Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gintaras Visockas

Rugpjūčio 13-osios vakarą po sunkios ligos mirė istorikas Algimantas Liekis. Netekome principingo, sąžiningo, darbštaus istoriko, kuris į Lietuvos istoriją žvelgė iš savo, o ne svetimųjų varpinės.

Sutikite, tokia laikysena šiandien Lietuvoje yra gana retas, tiesa, labai gražus, pagirtinas atvejis. A.Liekį prasminga vadinti vienu iš tų nepaperkamų, nesuklaidinamų, neįbauginamų istorijos žinovų, kurie nepataikavo nei Lenkijai, nei Izraeliui, nei Rusijai, nei jokiai kitai valstybei.

A.Liekis vadovavosi principu – lietuvių tautai padarytų nusikaltimų nevalia nutylėti. Jei okupavote Vilniaus kraštą, jei lenkinote Pietryčių Lietuvos lietuvius – būsite kritikuojami, net jei šiandien esate strateginiai parteriai. Jei 1940-aisiais su gėlėmis rankose pasitikote sovietų okupacinę kariuomenę – šis faktas nebus slepiamas. Jei reikalaujate, kad visi Lietuvos istorikų darbai pirmiausia pasirodytų anglų kalba leidžiamuose leidiniuose, būtinai gūžčios pečiais, kuo ši kalbinė politika skiriasi nuo gūdžiais sovietiniais laikais bruktos rusifikacijos…

Istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Prisimenu, kaip sykį Seime pristatydamas savo parengtą monografiją apie Prezidentą Antaną Smetoną jis stebėjosi kai kuriais savo kolegomis, drįstančiais A.Smetoną kaltinti nedemokratiškumu.

Tokiais atvejais istorikas A.Liekis pabrėždavo: negalima pamiršti istorinio konteksto, negalima į tragiškas, sudėtingas, painias anų dienų realijas žvelgti šiandienos akimis. Atidžiai pasižvalgę, kas gi anuomet dėjosi Europoje, pamatysime, kad A.Smetona buvo vienas iš pačių demokratiškiausių to meto Europos vadovų…

Negaliu neprisiminti ir išskirtinio A.Liekio veikalo „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ (išleistas 2016 metais), kuriame jis žvelgia į sudėtingus armėnų – azerbaidžaniečių tarpusavio santykius. Tema – sudėtinga. Bet A.Liekis – ištikimas savo principams. Kalnų Karabacho dilemą jis narplioja taip, kaip jam įprasta – jis nepataikauja Armėnijai, jis nepataikauja Azerbaidžanui, jis ieško tiesos.

Taip jau buvo lemta likimo, kad su istoriku A.Liekiu kartu buvome nuvykę į Azerbaidžaną, kur jis ketino labai rimtai domėtis azerbaidžanietiškais archyvais.

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Niekad nepamiršiu pasivaikščiojimo su A.Liekiu siauromis, jaukiomis Baku senamiesčio gatvelėmis, viešnagės įspūdinguose Gobustano kalnuose ar vizito į Guboje esantį valstybinį „Memorialinį genocido kompleksą“.

Grįžęs iš kelionės A.Liekis apgailestavo: „Lietuvos ir Azerbaidžano istorijos – labai panašios. Ir mes, tiek azerbaidžaniečiai labai kentėjo. Tačiau tiek apie mūsų, tiek apie azerbaidžaniečių netektis ir praradimus pasaulis beveik nieko nežino. Reikia dėti visas pastangas, kad svetimųjų primestą istorijos traktuotę pakeistų neiškraipyta, nesuklastota, tikroji istorija“.

Algimantui Liekiui tebuvo 76-eri metai.

Šią liūdną akimirką skelbiame keletą slaptai.lt archyvo nuotraukų, kuriose – istorikas Algimantas Liekis.

2019.08.15; 16:30   

Rugpjūčio 13-osios vakarą po sunkios ligos mirė istorikas Algimantas Liekis. Netekome principingo, sąžiningo, darbštaus istoriko, kuris į Lietuvos istoriją žvelgė iš savo, o ne svetimųjų varpinės.

Slaptai.lt skelbia keletą nuotraukų iš savo archyvo.

2019.08.16; 06:00

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.

Didelį pasipiktinimą sukėlė Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus ir jo komandos išpuolis prieš Lietuvos Laivės ir Nepriklausomybės gynėjus ir kūrėjus: pirmąjį savanorį ir antibolševikinio 1941 m. Birželio sukilimo rengėją ir vadą plk. Kazį Škirpą, panaikinus jo vardo alėją Vilniuje; prieš vieno iš partizanų vadų gen. J. Noreiką – Generolą Vėtrą, nuplėšus jo atminimo lentą nuo LMA bibliotekos, kurioje J. Noreika dirbo antrosios TSRS okupacijos pirmaisiais metais.

Tai Vilniaus valdžia padarė, motyvuodama, kad tie du lietuviai didvyriai nacių Vokietijos okupacijos metais tariamai prisidėjo prie žydų holokausto, nors jų nusikaltimą patvirtinančių neginčytinų faktų ir nepateikė.

Beje, paskutiniu metu gausu ir visų lietuvių kovotojų dėl Laivės ir Nepriklausomybės priskyrimo prie žydšaudžių atvejų. Puikus to pavyzdys yra JAV žydai, kurie per visą pokarį, naudodamiesi KGB perduotomis pažymomis, kaltino vos ne visus JAV ir kitose laisvose šalyse atsidūrusius žymesnius lietuvių veikėjus. Tokiais kaltinimais šie žydai labai pasitarnaudavo TSRS – atrodydavo, kad okupacijai ir aneksijai priešinosi tik nusikaltėliai, kurie prieglobstį gavo JAV ir kitose „antisovietinio bloko“ kraštuose. Tokiu būdu apjuodinus Lietuvos partizanus, užsieniuose net buvo imta skelbti, kad lietuviai – tai tik buvę žydšaudžiai, ir, kad visa lietuvių Tauta yra nusipelniusi pasmerkimo.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1947 m., balandžio 14-15 d., Miunchene susirinkę „Lietuvos žydų sąjungos“ nariai, priėmė tokią rezoliuciją: „Mes, sudarantieji menką likutį iš buvusių 160 tūkstančių Lietuvos žydų, esame išlikę gyvi iš tų pasibaisėtinų žiaurumų, kuriuos padarė lietuviai jų žydiškų kaimynų atžvilgiu (…). Didelė dalis tų žudikų – lietuvių, randasi amerikiečių, anglų, prancūzų zonose bei Austrijoje, kur jie figūruoja „kaip pabėgėliai“ (…). Konferencija konstatuoja, kad: a) visi lietuvių tautos sluoksniai (inteligentai, valdininkai, ūkininkai, amatininkai, darbininkai ir kiti, kartu su nacių banditais, išžudė Lietuvos žydus (…)“.

Šioje konferencijoje nei žodžiu nebuvo užsiminta, kad Lietuva buvo nacių Vokietijos okupuota ir žydų – Lietuvos piliečių naikinimas buvo nacių okupacinės politikos dalis. Bet per visą sovietmetį TSRS „teisingumo organai“, ieškoję prisidėjusių prie tokio šėtoniško darbo, tesurado apie 800 lietuvių. Surastieji TSRS, vienaip ar kitaip talkinusieji okupantams vokiečiams, buvo nuteisti įvairiomis bausmėmis. Tarp nusikaltėlių nebuvo minimi nei plk. K. Škirpa, nei partizanas J. Noreika-Vėtra. Lietuvių – žydų gelbėtojų buvo priskaičiuota per 3 tūkst,, bet JAV žydai ir toliau skelbė, kad ten atsidūrę lietuviai, ypač veikliausi, nacių okupacijos metais žudė jų tautiečius. Ta varoma propaganda buvo naudinga TSRS ir sovietų Lietuvos valdžiai. TSRS toliau sėkmingai kurpė bylas apie lietuvius, tariamus „žydšaudžius“ JAV, reikalavo departuoti juos į TSRS, net ir tuos, kurių kaltės nesugebėjo įrodyti net sovietinis „teisingumas“.

Jono Noreikos ir Kazio Škirpos portretai. Slaptai.lt nuotr.

Tiems ir panašiems gandams patikrinti, 1978 m., JAV Atstovų rūmai įsteigė Specialiųjų tyrimų skyrių (OSI). Šis skyrius tyrė šalyje gyvenančių ir kitų lietuvių tariamus nusikaltimus nacių okupacijos metais. OSI buvo pasirašęs sutartį su TSRS KGB ir kitomis „teisingumo“ institucijomis, kad jos tieks reikalingus dokumentus JAV gyvenančių „nusikaltėlių“ demaskavimui. Bet ir JAV „temidei“ nepasisekė surasti bei deportuoti tokių veikėjų. TSRS ėmė dar įnirtingiau ieškoti tokių „nusikaltėlių“, kai nuo 1988 m. lietuvių Tauta ryžtingai pakilo kovon dėl savo Laisvės ir Nepriklausomybės.

JAV žydai irgi nepasidavė – vykdydami TSKP ir KGB pageidavimus, vėl ėmė įrodinėti, kad lietuviai neverti Laisvės. Beje, karo metais taip elgėsi ir lenkų Amija Krajova. Vyriausybės iš Londono nurodymu, AK smogikai kūrė „dokumentus“ apie tariamą lietuvių pagalbą okupantams vokiečiams, jų nusikaltimus žmoniškumui ir siuntė juos demokratinių valstybių vyriausybėms. Taip buvo daroma, viliantis, kad po karo, Taikos konferencijos metu, demokratinių valstybių vyriausybės šiuos dokumentus pateiks kaip „įrodymą“, jog Lietuva, kaip nacių Vokietijos talkininkė, turi būti „globojama“ tik Lenkijos.

1990 m. pradžioje, lietuvių Tautai paskelbus apie savo nepriklausomos valstybės atkūrimą, JAV ir Izraelio žydai grįžo prie savo pokario metų melo, kad visa lietuvių Tauta prisidėjo prie žydų holokausto. Apie tai imta skelbti ir angliškoje spaudoje, pirmiausiai – tęstiniame leidinyje „Lithuania Crime and punishment“ („Lietuvos nusikaltimas ir bausmė“). Šio leidinio šeštajame tome (1999 m.) net 140 puslapių buvo išvardinti tariami lietuviai – žydšaudžiai: beveik 23 tūkst. lietuvių partizanų sąrašai, paimti iš „Tremtinio“ ir kitų lietuvių patriotų leidinių. Suprask – kovojo už Lietuvos Laisvę, vadinasi, buvo ir žydšaudys.

Tariamų žydšaudžių pavardės leidinyje buvo suskirstytos pagal Lietuvos rajonus. Kiekvieno rajono pavardžių sąrašas baigiamas prakeiksmu: „Mano Dieve, nubausk tuos bailius. Padaryk, kad prakeiksmas ir nelaimės lydėtų ir visą jų bendruomenę, kad prakeiksmas kristų ir ant jų palikuonių ir jų vaikaičių (slaptai.lt pastaba – plačiau A. Liekio monografijoje: „Lietuvos Laikinoji Vyriausybė. 1941 06 22 – 08 05“. Vilnius, 1999m., p. 293 – 299).

Ir vėl nei žodelio apie tai, kad lietuvių Tauta buvo okupuota nacių Vokietijos, kuri ir vykdė žydų – Lietuvos piliečių genocidą. Jokia okupuota tauta neatsako už ją okupavusios tautos nusikaltimus. Tačiau ir šiandieninėje Lietuvoje nuolatinis „holokausto“ linksniavimas ir vis naujų „nusikaltėlių“ paieškos naudingos tik tiems, kurie nori toliau kištis į Lietuvos vidaus reikalus, diktuoti savo valią ar „išmelžti“ iš valstybės vis naujų kompensacijų, kad ir kadaise nukentėjusiųjų vaikaičiams, nors jie nieko bendro su Lietuva neturėjo ir neturi. „Holokaustas“ kai kuriems jau tapo rimtu „bizniu“.

Viltasi, kad visam tam užkirs kelią 1998 m. rugsėjo 7 d. Prezidento Valdo Adamkaus dekretu įsteigta „Tarptautinė nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimų Lietuvoje tyrimo komisija“. Tačiau ta komisija, kaip ir daugelis panašių komisijų, tariamai įsteigtų „teisingumo“ įgyvendinimui, irgi buvo tarsi „tarnaitė“. Jos „Misijoje“ nurodoma, kad Komisijos strateginis tikslas ne Tiesa ir Teisingumas, o tik „derinti skirtingas valstybes atstovaujančių bei skirtingą politinį patyrimą turinčių jos narių požiūrius ir pateikti bendrai priimtiną vertinimą …“ (ar gali būti suderinami „požiūriai“ budelio ir jo aukos? Daugelyje TSRS represinių ir partinių bei sovietinių organų svarbiausiuose postuose buvo įsitaisę „rinktosios tautos“ atstovai, tad suprantama, kad kas kovojo prieš TSRS, buvo ir iš dalies tebėra tariamais tuometinių ir dabartinių „rinktųjų“ priešais). Pagal tos Komisijos darbo reglamentą, sprendimai priimami „bendru, daugumos nutarimu“.

Tokie Komisijos nariams suteikti įgaliojimai prieštaravo ir Lietuvos Konstitucijai. Jos 109 str. nurodyta, kad „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“, o 112 str., kad „Teisėjais Lietuvoje gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“. Tuo tarpu Prezidento V. Adamkaus patvirtintoje 22 narių Komisijoje (vadovauti paskirtas „amžinasis Seimo narys“ – Emanuelis Zingeris, pakomisijų vadovais – prof. Saulius Sužiedėlis ir LRS narys dr. Arvydas Anušauskas), net 16 narių buvo JAV, Izraelio ir kitų valstybių žydai – po 8 holokausto ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisijose. Žinoma, tai nieko blogo „tarptautinei komisijai“, bet objektyvumo iš jų mažai būta, nes, kaip teigta, jų seneliai ar net tėvai, vienaip ar kitaip, buvo susiję su TSRS valdžios, jos represinių organų, TSKP nusikaltimais Lietuvoje, o po to buvo traktuojami nacių okupacijos metų aukomis.

 

Pasaulio teisuoliai. Paminklinė lenta Vilniaus senamiestyje. Užuot sulaukę padėkos, kad Antrojo pasaulinio karo metais aktyviausiai ir drąsiausiai iš visų Europos tautų gelbėjome į bėdą pakliuvusius žydus, šiandien sulaukiame ne „ačiū“, o „žydšaudžių“ etiketės. Slaptai.lt nuotr.

Štai Komisijos veikėjai, kurie buvo paskirti nuspręsti, kas iš nepriklausomos Lietuvos kūrėjų ir gynėjų verti atminimo: Andrėjus Beikeris (Andrew Baker) JAV, Kristoferis Diekmanas (Christoph Dieckman) dr., Šveicarija, Jurgenas Matausas (Jurgen Matthaus) dr., JAV, Antonis Polianskis (Antony Poliansky) prof. JAV, Dina Porata (Dina Porat) prof., Izraelis, Joachimas Tauberis (Joachim Tauber) prof., Vokietija, Arkadijus Zeltseris (Arkady Zeltser) dr., Izraelis, Džonatanas Brentas (Jonathan Brent) JAV, Alesanderis Danielas (Alesander Daniel) Rusija, Nikolas Leinas (Nicolas Lane) JAV, Normanas Naimarkas (Norman Naimark) JAV, Janosas M. Raineris (Janos M. Rainer) dr., Vengrija, Timotis Snyderis (Timothy Snyder) prof., JAV, Frankas Tomas (Francoise Thom) prof., Prancūzija ir kiti.

Daugeliui jų nežinoma, kad lietuviams ir TSRS, ir nacių Vokietija – abu atrodė tokie pat sunkūs banditiniai režimai. Ir lietuviai prieš juos kovojo vienodai atkakliai.

Tuo tarpu Lietuvoje gyvenantiems žydams TSRS okupacija buvo kaip išsigelbėjimas nuo Vakaruose įsiplieskiančio antisemitinio laužo. Tad neatsitiktinai daugelis jų rėmė TSRS, buvo TSKP(b) nariais. Jie buvo pirmieji, kuriuos sovietiniai okupantai skyrė į okupuotos Lietuvos represines ir valdžios struktūras. Kad žydų tautos atstovai turėjo didelį pasitikėjimą TSRS ir TSKP (b), KGB struktūrose, iš dalies paliudytų ir tai, kad apie 1965 m., daugiau nei pusė senų žydų tautybės žmonių gaudavo „personalines“ – padidintas pensijas kaip tie, kurie prisidėjo prie tarybų valdžios pergalės Lietuvoje.

Tas TSRS išskirtinis pasitikėjimas žydais, jų dominavimas okupuotos Lietuvos valdžioje dar prieš karą sudarė įspūdį, kad žydai ir okupantai bolševikai – „broliai dvyniai“. Nors, žinoma, jokios vyraujančios nuotaikos negali pateisinti tų Lietuvos žydų žudynių. Tačiau teisingumo, vertinant praeitį, negali garantuoti ir jokios „tarptautinės“ komisijos.

Lietuvos saugumas (VSD)

Beje, tos „tarptautinės komisijos“ narių, jų geranoriškumo ir objektyvumo, atrodo, nėra tyręs ir Lietuvos VSD, bet, nepaisant to, Lietuvos valdžia akcentavo ir akcentuoja, kad ir praeities didžiavyrius įvertinti gali tik minėto pobūdžio „tarptautinės komisijos“. 

Neatsitiktinai sakoma, kad ant pražūties ribos stovi tos tautos ir jų valstybės, kurios savo istoriją patiki rašyti ir įvertinti  svetimiesiems, atėjūnams.

2019.08.11; 07:00

Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

20. „Vištgaidžiai“ ereliais skridę

LLRA rankose esant vos ne visoms Vilniaus krašto įstaigoms, žmonės, kaip so­vietmečiu, bijojo ir bijo pakelti balsą prieš tariamai visagalę tą partiją, tyli arba pritaria jos vadukams, norėdami išlikti darbe, plėtoti savo veiklą ar panašiai. Ta „tvarka“, kurią krašte įvedė LLRA, Lenkų sąjunga ir kitos šovinis­tų organizacijos, labai patinka ir Varšuvai. Lenkijos užsienio reikalų ministras Rodislovas Sikorskis 2013 m. Lenkijos Seime pareiškė, kad LLRA dėka lenkų tautinė mažuma Lietuvoje yra geriausiai organizuota pasaulyje. Tokią nuomo­nę ne kartą išreiškė ir Lenkijos prezidentas Bronislovas Komarovskis. Panašiai atsiliepė ir kiti didieji Lenkijos vadai.

Pretekstą tiek jiems, tiek Rytų Lietuvos sulenkiejusiems ir tikriems lenkams, dėl vienų ar kitų priežasčių apsigyvenusiems lietuvių žemėse, sudarė ir sudaro ir Lietuvos valdžia, neretai dėl istorijos nežinojimo, skatinanti net valstybę pražudžiusių net įvykių ir procesų minėjimą, jai pasiūlo galingesnis, mūsų atveju Lenkija. Nepriklausoma Lietuva, lyg būtų tik nežinia kieno tai valios vykdytoja, nepasmerkia ir praeities kaimynų lenkų nusikaltimų, kaip ir buvusios sąjungos su jais pražūtingumo ar nusikaltimų lietuvių Tautai ir jos nepriklausomam valstybingumui, siekiant polinizuoti ir paversti tik Lenkijos teritorine dalimi.

Tai ypač susiję su buvusiu Lenkijos viršininku ir diktatoriumi J.Pilsudskiu, kuris vadovaudamasis viduramžiškais savo luomo interesais, prisdengdamas tariamai LDK atkūrimu, sutrypdamas lietuvių Tautos valią atkurti savo nepriklausomą valstybę, visomis galiomis puolė ją, okupavo ir aneksavo Vilnių ir jo kraštą, skleisdamas melą, kad gelbėjęs nuo bolševikų.

Dar daugiau tame krašte organizavo tariamą plebiscitą, bet dalyvaujant tik lenkams okupantams ir kolonizatoriams, kad Lenkijos Seimas tariamai to krašto žmonių valia įjungia tą Lietuvos dalį į Lenkijos sudėtį, kaip neatskiriamą lenkų žemę. Tiesa, tam Lietuvoje gimusiam niekšeliui, po tos aneksijos, lyg ir buvo sąžinė pabudusi ir jis Vilniaus lenkų mitinge (1922 04 20), skirtame tai aneksiai atšvęsti, iš tibūnos papuoštos tik Lenkijos vėliavomis ir „vištvanagiais“, priminė lenkams, kad jie yra Rytų Lietuvos ir Vilniaus tik okupantai ir kolonizatoriai, toliau aiškindamas jiems:

“[…]. Pirmiausia kalbėsiu apie praeitį. Kadangi laikausi pricipo, kad tas, kas negerbia ir nevertina savo praeities, tas nevertas pagarbos dabar ir neturi teisės ateičiai […].

Negaliu nepasakyti, kad ir  Vilnius buvo iškeltas į sostinių rangą ne lenkų, bet didžiųjų lietuvių, jų pastangomis, kai ši tauta kovojo su visu ją supančiu pasauliu, neišskiriant ir Lenkijos […]. Trys ketvirtadaliai mūsų didžiausio genijau , kurio vardą kartoja kiekvienas vos prabilęs lenkų vaikas, sakau, trys ketvitadaliai tų atliktų darbų kurių prisiskiriam (Lenkija – A.L.), yra susiję su buvusios Lietuvos istorija, jos kovomis, kančiomis ir nelaimėmis. O didžiojo poeto genijų šiandien ir tolimuose Lenkijos vakarų pakraščiuose žino ir maži vaikai, kaip ir Gražinų, Aldonų, Valenrodų ir kitus vardus […]. Negaliu pamiršti, kad šiose apylinkėse kova buvo stipresnė, kruvinesnė, atkaklesnė. Ji tęsėsi ir tada, ka ta kova karalystėje, Varšuvoje buvo pasibaigusi. Žemaičių sukilimas vis dar tęsėsi, nors daugelis, šimtai žmonių ir lenkiškai kalbėti nemokėjo […]. Tačiau gerbdamas praeitį, gerbdamas drauge pralietą kraują, šiandien mūsų didžiojo triumfo, lenkų triumfo dieną […], negaliu neištiesti rankos tiems ten, Kaune […], ragindamas santarvei ir meilei. Aš negaliu jų nelaikyti broliais …“.

Pilsudskio okupanto karikatūra

Daug kas praeity tą J.Pilsudskio kalbą prilygino krokodilui, kuris prieš prarydamas auką apsiverkia – iš jo akių ima tekėti ašaros, kurių išsiskyrimą paskatina skrandis. Tą lenkų okupantų viršininko kalbą, kaip ir visą imperialistinę Lenkiją įvertino žinomas teisininkas, mokslininkas Mykolas Riomeris, savo laiške iš Kauno jis J. Pilsudskiui rašė:

„Skaitau, Pone, Ta­vo kalbą, sakytą Vilniuje. Perskaičiau ją Kaune. Iškęsk, Pone, ką Tau Lietuvos sūnus ir pilietis pasakys […]. Savo kalba, Pone, Tu konstatavai, kad priklausai ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos istori­jai, todėl ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai priklauso Tavo veiksmai. Todėl istorijos akivaizdoje Tu turi atsakyti ir prieš Lietuvą […]. Tavo žodžiai negali būti suprasti kitaip, kad Vilnius buvo lietuvių ir Lietuvos iki mūsų, kol mes (suprask, lenkai) čia atvykome, ir bus čia Lietuva, kad ir ką įstengtume čia daryti (arba kai iš čia išeisime). Kitais žodžiais, Vilnius – Lietuvos kūrinys ir sostinė yra ir lieka tuo, ką sukūrė didžiulė kartų ir tautos valia; visos kitos kombinacijos grius, visi spekuliatyvūs mėginimai sufabrikuoti kitokią Vilniaus prigimtį per prijungimo aktą, „Seimo“ nutarimą ir t. t. sugrius kaip nevykęs šiuolaikinis namas, šiuolaikinių lenkų statytas dėl pelno Varšuvoje ar tame pačiame Vilniuje. Nebus mūsų – bus miškas: Vilnius atgaus savo poziciją, sugrįš prie ryšių su Lietuva, kaip teisėta josios sostinė, jos sukurta […].

Tačiau fak­tas, kad tai pasakyta Lenkijai minint Vilniaus atplėšimą nuo Lietuvos ir dar iškilmėse, kuriose paneigiama toji gili tiesa apie Lietuvą ir Vilnių, iškilmėse, kurios vainikuoja lenkų tautinių spalvų atsiradimą virš Vilniaus, be to, pasakyta Lenkijos valstybės vado! O štai ir Tavo kalbos pabaiga, kurioje Tu sveikini […], neturi jokio loginio ir psichinio ryšio su pirmąja dalimi. Kaip galima lai­dotuvių aktą, kas yra giliausioji Vilniaus esmė, vadinti vardadie­niu? […]. Tavo kalbos, Pone, pabaiga, yra lietuvių išdavystės ak­tas, paneigimas to, ką pats suvokei ir išreiškei pirmoje dalyje, yra Tavo elgesio pasmerkimo aktas: iškęsk, kad tai Tau sakau, Pone, nes jeigu Tu pasakei tos kalbos pirmąją dalj, Tu jau pasivadinai lietuviu. Antrąją kalbos dalyje galėjo pasakyti tik lenkas […] ir jos negalėjo sakyti lietuvis, kuris pasakė kalbos pirmąją dalį […]. Ir štai iš lietuvio, patenkindamas Lenkijos valstybės vadovo pozici­ją, savo kalbos pabaigoje Tu tapai lenku. Ir tuomet, neigdamas tai, ką Tu išreiškei anksčiau, Tu dar tiesi ranką lietuviams, vadin­damas juos broliais.

Pirmosios kalbos dalyje atrodė, jog esi jų brolis, tačiau pats pabaigoje Tu tą brolybę nutraukei. Kaipgi Tu nori, kad ranka bū­tų priimta – juk Tu ne ką kita tuo minėjimu šventei, o Vilniaus atėmimą iš Lietuvos. Ar tai tinkamas aktas brolybei skelbti! […] Ir todėl Tu, Pone, kuris buvai didingas, kurdamas nepriklausomą Lenkiją ir kuris turėjai aukso ragą Lenkiją žygiui suburti, Lietu­vos byloje esi silpnas ir amžiams nugalėtas. Tavo Rytų politika turėjo žlugti ir Tavo didžiosios federacijos idėjos vykdymas – ne aro skrydis, o nykštuko trypčiojimai […]. Tu atsistoji lietuviu, o atsisėdi lenku. Pradedi aro skrydį, o trypčioji žeme kaip nykštukas […]. Viso darbo rezultatas – paprasčiausio Lenkijos nacionalizmo kūrinys. Tai ne Dmovskių kūrinys, o …. arkivyskupų Teodorowiczių ir į juos panašių darbas, o Tu ar nori, ar nenori, esi jų tarnas. Todėl netinka Tau tie žodžiai, kuriuos sakei pirmojoje ta­vo Vilniaus kalbos dalyje, lietuvio žodžiai apie didžiąją Vilniaus dramą. Aš, Pone, kovojau Tau vadovaujant dėl Lenkijos nepriklau­somybės. Kovojau tikėdamas, kad toji nepriklausomybė yra kelias į mano tėvynės Lietuvos nepriklausomybę ir jos garantija […]. Tavo veiksmai Vilniuje realizuoja Teodorowiczių spekuliacijas ir tik prisidengia aro plunksnomis […]. Sakau Tau tai, nes pats pasi­vadinai lietuviu, lietuvišku žodžiu kalbėjai, taigi būsi teisiamas Lie­tuvos […]. Kelias, kurį pasirinkai, veda tik prie paprasčiausio lenkų nacionalizmo viešpatavimo, mėginimų užmušti Lietuvą.“

21. Nusikaltimas be bausmės

Kaip teisingai rašė M. Riomeris, J. Pilsudskį ir visą jo kliką turėjo teisti kaip karo nusikaltėlius, kaip lietuvybės naikinimo or­ganizatorius ir vykdytojus Lietuvos teismas, tarptautinis teismas, kaip kad buvo teisiami kiti budeliai – Hitleris ir jo pagalbinin­kai, Stalinas ir bolševikų partija. Turėtų būti uždrausti ir lenkų šovinistų – okupantų ženklai, vėliavos Lietuvoje.

Nežinoma pasaulyje valstybė, kuri saugotų savo okupantų budelių palaikus, o Lietuva tebesaugo J. Pilsudskio širdį vienoje iš švenčiausių lietuvių tautai vietų – Vilniuje, Rasų kapinėse. Ir ta vieta yra tapusi lenkų šovinistų, tebesvajojančių sulenkinti Lie­tuvą, lankomiausia vieta, nesantaikos tarp lietuvių ir lenkų kurs­tymo židiniu. Tokias mintis lyg patvirtina ir vos ne kasdieną prie to betono luito su įbetonuota jame Lenkijos diktatoriaus širdimi besilankantys lenkai, jų turistų ir maldininkų grupės, iškėlusios dažnai ir Lenkijos vėliavas bei herbus, giedančios Lenkijos him­ną, pamaldžiai lyg apie kokį šventąjį kalbančios apie J.Pilsudskį, jo žmoną, apie tai, lyg Vilnius buvęs tik lenkų miestas.

Po tokių savotiškų pamaldų prie to lietuvių Tautos ir jos Nepriklausomybės budelio apeinami Rasų kapinėse palaidotų kitų lenkų veikė­jų kapai. Tačiau šio rašinio autoriui, kaip ir daugeliui kitų, nėra tekę matyti, kad lenkų grupės bent stabteltų prie dr. J. Basanavi­čiaus ar kitų lietuvių Tautos ar nepriklausomos Lietuvos kūrėjo paminklų; neteko girdėti, kad jiems gidai paaiškintų, kaip lenkų imperialistai buvo okupavę Vilnių ir beveik visą Rytų Lietuvą ar pan. Priešingai, dažniausiai atvykėliams ar vietos „vištgaidžiams“ (tiems, kurie, būdami lietuviai, vadino ir vadina save lenkais) aiš­kinama, kad tas kraštas nuo amžių tik lenkams tepriklausęs ir pan. Toki įspūdį dar mėgina susitiprinti prie kapinių įsitaisę tik lenkiškos literatūros pardavėjai, lenkų davatkos su lenkiškais šventukais.

22. Baudžiauninkų padėka už nuplakimą

Neišmanėliškumu dvelkia ir LRS nuo 2007 m. vykstantys 1791 m. gegužės 3 d. vadinamos lenkų konstitucijos bei Liublino unijos ir Horodlės susitarimų  minėjimai. Tokių, ypač gegužės 3d. minėjimų iniciatoriumi buvo Prezidentas V.Adamkus, o taip pat seimūnai  E.Zingeris, A.Kubilius, G. Kirkilas, Kovo 11- osios Akto signatarų, istorikų – „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinų kavalieriai ir kai kurie kiti. Beje, apie Horodlės, Liublino unijų, o taip pat tą gegužės 3 d. tariamos konstitucijos bendrą lenkų ir lietuvių šventimą siūlė 1990 m.gruodžio 5 d. LKP CK (ant TSKP platformos) vadas M.Burokevičius, tos stalinistų partijos ideologas J.Jermalavičius susitikime Šalčininkuose su lenkų „autonominikų“ vadais A.Brodavski, E. Tomaševič, A.Komar, S. Peško ir kitais, o taip dalyvaujant ir „atstovui“ iš Varšuvos bei TSKP CK komisarui iš Maskvos lenkams, aptariant lenkų prosovietinės autonominės respublikos (krašto) įkūrimo atskirtoje nuo nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos, jeigu ji negrįžtų į „broliškų tarybinių respublikų šeimą“; stalinistų partijos Lietuvoje vadai tuo savo siūlymu vylėsi suvilioti Lenkiją dar labiau remti „autonomininkus“, nes ateityje gal  ir visa Lietuva bus vėl Lenkijos provincija.

Žinoma, tai dar neįrodo, kad minėti ir daugelis kitų lenkų švenčių minėtojai mūsų Seime buvo ar tebėra stalinistų – bolševikų idėjų perėmėjai, bet šlovindami minėtus įvykius, tik lenkų imperialistams brangią ir tą „konstituciją“, mūsų valdžiažmogiai ir be tautinių nuostatų mokslagriaužiai, nors ji, ta konstitucija – tik lenkų ponų ir hierarhų pergalės įteisinimas prieš LDK, nors joje jau nebebuvo nei „lietuvių Tautos“, nei „Lietuvos“ net sąvokų, o tik „lenkai“ ir „Lenkija“, o ir karaliauti pagal tą konstituciją turėjo tik vokiečių monarchų dinastija, parodo tik nebranginimą lietuvių Tautos ir jos atkurtosios nepriklausomos valstybės. Jei ta vadinamoji gegužės 3 d. konstitucija tada būtų įgyvendinta, apie lietuvių Tautą ir jos valstybę šiandieną tik iš senų istorijos darbų besužinotume. Kitaip sakant, ta konstitucija turėjo padaryti tik Lenkiją „vieninga“, kurioje egzistuotų tik viena – „lenkų tauta“,  „Lenkijos valstybės“ šeimininkė. Lietuviai ir Lietuva turėjo ištirpti lenkuose, kaip kad buvo polonizuoti ir lietuvių etniniai kraštai šiauriau Vyslos. 

Neatsitiktainai tą gegužės 3 d. konstituciją, kaip ir Horodlės, Liublino unijų pasirašymo datas ėmė  skelbti nuo 1919 m. lenkų  šventėmis  Lenkijos viršininkas, diktatorius J.Pilsudskis, kuriam reikėjo „istorinių dokumentų“, kad pateisinus savo karą prieš lietuvių Tautą pasiskelbusią Lietuvą nepriklausoma. Tais dokumentais J.Pilsudskis „vadovavosi“ ir aneksuodamas Vilnių ir jo kraštą, nors ir  jo organizuotuose rinkimuose į tariamo krašto Seimą (1922 m. sausio 8 d.) atsiakė dalyvauti (boikatavo) „vietiniai“ – lietuviai, žydai, gudai. Bet okupantai, balsuotojų atsigabenę iš Lenkijos, net Varšuvos, paskelbė, kad „krašto gyventojai“ nori tik įsijungti į Lenkijos sudėtį. Apie tokių rinkimų neteisėtumą paskelbė tada ir Tautų Sąjungos Karinės kontro­lės komisijos nariai, stebėję tuos lenkų okupantų  orga­nizuotus rinkimus. Tie stebėtojai – Komisijos nariai savo pranešime Tautų Są­jungai nurodė, kad „…Vilniaus krašto gyventojai lietuviai savo didžiumoje susilaikė nuo balsavimo, Vilniaus miesto žydai taip pat beveik visi susilaikė nuo balsavimo […]. Gudai irgi boikotavo rinkimus, nors buvo tarp jų […], pasidavusių lenkų kunigų agitacijai, balsavusių […]. Nepaisant mišrios Vil­niaus krašto gyventojų sudėties, Vilniaus seiman išrinkti tik lenkų atstovai […]. Be to, reikalinga pažymėti:

1.Komisijos, kurioms buvo pavestas rinkimų vedimas ir rinkimų ope­racijų vykdymas, susidėjo beveik išimtinai iš lenkų;

2.Rinkikai ėjo prie urnų be asmens liudijimų ir be jokių dokumentų, pažyminčių asmens tapatybę. Užteko ištarti vien pavardę, kad gautum galimybę įmesti balsavimo lapelį.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Tokiu būdu rinkimų kontrolė buvo tik suinteresuotos pusės (lenkų) rankose. Priėmus domėn, kad lietuviai, žydai ir gudai ir oficialiai atsisakė dalyvauti rinkimuose, kad rinkimai vyko esant lenkų karinei okupacijai, kad lenkai tu­rėjo savo rankose visas valdžios spaudimo priemones, todėl jokiu būdu negalima žiūrėti į lenkų okupacinės valdžios organizuotus Vilniaus seimo rinkimus, kaip į teritorijos gyventojų valios pareiškimą“.

Po pažyma pasirašė Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos pirmininkas Chardigny, sekretorius dr. Lassitch ir kiti.

Tačiau lenkų imperialistams nerūpėjo rinkimų teisėtu­mas, tikroji krašto žmonių valia. Jiems rūpėjo tik greičiau užgrobti jei ne visą Lietuvą, tai nors jos dalį, Vilnių ir jo kraštą. Pagal nurodymus iš Varšuvos, tariamojo Vilniaus seimo nariai – okupantai-kolonizatoriai lenkai, tarp ku­rių buvo didelė dalis kaip minėta atsiųstų iš okupanto šalies – Lenkijos rajonų, tie pačių okupantų lenkų išsirinktieji, 1922 m. vasario 20 d. priėmė tokį nutarimą: „Visagalio Dievo vardan mes, Vilniaus seimas, lais­va ir visuotine Vilniaus krašto gyventojų valia pašaukti, turintys visas teises spręsti šio krašto likimą, prisimindami ilgamečius ryšius, kurie 1791 m. ge­gužės konstitucijos nutarimais, Horodlės ir Liublino aktų savanoriškomis sutartimis mūsų žemes su Lenkija sujungė į vieną, ir prisimindami mūsų tėvų kovose dėl Laisvės po nelaimingų Tėvynės padalijimų pasiaukojančiai pralietą kraują, didžiai pagerbdami lenkų kareivio narsą ir pasiaukojimą, šio Krašto sūnų Jozefą Pilsudskį, gen[erolo] Želigowskio žygdarbį, pagal tautų apsisprendimo teisę šio Krašto gyventojų, jame gyvenančių, ir ateities kartų vardu, siekdami užtikrinti jų laisvę ir visapusišką dvasinę ir materiali­nę raidą, 1922 m. vasario 20 d. posėdyje nutariame ir nustatome:

Visus juridinius-valstybinius ryšius, primestus mums prievarta Rusi­jos valstybės, laikome negrįžtamai nutrauktais ir neegzistuojančiais, tai pat atimame iš Rusijos teisę kištis į Vilniaus krašto reikalus;

Lietuvos Respublikos keliamas juridines-valstybines pretenzijas į Vilniaus kraštą, kurios išreikštos 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų sutartyje, taip pat visas kitas atmetame ir visiems laikams atšaukiame iškilmingai konstatuojame, kad nepripažinsime jokio prieš mūsų va­lią svetimų institucijų priimto sprendimo ir dėl mūsų Krašto likimo, ir dėl jo vidaus santvarkos;

Vilniaus kraštas yra be jokių sąlygų ir išlygų neatskiriama Lenkijos Respublikos dalis;

Lenkijos Respublika turi visišką ir išimtinę valstybinės viršenybės Vilniaus kraštui teisę;

atitinkama Lenkijos Respublikos valdžia turi vienintelę ir išimtinę teisę spręsti dėl Vilniaus krašto įstatymų ir santvarkos pagal 1921 m. kovo 17 d. Respublikos Konstituciją;

raginame Lenkijos Respublikos Įstatymų Leidžiamąjį Seimą ir Vy­riausybę tučtuojau vykdyti teises ir pareigas, išplaukiančias iš Vilniaus krašto priklausomybės Lenkijos Respublikai fakto.

Lenkijos Vyriausybė  sveikina ir džiaugiasi Vilniaus Seimo delegatų pareiškimą ir bendru aktu patvirtina:

Pirmas straipsnis: Vilniaus kraštas, savo gyventojų valia būdamas laisvas nuo visų kitų valstybinių ryšių, yra sujungiamas su Lenkijos Respublika.

Antras straipsnis: Valstybinė viršenybė Vilniaus kraštui nuo šiol pri­klauso Lenkijos Respublikai.

Trečias straipsnis: Lenkijos Vyriausybė pareiškia, kad Lenkijos Respublikos Seimas nustatys Vilniaus krašto statutą.

Ketvirtas straipsnis: Šis Aktas turi būti patvirtintas Lenkijos Respubli­kos įstatymų Leidžiamojo Seimo, po to įsigalios, kadangi Vilniaus Seimo delegatai pateikė įgaliojimus, pripažintus esant pakankamais ir tinkamos formos […]“

Kitaip sakant, okupantai paskelbė, kad jų užgrobtas Lietuvos kraštas be jokių iš­lygų (jau nekalbant apie Suvalkų, Balstogės, Augustavo ir kitų lietuvių kraštus) yra tik jų, tik imperialistinės valstybės – Lenkijos „neatskiriama“ dalis. Tą 1922 m. kovo 24 d. patvirtino Lenkijos Respublikos įstatymų leidžiama­sis Seimas Varšuvoje, paskelbdamas nutarimus „Dėl valdžios Vilniaus kraš­te paėmimo“ ir „Dėl Vilniaus krašto sujungimo su Lenkijos Respublika“. Pagal Lenkijos seimo nutarimus okupuotoji ir aneksuotoji Lietuvos dalis buvo pavadinta Lenkijos Vilniaus apygarda, o kiek vėliau pietinės jos sritys buvo įtrauktos į Naugarduko ir Balstogės vaivadijas.

Tuos Lenkijos valdžios demagogiškus pateisinimus, dėl okupacijos ir aneksijos Vilniaus ir jo krašto pasmerkė ne tik lietuvių Tauta, bet ir visa doroji pasaulio visuomenė. 1928 m. ge­gužės 1 d. ir Tarptautinis teisės institutas Paryžiuje, išnagrinėjęs Lenki­jos įvykdytą Rytų Lietuvos okupaciją ir ją teisinančius  Tautų Sąjungos ir Ambasadorių konferencijos nutarimus, paskelbė, kad šie jų sprendimai nusikalstami ir jų autoriai ir vykdytojai baustini, todėl nedelsiant turi būti  atkurtas teisingumas ir okupantai lenkai nedelsiant turi išsinešdinti iš  lietuvių Tautos etninių žemių, iš okupuotos ir aneksuotos Lietuvos dalies. Pagal tą nutarimą  ir Tautų Sąjunga, Ambasa­dorių konferencija neturėjo jokios teisės svarstyti Rytų Lietuvos priklauso­mybės klausimo. Tam kraštui TS neturėjo mandato. Vilnius – tai nepriklausomos Lietuvos sostinė ir Rytų  Lietuva – tik Lietuvos valstybės teritorija, kurioje yra tik vienintelis Suverenas – lietuvių Tauta. Ir joks okupantas, kolonizatorius neįgyja teisių į užimtą kraštą, nepaisant okupacijos ar aneksijos trukmės.

Tačiaumilitaristinė Lenkija nepaisė teisės ir teisingumo. Ji ir toliau okupuotame krašte nuožmiai engė lietuvius, juos naikino, nepripažindama nepriklausomos Lietuvos valstybingumo, o 1938 m. kovo 17 d. ultimatumu ir grasinimu privertė Lietuvą užmegzti su  agresore Lenkija   diplomatinius santykius. Tačiau ir tuo ultimatumu Lenkija neįgijo jokių teisių į jos užgrotas lietuvių žemes. Tačiau tą okupanto įvykdytą smurtą, šiandieną, kaip minėta lyg siekia pateisinti Kovo 11 – osios rinktoji valdžia, organizuodama iškilmingus tos pilsudskininkų agresijos ir smurto aktų tariamo pateisinimo – Horodlės akto, Liublino unijos, gegužės 3 lenkų konstitucijos priėmimo datų, minėjimus, nors tie įvykiai ir teatspindi tik LDK valstybingumo netektis: atsisakymą Suvereno teisių renkant savo valdovus, susitaikymą su daugiau kaip  pusės LDK teritorijos (visos dabartinės Ukrainos ir dalies Livonijos) lenkų okupacija ir aneksija ir pagaliau su galutiniu LDK inkorparavimu į „vieningos“ Lenkijos sudėtį ir tuo pačiu lietuvių tautos pavertimu tik baudžiauninkų tauta, „medžiaga“ lenkams ir jų Lenkijai stiprinti.

Tokių datų minėjimas, tai anuliavimas ir tiek Vasario 16 – osios, tiek Kovo 11 – osios aktų ir pripažinimas, kad Lietuva tebėra Lenkijos provincija. Savo esme tie minėjimai – tai pagal baudžiamąją kodeksą „antivalstybinai nusikaltimai“ ir tokių ninėjimų organizatoriai ir dalyvaiai turi būti baudžiami kaip ir TSKP ir TSRS ar fašizmo garbintojai ir gynėjai, kaip LR Konstitucijos sutrypėjai, kaip ir yra nusikaltimas išskirti iš Lietuvos piliečių ir Rytų Lietuvos besivadinančius lenkais, tarsi jie būtų kažkokie „atskilę“ nuo Lenkijos ar lenkų tautos padarai, kurių ir problemas sprendžia tik atsižvelgiant į svetimos valstybės – Lenkijos užmačias, lyg Lietuva būtų jau nebepriklausoma, ne lietuvių Tautos – Suvereno valstybė. Toleruojama ir tokių, kaip V. Tomaševskio veikla, renkant jį net į ES paralamentą, nors apie jį kaip dar 1914 m. balandžio 10 d. “Delfi“ straipsnyje „Valdemaras Tomaševskis – kas jis?“, rašė:“

Europos Parlamento narys, LLRA-KŠS pirmininkas Valdemaras Tomaševskis ir LLRA-KŠS frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

V.Tomaševskio vadovaujama partija ir jis pats vis patenka į Valstybės saugumo departamento akiratį. Pavyzdžiui, VSD: Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime“ teigiama, kad siekdama įgyvendinti savo interesus Rusija toliau išnaudoja Vilniaus krašto problemas, o kai kurių Vilniaus krašto lenkų lyderių veikla atitinka tik Rusijos interesus […]. VSD direktorius Gediminas Grina Seime viešai pareiškė, kad V.Tomaševskis yra patekęs į priešiškų interesų lauką […]“.

Mūsų išsirinktieji pirmiausia Seime ir Prezidentūroje elgiasi lyg Lenkų šovinistų – šlėktų baudžiauninkai ar nemokšos, nežinantys istorijos, bijodami jau dabar net vartoti tokius terminus, kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva, kad kas neįžiūrėtų jog jie ne „vieningos“ ES kūrėjai, kaip sovietmety buvo kuriama irgi „vieninga“ TSRS su „vieninga tarybine liaudimi“.

Bet visos sąjungos, federacijos, kaip ir imperijos yra laikinos, sudaromos,  sukuriamos ir žlunga, tik tautos išlieka. Tad gynimas ir stiprinimas  lietuvių Tautos – Lietuvos valstybės Suvereno, tik plėtojimas tautininio švietimo, mokslo ir kultūros, išsaugojimas  savo valiutos ir teisės į savo žemę ir savo kaip Suvereno teisių ir turėtų būti kiekvieno jos  išsirenkamo atstovo, kaip ir piliečio šventa pareiga, kaip ir pareiga kovoti prieš vis dar gyvą didžiųjų valstybių imperializmą (jos ir didelės, kad surijo mažesnes tautas), nors šiandieną tai mėginama vadinti „integracija“, neretai ir patiems „mažiesiams“ viską aukojantiems vardan jų palankumo ir nuolaidų, net palaipsniui perimant jų, galingesniųjų kalbą, kultūrą, taip palaipsniui prarandant ir savo tautinį indentitetą, o tuo pačiu ir savos nepriklausomos valstybės išsaugojimo svarbos suvokimą, tampant  didesniems ir suktesniems „kuriamąja medžiaga“.

Tautos, praradusios savo tautinę savimonę, kad ir pažangiausioje besiskelbiančioje sąjungoje, niekas nebeprikels, kaip ir mirusiojo  žmogaus. O kad taip neįvyktų ir su mūsų Tauta ir jos nepriklausoma valstybe, savo atstovais į valdžios postus turime rinkti tik tvirtos tautinės savimonės žmones, įrodžiusius, kad jie tikrai nori ir sugeba dirbti ir aukotis lietuvių Tautos ir jos nepriklausomos valstybės, jų amžinumo  labui. Vargas Tautai, jei ji nesugeba pasirinkti, įvertinti  savo patikėtinių savo valiai vykdyti. Tokia Tauta slenka pražūtin, prarasdama ir teisę būti savos žemės šeiminke, lieka tik istorijos stebėtoja, bet ne jos ir pasauliui pažangos kūrėja.

(Pabaiga)

2019.03.19; 04:30

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

15. Tiesą ir teisingumą  paliekant istorijai

Lenkijos vadai  pamatę, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos vals­tybės, sėkmingai eina savu nepriklausomybės keliu ir kad maža vilties, jog greitai pasisektų Rytų Lietuvą paversti tik lenkų kraštu, ėmė palankiau atsiliepti ir apie būtinumą pasirašyti su Lietuva bendradarbiavimo sutartį (nors Lietuvos nepriklausomas  valstybingumas buvo jau pripažintas beveik visos Europos ir pasaulio valstybių. Tiesa, Vasario 16 – osios Lietuvos valstybingumas taip ir nebuvo Lenkijos pripažintas de jure). 1994 m. kovo 2 d. neseniai Lietuvos Prezidentu išrinktas  Algirdas Brazauskas Lenkijos Prezidentui L. Valensai rašė:

„[…] Geri ir draugiš­ki Lietuvos ir Lenkijos santykiai turi visas galimybes artimiausiu laiku būti įforminti tarpvalstybine sutartimi […]. Bet tik nuo mūsų priklausys, ar suge­bėsime atsivėrusias galimybes išnaudoti savo naudai […]. Esu įsitikinęs, kad ateina laikas mažinti mus skiriančius barjerus ir pradėti įgyvendinti laisvą žmonių, prekių, pinigų ir paslaugų judėjimą per mūsų bendrą sieną […].

Derybos su Lenkija Lietuvai buvo pačios sunkiausios iš visų, vyku­sių po to, kai buvo paskelbtas nepriklausomos Lietuvos valstybės (Kovo 11-osios) atkūrimo Aktas. Pirmiausia, per daugelį metų į lenkų galvas kal­tas melas, jog Vilnius ir jo kraštas nuo amžių esąs „lenkų“. Lenkai dievino J. Pilsudskį, kuris Lietuvoje buvo laikomas tik vagimi ir  plėšiku, agresoriumi. Tapęs Lenkijos viršininku, diktatoriumi jis smurtu ir melu  okupavo ir aneksavo nuo amžių lie­tuvių žemes. Lenkai nelaikė, kad mūsų krašte jie tik atėjūnai, nors jų padermės židinėliai Rytų Lietuvoje ėmę atsirasti tik  nuo  XVIII a. Tokia tiesa dažnam lenkui tiek Lietuvoje, tiek pačioje Lenkijojoje buvo nepageidautina, ypač įsivaizdavusiems save kataliky­bės ir kultūros mesijais Lietuvoje, Rytų Europoje.

Dar daugiau nerimo lenkams kėlė min­tis, kad nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva nepareikalautų pasmerkti J. Pilsudskio ir Armijos Krajovos banditų nusikaltimų, nepaprašytų atly­ginti už lietuvių Tautai ir Lietuvos valstybei padarytas skriaudas, kad ne­imtų kelti Sūduvos (Jotvingijos) ir kitų lietuvių protėvių žemių, kolonizuotų lenkais, klausimų. Kad užčiauptų lietuviams burnas, jie visaip kėlė tariamos „lenkų tautinės mažumos Vilniaus krašte“ persekiojimo Lietuvoje klausimus. Tam, kad pateisintų savo pretenzijas į Lietuvą, lenkų „vanagai“ ypač mėgo žongliruoti su tariamai dviejų tautų ir valstybių – lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Lenkijos istorija, žvelgiant į ją tik pro sau naudingą –  lenkinimo ir Lenkijos valstybės stiprinimo prizmę.

Po ilgų derybų, susirašinėjimų daugiausia Prezidento A. Brazausko pastangomis  ir Lenkijos prezidentas L. Valensa pagaliau 1994 m. balandžio 26 d. sutiko pasirašyti „Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį “. „Broliai lenkai“ buvo tarp paskutiniųjų Europoje pripažinę ir Kovo 11- osios Lietuvos valstybingumą. Ta Sutartis buvo pasirašyta tik su sąlyga, kad susitariančios šalys lieka prie „savųjų“ istorijos vertinimų. Tai akcentuota sutarties preambulėje: „[…] atsimin­dami sudėtingą abiejų tautų istoriją, ilgaamžį lietuvių ir lenkų artumą ir atsižvelgdami į galimybes abiem tautoms vertinti bendrą abiejų valstybių istoriją skirtingai […], reiškiame apgailestavimą dėl konfliktų tarp abiejų valstybių po Pirmojo pasaulinio karo. Po ilgos nelaisvės lietuviai ir lenkai ėmėsi kurti naują, nepriklausomą gyvenimą, taigi reikia smerkti smurto naudojimą, buvusį abiejų tautų tarpusavio santykiuose […], iškilmingai abi­pusiai patvirtinti viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavi­mosi proceso praeityje […].“

Kitaip sakant, istorijai turėjo likti visi buvę nesutarimai tarp Lietuvos ir Lenkijos, paliekant teisę savaip juos aiškinti ir vertinti. Tai buvo viena keisčiausia sutartis iš Lietuvos pusės, nes atsisakymas praeities faktų vertinimo reiškė įteisinimą ir Rytų Lietuvoje gyvenančių lenkiškai, tiksliau „paprastai“ šnekančiųjų 1988 – 1992 m. rengtą sąmokslą, vadovaujant TSKP,  KGB bei Lenkijos šovinistams, kad atplėšus Vilniaus kraštą nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės, kaip ir pateisinti J.Pilsudskio  ir senesnių laikų lenkų agresijas ir aneksijas, lietuvių žemių šiauriau Vyslos kolonizavimą, nuožmią lenkinimo politiką net per bažnyčias ir t.t.

Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toje sutartyje buvo pažynmėta, kad pripažįstama ir esamų sienų tarp abiejų valstybių kaip nekeičiamumas, nors jos buvo nužymėtos tik Lietuvos okupantų – Lenkijos ir TSRS, nepaisant Suvereno – lietuvių Tautos valios ir istorinės tiesos. Bet lenkų valdantieji visais laikais istorinius įvykius ir procesus vertindavo „pagal reikalą“ – kaip jiems naudingiau. Neatsitiktinai žinomas ir Lenkijos veikėjas Ježy Gedroicas (Jerzy Giedroys) rašo, kad „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai pasaulyje melaginga, nutylint jai nepalankias temas ir įvykius  istorija“

Buvo sutarta santykius tarp valstybių plėtoti tik geros kaimynystės dvasia, nesikišant viena į kitos vidaus reikalus, besąlygiškai gerbiant viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą. Abi šalys patvirtino, kad neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų, taip pat nereikš tokių pretenzijų ateityje (sutarties 12 str.). 16 straipsnio 2 paragrafe buvo nurodyta, kad „kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tau­tinei mažumai Lenkijos Respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti, kaip ir kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, ku­rioje gyvena, ir vadovautis tik jos įstatymuose numatytomis pareigomis.“

1996 m. kovo 5 d. Lenkijos prezidento A. Kvasnievskio vizito Lietuvoje metu buvo pasirašyta sutartis dėl sienų bei tolesnio ben­dradarbiavimo, kurioje pabrėžta, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra geri. Šių dviejų valstybių suartėjimas lygintas su Prancūzijos ir Vokietijos suartėjimu po Antrojo pasaulinio karo, bet užmiršus, kad Vokietija atsiprašė už jos padarytas skriaudas II pasaulinio karo metais ir kompensavo Prancūzijai  didelę dalį patirtų skriaudų. Bet Lenkija ne tik nepripažįsta savo nusikaltimų Lietuvai ir lietuvių Tautai, bet reikalauja net garbinti pačius tuos nusikaltėlius, neišsiveža jų  – Lietuvos smaugėjų paminklų, bet ir stato naujus, leidžia buvusio okupanto organizacijų ir jų įkūrėjų ir dalyvių palikuoniams marširuoti su pilsudskininkų, „krajovcų“, dalyvaujant jų „dvasios broliams“ ir iš užsienio – Lenkijos su buvusių banditų uniformomis ir vėliavomis, Vilniaus ir jo krašto gyvenviečių gatvėmis, aiškinant tai „istorinės atminties“ išsaugojimo būtinumu. Išeitų, kad lenkams reikia išsaugoti „istorinę atmintį“ apie jų tėvų ir protėvių „žygius“, smaugiant lietuvių Tautą ir jos kuriamą nepriklausomą valstybę, o lietuviams, kaip priešinosi tiems agresoriams ir atėjūnams – ne !

Nuo 1997 m. tarp Lenkijos ir Lietuvos prasidėjo „naujas strateginės partnerystės“ etapas, kurio tikslas – abiem šalims tapti Europos Sąjungos ir NATO narėmis. Tais metais buvo įsteigtos trys bendros Lietuvos ir Lenkijos institucijos: Lietuvos ir Lenkijos prezidentų konsultacinis komitetas; abiejų valstybių seimų asamblėjos; abiejų valstybių vyriausybių bend­radarbiavimo tarybos. Planuota, kad Lietuva taps pagrindine grandimi susiejant Centrinės Europos valstybes su Baltijos ir Skandinavijos valstybėmis.

1998 m. buvo pradėta akcija dėl bendradarbiavimo sutarčių tarp Lietuvos ir Lenkijos miestų pasirašymo. Tų metų balandžio 1 d. tokia su­tartis buvo pasirašyta tarp Vilniaus ir Varšuvos bei dar tarp 30 Lietuvos ir Lenkijos miestų. Vos ne kasmet Lietuvos Respublikos vadovai vykda­vo į susitikimus su Lenkijos vadovais. Vyko bendradarbiavimas ir karinė­je srityje. Bendradarbiavimo protokolai tarp Lietuvos ir Lenkijos karinių vadovybių pasirašyti 2000 m. liepos 15 d., pagal juos Lietuva galėjo siųsti kasmet po 4 specialistus nemokamai studijuoti Lenkijos karinėse instituci­jose. Buvo susitarta dėl bendro karinio dalinio LITPOLBAT tarptautiniam saugumui ir taikai palaikyti sudarymo. Junginys dalyvavo NATO vadovau­jamose operacijose Kosove ir kitur.

16. Su viltimis į naują sąjungą

2002 m. lapkričio 21 d. NATO generalinis sekretorius Čarlis Džordžas Robertsonas (Charles George Robertson) Prahoje vykusia­me Aljanso valstybių vadovų posėdyje paskelbė, kad Lietuva, taip pat Bulgarija, Estija, Latvija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija, yra kviečia­mos įstoti į NATO. Taigi išsipildė sena Lietuvos svajonė priklausyti Vakarų karinei sąjungai, dengtis jos skydu. Po poros dienų Lietuvą nudžiugino naujas įvykis – lapkričio 23 d. į Vilnių atvyko JAV Prezidentas Dž. V. Bušas (G. W. Buch). Kitą dieną susitikime su vilniečiais Rotušės aikštėje jis kalbėjo: „Baigėsi ilga ir tamsi baimės, netikrumo, vienatvės naktis. Jūs įstojote į stiprią ir augančią NATO šeimą. Mūsų sąjunga yra pasiryžusi ginti savo narius. Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu…“.

Kitas, ne mažiau malonus įvykis daugeliui Lietuvos žmonių buvo tas, kad 2003 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas R. Paksas pasirašė įstojimo į Europos Sąjungą sutartį. Lietuvai tapus ES nare, Prezidentas R. Paksas 2003 m. birželio 11 d. verslininkų forume Lenkijoje, Augustave, kalbėjo: „… Santykiai su Lenkija mūsų užsienio politikoje užėmė ir užims ypatingą vietą […]. Narystė Europos Sąjungoje taps iššūkiu ir valdžios atstovams, ir verslininkams, ir paprastiems žmonėms. Mes einame į pasaulį, kurį dar tik bandom pažinti. Lietuva ir Lenkija jau įrodė, kad yra patikimos strateginės partnerės. Mūsų bendras darbas, siekiant narystės NATO ir ES, sprendžiant dvišalių santykių klausimus ir įveikiant praeities stereotipus, atnešė rezultatų.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadangi visada žiūrėjome į ateitį, mus vienija bendri interesai ir bendros vertybės […]. Kol mūsų verslininkams ES rin­kos bus sunkiai prieinamos fiziškai, kol mūsų su Vakarų Europa nejungs modernūs keliai ir geležinkeliai, kol mes neįsiliesime į vieningą Europos Sąjungos energetinę erdvę, tol ES mes turėsime tik politinį statusą, tol mūsų verslininkų konkurencinės sąlygos, lyginant su kitų Europos Sąjungos ša­lių verslininkais, bus kur kas blogesnės […]. Todėl esu giliai įsitikinęs, kad tokie projektai, kaip automagistralė Via Baltica, geležinkelių Rail Baltica, energetinis tiltas, Baltijos energetinis žiedas – visa tai turi tapti Europos Sąjungos regioninės politikos dalimi. Šie projektai turi ne tik tiesioginę infrastruktūrinę, bet ir kur kas platesnę politinę, ekonominę ir socialinę reikšmę […]. Mano manymu, Baltijos jūros regionas ateityje gali tapti spar­čiausiai besiplėtojančiu regionu Europoje […].“

Lietuvos draugystės siekį su Lenkija labai  propagavo Prezidentas V. Adamkus, ypač po savo antrojo išrinkimo (prezidentą R. Paksą paša­linus iš pareigų 2004 m. gegužės mėnesį). Jis mėgdavo rodytis pro TV bučiuojantis su Lenkijos vadais, nuolat skelbti apie greitą su Lenkijos parama „strateginio pobūdžio“ problemų Lietuvai sprendimą. Tačiau praktiškai nė viena iš jų nebuvo išspręsta. Bet jeigu Lenkijos prezidentai A. Kvasnievskis, L. Kačinskis bent viešai demons­truodavo pagarbą nepriklausomai Lietuvai, to ypač pasigęsta iš prezidento Bronislovo Komarovskio (valdžiusio nuo 2010 08 06, žuvus L. Kačinskiui). Jis – istorikas, baigęs Varšuvos universiteto Istorijos fakultetą, buvęs Lenkijos gynybos ministras, Lenkijos Seimo pirmininkas. Pagal pažiūras buvo lenkų šovinistas, J.Pilsudskio šlovintojas ir įsivaizduojantis, kad tik Lenkijai turi priklausyti visos tos žemės, kuriose gyvenama lenkiškai kalbančių  žmo­nių, pirmiausia – Rytų Lietuvoje, kurią po Pirmojo pasaulinio karo buvo okupavusios Lenkijos viršininko J. Pilsudskio ordos. O svarbiausia visų Lenkijos vadų nepasitenkinimo priežastis – tariamas lenkų bendruomenės Rytų Lietuvoje nepasitenkinimas nepriklausoma Lietuvos valstybe. Apie lenkų vadų pretenzijų nepagrįstumą buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Povilas Gilys 2011 m. birželio 2 d. „Delfi“, interneti- niame puslapyje rašė:

„Buvo laikai, kai galėjome džiaugtis gerais santykiais su kaimyne Lenkija. Buvo laikai, kai man esant Lietuvos užsienio reikalų ministru, nei vienas iš mano lenkiškos pusės partnerių – diplomatijos šefų – Kšištofas Skubiševskis, Andžejus Olechovskis, Dariušas Rosatis, Vladyslavas Bartoševskis – nekėlė mums pretenzijų, nedemonstravo globėjiško elgesio iš viršaus, savo moralinio, intelektualinio ar kitokio pranašumo. Ano meto lenkų kolegos, iš kurių tik vienas priklausė tai pačiai, kaip ir aš, politinei krypčiai, visada buvo pasiruošę pagelbėti, pakonsultuoti. Buvo laikai, kai mes buvome abipusiai geranoriški, tegu ir nevienodo svorio, eu­ropinės politikos dalyviai. Buvo laikai, kai mes nebijojome pridėti – esame strateginiai partneriai. Tada mes vos ne kartu – lenkai paprastai bent vienu žingsniu priekyje – sprendėme labai panašius valstybingumo atkūrimo, įsiliejimo į pasauli­nę šalių bendruomenę klausimus. Tada buvome sutarę istorikams palikti mūsų sudėtingos, prieštaringai vertinamos, keletą šimtmečių trukusius bendro gyvenimo ir konfliktų pažymėtos tarpukario praeities klausimus. Tuo metu daugiausia orientavomės į bendro gyvenimo ATEITĮ.

Taip buvo prieš keliolika metų. Dabar padėtis visiškai kitokia. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis, kalbėdamas apie Lenkijos – Lietuvos santykius, arogantiškai išbraukė iš savo leksikono terminą „stra­teginis partneris“, tuo demonstruodamas didžiavalstybiškas ambicijas. Šiandien Lenkijoje ir pasaulyje (lenkų propagandinė, norėjau pasakyti, in­formacinė, mašina žymiai galingesnė nei Lietuvos) skleidžiama žinia, kad Lietuva smarkiai nusižengia demokratijos ir žmogaus teisių standartams, diskriminuodama vietinius lenkus, norėdama prievarta asimiliuoti taria­mai AUTOCHTONINĘ lenkų mažumą ir t.t. Neva drastiškai blogėjanti lenkų padėtis Lietuvoje nėra svarbiausia pa­saulinėje žiniasklaidoje cirkuliuojanti žinia, tačiau ji pasiekė tuos, kurie bent kiek politiškai ar ekonomiškai yra susiję su regionu, domisi šiuo regionu ar jame veikia. O tuo metu lenkų kaltinimai skamba vis garsiau ir, deja, pikčiau. Tuo tarpu mūsų, atsiprašant, informacinių, žiniasklaidos ar dar kartą atsipra­šant, valdžios moterų ir vyrų balsų praktiškai nesigirdi. Jie, spėju, ne vietoj ir ne laiku vadovaujasi šiaip jau teisinga patarle „Tyla – gera byla“. Tiesa, pastarosiomis dienomis padėtis šiek tik pagerėjo – pasigirdo bent keletas, kad ir nelabai rišlių, reakcijų iš Lietuvos pusės. Tačiau pagrindiniai šalies politikai ir visuomenės veikėjai praktiškai tyli.

Ne, tyla ne visuomet yra gera byla. Tyla šiuo atveju reiškia apsileidimą, manymą, jog tos problemos kažkaip savaime išsispręs, galimybės atsisaky­mą situacijai išsiaiškinti, o išsiaiškinus – spręsti problemas. Nesolidu, kai valstybę turintys valdyti žmonės išsislapstę ar kažką nerišliai mekena apie tai, ką turėtų aiškiai pasakyti […]“.

17. Pilsudsuskininkų vaikų ir anūkų išdavystė

Lietuvos Prezidentas V. Adamkus ypač mėgdavo kalbėti apie kasdie­ną stiprėjančią draugystę tarp Lietuvos ir Lenkijos, apie lenkų geranoriškumą, nors tai nieko bendro neturėjo su realiu gyvenimu. Ypač su lenkais Rytų Lietuvoje, kuriųnemaža dalis, nors ir netekusisavo tiesioginių rėmėjų – LKP(TSKP pagrindu), jedinstvininkų, TSKP CK iš Kremliaus – neatsisakė savo senų siekių. Tyliai remiami „broliškosios“ Lenkijos vadų, jie toliau varė antilietuviškąveiklą, kurios tikslas – paversti Rytų Lietuvą lenkišku kraštu, įsitvirtinti lietuvių žemėse.

 Jeigu iki komunistų ir jų šalininkų minėto pučo  pralaimėjimo Rusijoje (1991 m. rugpjūčio 19-22 d.), „vadovaujančiąja jėga“ lenkųšovinistams Lietuvoje  buvo lenkiškosios savivaldybės, LKP (TSKP pagrindu) bei TSKPCK, jedinstvininkų organizacijos, tai, jų veiklą uždraudus, kurį laikąjiems vadovavo Lietuvos lenkų sąjunga. Bet išryškėjus, kad ir toje sąjungoje sprendžiamą balsą turėjo probolševikai, kagėbistai ir pilsudskininkai, kad dėjosi su Nepriklausomybės išdavikais ir patys vykdė jų nurodymus, kad išlaikius  autoritetą tarp davatkiškųjų lenkų ir laimėjus rinkimuose, LLS V suvažiavime (1994 08 14) buvo sudaryta iniciatyvinė grupė įsteigti politinę tik lenkų partiją. Jai vadovauti išrinktas buvusio Lenkų autonominio krašto Rytų Lietuvoje įkūrimo Koordinacinės tarybos, LKP (TSKP pagrindu) ir Jedinstvos komiteto narys Valdemaras Tomaševskis. Norint sudaryti įspūdį apie lenkų veiklumą,naujoji jų partija užsimojo būti tik valdančiąja ir pasivadino Lietuvos lenkų rinkimine akcija (LLRA). Po keleto metų, 1999-aisiais, partijos iniciatorius V. Tomaševskis buvo išrinktas ir LLRA pirmininku.

Lenkai žygiuoja. Slaptai.lt nuotr.

Svarbiausiu tikslu LLRA, atrodo, laikė: įgyvendinti tai, kas nepasisekė Lenkų sąjungai ir lenkų šovinistams – bolševikams 1988 – 1992 m. – paskelbti kadaise J.Pilsudskio ordų okupuotą Rytų Lietuvą tik lenkų autonominiu kraštu, o vėliau, susidarius sąlygoms, prijungti jį prie Lenkijos. Ir iš LLRA įstatų, programos matyti, kad tai vienos tautinės grupės, teritoriniu principu ir vieno ar kelių ir nežinia kieno parenkamų veikėjų partija, kurios „skyriaus prezidiumas sudaro kandidatų atrankos komisiją, kuri siūlo perspektyvius kandidatus į Seimą, savivaldybių ta­rybas bei vietos valdžios valdymo struktūras. Kandidatų atrankos komisija atlieka ir stebėjimo pasiūlymus. “LLRA valdymas – griežtai centralizuotas: vyriausioji taryba, jos pirmi­ninkas, kuris net parenka kandidatus į visus renkamus postus.Savo esme LLRA gana menkai tesiskyrė nuo TSKP – jos viršūnėlės paskirti  va­dukai irgi parinkdavo kandidatus ir  į įvairius valdžios postus.

Toliau tęsti lenkų šovinistų siekius įpareigojo ir LLRA programos „Savivaldos“ skyriaus nurodymas: „LLRA suvokia savivaldą kaip tokią valstybės gyvenimo tvarką, kai aiškiai atribojamos valstybės centrinės ir vietinės valdžios kompetencijos. Vietinės valdžios organams suteikia­ma teisė spręsti visus vietinės reikšmės klausimus: savarankiškai tvar­kyti vietos ūkį, finansus, jiems pavaldžias švietimo bei kultūros įstaigas ir kt. LLRA mano, kad vienas svarbiausių šiandienos savivaldos tikslų – sukurti ūkinį mechanizmą, kuris veiktų savarankiškai, tenkindamas pirmiausia vietos gyventojų poreikius […]. Turi būti visiškai atsisakyta centro diktato ir atliktas aiškus pasiskirstymas kompetencija (funkcijo­mis)… “.

Ir LKP (TSKP pagrindu), TSKP CK, jedinstvininkai ir kiti panašūs asme­nys, kaip rašyta irgi  norėdami panaudoti lenkus Lietuvos sugrąžinimui į TSRS, irgi siūlė  suteikti  „vietos lenkams“ kuo daugiau „demokratinių teisių“, apribo­jant Lietuvos valstybės kišimąsi į tariamai tik jų, lenkų,  „vidaus reikalus“. Bet užtat, lyg Lietuvos lenkai būtų ne Lietuvos piliečiais, pripažįstant, kad  Lenkija turi būti jiems vadove ir kelorode.  LLRA programiniuose dokumentuose nėra net tokių sąvokų, kaip „nepriklausoma Lietuva“, neminimas Lietuvos valstybės suverenas – lietuvių Tauta, ir pan. Iš tų dokumentų atrodo, kad LLRA (Akcija Wyborcza Polakowa Litwy)  yra tik Lenkijos ir lenkų šovinistų  interesų išreiškėja ir gynėja Lietuvoje. Beje, ir tos lenkų partijos gimdytoja  – LLS,  dėl tariamo lenkų persekiojimo Lietuvoje, lenkų autonominio krašto ar net respublikos įkūrimo pagalbos ieškojo ne tik pas buvusius Tarybų Sąjungos komunistus, jedinstvininkus,bet ir,  kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare – Briuselyje, ES parlamente ir kt. Susirūpinimą kelia ir tai,  kad Rytų Lietuvoje ir  daugelis lenkų bei sulenkėjusių katalikų kunigų tebesilai­ko lenkų šovinistų nuostatų, remia LLRA, nepaisydami, kad jos šaknys bolševikinės – kagėbistinės.

Tiesa, LLRA gana sumaniai  žaidė ir žaidžia su kraš­to davatkomis. Pavyzdžiui, 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuo­se reklamavo save ne tik kaip lenkų, bet ir kaip Katalikų bažnyčios gynėja, reikalaudama, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonai būtų patikėti Kristaus ka­raliaus globai. Apie tai jau anksčiau skelbė 2009 m. birželio 12 d. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigai. O Vilniaus rajono savivaldybėje visą valdžią savo rankose turintys lenkai priėmė įsakymą „Dėl Kristaus karaliaus intronizacijos akto Vilniaus rajone“. Girdi, „Kristus visada buvęs tik lenkų širdžių karaliumi.“ Beje, nors ir LLRA „tėvas“ buvo nuožmūs stalinstai ir TSRS išsaugojimo gynėjai su lenkų tariamų patriotrų kaukėmis, bet stengėsi sudaryti įvaizdį, kad esantys ir patys didžiausi katalikybės gynėjais, davatkų davatkomis. Tam dar ir sudvejino savo partijos pavadinimą, pridėdami Krikščioniškų šeimų sąjungos pavadinimą – LLRA – KŠS. Ir tos davatkas bevaidinančių partijos, pavyzdžiui, 2016 m. Seimo rinkimų progama pradedama Šv. Augustino citavimu: „Jei Dievas žmogaus širdyje, jo gyvenime yra pirmoje vietoje – visa kita savo vietoje …“.  Ir toliau: „ Mūsų partijos veiklos pagrindas yra krikščioniškos vertybės, kadangi visi žmonės yra Dievo vaikai ir prieš jį visi mes esame lygūs […]. Grįsdami savo veiklą Šventuoju Raštu […] dėl to nusprendėme ir paildyti mūsų partijos pavadinimą , kad jis kuo pilniau atspindėtų mūsų veiklos kryptį…“

Bet dievobaimingiesiems prosovietikams – tomaševininkams nepasisekė Vilniaus ir Šalčininkų rajonų paskelbti ir Kristaus karalyste. Būtų tuo galėję pasipuikuoti prieš savo bendraminčius Varšuvoje. Ten Seime 2006 m. irgi norėta visą Lenkiją paskelbti Kristaus kara­lija, bet didelė dalis seimūnų paprieštaravo: juk tokie aktai buvo būdingi tik viduramžiams, inkvizicijų siautėjimo laikams. Tiesa, nemaža dalis len­kų kunigėlių Vilniaus krašte ir toliau savo pamoksluose teigia, jog Aušros Vartų Dievo motina esanti tik „Lenkijos karalienė“ ir t.t. Po minėtų rinkimų į LR Seimą, kai LLRA kandidatai laimėjo planuotas vietas, lenkai kai ku­riose bažnyčiose laikė net padėkos pamaldas Aukščiausiajam. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigas savo lenkiškame pamoksle šį laimėji­mą aiškino, kaip Dievo palaimą: esą „[…] su ja LLRA pradeda savo sunkų darbą […].“

Lenkiškumą, sugrįžimą į Lenkijos glėbį savotiškai ir skatino 2013 m. gegužės pradžioje, minint Kauno arkikatedros 600-metį, iškilmingose pamaldose dalyvavęs Popiežiaus atstovas, Krokuvos arkivyskupas Stanislovas Dzivišas (Stanislav Dziwisz). Pamaldas jis laikė ir pamokslą sakė lenkiškai, teigdamas, kad Lietuva ir Lenkija turinti atsilaikyti „prieš Rytų įtaką“ ir, kad lietuviai ir lenkai gero sugyvenimo turėtų mokytis iš vyskupų tų šalių, tarp kurių santykiai itin geri.

Arkivyskupas žinojo, ką sakąs. Pirmiausia Rytų Lietuvoje lenkams ir su­lenkėjusiems kunigams ir šiandieną niekas netrukdo varyti juodos lenkini­mo politikos, būti lenkiškumo apaštalais, neretai paverčiančiais klebonijas ir bažnyčias lenkinimo štabais. Susidaro įspūdis, lyg lenkiškoji katalikų dva­sininkija nebuvo girdėjusi ir lenko Popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos 1993 m. rugsėjo 3 d. vykusio vizito į Lietuvą metu. Susitikimuose su len­kų dvasininkija ir tikinčiaisiais jis sakė, kad jie yra ne lenkai Lietuvoje, o Lietuvos lenkai ir kad privalo rūpintis nepriklausoma Lietuva, būti jos patriotais. Gaila, kad nei lenkų kunigija, nei politikai neatgailavo dėl savo nusikaltimų lietuvių tautai ir jos iškovotai nepriklausomai Lietuvos valstybei.

Dėl nesiliaujančios lenkų „autonomininkų“ antilietuviškos veiklos Vil­niaus, Šalčininkų ir kituose rajonuose, „Vilnijos“ draugijos ir Lietuvos Są­jūdžio 2012 m. gruodžio 14 d. konferencijoje buvo priimtas kreipimasis į Lietuvos Respublikos Prezidentę D.Grybauskaitę, Seimo Pirmininką ir Ministrą Pir­mininką. Jame sakoma:

„Lietuvių raštijos kūrėjas M. Daukša dar 1599 m. kvietė saugoti savo kalbą, kurią dabar gina ir LR Konstitucijos 14 str. Ilga­amžės valstybės vertybės ir pagrindas jai išlikti ir yra įstatymų laikymasis, valstybinė kalba, šalies vientisumas, švietimas, valstybinė kalba, tradicinės nesiliaujančios kultūros išlaikymas, istorijos žinios. Dėl to 2012-08-22 d. kreipėmės į valdančiųjų partijų vadovus, prašydami atnaujinti LR parti jų sutartį dėl Rytų Lietuvos problemų sprendimo. Jokio atsakymo į tai iki šiolnegavome.

Vyriausybės programos projekte buvo numatyta pažeisti LR  Konstituciją, įstatymus, Konstitucinio ir kitų teismų sprendimus, valstybių sutartis dėl vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentuose, dėl gatvių ir vietovių pavadinimų rašymo, per valstybinį lietuvių kalbos egzaminą diskriminuoti abiturientus.2012-12-12 d. kreipėmės į Jus to nedaryti, bet kol kas daroma priešingai, pažeidžiant valstybės interesus.

Koalicinė sutartis su Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje (LRA) pagal Konstitucijos 7, 35 str. nedelsiant turi būti nutraukta, kadangi jos frakcijos nariai pažeidė LR Seimo nario priesaiką – būti ištikimi Lietuvos Respublikai; gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, sau-
goti jos žemių vientisumą; visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

Neatsisakyta Lenko kortos su ištikimybės priesaika užsienio valstybei. LR saugumo departamento nuomone, jokių svarbių Lietuvos Respublikos postų Lenkų kortos savininkai neturėtų užimti dėl to, kad negalės adekva­čiai vykdyti Lietuvos įstatymų. Seimo narys M. Mackevičius su Lenko korta patekęs net į LR Seimo Saugumo komitetą, bandė prieiti prie įslaptintų dokumentų.Vėl pakliuvę į Seimą per nepakankamai demokratiškus rinkimus (ne­įvertinus Rinkimų įstatymo pažeidimų ir koalicijai surinkus ne 7, o tik 5 proc. balsų), LRA nariai pažeidžia Konstitucijos 8 straipsnį. Mat garbina 1920-1939 m. Lietuvos okupaciją, vyriausiojo okupacinės kariuomenės vado J. Pilsudskio atminimą, stato jam nelegalius memorialus jo okupuo­toje teritorijoje – Zalave, Vilniuje. Ignoruojamos Lietuvos Respublikos Vy­riausybės 1993-06-14 d. potvarkiu Nr. 526 sudarytos Komisijos Armijos Krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti išvados, verčiami Lietuvai būti nelojalūs pavaldiniai, mokiniai. Latvijoje ir kitur nelojalūs valstybei gyventojai ne­gauna pilietybės ir jokių strateginių pareigų negali užimti. LRA nariai neatsisakė teritorinės autonomijos ir visomis išgalėmis sie­kia įstatymais ją įteisinti dabartinėje Seimo kadencijoje. Taip pažeidžiamas LR Konstitucijos 10 str.LRA nariai reikalauja privilegijų prieš kitas tautines bendrijas ir tautos atstovus šmeižtais, dezinformacija, tautinės diskriminacijos kurstymu. Taip pažeidžiamas Konstitucijos 25, 29 straipsniai. LRA nariai palaiko ir melagingą LLRA nariai aktyviai kabina dvikalbius gatvių, vietovių užrašus, pažeis­dami Konstitucijos 14 str., Valstybinės kalbos įstatymo 14, 15 str., teismų sprendimus, t.y. užsiima antikonstitucine veikla.

Ant savo namo dvikalbį ga­tvės užrašą Maišiagaloje užsidėjo ir LRA frakcijos seniūnė R. Tamašiūnienė Lenkų sąjungos suvažiavime skelbta, jog svarbiausias tikslas esąs – sti­printi polonizaciją, gaivinti okupacijų padarinius ir Lietuvą integruoti į Lenkiją. „Mūrai griūva, kaip savo laiku sugriuvo žymiai stipresni. Taip turi būti ir mes tuo tikime. Su ta viltimi saugome jėgas“, – skelbė Seimo narys M. Mackevičius.

Lietuvos valstybę kuria Tauta ir tik jai priklauso suverenitetas. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis prieš visus, prievarta bekėsinančius į Lietuvos valstybes nepriklausomybę, į jos teritorijos vientisumą, konsti­tucinę santvarką. Valdžios galias riboja Konstitucija. Negalioja joks įstaty­mas, joks kitas aktas, priešingas Konstitucijai. LR Konstitucijos 2-7 str. šia linkme įpareigoja dirbti Lietuvos vadovus, Seimo narius, ministrus, vice­ministrus, visus piliečius.

Valdančioji koalicija ministrais ir viceministrais žadėjo skirti labai kompetentingus žmones. Bet ką apie energetiką išmano Šalčininkų rajono lenkiškų mokyklų tėvų komiteto pirmininkė R. Cytacka? Atitinkamoms jėgoms ji nusipelnė tuo, kad gerai rengė priešvalstybinius mitingus, rašė skundus, Jašiūnuose ant savo namo gatvės pavadinimą rašė tik Balinskiego.

Energetikos ministerijos viceministrė demonstratyviai su ministru kal­basi tik „po polsku“ ir ignoruoja kitus darbuotojus. Ji nekreipia dėmesio į tai, kad jos pareigas einančiam tarnautojui reikia labai gerai išmanyti spe­cialybės ir darbo specifiką, mokėti vieną iš trijų dabartinių ES kalbų, laiky­tis savo valstybės Konstitucijos bei įstatymų, Valdininkų etikos kodekso. Šį kodeksą R. Cytacka grubiai pažeidžia, demonstratyviai nesilaikydama Švietimo, Valstybinės kalbos ir kitų įstatymų bei nepagrįstai kurstydama gyventojus prieš savo valstybę.

Kuo visos Lietuvos kultūrai gali padėti Lenkų sąjungos sekretorius Trusevičius, pagal LRA programą reikalaujantis privilegijų tik lenkams ir kurstantis tautinę nesantaiką? Jo „prioritetinis tikslas“ yra pagal LRA programą Seime prastumti antikonstitucinį Tautinių mažumų įstatymo projektą („Kurier Wilenski“, 2012-12-15-17, p. 3).

Kodėl mokesčių mokėtojai turi išlaikyti į valstybinius postus pateku­sius Lenkų sąjungos sekretorius ir kitus jos darbuotojus, vykdančius lietu­vių etninės kultūros genocidą? Kam mokėti algas tiems, kurių kuruojamų sričių išmanymas ribojasi okupacijų padarinių gaivinimu, o gebėjimas ats­tovauti valstybei tarptautinėje erdvėje – melagingų skundų prieš Lietuvąrašymu? Būtent tą daro lenkų veikėjas V. Tomaševskis. Kaip į tokį Lietuvos „atstovą“ žiūri viso pasaulio lietuviai ir kokia mūsų valstybei iš to nauda?

Švietimo ir mokslo viceministre buvo siūlyta jų veikėja nusi­pelniusi tuo, kad, dirbdama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, visada duodavo leidimus priešvalstybiniams mitingams, o signatarams leido rinktis tik Seimo automobilių aikštelėje. Savosios partijos mitinguose ji labai aktyviai dalyvaudavo, atsivesdama ir savo 16 metų sūnų.

V. Tomaševskio vadovaujamos partijos nariai ir dabar visaip proteguoja lenkiškas ir persekioja lietuviškas švietimo įstaigas, 2 proc. mokestį reika­lauja pervesti Lenkų sąjungai, „perka“ savo mokykloms vaikus, kai kurių švietimo įstaigų vadovus neteisėtai atleido iš darbo tik dėl to, kad, vykdydami įstatymus ir savo pareigas, jie priėmė tėvų pareiškimus į grupes vals­tybine kalba. Socialdemokratų partijos pirmininkas žadėjo neatiduoti atsa­kingų postų Švietimo ir mokslo ministerijoje LRA nariams. Bet, ministrui išvykus ar susirgus, jį pavaduoja viceministras

Į Žemės ūkio ministerijos viceministres siūloma 1995-2008 m. Vilniaus rajono mere buvusi Seimo narė L. Janušauskienė-Počikovska. Ji turėtų paaiš­kinti, kaip, gimusi Baltarusijoje, prie Žeimenos upės galėjo „paveldėti“ bran­gią žemę ir dar apie 10 sklypų (su vyru – per 20) nusipirkti. Kaip ji vykdytų Tomaševskio partijos politiką: ar pagal savų teisininkų Vilniaus rajono savi­valdybėje ir Lenkų kultūros centre nemokamai parengtus pareiškimus visada „grąžintų“ žemę partijos aktyvistams bei rėmėjams; ar pelningai atlygintų už nekilnojamąjį turtą Vilniaus mieste; ar V. Tomaševskiui ir jo giminėms „grą­žintų“ žemę Lazdynuose bei kitur? O gal kurtų žemės rejestrus, nurodydama, kam Lenkijos okupacijos laikotarpiu koks konkretus sklypas priklausė. Kaip būtų garantuota Lietuvos Respublikos piliečių lygybė, vienodas teisinis ap­tarnavimas žemės klausimais (LRA nemokamai konsultuoja tik lenkus)? Ar tikrai būtų laikomasi įstatymų ir žemės apiforminimas stabdomas Lenkijos kariams, iš okupacinio režimo gavusiems žemės dovanų už Lietuvos okupa­vimą? Ar būtų kritiškai vertinamos Lenkijos išduodamos pažymos?

Seimo nariai, ministrai, viceministrai, kiti valdininkai privalo mums būti pavyzdžiu, kaip reikia gerbti ir vykdyti valstybės Konstituciją, įstaty­mus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą. Prašome pagal LR Konstituciją ir įstatymus pakoreguoti vyriausybės programą bei viceministrų kandidatū­ras, kad piliečiams dėl to nereikėtų kreiptis į ES institucijas“.

18. Įsileisti  kiaulę į bažnyčią

Lenkų šovinistai, Tarybų Sąjungos griūties metais siekę vėl užgrobti  rytines Lietuvos žemes,  užimti lietuvių sostinę Vilnių ir jo kraštą (1988 – 1992m.) Lietuvos valstybės teismų išvengė. Tačiau nenurimo, nerimsta ir toliau. Nusikaltėliams nepažįstamos tokios vertybės, kaip garbė, gailintis dėl savo ar savo gaujos nusikaltimų. Kadangi Lietuva, kaip Lenkija, yra tos pačios Europos Sąjungos narės, nebeišeina, kaip J. Pilsudskio laikais, oku­puoti ir aneksuoti Rytų Lietuvos. Dabar, dangstantis tariama žmogaus ir tautos teisių gynėjos vėliant lenkinimo politiką ir kurstanmt  lenkų ar sulenkėjusiųjų asmenų priešiškumas nepriklausomai Lietuvos valstybei. Ypač iškeliami vietovardžių ir pavardžių rašybos lenkų kalba ir panašūs klausimai. Viskas daroma tam, kad galima būtų pagrįsti savo teises į etnines lietuvių žemes.

Kadangi, kaip ne kartą minėta, nepriklausomos Lietuvos valstybėje nėra nė lopinėlio lenkų etninių žemių, mūsų valstybės suverenas yra tik lietuvių tauta, o valstybinė kalba – jos Suvereno – lietuvių kalba, ji turi. būti vartojama ir visų mūsų valstybės piliečių. Deja, lenkų šovinistai, tarsi būtų ne atsikėlėliai į lietuvių žemes, o jų, lenkų, žemės būtų buvusios įjung­tos į Lietuvos valstybę, reikalavo ir reikalauja, kad greta lietuvių kalbos vi­sur būtų vartojama jų, lenkų. Šalčininkų, Vilniaus rajonų lenkų vadukų reikalavimus svarstė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, kuris dar 1999 m. spalio 21 d. priėmė nutarimą, tvirtinantį, kad valstybinės – lietu­vių kalbos statusas reiškia, jog ji yra privaloma visame viešajame Lie­tuvos gyvenime. Kadangi visi informaciniai užrašai (vietovardžiai, gatvių, įstaigų ir kt. pavadinimai) priklauso viešajai valstybinės kalbos vartojimo sričiai, tai jie ir turi būti tik valstybine kalba.

Kiek vėliau, tų pačių metų lapkričio 6 d. LR Konstitucinis teismas pri­ėmė nutarimą ir dėl nelietuviškų pavardžių rašybos Lietuvos Respublikos piliečių dokumentuose. Nurodyta, LR piliečių dokumentuose pavardės bei vardai turi būti rašomi tik valstybine kalba. Tik vėliau (po įstojimo į ES) papildomame nutarime buvo pasakyta, jog paso ir kitų dokumentų ne pagrindiniuose puslapiuose gali būti ir originalo kalba įrašyti vardas ir pavardė, jei to pilietis pageidauja. Prieš tokius LR Konstitucinio teismo nutarimus buvo sukilę lenkų šovinistai, apskundę Lietuvą Europos Teisin­gumo Teismui dėl tariamo „tautinių mažumų teisių ignoravimo Lietuvoje“. 2011 m. gegužės 12 d. ES Teisingumo teismas priėmė sprendimą, kad Lietu­vos valstybėje asmenvardžių rašymo tvarka civilinės būklės dokumentuo­se neprieštarauja ES ir kitų tarptautinių institucijų nustatytoms teisinėms normoms, ir kad asmenvardžių rašymas piliečių dokumentuose – pačios valstybės vidaus reikalas. Tas pats pasakytina ir apie vietovardžių rašybą.

Vietovardžių pavadinimai negali būti keičiami pagal atskiras tautinių bendrijų ar jų mažumų užgaidas, tame tarpe ir lenkų . Tuo labiau, kad Europos Tarybos Tau­tinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje (ypač jos 20 str.), pabrėž­ta, jog tautinės mažumos privalo gerbti ir laikytis valstybės teisinių aktų, saugoti ir ginti jos palikimą. Tačiau vadinamoji lenkų tautinė mažuma stengėsi ir stengiasi sulenkinti savo apgyventas lietuviškas žemes. Ypač daug blogo padaryta, sulenkinant lietuviškus vietovardžius bei pavardes. Lenkų kunigai ir vienuoliai žmonėms piršo mintį, kad geras katalikas – tai, pirmiausia, geras lenkas. Lenkų ir sulenkėję kunigai Rytų Lietuvoje beveik nepasikeitė nuo J. Pilsudskio okupacijos metų – daug jų ir toliau per bažny­čias varo lenkinimo politiką.

Ypač daug dėmesio lenkų šovinistai skyrė ir skiria švietimui, laiky­damiesi principo: ką jaunas įgysi, tą senas surasi. Garbinama visa, kas lenkiška, ugdomas priešiškumas lietuviškumui. Propaguojama nuostata, kad tikroji jų tėvynė – Lenkija, kad Rytų Lietuva – ne etninė lietuvių žemė, neatskiriama Lietuvos dalis, o jų, lenkų, tik Antrojo pasaulinio karo pradžioje TSRS neteisėtai perduota Lietuvai. Deja, ir po Kovo 11-osios Lietuva (kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą) ilgai nepertvarkė gausaus tame krašte lenkiškų mokyklų tinklo, kad jis taptų ne Lenkijos, o nepriklausomos Lietuvos patriotų ugdymo centru. O juk tokių mokyklų (lenkiškų) Lietuvoje yra santykinai daugiausia iš visų kitų valstybių, ku­riuose lenkų ar sulenkėjusių asmenų gyvenama. Ir jose, kaip nei vienoje kitoje pasaulio šalyje, visi dalykai dėstomi lenkų kalba. Ir Lietuva kasmet joms išlaikyti skiria milijonus eurų.

Galingoji JAV neskiria nė doleria, pavyzdžiui,  lietuviškoms mokykloms. Nėra nė vienos iš jų valstybės išlaikomos, nors JAV lietuvių apie 5 kartus daugiau, negu lenkais besivadinančiųjų Lie­tuvoje. Tuo tarpu tarptautinės teisės požiūriu tiek lietuviai JAV, tiek len­kai Lietuvoje yra tokia pati „tautinė mažuma“, kuriai galioja tie patys tarptautiniai teisės aktai. Nepaisant to, lenkų šovinistai iš Rytų Lietuvos rašė ir rašo laiškus į įvairias tarptautines organizacijas apie tariamą savo­sios „mažumos“ kultūrinį ir politinį engimą nepriklausomoje Lietuvoje. Jie priekaištauja, kad lenkų kalba nėra lygiateisė lietuvių kalbai, kad pasuo­se ir kituose dokumentuose pavardės rašomos ne lenkiškomis raidėmis, kad „trukdoma“ vietovardžius rašyti  lenkų kalba.

Skundžiasi, kad lenkiškoms mokykloms mėginama taikyti tuos pačius teisinius aktus kaip ir lietuviškoms, kad lenkų gyvenamuose rajonuose vilkinamas že­mės grąžinimas. Nors pastarojoje srityje, kaip nemažai kas teigia, klaidų buvo padaryta – žemė buvo grąžinama ir po J. Pilsudskio okupacijos atsikė­lusiems lenkams kolonizatoriams.Tai pasakytina ir apie kai kurių reikšmingų lietuvių Tautos istoriajai pasatų „grąžinimą“. Taip užpernai lenkų Gdansko provincijos parnciškonų vienuoliams iš Lenkijos  Lietuvos Vyriausybė perdavė net Mindaugo laikus menančių, dar prieš Atgimimą restauruotus Lietuvos lėšomis rūmus Vilniaus senamiestyje, įvardijamus Pranciškonų, kuriuose po Spaudos draudimo panaikinimo būsimo Prezidento A.Smetonos  pastangomis buvo įkurta  pirmoji lietuviška mokyklėlė, Lietuvių mokslo draugijos ir kitų lietuviškos bibliotekos, daugelio lietuviškų draugijų centrai.

Tik Vilnių okupavus J.Pilsudskio ordoms, lietuviai iš tų rūmų  išvyti ir tik 1938 m.okupantai lenkai juose įkurdino savo pagalbininkus pranciškonus iš Gdansko. Sovietmetyje tuose rūmuose buvo archyvai, mokslo ir technikos draugijos, kuriuos ten buvo likusios ir atkūrus Nepriklausomybę. Daug kas vylėsi, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia atsižvelgs į lietuvių inteligentų siūlymus ir leis įrengti juose mūsų Tautos kovų dėl Nepriklausomybės, prieš okupantus lenkus  ir lietuviškojo švietimo ir mokslo muziejus. Bet, nors ir nepagrįstos Lenkijos pretenzijos į tuos rūmus, mūsų valdžiai, matyti, jos atrodė svarbesnės, negu Suvereno – lietuvių Tautos; tokiu „grąžinimu“ Lietuvos Vyriausybė lyg pateisno būtą Lenkijos okupaciją ir aneksij, parodydama baudžiaunišką nuolankumą engėjų šlėktų  palikoniams.

Antra vertus, Rytų Lietuvos savivaldy­bėse į postus atsisėdus daugiausia buvusiems „autonomininkams“, žemių grąžinimas ir kiti darbai buvo specialiai vilkinami, kaltinant tik nepriklau­somos Lietuvos vykdomą „antilenkišką politiką“, nors ji grąžinama net AK nariams, „pilsudskinikams“ ir „autonominikams“, kovojusiems prieš nepriklausomą Lietuvą. Beje, tie nepriklausomos Lietuvos priešai Vilniaus krašto lenkų mokyklose įvardinami kaip didvyriai. Tokiais dar daugelio lenkų ir sulenkėjusiųjų įvardinami ir minėti Armijos Krajovos banditai, Antrojo pasaulinio karo metais žudę ir persekioję tame krašte lietuvius, kad būtų galima šį kraštą, kaip lenkiš­ką, prijungti prie Lenkijos. Bet kalta ir Lietuvos valdžia, kuri vietoje  nuteisus juos  jų šlovintojus,  toliau Vilniaus krašte toleruoja,  tuo padedama  kurstyti lenkų šovinizmą ir priešišku­mą lietuvių Tautai ir jos nepriklausomai  Lietuvos valstybei. Nuolaidžiaujama net Varšuvos chuliganams, su Lenkijos vėliavomis žygiavusiems Lietuvos sostinės Vilniaus gatvėmis. Lenkijos vėliavos ir kita valstybinė atributika turi būti draudžiama – kaip ir kitų valstybių, buvusių okupantų – TSRS, nacių Vokietijos – atributika. Jei pati tauta nesaugoja savo garbės, negina savo žemių ir laisvės bei nepriklausomy­bės – ji neberspektyvi, savo noru eina  išnykimo keliu.

Apie tariamą lenkų diskriminaciją, sunkią jų padėtį Lietuvoje nuolat skelbė ir skelbia lenkų radijas, televizija, laikraščiai, internetiniai puslapiai.  2011 m.lenkų  buvo organizuotas ir  pasaulio lenkų parašų rinkimą, skirtą gelbėti „broliams“ Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, taip pat ginti lenkiškas mokyklas nuo valstybinės lietuvių kalbos. Beje, į lenkų organizuojamus mitingus neretai atvyksta ir gaujos smogikų, saugumiečių iš Varšuvos ir kitų miestų, tarsi Rytų Lietu­va būtų Lenkijos valstybės dalis. Dalyvauja ir Lenkijos ambasados darbuotojai.  Įdomu, kaip sureguotų Lietuvos valdžia ir ES, jei į kokį rusų proetsto mitingą atvyktų Rusijos ambasados darbuotojai?

 Nė vienoje kitoje pasaulio valstybėje, kurioje taip pat gyvena „lenkų tautinės bendruomenės“, pačios Lenkijos valdžia nesielgia taip akiplė­šiškai, kaip su Lietuva. Kodėl Lenkijos valdžia nereikalauja iš JAV, An­glijos, Vokietijos, Prancūzijos, Baltarusijos ir kitų valstybių papildyti savo abėcėlių lenkiškomis raidėmis, rašyti vietovardžius lenkiškai, leisti mokytis vien tik lenkų kalba, eiti į paradus tik su Lenkijos vėliavomis ir pan.? Ma­tyti, daugeliui šiandienos lenkų tebėra gyvas jų protėvių siekis paversti lietuvį lenku, o Lietuvos valstybę – Lenkijos provincija.

 Žinoma, dėl to kalti mes patys, mūsų renkamoji valdžia. Tai ir  iš praeities užsilikęs nuolanku­mas atėjūnams.  Neįsivaizduojama, kad vokiečiai, prancūzai, anglai ar amerikiečiai toleruotų tokias organiza­cijas, kaip Lietuvos lenkų rinkiminė akcija, Lietuvos lenkų sąjunga ir pa­našias, kad būtų renkami į aukščiausius valstybės postus veikėjai, kurie iš tikro kovoja prieš ją (tokie, kaip buvę  Vilniaus, Šalčininkų rajonų tarybų nariai – „autonominikai“, kaip LLRA pirmininkas Voldemaras Tomaševskis ir kiti. Beje, pastarajam „lenkų autonomijos arkliukas“ buvo ypač naudingas kopiant karjeros laiptais, su juo jis buvo įjojęs ir į Vilniaus rajono savivaldybės tarybą, valdy­bą, gavo LLRA pirmininko postą (1999 m.), tapęs Vilniaus savivaldybės vicemeru, LR Seimo nariu, o nuo 2009 m. – net Europos Sąjungos Parlamen­to nariu. Tie postai jam sudarė ir sudaro visas galimybes tariamai ginti lenkų interesus nuo lietuvių, spręsti lenkų kultūros ir gerovės klausi­mus, sukuriant aureolę, kad jei ne jie, ne LLRA, Lietuvos lenkų sąjunga ir kiti, lenkai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose jau seniai būtų pražuvę, sugrąžinti į pagonybę. Ypač ES parlamentaro postas sudarė sąlygas ir vi­saip spausti, menkinti Lietuvą, sudaryti apie ją neigiamą nuomonę, sukurti nepasitikėjimo ja atmosferą. Turbūt nedaug yra valstybių, kurios patikėtų atstovauti ir ginti savo reikalus tarptautinėse institucijose asmenims, aiškiai pasisakantiems prieš tą valstybę ir jos Suvereną.

19. Tiesos žodžio baimė

Žinomas lenkų veikėjas ir nepriklausomos Lietuvos garbingas gynėjas Ryšardas Maceikianecas nesuabsoliuti­no LLRA ir jos pasekėjų vaidmens. Jis dar  2011 m. lapkričio 12 d. „Vorutos“ 2-ajame numeryje  rašė:

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius. Slaptai.lt nuotr.

„[…]. Tai, kaip elgiasi dabartinė Lenkijos valdžia, naudodama Vilnių prieš­rinkiminės propagandos tikslams, yra tik rafinuotas tęsinys (ankstesnio antilietuviškumo), kurį toleravo tuometinė mūsų krašto valdžia […]. Visai neseniai Maja Narbutt iš „Rzeczpospolitos“ vieną moksleivę iš Šalčininkų, savo rašinyje kritiškai įvertinusią Želigovskio įvykdytą Vilniaus užgrobimą, palygino su sovietų pionieriumi Pavliku Morozovu, nes jis, girdi, išdavė „saviškius“. Prieš tai ta pati žurnalistė šlovino iš Švenčionių rajono, Prienų ra­jono LLRA veikėją, buvusį „Lenino priesakų“ kolūkio pirmininką Antonijų Jundo, kaip nepalaužiamą lenkų patriotą, kuris, nors ir būdamas Lietuvos pilietis, pareiškęs, kad po Trispalve vėliava niekada nestosiąs, tik po baltai raudona (Lenkijos – A. L.). Tiesa, tai jam nesutrukdė pasinaudoti užimama padėtimi, šalies įstatymais, supirkti iš buvusių pavergtų pavaldinių sklypus ir tapti kelių tūkstančių hektarų žemės savininku […]. Visa antilietuviška – tai triukšmingos Rinkimų Akcijos (LLRA – A. L.) kampanijos vaisiai […].Šios organizacijos ir jos dabartinio lyderio veikla, oficialiai vykdoma, prisidengus partijos pavadinimu, labiau primena organizuotą nusikalstamą grupuotę, o ne partiją (žmonių ir redak­cijų užpuolimai, kitokią nuomonę turinčių žmonių persekiojimai, trukdymas veikti krašte kitoms, nepriklausomoms nuo Rinkimų akcijos organizacijoms, informacinis teroras). Be abejonės, tai jau naujas reiškinys, neturintis nieko bendra su sukompromituota autonomijos idėja. Tai greičiau demokratinė­mis pasivadinusių struktūrų panaudojimas ne pagal pavadinimą, siekiant okupuoti teritoriją, atimti iš Europos centre gyvenančių žmonių pagrindines teises ir laisves […].

Lenkų tautinė mažuma nepagrįstai tapatinama su Rin­kimų akcija ir jos lyderiu. Minėtosios triukšmingos gaujos pagrindą sudaro tie, kurių tik pirmoji ir antroji karta gyvena Lietuvoje, užėmusi vietą tų, kurie dėl vadinamosios masinės repatriacijos išvyko į Lenkiją arba, bėgdami nuosovietų „rojaus“, – į kitas šalis. Kartu su šia grupe reiškiasi buvusių sovietinių kolūkių atstovai bei individai iš socialinio dugno […]. Tipiniu minėtos grupės atstovu –  ilgametis Lietuvos lenkų sąjungos „prezidentas“, Mas­kvos politinės akademijos prie TSKP CK auklėtinis, ilgametis sovietinio lei­dinio „Czerwony Sztandar“ partinės organizacijos sekretorius, žmogus, nu­skriaustas savo kilmės ir todėl, kaip susidaro įspūdis, norintis atkeršyti lenkų bendruomenei Lietuvoje […]. Galiausiai tai žmogus, labai mielai sutinkamas ir remiamas lenkų garsenybių, kurios kartu su draugija į save panašių, sega į atlapus ordinus už „lenkiškumo puoselėjimą“.

Nuo tada, kai 2000 m. Rinkimų akcija nusikalstamai ir jėga perėmė Lie­tuvos lenkų sąjungos vardą ir turtą […], taip iki šiol atkakliai, naudodamasi Lenkijos žiniasklaida, stengiasi įteigti pasauliui nuomonę, kad atstovauja vi­sai lenkų tautinei mažumai, nors iš esmės yra tik atvykėlių baltarusių, pas­taruoju metu intensyviai polonizuotų, sovietinių struktūrų ir vietinio pro­letariato derinys. Vietiniai, seniai čia gyvenantys Lietuvos lenkai skambiose minėtos triukšmingos gaujos veiklose dalyvauja nenoriai, tik priverstinai ir minimaliai. Tą įtikinamai liudija rinkimų rezultatai, rodantys, kad atskirose savivaldybėse už Rinkimų Akciją balsuoja žymiai mažiau nei pusė ten gyve­nančių Lietuvos lenkų. Ir tik Vilniaus rajone vos daugiau nei pusė, 51 proc. Ir tokia situacija Akcijos naudai nesikeičia. Neatsitiktinai Akcijos veikėjai vis dažniau ir garsiau kreipiasi pagalbos į rusų ir baltarusių prosovietiškai nusi­teikusį elektoratą, o Rinkimų Akcijos aplinka su finansine ir politine Lenkijos parama tampa akumuliacijos centru asmenims, puoselėjantiems Lietuvoje  antivalsty­bines nuotaikas ir prosovietinius polinkius. Galiausiai šiuo klausimu Akcijos lyderio pozicija yra vienareikšmiška – prieš keliolika dienų jis viešai televizi­joje pareiškė, kad prie sovietų jam buvę geriau, o iškart po išrinkimo į Euro­parlamentą dirbti savo patarėju priėmė buvusį KGB majorą, jau pensininką.

Nepaisant to, kad dirbant ambasadoriumi Janui Vidackiui, buvo imtasi praktikos valdyti ne savo valstybės piliečius, tai dar nebuvo blogiausi laikai. Varšuvos „Wspolnotos“ bei kitų įstaigų čiuptuvai nebuvo spėję pakankamai giliai įsiskverbti į Lietuvos lenkų aplinką. Kūrėsi vis naujos visuomeninės organizacijos, atsirado įvairių iniciatyvų, vyko diskusijos ir ginčai, teikdami vilties, kad lenkų bendruomenė natūraliu būdu suformuluos savo vertybes ir tikslus bei apibrėš savo ateitį tuometinėje Lietuvos realybėje.

Deja, tokia beveik idilė truko tik iki 1999 metų, kai Varšuvos „Wspolnota“, siekdama nuslėpti daugiamilijoninius finansinius iššvaistymus sta­tant Vilniaus lenkų namus, tikrąja to žodžio prasme nusamdė „akcijinių“ grupę, kad atakuotų tuos, kurie tuos namus statė ir siekė sutvarkyti lėšųapskaitą. Atsidėkojant akcijos lyderis imamas kelti į padebesius, o kai 2001 metais Lenkijos prezidentūros rūmuose sukelia skandalą ir atsisako priimti ordiną „Už Lenkijos ir Lietuvos santykių vystymą“ (matyt manydamas, kad apdovanojimas turi būti aukštesnio laipsnio), Aleksandras Kvasnievskis vei­kiai pats asmeniškai atveža ordiną į Vilnių ir įteikia. V. Tomaševskis jį maloningai priima. Daugelis tuomet galvojo, kad tai geriausias Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpis, nesuprasdami, kad nusikaltimas gali pagimdy­ti tik nusikaltimą, ir su šia žyme pradėta veikla kitaip vystytis negali.

Būtent siekimas nuslėpti tuos nelaimingus 10 milijonų zlotų ir iki galo nebaigtas „Nasza Gazeta“ redakcijos užpuolimo tyrimas, mūsų nuomone, lėmė, kad nutrūko natūralus aplinkos vystymosi procesas, o kuriant Lietu­vos ir Lenkijos santykius, ėmė dalyvauti nusikalstamas elementas.

Visai neseniai žinomas Lietuvos istorikas iš esmės pakartojo mūsų bai­mes ir abejones, teigdamas, kad, jo nuomone, dabartinė įtampų ir antivals­tybinių elgesių situacija buvo iš anksto užprogramuota tada, kai dalį Lietu­vos piliečių ėmė valdyti ir finansuoti bei remti kita valstybė.

Neginčijamas įrodymas, kad vadinamoji polonijinė Lenkijos politika patyrė visišką fiasko, yra tas, jog dabartinę lenkų antikultūrą, įskaitant ir politinę, prisimins ne viena karta ir ne tik Lietuvoje. Žinoma, tai negatyviai atsilieps Lietuvos lenkų likimams.

Būtent todėl dabartinėje situacijoje ir minėtomis sąlygomis ne savo tautos klaidų ar fobijų ieškojimas, o teigimai, ką lietuviai turi daryti, o ko ne, niekur neveda. Todėl ragintume […] visus, kurie Lietuvai linki gero, kad pradėtų analizuoti situaciją savo šalyje ir pasinaudotų teise reikalauti iš valdžios pakeisti politiką į normalią, paremtą teise bei palankumu kaimy­ninėms valstybėms ir tautoms.

Pavyzdžiui, nereikia net būti teisininku, pakanka tik pažiūrėti į lenkų kalbos žodyną, kad suprastum, jog prievartinis teikimas Lietuvos lenkams vadinamosios Lenko kortos, liudijančios apie tariamą priklausymą lenkų tautai, yra gryniausia provokacija (paskaitykite Michako Romer‘io min­tis „Dwie teorie o Polakach litewskich“. Zeszyty Historyczne, Nr. 106. Rok 1993, Paryz),o dosnus Lenkijos senato biudžeto lėšų dalinimas prieštarau­ja Lenkijos Konstitucijai. Tuo labiau, kad šiais galingais finansiniais srautais siekiama Lietuvos lenkų dezintegracijos savo Tėvynėje, o apimtis vienpu­siškos negatyvios informacijos, skleidžiamos lenkų gyventojams Lietuvo­je per postkomunistinius leidinius, radiją „Znad Wilii“ bei „TV Polonia“ atstovybę už Lenkijos mokesčių mokėtojų pinigus, turi visus informacinio teroro bruožus. Tai tik kelios iš daugelio šiurkščiai akis rėžiančių temų, dėl kurių Len­kijos politikams ir veikėjams yra plati dirva pasirodyti […].

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Prieš kelias dienas savo gimtojoje gyvenvietėje stebėjau, kaip vėlų vaka­rą visai dar maži vaikai su ponia direktore priešakyje grįžta iš eilinės išvy­kos į Vilnių, kur „protestavo prieš bjaurius lietuvius“, kurie galiausiai nori gerai išmokyti oficialios mūsų šalies kalbos. Žiūrint į juos ir klausant jų kalbos, man nebuvo gaila nei per pastaruosius dvidešimt metų praleistų istorinių galimybių ir šansų kultūros srityje, nei per Akcijos teismų metus sunaikintų paminklų, nei sulaukėjusio krašto ir žmonių – o tik iki ašarų gaila tų vaikučių, kuriems nuo mažens skiepijamas nepalankumas savo Tė­vynei ir bendrapiliečiams. Ir kad štai su ta nepaprastai sunkia kupra jiems teks eiti per savo gyvenimą. Ir kad taip vyksta tik tam, kad organizuota asmenų grupė vis dar galėtų būti valdžioje ir tyčiotis iš bejėgių žmonių ten, kur yra ir mano gimtinė.

Tokioje situacijoje natūraliai lūpos veriasi retoriniam klausimui – kam išvis yra polonistikos centras ir mokyklos, jei neišugdo Žmogaus ir Piliečio, o tik vadinamąjį lenką, kurio tautiškumą dabar apibrėžia ne kultūros lygis, žinios ar tradicijos, o tik priklausymas tam tikrai partijai ar organizuotai grupei, remiamai oficialiosios Lenkijos.

Ir tai, mūsų nuomone, yra esminis klausimas, į kurį laikas duos atsakymus“.

(Bus daugiau)

2019.03.17; 22:00

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.

11. Internacionalas prieš Nepriklausomybę

LR AT Įstatymas dėl galimo tiesioginio valdymo įvedimo, sukėlė ne­rimą Rytų Lietuvą bandžiusiems užvaldyti lenkų šovinistams. Tačiau jo įgyvendinti nespėta dėl sustiprėjusios TSRS okupacinės kariuomenės, LKP (TSKP pagrindu), „Jedinstvos“ ir kitų smurtinių organizacijų puolimo prieš nepriklausomos Lietuvos institucijas, prieš lietuvių Tautą. Antilietu­viškos – okupacinės jėgos lemiamą smūgį laisvėn pakilusiai lietuvių tautai planavo smogti 1991 m. sausio 12-13 d., pirmiausia užimant radiją ir te­leviziją, Parlamento, Vyriausybės rūmus ir kitus objektus.

Pasklidus žiniai apie okupantų ir jų talkininkų planus, šimtai lietuvių rinkosi prie Parla­mento, radijo ir televizijos pastatų, kad apgintų juos, o tuo pačiu – ir Lie­tuvos nepriklausomybę. Nerimą didino tai, kad okupacinės kariuomenės daliniai dar intensyviau ėmė užiminėti valstybinius pastatus, kad dar akiplėšiškiau savo priešiškumą demonstravo rusų-lenkų organizacijos, pirmiausia Jedinstvo“, ir kad nemažai buvusių Lietuvos  milicininkų, vadovaujamų būrio štabo viršininko Boleslovo Makutinovičiaus, sausio 12-osios naktį pagrobę 15 policijos mašinų ir ginklų, perėjo į okupan­tų ir jų talkininkų pusę. Vakare, apie 23 val., okupantų sudarytas LTSR „Nacionalinio gelbėjimo komitetas“ (sudarytas iš LKP (TSKP pagrin­du) CK, „Jedinstvos“, Rytų Lietuvos lenkų) išplatino atsišaukimus, kuriuose kreipėsi per radiją į Lietuvą, į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Girdi, dabartinė valdžia nustūmusi Lietuvos liaudį prie bedugnės, nebekontroliuojanti pa­dėties Respublikoje, todėl šio komiteto pareiga esanti paimti į savo rankas visą valdžią Lietuvoje, kad tariamai  būtų išvengta brolžudiško karo ir ekonominio kracho, o ištikrųjų, kad Lietuvą išlaikytų savo naguose.

Tai ypač akivaizdu iš TSKP CK ir KGB organizuotų sąmokslų prieš Lietuvą po Kovo 11-osios Akto paskelbimo (1990 m.) ir iš 1991 m. rugpjūčio 18-23 d. pučo. Tada, prisidengus probolševikine LKP (TSKP pagrindu), antilietuviškomis rusų, lenkų organizacijomis – KGB, okupacinės kariuomenės struktūrų padali­niais, reikalauta, kad Lietuva ir toliau liktų TSRS sudėtyje, valdoma „vie­ningos“ komunistinės partijos ir sovietinės valdžios.

Toms, prokomunistinėms jėgoms, svarbią paramą teikė Vilniaus, Šalčininkų ir kai kurių kitų rajonų lenkai – šovinistai. Pasinaudodami ypač sunkia nepriklausomos Lietuvos padėtimi (kaip ir 1919-1920 m.), jie sten­gėsi sekti kareivos J. Pilsudskio pavyzdžiu ir atplėšti nuo Lietuvos jos rytinę dalį, paskelbiant ją lenkų autonominiu kraštu (sritimi). O jei Lietuva išstotų iš TSRS – tariamąjį lenkų kraštą palikti TSRS ar Baltarusijos TSR sudėty­je. Tokiam lenkų siekiui TSKP, LKP (TSKP pagrindu) bei KGB visiškai  pritarė ir ėmė teikti lenkams visokeriopą paramą, kad jie tik kuo giliau įvarytų lietuviams į nugarą savo užnuodytą durklą. Iš archyvinių dokumentų atrodo, kad talkininkais jiems  buvo ir kai kurie LTSR valdžios nomenklatūrininkai. Taip 1991 m. pradžioje  buvęs  LTSR Ministrų Tarybos pirmininkas V. Sakalauskas, jo pavaduotojas Vilius Kazanavičius, TSRS oro desantinės kariuomenės vado pirmasis pavaduotojas generolas Osvaldas Pikauskas ir divizijos vadas, ge­nerolas A. Žitnikovas tarėsi, kaip išsaugoti Lietuvą tarybine, TSRS sudėty­je. Tuomet suokalbininkai į Maskvą, į KGB pranešė, kad „jeigu būtų aiški Centro pozicija ir palaikymas, galima būtų duoti reikiamą atkirtį […]“.

Tuo laiku TSRS prezidentas ir TSKP CK generalinis sekretorius M. Gorbačiovas paskelbė įsaką „Dėl papildomų priemonių, įgalinančių užtikrinti tarybinių piliečių teises, apsaugoti TSR Sąjungos suverenu­mą Lietuvos TSR teritorijoje“. Įsake, be kitko, nurodė nepriklausomos Lietuvos vyriausybei paleisti savanorių formuotes, surinkti visus gy­ventojų turimus ginklus, sugriežtinti atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų iš Lietuvos kontrolę ir t.t.

Priedanga pasmaugti nepriklausomą Lietuvą buvo LKP (TSKP pagrin­du), rusų, lenkų organizacijos, taip pat 1990 m. balandžio 28 d. slapta su­darytas Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komitetas (LNGK), turėję perimti nuverstos nepriklausomos Lietuvos valdžios funkcijas.

Padėti pasmaugti laisvės siekiančias jėgas TSKP CK, jos „vietininko“ – LKP (TSKP pagrindu) CK įsakymu žiniasklaida privalėjo diskredituoti ne­priklausomos Lietuvos valdžią, jos pastangas suteikti lietuvių kalbai vals­tybinės kalbos statusą, sugrąžinti nepriklausomos Lietuvos valstybinę sim­boliką ir pan. Mėginta bauginti, pirmiausia svetimtaučius, kad Lietuvą norima paversti fašistine, o rusus, lenkus – beteisiais vergais; įrodinėta, kad, jei Lietuva išstosianti išTSRS, neteksianti Klaipėdos, Vilniaus ir jo kraštų, kuriuos perimsianti Lenkija bei Rusija.

Kad tariamai apgintų „tarybinių žmonių interesus“, nurodymais iš Kremliaus ginkluoti KGB, milicijos ir kariuomenės daliniai ėmė užimi­nėti valstybinių įstaigų pastatus (pirmiausia priklausiusiusbuvusiai LKP, persitvarkiusiai į Savarankišką LKP), saugoti paminklus (Lenino, TSKP veikėjų ir kt.). Gatvėse, pirmiausia Klaipėdoje, pradėjo patruliuoti kariškiai, kuriems buvo suteikta teisė bet ką suimti, iš­vaikyti mitingus ir demonstracijas.

Remiantis priedanga, kad reikia garantuoti jaunuolių ėmimą į sovietų kariuomenę, TSRS gynybos ministro D. Jazovo įsakymu į Lietuvą buvo įvesta Pskovo desantininkų divizija, o kartu su ja – ir KGB grupė „Alfa“.

1991 m. pradžioje ir LKP (TSKP pagrindu) CK pirmasis sekretorius M. Burokevičius savo laiške TSRS prezidentui M. Gorbačiovui reikala­vo nedelsiant Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą. Tikslas – kad būtųatkurta tarybų valdžia, o Lietuva toliau liktų TSRS sudėtyje. Taip pat jis siūlė paskelbti ypatingąją padėtį, kad tvarka Lietuvoje „būtų stabilizuota“.

1991 m. sausio 9 d. M. Gorbačiovas paskelbė ultimatumą nepriklau­somai Lietuvai: „[…] nedelsiant atkurti TSRS konstitucijos ir Lietuvos TSR konstitucijos galiojimus, atšaukti anksčiau priimtus antikonstitu­cinius aktus […]“.

Apie tai, kad prieš nepriklausomą Lietuvą bus mestos TSRS karinės pajėgos, dar sausio 7 d. TSRS Pabaltijo karinės apygardos vadas genero­las leitenantas F. Kuzminas telefonu pranešė Aukščiausiosios Tarybos pir­mininkui V. Landsbergiui, esą TSRS Gynybos ministro D. Jazovo įsaky­mu Lietuvoje pradėtas priverstinis jaunuolių ėmimas į TSRS kariuomenę, ir tam bus panaudota speciali desantininkų divizija. Kitą dieną, sausio 8-ąją, LKP (TSKP pagrindu) CK kartu su KGB ir  irparengtais civiliais de­santininkais, taip pat su lenkų, rusų draugovininkais organizavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmą, paskelbė „darbo liaudies“ protestą prieš „fašistinę vyriausybę“ ir prieš kainų pakėlimą.

Lietuvos vyriausybė, supratusi, kad kainų pakėlimo klausimas – provo­kacija, jas atšaukė, o premjerė K. Prunskienė atsistatydino. Tačiau antivalsty­binės jėgos nenurimo. Jos ir toliau telkėsi nepriklausomai Lietuvai pasmaug­ti. Tiesa, pagal kai kuriuos šaltinius, prieš Kremliaus planus panaudoti TSRS kariuomenę pasisakė TSRS oro pajėgų kariuomenės vadas genero­las P. Gračiovas (jis 1982-1983 m. buvo 7-osios oro desanto divizijos vado pavaduotojas Kaune; po to vadovavo oro desanto divizijai Afganistane, kur net 8 kartus buvo sužeistas, už tai pelnė Tarybų Sąjungos didvyrio vardą). Nepaisant to, sausio 8 d. vakare Šiaulių aerodrome nusileido 30 TSRS desan­tininkų lėktuvų, o kitą – Vilniaus aerodrome – karinis transporto lėktuvas IL-76 su desantininkais iš Pskovo, taip pat lėktuvai su KGB specialios pa­skirties „Alfa“ grupės smogikais. Vilniuje, Šiaurės kariniame miestelyje buvo įrengtas tiesioginio kosminio ryšio su Maskvos Kremliumi punktas, matyt didelio masto karinių operacijų valdymui iš „centro“.

Vis akiplėšiškiau prieš nepriklausomą Lietuvą savo mitinguose rėkavo rusų, lenkų stalinistai – komunistai ir šovinistai. Tikslas – sudaryti „tinkamą situaciją“ pradėti okupacinės kariuomenės puolimui – tariamai „gelbėti darbo liaudį“.

Sausio 9 d. tautines mažumas, pirmiausias rusus, „apsiraminti“ ir pa­remti nepriklausomą Lietuvą per radiją ir televiziją kvietė Vilniaus stačia­tikių arkivyskupas Chrizostomas. Bet jo žodžių sąmokslininkai neklausė. Sausio 11 d. LKP (TSKP pagrindu) CK, KGB ir įvairių atėjūnų bei jų palikuonių atstovai savo organizuotame „Lietuvos demokratinių jėgų“ kongrese Vilniuje priėmė ultimatumą, raginantį Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą bei Vyriausybę atsistatydinti iki tos pačios dienos 15 valandos. O jei taip nebūsią padaryta, valdžią paimsiąs į savo rankas „Lietuvos TSR gelbėjimo komitetas“. Jis ir sugrąžinsiąs lietuvą į TSRS „tautų šeimą“. Tuo metu okupacinės kariuomenės ir KGB daliniai užėmė lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento patalpas Vilniuje, užė­mė „Spaudos“ rūmus, kuriuos šturmuojant, buvo sužeista jų gynėjų.

Okupacinės kariuomenės daliniai užiminėjo valstybinius pastatus ir Kaune, Šiauliuose, Alytuje bei kituose miestuose. Dėl miestuose vykusio didelio okupacinės kariuomenės dalinių, šarvuočių, tankų, sunkvežimių judėjimo Vilniaus garnizono vadas generolas V. Uschopčikas informavo Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, kad, girdi, vykstą  tik  kariniai manevrai bei be­sislapstančių nuo tarnybos tarybinėje kariuomenėje jaunuolių gaudymas.

Vadinamojo „Lietuvos demokratinių jėgų kongreso“ atstovams nesu­laukus iš Lietuvos Vyriausybės atsako į minėtą rytmetinį ultimatumą, 15 val. LKP (TSKP pagrindu) CK rūmuose surengtoje spaudos konferencijoje tos išdavikų  partijos Ideologinio skyriaus vadovas J. Jermalavičius paskelbė, kad Lietuvoje visą valdžią į savo rankas ima  lenkų, rusų „Lietuvos TSR gelbėjimo komitetas“.

Lietuvos miestuose toliau tebesiautėjo TSRS kariuomenės ir KGB daliniai: jie užėmė Vilniaus geležinkelio stoties dispečerinę, sustabdė traukinių eismą, o nak­tį iš sausio 11-osios į 12-ąją užgrobė Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos Atskirojo ypatingosios paskirties milicijos būrio bazę Valakampiuose. Tąsyk Vilniuje apie 30 Lietuvos policininkų perėjo į nepriklausomybės smaugikų pusę. Tą naktį, kai dauguma jų grįžo iš budėjimo prie Aukščiausiosios Tarybos (Seimo), štabo viršininkas Boleslovas Makutinovičius ir būrių vadai V. Razvodovas ir A. Skliaras įkalbėjo daugelį jų pereiti TSRS VRM pavaldu­mo žinion. Suokalbininkai, paėmę iš sandėlių  80 automatų, 130 pistoletų, šautuvų, revolverių, guminių lazdų, neperšaunamų liemenių, antrankių, skydų, dujokaukių, rūbų, avalynės, radijo ir telefoninio ryšio priemonių ir viską susi­krovę į VRM ir Šiaurės miestelio okupacinės kariuomenės atsiųstus automobi­lius, nuvažiavo į Lietuvos policijos akademijos pastatus Valakampių gatvėje. Į juos patekę apgaulės būdu, užsibarikadavo ir pasirengė gynybai, pasiskelbdami kovosią už Lietuvą TSRS sudėtyje. Tokios didelės grupės omonininkų išdavystė, o svarbiausia, ginklų pagro­bimas buvo skaudus smūgis kovojančiai dėl savo nepriklausomybės Lietuvai.

Ankstyvą sausio 12-osios rytą iš TSRS Gynybos ministerijos atskrido ministro pavaduotojas generolas V. Ačalovas, turėjęs tariamai vadovau­ti vykstantiems okupacinės kariuomenės manevrams. Iš Kaliningrado įVilnių buvo permesta daug tankų ir šarvuočių su kariuomenės daliniais. Bet tūkstančiai žmonių ir toliau rinkosi prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, prie Radijo ir televizijos komiteto, prie TV bokšto. Visur buvo šokoma ir dainuojama, laikomos šv. mišios. Tai šokiravo okupantus ir jų talkininkus, žiūrėjusius pro tankų ir šarvuočių taikiklius į lietuvių mi­nias, nebijančias net mirties vardan savo Nepriklausomos Tėvynės.

12. Ant Tėvynės aukuro …

Sausio 12 d. 22 val. okupacinės kariuomenės atsargos pulkininkas V. Šurupovas, sukvietęs rusų, lenkų aktyvistus – draugovininkus, LKP (TSKP pagrindu) narius, pasakė, kad naktį vyksią svarbūs įvykiai, todėl jie privalą būti pasirengę padėti „atstatyti Tarybų valdžią“. Tą dieną po keletą kartų per sąmokslininkų radiją „Tarybų Lietuva“ buvo perskaityti tokie jų dokumentai: M. Burokevičiaus atsišaukimas „Į Lietuvos liaudį“. Jame sakyta: „Lietuvos komunistų partijos CK biuras su pritarimu sutiko TSRS prezi­dento M. Gorbačiovo kreipimąsi į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą […]. Situacija Lietuvoje pateko į aklavietę. Išeiti iš susidariusios padėties galima tik imantis neatidėliotinų ir ryžtingų priemonių […]. Žmonės reikalauja įvesti respublikoje prezidentinį valdymą. Lietuvos komunistų partijos CK biuras pritaria visiems demokratiniams darbo žmonių reikalavimams […]. Vienintelė reali priemonė atkurti teisėtumą respublikoje – prezidentinis valdymas. Lietuvos KP CK biuras kviečia visos respublikos darbo žmones palaikyti prezidentinį valdymą“; Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komiteto kreipimasis į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Jame pareikšta: „Lietuvos darbo žmonių atstovų ir Demokratinių jėgų kongreso 1991 m. sausio 11 d. įkurtas „Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komitetas“ laiko pareiga paimti valdžią į savo ran­kas ir visomis priemonėmis siekti teisėtumo ir tvarkos atkūrimo“; Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komiteto kreipimasis į Lietuvos gyventojus. Jame tvirtinta: „Respublikos vyriausybė prarado įvykių raidos kontrolę ir tik melo bei demagogijos pagalba siekia išlaikyti savo įtaką. Ji nesugebėjo teisingai įvertinti TSRS prezidento M. Gorbačiovo 1991 metų sausio 10 dienos kreipimosi […]. Tokiomis sąlygomis Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas […], siekdamas išvengti ekonominio žlugimo ir brolžudiško karo, į kurį stumia mus Respublikos Aukščiausioji Taryba, laiko savo pareiga paimti visą valdžią į savo rankas […]“. Ir kt.

Michailas Gorbačiovas lietuviams asocijuojasi su 1991-ųjų sausio 13-osios žudynėmis.

Užgrobti radijo ir televizijos pastatus Vilniuje kariauna  Šiaurės miestely  pasirengė sausio 12-osios vidurnaktį. Tuomet ten būta daug atsakingų TSRS gynybos, TSRS vidaus reikalų ministerijų, KGB darbuotojų. Tarp jų – TSRS gynybos ministro pavaduotojas V. Ačalovas, Pabaltijo karinės apygardos vado pavaduotojas, majoras V. Ovčarovas, TSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas N. Demidovas, su ministru B. Pugo palaikęs tele­foninį ryšį, KGB 3-iosios valdybos viršininko pavaduotojas J. Kalganovas, LTSR valstybės saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas S. Čaplinas ir daug kitų. Sąmokslininkai palaikė nuolatinį ryšį su TSRS gynybos mi­nistru gen. D. Jazovu, su TSRS KGB vadovu gen. V. Kriučkovu. Pastarųjų žodiniais įsakymais remiantis, pirma turėjo būti užimti radijas ir televi­zija, po to – Aukščiausiosios Tarybos ir kiti pastatai.

Beje, nieko bendra su tiesa neturėjo vėliau paskleisti gandai, kad dėl TSRS kariškių, KGB ir parti­nių veikėjų nusikaltimų Vilniuje nieko nežinojęs TSKP CK Generalinis sekretorius M. Gorbačiovas. Pasak liudininkų parodymų, pas V. Boldiną, M. Gorbačiovo padėjėją ir TSKP CK bendrojo skyriaus vedėją, 1991 m. sau­sio 8 d. vyko pasitarimas, kuriame dalyvavo M. Burokevičius, O. Šeninas (lenkų „autonomininkų“ tiesioginis vadas), R. Nišanovas, O. Baklanovas, B. Pugo, P. Jazovas, V. Kriučkovas ir kiti, ap­svarstę, kaip Lietuvą sugrąžinti į „TSRS šeimą“. Tame susitikime buvo ap­tarti ir TSRS prezidentinio valdymo įvedimo, „nacionalistinės“ Lietuvos vyriausybės nuvertimo ir kiti klausimai.

Sąmokslininkai žvalgybinį reidą, kaip užimti radijo, televizijos, Aukščiausiosios Tarybos pastatus, padarė sausio 12 d., apie 22 val. Tada iš Šiaurės karinio miestelio į sostinės centrą pajudėjo dvi kolonos tankų, šarvuočių ir sunkvežimių su desantininkais. Viena kolona važiavo link TV bokšto, kita – prie radijo ir televizijos pastatų Konarskio gatvėje. Tačiau smaugėjai, pamatę, kad prie abiejų objektų, kaip ir prie Aukščiausiosios Tarybos yra susirinkusios minios žmonių, o visos prieigos užstatytos sun­kvežimiais, autobusais, lengvaisiais automobiliais, grįžo į Šiaurės mies­telį pasirengti tikrajam šturmui. Apie tai TSRS gynybos ministerijos 107-osios motošaulių divizijos vadas V. Uschopčikas, kaip liudininkas, papasakojo Lietuvos prokurorams: V. Ovčarovas (TSRS gynybos ministe­rijos Pabaltijo karinės apygardos vado pavaduotojas – A. L.) įsakė desanti­ninkus operacijoje paremti 7 tankais su tuščiais šaudmenimis ir ekipažais, kurie buvo paskirti iš divizijos 106-ojo tankų pulko. Tiesiogiai tankistams vadovavo desantininkų vadas. Tankų ekipažai privalėjo išvalyti praėjimus kariškiams prie numatytų objektų, kurie buvo užstatyti smėlio barstytu­vais. Tankistai užduotį įvykdė puikiai. TSRS kariškiai ir tankai šaudė tuščiais šoviniais į viršų. Bet, anot V. Uschopčiko, „desantininkai buvę ginkluoti ir turėję po apkabą kovinių šovinių, kuriuos ir panaudoję ka­rinės operacijos metu“ (Baud. bylos T. 114. P. 1465). Tačiau į šią generolo    V.Uschopčiko užuominą mažai kas atkreipė dėmesį, dėl to visą laiką vengta aiškiai pasakyti, kas šaudė į beginklius žmones prie TV bokšto, radijo ir televizijos komiteto pastatų.

Apie okupacinės kariuomenės išankstinį  pasirengimą žudyti Vilniuje  radijo, televizijos pastatų gynėjus, Lietuvos prokuratūra buvo gavusi ir tokį  okupantų desantinės divizijos k/d nr. 74268 kuopos vado leitenanto S. Machovo raštiškąliudijimą: „[…] 1991 m. sausio 12 d. kapi­tonas S. Panikarovas davė mums užduotį užimti Lietuvos radijo ir televizi­jos pastatus, prasiveržti į 9-ąjį aukštą, užblokuoti įėjimus ir pašalinti iš ten dirbančius žmones. Apie 20 val. kariams išdavė ginklus ir šaudmenis – po vieną apkabą kovinių ir po dvi apkabas tuščių šovinių. Kuopoje dar buvo 4 šautuvai su  su koviniais šoviniais. Pats apsiginklavau automatu. 21 val. Sibiriakovas (bataliono vadas) įsakė užimti nurodytus objektus, instruk­tavęs, kaip veikti. Kareiviai buvo suskirstyti trejetais. Jiems buvo priskirta kovinė technika: tanketės Nr. 271, 273, 276, 277, šarvuotis BTRP-670, 2 tankai, automobiliai. Kovinės mašinos buvo pilnos šaudmenų komplektų.

Operacija prasidėjo sausio 13 d. apie 1 val. Tiesiogiai buvau pavaldus kapi­tonui Panikarovui. Išvažiavome kolonoje. Priekyje judėjo tankai. Kartu va­žiavo ir specialiosios paskirties kariai bei TSRS VRM vidaus kariuomenės kuopa. Prie objekto pamatėme daugybę civilių žmonių. Jų tarpe ginkluotų asmenų nebuvo. Kovinėmis mašinomis kariškiai privažiavo prie pat laiptų. Po komandos kariai iššoko iš mašinų, išsirikiavo „pleištu“ ir pradėjo veržtis pro žmonių minią į patalpas. Žmonės priešinosi ir neleido, bet prasiveržę prieangyje jau radome tris „specnazo“ karius. vienas iš jų įsakė nustum­ti nuo pastato žmones, kurie vėl priešinosi. Kariškiai mušė juos automatų buožėmis ir šaudė serijomis iš automatų. Tankai taip pat šaudė. Į kariškius niekas nešaudė. Po to jie apžiūrėjo užimtas patalpas ir išvedėme iš  ten dar buvu­sius žmones. Tą patį darė ir „specnazas“. (T. 123. B. 1. P. 1-70).

Po Sauio 13 – osios žudynių visas pasaulis reiškė užuojautą lietuvių Tautai, laiduojant nešė gėles daugybė organizacijų,  plaukė šimtai užuojautos ir okupantų smurtą smerkiančių laiškų, telegramų, tame tarpe  ir iš tūkstančių dorųjų Rusijos piliečių,  jų organizacijų. Tik tylėjo  „autonomininkai“ ir jie, kartu su „Jedinstveninkais“, okupantų kariuomenės vadais, toliau  kūrė planus, kaip „sugrąžinti“ Lietuvą ir kitas nepriklausomomis pasiskelbusias respublikas TSRS sudėtin, kaip  paskelbti  ir Rytų Lietuvą lenkų autonominiu kraštu, nors ir LTSR sudėtyje.

Borisą Jelciną lietuviai vertina palankiau nei Michailą Gorbačiovą.

„Autonomininkams“ padėti  pasmaugti nepriklausomą Lietuvą turėjo ir 1991m. vasario 15 d. TSRS valstybinio banko N. Vilnioje  įkurtaslenkų komercinis bankas – Asociacija, tarimai Rytų Lietuvos  įmonėms aptarnauti. Jam TSRS valstybinis bankas suteikė visasąjunginio banko statusą, atidarydamas sąskaitą paskyrė 280 mln. rublių kreditą 1991 metams.Ir bankas pirmiausia ėmė remti lenkus, siekusius atskirti Šalčininkų, Vilniaus ir kai ku­riuos kitus rajonus nuo nepriklausomos Lietuvos –  lenkų autonominio krašto kūrėjus. Banko apsaugą  perėmė TSRS okupacinė kariuomenė. Dar daugiau ta Asociacija buvo parengusi planus, kaip jai nepriklausančias „nelojalias“ įmo­nes bei įstaigas, remiančias Nepriklausomybę, atjungti nuo elektros ir dujų tiekimo sistemų, nutraukti  toms  įmonėms medžiagų ir komplektuojančiųjų dalių tiekimą ir t.t. Bankas finansavo ir grupės lenkų „autonomininkų“ kelionę į Moldaviją, kad  iš tenykščių  okupantų  ir jų pakalikų pasimokytų, kaip suskaldyti valstybę ir sukurti naujus jos darinius iš atskirų rajonų. LKP (TSKP pagrindu) CK narys S. Giedraitis parengė projektus, kaip į  TSRS gynėjų  ir to banko sudarytąją Laisvųjų verslininkų asociaciją įtraukti visus  kolūkius, tarybinius ūkius, žemės ūkio  ir kitas įmones ir išplėšti jas  iš pavaldumo nepriklausomos Lietuvos valstybei.

13. Žlugusios stalinistų viltys Rusijoje

Nors ir kaip besidraskė buvę sovietiniai okupantai ir jų pakalikai, nors ir kiek beužimdavo naujų pastatų, lietuvių Tauta nepasidavė, nebepripažino jų valdžios (išskyrus  lenkų šovinistų – autonomininkų gyvena­mus rajonus). Lietuvių Tauta, po daugiau kaip pusamžio vėl pajutusi Laisvės dvelks­mą ir savos Nepriklausomos valstybės kūrimo džiaugsmą, buvo pasiryžusi vardan jos viską  paaukoti. Bet visaip stiprino savo „gretas“ ir Nepriklausomybės priešai, ypač Rytų Lietuvos autonomininkai. Tačiau jiems didelį nerimą  sukėlė 1991 m. liepos 12 d. rinkimai Rusijoje, kurių metu Borisas Jelcinas buvo išrinktas Rusijos Federacijos prezidentu. Jis drąsiai stojo prieš TSKP vienvaldiškumą. Bet ir Rusijos stalinistai nesirengė pasiduoti. Jie, vadovaujami KGB pirmininko V. Kriučkovo, gynybos minis­tro D. Jazovas ir  kitų aukščiausioje TSRS valdžioje  buvusių politinių  veikėjų, 1991 m. rugpjūčio antroje pusėje, TSRS prezidentui M.Gorbačiovui išvykus poilsiui į Krymą,  surengė ginkluotą pučą, kad sugrąžinus  TSRS stalinistinį valdymą, pradžioje visoje TSRS teitorijoje paskelbus „ypatingąją padėtį“, visur iš kariškių, kagėbistų ir „išstikimųjų TSKP narių“ sudarant „vietos  ypatingosios padėties (VYPK) komitetus.

Planavo suimti ir Rusijos Federacijos prezidentą B. Jelciną, sugrįžtantį iš Kazachstano, bet jam pasisekė išvengti arešto ir ėmėsi vadovauti pasipriešinimui pučistams. 1991 m. naktį iš rugpjūčio 18-osios į 19-ąją įvyko pirma­sis viešas (transliuojamas ir per TV, radiją) tos Valstybės ypatingosios paskirties komiteto (VYPK) posėdis, dalyvaujant : TSRS viceprezidentuis Genadijui Janajevui (pirmininkas), TSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui, Vidaus reikalų ministrui Borisui Pugo, KGB pirmininkui Vladimirui  Kriučkovui, TSRS Ministras Pirmininkui  Valentinui  Pavlovui, TSRS pre­zidento patarėjui Olegui Baklanovui, TSRS valstybinių įmonių asociaci­jos pirmininkui Aleksandrui Tiziakovui, TSRS valstiečių sąjungos pirmi­ninkui Vasilijui Starodubcevui, TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Anatolijui Lukjanovui, TSKP CK sekretoriui (minėtam Vilniaus krašto lenkų – autonomininkų vadui) Olegui Šeninui, TSKP Maskvos komiteto pirmajam  sekretoriui Michailui Prokofjevui, Gynybos ministro pavaduotojams genero­lams Valentinui Varenikovui ir Vladislovui Ačalovui, M. Gorbačiovo patarė­jui Sergejui Achromejevui, TSKP CK skyriaus vedėjui Valerijui Boldinui, M. Gorbačiovo apsaugos viršininkui, KGB generolui  A. Medvedevui ir kitiems. Pučistų posėdis demonstruotas per TV, grojant ir rodant scenos iš baleto „Gulbių ežeras“. Visai TSRS ir užsieniui buvo paskelbtas VYPK nutarimas: “ […] kadangi Michailas Gorbačiovas negali eiti TSRS prezidento pareigų, remiantis TSRS Konstitucijos 127 straipsnio 7 punktu, TSR Sąjungos prezidento įgaliojimai atitenka viceprezidentui Genadijui Janajevui“. Ir toliau nurodyta, kad „atsižvelgiant į plačiųjų gyventojų sluoks­nių reikalavimus imtis kuo ryžtingiausių priemonių, kurios padėtų užkirsti kelią visuomenės žengimui į nacionalinę katastrofą, užtikrinti teisėtumą ir tvarką, nuo 1991 m. rugpjūčio 19 d. 4 val. Maskvos laiku  TSRS įvedama 6 mėnesiams ypatingoji padėtis […]“.

Tuo metu jau Maskvos centran, prie Rusijos vyriausybinių pasatų važiavo per 1000 tankų, tankečių, slinko desantininkų automobilių kolinos, smurtu buvo užimamos TV ir radijo stotys, laikraščių redakcijos. Tačiau pučistai užmiršo paimti savo kontrolėn telefono ir kitų ryšių valdymo punktus, nesugebėjo suimti RTFR prezidento B. Jelcino ir jo benražygių, kaip vicepprezidento A. Ruckojaus, Ministro Pirmininko I. Silajevo, Rusijos AT pirmininko R. Chasbulatovo ir jie ėmė kviesti doruosius rusus ginti demokatijos, rinktis prie RTFR vyriausybės pastatų. Ir tūkstančiai rusų, išgirdę tą kvietimą skubėjo ginti demokratijos, stojo rankomis susikabinę prieš pučistų ginluotąsias armadas, lipo ant tankų savo kūnais pridengdami stebėjimo ir šaudymo angas. Visa Maskva aidėjo nuo minių skandavimų: „Laisvė! Demokratija!“ O pats prezidentas B. Jelcinas, nors aplinkui girdėjosi šūviai ir švilpė kulkos, užlipęs ant pirmojo sustojusio tanko, kvietė visą demokratinę Rusiją nepabūgti pučistų ir ginti savo laisves ir teises. “Sąmokslininkų dienos suskaičiuo­tos. Rusija bus laisva! – drąsino nuo tanko rusų Tautą jos prezidentas Borisas Jelcinas. “Laisvė! Laisvė! – skandavo tūkstančiai dorųjų rusų, pasirengę verčiau žūti, bet neleisti sugrįžti šalies valdžion stalinistniams banditams. 

Toks masinis rusų pasipriešinimas, kai dešimtys vaikinų ir merginų tiesiog gulė po tankais, kad tik jie nepravažiuotų, palaužė ir pučistų pasiryžimą. Vienas pirmųjų, suabejojusių VYPK ir jo įsakymais, buvo   TSRS oro desanto pajėgų vadas generolas Pavelas Gračiovas. Jis, beje, visą laiką prieštaravo dėl kariuomenės panaudojimo prieš demonstrantus ir Lietuvoje, Vilniuje. Jis ir Maskvos gatvėse pamatęs tūkstančius protestuotojų, jų barikadas ir dešimtis jau žuvusiųjų po tankais ir nuo desantininkų kulkų bei kastuvėlių, grįžęs į štabą, pasakė:

– Aš rusas ir neleisiu, kad kariuomenė lietų savo tautos kraują…

Po jo, TSRS oro pajėgų vadas generolas Jevgenijus Šapošnikovas, nuėjęs pas TSRS Gynybos ministrą D. Jazovą, kur buvo ir kitų aukštųjų karininkų, pareiškė:

 – Atšaukite kariuomenės smurtą….

– Kaip atšaukti? – sunerimo D. Jazovas.

– Atšaukti iš Maskvos visą kariuomenę, – griežtai pasakė J. Šapošnikovas.

–  O kas tada bus su Valstybiniu ypatingosios padėties ko­mitetu? – klausė ministras.

– Paskelbti jį apsišaukėlių komitetu, nekonstituciniu ir išvaikyti, – atsa­kė gen. J. Šapošnikovas.

Ministrui nuo susijaudinimo išrasojo kakta, ir jis, nusiėmęs kaklaraiš­tį, kurį laiką tylėjo. Po to atsigręžė į savo pavaduotoją, vieną pagrindinių ir  Sausio 13-osios ginkluoto pučo Vilniuje ir visoje Lietuvoje organizatorių ir vadą, generolą Vladislovą Ačalovą:

– Eik į kabinetą ir siųsk įsakymą kariuomenei: „Stop…“

Ministro D. Jazovo „Stop“ sustabdė jau vėl pajudėjusius šturmuoti Baltuosius rūmus tankus, specialiosios paskirties KGB ir kitas kariuomenės dalis.

Gynybos ministro įsakymas KGB vadui V. Kriučkovui, TSKP CK se­kretoriui O. Šeninui, TSRS Prezidento patarėjui O. Baklanovui bei kitiems pučo organizatoriams buvo netikėtas. Rugpjūčio 22 d. apie 2 val. nakties Gynybos ministro pavaduotojas generolas V. Ačalovas ir V. Varenikovas buvo iškviesti pas KGB pirmininką V. Kriučkovą.

– Kas jūs per kariai, jeigu nieko nesugebate… – ėmė priekaištauti kagėbistas Nr.1

O. Baklanovas klausė, kodėl buvo nutrauktas puolimas, ko išsigąsta? Papriekaištauta, kad generolai blogai padarė, kad neatjungė Baltųjų rūmų nuo elektros, vandens tiekimo linijų. Bet V. Kriučkovas jį nutraukė, išrėždamas:

– Nėra ko čia aiškintis, Baltieji rūmai ir prezidentas B. Jelcinas su savo gauja bus greitai paimti Dzeržinskio ypatingosios motošaulių divizijos karių, jau einančių užimti Baltųjų rūmų…

Bet generolai V. Ačalovas ir V. Varenikovas ramiai KGB vadui paaiškino, kad ir dzeržinskiečių divizija atsisakė dalyvauti puolime ir jau grįžta į dislokacijos vietą. Bet O. Baklanovas, V.Kriučkovas nepasidavė ir toliau įrodinėjo, jog būtina bet kokiomis priemonėmis nors areštuoti Borisą Jelciną ir Rusijos vy­riausybę, nes „priešingu atveju jie mus visus iškars…“

Tačiau kariuomenės daliniai jau traukėsi iš Maskvos gatvių, kaip ir iš Leningrado ir kitų. Prezidento B. Jelcino bendražygiai užėmė vėl savo darbo vietas „Baltuosiuose rūmuose“ ir kitose įstaigose. RTFSR prezidentas B. Jelcinas savo dekretais uždraudė VYPK, o taip pat KGB, TSKP veiklą visoje TSRS, įsakė suimti pučo organizatorius ir aktyviausius veikėjus, iškelti jiems baudžiamąsias bylas. Kai kurie aktyviausi pučistai patys save nubaudė: taip rugpjūčio 22 d. vakare nusišovė TSRS vidaus reikalų ministras Borisas Pugo; M. Gorbačiovo patarėjas marša­las Sergejus Achromejevas užsimušė, iššokdamas pro langą; nusižudė TSKP CK reikalų vykdytojas Nikolajus Kručina (spėta, kad ir dėl TSKP turtų išvaistymo) ir t.t. KGB pirmininkas V. Kriučkovas ir Gynybos mi­nistras D. Jazovas parašė atsiprašymo laiškus M. Gorbačiovui ir B. Jelcinui, kad atleistų jiems už padarytą klaidą – pučo organizavimą. Rusijos teismai keletą šimtų  – pučistų nuteisė 7 – 10 metų kalėjimo, nors daugelis po metų kiti ir buvo paleisti. Rusų demokratų pergalė prieš stalinistus – pučistus išgelbėjo ir Lietuvos nepriklausomybę. 

14. Išsilaivinimas nuo svetimo raugo

Su didžiausiu džiaugsmu žinią apie ginkluotą pučą Rusijoje sutiko Lietuvoje „autonomininkai“, stalinistinės LKP nariai, įvairios lenkų, rusų antilietuviškosios organizacijos, ypač LTSR nacionalinio gelbėjimo komitetas ir „Jedinstvo“, sudarydamos ir VYPK padalinius, siuntė sveikinimus į Maskvą „centrinei VYPK“. Tad kai, kaip rašyta, rugpjūčio 19-osios ankstyvą rytą Maskvoje KGB ir kariuomenės vadai dar svarstė svarbiausių maskvietiškų objektų užėmimo taktiką ir strategiją, Lietuvoje okupacinė kariuomenė jau užėmė Kauno radijo ir televizijos redakciją, Sitkūnuose – radijo transliacijos stotį, taip pat Vilniaus tarpmiestinę telefono stotį, norėdama atskirti Lietuvą nuo pasaulio. Tačiau, atjungus te­lefonus, be ryšio liko ir okupacinės kariuomenės štabai. Teko vėl įjungti. Nepasisekė pučistams kontroliuoti ir nepriklausomos Lietuvos valdžios ir tarptautinių telefonų. Nors ir kaip stengėsi, jie nežinojo, kad Vilniaus tarpmiestinės telefono stoties pastato kieme, rūsyje, yra įrengtas ir rezervi­nis ryšio punktas, į kurį galima patekti tik pro gerai užmaskuotą ir mažai kam žinomą angą. Iš to požeminio punkto Lietuvos Vyriausybė  pučo dienomis ir palaikė ryšius su pasauliu.

Po pirmosios VYPK žinios iš Maskvos, Kauno, Klaipėdos ir kai kurių kitų okupacinių karinių įgulų vadai pasiskelbė komendantais. Buvo už­drausta įplaukti užsienio laivams į Klaipėdos uostą, Kaune šarvuočiai už­blokavo tiltus, o į okupantų pusę perėjęs specialiosios paskirties milicijos dalinys (OMON) užėmė Vilniaus taksi parką. Ypač skubėjo pasinaudoti situacija Šalčininkų, Vilniaus rajonų lenkai, kad greičiau atsiplėšus gabalą Lietuvos. Ypač aktyviai dėl „VYPK reikalo“ kovojo LR AT de­putatas Leonas Jankelevičius, Šalčininkų rajono tarybos pirmininkas Česlovas Visockis ir daugybė kitų. .

Kaip ir metų pradžioje, lemtingąją Sausio 13-tąją, taip ir pučo dienomis tūks­tančiai lietuvių rinkosi prie Aukščiausiosios Tarybos (Seimo), Vyriausybės pastatų. Vilniuje budėjo savanoriai, ginkluoti daugiausia armatūros stry­pais, padegamojo skysčio buteliais. Okupantai, atvažiavę su tankais, šar­vuočiais, ne kartą sustodavo, nesiryždami pulti šokančiųjų, dainuojančiųjų ar besimeldžiančiųjų, kunigui laikant mišias, žmonių.

Apie okupantų ir jų talkininkų nusikalstamą veiklą pučo dienomis by­loja Lietuvos prokuratūroje atlikti tyrimai, iškeltos baudžiamosios bylos. Dokumentuose nurodoma, kad Maskvoje įsikūrus VYP komitetui, LKP (TSKP pagrindu) CK, LTSR nacionalinio gelbėjimo komitetas ir dau­gelis kitų antilietuviškų organizacijų, „autonomininkai“ kreipėsi į okupacinės kariuomenės vadovybę, prašydamos suteikti pagalbą kovojant prieš tariamus „lietuvių nacionalistus“. Prokurorams tai po pučo paliudijo ir Pabaltijo karinės apy­gardos vadas generolas F. Kuzminas. Jis pats sakėsi vadovavęsis ne VYPK, o TSRS gynybos ministro įsakymais. Remiantis jais, kariuomenėje buvo paskelbta padidinta karinė parengtis, sustiprinta visų valstybinių objektų apsauga, iš atostogų atšaukti visi kariai. Ir dar 1991 m. rugpjūčio 19 d. rytą okupacinės kariuomenės daliniai užgrobė Kauno radijo ir televizijos redakcijos patalpas (Daukanto g. 28), te­levizijos retransliacijos centrą Kauno rajone, Juragiuose, Sitkūnų radijo stotį, radijo ir televizijos pastatų kompleksą Kaune, J. Tumo-Vaižganto g. 13 ir kt. Užgrobėjai aiškino, kad baigtas žaidimas su „Nepriklausomybe“ – Lietuva vėl būsianti „neatskiriama TSRS dalimi“. O stalinistinės LKP vadai – M. Burokevičius, J. Jermalavičius, V. Švedas ir kiti parengė net planą, kaip jie atkurs Tarybų valdžią Lietuvoje. ­Okupacinės kariuomenės komendantai miestų, rajonų ir apylinkių vadovanms įsakė  per porą dienų visą valdžią jų, komendantų, paskirtiems įgaliotiniams. Nuolat skelbta, kad visi Lietuvos gyventojai privalo paklusti tik VYPK ir jo padalinių įsakymams.

Lietuvos AT paskelbė, kad VYPK įsakymų vykdymas bus traktuotina kaip antivalstybinė veikla. Bet pučistams rugpjūčio 22 d.  Maskvoje ir kitose vietose pralaimėjus ir pasmerkus VYPK, KGB, TSKP, skubiai paliko užimtus pastatus ir okupacinė kariuomenmė Lietuvoje, krovėsi daiktus ir bėgo Baltarusijon ar kitur ir KGB, stalinistinės LKP  vadai, aršiausi „autonomininkai“. Rugpjūčio 23 d. vakare, minint 52-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto ir slaptųjų protokolų metines, Vilniuje, Lukiškių aikštėje, nuverstas ir Lenino paminklas ir išvežtas į šiukšlyną; kas 2 kilometrai nuo Vilniaus iki Talino buvo uždegti laužai – pergalės ir Laisvės simboliai.Ir kad jie susliepsnojo buvo didelis ir rusų Tautos nuopelnas.

Rusai demokratai visokeriopai rėmė ir Lietuvos Laisvės kovą. Vos ir Sausio 13-osios naktį gavę žinią apie sovietinių desantininkų vykdomas žudynes Vilniuje, prie TV bokšto, iš Leningrado atvyko “Demokratinės Rusijos“ atstovai Sergejus Bereznickis (laikraščio „Nevskij kurjer“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas), Aleksandras Vinikovas, Aleksandras Celiakovas, RTFSR liaudies deputatas, Leningrado miesto tarybos prezidiumo narys Nesterovas ir kiti. O jau dieną atvyko ir iš Maskvos TSRS Aukščiausiosios Tarybos delegacija: Borisas Oleinikas, Levonas Ter Petrosianas, Nikolajus Dementjevas, SSRS AT Žmogaus teisių ir viešumo komisijos pirmininkas Vladimiras Fotijevas ir kiti.

Drąsiai mus gynė ir pirmasis demokratinės Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Jis, atvykęs į Taliną drauge su Lietuvos AT pirmininku V. Landsbergiu, Latvijos – A. Gorbunovu ir Estijos – A. Riuiteliu, agre­sijos dieną – 1991 m. sausio 13-ąją – paskelbė pareiškimą, smerkiantį TSRS pradėtą agresiją. Pareiškime šių keturių respublikų vadovai rašė: „Pastarieji Tarybų Sąjungos vadovybės veiksmai Baltijos valstybių atžvil­giu sukėlė realią grėsmę jų suverenitetui, prievartos eskalaciją, atėmė žmo­nių gyvybes […]“. Vadovai ir toliau deklaravo, kad šalys pripažįsta viena kitos valstybinį suverenitetą, jų teisėtai išrinktas valdžias: „Latvija, Lietuva, Rusijos Federacija ir Estija patvirtina pasiryžimą plėsti santykius tarp savo valstybių, grindžiamus tarptautinės teisės principais ir tarpusavio susitari­mais. Šalys kviečia visas – ir įeinančias į TSRS, ir kitas pasaulio valstybes ryžtingai pasmerkti ginkluotos prievartos aktą prieš Baltijos valstybių ir jų taikių gyventojų savarankiškumą, nes tai – grėsmė demokratijai ir stabilu­mui TSRS, taip pat tarptautinėje bendrijoje […].“

RTRSR pirmoji iš didžiųjų valstybių pripažino ir Kovo 11 – osios Lietuvos valstybingumą de jure. Apie demokratinę Rusiją ir jos prezidentą B. Jelciną Lietuvos AT Pirmininkas V. Landsbergis rašė: „[…]. Šiame sudėtingame pasaulyje nau­josios Rusijos ir jos prezidento asmenyje mes sutikome tai, kas teikia vilties, esu tikras, ne vien tik Lietuvos piliečiams […]. Tebūnie Rusija geras pavyz­dys valstybėms ne tik Lietuvos atžvilgiu (kuo mes, žinoma, irgi suintere­suoti), bet ir iš principo; tebūnie ji geras pavyzdys, kaip galima eiti į ateitį, į pasaulį, kuriame bus daugiau teisingumo, vilties ir gerumo vienas kitam […]. Jūsų asmenyje, Pone Prezidente, mes matome šį teisingumo siekį, lai­kome Jus tikru žmogumi, gera linkinčiu ir ištikimu dorai, visų pirma poli­tikoje, o to apskritai ne taip dažnai pasitaiko.

Ačiū Jums ir Rusijos Federacijos delegacijai už tai, ką bendromis pa­stangomis pasiekėme.“

„Vyresniojo brolio“ malonė

Po pučo pralaimėjimo ir po to, kai Rusija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybingumą, nuo rugpjūčio 23 d. ėmė plaukti pranešimai iš įvairių šalių irgi  apie jų pripažinimą. Pagaliau rugpjūčio 30 d. ir Vatikanas paskelbė pripažįstąs ir sutinkąs pasirašyti bendrą de­klaraciją dėl Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių atkūrimo. O po mėnesio, matyti, įsitikinę, kad nepriklausoma Lietuva nežlugs ir gal sudvejoję lenkų Lietuvoje galimybėmis įkurti Vilniaus krašto savo autonominį kraštą, pagaliau ir iš Varšuvos atkeliavo lenkų valdžios atstovo Jano Kšištofo Bieleckio (Jan Krzysztof Bielecki) pasirašytas laiškas, adresuotas Premjerui. Jame jis rašė: „[…]. Turiu garbės pranešti, kad šiandien Lenkijos Respublikos Ministrų Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriame reiškia pasirengimą už­megzti normalius tarpvalstybinius santykius su Lietuvos Respublika […].“

Tačiau, kaip įprasta, ir naujieji Lenkijos vadovai dar negalėjo susitaikyti, kad J. Pilsudskio nukariautoji Rytų Lietuva nebepriklausys jiems, tad ir šių santykių užmezgimas, jų nuomone, turėtų vykti tik dėl Lietuvos lenkų gerovės. Laiške rašoma: „[…]. Lenkijos Respublika tiki, kad lenkai, gyvenantys tarp Jūsų, pajus šias permainas kaip savo padėties pagerėjimą. žinoma, kad tai nelengva, bet būtina ir įmanoma, nes jie Lietuvos žemėse yra abiejų Tautų vaikai […].“

Po keleto dienų buvo gautas jau ir oficialus Lenkijos užsienio reikalų minis­tro Kšištofo Skubiševskio (Krzysztof Skubiszewski) raštas dėl diplomatinių santykių užmezgimo.Tačiau ir po pučistų pralaimėjimo nemažai Rytų Lietuvos lenkų ne­rimo, dar  persekiojo lietuvius bei kitų tautybių nepriklausomos Lietuvos šalininkus. Už tai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 4 d. priėmė nutarimą dėl Vilniaus, Šalčininkų, Ignalinos rajo­no Sniečkaus gyvenvietės tarybų paleidimo ir tų tarybų pirmininkų – Č. Visockio ir jo pavaduotojo A. Monkevičiaus, A. Brodavskio ir jo pava­duotojo V. Kirkevičiaus, A. Kulakovo ir jo pavaduotojo S. Prachorenkos atleidimo iš darbo. O rugsėjo 12 d. LR AT priėmė nutarimą dėl tiesioginio valdymo įve­dimo Šalčininkų rajone ir Sniečkaus gyvenvietėje. Tai labai nepatiko Lenkijos valdžiai. Iš dalies tas nepasitenkinimas buvo jaučiamas ir Lenkijos prezidento Lecho Valensos laiške (1991 09 15) LR AT Pirmininkui V. Landsbergiui. Laiške Lenkijos prezidentas pasidžiaugęs, kad atnaujinami diplomatiniai santykiai tarp abiejų valstybių,  toliau rašė:

„[…]. Pastarųjų dienų įvykiai Lenkijoje sutikti su dideliu nerimu, mat smarkiai pablogėjo lenkų tautybės asmenų, gy­venančių Lietuvos Respublikoje, padėtis […]. Žinios, ateinančios iš Lietuvos, liudija, kad ten iš esmės apribotos lenkų bendrijų teisės. Daugiausia lenkų apgyvendintų Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybų paleidimas, komisarinio valdymo įvedimas ir, pagaliau, savivaldos rinkimų termino atidėjimas – visi šie nutarimai pažeidžia lenkų tautinės mažumos teises […]. Neleistina taikyti kolektyvinės atsakomybės principų visai lenkų bendrijai. Lietuvos parlamento Lenkų frakcijos nariai taip pat abejoja dėl proce­dūros, taikytos, paleidžiant rajonų tarybas, teisinių pagrindų.

Man ne mažiau kelia nerimą tiesioginio valdymo įvedimo tose teritori­jose faktas. Dėl tokios padėties neįmanoma realiai ginti lenkų mažumos in­teresų Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose […]. Lenkų bendriją taip pat apėmęs didelis nerimas, kad, prieš sudarant naujas savivaldybes abiejuose rajonuo­se, bus padaryti negrąžinami ir jiems nenaudingi pakeitimai […]. Lenkų bendrijoje kilo būgštavimų, jog Lietuvos valdžia, įvesdama naują teritorinį susiskirstymą, norės siekti, kad šiose teritorijose pakistų tautinė struktūra […]. Lenkų mažumos poreikių ir aspiracijų tenkinimas, laikantis įprastinių bendrų tarptautinių standartų, yra bendras Lietuvos lenkų, Lietuvos vals­tybės, taip pat Lenkijos interesas […].“

Tuo metu Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministerijų atstovai jau ėmė tartis dėl bendradarbiavimo deklaracijos.Po ilgų susirašinėjimų, atstovų pasitarimų 1992 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Kšištofas Skubiševskis pasirašė deklaraciją „Dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo tarp Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos“. Joje šalys deklaravo, kad gerbs viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą, lygiateisiškumą, nesikiš viena į ki­tos vidaus reikalus, ir kad šalys neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų ir nekels jų ateityje. „Esamą ir teritorijoje nužymėtą sieną šalys pripažįsta ne­judinama dabar ir ateityje, sutinkamai su Helsinkio konferencijos (Helsinkio sutartis nebegaliojo nuo 1989 m. rudens, nugriovus Berlyno sieną ir apsijungus į vieną Rytų ir Vakarų Vokietijas, žlugus 1991 m. pabaigoje TSRS ir kt. – Helsinio sutartis garanatavo tik 1975 m. buvusių sienų tarp valstybių nekintamumą – A.L.) principais […]. Šalys reiškia įsitikinimą, kad asmenys, priklausantys abiems mažumoms, yra ir liks lojalūs valstybių, kuriose gyvena, piliečiai […].“

Tas lenkų vado laiškas, dėl savo agresyvumo, šovinizmo ir panieka mažesnei tautai ir jos valstybei – nepriklausomai Lietuvai, sukėlė ir dalies dorųjų  lenkų, gyvenančių Rytų Lietuvoje, pa­sipiktinimą. Keturiasdešimt vienas lenkas iš Vilniaus krašto  (J. Vaitulevičius, J. Gluchovskis, T. Gurskis, L. Daraševič, J. Tripinskis, S. Babičius ir kiti) 1992 m. sausio 27 d. nusiuntė lenkų prezidentui L. Valensai laišką, kuriame rašė:

„Didžiai gerbiamas pone Prezidente! Neseniai kai kurių Lietuvos laikraščių puslapiuose su dideliu susidomėjimu ir nuostaba perskaitėm Jūsų laišką Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui V. Landsbergiui. Deja, turime pažymėti, kad jis nepasitarnavo abipusiam supratimui ir nuoširdžiam dialogui tarp Lenkijos ir Lietuvos užmegzti. Jūsų, ponas Prezidente, laiške išdėstytas lenkų tautinės mažumos Vilniaus krašte politinės situacijos įvertinimas neatitinka tikrovės. Tokį Lenkijos valdžios požiūrį galima įvertinti kaip smūgį lietuvių tautai ir jos vadovybei. Dabartinė Lietuvos valdžia pagarbiai žvelgia ne tik į Lietuvoje gyve­nančius lenkus, bet ir į visų kitų tautybių žmones. Lenkai, rusai, baltarusiai, žydai ir kiti naudojasi visomis Konstitucijoje numatytomis piliečių teisė­mis, kaip ir lietuviai. Juo labiau lenkų niekas neskriaudžia ir nepersekioja. Tad labai apgailestaujame, jog Jūs, pone Prezidente, negavote objektyvios informacijos, o pasinaudojote prokomunistinių, Lietuvos valstybingumo atkūrimui priešiškų būrelių duomenimis.

Deputatai lenkai, atstovaujantys Vilniaus kraštą, nuo pat savo nepavykusios politinės akcijos pradžios visą laiką palaikė konservatyviąsias Kremliaus jėgas, buvo priešiški lietuvių tautos nepriklausomybės siekiams. Savo priešiš­ka veikla ypač pasižymėjo TSRS deputatai J. Cechanovičius ir A. Brodavskis. Organizuojant bolševikams  perversmą (1991 m.) rugpjūtį, dalyvavo beveik visi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Lenkų frakcijos deputatai.

Po pučo pralaimėjimo ne tik jie, bet ir dauguma prosovietiškų komunistų perėjo į Lietuvos lenkų sąjungą ir ken­kia mūsų valstybei, priešinasi žemės ūkio politikai. Štai kodėl parlamentas nusprendė paleisti Šalčininkų, Vilniaus rajonų, Sniečkaus miesto prokomu­nistines savivaldybes, Prienų ir Vievio apylinkių tarybas. Šis nutarimas jokiu būdu nebuvo nukreiptas prieš šių vietovių gyventojus. Juo siekta sutrukdyti priešišką veiklą, kenkiančią valstybės ir vietinių gyventojų interesams. Ir mes, lenkai, ryžtingai pritariame šiai Respublikos vadovybės akcijai, nes nekenčia­mos tarybinės santvarkos jau esame prisisotinę, mus stebina Lenkijoje kai kurių politinių grupuočių sukelta antilietuviška kampanija. Lenkijos valdžios reikalavimas atšaukti šiuos nutarimus yra neįvykdomas. Nauji rajonų savi­valdybių rinkimai gali įvykti tik susinormalizavus situacijai šiuose rajonuose, įvykus desovietizacijai ir dekėgėbizacijai. Ir tai mūsų Respublikos gyvenime yra svarbiausia. Nors Tarybų Sąjunga jau nebeegzistuoja, KGB ir Komunistų partijos agitacinė veikla vyksta pogrindyje. Visų priešiškų jėgų sunaikinimas yra ne tik lietuvių tautos, bet ir mūsų, lenkų, reikalas.

Gerbiamas Pone Prezidente, kreipiamės į Jus, prašydami suprasti čia išdėstytas mūsų politines realijas ir vadovautis ne vadinamųjų Vilniaus krašto lenkų veikėjų melaginga informacija, bet visų gyventojų daugumos nuomone. Tuo pačiu kviečiame imtis iniciatyvos Lenkijos ir Lietuvos san­tykiams sureguliuoti.“

Lenkų  šovinistų valdomų Vilniaus krašto  savivaldybių nusikalstama veikla prieš nepriklau­somą Lietuvą matyti iš Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros dokumentų. Štai LR Generalinis prokuroras A. Paulauskas 1991 m. gruo­džio 10 d. rašo LR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui:

“Vilniaus ir Šalčininkų rajonų ir Sniečkaus gyvenvietės ta­rybos vykdė veiksmus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Savivaldos organams šiurkščiai pažeidinėjant Lie­tuvos įstatymus, piliečių konstitucines teises Generalinė proku­ratūra daug kartų reikalavo nutraukti neteisėtą veiklą, tačiau savivaldybės nereagavo. Todėl šių metų rugsėjo mėn. 12 d. jos Lietuvos AT Sutarimu paleistos (…). Jos siekė  įgyvendinti  KPSS CK ir LKP/KPSS CK organizacijų, o taip pat KGB struktūrų parengtus planus, pažeidžiant Lietuvos Respublikos suvėrenitetą, jos teritorijos  neliečiamuma, jėga nuversti Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu įstatymu paremtą valstybinę val­džią.

Tam, be tiesioginio SSSR karinių pajėgų panaudojimo, pasireiškusio Lietuvos piliečių ir pareigūnų žudymu ir žalojimu, su­kurtos organizacinės ir ekonominės struktūros, kurios, per Lietuvoje neregistruotą Naujosios Vilnios komercinį banką, turėjo sužlugdyti Lietuvos ekonomiką, destabilizuoti visuomenę. LKP / KPSS spaudos buvo vykdomos Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų, socialinių grupių kiršinamas (…), paruošė lenkų  antivalstybinio pogrindžio Lietuvoje orga­nizacines prielaidas. Vilniaus, Šalčininkų rajonų aukštesniojo ir žemesniojo lygio savivaldybėse, Sniečkaus miesto taryboje LKP/KPSS nariai sudaro iki 90 % tarybose esančių depu­tatų ir viršaičių sudėties. LKP/KPSS aktyvistai sudaro daugumą ir Lietuvos lenkų sąjungoje (…)“.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Lietuvos prokurorai ištyrę lenkų „autonomininkų“ veiklą įvertino ją kaip  Lietuvos valstybės išdavikų, veikusių vadovaujant ir užsienio tarnybomis (KGB. TSKP ir kt.), kad pasmaugus ir Kovo 11 – osios Lietuvos valstybinę Nepriklausomybę. Tik rusų demokratams įveikus  stalinistų ginkluotą pučą išgelbėjo ir Lietuvą nuo  TSKP, KGB  ir lenkų – autonomininmkų sąmokslo   suokalbio  įvykdymo. O Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos prezidentams susitarus vietoje TSRS  buvo sudaryta Nepriklausomų valstybių sąjunga, panaikinant TSRS ir jos prezidentas  M. Gorbačiovas, likęs be valstybės, atsitatydino 1991 m. gruodžio 24 dieną.

Rusija pa­siskelbė esanti TSRS teisių ir pareigų perėmėja ir naujos demokratinės Rusijos Federacinės Respublikos kūrėja. Nuo 1992 m. vasario 27 d. prasidėjo ir Lietuvoje buvusių dislokuotos TSRS kariuomenės išvedimas. 1993 m. rugpjūčio 31 d. paskutinis Rusijos karinis ešelonas paliko Lietuvos te­ritoriją. Po metų, 1994 m. rugpjūčio 31 d. buvusi TSRS kariuomenė paliko Latviją bei Estiją. Tą dieną Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentai pasirašė bendrą pareiškimą, kad šios trys Baltijos valstybės vėl tapo tikrai nepriklausomomis.Prezidento Boriso Jelcino valdoma demokratinė Rusija pasirodė kaip tikrai garbinga ir mažąsias valstybes gerbianti šalis.

Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos“ autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.

1992 m. gegu­žės 11 d. Lietuva ir Europos Bendrija pasirašė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį, kuri įsigaliojo 1993 m. va­sario 1 dieną. Pasirašė ir deklaraciją dėl politinio dialogo tarp Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos. 1993 m. birželio 21-22 d. Kopenhagoje vykusiame Europos Bendrijos vadovų susitikime buvo aptarti ir Rytų bei Vidurio Europos valstybių narystės Europos Sąjungoje klausimai ir 1994 m. liepos 18 d. tarp Lietuvos ir ES pasirašyta laisvosios pre­kybos sutartis, kaip startas tapti nepriklauosmai Lietuvai ir ES.

(Bus daugiau)

2019.03.14; 09:00

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Netrukus lenkais besivadiną Vilniaus krašte rengiasi  didžiulėmis demonstracijomis pažymėti tariamai „savo“ – Lietuvos lenkų sąjungos ir jos išperėtos Lenkų rinkiminės akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos 30 – metį. Tačiau nepriklausomos Lietuvos kūrėjams ir gynėjams – tai ir 30 – metis nuo išdavikiško to krašto lenkų ir sulenkėjusiųjų šovinistų – stalinistų, vadovaujamų TSKP CK ir KGB pastangų paversti tą kraštą tik lenkišku, atplėšus nuo nepriklausomos Lietuvos ir įjungus į  TSRS ar Baltarusijos TSR, Lenkijos sudėtį. 

Apie tuos įvykius ir jų ištakas gan išsamiai buvo nušviesta prof. dr. Algimanto Liekio dvitomyje „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ (monografijos: V. 2011m. 504 p., ir 456p.), bei 2014 m. monografijoje „Svetimi lietuvių namuose“ (662 p.), taip pat 6 – tomyje, skirtame pirmojo Lietuvos Prezidento A.Smetonos gyvenimui ir darbams nušviesti.

Paprašėme autoriaus prisiminti apie tą lenkų – bolševikų sąmokslą 1988 – 1992 m. atplėšti nuo nepriklausomos Lietuvos Rytų Lietuvą, galėjusį nulemti ir Kovo 11 – osios Lietuvos likimą.

1.Neapykantos lietuviškumui pagimdyta

Prieš 30 m. sprendėsi ne tik mūsų Tautos beveik  50 m.  kovų prieš okupantus tikslo –  Kovo 11- osios nepriklausomos Lietuvos sukūrimo siekio įgyvendinimo, bet ir bent TSRS okupacijos metais turėtų etninių savo žemių išsaugojimo klausimai. Okupantai ir jų klapčiukai įsitikinę  mūsų Tautos pasirįžimu Laisvei ir Nepriklausomybei, nuo 1988 m. vasaros laikraščiuose, per radiją ir televiziją ėmė skelbti, jog, jei Lietuva atsiskirtų nuo TSRS, tai Vilnius ir jo kraštas būtų perduoti Baltarusijai ar Lenkijai, o Klaipėda ir jos kraštas – prijungti prie RTFSR Kaliningrado srities.

Tačiau jei Klaipėdoje (jau nekalbant apie jos rajoną) šiems grasinimams pritarė tik okupacinės kariuomenės, dislokuotos pa­jūryje, karininkija ir 1989 m. pabaigoje įsikūrusios bolševikinės LKP (ant TSKP platformos) vadukai, tai Rytų Lietuvoje, kur gyveno daug sulenkėjusių ir lenkų, baltarusių, rusų, jie šias idėjas, vadovaujami komisarų iš Maskvos ir Varšuvos, ėmėsi ir įgyvendinti. Ir jiems gan gerai sekėsi, nes šiame krašte visur va­dovais buvo beveik tik okupantų gynėjo, nepriklausomos Lietuvos priešo – LKP (TSKP pagrindu) – bolševikų veikėjai ir lenkų šovinistai. (Po 1989 m. pabaigoje LKP atsiskyrimo nuo TSKP, apie – 90 proc. buvusių tos partijos narių – lietuvių, perėjo  į  savarankišką LKP – socialdemokratinio tipo partiją, pasisakančią už nepriklausomą Lietuvą. Tuo tarpu dauguma  Vilniuje ir jo krašte TSKP –  LKP narių – lenkai, rusai, gudai atsisakė atsiskirti ir liko „ant TSKP platformos“ – stalinizmo gynėjais).

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.

Kadangi šiame krašte lie­tuvių kalba persekiota valdžioje buvusių lenkų, rusų, baltarusių, nesunku buvo žmones įgąsdinti, kad, jei laimėtų „lietuviškieji nacionalistai“, reikėtų ir jiems jau tik lietuviškai kalbėti, būtų metami iš darbo ir pan. Tad vietos bolševikėlai – lenkintojai, rusintojai vėl prisiminė 1939 m. pabaigoje Lenkijos vado V.Sikorskio ir jo palydovų derybas Kremliuje su Stalinu, kad jis apjungtų tuomet TSRS okupuotąją Lenkijos dalį (pagal susitarimą su Hitleriu) su Rytų Lietuva  (jei ne su visa) ir paskelbų ją Lenkijos tarybine respublika ar jau bent lenkų autonomine respublika. Tad tokios nuostatos apie to krašto ateitį – paskelbti Rytų Lietuvą lenkų respublika ar kraštu, skleistos ir tarp to krašto žmonių nuo 1988 m. rudens. Kadangi tuo laiku ir visa valdžia tame krašte buvo atėjūnų ir kolonizatorių palikuonių rankose, tai apie „lenkų autonomiją“ nuolat kalbėta ir tos valdžios organizuotuose antilietu­viškuose mitinguose, susirinkimuose. Tam tikslui lenkų šovinistų buvo įkurta ir Lietuvos lenkų sąjunga (LLS), kurios 30 – metį didingomis demonstracijomis Vilniaus gatvėmis  rengiasi gegužės 4 d. pažymėti buvę „autonomininkai“. Dėl savo neišsilavinimo, istorijos nežinojimo sutiko jiems talkinti ir nemažai lietuvių.

Apie LLS kūrimąsi ir veiklą žinomas nepriklausomos Lietuvos patriotas Ryšardas Maceikianecas  rašo (Alkas, 201608 070): „… Apie lenkų „problemas“, jų teisių gynimą, komunistinė spauda pradėjo rašyti likus keleriems metams iki Nepriklausomybės paskelbimą. Pavyzdį rodė dieneraštis „Czerwony Sztandar“ („Raudonoji vėliava“, TSKP – LKP CK organas; dabar – „Kurier Willenski“, vadovaujamas Z.Balcevičiaus, kuris anksčiau partijos vardu koordinavo Vilniuje administracinių tarnybų, taip pat ir KGB veiklą (antilietuvišką – A.L.). Nevengė joje dalyvauti ir „Gimtasis kraštas“, vadovaujamas tuščiagarbio A.Čekuolio, taip pat „Tarybinis mokytojas“, „Atgimimas“ ir kt. redakcijos. Apie tų metų lenkų tautybės žmonių pjudymą Lietuvoje Tadeušas Konvickis (Tadeusz Konwicki), iš Vilniaus kilęs rašytojas, bešališkai stebėdamas iš svetur to meto propagandinę „Czerwony Sztandar“ veiklą, pateikė tokį įverinimą: „[…] Europos vidury, viso pasaulio akyse, JT, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su kalinių biologiniais organizmais, čia daromas su vienos ar kitos tautos sielomis…“.

Taip, dar prieš paskelbiant Nepriklausomybę, sovietinė valdžia įkūrė Lietuvos lenkų sąjungą, o LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė „Tautinių mažumų įstatymą“, kuris ir tapo oficialiu „įrodymu“, kad „lenkų tautinė mažuma“ egzistuoja ir turi daugybę problemų, tapdamas bergždiu ginčų ir diskusijų objektu, didinančiu lenkų ir „užsispyrusių lietuvių“ priešiškumą. Šiandieną tai vykdo organizuota asmenų grupė, veikianti su partijos „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ iškaba, ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojai, studentai ir absolventai […]. Tačiau nenagrinėjama, iš kur Lietuvoje atsirado grupė žmonių, kurie Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse buvo pradėti atkakliai vadinti „lenkų tautinė mažuma“, vienareikšmiškai be įrodymų peršant mintį, kad ji yra lenkiškos kilmės, t.y. kilę iš Lenkijos, ir yra dalis tautos, gyvenančios kaimyninėje šalyje. Ir dėl to Lenkija neva įgyja teisę kištis į Lietuvos ir kitų šalių, kurios yra istorinės LDK teritorijoje, vidaus reikalus, tariamai  „ginant teises tautiečių“, paliktų „savo kresose“. Bet […] visi senieji raštai liudija, kad ir Vilniaus, ir jo krašte dar ir Liublino unijos metais lenkų būta tik vienetai ir niekur net neužsiminta, kad Rytų Lietuvoje būtų gyvenusi kokia tai „lenkų tautos dalis“. Tik joje gyvenę gudai dažniau ėmė periimti jiems artimesnę lenkų, negu lietuvių kalbą.[…].

Tad svarbu ne tiek lenkų kalba, o krašto žmonių pilietiškumo ugdymas, nes nuo Vilniaus iki dabartinės Baltarusijos vyrauja ne lenkų, o tik panašios į lenkų ir baltarusių  – „paprasta“, vilnietiško dialekto kalba, nors ją vartojantys ir mėgsta save  lenkais vadinti […]. Naujai „lenkų problemą“ nepriklausomoje  Lietuvoje sukėlė 2000 m. gegužės mėn. Prezidento V.Adamkaus, o taip pat A.Kubiliaus ir dar kelių iš Lietuvos valdžios  susitarimas su kai kuriais Lenkijos vadais, leisti netrukdomai Lietuvoje veikti Varšuvos „Wspolnotos“  organizacijai, didinti Lenkijos įtaką Lietuvos lenkų aplinkai, skiriant lyderius tai aplinkai, organizuojant Lenkijos globą moksleivijai, mokymų bei perkvalikavimo ir kitose srityse. Po šio susitarimo ir prasidėjo atviras V.Tomaševskio, posovietinės jo aplinkos ir sąjungos su promaskvietiškais rusais rėmimas. Lietuvos valdžiai laiminant ir dėl savo neišmanymo į tą procesą aktyviai įsitraukė net Nepriklausomybės Akto signatarai.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Buvo patvirtinta išdavikiška  Lietuvoje švietimo koncepcija, kad mokyklose su lenkų kalba mokymas turi būti susietas su Lenkijos istorija ir kultūra, dėl ko nelieka jokios galimybės ugdyti Lietuvos valstybės piliečių […]. Visur lenkams imta skelbti apie tariamas „grėsmės iš lietuvių pusės“  – veiksmingą instrumentą, leidžiantį manipuliuoti Lietuvos lenkų masėmis […]. V.Tomaševskis, tapęs europarlamentaru, savo pirmuoju ir pagrindiniu patarėju pasiskyrė buvusį KGB majorą, rusą Balakiną, gaunantį pensiją iš Maskvos[…]. Kitas LLRA lyderis, kuris kartu tapo ir Lenkų sąjungos prezidentu, M. Mackevičius, buvo, kaip sakyta, komunistinių dienraščių „Czerwony Sztandar“ ir „Sovieskaja Litva“ redaktorius, Maskvos politinės akademijos prie TSKP CK auklėtinis, kuris tradiciškai rinkimų į Seimą metais rengia lenkų eitynes centrinėmis Vilniaus gatvėmis su politiniais šūkiais ir Lenkijos vėliavomis, dažnai nuvedant lenkų minią ir melstis prie Aušros Vartų. Dažnai su juo žygiuoja Lenkijos ambasadoriai[…]. Tai, kad ir Lietuvos visuomenei trūksta gilesnio suvokimo, kas yra Lietuvos lenkas, tuo pasinaudoja ir lietuvių kiršintojai prieš lenkus, kaip ir šovinistai iš Lenkijos, skelbiantys kad lyg Vilniaus krašo lenkais įsivardinatieji yra lyg Lenkijos piliečiai, todėl ir Lenkiją privalanti jais rūpintis, kištis ir į Lietuvos vidaus reikalus bei į Rytų Lietuvos lenkų gyvenimą […].

Ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija kaip ugnies vengia inicijuoti ir organizuoti lietuvių kalbos mokymą Lietuvos lenkų gyvenamose teritorijose, nesiima tyrimų ir istorikai, etnografai, nepakeičiami vadovėliai, viską tai paliekant daryti įsibrovėliams iš Lenkijos […]. Norėtųsi tikėtis, kad tiems, kurie ir pagal tarnybines pareigas privalo stiprinti mūsų nepriklausomos Lietuvos valstybingumą bei demokratiją ir šviesti žmones, turi negailėti pastangų, kad nebebūtų tariamos „lenkų tautinės mažumos“ vardu naudojamasi, sprendžiant tik savo ar klano, bet ne nepriklausomos Lietuvos, jos valstybingumo išlikimo klausimai“.

 2.Svetimų vertybių pinklėse

Apie Atgimimo metais Vilniaus krašte susitelkusių atkuriamos nepriklausomos  Lietuvos  išdavikų agitaci­nę veiklą akad. Z. Zinkevičius, kurį laiką buvęs ir LR švietimo ir mokslo ministru, rašė: „…Ypač aktyviai reiškėsi Lenkų kultūrinės draugijos pirmininkas J. Sinkevičius, Vilniaus r. švietimo skyriaus inspektorė E. Čepulkovska (…). Svarbiausias antilietuviš­kos veiklos ideologas iš pradžių buvo Ivanas Tichonovičius (pasirašinėjęs – Jan Ciechanowicz), atsikėlęs iš Gudijos, uolus ateistas, vėliau agitavęs už Lenkų šovinistų kortas, tik lenkiškas bažnyčias. Jo kalbos priminė prieškarinius „Marsz na Kowno“ oratorius. Jos buvo kupinos neapykantos lietuvių tautai (…). Pagal jį tikras lenkiškumas turįs būti pradėtas suvokti kaip antilietuviškumas, visos pastangos turinčios būti nukreiptos prieš Lietuvos nepriklausomybę. Tos kalbos tiek įkaitin­davo klausytojus, jog pasigirsdavo balsų, kviečiančių naikinti lietuvius ir panašiai. Nenuostabu, kad po tokių susirinkimų jaunimas (lenkų – A. L.) griebdavosi chuliganiškų veiksmų. Antai sufanatinti lenkai – Nemenčinės vidurinės mokyklos auklėtiniai – primušė mokinį lietuvį (1988 10 29), prie Papiškių kaimo buvo sumušti mišką sodinę gediminaičiai (1989 m. pava­sarį) ir panašiai. Draskė lietuvių tautinius simbolius, nuplėšdavo Trispalvę (Avižieniai, Lavoriškės, Mickūnai, Nemėžis, Rūkainiai, Sužionys, Vaidotai, Vaičiūnai .., dėl to iškelta daugybė bylų), niekino lietuviškus kryžius, nuri­tino karaliaus Mindaugo karūnavimo 737-osioms metinėms pastatytą paminklinį akmenį Juozapinės kalne prie Medininkų (1990 08 13) ir t.t. (…).

Lenkų kunigai „apaštalaudami“ – ypač Vilniuje – per pamokslus kurstė tikinčiuosius prieš lietuvius, Sąjūdį ir Lietuvos vadovybę. Imta viešai vartoti prieškarinius sulenkintus vietovardžius (Korvi, Kovalčiuki, Medniki …), lenkiškus Vilniaus gatvių pavadinimus (Konska, Pohulianka Vielka, Zavalna …). Prie viso to dar prisidėjo Lietuvoje lengvai gaunama, plačiai skaito­ma Lenkijos spauda, kurioje irgi buvo daug tendencingų, vienašališkų ir istorinę tiesą iškraipančių straipsnių. Antai tvirtinta, kad bus uždarinėja­mos lenkiškos mokyklos, neleidžiama gimtąja kalba melstis ir panašiai (…). Visu tuo grėsmingu bruzdesiu siekta sudaryti regimybę, kad Vilnija (Wilenczyzna) – tai „lietuvių engiama“ Lenkijos dalis, nutylint, jog Vilnius nuo amžių buvo Lietuvos sostinė, lietuvių įkurtas lietuviškose (ne lenkiškose) žemėse, jog čia – lietuvių tautos ir valstybės lopšys (ne periferija) (…). Kad lenkiškumas ir lenkų kalba čia atneštiniai, apie tai net neužsimenama (…). Pradėta reikalauti Pietryčių Lietuvoje valstybine kalba paskelbti lenkų (…), o tai reiškė įteisinti tolesnį priverstinį krašto lenkinimą (…).“ (Z. Zinkevi­čius. Lietuviai. V., 2013. P. 254, 255, 256).

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Apie tą LLS 1991 m. sausio 5-12 d. „Atgimimo“ laikraščio straipsnyje „Są­jūdis ir LLS ideologija“ rašyta: „[…]  klausimus  – politinė organizacija su fiksuoja­ma naryste ir bilietu, praktiškai – partija, kuriai priklausyti gali tik vienos tautybės žmonės. J. Senkevič, A. Plokšto reikalauja, kad Lenkijos vyriausy­bė darytų Lietuvai politinį spaudimą ir „apgintų“ lenkus Lietuvoje. LLS nariai yra orientuoti į Lenkiją ir nesuvokia savęs, kaip Lietuvos pi­liečių. Tie patys žmonės, kurie 1988 m. rudenį organizavo „Jedinstvos“ gru­pes, 1989 m. rudenį prisidėjo prie „autonomijos“ kūrimo. Jie didžiuojasi priklausą LLS ir „Jedinstvos“ organizacijoms. Visa jų veiklos esmė – kova prieš lietuvių tautą ir jos nepriklauso­mybę. 88% Šalčininkų ir 57% Vilniaus rajono komunistų pasisakė prieš sa­varankiškos LKP įkūrimą. Mat rajonų vadukai žino, kad kėdes bus galima išlaikyti, tik LKP likus stalinine – TSKP padaliniu ir paskelbti kraštą „lenkų autonominiu.“

„Autonomininkus“  visaip globojo ir KGB.  LTSR KGB pirmininkas, generolas majoras S. Caplinas 1989 m. rudenį savo tarnybiniame pranešime TSRS KGB rašo: „Dalis lenkų inteligentų galėtų imtis  ir vadovaujančiojo vaidmens ir tapti lyderiais konsultuojant Vil­niaus krašto lenkus. Lyderiu galėtų būti piliečių judėjimas „Vilenščiznos atgimimas“, tačiau jis neturėtų atrodyti kaip politinė partija. Optimalus va­riantas – Sąjūdžio arba lenkų „Solidarnosc“ tipo organizacija […].“

Ir toliau svarstoma, kas iš lenkų inteligentų galėtų būti lietuvių tautos „judais“. Svarstomos žinomiausių lenkų veikėjų kandidatūrų biografijos, nurodoma, kad LTSR KGB I skyriaus jau yra užverbuotas ir parengtas žval­gybos reikalams agentas „Janekas“. „Jis turi aukštąjį išsilavinimą, yra vy­riausiasis redaktorius, turi galimybių dažnai lankytis Lenkijoje, moka rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, anglų kalbas. Agentas patikimas ir patikrintas. Jis pažįsta Lenkijos užnugario kariuomenės viršininką, 59 metų gen. Kazi­mierą Bogdanovičių; Lenkijos kariuomenės Vyriausiosios politinės valdy­bos viršininką, Auklėjimo departamento direktorių gen. Kšištofą Ovčareką (apie 45 m.); gen. Goželiančiką (apie 62 m.) – Žuvusiems užsienyje lenkams įamžinti klubo prezidentą, turintį ryšių su gynybos ministru, vadovaujan­čiu Lenkijos karo laivynui; majorą Ježį Lesickį (apie 47 m.) – Šlionsko ka­rinės apygardos vadovybės spaudos sekretorių, majorą Ježį Lesickį, turintį ryšių su Žemutinės Silezijos žurnalistais (apie 47 m.); kardinolą E. Gulbinavičių (apie 60 m.), turintį ryšių Vatikane […].“

„Tremtinio“ laikraštis (1992 m. sausis, Nr. 2(59), pateikęs dokumentų apie KGB veiklą tarp Vilniaus ir jo krašto lenkų, nurodo, kad KGB ypač gerai vertinęs Vilniaus rajono tarybos pirmininką ir TSRS Aukščiausio­sios Tarybos deputatą A. Brodavskį, taip pat TSRS AT deputatą J. Tichanovičių. O tokie lenkų veikėjai, kaip R. Maceikianecas ir Z. Balcevičius, esą naudingi tam, kad „viešai atrodytų, jog „lenkų klausimu“ dirba ne Maskva, o patys Lietuvos lenkai“. Buvo užverbuota daug lenkų abiturientų, vykstančių studijuoti į Lenkijos aukštąsias mokyklas ir t.t.

3.Durklas į prisikeliančios  Lietuvos nugarą

Ypač didelį džiaugsmą tarp Vilniaus krašto „autonomininkų“ sukėlė TSKP CK 1989 m. rugsėjo plenume patvirtinta „TSKP nacionalinė plat­forma“, kurios esmė – sukurti atsvarą stiprėjančiam tautiniam atgimi­mui Baltijos šalyse: skaldyti ten žmonių vienybę, siekti sukurti tautinių mažumų, pirmiausia slavų, atskirus rajonus. Tad, pagal TSKP CK nuro­dymus, 1989 m. rugsėjo 6 d. įvykusioje Šalčininkų rajono liaudies deputatų tarybos sesijoje ir buvo priimtas nutarimas „Dėl Šalčininkų rajono pa­skelbimo Lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu LTSR sudėtyje“. Nutarime rašyta, kad „svarbi rajono ypatybė, jog čia ne tik vyrauja lenkų tautybės žmonės, bet ir artimi jiems kiti slavai – rusai, baltarusiai, ukrainiečiai. Panaši gyventojų struktūra būdinga Šalčininkų, Eišiškių mies­tams, Baltosios Vokės ir kitoms apylinkėms, t.y. rajono žmonės etniškai la­bai skiriasi nuo lietuvių tautybės žmonių […].“ Ir toliau rašoma, kad rajonas yra blogiau aprūpinamas statybinėmis medžiagomis, energetiniais ištekliais negu visa Lietuva, kad mažesnis procentas iš rajono baigia aukštąsias moky­klas ir pan.

Ypač piktintasi, kad 1988 m. lapkričio 18 d. LTSR AT paskelbė lietuvių kalbą valstybine. Ir todėl „vykdydama TSKP direktyvas sprendžiant tarpnacionalinius santykius, taip pat vadovaudamasi TSRS ir LTSR konstitu­cijomis, Šalčininkų rajono liaudies deputatų taryba nusprendžia: paskelbti Šalčininkų rajoną Lenkų nacionaliniu teritoriniu auto­nominiu rajonu LTSR sudėtyje, kuriame vienodai naudojamos lenkų, rusų ir lietuvių kalbos;  Šalčininkų Lenkų nacionalinis teritorinis rajonas išsaugo egzistuo­jančias Tarybų valdžios struktūras ir socialinį-ekonominį valdymą; 1989 m. ketvirtame ketvirtyje rajono liaudies deputatų tarybos se­sijoje priimti Šalčininkų Lenkų teritorinio rajono statuto nuostatas […]“.

Statutui parengti sudaryta deputatų komisija: Č. Vysockis – partijos Šalči­ninkų rajono komiteto antrasis sekretorius, E. Tašlinskis – partijos Šalčininkų rajono komiteto sekretorius, L. Jankelevičius – Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto pirmininkas ir šios komisijos pirmininkas, J. Olechnovičius – Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, B. Paškevičius – rajono vykdomojo komiteto sekretorius, T. Slyževskis – Ei­šiškių miesto deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas, J. Songinas – Eišiškių apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas, A. Aliukas – „Dainos“ kolūkio pirmininkas, V Šarapajeva – pensininkė.

Šį savo nutarimą „autonomininkai“ nusiuntė TSKP CK ir TSRS Aukščiausiajai Tarybai į Maskvą, išspausdino savo laikraštyje „Lenino priesakai“. Kremlius pritarė lenkų šovinistams, bet spalio 4 d. savo pareiškime pasmerkė Lietuvos Res­publikos AT Prezidiumas ir Vyriausybė, nurodydami, kad atsakomybė už neteisėtą ir beprasmišką politinės padėties destabilizavimą tenka neapykan­tos kurstytojams Lietuvoje, o ypač – TSRS konservatyviesiems politiniams sluoksniams. Tačiau tai lenkų „patriotų“ nenuramino. Priešingai – jie dar daugiau rašė į TSKP CK, į Kremlių, į Varšuvą, klykė, kad Lietuvoje valdžią paima „lietuviškieji nacionalistai“, kurie pažeidžia jų, didžiųjų TSRS patriotų-lenkų komunistų teises, kėsinasi į jų kultūrą, ir pan. Nemažai tų J. Pilsudskio laikų kolonizatorių palikuonių laiškų spausdinta Len­kijos laikraščiuose ir žurnaluose.

Polonizacija

Pavyzdžiui, „Gazeta wyborcza“ 1990 m. vienuoliktajame numeryje, tarsi atsiliepdama į laiškus iš Vilniaus, ramino: „Vilnius ir Lvovas, lygiai kaip Krokuva ir Varšuva, visada buvo lenkiški ir atimti neteisėtai. Anksčiau ar vėliau turėsime jų pareikalauti […]. Rygos sutarties sienos (Lenkijos ir TSRS 1923 m. sutartis – A. L.) buvo mūsų le­galios sienos. Sienos, kurios mums priklausė šimtus metų, kur viešpatavo lenkų kultūra, žemės, už kurias kovojo mūsų kariai, už kuriuos sunkiau­siuose varguose kovojo AK (Armija Krajova – A. L.) divizijos […].“ Tai buvo lenkų Lietuvoje sie­kiai, kurių taip viešai ir akiplėšiškai nedrįsdavo skelbti net Hitleris ir jo tarnai. Tačiau jų Lenkijoje niekas nepasmerkė. Dar daugiau – šios idėjos ir toliau buvo propaguojamos. Net ir po to, kai Lenkijos valdžia formaliai tarsi ir pritarė lietuvių tautos pastangomis atkurti savo nepriklausomą vals­tybę; po to, kai 1989 m. gruodžio 27 ir 28 dienomis Lenkijos parlamento rūmuose Varšuvoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio delegacija, vadovau­jama LPS Seimo Tarybos pirmininko V. Landsbergio, pasirašė su Lenkijos piliečių parlamento klubo pirmininku B. Gernieku raštą, dėl tarpusavio pa­sitikėjimo ir ūkinio bendradarbiavimo; po to, kai buvo patvirtintas susisie­kimo per sieną susitarimas, kuriame pabrėžtas esamų sienų tarp Lietuvos ir Lenkijos neliečiamumas.

1989 m. vasarą Lenkijoje minint Liublino unijos 420-ąsias meti­nes, beveik visuose minėjimuose akcentuota, kad Lietuva neteisingai buvo atplėšta nuo Lenkijos, kad šventa kiekvieno lenko pozicija – gin­ti savo „brolius“ nuo lietuvių nacionalistų. 1990 m. liepos 1 d. didelės grupės vadinamųjų Lenkijos inteligentų pasirašytame Memorandume (jis buvo įteiktas tuometiniam Lenkijos prezidentui V. Jeruzelskiui ir daugeliui Lenkijos vyriausybės narių, taip pat Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijai, Europos tarybai Strasbūre ir kt.), įrodinėta, kad Vilnius ir jo kraštas turi būti „grąžinti“ Lenkijai, kaip „nuo amžių lenkų žemės“ arba paskelbta to krašto lenkų autonomija; kad būtina nedelsiant imtis priemonių tikriesiems šio krašto gyven­tojams lenkams apginti nuo „okupantų“ lietuvių; kad nedelsiant Vilnius būtų paskelbtas lenkų autonominio krašto sostine  ir pan. Bet buvo nutylima Lenkijos viršininko J.Pilsudskio agresija ir to krašto aneksija, kaip ir tai, kad Lenkija neteisėtai valdo per 20 tūkst. kv. km. etinių lietuvių žemių (Suvalkų, Balstogės ir kitus kraštus, kad suokalbišku Stalino, Ruzvelto, Čerčelio susitarimu jai neteisėtai karui baigiantis ir Prūsų Lietuvos žemės nuo Gdansko beveik iki Karaliaučiaus ir t.t.). Bet nepaisant to, tas lenkų šovinistų-agresorių memorandumas buvo išspausdintas len­kų žurnale „Magazyn Wilenski“, Vilniaus rajono tarybos laikraštyje „Draugystė“ ir kituose leidiniuose. Tą memorandumą nuolat kartojo savo prane­šimuose Lenkų sąjungos Lietuvoje pirmininkas J. Senkievičius (J. Senkiewicz), taip pat dažnas lenkų politikas Varšuvoje. Kokią „brolybę“ kovojančiai dėl savo Nepriklausomybės lietuvių tautai propagavo Lenkijos valdžia, matyti iš 1990 m. rugsėjo 28 d. Lenkijos seimo deputato St. Niesiolovskio (St. Niesiolowski) pareiškimo:

„Remdamasis iš Lietuvos Respublikos gauta informacija, konstatuoju, jog ir toliau vykdoma sisteminga bei planinga Vilnijos kolonizacijos akci­ja (lietuviai „kolinizuoja“ nuo amžių savo kraštą! – A.L.). Persekiojami nuo amžių šiose teritorijose gyvenantys lenkai, prieš juos rezgamos intrigos. Šiandien Lietuvoje gyvena per 300 tūkstančių lenkų, daugiausia Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonuose. Čia lenkų persekiojimai įgavę plačiausią užmojį. Lietuvos Aukščiausioji Ta­ryba 1990 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą sulietuvinti Lietuvos gyven­tojų nelietuvių (faktiškai lenkų) pavardes, vardus ir tėvavardžius, taip pat vietovardžius. Ši akcija iš esmės nesiskiria nuo neseniai Bulgarijos Živkovo režimo vykdytos prievartinės makedoniečių ir turkų bulgarizacijos, kurią pasmerkė visas pasaulis. Lietuvos valdžia tarp lenkų gyventojų pas­kutiniuoju metu atrado dvi naujas tautybes – „tuteišus“ („vietinius“), kaip priešpriešą lenkams (kadangi lenkai Vilnijoje gyvena šimtmečius, vadinasi, bemaž automatiškai nutraukiami ryšiai su lenkiškumu), ir „vičius“ – taip apibūdinami žmonės, kurių pavardės baigiasi galūne „vič“. Taigi išeitų, kad Adomas Mickievičius buvo ne lenkas, o „vičius“ (žemaičiuose vadinti „vištgaidžiais“- A.L.).

„Vičiai“ yra slavų kalba kalbantys lietuviai. Lietuvių kalbininkai energingai dirba, siekdami sukurti naują kalbą, kuri būtų lenkų kalbos tarmės, baltarusių kalbos ir lietuvių kalbos vilnietiškos tarmės mišinys. Lenkams užkirstas kelias įgyti aukštąjį išsilavinimą, jie negali užimti aukštų pareigų, jiems praktiškai neįmanoma patekti į vienintelę Lietuvoje Kauno dvasinę seminariją. Lietuvių spaudoje vyksta nuolatinė antilenkiška kampanija, kurioje Armijos Krajovos kariai neretai vadinami „fašistais“ ir „banditais“.

Mokyklų su dėstomąja lenkų kalba Vilnijoje sumažėjo nuo 345-ių 1953 m. iki 92-ejų 1989 m. Lietuvos valdžia neleidžia net užsiminti apie lenkų universitetą Vilniuje, o po karo Naujojoje Vilnioje įkurtas lenkų mokytojų institutas, kuriame buvo rengiami pradinių klasių mokytojai, 1961 m. buvo uždarytas. Nepaisant lenkų visuomenės pastangų, nėra nė mažiausios vilties, kad jis bus vėl atidarytas. Dėl tokios lietuvių valdžios švietimo politikos lenkų inteligentijos padėtis Vilnijoje yra katastrofiška.

Lenkų su aukštuoju išsilavinimu tūkstančiui gyventojų yra šešis kartus mažiau nei lietuvių. Lenkų aukštojo išsilavinimo rodiklį galima palyginti nebent su čigonų rodikliu. Paskutiniuoju metu Vilnijoje lenkų kalba lei­džiamas laikraštis „Kurier Wilenski“ 1990 m. rugsėjo 6 d. informavo, kad Trakų Vokėje (nepaisant to, jog mokyklos direktorius buvo sutikęs vietinėje mokykloje atidaryti lenkišką klasę) lietuvių mokytojai, pritariami lietuvių tėvų ir mokinių, išmetė iš mokyklos lenkų vaikus pirmokus ir jų motinas. Susilaikysiu nuo komentarų, pacituosiu tik jau minėtą „Kurier Wilenski“: „Lenkų vaikų išvarymas iš lietuvių mokyklos smarkiai užgavo ne tik jų tė­vus, kurie tą dieną išliejo daug ašarų, ir ne tik apylinkės gyventojus. Šį įvykį tegul prisimena tie, kurie taip uoliai ir triukšmingai kovoja vien prieš lenkų nacionalizmą“.

Visame Vilniaus rajone, kuriame gyvena lenkai, nėra nė vienos ligoni­nės, o iš keliolikos Šalčininkų rajono kandidatų į medicinos studijas šiais metais nebuvo priimta nė vieno. Nesiliauja „nežinomų kaltininkų“ vykdo­ma lenkiškų paminklų naikinimo ir niekinimo akcija. Per paskutiniuosius trejus mėnesius „nežinomi kaltininkai“ sunaikino paminklinius antkapius Rasų kapinėse Vilniuje, išniekino Juzefo Pilsudskio mauzoliejų ir sudaužė lenkų seserų vizitiečių katakombas. Lietuvių policijai kaltininkų sugauti dar nė karto nepavyko.

Ponas maršalka, aukštasis parlamente! Lenkijos Respublika pateikė pakankamai įrodymų, kad trokšta draugiškų broliškų santykių su nepri­klausoma Lietuvos Respublika. Nepaisant mums visiems žinomų sunku­mų ir pavojų, pasislinkome, kiek tai įmanoma, toli, pripažindami teisėtus Lietuvos siekius atgaunant nepriklausomybę. Visiškai remiu šios Lenkijos vyriausybės politiką, tačiau ji neturi reikšti pritarimo lenkų persekiojimui. Kaip suderinti dabar Lietuvoje valdančio Sąjūdžio vadovų pareiškimus, propaguojančius norą palaikyti su Lenkija gerus santykius, su faktu, kad to paties Sąjūdžio organe „Gimtasis kraštas“ 1990 m. balandžio 26 dienos 16-ajame numeryje pasirodė straipsnis, postuluojantis Karaliaučiaus prijungimą prie Vokietijos. Esą Lietuva galėtų turėti bendrą su vokiečiais sieną ir tuo pačiu užsitikrintų atitinkamą įtaką Europos politikoje. Baigdamas galbūt pernelyg dažnai paskutiniu metu perfrazuojama Adomo Mickevi­čiaus citata „Jeigu užmiršime apie juos, tegul Dievas apie mus užmiršta“, pranešu apie savo paklausimą išdėstytu klausimu.“ ( Atgimimas. 1990 m. gruodžio 5-17. Nr. 48.).

4.Atgimusių judų pabučiavimai

Akademikas Zigmas Zinkevičius, visuomet įrodinėjęs, kad Vilniaus ir Šalčininkų krašto lenkai – tai sulenkėję lietuviai. Vytauto Visocko nuotr.

Deja, niekas nei Lenkijos Seime, nei iš Lietuvoje gyvenančių len­kų nepasisakė prieš tokį gebelsinį pareiškimą. Nepasmerkė jo ir mūsų tautiečiai JAV bei kitose šalyse. Beje, jie neretai kaltino Sąjūdį ir savarankišką LKP dėl nesugebėjimo susitarti su lenkais. Akivaizdžiu pavyz­džiu galėtų būti Vakaruose gyvenantis rašytojas Tomas Venclova (1940 m. vasarą „Stalino Saulę“ parvežusio A. Venclovos sūnus). 1990 m. lapkričio 7-14 dienos „Atgimimo“ 42-44 numeriuose išspausdintame straipsnyje „Atmesti skrupulus, siekti susitarimo su lenkų lyderiais“ šis po pasaulį tada be­siblaškantis ir save intelektualu įsivaizduojantis – lenkiško  ir žydiško internacionalizmo propaguotojas, įrodinėjo, kad ir Sąjūdis nuo pat įsikūrimo vykdo ydingą politiką Lietuvos lenkų bei žydų atžvilgiu. Tas veikėjas Lietuvą ir pasaulį įtikinėjo, kad lenkų auto­nominio krašto ar respublikos Lietuvos ribose jau neįmanoma sustabdyti. Jis teigė: „Tad ar ne geriau būtų jį įkurti teisėtai, tuo pačiu šiame regione užfiksuojant Lietuvos Respublikos kompetenciją (…).“

Buvusio lenkų okupuoto Rytų Lietuvos krašto žmonių skatinimas siekti autonomijos ir saugotis nuo tariamo lietuvių persekiojimo buvo ypač sustiprėjęs „Solidarumo“ lyderio Lecho Valensos valdymo laiko­tarpiu, svajojęs kaip ir J.Pilsudskis apie Lenkiją su buvusios LDK provincijomis. Tad tais metais ir „autonomininkai“ Rytų Lietuvoje ir jų globėjai Varšuvoje buvo tapę ypač akiplėšiški. Jie, kaip matyti ir iš kai kurių stalinistų – platformininkų baudžiamųjų bylų, mėgino su jais užmegzti bendradarbiavimo ryšius. Mat LKP (TSKP pagrindu) buvo Kremliaus įnagiu nepriklausomai Lietuvai pasmaugti. Iš dalies tą atspindi ir buvusio Len­kijos prezidento Aleksandro Kvasnievskio kontaktai su išdavikiškos TSKP – LKP („platformininkų“)  vadu, prof. M. Burokevičiumi ir kai kuriais kitais šios partijos veikėjais.

Archyvuose yra A. Kvasnievskio, kai jis dar vadovavo Lenkijos socialdemokratams, susirašinėjimo su M. Burokevi­čiumi, bendradarbiavimo su tų bolševizmo ir „vieningos“ TSRS  gynėjų partija  projektai ir kiti  dokumentai. Užbėgant priekin, reikėtų pasakyti, kad iš visų Lenkijos prezidentų sąžinės nebuvo praradęs tik minėtasis  L. Valensa – tik jis vienas atsisakė aukš­čiausiojo Lietuvos apdovanojimo. Kaip skelbta žiniasklaidoje, jis 2013 m. rugpjūčio pabaigoje atsisakė priimti nepriklausomos Lietuvos aukščiausią­jį apdovanojimą – Vytauto Didžiojo ordino Didįjį kryžių. Iš tikro, reikėtų būti kiaule, kad priimtum apdovanojimą iš to, kuriam kenkei, prieš kurį kurstei, kurį siekei susilpninti. Beje, nepasekė to lenko pavyzdžiu nemažas skaičius lietuvių veikėjų, politikų ir mokslininkų, ypač istorikų, apdo­vanotų ordinais „Už nuopelnus Lenkijai“. Jei nei vienas nepriklausomos Lietuvos pilietis neatsisakė Lenkijos apdovanojimų, matyt, jie jautėsi ir jaučiasi nusipelnę Lenkijai, verti jos aukščiausių valstybinių ordinų. Neatsitiktinai Lenkijos ambasadorius Vilniuje Ježis Bahras (Jerzy Bahr) 2013 m. rugpjūčio 27 d. „Delfi“ tinklalapyje rašė: „Mes Lietuvoje turime labai daug bičiulių. Labai sunku išrinkti geriausius. Bet iš metų nuotolio matyti, kuriuose mūsų bendradarbiavimo baruose dirbama geriausiai […].“ Ypač mėgo demonstruot per TV meilę – pasibučiavimus su Lenkijos vadais Prezidentas V.Adamkus.

Pradiniame Lietuvos išsivadavimo ir nepriklausomybės atkūrimo etape (1988-1991 m.) TSRS ir Lenkijos ir Vilniaus krašto lenkų „vanagų“ siekiai visiškai suta­po: neleisti atsikurti nepriklausomai Lietuvos valstybei. Tik rusai siekė išlaikyti ją TSRS „tautų šeimoje“, o lenkų šovinistai, kad įgyvendintų J. Pil­sudskio ir palikuonių siekius – paversti lenkiška, Lenkijos provincija. Bet juo toliau, juo didesnes pretenzijas atsikuriančiai Lietuvai ėmė reikšti ir Baltarusijos TSR bolševikai. 1990 m. balandžio 1 d. „Izvestijų“ laikraščio numeryje buvo išspausdintas antilietuviškas Baltarusijos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pareiškimas, kuriame rašyta:

„Tiems, kurie bando Lietuvoje įvesti 1938 m. gegužės 12 d. Konstituciją, vertėtų atminti, jog 1938 m. Lietuvos Respublikos teritorija buvo visiškai kitokia, ir tiktai TSRS labai aukštų organų nutarimu, Lietuvos Respublikai ir LTSR buvo perduotos senovinei Baltarusijai priklausančios teritorijos.Jeigu Lietuvos TSR išeis iš TSRS, Baltarusijos TSR anuliuos visus įsta­tymus, nutarimus ir aktus, kurių pagrindu Lietuvai buvo perduota dalis baltarusiškų žemių.Teritorinių klausimų aktai tarp Baltarusijos TSR ir Lietuvos TSR pa­grįsti 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos įstatymu „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į TSRS“, kurį šiuo metu Lietuva vienpusiškai paskelbė negaliojančiu.Kartu ji imasi atsakomybės už tai, kad prarado savo galią nurodyto 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS AT įstatymo 2 punktas dėl LTSR Švenčionių rajono ir dalies Vidžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo ir Radūnios rajonų, priklausiusių Baltarusijos TSR, perdavimo, taip pat Baltarusijos TSR AT Prezidiumo ir LTSR AT nutarimas ir jo pagrindu priimtas 1940 m. lapkri­čio 6 d. TSRS AT Prezidiumo įsakas „Dėl sienų tarp Baltarusijos TSR ir TSRS nustatymo.“

Baltarusijos TSR AT Prezidiumas bus priverstas peržiūrėti dėl adminis­travimo ir teritorinių atitinkamų Baltarusijos TSR sričių sudėties priimtus sprendimus, atitinkančius minėtus aktus, jeigu Lietuvos TSR išeis iš TSRS […]. Be to, atsižvelgus į Lietuvos vadovybės pareiškimą, kad ji nepasiren­gusi visiškai laikytis 1939 m. spalio 10 d. TSRS AT Prezidiumo ir Lietuvos Respublikos Prezidento sutarties „Dėl Vilniaus miesto ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir TSRS ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties“, kyla klausimas ir dėl joje numatytų teritorinių pakeitimų Lietuvos naudai galiojimo.

Minėta Sutartis, be kita ko, palietė interesus Baltarusijos gyventojų, gy­venančių šioje teritorijoje, kuri nuo 1939 m. rugsėjo antrosios pusės buvo tarybinėje jurisdikcijoje. Sutartis buvo sudaryta be Baltarusijos TSR sutiki­mo ir žinios. Be to, nereikia pamiršti, kad ši Sutartis buvo sudaryta slaptųjų susitari­mų, susijusių su 1939 m. rugpjūčio 23 d. TSRS-Vokietijos nepuolimo su­tartimi, pagrindu, o ji, kaip nurodoma 1989 m. gruodžio 24 d. TSRS Liau­dies deputatų suvažiavimo nutarime, neteko galios pagal tarptautinės teisės normas, Vokietijai užpuolus TSRS, t.y. 1941 m. birželio 22 d. TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas taip pat pasmerkė „Slaptuosius papildomus protokolus“ prie 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutarties ir kitų slaptųjų susitarimų su Vokietija pasirašymo faktus. Suvažiavimas pripažino slaptuosius protoko­lus negaliojančiais ir neteisėtais nuo jų pasirašymo momento. Remdamiesi tuo, mes būsime priversti reikalauti baltarusiškų žemių grąžinimo Baltaru­sijos TSR.“

Pareiškimo demagogiškumas ir akiplėšiškumas nekėlė abejonių. Tad ir Lietuvos Vyriausybė į jį neatsakė. Ir Baltarusijos TSR valdžia apie jį lyg daugiau ir nebeužsiminė. Tačiau tą pareiškimą kaip argumentą ne kartą pateikdavo ne tik Vilniaus krašto „autonomininkai“, bet ir jų ideologinis vadas – LKP(TSKP pagrindu) CK, KGB, TSKP CK.

5.Okupantų padlaižių patriotizmas

Vilniaus krašto „autonomininkų“ veikla suaktyvėdavo, kai KGB, okupacinė kariuomenė, omonininkai, LKP (TSKP pagrindu) ir jos „maitintoja“ – TSKP imdavo smarkiau pulti atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos pasienio postus, grobti pastatus, palaikyti Lietuvos ekonominę blokadą. 1990 m. gegužės 15 d. Šalčininkuose susirinkę „autonomininkai“ drau­ge su rajono deputatais priėmė nutarimą „Dėl svarbiausiųjų rajono Ta­rybos uždavinių ryšium su politine situacija Lietuvoje“. Jame rašyta: [„…] Taryba pažymi, kad politinė-ekonominė situacija pasiekė ribą, už kurios visuomeniniai procesai gali įgyti nevaldomą charakterį. Vienpusiš­ki, antikonstituciniai dabartinės Respublikos vadovybės veiksmai, nukreip­ti atplėšti Lietuvą nuo TSRS, nulėmė šią gilią ekonominę-politinę krizę. Vyksta tarybinės socialistinės santvarkos demontažas. Didžioji dauguma rajono gyventojų yra tos nuomonės, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba ne­turėjo nei moralinės, nei juridinės teisės paskelbti apie Lietuvos TSR išsto­jimą iš Tarybų Sąjungos […].

Rajono Taryba yra tos nuomonės, kad tas klausimas turi būti sprendžia­mas tik bendru susitarimu tarp TSRS ir sąjunginių respublikų. Nežiūrint į naujai suformuotos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sprendimą, Lietuva ir toliau lieka TSRS dalimi pagal visur priimtas tarptautines normas.

Situacija, susidariusi dabar, stumia Lietuvą į pražūtingą ekonominę suirutę ir gilius socialinius bei ekonominius prieštaravimus visoje TSRS, respublikoje ir rajone […]“. Toliau „autonomininkai“ priėmė tokį nutarimą:

„Visiškai pritarti TSRS liaudies deputatų III suvažiavimo nutarimui dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimų, TSRS Prezidento M. Gorbačiovo kreipimuisi į Lietuvos liaudį ir Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, kad būtų nenukrypstamai vykdoma TSRS Konstitucija; prašyti TSRS Prezidento ir TSRS Vyriausybės imtis ryžtingų priemonių, kad būtų įgyvendinti visi TSRS Prezidento ir Vyriausybės nutarimai dėl Lietuvos TSR; Šalčininkų rajono liaudies deputatų taryba, vadovaudamasi dau­gumos rinkėjų valia, nusprendžia, kad rajono teritorijoje veikia tik TSRS Konstitucija ir Lietuvos TSR Konstitucija ir tie normatyviniai aktai, kurie neprieštarauja TSRS Konstitucijai;naudoti oficialiai pavadinimą: Lietuvos TSR Šalčininkų lenkų nacionalinis-teritorinis rajonas. Tarp svarbiausiųjų Tarybos uždavinių – suvienyti visas politines ir nacionalines jėgas nurodytiems uždaviniams įgyvendinti. Sesija visiškai re­mia LTSR Piliečių komitetų veiklą, siekiančią apginti savo tarybinių pilie­čių teises ir socializmą; išreikšti protestą prieš „Sąjūdžio“ monopolį masinėms informacijos priemonėms ir pareikalauti iš Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, kad visi Lietuvos TSR piliečiai nepriklausomai nuo jų partinio priklausomumo, turė­tų vienodas galimybes naudotis masinėmis informacijos priemonėmis […]. Rekomenduoti visiems rajono ūkiniams organams stiprinti ir plėsti ekonominius ryšius su TSRS, Baltarusijos TSR ir kitomis tarybinėmis respublikomis.

Nutarimą pasirašė Šalčininkų rajono Tarybos pirmininkas Č. Vysockis“.

Iš tikrųjų šis nutarimas – viešas kvietimas nuversti teisėtai išrinktą Lie­tuvos Aukščiausiąją Tarybą, sugrąžinti okupacinį režimą. Tad 1990 m. ge­gužės 24 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo nutarimu pasmerkė tokį Šalčininkų lenkų išpuolį ir nurodė, kad „sutinkamai su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, Lietuvos valstybės te­ritorija yra vientisa ir nedaloma, joje negalioja jokios kitos valstybės kons­titucija […]“ Buvo pripažinta, kad Šalčininkų rajono savivaldybės valdžios ir valdymo organų bei pareigūnų veiksmai, paremti TSRS Konstitucija ir buvusia Lietuvos TSR Konstitucija, yra neteisėti ir nesukelia jokių teisinių pasekmių.“

Tačiau „autonomininkai“ ir toliau nerimo. Maža to, jie, vadovaujami LKP(TSKP pagrindu) CK ir asmeniškai jo sekretorius M. Burokevičiaus bei TSKP CK sekretoriaus O. Šenino (jis Kremliaus buvo paskirtas koordinuoti lenkų „autonomininkų“ ir TSKP CK, KGB  veiklą), rengė naujus planus, kaip atskirti Lietuvos Rytus, jei lietuvių tauta neatsisakys nepriklausomybės.

1990 m. birželio 1 d. Šalčininkų rajono Zavišonių gyvenvietėje lenkai organizavo Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonų tarybų deputatų suvažiavimą, kuriame priimtas Kreipimasis į TSKP CK generalinį sekretorių M. Gorbačiovą. Jame maldauta išgelbėti lenkus nuo „lietuviškųjų nacionalistų“. Kreipimesi rašoma:„[…] Žinomi 1939-1940 m. įvykiai tragiškai atsiliepė šio krašto lenkų likimui. Lenkai nebeteko galimybės išsaugoti savo nacionalinį savitumą, kultūros ir švietimo ugdymą […]. Toje teritorijoje palankią dirvą savo vys­tymuisi turėjo rusai, žydai, baltarusiai ir kitos tautos. Siekdamos sudaryti palankesnes sąlygas vietiniam nacionaliniam atgi­mimui, praėjusiais metais Vilniaus, Šalčininkų kaimiškųjų rajonų ir miestų tarybos, vadovaudamosi TSKP CK platforma nacionaliniais klausimais, paskelbė įkuriančios nacionalinį-teritorinį lenkų rajoną. Tačiau tą nutarimą Lietuvos TSR AT Prezidiumas paskelbė antikonstituciniu. Bet ir naujai išrinktos šio krašto tarybos patvirtino minimą nutarimą, kurį vėl pareikalavo atšaukti Aukščiausioji Taryba kaip prieštaraujantį Lietuvos Konstitucijai […].“

Kreipimasis baigtas prašymu, kad M. Gorbačiovas nedelsiant imtųsi priemonių „sugrąžinti tvarkai Lietuvoje.“

„Autonomininkai“ oficialiai skelbė norį atsiskirti nuo Lietuvos, nes jos valdžia pakankamai nesirūpinanti šio krašto socialinėmis-ekonominėmis, kultūrinėmis problemomis. Iš dalies tą atspindi LKP(TSKP pagrindu) Šal­čininkų rajono komiteto antrojo sekretoriaus Č. Vysockio interviu „At­gimimo“ laikraštyje (1990 m. birželio 20-27 d.). Lenkų išdavikų lyderis kalbėjo: „[…] Mūsų ir Vilniaus rajonuose gyvena daug lenkų, yra ir kitų tau­tybių žmonių. Tad šiuose rajonuose lygias teises turi turėti ir lenkų, rusų, lietuvių kalbos […]. Socialinėms ir ekonominėms problemoms spręsti buvo sudarytos keturios komisijos, bet reikalai nepajudėjo. Eišiškėse vis nepa­statyti kultūros namai […]. Nesuprantu, kam reikėjo to Kovo 11-osios akto? Jis buvo priimtas tinkamai neapsvarsčius. Juk Respublika ir iki tol galėjo tvarkytis savarankiškai, Maskva netrukdė. Ar gali atsitikti, kad Šalčininkų rajono gyventojai nuspręstų prisijungti prie Baltarusijos TSR? Man sunku pasakyti. Žinau tik, kad ne vienas rajono deputatas apie tai kalba […]“.

Rytų Lietuvos lenkai-autonomininkai siuntė to krašto „vietinių tarybų“raštus  TSKP CK generaliniui sekretoriui ir TSRS prezidentui  M. Gorbačiovui,  kad jis (J.Pilsudskio ir jo gaujų okupuotą ir kolonizuotą Vilnių ir jo kraštą), Rytų Lietuvą paskelbtų bent Lenkų nacionaliniu rajonu, kuriame tebegalioja TSRS ir LTSR teisiniai aktai; siūlė, kad tame lenkų krašte valstybinėmis būtų rusų ir lenkų kalbos. O, kad tą lenkų kraštą apsaugojus nuo lietuvių „autonominikai“ buvo numatę apriboti jų apsigyvendinimo tame krašte galimybes, o kurie vis dėl to įsiveržtų, tai turėtų kiekvienas lietuvis – atiskėlėlis sumokėti lenkų savivaldybėms „nuo galvos“ po 21 tūkst. rublių „atvykimo  mokestį“. Vilniaus rajono tarybos pirmininkas A. Brodavskis 1990 m. rugsėjo 21 d. raštu kreipėsi į okupantų pasodintą generalinį prokurorą A. Petrauską, kad jis priverstų Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą pripažinti Vilniaus rajono deputatų nutarimą įkurti Lenkų nacionalinį rajoną.

 6.Skaldyti ir valdyti

Lenkų „autonomininkų“ veiklą visą laiką, kaip sakyta, kontroliavo ir rėmė Krem­lius ir Varšuva. Artėjant Lietuvos ir TSRS derybų pradžiai, TSRS Ministrų ta­rybos pirmininkas N. Ryžkovas pareikalavo iš Lietuvos, kad į derybų de­legacijos sudėtį būtų įtraukti ir atstovai iš Vilniaus, Šalčininkų rajonų. Tačiau Lietuvos Vyriausybei pasiprieši­nus, derybos buvo pradėtos be „autonomininkų“.

1990 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis ir Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmi­ninkė K. Prunskienė LR AT Prezidiumo ir Vyriausybės vardu paskelbė pareiškimą dėl lenkų autonomijos. Jame rašyta: „Prasideda konsultacijos tarp TSRS ir Lietuvos Respublikos oficialiųjų delegacijų dėl derybų Lie­tuvos nepriklausomybės klausimu. Konsultacijose ir derybose bus spren­džiami gyvybiškai svarbūs Lietuvos valstybės egzistencijos užtikrinimo klausimai, jos istorinės perspektyvos problemos […]. Tačiau tai ne visiems patinka. Prieš Lietuvos Respubliką nusiteikę žmonės ir atskiros jų grupuo­tės, remiami iš Tarybų Sąjungos, mėgina suskaldyti Lietuvos žmonių vieny­bę, skelbdami, neva Lietuvos Respublikoje pažeidžiamos tautinių mažumų teisės, o joms apginti būtina kurti Lenkų autonominę sritį Lietuvos Respu­blikos teritorijoje.

Lenkų autonominės srities Lietuvos Respublikoje kūrimas įgyja vis aštresnį pobūdį dėl neslepiamos teritorinių-nacionalinių konfliktų eskalacijos politikos, kurią vykdo Tarybų Sąjungos konservatyviosios jėgos […], kurios ypač skatina „lenkų teritorinio vieneto“ paskelbimą. Kurstantys pareiškimai ir lenkų spau­doje apie Lietuvos Respublikos neva vykdomą lenkų persekiojimą, – kai vien per pastaruosius dvejus metus Lietuvoje atidarytos 34 naujos lenkiškos mokyklų klasės, 66 lenkiškos grupės vaikų darželiuose, pradėta retransliuo­ti Varšuvos televizija ir pasirodė keli nauji lenkų periodiniai leidiniai, – visiškai prieštarauja tikrovei […]. Dezinformacija, planingai skleidžiama tiek mūsų, tiek Vakarų šalyse, turi vieną pagrindinį tikslą – sukiršinti žmones, žlugdyti artėjančias Lietuvos Respublikos ir Tarybų Sąjungos derybas, pa­likti nepanaikintas 1940 m. agresijos pasekmes ir sutrukdyti Lietuvai, La­tvijai ir Estijai grįžti į pilnateisių Europos valstybių šeimą…“

Ir toliau Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas ir Vyriau­sybė dėstė, kad lenkai specialai kurstomi prieš lietuvius ir Lietuvą, kad gal didesnį to krašto atsilikimą lėmė atisikėlėlių, sulenkėjusiųjų  atsiribojimas nuo likusios Lietuvos, pasidavimas polonizacijai ir rusifikacijai. Nurodė, kad  Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į SNO Žmogaus teisių komisiją, prašydama sudaryti ir atsiųsti į Lietuvos Respubliką specialią komisiją, kuri pagelbėtų ištirti čia gyvenan­čių rusų, lenkų, žydų, baltarusių ir kitų tautinių mažumų  tikrąją padėtį. Ir toliau tame pareiškime buvo nurodyta, kad Lietuva „gins savo politi­nį ir teritorinį vientisumą, neatsižadės kelio į nepriklausomybę; atsakomybė už (…) neteisėtą ir be­prasmį politinės padėties Lietuvos Respublikoje destabilizavimą tenka įvai­rių kraštutinių nuomonių reiškėjams, neapykantos kurstytojams Lietuvoje ir ypač – Tarybų Sąjungos konservatyviesiems politiniams sluoksniams. Pastarųjų tikslas – suardyti gal pirmą karta istorijoje taip pozityviai besi­klostančius Lietuvos-Lenkijos santykius (…). Neleiski­me, kad siauras provincializmas ir pikta valia pakenktų visu mūsų Lietuvai ir naujiems santykiams tarp Europos valstybių.“

(Bus daugiau)

2019.03.03; 18:00

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Kiekviena tauta turi savų didžiavyrių. Mūsų, lietuvių Tautai, tokiu yra  pirmasis Prezidentas Antanas Smetona, kurio 145 – ąsias gimimo, 100 – ąsias prezidentavimo ir 75 – ąsias mirties metines kitamet minėsime. Minėsime dėl A .Smetonos darbų mūsų Tautai ir nepriklausomai valstybei, minėsime, dėl to, kad ir esame čia ir šiandieną ir lietuviškai kalbame, kad turime savo valstybę.

Dar daugiau, jei karalių Mindaugą minime kaip luominės Lietuvos karalystės kūrėją, tai A.Smetoną – visos lietuvių Tautos nepriklausomos tautinės Lietuvos ideologu ir kūrėju. Bet, tikriausia, jei A.Smetona ir nebūtų buvęs Prezidentu, šiandien vis viena minėtume, nes neturime kito tokio veikėjo, kuris tiek daug būtų rašęs ir kalbėjęs, tiek daug dirbęs mūsų Tautos ir valstybės labui. Bibliografinėse rodyklėse yra per 4000 jo straipsnių, kalbų, įvairių kitokių rašinių. Bet nedaug kas yra su visu jo kūrybiniu palikimu susipažinęs. Net ir monografijų autoriai neretai dar ir šiandien  atkartoja iš knygos į knygą, kad A.Smetona buvęs demokratijos ar „darbo liaudies“ smaugėjas, pažangos priešas ir t.t.

Beje, su panašiomis mintimis atsakymus pernai gavome ir iš Vyriausybės, Kultūros, Švietimo ir mokslų ministerijų į mūsų konferencijos rezoliuciją, skirtą tautinės Lietuvos metinėms pažymėti, organizuotos šių rūmų Konstitucijos salėje; rezoliucijoje siūlėme pirmajam Prezidentui pastatyti paminklą Vilniuje, išleisti jo raštus su atitinkamos epochos istoriniais įvertinimais.

Entuziazmo dėl A. Smetonos raštų ar paminklo neišreiškė ir daugelio besiskelbiančių  patriotinėmis partijų vadai. Jie sako: A. Smetona varžė mūsų, krikdemų veiklą; mes, liaudininkų darbų tęsėjai, o Smetona buvo tautininkas; tautinkiškumas nesuderinamas su integraciją į ES ir  t.t.

Vykdydamas įsipareigojimus minėtai konferencijai, parengiau iš Prezidento A. Smetonos straipsnių ir kalbų su savo parašytomis istorinėmis apžvalgomis 6 knygas beveik po 600 puslapių (bendros apie 3600 psl. apimties), suskirsčius jas tematiniu ir problematiniu principu. Tai: 1. Tautos prisikėlimas; 2. Tautos vienybė; 3. Nepriklausomybės pamatai; 4. Tautinė Lietuva; 5. Lietuvos šviesa; 6. Tautos valia.

Parengiau dar su viltimi, kad jau kas kas, o Vasario 16 –osios, Lituanistikos paveldo ar Lietuvių kultūros fondai bent kiek padengs nors dalinai knygų spausdinimo išlaidas, juk tirti ir skelbti darbus apie tokio žmogaus, kaip pirmojo Prezidento darbus, turėtų jausti pareigą kiekviena neprikausoma įsivardijama valstybė, o tuo labiau išjos kišenės pinigus dalijantys tokie, kaip kultūros, lituanistikos ir pan. fondai. Deja, pirmo atsakymo sulaukiau iš LRS globojamo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo fondo, tarp kurio tarybos narių žymios politikos ir patriotizmo žvaigždės. Bet jų verdiktas buvo: neskirti. Tokio pat sprendimo sulaukiau iš Lietuvos kultūros fondo, bet jam gal ir atleistina, nes vyrauja jame tikrai gerai atrodančios ponios ir panelės ir nėra ko stebėtis, kad daugeliui jų aktualiausiais Lietuvai atrodo leidiniai  tik apie meilę,  ar baliukų organizavimo klausimais, o ne tokie, kaip apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą, galintį ir  nuotaiką sugadinti  šiandieniniams patriotizmo artistams. 

Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, kad tie pagal nuostatas mūsų kultūros ir patriotizmo ugdymo fondai neskyrė lėšų, gal kaltas ne atminimo objektas – Prezidentas A. Smetona, o rašantis ir prašantis, nes tiesiogiai nesikreipė į šlovinguosius tarybų narius, naiviai tikėdamas, kad Tautos ir jos žymiausių žmonių atminimo įamžinimas  visiems doriems lietuviams svarbus. Pavyzdys: Pezidentas Rolandas Paksas. Kol kas jis vientelis, kaip tikras mūsų Tautos sūnus, ištiesė ranką šam tomui išspausdinti. „Ačiū“ už tai tariu ir „Versmės“ leidyklos  direktoriui  Petrui  Jonušui, kad pirmas  tomas jau prieš Jus.

Jame  pateikiami A.Smetonos raštai ir kalbos, mintys  mūsų, lietuvių Tautos prisikėlimo, po beveik 400 metų lenkinimo ir per 100 metų rusinimo, tematika ir problematika, o taip pat mūsų Tautos priskėlimo raidos istorinė apžvalga. 

A. Smetonai Tautos prisikėlimas – tai procesas, tai ir tautinės savimonės, nepriklausomo valstybingumo siekio susiformavimas, nes Tauta gali daugiausiai prisidėti ir prie viso pasaulio pažangos, kai yra savo žemės šeimininkė, turi savo nepriklausomą valstybingumą, sakė Prezidentas. Tarp svarbiausiu veiksniu, lemiančių Tautos prisikėlimą ir jos savimonę – tai istorija. A. Smetona nuo gimnazijos laikų ja labai domėjosi ir lietuviškoje spaudoje yra skelbęs savo rašinius beveik visais lietuvių Tautos ir Lietuvos raidos klausimais. Vos ne kasmet paskelbdavo ir Krėvos unijos, Horodlės sutarčių, Liublino unijos, lenkų vadinamosios 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir kitais klausimais. Bet jis, skirtingai nuo kitų rašytojų ir kalbėtojų tais klausimais, visada žvelgdavo į praeities procesus ir įvykius tik per lietuvių Tautos, nepriklausomos Lietuvos prizmę.

Krėvos unija Jogaila pradėjo didžiųjų Lietuvos klaidų virtinę, pirmiausia, kad už Jadzės sijoną sutiko LDK prijungti prie Lenkijos karalystės kunigaikštystės – provincijos teisėmis; kad Vytautas Didysis nepakankamai pasinaudojo Žalgirio pergalės rezultatais ir po jos, Horodlėje, atnaujino uniją su Lenkija ne kaip tarp dviejų lygiateisių valstybių, o kaip provincijos – kunigaikštystės su karalyste, o Lietuvos bajorai, per naktį ten girdyti lenkų šlėktų ir vyskupų, paryčiais pasirašė išdavikišką įsipareigojimą, kad jie, Lietuvos bajorai, nieko nespręs be jų, lenkų sutikimo; vėliau vėlei, Lietuvos valdantieji Liubline, neatlaikę lenkų ponų, karaliaus, vyskupų spaudimo pasirašė vieną pražūtingiausių Lietuvos istorijoje unijos aktą, pagal kurį LDK neteko teisės rinktis net savo valdovų, Lenkija okupavo ir aneksavo apie pusę LDK – visą dabartinę Ukrainą ir Lietuva po tos unijos akto pasirašymo  Europoje imta įvardinti tik kaip Lenkijos dalis, provincija.

Dar daugiau, tuo aktu buvo įkaltas pleištas tarp LDK rusiškųjų kunigaikštijų ir Lietuvos, nes paskelbta, kad valdžios postus bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje gali užimti tik katalikai. Tas nutarimas buvo irgi rusų Maskvos didžiąjai kunigaištijai akstinas pulti, kad tariamai išgelbėjus  iš LDK ir Lenkijos slaviškuosius kraštus, išpažinusius stačiatikybę.

zingeris
Emanuelis Zingeris

Galutinį, mirtiną smūgį lietuvių Tautai ir jos valstybingumui turėjo suduoti lenkų vadinamoji 1791m. gegužės 3 d. konstitucija, kurioje nebeliko net sąvokų „lietuvių tauta“, „Lietuva“, tik „lenkai“ ir „Lenkija“; t.y. buvo ne taip,  negu tai datai paminėti pirmame LRS iškilmingame posėdyje 2007 m suokė Imanuelis Zingeris ir jo kompanijonai, o taip pat buvęs Prezidentas Valdas Adamkus.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Beje, ir šiemet  mūsų rinkytieji gyrė tą lenkų „konstitucija“ vadinamą dokumentą LRS iškilmingame posėdyje. Bet ištikrųjų, ta ir mūsų seimūnų giriamoji „lenkų konstitucija“ – tai buvo mėginimas pasukti istorijos ratą atgal: sugrąžinti dinastinį valdymą, valstybine paversti tik vieną – katalikų Bažnyčią ir t.t. Palyginus su vos ne pora šimtų metų anksčiau paskelbtais Lietuvos statutais, ypač su 1588m. III Lietuvos Statutu teisiniu ir socialinės pažangos požiūriais, atrodo apgalėtinai, stagnatoriška. Bet lenkams ji minėtina, nes patenkino jų imperinius planus – praryti, paversti lenkiška ir visą buvusią LDK.

Tad mums, lietuviams,  gegužės 3 d., gali būti  tik kaip Atgailos diena dėl mūsų protėvių kvailumo ir išdavysčių. Kita vertus, kam naudinga šlovinti tai, kas ne abiems pusėms malonu prisiminti? Juk, paieškojus galima surasti gražių minėjimams datų ir su Rusija, Vokietija, Latvija ir kitomis valstybėmis. Bet tik su lenkais ir Lenkija bendravimo grindimas besąlyginiu pritarimu tik jiems, lenkams buvusiems naudingiems  įvykiams ir procesams, sunkiai suvokiama sveikam protui. Ir šiandieną Lenkija jau ne tokia, ir Lietuva jau ne ta, kokia buvo, tad reikėtų vieni kitiems pasakyti: dirbkime ir bendraukime kaip geri kaimynai vardan abiejų mūsų tautų ir nepriklausomų valstybių, jų žmonių gerovės, gal tik pasišaipydami, kaip jie mus apmaudavo. Tik agresyvių tikslų neatsisakantieji  stengiasi nuolat kartoti  apie savo tegu ir apgaulišką  teisę į kaimyno žemes ar „brolišką“ draugystę.

Kadangi praeities Lietuvai beveik visos sutartys, visos unijos buvo pražūtingos, A. Smetonos siūlymu ir Vasario 16 – osios Akte buvo įrašyta, jog atkurta nepriklausoma Lietuva nutraukia visas buvusias sutartis su svetimomis tautomis ir valstybėmis.

Jokių buvusių unijų, sutarčių nepripažista ir dabartinė mūsų Konstitucija. Vadinasi, mūsų prezidentai, pradedant minėtu Adamkumi, mūsų Seimo ir Vyriausybės buvę ir esami vadai, organizuodami iškilmingus lenkų valdžios švenčių – gegužės 3 d. ir kitų minėjimus, iš esmės paneigia ne tik Vasario 16 – osios Aktą, bet ir dabatinę LR Konstituciją, Suvereno – lietuvių Tautos valią. Kadangi ir Liublino unija, ir Gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija siekta įteisinti lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo panaikinimą, tai jau ne tokie kvaili ir tie, kurie klausia, kodėl  nereikėtų švęsti ir, sakysime, 1940 m. birželio 15 d. ar liepos 21, rugpjūčio 3 d. TSRS okupacijos ir aneksijos ir pan. dienas. 

A.Smetonos raštuose ir kalbose neretai pažymėta, kad Tautos prisikėlimui be istorijos suvokimo svarbos, būtina  sudaryti  žmonėms sąlygas pasijusti savo žemės, valstybės šeiminkais.

A.Smetona, pirmasis iš mūsų inteligentų ėmėsi nagrinėti lietuvių ekonomines, emigracijos problemas. Nuo  1904 m. vasaromis jis keliaudavo po Lietuvos kaimus, ypač Rytų Lietuvos ir tiesiog aiškindavo nuskurdusiems lietuviams valstiečiams, bernams, kaip paversti turimus ūkelius pelningais: burtis į koopertayvus ir bendromis jėgomis įsigyti našios žemės ūkio technikos, kadangi produktus pusvelčiui superkdavo tik žydų spekuliantai, tai patiems organizuoti jų pardavimo draugijas, gabenti į turgus, steigti pienines, mėsos ir kitas įmones, siūlė atsisakyti ir plėšikaujančių žydų ir rusų bankų, o patiems steigti savo, kooperatyvinius bankus, kredito  bendroves ir t.t. Visa tai ir lietuvių veržimasis į JAV ar kitas šalis dėl gersenio pragyvenimo.

Kooperaciją A. Smetona skelbė ir kaip Lietuvos gerovės laidą, lietuvio pasijutimo šeimininku savo žemėje sąlyga. Ir tai jis stengėsi įgyvendinti ir daug lėmė, kad iš  Vasario 16 – osios, ypač A.Smetonos prezidentaujamos Lietuvos temigravo į svetimas šalis ieškoti geresnio gyvenimo tik apie 50 tūkst. lietuvių, t.y. kiek iš mūsų, Kovo 11 – osios Lietuvos per vienerius metus.

Kalbėdamas apie Tautos prisikėlimą ir vienybę, A.Smetona dažnai prisimindavo ir katalikų bažnyčią. Tačiau Lietuvai susidėjus su Lenkija, buvo padaryta klaida ir šioje srityje: nepaisant, kad Lenkijoje katalikų bažnyčia buvo valstybine, lenkų ponų valios vykdytoja, Lietuvos valdovai lenkų kunigus ir vienuolius įsileido Lietuvon, pavedė jiems rūpintis ne tik naujaja religija, bet net švietimu. Dar daugiau, jei karalius Mindaugas buvo įsteigęs atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, tai tariamai antrą kartą apkrikštijamos Lietuvos bažnyčia buvo perduota svetimos šalies – Lenkijos hierarchų valdžiai. Ir jie, vykdydami savo ponų valdžią, o LDK prisijungimą aiškindamiesi kaip ir  jos  sutikimą būti sulenkintai, ėmė skelbti lietuvių kalbą, senąją lietuvių kultūrą kaip pagonišką, kurią būtiną greičiau sunaikintai, nes pagonybė – tai velnio palikimas, o kiekvienas „bažnyčios sūnus“ turi visomis išgalėmis kovoti prieš velnią,tame tarpe ir prieš jo kalbą – lietuvių ir visa kita, kas mena pagonybės laikus.

Kaip ir kitose Vakarų šalyse, ir Lietuvoje ėmė siautėti vadinamieji raganų teismai, dažniausiai pirmininkaujami vietos feodalų ar kunigų, vienuolių. Raganavimu galėjo būti apkaltintas kiekvienas, kuris tik nepatikdavo ponui ar kunigui

Taip lenkų valdoma ir katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo tapusi Lietuvos istorijos ir visos kultūros slopintoja, nors dangstantis kilniais krikščionybės  idealais ir Lietuvos  noru „eiti į Vakarus“, įsijungti į „vienigos“ Europos – Šventosios Romos imperijos sudėtį.

Ypač lenkų dvasiškija įsigaliojo Rytų Lietuvoje, kur ir daugelis dvarų ir bažnyčios buvo atitekę lenkams. Tad ir A.Smetonos jaunystės metais šiame krašte lietuvis buvo engiamas, smaugiamas ne tik rusų, lenkų valdininkų, bet tame krašte ypač gerai įsitaisiusių lenkų ar sulenkėjusių kunigų ir vyskupų, ne mažiau nuožmiai už rusų žandarus persekiojusius net už lietuvišką žodį, už pastangas melstis lietuviškai. Persekioti ir lietuviai kunigai, išdrįsę lietuviškai pamokslą pasakyti.

A.Smetona, jau nuo 1904 m. keliaudamas po Rytų Lietuvą skelbė spaudoje straipsnius apie lenkų kunigijos nusikaltimus lietuvių Tautai, ne kartą kreipėsi ir į rusų teismus, kad apgynus lietuvius savo pačių prakaitu pastatytuose bažnyčiose, nuo jų pačių šeriamų lenkų ar sulenkėjusių  kunigų ir vienuolių.

Didelė dalis A.Smetonos straipsnių apie lenkų dvasininkijos nusikaltimus lietuviams perspausdinama ir šiame, pirmame tome, nes neišsivadavus iš lenkų primestos ir dvasinės vergovės, nebuvo ko ir svajoti apie Tautos Prisikėlimą ir savos, nepriklausomos Lietuvos sukūrimą.

Lietuvių Tautos Prisikėlimą A. Smetona glaudžiai siejo su švietimu, studijomis, mokslu.

Tik išsimokslinusi Tauta gali tapti ir savo žemės, savos valstybės šeimininke, nuolat kartodavo A.Smetona. Jis buvo tarp pirmųjų lietuvių mokyklų Vilniuje steigėjų, jo iniciatyva iš rusiškos – lenkiškos Vilniaus savivaldybės 1908 m. išreikalauta, kad dabartinai Pranciškonų rūmai, mūsų valdžios pernai perduoti atėjūnų iš Lenkijos pranciškonų ordinui, nors jie galėjo būti mūsų Tautos švietimo, studijų, mokslo istorijos centru, nes juose A. Smetonos pastangomis nuo 1908 m. veikė ne tik pirmoji Vilniuje lietuvių mokyklėlė, bet Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, rinkdavosi ten ir įvairios  lietuvių organizacijos.

A. Smetona rūpestis lietuvių švietimu buvo ne tik mokyklos išlaikymas, bet jis, būdamas LMD lietuviškų vadovėlių komisijos vadovu, pats parašė keletą jų, tarp jų ir aritimetikos. Bet tuo metu jis kėlė ir būtinumą atkurti Vilniaus universitetą, tik lietuvišką, ne kartą spaudoje rašė, kad Latvijos pavyzdžiu reikia įsteigti ir politechnikos institutą, lietuviams inžinieriams rengti, pasisakė už tai, kad LMD, kaip ir buvo siūlęs J.Basanavičius, neatidėliojant būtų pertvarkyta į lietuvių Mokslo akademiją.

Nuo jaunystės A. Smetona dalyvavo daugelio besikuriančių lietuvių politinių, pirmiausia tautinio pobūdžio partijų  veikloje, bet šiaip į partijas žiūrėjo skeptiškai ir sakė, jei jos reikalingos, tai tik Tautai kuriant valstybę, apsibrėžiant raidos  kryptis ir nuostatas. Partija – tai tik Tautos dalelė ir labiau yra atskirų grupuočių interesų, o ne visos Tautos. Ir demokratija – tai ne tik nevaržoma partijų veikla.

Bet 1919 m. balandžio pradžiojre išrinktas pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu, jis ragino partijas burti Tautą kovon dėl Nepriklausomybės apgynimo nuo besiveržiančių Rusijos bolševikų, lenkų ordų, paskelbė, kad savanoriai gaus ir žemės, bet latfundijų nepripažino ir dvarelių dydį apribojo iki 80 ha., tik vėliau – iki 150 ha.

A.Smetona  išliko labai kukliu ir būdamas Prezidentu ,Kariuomenės vyriausiu vadu, nesistengė išlikti aukščiausiose  postuose, ir, kai atsirado sąlygų, 1920 m. pavasarį paskelbė rinkimus į Steigiamąjį Seimą, kad pati Tauta nuspręstų, kokios valstybės ji nori ir kas ją valdytų. Bet A.Smetona, kaip pirmiausia bendražygiai tautininkai, padarė klaidą, manydami, kad apie jų nuveiktus darbus kuriant ir ginant Nepriklausomą Lietuvą visi puikiai žino ir mato, ir, priešingai nuo kitų politinių partijų, neužsiėmė jokia priešrinkimine agitacija. Ir rinkimus laimėjo ypač agresyviai  agitavę net iš bažnyčių sakyklų krikščionys demokratai. Ir Seimas nauju savo Prezidentu išsirinko tos partijos atstovą A.Stulginskį, po keletos metų liaudininką K.Grinių, bet jam teteko prezidentauti vos penketą mėnesių.

Vėl Prezidentu tapusį (1926 m.pabaigoje) A. Smetoną, dauguma Lietuvoje sveikino, kaip lyg po atostogų sugrįžusį, kaip Prezidentą, kuris buvo nepriklausomos lietuvių Lietuvos valstybės pamatų dėjėjas  ir gynėjas. A. Smetona vylėsi, kad vėl būdamas Pprezidentu jis galės įgyvendinti tautinės Lietuvos vizijas, Lietuvos, kurioje Tauta, o ne kokia partija, Lietuvis bus visko pagrindas. Ir tai jam didele dalimi pasisekė: Lietuvoje lietuvis ėmė jaustis Lietuviu, savo krašto, visos Lietuvos šeiminiku ir to jo jausmo nepajėgė įveikti ir beveik 50 metų trukusios okupacijos.

Tačiau, užbėgant kiek priekin reikia pasakyti, kad toms idėjoms, kurių įgyvendinimui Prezidentas laikė ir savo gyvenimo prasme, šiandieną iškilęs kaip niekada didelis pavojus, didesnis net TRSR okupacijos metais, nes tada daug kas  jautė pareigą remti tautiškumą, tyliai skatinti Nepriklausomybės jausmą, ginti lietuvių kalbą ir kultūrą, niekas nebėgo  į TSRS, o  į Vakarus neišleido. Bet jei išsikovojus  Vasario 16 – osios Nepriklauasomybę, daugelis skubėjo įsitvirtinti savo Tėvynėje, sukurti ir plėtoti savo ūkius ar užsimti veikla, kurios iki tol neleido atėjūnai ar okupantai, tai atkūrus Kovo 11 – osios Lietuvą ir panaikinus, prichvatizavus kolūkius, kultūros įtaigas, įmones tūkstančiai jų darbuotojų liko be nieko, be turtų ir darbo, pajamų. Tad ir emigravo į užsienius.

Bet liūdniausia, kad greitai  net  kalbas  apie  lietuvišką, tautinę  Lietuvą kai kurių globalistų ar net patriotų imta vadinti „KGB  – istų agentų“ kalbomis ir kenkiančiom greitesniam Lietuvos integracijai į „vieningą“ ES ar „užsienio kapitalo investicijoms. Net švietimo, studijų, mokslo įstatymuose nėra tokių sąvokų, kaip “lietuvių Tauta“, „Nepriklausoma Lietuva“; mūsų aukštosios mokyklos iš nepriklausomos Lietuvos elito ugdytojų paverstos specialistų tarptautinėms monopolijoms perėtojomis, kurių reitingų didumas priklauso nuo kiek mažiau belieka jose lietuviškumo – nuo „tarptautiškumo“ rodiklių.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie siekimą įgyvendinti cenzūrą ir Kovo 11 – osios Lietuvoje, buvęs vienas jos kūrėjų R. Ozolas savo veikale „Supratimai“ (2007 m.), rašė: „…demokratinių režimų cenzūra. Pirmiausia, ji finansinė (…). Po to – ideologinė. Jeigu esi „ne tos pakraipos“ – būsi nepageidaujamas niekur: žiniasklaidoje, akademinėse sferose, politikoje, netgi visuomeninėje veikloje (…). Pagaliau politinė. Pagal tą pageidaujamumo – nepageidaujamumo įveiksminimo logiką sutvarkyti visi valstybės institutai ir jų reguliuojami žmonių santykiai: „ne tos partijos“ negauna finansavimo, neprileidžiamos prie rinkimų, „ne tie žmonės“ tąsomi po teismus, spaudžiami viešosios nuomonės, ir pan. Taip atsiranda dar viena – moralinė cenzūra ir savicenzūra (…). Dar reikėtų pridėti tarptautinę, arba globalinę, cenzūrą. Tai tų visų procesų valdymas pasauliniu lygiu, įsukamas ir nuleidžiamas į nacionalines bendruomenes per visokius tarptautinius institutus, organizacijas, procesus.“

Daugelio  mūsų patriotų supratimas man primena tą pasakos piemenį, kuris apgynęs savo avyčių būrį nuo meškos, nuvarė jas prie vilkų, aiškindamas joms: džiaukitės, jus jau meška nebesudraskys…

Kai žmogui visur ima vaidintis šnipai, sakoma,  laikas pasirodyti psichiatrui. Puikus mūsų patriotų „suinternacionalėjimo“ pavyzdys štai ir šis „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas 2018“,  parengto LR Saugumo departamento ir KA ministerijos antrojo operatyvinių tarnybų  departamento albumas: nėra jame net paminėtos lietuvių Tautos, Nepriklausomos Lietuvos, tik rusai, kurie tik iš visų skylių  mums graso.

Prezidentas  A. Smetona nuolat kartodavo, kad ne ginklų gausa lemia Tautos ir jos valstybės išlikimą, o pačios Tautos noras ir pasiruošimas būti Laisva, lemia tautinė savimonė. Tautos, praradusios tautinę savimonę, neįmanoma prikelti, kaip ir mirusio žmogaus. Tikriausia, nebūtų tokios velniavos su kyšininkavimu mūsų valdžioje, tokių sukčiavimų, jei ir mūsų rinktieji – išlaikomieji būtų nepriklausomos Lietuvos patriotais ir tarnybą Seime ar kitame poste laikytų  tarnyba lietuvių Tautai ir  nepriklausomai Lietuvai,  o ne arena tik  savo egoizmui.

Beje, „lietuvių Tautos“, „nepriklausomos Lietuvos“ sąvokų nebuvo ir valdžios kalbose, dokumentuose mininint Vasario 16 – osios Akto 100– metį, beveik nenminėtas ir Vasario 16 – osios Akto ir jo įgyvendintojas, Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkas, pirmasis Prezidentas Antanas Smetona. Ta proga daugelio mūsų vadų ir vadukų  kalbos ir rašiniai  priminė kaimo bobučių sveikinimus viena kitai.

Ne aukštesnio lygmens ir LRS tinklalapyje tebeskialbiama „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio DEKLARACIJA“, lyg tai priimta Kovo 11  – osios Akto signatarų, nes joje  tik kalbama apie  signatarus, kaip vienintelius Nepriklausomybės  kūrėjus ir gynėjus: „1990 m. kovo 11 – ąją atkūrėme Lietuvos Nepriklausomybę (…), tikime, kad ir ateinančios kartos (…) puoselės tas pačias vertybes, kuriomis gyveno (…) Kovo 11 –osios Akto signatarai (…)“. Nežinau, kas susuko smegeneles tiems mūsų signatarams, jei skelbia tokį pliurpalą Deklaracija pavadintą, jei nusipjauna ir į mūsų Konstituciją, kurioje aiškiai pasakyta, kad tik lietuvių Tauta yra valstybės Suverenas ir kad ji sukūrė ir toliau kuria Lietuvos valstybę. Signatarai, kaip ir seimūnai buvo tik Tautos valios vykdytojai, jos tarnai. Bet, pasirodė, kad net valstybės 100 – mečio proga neturėjo ką rimto Tautai  pasiūlyti.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tas pats pasakytina ir dėl mūsų Prezidentės, kitų aukščiausių mūsų rinktųjų sveikinimų ir kalbų. Juose irgi nė žodelio apie Tautos ir Nepriklausomynbės ateities gaires, lyg Lietuva jau bebūtų kokių Šalčininkų rajono valsčius. Nebuvo to ir prieš pora dienų Prezidentės metiniame pranešime LRS. Nors teisingai ji akcentavo, kad daugelio blogybių priežastis tai, jog nematoma „valstybės idėjos….“, kad prieš blogį būtinas „teisinis ir pilietinis pasipriešinimas“, kad gilėja „partinės sistemos krizė“, tačiau užmiršo Prezidentė, o gal dėl „politinių sumetimų“ nutylėjo, kad svarbiausios visų blogybių priežastys – tai šeimos institucijų ir tautiškumo sugriovimas. Beje, nė karto Prezidentė ir tame savo pranešime nepaminėjo „lietuvių Tautos“, „Nepriklausomos Lietuvos“.

Kiekviena sąjunga, kaip kartodavo ir pirmasis mūsų Prezidentas A.Smetona, yra tiek palaikytina, kiek ta sąjunga padeda stiprinti Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą. Tačiau, kas laukia mūsų Tautos ir jos iškovotos Nepriklausomybės ES, nutyli ar nesuvokia Prezidentė, kaip ir kita mūsų išsirinktoji valdžia.

Na, bet apie visa tai, apie tai, kaip mūsų pirmojo Prezidento buvo dedami Nepriklausomybei, Tautinei Lietuvai pamatai, kas buvo pasiekta ir kokia tų pasiekimų reikšmė buvo ir yra – kituose tomuose, skirtuose jam, mūsų Tautos švyturiui Antanui Smetonai. Jis galėtų būti ir lyg kiekvieno Lietuvio, kiekvieno, kuriam rūpi Tautos ir mūsų Nepriklausomos Lietuvos dabartis ir ateitis – sąžinė, tautiškumo patikros matas.O taip pat stiprybės šaltinis, kovojantiems ir prieš dabartinių net besivadinančiųjų valstybinikais sukčiavimus ir grobimus.

Baigti norėčiau dar kaizerinės okupacijos metais, 1918 m. vasarą A. Smetonos pasakymu: „Dar netapę tikrais Lietuviais, tautininkais, jau norime būti kosmopolitais, bijodami, kad kas nepavadintų šovinistais. (…). Ta lietuvių savybė nėra kokia dorybė, bet tik baikštuolio būdo silpnybė, pateisinama vien vergiškos buities liekanomis. Sunku ištverti šiandieną tiems, kurie netiki geresne ir šviesene gadyne. Netikėjimas, nusivylimas didina nesantaiką, mažina ištvermę.“

2018.06.21; 06:17

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.

Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?

Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.

Skelbiame istoriko dr. Algimanto Liekio komentarą.

2018.06.16; 21:30

Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.

Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?

Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.

Dabar skelbiame atsargos karininko Arūno Dudavičiaus komentarą.

(Bus daugiau)

2018.06.16; 19:00

Sakalas Gorodeckis. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.

Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?

Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.

Dabar skelbiame LTS pirmininko Sakalo Gorodeckio komentarą.

(Bus daugiau)

2018.06.16; 18:30

Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.

Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?

Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.

Dabar skelbiame LLKS pirmininko Jono BUROKO komentarą (apie Antano Sniečkaus neapykantą Antanui Smetonai, sušaudytus komunistus, vadinamąjį smetoninį perversmą, nuo sovietinių laikų užsilikusius stereotipus…)

(Bus daugiau)

2018.06.16; 09:11

Seimo narys Audronius Ažubalis (centre). Slaptai.lt nuotr.

Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.

Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?

Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.

Dabar skelbiame parlamentaro Audroniaus Ažubalio komentarą.

(Bus daugiau)

2018.06.15; 15:00