Libano sostinėje Beirute reziduojantis armėnų bažnyčios atstovas Aramas Pirmasis viešai pareiškė tikintiesiems, jog „atėjo metas Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos“. Šis Artimuosius Rytus kuruojančio armėnų bažnyčios katalikoso tvirtinimas sukėlė daug juoko socialiniuose tikluose.

Žinoma, armėnai puolė sveikinti „tokį pareiškimą“. Tačiau azerbaidžaniečiai iki šiol skaniai juokiasi, „prikišdami separatistams, kaip anie primityviai susipainiojo“.

Tarptautinė bendruomenė – azerbaidžaniečių pusėje. Ir štai – kodėl. Vaizdžiai tariant, Beirute reziduojantis armėnų dvasininkas, jei remsimės oficialia Jerevano doktrina, leptelėjo nesąmonę. Šis aukšto rango armėnų bažnyčios atstovas turėtų žinoti, kad Armėnija jau senų seniausiai teoriškai (de jure) prisijungė Kalnų Karabacho sritį. Tas popierinis prijungimas (de jure) nutiko 1989 metų gruodžio 1 dieną, kai tuometinė Armėnijos SSR vadovybė pasirašė potvarkį, įpareigojantį Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos.

Šis potvarkis, žinoma, neturėjo jokios galios nei SSRS laikais, nei Sovietų Sąjungai subyrėjus. Kalnų Karabachas nuo seniausių laikų priklausė azeraidžaniečiams. Daug šimtmečių jis vadinosi Kalnų Karabacho chanatu. Kai Azerbaidžanas atkūrė nepriklausomybę 1918-aisiais, Kalnų Karabachas priklausė azerbaidžaniečiams. Kai Azerbaidžaną okupavo sovietai, – Kalnų Karabachas priklausė Azeraidžanui. Kai SSRS iširo, Azerbaidžanas nuo Kremliaus atsiskyrė kartu su Kalnų Karabachu, nepaisant aplinkybės, jog šias žemes iš jų atėmė rusų kariuomenės remiami armėnų separatistai.

Minėtasis 1989-ųjų metų pabaigos potvarkis nėra nei Jerevano atšauktas, nei pasmerktas. Tad keblu suvokti, kodėl Aramas Pirmasis ragina sujungti į vieną darinį tai, kas, remiantis oficialiuoju Jerevanu, neva įvyko dar 1989-aisiais? Vadovaujantis sveika nuovoka, pirma reikia paskelbti apie Kalnų Karabacho atsiskyrimą, ir tik po to – apie naują susijungimą, jei mums nesvetimas sveikas protas, logika ir tarptautiniai įstatymai. O gal Aramas Pirmasis tą potvarkį laiko negaliojančiu, niekiniu?

Viena aišku: Aramo Pirmojo raginimai Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos byloja, jog armėnų bendruomenė galutinai susipainiojo. Ji stengiasi įrodyti tai, ko neįmanoma įrodyti.

Armėniškos gudrybės bejėgės prieš tarptautinės bendruomenės tvirtinimą, jog Kalnų Karabachas – išskirtinai azerbaidžanietiška teritorija, o šiuo metu Kalnų Karabachą administruojantys žmonės – okupantai.

Slaptai.lt informacija

2019.06.18; 10:19

Izraelio karinė cenzūra praėjus 36 metams panaikino draudimą skelbti informaciją, kad šalies armijos povandeninis laivas nuskandino civilinį laivą su pabėgėliais iš Libano. Tai penktadienį pranešė Izraelio televizijos 10-asis kanalas.

Jo duomenimis, incidentas įvyko 1982 metų birželio mėnesį per patį vadinamojo Pirmojo Libano karo įkarštį, kai Izraelio armija okupavo Beirutą, o į Tunisą buvo evakuojami palestiniečiai radikalai iš Palestinos išsivadavimo organizacijos, kurią Izraelis laikė teroristine. Televizijos kanalas informuoja, jog į laivą buvo paleistos dvi torpedos, nes povandeninio laivo kapitonas nusprendė, kad jame yra vyrų, apsirengusių vienodais drabužiais, primenančiais karines uniformas. Vėliau paaiškėjo, jog ten buvo 56 pabėgėliai, plaukę iš Libano į Kiprą, 25 iš jų žuvo.

Izraelio armija trejus metus tyrė šį incidentą ir priėjo išvadą, kad kapitonas veikė pagal tuo metu galiojusias instrukcijas. Speciali komisija tada pripažino, kad povandeninio laivo kapitono veiksmuose, nors jie ir rėmėsi klaidingu situacijos vertinimu, nebuvo karo nusikaltimo sudėties.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-24

hisam_4

Su libaniečiu Hišamu Ibrahimu susipažinau viename Lietuvos tautinių mažymų tarybos posėdyje. Tądien pirmininko Mahiro Gamzajevo vadovaujamoje taryboje buvo audringai ginčijamasi, kokių pagrindinių nuostatų turėtų laikytis mūsų tautinės bendruomenės, bendraudamos su Lietuvos valstybe.

Jauno libaniečio Hišamo Ibrahimo pozicija man pasirodė kur kas konstruktyvesnė nei kai kurių kitų posėdyje kalbėjusių bendruomenių atstovų laikysena. Todėl ir paprašiau interviu. H.Ibrahimas – neatsisakė.

Sutartą vakarą jį išvydau Vilniaus kavinėje prie Seimo rūmų. Ten ilgokai, daugiau nei valandą, nuoširdžiai kalbėjomės. Kalbėjomės apie viską – kodėl Hišamas atsidūrė Lietuvoje, kaip pamilo lietuvę, kodėl, būdamas musulmonu, nesigaili suleidęs savo šaknis krikščioniškoje Lietuvoje. Kalbėjomės lietuviškai.

Continue reading „Libanietiška tolerancija“