Ne taip seniai Estijos susisiekimo ministras J. Partsas, piktindamasis Lietuvos politikų norais keisti žaidimo taisykles vidury žaidimo, pasakęs, jog Lietuvos Vyriausybėje esama kvailių. 

Lietuvos Vyriausybė, aišku, užsigavo. Premjeras net buvo pavedęs URM vadovui išsikviesti pasiaiškinti Estijos ambasadorių, tačiau netrukus minėtasis estų ministras atsiprašė.

Pagrįstai atsiprašė, nes sumelavo – mat kvailių esama ne tik Vyriausybėje. Ir nemažai.

Continue reading „Reikia dar vieno esto?“

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia antrąją pokalbio su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesoriumi, VDU Letonikos centro vadovu Alvydu BUTKUMI dalį. Prof. Alvydas Butkus – nuoširdus Latvijos bičiulis, aistringas Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas.

Tad šios diskusijos tikslas – kuo nuodugniau ir išsamiau išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl trukdo nuoširdesnei, konkretesnei Lietuvos – Latvijos draugystei.

Prof. A.Butkui pateikėme, regis, visus svarbiausius klausimus – ir dėl latviškų legionierių eitynių, ir dėl Lenkijos ir Rusijos ambasadorių spaudimo, ir dėl lietuvių chuliganų siautėjimo latviškuose miesteliuose, ir dėl bandymų prikergti neonacių etiketes, ir dėl turizmo perspektyvų, ir dėl Dieveniškių stovyklos, ir dėl niekaip neįgyvendinamų televizinių mainų, ir dėl skirtingų tautinių bendrijų įstatymo, ir dėl nesureguliuotos valstybinės sienos…

Apie Lietuvos – Latvijos santykius su prof. Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Lenkams tikriausiai labai nepatinka, kad lietuviai ieško rimtesnių kontaktų su latviais? Oficialiai Lenkija tokios nuostatos, be abejo, nerodo. Savo tikruosius ketinimus slepia. Tačiau užkulisinių žaidimų pagalba greičiausiai kurpia ypatingai gudrias intrigas…

Galima taip tvirtinti. Tokia nuomonė – galima. Bet pirmiausiai aš noriu pagirti lenkus už tai, kaip jie atkaklia plečia lenkų kalbos ir kultūros arealą. Lenkai turėtų tapti mums puikiu pavyzdžiu, kaip dera ginti ir stiprinti savąją kalbą.

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

Pateiksiu tik vieną, ne itin į akis krentantį atvejį. Lenkų institutas Vilniuje skiria vienkartines stipendijas kiekvienam VDU studentui, kuris renkasi lenkų kalbą kaip discipliną. Kiekvienam studentui. Stipendija – 150 litų dydžio.

Ši politika byloja, kad lenkai rodo ypatingą dėmesį tiems, kurie tik pareiškia norą mokytis jų gimtosios kalbos.

Tokį lenkišką įžvalgumą mums derėtų perimti bendraujant su latviais. Jei lietuvis studentas mokosi latvių kalbos – jam irgi skirkime stipendiją. Jei latvis mokosi lietuvių kalbos – toks studentas taip pat tegul bus vertas finansinės paramos. Nejaugi Latvija ir Lietuva nepajėgios surasti tokių nedidelių pinigų, kokius suranda Lenkija? Nejaugi abi šalys žymiai skurdesnės už Lenkiją?

Dar privalau pastebėti, kad Lenkijos ambasada labai aktyvi čia, Lietuvoje. Ji aktyvi ir Kaune. Būtent Lenkijos ambasados pastangomis Vytauto Didžiojo universitete įkurtas Adomo Mickevičiaus lenkų studentų klubas.

O štai dabartinė Latvijos ambasada Lietuvoje negali pasigirti tokiu aktyvumu kaip lenkų diplomatai. Kodėl Lietuvoje lenkų ambasadoriai darbštesni nei latvių dabartiniai ambasadoriai, – nežinau.

Beje, atsakydamas į klausimą, ar Lenkijai paranki Lietuvos ir Latvijos bičiulystė, raginu į šį reiškinį pažvelgti lenkų akimis. Akivaizdu, kad Varšuvai nepriimtina rimtesnė Lietuvos – Latvijos draugystė, nes būtent Lenkija nori mus priglausti po savo lenkišku sparnu.

O dabar privalau atskleisti itin nemalonų dalyką. Pastebiu, matau, kaip į prolenkiškąjį vajų įtraukiama ir Lietuvos akademinė bendruomenė. Pavyzdžiui, VDU dėstoma Lietuvos tapsmo disciplina. Šį dalyką mūsų studentai gali pasirinkti kaip vieną iš privalomųjų. Tą discipliną kuruoja mūsų Istorijos katedra. Sykį pasidomėjau, kas gi tų paskaitų metu dėstoma. Ogi vienas docentas, jau liūdnai pagarsėjęs dėl lietuviams nepalankių paskaitų Baltarusijoje, tvirtina, esą 19-ame amžiuje Lietuvoje nebūta grožinės literatūros. Nors tose pačiose VDU auditorijose dėstoma 19-ojo amžiaus lietuvių literatūros disciplina. Daliai tų pačių studentų.

Be kita ko, tas pats docentas teigia, kad anuometinė valdžia protegavo lietuvių valstiečius lenkų sąskaita. Galiu tik retoriškai nusistebėti: kaip protegavo – Kražių skerdynėmis, spaudos draudimu, lietuviškų mokyklų uždarymu, draudimu viešai kalbėti lietuviškai? To docento paskaita užbaigiama itin originaliai. Esą per pastaruosius du dešimtmečius Estija ir Latvija nutolo nuo Lietuvos, užleisdamos vietą Lenkijai. Ir Lietuva, tik pamanyk, tampa jau nebe Baltijos šalimi, o Rytų ir Vidurio Europos kraštu. Net ne valstybe, o kraštu.

Tokie atvejai – pavieniai, ar jau galima manyti, kad jie tampa masiški? Ar daug tokių dėstytojų turi mūsų universitetai ir aukštosios mokyklos?

Laimė, kol kas tokie atvejai, man regis, pavieniai. Daugumos dėstytojų pažiūros tikrai ne tokios kaip liūdnai pagarsėjusio docento. Bet kartas nuo karto yla iš maišo išlenda.

„Facebook“o erdvėje susidūriau su Istorijos katedros doktorantu, kuris mane nei iš šio, nei iš to apšaukė neonaciu.  Esą visiems žinoma, kad aš esu neonacis. Buvau šokiruotas, sulaukęs tokio įvertinimo. Teko tarpusavio santykius aiškintis Katedros vedėjos ir prodekano akivaizdoje. Nei jis, nei aš savo pozicijų nepakeitėme. Aš jį apkaltinau vartojant bolševikinę leksiką. Tada jis perspėjo, kad atsiminčiau, jog abu vaikščiojame tais pačiais koridoriais. Tokie jo žodžiai buvo panašūs į grasinimą. Bent jau man pasirodė, jog grasinimo elementų vis tik esama. Taip ir išsiskyrėme, neradę sutarimo.

Beje, aš nuoširdžiai bandžiau suprasti, kodėl jis mane laiko neonaciu. Pasirodo, jis įsitikinęs, kad visi, kas priklauso Tautininkų sąjungai, yra fašistuojantys. Tautininkai esą tarpukario metais kolaboravo su Kremliumi, buvo Kremliaus finansiškai remiami. Vadinasi, jo akimis žvelgiant, šiandieniniai tautininkai tęsia tą pačią politiką. Esą jie siekia, kad į Lietuvą ateitų Vladimiro Putino valdžia.

Nesiginčiju, tarpukario Lietuvoje buvo tautininkų, kuriuos rėmė Rusija, nes ji buvo suinteresuota Lenkijos sukeltu konfliktu dėl Vilniaus. Bet ar tai leidžia manyti, jog visi, kurie puoselėja tautiškas vertybes ir papročius, dabar yra Kremliaus šalininkai?

Ar esama pavojaus, kad prolenkiška kryptis stiprės?

Sunku pasakyti. Nežinau. Bet VDU turi prolenkiška kryptimi pagarsėjusių dėstytojų ir padalinių vadovų. Pasidomėkit, kokių politinių pažiūrų žmonės vadovauja Politinių mokslų ir diplomatijos fakultetui, Politologijos katedrai. Orientacija Lenkijos pusėn gal ir nėra labai stipri, bet nėra ir silpna.

Kodėl reikalingos Dieveniškių stovyklos? Kodėl tokio pobūdžio stovyklų turėtų būti daugiau?

Pirmiausia papasakosiu apie juodąsias informacines technologijas. Esu liudininkas to garsiojo skandalo, esą stovyklos organizatoriai neva viešai pagrasino ūkišku muilu plausią burnas tiems, kurie Dieveniškėse kalbės rusiškai ir lenkiškai. Dalyvavau stovyklos atidaryme ir girdėjau instruktažą. Buvo pasakyta, kad stovyklos tikslas – populiarinti latvių ir lietuvių kalbas. Todėl stovyklos metu būtina stengtis kalbėti vien lietuviškai arba latviškai.

Stovyklos taisyklės taip pat bylojo, jog negalima vartoti alkoholio, rūkyti bei keiktis. Sparnuotasis posakis apie „burnos plovimą ūkišku muilu“ buvo taikomas būtent keikūnams, o ne tiems, kurie nesilaikys susitarimo kalbėti tik latviškai ir lietuviškai.

Tačiau Lietuvos žiniasklaidoje šis perspėjimas buvo perteiktas iškraipytai. Esą vaizdingojo posakio apie „burnos plovimą ūkišku muilu“ autoriai šiuos žodžius skyrę tiems, kurie kalbėsią rusiškai ir lenkiškai. Šią „antį“ tą pačią stovyklos atidarymo dieną paleido Delfi.lt. Apmaudu, bet dezinformaciją kaip tikrą informaciją priėmė ir tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus tarnybos. Suklaidintas premjeras paskubėjo pasmerkti tokius neva Dieveniškių stovyklos organizatorių ketinimus, o Rusijos žiniasklaida šį pasmerkimą  netruko išplėtoti dar savaip: „Lietuvos premjeras pasipiktino lietuvių nacionalistų ketinimu ūkišku muilu plauti burnas lenkams ir rusams“.

O Dievieniškių stovyklos turėjo ir turi didelį pasisekimą. Pabendrauti su stovyklaujančiais lietuviais ir latviais noriai atvyksta ne tik vietiniai lietuviai, bet ir  lenkai, ir baltarusiai. Jokių kivirčų, nesusipratimų. Stovykloje puikiai visi sutardavo. Dar daugiau – vietiniai lenkų ir baltarusių vaikai labai domėdavosi Dieveniškių stovykla. Jiems ši stovykla patiko. Jie norėtų daugiau tokių stovyklų.

Tačiau apie Dieveniškių stovyklą buvo paskleista ypač daug iš piršto laužtų gandų, prasimanymų…

Tautiškumo kritikai vartoja tą pačią leksiką ir laikosi tų pačių nuostatų, kurių, prisimenu, laikėsi sovietinė bolševikinė valdžia. Tautiškumo puoselėtojams bandoma prikergti tas pačias etiketes, kurias sovietmečiu bandė klijuoti sovietiniai politrukai. Kuo gi buvo kaltinami lietuvybę puoselėjantys žmonės? Jie buvo traktuojami kaip prakeikti nacionalistai, fašistai, „nesuprantantys internacionalizmo būtinybės“.

O dabar prisiminkime, kas gi iškovojo Lietuvai nepriklausomybę 1990-aisiais? Kosmopolitai, liberalai, sovietiniai politrukai? Nepriklausomybės idėją puoselėjo kitokių nusiteikimų žmonės. Šito negalima pamiršti.

Ano meto sovietiniai politrukai mums trukdė ateiti į Kovo 11-ąją, o dabartiniai kosmopolitai ir liberalai trukdo stiprinti lietuviškumą. Tokia tendencija mane ir neramina. Šias bėdas labai taikliai aprašė Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė knygoje „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“.

Portalui Slaptai.lt rūpi išgirsti Jūsų nuomonę, kaip derėtų vertinti Imanto Meliano publikacijas? Ko jis siekia?

Jį labai gerai suprantu. Žmogus rengė savąjį tautinių bendrijų įstatymo projektą. To projekto nepavyko įgyvendinti. Dabar šį darbą iš jo perėmė dar radikalesnis Edvardas Trusevičius. I.Melianui apmaudu, kad bandoma įgyvendinti ne jo, o kito žmogaus projektą. Nors didelio skirtumo tarp I.Meliano ir E.Trusevičiaus variantų nėra. I.Melianą ir E.Trusevičių vienija bendras tikslas: sudaryti sąlygas Lietuvos lenkams dar labiau izoliuotis nuo Lietuvos. Į pagalbą pasitelkiami įvairiausi reikalavimai – turėti lenkiškus gatvių, įstaigų užrašus, suteikti lenkų kalbai regioninės kalbos statusą ir t.t.

Apie tai daug rašiau, nekartosiu, kas jau buvo išguldyta viešai. Bet ši jų politika – tai valstybės skaldymas iš vidaus. Toks būtų trumpas apibendrinimas.

Jei, neduok Dieve, bus priimtas I.Meliano ar E.Trusevičiaus tautinių bendrijų įstatymo projektas, mes netiesiogiai išduosime Latviją?

Būtent – šitaip nuolaidžiaudami mes nusispjauname į savo brolius latvius. Latviai labai sunerimę dėl Lietuvos neprincipingos laikysenos Lietuvos lenkų atžvilgiu. Kol kas oficialioji Ryga savo nerimo garsiai nereiškia. Nenori kištis į Lietuvos vidaus reikalus.

Bet jei I.Meliano – E.Trusevičiaus proteguojamas įstatymas, plačiai atveriantis vartus dvikalbystei, įsigalės Lietuvoje, mes išduosime ne tik Lietuvą, bet ir Latviją. Palaiminę šių vyrukų brukte brukamus antilietuviškus potvarkius, išprovokuosime Latvijos rusakalbius radikaliai siekti tokios pat tvarkos Latvijoje. Vaizdžiai tariant, pakenksime visam regionui, nes tokios pat lietuviškos tvarkos gali paprašyti ir Latvijos, ir Estijos rusakalbiai. Ir rusakalbiai būtinai prašys. Ne tik prašys, bet ir reikalaus.

Beje, šitokio posūkio Kremlius kaip tik ir siekia. Kremliaus tikslai akivaizdūs – ilgainiui sukurti rusakalbes Baltijos valstybes nuo Kaliningrado iki pat Talino.

Baltų kalbos silpsta ir dėl migracijos, ir dėl menko gimstamumo, o slavų rezervas – milžiniškas. Ilgainiui jie sieks įteisinti rusų kalbą kaip antrąją valstybinę kalbą visose trijose Baltijos valstybėse. Rusų kalba de facto jau yra antroji valstybinė kalba tiek Latvijoje, tiek Estijoje. Rusai puikiai išsiverčia Estijoje ir Latvijoje nemokėdami nei latviškai, nei estiškai. Jiems užtenka rusų kalbos.

Rusai, kaip bebūtų skaudu, pagrįstai svarsto, kam jiems mokytis estų, latvių ir lietuvių kalbų, jei visose trijose valstybėse visur įmanoma susišnekėti vien rusiškai.  Jie kelia gudrius klausimus: ar ateiviai britai mokėsi Australijos aborigenų kalbos? Jie taip pat klausia, ar britai, prancūzai, ispanai, portugalai, atvykę į Ameriką, mokėsi vietinių indėnų kalbų? Žodžiu, slavai save laiko aukštesnės kultūros nešėjais ir yra įsitikinę, jog mes privalome taikytis prie jų gyvenimo taisyklių.

Štai kodėl pavojingas įstatymas, kurį parengė arba E.Trusevičius, arba I.Melianas. Skirtumų tarp abiejų variantų – mažai. Ta pati panelė, tik kita suknelė.

Galėčiau dar priminti viešą paslaptį – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai noriau bendrauja ne su Latvijos lenkais, bet su Latvijos rusais. Kas jungia Lietuvos lenkus su Latvijos rusais apeinant Latvijos lenkus, kurie yra lojalūs Latvijos valstybei? Vienija bendri tikslai ir tų tikslų siekimo metodai bei argumentai.

Ko galėtume pasimokyti iš latvių ginant gimtąją kalbą?

Mane žavi latvių principingumas. Imkime pavyzdį iš latvių, kaip galima savo interesus ginti remiantis kad ir įstatymų baze. Po rusakalbių surengto referendumo 2012 m. vasarį, kurio įkvėpėjai akivaizdžiai troško rusų kalbą įteisinti kaip antrąją valstybinę kalbą, latviai suskubo stiprinti savo įstatyminę bazę. Pavyzdžiui, latviai parengė ir neseniai apsvarstė Konstitucijos išplėstą preambulę, užkertančią kelią bet kokioms dvikalbystėms. Tuo tarpu Lietuva kažkodėl nestiprina įstatymų, ginančių lietuvybę.

Lietuviai ir latviai turėtų laikytis išvien: užkabinai lietuvį – vadinasi, įžeidei ir latvį, įžeidei latvį – vadinasi, įskaudinai lietuvį. Kartu, drauge su latviais, mes jau galime tapti kietu riešutu mus asimiliuoti siekiančios jėgoms.

Latviai nuoširdžiau, draugiškiau švenčia net savo Nepriklausomybės dieną?

Nepriklausomybės dienos Latvijoje švenčiamos tikrai įspūdingiau, nuoširdžiau nei Lietuvoje. Paskutinioji Latvijos nepriklausomybės šventė Rygoje buvo ypač didinga. Tądien Rygoje būta išties didingo renginio ir didingo reginio. Taigi iš latvių galime pasimokyti, net kaip privalu švęsti Vasario 16-ąją ir Kovo -11-ąją – nuoširdžiai, visiems susibūrus į vieną kumštį, neskirstant savęs nei į valdžios elitą, nei į prastuomenę. Latvijos gimimo diena prisimenama ne valdžios tribūnose, o sostinės gatvėse ir aikštėse, drąsiai skanduojant šūkį „Aš esu latvis“. Mums gi koją kaišioti bando neokomjaunuoliai, isteriškai sapaliojantys apie kažkokį lietuvišką nacionalizmą ar fašizmą.

Atvirai kalbant, Latvijos politinis, ekonominis, kultūrinis elitas sąmoningesnis nei mūsiškis. Mūsų elitas verkšlena, esą dabartinė Lietuva susikūrė atmetusi savuosius intelektualus ir inteligentus. Tik pamanyk – dabartinę Lietuvą sukūrė valstiečiai! Bet ar tai – rimtas trūkumas? Estai ir latviai seniai nebeturėjo savosios diduomenės – jų kunigaikščiai buvo išnaikinti dar 13-14 amžiuje. Bet ar tai reiškia, kad valstiečių sukurta dabartinė Latvija ir Estija – neperspektyvios, stovinčios ant silpnų pamatų?

Priklausomybė tik vienam – valstiečių – luomui latvius ir estus konsolidavo labiau nei lietuvius, kurios aristokratija buvo šizofreniškai susidvejinusi. Na ir kas, kad mes turėjome bajorus, kurių didelė dalis po 19-ojo amžiaus lūžio lenkiškumo pusėn nebesusigaudė, kas esą – lietuviai ar lenkai. 20-ojo amžiaus pradžioje, kai visur aplink kūrėsi nacionalinės valstybės, šie retrogradai stengėsi gaivinti 16 a. zombį – Abiejų Tautų Respubliką, kurios gyvavimas, beje, baigėsi 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucijos priėmimu. Lenkiškos konstitucijos, įteisinusios lenkų tautos hegemoniją ir luominę santvarką, Prancūzijos revoliucijos tuo metu jau išmestą į istorijos šiukšlyną.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS.

(Bus daugiau)

2013.12.10

Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS. Prof. Alvydas Butkus – nuoširdus Latvijos bičiulis, aistrigas Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Tad nieko neturėtų stebinti, kad svarbiausias šio pokalbio tikslas – išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl trukdo nuoširdesnei, konkretesnei Lietuvos – Latvijos draugystei.

O kad trukdytojų esama ir kad trukdytojai – ne iš kelmo spirti, – taip pat akivaizdu. Prof. Alvydo Butkaus tvirtinimu, rimta Lietuvos – Latvijos bičiulyste labiausiai nesuinteresuota Rusija ir Lenkija. Todėl kai kurie bendri Lietuvos – Latvijos projektai greičiausiai ir stringa tiek Vyriausybėse, tiek ministerijose, tiek televizijose.

Beje, šiandien skelbiame tik 1-ąją interviu dalį. Kitas dalis paskelbsime šiek tiek vėliau. Neskaidyti šio pokalbio tiesiog negalime. Pokalbis – ilgokas.

Bet trumpesnis ir negalėjo išeiti. Šį sykį portalui Slaptai.lt rūpėjo kuo konkrečiau išsiaiškinti priežastis, lemiančias silpnoką Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimą.

Prof. A.Butkui pateikėme, regis, visus rūpimus klausimus – ir dėl latviškų legionierių eitynių, ir dėl Lenkijos ir Rusijos ambasadorių spaudimo, ir dėl lietuvių chuliganų siautėjimo latviškuose miesteliuose, ir dėl bandymų prikergti neonacių etiketes, ir dėl turizmo perspektyvų, ir dėl Dieveniškių stovyklos, ir dėl niekaip neįgyvendinamų televizinių mainų, ir dėl skirtingų tautinių bendrijų įstatymo, ir dėl nesureguliuotos valstybinės sienos…

Todėl šio interviu ir neįmanoma įsprausti į keletą puslapių.

Apie Lietuvos – Latvijos santykius su prof. Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Ar labai suklysiu tvirtindamas, jog Lietuvos – Latvijos draugystė nėra labai tvirta? Aršiai nesipykstame, rimtų nesusipratimų išvengiame, bet vis tiek bendraujame ne taip nuoširdžiai, kaip bičiuliautis turėtų tikri broliai?

Be abejo, baltų tautų draugystė privalėtų būti karštesnė. Dešimt metų bandome pramušti sieną, trukdančią lietuviškosiose televizijose girdėti latvių kalbą, o Latvijos TV – lietuvių. Ir nė iš vietos. Jei vis dėlto pavyktų įgyvendinti televizinius mainus,  galėtume džiaugtis dviguba nauda.

Pirma, latvių kalbos arealas išsiplėstų į Lietuvą, o lietuvių kalba – Latvijon. Sustiprėtų abiejų šalių valstybinių kalbų pozicijos, ir skeptikai, nenorintys mokytis lietuvių kalbos, nebegalėtų priekaištauti, esą valstybinė lietuvių kalba reikalinga tik… iki stoties. Latvijos rusakalbiai taip pat nebeturėtų pagrindo ironizuoti, esą latviškai susišnekėti įmanoma tik mažytėje teritorijoje – Latvijoje. Suprask, latvių kalba – neperspektyvi.

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

Tad jei lietuviškos ir latviškos televizijos imtų keistis filmais, informacinėmis laidomis, diskusijomis, jei lietuviškose televizijose atsirastų laidų, kurių dalyviai kalba latviškai, o jų žodžiai į lietuvių kalbą verčiami subtitrais, ir atvirkščiai, baltų kalbų arealas ženkliai išsplėstų ir vienas kitą akivaizdžiai sustiprintų.

Antra, laimėjimas būtų toks – galų gale turėtume bendrą informacinę erdvę, kurios iki šiol nėra. Sukurti Lietuvą ir Latviją vienijančią bendrą informacinę erdvę siekė Lietuvos URM vadovai, šito troško net Latvijos ir Lietuvos prezidentai Valdis Zatleris ir Valdas Adamkus. Bet visos pastangos baigdavosi dideliu šnipštu. Abiejų šalių URM 2011 m. parengė pranešimą apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas. Pranešimą abiejų šalių vyriausybės patvirtino 2012 m. Tą pranešimą iš Lietuvos pusės parengė ambasadorius Neris Germanas. Iš Latvijos pusės – dr. Albertas Sarkanis, buvęs pirmasis Latvijos ambasadorius Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo. Pranešimas yra puikus. Jame numatytos konkrečios gairės, kur reikėtų bendradarbiauti, ką reikėtų tobulinti, pradedant ekonomika ir baigiant žiniasklaida, švietimu ar turizmu.

Deja, pranešime nubrėžti uždaviniai taip ir lieka neįgyvendinti. Bent jau aš nieko nežinau, kokie konkretūs darbai atlikti iš prieš keletą metų užsibrėžtų tikslų.

O užduočių, kurias būtina kuo greičiau realizuoti, – apstu. Mums būtina ne vien bendra informacinė erdvė.  Mes apie Latviją, deja, sužinome tik iš rusakalbių leidinių. Tiesiogiai apie Latviją išgirstame ištikus rimtai tragedijai. Omenyje turiu kad ir „Maximos“ parduotuvės griūtį Rygoje. Tokia liūdina tendencija. Lietuviai ir latviai ima vieni kitais domėtis tik nelaimei ištikus. Kas gali būti blogiau už tokius santykius?

Prieš aštuonerius metus su kalbininke, Latvijos ir Helsinkio universitetų profesore, baltiste Laimute Baluode  paskelbėme straipsnį apie lietuviškų – latviškų televizijų mainų būtinybę. Tas straipsnis pavadintas simboliškai: matome vieni kitus tik tada, kai šaudo. Žodžiu, privalu sulaukti kruvinos nelaimės, kad lietuviai ir latviai susidomėtų vieni kitais.

Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš latvių?

Artimiau turėtų dirbti Lietuvos ir Latvijos švietimo ir mokslo ministerijos, nes Latvija sukaupusi kur kas didesnę patirtį, kaip titulinei tautai dera bendrauti su tautinėmis bendrijomis. Kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, Latvijos tautinių mažumų švietimo padėtis yra geresnė nei Lietuvoje, nors patys latviai Latvijoje sudaro tik apie 60 proc. šalies gyventojų (Lietuvoje lietuviai – 84 proc.). Ten nelatviškų mokyklų programose 60 proc. dalykų dėstoma valstybine latvių kalba. Nuslūgus dirbtinai kurstytam rusakalbių nepasitenkinimui, dabar niekas tokia padėtimi nesipiktina. Beje, Latvijos lenkai tokią nuostatą palankiai priėmė iš karto. Tokios taisyklės jiems padeda puikiai išmokti latvių kalbos ir deramai integruotis į Latvijos bendruomenę.

Lietuvos lenkai į lietuvių kalbą žvelgia atsainiau?

Lietuva tokiomis normomis pasidžiaugti negali. Lietuva gyvena pagal naująjį įstatymą, dėl kurio itin pyksta lenkų radikalai. Lietuvos lenkams lietuvių kalba dėstoma kaip dalykas, ir dar įdiegta norma Lietuvos istoriją dėstyti lietuvių kalba bei lietuvių kalba dėstyti visuomenės mokslus. Taigi Latvijoje tautinių bendrijų atstovai mokyklose net 60 proc. disciplinų mokosi latvių kalba, o Lietuvoje lenkakabiams lietuviškai dėstomos tik trys disciplinos. Skirtumas tarp latviško ir lietuviško varianto – milžiniškas. Akivaizdu, kad tautinės bendrijos Lietuvoje turi žymiai mažiau galimybių deramai išmokti lietuvių kalbos. Beje, istorija dėstoma lietuvių kalba lenkiškose Lietuvos mokyklose toli gražu ne visa – tik toji dalis, kuri susijusi su Lietuva.

Be to, Lietuvos lenkas Ričardas Maceikianecas yra atkreipęs dėmesį, kad Lietuvos lenkų mokyklose dėstomas būtent toks literatūros kursas, kuris niekaip nesusijęs su Lietuva. Kodėl? Kažkam naudinga Lietuvos lenkus kultūriškai izoliuoti nuo Lietuvos.

Žodžiu, lietuviška padėtis – tragiška. Dar neaišku, kokių skaudžių pasekmių tai gali turėti ateityje. Todėl ir sakau, kad privalome perimti kai kuriuos pavyzdžius iš latvių. Latviai labiau konsoliduoti. Latviai principingesni. Latvijos švietimo programos, skirtos tautinėms bendrijoms, yra orientuotos į Latvijos valstybės istoriją, literatūrą ir šios šalies aktualijas.

Norėčiau oponuoti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos aktyvistams, kurie sako, kad Latvijos lenkų situacija kitokia nei Lietuvos lenkų. Agresyviausi LLRA atstovai tvirtina, esą lenkai Latvijoje gyvena neseniai ir yra išsibarstę po visą šalį, t.y. gyvena ne taip kompaktiškai, kaip Lietuvos lenkai. Tai netiesa. Latvijos lenkai irgi gyvena kompaktiškai, pavyzdžiui, pietryčių Latvijoje Daugpilio ir Kraslavos rajonuose. Ir Latvijos rusai ten gyvena kompaktiškai. Bet Latvijos lenkai nesistengia ten kurti kokio nors savo etninio rezervato, vadovaudamiesi istorija, kad tas kraštas 1629-1772  m. turėjęs net pavadinimą Inflanty Polskie.

Beje, Latvijos rusai Latvijoje turi gilesnes šaknis nei lenkai. Latvijoje rusų židiniai kūrėsi dar 13-ame ir 14-ame amžiuose. O lenkų Latvijoje ėmė rastis tik po 16-ojo amžiaus. Svarbu pabrėžti, kad po Abiejų Tautų Respublikos įkūrimo (1569), kai Lietuvos nuo 1561 m. administruotas latvių ir estų žemes gavo teisę administruoti ir Lenkija, o ypač po karo su su švedais (1600-1629) polonizacija Latgaloje, pavadintoje Lenkų Infliantais,  tapo kryptinga ir stipri.

Latgaloje sulenkėjo net vietinė vokiška dvarininkija. Ką jau kalbėti apie latvių valstiečius. Kodėl Latgaloje polonizacija buvo sėkminga? Sėkmės garantija – specialios ekonominės priemonės. Tapti lenkais dvarininkams buvo ekonomiškai ir politiškai naudingiau nei likti vokiečiais. O valstiečių lenkinimu Latgaloje sėkmingai „rūpinosi“ katalikų bažnyčia, kaip ir Lietuvoje. Beje, dėl ilgo buvimo po lenkiška kultūros ir valdžios pastoge Latgala ekonomiškai ir kultūriškai labai atsiliko nuo kitų etnografinių Latvijos kraštų, kurie lenkų valdžios nepatyrė; tas atsilikimas nebaigęs išnykti iki šiol.

Gal lietuviškų – latviškų televizijų mainai stringa dėl to, kad bijoma sulaukti mažai žiūrovų?

Pirmiausiai pabandykime, ir tada galėsime spręsti, koks iš tiesų susidomėjimas. Kad lietuviams bus įdomu žinoti, kas dedasi Latvijoje, o latviai mielai seks, kas dedasi Lietuvoje, – neabejoju. Mūsų kabelinėse TV esama ukrainietiškos televizijos. Kodėl pasirinkta ukrainietiška? Nežinau. Bet viena ukrainietiška TV egzistuoja. Kiek ji sulaukia nuolatinių žiūrovų, – taip pat neturiu duomenų. Sutinku, kad Ukraina – svarbi valstybė. Dėl to net neverta ginčytis. Bet Lietuvai ne ką mažiau svarbu matyti bent vieną ir Latvijos TV, įskaitant ir valstybinę. Lietuvai mūsų kaimynė Latvija taip pat turėtų tapti svarbia valstybe.

Kadaise turėjome idėją kurti bendras informacines programas. Siekėme, kad kartą per savaitę pasirodytų Lietuvos ir Latvijos įvykių apžvalgos. Mainai tokiomis laidomis būtų perspektyvūs. Latvijoje šiuo metu gyvena apie 30 tūkst. lietuvių. Kaip jiems sekasi gyventi Latvijoje? Ar ši tema gali būti neįdomi? O Lietuvos – Latvijos pasienio aktualijos? O latviškųjų salų Lietuvoje aktualijos? Daug latvių gyvena Šventojoje. Tarpukario metais Šventoji buvo latvių žvejų kaimas. Akmenės rajone esama latviškos Alkiškių bendruomenės, Pakruojo rajone – latviška Žeimelio bendruomenė.

Žodžiu, būtų ką rodyti. Tik reikia pabandyti. Bet nebandoma. Mūsų Vyriausybė rengia bendradarbiavimo perspektyvas, bet nenumato tam lėšų. Jokių lėšų. Mano minėtąjį pranešimą pasirašė ambasadorius N.Germanas. Dabar jis – Lietuvos URM viceministras. Kodėl negalėtų pajudinti savo parašu prieš keletą metų palaiminto projekto?

Pernai maždaug tuo pačiu metu surengtas „Lietuvos ir Latvijos forumo“ asociacijos 5-asis suvažiavimas. Suvažiavimas dirbo Lietuvos Seimo rūmuose. Suvažiavimo rezoliucijos – puikios. Sakykim, nepasikliaujama vien deklaratyviais Baltijos Asamblėjos posėdžiais. Bet kokia nauda ir iš to suvažiavimo? Konkrečios naudos – jokios. Nei iš to suvažiavimo, nei iš BA rezoliucijų.

Jei nepavyksta sukurti bendrų televizinių projektų, gal čia galėtų padėti internetas?

Ambasadorius Albertas Sarkanis siūlė net internetines diskusijas. Juk Lietuvos – Latvijos informaciniai tiltai interneto pagalba galėtų tapti reguliarūs, nuolatiniai. Dabar gi informaciją apie Latviją lietuviai gauna iš rusiškų kanalų, kurie – tendencingi, kuriems trūksta objektyvumo, geranoriškumo.

Rusijos nesmerkiu. Rusija elgiasi rusiškai. Jai rūpi jos interesai. Ji puoselėja politiką, kuri jai naudinga. Ji negali puoselėti politikos, kuri būtų naudinga baltų tautoms. Rusija stengiasi mus sukiršinti su latviais. Kiršina pateikdama neva įtikinamų antilatviškų, antihumaniškų pavyzdžių. Rusiškos televizijos rodo latvių legionierių eitynes Rygoje kovo 16-ąją. Tas eitynes pateikia kaip vokiško SS propagandą. O ir Latvijos rusakalbiai stengiasi trukdyti tokioms eitynėms. Pernai tos eitynės buvo įtemptos. Įtemptos dėl antilatviško fono. Eitynių priešininkai gausiai susirinko, buvo agresyvūs, pikti, puikiai techniškai ginkluoti. Per garsiakalbius paleido trankią savąją muziką ir įžūliai trukdė eitynių dalyviams.

Bandau prisiminti, o kada paskutinį sykį mačiau bent vieną latvišką meninį filmą? Neprisimenu.

Čekai ir gruzinai kadaise mums buvo dovanoję savo serialų. Mūsų TV rodė tuos filmus originalo kalba su lietuviškais subtitrais. Kas trukdo mums kartu su latviais imtis panašių mainų? Skaudu, pikta, liūdna. Jei per dešimt metų kartą ir parodome vieną latvių filmą, sakykim, „Rygos sargai“, pasakojantį, kaip 1919 metais latviai nuo bermontininkų apgynė savo sostinę, tai parodome ne itin vykusiai. Užuot paleidę filmą originalo kalba ir tuo pačiu sudarę lietuviams galimybę išgirsti, kokia graži, melodinga, artima latvių kalba, mes ją užgožėme pažodiniu vertimu. Būtų užtekę lietuviškų subtitrų, bet mes persistengėme. Rusiškai įgarsintus filmus rodome su subtitrais, o latviškų filmų įgarsinimą uždengiame garsiniu lietuvišku vertimu.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS.

(Bus daugiau)

2013.12.09

butkus_alvydas

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vytauto Didžiojo Universiteto Letonikos centro vadovas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas Alvydas Butkus.

Pagrindinė pokalbio tema – lietuvių ir latvių tarpusavio santykiai. Nors puikiai suvokiame, jog lietuvių ir latvių tautos – giminingos, tačiau rimtos draugystės, kuri mums, baltams, padėtų atremti dabartinius asimiliacijos iššūkius, – nėra.

Kas trukdo, kas nenori, kad dvi baltų tautos artimiau, nuoširdžiau, giliau bendradarbiautų tarpusavyje? Ką reikėtų daryti, jei nuoširdžiai siekiame glaudesnio Vilniaus ir Rygos bendradarbiavimo?

Su VDU Letonikos centro vadovu, humanitarinių mokslų daktaru, docentu Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Ar tikrai lietuviai ir latviai turi bendrą ateitį?“

Latvia-Lithuania

2011-ųjų metų sausio mėnesį Latvijos leidykla „Lauku avīze“ išleido lietuvių autorių apsakymų ir novelių rinkinį „Auksiniai lietuvių apsakymai“ (Lietuviešu zelta stāsti. Redaktorė Eva Martuža). Šis rinkinys yra trečioji Latvijoje leidžiamos auksinių apsakymų serijos knyga. 2007 m. pasirodė latvių apsakymų rinktinė, 2009-iais – estų. Visose šios serijos knygose išlaikoma ta pati koncepcija – spausdinamas 21 trumposios prozos kūrinys, bandant pateikti geriausia, kas buvo sukurta per pastarąjį šimtmetį. Skirtingai, nei pirmąsias minėtos serijos knygas, šią rinktinę sudarė patys lietuviai – apsakymus atrinko literatūros tyrinėtoja dr. Solveiga Daugirdaitė. Knygos leidimą parėmė Lietuvos BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras“ bei „Maxima“ parduotuvių tinklas.

Continue reading „Lietuviškos dvasios aukso fondas Latvijoje“