Vyriausybės tinklapis 2017 07 20 paskelbė, kad Vyriausybės kanceliarija organizuoja apdovanojimus „Kryptis Lietuva“ ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis užsienio lietuviai skatinami sugrįžti ir dirbti Lietuvoje arba jiems padeda lengviau integruotis sugrįžus po daugelio metų, praleistų svetur.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Apdovanojimuose kviečiamos dalyvauti biudžetinės ir viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslo įmonės ir privatūs asmenys.
Bendrauju su išvykusia į JAV asmenybe, kuri, kiek man žinoma, ten dirba grynai Lietuvai naudingą darbą ir tik mažą savo laiko dalį skiria darbui savo buities reikmėms tenkinti. Kadangi ją domina reikalai Lietuvoje, jai pasiunčiau mūsų Vyriausybės kanceliarijos projektą „Kryptis Lietuva“.
Pasirodo, pasiųsta žinia smogiau jai į paširdžius, nes sulaukiau tokio atsakymo:
Ačiū už informaciją. Keliolika minučių nerimavau, ar atsakyti Jums, ar vyriausybei ar iš viso šitą laišką ištinti. Mano darbo grafikas labiau negu pilnas ir jau daug ką darau miego sąskaita.
Pasisakysiu.
Perskaičius, mane išpylė prakaitas. Kas ir kada vyriausybėje ir valstybės galvų lygyje supras, kad visos šios iniciatyvos „sudarančios spec. sąlygas diasporai grįžti“ yra ne kas kitas kaip tautos kiršinimas. Bolševikai per okupaciją kai pradėjo, tai dar nebuvo sustoję, aiškinti, kad diaspora yra išdavikai, ir tas yra pasėta tautos pasąmonėje, ir toliau laistoma. Argi nėra aišku, kad bet kuriam galą su galu vos suduriančiam LT gyventojui tokios iniciatyvos yra kaip spjūvis į veidą. Kodėl tam, kuris galėjo išvažiuoti ir atsistoti ant kojų, sudaromos spec. sąlygos, o jam, kuris negalėjo išvažiuoti (dėl sergančių tėvų ar mažų vaikų) ne tik nebuvo žmogiškų sąlygų gyventi, bet ir jis vėl tampa mažiau reikšmingu… Spjūvis į veidą yra ir man, gyvenančiai diasporoje, būtent dėl vienos priežasties, kad ši iniciatyva bolševikiškai nematomai ir nekaltai sudaro sąlygas LT gyventojui nekęsti manęs, ir kerta per švenčiausią tautos dalyką – žmogiškus santykius …
O kur Vyriausybės konkursas: „Vyriausybė skelbia apdovanojimus Kryptis LIETUVA ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis LIETUVOS GYVENTOJAI skatinami NEEMIGRUOTI ir LIKTI dirbti Lietuvoje ir jiems padeda lengviau suprasti globalią ekonomiką ir persikvalifikuoti į geriau apmokamas specialybes“.
Tuo tarpu atsakymas yra labai paprastas. Ką mes visi (Valstybėje ir Diasporoje) galėtumėm padaryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gerai, kad būtų vertinamas žmogus, kad būtų investuojama į žmogų (jo protą per švietimo sistemą), kaip į vienintelį lietuvių tautos turtą (Lietuva neturi naftos kraniuko), kad žmonės rinktųsi pačias inovatyviausias ir pažangiausias pasaulines specialybes, būtų patys inovatyvūs, ir Lietuva galėtų konkuruoti pasaulinėje rinkoje, kad visiems užtektų duonos ir niekas iš Lietuvos nevažiuotų, jeigu susikrovė lagaminus – išsikrautų, o jeigu išvažiavo, – sugrįžtų.
Ir dar:
– emigracija nėra nuotykis, tai yra didžiulė trauma tiek išvažiuojantiesiems, tiek pasiliekantiesiems, t.y. visai tautai;
– Lietuvai gyvybiškai reikalinga stipri diaspora – Atsarginė Lietuva. Visada buvo reikalinga, visada bus.
Ką gi turėjau jai atsakyti?
Iš tikrųjų Amerika į negandas patekusiems lietuviams visais laikais buvo saugi pastogė ir ramybės uostas, prasigyvenimo savo buitį pagerinti Lietuvoje šaltinis. Juk nuo raudonojo tvano pasitraukę lietuviai išliko, likę laisvėje be Tėvynės, ją nešiojo širdyse, įvairiais būdais veikė nepriklausomybės atgavimo kryptimi. Tik ne kokie neišmanėliai, o tikri Lietuvos priešai teigia, kad Antanas Smetona pabėgo, kad Lietuvos inteligentija be reikalo emigravo, tarsi kūjis virš jos galvos ir pjautuvas po kaklu nieko nereiškė; tai patvirtino čia likusių ministrų, karininkų bei eilinių karių ir iškilių civilių gyventojų tragiški likimai.
Atsakiau taip:
Esu viena proga parašęs: „Kur lietuvis ar jo kapas, ten dalelė Lietuvos“. Todėl nesisielokite, Jūs esat dalelė Lietuvos.
Vyriausybė iš tikrųjų kurpia susirūpinimo ir veiklos regimybę, o iš tikrųjų kiršina čia pasilikusius ir išvykusius lietuvius, jokių pastangų užtvenkti bėgančią iš Lietuvos upę nededa.
Girdi, patys susigrąžinkite, nes nebebus kas uždirbti galėtų jums pensijas.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tiesioginiai procesai vyksta lengviau nei grįžtamieji: sudėti lengviau nei atimti, dauginti lengviau nei dalinti, eiti į priekį lengviau nei eiti atbulom, o yra procesų, grįžtamojo veiksmo neturinčių.
Sprogus bombai, ją sudarančios medžiagos neišnyksta, tačiau jų surinkti jau neįmanoma.
Beveik tris dešimtmečius valdžios vartėsi ir tebesivarto pertekliuje, stebėjo sprogstančią emigracijos bombą tarsi linksmą fejerverką ir staiga … „praregėjo“. Nematė lavininės emigracijos, žudymų ir savižudybių, neviltį malšinančiųjų alkoholiu.
Nuo krypties rodyklės sukiojimo ten ar atgal, keleivis savo kelio krypties nebepakeis, nes „kas tik klausė kvailo vado, tas tikrai nelaimę rado“ („Apuoko ir asilo“ moralas“).
Ne kanceliarija premijomis už siūlymus „grįžkit į Tėvynę“ turi rodykle manipuliuoti, o Vyriausybė turi išgirsti mano čia paminėtos „emigrantės“ balsą.
Teisi laiško autorė kad paskelbtos iniciatyvos yra ne kas kitas kaip tautos kiršinimas. Nuo savęs pridursiu, – blogai užmaskuotas skatinimas emigruoti, nes absurdiškas veiksmas sukelia atitinkamą atoveiksmį.
Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.
Tai – antroji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios dalys.
Oportunizmas esti sąmoningas, atviras ir latentinis. Sąmoningas – tai komjaunuoliškas pataikavimas arčiausiai esamam galios centrui ar centriukui, vietos ar partijos lyderiui; pastaruoju metu ypač svarbu kuo greičiau pripulti prie mikrofono ir periodiškai prisidėti prie LAF, Kazio Škirpos vardo ir kitų Lietuvos valstybingumo ramsčių dergimo, kad tik Lietuva neiškiltų į stipriausiųjų gretas.
1909-aisiais tapyto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka” fagmentas
Atviras – kai garsiai šaukiama ar pareiškiama, jog su Rusija reikia draugauti, sudarinėti gražias bendradarbiavimo ar nepuolimo sutartis, gėrėtis jos dvasine kultūra ir pan. Vis dėlto įdomiausias yra latentinis, kurio gali visai neįtarti esant.
Atėjus į valdžią JAV prezidentui Donaldui Trumpui, o ES strategams siūlant „trijų bėgių“ Europą, tuo pat metu jų kairiesiems siekiant visiškai neutralizuoti valstybes, sukurti federaciją ir bendrą kariuomenę, nuomonių išsiskyrimas visais klausimais ir pasimetimas šalyje smarkiai padidėjo. Norint suvokti, kokių šiaudų griebiamasi, būtina atkreipti dėmesį į bent kelis vidaus dalykus. Didėjantis tarptautinis chaosas labai parankus įvairioms dažnai priešiškoms viena kitai lobistų grupėms tyliai stumti savo projektus.
Vienas bjauriausių – galutinis aukštojo mokslo atidavimas verslui. „Profesionalų“ valdžiai kurpiant visokius universitetų bei įstaigų sujungimus ir perkėlinėjimus, negirdėjau, kad būtų rūpinamasi, kur bus dedami iš darbo dėl reformos, o ne dėl savo pačių kaltės atleisti dar likę kvalifikuoti specialistai. (Žinoma, to tikėtis galima nebent jau po to, kai vidurinę baigusios itin brangios mergužėlės bus aprūpintos aukščiausiais postais iki pat Jungtinių Tautų.)
Prie to paties unikalaus verslumo, tarsi jis savaime laiduos kokybę, suvokimo turbūt reikėtų priskirti niekaip nesibaigiančias naktines tėvelių eiles prie vaikų darželių. Nors vaikučių sparčiai mažėja, jiems skirtų lėšų irgi mažėja, darželiai jungiami. Ar taip skatinama lankyti privačius, o kas neįstengs (dauguma) – ne mūsų reikalas? Prie to pridėjus nesuvokiamai žiaurią socialiai remtinų vaikų padėtį (atskira tema) manytina, kad vaikai nėra ir nebuvo šitos šalies strateginė ateitis.
Lyg ir to būtų negana, tradicinė nors ir daugiasluoksnė visuomenininkų ir inteligentų bendruomenė, iki šiol daugmaž prasmingai palaikiusi svarbios kritinės minties balansą, jį pamažu praranda. Kažin, ar „Naktinei reformai“ įžūlumu prilygstanti nugarmėjusių „socdemų“ dovanėlė jiems – apmokestinti kone 50 procentų intelekto, kultūros ir švietimo produktų – yra tik jų keršto, ar įgimto plėšrumo išraiška, tačiau mušamas gulintis jau ir nebesistengia atsikelti. Dabar itin palankus metas atsikratyti teisaus, nustumti nevagiantį, suvelti kriterijus, kad nebūtų įmanoma atskirti, ar nukentėjo silpniausias, ar pats stipriausias, bet oportunistui – pavojingiausias protinio darbo specialistas. Arti metas, kai jau realizuosis liaudies išmintis: „Katinėli, bėkim, dangus griūva!“ O aš net savo katei nesiūlau nei bėgti, nei rėkti, nei vaistų duodu, nei po peiliu guldau. Ir ką – sveika, gyva, prigimties balso klauso, bet ir žmonių bendravimo kultūros mokosi.
Tokiomis sąlygomis, kai vykstant pozicijos ir opozicijos rietenoms blogėja gyventojų savijauta ir pragyvenimas, griebiamasi šiaudo. Mėginama bet kuria kaina glaustis prie didesnės Lenkijos, žvilgčiojama į dešiniųjų veiksmus vidurio Europoje, baimė verčia remti „tvorų“ strategiją ir net Marine Le Pen revanšizmą laikyti protinga išeitimi. Latentinis oportunizmas neleidžia matyti, kad susiskaldymas ne mažiau pavojingas nei dirbtinis jungimasis. Užsidarymas „savo kieme“ tiek pat padeda Rusijai, kiek ir galima ES kariuomenė, nes tokiu būdu suyra taikaus pasaulio idėja ir savarankiškų valstybių pagalba viena kitoms per NATO ir kitas gana sėkmingai veikiančias demokratiškas tarptautines struktūras. D. Trumpui pradėjus „America first“ akciją ir „musulmonų draudimą“, pajuokavau, kad jei JAV taps eiline nuo kitų užsibarikadavusia valstybe, Jungtines Tautas teks iškelti į Šiaurės ašigalį. Bet ar neteks pajuokavus verkti?
Rašytoja Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.
Įvairių nevyriausybinių organizacijų siūlomos išeitys – kaip sureguliuoti emigraciją, ugdyti prioritetines sritis, gerinti dirbančiųjų socialines garantijas, tinkamai pasitikti valstybės šimtmečio minėjimą, įtvirtinti konstitucines teises ir pareigas – nors ir palaikomos sąmoningos tautos dalies, lieka pasiūlymų ir deklaracijų pavidalu realių sprendimų paraštėse. Kodėl nepasinaudojama specialistų siūlymais? Oportunistų būdas reaguoti kad ir į „Vilniaus forumo“ iniciatyvas – nusikopijuoti vertingiausias mintis ir inkorporuoti į savas programas ar įvaizdžio atnaujinimą, pažadų konvejerį. Patiklūs lietuviai tiki pažadais ir laukia jų įgyvendinimo. Neįgyvendinti pažadai, nuolatinis neaiškumas dėl ateities, suvokimas, jog Sąjūdžio idėjas pakeitė reali politika, diktuojama oportunistų – prie šalies moralinės sveikatos gerovės neprisideda.
Tolesnis savivertės menkimas, tautos galių sekinimas veda į politinės sąmonės atrofiją ir vergo būklę su visais iš to išplaukiančiais padariniais – susvetimėjimu, patyčiomis, nesaugumu. Istorija kupina pavyzdžių, kai nacija, virtusi tarp įvairių valstybių padalintu etnosu, praradusi laisvės dvasią ir išdidumą, tampa svetimų įkaitu ir yra panaudojama nešvariems darbams. Labai norėtųsi tikėti, kad lietuviai tokios negarbingos dalios išvengs.
Demokratinis valdymas neturėtų būti tapatinamas su leidimu sakyti ir daryti kas naudinga sau, bet žalinga valstybei. Skirtingų pažiūrų ir idėjų svarstymas, diskusijos turėtų vykti aukščiausiame lygmenyje, mėginant rasti bendrus valstybei naudingiausius sprendimus, neleidžiant nacijai išsibarstyti, išlaikant svarbiausius valstybingumo ramsčius. Valstybinės kalbos, pilietybės klausimai turėtų būti nejudinami kaip vieni iš kertinių tokių ramsčių. Yra esminiai klausimai, kurie neturi tapti politinės nuovokos ar principingumo neturinčių žmonių grupių kąsniu ir padėti jiems priešinti socialines grupes siekiant sau naudos. Jei jie keliami ir „svarstomi“ žiniasklaidoje, tai jau ne demokratijos, o paslėptos propagandos ar ideologijos ženklas ir padarinys. Klaidinantys ir silpninantys pilietiškumą tokie diskursai tęsia kelią į niekur.
Tikroji reali politika – tai tvirti vyrai, kurie neleidžia, kad būtų išnaudojama jų šalis ir žmonės, moterys ir vaikai. Ne vienas ne lietuvių kilmės pilietis, užaugęs arba atvykęs į Lietuvą tikroviškiau suvokia padėtį ir jų parama, jų ryžtas ir pagarba mūsų vertybėms turėtų būti itin branginama. Sąrašą galėtų pradėti ištikimi Lietuvai totoriai, žydai, tokios įspūdingos asmenybės, kaip Johnas Ohmanas. Sąrašas būtų netrumpas. Per jų prizmę tarsi vėl išvysti save be laiko apnašų, pajunti kraują, tekantį gyslose. Lietuviams trūksta vitalinių jėgų, jas reikėtų telkti, ne barstyti menkaverčiams reikalams.
Ar Lietuva turi savą civilizacinį paveldą, kuris skiriasi nuo kitų? Turi ne vien dėl to, kad nėra tikrąja prasme Šiaurės ar Vakarų šalis, nepaisant šimtamečių prekybinių ir kultūrinių ryšių ar kadaise apgyvendintų plačių teritorijų, ar kad istoriškai buvo susijusi su Rytų kultūromis. Šalis Europoje, vienintelė kalbanti senąja indoeuropiečių kalba, išsaugojusi tradicinius papročius yra ta Čiurlionio „Pasaka“, kuri privalo būti ginama kaip per stebuklą išlikusi unikali kultūra visa, su viskuo, kas išlikę – ir ginama kaip pasaulinis paveldas UNESCO bei kituose pasaulio forumuose.
Kur tie karaliai, saugiai laikantys Lietuvą savo delnuose?
„Vilniaus forumas“ kviečia į konferenciją „Visų pirma – Lietuva! Sąjūdžio vizija XXI amžiaus Lietuvai“. Konferencija vyks birželio 7 dieną, 17.45 val. Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje (Gedimino pr. 3).
Konferencijoje pranešimus skaitys: Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Bronius Leonavičius, Vilniaus universiteto profesorius, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas, politologai Vytautas Sinica ir Dovilas Petkus.
Žlungant pasaulinei komunizmo sistemai Sąjūdis radosi kaip savaveiksmė Tautos politinės saviorganizacijos forma. Okupuotos Lietuvos nomenklatūrinei administracijai nuolankiai vykdant žlungančios Sovietų Sąjungos vadovybės nurodymus, Sąjūdžio gimimas leido šalies visuomenei išvengti pavojaus virsti atomizuota, susiskaidžiusia, dezorientuota ir demoralizuota individų mase. Iš visuomenės apačios kilęs judėjimas sugebėjo sutelkti bendrąją Tautos politinę valią ir įgyvendinti egzistencinį to meto Lietuvos poreikį – atkurti nepriklausomą valstybę.
Mūsų dienomis Lietuvai vėl iškilo egzistenciniai ir dvejopi – vidaus ir išorės – iššūkiai. Atkurtoje Lietuvos valstybėje sukerojusio neteisingumo ir kitų šalies vidaus gyvenimo piktžaizdžių paskatinta masinė emigracija kelia tiesioginį pavojų fiziniam tautos išlikimui.
Globali neoliberalizmo ideologija grįstos tarptautinės tvarkos griūtis ir struktūrinė Europos Sąjungos krizė kelia Lietuvai vis didėjančias geopolitines ir saugumo grėsmes. Nenoras ir negebėjimas laiku ir tinkamai atsakyti į šiuos iššūkius gali tapti dar viena ir, labai tikėtina, galutine politine ir istorine lietuvių tautos ir valstybės katastrofa.
Tačiau šalies valdantysis sluoksnis, kaip ir jo sovietiniai nomenklatūriniai pirmtakai, vidaus politikoje nesiima jokių priemonių visuomenės susiskaldymui mažinti augančių grėsmių akivaizdoje, o užsienio ir saugumo politikos srityje vengia savarankiškesnių sprendimų, galinčių sustiprinti valstybės nepriklausomybę ir laiduoti jos išlikimą dabartinės geopolitinės sumaišties ir netikrumo sąlygomis.
Organizuojamos konferencijos tikslas – apmąstyti Sąjūdžio patirtį ir pamokas XXI a. Lietuvai iškylančių egzistencinių klausimų kontekste. Joje bus keliamas klausimas, ar šių dienų Lietuvos visuomenė ir toliau gali kliautis tik šalies valdžia, ar vis dėlto privalo ir yra pajėgi dar kartą imtis iniciatyvos ir savarankiškai burtis į gebantį prisiimti atsakomybę už Tautos ir valstybės likimą „Lietuvos forumą“?
Šis interviu savaitraštyje „Literatūra ir menas“ paskelbtas beveik prieš tris dešimtmečius – 1990 metų gruodžio 8 dieną.
Prisiminiau tekstą ne vien todėl, kad jis man asmeniškai brangus – kaip aidas tų dienų, kada turėjau keletą unikalių progų su istorinių romanų autoriumi Petru Dirgėla (1947 – 2015) atvirai diskutuoti apie Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį. Kalbėdavomės arba senojoje „Literatūros ir meno“ redakcijoje Alumnato kieme, arba jo namuose netoli „Minsko“ parduotuvės. Pokalbiai visuomet trukdavo ilgiau nei planuodavome.
Rašytojo Petro Dirgėlos esė „Minijos žemė”
Bet šį interviu skelbiu pirmiausia kaip priminimą jau išvykusiems arba ketinantiems svetur išvykti tautiečiams – net ir palikę Lietuvą, net ir toliausiai išskridę nepamirškite Lietuvos. Jei susiklostė nepalankios aplinkybės ir užmaršties dulkės jau tirštos, tai vis tiek būkime ištvermingi – stenkimės kuo ilgiau atmintyje išsaugoti Lietuvos vardą. Tėvynė – tai brangiausia, ką mes turime. Niekur kitur taip gerai nebus, kaip gera buvo Lietuvoje. Net jei šiandien atrodo, kad anglijose ir airijose – žymiai patogiau, mieliau, skalsiau, nepamirškime: mūsų Tėvynė – Lietuva. Vienintelė, nepakartojama, neišmainoma, neparduodama. Lietuviais privalome išlikti nepaisant sudėtingiausių aplinkybių.
Net jei liekame gyventi anglijose ir airijose, privalome gyventi vardan Lietuvos. Tokia kiekvieno lietuvio misija. Prasminga, teisinga misija. Apie tai byloja ir rašytojo Petro Dirgėlos kadaise išleista esė „Minijos žemė“, kurią su didžiausiu įdomumu perskaičiau 1990-aisiais, kai Lietuva skelbė Kovo 11-osios Aktą…
Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius.
XXX
Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.
Garbingo amžiaus sulaukusi senelio sesuo padovanojo seną maldaknygę. Kaip vėliau sužinojau, iš jos meldėsi net mano proseneliai…. Pasijutau turįs labai brangią relikviją. Mane apėmė jausmas, kurio dar nebuvau patyręs, – lyg nerimas, lyg baimė, lyg kaltė. Aš beveik nieko nežinau apie tuos, kurie šimtą metų meldėsi iš šios maldaknygės aptrintais viršeliais. Ir daug ko jau niekad nesužinosiu, nes tas „daug kas“ amžiams nugrimzdo į Alytaus, Butrimonių, Pakruojo kapinių žemę… Dabar suprantu: išsigandau savęs – žmogaus be praeities…
Nesi be praeities. Kaip ir visi, dabar gyvenantys, esi unikalus – tavo gyvasties siūlas atsivynioja iš neįžvelgiamų praeities glūdumų ir niekada nebuvo nutrūkęs. Nėra nė vieno žmogaus be praeities. Ir nėra nė vieno žmogaus, kuris atsimintų ją visą. Kodėl žmogus daug ką užmiršta? Ar tai – tik į blogą?
Rašytojas Petras Dirgėla.
Įsivaizduok, kad tu atsimintum viską, ką patyrė tie tūkstančiai ar milijonai tėvų ir motinų, kurių gyvasties siūlo galas dabar esi tu. Kas atsitiktų? Išsikraustytum iš proto, negyvas kristum… Neaprėptum, nesuvoktum, nepakeltum, neištvertum to, ką patyrė, suprato, iškentėjo tie tūkstančiai, milijonai tavo pirmtakų. Pats Dievas (jei nori, gamtos sąranga) saugo žmogų, nesuteikdamas jam galių atsiminti visko. Dievo mums lemta, kad mes atsimintume tai, kas padeda mums prie gamtos rūstumo prisitaikyti, o visa kita, kas mus sugniuždytų, pražudytų, – užmirštume. Toks mūsų užmaršumas natūralus.
Sutinku, tačiau Jūs veikiausiai neužginčysite, kad lietuviai pernelyg blogai atsimena savo praeitį, dar blogiau pažįsta savo tautos istoriją. Dažnas lietuvis nieko negirdėjęs net apie savo senolius: iš kur jie kilę, kas buvo jų tėvai, jų tėvų tėvai. O juk geriau pažindami tėviškės praeitį, jos žmones, būtume atsparesni mums peršamoms svetimoms ideologijoms.
Normali ideologija yra žmoniška, jos dėka žmonės geriau supranta vieni kitus, gali jaukiai bendrauti. Normalios ideologijos sąlygomis sąvoka ŽMONIJA reikštų visus žmones, turinčius lygias teises ir pareigas. Normalios ideologijos etalonas – dešimt Dievo įstatymų. Tačiau ar daug žmonių jų laikosi?
Dievas (ar gamta) suteikia žmogui užmaršumo tam ir tiek, kiek žmogus ištvertų, išgyventų, iki mirties žmogum liktų. Galingieji žmonės („antžmogiai“, vergvaldžiai, monarchai, ponų tarybų, politinių biurų visagaliai ir t.t.) natūralųjį užmaršumą fetišizuoja, plėtoja, ugdo savanaudiškomis doktrinomis tam ir tiek, kad kiti žmonės (valdiniai) įtikėtų, jog tik galingieji „viską žino“, ir taptų jų vergais, pastumdėliais, žmogiena karuose dėl turtų ir valdžios.
Kodėl lietuviai primiršo savo istoriją? Kam ir kodėl reikėjo, kad lietuviai užmirštų savo istoriją? Reikėjo stipresniems mūsų kaimynams – lenkams, rusams, vokiečiams, vėl rusams. Reikėjo, kad užmirštume senovėj turėję valstybę, kad užmirštume tautinį orumą, kuris visada skatina žmogų reikštis savita kultūra, savarankiška valstybe.
Kiekvienas minėtas kaimynas turėjo savitą mūsų istorinės atminties susinimo metodiką. Lenkų ponijos metodas: lietuviškai šnekėt – juodnugariška, gėdinga; Lietuva tegul būna, tačiau jei jos gyventojai šnekės tauriąja lenkų kalba, vadinasi, anksčiau ar vėliau Lietuva taps Lenkijos karalystės provincija kaip, tarkim, Mozūrija ar kokia Kujavų vaivadija.
Carų metodas: Lietuva – mūsų paveldima tėvonija… Ką čia bepridursi?
Vokiečių nacionalsocialistų metodas: vokiečiai – geriausia rasė, visos kitos – arba nepilnavertės iš prigimties, arba išsigimusios.
Tarybinis, socialistinis metodas: mes – broliai ir seserys; viskas, kuo kitos tautos savitos, – religija, papročiai, tradicijos, – tai tik tamsuolių prietarai, nuodai, liaudies opiumas; iki mūsų niekas nė negyveno, tikrą gyvenimą mes pradedam. Kas ta tavo prosenelių maldaknygė? Tamsuolių pliauškalai, žmogaus parklupdymas, Pabaigos agonija. O štai čia: oho! kompartijos manifestas – Pradžios knyga, šviesos ir tiesos versmė!
Tėvų ir vaikų supriešinimas (tėvai – tamsuoliai, vaikai – visažiniai šviesuoliai, pirmeiviai) kasdien, nuolatos, visą laiką – baisesnis dalykas net ir už tautos genocidą. Kas ta Mindaugo, Gedimino, Vytauto Lietuva? Argi valstybė buvo? Juokai… Laukinių žmonių vaiduoklija, ir tiek. Mūsų bobutės – šmėklos, senoliai – vaiduokliai… Ar šviesaus proto dėmesio vertas jų nykus, tamsus, kvailas, gėdingas gyvenimas?
Panieka seneliams, protėviams neregėtai greitai trumpina žmogaus genealoginę atmintį. O trumpa genealoginė atmintis liudija, kad tautos istorija jau beveik ar suvis užmiršta…
Tad nereikia būti dideliu mąstytoju, kad suprastum, kodėl taip drąsiai M.Gorbačiovas mums į akis rėžia: mes visada, ilgus šimtmečius, ir carų laikais kūrėme bendrą ūkį, bendrą kultūrą, o jūs dabar norit visa tai sugriaut.
Jūsų esė apie tėviškę „Minijos žemė“ – tai tarsi raginimas ir mums, protėvių likimais nesidomėjusiems, į tolimą kelionę praeitin leistis. O kas Jus paskatino leistis į tokią „nedėkingą“ kelionę, paaukoti jai tiek daug laiko ir jėgų?
Į tokias keliones dažną mūsų kartos žmogų pašaukė vaikystė. Namie, atsimenu, tėvas pasakodavo, kaip rusai (taip vadino visus sovietų karius) nukankino žmonelius Rainiuose, daktarus Panevėžyje… O mokykloj mums aiškindavo: jūsų tėvai buvo buožės, fašistai, banditai, jus išvadavo tėvelis Stalinas, dėkokite jam. Niekaip negalėdavau suprasti, kaip galima išvaduoti vaikus iš tėvų ir kodėl iš tėvų išvaduoti vaikai turėtų būti laimingi, dar baisiau – privalėtų kažkam dėkot už išvadavimą.
„Minijos žemę“ rašant rūpėjo ir tėviškės istoriją atskleisti, ir patirti, kiek švarios sąžinės, teisingumo, jautrumo, elementaraus žmoniškumo mano tėviškės žmonės išsaugojo „tais šviesiais laikais“, kai sąvokos „neteisybė“, „prievarta“ ir „laimė“ buvo sinonimai. Knygą rašiau 1985- 1987 metais. Jos puslapiuose turėjo kalbėti tėviškėnai, konkretūs žmonės: vardas, pavardė… O tų metų įvykiai lyg ir liudijo, kad „kieta smako letena vėl siekia žmogelio gerklės“. Kuris tėviškėnas išdrįso ką nors tikrą pasakyt – užrašiau žodis žodin. Kuris apsigalvojęs ir išsigandęs pokalbiuose užrašytų žodžių išsižadėjo – išbraukiau iš knygos. Tad „Minijos žemė“ – mano tėviškės žmonių dvasinės laikysenos priešsąjūdiniais metais aprašas.
Knygai išėjus, tuoj išgirdau: pavėlavusi knyga. Žinoma, 1985 ar 1987-aisiais aš negalėjau parašyti, kad 1990 metų kovo 11 dieną paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimo aktas. Tačiau nesupratau ir nesuprantu, kur galėjo pavėluoti, tarkim, 1593-1603 metai, aprašomi romane „Anciliaus ežeras“? Kur pavėlavo 1985-1987 metai? Norint suprasti kiekvieno laikotarpio vertę, reikia į jį įsigyventi taip, kad pradėtų gelti širdį, panages, plaukus.
Apskritai mane glumina ir skaitytojų, ir kritikų (intelektualų, ar ne?) požiūris į praeitį. Antai ir Jūsų savaitraštyje (1990. lX. 29) A.Bučys rašė: „Mūsų pačių stambioji proza nūnai aiškiai privengia opių ir sudėtingų dabarties temų. Rašytojai, atrodo, kur kas geriau jaučiasi istorinės prozos baruose“ (beje, kiek tų rašytojų istorinės prozos baruose kruta – trys, keturi?).
Ši istorinio romano „Anciliaus ežeras“ vetinimo preliudija – tai keistas teigimas, kad praeitis rašytojui yra tik slėptuvė nuo dabarties vargų ir pavojų. Jei nori nuo dabarties atsiribot, pasislėpt, rašyk apie praeitį. O juk nei mene, nei istoriosofijoj nėra nei vien tik praeities, nei vien tik dabarties, nei vien tik ateities problemų ir temų. Yra tik kažkas, kas svarbu visais laikais, yra tik tai, ko mums trūko praeity, trūksta dabar, trūks ateity. Jei praeities nepažįsti, jos tau ir nėra. Deja, jei praeitį pažįsti, nepasislėpsi joje net nuo dabarties, nei nuo ateities.
„Joldijos jūros“ Lietuva sprendžia daug tų pačių problemų, kurias sprendžia ir šiandienos Lietuva (pavyzdžiui, nepriklausomybės nuo kitos valstybės problemą). „Anciliaus ežero“ Lietuvos (teisinės valstybės, turinčios vieną pažangiausių Teisynų Europoje!) įstatymų galią „gudri“ visuomenė sugeria kaip kempinė vandenį, o ar ne teisinės valstybės rentimas, ar ne tokių įstatymų, kurie veiktų, kūryba yra šiandienos Lietuvos svarbiausias rūpestis? Ir ar tikrai mūsų politikai yra tiek pranašesni kad ir už Mikalojų Radvilą Juodąjį ar Leoną Sapiegą, jog pastarųjų patirtis jiems nieko verta? Mieli skaitytojai, brangūs kritikai, mūsų istoriniai romanai tikrai nepadės Lietuvai užhipnotizuoti Maskvos Drakono. Aš tik sakau: nuo dabarties pasislėpt gali tik dabarty – istorinės atminties neturi, apie ateitį ir pagalvot bijai, tad kur dėsies?
„Minijos žemėje“ išteisinote žmogų, kurį, būdamas dar labai jaunas, Klaipėdos rajono laikraštyje neteisingai apkaltinot išdavyste. Šį faktą galėjote nutylėti – veikiausiai niekas šiandien nebūtų jo atsiminęs. Tačiau nenutylėjote… O, kad visi mes taip žiūrėtume į viešai pasakytus ar parašytus savo žodžius!
Žaviai šūktelėjai… O juk neatkreipei dėmesio į žodžius, kuriais palydėjau savo nenutylėjimą: „Mano sąžinė tepasilieka tokia, kokia buvusi, – su dėme“. Su dėme (ar dėmėm) ji tebėr ir dabar. Tą mūsų visuomenėj paplitusį nuodėmių išpažinimą (abejotino nuoširdumo) lydintis atgailavimas, apsišvarinimas (vis kokios nors naudos intencija) man primena pagirių sindromą. Renkuosi ne skubią atgailą ir greitą išrišimą – renkuosi gyvenimą su nuodėme, su nuodėmės ir sąžinės priešprieša, iki mirties. Be įtampos tarp nuodėmės ir sąžinės žmogus nebėra žmogus – nesvarbu, ar demokratijos rojuj, ar imperijos lagery jis gyventų.
O tą viešą, triukšmingą, demonstratyvią saviplaką (buvome šiokie, tokie, anokie…) laikau iškrypėliška. Kadaise vienuolės, plakdamos savo apnuogintus kūnus spygliuotais botagais, patenkindavo gašliuosius geidulius, patirdavo tariamą dvasios katarsį. Iki apkvaitimo niekinti savo bejėgiškumą (?), nuolankumą (?), vergiškumą (?) ir t.t. yra iškrypėliška lygiai taip pat, kaip ir mėgautis saviplaka.
Neniekinu savo tautos, gyvenusios tautų kalėjime. Neniekinu nei savęs, nei kitų, gyvenusių įkalintoje tautoje. Neniekinu pabėgusiųjų į „laisvas šalis“. Žmogus dažniausiai renkasi vargą, pavojus, riziką, jei tik aplinkybės sielos klausyti nebeleidžia. Kaltinimas „pardavė sielą velniui“ yra frazeologizmas – tiesmukai suprastas, šis kaltinimas reiškia nieką, nes sielos neįmanoma nei parduoti, nei užstatyti, nei šiaip kam nors atiduoti (Fausto eksperimentas mus klaidina). Prekeiva, vertelga yra ne siela, o sąmonė (tai Fausto eksperimento paklaidos esmė).
Laisvė – pastovi sielos būsena. Nebūtų sielos, nebūtų laisvės. Laisvė – sielos egzistavimo forma, laisvės forma egzistuoja tik siela. Tačiau siela žemiškame gyvenime neatskiriama nuo kūno, kurio egzistavimo forma – nelaisvė, taigi ir nuolatinė kliūtis tobulam sielos egzistavimui.
Per kelerius pastaruosius metus pasikeitė Lietuva, pasikeitė TSRS, pasikeitė Europa, pasikeitė pasaulis. Ką tie pasikeitimai liudija? Ar tik politikos humanizaciją? Politika – paviršius. Paviršiuje niekas nesikeičia, jeigu nieko neįvyksta gelmėj. Į gelmę žiūrint ištarta: tarsi-būtis (lietuviškas terminas – Arvydo Šliogerio). Tarsi-būties apmąstymu, man rodos, pasibaigs ilgas filosofijos blaškymosi laikotarpis, prasidėjęs po Pirmojo pasaulinio karo, kai klasikinė filosofija pasijuto bejėgė prieš „ideologijos tvaną“, prieš „proto tarnystę beprotybei“. Sielos negalima nei užuiti, nei pavergti. Užuiti, pavergti galima tik sąmonę, protą, t.y. tą instrumentą, kuriuo filosofuojama. Teisybė pažįstama siela, filosofuojama protu. Mirties sielai nėra, protui mirtis – problema. Tarsi-būties sielai nėra, protui, sąmonei ji – problema. Ideologija sena kaip pasaulis. Tarsi-būtis taip pat seniai, įvairiais vardais vadinama, protui žinoma. Tačiau tik šiuo paklaikusios ideologijos tvano laiku, atrodo, jau įsitikinta: tarsi-būtis – būties idolas, pakištas ideologijos, inertiškų tradicijų ir proto palaikytas ne vien sąmonės, o visa ko problema.
Jei aš neklystu (taip būna retai), jei tikrai tuo įsitikinta, filosofijoj neišvengiamas perversmas: protas, buvęs sielos valdovas, bus priverstas tenkintis sielos patarnautojo, sekretoriaus veikla (užsiims tuo, kam natūraliai yra pašauktas). Perversmą mąstyme suprantu ne kaip revoliucinį aktą, o kaip savaiminį evoliucinį žmogaus laisvėjimą, nuoseklų išsivadavimą iš sveiko proto doktrinų, išteisinančių arba įteisinančių beprotybę, – šio proceso sinonimu galėtume laikyti ir Lietuvos laisvėjimą pastaraisiais metais.
Lietuva laisvėja „mąstydama siela“. Kai tik laisvėjimą pabandoma koreguoti „sveiku (pavergtu) protu“, tuojau padvelkia laisvės laidotuvių vystančiais vainikais. Kiekvienas pats galėtų pamąstyti, kokie kokybiniai pakitimai žmonių bendravime ir pasaulio suvokime įvyktų, jei filosofijos, apskritai mąstymo hierarchijoj protas ir siela susikeistų vietom.
Iliuzija? Veikiausiai. Klaipėdos rajono laikraštyje „Banga“ (1989.Xl.4) kraštotyrininkas V.Rimgaila, lyg ir recenzuodamas „Minijos žemę“, pateikė man nepaneigiamą, neginčytiną, tyrą kaip krištolas įrodymą, kad išteisinau vis dėlto… išdaviką: „K. Bukys ne tik išdavikas, bet ir prityręs hitlerininkų, gestapininkų šnipas. Valstybės saugumo komitete Vilniuje saugomas K. Bukio tardymo protokolas ir byla, kuri iki šiol visuomenei nežinoma. (Išdaviko byla, o taip pat ilgai ir stropiai slepiama nuo visuomenės! – P.D.). Apie jo veiklą tarybiniai organai žinojo. Štai kodėl išvadavus rajoną K.Bukys buvo suimtas. Tardomas jis prisipažino ir detaliai papasakojo apie šnipinėjimą 1940-1941 m. (…)“
Štai šitaip: saugumo komitete tardomas žmogus prisipažino – nebereikia nei siela, nei protu mąstyt. Trumfuoja mąstymas tardymu. Koks mąstymas, tokia ir išvada: žmogelis šnipinėjo (?!) sovietų karių įsitvirtinimus, tačiau vokiečiai sudegino ne įsitvirtinimus, o niekuo dėtus Abligos kaimo gyventojus.
Man atrodo, kad apie savo tėviškes rašyti turėtume visi. Ne spaudai – sau, savo vaikams. Tačiau negaliu nesutikti ir su tokia vieno „Minijos žemės“ herojaus mintimi: „Tik, Dieve gink, neforsuokime praeities atsiminimo kokiais nors nutarimais ar įstatymais, naujais išskaičiavimais. Pats gyvenimas viską, ką reikia, mums primins“.
Teisybę žmogus sakė. Gyvenimas daug ką jau priminė, primena dabar, primins ateity – tai pozityvus procesas. Tačiau ir „praeities atsiminimo“ forsavimo niekaip nepajėgiam išsižadėti. Ar pastebėjai, kaip įdomiai sužydėjo ir nužydėjo „Teisybės sakymas“? Per labai trumpą laiką paaiškėjo, kad teisybės yra mažiau negu „tik teisybę, kaip mane gyvą matai“ kalbėti ir rašyti norinčių ir tai darančių. Paaiškėjo, kad teisybė ir sąžinė – ne tas pats. Dar paaiškėjo: iš anksto užsiprogramuotas teisybės sakymas, pasirodo, nė nėra teisybės sakymas – tai tik vienų ar kitų, vienokių ar kitokių interesų viešas skelbimas.
Daug tikslų norime pasiekti šturmu. Vienus trokštam urmu išteisint, kitus – urmu nuteist. „Nedelsiant nė valandos“ norima perdislokuot ir meninkinkus.
Istorinis patyrimas nemeluoja: liaudis mąsto stereotipais, klišėmis, kiekviena valdžia stabarėja, konservatyvėja, menas nuolatos rizikuoja: menas – visada opozicija ir liaudžiai, ir valdžiai.
Tačiau meno opoziciškumas neprasimanomas, neprisišaukiamas – natūraliai, savaime atsirandantis. Naujai Lietuvai – vos keli mėnesiai, o jau šimtai balsų salonuose, redakcijose, spaudos puslapiuose rėkia: „Menininkai, į opoziciją!“
Šis reiškinys taip pat labai įdomus. Kas taip rūpinosi jo plėtra? Vien tik išminčiai ar ir pikta šakališka pasalūnija? Interesai, interesai… Interesai aukščiau visko!.. Neįsivaizduoju jokios – nei politikos, nei meno – opozicijos, neturinčios naujos, natūraliai susiklosčiusios pozicijos.
„Lietuva remia Europos Sąjungos saugumo didinimo iniciatyvas, tačiau siekiant užtikrinti jų įgyvendinimą, ES turi stiprinti bendradarbiavimą su NATO bei ieškoti veiksmų sinergijos su aljansu“, – sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis Briuselyje kovo 6 d. vykusiame bendrame Europos Sąjungos (ES) gynybos ir užsienio reikalų ministrų susitikime.
R.Karoblis paragino stiprinti ES bendradarbiavimą su Rytų partnerystės šalimis – Ukraina, Gruzija ir Moldova, ypatingai tokiose srityse, kaip pajėgumų vystymas bei atsparumas hibridinėms grėsmėms.
Briuselyje taip pat aptartos ES vykdomos karinės ir civilinės operacijos ir misijos Afrikoje, Viduržemio jūroje ir Indijos vandenyne, taip pat svarstytos naujos ES gynybos iniciatyvos.
Lietuva šiuo metu prisideda siųsdama savo karius į tris ES karines operacijas ir misijas: ES kovos su piratavimu operaciją „Atalanta“, ES operaciją EUNAVFOR MED „Sophia“, ES karinio mokymo misiją Malyje (EUTM Mali).
R.Karoblis susitikimo metu sakė, jog 2017 m. Lietuva ir toliau dalyvaus bei didins savo įnašą į ES karines operacijas ir misijas.
„Europos Sąjungos vaidmuo yra ypatingai svarbus ieškant sprendimų Pietuose, kur kylantys saugumo iššūkiai yra susiję su terorizmu bei migracija“, – sakė R. Karoblis.
Efektyvesniam ES karinių mokymų ir misijų koordinavimui ir įgyvendinimui ES užsienio reikalų bei gynybos ministrai taip pat sutarė steigti karinio planavimo ir koordinavimo centrą.
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.
Didelė garbė svetimą kalbą mokėti, didelė gėda savosios gerai nemokėti. Dionizas Poška
Baigiasi 26-ji nepriklausomos Antrosios Lietuvos respublikos metai, tačiau Seimų nariai ir Valstybės vadovai (!) taip ir neišmoko taisyklingai kirčiuoti žodžių Lietuva, parlamentas, departamentas. Dažniau nei kitus valstybės tarnautojus juos girdime per radiją, matome televizoriaus ekrane. Kai išgirsti politiką bandantį įtikinti, kad jis eina koja kojon su Lietuvà (turi būti Líetuva), pasitikėjimas juo iškart dingsta.
Ar šito reikia jiems ir mums?
Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bandžiau asmeniniais laiškeliais paskatinti kai kuriuos politikus išmokti minimus ir dar kitus, dažnai vartojamus žodžius taisyklingai kirčiuoti, tačiau pastangos, regis, nuėjo perniek.
Paprašiau buvusį Lietuvos radijo diktorių, kirčiavimo mokiusį radijo ir televizoriaus diktorius, filologą Darių Bulavą paruošti dažniau vartojamų žodžių kirčiavimo pavyzdžius.
Jis maloniai sutiko ir atsiuntė lauknešėlį.
Lauknešėlį drauge su kalėdiniais ir naujametiniais linkėjimais siūlau politikams priimti ir gerai įsidėmėti (daug kartų sau kartoti).
Atkreipkite dėmesį į kelių populiarių žodžių taisyklingą norminį kirčiavimą.
(PASTABA:Minimų žodžių kirčiavimas kitaip yra grubi kalbos klaida, atsiradusi dėl neigiamos įtakos lietuvių kalbai rusų kalbos kirčiavimo modelio.)
Dar vieno vertalo iš rusų kalbos kirčiavimas:
Vardininkas Pabaltijỹs (34b kirčiuotė)
Kilmininkas Pãbaltijo
Naudininkas Pãbaltijui
Galininkas Pãbaltijį
Įnagininkas (su) Pãbaltiju
Vietininkas (kur, kame) Pabaltijyjè
Šauksmininkas (o) Pabaltijỹ!
(PASTABA:Šitasgeografinis vietovardis kirčiuojamas taip pat kaip žodis: pasiuntinỹs, pãsiuntinio, pãsiuntiniui, pãsiuntinį, su pãsiuntiniu, pasiuntinyjè, pasiuntinỹ! Šis pavadinimas liko tik istoriniuose ir geografiniuose tekstuose. Šiuolaikinėje komunikacijoje jį keičiame terminu „Baltijos šalys, Baltijos valstybės“.)
Privalu išmokti taisyklingai kirčiuoti ir dabar išpopuliarėjusį žodį – alkohòlis (2 kirčiuotė). Kiti linksniai kirčiuojami taip: alkohòlio, alkohòliui, alkohòlį, alkoholiù, alkohòlyje; alkohòliai, alkohòlių, alkohòliams, alkoholiùs, alkohòliais, alkohòliuose.
„Lietuvos“ kartu su būdvardžiu „graži“taisyklingo kirčiavimo pavyzdys:
(PASTABA:Ypatingą dėmesį siūlau atkreipti į naudininko linksnio moteriškos giminės būdvardžio (kam?) „grãžiai Lietuvai“ kirčiavimą. Kirčiuoti reikia ne galūnę, bet šaknį. Ši taisyklė galioja ir kitiems moteriškos giminės naudininko linksnio būdvardžiams, įvardžiams, skaitvardžiams bei dalyviams: (kam?) báltai, júodai, (man) pãčiai, kókiai, kitókiai, víenai, añtrai, trẽčiai, nẽšančiai ir t. t.)
Politikai, kalbėdami apie biudžetą ir mokesčius, turėtų išmokti taisyklingai kirčiuoti ir šiuos žodžius:
Visuose variantuose kirtis išlieka tame pačiame skiemenyje kaip ir atraminiame žodyje „mókestis“, dėl kurio kirčiavimo niekas neabejoja. Niekam neapsiverčia liežuvis pasakyti „mokẽstis“, o jo vediniuose jau ir nueinama į lankas.
Dar atkreipkime dėmesį, kad lietuvių kalbos žodyne nėra žodžio „įtakoti“. Ji reikia keisti junginiu „daryti įtaką“.
Žmonės nori gyventi teisingame pasaulyje. Kai dingsta teisingumas, niekas nebepadarys žmonių gyvenimo laimingo. Visos tradicinės Lietuvos politinės partijos teigia pasisakančios už teisingumą ir tikina, kad pakeitus vieną ar kitą teisėją, paskyrus išmanantį savo darbą, sąžiningą prokurorą jis bus pasiektas. Tuo tarpu mes visi žinome, kad esminė permaina valstybės gyvenime – Nepriklausomybės atkūrimas – įvyko remiantis visos visuomenės siekiu vadovautis teise ir teisingumu. Ši patirtis gali tapti pamatu teisingesnės, o drauge ir laimingesnės visuomenės kūrimui.
Buvęs „Lietuvos” kinoteatras Vilniuje nūnai – apleistas, prišnerkštas, aprašinėtas. Tokios Lietuvos tikrai nenorime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gausūs tyrimai patvirtino, kad piliečiai labiau linkę pasitikėti teisėtvarka, kai jie patys bei jų išrinkti atstovai dalyvauja jos veikloje. Čia matome tą pačią priešpriešą kaip ir tvarkant bendruomenės reikalus. Vis daugiau profesionalų, kurie vis toliau nuo piliečių neišsprendžia problemų. Prisiekusiųjų teismas, piliečių atstovų dalyvavimas rezonansinėse bylose, teisėjų ir policijos vadovų rinkimai bei kiti visuomenės įtraukimo į teisėsaugos veiklą būdai didina pasitikėjimą teisingumu. Belieka šiais būdais pasinaudoti.
Tiesioginis piliečių dalyvavimas valdyme
Nemažiau svarbu, kad ir kiti valstybei svarbūs sprendimai būtų priimami žmonėms dalyvaujant. Gyvenantys laisvoje visuomenėje, yra laimingesni negu gyvenantys autoritarinėse valstybėse. Pastarosiose gali būti aukštas materialinis gyvenimo lygis, bet jos riboja žmogaus laisves ir teisę lemti valstybės ateitį, o todėl niekada neįstengė sukurti ilgalaikės, tvarios gerovės.
Dalyvaujantis valstybės valdyme pilietis pasitiki politinėmis institucijomis ir žino galįs labiau kontroliuoti savo gyvenimą, išgyvena atsakomybės, laisvės, savarankiškų sprendimų jauseną, nelaiko savęs nevaldomų, nesuprantamų išorinių jėgų žaisliuku. Lietuvoje nemenka dalis žmonių patikėjo, kad jie nedaro įtakos priimant politinius sprendimus, paveikiančius jų gyvenimus.
Todėl jų domėjimasis politiniu vyksmu mažėja ir politinis aktyvumas palaipsniui nyksta. Atitinkamai ir jų interesai vis menkiau atstovaujami. Žinoma, tokie nusišalinę/nušalinti nuo politikos piliečiai iš dalies yra patys atsakingi dėl savo pasyvumo, nedalyvavimo rinkimuose. Bet nebūtų teisinga tiesiog juos kaltinti. Svarbu didinti vis dar politiškai pasyvių asmenų ir grupių dalyvavimą, nes jis neatsiejamas nuo geresnio valstybės problemų suvokimo, veiksmingesnio visų interesų gynimo, o tuo pačiu didesnio pasitenkinimo valdymu.
Politinis aktyvumas skatintinas ir todėl, kad jis yra susijęs su bendru pasitenkinimu gyvenimu. Žmogus jaučiantis, kad yra svarbus, kad jo veiksmai turi įtakos visuomenei, yra laimingesnis už tą, kuris nesijaučia kontroliuojąs aplinką, galįs ją paveikti.
Partijos atstovaujančios tradicines ideologijas tarsi ir neprieštarauja aktyvesniam piliečių dalyvavimui valdyme. Bet pažvelgus atidžiau pastebėsime jas aptarnaujančios žiniasklaidos įkyriai brukama valstybės valdymo tapatinimą su „loviu“ ir „purvu“ O kas norės teptis? Pastebėsime nuolatinius galimybių piliečiams pareikšti savo valia ribojimus. Antai, retas politikas pritaria esamam referendumo įstatymui, kuris nepateisinamai apsunkina jo rengimą, bet bandymai keisti referendumo įstatymą, palengvinti jo organizavimo sąlygas atmetami. Atmetamos ir internetinio balsavimo galimybės. Panašių pavyzdžiu netrūksta, o jų esmė – atskirti piliečius nuo valdymo.
Prof. Gediminas Navaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Svarbu pažymėti, kad felicitarinė politika skirta visuomenės laimės lygio kėlimui yra visaapimanti. Tradicinės politikos šalininkai paprastai siūlo vieną priemonę ar būdą, kuris neva stebuklingai išspręs visas problemas. Siekiant laimingesnės visuomenės veikimo sprendimų gausą vienija bendras tikslas. Todėl neįmanoma priimti kokio nors vieno sprendimo ir sukurti laimingesnę visuomenę, todėl reikia, kad piliečiai nuolat dalyvautų jos kūrime.
Visuomenės laimės lygio tyrimai parodė, kad šalys, kuriose demokratinės institucijos apima įvairias gyvenimo sritis, yra ir šalys, kuriose pasitenkinimo gyvenimu lygis yra aukščiausias. Demokratijos veiksnys lemia pasitenkinimą nepriklausomai nuo kitų veiksnių (sveikatos, pajamų, amžiaus ir t.t.) ir, anot šveicarų mokslininkų B. S. Frey ir C. Frey Marti, demokratinių institucijų buvimas savo poveikiu piliečių laimei prilygintinas 4500 JAV dolerių pajamų per metus padidėjimui. Todėl įvairūs demokratijos apribojimai, vaizdžiai sakant, tuština mūsų pinigines. O tokių apribojimų Lietuvoje tikrai netrūksta.
Su demokratija sietinas ir valdžios galių paskirstymas. Valdžia gali būti centralizuota ar perduota savivaldos institucijoms. Nors pasauliniai laimės tyrimai rodo, kad valdžios perdavimas iš centrinių į vietines struktūras patikimai didina visuomenės laimingumą. Lietuvoje kol kas vyksta greičiau priešingas procesas.
Laimingesnės Lietuvos viltis
Mes galime būti laimingiausia ir turtingiausia visuomenė Lietuvos istorijoje. Vietoj to mums siūlo svarstyti išgyvenimo galimybę. Mes galime būti modernių valstybių ekonomikos ir visuomeninių santykių pokyčių lyderiais, nes esame mažiau varžomi tradicijų, nes esame nepatenkinti savo gyvenimu ir norime permainų. Vietoj to mums siūlo užkampio, nuolankiai vykdančio galingųjų nurodymus vietą.
Mums siūlo ir toliau eiti tradicinės rinkos ekonomikos keliu ir nepastebėti idėjos, kad turto gausėjimą turi papildyti laimingesnių žmonių skaičiaus augimas. Gal metas perimti ir ją?
Turtingos korporacijos, jas aptarnaujanti žiniasklaida stabdė ir stabdys naujų sprendimų pasirinkimą, tačiau vis sunkiau nepastebėti nuolat pasikartojančių ekonomikos krizių, nemažėjančio nusikalstamumo, grėsmės tautos išlikimui – demografinės situacijos blogėjimo. Bandymai spręsti šias ir panašias problemas siekiant tik didesnio ekonomikos augimo ir vartojimo nėra sėkmingi ir vargu ar tokie bus, nes ir turtingiausiose pasaulio šalyse netrūksta skurstančiųjų bei visuomenės atstumtųjų. Ir niekas nedrįsta klausti, kiek dar turi išaugti BVP, kad jų neliktų, nes atsakymas aiškus – ir 10, ir 100 proc. padidėjimas problemų neišspręstų.
Laimės ekonomika ir ją įgyvendinanti felicitarinė politika vadovaujasi kita nuostata – laimingesni uždirba daugiau. Todėl ji kuria ne tik turtą, bet ir tikrą gerovę, siūlo išeitis ten, kur atgyvenusių ideologijų atstovai mato akligatvį. Felicitarinis pasirinkimas tai kelio į laimingą ir klestinčią Lietuvą pasirinkimas.
Čia Lietuva, čia lietūs lyja… Čia girtas vokietis jachta atsitrenkia į strateginį objektą… Keli šimtai vokiečių tyčiojasi iš Vakarų ir garbina Rusiją, kuri Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose jiems davė į kailį. Iš baimės garbina, kad negautų trečią kartą, kuris, kaip sakoma, nemeluoja…
Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Čia Premjeras negali atleisti užsibuvusio ir susikompromitavusio valdininko… O Seimo narys demonstratyviai valgo bakterijomis užkrėstus koldūnus, ir nieko – sveikas gyvas juokina būsimus rinkėjus…
Kas dar? Berankis žaidė kaip be rankų, o Rūta žalioji, per dažnai laistoma, ėmė vysti… Kas dar? Kapitonas Mazuronis palieka savo laivą likimo valiai…
Juokai juokais, bet Putinas gerai sugalvojo: neleidžiate laisvai iki Berlyno važinėti rusų baikeriams, tai dabar pabandykite į Lietuvą, Latviją neįsileisti papirktų vokiečių, apsikarsčiusių prorusiškais plakatais. Štai jums Šengeno zonos privalumai…
O tas girtas vokietukas man priminė jo gentainį, kuris Brežnevo laikais su sportiniu lėktuvėliu perskrido geležinę uždangą ir nusileido ne bet kur – prie Kremliaus vartų. Panašiai pasielgė anais gerais laikais Algirdas Didysis, lietuvių nepelnytai vadinamas tik kunigaikščiu.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Išgirdęs šią naujieną, aš klaidingai pagalvojau, kad vokietukas atsitenkė į Nepriklausomybės laivą. Viešpatie, to dar betrūko! Ir nėra kaltų, ir niekas žaibiškai nepasodintas iki gyvos galvos už tokį nusikaltimą! Kai susiprotėjau, kad apsirikau – net lengviau pasidarė. Bet ir vėl: o jeigu ir šis laivas taip saugomas? Juk čia Lietuva, kur ne tik lietūs lyja – ir įvairaus plauko ekonominiai nusikaltėliai, kyšininkai politikai jaučiasi kaip žuvis vandeny. Jie tik pakratomi , atsistatydina arba atstatydinami, bet niekada nepasodinami.
Gražu mūs Lietuvoj… Ypač gražiai atrodo nelegaliai pastatytos milijonierių pilys draustiniuose, parkuose, net Neries pakrantėje ties Žvėrynu. Jos ne tik gražiai atrodo, bet ir budriai saugomos. Kaip ir dera pilims bei jų valdovams: jokie valdininkėliai visuomenės intereso apginti negali. Net buvęs gamtosaugininkas ir buvęs Prezidentas liko it musę kandęs. Gal dėl to dabar veikianti Prezidentė jų neužkabinėja. Sprendžiant pagal neįveikiamas pilis, turtuolių daug ir jų vis daugėja, greitai visi būsime milijonieriai…
Tikrai gražu mūs Lietuvoj… Ypač žvelgiant iš apžvalgos bokštų, kurių pridygo kaip grybų po lietaus. Dzūkijoj, Aukštaitijoj ir Žemaitijoj jų apie dvi dešimtys, ir vis daugėja. Man patinka… Prisimenu, su profesoriumi Česlovu Kudaba į Aukštaitijos nacionalinį parką žvelgėme nuo Ledakalnio.
Aš aikčiojau iš nuostabos ir apgailestavau, kad, dar vieną kitą metrą palypėjus, būtų gražiau. Reikėtų čia pastatyti apžvalgos bokštą. Nereikia, kaip yra, to ir užtenka, – nesutiko profesorius… Kažin, ką dabar jis pasakytų?
Tikrai gražioj Lietuvoj kartais nelabai gražius darbus dirbame. Lietuvai pagražinti draugijai dar yra ir bus ką veikti.
Televizijos laidoje „Laba diena, Lietuva“ šiandien buvo rodomas aguonų laukas, esantis kažkur netoli Panevėžio. Fotografai iš Vilniaus fotografavo, grožėjosi trapiais raudonais žiedais.
Tačiau, jeigu norite pamatyti daug daug žydinčių aguonų, nebūtina taip toli važiuoti. Jūs matote Vytauto Visocko nuotraukas, darytas Vilnius – Sudervė pakelėje, netoli Čekoniškių ir už jų.
Vyksta karas. Ukrainoje Rusija (Kokie ten separatistai? Daiktus vadinkime tikraisiais vardais) tebebando užimti Donecko oro uostą, nors patrankos tarsi turėtų tylėti: Minske ir Briuselyje derybų, įsipareigojimų nutraukti karo veiksmus juk buvo apsčiai. Europos Sąjunga tarsi įspėja Putiną: jeigu nesiliausite šturmuoti Donecko oro uosto, jūsų laukia dar griežtesnės sankcijos. Maskva, atrodo, tuo tiesiog netiki, nes iš Briuselio sklinda keisti prie6ingi ketinimai – švelninti, peržiūrėti esamas sankcijas. Taip geitai peržiūrėti? Karštligiškai skubama gerinti blogėjančią ekonominę situaciją Rusijoje? Nepaisant Krymo aneksijos, Pietryčių Ukrainos neteisėto atplėšimo nuo Kijevo? Laimei, tebeveikiančios sankcijos dar neatšauktos, nors, galima neabejoti, gana greitai geraširdė Europos Sąjunga pamirš visas Putino skriaudas Ukrainai.
1990 metais aš kaip ir čia esantys Kovo 11-osios signatarai, Laisvės gynėjai, kaip ir daugelis Lietuvos žmonių žinojau atsakymus į daugybę klausimų. Kodėl mes esame Lietuva? Kodėl mes norime būti laisvi? Kodėl galime atiduoti viską, kad būtume tokie?
Šiandien aš noriu jūsų visų paklausti, kiek kainuoja Lietuva? Ar esantys šioje salėje gali atsakyti į tokį, atrodytų, visiškai paprastą klausimą? Kiek kainuoja Lietuva? Ar gali bet kuris Lietuvos žmogus šiandien atsakyti į šį klausimą: kiek kainuoja Lietuva? Ar kas nors žino, kaip reikėtų vertinti, įvertinti? Ką skaičiuotume? Žemę? Upes? Ežerus? Miškus? Visų mūsų darbą? Kiek visa tai galėtų kainuoti? Tūkstantį? Milijoną? Milijardą? Gal dešimt milijardų? O kiek kainuotume mes patys? Dar dešimt milijardų? Dvidešimt? Trisdešimt?
O kodėl apskritai už mus būtų verta mokėti? Kad esame gražūs? Išsilavinę? Geri? Teisingi? Sąžiningi?
Gyvenime išmokta daug ką pakelti ir panešti, todėl skaudulys nėra kantrybės ar nuovargio jausmas, jeigu regima aplinka ir intuicija kasdien taria liūdnas tendencijas ir atima laisvės pojūtį. Mes įpratę, kai reikalai liūdni, sakyti, kad laikas viską ištaisys ir sutvarkys arba nauja karta pakeis.
Gal taip ir būtų, jeigu Lietuvoje neklestėtų elito neveikimo, laukimo, bejėgiškumo, nuolankumo, prisitaikymo, patarnavimo stipresniam, veidmainiavimo ir gobšumo dvasia. Visi mato ir supranta, bet tie „visi“ nieko nedaro arba negali padaryti. Negalima guostis tuo, kad Laisvė, Suverenitetas ir Teisingumas rasis vėliau, „po to“. Tai reikalinga šiandien ir dabar, o ,,po to“ mūsų jau nebebus ir tai reikš, kad mes to niekada neturėjome.
Kurier Wilenski reklamuoja ir vengia atsakomybės už pono Tomaszho kuriamą turinį. Yra ko vengti
Matydamas, kas vyksta viešoje erdvėje tema “Lietuva – Lenkija”, noriu viešai atsiprašyti už tuos idiotus lietuvius ar Lietuvos politikus ir tuos Lenkijos ar lenkus politikus, kurie, vedami savo merkantilinių tikslų ir siekių, kiršina dvi kaimynines valstybes ir tautas.
Šį kartą, kaip Lietuvos žurnalistas, noriu atsiprašyti už Lietuvos žurnalistus ir leidėjus (jei tokiais juos galima vadinti), kurie akivaizdžiai tyčiojasi iš mūsų valstybės, tačiau tai daro lenkų kalba. Tokiu būdu jie kompromituoja ir žurnalistiką, ir lenkus, ir Lietuvą.
Dr. Roberto Pukenio straipsnyje svarstoma teorinė Estijos, Latvijos ir Lietuvos federacijos (toliau tekste – ELLF) įkūrimo galimybė, kurią įgyvendinus, šalims būtų daug lengviau ginti nacionalinius interesus, efektyviau būtų vykdoma užsienio politika, sustiprėtų gynybinės pajėgos, lengviau būtų savo pozicijas atstovauti Europos sąjungoje. Autorius pateikia konkrečius pasiūlymus, kaip tokia federacija galėtų būti sukurta, kokia galėtų būti jos struktūra ir kaip turėtų funkcionuoti jos valdymo mechanizmas. Straipsnyje aptariama ir tai, kuo tokia trijų respublikų federacija būtų pranašesnė už buvusius ar dabar veikiančius modelius ir institucijas.
