Dešimtys tūkstančių Libano protestuotojų sekmadienį suformavo žmonių grandinę, besitęsiančią per visą šalį ir simbolizuojančią nacionalinę vienybę.
 
Protestuotojai rankomis susikibo nuo Tripolio iki Tyro miesto ir sudarė 170 kilometrų ilgio grandinę, kuri kirto ir sostinę Beirutą.
 
Pastarosiomis dienomis kyla įtampa tarp saugumo pajėgų ir protestuotojų, kurie užblokavo kelius ir visą šalį privertė sustoti, norėdami pareikšti savo reikalavimus pertvarkyti šalies politinę sistemą.
 
Libano politinis elitas pasiūlė ekonominių reformų paketą ir parodė norą daryti pokyčius vyriausybėje, tačiau protestuotojai nori daugiau.
 
„Galiu patvirtinti, kad žmonių grandinė buvo sėkminga, – naujienų agentūrai AFP teigė viena iš demonstracijos organizatorių Julie Tegho Bou Nassif. – Su šia grandine norime parodyti tokį Libaną, kuris nuo šiaurės iki pietų atsisako sąsajų su religija.“
 
„Šiandien neturime jokio politinio reikalavimo, tiesiog norime pasiųsti žinutę besilaikydami rankomis po Libano vėliava“, – pridūrė J. T. B. Nassif.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.27; 17:04

Išvaikius dvi paras trukusias antivyriausybines demonstracijas, Libano armijos mechanizuoti patruliai penktadienį užėmė visas svarbiausias sankryžas Beiruto centre.
 
Kaip pranešė naujienų portalas „Al Nashra“, sulaikyta 70 žmonių, kurie daužė parduotuvių ir bankų vitrinas bei plėšikavo.
 
Penktadienį specialieji kovos su riaušėmis daliniai panaudojo vandens patrankas, gumines kulkas ir ašarinių dujų granatas prieš protestuotojus, kurie elgėsi agresyviai ir mėtė į kariškius akmenis.
 
Per susirėmimus prie Vyriausybės rūmų buvo sužeisti 52 kariškiai ir policininkai. Kiek protestuotojų nukentėjo, kol kas nepranešama.
 
Portalo žiniomis, Libano armija šalina barikadas ir degančias padangas nuo magistralės, vedančios į Rafico Haririo tarptautinį oro uostą. Kariškiai perima pagrindinių kelių į Beirutą iš pietų ir šiaurės kontrolę, vėl galima pasiekti prezidento rūmus Baabdos rajone, kuriuos buvo užblokavę demonstrantai.
 
Protesto akcijos Beirute prasidėjo prieš penktadienį numatytą ministrų kabineto posėdį, kuris turėjo būti skirtas 2020 finansinių metų biudžeto tvirtinimui. Bet vėliau šalies ministras pirmininkas Saadas Hariris atidėjo posėdį kitai dienai.
 
Viena iš masinio nepasitenkinimo priežasčių – valdžios sprendimas įvesti naujus mokesčius, tarp jų – 5,40 euro dydžio mėnesinį mokestį „WhatsApp“ programėlei. Taip buvo siekiama mažinti valstybės biudžeto deficitą.
 
Kreipdamasis per televiziją į Libano piliečius, premjeras pareiškė, jog vyriausybė nevengia atsakomybės už krizinę situaciją ekonomikos srityje ir spręs susikaupusias problemas, su kuriomis susiduria gyventojai.
 
Libano vyriausybė tikisi gauti 11 milijardų dolerių (9,87 milijardo eurų) lengvatinių kreditų ir neatlyginamų subsidijų iš šalių-donorių ekonomikos stabilizavimo programai ir dideliems infrastruktūros projektams realizuoti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.20; 00:31

Libanas prašo tarptautinės pagalbos kovojant su šimtais miškų gaisrų, kurie kilo pirmadienį ir net išplito į kaimyninę šalį, informuoja BBC.
 
Esant stipriems vėjams ir tvyrant dideliam karščiui, Libano vakarinėje dalyje esančiuose kalnuose kilo didžiausi per kelis dešimtmečius gaisrai.
 
Virš sostinės Beiruto ir Sidono miesto matyti juodi dūmai.
 
Kaip pranešama, Čoufo regione, esančiame į pietryčius nuo sostinės Beiruto, žuvo savanoris ugniagesys. Sirijos valstybinės žiniasklaidos duomenimis, Latakijos regione žuvo du miškų darbuotojai. Dar aštuoni žmonės patyrė sužalojimų.
 
Libano vidaus reikalų ministrė Raya El Hassan sakė, kad vyriausybė susisiekė su keliomis šalimis dėl pagalbos ir socialiniame tinkle tviteryje paskelbė vandenį pilančio Kipro lėktuvo nuotraukas.
 
Kol kas nežinoma dėl ko kilo gaisrai, bet premjeras Saadas Hariris įspėjo, kad, jei gaisrai buvo sukelti tyčia, už tai atsakingi asmenys „sumokės kainą“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.16; 05:03

Libano sostinėje Beirute reziduojantis armėnų bažnyčios atstovas Aramas Pirmasis viešai pareiškė tikintiesiems, jog „atėjo metas Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos“. Šis Artimuosius Rytus kuruojančio armėnų bažnyčios katalikoso tvirtinimas sukėlė daug juoko socialiniuose tikluose.

Žinoma, armėnai puolė sveikinti „tokį pareiškimą“. Tačiau azerbaidžaniečiai iki šiol skaniai juokiasi, „prikišdami separatistams, kaip anie primityviai susipainiojo“.

Tarptautinė bendruomenė – azerbaidžaniečių pusėje. Ir štai – kodėl. Vaizdžiai tariant, Beirute reziduojantis armėnų dvasininkas, jei remsimės oficialia Jerevano doktrina, leptelėjo nesąmonę. Šis aukšto rango armėnų bažnyčios atstovas turėtų žinoti, kad Armėnija jau senų seniausiai teoriškai (de jure) prisijungė Kalnų Karabacho sritį. Tas popierinis prijungimas (de jure) nutiko 1989 metų gruodžio 1 dieną, kai tuometinė Armėnijos SSR vadovybė pasirašė potvarkį, įpareigojantį Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos.

Šis potvarkis, žinoma, neturėjo jokios galios nei SSRS laikais, nei Sovietų Sąjungai subyrėjus. Kalnų Karabachas nuo seniausių laikų priklausė azeraidžaniečiams. Daug šimtmečių jis vadinosi Kalnų Karabacho chanatu. Kai Azerbaidžanas atkūrė nepriklausomybę 1918-aisiais, Kalnų Karabachas priklausė azerbaidžaniečiams. Kai Azerbaidžaną okupavo sovietai, – Kalnų Karabachas priklausė Azeraidžanui. Kai SSRS iširo, Azerbaidžanas nuo Kremliaus atsiskyrė kartu su Kalnų Karabachu, nepaisant aplinkybės, jog šias žemes iš jų atėmė rusų kariuomenės remiami armėnų separatistai.

Minėtasis 1989-ųjų metų pabaigos potvarkis nėra nei Jerevano atšauktas, nei pasmerktas. Tad keblu suvokti, kodėl Aramas Pirmasis ragina sujungti į vieną darinį tai, kas, remiantis oficialiuoju Jerevanu, neva įvyko dar 1989-aisiais? Vadovaujantis sveika nuovoka, pirma reikia paskelbti apie Kalnų Karabacho atsiskyrimą, ir tik po to – apie naują susijungimą, jei mums nesvetimas sveikas protas, logika ir tarptautiniai įstatymai. O gal Aramas Pirmasis tą potvarkį laiko negaliojančiu, niekiniu?

Viena aišku: Aramo Pirmojo raginimai Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos byloja, jog armėnų bendruomenė galutinai susipainiojo. Ji stengiasi įrodyti tai, ko neįmanoma įrodyti.

Armėniškos gudrybės bejėgės prieš tarptautinės bendruomenės tvirtinimą, jog Kalnų Karabachas – išskirtinai azerbaidžanietiška teritorija, o šiuo metu Kalnų Karabachą administruojantys žmonės – okupantai.

Slaptai.lt informacija

2019.06.18; 10:19

Izraelio karinė cenzūra praėjus 36 metams panaikino draudimą skelbti informaciją, kad šalies armijos povandeninis laivas nuskandino civilinį laivą su pabėgėliais iš Libano. Tai penktadienį pranešė Izraelio televizijos 10-asis kanalas.

Jo duomenimis, incidentas įvyko 1982 metų birželio mėnesį per patį vadinamojo Pirmojo Libano karo įkarštį, kai Izraelio armija okupavo Beirutą, o į Tunisą buvo evakuojami palestiniečiai radikalai iš Palestinos išsivadavimo organizacijos, kurią Izraelis laikė teroristine. Televizijos kanalas informuoja, jog į laivą buvo paleistos dvi torpedos, nes povandeninio laivo kapitonas nusprendė, kad jame yra vyrų, apsirengusių vienodais drabužiais, primenančiais karines uniformas. Vėliau paaiškėjo, jog ten buvo 56 pabėgėliai, plaukę iš Libano į Kiprą, 25 iš jų žuvo.

Izraelio armija trejus metus tyrė šį incidentą ir priėjo išvadą, kad kapitonas veikė pagal tuo metu galiojusias instrukcijas. Speciali komisija tada pripažino, kad povandeninio laivo kapitono veiksmuose, nors jie ir rėmėsi klaidingu situacijos vertinimu, nebuvo karo nusikaltimo sudėties.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-24

hisam_4

Su libaniečiu Hišamu Ibrahimu susipažinau viename Lietuvos tautinių mažymų tarybos posėdyje. Tądien pirmininko Mahiro Gamzajevo vadovaujamoje taryboje buvo audringai ginčijamasi, kokių pagrindinių nuostatų turėtų laikytis mūsų tautinės bendruomenės, bendraudamos su Lietuvos valstybe.

Jauno libaniečio Hišamo Ibrahimo pozicija man pasirodė kur kas konstruktyvesnė nei kai kurių kitų posėdyje kalbėjusių bendruomenių atstovų laikysena. Todėl ir paprašiau interviu. H.Ibrahimas – neatsisakė.

Sutartą vakarą jį išvydau Vilniaus kavinėje prie Seimo rūmų. Ten ilgokai, daugiau nei valandą, nuoširdžiai kalbėjomės. Kalbėjomės apie viską – kodėl Hišamas atsidūrė Lietuvoje, kaip pamilo lietuvę, kodėl, būdamas musulmonu, nesigaili suleidęs savo šaknis krikščioniškoje Lietuvoje. Kalbėjomės lietuviškai.

Continue reading „Libanietiška tolerancija“