Neabejotinai teisingi yra pastebėjimai, jog bet koks, net kraštutinai neigiamas Remigijaus Šimašiaus vardo minėjimo viešojoje erdvėje paūmėjimas prieš artėjančius rinkimus yra naudingas visų pirma tam pačiam R.Šimašiui, siekiančiam mobilizuot savo šalininkus, o taip pat įpiršti jo atstovaujamos Laisvės partijos didesnį žinomumą, ta pačia proga pasididinti savo reitingus liūdnos šlovės registre.
Taigi su R.Šimašiaus vardu siejami skandalai, labai tikėtina, yra surežisuoti ir sugalvoti kaip nešvankios provokacijos, o mes, nuoširdžiai besipiktinantys dėl Vilniaus mero išsidirbinėjimų, galimai liejame vandenį ant to paties R. Šimašiaus malūnų. Kita vertus, nežiūrint puikios patarlės apie tylėjimo auksą, dabar sunku arba jau neįmanoma išlaikyti duoto tylėjimo įžado, kai tokio liūdnos šlovės mero dergimas virš mūsų galvų įgauna naują pagreiti, o sostinės įvaizdis ir toliau yra aukojamas siaurų partinių interesų tenkinimui.
Jeigu jūs, skaitytojau, žinote kitą kelią nei normalių refleksų žmonių garsiai išsakomas pasipiktinimas dėl miesto šeimininku besivadinančio politiko, švelniai tariant, keistų pasirinkimų, prašau pasidalinti savo įžvalgomis – kaip būtų galima labiau efektyviai sustabdyti Vilniaus miesto dykumėjimo procesą, siejamą su R.Šimašiaus vardu, nei žodžių dauginimo būdu, t. y. rašant ir kalbant, garsiai protestuojant, aimanuojant? Kad ir kaip būtų, man, kaip matote, nepavyko susiturėti.
Kaip atrodo, didžioji R.Šimašiaus misija yra paversti Vilniaus miestą atminties dykuma, išdeginta iki pašaknų. Smėlio toli nuo jūros vaizdinys čia išties įgyja dykumos simbolio vertę, o R. Šimašiaus veikla, vedanti į laisvės idėjos degradaciją ir demokratijos užklampinimo procesus, prašosi būti pavadinama jo vardo sąmonės nususinimo dykyne, besiplečiančia dykumėjimo stichija, panašiai kaip kartais užtvindęs pakrantes šiukšlėmis koks nors viesulas yra pavadinamas Anatolijaus ar dar keistesniais vardais.
Lukiškių aikštę pavertė Open Beach. Slaptai.ltVilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas be ko, mus guodžia Seimo paskutiniosiomis dienomis priimtas įstatymas dėl Lukiškių aikštės tvarkymo, tokiu būdu apsidraudžiant nuo visokių savivaldybės šimašių užmačių paspartintu tempu sunaikinti šalies pagrindinės reprezentacinės aikštės integralumą. Tačiau štai R.Šimašius iškart pareiškė, kad jam tokie įstatymai negalioja, Seimo priimto įstatymo anas neva nesiruošia laikytis. Kaip čia dabar neprisiminsi, kad nepaklusnumą įstatymo viršenybės principui taip agresyviai demonstruoja žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas, buvęs teisingumo ministras. Vargas tai šaliai, kur veisiasi tokie teisingumo ministrai, kitaip nepasakysi.
Dar būdamas Laisvosios rinkos instituto propagandistu anas skelbė, kad reikėtų netrukdomai leisti turtingiems žmonėms užsitverti ežerų ir upių pakrantes, kurias jie tinkamai prižiūrėtų, nekvaršinant galvos dėl kitų žmonių teisės laisvai prieiti prie vandens telkinių. Jau tada bandžiau atkreipti dėmesį, jog kažkas negerai darosi su šio teisininko teisinės sąmonės vingiais. Tačiau, žinia, žmogus keičiasi, nederėtų visą gyvenimą jam prikaišioti dėl kartą pavėjui pasakytų žodžių. Kas pasikeitė R.Šimašiaus nuostatuose, bėgant metams? Ar dabartinio Vilniaus miesto mero sprendimas Lukiškių aikštėje įrengti pliažą neliudija apie kažką visiškai priešingo, o būtent tai, kad dabar meras rūpinasi paprastų miesto gyventojų galimybe pasivartyti pliaže su ne mažesniu užsidegimu nei anksčiau bandė apginti įtakingųjų kastos teisę apsitverti ežerų ir upių pakrantes? Kaip atrodo bent man, čia mes matome tą patį R.Šimašių visame gražume.
Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.Lūšių ežeras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mūsų laikais švarus oras, erdvė, tyla, žaluma, vandens telkinys tampa prabangos preke. Tačiau štai R.Šimašius paprastojo proto liberalams siūlo muliažą, t. y. vadinamąjį pliažą su transliuojamu išdidintame TV ekrane jūros vaizdiniu ir įrašytu bangų pliuškenimu. Taip, tarkime, paprastojo proto liberalai yra pratinami prie minties, kad muliažas gali sėkmingai pavaduoti tikrovę: popierinės gėlės nekvepia, bet blizga ne mažiau ryškiai kaip ką tik suskintos iš darželio, plastikinis obuolys yra nevalgomas, tačiau nudažytas žmogaus ranka plastikinis ovalas gali atrodyti ne mažiau raudonskruostis nei obuolys ant šakos, nuspalvintas saulės, išgairintas vėjų ir užgautas ryto rasos. Dar daugiau, – R.Šimašiaus peršama laisvės iškamša iš tolo atrodo dar labiau panaši į laisvę nei tikroji žmogaus laisvė galėtų būti panaši į save, tačiau net ryškiai nudažyta plastmasė lieka tik neturinčiu kvapo ir skonio https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-laisves-skoniai/, netinkamu vidiniam vartojimui plastmasiniu plaušu.
Jau ankstesnis Vilniaus meras turėjo neeilinį polinkį simuliakrų gamybai, tačiau niekas negali prilygti R. Šimašiui, sugebančiam išsirinkti pačias pigiausias ir drauge prasčiausias medžiagas naujoje simuliakrų gamybos, pakaitalų išpopuliarėjimo epochoje, kaip Velnias kryžiaus bijančiam net užuominų apie tikrus daiktus.
Į sutirštintų spalvų plastmasinį R.Šimašiaus rojų yra įžengiama pro sudarkytos Lukiškių aikštės vadinamojo pliažo su angliškais užrašais vartus. Nepasiklyskite!
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Koronaviruso sukelta krizė tapo veiksniu, privertusiu partijų vadovybes iš esmės persvarstyti strategijas, kurios buvo skirtos rudenį vyksiantiems Seimo rinkimams. Tą puikiai rodo į viešumą patekusi Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovybei parengta politinės padėties apžvalga.
Išimtinai vidiniam TS-LKD Prezidiumo ir TS-LKD Centrinio rinkimų štabo naudojimui skirtame dokumente, kurį gavo ELTA, ne tik deklaruotas matymas, kaip partija vertina pandemijos įtaką priešrinkiminiam šalies politikos žemėlapiui, tačiau ir tai, kaip yra regimos pagrindinių konkurentų – „valstiečių“ – silpnybės bei stiprybės. Konservatorių lyderiams skirtoje politinės padėties apžvalgoje, „valstiečių“ priešrinkiminė padėtis yra įdėmiai įvertinama, konstatuojant, kad į šalį atslinkusi pandemija ne tik sustabdė valdančiųjų reitingų kritimą, tačiau ir neigiamai atsiliepė pagreitį pradėjusiai įgyti Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP).
Nutekėjusiame dokumente taip pat matyti, su kokiomis politinėmis jėgomis konservatoriai ryžtųsi, esant galimybei, formuoti valdančiąją daugumą. Ir tarp tokių kandidatų – ne tik Aušrinės Armonaitės bei Viktorijos Čmilytės–Nielsen vedami liberalai, kurių sėkmingu pasirodymu, rodo analizėje pateikti skaičiavimai, konservatoriai yra labai suinteresuoti.
Dokumente pateiktuose hipotetiniuose modeliavimuose įvardintos situacijos, kuomet valdančiąją daugumą konservatoriai ryžtųsi formuoti su ideologiniais oponentais – socialdemokratais ar į Seimą vėl sugrįžti žadančia Darbo partija. Pastarųjų politinių jėgų preferencijos, kaip teigiama keliose nubrėžtose scenarijuose, gali būti esminės, siekiant konservatoriams įgyti galimybę suburti daugumą Seime.
Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Savo funkciją koalicinėje dėlionėje, TS-LKD strateginiame matyme, surado ir Remigijaus Žemaitaičio vedama „Laisvės ir teisingumo” partija bei rinkimams konstruojamas Arvydo Juozaičio ir Naglio Puteikio blokas. Susiklosčius aplinkybėms, teigiama dokumente, šios politinės jėgos galėtų atkartoti Arūno Valinsko vadovautos Tautos prisikėlimo partijos (TPP) funkciją.
Į viešumą nutekėjusioje analizėje taip pat pateikiama, kaip konservatoriai vertina savo pranašumą prieš „valstiečius“, ką, jų nuomone, pirmiausiai turėtų padaryti A. Armonaitė norėdama savo partiją atvesti į Seimą, kokiomis aplinkybėmis valdančioji dauguma, kurioje būtų ir konservatoriai, yra neįmanoma, galiausiai kada pasibaigus Seimo rinkimams galėtų iškilti rizikų Lietuvos orientacijai į Vakarus.
Kaip teigiama dokumente, apžvalga parengta iki 2020 m. birželio 22 d. remiantis Europos Liaudies partijos ir TS-LKD užsakymu atliktomis sociologinėmis apklausomis ir bendradarbiaujant su nepriklausomais politikos analitikais. TS-LKD savo vidinio dokumento detalių nekomentavo.
Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Prezidiumui ir TS-LKD Centriniam rinkimų štabui skirtoje politinės padėties apžvalgoje pažymima, kad iki Seimo rinkimų likus mažiau nei keturiems mėnesiams, koronaviruso sukelta pandemija reikšmingai pakeitė politinių jėgų padėtį. LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Pirmiausia, konservatorių vertinimu, pandemija tapo veiksniu, pakreipusiu iki tol nepalankiai besiklosčiusias tendencijas valdančiosioms jėgoms. Konservatoriai pažymi, kad būtent iki pandemijos buvo fiksuojamas tiek premjero Sauliaus Skvernelio, tiek valdančiųjų jėgų populiarumo kritimas, o didžiausia sėkmė rinkimuose švietėsi Gintauto Palucko vedamai Lietuvos socialdemokratų partijai.
Iki pandemijos rinkimuose pergalę prognozavo TS-LKD ir LSDP
Konservatoriai išanalizavę savo užsakytų sociologinių apklausų rezultatus, teigia, kad labai tikėtina, jog jei koronaviruso krizė nebūtų užklupusi šalies, daugiausiai mandatų rudenį vyksiančiuose rinkimuose galėjo surinkti būtent LSDP ir TS-LKD.
„Labai tikėtina būtų buvusi situacija kai po antrojo rinkimų turo dvi partijos, TS-LKD ir LSDP, būtų turėjusios po maždaug apylygį mandatų kiekį (pavyzdžiui, 45 vs 40)“, – teigiama nutekėjusiame dokumente.
Tačiau pandemijos grėsmė, kaip teigiama analizėje, iš viešosios erdvės praktiškai ištrynė valdantiesiems ir jų lyderiams nepatogias temas, o ir visuomenę privertė susitelkti aplink Vyriausybę.
„Į antrą planą visuomenės dėmesio centre pasitraukus skaidrumo klausimams bei pasimiršus anksčiau aplink valdančiuosius vyravusiems naratyvams ministras pirmininkas Saulius Skvernelis ir sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga atgavo reikšmingą dalį anksčiau prarasto palankaus visuomenės vertinimo“, – rašoma dokumente. Jame išvardintos kone visos viešoje erdvėje atsiradusios istorijos bei priimti nepopuliarūs sprendimai, kuriuose vienaip ar kitaip neigiamame kontekste figūravo valdantieji.
Tarp tokių įvykių – diskusijas sukėlusi istorija dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus galimybių tęsti užimamas pareigas, asfaltuoto kelio šalia premjero namų klausimas, bandymas atleisti Seimo primininką, Roko Masiulio pašalinimas iš susisiekimo ministro pareigų, siekis nuleisti rinkimų kartelę, automobilių taršos mokestis ir t.t.
„Valstiečių“ partija, konstatuojama konservatorių vadovybei skirtoje analizėje, krizės metu taip pat sugebėjo atgauti prarastą pagreitį bei atsiimti užleistas pozicijas reitingų lentelėje. Tą rodo TS-LKD užsakymu padaryti sociologiniai tyrimai.
Konservatorių teigimu, atsitiesę „valstiečiai“ ne tik susigrąžino didelę dalį anksčiau ja nusivylusių rinkėjų, tačiau kartu iš antrosios vietos į trečiąją išstūmė LSDP bei sustabdė besiformavusią Darbo partijos palankumo augimo tendenciją.
„Nors skirtingai negu kitose valstybėse pagrindinė valdančioji partija iš pirmos vietos ir neišstūmė opozicinės TS-LKD, tačiau (LVŽS – ELTA) susigrąžino reikšmingą palaikymo dalį centro-kairės elektorato tarpe“, – rašoma analizėje.
Įvertino konservatorių dėl koronaviruso patirtą žalą
Tuo tarpu konservatorių partija, teigiama dokumente, dėl koronaviruso krizės neteko apie 4-5 proc. palankumo balsų ir galimybės dar labiau padidinti atotrūkį nuo valdančiųjų „valstiečių“, kai TS-LKD sąrašą sutiko vesti Ingrida Šimonytė.
Nepaisant to, pažymima dokumente, partijos užsakymu 2020 gegužės 7-12 d. atlikti „Norstat” tyrimai rodo vis dar esantį konservatorių pirmavimą prieš „valstiečius“. Ir šis pirmavimas, pažymima partijos vadovybei skirtame dokumente, padeda spręsti strateginę TS-LKD antrojo turo vienmandatėse regionų apygardose problemą.
„LVŽS, skirtingai nei 2016 m. Seimo rinkimų kampanijos metu, kai ji save sėkmingai supozicionavo kaip telkiančią, nepoliarizuojančią, pozityvią politinę darbotvarkę turinčią savotiško trečiojo vidurio kelio tarp pagrindinių tuometinių varžovų LSDP ir TS-LKD jėgą, šiemet šio pranašumo neteko. Nepaisant pandemijos metu atgauto dalies buvusių rinkėjų palaikymo, šiuo metu LVŽS turi ne tik reikšmingą dalį palaikančiųjų, tačiau ir labai didelį segmentą rinkėjų, nusiteikusių balsuoti “prieš” valdančiuosius. LVŽS per šią Seimo kadenciją dėl neretai agresyvaus veikimo stiliaus bei skaldančios retorikos tapo nemažiau poliarizuota politine jėga visuomenėje nei anksčiau pagal šį neigiamą kriterijų „pirmavusi“ TS-LKD. Kaip rodo sociologiniai hipotetinio antrojo vienmandačių apygardų turo modeliavimai, didesnė dalis socialdemokratų, Darbo partijos ir liberalų rinkėjų šiuo metu didesnį palankumą suteiktų konservatorių kandidatui konkuruojančiam prieš valstiečių atstovą, jei atitinkamai jų pirmojo pasirinkimo kandidatas nepatektų į antrąjį rinkimų turą“, – rašoma analizėje.
Pateikė tris galimus Seimo rinkimų baigties scenarijus
Šalia pristatytos politinių įvykių interpretacijos, konservatorių vadovybei skirtame dokumente išskiriami ir dar keli pandemijos sukelti efektai, kurie, pasak analizės autorių, yra reikšmingi galimam politinių jėgų išsidėstymui. Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pirmiausia tai, Laisvės partijai priklausančio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus susigrąžintas populiarumas. Antra, Darbo partijos augančio populiarumo dispersija. Trečias minimas efektas – mažųjų, naujųjų partijų potencialo apribojimas bei jų politinės darbotvarkės irelevantiškumas sveikatos ir potencialiai ekonominės krizės sąlygomis.
Analizę atlikusių asmenų manymu, sprendžiant iš dabartinių politinių tendencijų bei įvertinus antrojo rinkimų turo hipotetinius scenarijus galima projektuoti bent tris skirtingas Seimo rinkimų baigtis.
Nors visuose nubrėžtuose scenarijuose prognozuojama, kad TS-LKD gaus didžiausią mandatų skaičių, galimybių vertinimas, jog būtent konservatoriai dalyvaus valdančiosios koalicijos formavime, stipriai varijuoja.
Pirmasis scenarijus: du blokai ir neaiškios LSDP bei Darbo partijos preferencijos
Pirmasis scenarijus traktuojamas kaip realistinis ir iš esmės grindžiamas šiuo metu esančių politinių aplinkybių pagrindu. Pirmame scenarijuje konservatoriai kalba apie dviejų galimų politinių blokų susiformavimą, „Darbo partijos dilemą“ bei galimybes formuoti „Santarvės koaliciją“.
Šio scenarijaus esmė yra tai, kad po rudenį vyksiančių rinkimų, šiuo metu opozicijoje bendradarbiaujantys konservatoriai ir Liberalų sąjūdis – iš vienos pusės, bei valdančiajai daugumai priklausantys „valstiečiai“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija–Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) – iš kitos, gali sudaryti du vienas kitam oponuojančius politinius blokus.
Surinkę daugiausiai mandatų, tačiau nepakankamai, kad suformuotų valdančiąją koaliciją, abu blokai, spėja konservatoriai, liktų priklausomi nuo socialdemokratų bei „darbiečių“ politinių preferencijų.
Tam, kad toks scenarijus išsipildytų, pabrėžiama dokumente, iš esmės pakaktų, jog dabartinė politinė situacija būtų perkelta į rinkimų dieną.
Kaip strateginė šio scenarijaus prielaida yra pateikiama ir tai, kad visgi „valstiečiams“, o ne konservatoriams, dėl koronaviruso krizės metu vykdytų dosnių pinigų dalybų, regionuose gali pavykti patraukti į savo pusę socialdemokratų bei „darbiečių“ rinkėją.
Kita šio scenarijaus strateginė prielaida yra tai, kad A. Armonaitės vedama Laisvės partija gali nesugebėti transformuoti Vilniaus mero R. Šimašiaus populiarumo į palaikymą visai partijai. Tokiu atveju, konservatorių manymu, ši politinė jėga liktų tik siaurame rinkėjų segmente.
Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.
Dar viena dokumente įrašyta prielaida – Darbo partijos sugrįžimas į politika. Plėtojant šio scenarijaus logiką, konservatorių skaičiavimais, „darbiečiai“ pagal daugiamandatėje iškovotus mandatus gali rikiuotis ketvirti, ir dar 5 mandatus susirinkti vienmandatėse apygardose. Iš viso šiai partijai analitikai šiame braižomame scenarijuje prognozuoja 15 mandatų.
Tuo tarpu konservatoriai, jei išsipildytų šis scenarijus, galimai surinktų 45 mandatus, „valstiečiai“ – 34 mandatus, socialdemokratai – 23, Liberalų sąjūdis – 10. Prognozuojama, kad LLRA-KŠS surinktų 7 mandatus, dar 15 mandatų gautų nepriklausomi kandidatai.
Taigi, tęsiama nutekėjusiame dokumente, šio scenarijaus atveju TS-LKD ir Liberalų sąjūdžio blokas turėtų 55 mandatus, o LVŽS ir LLRA blokas 41 mandatą.
„Tokiu atveju valdančioji koalicija priklausytų nuo LSDP ir Darbo partijos preferencijų, kurį bloką paremti. Jei LSDP nusprestų prisidėti prie tradicinių centro dešinės partijų bloko ir sudaryti vaivorykštinę „Santarvės” koaliciją – tokiu atveju užtektų trijų – TS-LKD, LSDP ir Liberalų sąjūdžio partijų valdančiajai daugumai sudaryti“, – rašoma dokumente.
Įvertinta koalicijos galimybė su Darbo partija ir liberalais
Neatmetama galimybė, kad koaliciją suformuoti galėtų padėti ir „darbiečiai“. Tačiau tokia tikimybė – kad koaliciją konservatoriai formuotų su „darbiečiais“ ir liberalais – vertinama veikiau kaip matematinė.
„Šio scenarijaus atveju tikėtinos užsitęsusios, ilgos ir permainingos derybos (Izraelio ar net Belgijos pavyzdžiu) bei galbūt vyriausybės patvirtinimas tik iš antro ar trečio karto, mažesnėms partijoms (LSDP ir DP) manevruojant bei turint auksinius balsus derantis dėl neproporcingai didelės politinės įtakos bei pozicijų“, – akcentuojama dokumente.
Užsiminė apie A. Juozaičio ir R. Žemaitaičio jėgų galimą funkciją
Visgi pabrėžiama, kad galimos ir kitos šio scenarijaus variacijos, kurios atkartotų 2008 m. situaciją, kai nuo A. Valinsko vedamos Tautos prisikėlimo partijos apsisprendimo priklausė, kuris politinis blokas formuos Vyriausybę.
Arvydas Juozaitis. Plakatas Pilaitės rajone. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Konservatorių manymu, A. Valinsko partijos vietą galėtų užimti tiek Arvydo Juozaičio, tiek Remigijaus Žemaitaičio vedami politiniai dariniai. Tačiau jų patekimo į Seimą galimybės šiame scenarijuje vertinamos kaip nedidelės.
„Kas galėtų būti TPP vietoje per šiuos rinkimus? Kandidatai: A. Juozaičio vadovaujama politinė koalicija arba Žemaitaičio vadovaujama politinė koalicija, jei joms visgi pavyktų peržengti penkių procentų kartelę“, – samprotauja konservatoriai.
Antrasis scenarijus – liberalų partijų dingimas iš politinio žaidimo
Antrasis scenarijus pavadintas skambiai – „Liberalų išnykimas ir protestas prieš valstybę“. Konservatorių manymu, yra tikimybė, kad TS-LKD laimės rinkimus daugiamandatėje apygardoje bei absoliučią daugumą vienmandačių apygardų keturiuose didžiuosiuose miestuose. Tačiau, akcentuoja analizę atlikę analitikai, analogiškos sėkmės gali nesulaukti abi liberalų partijos, kurios yra labai svarbios, siekiant konservatoriams formuoti valdančiąją koaliciją.
Konservatoriai neatmeta, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms liberalų rinkėjas dėl „strateginio balsavimo“ efekto gali rinktis TS-LKD. O tai būtų pagrindinė priežastis, kodėl tiek Liberalų sąjūdis, tiek Laisvės partija neperkoptų 5 proc. daugiamandatės apygardos kartelės.
Aptardami antrojo scenarijaus prielaidas, konservatoriai vėl samprotauja, kad rinkimuose gali gerai pasirodyti Darbo partija. Taip pat, kad 5 proc. barjerą, apsijungus trims mažesniosioms partijoms, gali perlipti A. Juozaičio ir N. Puteikio blokas.
Konservatoriai mini ir kitus šio scenarijaus išsipildymui reikšmingus veiksnius: tai visuomenės apatiškumo sustiprėjimas, mažesnis nei vidutinis balsavimo aktyvumas, besimobilizuojantis protesto bei sąmokslo teorijomis tikintis elektoratas.
Veikiant visoms šioms aplinkybėms, prognozuoja konservatoriai, TS-LKD galėtų surinkti apie 40 mandatų, LVŽS – 35, LSDP – 26, Darbo partija – 19, LLRA – 7 mandatus, o A. Juozaičio ir N. Puteikio koalicinis sąrašas – 7 mandatus. Dar 7 kėdes Seime galėtų užsėsti nepriklausomi kandidatai.
Konservatoriai neturi galimybių formuoti daugumos
Jei susiklostytų šis pesimistiniu laikomas scenarijus, rašoma dokumente, konservatoriai, nepaisant gauto didesnio mandatų skaičiaus, liktų be didesnių galimybių sudaryti koaliciją.
„Šio scenarijaus atveju TS-LKD, nors šiek tiek padidina mandatų skaičių, tačiau lieka iš esmės vienintele opozicine jėga kairiųjų ir protesto, populistinių ir antisisteminių partijų blokui“, – rašoma politinėje apžvalgoje.
Tekste taip pat pažymima, kad šis scenarijus keltų ir tam tikrų rizikų Lietuvos orientacijai į Vakarus.
„Galima prognozuoti, kad tokiu atveju iškiltų labai sudėtingas uždavinys ginti valstybingumą ir vakarietišką orientaciją nuo prasiskolinusios „satelitinės valstybės“ pavojaus“, – rašoma analizėje.
Trečiasis scenarijus: viltys dedamos geram I. Šimonytės ir G. Landsbergio pasirodymui
Galiausiai trečiuoju – optimistiniu scenarijumi – piešiamos pozityvios dešiniosioms opozicinėms partijoms perspektyvos. Šis hipotetiškai sumodeliuotas scenarijus pavadintas „Laiminti centro dešiniųjų koalicija“.
Paskutinio ir partijai patraukliausio scenarijaus strategines prielaidas konservatoriai pirmiausiai sieja su I. Šimonytės galimybėmis didinti visuomenės palankumą konservatorių partijai. Visgi, kad analizėje optimistiniu traktuojamas scenarijus susiklostytų ir realybėje, reikalingas taip pat geras partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio pasirodymas. Kaip teigiama dokumente, G. Landsbergis mažų mažiausiai turėtų pakartoti sėkmingą pasirodymą Centro-Žaliakalnio vienmandatėje apygardoje, o konservatoriai laimėtų likusias 6 Kauno miesto bei 1 Kauno rajono apygardą.
„Atnaujinus ir sustiprinus TS-LKD sąrašą Kaune, kaip rodo soc. tyrimai, tam yra palanki padėtis ir didelė tikimybė“, – pažymima analizėje.
Atitinkamai, kad susiklostytų šis scenarijus turėtų gerai pasirodyti ir Laisvės partija. Tam, teigia konservatoriai, būtina R. Šimašiaus, kaip Vilniaus mero, populiarumą transformuoti į Laisvės partijos palaikymą daugiamandatėje apygardoje. Tai, samprotauja konservatoriai, leistų įveikti 5 proc. barjerą šiai neseniai susikūrusiai ir kol kas reitingų lentelės apačioje besirikiuojančiai partijai.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
Dar viena prielaida – gerai turėtų pasirodyti ir V.Čmilytės-Nielsen vedamas liberalų sąjūdis.
„V. Čmilytės-Nielsen sėkminga lyderystė atnaujinus Liberalų sąjūdžio post-masiulinį įvaizdį miestuose bei kartu integruojant bei išnaudojant pragmatiškųjų regionų liberalų partijos administracinio tinklo dalį“, – rašoma dokumente.
Galiausiai, kad išsipildytų šis scenarijus, teigia konservatoriai, visuomenė turėtų imtis protestuoti prieš esančias nepotizmo ir neskaidrumo apraiškas valstybėje.
„Visuomeninis aktyvumas bei mobilizacija ̨ protestuojant prieš valdančiųjų nepotizmo, neskaidrumo ir korupcijos apraiškas bei to nulemtas didesnis nei vidutinis didžiųjų miestų gyventojų bei jaunimo aktyvumas rinkimuose“, – teigiama konservatorių atliktoje analizėje.
Galvosūkių formuojant valdančiąją daugumą nekiltų
Jei realybėje išsipildytų visos šios aplinkybės, dokumente prognozuojama, kad TS-LKD sąskaitoje po rinkimų rudenį būtų 54 mandatai, antroje vietoje su 26 mandatais rikiuotųsi LSDP, toliau „valstiečiai“ – 22 mandatai, liberalų sąjūdis – 11 mandatų, „darbiečiai“ pretenduotų į 10 mandatų, Laisvės partija į 6 mandatus, LLRA – 7 mandatai. Dar 5 mandatus pasidalintų kitų partijų kandidatai bei savarankiškai save išsikėlę politikai.
Kaip pabrėžiama dokumente, didelių galvosūkių, sudarant koaliciją išsipildžius šiam scenarijui, nekiltų.
„Šio scenarijaus atveju Centro dešinės koalicijai sudaryti užtenka TS-LKD (54), Liberalų sąjūdžio (11) ir Laisvės partijos (6) atstovų sutvirtinant daugumą dar keletu savarankiškai išsikėlusių kandidatų“, – teigiama dokumente.
Eisena Vilniaus centre. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Sambūrio „Patriotiški lietuviai“ ir kitų aktyvistų iniciatyva penktadienį Vilniaus arkikatedros aikštėje buvo surengta eisena kaip atsakas į prieš dvi savaites vykusias eitynes, palaikančias „Black Lives Matter“ judėjimą. Lietuvių gyvybės svarbios. Aktyvistų eisena Vilniaus centre. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kaip skelbiama eisenos „Lietuvių gyvybės svarbios“ aprašyme, dalyviai žygiuoja pagerbdami žuvusius už Lietuvos Nepriklausomybę lietuvius ir reikšdami solidarumą birželio 1 dieną nušauto policininko Sauliaus Žymanto šeimai bei artimiesiems.
Dalyvauti eisenoje susirinko keliasdešimt aktyvistų. Kaip žurnalistams sakė plakatą su užrašu „Susitelkimas“ laikantis eitynių dalyvis Tauras, renginys svarbus, siekiant „atkurti teisingumą“.
„Tai svarbu, nes mes čia gimę, mes čia augę, mes čia dirbame – tai mūsų šalis, kurioje mes gyvename, čia mūsų vaikai. Norisi, kad jie nepaliktų Tėvynės, neišvažiuotų. Svarbu, kad tauta pagaliau susitelktų ir išsaugotų savo šalį, papročius, šeimą, kad atkurtų teisingumą žmonėms, brangintų kiekvieną pilietį. Kad valdžia suprastų, jog tauta turi teisę kalbėti apie tai, kas negerai, turi reikalauti iš valdžios, kad tie negerumai, kurie lydi mus trisdešimt metų, turi būti pašalinti. (…) Tam ir yra susitelkimas“, – teigė eisenos dalyvis.
Lietuvių gyvybės taip pat – svarbios. Akcijos dalyvis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.Kas svarbiausia. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kitas eitynių dalyvis žurnalistams sakė, kad renginio tikslas yra parodyti pasipriešinimą „rasistinei organizacijai „Black Lives Matter“.
„Tikslas yra parodyti, kad Lietuva nepasiduos leftizmui, Lietuva nepasiduos kultūriniam marksizmui ir Europa nenueis su visomis kitomis Vakarų valstybėmis, kurios savo noru save naikina“, – sakė jis.
Eitynėse aktyvistai dalyvavo pasidabinę vėliavomis ir apsauginėmis veido kaukėmis su žodžiais „Lietuvybė dusinama“ bei plakatais, raginančiais išsaugoti lietuvybę.
Renginyje dalyvavo ir viešumoje jau pagarsėjusi lietuvių kalbos mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė. Ji prieš kelias savaites „Black Lives Matter“ judėjimą palaikančius plakatus nuplėšė nuo JAV ambasados tvoros.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio teigimu, po Seimo rinkimų dėl to, kas formuos valdančiąją koaliciją, rungsis dvi partijos: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) bei Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai (TS–LKD).
Pasak jo, nėra jokių šansų, kad Gintauto Palucko vadovaujami socialdemokratai galėtų laimėti artėjančius rinkimus. Geriausiu atveju, pasak R. Karbauskio, LSDP galėtų pasisiūlyti tapti tik mažaisiais partneriais konservatoriams. LVŽS lyderis taip pat patikino, kad LSDP tikrai nesiderėtų su LVŽS, nes, pasak jo, LSDP niekada nebuvo politinės kairės partija. R. Karbauskis neslėpė socialdemokratus matantis tiesiog kaip liberalus ir konservatorių satelitus.
„Jokių šansų. Man parodykite bent vieną politologą, kuris šiandien pasakytų, kad LSDP gali laimėti rinkimus, aš norėčiau tokį pamatyti ir išgirsti argumentus. Aš iš viso dar nežinau, ar Lietuvos socialdemokratų darbo partija, ar Palucko Lietuvos socialdemokratų partija daugiau surinks, nes jei pažiūrėtume į partijų sąrašus, tai aš šiandien matau labai stiprų Socialdemokratų darbo partijos sąrašą. Tikrai to nematau pas Palucko socialdemokratus. Nemanau, kad socialdemokratų situaciją pakeis vienas ar kitas pakviestas į sąrašą žmogus, nes visi tie asmenys, kurie iš šono kviečiami, nėra jau tokie labai garsūs ar įtakingi. Tad LSDP turės silpną sąrašą ir labai silpnus vienmandatininkus. Tai yra faktas ir nuo jo nepabėgsi. Reikia nebent kažkokio stebuklo. Pagaliau juk žmogus veda sąrašą, kuris yra teistas už korupciją“, – Eltai sakė R. Karbauskis.
„Dvi partijos, tai konservatoriai ir LVŽS, artėjančiuose rinkimuose dalinsis atsakomybę dėl to, kas po rinkimų formuos valdančiąją koaliciją. Kito varianto tiesiog nėra. Aš taip manau ir taip pat turiu tam tikrą patirtį. Jeigu Palucko socialdemokratai galėtų laimėti rinkimus, aš tuomet tikrai nieko nesuprasčiau“, – sakė politikas, per pastaruosius kelerius rinkimus jau ne kartą suklydęs prognozuodamas rezultatus.
„Valstiečių“ lyderis tikino, kad po rinkimų LSDP galės pasisiūlyti būti tik mažaisiais konservatorių partneriais. Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Jeigu Palucko socialdemokratai gaus pakankamai balsų, kad galėtų su konservatoriais ir liberalais sudaryti daugumą, tai jie tą padarys bet kokiu atveju. Tas šnekėjimas, kad Palucko LSDP yra kairieji, yra visiška nesąmonė. Paluckas yra jaunasis konservatorius. Kartu jaunasis konservatorius buvo ir G. Landsbergis, ir tą visi turi atsiminti“, – sakė jis.
LVŽS pirmininkas atkreipia dėmesį, kad nors LSDP frakcija Seime ir pasitraukė iš opozicinių partijų susitarimo, jos elgsena liko nepasikeitusi.
„Jūs pažiūrėkite į Seimo balsavimus ir raskite kokį nors pokytį nuo tada, kai jie dar nebuvo palikę opozicijos. Pasitraukę jie pareiškė, kad jiems reikia rinkėjams kaip nors paaiškinti. Jie dabar rinkėjams sakys, kad mes nebesame opozicija ir mes neva neutralūs. Bet Seime jie ir toliau vienareikšmiški ir net aršesni už konservatorius pagal savo pareiškimus ir pagal savo veiksmus. Šioje situacijoje jie iš opozicijos išėjo dėl rinkimų ir vizualikos. Realiai, jeigu jie, kaip mažieji partneriai, bus reikalingi konservatoriams, jie tikrai nesiderės su mumis, jeigu bus galima susitarti su konservatoriais. Tik aš viliuosi, kad tokio varianto tiesiog nebus“, – sakė R. Karbauskis.
R. Karbauskis apie konservatorius: Lietuvoje – tai dar vieni liberalai
R. Karbauskis teigia, kad prieš rinkimus susiformavo 5 liberalios partijos: Liberalų sąjūdis, Laisvės partija, „Laisvė ir teisingumas“, TS–LKD bei galiausiai LSDP.
„… Konservatoriai yra liberalai, penkti liberalai šiuose rinkimuose bus Palucko socialdemokratai. Tai klausimas bus vienas. Ar liberalai laimės rinkimus? Tačiau to niekada nebuvo Lietuvos istorijoje. Išskyrus tą atvejį, kada konservatoriai nebuvo liberalai. Tačiau dabar karta pasikeitė ir atėjo kiti žmonės. Konservatoriai visiškai pasikeitė, jeigu kalbame, kas buvo prieš 10 metų ir kas yra šiandien. Tai žmonės rinksis šiemet tarp liberalų, o „valstiečius“ šioje vietoje galima įvardinti jau realiai kaip konservatorius arba nacionalinius interesus ginančią partiją“, – sakė jis.
Pasak R. Karbauskio, ir rinkėjas supranta, kad socialdemokratai ir konservatoriai yra tapę liberalais.
„Žmonės supranta, kad socialdemokratai realiai tapo liberalais. Jeigu palygintume Palucko ir Kirkilo socialdemokratus, tai Kirkilo pusėje yra žmonės su pažiūromis, vertybėmis, kurios artimos Brazausko filosofijai ir t.t. O Palucko – yra absoliutūs liberalai. (…) LSDP vadovybėje, paimkime patį Palucką ir jo artimiausius žmones, kurie taip pat yra jauni politikai, tai jie visi yra liberalai. Nes žmogus, kuris buvo jaunasis konservatorius, jis socialdemokratu tiesiog negali tapti pagal visą logiką“, – sakė jis.
R. Karbauskis: mūsų svajonė, kad rinkėjai mums suteiktų didesnę daugumą
LVŽS lyderio nuomone, koronaviruso krizės metu opozicija Seime elgiasi nekonstruktyviai. Pasak R. Karbauskio, kadangi valdančiųjų iniciatyvas nuosekliai lydi opozicijos balsavimo kortelių ištraukinėjimas, jų tikslas yra rinkimuose turėti kuo didesnę daugumą. Tokį užmojį įvardinęs jis kreipėsi į Lietuvos žmones su prašymu – kuo gausiau palaikyti šiuo metu valdančiąsias partijas.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Toks būtų mūsų noras ir prašymas. Būtų labai gerai, kad mes dirbtume tokiomis sąlygomis, kada iš tikrųjų galėtume tarnauti valstybei ir priiminėti sprendimus, kurie reikalingi“, – sakė R. Karbauskis.
Kitu atveju – jei „valstiečiai“ surinks tiek pat ar mažiau mandatų nei gavo 2016 m., tęsė R. Karbauskis, dabartinė opozicija toliau trukdys įgyvendinti valdančiųjų darbus.
„Noriu pažymėti tiems patiems rinkėjams, kad mes turime turėti stabilesnę daugumą, nes jeigu taip bus kaip dabar yra, tai opozicija mums stengsis trukdyti dirbti visai būdais. Akivaizdu, kad trukdoma tik tam, kad būtų blogiau. Aš pabrėžiu – opozicija daro viską, kad Lietuvoje būtų blogiau“, – sakė jis.
R. Karbauskis: jei mes būtume opozicijoje, tikrai palaikytume valdžią
R. Karbauskis stebisi, kad opozicija nepalaiko valdančiosios daugumos. Anot jo, LVŽS šiuo metu yra valdančiojoje daugumoje vien dėl tautos laisvai išreikštos valios. R. Karbauskis neslepia, jei LVŽS šiuo metu būtų opozicijoje, ji tikrai palaikytų valdančiosios daugumos sprendimus.
„Jeigu mes dabar būtume opozicija, tikrai dabar palaikytume valdžią, kas bebūtų, nes bet kuriuo atveju valdžia yra valdžia ir ji priiminėja sprendimus. Jeigu tu pradedi jai oponuoti, sprendimai tuomet nepriimami arba priimami, bet ne laiku. Šioje vietoje jie elgiasi visiškai neatsakingai, tai yra ne tas momentas ir ne dabar reikia trukdyti. O trukdymas dabar yra visur. Netgi dabar priiminėjant sprendimus dėl medikų atlyginimų didinimo opozicija čia kišo pagalius. Pastovi kritika, kad vaikams davėt – nusikaltimas, pensininkams davėt – nusikaltimas ir t.t. Bet jie nepripažįsta to, kad krizės akivaizdoje mes darome viską atvirkščiai, nei jie darė. O mūsų krizės įveikimo kelias yra rekomendacijos tų ekonomistų, kurie Nobelio premijas gavo“, – sakė R. Karbauskis.
Rinkimai. Balsuoti. Slaptai.lt nuotr.
LVŽS atkreipė dėmesį, kad „valstiečiai“ yra palaikę valdančiąją daugumą sunkiausiai valstybės laikotarpiais.
„Mes taip, kaip dabar elgiasi opozicija, niekada nesielgtume ir mes tai ne kartą esame įrodę, kai buvo 2009 – 2010 metais krizė, Seime mūsų buvo trys balsai. Konservatoriai kartais mums tai primena, sakydami štai jūs tada palaikėte mūsų Vyriausybę. Tuomet po krizės buvo plati duobė ir visi tuo momentu norėjo nuversti Kubiliaus Vyriausybę, o tai mums būtų kainavę dar 6 mėnesius be valdžios ir tai būtų valstybei kainavę dar daugiau. Tad, nepaisant to, kad Kubiliaus valdžia darė aibę klaidų, bet tuo momentu nebuvo galima palaikyti jos nuvertimo“, – sakė jis.
Kažkada, ginčydamiesi su lenkų radikalais, platesnių pažiūrų jų tautiečiai aiškino, kad buvusiai LDK sostinei Vilniui išties labiau pritinka ir toliau būti sostine, tegu ir rakštimi tapusios Lietuvos, nei buvusią karalystės didybę sapnuojančios Lenkijos provincijos miestu.
Na, savaime aišku, tokiai nuomonei pritarė ir visi lietuviai.
Karštu M. Valančiaus ir J. Basanavičiaus ugdytų lietuvių troškimu susigrąžinti buvusią sostinę piktybiškai pasinaudojo Sovietų Rusija, mainais už sotinės Lietuvai sugrąžinimą pareikalavusi teisės įvesti į Lietuvą Sovietų Armijos dalinius. Kuo tai baigėsi, dar iki šiol kai kurie lietuviai neužmiršo. Neužmiršo būtent tie, kurie kiekvienais metais Vasario 16-ją neša gėlių ant Jono Basanavičiaus kapo, o tie, kuriems Vilnius toli, siunčia jam padėką didžiojo naujų laikų poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Kodėl aš čia sugretinau būtent šituos du didžius lietuvius, nors didžių mes turime ir daugiau? Todėl, kad jie abu mirė vieną ir tą pačią naujosios Lietuvos istorijai svarbiausią dieną – Vasario 16-ją, ir dar todėl, kad šiandien modernieji lietuviai deda visas pastangas ištrinti tiek vieną, tiek ir kitą asmenybę iš Lietuvos istorijos bei kultūros.
Nebecituosiu jau visiems įkyrėjusios Nerijos Putinaitės, tik priminsiu neseną skandalingą antkapinio paminklo J. Basanavičiui išniekinimą ir dar skandalingesnį mūsų teisėsaugos organų vangumą, aiškinantis kaltininkus.
Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.
O jau įvykių, kai valdžia, padedama teisėtvarkos organų, persekioja žmones, linkinčių Lietuvos sostinei daugiau lietuviškumo, liberalų valdomame Vilniuje galime pririnkti ne vieną dešimtį. Taigi, Lietuvos sotine tituluojamas miestas, atkūrus nepriklausomybę, lietuvišku pabuvo gal kokį vieną dešimtmetį.
Šiandien vaizdelis liūdnokas. Bejėgė Valstybinė Lietuvių kalbos komisija su Valstybiniu inspektoriumi nepajėgia užkardyti srauto iškabų, nelietuviškais užrašais baigiančių apdergti daugybę sostinės pastatų.
Valstybines vėliavas vis tirščiau užgožia įvairiaspalvė vėliavomis vadinama manufaktūra, kuriomis nebaudžiamai (pamėgintų kas pamojuoti valstybine vėliava – beregint būtų nubaustas, nelyginant mokytoja-lituanistė…) mojuoja įvairiaspalviai įvairių teisių gynėjai. Kuo buvo galima dar kartą įsitikinti praeitą penktadienį Vilniuje prie JAV ambasados vykusiame mitinge, kuriame nežinia kokių šalių piliečiai, mojuodami nežinia kieno vėliavomis, klaupėsi ir nevalstybine kalba „meldėsi“ nežinia kokiam dievui. Daugmaž suprantami buvo du žodžiai, jau tapę tarptautiniais: policie ir f…ck.
To užteko, norint įsitikinti, kad liberalų valdoma (uoliai talkinant konservatoriams, kurių atstovas, Vilniaus vicemeras Benkunskas davė leidimą mitingui, pažeidžiančiam ne vieną LR įstatymą) Lietuvos sostinė su didėjančiu pagreičiu virsta eiliniu Europos užkampio miestelioku.(Gerai dar, kad ne „žmogiškųjų išteklių“ sąvartynu).
JAV ambasados darbuotojams buvo pademonstruota, jog Vilnius – miestas, kuriame nekalbama ir nerašoma lietuviškai, kur moterys, pradedant Seimo nare A. Armonaite ir baigiant mokytojomis, klupdo liberalios ideologijos sužalotas nebrandžias paaugles po vulgariais plakatais, žeidžiančiais moterišką orumą, žeminančią valstybės pareigūnų – policininkų garbę.
Taip, kažkur toli, už jūrių marių kažkiek policininkų, nusižengdami teisei, pavartojo neleistiną ir baustiną smurtą. Veiksmas, reikalaujantis protestų ir pasmerkimo.
Vilniuje – eisena, smerkianti rasizmą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Bet šiandien čia, Lietuvoje, policininkų ir visų dorų žmonių bendruomenė tebegedi dėl priešingo įvykio, kai smurtaujančio girtuoklio buvo nužudytas savo pareigas dorai ir garbingai vykdęs policininkas. Tad ar tinkamas laikas buvo parinktas vadinamai „solidarumo akcijai“?
Beje, jei jau buvo norėta solidarizuotis su skriaudžiamaisiais, buvo galima organizuoti prasmingesnį protestą prieš abiejų šalių – JAV ir Lietuvos – policijos sistemos ydas, trūkumus. Ką tik matėme, jog Lietuvos policijos vadovai nesugeba užtikrinti „gatvės” pareigūnų saugumo, o piliečiai neretai turi pagrįstų priekaištų policijai, kad ji nepakankamai jautriai ir atsakingai sprendžia eilinių piliečių problemas, netgi pavartodama smurtą prieš sulaikomus tvarkos pažeidėjus… Tiesa, kol kas ne su tokia tragiška baigtimi, kaip JAV, bet prevencija nepakenktų…
Bet prie ko čia rasizmas? Nežinau. Nežino net daugelis JAV apžvalgininkų, sociologų, nes pagal statistiką nuo policininkų smurto baltųjų nukenčia tiek pat, kiek ir juodaodžių – atitinkamai jų procentui bendroje JAV gyventojų sudėtyje. Kaip nurodoma https://www.hsdl.org/?abstract&did=805052, psl. 5, santykis tarp whitevictimsir jų blackoffenders – 540,360 asmenų. O skaičius juodaodžių, nukentėjusių nuo baltųjų smurtautojų, žymiai mažesnis: 91,470 asmenų.
JAV gyvenantis išeivis iš Rusijos politologas Leo Vainsteinas, remdamasis savo gyvenimo Rusijoje patyrimu, konstatuoja: „Nustoti klūpoti sudėtingiau, nei atsiklaupti“. Ir klausia: „Ar sutiks iš SSSR emigravusių tėvų vaikai laižyti afroamerikiečių batus? Kodėl tuose miestuose, kur merai yra respublikonai (proprezidentinės partijos nariai) riaušių išvis nėra, niekas nieko neplėšia, nedegina? Kam to išvis reikėjo? Ką dar sugalvos plėšikavimų ir padeginėjimų kurstytojai?“
Kažin, ar žinojo tuos faktus į mitingą atskubėjusios paauglės bei jų mokytojos? Ar žino Seimo narė, įsijungusi į šitą šaršalą?
Įdomu, ką šiandien Vilniuje veikia vaikų teises ganančios organizacijos? Gal jau atiminėja vaikus iš nerūpestingų tėvelių, leidusių dukrelėms išsipleikti ant asfalto po nešvankiais plakatais?
Ne mažiau įdomu, kaip Vyriausybė baus leidimą mitingui suteikusią Vilniaus meriją? Juk Vyriausybės nutarimu draudžiama renginiuose viešose vietose dalyvauti daugiau nei 300 žmonių, o šitame renginyje sudalyvavo nuo 600 iki 1000 svetimam skausmui (svarbiausia, kad tas skausmas – ne lietuviškos kilmės) neabejingų jautruolių.
Mūsų valstybės ateičiai neabejingi piliečiai, nustebinti jauno protestuotojų amžiaus, iškart prisiminė diktatorių pomėgį savo nešvariems tikslams panaudoti npaauglius. Prisiminė ir chunveibinus Kinijoje, ir hitlerjugendą Vokietijoje – paskutinę Hitlerio viltį, ir į komjaunimą suvarytus pavlikus morozovus, padėjusius dideliems dėdėms ir tetoms griauti Rusijoje bažnyčias, varu varyti valstiečius į kolūkius ir rašyti skundus ant giminių ir kaimynų…
Nejaugi Lietuva šiandien suka tuo pačiu keliu, atsiverdama mūsų istorijai ir kultūrai svetimų tradicijų virusui?
Sudėtinguose istorijos vingiuose savo pasaulėžiūrą brandinę piliečiai mitinguotojus apkaltino veidmainyste.
Vienas FB bičiulis teiravosi: „O kur visa šita minia su Seimo nare, su garsiais muzikantais (nuotraukose turbūt pastebėjote J.Didžiulį su žmona) buvo lygiai prieš metus, kada Jurbarko rajone buvo žiauriai sumušta ir išprievartauta nepilnametė? Kodėl neprotestavo kai mergina gulėjo reanimacijoje? Kodėl dėl pažeistų jos teisių, sužalotos fizinės bei dvasinės sveikatos neprotestavo ta pati Seimo narė, kuri vakar parade šlovino 5 kartus teisto (tame tarpe ir už nėščios moters užpuolimą) Amerikos juodaodžio atminimą, reikalaudama teisingumo jo atžvilgiu? Kodėl žmonių (ir ypač moterų) teisių „gynėjai” svarbi Amerikos nusikaltėlio gyvybė, tačiau visiškai nesvarbi Lietuvos mergaitės sveikata ir teisingumas jos atžvilgiu? Pažangiais save laikantys jaunuoliai neva kovoja už bendruomenės kitame žemyne teises, tačiau dėl jų pačių bendraamžės Lietuvoje išniekinimo bei teisingumo nebuvimo jos atžvilgiu nepajudino nė piršto! Seimo narei, ėjusiai paskui plakatą, keikiantį policiją, rūpi juodaodžių rasinė viršenybė prieš kitas rases, tačiau visiškai nerūpi savo tautietės, savo bendrapilietės, išniekintos Lietuvoje likimas ir teisingumas jos atžvilgiu!“
Gal jis klysta, gal ne ten ir ne taip sudėliojo klaustukus ir šauktukus? Deja, viskas taip, viskas – tiesa
Beje, likimas suteikė progą Seimo narei parodyti, kieno teisės jai labiau rūpi: ar doro lietuvio, kurį sumušė vienas psichologiškai neadekvatus juodaodžių teisių gynėjas, ar smurtautojo, sukėlusio pavojų Lietuvos piliečio sveikatai?
Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Netenka stebėtis, kad valdžios, švietimo ir kitų institucijų abejingumas visam tam, kuo šiandien yra penimas jaunimas, paaugliai, išprovokavo ir tokius pasvarstymus: „Visi piktinasi jaunimu ir nemato savo atspindžio. Gal laikas gyventi šiandiena ir žiūrėti kas dabar panosėj vyksta? Naikinam savo pačių namus, makaluojamės vienuose skandaluose, visur norim lįsti, diriguoti, o patys savo mažoj šalelėj nesusitvarkom. Gal gana tų politinių pasidraskymų? Žiūrėkit, kaip masiškai kertami medžiai, naikinami žvėrys, su gamtos naikinimu patys save naikiname. Ir ką paliksime savo vaikams, anūkams, jeigu benaikindami neuždusime patys. Dar ne tokių koronų čia sulauksim. Man visai nesvarbu, kas už ką vakar balsavo, man žymiai svarbiau šiandien, kaip išsaugoti medį, gėlą vandenį. O vaikams labai geras pavyzdys buvo parodytas amžinom kovom ir dėmesiu kitoms šalims, vat ir ima jaunimas iš senių pavyzdėlį“.
Nesunku pastebėti autorės politinio raštingumo stoką, bet sveikintinas jos posūkis į savikritiką: toks jaunimas neatsirado iš niekur. Jis – mūsų pačių ydų ir klaidų vaisius. Paaugliai, moksleiviai negali nematyti, nejausti, kaip valstybėje iš viešojo gyvenimo yra stumiama lietuvių kalba, kokia skurdi ir sausa mokyklose dėstoma Lietuvos istorija, kaip atsainiai ir paviršutiniškai pateikiama lietuvių literatūra, jos raida, etninės kultūros elementai.
Policijos postai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
O juk paaugliai nestokoja nei smalsumo, nei jautrumo, o jau energijos ką nors nuveikti jiems gali pavydėti diplomuoti „vadybininkai”. Tačiau nėra autoritetų, nėra kam juos nukreipti ta linkme, kuri būtų įdomi jiems patiems ir naudinga visai visuomenei.
Nėra valstybę, o su ja ir visuomenę auginančios švietimo, kultūros, istorijos politikos. Yra tik nevykusios spekuliacijos ir peštynės privačių interesų ringe. Net ne kova, o šiaip… apsispardymai po kilimu ir varžovo apmėtymas mėšlu…
Beje, šį kartą graudžiausiai, pasigailėjimo verta atrodė Vilniaus policija, kuri leidosi įtraukiama į visą šitą antivalstybinį, antilietuvišką, antiistatymišką, net pačią policiją žeminusį farsą.
Ką padarysi, užkampyje – užkampiška ir teisėtvarka…
Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Naujai įkurtos „Laisvės ir teisingumo“ partijos pirmininkas Remigijus Žemaitaitis neslepia ambicijų artėjančiuose Seimo rinkimuose laimėti bent kelioliką mandatų. Visgi naujai įkurtos partijos pirmininko pavaduotojas Artūras Paulauskas pripažįsta vis dar neapsisprendęs, ar dalyvaus Seimo rinkimuose.
„Manau, kas mes rinkimuose pakankamai gerai pasirodysime. Mano tikslas yra 15 vietų, tai yra, man vadovaujant mes turėjome 13 vietų, paskui buvo 8 vietos, tai 15 vietų, manau yra pakankamai geras, teigiamas, teisingas sprendimas naujam politiniam dariniui, naujai politinei organizacijai žiūrint po to į Savivaldos rinkimus, į Europos Parlamento rinkimus ir išsiugdyti savo kandidatą į Prezidento rinkimus“, – žurnalistams teigė naujas „Laisvės ir teisingumo“ pirmininkas R. Žemaitaitis.
„Gali būti, kad galbūt bus kitas žmogus. Nors aš prioritetą teikiu, kad į rinkimus turi vesti partijos narys“.
R. Žemaitaitis informuoja artėjančiuose Seimo rinkimuose planuojantis dalyvauti Kelmės-Šilalės vienmandatėje apygardoje. Anksčiau politikas buvo renkamas Pietų Žemaitijos apygardoje, kuri dabar yra panaikinta, tačiau politikas ir toliau planuoja kandidatuoti krašte, kuriame turi didžiausią palaikymą.
„Aš visada gaunu apie 70 procentų balsų, tai yra didelis įvertinimas ir natūralu, kad toje apygardoje, tame krašte aš tikrai kandidatuosiu“, – informavo jis.
R. Žemaitaičio teigimu, naujai įsikūrusi „Laisvės ir teisingumo“ partija vienys maždaug 5 tūkstančius narių.
„Tai yra 3 tūkstančiai Artūro Zuoko buvusios politinės partijos, 500 Artūro Paulausko ir apie 1700 buvusios „Tvarkos ir teisingumo“ partijos. Tai tie, kurie jau užpildė anketas ir įstojo į naują organizaciją, tapo jos nariais“, – sakė jis.
Naujai išrinktas partijos lyderis akcentuoja, kad partijos vienas iš tikslų yra būti valdančioje daugumoje ir taip užtikrinti savo programos įgyvendinimą. Nors politikas teigia, kad kol kas apie galimas koalicijas dar anksti šnekėti, tačiau pripažįsta, kad kol kas neatmestų galimybės po rinkimų koaliciją sudaryti su „valstiečių“ partija.
„Šiandien kol kas anksti apie tai kalbėti, bet tai, kas dabar vyksta ypatingai koronaviruso metu, pradedant viešosiose vietose senjorų ir vyresnių nei 60 metų žmonių ignoravimas, man nėra priimtinas, bet aš tikiuosi, kad jie savo žodžių atsisakys, kaip kartais pas juos ir pavyksta tai – vieną šneką, kitą daro. Tai stebėkime, kaip bus rugsėjo-spalio mėnesį“, – teigė R. Žemaitaitis.
Partijos lyderis taip pat neslepia ambicijų, kad po Seimo rinkimų partijos nariams pavyktų užimti ir politinius postus.
„Natūralu, mes turime stiprių kultūros veikėjų, nes šiandien kultūros sektorius yra visiškai apleistas, švietimo sektoriui mes taip pat turime žmogų. Ir (pirmininką – ELTA) Nacionaliniame saugumo ir gynybos komitete. Manau, kad Artūras Paulauskas yra tas žmogus, kuris iš tikrųjų išmano šitą darbą, yra dirbęs Seimo pirmininku, dirbęs ministru, buvęs komitete, tikrai drąsiai galėtų juo būti“, – sakė R. Žemaitaitis, akcentuodamas, kad kultūros komiteto pirmininku galėtų būti partijos pirmininko pavaduotojas A. Zuokas.
„Laisvės ir teisingumo“ lyderis teigia, kad partijos rinkėjas bus mišrus. Partija savo kandidatus kels ne visose vienmandatėse apygardose. Pasak jo, kol kas planuojama išsikelti 45 vienmandatininkus. Pirmieji 10 vienmandatininkų, pasak partijos pirmininko, bus patvirtinti birželio 19 dieną vyksiančiame „Laisvės ir teisingumo“ tarybos posėdyje.
„Esu užsibrėžęs tikslą 45 vienmandatininkus turėti, ten, kur matau realius šansus, ten, kur matau 2-3 vietas, ten, kur matau žmogų, gebantį surinkti balsų.(…) Turime šiandien 34 preliminariai, tai reikia tiesiog su visais susiderinti dėl apygardų“, – informavo R. Žemaitaitis.
„Laisvės ir teisingumo“ partijos pirmininkas prognozuoja, kad Seimo rinkimuose į parlamentą galėtų patekti maždaug 8 partijos nariai pagal sąrašą, o maždaug 8 būtų išrinkti vienmandatėse apygardose.
A. Zuokas: partijos tikslas atstovauti savarankiškai dirbantiems žmonėms
Savo ruožtu A. Zuokas akcentavo, kad naujai įkurtos partijos tikslas bus atstovauti savarankiškai dirbantiems žmonėms. Pasak politiko, šiai rinkėjų grupei išgirdus partijos programą „Laisvė ir teisingumas“ galėtų tikėtis maždaug 10-12 vietų Seime.
„Šiems žmonėms niekas dabar neatstovauja, tai jeigu jie mus išgirs, mūsų programa jiems bus priimtina, tai tada mes tikrai neabejotinai praeisime 5 procentų barjerą, aišku, turime stiprių kandidatų vienamndatėse apygardose, tai turėtų būti frakcija 10-12 narių. Puiki komanda koalicinei Vyriausybei“, – prognozėmis dalinosi A. Zuokas.
„Jeigu mes sutartume dėl programinių dalykų, mes galėtume kalbėtis su visomis politinėmis partijomis, kurios gautų pasitikėjimą iš rinkėjų. Galiu pažymėti, kad nemažą dalį mūsų politinės programos, kurią mes turėjome praeituose rinkimuose, reikia pripažinti, kad „valstiečiai“ įgyvendino“, – akcentavo politikas.
A. Zuokas informuoja planuojantis dalyvauti vienmandatėje rinkimų apygardoje.
„Aš planuoju dalyvauti Vilniuje, kandidatuoju Šeškinės-Šnipiškių vienmandatėje apygardoje“, – teigė jis.
A . Paulauskas dėl dalyvavimo rinkimuose dar svarsto
Savo ruožtu A. Paulauskas neslėpė, kad vis dar yra neapsisprendęs dėl dalyvavimo artėjančiuose Seimo rinkimuose.
„Aš nežinau dar dėl dalyvavimo Seime. Tokių pasiūlymų turiu, bet aš dar galvoju. Aš dalyvauju politikoje, o Seimas nebūtinai vienintelė politinė vieta, kur gali dalyvauti. Visiems atrodo, kad ten Seime kažkaip tai medumi patepta“, – teigė A. Paulauskas.
A . Paulauskas neslepia, kad esant galimybei norėtų užimti teisingumo ministro postą.
„Norėčiau, be abejo, su teise susiję dalykai man yra artimi“, – pripažino politikas.
Šeštadienį Artūro Zuoko vadovaujamos partijos „Laisvės sąjungos (liberalų)“ pagrindu įkurta partija „Laisvė ir teisingumas“. Suvažiavimo metu likviduota „Tvarkos ir teisingumo“ partija prijungta prie A. Zuoko vedamos partijos. Ši pervadinta į „Laisvės ir teisingumo“ partiją, jos pirmininku išrinktas Remigijus Žemaitaitis.
Kaip ELTA jau rašė, balandžio pabaigoje prie A. Zuoko partijos prisijungė A. Paulausko vadovaujamas visuomeninis judėjimas „Pirmyn, Lietuva“. A. Paulauskas, R. Žemaitaitis ir A. Zuokas dar anksčiau buvo pranešę apie planus kurti politinę jėgą, kuriai planuojama suteikti „Laisvės ir teisingumo“ pavadinimą.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius teigia, kad balsavimas Seime dėl vienkartines 200 eurų išmokos pensininkams, neįgaliesiems, našlaičiams parodė tiek „valstiečių“ , tiek konservatorių siaurus rinkiminius interesus.
Pasak jo, nors konservatoriai ir kritikavo „valstiečių“ vienkartinės išmokos idėją, bet artėjant rinkimams jie taip pat supranta, kad jų didžiausią elektorato dalį sudaro pensinio amžiaus žmonės, kuriems ir bus skiriamos 200 eurų išmokos.
Seime ketvirtadienį patvirtinta, prieš posėdį stipriai opozicijos kritikuota, vienkartinė 200 eurų išmoka pensininkams, neįgaliesiems, našlaičiams. Ši priemonė nukreipta į beveik 910 tūkst. asmenų.
Bet po įvykusio balsavimo paaiškėjo, kad „prieš“ opozicijoje balsavo tik 8 parlamentarai: Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė, socialdemokratas Algirdas Sysas, liberalai Gintaras Steponavičius, Viktorija Čmilytė – Nielsen, Virgilijus Alekna, Eugenijus Gentvilas bei du konservatorių frakcijos nariai Mantas Adomėnas, Arvydas Anušauskas. Pinigai. Slaptai.lt foto
Paklaustas, kodėl tik du konservatoriai balsavo „prieš“, profesorius A. Krupavičius teigė, kad Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų didelę dalį rinkėjų, skirtingai nei liberalų, sudaro pensinio amžiaus žmonės.
„Čia savo elektorato pažinimas. Liberalų sąjūdyje ir už Laisvės partiją balsuoja daugiau jauni žmonės, kuriems 200 eurų klausimas nėra aktualus, o ir pensininkų dalis, kuri balsuoja už liberalus, yra maža. O Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių elektoratas yra žymiai pagyvenęs. Tai „valstiečiai“ vienu būdu stengiasi mobilizuoti pensininkus savo naudai, o konservatoriai taip pat nori sėdėti ant dviejų kėdžių ir taip įtikti savo rinkėjams. Čia visur labai siauri, rinkiminiai interesai“, – sakė Eltai A. Krupavičius. Konservatoriai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pasak politologo, ketvirtadienio balsavimas Seime parodė tiek opozicinių, tiek valdančiųjų frakcijų dviveidiškumą.
„Čia nėra lyderystės, tik dviveidiškumas. Mėgstamiausia sporto rūšis Seime – dviveidiškumas. Tai galioja ir valdantiesiems, ir opozicijai. Pats sprendimas dėl 200 eurų yra ydingas, ir tai aišku kaip du kart du lygu keturi. Tai vienkartinė akcija, ir jokios tvarios politikos dėl pačios pensininkų būklės pagerinimo taip pat nėra. Užuot parodžiusi savo požiūrį į vienkartinį ir rinkiminį projektą, opozicija irgi galvoja, kiek už juos balsuos pensininkų ir kaip tie pensininkai elgtųsi, sužinoję, kad kai kurios opozicijos frakcijos neparėmė 200 eurų projekto. Tai siūlyčiau tuomet (opozicijai – ELTA) neužsiiminėti kitą kartą kritika iš tuščio į kiaurą. Tuomet bent aiškiau visiems būtų“, – sakė jis.
A. Krupavičių stebina, kad opozicija nepateikė jokių rimtų alternatyvų „valstiečių“ inicijuojamam projektui dėl 200 eurų išmokos pensininkams, neįgaliesiems, našlaičiams.
„Mane labiausiai nustebimo visiškas negebėjimas sugalvoti alternatyvių idėjų. Alternatyvos apsiribojo tik tuo, kad sakė, jog vienas scenarijus yra mokėti tuos 200 eurų anksčiau. Antras scenarijus – padalinti pinigus į kelis mėnesius. Štai ir viskas. Bet apskritai visas pasiūlymas yra ydingas ir nesukuria jokių prielaidų pačių pensijų augimui. To kito scenarijaus, kuris remtųsi tvarios politikos principais, opozicija nesugebėjo pateikti“, – sakė A. Krupavičius.
Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Politologai sutaria, kad socialdemokratų sprendimas nutraukti Seimo opozicinių frakcijų bendradarbiavimo susitarimą yra orientuotas į artėjančius Seimo rinkimus, siekiant atsiriboti nuo kitų opozicijos narių ir tokiu būdu stiprinti savo tapatybę.
Visgi politologai kelia klausimą, ar socialdemokratai suvokia, kad esminiai konkurentai artėjančiuose Seimo rinkimuose yra ne konservatoriai ar liberalai, o dabartiniai valdantieji – „valstiečiai“, prieš rinkimus save pristatysiantys kaip kairiąją politinę jėgą.
Mykolo Romerio universiteto politologas Virgis Valentinavičius įsitikinęs, kad socialdemokratai, nusprendę nutraukti opozicinių frakcijų bendradarbiavimo susitarimą, artėjant rinkimams bando stiprinti savo tapatybę.
„Sprendimas yra susijęs su Seimo rinkimais ir socialdemokratai, matyt, galvoja, kad dabar reikia atsiriboti nuo kitų opozicijos narių ir tokiu būdu stiprinti savo tapatybę. Tai, manyčiau, yra pakankamai normalus žingsnis“, – Eltai teigė V. Valentinavičius.
Visgi politologas kelia klausimą, ar socialdemokratai suvokia, kad pagrindinis priešininkas artėjančiuose parlamento rinkimuose jiems yra ne konservatoriai, o dabartiniai valdantieji – „valstiečiai“.
„Klausimas, ar socialdemokratai suvokia, kad pagrindinis priešininkas, pagrindinis jų tapatybės griovėjas yra valdantieji, „valstiečiai“, kurie prieš rinkimus save vėl pozicionuos kaip kairę partiją. Ir „valstiečiams“, ir ponui G. Paluckui žymiai svarbesnė problema yra iš tikrųjų aiškiai pasakyti, o kuo mes skiriamės nuo „valstiečių“ ir kuo mes už juos esame geresni“, – kalbėjo V. Valentinavičius.
„Kuo jie skiriasi nuo konservatorių ir liberalų tarsi aišku. Čia daugiau toks simbolinis saitų nutraukimas, atkreipimas į save dėmesio ir kartu, sakyčiau, ženklas, kad pandemija baigiasi ir prasideda rimtas rinkimų sezonas“, – pridūrė jis.
V. Valentinavičiaus teigimu, šis socialdemokratų sprendimas nebuvo netikėtas, nes, pasak politologo, paprastai, žvelgiant į bendras tendencijas, partijos prieš rinkimus labiau siekia atsiriboti.
Visgi MRU politologas pabrėžia, kad socialdemokratų sprendimas nutraukti bendradarbiavimą vargu ar paveiks opozicijos darbą, nes, pasak eksperto, opozicija koronaviruso pandemijos kontekste bet kokiu atveju yra likusi šešėlyje.
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
„Opozicijos darbą paveikti yra labai sunku, kadangi to darbo yra labai nedaug, ir apskritai, kol dominuoja pandemija, opozicija liko šešėlyje ir nelabai ką gali padaryti. Tai ar su socialdemokratais, ar be jų – ypatingo skirtumo nėra“, – savo įžvalgomis dalinosi V. Valentinavičius.
„Manau, „socdemai“ nebus paskutiniai, visos partijos pradės lipti ant bačkos ir mojuoti rankomis, kad atkreiptų į save dėmesį. Tai tik pradžia“, – situaciją Seime apibendrino politologas.
Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius politologas Algis Krupavičius antrina V. Valentinavičiui, taip pat teigdamas, kad socialdemokratų sprendimas nutraukti Seimo opozicinių frakcijų bendradarbiavimo susitarimą yra nukreiptas į artėjančius Seimo rinkimus.
Politologas akcentuoja, kad panašių precedentų Lietuvos politikoje yra pasitaikę ir anksčiau.
„Manau, kad sprendimas yra pirmiausiai rinkiminis. Mes jau matėme (panašius – ELTA) precedentus, kai 2008 metais taip pat likus kuriam laikui iki rinkimų Tėvynės sąjunga, kuri rėmė tuometinę Kirkilo mažumos Vyriausybę, nusprendė taip pat atsisakyti paramos ir oponuoti Kirkilo Vyriausybei“, – Eltai kalbėjo A. Krupavičius.
Pasak politologo, dabar yra analogiška situacija ir socialdemokratams prieš rinkimus neapsimoka būti opozicijoje su konservatoriais, nes G. Palucko vadovaujami socialdemokratai turi labai ambicingus planus artėjantiems Seimo rinkimams.
„Socialdemokratų ambicijos būsimiems Seimo rinkimams tikrai yra pakankamai didelės. Jie mažų mažiausiai diskutuoja apie galimybę finišuoti tarp dviejų trijų daugiausiai balsų surinkusių partijų ir būti viename opozicijos laive su kita opozicijos partija, konservatoriais, jiems rinkiminiu požiūriu tikrai neapsimoka ir dėl to toks žingsnis ir buvo žengtas“, – akcentavo politologas.
A. Krupavičiaus teigimu, socialdemokratams nutraukus bendradarbiavimo susitarimą su opozicija ir veikiant savarankiškai „socdemams“ atsiveria didesnės matomumo galimybės. Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
VDU profesorius taip pat atkreipia dėmesį ir į opozicijos koalicijoje egzistavusį tam tikrą konservatorių ir socialdemokratų vertybinių pozicijų disonansą.
„Ideologiškai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai yra ganėtinai liberaliai konservatyvi politinė organizacija, o socialdemokratai, ypač per pastaruosius metus, pabandė sugrįžti labiau prie tradicinių kairiųjų vertybių. Tai net ir vertybiškai žiūrint tam tikras disonansas dabartinėje opozicinių partijų koalicijoje egzistavo“, – teigė jis.
Visgi A. Krupavičius teigia, kad socialdemokratų sprendimas nutraukti opozicinių frakcijų bendradarbiavimo susitarimą esminio poveikio opozicijos veiklai neturėtų padaryti.
„Jeigu opozicinės partijos norėtų kažkokioje srityje pasiekti rezultatus, kuriems nepritaria valdantieji, nori nenori jiems teks šiek tiek derinti pozicijas“, – akcentavo A. Krupavičius.
ELTA primena, kad socialdemokratų partijos valdyba nusprendė nutraukti Seimo opozicinių frakcijų bendradarbiavimo susitarimą.
Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas, komentuodamas sprendimą nebetęsti bendradarbiavimo su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Liberalų sąjūdžio frakcijomis, pabrėžia, kad šiuo metu reikia konstruktyvaus oponavimo, o ne politinių rietenų.
„Konservatorių politinio veikimo būdas artėjančių rinkimų fone vis labiau aštrėja, yra priešinantis, o konstruktyvų pasiūlymų – mažai. Mes nenorime būti tapatinami su tokiu veikimu ir tokiais siūlymais, kaip, pavyzdžiui, paskutiniai dėl Darbo kodekso. Konservatoriai ir liberalai tegu kalba savo vardu, o mes kalbėsime savo“, – sako G. Paluckas.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Visas pasaulis suparalyžiuotas, Europa, kurios dalis esame, nukentėjusi gal net labiau, nei kiti kraštai. Naujos informacijos laukiame kaip iš karo zonos. Kada, kada gi pradės rimti? Deja, žinios, bent kol kas, nedžiugina. Valstybės atsitvėrė sienomis. ES valdžios viršūnės, bent jau kokias dvi savaites, buvo išvis dingusios. Visur trūksta apsaugos priemonių ir kitų būtiniausių dalykų. Gerai, kad Lietuvoje kol kas užtenka maisto. Gal neblogai, kad turime tūkstantmetines ūkininkavimo tradicijas.
Bet prieš virusą visi tapome beėjėgiai. Ir ši apokalipsė vyksta ne Viduramžiais, o XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Dešimtmetyje, kai žmonija pasiekusi tokias mokslo ir aukštųjų technologijų aukštumas, apie kurias dar prieš 50 metų rašė tik fantastai. Ir štai prieš kažkokį, pasirodo, net žinomą virusą nesugebame nieko konkretaus priešpastatyti. Kodėl taip atsitiko?
Galima būtų išvardyti daug smulkių priežasčių, apkaltinti valdžioje esančius. Bet tada vienodai reikėtų kaltinti ko gero visas valstybių valdžias, tarp jų – ir geru pavyzdžiu mums tarnaujančias Vokietiją bei JAV. O kaip čia girti komunistinę Kiniją, kuri pirmoji ir bene geriausiai susitvarkė su virusu? Kai Seimo narys Žygimantas Pavilionis išvis ragina su ja reikalų neturėti? Ko gero, jis bijosi, kad ši šalis kartu su labdara mums padovanos ir komunizmo virusą. Turbūt jis neužtikrintas dėl savo tautiečių ir netiki, kad mes ir be skiepų jam atsparesni, nei koronai. Ir ką gi jis patars ES valstybių vadovams ir sveikatos apsaugos specialistams, kurie dabar šluote šluoja „pasaulio gamyklos“ komunistinius sandėlius ir vienas per kitą, net nesiderėdami dėl kainos, vežasi viską, ką tik jie sugeba įsigyti?
Manau, sunkiausia suvokti, kad šiandien net stipriausia ES valstybė Vokietija iškilusių problemų sprendime yra priklausoma nuo komunistinės Kinijos. Čia – tik pastaba kritikams, aš nesvarstau, gerai tai ar blogai, kad Kinija – komunistinė. Aš tik konstantuoju du realius faktus: a) ji geriausiai, bent kol kas, suvaldė koronavirusą; b) visi, ištiesę ranką, prašome Kinijos parduoti mums taip reikalingas apsaugos priemones, kurių patys operatyviai pasigaminti nesugebame.
Kinijos komunistų partijos suvažiavimas. EPA – ELTA nuotr.
Kur dingo tą laisvąją rinką taip liaupsinę neoliberalai, visų pirma – Laisvosios rinkos istituto „ekspertai“? Šiandien jie visi, pabrukę uodegas, tyli… Kodėl jie neranda savyje drąsos pripažinti, kad, deja, rinka nesuveikė ir nepateikė taip reikalingų elementarių priemonių – tokių, kaip dezinfekantai, respiratoriai, apsauginės veido kaukės (pastarųjų gamyba tikrai nesudėtinga), viekartinė medikų apranga, ir pan. Juk tai ne kosminės technologijos, o lengvai pagaminama produkcija. Tačiau rinka tesugebėjo taip iškelti būtiniausių priemonių kainas, kad tai jau tapo ne tik amoralu, bet ir nusikalstama.
Taigi, pirmoji karšta išvada: laisvoji rinka išvis netinka, nes nesugeba staigiai persiorientuoti į iškilusias nenumatytas grėsmes. Ji, susidūrusi su šiomis grėsmėmis, tiesiog išsigimsta ir tampa spekluliantų, besinaudojančių skaudžia likusios visuomenės dalies padėtimi, pasiplenijimo šaltiniu. Taip kad norime to ar ne, bet pirmiausias darbas, kurį privalėsime atlikti pandemijai pasibaigus, tai kritiškai įvertinti rinkos galimybes ir, pripažinus jos ribotumą, surasti veiksmingesnes alternatyvas. O jų tikrai yra.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau dabar būtina įvardinti, kas gi pirmieji, iškilus realiai pandemijos grėsmei Lietuvoje, puolė kritikuoti valdžią, kad ji – nepasiruošusi. Ogi patys uoliausi laisvosios rinkos apologetai ir valstybinio sektoriaus niekintojai bei valdžios galių mažinimo šalininkai! Pirmųjų aršių kritikų gretose mes visu gražumu pamatėme buvusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri be viso kito dar ir pademonstarvo ir savo gan žemą kultūros lygį, sulygindama ministrą su gyvyliu. Taip pat manau, kad kas turi atmintį, tas prisimena ir ne vieną jos viešą pasisakymą – kad reikia naikinti ekonomiškai neefektyvias ligonines ir mažinti per didelį lovų skaičių jose. Jos kritika tų, kurie stengėsi išlaikyti valstybinį sektorių gyvybingą ir stiprų, atžvilgiu buvo nuožmi ir negailestinga. Net būdavo keista, kad, didesnę pusę aktyvaus gyvenimo paaukojusi sovietinio socializmo dogmų liaupsinimui, po to ji tapo tokia aršia neoliberalzimo ir socialiai neatsakingos rinkos šalininke. Jai antrino, kaip jau įprasta, visa TS-LKD gvardija, pradedant tautos patriarchu Vytautu Landsbergiu bei jo anūku Gabrielium ir baigiant Laurynu Kasčiūnu ir Arvydu Anušausku bei jiems talkinančiais liberalais (ypač aršiai pasisakančia Aušrine Armonaite ir kitais).
Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Čia labai norisi pacituoti į būsimos premjerės postą taikančios Ingridos Šimonytės iškalbingą citatą: „Veryga pripažino, kad (…) medikams išlaidos augti nebegali. Kam jūs ruošiatės, kad dedate į rezeravą 200 milijonų eurų? Koks yra tas scenarijus, kad reikia rezerve įšaldyti tokią milžinišką sumą, kurią būtų galima naudoti?“ Tai buvo pasakyta 2019 m. pabaigoje, svarstant 2020-ųjų valstybės biudžetą Seime. Jau tada buvo pirmieji signalai dėl koronaviruso. Suprantama, niekas, net ponia I.Šimonytė ir visa Seimo opozicija į tai rimtai nežiūrėjo. Į tai rimtai nepažvelgė net tada, kai „valstiečių‘‘ lyderis Ramūnas Karbauskis kartu su LSDDP pirmininku Gediminu Kirkilu pasiūlė bendrą partijų susitarimą dėl koronaviruso. Iš šios, kaip dabar matosi, labai reikalingos iniciatyvos buvo tiesiog išsišaipyta.
Tai kokią moralinę teisę tie ponai dabar turi nuolat reikštis jiems palankioje žiniasklaidoje ir skleisti paniką (nes dalykiškai kalbėti jie paprasčiausiai nemoka)? Iki kokių moralinių žemumų reikia kristi, kad, stebėdamas vis didėjantį chaosą ir didžiumą pasaulio apimančią paniką, ne kviestum žmones vienytis, ne stengtumeisi padėti, kuo sugebi, ir be to sudėtingomis sąlygomis veikiančiai vyriausybei, o mąstytum tik apie ateinančius Seimo rinkimus ir per patyčiais, per kabinėjimąsi save reklamuotumei? Nesistebiu, kad tai daro konservatoriai su liberalais – jų tokia prigimtis, jiems atjauta ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos. Bet kuo paaiškinti, kad šiame chore girdime lyg ir už žmonių bėdas turinčius kovoti socdemus Julių Sabatauską, Juozą Oleką, Dovilę Šakalienę ir net arogantiškąjį jų lyderį Gintautą Palucką? Kokie jie po to žmonių gynėjai? Ar žmonės šiems ponams – tik balsuotojai? Bet jei taip yra iš tikrųjų, tai jau ciniškumo viršūnė.
Atskiro įvertinimo ir gilesnės analizės reikalauja šalies savivaldybės ir jų merai. Visi matėme, kaip ponai Remigijus Šimašius ir Vytautas Grubliauskas vietoj to, kad daryti jiems priklausančius konkrečius darbus, tik kritikavo valdžią. Juk gryžusių apgyvendinimo chaosas kilo tik dėl jų nesugebėjimo organizuoti šią veiklą. Štai ir lenda yla iš maišo, kad neturime realių teritorijų šeimininkų, galinčių sunkią valandą sutelkti ir padėti žmonėms. Turime tik savimi besipuikuojančius arogantikus žiniasklaidos „produktus“, sugebančius tik plepėti.
Deja, šie pavyzdžiai byloja apie giluminę mūsų taip vadinamo „elito“ krizę, jo moralinį fiasko. Tuo metu, kai tūkstančiai žmonių, medikų, savanorių, prekybos drabuotojų, policijos ir pasienio tarnybos pareigūnų bei prekių vežėjų kasdien rizikuoja savo gyvybėmis tikrąja to žodžio prasme, dalis „elito“ atstovų su jiems talkinančiomis žiniasklaidos priemonėmis toliau sėja nesantaiką, kursto nepasitikėjimą bei didina įtampą ir taip sunkioje situacijoje. Tai antroji išvada, kuri akivaizdžiai įrodo, kad nepažabota konkurencija veda iki antagonizmo, visuomenės susiskaldymo, bet kada galinčio peraugti į neapykantą. O tai kenksminga normaliai norinčiai gyventi bendruomenei.
Trečiasis, per 30 atkurtos nepriklausomybės metų plačiau nediskutuotas postulatas būtų valstybinės valdžios autoritetas. Deja, jis menkinimas ne tik tuomet, kai tam yra pagrindo, bet ir nuolat keliant visuomenės informavimo priemonėse pramanytus skandalus. Ar dažnai matome, kad būtų objektyviai įvertintas vieno ar kito vadovo ar pareigūno veiklos efektyvumas, pasverti visi jų veiklos minusai ir pliusai? Ne, užuot viską įvertinus objektyviai, arba sukeliami skandalai, arba skelbiamos nepagrįstos liaupsės, kurios be visa kita dar ir neretai būna apmokėtos neaiškios kilmės pinigais. Valdžios autoritetas taip pat labai nukenčia, renkant į atstovaujamą politinę valdžią visiškai tam netinkamus – nei dalykiškai, nei moraliai – asmenis.
Koronaviruso aukų skaičius didėja. EPA-ELTA nuotr.
Arba – valstybės valdyme vis labiau įsigalint biurokratizmui, korupcijai, o teisėsaugos sitemai akyvaizdžiai degraduojant. Taip sukuriama dviprasmybė. Silpnos politinės valdžios žmonės nemėgsta. Savo ruožtu, ją gali ignoruoti ir stiprūs biurokartai bei korumpuota teisėsauga, nesugebanti ar tiesiog nenorinti pasinaudoti iki aukštumų išaugusiomis savo galiomis valstybės labui. Bet už viską vis tiek atsako politinė valdžia. Taip įgyjame nevykusį valstybinių reikalų tvarkymo modelį, kuris neveikia. Kiek ministrų bekeisime, kiek juos bekritikuosime, niekas nepakis, kol nebus iš pagrindų pertvarkyta pati SISTEMA. Juk kas įdomu? Kai pradėjo trūkti dezifekcinio skysčio, ką puolėme kritikuoti pirmiausia? Ogi Sveikatos apsaugos ministeriją su ministru priešakyje. Bet juk nei ministerija, nei ministras juo neprekiauja – tai laisvos rinkos priedermė. Tas pats – dėl medikų apsaugos priemonių. Ne ministerija jas perka, o ligoninės. Čia ministro Aurelijaus Verygos klaida, kad jis artikuliuotai nesugebėjo to paaiškinti šalies gyventojams. Įdomu būtų buvę pamatyti jo oponetų pasipiktinimą, jeigu jis centralizuotai būtų pradėjęs tas priemones pirkti, pavyzdžiui, sausio – vasario mėnesiais…
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo valdančioji dauguma ir vyriausybė kaltos už tai, kad, vos tik gavusios valdžią, taip ir nesugebėjo išaiškinti žmonėms to, apie ką rašau, ir nesiėmė iš pagrindų keisti ir reformuoti sistemos. Dabar jau tikriausiai ir kvailiui aišku, kad be stiprios, greitus sprendimus sugebančios priimti valdžios ir be lankstaus, kūrybiškai veikiančio, o ne biurokratiškai tik raštus rašinėjančio valstybės aparato, mes niekada nebūsime pasiruošę bet kokiai rimtesnei nelaimei atremti. Suprantama, prie to, kas pasakyta, dar būtinas stiprus valstybinis sektorius su efektyvia Valstybės rezervo sistema. Valstybė bus stipri, tik turėdama mišrią ekonomiką: stiprią, gerai funkcionuojančią valstybinę ir atsakingai veikiančią privačią ekonomiką. Bet apie tai – jau kitą kartą.
Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
Sako, patys netikėčiausi dalykai nutinka jų nelaukiant. Tokie jau mes esame, kad, būdami maži, neklausome tėvų patarimų nežaisti su ugnimi, bet tai suprantame tik nusideginę. Kartais pamąstau, kokių aukštumų žmonės pasiektų, jeigu mokytųsi kad ir ne iš kitų, bet bent jau savo klaidų. Deja… O susitelkimas ir vienybė gyvenimo siųstų išbandymų akimirkomis – išvis net ne galimybė, o būtinybė.
Juk ir didžiausias negandas išgyvendavo tik tos tautos, kurios susitelkdavo ir veikdavo išvien.
Čia absoliučiai netinka neoliberalų visur peršama individualistų ideologija. Veiksmingas yra tik bendruomeniškumas, solidarumas, veikimas kartu.
Tai itin svarbu įsisąmoninti šiuo metu, kai atslinko nematomas priešas lyg ir gražiu vardu – koronavirusas. Filosofiškai žvelgiant, jis eilinį kartą mums priminė, kokie mes, žmonės, esame pažeidžiami. Bet jis taip pat akivaizdžiai mums demonstruoja ir kitą esminį dalyką – kad tik organizuota, sutelkta galia gali šiems įššūkiams pasipriešinti.
Tokia galia gerąja šio žodžio prasme demokratinėse valstybėse yra sutelkta vyriausybių rankose.
Politika. Vytauto Visocko nuotr.
Ir kaip veidmainiškai šiandien skamba ankstesni ponų liberalų pareiškimai, kad vyriausybės funkcijas reikia privatizuoti, jos galias visaip mažinti. O dabar, pamiršę, už ką agitavo, patys pirmieji puolė kritikuoti, kad vyriausybė to ar ano nepadarė arba padarė blogai.
Vienareikšmiai privalome pripažinti, kad būtent ši Vyriausybė kartu su Seimu pademonstravo gan aukštą organizuotumą ir sugebėjimą priimti optimalius sprendimus tokios visiškai, bent pradžioje, nežinomos grėsmės akivaizdoje. Suprantama, mokantiems tik kritikuoti, o ne dirbti, labai tai nepatinka. Nes būtent ši jau kelerius metus visų opozicionierių, politologų, žurnalistų ir šiaip mėgėjų parėkauti mušta valdančioji koalicija kartu su Vyriausybe bent iki dabar veikia visiškai skirtingai, nei 2009 m. veikė TS-LKD su liberalais.
Yra aiškiai ir artikuliuotai viešai paaiškinama, ko mes galime tikėtis ir ką reikia daryti. Jie nesigiria, kad viskas eina, kaip sviestu patepta, pasako, kad yra ir daug nežinomybės, kad sunku prognozuoti, kaip viskas klostysis ir kokie iššūkiai mūsų laukia. Ir, kas įdomu, nors jie ir klupma, klysta, bet eina ir daro, o svarbiausia – neieško kaltų, nors tai ir yra labai mėgstamas kai kurių visažinių ir viską išmanančių veikėjų užsiėmimas.
Sutinku, tikrai daug kągalima padaryt igeriau. Užpirkti daugiau reagentų tyrimams atlikti, turėti didesnes asmens apsaugos priemonių atsargas, kurias galima buvo sukaupti šalies krašto apsaugos ministerijos sistemoje, panaudojant jiems pastaruoju metu skirtas didžiules lėšas. Galima daug dalykų padaryti geriau ir efektyviau, bet negalima paneigti ir to objetyvaus fakto, kad su turimais resursais ir esama sistema padaryta tikrai daug ir, tikuosi, ateityje bus daroma dar geriau.
Politikuojame. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau užt ai, kad ne viskas padaryta taip, kaip norėtųsi, atsakinga ne viendabartinė politinė valdžia – atsakingos ir buvusios. Ir ko gero – visos be išimties. O ypač ponai konservatoriai, kurie valdydami Lietuvą 1996-2000 m.m., panaikino, sukritikavę kaip sovietinę, taip vadinamą valstybinio rezervo sistemą. Trumpai tai buvo materiali sandėlių su įvairiomis atsargomis, tarp jų – ir medicininių prepratų bei priemonių sistema, bet ją panaikino. O panaikino todėl, kad stengėsi būti labai moderniais ir vadovavosil iberalų principu, kad už pinigus viską nusipirksi.
Panaikinti panaikino, bet gyvenimas aiškiai įrodo, kad reikėjo ne panaikinti, o modernizuoti – ką grįžęs į aktyvią politiką (2000 m.) ir siūliau daryti. Deja, nebuvau išgirstas. Pasirodo, griauti mokame, pamokyti kitus – irgi. Tačiau, kai ateina nelaukta, nekviesta nelaimė, susigriebiame, kad reikia dirbti, o ne postringauti. Būtent tie ponai ir ponios, kurie šiandien kritikuoja, per konservatorių 2009 m. įvykdytą taipvadinamą naktinę reformą ir sudavė triuškinantį smūgį patiems pažeidžiamiausiems šalies gyventojams, atimdami pensijas ir padidindami mokesčius. Leido A.Kubiliaus vyriausybės finansų ministrei I.Šimonytei ne tik padidinti valstybės skolą dvigubai, bet ir, kas svarbiausia, pasiskolinti ne už 1,5 proc., kaip buvogalima, o už 9,5 proc. Taip buvopadaryta žala valstybei už 1,9 milijardo, bet niekas už tai nenubaustas, net viešai oficiliai nepasakyta, kad taip elgtis suvalstybės finansais negalima.
Dabartinė valdančioji koalicija pasielgė išmintingai, pandemijos akivaizdoje paremdama vyriausybės operatyviai parengtas priemones ateinančiai ūkio krizei sušvelninti. Pagirtina, kad jų esmė – kuo didesnis darbo vietų išsaugojimas. Suprantama, kad niekas šiandien nežino, kaip toliau viskas vyks ir kokių dar priemonių reikės imtis, bet, kaip liaudyje sakoma, pirmas blynas tikrai neprisvilęs.
Deja, kraujas užverda, matant tyčines priekabes ir kliauzes, kuriomis siekiama vienintelio tikslo – ne pagerinti situaciją, o tik pademonstruoti save, kliudant vyriausybei ir pareigūnams dirbti tokiomis įtemptomis sąlygomis. Turiu mintyje Seimo narių G. Landsbergio ir J. Sabatausko priekabes, kad vyriausybė viršijo įgaliojimus, paskelbdama karantiną. Matote, nesuorganizavo ilgalaikio niekam nereiklaingo diskusijų maratono su šiais ponais. O toliau dargražiau. G.Lansbergis su A.Anušausku dabar paleido naują plokštelę – reikalauja įvesti karinę padėtį.
Kitaip nei pigiu siekiu pasireklamuoti ir atkreipti į save dėmesį tokių iniciatyvų nepavadinsi. O ir pati idėja yra nesavalaikė ir tik kelianti papildomą paniką bei sėjanti neužtikrintumo jausmą. Tiesa, su sarkazmu galima pasakyti, kad vienas naudingas elementas šiame pasiūlyme yra. Karinės padėties įvedimas numato ir žiniasklaidos cenzūros įvedimą, tad išnyktų kai kurių politikų kaprizingos publikacijos spaudoje. Bet ar to reikia? Mano supratimu – NE!
Politikuojame. Vytauto Visocko nuotr.
Dabar būtina pamiršti susikirstymą į pozicijas ir opozicijas ir atsisakyti tuščios kritikos, o tiksliau sakant – trukdančiam sklandžiai veikti kabinėjimuisi tarti griežtą STOP! Reikia pakilti aukščiau savo asmeninių ir partinių ambicijų, tapti VALSTYBININKAIS (prašau nepainioti su „valstybininkų” klanu) gerąją ir kilnia šio žodžio prasme. Mums kaip niekada reikia susitelkimo, gražių iniciatyvų – kaip kad daro Lietuvos pramonininkų konfederacija, vietoj verkšlenimo paraginusi verslo bendruomenę solidarizuotis ir padėti medikams, ar kaip elgiasi tūkstančiai savanorių, jau ėmęsi konkrečių darbų. Dabar ne apie reitingus ir būsimus Seimo rinkimus reikia mąstyti, o susitelkti ir bendromis pastangomis įveikti nematomą, bet labai pavojingą priešą.
Mes privalome iš šios negandos išeiti su kuomažesniais nuostoliais ir išmoktomis pamokomis ateičiai. O pasimokyti tikrai yra ko. Reikia būtinai atkurti mano jau minėtą valstybinio rezervo sistemą, kuri buvo sunaikinta, stiprinti vyriausybės galias ir didinti institucijų gebėjimus, permąstyti krašto apsaugos sistemos integravimo į bendrą veikimą galimybes, reaguojant ir į panašias grėsmes.
Taip pat reikėtų pagalvoti apie aktyvesnį valstybės dalyvavimą, vystant šalies ūkį, ypač tokiose gyvybiškai svarbiose sferose, kaip žmonių sveikatos apsaugos priemonių ir prietaisų gamyba, ir pan. Manau, reikės irdiskusijos dėl konkretaus reglamento, numatančio atsakomybę už melagingų naujienų platinimą, ir ne tik panašios grėsmėsakivaizdoje, bet ir įprastomis sąlygomis. Mūsų Konstitucijoje aiškiai pasakyta, kad yra draudžiama kurstyti nesantaiką, tik ši norma nežinia kodėl ignoruojama. Manau, ją būtina prisiminti, ir tai būtų ypač aktualu dabartinėmis sąlygomis.
Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį Prezidentūroje susitiko su Liberalų sąjūdžio pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen. Šalies vadovo vyriausiojo patarėjo Povilo Mačiulio teigimu, susitikime aptartos politinės aktualijos, priešrinkiminis sezonas, įstatymų leidyba, taip pat švietimo ir socialinės srities problematika.
„Kalbėjo apie du klausimų blokus. Pirmiausia, apie artėjančią pavasario sesiją, darbą su Seimu. Prezidentas akcentavo iniciatyvas, kurios aktualios Prezidento institucijai. Daugiausia laiko buvo sugaišta ties viešųjų pirkimų tobulinimu. Taip pat buvo kalbama apie biudžeto formavimą ir valdysenos klausimus. Skirta nemažai laiko švietimo reformoms, nacionaliniam susitarimui. Antras klausimų paketas susijęs su parlamento rinkimais ir kas galėtų būti po jų. Liberalai akcentavo racionalų valstybės lėšų valdymą, teisingą mokesčių sistemą bei išimčių mažinimą“, – sakė P. Mačiulis.
Tuo metu susitikimą komentavusi V. Čmilytė-Nielsen teigė, kad prezidentui svarbios švietimo reformos.
„Švietimo susitarimas yra prioritetas prezidentui ir kuriam Seime teikiamas nemažas dėmesys. Prezidentas klausė, kaip sekasi dirbti su švietimo susitarimu, apie tai pasikeitėme nuomonėmis“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.
Kalbėdama apie artėjančius rinkimus, V. Čmilytė-Nielsen teigė, kad liberalų ambicijos yra pasirodyti geriau nei 2016 metų Seimo rinkimuose.
„Liberalų ambicija yra pasirodyti bent jau ne blogiau nei 2016 metais. Manau, kad tai yra realistinis tikslas. Mūsų prioritetas būtų Centro dešinės koalicija. Tačiau vertinant gerą patirtį bendradarbiavimo opozicijoje, manau, kad galima kalbėti ir apie platesnę koaliciją. Žinoma, viską nulems rinkimų rezultatai“, – sakė ji.
Paklausta, ar bendradarbiaus su kitomis liberaliomis partijomis, V. Čmilytė-Nielsen teigė, kad Liberalų sąjūdis kviečia jungtis visus liberaliai mąstančius žmones.
„Šiandien liko viena liberali partija, visos kitos nuėjo laisvės keliu. O jeigu rimtai, manau, mes esame atviri su visais liberaliai mąstančiais politikais. Kaip seniau esu sakiusi, kviesime liberaliai mąstančius žmones jungtis prie mūsų, ką daugelis ir daro“, – teigė ji.
ELTA primena, kad prezidentas praėjusią savaitę taip pat susitiko su Socialdemokratų partijos pirmininku Gintautu Palucku. Šalies vadovas per kelias ateinančias savaites planuoja susitikti ir su kitais parlamentinių partijų lyderiais. G. Nausėda susitikimus su partijų lyderiais organizuoja jau ne pirmą kartą – tai darė ir savo kadencijos pradžioje.
Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė” steigiamasis suvažiavimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šeštadienį vyksta Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamasis suvažiavimas. Jo metu partijos steigėjai tvirtina bendrąją programą, įstatus, partijos pavadinimą bei renka partijos valdymo organus.
Vieno iš naujosios partijos iniciatorių Rimanto Jono Dagio teigimu, šiuo metu prie partijos prisijungė dar vienas parlamentaras, buvęs „valstiečių“ frakcijos narys Egidijus Vareikis, o su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu diskusija dar vyksta.
Taip pat, pasak R. J. Dagio, partijos iniciatoriai ir steigėjai yra tvirtai apsisprendę dalyvauti 2020 m. spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose.
„Įsteigus partiją esame numatę eilės regioninių skyrių įkūrimą, kokybiškos rinkiminės programos parengimą, galiausiai – savo idėjų ir konkrečių planų pristatymą žmonėms visoje Lietuvoje. Užtikrinsime, jog 2020 m. rudenį mūsų piliečiai turėtų akcentuotą krikščionišką alternatyvą politikoje – partiją, kurios darbai nuosekliai derėtų su programoje įtvirtintu vertybiniu kamienu“, – teigė R. J. Dagys.
Suvažiavimą steigėjai pradėjo malda, kurią vedė kunigas Robertas Grigas. Toliau buvo giedamas himnas bei choro atliekamos liaudies, patriotinės dainos, taip pat giesmė „Ave Marija“. Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė” steigiamasis suvažiavimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
R. J. Dagio teigimu, palaikymas naujai partijai yra nemenkas, nes nė viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja. Kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD). TS-LKD yra liberali partija, todėl skiriasi partijų požiūris į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus.
„Konservatorių partija iš esmės yra liberali partija ir turbūt skiriasi tuo, kuo skiriasi liberalai nuo krikščionių demokratų. Skiriasi požiūris į šeimą, požiūris į tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, požiūris į gyvybę, požiūris į Stambulo konvencijas ir taip toliau. Mes manome, kad toks požiūris yra ganėtinai prieštaraujantis prigimtiniam supratimui, ir norime tą prigimtinį supratimą susigrąžinti atgal“, – savo poziciją Eltai išsakė R. J. Dagys.
Partijos steigiamasis suvažiavimas vyksta Vilniaus mokytojų namuose.
Seimo narys Rimantas Dagys. Slaptai.lt nuotr.
Šeštadienį numatomas Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamasis suvažiavimas. Jo metu partijos steigėjai pasitvirtins bendrąją programą, įstatus, partijos pavadinimą bei rinks partijos valdymo organus.
Vieno iš naujosios partijos iniciatorių Seimo nario Rimanto Jono Dagio teigimu, partijos iniciatoriai ir steigėjai yra tvirtai apsisprendę dalyvauti 2020 m. spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, todėl sulig partijos oficialiu įkūrimu vasarį prasidės naujas itin aktyvus pasirengimo šiems rinkimams periodas.
„Įsteigus partiją esame numatę eilės regioninių skyrių įkūrimą, kokybiškos rinkiminės programos parengimą, galiausiai – savo idėjų ir konkrečių planų pristatymą žmonėms visoje Lietuvoje. Užtikrinsime, jog 2020 m. rudenį mūsų piliečiai turėtų akcentuotą krikščionišką alternatyvą politikoje – partiją, kurios darbai nuosekliai derėtų su programoje įtvirtintu vertybiniu kamienu“, – teigė R.J. Dagys.
Pasak R. J. Dagio, palaikymas naujai partijai yra nemenkas, nes nei viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja. Kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD). TS-LKD yra liberali partija, todėl skiriasi partijų požiūris į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus.
„Konservatorių partija iš esmės yra liberali partija ir turbūt skiriasi tuo, kuo skiriasi liberalai nuo krikščionių demokratų. Skiriasi požiūris į šeimą, požiūris į tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, požiūris į gyvybę, požiūris į Stambulo konvencijas ir taip toliau. Mes manome, kad toks požiūris yra ganėtinai prieštaraujantis prigimtiniam supratimui ir norime tą prigimtinį supratimą susigrąžinti atgal“, – savo poziciją Eltai išsakė R. J. Dagys.
Partijos steigiamasis suvažiavimas vyks Vilniaus mokytojų namuose.
Artūras Zuokas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vertindamas pastaruosius įvykius vidaus politikoje, buvęs ilgametis Vilniaus meras, vienas iš naujos partijos „Laisvė ir teisingumas“ iniciatorių Artūras Zuokas sako, kad pritaria buvusios šalies vadovės Dalios Grybauskaitės nuomonei, jog Jaroslavas Narkevičius neturėjo būti paskirtas susisiekimo ministru. Politiko vertinimu, tai – prezidento Gitano Nausėdos klaida.
Kartu A. Zuokas teigia, jog G. Nausėda neturėtų konfliktuoti su valdančiaisiais ir premjeru Sauliumi Skverneliu. Naujienų agentūrai ELTA duotame interviu politikas negailėjo kritikos bažnyčios atstovams, aktyviai dalyvaujantiems politiniuose procesuose, įvertino lenkų tautybės žmonių situaciją Lietuvoje bei paaiškino, kaip partija „Laisvė ir teisingumas“ sieks atstovauti konservatyviam liberalui.
Jo teigimu, partijų lyderiai neturėtų skelbti išankstinių nuomonių, su kokiomis politinėmis jėgomis niekada neitų į koaliciją, nes, juokauja A. Zuokas, politika – ne prekybos centras, kuriame gali išsirinkti minkščiausius batonus.
– Lapkričio pabaigoje, kartu su „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininku Remigijumi Žemaitaičiu ir buvusiu Seimo nariu Artūru Paulausku paskelbėte apie bendrus planus Seimo rinkimams – dalyvausite vienu sąrašu ir nekonkuruosite vienmandatėse rinkimų apygardose. Trečiadienį informavote, kad jungiatės ir kuriate naują konservatyvią-liberalią partiją „Laisvė ir teisingumas“. Kokios reakcijos sulaukėte iš kolegų, kitų politikų?
– Yra geros reakcijos ir iš rėmėjų, ir iš konkurentų pagarbi reakcija. Visus suintrigavo toks, sakyčiau, teisingas sprendimas dėl pavadinimo, tai yra LT – „Laisvė ir teisingumas“, kas labai atliepia šiandienines Lietuvos problemas. (…) Ši muškietininkų linija toliau gražiai eina.
Manau, kad rinkėjai turėtų tai matyti. O šiaip, aišku, norėčiau, kad atkreiptų dėmesį į mūsų deklaracijos turinį. Į ją mes įdėjome labai įdomių, tvirtų ir originalių teiginių, kurie tikrai atliepia šiandieninius visuomenės poreikius Lietuvoje. Tai turi skambėti naujai ir norėtųsi, kad deklaracijos turinys taptų nauju diskusijų objektu. (…)
– Jūs su liberalais siejamas jau seniai, tačiau R. Žemaitaičio liberalumą kritikuoja ne tik kitų liberalių partijų atstovai, tačiau ir politologai. Kokias Tvarkos ir teisingumo sąsajas su liberalizmu įžvelgiate jūs?
– Žiūrėkime į istoriją. Kažkada „Tvarka ir teisingumas“ taip pat savo pavadinime turėjo liberaldemokratų pavadinimą. Juolab, jie yra atskilę nuo Lietuvos liberalų sąjungos. Taigi, kaip gerai kažkada R. Žemaitaitis buvo išsireiškęs – esame vieno ąžuolo gilės, tik pabirusios. O kodėl mes pabrėžiame, kad esame labiau konservatyvūs liberalai, tai su ta intencija, kad tai iš tikrųjų daugiau ar mažiau atspindi mūsų partijos narių požiūrius, vertinimus. Antra – yra noras, kad Lietuvoje šiek tiek būtų grįžta prie ideologinės diskusijos, prie tam tikrų pagrindų ir parodyti skirtumus, kad liberalai yra skirtingi – yra kairieji liberalai, kuo šiandien mes drąsiai galime vadinti Laisvės partiją. Yra liberalai, kurie pretenduotų į klasikinį liberalizmą, kaip šiuo atveju – Liberalų sąjūdis su tam tikromis išimtimis. Mes – Laisvės sąjunga dar berods 2011-2012 m. į savo programą stipriai įtraukėme krikščioniškąjį pagrindą, kalbėjome apie krikščioniškąjį liberalizmą, kas lygiai taip pat yra atskira liberalizmo srovė.
Taigi, šiuo atveju mes ieškojome to būdo, kaip parodyti savo skirtumus ir savo vertybinius pagrindus. Be abejonės, individo laisvė mums yra pagrindas, tačiau mes sakome, kad galime bet kuriuo atveju susitarimo būdu savo laisvės apimtį, laisvės galią sumažinti ir susitarti dėl bendrojo gėrio, kam tikrai prieštaraus libertaras arba klasikinis liberalas. (…) Šiuo atveju yra kitoks liberalizmas ir mes norime tai parodyti visuomenei.
– Pažiūrėkime iš šalies į kuriamos partijos pristatomą ideologiją. Kokia prasmė vadintis liberalu, jei ne į visų žmonių teises sieksite atsižvelgti? Pavyzdžiui, LGBT bendruomenės. Kodėl tik partnerystė, o ne santuoka? Jei remiatės krikščioniškomis vertybėmis, tai šalia kelio paliekate tuos, kurie jomis nesiremia.
– Tai šiuo atveju mes matyt negalime atliepti visų 100 proc. visuomenės interesų – tai būtų labai naivu ir galbūt tik diktatoriškos valstybės galėtų to siekti ir tai, matyt, būtų dirbtina. Mes labai aiškiai pasisakome. Nėra šiandien daug politinių partijų, kurios įtrauktų į savo deklaraciją arba programą, kaip vieną pagrindinių punktų, kad turi būti partnerystės institutas, įstatymas ir juo žmonės gali naudotis. Tame tarpe – ir LGBT bendruomenės nariai, tačiau kartu mes pabrėžiame, kad, kalbėdami apie santuokos institutą arba jo supratimą, mes laikomės krikščioniškos prizmės. Į santuoką mes žiūrime per krikščionišką prizmę ir tai, kas yra įtvirtina mūsų Konstitucijoje. Toks mūsų požiūris, mes tą teigiame viešai – kažkam galbūt patinka, kažkam galbūt ne, bet toks yra mūsų vertybinis pasirinkimas.
Kita vertus, dėl to mes ir pridedame, kad esame konservatyvūs liberalai. Būtent šioje temoje mes esame konservatyvūs, tačiau esame vieni iš pirmųjų, kurie drąsiai sakome, kad bet kuriuo atveju partnerystės įstatymas turi būti priimtas ir juo turi naudotis tie, kurie norėtų. Čia yra jų teisė.
– Kalbate apie iš dalies konservatyvų požiūrį į šeimą ir jos teisinę formą. Kaip tuomet vertinate idėją, kuriai jau pritarė Seimas, steigti Nacionalinę šeimos tarybą, kurios vienas iniciatorių buvo parlamentaras Rimantas Jonas Dagys?
– Mes savo deklaracijoje aiškiai pasisakome, kad politikai neturėtų kištis į šeimos reikalus ir neturėtų pradėti vertinti, kurti apibūdinimus, kas yra šeima, kokia šeima tikresnė ar netikresnė. Palikime tai mūsų žmonėms, mūsų vyrams, moterims, šeimoms spręsti patiems. Čia jau mes atliepiame tą grynąją liberalizmo srovę. Kada politikai kišasi ir bando keisti terminus, apibūdinimus, tai tik supriešina visuomenę, todėl šiuo atveju su ponu Dagiu ir jo idėjomis mes visiškai neturime jokių bendrumų. Atvirkščiai, netgi priešingai. Maža to, savo deklaracijoje labai pabrėžiame tai, kad turime baigti valstybėje priiminėti įstatymus, kurie bando kažką priversti. Pagrindas šiuo atveju yra įtikinimas argumentais, kad žmogus nesielgtų blogai ar pasirinktų gerą sprendimą iš įsitikinimo, analitinio mąstymo, o ne dėl to, kad įstatymas verčia.
Lygiai taip pat, kalbėdami apie bažnyčios vaidmenį visuomenėje, noriu priminti, kad bažnyčia yra atskirta nuo pilietinės visuomenės.
Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) pirmininkas Artūras Zuokas ir Eltos korespondentė Dainora Karklytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šiandien mes matome bažnyčioje, ypatingai katalikų, dvi sroves – viena, kuri dirba puikų darbą, aiškindami, kas yra gerai, kodėl nereikia daryti aborto, kodėl reikia pasirinkti gyventi santuokoje ir priimti įžadus, prisiekiant vienas kitam. Ji puikiai tą darbą dirba. Pažiūrėkite, tose bažnyčiose, kur yra aktyvūs, išsilavinę ir šiuolaikiški kunigai, nueikite į mišias – pamatysite labai daug žmonių. Tačiau yra šiandien dalis Lietuvos bažnyčios atstovų, kurie tingi dirbti savo darbą. Jie bando per politikus įtvirtinti tam tikrus draudimus arba tam tikrus nurodymus, kad visuomenė jiems paklustų.
Mes labai aiškiai sakome, kad tai yra ne tas kelias. Negalima paversti tam tikrų siekių prievarta, tai tik supriešins visuomenę. Jeigu kalbėtume apie bažnyčios rolę visuomenei, tai jos darbas yra bažnyčioje, jos darbas yra aiškinant, šviečiant žmogų, kad žmogus įtikėtų ir pats sąmoningai pasirinktų vieną ar kitą kelią, o ne bandant per politikus.
Juo labiau, kas skamba labai keistai XXI a. Europos Sąjungoje, (…) kad bažnyčia oficialiai bando dalyvauti politikoje, inicijuodama politinius darinius ar vos ne inicijuodama jų steigimą, parinkdama politikus. Tai – ne tas kelias, kurį mes palaikytume.
– Grįžkime prie rinkimų. Kas bus jūsų konkurentai Seimo rinkimuose? Iš vienos pusės, jūs save vadinate konservatyvia-liberalia politine jėga, kita vertus – rinkimuose dalyvaujate su „tvarkiečiais“. Taigi, ar savo konkurentus matytumėte Liberalų sąjūdį ir A. Armonaitės „Laisvės partiją“, ar tai būtų kiti naujų politinių darinių iniciatoriai – A. Juozaitis bei krikščioniškas vertybes iškeliantys V. Sinica, R. J. Dagys?
– Aš nesusiaurinčiau taip požiūrio į galimą rinkėją. Juo labiau, kaip taisyklė, gal tik kelios partijos su tam tikromis išimtimis turi tą stabilesnį rinkėją. Rinkėjas šiandien turėtų būti labai pragmatiškas ir sąmoningas. Kad jis rinktųsi tą politinę jėgą, kurios programa yra geriausia, kurios atstovai nekelia abejonių, kad jie pajėgūs. Šiandien mes labai aiškiai pretenduojame į centro, centro-dešinės rinkėjus ir kaip vieną pagrindinę socialinę grupę arba visuomeninę grupę išskiriame tą, kurią paskutiniu metu mūsų aukščiausi valstybės pareigūnai ir tam tikri ekonomistai vadino „gyvulių ūkiu“ – savarankiškai dirbančius žmonės. Mes labai griežtai norime pasakyti, kad negalima įžeidinėti žmonių ir jų vadinti gyvulių ūkiu. Ypač tų, kurie (…) šiandien sudaro labai didelę visuomenės dalį. Kalbu apie tuos, kurie dirba pagal verslo liudijimus, individualią veiklą, autorines sutartis ir visa kita. Kurie, kitaip tariant, yra patys sau darbdaviai.
Mes jiems ir norime šiandien atstovauti. Norime juos ginti, nes šiandien, jei kažkas leidžia juos vadinti „gyvulių ūkiu“, yra nepateisinama.
Savo programoje ir deklaracijoje taip pat aiškiai sakome, kad mes norėsime ir sieksime, jog būtų didesnė mokestinė įvairovė ir žmonės, kurie nori būti patys sau darbdaviai, patys laisvai galėtų rinktis darbo formą, turėtų tokią galimybę. Tokia galimybė būtų sudaryta ir įstatymu, ir mokestine prasme, vadinasi – lygiavos nėra ir nebus, jos ir nebūna. Tokiu būdu mes prieštaraujame visiems tiems, kurie sako, kad turi būti vienoda mokestinė bazė apmokestinant dirbantį žmogų, nes tai yra noras juos suvaryti į vieną standartą, kurpalį… Tai yra neįmanoma.
Kirpėjai, kurie dirba savo įrankiais, savo rankomis, savo laiku pagal individualią veiklą ar verslo liudijimą išėjus atostogų, atostoginių niekas nemoka. Ji turi pati užsidirbti. Neduok Dieve, jei kažkas atsitiks jos rankai– dirbti nebegali, tai viskas, tai tampa jos problema. Lygiai taip pat kūrybiniai darbuotojai – nemaža dalis žurnalistų, menininkų, visi kiti dirba vienu metu dešimtyje skirtingų projektų, neturi vieno darbdavio.
Pagaliau žmogus gali ir nenorėti turėti vieną darbdavį. Tai yra tai, ką mes norime atstovauti, o šitų žmonių, pagal Statistikos departamento duomenis, yra 230 tūkst. Lietuvoje – dirbantieji pagal verslo liudijimus, individualią veiklą, kitas savarankiško darbo formas. Plius – jie turi šeimos narius. Šiandien mes juos pabrėžiame, kaip pagrindinę atstovaujamą interesų grupę, nes šiandien jų niekas negina, atvirkščiai – vadina įžeidžiančiai.
– Įsivaizduokime scenarijų. Ateina rinkimai, visi žmonės, kurie vairuoja automobilius su LT numeriais – tokių rinkėjų palaikymo juokavote laukiantys, nubalsuoja už „Laisvę ir teisingumą“. Su kokiomis politinėmis jėgomis jūsų rinkimų sąrašas svarstytų kurti valdančiąją koaliciją?
– Šiandien, aišku, dar labai anksti kalbėti, tačiau visą laiką pabrėžtume idėjinį bendrumą ir programinį suderinamumą. Mes niekada neturėtume pasakyti, kad su tais nedirbsime, kaip kažkada buvo labai madinga. Norime pabrėžti, kad susipriešinimo visuomenėje per daug. Šiandien reikia telkiančios lyderystės. (…) Neabejotinai kito Seimo valdančioji dauguma bus taip pat koalicinė, ir, jeigu mes suderinsime savo programas, dėl jų susitarsime, tai galima sudaryti tvarią koaliciją, kuri leistų įgyvendinti tas programas, idėjas, kurias kiekvienas koalicijos partneris bus pateikęs savo rinkėjams.
– Esame turėję pavyzdžių, kai politinės partijos lyderis įvardija, su kuo tikrai nesudarytų koalicijos. Gal tuomet ir jūs turite tokį „juodąjį sąrašą“?
– Mes tikrai nebūsime tie, kurie taip sakytų. Aš turiu tokią frazę, kad politika – ne prekybos centras, kur ateini ir išsirinkai minkščiausius batonus. Tiesiog rinkėjai išrinko, yra jų atstovai Seime, jie turi savo idėjas, programas, tai turime sėsti prie stalo ir tartis bei susidėlioti optimaliausią kelią. Išankstiniai nusistatymai prieš kažką yra labai sudėtingi ir kelia tik konfliktus, o šiandien tų konfliktų Lietuvoje ir taip per daug.
– Jūs save įvardinate konservatoriais-liberalais. Kaip vertinate premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimą apie konservatorius–Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionys demokratus, kaip antivalstybinę partiją?
– Yra politologinis vertinimas ir yra dalykinis vertinimas. Šiandien neabejotina, kad „valstiečių-žaliųjų“ partija mato viešą konfliktą ir aštrią priešpriešą su konservatoriais, kaip vieną iš veikimo būdų. Priminsiu, kad kažkada socialdemokratai su Algirdu Brazausku priešakyje ir konservatoriai su profesoriumi Vytautu Landsbergiu tarpusavyje labai aštriai konkuravo ir negailėjo vieni kitiems visokiausių epitetų, (…) bet tai leido šioms politinėms partijoms užaugti iki pagrindinių politinių jėgų Lietuvoje ir visą laiką būti arba vieniems, arba kitiems valdžioje. (…)
Aš manau, kad čia jų („valstiečių“ – ELTA) taktinis pasirinkimas – konfrontuoti su konservatoriais ir aiškiai atspindėti tuos žmones, kurie yra prieš konservatorius, o tokių yra nemažai.
Jeigu žiūrėti iš dalykinės pusės, tai aš daug kur tikrai galėčiau sakyti, kad konservatoriai savo veikla šiandien yra padarę ypatingai didelę žalą Lietuvos valstybei, mūsų žmonių lūkesčiams, kuriuos jie galėjo būti patenkinę, jeigu nebūtų tam tikrų sprendimų. Konservatoriai turi gerą savybę patys prisidirbti, bet apkaltinti kitus. (…)
Konservatorių veiksmai ir sprendimai grynai dėl merkantilinių, politinių tikslų, savų, kaip partijos, padarė didelę žalą Lietuvai. Tai neabejotina.
– Pasukime kalbą prie kitų partijų. Premjeras S. Skvernelis DELFI teigė matąs teigiamai pasikeitusį Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą. Savo ruožtu pats V. Uspaskichas taip pat neslepia ambicijų Seimo rinkimuose. Ar, jūsų nuomone, V. Uspaskichui realu grįžti į politinės padangės aukštumas?
– Jis tikrai neatsisakys Europos Parlamento nario mandato, tai jo Lietuvos politikoje tiesiogiai nebus, bus tik fragmentiškai arba tiek, kiek reikalaus rinkimuose keliami tikslai. Aš kol kas nematau nei asmenų, kurie aplink jį yra ir kurie pretenduotų tapti nariais Seime, nei programos ir teiginių. Gerai pažįstu Viktorą. Vis dėlto pasakyti ir gebėti padaryti… Didelis atstumas yra tarp tų dviejų dalykų. Aišku, šiandien aš manau, kad jis rinkimuose tikrai turi bangą, nes dalis rinkėjų, kurie nusivylę tais pačiais socialdemokratais, „valstiečiais“ ieškos alternatyvų, bet į tuos rinkėjus ir mes pretenduosime. Ypač „Tvarkos ir teisingumo“ rinkėjai, partijos nariai, R. Žemaitaičio rinkėjai yra būtent tie, kurie galėtų lygiai taip pat patraukti.
Jei mes sugebėsime pasiekti, kad apjungsime skirtingus rinkėjus didžiųjų miestų, regionų, taip pat tam tikras kitas socialines, visuomenines grupes, tai mes galime lygiai taip pat sėkmingai konkuruoti dėl tų rinkėjų palankumo. (…)
– Pakalbėkime apie šalies vadovus. Kaip vertinate dabar susiklosčiusią situaciją tarp premjero S. Skvernelio bei valdančiųjų ir prezidento Gitano Nausėdos? Turint omenyje ne tik susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus istoriją, bet ir nežinioje esančią ekonomikos ir inovacijų ministro perspektyvą.
– Mes – mūsų partija oficialiai rėmėme ir palaikėme G. Nausėdą ir džiaugiamės jo pergale bei laimėjimu, o dabartinė situacija, manau, yra tam tikros jo arba jo komandos klaidos, į kurias prezidentas pateko, visiškai tikėtina, ne savo valia. Konfliktai, kurie šiandien yra, nereikalingi. Neabejoju, kad dar tik kadencijos pradžia ir prezidentas tikrai ras būdą, kaip tą situaciją suvaldyti, nes, jeigu kalbant apie susisiekimo ministrą, tai pritarčiau jau nuskambėjusiai nuomonei (Dalios Grybauskaitės – ELTA), kad jis neturėjo būti skiriamas ministru.
Susisiekimo ministerija nėra tik asfaltas, žvyrkeliai – tai sudėtingesni iššūkiai. (…) Su visa pagarba dabartiniam ministrui, bet jis tų kompetencijų neturėjo. Jei jau paskyrei (ministru – ELTA), tai bandyti dėl tam tikrų visiškai smulkmeniškų dalykų kelti reikalavimus ir bandyti jį prievarta nuimti, ypač dar prieš biudžeto svarstymą… Na, reikia suprasti. Grįšiu prie palyginimo – tai ne prekybos centras, kur pasirinkai geriausią sprendimą iš lentynos. Iškėlus ministro atstatydinimo klausimą prieš biudžeto priėmimą, tai natūralu, kad ir premjeras turėjo pagrindą įsižeisti, taip pat ir valdančioji dauguma, nes, puikiai žinant poną Tomaševskį ir jo kategoriškumą, tai mes šiandien tikriausiai būtume be priimto valstybės biudžeto.
Šiuo atveju, manau, kad yra klaida ir tikiuosi, kad prezidentas vis dėlto ras būdą, kaip tą klaidą ištaisyti, negriaunant ir savo autoriteto, ir nepasiduodant tam tikrų suinteresuotų politologų arba kitų politinių partijų sprendimui, kad kariauk iki galo, čia mirties yra gyvybės klausimas. Manau, kad reikia sėsti prie stalo su premjeru ir rasti sutarimą. Aišku, jau ekonomikos ir inovacijų ministras turi būti patvirtintas.
Dabartinis kandidatas (Lukas Savickas – ELTA) yra labai geras – šiuolaikiškas, jaunas žmogus, puikiai kalbantis užsienio kalbomis ir valstybė negali neturėti vienos iš pagrindinių ministerijų vadovo.
Asmeniškumai neturėtų kenkti valstybei. Tikiuosi, kad prezidentas ir jo komanda ras sprendimus. Jeigu būčiau prezidentas, daryčiau kitaip – šiandien reikia rasti politiką, kuris nenorėtų konkuruoti dėl pirmos žinutės feisbuke, kas ką pasakė. (…)
– Vis dėlto lapkričio 14-27 d. Baltijos tyrimų atliktos apklausos duomenimis, vertindami šalies vadovo santykius su dabartine Vyriausybe ir valdančiąja dauguma Seime, kas antras Lietuvos gyventojas – 50 proc. – respondentų pažymėjo, kad prezidentas turėtų būti griežtesnis, vertindamas Vyriausybės bei Seimo daugumos darbus. Ar pritariate, kad G. Nausėda valdantiesiems turėtų būti griežtesnis?
– Visą laiką nuo senų laikų žmonės ir visuomenė nori, kad kažkas bartų tuos, kuriuos valdo. Be abejonės, prezidentas turi būti reiklus ir valdantieji daugelyje sričių nusipelno kritikos bei pastabų, bet klausimas – kaip mes siekiame permainų mūsų valstybėje? Prezidentas pasiektų ženkliai daugiau, jei sukviestų prie stalo, išdiskutuotų temą ir susitartų. Išeiti ir kalbėti spaudos konferencijų metu arba įrašais feisbuke – tai ne ta politika, kurios šiandien, mano manymu, reikia ne tik Lietuvai, bet ir Europos valstybėse. Mūsų prezidentui būtų galima pasimokyti iš ponios Merkel (Vokietijos kanclerės – ELTA) – ji nebėgs pirma į feisbuką arba pasakys, kad turi idėją ir dabar darykite taip. Ji sukvies, išdiskutuos ir išeis visi su sprendimu. Nuo to jos autoritetas tik didėja. (…)
Prezidentas vis dėlto ne iš politinio lauko atėjęs. Tai yra gerai… Jo komanda jauna, tikrai gera, yra labai gerų, įdomių žmonių, kurie turi savo patirtis. Jiems reikia tą akmenuką apeiti. Tačiau ir premjeras šiandien galėtų būti šiek tiek lankstesnis – ateiti, ištiesti ranką ir pasakyti: „prezidente, dirbkime vardan tos Lietuvos“. Nedaug ir liko, neieškokime priešpriešų, o žiūrėkime, ką galime bendrai nuveikti. Manau, kad tai būtų valstybei ir Lietuvos žmonėms ženkliai geriau ir naudingiau. Iššūkių šiandien labai daug – gresiančios ekonominės permainos, Europos biudžeto svarstymas ir jo mažėjimas bei daugelis kitų globalių iššūkių, kurie šiandien yra ženkliai svarbesni, nei kotletai už kažkieno tai sąskaitą.
– Politinėje diskusijoje atsirado tautinis elementas – premjeras S. Skvernelis prabilo apie lenkų diskriminaciją tautiniu pagrindu. Jums su V. Tomaševskio partija tenka dirbti savivaldybės taryboje. Kaip manote, ar lenkai iš tiesų išskiriami dėl jų tautybės?
– (…) Paprastame lygmenyje dažnai tas argumentas yra naudojamas. Kita vertus, reikia pažymėti, kad ir V. Tomaševskis siekia susipriešinimo. Ir nemaža dalis jo rinkėjų balsuoja už jį, nes jis iš tikrųjų labai gerai moka sukurti priešpriešą. Ypatingai anksčiau, dabar jau galbūt ta korta yra išnaudota. Jis jau daug metų politikoje akcentuoja esą egzistuojančią priešpriešą. Vis dėlto realiame gyvenime taip nėra.
Nėra priešpriešos tarp skirtingų tautybių Lietuvoje. Pažiūrėkime į mūsų ministrus, muzikos atlikėjus, taip pat kitų gyvenimo sferų (atstovus – ELTA). To, ką konfliktu paversti bando politikai, realiame gyvenime nėra ir šiandien nesvarbu, kokia jūsų tautybė, jūs galite drąsiai ir visiškai laisvai jaustis Lietuvoje, siekti karjeros – ypatingai Vilniuje.
Tačiau yra kita svarbi problema, apie kurią kažkada buvo kalbėta. Regionuose, kur dominuoja ugdymas lenkų kalba – Vilniaus rajone, taip pat Šalčininkų, kituose – išsilavinimo kokybė, kurią gauna lenkiškai kalbanti visuomenės dalis lenkiškai dėstomose mokyklose yra pati prasčiausia. Rusakalbės mokyklos šiandien duoda geresnį išsilavinimą savo mokiniams, nei lenkiškos. Čia jau yra problema. Vadinasi, tam tikri politikai išnaudoja švietimą, kad žmogus nebūtų kritiškai mąstantis, kad jis būtų kažkuria prasme priklausantis ir visa kita. Tai yra globalūs ir ilgalaikiai dalykai, bet dėl to V. Tomaševskis tikrai nusipelno kritikos.
– Ką apskritai galvojate apie LLRA-KŠS užimamas pozicijas? Ar jie galėjo, ypatingai biudžeto priėmimo metu, iš tiesų šantažuoti valdančiąją daugumą?
– Negalima to vadinti šantažu, jeigu žmonės gina savo įsitikinimus ir savo principus. Šiuo atveju V. Tomaševskis ir jo partija jau ne kartą yra įrodžiusi, kad, jeigu jų programinės idėjos nepriimamos, jie neina į valdančiąją daugumą, atsisako politinių postų ir pan. (…) Jis labai aiškiai pabrėžia tokią bekompromisinę politiką – mes norime įvykdyti pažadą savo rinkėjams, mes jiems žadėjome tą, tai įtraukite į programą, patvirtinkite ir mes būsime valdančioje daugumoje.
Tai nėra šantažas – tai yra tiesiog kategoriškas ginimas savo programinių nuostatų, už kurias jis gauna rinkėjų pasitikėjimą. Priimti ar nepriimti, sutikti su tuo, ar ne – jau kitos pusės klausimas. Vėlgi, jei kalbame apie liberaliąją demokratiją, negalėtų nedidelį balsų skaičių turinti politinė organizacija iš esmės primesti daugumai savo darbotvarkę arba dienotvarkę. Tai nėra sąžininga ar teisinga ir šiuo atveju dažnai būna perlenkiama lazda, bet tada jie atsisako būti valdančioje daugumoje.
– Kalbant apie lenkų interesus, politinėje diskusijoje tarsi dingęs klausimas dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose originalo kalba. Trečiadienį vykusioje spaudos konferencijoje įvardijote „Laisvę ir teisingumą“, kaip partiją, nebijančią žodžio tautybė. Ar pritartumėte asmenvardžių rašybai dokumentuose originalo kalba?
– Sakyčiau, kad sprendimą turime rasti. Yra ES patirtis. Daugelis važinėjame po skirtingas ES valstybes – yra nacionalinė, valstybinė kalba ir, jei dauguma gyventojų gyvena kitos tautybės, šalia yra vietovės užrašas tos tautinės mažumos kalba. Pavyzdžiui, šiandien Suvalkuose rasi ir lietuvišką užrašą. Tam tikros politinės partijos bandė visa tai supriešinti, kita vertus, suprantama, kad ir visuomenei reikėjo paaiškinti, reikėjo laiko, kad mes pažiūrėtume į šį klausimą kažkaip kitaip. Kad, pagaliau, turėtume bent diskusiją. Manau, kad reikia rasti sprendimus, kurie būtų įmanomi, kalbant apie papildomų raidžių atsiradimą mūsų oficialiuose dokumentuose, lygiai taip pat vietovardžius. Tai yra spręstina ir čia nereikia laužyti iečių, nereikia dirbtinai kiršinti žmonių.
– Tai ar pritariate, kad būtina sudaryti galimybes asmenvardžius oficialiuose dokumentuose rašyti originalo kalba? Galbūt turėtume plačiau kalbėti apie asmenvardžių rašybą originalo kalba dokumentų antrajame puslapyje?
– Aš neabejoju, kad sprendimas yra, kaip išspręsti šį ilgalaikį konfliktą ir ginčą. Nereikia bijoti to, kas šiandien de facto jau egzistuoja – turime daug pavyzdžių, kada tuose pačiuose pasuose atsiranda ir W, kitos raidės. Manau, kad sprendimas yra, mes jo tikrai nebijotume ir siektume išspręsti šį konfliktą, iš kurio naudą semia tik tie, kurie nenori, kad būtų rastas tas sprendimas.
Tai, kad tai yra teisėti siekiai, yra suprantama. Pagaliau ir Lietuvių kalbos komisija šiandien yra pakeitusi poziciją, kuri anksčiau buvo radikalesnė ir netgi sako, kad daugeliu atveju nėra poreikio net įstatymų keisti. Viską yra įmanoma keisti administraciniame lygmenyje, taigi čia daugiau geros valios reikalas.
– Grįžkime prie vidaus politikos. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis nebėra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys. Jis ne kartą buvo užsiminęs, kad sulaukia kvietimų prisijungti iš įvairių politinių jėgų. Galbūt vietą sąraše V. Pranckiečiui siūlytumėte ar jau siūlėte ir jūs?
– Ne, tikrai nesiūlėme, net kažkaip ir kalbų nebuvo. Mes norėtume, kaip ir kažkada buvau sakęs, būti toks politinis startupas. Ypatingai naujiems lyderiams, naujoms asmenybėms, kurie šiandien nėra politikoje – kad jie turėtų galimybę patekti, ateiti į politiką. Šiandien nėra paprasta surasti žmogų, kuris turi išsilavinimą, turi patirtį, svarbiausia – būtinai turi turėti gyvenimišką patirtį, tam tikrus pasiekimus, kad jis savo žinias panaudotų valstybės politiniame gyvenime. Tai – praktiškai neįmanoma misija, nes politikos lygmuo yra taip žemai devalvuotas, kad tie žmonės, kurių kaip tik labiausiai reikia valstybės valdyme, jie net varomi neateitų. Vien dėl to, kad yra begalė perteklinių apribojimų, visi kreipia dėmesį į šalutinius dalykus – kotletus ir panašiai.
Mūsų tikslas yra ieškoti ir pritraukti žmones, nors misija yra sudėtinga. Kalbant apie Seimo pirmininką, kuris neatstovauja Seime nieko, tai žiūrėkime iš valstybės pozicijos – ar tai yra gerai valstybei?
– Bet partijai gerai – jis populiarus.
– Taip, jis kaip asmenybė populiarus ir galbūt geras kaip žmogus, viskas tvarkoje, bet vis tiek yra sąranga, yra politinė logika. (…) Buvimas Seimo pirmininku be realaus politinio svorio ir sprendimų priėmimo galimybės, tai yra tik reprezentacinė figūra, už kurią mokesčių mokėtojai sumoka. Valstybei tai nenaudinga – Seime esančių politinių partijų vidiniai žaidimai, negalvojant apie valstybę. (…)
– Sakote, kad politikoje reikia žmonių, kurie turi gyvenimišką patirtį. Jūsų partijos lyderis bus ne iš politinės arenos?
– Mes ieškome. Jeigu kažkas norite, aplikuokite, siųskite man CV, kad norėtumėte vadovauti „Laisvės ir teisingumo“ partijai, vesti mūsų komandą į Seimą. Sėdame prie stalo ir diskutuojame. Šiuo metu kalbamės su nemaža dalimi įdomių žmonių, kurių patirtis, žinios, gebėjimai būtų naudingi valstybei. Galutinių sprendimų dar nėra, bet mes norime turėti naują, žinomą veidą, aktyvų, kurio gebėjimai būtų reikalingi valstybei Lietuvos žmonėms. (…) Turime susitarimą ir puikiai suvokiame, kad šiandien reikia naujo žmogaus. Ir ne tik partijos lyderio reikia, mums reikia ir daugiau asmenų, kurie norėtų dalyvauti ir konkuruoti vienmandatėse apygardose, būti rinkimų sąraše. Kurie ne tik norėtų, bet ir turėtų kompetenciją ir gebėjimus – aš iškart ateinu, nulenkiu galvą, sėdame ir šnekamės. (…)
Šiandien reikia žmonių, kurie yra kažko pasiekę, turi gana stabilų savo asmeninį gyvenimą, kurio ėjimas į politiką būtų motyvuojamas ne atlyginimu, o savirealizacija. (…)
Turiu nemažą pažįstamų verslo žmonių ratą, kalbinu juos, kad reikia eiti į politiką, tai dar prieš dešimt metų jie man atsakydavo, kad reikia duoti dar laiko užsidirbti papildomai ir tada jie jau ateis. Praėjo laikas, vėl sakau, kad ateitų, kad reikia jų žinių, gebėjimų, patirties vadovauti, idėjų reikia valstybei, tai atsakymas būna, kad geriau jie žais golfą. Jie per tą laiką aptingsta. Vis dėlto pagrindinė priežastis yra ta, kad šiandien Lietuvoje dominuoja tokio vidutinio arba netgi žemesnio lygio politika, kuri atstumia asmenybes. Manau, kad toks yra politinis tikslas – apriboti politinį veikimą įvairiausiais apribojimais, kad tie žmonės, kurių mums reikia, į tą pusę net nežiūrėtų. Taip vidutinybės apsigina politikoje.
– Tai kaip žmonėms tuomet atsirinkti?
– Rinkėjui palinkėčiau būti pirmiausia labai kritišku – savo politiką įvertinti labai kritiškai. Antra, visą laiką žiūrėti į tų, kurie kažką siūlo, gyvenimo patirtis. Ar jie turi kažką padarę gyvenime, ar turi savo medį pasodinę, namą pastatę, šeimą užauginę, ar turi gyvenimišką patirtį? Šiandien daug žmonių gali labai gražiai kalbėti teoriškai, tačiau teorinių žinių neužtenka. Be gyvenimiškos patirties negalima suprasti daug dalykų. Reikia rinktis tuos, kurie turi geras idėjas, pakankamą energijos užtaisą ir gyvenimišką patirtį. Tas, kuris tai turi, nebus karštakošis. (…) Jei rinkėjai taip rinktųsi, tai kitą Seimą turėtų ženkliai geresnį ir efektyvesnį.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako turinti būgštavimų, kad premjeras Saulius Skvernelis ir „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis gali užstoti prezidento nepasitikėjimo sulaukusį susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių.
„Premjero žodis čia yra labai svarbus ir norėtųsi jį kuo greičiau išgirsti, bet, matyt, biudžeto peripetijos turės reikšmės. Bijau, kad Narkevičiaus klausimas gali tapti dalyku, kuris suvienys Ramūną Karbauskį ir Saulių Skvernelį. Jie gali abu užstoti šį ministrą“, – „Žinių radijui“ sakė liberalė, pabrėždama, kad pastaraisiais mėnesiais įžvelgusi nesutarimus tarp premjero ir valdančiosios „valstiečių“ partijos pirmininko.
Savo ruožtu pati V. Čmilytė-Nielsen tikino neturinti jokių abejonių dėl J. Narkevičiaus. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos–Krikščioniškų šeimų sąjungos deleguotas ministras, sakė ji, po prezidento Gitano Nausėdos kritikos privalo trauktis.
„Opozicijai nekyla jokių abejonių dėl to, kad ministras Narkevičius yra netinkamas eiti šias pareigas“, – akcentavo ji.
Tuo tarpu R. Karbauskio išreikštą skepsį dėl šalies vadovo pozicijos liberalė komentavo sakydama, kad „valstiečių“ lyderiui svarbiau partneriai, o ne reputacija. Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Valdančiųjų reakcija parodo, kad nėra tokios reputacinės krizės, kuri Ramūną Karbauskį priverstų nusigręžti nuo savo pasirinktų partnerių“, – apibendrino Liberalų sąjūdžio vadovė.
Ketvirtadienį susisiekimo ministrui J. Narkevičiui prezidentas G. Nausėda išreiškė nepasitikėjimą ir paragino jį trauktis iš pareigų. Šalies vadovo abejones tolesniu J. Narkevičiaus darbu Vyriausybėje lėmė skandalai, į kuriuos per pastarąsias kelias savaites ministras įsivėlė.
Prezidentui pareiškus nepasitikėjimą susisiekimo ministru, R. Karbauskis žurnalistams sakė apgailestaujantis, kad, jo teigimu, šalies vadovas, stokodamas patirties savo poste, pasidavė opozicijos spaudimui ir organizuotam puolimui prieš J. Narkevičių.
Sunkiai prasiskverbdama pro prekybininkų įžibintą šviesų jūrą, pro visur iškabinėtus blizgučius ir įkyriai rėkiančią prieškalėdinę reklamą, bet kaip visada nedvejodama krikščioniškąjį pasaulį į savo malonę ima globti Didžiojo Laukimo išminties tyla.
Tai reiškia – artėja Adventas. Tai reiškia – į pabaigą eina metai. Nepaprasti metai: pirmieji antrojo nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės šimtmečio metai. Ir – keistoki metai, palyginus su paskutiniais pirmojo šimtmečio metais.
2018-jie džiugino mus neeiliniais, valstybinės reikšmės atradimais: buvo surastas 1918-jų metų Nepriklausomybės Akto originalas, surasti vieno žymiausio pokario Nepriklausomybės kovų didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.
O 2019-ji metai įeis į Lietuvos istoriją… kuo? Dvejomis neeilinėmis, valstybinio lygio laidotuvėmis ir … neeiliniu gaisru?
Tai įvykiai, kuriuose mūsų valstybė pasirodė labai dviprasmiškai.
Viena vertus, ir valdžia, ir tauta parodė mokanti pagerbti tuos, kurie kūrė istoriją ir aukojosi dėl valstybės.
Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kita vertus, gaisras apšvietė, kad valstybėje turime itin nekompetentingą valdžią su sprendimų nesugebančiais priimti valdininkais, ir piliečius, kurie užuot normaliai dirbę, dėl valdžios nekompetencijos yra priversti aukotis… Ir aukojasi ne tik gaisrininkai, bet ir mokytojai, ir gydytojai, ir kalėjimų prižiūrėtojai, ir ūkininkai…
Išsirinkome prezidentą, patikėję, kad jam pavyks sumažinti prarają, skiriančią valdžią nuo visuomenės, turtuolius nuo vargšų. Bet rinkėjų viltys dūžta į gelžbetoninę apmaudo, pavydo ir keršto sieną, kurią prieš naujai išrinktą prezidentą stato vertybėse pasimetęs Seimas, pagrindines pozicijas užvaldžiusi žiniasklaida ir ją kurstantys pinigingi, mokesčių vengiantys išsišokėliai, siekdami iškraipyti ir išjuokti vos ne kiekvieną prezidento žodį ir žingsnį…
Kad aš neperdedu, liudija tas džiaugsmas, su kuriuo yra tiražuojamas faktas, kad galų gale prezidento reitingai pradėjo smukti…
Sakoma, dėmių galima rasti ir saulėje, o juo labiau – žmonėse. O dar lengviau rasti klaidas ir dėmes politikų veiksmuose ar žodžiuose. Reikia tik panorėti.
Noro mūsų žiniasklaida, rodos, nestokoja. Gal tai ir nebūtų blogai, jei tai būtų nuoširdus noras išsiaiškinti tikrą tiesą, kuri atstovautų ir gintų visuomenės, o ne kurio nors klano interesus. Bet jei klysta galingiausieji, autoritetingiausi, tai ko galime tikėtis iš eilinių žurnalistų, kaip ir apskritai iš žmonių?
Advento išvakarėse, laukiant vilties, tikintis išganymo, natūralu žvilgsnį nuo žemės kreipti į Aukštybes. O ten išvystame Dešimt Dievo Įsakymų, kuriuos ant Sinajaus kalno Dievas įteikė Mozei. O antrasis Įsakymas, kaip užrašyta Išėjimo knygoje, skelbia: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas..“
Partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvės. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
O ką daro šiuolaikinis, vadinamasis „modernusis“ žmogus? Kategoriškai atmesdamas Dievo buvimą, rypaudamas, jog Žmogus, klaupdamasis ant kelių prieš Dievą, žemina save, tas žmogus su gyvuliška aistra ne tik klaupiasi, bet ir voliojasi purvyne prieš kitą žmogų, iš kurio jis tikisi ar duonos, ar reginių, ar valdžios, ar kitų malonumų. Modernusis, „laisvasis“ žmogus pataikauja, žeminasi, šmeižia, išduoda kitą. Net nužudo…
Žodžiu, žmogus, kuris dėl Dievo negali vienintelio dalyko – pripažinti, jog jis yra Tiesa, dėl savęs, dėl savo rankomis pačiupinėjamos naudos „čia ir dabar“, pagarbindamas kitą žmogų, gali padaryti viską. Tame tarpe ir tai, ką Dievas laiko nuodėme, ir ką nusikaltimu neretai pripažįsta Įstatymas!
Bet štai kažkieno nematoma ranka atverčia Luko Evangeliją, ir skaitome: „Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn“.
Tada išeina aikštėn visa. Ir kas gera, ir kas bloga… Ir nusikaltimai, ir žmogaus didybė.
Iškyla ir bado akis žmogaus, nusilenkusio kitam žmogui, menkystė…
Bet „išeina aikštėn“ ir slapta, nakčia užkasti didvyrių palaikai: kelias dešimtis metų nežinioje išgulėję A. Ramanausko-Vanago palaikai ir pusantro šimtmečio metų – 1863-1864 m. sukilėlių palaikai. Jų paslaptis tampa atskleista. Kodėl? Vardan ko?
Gal būt tam, kad būtų atgaivinti istoriniai prisiminimai, kad tautoje būtų prižadinta visa, kas joje buvo ir išliko geriausia?
Gal būt, plaukdama iškilmingoje laidotuvių procesijoje per jų nužudymo vieta tapusį miestą, paslaptis prisikėlė tam, kad primintų tautoms jų laisvės kovas ir jų vadų vardus tokiu laiku, tokiomis dienomis, kai galingiausios pasaulio galybės užsimojo ištrinti iš istorijos mažąsias, nuolankiausias tautas jų pačių rankomis? Kai mūsų valstybės laivas, užuot plukdęs tautą į saugų gerovės krantą, blaškosi, nebesuvokdamas, nei kas jį vairuoja, nei kur kreipia?
1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.
Liberalai, daugiau nei prieš šimtą metų iškėlę šūkį „Daugiau laisvės ir mažiau valstybės“, pavertė valstybę, pasak kunigo Jono Juraičio „bedančiu sarginiu šunimi“, tinkančiu nebent loti naktimis liberalo sode, kad apsaugotų jo turtus.
Liberalus retkarčiais pakeičiantys socialistai daro iš valstybės melžiamą karvę, kurią noriai melžia ne tik patys socialistai, socialdemokratai, bet ir liberaliomis save laikančios partijos. O jaunimas, kurį senstelėjusios ir nusivylusios visuomenės gelbėtoju mėgsta skelbti išsikvėpusios, valstybę nugyvenusios vadinamosios tradicinės partijos, iš valstybės laukia to, ko ji duoti negali: meilės, namų šilumos, tėviško/motiniško auklėjimo, visokių pramogų. Užtat valstybė, normalių žmogiškų santykių puoselėti nebemokančiai visuomenei pritariant (priešinasi tik kukli mažuma…), užsimojo įstatymais reguliuoti žmonių tarpusavio santykius ten, kur tradiciškai veikdavo tik meilė, pasitikėjimas ir tarpusavio įsipareigojimai.
Didėjantis visuomenės agresyvumas, patyčios, savižudybės liudija, kad laisvė be atsakomybės ir materialinis gerbūvis be meilės nesuteikia nei laimės, nei vilties…
Vis dar norite mažiau valstybės? Gal taip ir bus kada nors. Bet ne tada, kai bus mažiau mokesčių, o tada, kai bus daugiau sąžinės! Todėl Adventas – labai tinkamas pirmasis žingsnis laukimo, tikėjimo, maldos ir vilties kupiname kelyje į sąžinę. Link Dievo… Kartu su vilties nepraradusia tikinčiųjų bendruomene.
Trečiadienį su prezidentu Gitanu Nausėda susitikę opozicinių partijų lyderiai aptarė pirmalaikių rinkimų galimybę ir politinę situaciją šalyje. Po susitikimo opozicija neslėpė prezidentui akcentavusi tai, kad dėl politinės sumaišties valstybėje atsakomybę turėtų prisiimti valdantieji „valstiečiai“.
Pasak Liberalų sąjūdžio pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, pirmalaikiai rinkimai esamą nestabilią situaciją galėtų išspręsti.
„Mano nuomone, tai yra tikrai rimta alternatyva tai aklavietei, kurioje šiandien yra atsidūręs Seimas. Net sutinkant su tuo, kad surinkti reikiamus balsus šiandien galimybė nėra tokia didelė, tačiau kiekviena diena chaoso Seime priartina mus prie šios galimybės“, – sakė žurnalistams liberalė.
Ji teigė, kad prezidentą patikinusi, jog liberalai nuo savo intencijų neatsitrauks.
„Aš patvirtinau, kad mūsų frakcija, Liberalų sąjūdžio frakcija, mes ne tik esame padėję parašus, mes tikrai ir balsuosime už (pirmalaikius rinkimus. – ELTA) (…,) jei aklavietė Seime nesikeis“, – teigė ji, pabrėždama, kad, jei Seimas dirbs taip, kaip dirbo paskutinius kelis mėnesius, – pirmalaikiai rinkimai tiesiog neišvengiami.
„Mes vertinsime situaciją pagal tai, kaip vyksta darbas Seime. Jei bus taip, kaip buvo paskutinius mėnesius, tai didelių priežasčių optimizmui aš asmeniškai neturiu“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.
Kokią nuomonę dėl pirmalaikių rinkimų prezidentas pateikė opozicijos politikams, liberalė nedetalizavo. Pasak jos, prezidentas šiuo klausimu dar kalbėsis su valdančiaisiais.
„Jis sakė, kad laukia konsultacijos su valdančiaisiais. Tai yra normalu, prezidentas kalba su visomis politinėmis jėgomis Seime“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen. Politikė užsiminė, kad preliminari siūlomų pirmalaikių rinkimų data yra sausio 19-oji.
Savo ruožtu opozicijos lyderio pareigas šiuo metu einantis socialdemokratas Julius Sabatauskas tvirtino, kad su prezidentu kalbėjo apie keblią politinę situaciją, kurią, jo nuomone, indikuoja pažadų netęsiantys „valstiečiai“.
„Reikia pripažinti, kad valdantieji nesilaiko savo pažadų, netgi parašu patvirtintų pažadų, – turiu galvoje, švietimo darbuotojams, mokytojams, kuriems buvo prižadėta, bet biudžete nenumatyta. Ant nosies yra ir kitų reikalavimai – medikų, kultūros darbuotojų“, – teigė socialdemokratas.
Tuo metu konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako, kad tai, ar bus paskelbti pirmalaikiai rinkimai, ar ne, priklauso nuo „valstiečių“ pirmininko Ramūno Karbauskio. Todėl, aiškino jis, tikimybė, kad bus realizuotas opozicijos keliamas pirmalaikių rinkimų klausimas, yra labai menka.
„Aš visgi skeptiškai vertinu išankstinių rinkimų galimybę, šis klausimas kybo ant Ramūno Karbauskio ir valdančiųjų galvos. Jeigu jie apsispręstų palaikyti – tada taip, iškart pasidaro realistiška, net jei koks vienas opozicijos balsas atkristų“, – sakėG. Landsbergis po opozicijos lyderių susitikimo su prezidentu.
G. Landsbergis teigė manąs, kad valdantieji atsitraukia anuo pirmalaikių rinkimų idėjos ir neketina šios iniciatyvos apskritai palaikyti.
„Tokiu atveju nieko nebus“, – sakė G. Landsbergis. Politikas teigė, kad liberalų iniciatyvą organizuoti pirmalaikius rinkimus parėmė tiek jis, tiek jo vadovaujama konservatorių frakcija Seime.
Savo ruožtu R. Karbauskis pastarąją savaitę Eltai sakė, kad opozicija blefuoja keldama pirmalaikių rinkimų idėją.
„Valstiečių“ lyderio teigimu, jei parašus dėl pirmalaikių rinkimų organizuojantys opoziciniai liberalai manytų, kad valdantieji gali šią idėją paremti, tokios iniciatyvos nerodytų.
„Netikiu, kad pas juos dauguma frakcijos narių nori išankstinių rinkimų“, – Eltai pastarąją savaitę sakė R. Karbauskis.
Šeštadienį vyko Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) tarybos posėdis, kuriame aptarta Lietuvos politinė situacija, partijos planai ir pasiruošimas dalyvauti artėjančiuose Seimo rinkimuose.
Partijos taryba pritarė sprendimui aktyviai ruoštis artėjantiems Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams, kurie vyks 2020 metų spalį. Pasak partijos pranešimo, nuspręsta pradėti formuoti vienmandačių rinkimų apygardų sąrašą, aktyvinti Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) skyrius visoje Lietuvoje, pritraukti daugiau liberaliai mąstančių žmonių.
Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) taip pat patvirtino kriterijus, kuriais vadovaudamiesi bendradarbiaus su kitomis politinėmis jėgomis ir sieks liberalių jėgų suvienijimo.
Liberaliai mąstantys žmonės turėtų vienytis ir siekti didesnio atstovavimo Lietuvos politiniame gyvenime. LLS (liberalai) savo politinę veiklą grindžia liberalizmo principais ir krikščioniškoje kultūroje susiformavusios asmens ir bendrojo gėrio samprata.
,,Mes matome galimybes formuoti bendrus sąrašus su kitomis politinėmis partijomis ir nekonkuruoti vienmandatėse apygardose, tačiau Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) taryba dėl teisinių priežasčių nesvarsto galimybės vienytis su politinėms partijomis, šiuo metu teisiamomis korupcijos bylose“, – tokią Lietuvos laisvės sąjungos poziciją pristatė pirmininkas Artūras Zuokas, tarybos vardu pasveikinęs Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio naująją pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen ir palinkėjęs naujų bei teigiamų pokyčių partijoje.
LLS (liberalai) turi daugiau nei 4000 narių 27 skyriuose Lietuvoje, 45 narius savivaldybių tarybose ir vieną merą, skelbiama partijos pranešime.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako esanti įsitikinusi, kad Lietuvos liberalų susiskaidymas į atskirus darinius yra neracionalus. Tad, pabrėžia ji, dar ne taip seniai po kilusių nesutarimų partiją palikusiems ir naują partiją įkūrusiems liberalams jos vedamos politinės organizacijos durys yra atviros.
„Mes esame atviri bendradarbiavimui su kitais liberaliai mąstančiais politikais, ir aš asmeniškai manau, kad šiandien susidariusi situacija, kai yra kelios liberalios partijos, yra neracionali, ji neatliepia geriausių liberaliai mąstančių rinkėjų interesų (…) Mano vadovavimo metu kažkokios asmeninės ambicijos niekada netaps kliūtimi tam, kad mes bendradarbiautume su kitais liberalais“, – „Žinių radijui“ sakė politikė, pabrėždama, kad Liberalų sąjūdžio durys tiems, kurie paliko šią partiją, yra atviros.
„Mūsų partijos durys yra atviros visiems liberalams“, – teigė ji.
ELTA primena, kad prieš savivaldos rinkimus 2019 pavasarį iš Liberalų sąjūdžio pasitraukė dalis aktyvių ir žinomų politikų. Vėliau Seimo narės Aušrinės Armonaitės ir Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva buvo įkurta nauja liberalios krypties Laisvės partija. Dar vienai liberalams save priskiriančiai partijai vadovauja buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ rugpjūčio 26-rugsėjo 8 dienomis atliktos apklausos duomenimis, šiuo metu už liberalus balsuotų 5,8 proc. A. Armonaitės vedama Laisvės partija, rodo apklausa, surenka 2,7 proc. palaikymą, A. Zuoko vadovaujama Lietuvos laisvės sąjunga /liberalai turi 2,2 proc., populiarumą.
Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo opozicijos lyderė ir Liberalų sąjūdžio (LRLS) kandidatė į partijos pirmininkus Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, kad Liberalų sąjūdžio dalyvavimo Lietuvos politiniame gyvenime perspektyvos yra geros.
Nepaisant Liberalų sąjūdį palikusių ir naują partiją įkūrusių buvusių kolegų, V. Čmilytė-Nielsen nusiteikusi optimistiškai, siekdama politinės jėgos, atsidūrusios rezonansą sukėlusioje politinėje byloje, pirmininkės posto. Pasak jos, Liberalų sąjūdis turį didelių ambicijų ateičiai. Politikės manymu, šiuo metu partijai, siekiančiai vėl atsistoti ant kojų po 2016 m. sudrebinusio korupcijos skandalo, reikia žvelgti į ateitį bei plėsti bendraminčių ratą.
Eltos kalbinta politikė teigia, kad jeigu taptų LRLS pirmininke, pirmiausia megztų dialogą su partiečiais ir kartu formuotų programą 2020 m. Seimo rinkimams.
„Eidama į šiuos pirmininko rinkimus turiu savo viziją, savo idėjas apie tai, kaip Liberalų sąjūdis turėtų atrodyti ateityje, su kokia programa turėtų eiti į 2020-ųjų metų Seimo rinkimus, tačiau pirmasis mano uždavinys yra kreiptis į partijos narius, į skyrius, įsiklausyti į jų nuomones, kokią partiją jie norėtų matyti, kad ji atlieptų labiausiai mūsų rinkėjų lūkesčius, ir kartu su partiečiais, artimiausia komanda suformuluoti tą programą, su kuria mes eisime į Seimo rinkimus“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.
Jos teigimu, korupcijos skandalas, sudrebinęs partiją 2016 m., atnešė partijai ne vien kritusius reitingus, reputacijos iššūkius bei sumažėjusį partijos kolegų skaičių, tačiau, teigė ji, padėjo partijai ir „apsivalyti“.
„Vienas pliusas šių visų dramatiškų įvykių buvo tas, kad tie žmonės, kurie prie Liberalų sąjūdžio prisijungė to labai spartaus kilimo metu, kurie prisijungė galbūt ne tiek dėl ideologinių priežasčių, kiek dėl išskaičiavimo ar dėl to, kad norėjo kažkokios greitos naudos ar tiesiog būti šalia laiminčios komandos, arba padaryti žaibiškai greitą karjerą, jie, žinoma, nubyrėjo patys pirmieji“, – Eltai pasakojo politikė, pridūrusi, kad Liberalų sajūdyje, anot jos, liko idėjiniai žmonės, nelinkę palikti politinę organizaciją dėl vieno žmogaus nusižengimų.
Paaiškino, kodėl nepasitraukė su Aušrine Armonaite ir Remigijumi Šimašiumi
Dabartinį partijos lyderį Eugenijų Gentvilą, teigė V. Čmilytė-Nielsen, ji labai vertina, nes, jos manymu, E. Gentvilui garbingai pavyko vadovauti partijai sunkiausiu laikotarpiu. Jos nuomone, principingumas nebėgti nuo iššūkių paskatino ją pačią nepasitraukti kartu su iš Liberalų sąjūdžio išėjusiais buvusiais bendražygiais Aušrine Armonaite bei Vilniaus miesto meru Remigijumi Šimašiumi, kurie vėliau sukūrė naują liberalios krypties Laisvės partiją.
Seimo narė Aušrinė Armonaitė ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Manau, kad Eugenijui pavyko išvairuoti laivą, kurį jau visi skandino. Tokių kalbų buvo ilgą laiką. Manau, kad jam pavyko sunkiausią, tamsiausią partijai periodą ištraukti ir būtent, mano galva, labai aukštai vertinu tai, kad mes buvome principingi, atsakingi, nebėgome kurti naujos partijos nauju pavadinimu, bet su tais pačiais žmonėmis. Man tai atrodė pats blogiausias variantas, bandymas pasislėpti už naujos organizacijos iškabos, iš esmės atsiribojant nuo to skausmingo periodo, kuris irgi, deja, yra partijos istorija, taip jau yra“, – teigė Seimo opozicijos lyderė.
Vis dėlto liberalė tvirtino įsivaizduojanti bendradarbiavimą su Laivės partija, nes, anot jos, Liberalų sąjūdis neturi liberalių idėjų monopolio. Pasak V. Čmilytės-Nielsen, tai priklauso ir nuo A. Armonaitės bei R. Šimašiaus.
„Klausimas tik, ar Laisvės partijos vedliai, mūsų kolegos ir buvę bendražygiai, norėdami pakankamai agresyviai atskelti vieną kitą skyrių ar pervilioti pas save, nedegins tiltų. Dabar iš jų retorikos matome, kad tai yra laikas, kai jiems žūtbūt reikalingi nauji nariai, ir jie bijo bet kokios sąsajos (su Liberalų sajūdžiu. – ELTA) bei bando parodyti, kad yra kitokie“, – sakė kandidatė į LRLS pirmininkus, pridūrusi, kad abiejų partijų programos, pasak jos, yra beveik identiškos.
Kritikuoja valdančiuosius
Anot V. Čmilytės-Nielsen, dabartiniai Seimo valdantieji ir jų keliamas chaosas, teigia ji, neša žalą visai šaliai.
„Žala valstybei yra tikrai didžiulė. Tokios peštynės, muilo operos dar labiau menkina ir taip jau menką pasitikėjimą Seimu, klibina pasitikėjimą Vyriausybe ir apskritai šios valdančiosios daugumos galimybėmis padaryti kažką konstruktyvaus“, – sakė liberalė.
Valdantieji svajoja pratempti pusantrų metų iki Seimo rinkimų laikotarpį, teigia V. Čmilytė-Nielsen.
„Mes, esantys opozicijoje, nenorime tiesiog tempti tą laiką, nes konstruktyvaus veikimo galimybės yra labai apribotos, mūsų projektų dažniausiai net nepraleidžia per pateikimo stadiją. Tai yra tokia valdžia, kurios vienintelis siekis yra išgyventi iki rinkimų. Tai žalinga situacija valstybei“, – konstatavo ji.
Liberalios ideologijos žmones kviečia prisijungti
V. Čmilytės-Nielsen teigimu, Liberalų sąjūdis siekia plėsti savo bendraminčių ratą, siūlydamas diskutuoti ir spręsti kylančius iššūkius visiems kartu ir atskleidė, jog jau nuo rudens yra planuojama pradėti diskusijų ciklus.
Seimo opozicijos atstovas Eugenijus Gentvilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Per idėjas (kviesime bendraminčius. – ELTA), per programą, aktualius pasiūlymus, atvirumą, diskusiją tiek su partiečiais, tiek su platesne bendruomene. Turime didelių planų rudens sezonui, tikimės, kad startuos diskusijų ciklas liberaliomis temomis. Tikimės, kad planai pavyks ir natūraliai žmonės įsitrauks, bendradarbiaujame ir su Lietuvos liberaliu jaunimu, tai ketiname daryti ir ateityje, ir su Europos liberalais, tai ir juos kviesime į Lietuvą dalintis savo patirtimi. Įvairias visuomenės grupes bandysime įtraukti“, – planais dalinosi liberalė.
Kandidatė į partijos pirmininko postą teigia, kad Liberalų sąjūdis turi ambicingų planų ir yra nusiteikęs bendradarbiauti su kitomis politinėmis partijomis.
„Mūsų kelias yra aiškus, mes nesidairome į šonus, einame į priekį, ruošiamės naujiesiems rinkimams. Esame parlamentinė partija, norime tokia išlikti ir didinti savo Seimo narių skaičių, tai šiuo atveju esame atviri bendradarbiavimui su centro dešinės partijomis“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.
ELTA primena, kad rinkimuose į Liberalų sąjūdžio pirmininkus dalyvauti apsisprendė Seimo opozicijos lyderė ir liberalų frakcijos Seime seniūnė V. Čmilytė-Nielsen, Trakų rajono merė Edita Rudelienė, Joniškio rajono meras Vitalijus Gailius, Neringos savivaldybės tarybos narys Andrius Bagdonas ir Vilniaus skyriaus narys Vytautas Danilevičius.
Liberalų sąjūdžio naujasis pirmininkas bus renkamas slaptu elektroniniu balsavimu, likus savaitei iki rugsėjo 21 dieną planuojamo suvažiavimo.
Šiuo metu buvęs LRLS pirmininkas Eligijus Masiulis yra vienas pagrindinių kaltinamųjų vadinamojoje „MG Baltic“ byloje, sukėlusioje rezonansą 2016 m. Teisėsauga įtaria, kad politikas, imdamas kyšius iš „MG Baltic“, palaikė ar inicijavo koncernui palankius sprendimus Seime bei kitose valstybės institucijose. E. Masiulis įtariamas paėmęs daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšį.
Įtarimai pareikšti ir Liberalų sajūdžio partijai. Teisiamieji nepripažįsta savo kaltės.
