažadų dalinimas nedalyvaujančių dinastijos atstovų vardu nebuvo vien tik etikos klausimas ar nekalta gudrybė.

Turint galvoje Krėvos akto dvasią ir tikslą, reikalas lietė esmines  juridines „nedalyvaujančių brolių“  paveldo teritorijas ir teises.

Kiekvienas Algirdo sūnus turėjo savo valdžioje jam atitekusias etnines arba provincines Lietuvos karalystės žemes, kurių galbūt net nemanė nei priglausti, nei prišlieti, nei prijungti prie Lenkijos karalystės, kaip žadėjo Jogailos piršliai ir jis pats Krėvos akte įrašydamas lemtingą punktą: „minėtasis kunigaikštis [Jogaila] pažada savo Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės karūnos visiems laikams prijungti (Jagalo dux saepedictus promittit terras suas Litvaniae et Rusiae coronae regni Poloniae perpetuo applicare).

Jei laikysimės juridinio teksto raidės ir preciziškos prasmės, privalėsime konstatuoti, jog „minėtas dux Jogaila“ pažada tik jam pačiam Lietuvoje bei Rusioje priklausančias „savo žemes“ (terras suas) prijungti prie Lenkijos karūnos.

O kokios žemės teisiškai priklausė Jogailai Rusioje ir Lietuvoje 1385 m. vasarą?

Neabejotinai – tiktai domenai. Visa kita buvo juridiniu požiūriu ginčytina ir būtų teisėta tik tuomet, jeigu visi Krėvos pilyje „dalyvavę ir nedalyvavę“ broliai sutiktų tapti Jogailos vasalais ir duotų jam, kaip teisėtam magnus dux,  ištikimybės priesaiką.

 O to kaip tik ir trūko, jei kalbėsime apie „nedalyvaujančius brolius“. Bet Krėvos pilyje 1385 m. vasarą, atrodo, visi sutarties dalyviai skubėjo kiekvienas savo sumetimais – reikėjo raštu užfiksuoti piršlybų pažadų oficialų patvirtinimą, o apytikriai išsireiškimai bei terminai, kuriuos vėliau istorikai traktavo kaip kas išmanydamas, matyt, nebuvo atidžiau aptarti, o gal ir sąmoningai palikti detaliau nenusakyti, kad ateityje galėtų būti įkūnyti pagal galimybes ir aplinkybes.

Būtent to ir ėmėsi šiek tiek vėliau Jogaila, atsisėdęs Lenkijos soste, kai pradėjo skubiai ir atkakliai rinkti iš savo brolių ir kitų karališkos dinastijos atstovų, valdžiųjų įvairias Rusios žemes, vasalinės priesaikos raštus.

Tik surinkus tuos raštus Jogaila gavo juridinę teisę vadinti save Rusios valdovu, nes prieš tai jis buvo tik savojo „Rusios domeno“ valdovas, tai yra – tėvo jam paskirtų Rusios žemių valdytojas. Kitaip sakant, garsusis Krėvos sutarties sakinys, kad „minėtasis kunigaikštis [Jogaila] pažada savo Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės karūnos visiems laikams prijungti“ juridiškai gali ir turėtų būti traktuojamas tiksliai 1385 m. istoriniame kontekste.

O tai galėtų reikšti nieko kito, išskyrus tai, kas akte įrašyta: minėtas vyriausias Algirdaitis Jogaila pažada savo žemes (terras suas) Lietuvoje ir Rusioje prijungti prie Lenkijos karūnos karalystės visiems laikams.

Tas istorinis faktas, kad 1385 m. Jogailai priklausiusios žemės  Lietuvoje ir jo domenas Rusioje anaiptol nesutapo nei su visa etninės Lietuvos karalystės teritorija, nei su visomis Lietuvos karūnai priklausančiomis Rusios žemėmis, turėjo būti ir buvo akivaizdus abiems Krėvos sutarties juridinėms pusėms.

Identiškai suvokė Krėvos akto juridinę esmę ir Janas Dlugošas, kuris, nors labai troško visos Lietuvos valstybės prijungimo prie Lenkijos karalystės, vis dėlto aiškiai formulavo juridinę Krėvos akto davėjo pasiūlą: Jogaila „jam priklausiusias Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios žemes, kuriose turėjo pagal paveldėtą titulą ir įsigytą teisę pilną ir teisėtą valdžią, užrašė Lenkijos karalystei“ ir t.t. (Jagiełło „podległe mu ziemie Litwy, Żmudzi i Rusi, nad którymi z tytułu dziedzicznego i nabytego prawa sprawował pełną i prawowitą władzę, zapisał na zawsze królestwu Polskiemu, zjednoczył z nim, wcielił do niego” (Długosz, X, s. 202).

Tas pat, nors ne taip detaliai teisiniu požiūriu, įrašyta ir Krėvos akte:  Jogaila pažada prijungti savo žemes (terras suas), kadangi juridinis lotynų kalbos terminas „sua“ reiškia ne tik ir šiuo teisiniu atveju ne tiek įvardį „savas, sava“ (suus, sua), kiek „nuosavybę“, šiuo atveju –  „nuosavas žemes“, o ne šiaip sau – „savo žemes“.

Trumpai tarus, Krėvos akto davėjas Jogaila negalėjo duoti nei pažadėti duoti daugiau, negu įstatymiškai turėjo 1385 m. vasarą. Kokiu stebuklingu būdu Jogailos paveldėtos iš tėvo domeninės žemės („paveldėtos nuosavos žemės“) pavirto vėlesnėje lenkų istoriografijoje „visa Lietuva ir visa Rusia“, kurias Jogaila esą prijungęs 1385 m. sutartimi prie Lenkijos karalystės visiems laikams, būtų geras klausimas, jeigu jis nepriklausytų, kaip netrukus matysime, istoriografinės mitologijos sričiai, kur juridinių terminų ir titulų tikslumas vaidina žymiai mažesnįvaidmenį už patriotines istorikų vizijas.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

 (Bus daugiau)

2017.05.08; 05:28

[1] Tiek Jogailos, tiek Jadvygos amžių nustatyti nėra lengva, nes istorikai iki šiol pateikia labai įvairias judviejų gimimo datas. Galimi Jogailos gimimo metai nurodomi įvairiuose šaltiniuose maždaug tarp 1351 ir  1363 metų, o Jadvygos gimimo data nurodoma dvejopai – 1373 m. arba 1374 m.

[2] Kiaupienė J. 1385 metai, Krėva: pasiklydę tarp tikrovės ir mito. – in.: 1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Sudarė J.Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2002, p.46.

[3] Rowell S.C. Krėvos aktas: diplomatijos ir diplomatikos apžvalga“ – in. 1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Sudarė J.Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2002, p.71-72.

[4] Michał Wiszniewski. Pomniki historyi i literatury polskiey. T.4, Krakow, P.92http://books.google.lt/books?id=ioIAAAAAcAAJ&pg=PR7&lpg=PR7&dq=jedna+bez+Pogoni,+kiedy+jeszcze&source=bl&ots=4M1JbwDbCc&sig=5Ko5zX2tacAGruYGne6w5XlzsV4&hl=lt&sa=X&ei=1OU0VKLaA-LQygPolYIw&ved=0CCMQ6AEwAA#v=onepage&q=jedna%20bez%20Pogoni%2C%20kiedy%20jeszcze&f=false

[5] Seniausiais laikais Krokuvos žemė priklausė Didžiosios Moravijos karalystei, o X a. pabaigoje (apie 960 m.) perėjo į čekų valdovų Boleslovo I ir Boleslovo II Pšemislidų valdžią. Bet pačioje amžiaus pabaigoje ( apie 999 m.) Krokuvą užkariavo lenkų kunigaikštis Boleslovas Narsusis , čeko Boleslovo II anūkas, ir įjungė į Piastų valstybę. Po to, kai 1000 m. Krokuvoje buvo įkurta vyskupystė ir 1038 m. mieste įsikūrė lenkų kunigaikštis Kazimieras Atnaujintojas ( Kazimierz I  Odnowiciel ( 1016 – 1058) Krokuva tapo  visų kitų  lenkų kunigaikščių geidžiama „svarbiausiojo kunigaiškio būveine“. Kas sėdėjo Krokuvoje, nominaliai buvo vadinamas vyriausiuoju Lenkijos kunigaikščiu.

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Lietuva, išsikovojusi Nepriklausomybę, vos  porą dešimtmečių galėjo tik manevruoti tarp dviejų blokų –  ypač besijaučiančių nuskriaustomis po Pirmojo pasaulinio karo valstybių – Vokietijos, Rusijos ir Anglijos,  Prancūzijos ir kitų.

Didžiosios  Vakarų valstybės rūpinosi pirmiausia savo saugumu ir gerove. Bet vos Rusija ir Vokietija susitarė, visiems buvo aišku, kad pasikeis Europos pasidalijimas. Ir tik didvyriškoji suomių tauta nepasidavė smurtui ir šantažui – ji pasipriešino SSRS invazijai ir išsaugojo nepriklausomybę, nors ir neteko dalies savo žemių.

Tačiau Suomijos ir geografinė padėtis buvo nepalyginti  palankesnė gynybai negu, sakysim, Lietuvos. Ji  jau iš anksto tai gynybai  buvo pasiruošusi. 

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 10 )“

zigmas_zinkevicius

[…] Mindaugo krikštas ir jo karūnavimas Lietuvos karaliumi buvo nepaprastos reikšmės įvykiai. Tai – Lietuvos atsivėrimas pasauliui, saviizoliacijos sulaužymas, tarptautinis mūsų šalies pripažinimas. Buvo sukurta Europos modelio valstybė, orientuota į Vakarų pasaulį. Tai įvyko tada, kai kūrėsi klasikinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos, tarp kurių Mindaugas rengė vietą Lietuvai.

Tuomet įžiebta krikščionybės liepsna nebeužgeso. Po to visą laiką Lietuvoje buvo kunigų, vienuolių, veikė viena kita bažnyčia, išliko krikščioniška bendruomenė iki pat pakartotinio Lietuvos krikšto Jogailos ir Vytauto laikais.

Continue reading „Lietuvos tragedija (straipsnio “Lietuviai ir krikščionybė” ištrauka)“