Gordijaus mazgas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Istorikas Arūnas Bubnys patvirtino sutikęs kandidatuoti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovo pareigas. Nuo 2009 m. vienam iš Genocido tyrimo centro departamentų vadovaujantis istorikas sako, kad, jei parlamento pirmininkė Seimui pateiktų jo kandidatūrą, o šis jai pritartų, pati pirmoji užduotis, kurios jis imtųsi, būtų susiskaldžiusio centro kolektyvo stabilizavimas.
A. Bubnys taip pat neatmeta galimybės, kad tapęs generaliniu LGGRTC vadovu į darbą kviestų grįžti buvusio centro direktoriaus Ado Jakubausko sprendimu atleistą istorikę Mingailę Jurkutę.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen antradienį pranešė turinti kandidatą, kuris galėtų užimti LGGRTC vadovo postą. Nors parlamento vadovė neatskleidė pretendento užimti Genocido tyrimo centro vadovo kėdę pavardės, Eltos šaltinių teigimu, V. Čmilytė-Nielsen į šias pareigas ketina siūlyti LGGRTC dirbantį istoriką A. Bubnį.
„Nors ir nenorėjau prisipažinti, kol Seimo pirmininkė oficialiai neįvardins mano kandidatūros, bet jei jau taip išplaukė informacija, tai galiu patvirtinti, kad buvo su manimi kalbėta. Kai kurie Seimo nariai kalbėjo su manimi, ir aš sutikau kandidatuoti į centro generalinius direktorius“, – Eltai sakė A. Bubnys.
Pasak istoriko, jei visgi jam tektų eiti pareigas, iš kurių prieš kelias savaites Seimo sprendimu buvo atleistas A. Jakubauskas, pirmiausia jis imtųsi vienyti susiskaldžiusį centro kolektyvą.
„Jei tapčiau centro generaliniu direktoriumi, tai mano pirmoji užduotis ir būtų stabilizuoti situaciją centre, sutaikyti susiskaldžiusį kolektyvą ir padaryti taip, kad centras pradėtų normaliai funkcionuoti, kaip vientisas, vieningas kolektyvas. Tokie būtų mano pirmieji žingsniai“, – sakė A. Bubnys, neslėpdamas, kad, jo požiūriu, vidinė įtampa LGGRTC pastaraisiais mėnesiais itin išaugo.
Istorikas Arūnas Bubnys
„Mano akimis žiūrint, yra didelė įtampa. Kaip ten bebūtų, nemaža dalis centro darbuotojų palaikė buvusį direktorių Adą Jakubauską. Yra tam tikras susiskaldymas ir reikės jį kažkaip įveikti“, – sakė jis. Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kaip vieną iš atsiradusios įtampos priežasčių A. Bubnys įvardino daug kritikos susilaukusį A. Jakubausko sprendimą atleisti istorikę M. Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Kaip ne kartą yra teigęs direktoriaus posto netekęs A. Jakubauskas, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
Tačiau galimas kandidatas į centro generalinius direktorius A. Bubnys mano kitaip ir neatmeta, kad, jam pradėjus eiti pareigas, istorikė būtų pakviesta vėl dirbti LGGRTC.
„Jeigu tapčiau direktoriumi, tai aš tikrai siūlysiu jai grįžti į centrą. O į kokias pareigas, sunku dar kalbėti. Bet aš norėčiau, kad ji grįžtų į centrą, nes ją laikau rimta kvalifikuota istorike, kuri gali duoti naudos“, – teigė jis ir pažymėjo, kad būtent šios istorikės atleidimas paaštrino LGGRTC jau kuris laikas brendusį konfliktą. Apginkime LGGRTC direktorių Adą Jakubauską. A.Jakubauską palaikantys mitinguotojai prie Seimo. Slaptai.lt nuotr.
„Konflikto pradžia galima laikyti pirmąjį įspėjimą daktarei Mingailei Jurkutei už vadovybės veiksmų kritiką. Aš galvoju, kad, jei būtų buvusi gera valia iš vadovo pusės, ypač kai jis yra galios pozicijoje, tai, manau, tą nesutarimą buvo galima sureguliuoti susėdus prie stalo. Tačiau vietoje to situacija buvo dar labiau užaštrinta – ji buvo atleista iš darbo, o konfliktas dar labiau įsiliepsnojo“, – teigė istorikas.
Galiausiai A. Bubnys pripažino, kad ažiotažas, kurį sukėlė viešai aptarinėjama situacija LGGRTC, nemažai susijusi su visuomenėje esamu susiskaldymu kai kuriais kolektyvinės atminties klausimais. Pasak istoriko, jei visgi jis būtų paskirtas naujuoju Genocido tyrimo centro vadovu, dėtų pastangas įsiklausyti į abi nesutariančias puses.
„Mūsų visuomenė kai kuriais klausimais susiskaldžiusi ir poliarizuota ir prieštaravimų esama didžiulių. Ir klausimai dėl Generolo Vėtros, ir Jono Noreikos, ir dėl Škirpos gatvės keitimo istorijos… Visos istorijos liks aktualios kurį laiką. Bet man, kaip istorikui ir kaip galbūt įstaigos vadovui ateityje, svarbiausia yra, kad būtų laisva diskusija, kad visi galėtų išsakyti savo nuomones ir argumentus ir tik tada daryti išvadas, nedaryti spaudimo nei vienai, nei kitai pusei“, – apibendrino galimas kandidatas į LGGRTC vadovus.
Anksčiau Genocido tyrimo centro vadovo pareigas ėjusį A. Jakubauską Seimas po slapto balsavimo atleido balandžio 1 dieną. A. Jakubauskas iš pareigų buvo atleistas po kelis mėnesius užsitęsusios krizės centro viduje, kai LGGRTC darbuotojai pareiškė nepasitenkinimą jo vadovavimu. Tai, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis, konstatavo ir Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Įtampas centre taip pat pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę M. Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
Atleidus A. Jakubauską, LGGRTC laikinai vadovauti paskirtas generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys.
Kaip skelbiama LGGRTC puslapyje, svarbiausios A. Bubnio mokslinio darbo kryptys yra lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 m., lenkų pogrindis Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, holokaustas Lietuvoje. 1994 m. jis apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Antinacinė lietuvių rezistencija 1941–1944 m.“ 1998 m. išleido monografiją „Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944)“, o 2003 m. – monografiją anglų kalba apie lietuvių antinacinį pasipriešinimą „Nazi Resistance Movement in Lithuania 1941–1944“. Nagrinėjamomis temomis paskelbė keliolika mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio šalių (Lenkijos, Vokietijos) leidiniuose.
Ado Jakubausko spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus pareigų atleistas Adas Jakubauskas tvirtina, kad jo vadovavimas Centrui valdantiesiems neįtiko dėl atsisakymo pasiduoti politiniam spaudimui, o Lietuvoje pasikeitusi politinė kultūra skatina telkti Lietuvos atsinaujinimo sąjūdį, kuris užkirstų kelią globalistinėms idėjoms. A. Jakubauskas priduria, kad jis būtų pasirengęs tapti vienu tokio sąjūdžio iniciatorių.
„Lietuvoje keičiasi politinė kultūra. Atėjo laikas telkti žmones į Lietuvos atsinaujinimo sąjūdį, užkirsti kelią globalistų idėjoms ir įtakai, kitaip mes prarasime valstybę ir tautą“,– penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje tvirtino A. Jakubauskas.
Jis pažymi, kad Lietuvai pavyzdžiu galėtų būti Lenkija, kuri, jo nuomone, tinkamai kovoja už savo vertybes.
„Jeigu bus toks poreikis, aš esu pasirengęs būti vienas iš naujojo Lietuvos sąjūdžio telkėjų. Galiu pasakyti, kad toks pavyzdys būtų Lenkijos Respublika, kuri sugeba kovoti už savo vertybes“,– teigė iš LGGRTC vadovo pareigų atleistas A. Jakubauskas.
Pasak buvusio LGGRTC direktoriaus, tikroji jo atleidimo priežastis yra pasipriešinimas neva keliamam politikų spaudimui pasmerkti Lietuvos rezistentus, Birželio sukilimo dalyvius ar Lietuvos aktyvistų frontą.
„Tapau taikiniu dėl to, kad atsisakiau pasiduoti politiniam spaudimui be mokslinių įrodymų, iš anksto pasmerkti Birželio sukilimo dalyvius“, – sakė A. Jakubauskas, pridurdamas, kad lūkesčius pasmerkti dalį rezistentų jau yra išsakę ir valdantieji politikai.
„Pastaruoju metu žiniasklaidoje tiek apžvalgininkai, tiek valdantieji politikai nedviprasmiškai išsakė lūkesčius, kad pašalinus mane ir vykdant tolesnius pokyčius Centre, reikėtų pereiti prie dalies rezistentų statuso, titulų ir įamžinimų panaikinimo“, – teigė jis.
ELTA primena, kad Seimas ketvirtadienį slaptu balsavimu iš pareigų atleido LGGRTC direktorių A. Jakubauską. 79 Seimo nariai balsavo už atleidimą, 4 – prieš, vienas biuletenis buvo sugadintas. Tam, kad A. Jakubauskas būtų atleistas, reikėjo bent 71 balso.
Šio centro darbuotojai sausio pabaigoje kreipėsi į Seimo pirmininkę, susirūpinę dėl LGGRTC vadovybės veiksmų. Kreipimesi teigta, kad LGGRTC darbuotojams kelia susirūpinimą istorijos mokslo nuvertinimas, kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme.
Pažymėta, kad LGGRTC vadovybė skatina visuomenę užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“. Adas Jakubauskas. Spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Darbuotojai taip pat pareiškė susirūpinimą, esą centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas ir kad dėl vadovybės spaudimo tenka darbą palikti patyrusiems istorikams. Pasipiktinimas reikštas ir dėl LGGRTC direktoriaus A. Jakubausko, ir jau iš pareigų pasitraukusio vyresniojo patarėjo, žurnalisto, publicisto, knygų autoriaus Vidmanto Valiušaičio. Abejota dėl jo kompetencijos eiti šias pareigas. Po kilusių įtampų V. Valiušaitis pranešė pasitraukiąs iš einamų pareigų.
Pastaruoju metu įtampas pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę dr. Mingailę Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
Jeigu būtų atsižvelgiama į mano, Lietuvos piliečio, pageidavimus, kitas balsavimas Seime turėtų įvykti dėl Viktorijos Čmilytės-Nielsen tinkamumo užimti parlamento pirmininkės pareigas.
Šalin rankas nuo LGGRTC direktoriaus Ado Jakubausko. Mitingas Nepriklausomybės aikštėje. Slaptai.lt nuotr.
Parlamentui dabar vadovaujančios moteriškaitės daromų nesąmonių svoris pavojingai auga diena iš dienos ir greitai gali tapti nesustabdoma lavina. Neilgai dar pabuvusi tokiose aukštose pareigose, anoji jau sugebėjo apsidirbti pers visą savo stotą.
Kaip atrodo, planuotas susitikimas su Izraelio ambasadoriumi Seime vis tik įvyko, nes Čmilytė draskėsi kaip pasiutusi katė, ragindama kuo greičiau, pametus galvas, Seime balsuoti už Ado Jakubausko išspyrimą iš LGGRTC direktoriaus pareigų. Kyla įspūdis, kad Seimo pirmininkė dėl tokio savo užmanymo sėkmės griebėsi teisėtų ir neteisėtų veiksmų. Kas galėtų paneigti, kad į prestižines Lygių galimybių kontrolieriaus pareigas Čmilytė pasiūlė skirti įtakingo socialdemokrato Sabatausko dukrą mainais už pažadą mobilizuoti visus Seimo socialdemokratus balsavimui prieš A.Jakubauską.
Žinoma, tokios galimybės numatymas yra tik loginės dėlionės pagrindu daromos prielaidos, kita vertus, jeigu būtų galimą tai įrodyti kaip faktą, Čmilytė ir Sabatauskas turėtų būti teisiami dėl piktnaudžiavimo pareigomis ir statusu.
Kyla klausimas – kuo galėjo užrūstinti visas Seimo čmilytes A.Jakubauskas, kai matai jo oponentų Seime neįtikėtiną įsiaistrinimą? Vis tik nedrįsčiau suvesti tokį užsiangažavimą tik į asmenines antipatijas ir staigias alergines reakcijas. Čia tikriausiai taip pat svarbiausiuoju faktoriumi yra politiniai susitarimai, pokiliminiai manevrai.
Kas ir su kuo susitarė, kokios pajėgos yra mobilizuotos – to mes tikriausiai iki galo niekados ir nesužinosime, tačiau dar instinkto lygyje jaučiame, kad tokie susitarimai nieko gero neduoda Lietuvai arba net tiesiogiai yra nukreipti prieš šalies ir tautos interesus.
Kažkada „Respublikos“ vyr. redaktorius Tomkus publikavo straipsnį su visus sujudinusia ar net šokiravusia antrašte – „Pasaulį valdo žydai ir gėjai“. Nelabai atitinkantis tikrąją dalykų padėtį teiginys, ar ne? Tačiau niekaip kitaip kaip likimo ironija nepavadinsi tokios įvykių sekos, kai Lietuvos visuomenę pavaldyti vis labiau pretenduoja gėjus žydas, atsiųstas į mūsų šalį kaip Izraelio ambasadorius Lietuvai.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
LGGRRC užpuolimo istorija atvėrė daug įdomių dalykų, visų neįmanoma aprašyti trumpame straipsnelyje. Čia dar atkreipsiu dėmesį tik į tai, kad savo ruožtu konservatorių frakcijos Seime vadovės Mikulėnienės tulžingi pasisakymai prieš A.Jakubauską prikišamai parodė, kas liko iš kažkada šlovingos konservatorių partijos.
Be visa ko kito, Mikulėnienė yra viena iš tų Ingridos Šimonytės artimiausios aplinkos moterų bendražygių, kurios dėl baisaus karjeristinio užsidegimo jau „išėjo iš veido“ ir tapo nebeatpažįstamos kaip moterys. Tai nauja, socialinė lytis.
Niekados anksčiau nebūčiau galėjęs patikėti, kad triummoterato valdymas vis labiau taps panašus į okupanto režimą su nešvankia moraline prievarta.
Kodėl dauguma rinkėjų pasisako prieš LGGRTC generalinio direktoriaus Ado Jakubausko atleidimą iš pareigų?
A.Jakubausko pečius slegia mįslinga apdovanojimo iš Rusijos istorija, jo pavardė – oficialiame šios šalies vyriausybinės komisijos sąraše. Po tokiu intriguojančiu straipsnio pavadinimu 15min.lt (2021-03-31) narpliojami Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus ir Lietuvos totorių bendruomenės vadovo prof. Ado Jakubausko ryšiai su Rusijos totoriais.
Neva jį vejasi sena apdovanojimo iš Rusijos istorija. Mat Rusijos URM oficialiame puslapyje skelbiama, kad A. Jakubauskas 2008 metais apdovanotas vyriausybinės tėvynainių reikalų užsienyje komisijos padėkos raštu.
A.Jakubauskas teigia tokio apdovanojimo negavęs, o šią rusų oficialiai skelbiamą informaciją jis vadina bandymu jį sukompromituoti.
Jis, taip pat, paaiškino, kad 2009 ir 2012 metais išleistą knygą „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“, kurią jis parašė su dar dviem autoriais, formaliai parėmė ta pati Rusijos vyriausybinė tėvynainių reikalų užsienyje komisija todėl, kad, nors paramą suteikė Tatarstano Respublika, kuri nėra valstybė, pinigų pervedimas buvo įmanomas tik per centrinę valdžią. Beje, knygos išleidimą, taip pat, parėmė Lietuvos Kultūros ministerija, Kultūros rėmimo fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvoje. Ir pastarąją įtarsime nešvariais ryšiais su Kremliumi?
Įžvelgti paminėtose istorijose kokį nors kriminalą prie geriausių norų neįmanoma.
Visiems aišku, kad Lietuvos totorių vadovo ryšiai su tautiečiais Rusijos Federacijoje, žinant Kremliaus požiūrį į totorius, ypač Kryme, negali būti paprasti. Ir prof. A.Jakubauskas tai nuosekliai parodo. Netikėti juo, netikėti, kad šiuo metu jis RF yra persona non grata, nėra jokio pagrindo.
Bet štai Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) analitiko Mariaus Laurinavičiaus nuomone, A.Jakubausko aiškinimai, jog Rusijos URM skelbiama informacija yra bandymas jį sukompromituoti, neįtikina. M.Laurinavičius atkreipė dėmesį, kad jei ši situacija būtų susiklosčiusi dabar, kai A.Jakubauskas vadovauja centrui, būtų galima kalbėti apie bandymus jį kompromituoti. Anot jo, lieka klausimas, kodėl Rusijai reikėjo tuo metu kompromituoti A.Jakubauską, jei jis nėjo svarbių šiai šaliai pareigų. Analitikas įsitikinęs, kad Rusija tam neturėjo jokio pagrindo.
Tai – bandymas smūgiuoti žemiau juosmens prieš pat balsavimą Seime.
Gerbiamo analitiko žiniai, A.Jakubauskas nuo 2003 metų vadovauja Lietuvos, Europos Sąjungos valstybės, totorių bendruomenei, įtakodamas totorius postsovietinėje erdvėje Rusijoje esant Vladimiro Putino režimui, ir šis jo vaidmuo Kremliui yra kur kas svarbesnis, negu Seimo prižiūrimame LGGRTC. Beje, tai pažymi ir pats A.Jakubauskas.
Neleiskime susidoroti su Adu Jakubausku
„Pasakysiu taip: čia yra „antis“. Jokių tėvynainių apdovanojimų nesu gavęs. Mačiau internete pakabintą informaciją. Bet čia gal jiems buvo tikslinga tai padaryti, kadangi aš visą sąmoningą gyvenimą dar nuo 1988-1989 metų – dar buvau studentas –užsiimu pagalba Krymo totoriams. Tai, ko gero, kad sukompromituotų mane Krymo totorių akyse, matomai, ta feikinė žinia ir buvo paleista“, – 15min paklaustas apie apdovanojimą sakė A.Jakubauskas.
A.Jakubauskas 15min.lt aiškiai atsakė į visus klausimus, nepalikdamas vietos jokioms dviprasmybėms.
Dabar, balsavimo Seime dėl LGGRTC generalinio direktoriaus atleidimo iš darbo išvakarėse, galime konstatuoti, kad nei vienos rimtos priežasties atleisti jį iš pareigų nėra. Ir rinkėjai tai supranta.
Prezidento, Seimo valdančiosios daugumos dėmesiui! Šiandien „Žinių radijo” laidos “Dienos klausimas” (vedėjas – Aurimas Perednis) metu (Kodėl tokios aistros verda aplink LGGRTC?) buvo atlikta faktiškai rinkėjų apklausa. Rezultatai – tokie. Už A. Jakubausko atleidimą iš pareigų pasisakė 17 proc., prieš – 72 proc., neturi nuomonės – 11 proc.
Prezidentas Gitanas Nausėda su Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen aptars padėtį Lietuvos GGRTC. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Trečiadienį Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen aptars susidariusią padėtį krizę patiriančiame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC).
Po garsiai nuaidėjusio Genocido tyrimo centro darbuotojų nepasitenkinimo direktoriaus Ado Jakubausko darbu nutarta, kad dėl jo tolesnio likimo užimame poste apsispręsti turės jį į pareigas 2020 m. birželį paskyręs parlamentas. Antradienį Seimo vadovė kaip tik įregistravo nutarimo projektą, kuriuo siūloma A. Jakubauską atleisti iš užimamų pareigų. Po kilusių įtampų tarp dalies centro darbuotojų ir LGGRTC vadovybės, parlamento valdyba sudarė Seimo darbo grupę, kuri išanalizavusi situaciją konstatavo, kad A. Jakubauskui taip ir nepavyko užtikrinti sklandaus Genocido tyrimo centro darbo.
Kaip Eltai teigė prezidento patarėjas Ridas Jasiulionis, susitikimo metu ketinama aptarti ir prezidento pateikto kandidato į Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininkus Gedimino Šimkaus svarstymą Seime. G. Šimkaus kandidatūra į LB valdybos pirmininko postą Seimui buvo pristatyta pastarąją savaitę. Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen jau anksčiau yra sakiusi, kad parlamentas pozityviai vertina šią prezidento pateiktą kandidatūrą.
Vėl kilo baisus žviegimas (vis tik nėra tikslesnio, labiau tinkančio situacijai nusakyti žodžio) dėl to, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinis direktorius Adas Jakubauskas labai atsargiai išsakė savo hipotezę, jog neva jį išspirti iš posto šiandien visų pirma taikosi Europos sąjungoje (ES) pastaruoju matu pakilusios ir ženkliai sustiprėjusios leftistinės pajėgos.
Ar tokia prielaida gali būti laikoma daugiau ar mažiau pagrįsta – apie tai pakalbėsime kiek vėliau, dabar keldami klausimą – ką ne taip pasakė Centro direktorius, kad vėl etatiniai komjaunuoliai jautė pareigą viešumoje susiplėšyti marškinius ant savo krūtinių, skelbdami apie antikristo (paradoksas) pasirodymą Lietuvos padangėje? Girdėjosi net toks komjaunuolių choro nuosprendis, kad A. Jakubausko interviu, pažeidęs ES idėjos orumą, buvo paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę, todėl dabar jie neva galutinai apsisprendė išvyti A. Jakubausko šmėklą iš mūsų gyvenimo ir ištrinti iš atminties (tiesą sakant, anie jau gimsta apsisprendę, su visomis savo nuomonėmis subrendę dar būdami įsčiose). Tokie kaip A. Jakubauskas neva lieja vandenį ant V. Putino malūnų!
Būdamas ES idėjos šalininkas pirmą kartą turėjau progą skaudžiai nusivilti dėl tokio savo nekritiško užsiangažavimo, kai euroskeptiku laikomas VU profesorius buvo atleistas iš užimamų pareigų iš esmės už netikusias integracinio vajaus metu savo pažiūras. Būdamas ES šalininkas gerai suprantu, kad tokie tariami ar tikri euroskeptikai kaip Vytautas Radžvilas, keldami atsinaujinimo ir Sąjungos reformavimo idėjas, didesniu ar mažesniu laipsniu pasitarnauja ES gyvastingumo palaikymui, kai savo ruožtu bolševikinio mentaliteto personažai, mojuodami ES vėliavomis, neretai nepelnytai kompromituoja Europos susivienijimo paradigmą.
Tarkime, kad istorija su V. Radžvilu buvo apmaudus nesusipratimas. Tačiau jeigu vėl mūsų padangėje būtų atleidžiamas kitas žmogus dėl neva nepakankamo lojalumo ES idėjai, būtų galima kelti klausimą – ar į tokią sąjungą, apie kurią svajojome, įstojome, ar išvyti pro duris totalitarizmo refleksai nesugrįžta pro naujai komjaunuolių entuziastų atplėšiamus demonui parvykti langus.
Būdamas ES šalininkas kartas nuo karto turiu progų nuliūsti dėl įkyriai pristojusių madų, siejamų su ES vardu, juolab kai mūsų padangės aborigenai yra linkę už dyką dalijamus pigius spalvotus stiklo karoliukus priimti kaip didelės vertės brangenybes. Man taip pat nekelia jokių abejonių su ES vardu siejama tolerancijos kultūra ir mažumų apsaugos politika, tačiau labai nesmagu būna, kai mūsų padangėje tokia politika įgyja deformuotą karikatūrinį pavidalą. Jeigu prisimenate, į viešąją erdvę patekus Seimo narės su apsinuoginusia nugara nuotraukai, kilo diskusijos dėl geros moralės nuostatų laikymosi, dabar, kaip atrodo, turėtų kilti diskusinis klausimas dėl to, ar išties Vytauto Tomo Raskevičiaus veikla produktyvumo požiūriu gali būti vertinama kaip kažkas daugiau nei gėjų pornografijos demonstracijos (kitas dalykas, jog moteris tampa pornografijos objektu išrengta ir apnuoginta, o gėjai tokį statusą siekia įgyti demonstruodami karnavalinius rūbus ir požiūrius). Kita vertus, čia nesiruošiu gilintis, skaitytojui palikdamas teisę pačiam atsakyti į tikrai intriguojantį klausimą – kas lėmė, kad šiandien seksualinių mažumų subkultūros gynėjai labai dažnai skeptiškai ar net priešiškai pasisako prieš savo bendrapiliečių pastangas puoselėti tautos istorinę atmintį?
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nei A. Jakubauskas, nei juolab V. Radžvilas nėra mano herojai (kaip atrodo bent man, Nacionalinis susivienijimas daug išloštų, jeigu V. Radžvilas vėliavnešio teises perleistų jaunesniems bendražygiams, sau pasilikdamas nebent lyderio emerito statusą, nes susidėvėję vadai geriausiu atveju tinka, išstatyti kaip lauko baidyklės, tik paukščiams gąsdinti), tačiau aplinkybė susiklostė taip, kad A. Jakubauskas su totorišku užsispyrimu gelbstintis savo karjerą drauge gelbsti ir Lietuvos garbę. Net ir didžiausias oponentas tikriausiai bent sau prisipažįsta, kad A. Jakubauskas yra ne blogesnis, o greičiau geresnis Centro direktorius nei ankstesni vadovai, tačiau dabar susiklostė palankiausios aplinkybės į dienos šviesą išstoti tiems, kurie seniai galando iltis prieš LGGRTC ir tyliai bildino kanopomis. Be visa ko kito, D. Kuodytė buvo prisiekusi liberalė, o B. Burauskaitė – antisovietinio pogrindžio dalyvė, kurią užsipulti be niekas nieko buvo tarsi ir nedrąsu net didžiausiems LGGRTC neprieteliams. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad apskritai pasikeitė politinė šalies aplinka, kai šalia kitų valdžios iniciatyvų pramaišiui derėdamos ar nederėdamos ženklią vietą užima taip pat ir išmaniųjų stribų revanšistinės iniciatyvos, tarp kurių paskersti LGGRTC su nauju direktoriumi priešakyje yra žadinantis jų vaizduotę užmanymas užtemusio Mėnulio naktyje.
Ta aplinkybė, kad dabartinis Centro direktorius Lietuvos idėją iškėlė aukščiau biurokratinio Europos dangaus, yra ne trūkumas, o didelis privalumas užimant tokias pareigas. Kitas klausimas, ar turime nors mažiausią teisę kaltinti A. Jakubauską už tai, kad savo interviu Krymo totorių televizijai anas pats ėmė ir pasikėlė į viršų, tikriausiai nevalingai besidėdamas labiau globaliu Europos veikėju nei yra iš tikrųjų? Kas nesupranta to, kad prieš motiną norisi pasipuikuoti savo plunksnomis. Tarkime, tokiu būdu A. Jakubauskas pats save apdovanojo, įsteigė sau prizą, mainais už patiriamą pastaruoju metu spaudimą ir išgyvenimus. Kaip atrodo bent man, didžiausiems A. Jakubausko oponentams tokiu ar panašiu prizu būtų teisė pabučiuoti susikompromitavusiam iki panagių dėl kišimosi į ne savo reikalus Izraelio ambasadoriui į užpakalį, klūpant ant abiejų kelių. Kaip sakoma tame anekdote, vienam didžiausia svajonė yra prisiliesti prie Stradivarijaus smuiko, kitas užvis labiausiai trokšta papyškinti iš Džeržinskio nagano.
Su Europos diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taupant laiką, galima pasakyti tiesiai šviesiai, kad Seimas, nematantis reikalo atsižvelgti į Laisvės premijos laureatų, disidentų ir dar likusių gyvų partizanų vieningai išsakytą nuomonę, kažin ar turi teisę vadintis Lietuvos atstovybės vardu, kyla abejonė ir dėl to, ar nusiritęs į tokią moralinę bedugnę Seimas sugebės išgyventi visą naujojo šaukimo kadenciją? Savo ruožtu Nacionalinio susivienijimo išplatintame pareiškime labai tiksliai yra pažymėta ir tai, kad balsavimas slaptai, o ne viešai Seime dėl A. Jakubausko atleidimo iš užimamų LGGRTC generalinio direktoriaus pareigų mums parodytų, kad naujai išrinkti seimūnai paniškai bijo savo tautos.
P. S.
Truputėlį skauda širdį man pačiam, kad aš čia storžieviškai pavariau ant V. Radžvilo, kurį jaunystėje pažinojau kaip neabejotinai labai taurų žmogų. Tačiau iš dainos žodžių neišmesi, nors tu ką, nekyla ranka cenzūruoti patį save. Neatsižadu ir žodžių, pasakytų anksčiau apie tai, kad jeigu nebūtų tokio V. Radžvilo, jį reikėtų išgalvoti, su dabar dedamu prierašu, jog ir stabai anksčiau ar vėliau pasensta. Tiesą sakant, baisiai paseno ne V. Radžvilas, o kraupiai susidėvėjo, morališkai paseno, iš mados išėjo visi vadizmo kompleksai.
LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Diskusijos dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovo Ado Jakubausko tinkamumo eiti pareigas tęsiasi.
Antradienį į Seimą laišku kreipėsi Laisvės premijos laureatai ir rezistentai. Pasak jų, situaciją Genocido centre tyrusios Seimo valdybos sudarytos darbo grupės išvada, kad vargu, ar A. Jakubauskas yra tinkamas toliau vadovauti LGGRTC, yra nepagrįsta. Laisvės premijos laureatai ir rezistentai ragina Seimo narius palaikyti kritikos pastaruoju metu itin daug sulaukusį LGGRTC vadovą.
„Raginame Seimo narius balsuoti už prof. Ado Jakubausko teisę toliau eiti Centro direktoriaus pareigas. Nepaprastą politikų ir žiniasklaidos dėmesį jo darbui laikome neproporcingu ir paremtu politiniais motyvais. Teisėtai paskirtas direktorius nepadarė nieko, dėl ko negalėtų eiti savo pareigų, nė vienas kaltinimas jam nebuvo pagrįstas konkrečiais įrodymais. Normalu, kad jo darbas nėra idealus ir jam išsakomi priekaištai, kaip kad būna visiems permainas pradėjusiems įstaigų vadovams. Tai ne priežastis atleidimui“, – rašoma viešame kreipimesi.
Pasak kreipimosi autorių, A. Jakubausko vadovaujamas centras tinkamai iki šiol gynė istorinę tiesą, nors ir patiria didelį spaudimą iškraipyti Laisvės kovų istoriją.
„Prof. Jakubausko vadovaujamas Centras yra šiai misijai nepaprastai svarbi institucija. Centro istorikai labai kukliomis lėšomis atlieka didžiulį darbą, už kurį esame jiems dėkingi. Centras ilgai patyrė ir dabar patiria didžiulį spaudimą iškraipyti Laisvės kovų istoriją, pasmerkti dalį už laisvę žuvusių rezistentų ir šios kovos organizatorių ar net ištisus Laisvės kovų tarpsnius suteršti tariamo dalyvavimo Holokauste dėme. Iki šiol Centras garbingai gynė istorinę tiesą ir Laisvės kovotojų atminimą“, – teigiama laiške.
Tai, kad A. Jakubauskas po kilusių įtampų tarp Genocido tyrimo centro darbuotojų susilaukė daug kritikos iš parlamentarų, kreipimosi autorių nuomone, rodo ne ką kitą, kaip esantį politinį spaudimą.
„Manome, kad šis aiškiai deklaruotas nusiteikimas buvo viena iš jo puolimo priežasčių. Esame tikri, kad nepaisant klaidų ir sunkumų, Centro vadovas ypač dėl savo pasiryžimo nepasiduoti politiniam spaudimui prieš Lietuvą ir jos laisvės kovas yra labai reikalingas šiose pareigose ir privalo jose likti. Todėl balsavimas dėl jo likimo yra ir savotiškas Lietuvos laisvės egzaminas. Atleisdamas prof. Jakubauską Seimas pasiųstų labai aiškią žinią, kad tikslinga spausti Lietuvą keisti savo istorijos vertinimus, nes Lietuva linkusi pasiduoti šiam spaudimui“, – rašoma kreipimesi, kartu raginant Seimą parodyti savo brandą ir vertę. Konservatorė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Kadenciją tik pradedantis Seimas dar turės daug progų parodyti savo vertę ir brandą. Raginame nepradėti darbo gėdingu politiniu susidorojimu jau pirmaisiais kadencijos metais“, – teigiama rašte.
Laišką pasirašė Laisvės premijos laureatai Antanas Terleckas, Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė, Jonas Kadžionis-Bėda, Bronislovas Juospaitis-Direktorius, Juozas Jakavonis-Tigras, Juozas Mocius-Šviedrys, Albinas Kentra-Aušra. Taip pat rezistentai Gediminas Dobkevičius-Šarūnas, Stasys Dovydaitis-Vaidila, Algirdas Endriukaitis, Monika Gavėnaitė ir kiti.
Situaciją LGGRTC analizavusi Seimo valdybos sudaryta darbo grupė pastarosios savaitės penktadienį pateikė išvadą, kurioje nurodoma, kad kyla abejonių, ar A. Jakubauskas toliau gali vadovauti įstaigai.
Darbo grupės vadovės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės teigimu, A. Jakubauskui nepavyko konstruktyviai spręsti iškilusių problemų, o veiksmai, kurių jis ėmėsi pastaruosius kelis mėnesius, pasak politikės, tik dar labiau padidino įtampą bei susipriešinimą jo vadovaujamame centre.
Tuo metu su jam tenkančia kritika nesutinkantis A. Jakubauskas teigė pozityviai žvelgiąs į jam nepalankų konservatorės vadovaujamos darbo grupės priimtą sprendimą.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad 17 Genocido tyrimų centro istorikų sausio pabaigoje kreipėsi į Seimo pirmininkę, teigdami esą LGGRTC darbuotojams kelia nerimą centre vykdomų tyrimų ideologizacija ir politizacija.
Įtampą centre pakurstė tai, kad pastarąją savaitę A. Jakubausko vadovaujamas centras iš pareigų atleido istorikę dr. Mingailę Jurkutę, kuri bene garsiausiai reiškė kritiką darbovietės vadovybei.
Dėl to 27 LGGRTC darbuotojai vėl kreipėsi į parlamento vadovę V. Čmilytę-Nielsen bei Seimo valdybą. Pasak jų, istorikė iš pareigų buvo atleista dėl to, kad naudojosi Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis laisvai reikšti savo įsitikinimus.
Tačiau, pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, bet už neteisingos informacijos skleidimą. Jam tekusią kritiką centro direktorius atmetė ir ketvirtadienį išplatintame viešame laiške Seimo nariams. Pasak A. Jakubausko, jį ne kartą sukritikavusi konservatorė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė – kuri ir vadovauja situaciją centre tyrusiai darbo grupei – atsižvelgia tik į nedidelės dalies LGGRTC darbuotojų nuomonę.
Pasak jo, R. Morkūnaitė-Mikulienienė ignoruoja faktą, kad 61 Genocido tyrimo centro darbuotojas Seimui buvo nusiuntęs poziciją, kurioje palaikoma centro kryptis.
Seimo valdybos sudaryta darbo grupė išvadas turėjo pateikti iki kovo 10 d., tačiau vėliau nuspręsta grupės darbo laiką pratęsti.
Centre kilus nesutarimams, iš LGGRTC direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigų jau pasitraukė žurnalistas, publicistas, knygų autorius Vidmantas Valiušaitis. Dalis centro darbuotojų reiškė abejones dėl jo kompetencijos eiti šias pareigas.
A. Jakubauskas centro direktoriumi paskirtas 2020 m. birželio pabaigoje.
Ką tik publikuotame straipsnyje „Kokias temas Lietuvos Seimo pirmininkė aptars su JAV, Izraelio ir Vokietijos ambasadoriais” Gintaras Visockas išsako nejaukius nuogąstavimus apie tai, kad 2021 metų kovo 24 dieną numatytame Lietuvos Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen (liberalų sąjūdis) susitikime su JAV ambasadoriumi Robert S.Gilchrist, Izraelio ambasadoriumi Yossef Levy ir Vokietijos ambasadoriumi Matthias Soon bus siekiama spustelėti Seimo pirmininkę, bandant įpiršti nuomonę, jog prof. Adas Jakubauskas yra netinkamas vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.
Kaip atrodo, tokie nuogąstavimai nėra laužti iš piršto, jeigu prisiminsime, kad visai neseniai kai kurie iš čia paminėtų aukščiausiojo rango diplomatų labai piktai sureagavo į Valdo Rakučio pasisakymą Holokausto aukų atminimo dieną. V. Rakutis tąkart droviai užsiminė, kad Holokausto nusikaltimuose dalyvavo ir žydų tautybės asmenys, tarnavę getų policijoje. Žinia, bandymas prikabinti V. Rakučiui antisemito etiketę dėl tokio pasisakymo yra daugiau nei juokingas užmanymas, nes apie sadistinius getų policininkų žydų siautėjimus liudija perėję pragarus ir išlikę gyvi jų tautiečiai iš geto. Liudija tokius dalykus, kad net plaukai stojasi piestu. Taigi nebus didelis spalvų sutirštinimas pasakyti, kad dėvinčius skirtingas uniformas dušanskius buvo galima sutikti abiejose pusėse.
Amerikos ambasadorius Lietuvoje ponas Robert S. Gilchrist
Kita vertus, jeigu aptartu atveju yra suprantamas dalykas skirtingai dedami akcentai arba net pasirinkimas nutylėti nepatogius dalykus, kad nebūtų kurstomos nereikalingos aistros, tai savo ruožtu minėtų ambasadorių galimas kišimasis į LGGRTC veiklą ir vadovybės formavimo peripetijas turėtų būti vertinamas kaip sunkiai protu suvokiama, visą mūsų gyvenimą dabar staigiai pasmardinusi istorija, kai niekingi asmenys persiėmė nešvankiausių okupantų vaidmenimis. Ne pro šalį bus pastebėti ir tai, kad šįkart žydų nacionalistų išpuolį išprovokavo klausimas – ar galima tikėti pasaulio teisuolio liudijimais, jeigu jie netelpa į nusistovėjusias ir kažkam labai parankias lietuvių dergimo schemas?
Jeigu pastebėjote, kalbu ne apie valstybių santykius, juolab čia neminiu sąjungininkų tarpusavio įsipareigojimų. Kalbame apie atskirus piktavalius asmenis, kurie, kaip dabar jau turime didesnį ar mažesnį pagrindą teigti, netinkamai atstovauja savo valstybėms ir, be visa ko kito, gali paskatinti antisemitinių nuotaikų pasidauginimą. Žmogiškasis faktorius čia yra ne paskutinėje vietoje, o mes privalėtume paieškoti būdų, siekiant pranešti sąjungininkų politikos formuotojams ir visiems geros valios žmonėms apie tai, kad negabios ir šiurkščios būtybės yra blogas pasirinkimas tarpininko vaidmeniui. Nenustebčiau, jeigu sužinočiau ir tai, kad ir dabartinis JAV ambasadorius Lietuvoje taip pat yra žydų tautybės asmuo, atstovaujantis ne tiek didžiosios valstybės interesams, kiek užkulisiniams veikėjams su nesubalansuotomis ambicijomis.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
G. Visockas užsiminė apie galimą spaudimą, savo ruožtu aš tokį grubų ir nevalyvą ambasadorių kišimąsi į mūsų šalies istorinės atminties formavimo sferą būčiau linkęs vadinti prievartautojo nesusiturėjimu, pademonstruojant labiausiai iškrypėliškus refleksus. Dabar pabandykime įsivaizduoti visi kartu – ar liks nors mažiausias pasiryžimas būti sąjungininku, ginant laisvės ir demokratijos vertybes, išprievartautam, pažemintam žmogus, ar turėsime teisę, iškilus būtinybei, kviesti tautiečius ginti savo šalį su ginklu rankose, jeigu dabar pasisakome už moraliai išprievartautųjų subkultūros suklestėjimą? Kaip taip atsitiko, kad kovojant už laisvę visame pasaulyje, savo šalyje užsiauginome visą vidujai nugalėtų, nelaisvų žmonių generaciją, gyvenimo sampratą grindžiančią prisitaikėliškumo ir pataikūniškumo įpročiais, individų sėkmės istoriją ir tarptautinės karjeros galimybes siejančią su tautos istorinės atminties išniekinimo veikla.
Kaip jums atrodo, su dideliu džiugesiu ar pažymėta liūdesio bei rezignacijos atšešėlių Seimo pirmininkė atvyks į susitikimą su ambasadoriais būti (galimai) išprievartautai? O gal Viktorijos Čmilytės-Nielsen nuspręs atidėti susitikimą iki geresnių laikų, kai sąjungininkių interesams atstovaus jau kiti ambasadoriai, labiau atviri nuomonių įvairovei. Kažin kažin… Šiandienos nusakymui, kaip atrodo, labiausiai tinka posakis, kad, galimas daiktas, per mūsų nepriklausomybės laikotarpį buvo ir blogesnių valdžių dalykiniu požiūriu, tačiau tokių morališkai nusususių anksčiau tarsi ir nepasitaikydavo.
O kas lieka mums, kai Lietuva tapo vienu iš svarbiausių judonacizmo išbandymo poligonu? Gal kitą kartą į Seimą jau reikės rinktis politikus, kurie skelbsis, kad Palestiną palaiko labiau nei Izraelį, a?
2021 metų kovo 24 dieną numatytas Lietuvos Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen (liberalų sąjūdis) susitikimas net su trimis užsienio valstybių ambasadoriais. Seimo pirmininkė tądien šnekėsis su JAV ambasadoriumi Robert S. Gilchrist, Izraelio ambasadoriumi Yossef Levy ir Vokietijos ambasadoriumi Matthias Soon.
Kodėl neramina kovo 24-osios pokalbis? Įtariu, jog trijų šalių ambasadoriai su Lietuvos parlamento pirmininke, apart kitų temų, komentuos ir kilusį triukšmą dėl Lietuvos istorijos tyrimų kokybės. Dar tiksliau tariant, mėgins spustelėti Seimo vadovę, jog prof. Adas Jakubauskas netinkamas vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.
Tiesa, oficialiame Seimo pirmininkės puslapyje nenurodoma, kokiomis temomis ji šnekučiuosis su minėtais diplomatais. Tačiau toks slapukavimas (juk iš anksto greičiausiai pasitarta, kokius skaudulius nagrinės) tik dar labiau verčia nuogastauti, jog bus kalbama ir apie šurmulį dėl LGGRTC vadovybės likimo. Šitaip manyti leidžia žinia, jog Izraelio ir JAV ambasadoriai jau sykį buvo pareiškę norą susitikti su LGGRTC vadovu A.Jakubausku. Pasirodo, tokie susitikimai buvo organizuoti.
Štai ką pavyko sužinoti. Susitikimas su Izraelio ambasadoriumi įvyko 2020 metų rugpjūtį LGGRTC patalpose Didžiojoje gatvėje. Susitikimo metu Izraelio ambasadorius bandė spausti dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros ir Juozo Krikštaponio įamžinimo klausimų. Esą jie neverti pagerbimo.
Susitikimas su JAV ambasadoriumi įvyko po dviejų mėnesių pasibaigus pirmajam Seimo rinkimų turui ambasadoriaus rezidencijoje Birutės gatvėje. JAV ambasadorius reiškė nepasitenkinimą, kad LGGRTC generalinis direktorius vyresniuoju patarėjumi pasirinko Vidmantą Valiušaitį. Taip pat priekaištavo, kodėl LGGRTC Genocido ir rezistencijos departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys drįso dalyvauti Seimo rinkimuose Vytauto Radžvilo vadovaujamo „Nacionalinio susivienijimo“ sąraše.
Ką būtų galima atsakyti į tokius priekaištus? Dėl V. Valiušaičio – LGGRTC generaliniam direktoriui, remiantis Lietuvos įstatymais, suteikta teisė rinktis darbuotojus. Jam juk – visa atsakomybė už LGGRTC nuveiktus ir nenuveiktus darbus. Bet kaip jis galįs organizuoti veiklą, jei jam neleidžiama pasirinkti komandos? Dėl A. Bubnio – rinkimuose ribojimai taikomi tik statutiniams pareigūnams, kariškiams ir teisėsaugos atstovams, todėl šis istorikas nevaržomai turėjo teisę dalyvauti Lietuvos parlamento rinkimuose kad ir nuo V.Radžvilo politinės jėgos. Jei šis istorikas būtų išmestas lauk dėl to, kad simpatizuoja V. Radžvilo komandai, – turėtume antidemokratišką precedentą. JAV ambasadoriui demokratinės žaidimo taisyklės – nė motais?
LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Beje, esu iš tų, kurie pritaria visoms politikų diskusijoms, kokio formato jos bebūtų. Neįžvelgiu nieko įtartino, jei susitikimai rengiami net restorane ar privačioje viloje. Nematau nieko smerktino, jei politikai ginčijasi aštriai, piktai, nepaisydami diplomatinių protokolų (tik nesimuškite). Svarbiausia – neišduoti valstybės, tautos interesų. Svarbiausia – atskirti, kada tik prašoma, tik išdėstomi argumentai, o kada patarimai jau tampa politiniu spaudimu.
Bet jei esame demokratai, jei kalbame sudėtingomis temomis, tai kalbėkime atvirai, demokratiškai. Drįstu manyti, jog LGGRTC vadovo veikla – ne Izraelio, ne JAV, ir tuo labiau ne Vokietijos ambasadorių reikalas. Lietuva labai atidžiai analizuoja, nagrinėja, fiksuoja visas savo istorines klaidas ir klystkelius. Gal net per daug uoliai (lyginant su kitomis šalimis). Lietuva niekad neneigė Holokausto. Kaltinti Lietuvą, jog ji per mažai domisi arba nederamai domisi Holokausto temomis, – taip pat neteisinga. Kiek būta oficialių Lietuvos prezidentų ir premjerų atsiprašymų, kompensacijų, knygų, filmų, minėjimų, paminklų Holokausto tema! Suskaičiuokime, vien kiek LGGRTC išleido veikalų žydų kančių tema, kaip smulkiai išnagrinėta getų praeitis, pasaulio teisuolių likimai!
Tačiau nebijodama nagrinėti sunkių temų Lietuva norėtų, kad ir kitos valstybės, kitos tautos į istoriją žvelgtų objektyviai – ieškotų ne tik gražiųjų pusių, bet ir nuodėmių. Štai kaip įsivaizduoju: jei lietuviai skaičiuoja visus žydamas nusikaltusius lietuvius, Izraelio atstovai turėtų rūpintis pateikti mokslines monografijas bent jau apie Dušanskio, Raslano ar Zimano „darbelius“ Lietuvoje. Jei lietuviai skaičiuoja lietuvius, gelbėjusius žydus, tegul žydai suskaičiuoja, kiek jie sovietinės okupacijos metais „išgelbėjo“ lietuvių? Kur tokio pobūdžio tyrinėjimai, palyginimai? Jei žaidžiame atviromis kortomis, kelkime į viešumą visų niekadėjų, nepriklausomai nuo tautybės ir tikėjimo, nusižengimus. Jei žvelgiame į Lietuvos istoriją be tendencingumų, Vokietijos ambasadorius J.E. Matthias Soon turėtų paaiškinti kolegoms iš Izraelio ir JAV: kai Lietuvoje buvo pralietas žydų kraujas, Lietuvos tuomet nebuvo, tuomet ten buvo Vokietija, tad, vadovaujantis sveiku protu, pretenzijas reikėtų adresuoti Berlynui, Berlynui ir dar kartą Berlynui.
Jei Izraelio ambasadorius tvirtina, jog „Lietuva ir Izraelis yra artimi draugai“, tai kodėl jis, ponas Yossef Levy, šešių novelių bei vienos vaikų knygos autorius (Vilniaus knygų mugėje yra pristatęs savo naujausią knygą „Meilės prekeiviai“), vis dar nepasirūpino, jog bent jau į anglų kalbą būtų išverstas 2004-aisiais Lietuvoje pasirodęs rašytojo Jono Mikelinsko veikalas „Kada Kodėl taps Todėl?“? Juk tai: apie sudėtingus lietuvių – žydų santykius.
Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”.
Vienoje anotacijoje apie šią knygą rašoma: „Rašytojo Jono Mikelinsko publicistinė knyga aktuali mums visiems, nepriklausomai nuo tautybės ir įsitikinimų, ypač tiems, kuriuos jaudina lietuvių ir žydų santykiai. Autorius bando paaiškinti sau ir padėti suprasti kitiems, kas sukelia tokias tragedijas kaip holokaustas. Pasaulyje tebesklando nebylūs tabu. Kol jie sklandys, kalbos apie atvirumą ir demokratiškumą, apie pilietiškumą ir nuoširdesnį tautų suartėjimą, apie jų, taip pat ir žmogaus teises bus neišsemiamos. Kol egzistuos tabu, kol egzistuos nenoras, nesugebėjimas suvokti ir ieškoti atsakymo į klausimą KODĖL, tol egzistuos ir įtampas kėlusios civilizacinės trintys bei jų keliami, krauju srūvantys konfliktai, kokius visi šiandien pasaulyje regime.“
Anuomet dar esu pridūręs: „Kadaise žurnale „Metai“ skelbta analizė nesulaukė deramo žydų dėmesio. Nesulaukė greičiausiai todėl, kad J.Mikelinskas minėjo ne tik lietuvių, bet ir žydų klaidas.“
Tad yra apie ką pakalbėti, dėl ko pasiginčyti. Jei atvykęs į svečius Izraelio ambasadorius dėkojo LGGRTC vadovui, kad šios įstaigos darbuotojas Dalius Stancikas surado liudytoją tvirtinus, jog Noreika Jonas gelbėjo žydus, – viena medalio pusė. Jei Izraelio amasadorius piktinosi, kam LGGRTC paviešino šį J.Noreikai palankų liudijimą, – juodoji medalio pusė. Jei Izraelio ambasadoriui nepatinka istorija profesionaliai ir objektyviai nagrinėjančio Vidmanto Valiušaičio persona, – liūdna. Nes V.Valiušaitis nedaro nieko smerktino: jis atskleidžia, jog Lietuvos istorija Antrojo pasaulinio karo metais – kur kas sudėtingesnė, painesnė, nei mus įtikinti norėtų Rūta Vanagaitė, Arkadijus Vinokuras ar Faina Kukliansky.
Jei JAV ambasadoriui nepatinka, jog LGGRTC darbuotojas simpatizuoja vienai neva nacionalistinei grupuotei, – tai ponui Yosset Levy derėtų priminti, jog Lietuvos įstatymai istorikams nedraudžia stoti į Lietuvoje registruotas partijas ir judėjimus. Tokios demokratinės taisyklės, jei vis dar tvirtiname, jog mūsų didžioji, puikioji, nuostabioji Karalienė – demokratija. O gal ponui ambasadoriui nepatinka visai kas kita? Štai ištrauka iš maniškės 2016-ųjų publikacijos „Didžioji žydų pareiga – sudrausminti praradusius saiką saviškius“: „Žydus gelbėjusių lietuvių – labai daug. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centro (LGGRTC) istorikas Arūnas Bubnys sekmadieninėje televizijos laidoje (LRT televizija, 2016.01.31) minėjo, jog daugiausiai žydų Antrojo pasaulinio karo metais Europoje išgelbėjo būtent lietuviai (skaičiuojant pagal gyventojų skaičių). Ne prancūzai, ne italai, ne lenkai, o mes, lietuviai“.
Bet kažkodėl mums, mažiukams, kryptingai primetama žydšaudžių etiketė. Gal ponas Yoseef Levy galėtų paaiškinti šio fenomeno priežastis? Žūtbūt norima Lietuvą paversti Tel – Avivo provincija, amžinai nuolankia atsiprašinėtoja?
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Keletas Lietuvos žurnalistų triūbija, kad gindami Jono Noreikos ar Kazio Škirpos garbę bei reikalaudami dušanskių, raslanų ir zimanų veiklą analizuojančių mokslinių darbų mes prarasime savo sąjungininkę Ameriką. Viešai teiraujuosi JAV ambasadoriaus: nejaugi tikrai neginsite nuo Rusijos agresijos Lietuvos, jei LGGRC, vadovaujamas A.Jakubausko, išleis dušanskius ir raslanus demaskuojančią knygą?
O jei Izraelio, JAV ir Vokietijos ambasadoriai vis tik linkę draust Lietuvai atidžiai ir giliai analizuoti savo istoriją, jei nurodinės, kas turėtų vadovauti LGGRTC (jokiu būdu neidealizuoju A.Jakubausko, kadaise esu jį kritikavęs), – turime apgailėtiną situaciją. Belieka įtarti, kad svarbiau – ne tiesa, o kažin kokių grupuočių, siekiančių nuolat žeminti Lietuvą, interesai.
Izraelio, JAV, Vokietijos ambasadoriams viešai aiškinu, kaip viskas atrodo iš šalies: Lietuva – maža, neįtakinga, vos tris milijonus gyventojų teturinti šalis, o ją prievartauja net trys skaitlingos, įtakingos, galingos, turtingos valstybės. Akivaizdu, jėgos – nelygios. Akivaizdu, Lietuva bus išprievartauta. Tačiau liks skaudžios nuosėdos – dar taip neseniai Kremlius mokė lietuvius, kaip privalome žvelgti į savo praeitį, dabar moko jau trys galybės – Izraelis, JAV ir Vokietija.
Nejaugi garbinga stumdyti šimtus kartų silpnesnę valstybę, vis dar naiviai tikinčią, jog istorija yra objektyvus mokslas, reikalaujantis į reiškinius žvelgti ne iš vienos, bet būtent iš visų pusių? Nejaugi demokratinio požiūrio nusipelno ne visos NATO ir Europos Sąjungos valstybės – tik pačios didžiausios, tik pačios stipriausios?
Susirinko Vilniaus senamiestyje keliolika žmonių, apsimetančių teisėjais buvusios Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) darbuotojos atleidimo istorijoje.
O istorija – paprasta. Prieš atleidžiama darbuotoja Mingailė Jurkutė yra gavusi įspėjimą. LGGRTC teigimu, jos ir Centro ginčą jau nagrinėjo Darbo ginčų komisija ir kovo 10 dieną priėmė administracijai palankų sprendimą. „Be to, prieš priimant sprendimą nutraukti darbo santykius buvo gautas Valstybinės darbo inspekcijos leidimas, kaip tai numato naujasis Darbo kodeksas, kadangi atleidžiamas darbuotojas yra darbo tarybos narys. Gautas leidimas reiškia, jog atleidimas nesusijęs su darbuotojo naryste profesinėje sąjungoje ir darbuotojų atstovavimo veikla“, – teigiama LGGRTC pranešime.
Jei M. Jurkutė siekia teisingumo, tai po to, kai kovo 12 d. buvo atleista iš darbo, galėjo kreiptis į teismą. Bet, matyt, jau Darbo ginčų komisijoje įsitikino, kad teisėje nagrinėjami tik įrodyti faktai.
“…žmogus atleidžiamas už tai, kad jis išsako savo nuomonę – santūriai, pagrįstai, argumentuotai, be jokių ad hoc. Tai yra konstitucinės
teisės žmogui išsakyti savo nuomonę pažeidimas, ko neturėtų būti laisvoje Lietuvoje…”, – BNS sakė Tomas Vaiseta. Už tokį šmeižtą paprastai traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Juk tokiu būdu vadovas yra apkaltintas padaręs nusikaltimą.
Baudžiamojon atsakomybėn turėtų būti patraukti ir pasirašiusieji skundus Seimui LGGRTC darbuotojai ir mokslinių įstaigų rektoriai-direktoriai, reikalaujantys imtis tam tikrų žingsnių LGGRTC administravimo srityje.
Baudžiamojo kodekso 288 straipsnis. Kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą Valstybės tarnautojas, visuomenės veikėjas, politinės ar visuomeninės organizacijos atstovas, kuris naudodamasis savo įtaka kišosi į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą siekdamas priversti atsisakyti teisėtų veiksmų ar atlikti neteisėtus veiksmus savo ar kitų asmenų naudai, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Nėra jokių abejonių, kad LGGRTC vadovas vykdė viešo įstaigos administravimo funkcijas teisėtai, o pasirašiusieji skundus Seimui siekė, mažų mažiausiai, priversti vadovą atsisakyti teisėtų veiksmų M. Jurkutės naudai. Be to, pasirašiusieji skundą LGGRTC darbuotojai siekė asmenininio komforto naudos, pašalinant teisėtai pertvarką vykdantį vadovą iš pareigų, pertvarką, kuri jiems pasirodė nenaudinga. Visiems aišku, jei vadovybė nutarė keisti tyrimų kryptis arba prioritetus, tai patinka tai kam nors, ar nepatinka, vadovo nurodymus privalu arba
vykdyti, arba išeiti iš darbo.
Visa tai, žinoma, galioja, jei esame teisinė valstybė. Pažiūrėsime, ar taip yra iš tikrųjų.
LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Situaciją krizę išgyvenančiame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) tyrusi darbo grupė penktadienį nusprendė kreiptis į Seimą dėl centro direktoriaus Ado Jakubausko tinkamumo toliau eiti pareigas. Seimo valdybos sudarytos darbo grupės vadovės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės teigimu, A. Jakubauskui nepavyko konstruktyviai spręsti iškilusių problemų, o veiksmai, kurių jis ėmėsi pastaruosius kelis mėnesius, pasak politikės, tik dar labiau padidino įtampą bei susipriešinimą jo vadovaujamame centre.
„Esame suinteresuoti, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras būtų stiprus, veiktų sklandžiai ir atstovautų Lietuvos valstybės interesams. Darbo grupės tyrimo metu paaiškėjo, kad A. Jakubauskui nepavyksta užtikrinti sklandaus institucijos darbo. Centro vadovui nepavyko spręsti iškilusių problemų konstruktyviai, pasirinktas veikimas tik padidino įtampą bei susipriešinimą jo vadovaujamame centre. Taip pat viešojoje erdvėje nuolat pasirodanti informacija apie situaciją centre menkino šios įstaigos dalykinę reputaciją. Darbo grupė penktadienį priėmė išvadas, kuriose Seimo valdybai siūlo kreiptis į Seimą dėl A. Jakubausko tinkamumo eiti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pareigas“, – po darbo grupės posėdžio sakė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Tokiam sprendimui pritarė 6 į darbo grupę įtraukti parlamentarai, prieš balsavo „valstietis“ Jonas Jarutis.
A. Jakubauskas sveikina darbo grupės sprendimą
Tuo tarpu su jam tenkančia kritika nesutinkantis A. Jakubauskas teigė pozityviai žvelgiąs į jam nepalankų konservatorės vadovaujamos darbo grupės priimtą sprendimą. Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Aš sveikinu šį sprendimą ir tikrai labai noriu, kad būtų pirmiausiai pasitikrinimas, ar Seimas patiki eiti šias pareigas. Pareigūną Seimas skiria ir Seimas atleidžia. Todėl šį sprendimą aš tikrai sveikinu, jei bus patikrinimas Seime balsuojant“, – Eltai sakė A. Jakubauskas.
ELTA primena, kad 17 Genocido tyrimų centro istorikų sausio pabaigoje kreipėsi į Seimo pirmininkę, teigdami esą LGGRTC darbuotojams kelia nerimą centre vykdomų tyrimų ideologizacija ir politizacija.
Įtampą centre pakurstė tai, kad pastarąją savaitę A.Jakubausko vadovaujamas centras iš pareigų atleido istorikę dr. Mingailę Jurkutę, kuri bene garsiausiai reiškė kritiką darbovietės vadovybei.
Dėl to 27 LGGRTC darbuotojai vėl kreipėsi į parlamento vadovę V. Čmilytę-Nielsen bei Seimo valdybą. Pasak jų, istorikė iš pareigų buvo atleista dėl to, kad naudojosi Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis laisvai reikšti savo įsitikinimus.
Tačiau, pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, bet už neteisingos informacijos skleidimą. Jam tekusią kritiką centro direktorius atmetė ir ketvirtadienį išplatintame viešame laiške Seimo nariams. Pasak A. Jakubausko, jį ne kartą sukritikavusi konservatorė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė – kuri ir vadovauja situaciją centre tyrusiai darbo grupei – atsižvelgia tik į nedidės dalies LGGRTC darbuotojų nuomonę.
Pasak jo, R. Morkūnaitė-Mikulienienė ignoruoja faktą, kad 61 Genocido tyrimo centro darbuotojas Seimui buvo nusiuntęs poziciją, kurioje palaikoma centro kryptis.
Problematika
Seimo valdybos sudaryta darbo grupė išvadas turėjo pateikti iki kovo 10 d., tačiau vėliau nuspręsta grupės darbo laiką pratęsti.
Centre kilus nesutarimams iš LGGRTC direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigų jau pasitraukė žurnalistas, publicistas, knygų autorius Vidmantas Valiušaitis. Dalis centro darbuotojų reiškė abejones dėl jo kompetencijos eiti šias pareigas.
A. Jakubauskas centro direktoriumi paskirtas 2020 m. birželio pabaigoje.
Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Reaguodamas į Seimo vicepirmininkės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės vakar viešai išsakytą nuomonę, kad jai „kyla abejonių, dėl LGGRTC direktoriaus gebėjimų“ ir kad „susipriešinimo tarp dalies centro darbuotojų ir vadovybės dialogo būdu nepavyks išspręsti”, siunčiu viešą laišką Seimo nariams.
Gerbiami Seimo nariai,
Praėjus pusmečiui po naujos Centro vadovybės paskyrimo, sausio 28 d., 17 darbuotojų, t.y. 12 procentų viso darbo kolektyvo, ar savo iniciatyva, ar kitų paakinti, kreipėsi į Seimą prašydami pagalbos.
Kuo buvo nepatenkinti 12 proc. darbuotojų? „Politinės kontrolės stiprėjimu, varžančiu mokslo autonomiją ir smukdančiu mokslinių tyrimų kokybę“. Klausimas: ar pateiktas nors vienas „politinės kontrolės faktas“? Atsakymas: ne.
Tačiau yra kitokio pobūdžio faktų:
1. Per 25-erius Centro darbo metus dabartinis Centro vadovas vienintelis turi mokslinį laipsnį, yra profesorius.
2. Vienas iš labai garsiai besireiškiančių istorikų penkerius metus negali pateikti medžiagos apie Pirčiupių tragediją ir studijos apie Lukiškių kalėjimą. Jo paaiškinimas: „neturėjau ūpo, buvo asmeninių problemų” – tai užprotokoluotas faktas.
Vasario 4 d. 61, t.y. 43 proc. Centro darbuotojų Seimui nusiuntė kitokią nuomonę: „esame pajėgūs patys spręsti savo problemas. Centre priimami sprendimai pagrįsti pagarba, profesionalumu ir orientuoti į siekiamą rezultatą.”
Ir į kokią nuomonę atsižvelgs Seimo darbo grupė? Jos pirmininkė R. Morkūnaitė–Mikulienienė, kovo 9 ir 17 d. viešai komentuodama Centro problemas, šio 61 darbuotojo pareiškimo išvis nepaminėjo.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ar tai yra ta „dialogo kultūra“, apie kurią kalba Seimo vicepirmininkė? LR Konstitucijos 29 str. teigia: „Valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Kaip atrodytų, jei po rinkimų beveik keturis kartus mažiau balsų gavusi opozicija būtų paskelbta nugalėtoja? Ar Centro vadovas turėtų atsižvelgti tik į mažumos nuomonę? Ar Seimo darbas grįstas ne dialogo kultūra, jei ten yra pozicija ir opozicija? Kokiais faktais pagrįstos Seimo vicepirmininkės abejonės, kad Centro veikla nerezultatyvi?
Ko iš Seimo reikalavo mūsų Centro 12 proc. darbuotojų, dėl ko ir buvo sudaryta Seimo darbo grupė:
1) „Atnaujinti pilnos sudėties Centro Tarybos posėdžius“ – tas padaryta – antradienį kviečiamas nuotolinis visų skyrių vadovų pasitarimas. Beje, pilnos sudėties Taryba veikė nuo pat naujo vadovo paskyrimo, kol patys tarybos nariai nepareiškė, kad nėra būtina kiekvieną savaitę rinktis visų skyrių vadovams.
2) „Įvertinti generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo būtinybę“ – santarvės vardan vasario 1 d. patarėjas pasitraukė.
3) „Prie Centro įsteigti Mokslo tarybą“ – to neleidžia Centro įstatymas.
Taigi, visi reikalavimai įgyvendinti – kodėl tuomet Seimo darbo grupės pirmininkė kelia generalinio direktoriaus galimybės dirbti klausimą, jei jo nekėlė net Centro 12 proc. darbuotojų? Ar „mokslinių tyrimų“ klausimas neperaugo į politinį? Ar paskyrus naują Centro vadovą ir vėl kokiai grupei darbuotojų pareiškus nepasitenkinimą, Seimo vadovybė reaguos taip pat – kels vadovo atsakomybės klausimą?
Neturėdama jokių realių faktų dėl neva blogos naujos Centro vadovybės veiklos pastarosiomis dienomis darbo grupės pirmininkė kaip vienintelį pretekstą mini LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento istorinių tyrimų programų vyriausiosios istorikės dr. Mingailės Jurkutės atleidimą – neva už vadovybės kritiką.
Tačiau dr. Mingailė Jurkutė atleista ne už vadovybės kritiką: pirmuoju darbo pareigų pažeidimu Mingailė Jurkutė pažeidė teisės aktus, kai viršydama savo kompetenciją ir įgaliojimus viešai neobjektyviai vertino Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbą ir tokiais veiksmais pakenkė Centro ir Komisijos reputacijai, kai neturėdama jokio pavedimo ir neįgaliota teisės aktais savavališkai susipažino su asmens duomenų apsaugą turinčiais dokumentais bei viešai aptarinėjo jų turinį (susijusį su asmens neviešais duomenimis).
Tačiau tuomet darbuotojai jokios drausminės poveikio priemonės nebuvo taikomos, ji buvo tik įspėta. Deja, darbuotoja nepaisė šio įspėjimo ir pakartotinai, tendencingai ir nepagrįstai viešai ir toliau teikė tiesos neatitinkančią ir visuomenę klaidinančią informaciją apie Centro veiklą: neturėdama įrodymų kvestionavo Centro parengtų dokumentų teisėtumą bei patikimumą, be pagrindo abejojo Centro priimtų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, atliktų tyrimų patikimumu, tuo pakenkdama Centro autoritetui ir reputacijai.
Tyrėja taip pat nepateikė naujų mokslinių darbų, istorinių šaltinių, naujų faktų. Neteikė jokių tarnybinių pranešimų apie poveikį jos akademinei laisvei, tyrimo metodologijai. LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.
Pabrėžiu, kad dr. Mingailės Jurkutės ir kitų darbuotojų metinis vertinimas nėra susijęs su viešu kreipimusi į LR Seimą. Buvo įvertinti visų darbuotojų konkretūs 2020 m. darbai pagal planus ir asmeninį indėlį.
Tokie darbuotojos veiksmai nėra kritika pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį, o yra teisės aktų pažeidimas, pagal kuriuos darbuotojas privalo elgtis sąžiningai, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų.
Gerbiama Seimo pirmininkės pavaduotoja teigia, kad per ilgametę Centro veiklą „nebuvo tokio pobūdžio problemų“. Tačiau tai nesvarbiausia Centro problema: per 25 metus Centrą paliko 543 darbuotojai, tai reiškia, kad, sąlyginai kalbant, kas penkeri – šešeri metai pasikeičia beveik visa Centro darbuotojų sudėtis.
Kodėl Seimo darbo grupėje nagrinėjamos atskirų darbuotojų algos, bet nekalbama apie esminę problemą: Centro finansinę būklę? Gal tai labiausiai atsiliepia darbų kokybei? Ar šią, svarbiausią, dešimtmečius nesprendžiamą problemą Seimas pagaliau išspręs?
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas
Nieko gero, kai jaunas žmogus yra atleidžiamas iš darbo dėl savo priešgyniauti linkusio charakterio ir nesutarimo su viršininkais. Pats ant savo kailio esu išbandęs kažką panašaus. Todėl žinau ir tai, kad žmonės tokiu atveju užjaučia nekaltai nukentėjusį, bet žemė dėl to neapsiverčia, paprastai laimi galios svertus savo rankose turinti pusė. Teisuoliai ar pseudoteisuoliai pralaimi kiekvieną dieną, o pasirinkęs susipriešinimo kelią drąsuolis tai turėtų žinoti iš anksto.
Kaip supratau iš pranešimų spaudoje, M.Jurkutė buvo atleista iš darbo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) remiantis darbo santykius reguliuojančiais įstatymais, nepažeidžiant nei tokių įstatymų raidės, nei dvasios. Nežiūrint to, dėl M.Jurkutės atleidimo Lietuvoje kilo neregėtas nematytas šaršalas, žurnalistai Rimvydas Valatka ir Vytautas Bruveris susidraskė marškinius ant savo komjaunuoliškų krūtinių, pažadėję sugrįžimą į sovietmetį, penkių akademinių institucijų vadovai kreipėsi į Seimą, informuodami, kad dėl M.Jurkutės atleidimas mažiausiai yra pažeidžiamas viešasis interesas ir reikalaudami Centro vadovo Ado Jakubausko pareigų suspendavimo, o Seimo žymūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulienėnė, užbėgdama įvykiams prieš akis, ką tik pareiškė, kad A.Jakubauskas netrukus bus išspirtas iš posto su trenksmu. Kita vertus, apie tai, kad A.Jakubauskas jokių šansų išsilaikyti poste neturi, mums leidžia spėti dar ir ta aplinkybė, jog apie jį savo labai neigiamą nuomonę viešai išsakė Arvydas Anušauskas, kuriam Centro direktorius visų pirma užkliūva dėl to, kad anas esą pažeidė kažkokius įtakingojo konservatoriaus draugo ar draugų, dirbančių LGGRTC, interesus (maloniai nustebau dėl to, kad A.Anušauskas turi draugų, nes visados laikiau jį karjeros darymo mašina, susitelkusia išimtinai į save).
Nepretenduodamas į galutinę nuomonę, vis tik ryžtuosi čia pasiaiškinti – kodėl man, tokiam jautruoliui, nepagailo M. Jurkutės, išgirdus apie jos atleidimą iš darbo, dabar gerai suprasdamas ir tai, kad kilęs skandalas buvusiai centro darbuotojai galiausiai taps nuostabios karjeros tramplinu (ar M.Jurkutė būtų geresnis kandidatas į Centro direktoriaus postą nei Zuroffas – nežinau)?
Efraimas Zurofas
Pirmiausiai, kas krito į akis, skaitant M.Jurkutės pasisakymą delfi.lt apie subjurusius žmonių tarpusavio santykius LGGRTC, – tai neįtikėtinai suvešėjusi autorės pagieža ir nuožmumas. M.Jurkutės pasakojimai apie tikrus ar tariamus Centro veiklos užkulisius turi labai aiškų oponentų pažeminimo tikslą. Nesunku pastebėti, kad mūsų autorė yra kraštutinai intoksikuota būtybė, šalia kurios tikriausiai nėra paprasta išbūti ir bendradarbiams. Įdomu ir tai, kad Lietuva turi etatinį dviprasmiškų gandų, kaip atrodo, išplaukiančių iš tokių ar panašių jurkučių, apie LGGRTC veiklą viešintoją. Tai yra V.Bruveris, kuris nepraleidžia nė mažiausios progos apdergti Centrą, nekvaršindamas sau galvos ir neatsiprašydamas skaitytojų, kai anojo kurstomi gandai kaip taisyklė nepasitvirtina.
Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nuvilia ir tai, kad kritikuodama Centro veiklą, siejamą su Jono Noreikos vardu ir naujų faktų paviešninimu, ji nepasako nieko naujo, o tik atkartoja žodis į žodį kaip savo Alvydo Nikžentaičio ne kartą išsakytus pastebėjimus. Na, pasakytų nors vieną žodelytį nuo savęs turinio požiūriu, paįvairindama mums gerai žinomą nuomonę, tačiau dabar geriausiu atveju tik sukarikatūrina Daliaus Stanciko oponentų ne kartą ištrimituotą poziciją. Tokia papūga būti ne kiekvienas sugebėtų, tam reikia specifinio pasirengimo, užtikrinančio ypatingąjį intelektinį nususimą!
Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
O dabar, kol dar nėra priimtas įstatymas dėl neapykantos kalbos, leiskite pasakyti dar keletą žodžių, neslepiant savo neapykantos. Neapkenčiu tokių jurkučių, kurios tvirtina ir tvirtina, kad tiesos sakymas gali supykdyti mus su strateginiai partneriais. Jeigu mūsų strateginiai partneriai ir sąjungininkai būtų tokie mulkiai, tai bala jų nematė… Iš tiesų, įkyriai peršami tokio tipo tvirtinimai gali įpūsti mūsų žmonėms blogą nuomonę apie sąjungininkus ir pasitarnauti priešininkams. Tačiau ačiū Dievui yra taip, kad tiesa mus suartina, o ne atstumia vienas nuo kito, tiesa yra ir pasitikėjimo tarp sąjungininkų gyvybingumo pagrindas.
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau, regis, M.Jurkutė vieną kartą yra teisi, leisdama skaitytojui suprasti, kad baudžiamieji būriai prieš LGGRTC buvo atsiųsti dėl to, kad Dalius Stancikas išviešino JAV teisme pateiktą jėzuito, kunigo ir pasaulio teisuolio Jono Borevičiaus liudijimą apie tai, jog Jonas Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Žinia, naujai paviešinti faktai netilpo į tikrai ne mūsų sąjungininkų nustatytas lietuvių dergimo schemas. Kita vertus, kaip atrodo bent man, net jeigu D.Stancikas būtų sugebėjęs nuspėti tai, kaip naujų faktų paviešinimas gali atsigręžti prieš patį Centrą, jis nebūtų pasielgęs kitaip nei leido istoriko sąžinė.
Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.
V.Bruveris daug nesivaržydamas sako, kad visos Centro negandos prasidėjo dėl ten įsišaknijusio antisemitizmo. Tegul nudžiūsta jam jo dvišakis liežuvis, kitaip nepasakysi. Tas pats V.Bruveris mėgsta papostringauti apie tai, kad mūsų nesugebėjimas visa apimtimi pripažinti Holokausto nusikaltimų gali pasitarnauti priešiškai propagandai, jo žodžiais tariant, priešingai pusei. Tačiau tiesa yra ir tai, kad intensyvėjanti V.Bruverio veikla tam tikra kryptimi rodo, kad labiausiai priešinga pusė Lietuvai yra pati V.Bruverio veikla, sąmoningai ar nesąmoningai nukreipta į antisemitizmo atsigavimo paskatinimą.
Tas pats V.Bruveris labai mėgsta pagąsdinti mus, kad būsime nubausti tarptautinės bendruomenės, jeigu nevykdysime jo, t. y. V.Bruverio nurodymų, atseit ir LR prezidentas tuoj-jau-tuoj bus pastatytas į kampą pasaulio akivaizdoje kaip neatsikratęs patriotinių prietarų politikas. Taigi drąsiai galima tvirtinti, kad V. Bruveris yra mūsų dienų Zimanas. Mūsų dienų Zimanu beprotiškai norėtų tapti toks Arkadijus Vinokuras, tačiau laurai čia neabejotinai atitenka V. Bruveriui, labiau spontaniškai būtybei.
Prasidėjus viešam Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro puolimui Lietuvos žmogaus teisių organizacijos kreipėsi į Prezidentą ir Seimo narius, prašydamos apginti įstatymu teisėtai paskirtą šio centro vadovą ADĄ JAKUBAUSKĄ.
Kovo 18 d. išplatintame kreipimesi nurodoma, kad grupė Centro darbuotojų kreipėsi į Seimo pirmininkę bei Seimo valdybą dėl šio centro direktoriaus A.Jakubausko sprendimo iš pareigų atleisti LGGRTC istorikę Mingailę Jurkutę, neva istorikė iš užimamų pareigų buvo atleista dėl to, kad naudojosi Konstitucijoje įtvirtinta teise laisvai reikšti savo įsitikinimus, neva sprendimas atleisti ją iš pareigų buvo priimtas dėl M.Jurkutės išsakytos Centro ir atskirų jo darbuotojų kritikos.
Minėta grupė (aiškėja, kad jai priklauso ir kitų įstaigų darbuotojai) teigia negalinti taikstytis su darbuotojų persekiojimu Centre ir, palaikydami M. Jurkutę reikalauja panaikinti įsakymą dėl M. Jurkutės atleidimo iš darbo. Jų teigimu, krizinė situacija Centre pradėjo formuotis, kai įstaigos vadovu tapo A. Jakubauskas, o M. Jurkutės atleidimas iš darbo, yra ryškiausias nepasitikėjimo, įtampos kurstymo ir administracinės savivalės pavyzdys.
Ši grupė primena, kad anksčiau jau kreipėsi į Seimą dėl padėties Centre, tačiau, anot jų, padėtis nepagerėja, nes direktorius neva nesistengia įsiklausyti į darbuotojų nuomonę, už tai dėl jo vadovavimo stiliaus darbą palieka patyrę istorikams.
Žmogaus teisių organizacijos atkreipia dėmesį, kad nepasitenkinimas Centro darbu pradėtas eskaluoti būtent nuo tada, kai šio Centro vadovu buvo paskirtas Lietuvos tautinių mažumų atstovas, politologas, socialinių mokslų daktaras, Mykolo Romerio universiteto profesorius, visuomenės veikėjas ir poetas Adas Jakubauskas, kurio praeitis niekam nekelia jokių abejonių – A.Jakubauskas yra Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, buvo Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys,įvairiose valstybės institucijoje dirbo darbą susijusį su mažumų reikalais. Yra apdovanotas įvairiais apdovanojimais ir padėkos raštais. Todėl nekelia abejonių, kad dabartiniu metu Centro vadovu yra paskirtas kompetentingas mokslininkas ir vadybos profesionalas.
Kita vertus, abejones kelia niekuo su Centru nesusijusių asmenų (Alvydo Nikžentaičio, Loretos Skurvydaitės, Vasilijaus Safronovo ir Mariaus Sirutavičiaus) viešos pastabos dėl tariamų Centre dirbančių tyrėjų laisvės suvaržymų.
Žmogaus teisių gynėjų nuomone, nepasitenkinimą dabartiniu Centro vadovu eskaluoja tam tikros politinės jėgos arba jų pavieniai atstovai, kurie turi pagrindą nutylėti Lietuvai svarbius iki šiol nežinomus istorinius įvykius arba slėpti savo bei savo šeimos praeities gyvenimo faktus ir yra nepatenkinti dabartine profesionaliai vykdoma LGGRTC veikla.
Tai patvirtina sinchroniškas Centro ir vieno solidžiausių Lietuvos istorikų parlamentaro profesoriaus ir buvusio Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko ValdoRakučiopuolimas, bei nesiliaujantys grupės Centro darbuotojų skundai Seimui, kuriais siekiamas bet kokiomis priemonėmis pašalinti iš Centro vadovo pareigų A. Jakubauską.
Kreipimosi autoriai atkreipia dėmesį, kad A.Jakubauską palaiko trigubai daugiau šio centro darbuotojų ir savo ruožtu rašo laiškus, prašydami Seimą leisti Centrui dirbti savarankiškai.
Žmogaus teisių organizacijos mano, kad Prezidentas ir Seimas turi leisti Centrui dirbti savarankiškai vadovaujantis Seimo patvirtintais šio Centro nuostatais. O pastarieji reglamentuoja ne tikCentro uždavinius ir teises, bet šio Centro administravimą. Pagal Centro Nuostatus generalinis direktorius priimaį pareigas ir atleidžia iš pareigų darbuotojus, todėl negali būti ginčo dėl to, ar Centro direktorius galėjo atleisti iš darbo ir istorikę M. Jurkutę, kaip negali būti ginčo dėl M.Jurkutės įstatymo suteiktos teisės kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pagrįstumo – tokią teisę ji turėjo ir tebeturi.
Žmogaus teisių gynėjai pažymi, kad už M.Jurkutę kreiptis į teismą dėl galimai nepagrįsto atleidimo iš darbo negali nei du, nei kelios dešimtys Centro darbuotojų, juolab kitose įstaigose dirbantys asmenys. Grąžinti M.Jurkutę į darbą teisėtu būdu negali ir Seimas, nebent jis priverstų Centro direktorių savo noru panaikinti priimtą įsakymą dėl M. Jurkutės atleidimo. Todėl minėtų Centro darbuotojų skunde Seimui iš esmės keliamas klausimas dėl sugrąžinimo M. Jurkutės į darbą neteisėtu būdu (politiniu ar kitokiu spaudimu), pačiai M.Jurkutei teisėta forma tokios valios neišreiškus, kitaip tariant, jai pačiai atsisakius ginti savo galimai pažeistas teises teisėtomis priemonėmis teisme.
LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.
Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad lygiai taip pat kitų įstaigų darbuotojai negali reikalauti atleisti iš darbo A. Jakubauską arba reikalauti stabdyti jo įgaliojimus. Pvz., Vilniaus universiteto Statutas reglamentuoja universiteto valdymą, bet jis nesuteikia teisės šio universiteto rektoriui atleisti iš darbo kito jam nepavaldaus universiteto rektorių arba reikalauti apriboti pastarojo įgaliojimus. Dėl to teisiškai yra ydingi ir netoleruotini vieši Lietuvos istorijos instituto direktorius A.Nikžentaičio, Vilniaus universiteto rektoriaus R. Petrausko, Klaipėdos universiteto rektoriaus A. Razbadausko, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorės A.M. Linartienės bei Lietuvos kultūros tyrimo instituto direktoriaus R. Makselio reikalavimai suspenduoti LGGRTC direktoriaus A. Jakubausko įgaliojimus. Šie asmenys akivaizdžiai piktnaudžiauja užimamomis pareigomis ir kelia reikalavimus, dėl kurių įgaliojimų jiems nesuteikia nei šių mokslo įstaigų statutai ar nuostatai, nei šių mokslo įstaigų kolegialių valdymo organų sprendimai. Daugiausia šie asmenys Centro klausimu gali reikšti savo asmeninę nuomonę, bet ne savo mokslo įstaigų vardu.
Žmogaus teisių gynėjų nuomone,šiuo metu vyksta akivaizdus politinis manipuliavimas pilietės M.Jurkutės atleidimu iš darbo ir psichologinio klimato problemomis Centre, iš tikrųjų siekiant ne grąžinti į darbą M.Jurkutę ar apginti tariamą LGGRTC dirbančių tyrėjų laisvę, o kitokių, visuomenei nežinomų tikslų.
Žmogaus teisių organizacijų nuomone, Centras yra Lietuvai priešiškų jėgų taikinys. Rusija visada menkino Lietuvos valstybingumą, neigė Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos okupaciją ir iki šiol propaguoja teigiamos sovietų įtakos Lietuvos raidai įvaizdį. Todėl sprendžiant dėl kilusių įtampų ir dėl Centro kolektyvo susiskaldymo (ar suskaldymo), būtina įvertinti Lietuvos karinės žvalgybos parengtą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitą, ypač tą dalį, kurioje nurodomas Rusijos propagandos siekis kompromituoti Lietuvos partizaninį judėjimą, ciniškai manipuliuoti Holokausto tragedija savo istorijos politikos tikslais [[1]].
„Nėra pagrindo manyti, kad nedraugiška Lietuvai valstybė pakeitė propagandostikslus arba atsisakė ketinimų įtakoti Lietuvos istorijos tyrinėtojų nuotaikas ir lūkesčius. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad tam tikri politikai, mokslininkai, visuomenės veikėjai ar kiti asmenys, turintys rimtas priežastis slėpti savo ar savo šeimos bei artimųjų gyvenimo praeities faktus, besąlygiškai atsisakys tiesiogiai ar netiesiogiai trukdyti Centro darbui“,- teigiama kreipimesi.
Kreipimesi prašoma:
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą visapusiškai išanalizuoti Centro kolektyve kylančio ar kurstomo nepasitenkinimo priežastis ir nustatyti asmenis, kurie yra suinteresuoti destabilizuoti šio Centro veiklą.
Neleisti tiesiogiai kištis į Centro veiklą ar jo valdymą politikams, mokslo bei kitų institucijų vadovams ar darbuotojams bei kitiems asmenims. Sudaryti sąlygas Centro kolektyvui ir jo vadovams vykdyti funkcijas griežtai pagal Seimo patvirtintinus Centro nuostatus.
Žmogaus teisių organizacijos kviečia visas nevyriausybines organizacijas ir visuomeninius judėjimusbei Lietuvos likimui ir Lietuvos laisvės kovų istorijai neabejingus piliečius priešintis ardomajai politinei ir kitokiai veiklai, kuria siekiama išbalansuotiCentro darbą, nukreipti jį Lietuvos valstybės nepriklausomybei nenaudinga ar net pavojinga linkme.
Kviečia Centro darbuotojus nutraukti viešų skundų rašinėjimus valstybės institucijoms ir žiniasklaidai, nes jie destabilizuoja ir menkina LGGRTC veiklą visuomenės akyse.
Kviečia saugoti Lietuvos orumą ir vardan žmonių santarvės vadovautis Konstitucija bei įstatymais, o savo pažiūras ir įsitikinimus ginti konkrečiais argumentais, bet ne viešomis nuoskaudomis laiškuose valdžios institucijoms.
Kreipimesi reiškiamas tikėjimas, kad valstybės ir visuomenės interesai bus keliami aukščiau už asmenines ambicijas, kad tarpusavio nesutarimais nebus leista pasinaudoti Lietuvai priešiškoms jėgoms, kurios turi tikslą sukompromituoti Centrą ir sąžiningus Lietuvos istorijos tyrinėtojus.
Minėtas kreipimasis taip pat išplatintas visuomeninėms organizacijoms ir judėjimams.
Jį pasirašė Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Piliečių gynybos paramos fondas ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija
Konservatorė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Esamą situaciją susipriešinusiame ir krizę patiriančiame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) nagrinėjanti Seimo valdybos sudaryta darbo grupė savo išvadas ketina pateikti penktadienį. Pasak šios darbo grupės vadovės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, nors tarp padėtį Genocido tyrimų centre analizavusių parlamentarų esamą įvairių nuomonių, kone vienbalsiai sutariama, kad instituciją ištikusių problemų bei susipriešinimo tarp dalies centro darbuotojų ir vadovybės dialogo būdu nepavyks išspręsti.
„Mes nusprendėme galutinį sprendimą priimti penktadienį ryte. Komisijos narių požiūriai šiek tiek išsiskyrė, bet iš esmės visi, kurie kalbėjo, sakė, kad centras patiria problemų ir tikrai neatrodo, kad yra noro tartis“, – Eltai trečiadienį sakė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Politikės teigimu, panašu, kad dėl to labiausiai kalti LGGRTC vadovai. Ypač, akcentavo R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, tai tapo akivaizdu, kai Ado Jakubausko vadovaujamas centras iš pareigų atleido istorikę dr. Mingailę Jurkutę, kuri pastaruoju metu LGGRTC vadovybei negalėjo aštrios kritikos.
„Ilgus metus centras dirbo ir veikė, tikrai nesame girdėję tokio pobūdžio konfliktų. Todėl dabar tebesitęsiantis konfliktas ir penktadieninis istorikės atleidimas iš darbo tikrai atrodo keistai. Panašu, kad nenorima eiti į dialogo kultūrą ir dėl to man labai gaila“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
„Tikrai kyla abejonių, dėl direktoriaus gebėjimų išspręsti tokias situacijas“, – pridūrė Seimo vicepirmininkė.
Taip pat ji pažymėjo, kad susidaro įspūdis, jog konfliktas nėra kilęs tik tarp kelių istorikų ir LGGRTC vadovybės. Todėl, samprotavo ji, būtent vadovas turi prisiimti atsakomybę dėl esamos situacijos.
„Vadovo uždavinys turėtų būti taip sureguliuoti centro veiklą, kad jo darbas būtų rezultatyvus ir, kad kiekvienas darbuotojas jaustųsi ir gerbiamas, ir išklausomas“, – sakė ji, leisdama suprasti, kad darbo grupėje brandinama mintis Seimui siūlyti A. Jakubauską atleisti iš užimamų pareigų.
„Seimas vadovą arba skiria, arba atleidžia. Tad kaip Seimas apsispręstų, aišku po darbo galutinio apsisprendimo dėl rekomendacijos. Faktas tas, kad problemos išlieka, jos nesikeičia, tikrai norėjosi mediacijos, bet veiksmai kalba patys už save ir neatrodo, kad situaciją gerėtų savaime“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
A. Jakubauskas nesutinka su jam tenkančia kritika: M. Jurkutė buvo atleista pagrįstai
Savo ruožtu Centro vadovas A. Jakubauskas po vykusio darbo grupės posėdžio išplatintame pranešime nesutiko su centro vadovybei tenkančia kritika. Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pasak jo, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą. Būtent tai, akcentuojama pranešime, buvo pažymėta ir Seime sudarytoje darbo grupėje.
„Istorikai yra laisvi savo tyrimuose ir pasirinkimuose, bet yra temos, kurios labai svarbios Lietuvai kaip valstybei ir jos prestižui. Yra kelios temos ir keli asmenys, kurie jau dešimtmečius linksniuojami užsienyje, dėl kurių nuolat aiškinasi Užsienio reikalų ministerija ir ambasados, vyksta teismai“, – pranešime cituojamas A. Jakubauskas.
Pasak A. Jakubausko, reikia profesionalių, visus šaltinius apimančių atsakymų, o ne tikrovės neatitinkančios, niekuo nepagrįstos informacijos apie tą darbą, kurį, teigiama išplatintame pranešime, atliko buvusios Centro vadovės pavedimu dirbę žmonės.
Įtampos dėl situacijos LGGRTC viešumoje matomos jau kelis mėnesius
Šią savaitę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) darbuotojai vėl kreipėsi į parlamento vadovę Viktoriją Čmilytę-Nielsen bei Seimo valdybą dėl centro direktoriaus A. Jakubausko sprendimo iš pareigų atleisti LGGRTC istorikę dr. M. Jurkutę.
Pasak jų, istorikė iš užimamų pareigų buvo atleista dėl to, kad naudojosi Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis į laisvę reikšti savo įsitikinimus. Todėl darbuotojai teigia visiškai palaikantys M. Jurkutę ir reikalaujantys panaikinti įsakymą dėl jos atleidimo iš darbo.
Kreipimesi, kurį pasirašė 27 centro darbuotojai, taip pat akcentuojama, kad šis LGGRTC direktoriaus poelgis yra ryškiausias, bet ne vienintelis nepasitikėjimo, įtampos kurstymo ir administracinės savivalės pavyzdys.
Prašo suspenduoti A. Jakubausko, kaip LGGRTCdirektoriaus įgaliojimus
Šios savaitės trečiadienį Vilniaus ir Klaipėdos universitetų rektoriai bei Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvos kultūros tyrimo institutų vadovai kreipėsi į Seimo pirmininkę ir Seimo valdybą prašydami suspenduoti A. Jakubausko kaip direktoriaus įgaliojimus iki parlamento valdybos sudaryta komisija priims išvadas dėl situacijos LGGRTC.
Savo ruožtu LGGRTC vadovas A. Jakubauskas teigia, kad nuo 2018 metų centre dirbanti M. Jurkutė buvo atleista pagrįstai, esą ji skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, klaidinusią Centro veikla besidominčią bendruomenę. Apie tai pranešta praėjusios savaitės penktadienį. Kaip skelbė LGGRTC, M. Jurkutės ir centro ginčą jau nagrinėjo Darbo ginčų komisija ir kovo 10 dieną priėmė administracijai palankų sprendimą.
Pati M. Jurkutė tvirtino, kad iki sulaukusi skambučio iš A. Jakubausko dėl atleidimo iš pareigų, patyrė spaudimą ir menkinimą. Istorikės teigimu, jai tekusios nuobaudos yra susijusios su tuo, kad sausį buvo paviešintas 17 Genocido centro istorikų kreipimąsis į Seimą. LGGRTC direktorius tai neigia.
Tačiau pastarąją savaitę kreipimąsi pasirašę mokslininkai laikosi itin kritiškos nuomonės dėl A. Jakubausko vadovavimo LGGRTC.
Anot jų, direktorius ir toliau nesistengė įsiklausyti į darbuotojų nuomonę, daugumai ankstesnį kreipimąsi pasirašiusių istorikų buvo sumažintas atlyginimas.
Į Seimo pirmininkę LGGRTC istorikai kreipėsi sausį: kaltino centro vadovybę ideologizuojant tyrimus
ELTA primena, kad centro darbuotojai sausio pabaigoje kreipėsi į Seimo pirmininkę, susirūpinę dėl LGGRTC vadovybės veiksmų. Tuomet kreipimesi teigta, kad LGGRTC darbuotojams kelia susirūpinimą istorijos mokslo nuvertinimas kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme. Pažymėta, kad LGGRTC vadovybė skatina visuomenę užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“.
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.
Darbuotojai taip pat išreiškė susirūpinimą, esą centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas ir, kad dėl vadovybės spaudimo tenka darbą palikti patyrusiems istorikams. Pasipiktinimas reikštas ir dėl LGGRTC direktoriaus A. Jakubausko ir jau iš pareigų pasitraukusio vyresniojo patarėjo, žurnalisto, publicisto, knygų autoriaus Vidmanto Valiušaičio. Abejota dėl jo kompetencijos eiti šias pareigas. Po kilusių įtampų V. Valiušaitis pranešė pasitrauksiąs iš einamų pareigų.
Po šio kreipimosi Seime buvo sudaryta darbo grupė, turinti įvertinti situaciją LGGRTC. Jai vadovauti paskirta Seimo vicepirmininkė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Ji savo išvadas turėjo pateikti iki kovo 10 d., tačiau vėliau nuspręsta grupės darbo laiką pratęsti.
A. Jakubauskas centro direktoriumi paskirtas 2020 m. birželio pabaigoje.
LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.
Penktadienį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) pranešė dėl pakartotinių pažeidimų atleidžiąs vieną iš centro darbuotojų. Genocido centro strateginio vystymo ir komunikacijos skyrius patvirtino, kad tai viena iš centro veiklą dėl istorinių tyrimų ideologizavimo, politizavimo kritikavusių darbuotojų – dr. Mingailė Jurkutė.
„Šiandien Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius pasirašė įsakymą, kuriuo nutraukiami darbo santykiai su vienu iš įstaigos darbuotojų. Pagrindinė priežastis – konstatuoti pasikartoję pažeidimai, dėl kurių darbuotojui buvo duotas įspėjimas“,– teigiama paviešintame pranešime.
Pažymima, kad darbuotoja atleidžiama dėl neva tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo.
„Padaryti nusižengimai susiję su tuo, jog nepateikiant faktų ir argumentų arba pateikiant tikrovės neatitinkančius faktus ir argumentus paskleista informacija, kuri suklaidino Centro veikla besidominčią bendruomenę“,– rašoma pranešime spaudai.
Centras pažymi, kad darbuotojos atleidimas nėra susijęs su jos naryste Darbo taryboje. Atleidžiama darbuotoja buvo Darbo tarybos narė, todėl darbo santykių nutraukimui buvo gautas Darbo inspekcijos leidimas.
ELTA primena, kad centro darbuotojai sausio pabaigoje kreipėsi į Seimo pirmininkę, susirūpinę dėl LGGRTC vadovybės veiksmų. Kreipimesi teigiama, kad LGGRTC darbuotojams kelia susirūpinimą istorijos mokslo nuvertinimas kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme. Pažymima, kad LGGRTC vadovybė skatina visuomenę užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“.
Darbuotojai taip pat išreiškė susirūpinimą, esą centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas ir, kad dėl vadovybės spaudimo tenka darbą palikti patyrusiems istorikams. Pasipiktinimas reikštas ir dėl LGGRTC direktoriaus Ado Jakubausko vyresniojo patarėjo, žurnalisto, publicisto, knygų autoriaus Vidmanto Valiušaičio. Abejota dėl jo kompetencijos eiti šias pareigas. Po kilusių įtampų V. Valiušaitis pranešė pasitrauksią iš einamų pareigų.
A. Jakubauskas centro direktoriumi paskirtas direktoriumi paskirtas 2020 m. birželio pabaigoje.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido paskutinę knygą – vardyną, skirtą Lietuvos gyventojams, nukentėjusiems nuo Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino režimo.
Ši 576 puslapių apimties knyga – tai daugiau kaip 30 metų rengiamo tęstinio leidinio „Lietuvos gyventojų genocidas“ (toliau – Vardynas) V tomo antroji dalis. Vardynui medžiaga pradėta rinkti dar 1989 m., kai buvo įsteigta Sąjūdžio komisija stalinizmo nusikaltimams tirti, visą šį laiką Vardyno atsakingoji redaktorė yra Teresė Birutė Burauskaitė.
Vardyno V tomas skirtas 40-čiai tūkstančių 1950–1953 metais nuo sovietinio režimo represijų nukentėjusių Lietuvos gyventojų. Šiame tome pateikti duomenys apie 25,6 tūkst. ištremtųjų, kurie 1951 metais masinių trėmimų akcijos „Osen“ („Ruduo“) metu buvo sugauti besislapstantys nuo paskutinio masinio trėmimo. Čia pateko ir antihitlerinės koalicijos generolo V. Anderso armijos kariai, ištremti pagal atskirus Ypatingojo pasitarimo nuosprendžius, taip pat Jehovos liudytojų sektos nariai, 1951 metų rudenį „iškeldinti“ iš Lietuvos pagal LSSR Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 865. Be to, knygoje pateikti duomenys apie 1950–1953 metais kovose žuvusius, nužudytus ir įkalintus partizanus bei apie beveik 10 tūkst. politinių kalinių.
Vardyno I tomas, skirtas 1939–1941 metais sovietinių okupantų ištremtiems, įkalintiems ir nužudytiems Lietuvos gyventojams, buvo išleistas 1992 m., papildytas ir patikslintas 1999 m. Jame pateikti duomenys apie 30,5 tūkst. Lietuvos gyventojų, nukentėjusių per pirmąją sovietinę okupaciją.
Vardyno II tomas, susidedantis iš trijų knygų, yra skirtas 1944–1947 metų žiauriausio teroro ir didžiausių netekčių laikotarpiui, kurio metu nukentėjo 85,3 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Vardyno III tome, kurį sudaro dvi knygos, pateikti duomenys apie sovietų valdžios surengtą ir kartu su vietos komunistais kolaborantais 1948 m. gegužės 22–25 d. įvykdytą masinių trėmimų akciją „Vesna“ („Pavasaris“), kurios metu daugiau kaip 40,2 tūkst. žmonių buvo ištremta ir daugiau kaip 13 tūkst. tais pačiais metais nužudyta bei įkalinta.
Vardyno IV tome, taip pat sudarytame iš dviejų knygų, suregistruota 46,7 tūkst. 1949 metais sovietinio režimo represijas patyrusių Lietuvos gyventojų, tarp jų 38,1 tūkst. ištremtų per masinių trėmimų akciją „Priboj“ („Bangų mūša“).
Dabar rengiamas VI tomas, apimsiantis nukentėjusius Lietuvos gyventojus nuo 1954 m. iki nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovo 11. Šioje knygoje dominuos partizanai, politiniai kaliniai ir disidentai, ją tikimasi išleisti kitais metais. VI tome taip pat bus visų šešių knygų pavardžių rodyklė ir buvusių knygų papildymai.
Vardyno rengėjai dėkoja visiems, siuntusiems laiškus, anketas, atsiminimus, kitą informacinę medžiagą, ir tikisi sulaukti patikslinimų bei papildymų šiai knygai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (Dalius Egidijus Stancikas, Vyriausiasis specialistas)
Apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), toliau – Centro, generalinio direktoriaus patarėjo Vidmanto Valiušaičio ūdymą ir atsistatydinimą rašiau slaptai.lt š.m. vasario 1 d. (Tamsūs debesys virš LGGRTC). Tarp kitų ūdymų jis Lietuvos žydų bendruomenės, vadovaujamos Fainos Kukliansky (pristatyti nereikia), smerkiamas už įžymaus Lietuvos politinio ir karinio veikėjo Jono Noreikos – Generolo Vėtros dalyvavimo Holokauste neigimą. Tuo, matyt, galima apkaltinti ir visą Centrą:
“Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) trečiadienio rytą išplatino naujausias išvadas dėl nevienareikšmiškai vertinamo Jono Noreikos – Generolo Vėtros. Išvadose teigiama, kad pats J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo ir buvo laikomas antinacinio pasipriešinimo dalyviu” (Simona Voveriūnaitė, Delfi 2019-12-18).
Esu filosemitas pagal paveldėjimą. Mano tėvas, vokiečių okupacijos metais dirbdamas Vilniaus miesto sekretoriumi (antroji po vokiečio burmistro pareigybė), slapta gelbėjo žydus, išduodamas jiems dokumentus, pagal kuriuos jie buvo ne žydai. Geroji likimo ironija. Traukdamasis su vermachto inžinieriniu daliniu (Todt) prie Gdansko tėvas pateko į sovietų kariuomenės nelaisvę. Tardė karininkas žydas Rabinovičius. Ištardęs liepė vykti į vokiečių kariuomenę ir aiškinti, kad priešintis beviltiška, geriausia – sudėti ginklus. Dalinys, su kuriuo toliau traukėsi tėvas, pasidavė į nelaisvę britams. Kai “atšilimo” SSSR laikais grįžo iš Vakarų Vokietijos, žydai to neužmiršo. Galiu tik spėlioti, koks būtų jo likimas, jei būtų pakliuvęs į NKVD nagus. Turbūt, panašus į J. Noreikos. Stalino laikais oficialiai Holokaustas okupuotose teritorijose būdavo įvardinamas kaip taikių gyventojų žudymas, neminint tautybės. Jų gelbėjimas karo metu nebuvo laikomas dideliu nuopelnu ir po karo (Увековечение Холокоста в СССР, yadvashem.org/ru/).
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Tęsiu toliau.
Bet viskas V. Valiušaičio atsistatydinimu nesibaigė.
Priminsiu, prieš tai, sausio 28 d., septyniolika Centro darbuotojų istorikų išplatino kreipimąsi į Seimo pirmininkę, Seimo Žmogaus teisių komitetą, Švietimo ir mokslo komitetą bei Centro generalinį direktorių (Modesta Gaučaitė-Znutienė. Akibrokštas Genocido centre: už viešai išsakytas abejones – įspėjimas centro istorikei, LRT.lt 2021.01.28). Jei trumpai, kreipimesi reiškiamas susirūpinimas istorijos mokslo nuvertinimu, kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme (skatinimas užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“), naujojo vadovo reformomis, planuojamais struktūriniais pertvarkymais, vadovybės kaita. Ypač buvo piktinamasi Vidmanto Valiušaičio paskyrimu Generalinio direktoriaus vyresniuoju patarėju, sukuriant jam naują pareigybę ir parašant naujus, specialiai jam pritaikytus pareiginius nuostatus. Galima spėti, kad aukščiau paminėtą Centro pranešimą apie J. Noreiką jie priskyrė “prie istorijos mokslo nuvertinimo, kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme”.
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.
Kreipimesi siūloma sudaryti istorikų ekspertų darbo grupę, įtraukiant į ją užsieniečius, prie Centro įsteigti Mokslo Tarybą, į kurią pakviesti dalykinį lauką išmanančius autoritetingus mokslininkus (pasirašiusių vardus pavardes galima surasti minėtame LRT.lt straipsnyje “Akibrokštas…”).
Jokių kaltinimų Centro vadovybei, ar tai administracinės teisės pažeidimais, ar tarnybiniais nusižengimais, aplaidumu darbe ir panašiai, nerasite. Įspūdis tik toks, kad Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriui ir kitiems, pasirašiusiems Kreipimąsi, nepatinka numatomos reformos, nors jos, kaip suprantu, neprieštarauja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro įstatymui.
Vasario 1 d. Centro generalinis direktorius Adas Jakubauskas agentūrai BNS komentuodamas susidariusią situaciją teigė, kad įtampa centre kilo pradėjus pertvarką. „Pradedant reformas, o reformuoti įstaigą reikia, visuomet atsiranda dalis žmonių, kurie yra nepatenkinti. Kaip taisyklė, tokių žmonių yra mažuma, bet kai sutrikdyta žmonių komforto zona, jie pradeda priešintis“, – sakė A. Jakubauskas. Jis tvirtino penktadienį surengęs Genocido centro Istorijos departamento darbuotojų pasitarimą. Direktoriaus teigimu, per jį paaiškėjo, kad problema išpūsta, o kai kurie LGGRTC raštą pasirašę darbuotojai nežinojo, ką pasirašo. „Vieni sakė: aš pritariu vienam punktui, kiti sako: aš pritariu kitam punktui, o tokios bendros pozicijos ir nebuvo. Čia buvo trijų-keturių žmonių pozicija neva centre kažkas negerai“, – sakė direktorius.
Vasario 4 d. sekė kitų Centro darbuotojų kreipimasis į Seimą (Pasirodė alternatyvus Genocido centro darbuotojų kreipimasis į Seimą: apgailestauja, „kad keli kolegos pasisakė visų vardu“ LRT.lt 2021.02.05). Straipsnio pavadinimas LRT.lt viską pasako. Pasirašiusieji – už tai, kad visas iškilusias problemas reikia spręsti bendru visų Centro darbuotojų sutarimu (pasirašė šešiasdešimt vienas Centro darbuotojas, darbuotojų pavardės ir parašai saugomi Centre).
Vasario 10 d. LGGRTC portale Genocid.lt pranešama, kad Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (toliau – Komisija) nuotoliniame posėdyje buvo svarstomas 17-kos Centro darbuotojų viešas krepimasis į Seimo vadovybę ir dabartinė padėtis Centre. Posėdžiui pirmininkavęs Seimo narys, akademikas Eugenijus Jovaiša sakė, kad šis klausimas svarstomas todėl, kad pagal Komisijos nuostatus Komisija „atlieka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiklos parlamentinę kontrolę“.
Posėdžio metu buvo išklausyti tiek skundą pasirašiusios pusės atstovas, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys, tiek Centro generalinis direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, kiti Centro darbuotojai.
Dauguma Komisijos narių konstatavo, kad neišgirdo problemų, kurių nebūtų galima išspręsti įstaigos viduje, kurios esmingai skirtųsi nuo kitų institucijų darbinių klausimų, dėl kurių reikėjo kreiptis į Seimo vadovybę. Taip pat buvo pabrėžta, kad niekas negali varžyti istorikų akademinės laisvės ir nurodyti jiems galutinio tyrimų rezultato, tačiau istorikai turi tirti atsakingai. Seimo nariai taip pat pažymėjo, kad Centras nėra mokslinė, akademinė įstaiga, Centro įstatyme numatytos Centro veiklos ir uždaviniai yra žymiai platesni, nei moksliniai tyrimai, todėl negalima Centro paversti dar vienu istorijos institutu, kaip to, matyt, siekia Kreipimosi autoriai ir jų rėmėjai už Centro ribų.
Posėdžio pabaigoje Komisija nutarė kreiptis į Seimo Valdybą prašydama įtraukti Komisijos atstovą į Seimo darbo grupę, nagrinėsiančią 17 darbuotojų kreipimąsi.
Atrodytų, Seimui pradėjus svarstyti Kreipimąsi, už jo ribų reikalas baigtas, bent kol Seimas padarys išvadas.
Bet ne, po dviejų savaičių septynioliką nepatenkintųjų Centre iš išorės parėmė dar trylika Vilniaus Universiteto istorikų (VU istorikai laišku kreipėsi į Jakubauską: „problemos nėra vien akademinio ar juolab vadybinio pobūdžio“, LRT.lt, 2021.02.25). Savo atvirame laiške A. Jakubauskui jį pasirašiusieji žeria jam priekaištus, kuriais gali tikėti ar netikėti, citatų ar nuorodų laiške nėra. Laiškas, bent man, labiau primena panelės atsisveikinimąsu jau buvusiu mylimuoju susipykus ir išdėjus laiške viską, ką apie jį patį ir jo draugus ji galvoja (visų pasirašiusių vardus pavardes galima surasti minėtame LRT.lt straipsnyje “VU istorikai laišku…”).
„Tikime, kad LR Seimas imsis ryžtingų veiksmų, reformuodamas Jūsų dar vadovaujamą įstaigą, bet sunkiai įsivaizduojame, kad Jūs rasite sau vietą atnaujintame ir sustiprėjusiame tyrimų centre“, – parašė šie trylika.
Net tie septyniolika iš Centro, kreipdamiesi į Seimą, neprašo, kad Adas Jakubauskas būtų atleistas iš pareigų, bent jau kol nepraeis jo pirmoji penkerių metų kadencija iš dviejų galimų.
Už lango, o gal jau ir namie – pandemija su visomis pasekmėmis sveikatai, ekonomikai, asmeninėms pajamoms ir t.t. Ir Seimas tokiu metu mažos grupelės, kuri nesutaria su Centro vadovybe, prašomas atlikti vidinę Centro reformą, pareikalausiančią, galbūt, įstatymo pataisų, o tai – ne vieno mėnesio darbas.
Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.
Jei minėtiems septyniolikai atrodo, kad reikia keisti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymą jų įsivaizduojamai reformai, reikia ne viešus laiškus rašyti, o parengti įstatymo su atitinkamomis pataisomis projektą, surinkti 50 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų jam paremti, ir Seimas privalės jį svarstyti. Galimas ir paprastesnis būdas – surasti projekto šalininkų Seime, kurie teiktų Seimui jį svarstyti. Nors Kreipimąsi pasirašiusieji eksponuoja save ir į save panašius, juos remiančius, aukštos kvalifikacijos istorikais profesionalais, panašu, kad teisėje jie nenusimano. O Centro istorikams teisę, ne tik tiriamojo laikotarpio, išmanyti – būtina. Kitaip jų profesionalumu ir kvalifikacijomis galima suabejoti.
Tačiau jei įstatymo keisti nėra būtinybės, tai kiekvienas teisininkas pasakys, kad jokio teisinio pagrindo Seimui su jame esančiais įvairių partijų politikais kištis į jo paskirto LGGRTC generalinio direktoriaus Ado Jakubausko vykdomą reformą nėra. Kitaip klausimas iš tiesų būtų, anot Kreipimosi autorių, politizuotas.
Dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tikėkimės, kad viskas baigsis taip, kaip buvo pasisakyta aukščiau minėtame Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nuotoliniame posėdyje, dalyvaujant tiek skundą pasirašiusios pusės atstovui, Centro departamento direktoriui dr. Arūnui Bubniui, tiek Centro generaliniam direktoriui prof. dr. Adui Jakubauskui. Dauguma Komisijos narių konstatavo, kad neišgirdo problemų, kurių nebūtų galima išspręsti įstaigos viduje, kurios esmingai skirtųsi nuo kitų institucijų darbinių klausimų, dėl kurių reikėjo kreiptis į Seimo vadovybę.
Juozas Barkauskas–Vėjūnas (stovi dešinėje). LGGRTC nuotr.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) pranešė, kad pavyko surasti ir atpažinti 11-os ginkluoto pasipriešinimo dalyvių ir jų rėmėjų palaikus.
Vilniaus Našlaičių kapinėse rasti ir identifikuoti sovietinių okupantų mirties bausme nubaustų ir sušaudytų partizanų – 33 metų Vytauto apygardos Lokio rinktinės Sartų rajono štabo viršininko Vytauto Miškinio–Viesulo (sušaudyto 1962 m.) ir 35 metų Prisikėlimo apygardos štabo aprūpinimo skyriaus viršininko Pranciškaus Prusaičio–Lapės – paskutiniojo mirties bausme nubausto partizano (sušaudyto 1963 m.) – palaikai.
2019 m. Druskininkų savivaldybės Leipalingio kapinėse reekshumuoti 34 partizanų palaikai, iš kurių jau atpažinti 7 partizanų ir 2 rėmėjų palaikai, dar 3 asmenų palaikai baigiami identifikuoti.
Leipalingyje atpažinti 16 metų rėmėjas Alfonsas Bubnelis, 18 metų ryšininkas Vytautas Kauzonas, Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos vadas 39 metų Petras Vilkelis–Barzdukas, Vytenio tėvūnijos partizanai: 21 metų Juozas Barkauskas–Vėjūnas, 21 metų Petras Žakevičius–Tautmylis, 26 m. VDU Medicinos fakulteto studentas Antanas Šerkšnas–Bijūnas, 31 m. Bolius Sotnikas–Milžinas, taip pat Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai: 19 metų Petras Videika–Klevas ir 25 m. Vladas Amšiejus–Neris.
Visi šie laisvės kovų dalyviai žuvo Leipalingio valsčiuje.
Keturi iš jų žuvo 1949 m. kovo 9 dieną, kai okupantai aptiko Norkūnų kaime esantį bunkerį (žuvo partizanai Bolius Sotnikas–Milžinas ir Juozas Barkauskas–Vėjūnas) ir Smališkės kaime Onos Paliutienės namuose esantį bunkerį (iš čia žuvusių atpažinti partizanai Petras Vilkelis–Barzdukas ir Petras Žakevičius–Tautmylis). Iš stipriai sudarkytų palaikų galima daryti prielaidą, kad MGB-istai į O. Paliutienės namuose esantį bunkerį buvo įmetę granatą.
1949 m. lapkričio 14 d. agentui smogikui suorganizavus fiktyvų susirinkimą Panaros pamiškėje žuvo partizanai Vladas Amšiejus–Neris ir Petras Videika–Klevas bei du ryšininkai, iš kurių atpžintas Vytautas Kauzonas.
Partizanas Antanas Šerkšnas–Bijūnas žuvo 1947 m. per čekistų surengtą pasalą Dulgininkų ir Valančiūnų kaimų sandūroje.
Jauniausio rasto pasipriešinimo dalyvio 16-ečio Alfonso Bubnelio palaikus čekistai buvo užkasę Leipalingio NKVD būstinės kieme.
1991 m. Leipalingio gyventojų iniciatyva iš įvairių miestelio vietų buvo iškasti ir Leipalingio kapinėse palaidoti 34 pokario pasipriešinimo dalyvių palaikai. 2019 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro iniciatyva ir užsakymu palaikai buvo reekshumuoti, palaikų ir artimųjų DNR mėginių sugretinimus atliko ir žuvusiųjų tapatybę nustatė Valstybinės teismo medicinos tarnybos vyresnioji ekspertė dr. Jūratė Jankauskienė, antropologinius tyrimus atliko Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros dr. Justina Kozakaitė.
Ieškodamas partizanų palaikų ir remdamasis archyvinių duomenų fragmentais 2017 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo (LGGRT) centras taip pat organizavo ir koordinavo archeologinius tyrimus Vilniaus Našlaičių kapinėse, kurių metu 2018 m. buvo surasti partizanų Adolfo Ramanausko–Vanago ir Albino Ivanausko–Topolio, 2019 m. – Antano Kraujelio–Siaubūno ir Juozapo Streikaus–Stumbro, 2020 m. – Vytauto Miškinio–Viesulo ir Pranciškaus Prusaičio–Lapės palaikai.
LGGRT centro užsakymu Našlaičių kapinių kompleksinius archeologinius tyrimus vykdė Vilniaus universiteto archeologas dr. Gintautas Vėlius; palaikų paieškas ir atpažinimą Našlaičių kapinėse ir Leipalingyje koordinavo LGGRT centro Memorialinio departamento vyr. patarėjas Eugenijus Peikštenis, istorinius tyrimus vykdė ir artimųjų mėginius surinko vyr. istorikai Rimantas Zagreckas ir Dalius Žygelis.
Šiais metais Našlaičių kapinėse bus tęsiami archeologiniai tyrimai, Leipalingyje bus ieškoma dar nerastų palaikų bei identifikuojami jau rasti palaikai.
Pabandykime už nugaros palikti visas retorikos priemones ir ideologinius pagudravimus, išgrynintoje erdvėje tiesiai šviesiai savęs paklausdami – ar turėjo teisę toks Lietuvos gyventojų ir rezistencijos centro (LGGRTC) darbuotojas D. Stancikas išviešinti plačiajai visuomenei netikėtai aptiktą jėzuito kunigo Jono Borevičiaus liudijimą JAV teisme apie tai, kad dabarties atminties karų centrine figūra tapęs Jonas Noreika savo laiku prisidėjo gelbstint žydus.
Suprantu, kad liudijimai, net ir labiausiai autoritetingi, turėtų būti patikrinti, skirtingais rakursais verifikuojami, nors aš pats būčiau linkęs beveik be išlygų patikėti jėzuitu, kunigu ir žydų gelbėtoju viename asmenyje, juolab kad JAV vykęs teismo posėdis buvo nukreiptas į kitas personalijas, o žymaus žydų gelbėtojo liudijimai apie antinacinio pogrindžio dalyvį J.Noreiką prasprūdo atsitiktinai. Tačiau štai LGGRTC vyriausioji istorikė Mingailė Jurkutė sako portale delfi.lt, kad D.Stancikas neturėjo teisės taip begėdiškai prasiplepėti, išviešinant nepatogius (kažkam?) faktus, nes esą toks paatviravimas gali mums užtraukti baudžiamųjų būrių pavojų (sic). Negalėdamas patikėti savo akimis, kelis kartus perskaitau iš naujo šį autorės perspėjimą, tačiau nerandu jokio preteksto niekaip kitaip suprasti M.Jurkutės žodžių, o tik kaip skambinimą varpais apie didelį pavojų, kurį mums visiems ar galbūt LGGRTC užtraukia D.Stanciko nesugebėjimas nulaikyti liežuvio ir pretenzingumas nurodant dar ir kitus nei įprasta šaltinius. Dar įdomesnis dalykas – apie kokius baudžiamuosius būrius čia kalbama, kai pats tokio būrio paminėjimas pašiupina odą?
Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visas straipsnio kontekstas byloja tik apie tai, kad tokiais neatremiamais, pasiruošusius mus nušluoti nuo žemės paviršiaus būriais po D. Stanciko prasiplepėjimo gali tapti pasaulinė žydų bendruomenė, o ypač litvakai. Negali būti! Kas ne kas, o aš tikrai esu nepalyginamai geresnės nuomonės apie pasaulinę žydų bendruomenę ir Lietuvos žydus. Tačiau autorė dar ir patikslina, kad tokių kaip D.Stancikas personažų nesugebėjimas nutylėti naujai aptiktus liudijimus kelią įtampą Lietuvoje ir už Lietuvos ribų, užtraukia nereikalingus skandalus ar net konfliktus su mūsų strateginiais partneriais Europoje, Artimuosiuose rytuose ir už Atlanto. Kaip baisu, ar ne?
Tačiau galbūt velnias išties nėra jau toks baisus, kaip čia bandoma mums nupiešti? Kaip atrodo bent man, daug didesnį nesusipratimą kelia, palankią terpę neprincipingumo įsivyravimui sukuria ir sąmonės suskaldymą užkoduoja tai, kad straipsnio autorė M.Jurkutė, iš vienos pusės, deklaruodama objektyvumo, nešališkumo ir istorinio tyrimo metodų tobulinimo siekius, iš kitos, labai aiškiai leidžia suprasti, kad istoriniai tyrimai neva pasiteisina tik tuo laipsniu, kiek jie yra reikalingi kažkam patogių nuomonių aptarnavimui. Toks dvilypumas, kaip atrodo bent man, yra dar ryškesnis, raudona gija pereina per visus Istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio pasisakymus istorinės atminties klausimais, kur istorinės tiesos pasija yra išmainoma į konjunktūrinį ir karjeristinį apsidraudimo imperatyvą – o ką pasakys kiti, ar nauji tyrimai nepažeidžia vienpusio, bet patogaus jiems iš anksto nustatytų schemų vyravimo? Tiesą sakant, tai baisiau net už sovietinių laikų cenzūrą, nes dabar sąmonės konjunktūrinis nususimas yra dangstomas mums visiems brangiais laisvės lozungais.
O gal M. Jurkutė, užsiminusi apie baudžiamųjų būrių priartėjimą, turėjo galvoje tik tai, kad to paties A. Nikžentaičio pastangomis jau yra brukama idėja, kad LGGRTC tolesnio ir labiau teisingo funkcionavimo užtikrinimu reikia įsteigti Centro veiklos priežiūros instituciją, pavadinant ją Mokslo taryba ar kitaip (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi)? Žinia, tokiam minėto Centro veiklos perstruktūravimui pretekstą visų pirma teikia grupelės kolegų surašyti skundai į visas instancijas, taigi, kaip atrodo, M. Jurkutei, nederėtų juoktis iš to, kad didžioji dalis Centro darbuotojų pasirašė po laišku, deklaruojančiu jau visai kitą nuomonę, tokiu būdu bandydami apsaugoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą nuo visiško sunaikinimo arba, jeigu norite, tobulo iškastravimo. Kad kažkas nesuspėtų pasakyti anksčiau už mane, skubu pasiūlyti kandidatus į galimą Centro veiklos priežiūros tarybą – tai galėtų būti Zuroffas, Zuroffienė-Vanagaitė ir Zuroffaitė (nieko nesakykite, jaunimas taip pat turi teisę kartas nuo karto pareikšti savo nuomonę).
Mirtina dvikova. Vytauto Visocko nuotrauka
Kalbant rimčiau, būtina pastebėti, kad LGGRTC užsipuolimui buvo ištaikytas labiausiai patogus momentas, kai svarbiuose valdžios postuose Lietuvoje įsitvirtino liberalai, jaučiantys prigimtinę alergiją tokioms institucijoms kaip LGGRTC.
Lietuvos partiniai liberalai yra žavinga brolija, tačiau ne vienas iš jų gėdijasi tokio dalyko kaip Lietuvos kultūrinės ir istorinės atminties puoselėjimo užduotis, lietuvių tautos atstovavimo interesai ir reikalai. Štai liberalė Seimo pirmininkė sako tiesiai, pernelyg nevyniodama žodžių į vatą, kad kuo greičiau reikia imti ir įsteigti kokią nors LGGRTC veiklos priežiūros instituciją, ne kitaip! Leiskite ta proga pastebėti, kad nuo Lietuvos nepriklausomybės atsikūrimo pradžios interesų grupės, kurioms tokį nepriklausomybės atgavimo akibrokštą sunku yra pernešti, savo nepasitenkinimą neretai perkelia į reikalavimą sukurti išplėtotą Lietuvos prižiūrėtojų ir prievaizdų sistemą, galinčią užkardinti šalies dvasingumo prabudimą.
Šių eilučių autorius šiame gyvenime nieko doro nenuveikė! Iš tiesų, ką geriausiai prisimenu – valgiau, gėriau, miegojau, kirkinau mergas, – taigi savo oponentų naudai galiu pripažinti, kad esu tik mėšlo krūva, tačiau prieš palikdamas šį pasaulį, vedamas vis tik dorų intencijų, noriu perspėti savo tėvynainius apie tai, kad kasimasis po LGGRTC pamatais turėtų būti vertintinas kaip pasalūniškas Lietuvos valstybės užpuolimas.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
P.S.
M.Jurkutė išviešino ir labiausiai baisią D.Stanciko paslaptį, pranešdama visai Lietuvos visuomenei apie tai, kad anas J.Boreikos garsiąją liudijimo pažymą atidavė išversti vertimų agentūrai, kuri, be visa ko kito, neva kažkada yra neteisingai išvertusi du žodžius. Vaje vaje… Ar turėtume tokią nuorodą dabar suprasti taip, kad D.Stancikas yra mulkis, nesugebantis išsiversti nesudėtingo teksto iš anglų kalbos? O gal yra taip, kad tokia vertimo užduotis buvo patikėta vertimo profesionalams, oficialiai apipavidalinat pavedimą, vien dėl to, kad nebūtų galima prisikabinti prie žmogaus, išviešinusio J.Boreikos liudijimą, tariamo vertimo subjektyvumo?
