Kodėlbalandžio 25 dieną 12 valandą mes visi kviečiami į Nepriklausomybės aikštę prie LR Seimo?
Čia prasidės šventinė eisena su trispalvėmis Vilniaus Gedimino prospektu iki S. Daukanto aikštės. Ji nebus tik dar vienas Sąjūdžio sukakties minėjimo renginys. Eisena turi tapti politiškai svarbiu ir prasmingu Tautos Forumo telkimosi žingsniu.
Šventinė eisena baigsis pilietiniu mitingu Lietuva yra čia!
Mitingo tikslas – sugrąžinti į šalies piliečių atmintį ir sąmonę, taip pat į viešąją erdvę, pagrindinę mintį, pakėlusią ir įkvėpusią Sąjūdžio pradėtam Laisvės žygiui: Lietuva – mažytis žemės lopinėlis prie Baltijos jūros yra vienintelė valstybę sukūrusios lietuvių tautos ir čia nuo amžių gyvenančių bei šiai valstybei ištikimų tautinių bendrijų Tėvynė – vieninteliai visų mūsų namai ir prieglobstis.
LR Prezidentei bus įteikti šie mitingo dalyvių reikalavimai:
Nedelsiant oficialiu valstybės lygmeniu atsisakyti pražūtingos „globalios Lietuvos” ideologijos, kuria yra grindžiama šalies susinaikinimo link stumianti iki šiol vykdyta tautos išsivaikščiojimą skatinanti vidaus ir nacionalinio saugumo pagrindus griaunanti nesavarankiška ir pasyvi užsienio politika;
Užbaigti Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo politiką, įgyvendinamą per istorinės atminties, kultūros paveldo ir lituanistikos naikinimą bei prievartinį globalistinių neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologijų diegimą akademinėje ir viešojoje erdvėje;
Atsisakyti planų faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą ir neoficialiai įtvirtinti sovietinio stiliaus dvikalbystę siekiant išstumti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo ir paversti ją tik buitinio vartojimo kalba;
Panaikinti faktiškai egzistuojančią „neteisingų pažiūrų“ cenzūrą ir marginalizavimą žiniasklaidoje bei akademinėje erdvėje ir padaryti galą plintančiai ir vis labiau įsitvirtinančiai ideologinio ir politinio piliečių persekiojimo už „politiškai nekorektiškas“ pažiūras praktikai;
Nedelsiant ir iš pagrindų keisti tik nedidelės piliečių mažumos interesus atitinkančią ir Lietuvą demografinės, socialinės ir politinės katastrofos link stumiančią iki šiol vykdomą valstybės ekonominę ir socialinę politiką.
Kviečiame aktyviai dalyvauti eisenoje ir mitinge.
Kviečia – Besiburiančios į Tautos Forumą nevyriausybinės patriotinės organizacijos Vilniaus Sąjūdžio taryba, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas; Vilniaus forumas; Talka kalbai ir tautai; Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras; Jaunimo sambūris „PRO PATRIA“, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti valstybinius gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba.
Vilniaus forumo vardu – koordinatorius Arnas Simutis.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Konservatoriai Audronius Ažubalis ir Stasys Šedbaras abejoja, ar įgyvendinus valdančiųjų planus Lietuvoje dar liks vietos valstybinei lietuvių kalbai.
Kaip spaudos konferencijoje teigė A. Ažubalis, tai, kas pastaruoju metu vyksta, yra visiškas lietuvių kalbos, lituanistikos stūmimas į pašalius.
Seimo narys citavo švietimo ir mokslo ministrės patarėjo Eugenijaus Butkaus įrašą, kuriame teigiama, kad šiuolaikinė valstybės, visuomenės ir ūkio raida tiesiogiai priklauso nuo inovacijų, o inovacijos dažniausiai gimsta iš mokslinių tyrimų.
Kaip pabrėžė A. Ažubalis, visuomenės raida, valstybės gyvenimas, visų pirma, susideda iš moralinių, etinių dalykų, o technokratinis, vien matematinis požiūris į valstybės ateitį ją žlugdo, nes mus, visų pirma, sieja istorija ir kalba.
„Mes nė viename universitete nebeturime lituanistikos magistrantūrų. Nėra magistrantūros, nebus mokslininkų, nebus mokslininkų, liks tušti Vileišių rūmai, į kuriuos galės keltis matematinio mąstymo šalininkai“, – ironizavo Seimo narys.
S. Šedbaras antrino kolegai, atkreipdamas dėmesį, kad ne tik humanitariniai, bet ir socialiniai mokslai stumiami į pašalį.
„Lietuvių kalba – seniausia gyva indoeuropiečių kalba, nemažai garsiausių pasaulio universitetų ją studijuoja ne todėl, kad išmoktų, o kad prisiliestų prie senosios kalbos formų, todėl valstybės misija ir pareiga – saugoti kalbą“, – pabrėžė Seimo narys.
Kaip priminė S. Šedbaras, 1920 metais lietuvių kalba kalbėta tik kaimuose, tad tai, ką turime dabar, – didelis pasiekimas.
„Jonas Basanavičius ir jo bendražygiai suprato, kad nesukurs valstybės neatkūrę kalbos. To negalima lyginti su lazeriais, bet lietuvių kalbos išsaugojimas turi būtų puoselėjamas į tai investuojant, kaip investuojama, pavyzdžiui, į nacionalinį transliuotoją“, – įsitikinęs Seimo narys.
S. Šedbaro žodžiais, liūdnai pagarsėjusios švietimo ir mokslo ministrės J. Petrauskienės palaimintas mokslo institutų jungimas – tik pirmas žingsnis, šiuo metu daromas spaudimas jų vadovams, piktnaudžiavimu paskelbus audito išvadas jau apkaltinta Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė.
„Optimizuoti galima viską, bet valstybė nėra „uabas“, kuris siekia pelno, valstybė kainuoja. Todėl, jei tęsis koordinuotas puolimas prieš lituanistiką ir lietuvių kalbos statusą, reikės imtis kitų priemonių“, – sakė S. Šedbaras.
Konservatorius viliasi, kad Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis labai įdėmiai perskaitys memorandumą ir su patarėjais ras būdų taisyti padėtį, kad lituanistikos studijos būtų tinkamai finansuojamos, kad būtų atšaukti J. Petrauskienės pasirašyti lietuvių kalbos egzamino pakeitimai ir išspręstos kitos memorandume minimos problemos.
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip spaudos konferencijoje sakė S. Šedbaras, lietuvių kalbos susinimo idėjos gimė ne vien šioje Vyriausybėje, prie to stipriai prisidėjo ir „intelektualų būrelis, knygoje „Lietuvių kalbos ideologija“ aiškiai pasisakydami prieš išskirtinį lietuvių kalbos vaidmenį Lietuvos valstybėje“.
S. Šedbaras citavo Loretos Vaicekauskienės ir Nerijus Šepečio sudarytos knygos ištraukas, akcentuodamas, kad lietuvių kalba vadinama kaimietiška, neva netinkama filosofijai, kad sovietų kariuomenė pasitraukė, o sovietiniai kalbininkai – ne ir pan.
„Taip ir panašiai kalba E. Raila, Nerija Putinaitė, Marius Ivaškevičius, kiti. Štai iš kur ateina mintys, kurios nieko bendro neturi su modernia Europa, labiau man primena Mao Dzedongo mintį kultūrai naikinti tradicinę kinų kultūrą pasitelkus chunveibinų jaunimo būrius“, – lygino S. Šedbaras.
ELTA primena, kad Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai A. Ažubalis, S. Šedbaras ir Laurynas Kasčiūnas Premjerui adresuotame memorandume išdėstė valdančiųjų iniciatyvas, kurių įgyvendinimas, jų nuomone, reikštų didelį smūgį lietuvių kalbai ir jos statusui valstybėje, taip pat lituanistikos studijoms ateityje.
Memorandume raginama ne tik stabdyti žalingas iniciatyvas, bet ir bendrai skirti didesnį dėmesį lietuvių kalbos puoselėjimui ir lituanistikos studijų sąlygų gerinimui.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų ir Vyriausybės programose yra pabrėžiama, kad „Lietuvos kultūros politikos pagrindinis tikslas – išsaugoti nacionalinį kultūros paveldą, jį prasmingai ir įtaigiai aktualizuoti, pirmiausia išsaugant lietuvių kalbą – mūsų kultūros pamatą“. Tačiau Vyriausybės pradėtos iniciatyvos, memorandumo autorių teigimu, rodo, kad atliekami visiškai priešingi veiksmai.
„Reikia konstatuoti, kad dėl valdančiųjų veiksmų šiandien lietuvių kalbai ir lituanistikai mūsų valstybėje kyla tiek iššūkių, kiek jų nėra buvę per visus 28-erius nepriklausomybės metus. Prieštara tarp teisingų deklaracijų valstiečių-žaliųjų ir Vyriausybės programose bei faktinių Vyriausybės veiksmų lietuvių kalbos ir lituanistikos atžvilgiu yra šios valdančiosios daugumos veikimo logikos ir politikos sampratos atspindys. Ir tai darosi grėsminga, kadangi kalbame ne šiaip apie kokią nors ūkinę sritį, o pamatinius tautos ir valstybės dalykus“, – sako parlamentaras A. Ažubalis.
Spaudos konferencija „Ar po valdančiųjų planų įgyvendinimo Lietuvoje dar liks vietos valstybinei lietuvių kalbai?“. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Konservatoriai atkreipia dėmesį į iniciatyvas, daugiausiai kylančias iš Švietimo ir mokslo ministerijos. Jie mini aukštojo mokslo reformos fone vykstantį studijų programų „optimizavimą“, dėl kurio grėsmė kyla ekonomiškai neatsiperkančioms, tačiau valstybei reikalingoms studijų programoms prioritetinėje lituanistikos srityje. Taip pat – praėjusiais metais ministrės Jurgitos Petrauskienės įsakymu įtvirtintą sprendimą panaikinti nuostatą, kad lietuvių literatūros egzamine būtų nustatyti privalomi lietuvių kalbos autoriai.
Parlamentarai atkreipia dėmesį į 2018 metų kovo 4 dieną Ministro Pirmininko S. Skvernelio sudarytos darbo grupės, kuriai vadovavo ministrė J. Petrauskienė, paskelbtas išvadas, kuriose siūloma į vieną humanitarinių tyrimų centrą sujungti Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų institutus ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Vienintelis šio sujungimo motyvas – ekonominė optimizacija.
Kaip memorandume pabrėžia Seimo nariai, lituanistikos mokslų siaurinimas, grindžiamas ekonomine „optimizacija“, galbūt yra racionalus verslo požiūriu, tačiau valstybės veiklai ir tautos ateičiai esmingose srityse, tarp kurių, be jokių abejonių, yra ir lituanistinės studijos bei moksliniai tyrimai, negali būti taikomas.
„Suvokdami lituanistikos ir lietuvių kalbos svarbą mūsų tautos raidai ir jos išlikimui, taip pat atkreipdami dėmesį į XVII Vyriausybės programoje jos prisiimtus įsipareigojimus, kurie buvo patvirtinti ir balsavimu Seime, raginame Vyriausybę nepritarti visoms šioms ir kitoms lietuvių kalbai ir jos statusui grėsmę keliančioms abejotino pagrįstumo iniciatyvoms“, – sako parlamentaras S. Šedbaras.
L. Kasčiūnas pabrėžė, kad itin svarbu atkreipti dėmesį ir į Seimo socialdemokratų frakcijos įregistruotą Tautinių mažumų įstatymą, kuris faktiškai Lietuvoje siūlo įvesti trikalbystę.
„Nerimą kelia ir bene dešimtmetį Seime vilkinamas Lietuvių kalbos konstitucinio įstatymo projektas, siekiantis įtvirtinti valstybinės lietuvių kalbos politikos nuostatas ir jos konstitucinį statusą“ – teigė L. Kasčiūnas.
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai šalies premjeras, netiesiogiai, bet akivaizdžiau tarp mūsų policininkų (atsiprašau – politikų) nebūna, atsainiai mestelėjo, kad jam tas tris lietuviškas raides pakeisti, kaip tris pirštus apšlapinti ir trijų pirštų kombinacijos kitaip manantiems neparodė tik todėl, kad ruošiantis prezidento rinkimams kombinacija galėjo atsirūgti keliais prarastais balsais, suvoki vieną dalyką – tai laikina.
Žinoma, po rinkimų, kitaip manančius siųsti „ant trijų raidžių“ – būtų įprasta politikų praktika, tačiau kol dar reikia dalinti pažadus ir atrodyti gražiam bei reikalingam, antagonizmas šalies, kurios prezidentu ketini tapti raidynui, nustebino.
Kalbant ne iš pretendento į prezidentus, o tik iš premjero pozicijos, dar buvo galima jį suprasti, nes šias pareigas visai pakenčiamai atlikdavo ir apsukrus ūkininkas, ir nenusisekęs fizikas, bet pretenduojant į moralinio šalies autoriteto kėdę, prezidentus, atrodė, kad valstybę ir jos gyventojų naudojamą raidyną reikia gerbti labiau. Juk net jei visi kaimynai lenkai ir baltarusiai 50 km aplinkui balsuos už tai, kad pretendentas tapęs tikru prezidentu likviduotų nacionalinę abėcėlę kaip reiškinį ir vėl įvestų kaip 1864–1904 m. kirilicą, balsų iš likusios Lietuvoje galėtų pergalei ir neužtekti, net ir su dviejų oligarchų palaikymu. Taigi, visa ta istorija su trimis raidėmis pasirodė kažkoks atsitiktinumas ir nesusipratimas, kuris praktikui, iki šiol nedraugavusiam su rašto darbais, galėjo būti atleistina silpnybė ar paklydimas.
Tačiau dabar, pažiūrėjus, kas jau nuveikta ir ką dar ketinama nuveikti, tenka nuomonę keisti ir atsitiktinumus pamiršti. Paskutinė naujiena – prabilta apie Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų institutų ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro sujungimą į vieną instituciją. Optimizavimu to jau nepavadinsi, lūžis gilesnis ir pasekmės bus ilgalaikės.
Paskui gyventojus „emigruoja“ ir universitetai
Valstybėje tuo tarpu vyko ir tebevyksta įdomus procesas – universitetų konsolidacija, tiksliau – jų naikinimas. Apie tai daug prirašyta ir pasakyta, tad nieko naujo čia jau nepridursi, galima tik trumpai apibendrinti.
Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje buvo steigiami universitetai, kiekvienas save gerbiantis didesnis Lietuvos miestas norėjo jį turėti. Inteligentija naiviai siejo Lietuvos ateitį su mokslu – ir fundamentaliuoju, ir taikomuoju – dėl to buvo pasiryžusi net kęsti laikinus nepriteklius, nes buvo soti dvasiniais dalykais, o apie materialius, atrodė, net kalbėti gėdinga didesnio ar mažesnio mastelio pasaulio mokslininkų draugijoje. Tačiau Tėvynėje vyko nenutrūkstamas gyventojų skaičiaus mažėjimas, kol galų gale išties pradėjo atrodyti, kad gal per daug mums to mokslo, ypač to, kuris neneša tiesioginio pelno. Gyventojų juk bemaž trečdaliu sumažėjo.
Kadangi dabartinio premjero politika yra pakankamai apgalvota – skatinanti emigravimą iš Lietuvos, nors toks tikslas vyriausybės programoje ir nebuvo įrašytas, bet poveikį, taip pat ir demografinį daro ne samdytų viešųjų ryšių specialistų parašytos programos, o realūs galios turėtojų veiksmai, todėl buvo aišku (tarkim, po sprendimo palengvinti sąlygas įdarbinti piliečius iš trečiųjų šalių), kad gyventojų dar labiau sumažės, tad ir universitetų perteklius bus dar labiau juntamas.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Universitetų likvidavimas tebevyksta – tai ilgai užtruksiantis procesas. Šiuo metu pradeda kristi patys nereikšmingiausi. Kaip rašo Rūta Pukenė, informacinio portalo Delfi žurnalistė, vadovaujantis Studijų kokybės vertinimo centro išvadomis, viena iš penkių studijų programų Lietuvos universitetuose turės būti uždaryta. Vienose aukštosiose daugiau, kitur mažiau, tačiau tai reiškia, kad uždarius šias programas turėtų būti stabdomas priėmimas į visas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) programas.
Toks pat likimas ištiktų ir LCC tarptautinį bei Europos humanitarinį universitetus, kur visos studijų programos įvertintos kaip apribotinos. Dramatiškai nukraujuos ir Klaipėdos universitetas.
Nebebus leista priimti studentų, o tai reiškia nuosprendį su galimybe dar metus kitus patirti agonijos traukulius.
Lietuvių kalbos statuso pokytis universitetuose
Kai kurie universitetai bandė gelbėtis patys susijungdami. Situacijos gana paradoksalios. Tarkim, Aleksandro Stulginskio universitetas jungiasi su Vytauto Didžiojo universitetu. Didžiojo kunigaikščio titulas, aišku, nusvers buvusio šalies prezidento titulą, tad nebeliks Stulginskio. Žinant, kad po Stulginskio vardu slėpėsi Žemės ūkio universitetas – akademija, ilgainiui gal Kaune atsiras Vytauto Didžiojo agrarinis universitetas. Vytauto nuopelnai žemės ūkiui kol kas neįrodyti, bet jei bus taip įrašyta į vadovėlius, reiškia, bus ir nuopelnų. Tiesa, prie VDU dar prijungiamas „bevardis“ edukologijos universitetas, bet pastarąjį prisijungimas ištirpdys ir pedagoginio profilio aukštosios Lietuvoje tiesiog nebeliks.
Kitas įdomus reiškinys, pvz., Šauliuose veiks Vilniaus universitetas. Bet tai laikinas chaosas, kuris ilgainiui savaime susidėlios ir gyvuos tik kol žmonės atsimins, kad tokie buvo. O žmonių atmintis trumpa, tad dalies universitetų laikas istorijoje jau išseko.
Iš esmės, galimybė universitetams išlikti buvo vienintelė – turėti pakankamai studentų arba būti reikalingiems verslui, o dar geriau – ir viena, ir kita. Lyderiu siekiant šių strateginių tikslų, kaip ir dera, tapo Vilniaus universitetas, kuriame drastiškai pakeistas administracinis personalas, o po to imtasi ir kamieninių padalinių, kur turėjo būti vietoj egzistavusių katedrų įkurti institutai.
Reikšmingiausias šios reorganizacijos rezultatas – iš Vilniaus universiteto išnyko lietuvių kalba. Nebeliko jos. Ne taip ilgai toks reiškinys ir gyvavo. Nebeatkasinėjant istorijos reliktų iš laikotarpio iki Universiteto uždarymo 1832 m. (nors pati uždarymo priežastis įdomi – uždarė todėl, kad ten buvo pernelyg daug laisvos dvasios, kurios vedami piliečiai net sukilo prieš Rusijos imperiją), vis dėlto artimesni laikai – aktualesni. Dėl suprantamų priežasčių, nebuvo lietuvių kalbos ir Lenkijos okupuoto Vilniaus Stepono Batoro universitete 1919–1939 m. Atsirado tik po Vilniaus atgavimo 1939 m. ir, išskyrus laikotarpį per II pasaulinį karą, kai universitetas vėl buvo metams uždarytas, tačiau iki 2018 m. statusą Vilniaus universitete lietuvių kalba turėjo, tas statusas buvo iškovotas, išsaugotas net ir okupacijos sąlygomis, netgi didele dalimi nulėmė išsilaisvinimą iš okupacijos, kuriai vadovavo daugiausia Vilniaus universiteto absolventai.
Pokytis reiškia, kad šiam Universitetui tie dalykai nebėra reikšmingi.
Universitetai verslui
Vilniaus universitetas kovoja už pasaulinius reitingus. Labai garsiai buvo ištrimituota, kad Universitetas netikėtai šovė 80 pozicijų į priekį ir iš 500-uko galo atsidūrė priekyje – 410–420 pozicijoje. Kadangi naujas Universiteto rektorius taip smagiai plojo sau per petį už tokią sėkmę, tai susidarė įspūdis, kad to ir pakako reitingui, t.y. Vilniaus universitetas deramai įvertintas pasaulyje būtent todėl, kad atsirado naujas rektorius. Ar tikrai, ar Lietuvoje kas nors tuo patikėjo, o pasaulio akademinė bendruomenė tai išties taip sureikšmino, jeigu iš viso žinojo – labai abejotina.
Bet esmė ta, kad pagal vieną poziciją Universitetas visą laiką buvo 1-oje vietoje visuose reitinguose, būtent Lietuvių kalbos ir literatūros mokslo, platesniame kontekste – baltistikos. Pasaulyje tiesiog nėra kito universiteto, kuriam tai būtų taip svarbu. Tiesa, lietuvių kalba svarbi daugelyje pasaulio universitetų vien jau todėl, kad tai mažiausiai nuo indoeuropiečių prokalbės nutolusi gyvoji kalba. Nors iš kitos pusės, nei straipsnių pasaulyje reitinguojamuose žurnaluose, nieko, kas tuos reikalingus reitingo taškus uždirbtų lietuvių kalba nedavė, nes tų kotiruojamų akademinio lygmens žurnalų buvo tiek, kiek jų buvo leidžiama pačioje Lietuvoje. Kotiruojami žurnalai, kurie tuos reitingo taškus renka – daugiausia angliški, prancūziški, vokiški, iki lietuviškų dar tolimas kelias, jeigu jis iš viso bus kada nors įveiktas. Todėl universitete lietuvių kalbos nebeliko. Tiesa, dėstytojai dirba ir kalba dėstoma, tačiau pagal reikšmę gimtoji šalies kalba nukišta į pelenės vietą. Vilniaus filologijos fakultetas irgi dar išliko, jame dominuoja užsienio kalbų dėstymas, yra net du (iš 5) tuo užsiimantys fakulteto institutai.
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus universitete vykstančius procesus dera kilstelti šiek tiek aukščiau akademinių institucijų viduje ar tarpusavyje vykstančių reikalų lygmens. Vis dėlto Vilniaus universitetas yra ne tik mokslo ir mokymo institucija, bet ir simbolis, tam tikras mokslo Lietuvoje etalonas – valstybinio mokslo politikos standartas. Juk Vilniaus universitetas ir be jokių reitingavimų gana ilgai priklausė pasaulio universitetų 30-ukui. Toks jis tapo po įsteigimo 1579 m., toks buvo po 1773 m. veikiant Edukacinei komisijai iki pat Abiejų Tautų Respublikos galutinio padalijimo. Autonomijos sąlygomis, toks jis buvo ir sovietiniu laikotarpiu, kadangi universitetas Lietuvoje buvo vienintelis, nors ir apkabintas sovietiniais ženklais ir vardais.
Todėl dar ir šiandien Vilniaus universitetas, nors ir kovoja su kitomis Lietuvos aukštosiomis mokyklomis dėl studentų sielų, tačiau tie patys reitingų sudarytojai – ne tik matricos ir algoritmai, bet ir gyvi žmonės – Vilniaus universitetą bent jau žino, nors ir neranda priežasčių, už ką jam skirti ypač daug balų. Galų gale, juk ir tie reitingai labiau verslo, nei mokslo įrankis. Būtų pernelyg supaprastintas gyvenimas jei mokslui būtų galima pritaikyti reitingą. Nors iš verslo pozicijos žiūrint, suprantama, tai įmanoma.
Kaip ten bebūtų, tačiau tai, kas vyksta Vilniaus universitete, turi didesnę ir tarptautinę, ir nacionalinę reikšmę nei bet kurioje kitoje Lietuvos aukštojoje mokykloje. Vilniaus universiteto strateginis posūkis verslą aptarnaujančios institucijos pusėm, turės ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių. Jau simbolišku aktu galima pavadinti tai, kad Universitete įkurtas Investicinis fondas, bet neatsirado erdvės Lietuvių kalbos struktūriniam padaliniui. Atsitiktinumas ar ne, bet S. Skvernelio ir Vilniaus universiteto mokslo sampratos ir požiūriai į mokslo valdymą sutapo.
Lietuva be lituanistikos mokslo
Universitetų, ypač socialinių – humanitarinių sričių siaurinimas, orientuojantis tik į tas sritis, kurios gali būti įdomios verslui – tendencija, kurios nebeįmanoma nepastebėti. Tačiau jau nebegalima nepastebėti ir šių tendencijų sąlygoto turinio – pirmiausia į užribį išstumiamos lietuvių kalbos.
Žinią apie Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir Lietuvių tautosakos bei literatūros institutų lemtį pirmasis socialiniuose tinkluose paskleidė literatūrologas ir visuomenės veikėjas. dr. Darius Kuolys.
„Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutams vietos po saule nenumatyta. Ilgai žadėta pažanga pagaliau pasiekė ir lituanistikos mokslus: iš keturių humanitarinių institutų švietimo ir mokslo ministrės komanda pasiūlė padaryti vieną „centrą“, – socialiame tinkle „Facebook“, – rašo mokslininkas. Ir pateikia jį pasiekusią reorganizacijos argumentaciją, surašytą 2018 m. kovo 4 d. premjero sudarytos Darbo grupės pasiūlymams dėl valstybinių mokslinių tyrimų institutų veiklos kokybės gerinimo parengti Ataskaitoje: „Atliepiant į vis sudėtingėjančius globalius iššūkius Lietuvos visuomenei bei kultūrai (daugiakultūriškumas, globali informacinė erdvė, hibridinės grėsmės nacionaliniam saugumui ir kt.), būtina stiprinti ir tobulinti esamų HM (humanitarinių mokslų) institutų veiklą, peržiūrint jų tikslus ir misijas, jų ir kitų panašioje srityje veikiančių tyrimų įstaigų, universitetų profilius, funkcijas, pajėgumus, tyrimų žemėlapius, efektyvinant jų valdymą ir vadybą. <…> siūlome sutelkti HM institutų mokslinį potencialą į Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą. <…> Tokiu būdu būtų sprendžiami esminiai valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo, lietuviškojo bei europietiškojo pilietiškumo stiprinimo uždaviniai <…>“.
Pasak D. Kuolio, ministrės Jurgitos Petrauskienės vadovaujamos darbo grupės pagrindą sudaro ministerijos ir Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, kurių dauguma niekad gyvenime su lituanistiniais tyrimais nėra susidūrę. Tad vargu ar būtų korektiška prašyti jų paaiškinti: kaip sunaikinus lituanistinius institutus „būtų sprendžiami esminiai valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo uždaviniai?“
D. Kuolio teigimu, jis yra siūlęs premjero patarėjai Ugnei Kaunaitei atnaujinti prie Vyriausybės vadovo veikusios Lituanistikos plėtros komisijos darbą ir rimčiau pasirūpinti valstybei svarbiais lituanistikos mokslais. Tačiau sulaukė atsakymo, kad premjerui tai nebus įdomu. Taip pat patarėja jo pasiteiravo, „ką daryti su institutais“. Anot Kuolio, rekomendavęs U. Kaunaitei visų pirma susipažinti, ką lituanistikos institutai yra nuveikę, ką veikia, ką, sulaukę deramos paramos, galėtų nuveikti. „Atrodo, kad šie uždaviniai jaunai premjero komandai pasirodė per sunkūs“, – padaro išvadą lietuvių kalbos ir literatūros mokslo autoritas.
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Perpasakotas D. Kuolio tekstas labai viską gražiai ir nuosekliai atskleidžia – „premjerui neįdomu“. Ir čia belieka pridurti – „be komentarų“, nes viskas visiems ir taip tampa aišku.
Vis dėlto lituanistikos Lietuvoje naikinimas visiškai be dėmesio nevyksta. Aštrius straipsnius skelbia Jūratė Laučiūtė. Kol buvo gyvas, aštriai apie tai kalbėjo akademikas Zigmas Zinkevičius. Jautriai apie tai bylojo Justinas Marcinkevičius… kol buvo gyvas. Ar tai reiškia, kad drauge su anapilin iškeliaujančiais mūsų mokslo, kalbos, literatūros ir, apskritai, Lietuvių kultūros autoritetais, į anapilį iškeliauja ir lietuvių kalba?
Ką gins armija – verslą, tautą, žemę, kalbą ar Svernelį?
Garsiai privengiama argumentuoti, tačiau visąlaik leidžiama suprasti, kad, esą, reikia sutaupyti lėšų, nes privalome įvykdyti 2 proc. skiriamų gynybai įsipareigojimą, reikia lėšų pereinant (grįžtant) prie visuotino jaunuolių šaukimo į armiją ir pan. Bet čia reikėtų užduoti vieną esminį klausimą. O jeigu lietuvių kalbos šioje žemėje nebeliks – tai ką gi gins tie 2 proc., tie jauni pašaukti kareivėliai?
Suprantama, mūsų apsukrus premjeras, kaip mat paaiškintų, kad yra ką ginti – štai reikia apginti jo mažą, mažą namelį Neries upės pakrantėje pasistatytą Valdemero Tomaševskio tėvonijoje. Argumentų turėtų ir kiti tautos autoritetai, tarkim, Gitanas Nausėda paaiškintų, kad reikia apginti Skandinavų bankų investicijas, nes jie čia turi labai daug nekilnojamojo turto, daugiausia perimto iš nepajėgiančių gražinti kreditų tiems patiems bankams klientų, kurių tie prisiėmė nekilnojamo turto burbulo pūtimo metu. Iš tiesų, globalių ir vietinių verslų ir versliukų, sodybėlių, kurias reikia apginti yra, tačiau vis viena klausimas išlieka – ar tai viskas, ką šios šalies piliečiai šioje Lietuvos žemėje turi apginti?
Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Visa tai, kas spėjo įvykti dar per palyginti trumpą premjero vadovavimo valstybės valdymui laikotarpį, vis dėlto jau pradeda atskleisti tendencijas, kurios kalba apie nacionalinių vertybių, kurių pamatas yra nacionalinė kalba, kryptingą eliminavimą iš valstybinių prioritetų sąrašo. Taip pat aišku, kad tokie skverneliai, ne iš dangaus nusileido ir ne iš Europos Sąjungos atsiusti kaip reglamentų ir direktyvų, kurias turėsime įgyvendinti, priedai. Europoje nacionalinio tapatumo klausimai nėra tokie jau aštrūs, grėsmių išnykti nejaučia didžiosios Europos nacijos, o mažosios nuosekliai gina ir rūpinasi savo nacionalinio identiteto išsaugojimu, nors ir jie, kaip ir mes, kaip ir visos pasaulio tautos patiria globalaus internacionalinio verslo spaudimą. Verslas nėra prieš nacijas, tačiau jos skaldo rinkas, trukdo plėtrai ir mažina pelnus, todėl nacijos nėra didžiojo verslo sąjungininkės. Tačiau tam ir yra nacionalinės vyriausybės, kad rinkos diktato apetitą apribotų. Vienoms valstybėms sekasi geriau, kitoms blogiau, vienos garsiau deklaruodamos, kitos tyliau, tačiau daugumą jų savo kultūra ir savo nacionalinėmis kalbomis rūpinasi.
Žaliuosius ir valstiečius išrinko Lietuvos piliečiai, kurių dauguma žaliųjų–valstiečių samdinių parašytų programų neskaitė, vis dėlto rinko, jų akimis, tinkamiausius žmones, kurie šią šalį galėtų valdyti. Ar tai reiškia, kad ir daugumai Lietuvos visuomenės kalba, kaip vertybė, praranda reikšmę? Nepaisant propagandinių triukų, kurie dalį rinkėjų paveikė, vis dėlto tokie žingsniai iš šių valdančiųjų nėra ir nebuvo netikėti. Gal tik buvo šiokios tokios vilties, kad tokių žingsnių nebus, neišdrįs Saulius su Ramūnu peržengti Rubikono, bet, kaip sakoma, viltis kvailių motina. Tačiau dievagotis, kad tik eilinį kartą suklydome, nebūtų sąžininga.
Jaunajai kartai sektini pavyzdžiai
Kodėl taip atsitiko, kad Lietuvos visuomenei kalba, kuria jie bendrauja, tampa nebesvarbi? Priežasčių galima surasti daug. Dabar jau tapusi „senąja“ karta labai daug vilčių siejo su jaunąja karta, t.y. nepriklausomoje Lietuvoje gimusiais ir brendusiais jaunais žmonėmis. Bet pažiūrėkime, ką gi jie matė gimę ir bręsdami? Vis labiau į visuomenės užribį išstumiamus lietuvių kalbos mokytojus mokyklose, vis didėjančią socialinę atskirtį, kurią jie matė ne abstrakčiai, o savo tėvų asmenyje. Platesniu mastu – jie matė buvusių valstybės įmonių direktorių toliau valdomas, tik jau privačiomis tapusias turtingiausias Lietuvos bendroves, o valdžios piramidės viršūnėje – partinių draugų būrelius, kurie aršiai kovojo ne už Lietuvą ir lietuvių kalbą, bet vienas su kitu, ne dėl idėjų, bet dėl labai materialių dalykų – pinigėlių. Buvo viena partija, kuri aršiai kovojo prieš išorės priešą, tačiau kadangi išorės priešas taip ir neužpuolė, ilgainiui jos patriotiniai šūkiai pradėjo pritraukti vis mažiau ir mažiau rėmėjų.
Štai ir dabar dėl lietuvybės židiniais buvusių institutų likvidavimo susirūpinimą pareiškė du Seimo konservatoriai, Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis, tačiau kiek yra tokių, kurie tiki, kad tai jie daro ne dėl politinių dividendų? To „rūpesčio“ išraiška irgi keistoka – jie savo susirūpinimą išreiškė raštu kreipdamiesi…. į premjerą S. Skvernelį, Seimo Kultūros, Švietimo ir mokslo komiteto vadovus, Ramūną Karbauskį ir Eugenijų Jovaišą, kuris gal ir turi supratimą apie ką kalbama, bet politinio svorio turi tiek pat, kiek ir Kaimo, ar bet kurio kito komiteto (išskyrus Kultūros) Seime, vadovas. Apie visa tai yra diskutuojama ne tik laikraščių puslapiuose, bet ir šeimose, kuriose ir bręsta busimieji Lietuvos gynėjai, formuojasi jų požiūris į savo tautą, šalį, vertybes, valstybę ir jos valdytojus. Nacionaliniai politikai gerais ir blogais savo elgsenos pavyzdžiais – tą formavimąsi pakankamai reikšmingai įtakoja. Tauta susideda ne tik iš „runkelių“. Jaunieji Lietuvos piliečiai matė ir mato, kas svarbu elitui, kaip pasiekiamo to, ką turi elitas ir jie be jokių skrupulų rinkosi ir renkasi tuos pačius elito naudojamus instrumentus savo naudos ir karjeros tikslais, o kai dėl patirties ir asmeninių ryšių stokos tikslų nepavyksta realizuoti, kraunasi lagaminus, kad taptų „pranašais“ ne savo žemėje.
Ar sujungtajam humanitariniam institutui irgi vadovaus policininkas?
Šveitimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas, kilus nedideliam sambrūzdžiui dėl institutų likvidavimo, puolė aiškinti, kad tai esą tik siūlymai, jie dar bus derinami su akademine bendruomene, o galutinius sprendimus priims Vyriausybė.
Bet vyriausybės vadovui – „tai net neįdomu“, tad kokius priims galutinius sprendimus, jau ir dabar aišku, aiškėja ir lietuvių kalbos perspektyvos.
Žinoma, institutų sujungimas argumentuojamas administracinių kaštų mažinimu, esą, bet kuriuos institutus ir institucijas galėtų sėkmingiausiai valdyti geri vadybininkai. Pastaruoju metu paaiškėjo, kad geriausi vadybininkai Lietuvoje yra policijos mokslus krimtę specialistai. Galėtų jie ir Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutuose kovoti su ten klestinčiu, premjero žodžiais tariant, „nepotizmu, korupcija, protekcionizmu, dvigubais standartais, neūkiškumu, neefektyviu valdymu, nelegaliais susitarimais, procesų imitavimu, grynųjų pinigų nešiojimu alkoholinio gėrimo dėžutėse ir puokšte kitų blogybių“.
Rekviem Lituanicus
Kalbėti lietuviškai draudžiama.
Išvada tokia, kad valdžią Lietuvoje turėsime, bet Lietuvos valdžioje per artimiausius metus liks vis mažiau ir mažiau. Matyt, turėtų įvykti kažkas įspūdingo, kad visuomenė į jos pačios nacionalinės kultūros reikalus atkreiptų dėmesį ir atsikvošėtų. Gal reikėtų uždaryti Vilniaus universitetą, kaip padarė Rusijos caras Nikolajus I 1832 m. Bet tokius užmojus, ko gero, būsimasis prezidentas pasitaupys užantyje ir ant stalo paklos, kai jau bus ne būsimasis, o esamasis. Iš tiesų valstybei būtų žymiai taupiau ruošti reikiamus specialistus, tarkim, Rygoje ar Bialystoke, o policininkus galėtų visai pigiai paruošti Minsko mokykla, tik problema, kad ES jų diplomų nepripažintų.
Šiaip ar taip, abu žaliųjų ir valstiečių lyderiai sutaria dėl vieno dalyko – tie, kurie susirūpinę lietuvių kalbos išsaugojimu Lietuvoje, už juos nebalsavo ir nebalsuos nei per kitus rinkimus, nei kada nors ateityje, tad pragmatiškų politikų pragmatiškas sprendimas – likviduoti tų rūpintojėlių padermę, kad gyventi netrukdytų. Paliks vieną institutą ir užteks, tokiu statusu, kokį turi Putino palikta opozicija Rusijoje. Kertinis planuojamo institutų sujungimo akmuo, kurio statytojai neatmes, yra Genocido ir rezistencijos centras, nes po sujungimo lietuvių kalbos mokslas Lietuvoje gyvuos tik rezistencijos sąlygomis.
Ieškodami atsakymo į tą klausimą, prisiminkime, su kokiais šūkiais buvo eita į Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią, į akistatą su Sovietų sąjungos tankais Sausio 13-ją. Tai buvo šūkiai: Laisvė! Nepriklausomybė! Demokratija!
Prieš šių metų Vasario 16-ją išgirdau pokalbį per radiją su vienu Seimo administracijos atstovu. Paprašytas įsivaizduoti, ką pasakytų Vasario 16-sios Akto signatarai apie šiandienos Lietuvą, pareigūnas sklandžiai padeklamavo, kad signatarai turėtų didžiuotis, nes jų idėja – laisvės, nepriklausomybės idėja – tęsiama.
Arba žmogus nesupranta, ką kalba, arba gieda tą giesmę, už kurią jam yra mokama.
Kalbėti apie nepriklausomybės tęstinumą, nepriklausomą Lietuvos valstybę, tokią, kokią skelbė Vasario Akto signatarai, dabar, kai įstojome į ES, atleiskit už tiesmukiškumą – demagogija, ir gana ciniška. Taip, mes nepriklausomi nuo Rusijos, bet mūsų valstybėje dauguma įstatymų yra tapę antrarūšiai, nes viršenybę virš jų turi Briuselio įstatymai. Įžiūrėti čia nepriklausomybę galima nebent pro rožinius akinius.
Ne geresnė padėtis ir su demokratija. Turime demokratiją imituojančių procedūrų, bet dažniausiai tai – kaip statinė, kuri tuščia, bet garsiai skamba. Nesant galimybės aptarti ją visoje jos įvairovėje, apsiribosiu vienu pavyzdžiu.
Kai dar bendradarbiavau su dienraščiu „Lietuvos žinios“, viename komentare gana aštriai kritikavau Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorių profesorių Ramūną Vilpišauską, kad jis nekorektiškai, tiesiog nemandagiai atsakė į profesoriaus, Kovo 11-sios Akto signataro Broniaus Genzelio laišką, kuriame buvo išreikštas susirūpinimas laisvės ir demokratijos idėjų realizavimu, veikimu minėtame institute. Instituto direktoriaus atsakymą aš palyginau su susireikšminusio viršininko reakcija į santechniko informaciją apie sugedusį unitazą. Bandymas pašmaikštauti baigėsi nutrauktu bendradarbiavimu (redaktoriaus iniciatyva) su minėtu dienraščiu.
Bet mane labiausiai nuvylė vieno skaitytojo komentaras. Jis priekaištavo man, kad aš nesuprantanti demokratijos, Mat, jo nuomone, tai, kad profesorius-direktorius su kitu profesoriumi kalbasi taip, kaip kalbėtųsi su santechniku, ir esanti tikroji demokratija. O aš maniau ir tebemanau, kad demokratija yra tada, kai ir su santechniku viršininkas kalbasi taip pat korektiškai ir pagarbiai, kaip su profesoriumi. Bet su tokiu demokratijos supratimu, atrodo, lieku apgailėtinoje mažumoje.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Demokratija visuomenėje, kurioje dedamas lygybės ženklas tarp kultūringo žmogaus ir chamo, aukos ir budelio, kurioje korektiškas reiklumas pakeičiamas dirbtiniu politkorektiškumu, po kurio priedanga nebelieka skirtumo tarp gėrio ir blogio, tarp objektyvios tiesos ir bet kokių, finansinių ar politinių galios centrų konstruojamų fikcijų, – tai ne demokratija, o jos parodija.
Beje, šalyje, kurioje gimė ši sąvoka, Graikijoje, demokratija nebuvo itin vertinama. Sokratas, pavyzdžiui, ją laikė visuomenės moralinio nuosmukio priežastimi, ir kas gali paneigti, kad prie daugelio šiandienos neigiamų reiškinių atsiradimo savo pirštą prikišo būtent pernelyg palaidai interpretuojama demokratija.
O dabar – apie laisvę.
Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys pratarmėje akademiko Antano Tylos knygai „Apie Anykščius ir anykštėnus“ rašo, jog šis leidinys – geras pavyzdys, „kaip būnant istoriku tyrinėtoju išlikti Piliečiu, Tėvynės Patriotu.“ Ir tęsia: „… Jis yra vienas iš nedaugelio Lietuvos istorikų, patvirtinančių žymaus vokiečių istoriko prof. Jorno Riuseno (Jörn Rüsen) pastebėjimą, jog nuo istorinio pasakojimo pobūdžio didele dalimi priklauso visuomenės laisvė“./ Antanas Tyla, Apie Anykščius ir anykštėnus: Straipsnių rinkinys, Vilnius: Petro ofsetas, 2016/
Šios pastabos svarbios dėl jose pabrėžto ryšio tarp visuomenės laisvės ir kiekvieno asmens profesinio sąžiningumo. Juk laisvė, – tai būtina sąlyga, galimybė veikti, siekti, kurti, realizuoti tikrąjį savo „aš“ – tiek kiekvienam žmogui, tiek ir visai tautai.
O kaip šiandien Lietuvoje suprantama laisvė?
Dauguma ją supranta labai paprastai. Netgi primityviai.
Keletą kartų, kai visa šalis ruošėsi Vasario 16-sios jubiliejui, LRT reklaminiame bloke vis kalbėdavo jauna moteris, iš tų, kurias mūsų neišranki žiniasklaida vadina „žinoma moteris“ – gal vestuvių ar madų planuotoja, gal kažko demonstruotoja, dalijosi tokiu laisvės supratimu: „Darau, ką noriu, kalbu, ką noriu“. Man tai labai priminė per radiją „Svoboda“ kartas nuo karto perduodamas Rusijos vadinamų „paprastų žmonių“ nuomones apie savo valstybę. Ten viena senutė pensininkė vis pasidžiaugia geru gyvenimu, valdant Putinui: „Kuda choču, tuda idu, čto choču, to jem“. Bet žinant vidutinį Rusijos pensijų dydį, ta jos pasirinkimo laisvė turėtų būti labai labai ribota…
Vasario 16-oji Kaune. Vytauto Visocko nuotr.
Kaip žmogų paveikia lietuviškas „dvasios laisvės“ perdirbinys, straipsnyje „Sovietų budelių bendražygiai tebesijaučia Lietuvos didvyriai“‘ (portalas „Delfis“) atskleidė politologas Vladimiras Laučius, nagrinėdamas buvusio UR ministro Antano Valionio autobiografinę knygą, papildžiusią, Laučiaus nuomone, seriją jau anksčiau skelbtų atsidūsėjimų tema „Mes ir tada dirbome Lietuvai“.
Taigi, Lietuvoje išties daug kas daro, ką nori, kalba, ką nori ir kaip nori, skambant jungtiniam liberalų chorui, kad kuo mažiau taisyklių, tuo daugiau laisvės. Uoliai, naikindami taisykles, pareigas, atsakomybę, sėkmingai peržengėme tą ribą, kuri skiria laisvę nuo palaidumo. Tai liudija ir neregėtas korupcijos mastas, ir vis aršėjančios patyčios, ir smunkantis mokslo, žinių, kultūros prestižas.
Prie ko atveda tokia laisvė, ryškiausiai parodo ta duobė, į kurią šiandien Lietuvoje nusirito švietimas bei humanitariniai mokslai.
Bendrovė „Vilmorus“, tirianti visuomenės nuomonę, praėjusią savaitę paskelbė, jog pasitikėjimas švietimu nukrito iki dar neregėtų žemumų: juo pasitiki tik šiek tiek daugiau, nei vienas trečdalis visuomenės (41,5 proc.). Tokį vertinimą nulėmė, matyt, ir ydinga švietimo reforma, ir vis prastėjantys moksleivių pažangumo, žinių rodikliai.
Žurnalo „Reitingai“ (2016 gruodis – 2017 gegužė), duomenimis, lietuvių kalbos kokybiškai daugumą gimnazijos abiturientų išmoko tik kas aštunta Lietuvos mokykla, nors egzaminų užduotys, pasak dalykų asociacijų vadovų, buvo gerokai lengvesnės, nei ankstesniais metais.
Ir dar paaiškėjo, jog „nemėgstamiausia disciplina gimnazijose – lietuvių kalba“.
Jūs tik pagalvokite: baigiantis trečiajam Kovo 11-tą atkurtos laisvos, nepriklausomos, demokratiškos Lietuvos dešimtmečiui, Lietuvos vaikams nemėgstamiausia disciplina tapo lietuvių kalba, kalba, kuri, galima sakyti, ir sukūrė mūsų tautą, kalba, dėl kurios į tremtį ėjo šimtai knygnešių, prie kurios tobulinimo ir puoselėjimo dirbo kelios kartos talentingiausių mokslininkų ir kalbininkų-praktikų.
O šiandien lituanistika plačiąja prasme – kalba, literatūra, etnologija, istorija – gujama iš aukštųjų mokyklų, siaurinamos jos programos, ribojama galimybė gauti fundamentalias žinias, bent jau ne prastesnes, tokias, kokias mes, vyresnės kartos lituanistai, sugebėjome gauti sovietmečiu.
Pedagogai aiškina, jog šiuolaikiniai mokiniai esą pragmatiškesni, nei ankstesnės kartos, ir jei šiandien jie nemato naudos iš kurios nors disciplinos, tai jai skiria mažai dėmesio.
Nenuostabu, kad vaikai, moksleiviai, tas jautrusis visuomenės nuotaikų barometras, pajuto niekinamą valdžios požiūrį į lietuvių kalbą, į visa, kas sudaro lietuviškosios tapatybės esmę, ir todėl atitinkamai į tai reaguoja.
Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Praktiškai jau sunaikinti lituanistikos, baltistikos centrai Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose. Vilniaus universitete, vykdant Humanitarinio fakulteto reformą, lituanistika tapo išblaškyta per tris institutus, kurių pavadinime – nė užuominos į lietuvių kalbą, nors naujoji administravimo sistema nieko nebūtų praradusi, įsteigus specialų Lituanistikos institutą.
Į lituanistikos dusinimo „sąjūdį“ įsijungė ir Lietuvos mokslo taryba, nuo kurios priklauso mokslinių darbų finansavimas, jų publikacija. Lietuvių kalbos institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas bei kitos lituanistikos tyrimus atliekančios mokslo institucijos 2017 m. rugsėjį teikė Lietuvos mokslo tarybai paraiškas finansuoti 2018 m. leidybos projektus pagal Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą. Literatai keliems leidiniams finansavimą gavo, o LKI, pateikęs 9 leidinius negavo nė cento, nors jų paraiškoje buvo ir keletas tęstinių leidinių, pavyzdžiui, „Lietuvos vietovardžių žodynas“, III tomas (Laimutis Binkis, Grasilda Blažienė, ir dar šeši autoriai).
Tai – tiesiog skandalinga, nes negavę finansavimo, mokslinių tyrimų institutai negali vykdyti savo misijos – skelbti ir skleisti mokslo žinias visuomenei ir tarptautinei mokslo bendruomenei.
Beje, pirmas žingsnis į valstybinės lietuvių kalbos statuso menkinimą buvo žengtas dar nepriklausomybės pradžioje, nutarus užsienio rašytojų, kūrėjų pavardes į lietuvių kalbą išverstuose kūriniuose skelbti „originalo“ kalbos rašmenimis. „Originalo“ – kabutėse, nes, kaip visi žinome, pavardės autorių, kurių gimtoji kalba vartoja ne lotyniškus rašmenis, pvz., graikų, rusų, hebrajų, kinų ir daugelio kitų, yra transliteruojamos, bet ne lietuviškais, o kažkodėl anglų kalbos rašmenimis. Gal būt, taip primityviai buvo suprantamas ir įgyvendinamas tikslas „sueoropėti, sumodernėti“, bet tuo žingsniu tik buvo atidaryta Pandoros skrynia kalbą, raštiją ir apskritai visą lituanistiką, kultūrą susinantiems virusams.
Jei iniciatyvas menkinti lietuvių kalbos statusą rodytų vien politikai, būtų galima iš to pasijuokti, kaip ir iš daugelio kitų jų sumanymų, nepagrįstų nei žiniomis, nei politine išmintimi. Deja, vienas nepriklausoma save laikančios Lietuvos paradoksų tas, kad laimėję laisvą Lietuvą, valdžioje nebeturime nė vienos partijos, kuri būtų ir liktų ištikima Sąjūdžio idėjoms ir idealams, kuri nuosekliai kurtų valstybę lietuvių tautos galioms ir sugebėjimams skleistis bei klestėti. Dabartiniai politikai, su retomis išimtimis – tikra Lietuvos nelaimė, nes savo neišmanymu, padaugintu iš tuščių ambicijų, jie tvirkina gundymams karjera, aukštesniems atlyginimams, galimybėms valstybės sąskaita pasiblaškyti po pasaulį neatsparius valstybės tarnautojus, įvairių sričių specialistus, ant kurių pečių, jų darbo bei išmanymo turėtų laikytis valstybės kultūros ir ekonomikos statinys.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose.
Politikų spaudimui ir/ar gundymams pasidavę kai kurie kalbininkai – lituanistai paskelbė šimtmečio nesąmonės vardo vertą išvadą: kad asmenvardžiai, vardai/pavardės yra ne kalbos sistemos dalis, o kiekvieno vardo turėtojo asmeninė nuosavybė. Šitą nesąmonę dabar džiugiai kartoja politikai iš liberaliojo sparno. Bet kadangi mes gyvename rinkos sąlygomis, gal logiška ir biudžetui naudinga būtų asmenvardžius, kaip privačią nuosavybę pirkti ar parduoti? O gal, kaip ir kiekvieną nuosavybę, juos galima ir apmokestinti?
Juokai juokais, bet dar nežinia, kas juoksis paskutinis… Ta nežinia sustiprėja, kai pavartai du naujausius darbus, kuriuose patys humanitarai vertybiškai skirtingai aptarinėja lietuvių kalbos tvarkytojų, normintojų darbą ir tokio darbo būtinybę.
Vienas – humanitarinių mokslų daktaro, lituanisto Aldono Pupkio monografija „Lietuvių kalbos sąjūdis. 1968 -1988 m.”, išleista 2016м.
Kitas veikalas – tais pačiais metais išleista šešių autorių kolektyvo „suneštinė“ „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“, kurią surinko (sudarė) sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė ir istorikas Nerijus Šepetys.
A.Pupkio monografija – pavyzdys meilės kalbai ir tautai, ta kalba kalbančiai, atsakomybės prisiimtai kalbos tvarkytojo, puoselėtojo misijai, persunktas nuoširdžios pagarbos bendradarbiams, kartu dirbusiems kolegoms bei pirmtakams.
Autorių kolektyvo knyga – visiška priešingybė. Nei meilės kalbai, nei pagarbos žinioms, tyrėjams, pagaliau, net ir Konstitucijai. Agresyviai niekinamą požiūrį į kalbos praktikų, tvarkytojų darbą liudija jau vien skyrių ir poskyrių pavadinimai: „Kalba – disciplinarinės galios ir žinojimo taikinys“, „Gramatiko sapnas“, „Posovietinis „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“ – didžioji kalbininkų klaida“; „Kontekstas: „Mūsų priešas mus puola, o mūsų štabas tyli“ ir t.t. Na, o skaitant tokius pavadinimus, kaip „Sociopolitiniai preskriptyvizmo veiksniai“; „Mokslinis preskriptyvizmas iš retrospektyvos“; „Moralinės kalbos kultūros implikacijos ir sinkretiškumo principas“ ir pan., kyla klausimas: o kiek juose belikę lietuvių kalbos? Man tai primena, kaip po Pirmojo pasaulinio karo kalbėjo Rytų Lietuvos valstiečiai: „Pojezdasopozdavo“…Dėl ko kalbininkas Kazimieras Būga griebėsi už galvos, o paskui – už darbo lietuvių kalbai prikelti iš tokių griuvėsių.
Autorių kolektyvas, neperdedant, knisasi po šaknimis to mokslo ir tos kalbos, kuri juos maitina tiesiogine ir perkeltine prasme. Tai, sakyčiau – tipiška iliustracija pasakėčiai „Kiaulė po ąžuolu“, tik badauti gali tekti ne tik „knisėjams“, bet ir visiems, kurie šiandien dar noru kalbėti lietuviškai.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto.
Taigi, baigiantis atkurtos Lietuvos valstybės trečiajam dešimtmečiui, aiškėja, kad savo laisvę atidavėme į tas rankas, kurios pavertė ją patiems lietuviams nepaklausia preke, užtat savotiškai paklausia, kaip obuolys kirminui, lenkams …
Prancūzų politikas Lionelis Jospinas kadaise pasakė „taip“ rinkos ekonomikai, bet – „ne“ rinkos visuomenei. O kitas prancūzas, rašytojas, filosofas, Andre Comte-Sponville patikslino: „Mums reikalinga rinka ir jos laisvė visam tam, kas parduodama, ir valstybė viskam tam, kas neparduodama“.
Manau, nesuklysiu, sakydama, jog tauta kyla iš meilės, o valstybė – iš pareigos, sąžiningumo ir atsakomybės. Meilės valstybėje yra tiek, kiek joje yra tautos. Apsižvalgykime – ar daug mūsų valstybėje liko lietuvių tautos?
Taigi – ar išlaikė ir kaip išlaikė posąjūdinė Lietuva išbandymą laisve?
Atsakysiu Vytauto Vyšniausko žodžiais: „Negali būti laisva valstybė, kurios gyventojai bijo savo laisvės simbolio, tą laisvę pakylėjančio ir ištraukiančio viešumon“.
Pranešimas, skaitytas konferencijoje „Lituanistika globalizmo vėtroje“, 2018 kovo 2 d.
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sakau tai šiandien jums, daugybę metų smirdintys Seime, ir jums, „profesionalai“, šviežiai nutūpę, ir tamstai, ponas Skverneli, su visa vyriausybe, ir tamstai, ponia Jurgita Petrauskiene, ir mums, visiems, taip taip, mums visiems rinkėjams. Lietuvos pertekliniame biudžete nebėra pinigų lituanistikai – ne tik universitetams, bet ir vienintelėms vien mokslu užsiimančioms įstaigoms – Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvių kalbos institutui.
Berods trečiojo pasaulio šalyse surandama pinigų nacionalinėms mokslo šakoms. Net sovietmečiu ši įstaiga darbavosi, ir dar kaip… Jei pareikalautumėt išvardinti darbus ir pavardes, užimtų daug laiko. Tai, kad atidarę LKŽ randate viską, ko reikia, yra daugiausia to laikotarpio mokslininkų milžiniško triūso vaisius. Tik vienas pavyzdys.
Tiesa, gūdžiu sovietmečiu buvo reikalaujama įžangose paminėti Leniną (niekas vis tiek tų „privalomų litanijų“ neskaitė) ir vėliau disertacijas (bent VAK-ui vieną egzempliorių) parašyti rusiškai, bet iki tiek, kaip dabar, nusirista nebuvo. Taip, būta nuožmios kovos, išmestų „nelojalių“ dėstytojų, per geležinę uždangą sunkiai skverbėsi kolegų darbai, bet atsirado autoritetingų vadovų, kurie suvokė lietuvių kalbos tyrinėjimų svarbą. „Baltisticos“ žurnale publikavosi žymiausi pasaulio indoeuropeistai. Tada niekas neklausė jokių prestižinių duomenų bazių, nes prestižą lėmė straipsnių kokybė, o ne kažkokiomis vadybinėmis gudrybėmis sukurtos virtualios lentynos.
Dabar mūsų pragmatiškai strateguojantys tvarkytojai skuba kuo greičiau kažką su kažkuo suvienyti, sunaikinti, išvaikyti, nes tam yra gauta ES lėšų. Ir jeigu iki vasario nepateiks susinaikinimo plano, lėšų neduos, t. y. naikintojai (visokių naikinimo projektų autoriai ir jų ekspertai) savo banko sąskaitų negalės pasipildyti. Tuoj pasipils dosniai finansuojami „optimizavimo projektai“. Vakar Jovaiša aiškiai per televiziją tai pasakė, man pasirodė, kad žmogus net nesuvokia, kas jo rankomis daroma.
Beveik visas mokslo finansavimas buvo ir tebėra paliktas ant ES pečių, finansuota krūva kažkam pelningų, efektyvių ir šiandien valgomus produktus gaminančių projektų (neginčysiu, kad dalis taikomųjų projektų tikrai vertingi), bet mokslo esmė nėra patenkinti šiandienos užsakymus. Patogu „taupyti“ ir atidėti sprendimus, kaip sukurti ilgalaikę ir perspektyvią subalansuotą mokslo finansavimo sistemą, tarsi ES būtų amžinai melžiama karvė. Kaip papildyti tą kišenę, kuriai ES neduos pinigų, niekam nerūpėjo. Kas bus, kai tie ES pinigai baigsis – dar mažiau rūpi. Baigsis pinigai, baigsis žmonės, uždus ir mokslas, nes jį kuria žmonės, o į juos nebuvo investuojama. Niekam nerūpėjo sukurti nenutrūkstamą kartų kaitos sistemą. Jokia ES neprivalo duoti nacionalinių kalbų ir kultūrų tyrinėjimui pinigų, savaime suprantama, kad tai kiekvienos valstybės garbės ir brandumo reikalas. Nenorim susinaikinti, turime rasti pinigų, valios, žmonių patys.
Priminkite, kaip žadėjo finansuoti mokslą, kai buvo priimtas biudžetas? Niekaip. Mokytojus ir gydytojus išvadino sąmokslininkais, o į mokslininkus iš viso nereaguoja, nes jų streikai nieko nereiškia. Gėdos nė lašelio – juk mes važiuojame į tarptautines konferencijas ir ten kaip yla iš maišo kyšo mūsų bėdos, ypač atlyginimai. Kai manęs paklausia, kas dėl to kaltas, aš vardiju dabartinės ir buvusios valdžios žmonių pavardes. Tegu žino. Taip taip, nes „aplinka kalta“ manęs neįtikina.
Kaip privilioti į mokslą jaunimą? Nereikia jų žinių čia? Prašom, reikės kitur. Pasilikite, nevykėliai, savo tamsybėse. Mokslo finansavimo biudžete, kuris sumažintas per krizę (dabar išgyvename didžiausio ekonominio pakilimo laikotarpį), Lietuvos valstybės šimtmečio proga – špyga lituanistams. Ar jums, aukščiau išvardintieji ponai, nesisapnuoja Basanavičius?
Humanitariniams mokslams vargšė valstybė ieško privačių rėmėjų.:) Gal koks Dargis nori paremti, arba Maksima (kaip ten baigėsi su tuo milijonu, kurį žadėjo už Nepriklausomybės akto suradimą?). Greičiau dar ne vienas Maksimos stogas ant žmonių galvų užkris, negu grašį savo tautos labui iš kišenės iškrapštys.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Judėjimas „Talka kalbai ir tautai“ kreipėsi į Seimą dėl rengiamos teisės aktų, reglamentuojančių Lietuvos valstybėje registruojamų juridinių asmenų pavadinimus, pataisos, ragindamas įdėmiai dar kartą apmąstyti Vyriausybės teikiamus pasiūlymus, kuriais siekiama įstatymiškai pabloginti valstybinės lietuvių kalbos pozicijas.
Pareiškime teigiama, kad „Seimui pateiktame Vyriausybės siūlyme dėl Lietuvoje registruojamų įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimų valstybinės lietuvių kalbos įstatymo taikymo sritis pernelyg išplečiama, o tada ima atrodyti, kad įstatymiškai imamasi reguliuoti ne valstybės ir piliečių santykį su valstybine kalba, o neva bandoma reglamentuoti visų Lietuvoje registruojamų (taigi ir ne Lietuvos piliečių, ir ne Lietuvoje veikiančių) įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimų juridinį įteisinimą. Vyriausybės nutarime nurodomas atsitraukimo nuo veikiančių Lietuvoje įstatymų nuostatų kelias. Tai reiškia, kad siūloma įstatymiškai reglamentuoti dar vieną ar kelias valstybines kalbas dar vienoje valstybės gyvenimo srityje.“
Asociacija „Talka kalbai ir tautai“ siūlo įstatymiškai reglamentuoti Konstitucijoje įteisintą tik vieną valstybinę – lietuvių kalbą – ir taikyti tokį reglamentavimą Lietuvos valstybėje registruojamų juridinių asmenų pavadinimams.
„Įsigilinę į Konstitucijos 28 straipsnio, teigiančio, kad: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“, esmę, manome, kad leidimas Lietuvoje registruoti nelietuviškus, t. y. užsienio kalba, įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimus varžytų Lietuvos piliečių laisvę viešojoje erdvėje susižinoti valstybine lietuvių kalba, nes taip būtų įteisintas ribojimas suprasti be vertimo tokius pavadinimus. Taip būtų kuriama tokia atmosfera Lietuvoje, kad lietuvis joje pasijustų ne namie, ne savo šalyje esantis, o tarsi kažkur svetur, svetimoje šalyje.“
Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ tarybą sudaro muziejininkas Gintaras Karosas, kalbininkai prof. dr. Laima Kalėdienė, hab. dr. Kazimieras Garšva, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Gintaras Songaila ir Romas Pakalnis, žurnalistas Dalius Stancikas, režisierius Jonas Vaitkus, filosofas Laisvūnas Šopauskas, rezistentai vysk. Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas, signataras Algirdas Endriukaitis, Jonas Burokas, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, verslininkas Mindaugas Karalius, aktorius Gediminas Storpirštis, etnologė Nijolė Balčiūnienė, politologas Vytautas Sinica, studentė Monika Morkūnaitė.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Reaguodami į pertvarkas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, žymūs šalies kalbininkai ir lituanistai, įvairių sričių akademikai, visuomenininkai ir rašytojai kreipėsi į universiteto vadovybę. Kreipimusi reiškiamas susirūpinimas dėl suprastėjusios lituanistikos ir baltistikos padėties, kai fakultete neliko lituanistikos magistrantūros studijų, buvo sutraukti bakalauro studijų kursai, o katedras pakeitus institutais, nė vieno jų pavadinime neliko net nuorodos į lietuvių kalbą.
Reikalaujama VU Filologijos fakultete užtikrinti deramą išskirtinę lituanistikos tyrimų ir studijų vietą bei vien lituanistikai skirtą struktūrinį padalinį (institutą).
Kreipimesi rašoma, kad pertvarka kilo ne iš fakulteto vidaus poreikių, o buvo primesta naujosios Vilniaus universiteto administracijos, kuri ignoruoja šios srities fundamentinių studijų reikmes ir siekia komercializuoti kalbų mokymą. Katedrų, kurios netrukus gali būti galutinai panaikintos, statusas pažemintas – jos perkeltos į fakultete naujai sukurtus penkis institutus: Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų, Baltijos kalbų ir kultūrų, Literatūros ir kultūros tyrimų, Taikomosios kalbotyros ir Užsienio kalbų. Toks institutų paskirstymas ir įvardijimas kelia abejonių, nes yra painus ir išskaido lituanistų pajėgas. Neįtikina ir fakulteto dekanės aiškinimai, esą papildomos institutų grandies sukūrimas mažina administracinę naštą.
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Susirūpinimą pasirašiusiesiems kelia tai, kad pagal naują tvarką, pagal kurią Lietuvių kalbos katedros darbuotojai priskirti prie Taikomosios kalbotyros instituto, faktiškai atsisakoma fundamentinių lietuvių kalbos tyrimų, nors taikomoji kalbotyra jais remiasi. Lietuvių literatūros katedros darbuotojai pateko į bendrą Literatūros ir kultūros tyrimų instituto sudėtį, kurioje lituanistinis dėmuo yra mažareikšmis.
„Fakultete, net ir sunkiais okupacijos metais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai. Į lituanistines katedras pasikėsinta kaip į institucijas. Užuot įsteigus (jeigu jau būtina) Lituanistikos (arba Lietuvių kalbos ir literatūros) institutą, lituanistų jėgos buvo išskirstytos po kitus institutus, kuriuose tapo mažumomis, negalinčiomis lemti katedrų veiklos. Pertvarka Vilniaus universitete sąmoningai susilpnino lituanistų ir lituanistikos (bei baltistikos) svorį, o iškėlė bendrąją kalbotyrą, kalbų tipologiją ir bendrąsias kultūros studijas“, – rašoma kreipimesi.
Kreipimesi teigiama, kad tokios pertvarkos tik dar labiau prisideda prie jau kurį laiką besitęsiančio lituanistinio turinio „išplovimo“ iš studijų programų: Vilniaus universitete nebėra lituanistikos magistrantūros studijų, o lituanistiniai dalykai Lietuvių filologijos bakalauro programoje gerokai sutrumpinti.
Pertvarkant fakulteto struktūrą, institutų pavadinimuose neliko žodžio „lietuvių“. Kreipimesi pabrėžiama, kad lituanistikos paminėjimas pavadinime – labai svarbi politinė nuoroda į jos statusą dabartinėje Lietuvos valstybėje.
„Dabar jis sumenkintas labiau, nei sovietmečiu, ir liudija siekį, prisidengiant reformomis, ištautinti ir išvalstybinti ne tik Fakultetą, bet ir visą Vilniaus universitetą“, – teigiama kreipimesi. Pasak jį pasirašiusiųjų, keičiama pati šio ilgaamžes tradicijas turinčio universiteto misijos ir tikslo samprata – iš svarbiausio lietuvių tautos kultūros ir mokslo židinio bei sąmoningų ir patriotiškų šalies piliečių ugdymo institucijos universitetas verčiamas į globalios „akademinių paslaugų“ rinkos žaidėją.
Vilniaus dailės akademijos docento ir vieno iš kreipimosi iniciatorių dr. Artūro Judženčio nuomone, dėl dabartinės kultūrinės ir demografinės Lietuvos būklės pagrindinis Lietuvos universitetas privalo lituanistikai skirti išskirtinę vietą. Net ir kreipimosi nesėkmės atveju prieš akademinės nomenklatūros diegiamą globalizmą bus sutelkta Lietuvos šviesuomenė.
Kreipimesi akcentuojama, kad lituanistikos studijos privalo ugdyti patriotizmą, saugoti ir puoselėti tautinį orumą ir valstybinę savigarbą. Kreipimosi autorių įsitikinimu, tik tai užtikrinantis „fakultetas bus iš tikrųjų tarptautiškas, nes jo paskirtis ir siekiai bus suprantami kiekvienai save gerbiančiai tautai“. Reikalaujama steigti lituanistikai skirtą ir pavadinime su ja susietą padalinį, o lituanistikos studijas išplėsti bei laikyti strategine universiteto kryptimi, tuo pačiu grąžinant ir lituanistines magistrantūros studijas.
Tarp keturių šimtų kreipimąsi pasirašiusiųjų yra akad. Zigmas Zinkevičius, prof. dr. Aldona Paulauskienė, prof. dr. Vitas Labutis, prof. dr. Arnoldas Piročkinas, doc. dr. Aldonas Pupkis, prof. dr. Jūratė Laučiūtė, prof. dr. Jonas Palionis, prof. dr. Laima Kalėdienė, prof. dr. Daiva Vyčinienė, dr. Artūras Judžentis, akad. Vytautas Martinkus, Kazys Saja, Antanas A. Jonynas, Rimvydas Stankevičius, Valentinas Sventickas, Liudvikas Narcizas Rasimas, Vidmantė Jasukaitytė, Algirdas Endriukaitis, kun. Robertas Grigas, dr. Vytautas Rubavičius.
Pyktis būna visoks. Vienas pyktis – mobilizuojantis. Jis paskatina mobilizuoti visas jėgas, protą ar gudrumą, kad būtų pasipriešinta tam, kas sukėlė pyktį, pavyzdžiui, neteisybei, prievartai, atvirai deklaruojamam stipresniojo cinizmui.
Kitas pyktis – pančiojantis, išsunkiantis. Jis kyla iš bejėgiškumo, iš silpnumo, iš nesugebėjimo pasipriešinti visam tam, kas erzina, kas trukdo gyventi visavertį, orų gyvenimą, tame tarpe – neteisybei ir … (žr. aukščiau).
Šiandien Lietuvos visuomenė, sprendžiant iš žiniasklaidos pranešimų, yra persunkta pykčio. Tėvai pyksta ant vaikų, vaikai, savo ruožtu, ant tėvų. Darbininkai, tarnautojai, valdininkai – ant darbdavių, nesvarbu, ar pastarieji būtų privataus verslo rykliai, ar visuomenės gerovę, saugumą turinti užtikrinti valstybinė įstaiga.
Pagaliau, piliečiai pyksta ant valstybės, kuri jiems, piliečiams, neužtikrina norimo (pra)gyvenimo bei saugumo lygio, todėl jie, keikdami valstybę ir jos valdžią, kurią galėtų patys išsirinkti, bet kažkodėl išsirenka „ne tokią“, neša muilą iš tokios valstybės, tuo pat metu dar papildomai pykdami ant jos už tai, kad šioji nebenori jų laikyti savo piliečiais.
Ir jie taip įsijaučia į savo pyktį ir pretenzijas, kad nebemato savo veiksmų nelogiškumo: turi teisę pasirinkti protingai, bet kažkodėl pasirenka šustauskus; bėga lauk ir kartu nori išlikti susaistyti su paliekama valstybe tam tikru popierėliu…
Tarp labiausiai supykusių – mokytojai. Ir pyksta jie kažkaip totaliai, ant visų… Ne tik ant valdžios Vilniuje, bet ir ant savivaldybių lygio valdžios, ir ant mokinių, jų tėvų, ir vienas ant kito… Galiausiai – ant Lietuvos, tėvynės ir valstybės.
Ar jie teisūs?
Senovės romėnai turėjo sparnuotą posakį: „Jupiteri, tu pyksti? Tu neteisus!” Romėnai buvo įsitikinę, jog kam jau kam, bet dievui pykti kvaila: juk tai nuo jo valios priklauso visa, ir kas gera, ir kas bloga, tad pyktis – tik silpnųjų ir neprotingųjų priebėga.
Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Mokytojai šiandien – tikrai ne (nebe?) dievai. Ir psichologai, ir pedagogai, ir visa kita su mokykla susieta bendruomenė pripažįsta, jog mokytojas šiandien – pasigailėtina figūra, kurią, esą, galima rykštele vaikyti po klasę (o kai kuriose mokyklose juk taip ir atsitinka…). Patys jie irgi jaučiasi nevertinami, negerbiami, netgi kažkokie visų pastumdėliai. Ryškėja tam tikras kognityvinis disonansas (tuo terminu psichologai vadina asmenį iš vidaus draskantį diskomforto jausmą): tiek visuomenei, tiek patiems pedagogams nebeaišku, kas šiandien yra pedagogas. Ar jis – tik ugdymo paslaugų teikėjas, ar dar ir tas autoritetas, kuris įkvepia ir veda mokinius paskui save (jei tik žinotų, kur…)? O būti tuo ir tuo viename asmenyje – užduotis, galima sakyti, neįmanoma tiek vertybiškai, tiek ir elementarios kultūros prasme.
Papildomą ryšelį žabų į mokytojus spirginantį laužą visada pasirengusi pamėtėti administracija, kuri, maža kuo prisėdama prie pačios išprovokuoto ir mokyklos bendruomenėje įsisiautėjančio psichologinio, vertybinio disonanso, neužmiršta priminti pedagogams laukianti gerų rezultatų, užverčia juos vis naujais, su mokymo kokybe, su egzaminais susijusiais reikalavimais, kurie suskaičiuojami, išmatuojami, išreiškiami lentelėmis ir diagramomis. Tuo tarpu tokie įgūdžiai, kaip moksleivio elgesys, drausmingumas (bijau, kad jauni pedagogai net nėra girdėję šio žodžio), bendravimo gebėjimai nėra nei specialiai ugdomi, nei kaip nors atskirai įvertinami. Dėl to visi šie įgūdžiai atrofuojasi, o jų stygių skaudžiausiai ant savęs pajunta pirmiausiai patys mokytojai.
Kita problema: pasikeitė moksleivių kontingentas. Daug vaikų hiperaktyvūs, yra su dėmesio trūkumo sindromu. Tačiau vis tiek tai vaikai. Jų intelektas normalus, bet esama tam tikrų pokyčių neuronų lygmenyje, todėl tokie vaikai negali sukaupti ir ilgesnį laiką išlaikyti dėmesio. Jie būna neramūs, trukdo mokytojams, kitiems mokiniams. Iš klasės tokio mokinio mokytoja(s) išvyti negali, o kaip su tokiu dirbti jo(s) niekas nemokė. Ir neretai tai perauga į tragediją, profesinę tragediją, ypač jei klasėje tokių mokinių – ne vienas, o keli.
O juk beveik visi – mokiniai, jų tėvai, valdžia – norėtų, kad mokykla prilygtų rojui. Daug kalbama apie toleranciją, kuri pasireiškia ir tuo, kad į paprastą mokyklą, kurioje dauguma mokytojų – „tik“ mokytojai, be specialaus psichologinio ir medicininio paruošimo, tolerantiškai priimami ligoti vaikai. Ne su judėjimo ar regos negalia – su tuo nesunku išmokti susigyventi ir mokiniams, ir mokytojams, – bet su intelektinio, psichinio išsivystymo nukrypimais. Išmokti su(si)gyventi su tokiais vaikais kur kas sunkiau. Ir jei mokytojai neturi kito pasirinkimo, kaip „toleruoti“, tai tėvai, abstrakčiai lyg ir pritardami, kad – taip, reikia toleruoti visokius vaikus, susidūrę su faktu, kad jų klasėje mokosi sutrikusio intelekto vaikas, ima reikalauti tokį vaiką perkelti kitur… Esą, mokytojas būna priverstas didelę dozę dėmesio skirti tam išskirtiniam vaikui, bet egzaminą juk reikės laikyti jo „normaliajam“ vaikui, be jokių ten nuolaidų ar išlygų! Vėl atsiranda tas kognityvinis disonansas, kurio nebuvo ankstesnėje mokykloje, nei “smetoninėje“, nei sovietinėje.
Mokytojai pyksta… Juos labai įžeidė premjero Sauliaus Skvernelio perspektyvinis „projektas“: pirma – geresni mokinių žinių rezultatai, ir tik po to – didesni atlyginimai mokytojams.
Kas be ko, pagrindo pykti jie turi daug. Ne mažiau, kaip medikai, bibliotekininkai ar miškininkai. Bet ar jie teisūs? Ar pyktis – vienintelė emocija, kuria pedagogai šiandien gali reaguoti į iškylančias problemas? Juolab, kad patys vaikai mažiausiai kalti dėl to, kad tapo nepatogiais, neretai – grubiais, gąsdinančiais…
Patys pedagogai teigia žinantys, kaip reikia (reikėtų?) dirbti, ką daryti, kad jų darbo rezultatai šoktelėtų į ikireformines aukštumas, tačiau aš drįstu tuo suabejoti, pirmiausia todėl, kad dažniausiai viskas suvedama vien į didesnius atlyginimus.
Galbūt didesni atlyginimai sustabdytų kadrų nutekėjimą iš mokyklų ar pritrauktų į mokyklas jaunus specialistus, kurie už tą didesnį atlyginimą sutiktų kęsti dabartinius iškreiptus (iškrypėliškus) santykius tarp mokytojų ir mokinių. Tačiau didesni atlyginimai vargu ar kompensuotų neigiamą efektą, kuris atsiranda dėl to, kad pedagogai yra priversti dirbti pagal nesubalansuotas, primityvias programas, orientuojantis į vos ne kasmet keičiamus reikalavimus bei vertinimo standartus.
Kita vertus, kokio rezultato galima tikėtis iš mokytojo lituanisto, kuris nebetiki lietuvių kalbos ateitimi, nebelaiko savo misija ugdyti meilę ir pagarbą gimtajai kalbai, pasididžiavimą ja kaip vertingiausiu ne tik mūsų tautos, mūsų etnoso, bet ir visos indoeuropiečių kalbų šeimos lingvistiniu paveldu?
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ko vertas istorijos mokytojas, kuris nebežino, vardan ko reikia gilintis į lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės istorijos vingrybes, kuris aiškina, kad mes turime per daug valstybinių švenčių, bet kuriam neužkliūva tokios „alaus šventės“ kaip Joninės ar Gegužės 1- ji? Kiek jam reikia sumokėti už tai, kad vaikus mokytų ne svetimtaučių akimis vertinamos bei interpretuojamos, bet pačių lietuvių kuriamos ir rašomos lietuvių tautos, Lietuvos valstybės istorijos?
Jei pedagogo neįkvepia meilė pasirinktai specialybei, pedagogo misijai, pagaliau, meilė tautai, patriotizmas, – ar gali visą tą emocijų kompleksą atstoti didesnis atlyginimas? Gal būt, už jį kai kurie pedagogai suvaidintų patriotus, kaip kažkada jų pirmtakai vaidino ateistus, socializmo, komunizmo statytojų ugdytojus, bet vaikai –pernelyg jautri substancija, kad visus juos būtų galima taip primityviai apgauti. Jie arba nepatikės ir negerbs perdėm merkantilių pedagogų, arba patys, vardan būsimos karjeros, mokysis apsimetinėti ir veidmainiauti. Ar tokio rezultato norime?
Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pagaliau, jei šiandien Švietimo ministerijos iniciatyva ar jai laiminant iš aukštųjų mokyklų struktūros dingsta lietuvių kalbos, lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos katedros, jei mažinamas lituanistikos disciplinoms skiriamų valandų skaičius, jei lietuvių literatūros egzaminą mokyklose leidžiama laikyti neskaičius lietuvių autorių kūrinių, o pedagogai, dėstytojai ir toliau piktinasi tik savo mažais atlyginimais – ko vertas tas jų pasipiktinimas? Ir kiek vertas jų darbas?
Neturiu atsakymo. Tad guodžiuosi, cituodama Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje saugumą seniausia pasaulio knyga laikomą Priso Papirusą, kurio tekstai siekia III-čią tūkstantmetį prieš Kristų: „Mūsų šalis – giliame nuosmukyje: klesti kyšininkavimas ir korupcija; vaikai nebeklauso tėvų; kiekvienas nori parašyti knygą, ir pasaulio pabaiga jau visai arti“.
Arti – daugiau kaip penkis tūkstančius metų? Tikrai guodžia…
Prieš savaitę Latvija šventė savo 99-ąsias gimimo metines, būtent 1918 metų lapkričio 18-ą dieną pasaulį išvydo nauja šalis – Latvijos Respublika.
Jos vyresnei sesei Lietuvai tada jau buvo mažiausiai 900 metų daugiau. Todėl kai latviai vienas kitą sveikina su valstybės gimtadieniu, tai skamba visiškai suprantamai, tačiau, kai kartais koks nelabai išsilavinęs lietuvis bando kalbėti apie tai, kad vasario 16-oji – Lietuvos gimtadienis, darosi ne tik liūdna, bet ir labai keista.
1918 metų vasario 16-ąją Lietuva dar kartą išgyveno atgimimą ir tam tikrą transformaciją, kažkada buvus karalyste, vėliau kunigaikštyste, dabar tapo respublika. Tačiau šis straipsnis ne apie Lietuvą, o daugiau apie Latviją ir jos naująją švietimo reformą. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet Lietuvai yra labai daug ko pasimokyti iš savo beveik tūkstantmečiu jaunesnės sesutės. Bet apie viską iš eilės.
Tautinis klausimas Latvijoje yra kaip labai aštrus kirvis, stipriai skaldantis visuomenę. Dėl įvairių subjektyvių ir objektyvių priežasčių Latvija labiausiai nukentėjo nuo kolonizacijos Sovietų sąjungos okupacijos laikotarpiu. Nepriklausomybę 1991 metais latvių tauta pasitiko būdama vos ne mažuma savo pačių žemėje. 1990 metais Latvijoje buvo latvių tik 52 procentai, tai reiškia, kad 48 procentus šalies gyventojų sudarė kitataučiai, dauguma iš kurių buvo atvykę kaip kolonistai ir ekonominiai migrantai per paskutinius 50 metų. Latvijos sostinėje Rygoje 1990 metais latvių gyveno tik kiek daugiau nei trečdalis – 36 procentai.
Savaime aišku, tokios proporcijos ne tik kad netenkino latvių, bet tai tiesiog grėsė tautos išnykimu. Todėl iš karto po sovietinės kariuomenės išvedimo Latvijos visuomenėje prasidėjo aštri ir gyva diskusija apie tautinių mažumų mokyklas ir jų ateitį. Labai po truputį nuo kalbų buvo pereita prie darbų. 2004 metais buvo pradėta švietimo reforma, kuri sulaukė milžiniško pasipriešinimo iš kolonistų ir jų palikuonių bendruomenės, aišku, alyvos į ugnį įpilti neužmiršdavo ir Rusijos valdžia bei žiniasklaida. Tačiau kad ir koks didelis buvo priešinimasis, latviai savo pasiekė – tautinių mažumų mokyklose 10-12 klasėse ne mažiau nei 60 dalykų buvo pradėta dėstyti latvių kalba.
Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.
Šių metų rudenį po ilgų ginčų ir diskusijų Latvijos valdančioji koalicija pagaliau susitarė dėl to, kad nuo 2020/2021 mokslo metų Latvijos mokyklose vyresnėms klasėms visi dalykai bus dėstomi tik valstybine latvių kalba, kitaip tariant, pradedamas galutinai naikinti senas sovietmečio rudimentas – tautinių mažumų mokyklos. Tiesa, tautinės bendrijos nuo to niekaip nenukentės, tėvų pageidavimu tose vietose, kur kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė bendrija, mokiniai galės rinktis papildomas savo gimtosios kalbos pamokas. Kitaip tariant eilinėje Rygos mokykloje vyresnėms klasėms visi dalykai bus dėstomi latviškai, bet jei tėveliai pageidaus, kaip pasirenkamas dalykas mokykloje bus dėstoma ir rusų, lenkų, lietuvių ar kitos tautinės bendrijos kalbos pamokos.
Latvijos Švietimo ir mokslo ministerijos paruoštame projekte dėl tautinių bendrijų reformos siūloma, kad perėjimas prie visų dalykų dėstymo valstybine kalba vyktų etapais. Pirmasis etapas prasidės jau 2018 metais, jo metu bus atsisakyta naudoti tautinių bendrijų kalbas valstybinių egzaminų metu. Antrasis etapas vyks 2018 – 2019 mokslo metais, jo tikslas – pakeisti pagrindinės mokyklos mokymo modelį taip, kad baigdamas devintą klasę moksleivis ne mažiau 80 procentų dalykų mokytųsi valstybine kalba.
9-oje klasėje vykdomuose egzaminuose jau nuo 2019 metų taip pat teks atsakinėti tik latvių kalba. Trečiasis, paskutinis reformos etapas numatytas 2019-2020 mokslo metais, kai visi dalykai vyresnėse klasėse bus dėstomi tik latviškai. Reforma taip pat bus vykdoma ir ikimokyklinėse institucijose, jau nuo ateinančių mokslo metų vaikų darželiuose, kur ugdymas vyksta tautinių bendrijų kalbomis, bus įvesta intensyvaus latvių kalbos mokymo programa.
Tiek 2004-ųjų, tiek 2017-ųjų reformos pagrindinis vykdytojas Latvijos Švietimo ministras Karlis Šadurskis, šiuo metu priklausantis Latvijos liberalus atstovaujančiai ir milžinišką politinę krizę išgyvenančiai partijai „Vienybė“ (Vienotība). Nors ši partija šioje valdančiojoje koalicijoje yra didžiausia, tačiau pagal populiarumo tarp rinkėjų apklausas balansuoja ant patekimo į parlamentą kitais metais vykstančiuose rinkimuose.
Kai kurie politikos apžvalgininkai įžvelgia ryšį tarp šios reformos spartinimo ir partijos populiarumo kritimo. Tokiu būdu „Vienybė“ galėtų atsiriekti kažkurią dalį tautininkų partijos „Nacionalinis susivienijimas“ (Nacionālāapvienība) balsų. Pastaroji partija jau beveik dešimtmetį kalba apie radikalesnę tautinių bendrijų mokyklų reformą.
Partijos lyderis Raivis Dzintaras dar 2009 metais siūlė reformą pradėti nuo darželių: iš anksto sutartą datą panaikinant visus tautinių bendrijų kalbomis ugdymo paslaugas teikiančius darželius ir pereinant prie ikimokyklinukų ugdymo valstybine latvių kalba. Iš karto po darželių turėjo ateiti laikas mokykloms, pradedant ilgalaikę, 12 metų turėjusią tęstis reformą. Reformos esmė daug paprastesnė ir aiškesnė nei Karlio Šadurskio procentų kilnojimas, didinant valstybinės kalbos įtaką tautinių bendrijų mokymosi įstaigose.
Latvijos herbas
„Nacionalinis susivienijimas“ siūlė kiekvienais metais panaikinti po vieną tautinės mažumos mokyklos klasę, pradedant nuo pirmokų. Pavyzdžiui, nuo pasirinktų mokslo metų tautinių bendrijų mokyklose pirmoji klasė būtų formuojama tik kaip dėstoma valstybine kalba, nuo kitų metų vėl ir taip per 12 metų natūraliai išstumiant po vieną ne valstybine kalba dėstomą klasę, kol galų gale pirmą kartą visose mokyklose mokslus baigs karta, kurios visi atstovai išsilavinimą bus įgiję latviškai.
Ši reforma greičiausiai nesulaukė palaikymo iš koalicijos partnerių dėl savo konkretumo ir neatšaukiamumo. Juk jei dalini skirtingomis kalbomis dėstomus dalykus procentais į vieną pusę, pasikeitus valdžiai tuos procentus gali perdėlioti į kitą pusę, o moksleiviui, kuris, nors ir būdamas tautinės bendrijos atstovas, nuo pirmos klasės mokosi visų dalykų tik valstybine kalba, taiga jam būtų daug sunkiau pereiti prie mokymosi kita kalba, jau nekalbant apie mokytojus, kurių daliai tai būtų net neįmanoma dėl to, kad jie patys nebūtinai mokės tautinės bendrijos kalbą. Kitas dalykas, taip būtų panaikintos atskiros mokyklos ir tiek mokyklos, tiek klasės būtų mišrios tautiniu pagrindu, bet su vienoda dėstomąja kalba.
Visuomenė į naująją reformą reaguoja labai panašiai kaip ir 2004 metais, apklausos rodo, kad daugiau kaip 60 procentų gyventojų palaiko reformos idėją, o maždaug 35 procentai jai nepritaria. Šie skaičiai maždaug atitinka dabartines latvių ir kitataučių, gyvenančių Latvijoje, proporcijas.
2003 metais aktyviai kišantis Maskvos atstovams buvo sukurta visuomeninė organizacija „Rusiškų mokyklų gynimo štabas“, kuri per porą savo veikimo metų surengė daugiau kaip 200 piketų prieš švietimo reformą. Didžiausioje protesto akcijoje dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių, o tai vienas didžiausių protestuojančių žmonių susibūrimas per visą atkurtos Latvijos valstybės istorija. Buvo organizuojamos bado akcijos, rašomi pikti straipsniai, apibendrinant galima pasakyti, kad buvo mobilizuotos visos jėgos, kad sutrukdytų reformą, bet tai neišdegė.
Šiuo metu tie patys kolonistų lyderiai vėl bando įsiūbuoti politinę valtį, bet kol kas sunku pasakyti, ar jiems tai pavyks, nes įvyko keletas negausių protestų, kuriuose aiškiai matėsi „etatiniai“ protestuotojai, kuriems renginio pradžioje įbrukamas į rankas plakatas, o pasibaigus akcijai atseikėjami komisiniai.
Tačiau jau dabar politologai pastebi, kad situacija pasikeitusi, nes pati vadinamųjų rusakalbių bendruomenė yra susiskaldžiusi, dalis jų net išreiškia palaikymą reformai suprasdami, kad vaikai, baigę mokyklą, kurios vyresnėse klasėse dėstoma tik latvių kalba, bus labiau paklausūs darbo rinkoje.
Panašu, kad jei 2004 metais, nežiūrint milžiniško pasipriešinimo, reforma pavyko, tuo labiau ji turėtų pavykti ir 2017 metais. Ypač dėl to, kad esant padidėjusiai Rusijos agresijai yra labiau susitelkusi latvių tauta, o Vakarų šalys irgi neturėtų kreipti dėmesio į visokių Kremliaus išlaikomų „žmogaus teisių ekspertų“ pareiškimus.
Latvijos vėliavos
Tuo labiau, kad paskutiniu metu Latvijos vyriausybė išmetė dar vieną kozirį dėl reformos reikalingumo. Švietimo ir mokslo ministras pareiškė, kad reforma padės sutaupyti kelias dešimtis milijonų eurų, o premjeras viešai pažadėjo, kad šie pinigai bus skirti mokytojų atlyginimams kelti.
Baigiant šį straipsnį norėtųsi retoriškai paklausti – kada Lietuva turės tokią valdžią, kuri bent pradėtų rimtai kalbėti apie tautinių bendrijų mokyklų, kaip atgyvenusio sovietinio balasto ir nelojalumo židinių, atsisakymą? Pažvelgus į savęs negerbiantį Seimą, kuriame puikiai jaučiasi antivalstybiškai nusiteikusios „Lenkų rinkimų akcijos“ nariai, o jų atstovė net vadovauja Etikos ir procedūrų komisijai, atsakymas peršasi pats – dar negreitai.
Nieko, palauksim, tikiuosi, jei ne mes, tai mūsų vaikai ir anūkai sulauks tos dienos. Juk tam, kad visi Lietuvos piliečiai būtų lojali ir vieninga bendruomenė, jų negalima skaldyti nuo darželio gimtosios kalbos pagrindu. Lietuva yra viena, valstybinė kalba irgi viena, supraskime, kad valstybinėse švietimo įstaigose (apie privačias galima diskutuoti atskirai) ugdymas privalo vykti irgi viena – lietuvių kalba.
Eugenijaus Jovaišos monografijos AISČIAI pristatymo akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša sako, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūno Gabrieliaus Landsbergio raginimas Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui neteikti Seimui Audrio Antanaičio kandidatūros vadovauti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK), yra stebinantis, keistas, neetiškas, ir tai esą bandymas politizuoti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sudarymą. Jis tikisi, kad Seimo dauguma nepasiduos mėginimams blokuoti VLKK sudarymą ir patvirtins naujos sudėties komisiją ir jos pirmininką.
„Kaltinimas komitetui, kad esą „VLKK šiais metais buvo formuojama ir jos pirmininkas renkamas ne remiantis narių kompetencija bei autoritetu lituanistų bendruomenėje, o politiniais motyvais“ yra stebinantis, žinant, kad kaip tik opozicijos atstovai komitete stengėsi išbraukti visus mokslininkus, netgi habilituotus lituanistikos mokslų daktarus, kad nebūtų sudaryta konkurencija opozicijos proteguojamai kandidatei, ir nė nesislėpdami mėgino primesti liberalius kandidatus, net ir visai ne lituanistus, taip atsiribodami nuo pagrindinės VLKK misijos“, – pareiškė E. Jovaiša.
Opozicijos veikėjų susirūpinimas komisijos ir jos vadovo kompetencija yra, anot jo, keistas, nes jų veiksmai ir sukūrė situaciją, kai iš aštuonių opozicijos įkalbėtų kandidatų, pasirašiusių po nepritarimu dėl siūlomo kandidato į pirmininkus, tik keturi yra lietuvių kalbos mokslininkai (VLKK sudaro 17 narių).
Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Taigi iš kandidato į VLKK pirmininkus lingvistikos mokslinio laipsnio esą reikalauja opozicijos balsais išrinkti anglistas, muzikologė ir dvi literatės. Žinoma, jų profesiniai gebėjimai taip pat nusipelno pagarbos, tačiau tokios pagarbos šį kartą jiems pritrūko kolegų lituanistų atžvilgiu. Tik trys iš aštuonių pasirašiusiųjų anksčiau dirbo komisijoje, tad kažin ar kol kas derėtų remtis jų nuomone dėl to, kaip geriau organizuoti komisijos veiklą. Komisija puikiai susiorganizuos, o konservatorių pareiškimai yra skirti vien klaidinti žiniasklaidą“, – tvirtina E. Jovaiša.
Jis pabrėžė, kad opozicija, įpainiodama tiek šiuos, tiek kitus VLKK kandidatus į savo politinius žaidimus, elgiasi neetiškai taip pat ir dėl to, kad Seimas aukščiau paminėtų kandidatų, kurie įsitraukė į opozicijos organizuojamą „nepritarimo akciją“, dar net nėra patvirtinęs komisijos nariais. „Jeigu šie asmenys iš tiesų nebenori vykdyti įstatymo nustatytų VLKK funkcijų, kiekvienas iš jų turi teisę atsisakyti šios veiklos. Tikime, kad Seimo dauguma nepasiduos mėginimams blokuoti VLKK sudarymą ir artimiausiu metu patvirtins visą naujosios kadencijos VLKK ir jos pirmininką.
Giname lietuvių kalbą. Vytauto Visocko nuotr.
Nepaisant visų pastangų sutrikdyti komisijos sudarymą, jos sudėtis yra pakankamai kvalifikuota, kad užtikrintų savarankišką ir kokybišką šios komisijos veiklą. Politikai, gaudami šios VLKK išvadas, galės pasitikėti, kad jos grindžiamos Konstitucija ir lietuvių kalbos puoselėjimo tikslais, ekspertų argumentais, o ne suinteresuotų politikų iš šalies primetama valia. Reikia taip pat tikėtis, kad naujoji komisija deramai pristatys ir argumentuotai paaiškins įgyvendinamą kalbos politiką plačiajai visuomenei, o to jai iki šiol akivaizdžiai pritrūko“, – sako akad. Eugenijus Jovaiša.
Kaip ELTA jau skelbė, lapkričio 9 d. Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis kreipėsi į Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį, ragindamas neteikti Seimui Audrio Antanaičio kandidatūros vadovauti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK).
G. Landsbergis atkreipė dėmesį į šių metų lapkričio 8 d. gautą 8 naujai išrinktų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) narių kreipimąsi „Dėl Kalbos komisijos pirmininko kandidatūros“, kuriame net pusė VLKK narių nepalaiko A. Antanaičio kandidatūros į šios komisijos pirmininkus, ir nė vienas iš kreipimąsi pasirašiusių VLKK narių nesutinka tapti A. Antanaičio pavaduotoju.
„Toks raštas liudija, kad ateityje būtų labai apsunkintos tolesnio VLKK darbo galimybės. Tai taip pat rodo esminį dalies komisijos narių nepasitikėjimą tiek siūlomu komisijos pirmininku, tiek politizuotu VLKK sudarymo principu, kai komisija formuojama atspindint valdančiųjų partijų, o ne šalies gyventojų interesus“, – sako G. Landsbergis.
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jo teigimu, tokia situacija susidarė, nes VLKK šiais metais buvo formuojama, ir jos pirmininkas renkamas ne remiantis narių kompetencija bei autoritetu lituanistų bendruomenėje, o politiniais motyvais.
„Vienas iš ryškiausių komisijos pirmininko skyrimo aspektų – siekis pakeisti VLKK poziciją dėl vieno daug ažiotažo susilaukiančio įstatymo projekto, kuris svarstomas Seime. Akivaizdu, kad situacija, į kurią dabar klimpsta VLKK, yra paralyžiuojanti šios komisijos veiklą“, – sako konservatorių lyderis.
Lietuvių kalbos išdavystė
Kreipimesi į Seimo Pirmininką TS-LKD frakcijos seniūnas ragina Seimui nebeteikti šiuo metu atrinktos VLKK sudėties ir jos pirmininko kandidatūros.
Politikas prašo į Seimo darbotvarkę skubiai įtraukti VLKK depolitizavimą įgalinančius įstatymo projektus, vienas iš tokių iniciatyvų yra jo pateiktas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo pakeitimo projektas.
Pakeitus – depolitizavus – komisijos sudarymo tvarką, G. Landsbergis ragina pradėti VLKK formavimą iš naujo ir siekti, kad ši komisija būtų formuojama tik iš kompetentingų ir autoritetą turinčių lituanistų.
Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas E. Jovaiša įregistravo nutarimų projektus, kuriuose siūloma Seimui vadovaujantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymu paskirti žurnalistą A. Antanaitį Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininku ir atleisti iš šių pareigų dabartinę Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkę Daivą Vaišnienę.
Taip pat siūloma atleisti dabartinius Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narius ir paskirti naujus jos narius, primena ELTA.
Vytautas Sinica, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kalba, pasakyta 2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos mokslų akademijoje vykusioje konferencijoje „Ar apginsime baltų kalbas?“, kurios metu įsteigta TALKA kalbai ir tautai
Ką mes padarėme? Viena vertus, TALKA nepasiekė savo tikslo. Latviškas projektas nepriimtas, o antikonstituciniai kubilių ir kirkilų projektai niekur nedingo. Dar ir sulaukė premjero palaikymo.
Kita vertus, TALKA pasiekė labai daug. Įkvepiančiai daug! Kone pirmąkart po nepriklausomybės atkūrimo piliečiams pavyko pasinaudoti įstatymo iniciatyvos teise ir surinkti tuos 50 000 parašų. Bijodami nesėkmės, surinkome 70 000.
Kas rinko parašus, žino, koks velniškas tai darbas. Daug kam Lietuvoje, nukabinusiems nosis ir burbantiems virtuvėse, tai turėjo priminti ir priminė, kad piliečiai Lietuvoje dar kažką gali. Kai susiburia, kai išdrįsta, kai nelaukia, kad padarytų kiti. Tokiuose renginiuose kaip šis visada girdėdavau burbėjimą, kad reikia ne kalbėti, o daryti. „Ką daryti?“ – niekada nežinodavo. O TALKA šį tą padarė. Mažo ir kartu didelio.
Kodėl buvo pasirinkta kalba ir pasų klausimas? Juk dangus negriūtų įteisinus lenkiškus paso įrašus. Ir tikriausiai ne taip daug lenkakalbių tuos pasus išsiimtų. Kailį išvertę „ekspertai“ – visokie Valatkos ir Bumblauskai – mus taip ir ramina. Ar jums gaila? – klausia jie. Taip, mums gaila. Gaila, nes valstybinė lietuvių kalba yra visų pirma simbolis. Simbolis mūsų tautinės tapatybės – to, kas esame. Simbolis mūsų suverenumo – to, kad patys nustatome savo tvarką savo valstybėje. Simbolis mūsų savigarbos – to, kad niekas mums nediktuos, kaip turime gyventi.
Bet Seimas ir Vyriausybė antrą kadenciją bando apeiti Konstituciją, kad galėtume parduoti Lenkijai savo valstybinę kalbą. Pirma pasus, tada vietovardžius. Tuo pačiu parduoti istoriją, nes tai baltiški mūsų etninių žemių vietovardžiai ir lietuviškos lietuvių palikuonių pavardės. Jų paaukojimas niekada nepelnys mums jokios draugystės. Priešingai, atneš didžiulę Lenkijos panieką. Tai parodys, kad esame neverti savo valstybės, ką lenkai, beje, kartojo visą XX amžių. Tai privers mus pačius gėdytis savo valdžios. Jau privertė! Negalima to leisti.
Tačiau neįmanoma apginti kalbos, kai griūva visa kita. Signataras ir rezistentas Algirdas Endriukaitis neseniai apie TALKĄ pasakė: „jei liksi be galvos, nebesvarbu, ar ant galvos liks plaukai“. Tokia ir yra mūsų situacija. Šiuo atveju kalba yra mūsų plaukai. Bet suverenumas yra mūsų galva. Turime saugoti galvą. Konstitucija skelbia, kad „suverenitetas priklauso Tautai“. Šiandien Lietuvoje vis sunkiau tuo patikėti. Ne tik dėl pražūtingų Europos federacijos idėjų, bandymų sunaikinti tautas, valstybes ir sienas. Pati Lietuva, kiek dar yra suvereni valstybė, nepasiduoda valdoma savo piliečių. TALKOS darbas tai savaip liudija. Padarėme viską, bet atsitrenkėme į sieną. Valdžios keičiasi, bet situacija nesikeičia. Daugumos gyventojų nuomonė dėl kalbos, dėl migrantų, dėl šeimos, dėl Vyčio Lukiškių aikštėje yra ignoruojama. Šuns balsas į dangų neina.
Todėl TALKA negali apsiriboti kova už asmenvardžius. Ji niekada nelaimės tokios kovos, jei Lietuvoje klestės valdžios savivalė be atsakomybės ir be žmonių baimės. Jums nepasigirdo. Valdžia turi bijoti tautos. TALKA niekada nieko neapgins, jei Lietuvoje apskritai nebus tautos kaip solidarios bendruomenės. Norint išsaugoti valstybę, pirmiausiai reikia išsaugoti tautą.
Istoriškai susiklostė, kad lietuvių tauta remiasi kalba. Ant kalbos mūro pastatėme savo modernų tautiškumą ir tautinę valstybę. Kalbòs pagrindu apsibrėžėme sienas prieš šimtą metų eidami į Vasario 16-osios Lietuvą. Kalbòs – vienòs pirmųjų – pareikalavome prieš trisdešimt metų eidami į Kovo 11-osios Lietuvą.
Kalba lietuviui yra savaip šventa. Bet nebesugebame pareikalauti. Visi žinote, kad VU panaikino visas lituanistikos katedras. Tai ne atsitiktinumas, o tendencijos atspindys. Naujòs kartòs kalbininkės skelbia, kad lietuvių kalbą reikia išlaisvinti iš norminimo. Kalba turi būti laisva ir atvira, spontaniškai kurtis pati. TALKA privalo matyti šias grėsmes ir negali apsiriboti asmenvardžiais. Tai pirmas žingsnis.
Tačiau TALKA privalo žvelgti dar plačiau. TALKA turi vienyti ir burti žmones, kuriems rūpi išsaugoti modernią tautinę Lietuvos valstybę, kurioje gyventų lietuviai. Tautą sieja ne vien kalba. Sieja jos paveldas, jos istorinė atmintis, jos simboliai, jos ryšys su gamta. Apsidairę matome, kad visa tai žlugdoma, o tauta bejėgiškai priešinasi mažais būreliais, kiekvienas gindamas vis kitą frontą:
1) Paveldas griaunamas. Misionierių sodus bandoma pakeisti stikliniais kotedžais. Verslas grasina valstybei 40-čia milijonų nuostolių. Galimai išsigąs. Priešinasi būrelis žmonių.
2) Istorinė atmintis trinama. Ne pirmus metus lietuviams bandoma primesti kolektyvinę kaltę dėl holokausto, paniekinti birželio sukilimą, partizanus, neigiama Vilniaus okupacija. Priešinasi būrelis žmonių.
3) Valstybė pati baidosi savo simbolių. Basanavičiui vis neatsiranda vietos. Vyčio paminklą Lukiškių aikštėje turėjo pastatyti save gerbianti valstybė. Kai valstybė savęs negerbia, Vytį finansuoti siūlosi visuomenė. Tačiau Vytis toliau sabotuojamas ir ministrės, ir mero. Priešinasi būrelis žmonių.
Mažais būreliais neišliksime. Suskaldyti, supriešinti ir išvaikyti tautą lengvą. Didžiąją dalį darbo padarė sovietmetis, likusį darbą tęsia naujieji raudoni liberalai. Emigracija yra gyvas lietuvių kapituliacijos įrodymas. Sutelkti tautą daug sunkiau. Lietuviui tarytum svetimas visumos suvokimas, svetimas solidarumas. Kiekvienam pirma turi būti būtent jo problema. Protestuojantys dėl algų mokslininkai nesusipranta protestuoti dėl neteisingos, tautą skurdinančios mokesčių sistemos. Protestuojantys pensininkai nesusipranta kovoti už sąžiningas dirbančiųjų algas. Visų rūpestis gauti iš biudžeto, bet ne kaip teisingai jį surinkti. Nepagalvokite, kad nukrypau. Tai esmingai susiję. Tik matydami, kaip ekonomika, socialinio teisingumo nebuvimas, gėrybių sutelkimas mažumos rankose mus silpnina ir žlugdo, prirakina prie buities, galėsime efektyviai tam priešintis.
Trūksta ne tik solidarumo. Trūksta vienijančios pasaulėžiūros, idėjinio pagrindo. Be to negali būti jokio atgimimo. Be jo visos konkrečios problemos atrodo nesusijusios. Kas bendro tarp Vyčio, Misionierių ir paso įrašų? Nieko, kol nepažiūri į juos kaip į skirtingus tautinės sąmonės ir suvereniteto nykimo požymius. Tik vieninga pasaulėžiūra gali sutelkti ir leisti išvengti skaldymosi. Misionierius kaip pasaulio kultūros paveldą, o miškus kaip motiną žemę gali ginti ir beviltiški kosmopolitai. Tačiau su tokiais bendražygiais niekur nenueisi. Be vieningos pasaulėžiūros vienintelis įmanomas veikimas ir yra pavieniai būreliai.
Kas nors salėje jau turėtų burbėti klausimą: „ką daryti?“; „kas suvienys?“. Drįstu iškelti begėdišką mintį. O jei suvienys TALKA? Ne todėl, kad mes būtume geriausiai žinantys. Laikas parodys. Tačiau TALKA turi pareigą ir būtinybę telkti. Turi pareigą, nes jau pabandė, patyrė ir įrodė, kad gali daug nuveikti, gali suvienyti. O iš kiekvieno gebėjimo kyla pareiga juo pasinaudoti kuo didesniam valstybės gėriui. TALKA turi ir būtinybę, nes politikoje jokia organizacija neišgyvena stovėdama vietoje. Ji gali arba augti, arba mirti. Sustingusi TALKA mirs ir taps dar viena neišnaudota proga. Manau, TALKOS žmonės sutiks, kad šiemet patys tai patyrėme. Būtent tą supratę ir žengėme link įsisteigimo.
Nes telktis būtina. Nes asmevardžių neapginsime, neapgynę kalbos kaip visumos. Nes kalbos neapsiginsime neapgynę tautos, vadinasi viso to, kas ją laiko drauge. Nes tautos neišsaugosime nepažadinę solidarumo ir mąstymo apie valstybės visumą. Ir tik tada „Suverenitetas priklauso tautai“ taps daugiau nei deklaracija. Taps tiesa.
TALKA negali ir nežada padaryti viso to viena. Jūs negavote leidimo eiti namo galvodami, kad kažkas padarys už jus. Bet TALKA gali pradėti. Todėl turėtume neužsidaryti ties vienu kalbos klausimu. Priešingai, nepamiršdami savo tikslo – apginti kalbą, – pasiliekame atviras duris vienytis ir vienyti dėl to, kas atrodys svarbiausia valstybės išsaugojimui. Ir kviečiame žengti kartu.
Rugsėjo 22 d. Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje įvyko Baltų vienybės dienai skirta visuomeninė konferencija-pasitarimas „Apginkime baltų kalbas“, kurios organizatorius – Piliečių iniciatyvinė grupė „TALKA už valstybinę kalbą“.
Iniciatyvinės grupės narys Gintaras Songaila perskaitė pranešimą apie TALKOS tikslus ir būtinybę organizuotis. Įsteigta asociacija, patvirtinti įstatai. Išrinkta taryba (18 narių), revizijos komisija.
Kalbininkė dr. Laima Kalėdienė perskaitė pranešimą „Apginkime lietuvišką rašybą ir lietuvių kalbos sistemą“. Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ kreipimasis į piliečius, kreipimasis į parlamentines partijas ir jų frakcijas Seime, kreipimasis į Lietuvos žaliųjų ir valstiečių partiją bei jos frakciją Seime. Diskusijoje dėl įsteigtos asociacijos veiklos kalbėjo politologas Vytautas Sinica ir istorikė prof. dr. Rasa Čepaitienė.
Ir konferencijoje pasitarime, ir mitinge Vinco Kudirkos aikštėje buvo pasakyta daug karčios tiesos apie Lietuvą valdžiusiuosius ir valdančiuosius, apie nykstančios lietuvių tautos ir jos kalbos padėtį nūdienos pasaulyje.
Labai išmintingai kalbėjo iniciatyvinės grupės narys G.Songaila, kunigas Robertas Grigas, politologas Vytautas Sinica, Iniciatyvinės grupės narys Jonas Vaiškūnas, kalbininkė dr. Laima Kalėdienė, prof. dr. Rasa Čepaitienė, Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Rudys ir kt. Labai reikėtų, kad tos kalbos (pasirašytos ir improvizuotos) netrukus kuo plačiau pasklistų plačiojoje visuomenėje, ne tik portale Pro Patria. Labai reikėtų.
Istorinėje Lietuvos mokslų akademijos salėje įvyko daug konferencijų, pasitarimų, kitokių renginių, siekusių pagerinti Lietuvos valstybės, lietuvių tautos ir jos kalbos padėtį dabarties pasaulyje, bet neabejotinai sėkmingas buvo tik pats pirmasis, 1988-aisiais. Turėkime vilties, kad rugsėjo 22 d. įvykusi visuomeninė konferencija-pasitarimas bus antrasis. Trauktis jau nėra kur. Arba dabar, arba…
Vytautas Visockas
XXX
Skelbiame konferencijoje perskaitytą akademiko Zigmo ZINKEVIČIAUS laišką lietuvių kalbos gynėjams.
Laiškas kalbos gynėjams
Sveikinu visus sąmoningus Lietuvos piliečius, susirinkusius į valstybinės kalbos ir tautinių vertybių puoselėtojų sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą. Jei nebūtų piliečių dėmesio ir paramos, įvairūs mūsų šalies politiniai veikėjai dėl išsilavinimo ir geros valios stokos padarytų nepataisomų klaidų, trikdančių lietuvių kalbos valstybinį statusą ir jos viešą vartoseną.
Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Ypatingą nerimą kelia kai kurių politikų neapgalvoti sumanymai įteisinti okupacinių laikų rašybos formas, siekiant įteisinti lietuvių kalboje bei valstybės oficialioje raštvedyboje kitų kalbų rašmenis ir lietuvių kalbos sistemai svetimas raides ir formas.
Daugelis Lietuvos kalbininkų yra aiškiai ir kvalifikuotai pasisakę šiais klausimais, išskyrus keletą, kurie pasirinko slidų patarnavimo politinėms grupėms kelią. Keista, kad antikonstitucinius autonomininkų siekius nesibodi palaikyti ir kai kurie įtakingi, patriotais besidedantys Lietuvos politikai.
Tačiau šiandien mūsų kalbai ir tautai grėsmės kyla ne tik iš nedraugiškų kaimynų, bet ir iš mūsų pačių prisitaikėlių, kurie tuoj puola šliaužioti prie globalistų kojų, ima gėdytis ir išsižadėti savo kalbos bei kultūros.
Šio didžiulio pavojaus mastelį ypač aiškiai parodo tik ką Vilniaus Universiteto vadovybės šiais, Lietuvių kalbos kultūros metais, priimtas nutarimas ištrinti lituanistikos ir baltistikos tradicijas Filologijos fakultete, panaikinant Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros, Baltistikos katedras ir įsteigiant jų vietoj taip vadinamus Taikomosios kalbotyros, Literatūrų ir kultūrų tyrimo, Baltijos tautų ir kultūrų institutus. Išraunami ne tik pavadinimai, žymintys lietuvių ir baltų kultūras, bet keičiami ir tyrimų prioritetai būsimoms kartoms.
Šių veiksmų negali pateisinti jokie naujojo internacionalizmo argumentai ir tariami mokslo tarptautiškumo siekiai, tuo labiau, kad jie sugebėjo panaikinti net ir Algirdo Juliaus Greimo centrą. Ir tai padarė šio iškilaus lietuvių kultūros tyrėjo garbei pavadintais metais.
Linkiu TALKOS judėjimo dalyviams jokiu būdu nenuleisti rankų, visada garsiai sakyti neprotingam karaliui, kad jis nuogas. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau piliečių balsas bus išgirstas, ir kaip visada, mūsų kalbos ir kultūros naikintojai liks nieko nepešę. Būtų žinoma geriau, kad į tai, kas sudaro mūsų šiuolaikinės lietuvių kultūros pamatus, jie niekuomet nė nebedrįstų kėsintis ir neberastų jiems tinkamų klapčiukų. Tam tereikia tik tokio mūsų sąmoningumo ir vienybės, kuriuos išreiškia jūsų steigiamo judėjimo pavadinimas.
Jūsų bendražygis – Akademikas Zigmas Zinkevičius
Vytauto Visocko nuotraukos iš MA salės ir mitingo Kudirkos aikštėje
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Vytautas Kernagis siūlo numatyti, kad radijo ir (ar) televizijos programos, transliuojamos ne lietuvių kalba, bet kita oficialia Europos Sąjungos kalba, turi būti verčiamos į lietuvių kalbą arba rodomos su lietuviškais subtitrais.
V. Kernagio teigimu, šiuo siūlymu siekiama sumažinti rusiškos produkcijos įtaką Lietuvos televizinei ir informacinei erdvei bei šalį labiau integruoti į ES kultūrinę, informacinę ir kalbinę erdvę.
Taigi siūloma nustatyti, kad radijo ir (ar) televizijos programos, transliuojamos ne lietuvių kalba, bet kita oficialia Europos Sąjungos kalba, turi būti verčiamos į lietuvių kalbą arba rodomos su lietuviškais subtitrais, o ne oficialia Europos Sąjungos kalba – tik verčiamos, išskyrus mokomąsias, progines, specialiąsias, muzikines ir retransliuojamas užsienio valstybių radijo ir (ar) televizijos programas ar atskiras programas, taip pat radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojų sukurtas programas, skirtas Lietuvos tautinėms mažumoms.
Parlamentarų teigimu, pastaraisiais metais Lietuvos televizijos kanaluose pastebimas gerokai išaugęs transliuojamos rusiškos produkcijos kiekis. 2007 m. per vieną sausio savaitę lietuviški kanalai transliavo 79 valandas rusiškos produkcijos, tuo tarpu 2016 m. – 151 valandą, 2017 m. – 198 valandas. Daugiausia tai – Rusijoje sukurti serialai.
„Tokioje rusiškoje produkcijoje neretai matomas rusiško ar sovietinio gyvenimo būdo propagavimas, nostalgijos SSRS elementai. Atrodytų nieko nuostabaus, tačiau šiuo atveju svarbu žinoti, kad Rusijoje kultūra yra susijusi su politika. Rusija televiziją laiko savo „minkštosios galios“ instrumentu, kuris ypač svarbus informacinio karo kontekste. Per televizinę produkciją ji formuoja tam tikrus tapatybinius elementus, „pririša“ tokią produkciją žiūrinčius žmones prie šios kultūrinės ir informacinės erdvės. Sociologiniai tyrimai rodo, kad žmonės, jaučiantys sovietinę nostalgiją, yra linkę atmesti Lietuvos demokratinę santvarką ir pasižymi prokremliška geopolitine orientacija“, – teigia L. Kasčiūnas.
Jis pastebi, kad 2017 m. kovo mėnesį Lietuvos radijo ir televizijos komisijos atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei trečdalį (35,5-38 proc.) bendro televizijos programos laiko per savaitę ir maždaug pusę (44-49 proc.) per dieną rusiškai produkcijai skiria du šalies televizijos kanalai.
Tuo tarpu Europos kūriniams (išskyrus lietuviškus) tie patys du televizijos kanalai skiria 15-22 proc. eterio laiko per savaitę ir 10-14 proc. per dieną.
Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.
Tai – antroji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios dalys.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei artoją nuo žagrės į Boingo kabiną vietoj piloto pasodintume, lėktuvas ne tik nepakiltų, bet ir iš vietos nepajudėtų, nes artojas savo akiratyje nebuvo matęs tiekos mygtukų ir rankenėlių. Todėl artojas nesėda į piloto kabiną.
Tapti lėktuvo vadu reikia atitinkamą mokslą išeiti, pilotavimo patirtį įgyti, gauti atitinkamą kvalifikacijos patvirtinimą.
O ko reikia tapti politiku, valstybės vadovu?
Politika yra valstybės reikalų tvarkymas, tarsi turėtų būti ir aukščiausio lygio politikos mokyklos. Tačiau valstybės reikalų tvarkymo mokyklų nėra, todėl į politiką gali eiti bet kas, ir artojas nuo žagrės, ir bet kokių mokslų daktaras. Leidimus išduoda „šventąja karve“ vadinama demokratija. „Šventajai karvei“ nerūpi einančiojo į politiką išsilavinimas, ištikimybė valstybei, turimas turtas, kad klaidą padaręs galėtų valstybei atlyginti. Nelaiko renkamieji net pagrindinio valstybės įstatymo – Konstitucijos – egzamino. Trumpai tariant, tinka visiškas neišmanėlis.
Pachlavanas Machmudas, XIV amžiaus išminčius ir poetas iš Bucharos, musulmonų kanonizuotas šventuoju, yra parašęs:
Lengviau Kaukazo tris šimtus kalnų į trupinius sumalt piestoj
Ir dangaus skliautą nudažyt devyniskart savu krauju,
Sėdėti dešimt metų požemio vienutėj
Nei būt su neišmanėliu akimirką kartu.
Tik vienu, specifiniu, tačiau Tautai itin svarbiu – rašybos asmens dokumentuose – klausimu pateikiu neišmanėlių nepilną sąrašą (savo bendrapartiečių):
Prie neišmanėlių, tačiau turinčių įstatymų leidybos galią, turėtume priskirti technokratą, premjerą Saulių Skvernelį, kuris neva pasišovė kurpti pavardžių įstatymą pagal Kirkilo-Kubiliaus projektą.
Sakytume, ne akimirką, o dvidešimt septynerius metus „šventoji karvė“ mus įkalino būti su neišmanėliais. Netruks ateiti nauji Seimo rinkimai, įsidėmėkime šias pavardes, kad išvengtume taip ilgos „akimirkos“.
Nebandykite, bendrapartiečiai, manęs už tariamą įžeidimą atiduoti teismui, šalinti iš TS-LKD partijos (esu jos eilinis), nes mano teisumą liudys 70 tūkstančių peticiją pasirašiusių LR piliečių, tikri mokslininkai, o ne partinei drausmei pasidavę neišmanėliai.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar prieš dvidešimt metų profesorius Zigmas Zinkevičius buvo tikras, kad lietuvių kalbos pozicijos įtvirtintos tiek, jog jai niekas nebegresia. Tačiau, baigiantis trečiajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui, su nuostaba stebime paradoksalią situaciją – lituanistikos nebelieka tarp prioritetų. Galbūt nebeliko grėsmių lietuvių kalbai?
93-iuosius einantis vienas iškiliausių šių laikų lituanistų, dešimčių reikšmingų veikalų autorius, aštuntosios Vyriausybės švietimo ir mokslo ministras Z.Zinkevičius įspėja: jei tuoj pat nesusiimsime, prarasime gimtąją kalbą – šiandien ji išgyvena pačius sunkiausius laikus.
Profesorius visada pasižymėjo kalbėjimu be užuolankų, aštriu žodžiu. Sulaukęs garbaus amžiaus jis apgailestauja, kad šiandien šis ginklas ir telikęs. „Siunčiu velniop visus, kas kėsinasi į lietuvių kalbą“, – grūmoja Zigmas Zinkevičius. Gal kas ims ir paklausys?
– Jus tikriausiai pasiekė naujienos apie šiuo metu vykdomas pertvarkas Vilniaus universitete. Filologijos fakultete, kuriame dirbote 50 metų, nebeliks iki šiol buvusių katedrų (tarp jų Lietuvių kalbos, Baltistikos ir visų kitų), o jų vietoje atsiras penki nauji dariniai – Literatūros ir kultūros tyrimų, Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų, Taikomosios kalbotyros, Baltijos kalbų ir kultūrų bei Užsienio kalbų institutai. Kaip tai vertinate?
– Neseniai kartu su kitais mokslininkais pasirašiau prašymą Vilniaus universiteto rektoriui, kad neatsakingos iniciatyvos būtų sustabdytos, bet jokio atsakymo negavau.
Tai dabar Filologijos fakultetas bus toks – sudėliotas iš institutų, visiškai neatspindinčių Vilniaus universiteto tradicijų? O kur lituanistika, kur baltistika? Tai į kokius institutus bus išskirstyti dabar dirbantys lituanistai? Fakultete, visais laikais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai? To nebuvo net sovietų laikais. Lietuvių kalbos katedra, kurios vadovu buvau, išgyveno įvairių sukrėtimų, tačiau kad būtų kėsinamasi į ją kaip instituciją, to tikrai nebuvo.
Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Jei žinotų, kas dabar dedasi, pats Muravjovas-Korikas paplotų per petį reformatoriams ir pasakytų „maladiec!“
Tam, kam šauna į galvą tokie pertvarkos scenarijai, norėčiau priminti, kad lituanistikos prioritetas įtvirtintas mūsų šalies įstatymuose. Kitas dalykas: kas būtų Vilniaus universitetas be lituanistikos, baltistikos studijų? Būtent jos yra mūsų išskirtinumas ir stiprybė, tuo esame žinomi pasaulyje. Po šitų reorganizacijų atrodys, kad Filologijos fakultetas pradeda savo istoriją tik nuo 2017 metų.
Man visiškai nesuprantama, kam prireikė atsiriboti nuo tradicijos, nubraukti tai, kas iki šiol padaryta per tiek metų. Per lituanistiką, baltistiką Vilniaus universitetas išėjo į pasaulį. Jei ne šie mokslai, jis būtų tiktai eilinis provincijos universitetas. Dabar norima visa tai nubraukti.
– Ar per visą jūsų patirtį Vilniaus universitete buvo toks laikotarpis, kad nebūtų egzistavusi Lietuvių kalbos katedra ar rektorius, kuris būtų siekęs ją naikinti ar sujungti?
– To nebuvo ir būti negalėjo. Tokį rektorių pasiųsčiau velniop. Dar visa laimė, kad, kaip suprantu, bent klasikinės filologijos pavadinimas išlieka, nors ir sujungtos su kitomis specialybėmis į kažin kokį dirbtinį darinį. Panaikinti klasikinės filologijos padalinį būtų pati didžiausia kvailystė. Pats Vilniaus universitetas prasidėjo nuo lotynų kalbos studijų, t.y. nuo to, ką dabar vadiname klasikine filologija. Be klasikinių kalbų ir lituanistika sunkiai įsivaizduojama. Net pirmoji lietuvių kalbos gramatika buvo parašyta lotyniškai, o kur dar Pilypas Ruigys, Mykolas Lietuvis, Kojelavičius ir kiti? Tai į ką čia panašu, kad Lietuvoje niekas nemokės perskaityti jų raštų? Pats mūsų bendrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis buvo lotynų kalbos mokytojas. Į visa tai dabar numoti ranka, naikinti? Sunkiai suvokiama nesąmonė.
– Kaip būtumėte reagavęs, jei tokia iniciatyva būtų iškelta jums einant švietimo ir mokslo ministro pareigas?
– Aišku kaip dieną: neprileisčiau to. Apie grėsmes lituanistikai Vilniaus universitete mano laikais ir pagalvoti nebuvo galima. Aš būčiau iš karto velniop pasiuntęs tokius pseudomokslininkus, kurie kelia ranką prieš gimtąją kalbą.
Negalima savo rankomis griauti tai, ką universitetas yra sukūręs. Didžiąją gyvenimo dalį tyriau lietuvių kalbą, jos istoriją, kartu ir pačios mūsų tautos istoriją. Švietimo ministro pareigos man buvo kaip teorinių lituanisto tyrimų praktinė tąsa. Kaip ugdysime jaunąją kartą, tokią ir ateitį turėsime. Tada svarbiausias uždavinys buvo sudaryti Rytų Lietuvos moksleiviams galimybę mokytis lietuvių kalba. Nors visko, ką buvau užsibrėžęs, pabaigti nepavyko, džiaugiuosi, kad pasiekiau tam tikrą lūžį, kurio jau niekas nepanaikins.
Negaliu suprasti, kokia tos pertvarkos priežastis. Kaip jie tai aiškina?
– Na, teigiama, kad dėl šių permainų taps efektyvesnė universiteto vadyba, universitetas pakils tarptautiniuose reitinguose…
– Kokia čia dar, atsiprašant, vadyba? Tai griovimas. Kaip universitetas kils, jei išdraskoma tai, kas iki šiol gerai veikė? Kils universitetas tik tada, kai tarnaus mokslui, savo šaliai ir Tautai, o ne kažin kieno ambicijoms ir neatsakingiems, sunkiai suvokiamiems užmojams. Tokie reformatoriai žiūri vienadienės naudos. Jiems nerūpi, kas bus po kelių dešimtmečių. O man rūpi ateitis, o ne artimoji jo būklė. Dėl to aš jiems kartais užlipu ant nuospaudos. Dabartinėje situacijoje tik tą ir tegaliu. Nesuprantu, kodėl dabar tam niekas rimtai nepasipriešina?
– Galbūt lituanistikoje nebeliko tokio masto asmenybių, kokių buvo Jūsų kartoje.
– Iš tiesų gaila, kad Amžinybėn jau išėjo tokie mano kolegos kaip Aleksas Girdenis, dialektologijos specialistas, kartu su kuriuo kadaise paskelbėme naują lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, ar mano bičiulis Vytautas Mažiulis, didžiausias prūsų kalbos specialistas. Jie to neleistų. Darėme viską, kas įmanoma, kad išsaugotume lituanistiką net gūdžiausiu sovietmečiu. Deja, mano senųjų bičiulių nebėra, o ir man nedaug beliko.
– Kaip paaiškintumėte paradoksą, kad lituanistika, mūsų laikais, kaip atrodo, stumiama į užribį, augo tais laikais, kai ją slėgė sovietmečio suvaržymai?
– Lituanistika mums buvo tarsi Tautos dvasios apraiška. Studijuoti lietuvių kalbą, jos tarmes, istoriją, baltų kalbotyrą mums buvo tarsi paties Dievo įsakyta. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos Vilniaus universitetas pradėtas vadinti pasauliniu lituanistikos ir baltistikos centru. Pradėjome leisti žurnalą „Baltistica“, netrukus turėjome jau ne vieną mokslų daktarą (dab. habilituotą daktarą – red. past.), pasirodė virtinė reikšmingų lituanistikos mokslo darbų. Taip kūrėme lituanistikos židinį Vilniaus universitete. Praleidau prie jo visą gyvenimą.
– Galbūt lituanistikos institucinis atstovavimas nebereikalingas, nes mūsų dienomis lietuvių kalbai nebeliko jokių rimtų grėsmių?
– Grėsmės niekur nedingo. Imkime svetimų asmenvardžių rašybą. Tas įstatymas turi būti priimamas labai apdairiai, kitaip valstybė turės bėdų. Na, gerai, kažkas gauna naują asmens dokumentą – su pirmajame lape originaliai įrašyta pavarde, su visomis lenkiškomis raidėmis. Tada tą rašybą reikia įvesti į visas sutartis, visas bankų sąskaitas, visokios rūšies kvitus ir t.t. Nes kitaip ateina žmogus į banką, ir niekas jam nieko neduoda, nes pavardė užrašyta ne taip. Visa tai padaryti – milžiniškos išlaidos. Dėl to įstatymą reikia taip suformuluoti, kad visas tas išlaidas, susijusias su naujai įrašyta tapatybe, žmogus dengtų iš savos kišenės, o ne iš valstybės, t.y. mūsų visų. Tad jeigu tai neišvengiama, tada bent turi būti aiškiai pasakoma: nori keisti pavardės rašybą – teks pačiam mokėti visas su tuo susijusias išlaidas.
– Prezidentė savo metinėje kalboje itin daug kritikos pažėrė švietimo reformatoriams, supeikė jų neįgalumą. Ar pelnytai?
– Jau anksčiau esu sakęs, kad reformuojant švietimą ne išviršines jo formas reikia kaitalioti, bet žiūrėti turinio. Ugdyti Tėvynės meilę ir patriotizmą, neniekinti tokių sąvokų kaip tautiškumas ir lietuvybė. Tėvynės meilės ir patriotizmo diegimas yra reikalinga kaip oras.
Nereikia žavėtis tokiomis neva moderniomis pažiūromis kaip tvirtinimas, esą šiandieniniame pasaulyje tautinės valstybės modelis jau yra pasenęs, kad tautos sąvoką reikia sutapatinti su pilietinės visuomenės sąvoka ar panašiai. Mums dažnai trūksta tvirto tautinio stuburo. Valdžios vyrai turėtų atsisakyti nuolatinio dairymosi baikštaus zuikio žvilgsniu į kaimynus, atsikratyti baiminimosi, ką šie pasakys. Gana žemintis. Reikia neniekinti lietuvių kultūros, o Vakarais reikia sekti apdairiai ir kritiškai. Iš Vakarų imkime tik tai, kas mums naudinga, nepasiduokime trumpalaikėms madoms. Mados ateina ir praeina, o pamatiniai dalykai lieka amžini. Kas nors šią akimirką gali atrodyti ultra madinga, o po keliolikos metų mada pasikeis ir dėl to gali būti net sarmata. Tai, kas tikrai svarbu, liks svarbu visada. Auginkime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą ir prieš nieką nesižeminkime.
– Atrodo, niekas valstybėje jau nežino, kaip tai pasiekti.
– Pradėkime nuo konkrečių dalykų. Pirmiausia reikia sustabdyti lietuvių kalbos ir lituanistikos griovimą. Ne naikinti lituanistines katedras Vilniaus universitete, ne jungti su kažkuo į dirbtinius darinius, o priešingai – stiprinti, saugoti ir puoselėti. Kaip minėjau, lituanistikos prioritetas yra šalies įstatymuose, o įstatymus reikia vykdyti. Kokia nauda iš įstatymo, jei gyvenime jis nevykdomas? Atrodo, reikia konkretesnių, aiškiau apibrėžtų teisinių priemonių lituanistikos prioritetui įgyvendinti. Kitaip tai liks tik tušti žodžiai.
Galbūt mano pažiūros mūsų dienų „moderniems“ žmonėms pasirodys pasenusios, bet aš jų nekeisiu. Mano pažiūros susiklostė dar prieš karą ir karo metu Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Per savo gyvenimą mačiau daug valdžių, bet pažiūrų niekada nekeičiau. Toks jau esu, toks ir mirsiu.
– Profesoriau, ar nėra keista, kad šiandien, užuot žengę į priekį, turime įtikinėti dėl savaime suprantamų dalykų, kad iš naujo mokytumės vertybių?
– Prieš keliolika metų rašiau, kad į ateitį žiūriu optimistiškai, kad lituanistikos židinys, prie kurio teko išbūti visą gyvenimą, niekada neužges. Bet dabartinės naujienos iš Vilniaus universiteto nedžiugina. Tada rašydamas tuos žodžius nelaukiau, kad vos po keliolikos metų lituanistikai Vilniaus universitete iškils ta grėsmė. Tai kažkoks farsas. Juk mūsų laikai atnešė tiek daug gero. Vien techninės galimybės ko vertos. Jei dabar būčiau jaunas mokslininkas, išnaudočiau moksliniame darbe visas tas puikias technines galimybes, kurių tada nė nesapnavome. Gal tuo tik mano gyvenimas ir skirtųsi, jei reikėtų jį nugyventi ir vėl. Bet pagrindinis principas išliktų nepajudinamas: mokslas turi tarnauti gyvenimui ir savajai Tautai.
Per savo ilgą gyvenimą esu matęs ir šilto, ir šalto. Dabar mano gyvenimo kelias jau artėja prie saulėlydžio, aš tai žinau ir jūs tai žinote. Man skaudu matyti tas tragikomiškai neatsakingas iniciatyvas, apie kurias kalbėjome. To negalima leisti. Turime būti tvirti ir išmintingi.
Kodėl užsieniečiai atvyksta mokytis lietuvių kalbos? Kodėl svetimšaliai ryžtasi likti gyventi Lietuvoje?
Į šiuos klausimus gali atsakyti turkas Muhammedas Fethullahas Guleras (Fatihas), kuris mūsų šalyje gyvena jau dvejus metus. „Į Lietuvą atvykau dalyvauti lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose. Likau sužavėtas jūsų šalies gamta, oru, žmonėmis, o ir mokytis naujos kalbos nebuvo labai sunku“, – teigia vaikinas.
Fatihas puikiai kalba lietuviškai, aplinkiniams sunku patikėti, jog per tokį trumpą laiką galima išmokti naujos užsienio kalbos. „Pasibaigus lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursams, likau dar pusmetį mokytis Lietuvos edukologijos universitete (LEU). Vėliau nuėjau į senelių namus, kur nusprendžiau padėti senoliams ir taip pagerinti savo lietuvių kalbos žinias. Juk jie nemoka anglų kalbos, o aš nesupratau lietuviškai. Aš kiekvieną dieną ruošdavausi susitikimams ir turėjau pristatyti savo šeimą, gimtąją šalį, maistą, lietuvių kalbą“, – pasakoja Fatihas.
Prieš metus Fatihas ryžosi studijuoti Lietuvoje ir įstojo į socialinę pedagogiką ir etiką LEU. Turkas svarstė, ką pasirinkti, – psichologiją ar socialinę pedagogiką. Pirmosiomis studijų dienomis Fatiho naujieji kolegos liko nustebę: „Jiems buvo šokas. Vienas turkas atvažiavo į svetimą šalį, kalba lietuviškai ir bando studijuoti kaip visi lietuviai. Sąmoningai pasirinkau studijuoti lietuvių kalba, nes noriu likti ir gyventi Lietuvoje. Ateityje planuoju dirbti socialiniu pedagogu mokykloje“, – teigia studentas.
Prieš atvažiuodamas į mūsų šalį, turkas buvo girdėjęs, kad Lietuva – krepšinio šalis. „Patys lietuviai sakė, jog jie nesišypso ir yra liūdna tauta. Mano nuomone, tai stereotipai. Lietuvaičiai mėgsta pasigirti, kad jų merginos yra gražios“, – šypsodamasis kalba Fatihas.
Studentas užsiima savanoriška veikla vienoje Vilniaus tarptautinėje mokykloje, kurioje bendrauja su moksleiviais, padeda jiems paruošti namų darbus. Fatihas dalyvauja kultūriniuose renginiuose, kuriuose pristato garsiausių turkų autorių kūrybą. Pats vaikinas domisi lietuvių literatūra. Renginyje „Po lietuvių kalbos ir kultūros skėčiu“ turkas lietuviškai skaitė Vytauto Mačernio kūrybą. „Man patinka lietuvių kultūra, aktyviai ja domiuosi, keliauju po šalį, lankausi muziejuose. Lietuvoje tikrai gera gyventi“, – teigia Fatihas.
Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Matėme, kad žmonių pavardės paliko nemaža pėdsakų mūsų kaimų vardyne. Taip atsitikdavę tada, jeigu kaimo įkūrimui lemiamos reikšmės turėjęs koks nors žmogus.
Mūsų laikais gal kiek dirbtinai buvo mėginta net ir miestus įvardinti istorinių asmenybių vardu. Pavyzdžiu čia gali pasitarnauti kad ir buvęs Snečkus – ankstesnis Visagino, kur buvo pastatyta Lietuvos atominė jėgainė, vardas. Yra įmanomos pavardės taip pat ir iš gyvenamosios vietos pavadinimo, kaip antai Kaunas ar Kaunaitis. Kokiu būdu formavosi mūsų pavardės, verta kiek iš arčiau pasižiūrėti.
Nuo mažumės pripratome prie savo vardo ir pavardės, ir jie pasidaro tokie natūralūs, kad prarandame nuovoką, idant mūsų vardai ar pavardės – tai mūsų charakteristikos dalis.
Šiandien vardus gauname vos užgimę, todėl negalime tikėtis, kad vardas atspindės mūsų fizines ar dvasines savybes. Mūsų laikų vardai rodo jau tik tėvų skonį, nuovoką, prusą, asmens kultūrą ir jų linkėjimus vaikams. Karštligišką tėvų meilę naujagimiui atskleidžia ieškojimas nesuprantamų, būtinai svetimų vardų, lyg norėta būtų pasididžiuoti, kad dar tokio pažįstamųjų rate nėra buvę. Tai nėra tikroji išmintis. Senovėje vardas nusistovėdavo per ilgesnį laiką. Jį suteikdavo tėvai, šeimynykščiai, o neretai ir kaimynai. Tada vardui būdavo parenkama žmogaus būdinga savybė. Šiandien dar taip žmonės pravardes gauna.
Pavardės formavosi daug vėliau. Pastebime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai turi dar tik vardus. Antai sakome: Gediminas, Kęstutis, Algirdas, Jogaila, Vytautas, o kokios jų pavardės, net į galvą neateidavo mintis ko nors pasiklausti. Lietuvoje pavardės formavosi jau įsigalėjus krikščionybei, būtent XVI-XVII amžiais. XVIII amžiuje pagaliau visi gyventojai turi pavardes. Taigi pavardžių susiklostymas nebuvo trumpalaikis procesas. Ilgas jis buvo ir kituose kraštuose. Antai pietų Vokietijoje jos įsigalėjo jau XII amžiuje, o šiaurės Vokietijoje gerokai vėliau – XII-XIV amžiais, nors kai kur kaimuose jų neturėta dar net XVIII a. Tame amžiuje (XVIII) kaimuose vietomis pavardžių neturėjo ir lenkai, o Rusijioje jų kai kur nebuvo net XIX amžiuje, Sibire – XX a. pradžioje.
Lietuvoje pavardės ėmė rastis nuo XIV a. pabaigos ar XV a. pradžios, o baigė formuotis tik XVIII a. pabaigoje (Z. Zinkevičius, Lietuvių asmenvardžiai, .38 p.).
Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad lietuviški asmenvardžiai dažniausiai būdavo dvikamieniai: Švitrigaila – švitrus “greitas, vikrus, žvitrus” ir gailas “smarkus, stiprus”, Jogaila – joti ir gailas – taigi stiprus raitelis, Visvaldas – visa valdantis, Algirdas – aliai vienas “kiekvienas, visa” ir girdas “žinia”, Algimantas – algoti “šaukti” ir mantus “sumanus”, Sirvydas – sirti “supti, siausti, gaubti” ir vydas (išvydo, t.y. pamatė)… Ilgainiui kamienus imta kaitalioti vietomis, todėl ir turime ne tik Vytautą, bet ir Tautvydą, Vaišnorą ir Norvaišą…
Įsigalint krikščionybei, juo labiau, kad ją svetimi į Lietuvą nešė, anaiptol nerodydami vietos gyventojams nei jų kultūrinėms tradicijoms meilės ar pagarbos, įsigali ir dvigubi vardai. Iš istorijos žinome, kad Jogaila per krikštą gavo Vladislovo vardą, Vytautas – Aleksandro. Įprasta buvo šalia seno lietuviško vardo prirašyti dar ir krikštavardį, taip ir liko, pasak prof. Z. Zinkevičiaus (“Lietuvių antroponimika”, 35 p.), lotyniški įrašai: Michael alias Minegal (Mykolas kitaip Minigaila), Gregorius alias Gedigold (Grigorijus kitaip Gedigaudas) ir pan. Ilgainiui žodelį kitaip praktiškumo dėlei imta praleisti, todėl vėlesniuose įrašuose ir turime: Jonas Goštautas, Martynas Mažvydas… Formaliai atrodytų, kad tai vardas ir pavardė, bet iš tikrųjų tai dar abu vardai.
Pirmosios pavardės ėmė rastis visai natūraliai iš tėvų vardų. Kada gyventojų padaugėjo, ir jie ėmė plačiau tarp savęs bendrauti, vardo jau nepakakdavo, norint vieną žmogų atskirti nuo kito. Todėl ir griebtasi pirmiausia tėvavardžių: Juozaitis, Juozapaitis, Petraitis, Jonaitis, Palionis (nuo Palys, Apolonijus), Rapalionis (nuo Rapolas), Laurynas (nuo Lauras), Morkūnas (nuo Morkus), Jurkūnas (nuo Jurkus), Jonulis (nuo Jonas), Balulis (nuo Balys) arba vietovės vardų: Kulvietis (Kulvos gyventojas, iš Kulvos), Kaunietis (iš Kauno), Puniškis (atsikėlęs iš Punios), Ravinis (nuo ravų), Lankaitis ar Lankutis (gyvenantis lankose ar prie lankų), Užubalis (gyvenantis už balos), Pakalnis ar Pakalniškis (gyvenantis kalno papėdėje, slėnyje)… Imta įvardinti žmones ir pagal jų profesiją ar atliekamus darbus: Katilius, Račius, Bliūdžius, Degutis (kas dega degutą), Seniūnas…
Greit ėmė įsigalėti ir pravardinės pavardės, pabrėžiančios kokią nors žmogui būdingą savybę: Kirkilas (nuo kirkinti, erzinti), Rėkus, Rėksnys (mėgstantis rėkaloti), Beragis, Baltaūsis, Aukštakojis, Baltušis (baltaodis), Klykūnas (rėksnys), Plikūnas (plikis, nusigyvenęs), Blusius (varguolis, nevalyvas), Gaišlys (kas gaišta laiką), Gaivenis (gaivus žmogus), Gaižius, Gaižiūnas (kas neskaniai rūgštus)… Atsirado daugybė pavardžių nuo visokių žvėrių ir pauklščių: Vilkas, Vilkelis, Katinas, Stumbras, Zuikis, Kiškis, Kiškelis, Černas, Černelis (černoti “lėtai valgyti”, – apie Kazlų Rūdą šerną vadina černu, lėtai kramsnojančiu), Sasinas (pr. sasins “kiškis”), Šarka, Karvelis, Gaidys, Gaidelis, Gaidelionis, Vištys, Viščius, Vištelis, Višteliūnas, Vištinis, Kuosa, Varna, Varnas, Varnelė, Varnelis… Turime pavardžių net iš tautvardžių, kaip antai Prancūzas, Žydas, Žydelis… ar iš daiktų: Šepetys, Kuolelis…, iš augalų Obelis, Obuolys, Agurkis, Burokas, Rugienis, Avižienis ir pan.
Lietuvos istorinėmis sąlygomis pavardės ilgainiui ėmė darytis vis sudėtingesnės, nepatogios vartoti, kadangi iki tarpukario laikų, kada buvo atsikūrusi nepriklausomoji Lietuvos Respublika, lietuvių kalba nebuvo valstybinė, ir nebuvo raštvedybos lietuvių kalba. Visuose tarnybiniuose raštuose, visoje dokumentacijoje pavardės buvo rašomos, kaip kurio svetimtaučio ausis girdėjo ar kažkurio raštininko asmeniniai interesai geidė. Kanceliarijose vartota senoji slavų ir lotynų kalba, vėliau lenkų, rusų ir vokiečių smarkiai kraipė ir mūsų pavardes. Todėl ir įsigalėjo visokiausių hibridų, neretai kažkokių pereinamųjų padarų tarp būtinumo ir įgeidžių. Tik pasižiūrėkime, kas buvo daroma su mūsų vardais ir pavardėmis. Bene lengviausia pasekti, kaip kito mūsų pavardės lenkų kalba tvarkomose bažnyčių kanceliarijose.
Turime nemažai pavardžių, kurių dėmeniu eina akies šaknis: Akinis išvirto į Akiniec, Akinčia į Akinczyc, vėliau Okinczyc. Turime sulenkintą pavardę Akinskis. Iš pavardžių Akmantas (akis ir mantas – “gudruolis”, plg. Algimantas) ir Akmanta (akis ir manta “turtas”) išėjo Akmantavičius ir Akmanavičius. Šios šaknies turime ir kitų pavyzdžių: Akštis (akstinas), iš jos išriedėjo Akštulis, kurį perkrikštyta į Akštulevičių. Turime mūsų krašte išlaikytą pavardę Akranglis (akis ir ranglėti “glamžytis” ar ranglus “glamžus”), bet lenkų ausis ją suvokia kaip Okrągły “apskritas, apvalus”. Iš Akūnis šiandien turime Akunauskas ir lenkišką pavardę Okuń. Iš jų atsekti pavardės kilmę darosi jau neįmanoma.
Kęstutį (kantrų, daug pakeliantį, pajėgų daug iškęsti) lenkų fonetika transponavo į Kiejstut, dėl ko ilgainiui ir mes patys tuo vardu žmogų imame šaukti Keistu “keistuoliu, juoką sukeliančiu”. Ar galima daugiau iškraipyti mintį?
Tai tik viena kita, daugiausia iš abėcėlės pradžios parinkta pavardė, rodanti, ką mes patys kūrėme, o ką mums pridėjo svetima raštinė. Pažintinės reikšmės turi tik ta pirmoji pavardės dalis, kurią suteikė žmonės. Toji dalis atspindi mąstyseną, pastebėtas žmoguje savybes ir pan. Dirbtinė dalis yra lyg prie kojų pririštas medžio rąstas, kurį reikia paskui save tampyti ir kiekvieną kartą apsunkinti tarimą bei rašymą.
Reikia pasakyti, kad tais laikais, kada pavardžių sanklosta ėjo į pabaigą ir ėmė įsigalėti jose svetimi priedai, tie papildomi dėmenys leido manyti, kad apnaujintos pavardės turėtojas bene ir bus susigiminiavęs su kilmingaisiais sluoksniais. Antai rašytojo švietėjo Stanevičiaus pavardė rodo, kad jis buvo kilęs iš bajorų (tegu ir nusigyvenusių) giminės. Kas norėjo siekti karjeros, tam reikėjo stengtis, kad jo pavardė būtų “bajoriška”. O bajorystės požymis buvo pavardės apslavinta forma. Šitaip iš Baronų atsiranda Baranauskai, iš kurių yra kilęs ir žymus poetas, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas.
Lietuvių kalboje turime daug žodžių su priesaga –onas: lavonas, laigonas “žmonos brolis”, dvaronas “dvariškis”, baronas, ir asmenvardžių: Aldona, Dvarionas, Šimonis, Maironis, Janonis, Bobonis, Palionis… Daiktavardį baronas “avinas” esame linkę laikyti svetimybe, atėjusia iš lenkų kalbos. Tačiau Briuknerio lenkų kalbos etimologinis žodynas teigia, kad žodis baran yra nežinomos kilmės prožodis (labai senas žodis). Taigi lenkų kalbos dirvoje šio žodožio negalima etimologiziuoti, kitaip sakant, nustatyti, kaip jis sudarytas, iš kur atsiradęs. Tuo tarpu lietuvių kalboje yra išlikęs kitas žodis – baras – “ruožas lauko, kokį vienu rankos mostu galima apsėti, apiberti grūdais”. Taigi baras:baronas santykiauja lygiai taip, kaip ir dvaras:dvaronas.
Netiesą sakytume, jei teigtume, kad viską mums sujaukė kitataučiai, kurie svetimosios kalbos ir kultūros dirvoje nesusivaikė ir suprasti čia nieko nenorėjo. Mes ir patys gan greit užsikrečiame “mados” dalykais ir ieškome naujovių, kas rodo mūsų pretenzingą įmantrumą. Antai Lazdynų Pelėdos romano “Klaida” svarbiausias veikėjas, jaunas lietuvis inteligentas, Petras Jonuitis veda lenkę žmoną, kuriai tokia pavardė niekaip netinka. Kokia ten Jonuitienė?! Ji ir pasivadino Janicka, o jos vyras tapo Janickis, net nemėginęs priešintis. Šitaip ir pas mus dar šiais laikais gyvojoje kalboje žinomos pavardės Šarka ar Linka oficialiųjų raštų veikiamos virsta Sorokomis ir Linkevičiais, nes patiems žmonėms ima arodytis, kad tokia pavardės forma yra padoresnė, atseit nesuprantama.
Atskirai reikia pakalbėti apie moterų “pavardes”.
Lietuvių kalboje iki mūsų laikų išliko daugel faktų, rodančių didelę pagarbą moteriai. Kol dar nebuvo pavardžių, moterys turėjo savarankiškus vardus, lygiaverčius su vyrų vardais. Štai pasižvalgykime po senąjį moterų vardyną: Aldona: Aldonas, Barinta:Barintas, Birutė:Birutis, Darkintė:Darkintas (ir pavardė Darkintis), Daugira (Dauga): Daugiras (Daugas, Daugys), Daumantė (Dauma, Daumė): Daumantas (Daumas, Daumys), Daunora: Daunoras, Dobilė: Dobilas, Dravenė (Dravė): Dravenis (Dravys), Eigina (Eigė): Eiginas (Eigas, Eigis, Eigys), Gailigedė (Gailė, Gailutė): Gailigedas (Gailius, Gailutis)…
Lietuvių kalba visoms profesijoms ir titulams, be vyriškosios, turi ir moteiškąją formą: daktaras – daktarė, dėstytojas – dėstytoja, didvyris – didvyrė, docentas – docentė, gydytojas – gydytoja, inžinierius – inžinierė, įpėdinis – įpėdinė, karžygys – karžygė, kepėjas – kepėja, kosmonautas – kosmonautė, maldininkas – maldninkė, mokinys – mokinė, mokytojas – mokytoja, poetas – poetė, profesorius – profesorė, rašytojas – rašytoja, šeimininkas – šeimininkė, ūkininkas – ūkininkė, vadas – vadė, vairuotojas – vairuotoja, vienuolis – vienuolė, virėjas – virėja, žiedėjas – žiedėja. Reikia pastebėti, kad lietuvių kalba yra pasirengusi priimti moteris ir į tas profesijas, į kurias šiandien dar joms kelias uždarytas. Tai pasakytina apie kunigystę. Šalia kunigo lygiai galimà yra ir kunigė. Jeigu į aukščiausią bažnyčios postą išrinktų moterį, šalia popiežiaus turėtume ir popiežę, kaip galėtų būti vyskupė ar kardinolė, o kariuomenėje – vėliavnešė, pulkininkė ar generolė.
Atkreipti reikia dėmesį, kad profesiją įvardijančių žodžių moteriškoji forma ne griebiantis kokios nors priesaagos, kas rodytų antrinį produktą, ji sudaroma tokiomis pačiomis teisėmis, kaip ir vyriškoji – pakeitus tik giminei būdingą galūnę. Ir nors priimta tvirtinti, kad, tarkime, žodis vairuotoja yra išvestas iš vyriškosios formos vairuotojas, tai tokį teiginį gali pateisinti tik faktas, kad vyrai kūrė techniką ir pirmi sėdo prie vairo. Tačiau jeigu paimsime žodį gimdytoja, tai teigti, kad jis sudarytas iš vyriškosios giminės gimdytojas būtų labai nedrąsu. Šitaip išlavintoje kalboje ir atsispindi mūsų įgimtasis, iš dvasinio paveldo kylantis požiūris į moterį, atėjęs iš tų laikų, kada dar svetimieji mums įtakos nebuvo padarę.
Kalbos faktai patvirtina, kad toks požiūris buvo įsigalėjęs ir papročiuose. Antai turime labai gražų daugiareikšmį žodį tekėti: 1. teka saulė, nes ji per dangų ne vaikšto, o mažais šuoliukais ridinėjasi, 2. teka upė, kada jos vaga greitai vanduo kūlverstomis ritasi, 3. teka ir mergina už vyro. Kodėl teka, jeigu lenkai ar rusai sako eina už vyro? Ir ką reiškia žodis tekėti? Pažįstame žodį tekėlas – “sukamas ritinio pavidalo įtaisas ašmenims galąsti”. Turime žodį tekinis – “ratas”, turime žodį tekinas – “bėgte bėgantis, lyg rituojantis”. Turime dar ir nuotaką – “tekančią merginą, jaunąją”. Visi šie faktai rodo, kad tekėti reiškė “važiuoti, rituoti”. Todėl ir sakome, kad lėta upė plaukia, greita teka. Kodėl mergina už vyro teka? Pagal mūsų papročius jaunikis sėsdavo ant žirgo ir su savo pulku jodavo pirmas, jis žmoną vesdavo. Nuotaka sėdėdavo vežime ir važiuodavo, t.y. tekėdavo už savo vyro. Todėl svarbu ir ateičiai kalboje išlaikyti šias senąsias formas, rodančias, kaip mūsų protėviai pagarbiai elgdavosi su moterimis. Tegul šis dvasinis turtas būna paveldimas drauge su kalba.
Iš kur šiandien moterų “pavardės”, regis, nieko bendro neturinčios su mūsų dvasinės kultūros esme? Yra jos dvejopos: vienos nurodo į mergaitės tėvą, kitos – į žmonos vyrą. Kodėl tik dukros yra tėvo priklausomybė, o sūnūs auga su savarankiška, iš tėvo paveldėta pavarde? Gyvoji kalba vienodai traktavo ir mergaites, ir berniukus, vienus vadindama, tarkime – Balyčiukais ar Balytaičiais, kitus – Balytaitėmis ar Balyčiūtėmis. Šitaip visai priimtina, nes taip nurodoma, kieno jie vaikai. Bet kai kalbama apie pavardes, tada ir pastebime, kad berniukai gimsta su tėvo pavardėmis (Balyta), mergaitės gauna tik nuorodą, kieno ji dukra (Balytaitė, Balyčiūtė). Kada mergina išteka, gauna nuorodą į vyro pavardę. Bet ar tą nuorodą galima vadinti pavarde? Jos “pavardė” tik nusako, kieno ji esanti žmona, mūsų atveju – Balytienė. Lygiai taip kaime už Petro ištekėjusi moteris vadinama Petriene, už Jono – Joniene. Kad ir ji turi vardą, neretai visai pamirštama. Dažnai kaimo žmonių bendravime jaunamartės vardas visai nėra reikalingas. Ištekėjusios moterys kaimynams lieka tik petrienėmis, jonienėmis, bronienėmis…
Beje, vyrai nepraranda nei savo vardo, nei pavardės. Galima čia būtų aiškinti, kuriais laikais ir kieno veikiami šitaip nuvainikavome moterį. Galima pasakyti, kad tai atsitiko po to, kai Lietuvoje įsigalėjo krikščionybė. Bet ji ne iš dangaus nupuolė, o ją nešė lenkų dvasininkai. Tuomet ir įsigalėjo tas mums svetimas požiūris į daliąją lytį. Nors jis ir nekyla iš krikščioniškosios ideologijos, tačiau dėl istorinių aplinkybių prie jos buvo prisiplakęs. O tai moterį žemina.Mes nemokėjome tų dviejų sąvokų išpainioti. Per ilgą laiką žmogus susigyvena net su vergyste. Juk jau daug kam ir sovietinė santvarka visai buvo bepradedanti būti priimtina, nes “leido” gyventi. Štai koks dosnumas – turėjo teisę leisti mums gyventi, tai ir dievinkime ją. O laisvę ar suteikė? O juk tik laisvei poetai himnus gieda.
Kada per televiziją moterys kalbininkės gina savo moteriškąsias “pavardes” ir jomis didžiuojasi, aiškindamos, kaip tai labai originalu, sunku darosi suprasti, kurie čia esame teisūs. Atsakyti galima tik taip: su vergyste jau susigyventa. Moterys vaikšto galvas nulenkusios, akis paslėpusios, ir sako, kad kitaip jau nenori.
Apie vyriškas ir moteriškas pavardes. Argi moteriškosios pavardės egzistuoja, argi tokios gali būti? Turime iš vardo kilusią Jogailos pavardę. Jau žinome, kad ji reiškia stiprų raitelį. Nors jodė dažniausiai vyrai, vardo (ir pavardės) forma yra moteriškoji. Daugelis “vyriškų” pavardžių išlaikė senąją moteriškąją formą: Abišala, Alekna, Aleksa, Alseika, Apyvala, Bauža, Bitė, Cvirka, Daugėla,Deveika, Doveika, Eida, Geiba, Inčiūra, Yla, Jančė, Kareiva, Kaušpėda, Kirkila, Kuosa, Lapė, Linka, Mažeika, Montvila, Noreika, Osteika, Praleika, Raila, Sauka, Smetona, Sruoga, Staugvila, Steneika, Strebeika, Strumila, Stubra, Stumbra, Sudeika, Survida, Susvilka, Šamata, Šapoka, Šarka, Šerteika, Šereiva, Šerepka, Šerna, Šiugžda, Tarabilda, Taraila, Taranda, Taurila, Tyla, Uoka, Urbša, Urka, Urla, Vizgaila, Vizgirda, Zuba, Žvirėla…
Vyrai jas turėdami anaiptol nesumoteriškėja. Tai kodėl tų pavardžių negali turėti moterys? O kodėl jos negali turėti vyriškosios pavardės? Negi nuo to suvyriškėtų? Juk pavardė – tai šeimos vardas, ne kurios nors lyties žmogaus. Tam reikalui turime asmens vardą, kuris nurodo ir lytį. Latviai buvo ankstesni ir apsisprendė dėl moterų pavardžių. Įdomu, ar jų priespauda buvo sunkesnė, negu mūsų, ar jų engėjai buvo kultūringesni. Šią problemą išprendė ir lenkai, kurie mums primetė tokią keistenybę, kad apipėšė moterų pavardes. Bet galutinis žodis priklauso pačioms moterims. Kol jos neįsisąmonins problemos, tol vyrams bus gerai, kaip yra. Beje, susimąstyti reikėtų ir patiems vyrams dėl savo užgriosdintos pavardės.
Pavardės ir vardo grakštumo ypač pasigendame, kada jos įvardija įžymybes, jei, tarkime, eina greta meno kūrinių, nes tuomet toji pavardė tampa visuotine savastimi ir turėtų būti skambi bei lengvai įsimintina. Lengva suprasti, kad literatūros kūrėjų pavardės yra dėkingesnės tos, kurios yra smagios. Sugretinkime du pavyzdžius: Podkomarauskas ir Janonis, ir iškart pajusime, kurią pavardę greičiau pasigausime.
Slapyvardžius žmonės rinkdavosi neretai dėl to, kad siekė nuslėpti savo autentišką pavardę nuo cenzūros. Ypač tai pasakytina apie spaudos draudimo metus. Tačiau neretai slapyvardžiais pasirašinėdavo autoriai savo kūrinius dar ir dėl to, kad jų tikroji pavardė buvo iš tiesų didelis griozdas. Palyginkime: Aistis ir Kossu-Aleksandravičius. Ir transatlantiniai lakūnai Darius ir Girėnas sugebėjo pasirinkti dėkingus pseudonimus. Juk Dariaus pavardė teikia mums kur kas daugiau romantikos, negu jo tikroji Jacevičius. Šitai gerai suprato žmonės, patarę lakūnams prieš skrydį “persikrikštyti”.
Kad turėjo gerą kalbos skonį, galima pasakyti ir apie lietuvių literatūroje plačiai pasireiškusias moteris. Pavyzdžiu čia galima pateikti Žemaitę (Juliją Žymanatienę), Šatrijos Raganą (Mariją Pečkauskaitę), Lazdynų Pelėdą, Petkevičaitę-Bitę, ir pagaliau Salomėją Nėrį (Salomėją Bačinskaitę-Bučinskienę). Moterų slapyvardžiai juo iškalbingesni, kad jie išlieka pastovūs, nepereina “mutacijos” vedybų atveju, nenurodo į tėvą ar vyrą, kurių, galimas daiktas, indėlis nėra jau net tiek reikšmingas, o dėmesį kreipia į save ir į savo talentą, kitaip sakant, ir moterys išlaiko savo asmenybių suverenumą.
O štai pastaruoju metu ir vėl iškilo nauja problema: artėjant Lietuvos Respublikos prezidento rinkimams savo kandidatūras jau kelintą kartą ėmė kelti ir moterys. Viskas buvo aišku, kol kandidatuodavo patys vyrai. Tai buvo prezidento rinkimai. Bet štai apie savo kandidatūras prašneko ir moterys. Ar tąsyk tinka sakyti prezidento rinkimai? Vargu. Lietuvių kalba ir didžiuojasi tuo, kad visas funkcijas, kurias eina vyrai, vadina vyriškosios giminės daiktavardžiu (mokytojas, inžinierius, profesorius), ir moteriškosios giminės daiktavardžiu, jeigu jas eina moterys (mokytoja, inžinierė, profesorė). O jeigu kalbama apie mišrią kompaniją? Daugiskaitos atveju priimta visus drauge vadinti vyriškąja gimine, nors taip ir ne visai patogu, pvz. tėvai (tėvas su motina, ar patys vyrai tėvai?), mokytojai (mokytojas ir mokytoja ar tik vyrai mokytojai?), profesoriai (profesorius ir profesorė), taigi ir prezidentai (prezidentas ir prezidentė, kol kalbame apie vyrus ir moteris, einančius ir ėjusius tą funkciją). Bet čia turime įpatingą atvejį, kada išrinktas gali būti tik kuris vienas prezidentas ar prezidentė. Tokiu atveju šių rinkimų netinka vadinti nei prezidento, nei prezidentės rinkimais.
Ir iš tiesų teisi yra pirmoji kandidatė į prezidentes ponia Liucija Bačkauskaitė, kuri pati siūlė šią politinę kampaniją vadinti prezidentiniais rinkimais. Skubėkime tokiai minčiai pritarti, nes šiandien jau ir turime moterį prezidentę, išrinktą 2009 (Lietuvos vardo tūkstantaisiais) metais. Kuomet bandome suplakti profesiją į vieną vyrišką formą, imame pripažinti, kad tokiu atveju lytis ne taip jau ir svarbu. Kai susergame, einame pas gydytoją – nesvarbu, kas jis bus – vyriškis ar moteris. Čia ir imame suprasti, kad iš tiesų ir šiuo atveju pabrėžti profesijos specialisto lytį darosi atgyventa problema.
Toliau pakalbėkime apie Punsko-Seinų-Suvalkų krašte labiau žinomas gyvojoje lietuvių kalboje išlaikytas pavardes, pasiaiškindami, iš ko jos sudarytos ir kaip apaugdavo nereikalingomis priesagomis. Beje, kai kalbame apie pavardes, pamatome, kad vadinamosios moteriškos pavardės niekur taip ir neatsiskleidžia, nes jos nėra savarankiškos, visuomet yra šliejamos prie vyrų – tėvo ar tuoktinio.
Adukauskas – pavardė, nuėjusi tam tikrą raidos kelią, sudaryta iš krikštavardžio Adas (Adomo trumpinys) ir mažybinės priesgos –uk– vedinys įgavęs pavardės formą, kuriai kanceliarijoje buvo suteikta dar slaviška priesaga –ausk-.
Agurkis – yra galūnės –is vedinys iš daiktaviordžio agurkas. Lenkų kalba, šią pavardę prisiimdama, pasitraukia kiek arčiau savęs ir rašo Ogurkis. Tai jau panašiau į ogórek, tačiau šaknies balsė u ir galūnė yra tie nepaslepiami kipšo ragai, kurie išduoda visą kilmės paslaptį.
Akulionis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Akulis.
Aleksa – tai krikšto vardo Aleksandras ar Aleksandra trumpinys, kuris kilęs iš sulotyninto graikiško Aleksandros. Graikiškai alekso reiškia “saugoti, ginti”, anēr (kilmininkas andros) “vyras, žmogus”. Taigi Aleksandrą reikia suprasti kaip “žmogų gynėją”.
Ališauskas – tai veikiausiai suslavinta pavardė iš Ališius, Ališaitis. Pirmoji yra galūninis vedinys, antrąją sudaro šaknis ališ– ir priesaga –aitis. K. Būgos teigimu reiškia “plikšis”, taigi Ališauskas reiškia neturtingą žmogų.
Andriuškevičius – suslavinta iš Andriuška, kuri iš krikštavardžio Andrius.
Anzalis – yra sudzūkinta forma iš Anzelis, kuri savo ruožtu veikiausiai yra kilusi iš vokiškų vardų Hansi, Hanseler, Hansel (iš Johannes “Jonas”). Kitos giminingos pavardės: Andzelis, Andziulis, Andzinis, Andziulaitis, Andziulionis, Andzius, Anza bei Andzeliavisčius, Andzevičius, Andzikavičius, Andziulevičius, Anzelevičius, Anzevičius. Šis ir daugelis kitų pavyzdžių tik patvirtina, kaip veikiausiai dėl žmonių ir tarnautojų neraštingumo nepagarbiai elgtasi su žmonių pavardėmis.
Augulis – turi taip pat plačią giminę: Auga, Augaitis, Augas, Augė, Augėnas, Augenis, Augis, Augys, Auglys, Augonis, Augulys, Augūnas, Augus (įvairių lietuviškų galūnių ir priesagų vediniai), o vėliau ir Augulevičius bei Augunauskas. Pavardėms pradžią davė žodžiai: augus, augti, auga “augimas”…
Auruškevičius – suslavinta iš Auruška, kurios lietuviška daryba bet iš rytų slavų šaknies.
Babkauskas – mūsų (Seinų-Suvalkų-Punsko) krašte žinoma tik tokia šios pavardės forma. Tai iš slaviškos žodžio formos baba, babka vediniai. Tačiau Lietuvoje žinoma ir daugiau jos variantų: Babikas, Babina, Babinas, Babynas, Babinskas, Babys, Babiška, Babiškus, Babkaitis, Babonaitis, Babonis bei Babaliauskas, Babkevičius, Babkinas, Babolauskas… Punsko krašte (Vaitakiemyje) Ulijonas Babkauskas buvo žymus liaudies muzikantas – smuikininkas.
Bačkūnas – galbūt iš Bačkus ar Bačka priesagos –ūnas vedinys, rodantis jau antros kartos pavardę. Įdomu, kad ji nėra įregistruota “Lietuvių pavardžių žodyne”. Į mūsų kraštą bus atėjusi bene iš Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto. Tokią pavardę turėjo lietuviškai kalbantis save vokiečiu laikęs žmogus. Tačiau jos variantų Lietuvoje gausu.
Baguckas – iš lk. Bagucki.
Balcevičius (lk. Balcewicz) – kanceliarijos sulenkinta Balčiaus pavardės forma, sudaryta nuo būdvardžio baltas.
Balyta – gal priesagos –yta vedinys iš Balys, kuri savo ruožtu kyla iš slaviško vardo Boleslovas ar Bolesius, Baliasius. Lietuvių pavardžių žodyno (LPŽ) duomenimis aptinkama ji tiktai Vilkaviškio, Kalvarijos, Liudvinavo, Krosnos ir Punsko apylinkėse bei Baltarusijos teritorijoje (Balit).
Baliūnas – tos pačios šaknies vardažodis, kaip ir Balyta, tik kitos priesagos vedinys. Priesaga –ūnas rodo jau antros kartos pavardę. Tačiau šią pavardę galima sieti ir su liet. daiktavardžiu baliūnas “ajeras”.
Balkus – turi dvejopą šaknies priegaidę – tvirtapradę, ir Punsko krašte tvirtagalę. Ją galima sieti su veiksmažodžiu balkti “balti, balsti, balksti”.
Ši pavardė turi visą būrį giminaičių: Balkė, Balkelis, Balkis, Balkys, Balkūnas bei suslavintą formą Balkevičius.
Balulis – patroniminės priesagos vedinys iš Balys.
Bancevičius, Bansevičius – kilusios iš krikštavardžio Benediktas (Benas) baltarusiškos formos Benecki. Bronius Bansevičius iš Valinčių buvo žymus liaudies muzikantas – smuikininkas.
Baranauskas – taip lenkakalbėje kanceliarijoje suslavinta Barono pavardė. Antanas Baranauskas – Seinuose vyskupavęs ir ten pat palaidotas žinomas anykštėnas, lietuvių poetas, “Anykščių šilelio” autorius.
Baravičius – LPŽ autorių siejamas su lenkų Borowicz (lk. bór “šilas”). Bet gali būti ir suslavinta lietuvių pavardė Baras, kuris turi apeliatyvą (bendrinį vardą) baras “vienu rankos mostu apsėjamas lauko ruožas”, bet ir „koks didesnis žemės plotas“. Tuomet suslavinta pavardės forma rodytų žmogų, turėjusį daug žemės ir didelį lauką. Toks seinų krašto dvarinikas ir buvo gavęs Baravičiaus pavardę. O kai Kreivėnų kaimo gyventojas Petras Uzdila XX a. pirmoje pusėje perėmė kitoje kaimo linijoje esantį platų ūkį, buvo pravardžiuojamas Baravičiumi.
Bartnykas – kilęs iš profesijos pavadinimo. Dzūkiškai bartnykas “bartninkas” reiškia “drevininkas, bitininkas”. Lenkų barć “avilys”. Viena iš Prūsijos žemių (į rytus nuo Olštino Alnos upės) buvo vadinama (žr.) Barta. V. Mažiulio manymu šis žemės vardas kilęs iš upėvardžio pr. *Barta, kuri susišaukia su lietuvių Bartuva. V. Mažiulio teigimu Barta yra vedinys iš veiksmažodžio *bar– “kunkuliuoti, kilti, virti” (“Prūsų kalbnos etimologijos žodynas”, I t.). Ir liet. veiksmamžodis bartis nusako, kad kai žmogus barasi, jame viskas kunkuliuoja, verda. Išeitų, kad lenkų barć “drevė, avilys drevėje” yra baltų kalbų veldinys ir reiškia tai, kas viduje kunkuliuoja, verda, dūzgia. Lietuviai šį žodį jau pamiršo.
Esama ir giminingų pavardžių: Bartininkaitis, Bartininkas, Bartys.
Batvinskas – tai jau suslavinta forma iš Batvinio, kuri kilusi iš daržovės vardo batvinis. Giminingos pavardės: Batvinius, Batvinka ar dzūkiška Bacvinskas.
Baudys – sietinas su liet. baudinti “raginti, kurstyti, skatinti” arba su veiksmažodžiu bausti “versti ką nors daryti, skirti baudą”. Dzūkai ją taria Baudzys. Ši forma perėjo ir į lenkų kalbą – Baudzis.
Bendorius – veikiausiai kilęs iš slavizmo bendorius (r. bondarj “kubilius”).
Bernatavičius – suslavinta iš Barnatonis, kuri yra vedinys iš Bernotas, o ši iš Bernardas.
Berneckas – yra veikiausiai skolinys iš lenkų Biernacki (iš krikštavardžio Bernard). Tačiau gretimos pavardės Bernys, Berniūnas, Bernius – vediniai iš bernas “paauglys, berniokas” – rodo, kad ir berneckas gali būti suslavinta forma iš Bernys.
Birgelis – viena iš garsėjančių mūsų krašto pavardžių. Jos įvairių variantų yra ir Lietuvoje: Birgela, Birgelas, Birgelis, Birgeris, Birgilas, Birgelevičius, Birgiola, Birgiolaitis, Birgiolas, gal ir dar kokių. “Lietuvių pavardžių žodynas” nepateikia patikimo pavardės kilmės aiškinimo. Iš ten sužinome, kad jos kilmė neaiški. Pateikia kalias galimas interpretacijos: birgilas “birgalas, nenusisekęs prastas naminis alus ar šiaip koks prastas gėrimas; bizalas; prasta sriuba” (žr. Lietuvių kalbos žodynas), birgelis “bet koks prastas gėrimas”. Toliau teigiama, kad gali būti kartais sulenkinta iš *Birgaila, plg Jagełło < Jogaila arba iškreipta iš Birgėla (žr. K. Būga, I t., 1958, 248 p.). Dar plg. vok. Bürgel, Birgle, Bergel : Burg “pilis” (M. Gottschald, 1954, p. 216). Dar nukreipia į formą Bérgelis. Kai kas teigia, kad Birgelį reikia sieti su vokiškuoju Bier “alus”.
Šitos pavardės kilmės aiškinimą vis dėlto galima išplėsti. Atėjusi ji iš labai tolimų laikų. Lietuvių akademinis dvidešimttomis žodynas paduoda du artimai skambančius ir pavardę primenančius žodžius: birgalas ir birgelas – nenusisekęs, prastas naminis alus ar šiaip koks prastas gėrimas”, ir trečią – birgelis – tai bet koks prastas gėrimas. Esama ir kitų panašių pavardžių: Birmantas, Bertautas. Tai sudurtiniai žodžiai. Pirmasis dėmuo yra giminingas su lietuvių bir-ti ir ber-ti. Dėmuo bir-ti yra aptinkamas ir lietuviškame varde Birutė. Žodžio dėmuo bir– nurodo čia daikto smulkumą, nes byra tik smulkūs daiktai. Taigi varde Birutė yra net du smulkumą rodantys dėmenys – šaknis bir– ir antras – priesaga –ut-. O mus dominančios pavardės (Bir-gel-a) antrasis dėmuo reiškia gėlą – skausmą. Šitaip suprastas vardas Birgėla reikštų smulkų skausmą. Kadangi tai sietina su žmogumi, reikia suprasti, kad taip įvardintas yra atsparus skausmui žmogus, pakeliantis didelę širdgėlą, tačiau gebantis save sutramdyti ir tos širdgėlos neparodyti.
Norėtųsi pateikti ir dar vieną, man regis, labiausiai tikėtiną požiūrį į šios pavardės kilmę. Mažybinės priesagos –aitis, –elis, –ėkas, –ėnas, –ikas, –ulis, –utis, –ūnas ir kitos neretai nurodo esant ką kieno sūnumi. Taigi ir žodyje Birgelis priesaga –el– yra nuoroda, kad taip įvardintas asmuo esąs kažkokio Birgos sūnus. Tik to Birgos šiandien niekur neturime. Tačiau Kazimieras Būga nurodo prūsišką žodį Wose-birgo (K. Būga, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1958, I t., 435 p.), kas reiškia ožkos irštvą, guolį ar landynę. Antrąjį dėmenį birgo primena ir lietuviškas veiksmmažodis birg-in-ti – tausoti, po nedaug eikvoti, taupyti. Tuomet mūsų ieškomas birga būtų taupus žmogus. Tačiau mūsų kalbininkas Vytautas Mažiulis, tyrinėdamas prūsų kalbą, surado žodį birgakarkis, reiškiantį “samtis”. Tai sudurtinis daiktavardis. Pirmasis dėmuo birga– veda į prūsišką žodį – birgan, reiškiantį virimą, o karkis tai iš karnos padaryta “taurė”. Išvestinis prūsų aubirgo reiškia virėją (pažodžiui – išvirėją). Visa tai suvedę galėtume suvokti, kad mūsų ieškomas žodis birga ir reikštų virėją (lietuviai nevartoja priešdėlių žodžiuose kepėjas, siuvėjas, virėjas…). Turime pagal amatus sudarytas pavardes Girnius (girnų meistras), Katilius (katilų gamintojas, Kiaulėkas (iš Kiaulius – kiaulių piemuo, taigi Kiaulėkas esąs Kiauliaus sūnus), Puodžiūnas (Puodžiaus sūnus), Stalioraitis – Stalioiriaus “Staliaus” sūnus), Bajoras ir Bajoraitis (Bajoro sūnus)… Birgelių pavardė čia visiškai pritampa prie sistemos. Mažybinė forma nurodo, kad pagal darybą yra ji jau antros kartos – pirmoji buvo birga “virėjas”, ir iš jo sudaryta Birgos pavardė. Iš čia aiškėja ir anksčiau iš “Lietuvių pavardžių žodyno” paimtas daiktavardis birgalas, tai to paties birg– kamieno vedinys. Tik priesaga –alas rodo virimo menką produktą – palygink ėdalas, jovalas, kvaišalas, paistalas, skiedalas, svaigalas (nereikia jų painioti su čia atsitiktinai fonetiškai sutampančiais žodžiais –augalas, gaivalas, vabalas, virbalas…).
Lieka dar paaiškinti, kodėl šioje pavardėje kirčiuojama ne priesaga Birgẽlis – tuomet daugiskaitoje turėtų būti Birgẽliai, kaip laukẽlis – laukẽliai ar Jonẽlis – Jonẽliai (taip tardami labai nepagarbiai iškraipome pavardės formą ir nusikalstame istorinei tiesai), tikrasis kirtis vienaskaitoje yra šakny, daugiskaitoje – galūnėj: Bìrgelis – Birgeliaĩ (kirčiuoti reikia pagal 3b paradigmą). Čia turime pejoratyvinio kirčio pavyzdį, kaip ir pejoratyvinė yra minėtoji priesaga –alas (vapalas, paistalas), –elas arba –ėzas (vaikėzas “nekoks vyras”). Žodyje Bìrgelis kirčio atitraukimas rodo menkinantį reikšmės atspalvį. Iš to reiktų spręsti, kad tasai pirmasis Bìrgelis – Birgos sūnus – buvęs menkas, prastas virėjas. Mūsų tarmėje turime panašų kirčiavimo atvejį: vaikẽlis – geras vaikas, ir vaĩkelis – padykęs vaikėzas, ar tarp Smalėnų ir Seinų esantis Skustelių kaimas (Skusteliaĩ) nuo pavardės Skùstelis – menkas ūkininkas, kuris tik avižukes dalgiu skusdavęs, skabydavęs, nes tos neužaugdavusios.
Žmonės bijo, kad jų pavardė nenurodytų į visuomenėje suprantamas menkybes, ir įsižeidžia, jeigu pavardės kilmė aiškinama ne taip, kaip kam norėtųsi. Griebiamasi kūdikiui suteikti šventųjų vardus, kad tie juos globotų. Tai, žinoma, gražu. Taip nusakome mūsų intencijas naujagimiui. Tačiau užsikalbėjus apie šventus vardus mums pažįstamas ir autoritetingas kunigas prelatas Edis Putrimas (beje, jo pačio pavardė yra nuo putra – virtas gėralas, prasta pieniška sriuba) nurideno savo skardų juoką per visą platų lauką ir paaiškino: “Tai tasai žmogus buvo šventas, o mes savo šventumą kiekvienas atskirai turime įrodyti”. Šitaip aiškino ir mūsų parapijos šviesaus atminimo klebonas Antanas Šuminskas, išgirdęs močiutę atsiprašinėjant, kad jos anūkėlės vardas nėra šventas. “Tegu bus mergytė šventa, tai ir jos vardas bus šventas”, paaiškino namuose apsilankęs kunigas.
Įdomumo dėlei reikia pridurti: vokiškasis alaus vardas Bier net patiems vokiečiams nieko nesako. Tai mėgstamo gėrimo pavadinimas ir tiek. Remdamiesi prūsų – mūsų baltiškos genties – žodžiu birga ir mūsų žodžiais birti ir birginti galime pasakyti, kad vokiečiai ne patys sugalvoję tokį gėralo ar viralo pavadinimą, o paveldėję iš indoeuropiečių – baltų kalbų, perimdami vardą kartu su produkto gaminimo metodika, tik sutrumpinę jį pagal savo kalbos dėsnius į bier-, kuris nurodo sąsają su virimo menu. Įsidėmėkime, vokiečių Bier – alus yra virimu gaminamas maisto produktas. Ar vokiečiai neturėtų būti dėkingi baltams, išsaugojusiems jų mėgstamo alaus vardo etimologiją? Žodį sutrumpino, bet šaknies balsio y ilgumą išlaikė, rašydami ie. Dzūkai iki šiandien čia taria ilgą y: Byrgelis. O mes šiandien ir Birgelio pavardę bandome etimologizuoti graibydamiesi vokiečių kalbos.
Dar digresija dėl Wose-birge ir birgos. Be šilimos ir puodo neužvirsime. Kai puode užverda vanduo, pro dangtį trupinėliais byra lašai ir raičiojasi ant karštų lankainių. O kai tausojame, kitaip sakant birginame, ar negeidžiame laisviau kokius išteklius eikvoti? Ar tuomet mums širdis nešyla? Tai šilimas ir nuo kaitros skysčio byrėjimas ir yra virimo požymis. Kaip visa susiję. Iš čia matome, kaip mokėmės mąstyti ir kalbėti, ir kaip jotviai ir prūsai buvo mums artimi. Šitaip galima suprasti. Kodėl lietuvių kalba brangi nūdienei kalbotyrai. Čia verta priminti, kad ir vokiečių žodis Berg „kalnas“ susišaukia su baltišku mąstymu. Juk kalnai ir primena mums puode kunkuliuojantį virmenį „verdantį vandenį“.
Ryškiausias šios pavardės atstovas mūsų krašte yra Sigitas Birgelis – Lenkijos lietuvių leidinio “Aušros” techninis redaktorius, poetas, fotografas, Punsko internetinio puslapio redaktorius, visuomenininkas.
Bliūdžius – bliūdų “dubenių ar indų” gamintojas, taisytojas ar pardavėjas. Bet šią pavardę galima sieti ir su liet. veiksmažodožiu bliūdyti “virkdyti, erzinti”.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Juozas Bliūdžius – Punsko pagrindinės mokyklos direktorius.
Šalutinės pavardės: Bliūdys, Bliūdžiūnas, Bliūdžiuvaitis bei Bliūdinskas, Bliudžinskas.
Bobinas – veikiausiai yra sietinas su daiktavardžiu boba, nors įmanoma, kad tai iš lenkų Bobin skolinys (lk. bób “pupa”). Tą antrąjį kilmės variantą, kurį teigia ir LPŽ autoriai, patvirtintų ir trumpas šaknies kirčiuotas o. Tačiau tartis galėjo būti paveikta lenkų, juo labiau, kad fonetiškai šios dvi pavardės sutampa. Pirmąją hipotezę liudytų ir kita vietovardyje išlikusi pavardė – (žr.) Bobonis, kur šaknies o yra ilgas.
Kitos giminingos pavardės: Babaitis, Bobaitis, Bobelis, Bobėnas, Bobičius, Bobikaitis, Bobikas, Bobina, Bobynas, Bobis, Bobys, Bobkaitis bei Bobilevičius, Bobkauskas…
Bobonis – jau užmiršta, išnykusi pavardė, nepažįsta jos ir LPŽ. Išliko tik kaimo vardas Seinų valsčiuje (žr.) Bobonys, kuris ir liudija buvus čia tokia pavarde žmogų. Tai pavardėms būdingos priesagos –onis vedinys iš daiktavardžio boba.
Bogušas – trumpinys iš lk. Bogusław.
Brazinskas – iš lk. Brzezinski.
Brilis – veikiausiai slaviška pavardė.
Budzeika – yra dzūkiška pavardės forma, susijusi su veiksmažodžiu budinti ar budėti ir semantiškai artima yra su Budreika.
Kitos giminingos pavardės: Budzila, Budzilas bei Budzevičius, Budzilauskas, Budzilavičius, Budzinauskas, Budzinavičius.
Budzinskas – yra vėl dzūkiškos pavardės forma, išvesta iš veiksmažodžio budinti, bet jau priėmusi slavišką priesagą. Tai tos pačios giminės pavardė, kaip ir Budzeika.
Kitos artimos pavardės: Budzis, Budzys, Budzišius, Budzius, Budzka (priesaga -k-), Budzys, Budžys, Budžiulis, Budžius bei Budzinauskas, Budžinauskas, Budžinskas.
Buračiauskas – suslavinta iš Buračias, kuri iš Burokas.
Burauskas – Tai suslavinta pavardės forma. Ji veikiausiai bus kilusi iš vardažodžio Bura, Būra ar Buras. Dėl galimo būdvardžio buras “pilkas” žr. kaimas Burokai. Galėjęs jis reikšti pilką ar rudą spalvą. Ši pavardė rodytų milinę ar rudinę dėvintį žmogų.
Kitos giminingos pavardės: Buraitis, Būraitis, Buris, Burka (su priesaga –k-) bei Burinskas.
Burdinas – turi apeliatyvą burdinas “sudraikytais plaukais, susivėlęs” (burdyti “draikyti, taršyti”, bei ištiktukas burdinkšt “keberiokšt”). Kitos giminingos pavardės: Burda, Burdaitis bei Burdanavičius, Burdilauskas, Burdinauskas.
Burdulis – taip pat sietinsas su veiksmažodžiu burdyti “draikyti” arba “sunkiai ką nešti”. Dėl priesagos –ulis galima sugretinti kitus iš veiksmažodžių kilusius daiktavardžius: burbėti – burbulis, bėdoti – bėdulis, brugzti “plerpti, birgzti” – brūzgulis, burzdėti – burzdulis, burgzti – burzgulis “vaikų žaislas, ūžlė”, dundėti – dundulis “perkūnas”.
Butkevičius – suslavinta iš Butkus.
Cibulskas – iš lk. Cybulski.
Cirušis – gali būti ta pati šaknis, kaip ir Sirūnas (žr. Z. Zinkevičus “Lietuvių antroponimika” 194 p.), kur sirti reiškia “gaubti, supti”, plg, Sirvydas (sudurtinis dvikamienis vardas sirti ir išvysti). Cirušis, kaip ir galimas Sirušis, yra priesagos –ušis vediniai (plg. Moliušis).
Čarneckis – lenkiškos kilmė iš būdvardžio czarny “juodas”.
Čėpla – turi apeliatyvą (tikrinį daiktavardį) čėpla “lėtai valgantis”, kuris sietinas su veiksmažodžiu čėploti “lėtai kramsnoti”. Kitos giminaitės: Čepla, Čėplaitis, Čeplys bei Čeplauskas, Čeplevičius.
Čerlionis – patroniminės priesagos –onis vedinys iš neaiškios pavardės. Jos nepateikia ir LPŽ. Galbūt ji yra iškreipta Čiurlionio forma? Artimiausia užfiksuota pavardė yra suslavinta forma Čerlinskis.
Černelis – iš Černas; liet. černas “šernas”.
Ryškioji šios pavardės atstovė yra mokytoja, istorijos mokslų daktarė Marytė Černelienė, Punsko licėjaus direktorė.
Čėsna – iš lenkų Szczęsny.
Dabulis – visuma perimta pavardė Dabulis, kuri gretinama su būdvardžiu dabus. Darybą plg. su pavardėmis Gerulis – geras, Gražulis – gražus, Mažulis – mažas.
Dangelis – mūsų krašte tokia pavarde buvo folksdoičis, veikiausiai atvykęs iš Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto. Jis gerai kalbėjo lietuviškai, bet jautėsi vokietis (plg. Bačkūnas). Jo pavardė skamba labai lietuviškai (plg. dengti, danga), tačiau yra iš germanizuotos vardo Danielius lyties, plg. vok. Dangel arba Dengel. Turi ji ir giminiškų pavardžių: Dangals, Dangelaitis, Dangėlaitis bei Dangelevičius. Priesaga –elis čia yra atsitiktinė sutaptis.
Dapkevičius – suslavinta iš Dapkus ar Dabkus. Taip įvardinta mėgstantį puoštis žmogų.
Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Petras Dapkevičius, šviesus krašto ūkininkas, aktyvus kultūros skleidėjas, straipsnių autorius.
Degutis – greičiausiai yra pramintas nuo degutis “kas verčiasi deguto darymu, kas dega degutą”. Yra ir šalutinių pavardžių: Degučis bei Deguckas, Degutskis.
Juozas Degutis iš Agurkių kaimo buvo garsus liaudies muzikantas, grojo armonika.
Domanskas – iš lk. Domański.
Dragūnaitis – patroniminės priesagos –ait– vedinys iš apeliatyvo dragūnas.
Drūtys – yra galūnės –ys vedinys. Sietinas su būdvardžiu drūtas “stiprus”. Šalutinės pavardės yra Drūtas, Drūteika bei Drūtijonas.
Dūlevičius – suslavinta iš Dūlys.
Durtonas – yra veikiausiai priesagos –onas vedinys iš dalyvio durtas, plg. dar raudas – raudonas. Šios pavardės “Lietuvių pavardžių žodynas” nepateikia.
Dzemionas kaip ir Dzemijonas – yra kilusios iš krikštavardžio Demijonas.
Dzidolikas ir Dzidolika – veikiausiai yra giminingas su iškraipyta Izidoriaus vardo forma Dzidorius.
Gasparavičius – iš vardo Gasparas. Gretimos pavardės: Gasparėnas, Gaspariūnas, Gasparka, Gasparonis, Gasperas, Gasperiūnas bei Gasperavičius, Gasparskas.
Gausa – turi apeliatyvą gausa. Pavardė nurodo žmogų, kuris yra gausiai aprūpintas. Šalia jos yra ir pavardė Gausys.
Gavienas – yra bene pravardinės kilmės, sietinas su gavėnu “pasakų būtybe, gavėnios metu gyvenančia jaujoj”. Kitos gretimos pavardės: Gavėnas, Gavėnia, Gavėnis, Gavėnius, Gavienė bei Gavenauskas, Gavenavičius, Gavėnavičius, Gavianauskas, Gavinavičius.
Gaidinskas – suslavinta forma iš Gaidys.
Gasperavičius – suslavinta iš Gasparas.
Ryškioji šios pavardės atstovė yra mokytoja Irena Gasperavičiūtė, Lenkijos lietuvių žurnalo “Aušros” redaktorė, Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Gelažis – dz. Forma iš Geležis ar Geležius.
Gervelis – yra mažybinės priesavos –elis vedinys iš asmenvardžio Gervė. Tai antros kartos asmenvardis, rodantis Gervės sūnų, lygiai kaip Gaidelis – Gaidžio sūnus.
Gibas – yra pravardinės kilmės ir veikiausiai sietinas su jau išnykusiu veiksmažodžiu gibti “griebti ne savo”. Jį buvus paliudija dar išlaikytas išvestinis veiksmažodis gibterti “pavogti” (plg. šokti – šokterti). Ši pavardė tuomet rodytų ką nors buvus ilgais pirštais. Pavardė aptinkama ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Vokiškai geben “duoti” ir gibt “davė“ ar gib „duok” bei rusų gibnutj “žūti” rodo, kad mūsų tasai ieškomas gibti nebuvęs vienišas.
Kitos gretimos pavardės: Gibaitis, Gibenius, Gibinas, Gybis bei Gibauskas, Gibavičius.
Gylys – turi apeliatyvą gylys “gyvulius kertantis vabzdys”. Bet gylys dar gali reikšti tokį žmogų, kuris kaip kertamas gyvulys nenustovi vietoje, gyliuoja. Tai būtų pravardinės kilmės pavardė.
Goberis – matyt, vokiškos kilmės pavardė iš Gaber. Vokiškai gab reiškia “davė”, o priesaga –er rodo veikėją. Taigi Goberis buvęs dosnus žmogus.
Grėbliūnas – yra priesagos –ūnas vedinys iš daiktavardžio grėblys arba pavardės Grėblys, ir priesaga nurodo šio sūnų. Šalimais esti dar: Greblikas, Grėblikas bei Grebliauskas, Gribliauskas.
Grybas – turi apeliatyvą grybas. Šalia esančios panašios pavardės: Gryba, Gribaitis, Grybaitis, Gribas, Grybė, Gribėnas, Gribulis, Gributas, Gributis bei Gribauskas, Grybauskas, Gribavičius, Grybavičius, Grybevičius.
Grigas – lietuvių kalbai būdingas trumpinys iš krikštaavardžio Grigalius. Šalutinės pavardės: Grigaitis, Grygaitis, Grigalaitis, Grigalas, Grygalis, Grigaliūnas, Grigalius, Grygalius, Grigelis, Grygelis, Grigeliūnas, Grigencas,
Grigutis – priesagos –utis vedinys iš pavardės Grigas. Kitos artimos pavardės: Grigus, Grigužaitis, Grigužys bei Grygalauskas, Grigauskas, Grygauskas, Grigelauskas, Grigelevičius, Grigevičius, Grigolavičius, Grigoravičius, Grigužauskas.
Tokių Grigo pavardės išvestinių gretimų pavardžių gausa rodo ir mūsų kalbos darumą, ir tai, kad raštinėje dirbę neraštingi žmonės jų nereikalingai priskaldė, nes nemokėjo taisyklingai užrašyti.
Grimalauskas – yra jau suslavinta pavardės forma. Matyt, originalesnė jos forma yra Grimaila. Jos variantai paplitę dar Lenkijoje ir Baltarusijoje, tai lenkų Grzemała, Grzemajło, Grzymajła bei baltarusių Grimaila. Lenkų kalboje šios pavardės negalima etimologizuoti, tai rodo, kad ne lenkų ši pavardė sudaryta. Be to, yra joje labai ryški lietuvių kalbai būdinga priesaga –aila (plg. nerimaila, pačiupaila). Pavardės šaknis, matyt, paimta iš veiksmažodžio grimti “klimpti, grimzti, skęsti”. Taigi Grimaila turėjęs būti žmogus, kuris gyvenęs klampynėje. Esama ir daugiau šios pavardės variantų: Grymaila, Grimalis, o iš jos kanceliarijoje galėjęs ir Grimalauskas atsirasti. Įdomu tai, kad šioje pavardėje kaip uodas gintare prieš slavišką priesagą –ausk– yra išsaugota mažybinės priesagos –el– dzūkiškas variantas –al– (plg. Juozalis). Taigi į lenkakalbę kanceliariją, matyt, atėjęs Grimelis (dzūkiškai Grimalis), o išėjęs Grimalauskas.
Griškevičius – iš Griška.
Grudzinskas – yra plačiai paplitusi pavardė Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Kas jos autorius?
Formaliai šią pavardę būtų galima etimologizuoti ir lenkų kalbos pagrindu, lk. gruda reiškia žemės grumstą arba gruodą – sušalusį žemės luitą. Tačiau sunku būtų įžiūrėti loginio ryšio tarp šių sąvokų ir pavardės. O ir žodis gruda lenkų kalboje neturi etimogogijos, nes atsitiktinai išlikęs žodis neturi savo kalbinės aplinkos. Matyt, jos tikrosios etimologijos reikia ieškoti lietuvių kalboje. Palyginkime žodžius grūsti – grūdas – Grūdys ir bausti – bauda – Baudys ir pamatysime, kad tarp šių veiksmažodžių ir pavardėmis tapusių veikėjų yra tas pats loginis ryšys. Dėl šaknies ū ir u plg. grūdu ir grudu ar grudutė. Lenkų kalba tvarkomose raštinėse su šia pavarde atėjęs žmogus ir turėjęs pavirsti Grudzinsku. Tačiau ir čia išlaikyta buvo jos dzūkiška forma.
Kitos šalimais esančios pavardės: Grūdė, Grūdikis, Grudis, Grūdis, Grūdulas, Grudzinas, Grudziuška (su dviguba priesaga –uš–k-) bei Grudauskas, Grudinskas, Grudžinskas.
Iš žymesnių šią pavardę turėjusių žmonių paminėti reikia Jurgį Grudzinską, kurs Seinuose yra įkūręs dominikonų vienuolyną, jis ir Seinų katedros fundatorius.
Gudaitis – patroniminės pavardės vedinys iš Gudas; gudas “baltarusis”.
Gulbinas – turi aiškų apeliatyvą gulbiną “gulbės patiną”. Mūsų krašte ši pavardė neišlikusi, tačiau ją čia buvus liudija (žr.) Gulbiniškių (lk. Gulbieniszki) gyvenvietė Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje.
Pavardė turi ir šalutinių variantų: Gulbė, Gulbinaitis, Gulbinis, Gulbis, Gulbys bei Gulbickas.
Ivoška – pavardė, nuėjusi tam tikrą raidos kelią, nes tai jau antrinis produktas. Ankstesnė turėjusi būti forma Ivaška. Šita pavardės forma aptinkama Baltarusijoje Ivaška, Ukrainoje Ivaško, Lenkijoje Iwaszko. LPŽ autorių nuomone ji kilusi iš krikštavardžio Jono rytietiškos vardo formos Ivan.
Gretimos pavardės: Yvaška, Ivaškis, Ivaškus bei Ivašauskas, Ivaškevičius.
Jakčinskas – retai kur aptinkama pavardė, žinoma tik Punsko, Rudaminos ir Sangrūdos apylinkėse. Tai rodytų, kad ji esanti nauja, o vis dėlto sunkiai suvokiama to asmenvardžio reikšmė ir daryba. Lenkų kalba čia nepadeda ko paaiškinti. Tarmėje turime tos šaknies veiksmamžodį jakti “akti, žlibti”, iš kurio turėjo atsirasti vardažodžiai Jakšys, Jakčius. Tačiau priebalsis č yra neaiškios kilmės ir sunkiai suvokiamos reikšmės. Jo buvimą galėtų kiek paaiškinti toks pats formantas pavardėje (žr.) Jančė. Šitaip mąstant Jakčinskas reikštų silpnai regintį žmogų. Pavardės forma, suprantama, yra priėmusi kanceliarijos reikalavimus.
Jakimavičius – suslavinta iš Jokymas.
Jakubauskas – ši pavardė susidarė iš vardo Jakūbas (vėliau nusistovėjęs Jokūbas). Priesaga –ausk– yra uždėta kanceliarijoje. Gretimos pavardės: Jakubaitis, Jakūbaitis, Jakubas, Jakubėlis, Jakubenaitis (su blogai užrašyta priesaga –ėn– ir –aitis), Jakubėnas, Jakubėnas, Jakūbėnas, Jakubenis (veikiausiai taisyta iš Jakubianis), Jakubenokas (iškreipta priesaga –ėn– ir mažybinė –ok-, plg. meitėliokas) bei Jakūbauskas, Jakubavičius, Jakubelskas (priesaga –el-).
Jonas Jakubauskas iš Žagarių kaimo (Seinų valsčius) buvo žymus liaudies dainininkas.
Jalauskas – iš lk. Jałowski.
Jančė – yra pavardės Jančys variantas. Kilusi ji iš Jono lenkiškos formos Janas arba sudaryta tais laikais, kada dar vietoje dabartinių o buvo tariama a (plg. pirmąją lietuvišką knygą, kur M. Mažvydas rašė: braliai, maksla, trakšdava…).
Žinomi yra ir kiti jos variantai su formantu č: Jančis, Jančionis, Jančiukas, Jančiukynas, Jančiulis, Jančiūnas, Jančius, Jančkaitis (su priesaga –k– ir –aitis) bei Jančevičius, Jančevskis, Jančikas, Jančikevičius, Jančiukevičius, Jančiulevičius, Jančkauskas, Jančukovičius, Jančunskis. Dėl formanto žr. dar Jajkčinskas.
Jančiulis – patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Jančė, tai Jančės sūnus.
Jančiulevičius – suslavinta iš Jančiulis.
Jankauskas – yra Lietuvoje ir pas mus plačiai paplitusi slaviškoji pavardės forma. Ji išriedėjusi iš pirminės pavardės Jankus (dėl kilmės žr. Jančė). Tai priesagos –k– ir galūninės darybos pavardė, kuri kanceliarijose neretai buvo rašoma su slaviška priesaga.
Gretimos pavardės: Janka, Jankaitis, Januška, Jankelaitis, Jankis, Jankunas, Jankūnas, Jankušikas, Jankutis bei Jankavičius, Jankelevičius, Jankeliovičius, Jankevičius, Jankovicas, Jankūnavičius (iš Jankūnas), Jankunskis (iš Jankūnas).
Jankeliūnas – yra išvesta iš tos pačios pirminės pavardės, kaip ir Jankauskas – iš Jankus. Šalia priesagos –k– ji turi dar dvi kitas priesagas: pavardėms būdingą mažybinę –el– (Vilkelis, Gervelis, Staselis) ir –ūn– (plg. Ilgūnas).
Janušauskas – sudaryta iš Lietuvoje paplitusio vardo Janušas, kuri yra gavusi priesagą –uš-.
Gretimos pavardės: Januša, Janušaitis, Janušonis, Janušis, Janušys, Januška (priesaga –uš– ir –k– vedinys), Januškaitis, Januškas, Januškis, Januškys, Januškonis, Janušonis bei Janušauskas, Januševičius, Januševskis, Januškauskas, Januškevičius. Šita pavardės forma veikiau į mūsų kraštą atkeliavusi iš kitų Lietuvos tarmių, nes mūsų kraštui būdingesnis čia savo šaknis turintis kitas jos variantas (žr.) Jonkaitis, Jonušonis ar Jonuška.
Januškevičius – suslavainta iš Jonuška.
Jaskevičius – yra vėlgi gimininga pavardė su visais iš Jano išvestais asmenvardžiais, kur pagrindu paimta jo malonybinė lenkų ar baltarusių kalboje aptinkama forma Jaśko arba iš lietuvių tarmėse vartojamo Jaskus.
Gretimos pavardės: Jasaitis (su patronimine priesaga –aitis), Jasas, Jaselionis (su dviem priesagom: –el–onis), Jaselis, Jaseliunas (rašybos klaida), Jaseliūnas (priesagos –el–ūnas), Jasėnas, Jasionis, Jasys, Jasiukaitis, Jasiūkaitis, Jasiukas, Jasiukėnas, Jasiukynas, Jasiukonis, Jasiulaitis (priesagos –ul–aitis), Jasiulonis (-ul–onis), Jasiulis, Jasiunas (rašybos klaida), Jasiūnas, Jasiunokas (blogai užrašyta priesaga –un-, plius priesaga –okas), Jasiunonis, Jasius, Jasiuvėnas (veikiausiai perdirbtas iš Jasiulionis), Jaskelis, Jaskis, Jaskys, Jaskonis, Jaskūnas, Jasonis bei Jasanavičius, Jasauskas, Jasavičius, Jasenauskas,Jasenavičius, Jasiukevičius, Jasiulevičius (išlaikyta mažybinė priesaga –ul-), Jasiulskis, Jaskulevičius. Tokia gausybė pavardžių rodo, kad lietuvių kalboje jos formavosi nepriklausomai nuo gretimų slavų kalbų.
Jonkaitis – yra tai patroniminės priesagos –aitis iš Jonkus, kuriame yra priesaga –k-. Gretimos pavardės: Jonkas, Jonkūnas bei Jonkauskas.
Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Kazimieras Jonkaitis (1835-1881), Punsko parapijos klebonas ir sudegusios bažnyčios vietoje naujosios mūrinės statytojas. Palaidotas Punsko senųjų kapinių koplyčioje. Kad atminty jo vardas neišblėstų, prie kapo budi paminklinė lenta: “A.A. ČIA ILSISI PUNSKO PARAPIJOS KLEBONAS KUN. KAZIMIERAS JONKAITIS 1835-1881. ILSĖKIS PAS DIEVĄ”. Jo paminklinė lenta yra įmūryta ir naujosios Punsko bažnyčios sienoje.
Jonuška – priesagos –k– vedinys iš vardo Jonušas. Gretimos pavardės: Jonuškis bei Jonuškevičius.
Jonušonis – priesagos –onis vedinys iš vardo Jonušas. Esama ir gretimų pavardžių: Jonušaitis, Jonušis, Jonušys bei Jonušauskas, Jonuševičius.
Mūsų kraštui šitas pavardės variantas (žr. Janušauskas) yra savesnis ir turintis gilias tradicijas. Tarmėje žmonės labai stipriai tai jaučia. Tačiau kai atvažiuoja iš Lietuvos kažkokia marti ir išteka Lenkijoje už vietinio lietuvio, jos pavardę pagal lenkų kalbos tradiciją santuokų biuras užrašo lenkiškai, šiuo atveju Januszanis “Janušanis”. Mat čia moterų pavardės šiuo atveju nesiskiria nuo vyrų. Padorumo dėlei Lietuvos marti lietuviškai save reikalauja vadinti Janušãnienė (tvirtagalė priegaidė trečiame nuo galo skiemenyje), nors gyvoji kalba griežtai laikosi savo tradicijų ir vadina šeimą, kaip įprasta, Jonušoniaĩs, o jaunamartę – Jonušoníene (dvibalsis ie kirčiuotas tvirtapradiškai). Šitaip ir juntame vadinamųjų Lietuvos žmonių mūsų išlaikytoje tradicijoje kalbos darkymą. Įdomu, kaip ilgai vietos žmonės atsispirs tokiems “mokymams”. Dėl to darkymosi greičiausiai ir Lietuvoje atsirado tiek nereikalingų variantų ir susvetimėjimo.
Judickas – tai slaviškos darybos pavardė iš Biblijoje žinomo asmenvardžio Judas.
Jurkevičius – iš Juro (Jurgio) į Jurkų perdaryto vardo kanceliarijoje suformuota pavardė. Šia pavarde iš Punsko parapijos įšventintas yra į kunigus prelatas (žr. Gulbinas) Alfonsas Jurkevičius, ilgus metus apaštalaujantis Vroclavo apylinkėse, Vroclavo lietuvių kapelionas. Gretimos pavardės: Jurkaitis, Jūraitis, Juras, Jūras.
Jurkūnas – pavardė kilusi iš vardo Jurkus, kuris savo ruožtu susidarė iš Juro. Kadangi turime vardą Jurkus, tai priesagos –ūnas pavardės forma galima tik Jurkūnas. Jei rašome Jurkiūnas – klystame, kaip klysdavo svetimi Lietuvos kanceliarijų raštininkai ir darkė mūsų pavardes.
Kitos gretimos pavardės: Jurkinas, Jurkynas, Jurkonis, Jurkonius, Jurkūna, Jurkunas (taip pat per klaidą, nes tokios priesagos nėra), Jurkus, Jurkutaitis (su dviguba priesaga –ut–aitis), Jurkuvaitis (patroniminės priesagos vedinys iš u-kamienio asmenvardžio), bei Jurkevičius.
Juškevičius – suslavinta iš Juška.
Kajeckas – pavardė galima iš krikšto vardo Kajetonas, tik suslavinta forma, kur priebalsis t ypač lengvai dzūkuose galėjęs išvirsti į c. Žinoma ir dzūkiška pavardės forma Kajackas bei suslavinta Kajeckevičius.
Kajokas – veikiausiai iš krikšto vardo Kajetonas. Kitos artimos pavardės: Kajatas, Kajėnas, Kajeta, Kajota, Kajotas, Kajutis.
Kalesinskas – iš lk. Kolasiński.
Kalkauskas – yra bažnytinėje kanceliarijoje suslavinta forma iš Kalkis ar Kalkys, kurios siejamos su kalkiumi “kalkių degėju”.
Kaluškevičius – pavardė nuėjusi netrumpą raidos kelią. Sietina su veiksmažodžiu kalinėti, iš kurio turėjo susidaryti kalušis “kalinėtojas, kalvelis”, vėliau kaluška (priesaga –k– rodo buvus ką nors neypatingai nagingą meistrą). O jau vėliau raštinė padarė savo. Įdomu tai, kad Punsko dzūkų tarmės gyvojoje kalboje dar iki šiandien yra išlaikytas pavardės variantas Kaluška.
Kaminskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, plg. lk. kamień “akmuo”.
Vincas Kaminskas iš Kampuočių yra žinomas Punsko krašto knygnešys.
Kardauskas – kildintinas iš daiktavardžio kárdas “šaltas ginklas” arba kardas “garsas, aidas, skardas” (Z. Zinkevičius “Lietuvių antroponimika”, 150 p.). Turime ir kitų artimų pavardžių: Kardeika, Kardelis, Kardis, Kardišius, Kardoka, Kardokas, Kardulis bei Kardinskas.
Kareiva – turi savo apeliatyvą (bendrinį daiktavardį) kareiva “kareivis”. Žinoma ir vyriškoji pavardės forma – Kareivas.
Karvauskas – suslavinta iš išnykusios Karvys, plg. Karvaitis.
Kereišis – yra grečiausiai pravardinės kilmės pavardė, plg. daiktavardį kereiša kerėpla”. Kitos artimos pavardės: Kereiša, Kereišius.
Kernius – sietinas su veiksmažodžiu kernėti “skurdžiai augti”. Kernius – kitaip sakant “neūžauga”. Žinoma ir gretima pavardė – Kernys.
Keršulis – yra priesagos –ulis vedinys iš būdvardžio keršas “lopais margas”. Gretimos pavardės: Keršaitis, Keršas, Keršonis, Keršelis, Keršis, Keršys, Keršiūnas, Keršius bei Keršanskas, Kerševičius, Keršinskis.
Kibyšis – veikiausiai yra sietinas su daiktavardžiu kibišas “paprastoji varnalėša, kibis”, kilusi iš veiksmažodžio kibti, kabintis. Gretima pavardė yra Kibiša.
Klimasara – pavardės kilmė nėra aiški.
Kliučinskas – iš lk. Kluczyński.
Kliūčnykas – iš lk. Klucznik.
Kliukinskas – suslavinta iš Kliukis (plg. kliukis „plepys“).
Kmieliauskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, sudaryta nuo chmiel “apyniai”. Ši pavardė turi reikšti apyniautoją.
Knyzė – yra sietina su veiksmažodžiu knizti “nenoromis juoktis, krizenti”. Gretimos pavardės: Knyza, Knìzelis, Knýzelis (dėl kirčiuotos šaknies žr. Birgelis).
Kolys – iš vok. Kohl (“kopūstas”).
Komičius – gal iš lenkų Chomicz.
Krakauskas – kai kuriais atvejais galėjusi ateiti iš lenkų pavardės Krakovski “Krokuvos gyventojas”, tačiau daugeliu atvejų bus originaliosios darybos iš veiksmažodžio krakėti “kikenti, krizenti, juoktis” arba daiktavardžio krakė “toks genys”. Pirmiausiai buvusios pavardės Krakė, Krakis, Krakys, ir tik vėliau kanceliarijoje buvo perdirbtos į Krakauskus. Juo lengviau tai buvo padaryti, kad lenkakalbiams raštininkams ši pavardė atrodė žinoma.
Kraužlys – tarmėje žinoma dar ir kita šios pavardės forma – Kraugžlys – turi savo apeliatyvą kraugžlys “duonos pluta”. Taigi yra ji pravardinė pavardė.
Kriaučeliūnas – ši pavardė nuėjo tolimą raidos kelią. Iš amatininko kriaučiaus “siuvėjas” susiformavo pavardė Kriaučius, vėliau sūnūs buvo vadinami Kriaučeliais (tai mažybinės priesagos vediniai), bet šalia jos formavosi ir priesagos –ūnas vedinys Kriaučiūnas, kol pagaliau ir iš Krieučelio susidarė dar viena vaikams skirta pavardė Kriaučeliūnas. Dėl kanceliarijos vedėjų neraštingumo turime dvigubus variantus su kietuoju ir minkštuoju r(i): Kraucūnas, Kraučalis (dzūkizmas), Kraučelis (su priesaga –el-), Kraučeliūnas (dviguba priesaga: –el–ūnas), Kraučikas, Kraučukas, Kraučunas (klaidinga) bei Kraucevičius, Kraučinskas.
Krivickas – iš lenk. Krzywicki (lenk. krzywy „kreivas“).
Krivonis – yra priesagos –onis vedinys iš Krivas, kuris sietinas su lietuvių krivis “senovės dvasininkas, žynys”. Nuogąstauti, idant vargu ar tai įmanoma dėl to, kad krivių laikais dar pavardžių nebuvę (LPŽ), vargu ar reikia. Žmonių atminty ilgai dar laikėsi tos sąvokos, o ir praktika ne iškart išnyko. Krivis pagaliau siejasi su krivule ar krivūle “kreiva lazda, valdžios ženklu, kurią kriviai ir vaidilos laikydavę”, o ši todėl taip buvo vadinama, kad visuomet būdavo įmantriai kreiva. Kitos artimos pavardės: Krivas, Krivaitis bei Krivackas, Krivickas.
Kubilius – reiškia kubilų “neaukštų statinių plačiu dugnu, duonkubilių” meistrą. Kitos gretimos pavardės: Kubilaitis, Kubilas (iš kubilas), Kubilinis (nuo kubilinis “kraitvežys”), Kubilis, Kubiliūnas bei Kubilavičius, Kubilevičius, Kubilinskas, Kubilskas.
Kuculis – yra priesagos –ulis vedinys iš mūsų (dzūkų) tarmėje pažįstamo būdvardžio kucas “trumpas”. Šitaip ir avis šaukia: “kucukė, kucukė”. Dar plg. kucenti “pamažu, trumpais žingsniukais bėgti”. Taigi avis yra tas gyvulys, kuris bėga trumpais žingsniais. Pavardė, matyt, nurodo avių auginimu besiverčiantį ūkininką. Yra žinomos dar dvi giminingos pavardės: Kuconis ir Kucūnas.
Žinomesnis šios pavardės turėtojai:
Bronius Kuculis iš Šlynakiemio kaimo, Punsko parapijos, išėjęs į kunigus, apaštalavęs Lenkijoje, patarnavęs ir Vokietijos lietuviams. Palaidotas Punsko kapinėse.
Gintaras Kuculis iš Punsko – konkurse laimėjęs gražiausio Lietuvos vyriškio titulą ir 2007 m. atstovavo Lietuvai „Mister World 2007“ konkurse Kinijoje (žr. Przegląd Sejneński 20 nr., 2007 m. spalio 18 d.).
Kudirka – ši pavardė ir mūsų krašte gerai žinoma, nors Vincas Kudirka, Lietuvos himno teksto ir muzikos autorius, kilimo yra nuo Vilkaviškio, iš Paežerėlių.
Vincas Kudirka mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, tačiau jos nebaigė. Kudirkos pavardė nėra nei lietuviška, nei lenkiška. Kai Juozas Bukota kreipėsi į prancūzų kalbininką Albertą Dauzatą, tas iškėlė hipotezę, kad toji pavardė veikiausiai prancūzų kilmės, nes Vidurio Prancūzijoje plačiai paplitusi panašiai skambanti pavardė Couderc (skaityk: Kuderk). Senojoje provansalų kalboje coderk reiškia pievaitę.
Kuklinskas – suslavinta iš Kuklys.
Kuliešius – yra galūninės darybos vedinys iš lietuvių kalboje vartoto slavizmo kuliešas “šlubas”. Vadinasi, pavardė yra to pačio mąstymo, kaip ir senovės Romos Imperijoje atsiradęs vardas Klaudijus ar Klaudija (lot. claudus “šlubas”, taigi Klaudijus ir Klaudija reiškia Šlubis, Šlubė, o Claudius buvęs iš tikrųjų šlubas). Tik ten vardas, čia pavardė, nes anais laikais pavardžių dar nebuvo.
Kuosa – turi savo apeliatyvą kuosa “varninių šeimos paukštis, kovukas, kiaukė”. Kaip lapė pasakose pasižymi gudrumu, vilkas kvailumu, kaip ir kuosa apibūdinama esaanti ne tokia guvi, kaip kiti paukščiai. Ši be galo paranki ir smagi pavardė yra pravardinės kilmės ir rodė kitados buvusį žmogų, kurį kaimynai apsukrumu įveikdavę. Lenkai šią pavardę įformina kaip Kosa “dalgis”, ar perteikia tik jos fonetinį skambesį Kossa, nuvainikuodami jos istorinį apvalkalą. Iš Agurkių kaimo (Punsko valsčius) yra kilusi Vilniaus universiteto profesorė dr. Elena Kuosaitė-Jasinskienė.
Kupčinskas – yra jau kanceliarijos išdarkyta pavardės forma. Jos pirminė forma buvo Kupčius, turintis žmonių kalboje vartotą apeliatyvą kupčius “pirklys”. Kitos gretimos pavardės: Kupcias, Kupčelaitis, Kupčelis, Kupčiukas, Kupčiūnas, Kupčūnas (klaidinga) bei Kupcevičius, Kupčikas.
Kuprevičius – tai kanceliarijoje perdirbta pavardė Kuprys, rodančios žmogų, turėjusį kuprą, taigi ji yra pravardinės kilmės. Kitos artimos pavardės: Kupraišis (priesagos –aišis vedinys iš kupra, plg. ragaišis : ragas, nameišis : namas – P. Skardžius), Kupraitis, Kupras, Kuprelis, Kuprijonis, Kupris, Kupriūnas, Kuprius, Kupronis bei Kupralevičius (su sudzūkinta priesaga –al– iš –el-), Kuprinavičius, Kuprinskas, Kuprulevičius (su priesaga –ul-).
Kupstas – turi savo apeliatyvą kupstas “koks nors nedidelis iškilimas pievoje, kemsas, kupurna”. Matyt šitaip buvo įvardintas nedidelio ūgio žmogus (plg. patarlę: Mažas kupstas didelį vežimą verčia). Gretimos pavardės: Kupscis (dzūkizmas), Kupščiūnas, Kupščius, Kupstaitis, Kupstys bei Kupsevičius.
Kuras – turi savo apeliatyvą kuras “kūrinimas, malka”. Šitaip galėję būti praminti žmonės, gaminę ir pardavinėję malkas. Gretimos pavardės: Kuraitis, Kūras, Kuratas bei Kurauskas.
Kutyla – sietina su liet. veiksmažodžiu kutinti.
Laĩmelis – tai priesagos –elis vedinys, sietinas su daiktavardžiu laimė “džiaugsmo būvis; likimas, dalia”. Šaknies kirtis rodo, kad čia buvęs ne itin didelės laimės žmogus (žr. Birgelis). Artimos pavardės: Laima, Laimanas, Laimas, Laimė, Laimutis (dažnas vardas), Laimikas, Laimikis, Laimykis, Laiminas, Laimučis (iškreiptas Laimutis), Laimus bei Laimenskas.
Lajukas – patroniminės priesagos vedinys iš Lajus.
Lajus – yra pravardinė pavardė iš tarmėje vartojamo slavizmo lajus “lydyti avies ar galvijo taukai”. Lajumi yra vadinami žmonės tinginiai, nepaslankūs, kuriuos kur sunku ir pastumti. Artimos pavardės: Lajinis, Lajukas bei Lajauskas, Lajevskis.
Langauskas – gali būti suslavinta Langas (apeliatyvas langas “įstiklinta anga šviesai įleisti” pavardės forma). Tačiau tokia pavardė gali būti atėjusi ir iš vokiečių kalboa Lange “ilgis”. Yra dar galimas ir trečias variantas, kad tai Lungio atmaina, kurio apeliatyvas lungys reiškia “kerėpla, laudagas” (LPŽ). Taigi žiūrint, kur ta pavardė yra atsiradusi. Artimos pavardės: Langa, Langaitis, Langė, Langis, Langutis.
Lapinskas – yra suslavinta forma iš pavardžių Lapas, Lapė arba Lopas. Kitos panašiois pavardės: Lapela, Lapėla, Lapelis, Lapenas, Lapėnas, Lapenis, Lapėnis, Lapiala (iš Lapelė), Lapialas, Lapienius (iš Lapėnas), Lapienė, Lapienis, Lapienius, Lapinaitis, Lapinas, Lapynas, Lapinis, Lapis bei Lapauskas, Lapavičius, Lapiniauskas. Šaknis Punske turintis Anatolijus Lapinskas yra žymus Vilniuje gyvenantis Lietuvos kompozitorius.
Lapkauskas – turi kanceliarinę formą, perdarytą iš Lapkus – su priesaga –k-. Ši gali būti siejama su daiktavardžiu lapas.
Lastauskas – yra veikiausiai suslavinta iš Lastas, kuris savo ruožtu yra germanizmas, vok. Last “svoris, krovinys, bagažas”. Bet įmanoma yra ir iš liet. lasta “svoris”. Panašios pavardės: Lastakauskas, Lastinskas.
Latvys – yra kilęs iš etnonimo latvis ar latvys. Panašios kilmės kitos pavardės: Latvaitis, Latviūnas.
Laukaitis – tai priesagos –aitis vedinys iš asmenvardžio Laukys, ir yra siejamas su daiktavardžiu laukas. Kitos artimos pavardės: Laukalis, Laukas, Laukelis, Laukinaitis, Laukynas, Laukineitis, Laukininkas, Laukionis, Laukis, Laukys, Laukūnas, Laukutis bei Laukavičius, Laukevičius.
Viena iš garsiausių šia pavarde asmenybių yra Juozas Laukaitis – kunigas prelatas, kalbininkas, profesorius, visuomenininkas, laikraščių bendradarbis bei redaktorius, klierikų draugijos lietuviškai dvasiai Seinuose palaikyti narys, Petrapilio katalikų teologijos aukštosios mokyklos kursantas, Seinų dvasinės konsistorijos sekretorius, vyskupo Antano Baranausko kapelionas, Rusijos Dūmos narys, vienas pirmųjų Seinuose lietuvių pamokslų sakytojas, Vladimiro (TSRS) kalėjimo politinis kalinys, kur ir buvo nužudytas…”.
Leonavičius – tos pačios kilmės pavardė, kaip ir (žr.) Leončikas.
Leončikas – veikiausiai yra slaviškos kilmės priesagos –czyk vedinys iš vardo Leonas (plg. Adam – Adamczyk). Gretimos pavardės: Leokas (iš Levokas), Leonaitis, Leonas, Leonikas, Leonikis, Leonis bei Leokavičius (iš Leokas), Leonauskas, Leonickis, Levanavičius.
Vienas žymesnių šios pavardės atstovų yra mokytojas Juozas Leončikas iš Klevų kaimo, Seinų valsčiaus, dirbęs ir apskrities įstaigose administracinį darbą, švietimo inspektorius.
Liaukevičius – yra suslavinta pavardė iš Liaukus formos. Šią galima sieti su veiksmažodžiu liaukti “garsiai tekėti, bėgti, žliaugti; daug gerti, valgyti”. Šitaip, matyt, galėjęs būti įvardintas žmogus, mėgęs per daug išgerti arba pernelyg daug valgęs. Gretimos pavardės: Liaukas, Liaukionis, Liaukonis, Liaukus bei Liaukavičius.
Linka – esama ir kitos formos pavardžių – jos sietinos su veiksmmažodžiu linkti. Gal taip buvo įvardinti žmonės, kurie leidosi perkalbami arba greit pasiduodavo. Gretimos pavardės: Linkelis, Linkis, Linkys, Linkius, Linkonas, Linkūnaitis, Linkus, bei Linkauskas, Linkevičius.
Linkevičius – suslavinta iš Linka.
Lipniūnas – priesagos –ūn– vedinys iš pavardės Lipnys ar Lipnius. Šios yra sietinos su būdvardžiu lipnus “meilus, malonus, greit susiartinantis”.
Kunigas, profesorius Alfonsas Lipniūnas (1905.03.12 – 1945.03.28) lietuvių katalikų kunigas, pamokslininkas, profesorius, Štuthofo kalinys. 1943 m. kovo 17 d. buvo areštuotas ir su inteligentų grupe (iš Vilniaus) išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur žuvo.
1935–1939 Prancūzijoje, Lilio universitete studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų Akcijos problemas. Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. skiriamas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir kun. A. Lipniūnas. 1940 m. šv. Jono bažnyčioje sakydavo pamokslus studentams. Kai kas jo iškalbą pradėjo lyginti su garsiojo pamokslininko Petro Skargos iškalba, kuris 1574–1584 buvo Vilniaus Akademijos rektoriumi. Nuo 1942 m. kun. A. Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir ėjo Vilniaus Universiteto kapeliono pareigas. 1943 m. buvo areštuotas ir pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Čia, kančios ir mirties naktyje, kun. A. Lipniūnas nuoširdžiai atsideda ligonių šelpimui ir slaugymui. Ypač jis rūpinasi jaunu estų protestantų pastoriumi Tamaru. Kartu su čia patekusiu kun. Stasiu Yla rūpinasi palaikyti gyvą religinį gyvenimą, laiko šv. Mišias, klauso išpažinčių.
1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, kunigas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo akylūs. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. A. Lipniūną vargais negalais pavyko paguldyti perpildytoje ligoninėje, tačiau jau buvo per vėlu. Iš kun. St. Ylos gavęs išrišimą, kun. Alfonsas Lipniūnas užgeso 1945 m. kovo 28d. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. artimųjų rūpesčiu kun. A. Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.
Lipskas – tai veikiausiai iš pirminės pavardės Lipkis suslavinta forma, kur pejoratyvinę priesaga –k– pakeitė lenkiškoji priesaga –sk-. Lenkų kalboje ši priesaga yra būdinga būdvardžiui, tačiau nėra ten tokio žodžio lipski, yra tik pavardė Lipski, kuri gali būti atėjusi iš išorės. Lipskis gali būti siejamas su būdvardžiu lipkus “sulipęs, suskratęs”.
Liukaitis – žinoma pas mus iš Mažosios Lietuvos atsineštinė pavardė. Minkštasis l, matyt, atsirado įtakojant vokiečių kalbai, nes vokiečiai Luck– taria liuk-. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikšto vardo Lukas.
Šios pavardės atstovas yra Jonas Liukaitis, gimęs Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje, Antrojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į vokiečių kariuomenę. Atostogų metu grįžęs į savo kraštą pranašavo, kad vokiečiai karą pralaimės. Dezertyravo iš armijos ir buvo pačių vokiečių sušaudytas.
Liutackas – veikiausiai yra skolinys iš lenkų Lutecki. Lenkų kalboje luty reiškia “nuožmus, atšiaurus”.
Liutinskas – kai kuriais atvejais yra bene suslavinta vardažodžio forma nuo pavardės Liutinas. Pastaroji turi savo apeliatyvą: liutinas ar liūtinas “purvinas, nešvarus”. Bet dažnai tai lenkiška pavardė nuo lk. luty “piktas”.
Lizdeika – tai mitologinis kunigaikščio Gedimino vyriausiojo žynio – vaidilos vardas. Lizdeika išaiškinęs Gediminui sapną apie geležinį vilką. Jį Vytenis (pasak Motiejaus Strijkovskio – Gedimino tėvas) radęs erelio lizde Verkiuose ir išauginęs kaip sūnų. Didikų Radvilų genealogijoje Lizdeika laikomas Radvilų giminės pradininku. Taigi Lizdeika yra lizdo vaikas, o Verkiai – vietovė, kurioje lizde vaikas verkęs.
Kad toji pavardė buvusi žinoma ir mūsų krašte, liudija Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje esančio Lizdeikų kaimo vardas. Galimas daiktas, kad kaimas kūrėsi dar tuomet, kai pavardžių nebuvę, tuomet kaimo pradininkas turėjęs turėti Lizdeikos vardą. Taip galėję atsitikti, kad šiame krašte esama labai senų gyvenviečių, menančių dar Jotvos laikus.
Kilme artimos kitos pavardės: Lizdaitis, Lizdas, Lizdenis bei Lizdinskas.
Lopeta – turi savo apeliatyvą lopeta “kastuvas, kaslys”. Kitos artimos pavardės: Lopata, Lopataitis, Lopatas, Lopėta bei Lopatinskas.
Loviaginas – pavardės kilmė nėra aiški. Variantai Loveika : Laveika : Leveika rodytų šio sudurtinio žodžio šaknį giminingą su levas “liūtas”. Tačiau nesunku įžvelgti ir kitą pavardės darybą. Antrasis dėmuo sietinas su liet. veiksmamžodžiu ginti. Gal tuomet šitaip buvęs įvardintas vyriškis, nieko neprileidžiantis prie savo žmonos? Tuomet ši pavardė reikštų lovos gynėją.
Lukoševičius – suslavinta pavardės furma iš Lukošius. Artima pavardė – Lukoševskis.
Macionis – iš Macys.
Macukonis – pavardė, nuėjusi ilgesnį raidos kelią. Tokia pavardė galėjusi atsirasti iš ankstesnės pavardės ar vardo sudzūkintos formos Macukas, ir iš jos išriedėjo priesagos –onis vedinys. Macukas yra kilęs iš vėl dzūkiško asmenvardžio Macys. Pastarasis yra galūnės vedinys iš krikšto vardo Motiejus ar dzūkiškai – Mociejus.
Magalenga – yra neaiškios kilmės pavardė. LPŽ ją pamini, tačiau nieko neaiškina. Ji aptinkama tik Lazdijų rajone ir Seinų krašte.
Pasidairykime po giminingas pavardes: Magalaitis, Magalas, Magenis, Magila, Magyla, Maginis, Magys, Magonis, Magūnas, Magutis bei Magalinskas, Magauskas, Magauskis, Magelinskas, Magevičius, Magilevičius, Maginskas. Esama ir kito šaknies varianto: Moga, Mogalas, Mogenis, Mogyla, Mogiškas, Mogulis bei Mogulevičius.
Šių pavardžių šaknys, pasak Z. Zinkevičiaus (“Lietuvių antroponimika”, p. 169), galimos sieti su daiktavardžio magalas “kas magaliuoja, zuja aplink, makalas” šaknimi, bet gali būti ir priesaginiai vediniai iš veiksmažodžio magėti “rūpėti, norėtis”. Iš pastarojo veiksmažodžio ypač ryškios yra Magila, Magyla, Magys, Magonis, Magūnas, Magutis, Moga, Mogenis, Mogyla. Šitaip, matyt, buvę įvardinti kažko geidžiantys, siekiantys žmonės. Magalengos atveju arčiau yra daiktavardis magalas.
Mūsų geidžiamas išaiškinti vardažodis Magalenga yra, matyt, turėjęs tolimą ir sudėtingą raidos kelią, ir sunku pasakyti, kokią funkciją atlieka įstrigusi priesaga –aleng-, ir ar ji ten besanti viena. Kiek giliau įsižiūrėjus ima brėžtis joje trūkimų žymės, rodančios, kad čia veikiausiai būsią trys priesagos: –al-, –en– ir –g-.
Suvalkų krašte yra aptinkamos lenkiškai užrašytos pavardės Magalas, Magalengo, Magalenko. LKŽ VII tomas 727 puslapyje pateikia su priesaga –al– žodžius: jau žinomą magalas (plg. kimšalas), magalioti “visaip sukinti, plaikstyti” ir magaliuoti “zuiti, eiti, kur patinka; mergintis, stengtis patikti”.
Sauliaus Ambrazo knygoje “Daiktavardžių darybos raida” (MEL, 2000 m.) nurodoma, kad su priesaga –g– latvių kalbnoje yra padaryta veikėjų pavadinimų, pvz. lizga “smaližius”. Tačiau tuo pačiu nurodoma, kad lietuvių kalboje gyvoji priesaga –g– veikėjų pavadinimams nėra vartojama. Prie jos yra priaugę kamiengaliai a, ė, ū ar priesaga –el-: melagis “netiesą kalbantis”, purlėgas “sunykėlis, sulysėlis”, remėga “kas gležnas, kam reikia paramos”, lojūgas “keiksmininkas, plepys, tauškalius, mėgstantis lojotis”, mainelga “maineiva” (p. 162). Gal šioje pavardėje likusi toji mūsų nesuprantama priesaga –en– yra irgi priebalsinio kamiengalio priesaga –en-, plg. piem-uo:piem-en-s, po kurio eina nesavarankiškoji priesaaga –g-?
Dėl svarstomos pavardės darybos galima ir diskutuoti, tačiau jos reikšmė jau darosi aiški – taip, matyt, buvo pavadintas vyriškis, kuris stengėsi atkreipti moterų dėmesį. O kai norime patraukti kieno nors dėmesį, tai ir sukinėjamės apie jį, visaip kraipydamiesi, t.y. magaliuojame. Atsistebėti sunku, kaip kūrybingai ir išradingai mūsų protėviai mokėdavo nusakyti žmogaus charakteristiką – ne keliais žodžiais, o keliais garsais.
Makauskas – populiari mūsų krašte pavardė. Ji – vedinys slaviškos priesagaos –ausk– (lenk. –owski). Jos pagrindą sudaro pirminė pavardė Makys, galūnės vedinys iš daiktavardžio makas “ 1. odinis maišelis tabakui, pinigams; 2. sėklos (pvz. dobilo) makštis; 3. kas vaikšto užkėlęs galvą; 4. maukas”. Bet galima šią pvardę sieti ir su veiksmažodžiu makenti “minti, eiti, moklinti”, makėti “braidžioti purvą, bristi per pelkę”, makinti “kimšti, grūsti, brukti (pvz. koją į batą)”, makyti “1. įgrūsti (pvz. bulvę į žemę); 2. krauti (vežimą šieno)”, maknoti ir makoti “purvą bristi”, makolinti “įkišti, įmurdyti”, makuoti “mindžioti (pvz. pievą)”… arba su ištiktuku maku “intensyviam ėjimui žymėti (karvės maku maku ir jau dobiluose)”.
Panašaus mąstymo yra ir kitos artimos pavardės: Makštelė, Makštis, Makštys, Makštutis. Jos sietinos su lietuvių daiktavardžiu makštis “įmova, dėklas, futliaras; augalo žiedo dalis, kurioje laikosi sėkla”, kuri yra gimininga su minėtuoju maku.
Kada turime tokią plačią pastarosios pavardės etimologiją, be reikalo LPŽ autoriai jos ištakų ieško kaimyninėse kalbose. Slaviškoji forma atsiradusi čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, lenkų kalba tvarkomoje bažnyčios kanceliarijoje.
Žymiausias šios pavardės atstovas yra dr. Bronius Makauskas, istorikas, Varšuvos universiteto ir Lenkijos Mokslų Akademijos narys, “Lietuvos istorijos” autorius, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, Lietuvos diplomatinių tarnybų darbuotojas.
Makrickas ir Makreckas – pavardė LPŽ autorių manymu atėjusi iš baltarusiškų pavardžių Mokrycki ir Makrecki bei lenkiškų Mokrzycki ir Mokrzecki ir yra sietinos su slaviškuoju būdvardžiu mokry “šlapias”. Galimas yra toks šių pavardžių aiškinimas baltarusių ir lenkų kalbose, tačiau mes neturėtume pamiršti ir to fakto, kad lietuvių tarmėse yra žinomas iš baltarusių kalbos paskolintas daiktavardis mokras “kutas, spurgas (šaliko, staltiesės, viršinės ir pan.)”. Tuo atveju pavardė *Makrys galėtų reikšti žmogų apšepusį, apdriskusį, apskurusį. Priesaga –ickas rodo, kad ji yra perredaguota svetimkalbėje kanceliarijoje, juo lengviau, kad primena anose kalbose esančias pavardes.
Maksimavičius – yra kilusi iš krikštavardžio Maksimas. Yra žinoma ir pirminė pavardė Maksimas. Tai veikiausiai rytų slavų kultūros Lietuvoje pamestas faktas. Nagrinėjamoji pavardė Maksimovič yra aptinkama Rusijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje.
Į Lietuvą pavardė Maksimavičius galėjo ateiti jau galutinai suformuota. Tačiau žmonės turėjo jausti jos sandarą, nes ir patys ieškojo savo ausiai artimiau skambančios formos. Mūsų krašte žmonės vartojo tos pavardės lietuviškus variantus Maksimonis ir Maksymas. Yra žinomos giminingos, tačiau slaviškos darybos pavardės Maksimenka ir Maksimovas. Yra dar viena panaši lietuviškai skambanti pavardė – Maksvytis. Tačiau su nagrinėjama Maksimavičiaus pavarde neturi ji nieko bendra. Lietuvių kalboje, beje, ir dzūkų tarmėje, Rusijos sostinės vardas Maskva dėl metatezės išvirsta į Maksvą. Maskvos gyventojai buvo čia vadinami maskvėnais arba maskvyčiais. Dėl metatezės buvo jie įvardijami ir maksvyčiais. Žodis maksvytis dar reiškė ir rusą.
Šios pavardės žymesnis atstovas yra Juozas Maksimavičius, Ožkinių kaimo (Punsko valsčius) mokytojas, vėliau ūkininkas, lietuvių visuomenės veikėjas, pirmas LVKD CV pirmininkas, pirmo lietuvių kultūrinioo vakaro Punsko klrašte pokario metais organizatorius, kovotojas už lietuvių kalbos teises Punsko, Seinų ir Smalėnų bažnyčiose.
Antras šios pavardės atstovas Seinų krašte yra Petras Maksimavičius, Lenkijos lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjas, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojas.
Malijauskas – LPŽ teigimu yra atėjęs iš baltarusių ar ukrainiečių kalbų, kur yra žinoma pavardė Maliej, t.y. Maliejus. Dėl santykio maliej-:malij galima palyginti lk. Maciej su pavarde Macijauskas, kur lietuvių kalboje tarp balsio i ir priebalsio j dingsta balsis e.
Malijonis – yra mūsų kalbos išgalėmis sudaryta pavardė iš slaviškojo Maliejaus (žr. Malijauskas). Žinomas yra ir trumpesnis jos variantas – Malionis.
Malinauskas – yra slavų kalbų darinys, plg. lk. Malinowski, br. Malinouski, r. Malinovskij. Pavardė kilusi iš slaviško daiktavardžio malina “avietė”. Antai lenkų kalboje žinomas yra moteriškas vardas Malina. Į Lietuvą greičiausiai atėjusi ji su tą pavardę turėjusiais žmonėmis.
Marcinkevičius – yra labai paplitusi pavardė Lietuvoje ir kaimyninių slavų kraštuose. Kilusi ji iš krikštavardžio Marcinkus bei jo varianto Martinkus, kurie savo ruožtu yra sudaryti iš vardo Martynas. Plačiai paplitusios ir gretimos pavardės (taisyklingos ir netaisyklingos): Marcijonas, Marcikonis, Marcilionis, Marcinkus, Marcinonis, Marciulkas, Marciukėnas, Marciukonis, Marciulynas, Marciulionis, Marciūnas, Marcius, Marciuška, Marculinas, Marculynas, Marčiauskas, Marčilionis, Marčinka, Marčinkaitis, Marčinkus, Marčys, Marčiukaitis, Marčiukonis, Marčiulaitis, Marčiulynas, Marčiulionis, Marčius, Marčiušis, Marčiuška, Marčulionis bei Marcinavičius, Marcinkauskas, Marcišauskas, Marciukevičius, Marciulavičius, Marčiulevičius, Marčenka, Marčinauskas, Marčinkevičius, Marčinskas, Marčiukevičius. Pavardės forma Marčius skamba visiškai lietuviškai (plg. marti “sūnaus žmona”), bet tai atsitiktinė sutaptis. Yra ji parankiai suformuotas trumpinys iš tų pačių Marcinkaus grupės pavardžių.
Margevičius – suslavinta forma iš Margis.
Markevičius – yra slaviškos darybos pavardė, kilusi iš krikštavardžių Markus ar Morkus. Turi nemažai giminingų pavardžių. Dalis jų sudaryta iš lietuvių kalbos dėmenų, kaip antai: Markaitis, Markas, Markelionis, Markelis, Markeliūnas, Markišius, Markonis, kitos susidarusios slavų kalbose arba Lietuvos kanceliarijoje suslavintos: Markauskas, Markavičius, Markelevičius, Markovas.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Punske gimęs Lietuvos rašytojas Anielius Markevičius (1923-2010).
Marteckas – veikiausiai yra kilusi iš krikštavardžio Martynas, tik pavardė turi suslavintą formą. Iš šio vardo lietuvių kalboje išriedėjo daugybė išvestinių pavardžių (žr. Marcinkevičius).
Masalskis – yra kiek įdomesnės darybos pavardė. Nesunku čia įžvelgti ryšį su pavarde Masys, kuri savo ruožtu veikiausiai yra kilusi iš krikšto vardo Matas, Motiejus, tiksliau sakant iš jo sulenkintos formos Maś arba iš vokiečių kalboje žinomų Tomo vardo formų Maaß, Maas iš (Tho)mas, iš kurio lietuvių kalboje atsirado Masius iš Masys (žr. LPŽ Masys).
Iš Masys atsirado išvestinės pavardės Maselis, Maselaitis, Maselionis, Maseliunas ir Maseliūnas (dėl raštininkų nemokšiškumo šalia taisyklingos priesagos –ūnas atsirado ir klaidinga priesaga –unas). Priesagą –el– dzūkai verčia į –al-, todėl vietoje Maselis jie ėmė tarti Masalis (kaip ir Staselis išvirto į Stasalį). Iš pastarosios formos lenkakalbė Lietuvos kanceliarija ir galėjo suformuoti pavardę Masalskis (plg. lenkiškas pavardes Kamiński, Żabiński).
Pavardė Masalskis ir jos slaviškieji variantai plačiai yra paplitę Baltarusijoije, Rusijoje ir Lenkijoje. Šia pavarde turime visuose minėtuose kraštuose garsių žmonių. Viena jų – Ignotas Jokūbas Masalskis, gimęs Gardino srity, Vilniaus vyskupas. Jo rūpesčiu buvo rekonstruota Vilniaus katedra, kurią statė garsusis lietuvių architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Vyskupas steigė Lietuvoje manufaktūrinę pramonę, globojo meną, buvo pasižymėjęs visuomenės veikėjas. 1773-80 m. ėjo Lietuvos-Lenkijos valstybės Edukacinės komisijos pirmininko pareigas. Toji Komisija atskyrė mokyklą nuo Bažnyčios. Vyskupas bandė atskirti Lietuvos bažnytinę organizaciją nuo Lenkijos Bažnyčios. Norėdamas įgyvendinti savo planus rėmėsi reakcinėmis jėgomis. Kai Ketverių metų seimas (1788-92) anuliavo Masalskio teises į Palangos, Maišiagalos ir Širvintų seniūnijas, stojo jis prieš Seimo reformas. 1794 m. T. Kosciuškos įsakymu suimtas, apkaltintas valstybės išdavyste ir Varšuvoje pakartas. Palaidotas Vilniaus Arkikatedroje.
Masionis – patroniminės –on– priesagos vedinys iš Masys (žr. Masalskis).
Mateika – plačiai paplitusi pavardė Lietuvoje, priklausomai nuo regiono kirčiuojama dvejopai: Matéika ir Mateikà. Gali ji būti iš krikšto vardo Motiejus (LPŽ). Tačiau galima jos sąsaja su veiksmažodžiu matyti. Tuomet ji reiškia gerai matantį žmogų.
Matulevičius – suslavinta iš Matulis.
Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Povilas Matulevičius, Kreivėnų kaimo gyventojas, akmentašys, girnų meistras, mūsų krašto knygnešys.
Mazauskas – iš lk. Mazowski.
Mickevičius – pavardė, dažnai aptinkama Lietuvoje, Baltarusijoje ir kiek rečiau Lenkijoje. Ją suformuoti veikiausiai galėjusi lietuvių kalba. Šios pavardės ištakų ieškoti reikia vardažodyje Mickus, kuriame jau yra pejoratyvinė priesaga –k-. Be jos turime vardą Micius. Pastarojo kilmė gali būti net trejopa: 1. micas “paršas, meitėlis”; micė “kiaulė”; 2. micinti “judinti, vizginti (uodegą); varginti”; 3. Micius ir Mickus galėjęs taip pat išsirutulioti iš slaviško vardo Dimitrijus, (plg. Jaśko – Jaśkiewicz), brus. Mićko (žr. LPŽ Mickevičius). Kadangi lenkų pavardėje Mickiewicz nėra minkšto priebalsio ć, matyt, Mickevičiams ištakas yra davęs vardas Mickus (o ne jo lenkiškoji forma Mićko). Tai paaiškintų, kodėl Lenkijos teritorijoje Mickevičių pavardė nėra plačiai paplitusi.
Iš Mickaus lietuvių kalboje apstu giminingų pavardžių: Micka Mickaitis, Mickus, Mickeliūnas, Mickis, Mickys, Mickonis, Mickūnaitis, Mickūnas bei suslavintos formos: Mickavičius ir Mickelevičius (su liet. priesaga –el-).
Gausybė lietuvių kalbos vedinių iš Mickaus tik patvirtina nuomonę, kad ir Mickevičius nėra koks užeivis Lietuvoje, o giliai įsišaknijęs ir galiausiai dėmesingai kanceliarijos suslavintas.
Šią pavardę turėjęs ryškesnis žmogus yra dr. Bronius Mickevičius, Varšuvos universiteto geografijos docentas. Palaidotas Trakiškių (Punsko valsčius) kapinėse.
Miliauskas – suslavinta iš Milius. Taip įvardinta žmogų, veliantį milus.
Misiukonis – patroniminės priesagos vedinys iš Misius.
Moliušis – priesagos –uš– vedinys iš Molis.
Morys – gali būti siejamas su liet. morys “tinginys, dykūnas”. Ši pavardė perėjusi ir į lenkų kalbą – Mor.
Muliarčikas – yra slaviškos kilmės pavardė, plg. brus. Muliarčik ir lk. Mularczyk.
Murauskas – neretai tai slaviškos kilmės pavardė, plg. lk. Murawski, r. Muravskij (LPŽ). Tačiau yra galimybė, kad kai kuriais atvejais galėjo ji būti ir lenkakalbės kanceliarijos suformuota. Tai rodo esanti pavardė Mureika, kildinama iš liet. veiksmažodžio murti “prakaituoti, šlapti”. Taigi mureika buvęs žmogus, kuris dirbdamas greit pailsdavęs, prakaituodavęs. Galima palyginti ir kitą giminingą pavardę – Murelis, žr. Z. Zinkevičius “Lietuvių antroponimika” 175 p., kur rašoma: Murelis ir Muras, Mureika, Murinas (: murti “šlapti, mirkti; kaisti, prakaituoti”).
Žinomesnis šia pavarde žmogus yra Punsko krašto choristas, Punsko bažnyčios ir Lietuvių kultūros namų giesmininkas Viktoras Murauskas.
Murinas – lietuvių kalboje turi apeliatyvą murinas “murzinas, purvinas, suprakaitavęs”. Dėl darybos plg. purvinas, paišinas. Žr. dar Burdinas.
Naliubavičius – Yra žinoma lietuvių turėta pavardė Beceilų parapijoje. Tai aiškiai slaviškos kilmės, plg. lk. lubić ar rus. liubitj “mėgti”.
Narkeliūnas – pavardė, kilusi iš Narkaus, kuri sietina su pavarde Norkus (žr. Moniuška, Norkus). Giminingos pavardės: Narkala, Narkelis, Narkis, Narkys, Narkūnaitis, Narkūnas bei Narkauskas, Narkavičius, Narkevičius, Narkunovičius.
Nevulis – LPŽ autoriai teigia, kad yra jos neaiškus santykis su pavarde Navulis, kuri savo ruožtu yra siejama su būdvardžiu naujas, iš kurio turime pavardę Naujelis.
Nometka – vardažodis, galbūt kilęs iš slaviško skolinio nometas “palapinė”. Tuomet būtų pejoratyvinės priesagos –k– vedinys, galėjęs reikšti žmogų, gyvenusį prastame name. Tokia pavardė aptinkama Seinų krašte, tačiau, matyt, yra reta, nes jos “LPŽ ” nepaduoda. Lenkų kalba ji yra vadinama Namiotko, tačiau tokia forma lenkų žodžių darybai nėra būdinga (plg. Moniuszko).
Norkus – panašiai kaip ir Noreika, pavardės sietinos su veiksmažodžiu norėti ar būdvardžiu norus. Tai pejoratyvinės priesagos –k– vedinys. Giminingos pavardės: Norka, Norkaitis, Norkas, Norkeliūnas, Norkys, Norkunas (dėl klaidos), Norkūnas bei Norkevičius.
Trakiškių kapinėse Punske ilsisi visuomenės veikėjas, tautinio sąjūdžio dalyvis, aušrininkas, literatas kun. Simonas Norkus–Norkevičius. 1881 m. paskirtas Punsko klebonu. Nustojęs sveikatos, iš šių pareigų pasitraukė.
Norvydas – pavardė sudaryta iš dviejų šaknų: nor– ir vyd-. Pirmoji šaknis siejama su daiktavardžiu noras, antrasis dėmuo vyd– sietinas su veiksmažiodžiu išvydo (plg. Vydūnas).
Oginskas – paprastai ši pavardė kildinama iš lenkų Ogiński, tik kad ši lenkų kalboje yra sunkiai etimologizuojama. Todėl šaknų reikia ieškoti lietuvių kalboje. LPŽ dar sieja ją su Aginsku (kuri iš Aginio, o ta sietina su ãginė “gyvatė, angis”), arba prileidžiama jos kilmę ir iš vietovardžio, tačiau vis nukreipiant į kitas pavardes, bet taip ir nenurodoma, iš kokios. Tuo tarpu visai tikėtina, kad ji siejasi su žemaičių donininkų oga “uoga” ir taip atrodo suslavinta Uogiaus „uogas mėgstančio ar besiverčiančio jų rinkimu žmogaus”.
Garsiausias iš Oginskų giminės yra Mykolas Kleofas Oginskis iš Rietavo, kunigaikštis, (gim. 1765 metų spalio 7 dieną, mirė 1833 spalio 15 dieną Florencijoje) – garsus kompozitorius ir mecenatas, Lietuvos didysis iždininkas (1793- 1796), didysis Lietuvos ginklakalys nuo 1789, Rusijos senatorius, Kosciuškos rėmėjas Lietuvoje, 1794 m. Lietuvoje sankylio dalyvis, emigracijos veikėjas. Palaidotas Florencijoje.
Mykolas Oginskis pats kūrė muziką ir Rietavo dvare laikė orkestrą, kuriame grojo ir Mykolas Konstantinas Čiurlionis. Kunigaikštis, pastebėjęs jo gabumus, davė stipendiją ir pasiuntė berniuką studijuoti muzikos į Varšuvą.
Labiausiai žinomas Oginskio muzikinis kūrinys yra “Atsisveikinimas su tėvyne”.
Ožkinis – yra siejamas su liet. daiktavardžiu ožka.
Žinoma daug giminingos kilmės pavardžių: Oželaitis, Oželas, Oželenis, Ožėnas, Ožys, Ožiūnas, Ožkaitis, Ožkelenas (turėtų būti Ožkelėnas), Ožkelionis, Ožkelis bei Oževičius. Ši pavardė (lenkiškai rašoma Oszkinis) yra išlikusi Beceilų parapijoje ir tik patvirtintų (žr.) Beceilų kilmę.
Pacevičius – suslavinta iš Pacas (žr. Pac).
Paminėtinas yra šios pavartdės turėtojas Pacevičius (vardas nežinomas), pokario metais Punsko bažnyčios vargoninkas.
Pacenka – turi tą pačią šaknį, kaip ir Pacas, tai priesagos –enka vedinys (plg. Kazulis : Kazulenka).
Žymus šiai pavardei atstovaujantis žmogus yra Punsko krašto sūnus Petras Pacenka, kuris 1918 metais, kai čia lapkričio 15 dieną įsikūrė Punsko lietuviškas valsčius ir gyventojų visuotinio susirinkimo vardu pareiškė valią prisijungti prie Lietuvos, buvo jis išrinktas valsčiaus pirmuoju viršaičiu.
Pacukonis – (žr. Pacas) yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš kitos patroniminės pavardės Pacukas “Paco sūnus”. Pastarosios negalima painioti su panašiai skambančiu žodžiu pacukas “žiurkė”, nes tai tik atsitiktinė jų fonetinė sutaptis. Taigi pažvelkime, kokį raidos kelią ši pavardė nuėjo: iš Ipatijaus lietuviai nelabai mokėdami tarti svetimus žodžius suformavo pirminę pavardę Pacas, kuri toliau išleido gyvuoti atžalą Pacukas, ir tik iš jos ilgainiui šio sūnų imta vadinti Pacukoniu.
Pajaujis – siejamas su liet. daiktavardžiu jauja „pastatas linams džiovinti ir minti“. Pajaujis būsiąs žmogus, gyvenęs prie jaujos, gal kaime turėjęs jaują. Kadangi ne kiekvienas ūkininkas turėdavęs jaują, todėl šitaip pavadintą žmogų reikia manyti buvus turtingą.
Punsko krašte Jonas Pajaujis buvo nusipelnęs agronomas ir visuomenės veikėjas. Jo veiklos vaisius – aplinkinių kaimų ekonominis ir žemdirbystės kultūros kilimas, buvęs juntamas dar ilgus pokario metus.
Antrasis žinomas Jonas Pajaujis yra Antrojo pasaulinio karo Lietuvos bėglys, Švedijos lietuvių visuomenės veikėjas.
Kitas šios pavardės nešiotojas yra pagardėjęs dainininkas Andrius Pajaujis, Lietuvoje žinomas sulenkinta forma Pojavis. Mat lenkai Pajaujui įrašė pase papvardę Pojawis, šis atvyko studijuoti į Vilnių, ir čia jį lietuviai perrašė kaip Pojavis, čia sukūrė šeimą ir gimus sūnui tokia iškreipta pavardė ir liko. Kai Andrius išgardėjo, žurnalistai net nežinodami, kaip tokią pavardę reikias kirčiuoti – Pójavis ar Pojãvis ir tuo atveju nežino, kaip tarti kamiene besantį o – trumpai ar ilgai.
Pakuckas – pavardė veikiausiai kilusi iš krikštavardžio Povilas (plg. rus. Paviel : Pacha). Tos pačios kilmės yra ir kita pavardė, jau labiau aplietuvinta – Pakutka.
Pakutka – žr. Pakuckas.
Palevičius – suslavinta iš Palys, kuri savo ruožtu kilusi iš asmenvardžio Napalys (iš Napoleonas).
Palionis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Palys.
Paliūnas – greičiausiai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Pala, Palys. Ši pavardė mūsų krašte neišlikusi, tačiau ją buvus liudijas likęs (žr.) Paliūnų kaimas. Nors fonetiškai labai artimai skamba pavardė Paliūnis, jos kilmė yra kita – ji rodo žmogų, gyvenantį prie liūno (žr. Pajaujis).
Pangonis – turi ir kitus pavardžių variantus: Pangonas, Pongonas bei Pongonis. Šių vardažodžių kilmė nėra lengvai ir vienareikšmiškai išaiškinama. Gali jos būti patroniminės priesagos –onis vediniai, plg. Janonis, Jokūbonis, Palionis. Tada lieka neaišku, iš kokio vardo paimta šaknis. Antra vertus – galima būtų manyti, kad tai sudurtiniai vardai, sudaryti iš dviejų šaknų: pan-gonis. Čia reiktų laukti pravardinės pavardės: pongonis (plg. naktigonis) – suprask „pono gyvulių piemuo“, juoba, kad turime ir pavardę Pongonis. Tačiau bene rimčiausią pavardės etimologiją padėtų atskleisti latvių ir prūsų kalbose išlikę žodžiai: la. pane „pamazgos, prastas gėralas“ (K. Būga „RR“, III t. 538 p.) bei pr. pannean „pelkė, samanynė“ (K. Būga I t. 529 p.). Šitai leistų manyti turėjus ir mums žodį *panė „raistynė, pelkė, drėgna ganykla“. Pangonis ir būtų tas piemuo, kuris ganęs gyvulius panėse, t.y. pelkėse, drėgnose balose.
Paplauskas – yra labai populiari pavardė ir Lietuvoje, ir kaimyniniuose slavų kraštuose (lk. Popławski, rus. Poplavskij). Etimologijos ieškoti reiktų, matyt, slavų kalbose.
Parakevičius – LPŽ šią pavardęgretina su lenk. Parakiewicz bei brus. Parakievič. Tačiau lenkų kalboje ši pavardė neturi etimologijos. Tai turėtų būti sulenkinta forma iš liet. Parakas.
Paransevičius – yra reta pavardė, aptinkama tik Alytaus rajone ir Punsko apylinkėse. Jos daryba nėra aiški. Veikiausiai bus ji susiformavusi iš vokiško daiktavardžio Ranzen “kuprinė, kukštera, kelionmaišis: arba šnek. pilvas”. Pirma reikšme žinomas ir rusų kalboje vartojamas žodis raniec. Tokią prielaidą patvirtintų lenkų kalboje išlikusi šios pavardės forma Forencewicz, kilusi veikiausiai iš vokiško Vorranzen ar Vorranz, kas ir galėtų reikšti iš priekio segamą kukšterą, arba pilvą. Kad toks mąstymas yra realus, rodo ir lietuviškos pavardės Pilvelis, Pilvenis, Pilvinis. Lietuvoje aptinkama dar pavardė Rancas (LPŽ) – aiškus germanizmas.
Ryškesnė šia pavarde asmenybė yra mokytojas Juozas Sigitas Paransevičius, Punsko licėjaus direktorius, Lenkijos lietuvių kultūros draugijos Centro valdybos sekretorius, visuomenininkas.
Paškevičius – iš brus. Paškievič (iš rytų slavų asmenvardžio formos Paška).
Pauliukonis – ilgesnį kelią nuėjusi patroniminėmis priesagomis –uk– ir –onis, taigi esanti jau trečios gereacijos. Pirmoji buvo Paulius, kuri pavardės reikšmę įgavo iš krikštavardžio Paulius. Aptinkama gausybė šios šaknies įvairiausių vedinių: Paulaitis, Paulas, Paulėka, Paulėkas, Paulėnas, Paulikaitis, Paulikas, Paulikėnas, Paulikonis, Paulinas, Paulionis, Paulionka, Paulis, Paulys, Pauliukaitis, Pauliukas, Pauliukėnas, Pauliukynas, Pauliukys, Pauliūkonis (netaisyklinga) bei Paulauskas, Paulavičius, Paulevičius, Paulikevičius, Paulinskas, Pauliukevičius.
Pavasaris – yra vardažodis, kilęs nuo lietuvių metų dalies vardo pavasaris. Gretimos pavardės: Pavasaraitis, Pavaseris (dialektizmas), Povasaris bei Pavasarauskas.
Paznėkas – yra slaviškos kilmės pavardė, plg. brus. Pazniak, Pozniak.
Pečiulis – LPŽ autorių manymu yra lietuvių patroniminės priesagos –ulis vedinys iš krikštavardžio Petras slavų kalbose vartojamų formų Pietia, Pėčia ar kitaip (plg. liet. Jonulis, Juozulis, Petrulis). Ši pavardė labai plačiai žinoma visoje Lietuvoje gal dėl to, kad populiarus buvęs Petro vardas.
Matyt, ši numanoma giminystė su lietuviškuoju daiktavardžiu petys ir lėmė, kad minimoji pavardė susilaukė būrio giminingų vardažodžių – turinčių taisyklingas, netaisyklingas ir tarmines formas: Peciukonis, Peciulionis, Peciulis, Peciūnas, Peckis, Peckys, Peckus, Pecukonis, Pėča, Pečaitis, Pėčaitis, Pečanga, Pėčas, Pėčelis, Pečeliūnas, Pečėnas, Pečenis, Pečenkis, Pečenkus, Pėčia, Pečiagonis, Pečikonis, Pečinaitis, Pėčinis, Pečiokas, Pečionaitis, Pečis, Pėčys, Pečiukaitis, Pečiukas, Pečiukėnas, Pečiukomnis, Pečiulaitis, Pečiulionis, Pečiulisas (su dviguba galūne), Pečiulka, Pečiūnaitis, Pečiūnas, Pečiura Pečiūra, Pečiutaitis, Pečka, Pečkaitis, Pečkas, Pečkis, Pečkys, Pečkunas (netaisyklinga), Pečkūnas, Pečkus, Pečiulaitis (dviguba priesaga –ul-aitis), Pečulis, Petčiulis, Petelis bei Peciulevičius, Pecukevičius, Pečatauskas, Pečauskis, Pečetauskas, Pečevičius, Pečiatauskas, Pečiskis, Pečinkevičius, Pečiukevičius, Pečiulevičius, Pečiulskis, Pečkauskas.
Penkevičius – iš lenk. Pieńkiewicz.
Petronis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Petras.
Petruškevičius – yra raštinės suslavinta Petruškos forma. Tai patroniminė pavardė, išvesta iš vardo Petras, iš jos susiformavo Petrušas ar Petrušis, kuri vėliau gavo pejoratyvinę priesagą –k-, todėl turime formą Petruška, o ši perėjusi per kanceliariją įgavo galutinę formą.
Šia pavardę turinti ryškiausia asmenybė yra Lenkijos lietuvių visiuomeninės kultūros draugijos Centro valdybos sekretorius ir leidinio “Aušra” ilgametis redaktorius bei lietuviškų valandėlių redaktorius per Balstogės radiją Eugenijus Petruškevičius.
Pykys – LPŽ autorių teigimu ši pavardė yra greičiausiai vokiškos kilmės, plg. Pick ar Picke. Tačiau Z. Zinkevičius (“Lietuvių antroponimika”, 182 p.) nurodo panašių pavardžių (Pikas, Pikelis, Pikiela, Pikis, Pikiūnas, Pikutis) bei vietovardžių (Pikaičiai, Pikeliai, Pikelinė, Pikeliškės, Pikiškės, Pikuškės) ir gretina juos su lietuviškais žodžiais piktas, pykinti. Ši prielaida yra kur kas patikimesnė, nes sunku būtų patikėti, kad svetimoje dirvoje vokiškoji pavardė būtų galėjusi duoti tokį kiekį asmenvardžių ir vietovardžių. Taigi Pykys lietuviui reiškęs supykstantį žmogų.
Navininkų kaimo broliai Pykiai buvo mūsų krašte garsūs savamoksliai liaudies muzikantai.
Plikūnas – patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Plikis, Plikys. Taip galėjo būti pravardžiuojami neturtingi, nuskurdę, “pliki” žmonės. Žinoma ir gimininga pavardė Plikutis bei Plikavičius (raštinės padarinys).
Pliodaris – iš rusų Vardo Fiodor. Dzūkai nemokėdami tokių garsų samplaikos ištarti ėmė vadinti žmogų Pliodariu.
Ponukas – taip dzūkų buvęs pravardžiuojamas į ponus pretenduojantis, poniškų manierų besilaikąs, žmogus. Yra ir gretima pavardė Ponelis. Panašaus turinio yra Lietuvoje žinoma pavardė Panãvas, iš būdvardžio panavas “ponãvas, poniškas”. Žinomas jos turėtojas yra poetas Petras Panãvas.
Poskevičius – raštinėje išvestas iš Poska (sl. Pasjko “Povilas”). Yra ir antras Poskos variantas – tai Poška (lietuvių rašytojas poetas) – iš sl. Paško. Kitos giminingos pavardės: Poškaitis (Kazys Poškaitis – lietuvių choreografas, choreografinio žodyno tvarkytojas), Poškis, Poškys, Poškus bei Poškauskas, Poškevičius, ar pas mus net Sposkevičius.
Prabulis – greičiausiai pravardinės kilmės pavardė, plg. liet. prieveiksmį prabuliu “iš užpakalio per terpkojį” (LPŽ).
Žinomas pavardės turėtojas buvo Vytautas Prabulis – kovotojas už Lietuvos laisvę, partizanas, pabėgęs į Lenkiją ir norėjęs pasitraukti į Vakarus, tačiau 1949 m. gruodžio 13 d. apsuptas lenkų saugumiečių žuvo bunkeryje Šlynakiemio kaime kartu su Jonu Krikščiūnu (palaiadoti Suvalkuose, kapas nežinomas, kapinėse yra jiems skirtas tik simboliškas kapas).
Prakapas – iš krikšto vardo baltarusiškos formos Prokopij. Artimiausi giminaičiai: Prakapa, Prakapaitis bei Prakapavičius.
Praleika – veikiausiai iš krikštavardžio formos Fralenka (LPŽ).
Pranulis – patroniminės priesaagos –ul– vedinys iš Pranas (plg. Jonulis, Vinculis).
Puniškis – greičiausiai sietinas su vietovardžiu (žr.) Punia (taip buvo vadinama ir Punsko gyvenvietė) ir galėjęs reikšti Punios ar jos apylinkių gyventoją. Gimininga pavardė yra Punis – bene pravardinės darybos pavardė, sietina su veiksmažodžiu punyti “godžiai ėsti, ryti; mušti, pešti”. Taip buvęs pramintas ėdrus, valgus žmogus ar gal peštukas.
Puzauskas – esanti suslavinta forma iš pavardės Puzas, kuri sietina su liet. puzenti godžiai valgyti, kimšti”. Giminingos pavardės: Puza, Puzelis,Puzėnas, bei Pusauskis.
Račius – mūsų krašte neretai aptinkama pavardė. Ji turi savo apeliatyvą račius “ratų dirbėjas” (žr. Ročkos). Lenkų raštinė pateikia šios pavardės kitą formą – Racis (suprask – Racys). Toks buvo Seimų ir Punsko dzūkuose vartojamas antrinis šios pavardės variantas, plg. Bliūdžius ir Bliūdys. Iš čia ilgainiui atsirado ir suslavintoji forma – Racevičius. Žinomi ir kiti šios pavardės variantai: Racius, Racka, Rackaitis, Rackus, Račailis, Račaitis, Račalis, Račas, Račyla, Račis, Račys, Račiūga, Račiuikaitis, Račiukas, Račiulaitis, Račiunas (per klaidą), Račiūnas, Račiuvaitis, Račka, Račkaitis, Račkelis, Račkis, Račkus bei Rackauskas, Rackevičius, Račelauskas, Račevičius, Račylkauskas, račinskas, Račkauskas.
Radvila – yra sudurtinis vardažodis. Jį sudaro dvi šaknys: rad– iš rasti (rado) ir vil-, kurią galima sieti su veiksmmažoodžiu viltis “tikėtis, turėti vilties”. Lietuvių kalboje yra ir daiktavardis radvila “rastinukas, rastas vaikas”.
Šalia pavardės moteriškosios formos yra žinoma ir vyriškoji forma – Radvilas, bei jos suslavintoji forma Radvilavičius. Pas mus gyvoji kalba dar prisilaiko pirmos formos, o raštinė visur perša suslavintą vedinį.
Su šia giminingos pavardės esti ir Radzvila bei Radžvilas.
Ši pavardė populiari ir Lenkijoje (rašytoja Barbara Radziwiłłówna) bei Baltarusijoje.
Ratys – ratų meistras (žr. Račius).
Radzevičius – veikiausiai pavardės Radys suslavinta forma.
Radvilavičius – suslavinta forma iš Radvila.
Radžiūnas – patroniminės priesagos vedinys iš asmenvardžio Radys (žr. Radzevičius).
Ragelis – tai patroniminė (iš tėvo sūnui pavadinti) pavardė. Pirmoji jos forma buvo Ragas. Pradžioje turėjęs būti pravardžiuojamas galbūt kieto charakterio ar šykštus žmogus. Šio tipo pavardžių mūsų kalboje gausu: Ragainis, Ragaitis, Ragaišius, Ragėnas, Ragina, Raginaitis, Raginė, Raginis, Ragulis, Raguotis, Ragutis, bei suslavintos formos: Ragaliauskas (priesaga –el– dzūkų tarmėje išvirtusi į –al-), Ragalinskas, Ragalskas, Ragalskis, Ragauskas, Ragavičius, Rageliavičius (iš Ragelis), Ragelskis (iš Ragelis), Ragevičius, Ragickas, Raginskas, Raguckas (iš Ragutis), Ragulevičius, Raguliauskas, Ragulskas, Ragulskis.
Ramanauskas – kilusi iš krikštavardžio Ramonas. Tai labai populiari pavardė slavų kraštuose (Romanowski).
Šia pavarde žymersnis asmuo – kun. Ramanauskas, buvęs Punsko parapijos klebonas.
Rantelis – nėra plačiai paplitusi pavardė, tačiau mūsų krašte žinoma. Ją galima sieti su liet. daiktavardžiu rantas “įpjova”. Tai būtų pravardinė pavardė. Šiame krašte pažįstamas priesagos –elis vedinio kirčio atkėlimas į šaknį (plg. Birgelis, Bubelis, Skustelis) rodytų taip pravardžiuojamą žmogų buvus nagingumu nepasižymintį meistrą.
Rėkus – siejama su liet. veiksmamžodžiu rėkti ar būdvardžiu rėkùs “daug rėkalojantis”.
Remindavičius – neaiškios kilmės suslavinta forma.
Rentelis – LPŽ autoriai skuba pabrėžti, kad tai skolinys iš vokiečių Rentel. Tačiau esamos aplinkinės pavardės: Rentas, Rentys leidžia visas jas sieti su liet. daiktavardžiu renta “tuščiakalbis žmogus” arba veiksmažodžiu rentauti “niekus kalbėti, taukšti”. Tai būtų priesagos –elis vedinys. Dėl kirčiuotos šaknies žr. Rantelis.
Rioglys – iš liet. rioglinti „nerangiai eiti, vilktis“. Ši pavardė Lenkijoje yra aptinkama Seinų parapijoje.
Rugienis –iš Rugys.
Ruginskas – suslavinta iš Rugys.
Rupinskas – suslavinta iš Rupys.
Sakavičius – jau suslavinta pavardės forma. Jos pirmtakas turėjo būti Sakas, sietinas su liet. daiktavardžiu sakai “medžių derva”. Kitos artimos pavardės: Sakelas, Sakelis, Sakėnas, Sakonis, Sakuotis, Sakutis…
Saladuonis – yra dvikamienė pavardė. Antrasis dėmuo sietinas su duona, pirmasis su saladynai nuo alaus ir degtinės darymo atlikę tirščiai, žlaugtai” arba saladynis “salstelėjęs, suzmekęs”. Saladuoniu galėję būti pavadinti žmonės, valgę prastą duoną.
Saladuonio pavarde buvo paskutinis Vižainio parapijos, Eišeriškių kaimo žmogus, kuris XX a. aštuntame dešimtmetyje dar kalbėjo lietuviškai.
Samulevičius – pavardės forma, raštinėje suslavinta iš pavardės Samulis, kuri savo ruožtu yra priesagos –ul– vedinys iš pavardės Samas (greičiausiai liet. trumpinys iš krikšto vardo Samuelis.
Ryškiausia šią pavardę turinti asmenybė – Kanadoje gyvenantis Punsko krašto auklėtinis Valdas Samulevičius-Samonis, mokslų daktaras, tarptautinių politinių santykių specialistas.
Sanavaitis – yra sudzūkinta aiškiai pravardinė pavardė, kilusi iš Senavaitis (senavaitis “pareigų netekęs buvęs vaitas, kitaip viršaitis ar gal seniūnas”). Mūsų krašte ši pravardė ir išliko pavarde. Žinomos giminingos pavardės Sanvaitis ir Senvaitis.
Julius Senvaitis – Lietuvos karo bėglys, apsistojęs vakarinėje Lenkijoje. 1956 m. kilus Poznanėje riaušėms, jis buvo aktyvus dalyvis, vienas iš tų, kurie pagrobė atakuojantį tanką ir kovojo prieš lenkų armiją. Būtų sausai nusikepę, nes vėliau išlipo ir pabėgo, tačiau jį kaip įvykių herojų nufilmavo vakarų žurnalistai ir rodė per savo televiziją. Tuo būdu atsekė jį lenkų saugumas ir nuteisė 25-eriems metams kalėti. Grįžęs iš kalėjimo nerado nei žmonos, nei dukros. Gyvenimą baigė skurde. Globojo Dariaus ir Girėno paminklą jų tragiškos žūties vietoje – Pščelnike (buvusiame Soldine).
Sankauskas – tai slaviška pavardės forma. Lietuviškos formos – Sankūnas, Sankus.
Savickas – iš lenk. Sawicki ar brus. Savickij.
Savulis – būsianti bene patroniminės priesagos –ul– pavardė iš Savas. Ši pavardė į mūsų kraštą pateko pokario metais iš Vištyčio apylinkių drauge su karo bėgliais. Artimos pavardės: Savukas, Savukynas, Savulionis, Savulka.
Senda – LPŽ autorių teigimu yra neaiškios kilmės. Dzūkai ją taria Sanda. Gal tai vokiškos kilmės, plg. vok. senden „siųsti“.
Severinas – iš krikšto vardo Severinas.
Simonaitis – tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Simonas. Iš jo trumpinio Simas turime pavardes Simaitis, Simutis ir pan.
Į Punsko parapiją ši pavardė atkeliavo su kunigu ir žymiu Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėju Motiejumi Simonaičiu (1860 – 1922) – kuris čia ilgus metus apaštalavo.
Gimė Puodžiškės kaime (dabartinio Lazdijų rajono Kučiūnų seniūnijoje). Baigė Seinų kunigų seminariją. 1899 m. paskirtas Punsko Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios klebonu, pakeisdamas nusenusį Simoną Norkų-Narkevičių. Kartu ėjo dvylikos gretimų parapijų dekano pareigas. Seinų vyskupo Antano Baranausko paragintas, bažnyčioje įrengė ąžuolinį neogotikinį altorių, kurio Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Kazimiero skulptūros buvo pagamintos Prancūzijoje. Kunigo pastangomis aikštė priešais bažnyčią buvo išgrįsta akmenimis.
1908 metai buvo ypatingi Punsko parapijos gyvenime. Dalis parapijiečių nusprendė atsiskirti ir toliau melstis Beceilų bažnyčioje. Kunigas Simonaitis pritarė tokiam žingsniui, dovanojo naujai parapijai bažnyčios inventorių. Po paskutinį kartą vykusių pamaldų punskiečiai palydėjo išeinančius iki būsimos parapijos ribų, o besijaučiantys lenkais nuėjo toliau Beceilų link. Po to Motiejus Simonaitis pradėjo sakyti pamokslus tik lietuviškai.
Simonaitis agitavo steigti lietuviškas mokyklas, organizavo vakarinius švietimo kursus suaugusiems. Jo pastangomis susikūrė Vartotojų kooperatyvas “Dzūkas”, įsisteigė vysk. M. Valančiaus propaguojama Blaivybės draugija. Kunigas buvo linksmo būdo, žmonių mėgiamas ir gerbiamas. 1906 m. gruodžio 16 d. įkuriama “Žiburio” organizaciją. Skyriaus, o jame įsiregistravo 76 žmonės, pirmininku išrenkamas Motiejus Simonaitis. Jis Punske atidaro knygyną, moko aplinkinių kaimų gyventojus ūkininkauti.
1917 metais buvo Suvalkų apskrities delegatu Vilniaus konferencijoje, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, paskelbusią šalies Nepriklausomybę. Grįžęs iš Vilniaus, kartu su bendraminčiais (žr.) Petru Pacenka ir Kazimieru Mielkumi 1919 m. lapkričio 15 d. valstiečių mitingo metu skelbia apie lietuviško Punsko valsčiaus įkūrimą. Lenkams užgrobus Punską, valsčiaus administracija persikėlė į Lietuvą ir lietuviška veikla užgeso.
Kunigas toliau liko dirbti sielovados darbą Punsko parapijoje ir prašė žmonių melstis. Netrukus lenkų administracinės valdžios buvo suimtas ir įkalintas. Grįžo labai prislėgtas, sirguliavo ir 1922 metais mirė.
Sinkevičius – tai slaviškoji pavardės forma, kilusi iš krikštavardžio Sinkus. Atitinkamos lietuviškos pavardžių formos: Sinkonis, Sinkūnas, Sinkus, Sinkuvas…
Skirkevičius – yra suslavinta Skirkos pavardė. Skirka buvęs kompanijų nemėgstantis žmogus, plg. skyrus “vienišius, draugų nemėgstantis”. Pavardėje esanti pejoratyvinė priesaga –k– rodo menkinamąjį požiūrį į tokius draugų besišalinančius žmones.
Artimos pavardės: Skirgaila (dvikamienis asmenvardis skir-gaila, (žr. Skirkevičius, anrasis dėmuo sietinas u sen. liet. gailas “stiprus”), Skirgailas, Skirys, Skyris, Skirius, Skyrius, Skirkus, skirmantas, Skyrus, Skirutis…
Skripka – pravardinė pavardė, sudaryta iš liet. vartojamo slavizmo skripka “smuikas”. Mūsų tarmėje žodis skripka reiškia dar įkyrų žmogų. Šitaip įvardinta mėgstantį griežti nervais.
Spalviongiausia šią pavardę paveldėjusi asmenybė yra Algirdas Skripka, ilgametis Lenkijos lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjas, Lenkijos lietuvių kultūros draugijos pirmininkas, ilgametis Seinų apskrities administracijos darbuotojas, WSTW (Vaivadijos kaimo transporto bendrovės) ilgametis direktorius, Lietuvių namų Seinuose statybos komiteto pirmininkas, Šv. Kazimiero draugijos valdybos Seinuose narys.
Skùstelis – asmenvardis sietinas su veiksmažodžiu skusti “dalgiu menkus javus skabyti”. Taip įvardinta nepasiturintį ūkininką. Tai pabrėžia ir į šaknį iš priesagos atkeltas kirtis.
Slapikas – tai vėlgi pravardinė pavardė, sietina su liet. daiktavardžiu slapikas “slapta išperėtas viščiukas; slapukas, kas vengia viešumos, slapstosi nuo kitų”. Tokia pravardė rodo, kad žmonės įtariai žiūrėdavę į uždaro būdo kaimyną.
Slavėnas – patroniminės priesagos –ėn– vedinys iš Slava, Slavys, Slavas (LPŽ), kurie sietini su asmenvardžiu Slavas. Šalia šios pavardės vyriškosios formos žinoma ir moteriškosios formos pavardė Slavėna.
Kitos artimos pavardės: Slavynas – patroniminės priesagos –yn– vedinys, Slavikas, Slavykas bei Slavikauskas, Slavinskas.
Slovickas – iš lenk. Sławicki.
Slovikas – iš lenk. Sławik.
Stanelis – patroniminės priesagos –el– vedinys iš pavardžių Stanis ar Stanys, kurios yra trumpiniai iš slavų krikštavardžio Stanislovas.
Stanislovaitis – patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Stanislovas.
Stankevičius – yra gimininga pavardė su Stanaičiu ar Staneliu, tik ji nuėjo kiek ilgesnį raidos kelią. Kilusi iš to pačio krikštavardžio Stanislovas trumpinio Stanys. Vėliau gavusi pejoratyvinę priesagą –k– sudarė naują asmenvardį Stankus. Pastaroji lenkakalbėje kanceliarijoje ir gavo galutinę pavardės formą.
Staselis – yra patroniminės priesagos –el- vedinys iš vardo Stasys. Mūsų kraštye žinoma tarminė pavardės forma – Stasalis.
Staskevičius – esanti pavardė, nuėjusi tuo pačiu raidos keliu, kaip ir Stankevičius. Išriedėjusi iš vardo formos Stasys, laikui bėgant įgavo pejoratyvinę priesagą –k-, sudarydama naujadarą Staskus. Ši ilgainiui perėjusi per kanceliarijos mašiną išėjo nauju produktu, ir turime Staskevičių.
Šalia Stasio buvo ir gretima forma Stašys. Iš Jos ir kilo gretimų pavardžių virtinė: Stašionis, Stašis, Stašys, Stašiskis, Stašiulis, Stašiūnas Stašius, Staška, Staškis, Staškonis, Staškūnas, Staškus, bei Stašinskas, Staškauskas, Staškevičius.
Ryškesnė šios pavardės asmenybė yra mkt. Jonas Staskevičius, Punsko pagrindinės mokyklos direktorius.
Stepanauskas – suslavinta iš Steponas.
Stepanavičius – suslavinta iš Steponas.
Stoskeliūnas – yra gan sudėtinga pavardė. Gimininga ji su visomis pavardėmis, kilusiomis iš krikštavardžio Stanislovas ar jo trumpinio Stanys bei Stasys. Tačiau šie vardai lietuvių kalbos tarmėse turėjo dvejopą šaknį: šalia minėtųjų buvo dar ir Stonys bei Stosys. Pastaroji asmenvardžio forma ir sudarė analizuojamos pavardės šaknį. Ilgainiui čia prisišliejo priesaga –k-, ir atsirado naujas asmenvardis – Stoskus. Stoskaus sūnus ir gavo pavardę Stoskelis, o šio sūnus buvo vadinamas Stoskeliūnu. Taigi ši pavardė esanti ketvirtos kartos ir turi tris priesagas: pejoratyvinę –k– ir dvi patronimines –el–(i)ūn-.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Punsko licėjaus mokytojas ir visuomenės veikėjas Jonas Stoskeliūnas, baigęs prieš karą lituanistiką Kauno VD universitete. Prieš karą dirbo Alytaus vidurinėje mokykloje, po karo mokytojavo Elko, Suvalkų ir Punsko vidurinėse mokyklose.
Suraučius – yra, matyt, aplietuvinta pavardė, atėjusi, veikiausiai, iš baltarusių kalboje žinomo asmenvardžio Suravec, Suraucau rus. Surovec – LPŽ.
Mūsų krašte pokario metais buvo gerai pažįstamas Lenkijoje (Slavno miestelyje) apsigyvenęs Lietuvos patriotas Antanas Suraučius (1919 m. gruodžio 27 d. JAV – 2006 m. birželio 27 d. Slupske, Lenkija) – Lietuvos pokario rezistencijos dalyvis, mokytojas, publicistas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas.
Iš Amerikos šeimai grįžus į Lietuvą, baigė lietuvišką gimnaziją, 1941 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams atplėšus Druskininkus nuo Lietuvos, organizavo ten lietuviškas mokyklas. 1942 m. studijas univesitete nutraukė.
Nuo 1944 metų partizanų, kovojančių prieš Raudonąją Armiją, gretose. 1945 m. rudenį kovoja Druskininkų-Marcinkonių krašte. 1947 m. spalio mėn., besiveržiant iš apsupties, buvo sunkiai sužeistas ir pateko į NKVD rankas. Buvo nuteistas mirti, vėliau ši bausmė pakeista į 25-erius metus lageryje. Kalėjo Komijoje – Abezėje ir Intoje. 1958 m. amnestuotas paliekant gyventi tremtyje. Pasinaudojęs motinos teise repatrijuoti į Lenkiją, apsigyveno vakarinėje jos dalyje. Neakivaizdiniu būdu baigė Gdansko universitetą, mokytojavo vidurinėse mokyklose.
Aktyviai įsijungė į lietuvišką veiklą, buvo Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Slupsko skyriaus įkūrimo iniciatoriumi. Ieškojo ir globojo lietuviškos kultūros Lenkijoje pėdsakus. Žlugus komunistiniam režimui šalyje, išleido keletą knygų apie gyvenimą ir kovas Lietuvoje.
O štai, atrodo, jo paties ranka rašyti ir Dainavio slapyvardžiu pasirašyti 2006-07-27 Suraučių pavardės aiškinimai.
“Savo visiškai neprofesionalia nuomone manau, kad pavadinimas susijęs su sūrumu (sūrumas savo ruožtu su druska). Nes Druskininkuose gana populiari pavardė Suraučius, tai tas sūrumas ne tik miesto pavadinime, bet ir gyventojų pavardėse atsispindi.
Bene žymiausia ir seniausia iš druskininkiečių giminių yra Suraučiai (lenk. Suroviec). Šios giminės protėviai yra minimi seniausiuose žinomuose Druskininkų kaimelį mininčiuose dokumentuose. Jei 17 a. dokum. pavardė dar rašoma – Surowczonis, tai vėlesniuose – 18 a. dokumentuose jau Surowiec. T. Narbutas, pasakodamas apie vieną liaudies gydytoją Surowiec’ą prisiminė, kad jį kaime vadino – Surutis (Sūrutis ). Šiuo metu giminė yra išplitusi Druskininkų apylinkėse ir nėra kaimo, kur nebūtų Suraučiaus, tačiau visų protėvis vienas – druskininkietis Jonas (sudariau genealogiją). Pvz., į Švendubrės kaimą Suraučius atsikėlė 18 a. pabaigoje, į Jaskonių kaimą 19 a. pradžioje ir t.t.
Pradžioje maniau, kad pavardė Suraučiai yra žinoma tik Druskininkuose ir apylinkėse. Bet, štai vartydamas 19 a. Ašmenos apylinkių RK bažnyčių civilinės būklės bylas, netikėtai, suradau vietinius valstiečius pavarde Surowiec.
Labai nustebau, kai tarp tos vietovės kaimų buvo ir gyvenvietė – Solemniki.
Šiap jau manoma, kad pavardė Suraučius yra pravardinės kilmės (gal tas, kas su druska kažką bendro turi, sūriai valgo ar sūrioje vietoje gyvena), tačiau, galbūt, Suraučius ar Suraučias senovėje galėjo reikšti ir tam tikrą druskininkų sluoksnį – mėsos produktų, maisto gamintojus – sūrintojus?
Štai 18 a. antros pusės, Liškiavos RKB civilinės būklės aktų bylose radau gyvenvietę – Posūriai, žinomas Vytauto dvaras – Posūriai (Poseur).”
Sutrinavičius – lenkakalbės kanceliarijos suslavinta pavardė, kurios šaknis sutr- sietina su liet. sutrà „netvarkingas, nešvarus, apsileidęs žmogus“.
Svetlauskas – suslavinta forma iš rus. svietlyj “šviesus”.
Šarka – iš liet. šarka.
Ščerbinskas – tai slavų (ukr., brus., lenk.) kilmės pavardė.
Šidlauskas – iš lenk. Szydłowski.
Šimčikas – lenkiškos darybos iš krikštavardžio Šimas.
Šiupšinskas – tai veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietina su liet. veiksmažodžiu šiupšenti “kuždėtis”. Asmenvardžio pirminė forma turėtų būti Šiupšys.
Šiupšinskas – tai veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietina su liet. veiksmažodžiu šiupšenti “kuždėtis”. Asmenvardžio pirminė forma turėtų būti Šiupšys.
Škarnulis – yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš neaiškios šaknies škarn-. Greta žinoma ir moteriškoji pavardės forma – Škarna.
Šliaužys – yra pravardinė pavardė, sietina su lietuvių veiksmažodžiu šliaužti “rėplioti, repečkoti, eiti repečkom”.
Žymesnis šios pavardės nešiotojas yra Antanas Šliaužys – buvęs Punsko licėjaus mokytojas, kultūros veikėjas, estradinio ansamblio “Punia”, vokalinio merginų sambūrio “Ulbuonėlės” ir Punsko kulrūros namų suaugusių vokalinio sambūrio “Sūduva” įkūrėjas ir vadovas, laimėjęs daugelį konkursų, buvęs Punsko pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas ir Punsko muzikos mokyklos direktorius.
Kitas žinomas ta pavarde yra Jonas Šliaužys – Augustavo parapinės bažnyčios ilgametis vargoninkas.
Štukauskas – yra suslavinta forma, pirminė buvusi Štuka, sietina su lietuvių kalboje žinomu germanizmu Stück “gabalas; išdaiga”.
Šuliauskas – yra suslavinta forma, turinti ir giminaičių: Šulekas, Šuliakas. Jie sietini su germanizmu Schule “mokykla”. Tokią pavardę galėjo gauti žmonės kuo nors susiję su mokykla, pvz. ten dirbę sargu ar pan.
Šuminskas – yra slaviškos kilmės pavardė, sietina su brus., rus. šum ar lk. szum “triukšmas”.
Žinomesnis šia pavarde žmogus yra Antanas Šuminskas – kunigas, buvęs Punsko parapijos klebonas, miręs 1967 m.
Šuščevičius – taip pat veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietinasu liet. šiušis ar šiūšis “kas apsileidęs, susivėlęs, nesusišukavęs”. Toji pavardės forma bus kilusi iš liet. daiktavardžio šuščius “apsileidėlis”.
Talaišis – yra tikriausiai iškreipta ir sutarminta pavardės forma. Ją LPŽ autoriai gretina su pavarde Toleišis, plg. Toleika, Toleikis, Tolenis, Toliliūnas, Tolišaitis, Tolišis, Tolišius, Toliūnas, Toliušis, Toliūšius, Tolušas, Tolušis, Tolutis… Reikia manyti, kad Talaišis reiškia atokiau nuo kaimo gyvenantį žmogų.
Talandis – veikiausiai sietinas su liet. veiksmmažodžiu talanduoti “karailiuoti, pakabintam vėjyje siūbuoti”. Talandžiu galėjęs būti pravardžiuojamas nepastovaus charakterio žmogus.
Trečiokas – yra sietinas su liet. kelintiniu skaitvardžiu trečias. Trečioku buvęs vadinamas trečias šeimoje vaikas.
Tumelis – yra patroniminės priesagos –elis vedinys iš asmenvardžio Tumas, kuris savo ruožtu galėjęs atsirasti iš krikštavardžio Tomas. Tačiau galima jį sieti ir su liet. veiksmažodžiu tumėti “tirštėti” ar daiktavardžiu tumė “tirščiai”. Gal tai buvęs kažkuria prasme kietaširdis arba stiprios valios žmogus?
Kitos giminingos pavardės: Tumelaitis, Tūmelaitis, Tumelionis, Tūmelis, Tumelliūnas, Tumėnaitis, Tumenas, Tumėnas, Tumeikis bei Tumauskas, Tumavičius, Tumelevičius, Tumilevičius.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra statybos technikas Vitalis Tumelis, Suvalkų lietuvių kultūros veikėjas.
Urbanavičius – suslavinta iš Urbonas.
Urinas – pg. LPŽ ši pavardė galbūt kilusi iš Gurinas.
Urinavičius – suslavinta forma iš Urinas.
Uzdila – asmenvardis sietinas su dzūkų tarmėje išsaugotu veiksmažodžiu ùzdinti “žadinti; skatinti, raginti”. Veiksmažodis ùzdinti yra, matyt, labai senas, veikiausiai mus pasiekęs dar iš jotvių laikų, nes ir Lietuvoje mažai žinomas, gyvojoje kalboje aptinkamas tik Dzūkijoje (Varėna) ir Žemaitijoje (Kretinga).
Algis Uzdila, šio teksto autorius.
Šio veiksmamžodžio vedinys su priesaga –ila (plg. vaidila – 1 senovės lietuvių ir prūsų vyresnysis dvasininkas, žynys, 2. aktorius, vaidintojas, 3. lietuvių ir prūsų dainininkas, kanklininkas; kas skelbia kokią idėją, šauklys) rodo veikėją, turėjusį reikšti visuomenės organizatorių, žadintoją, šauklį kovai, todėl šitaip įvardinta žmogų, buvusį sumanų, kilmingąjį asmenį, visuomenės aktyvų narį, organizavusį krašto gynybą nuo kryžiuočių. Šitai patvirtintų ir Kaukaze aptinkamas žodis uzdènis 1. feodalinio Dagestano (autonominė respublika, įeinanti į Rusijos Federaciją, turkų dağ „kalnas“, persų stan „šalis“) laisvasis valstietis, 2. feodalinės Kabardos ir Adygėjos (Rusijos Federacijos autonominė respublika) bajoras“. Jotvišką pavardės kilmę rodytų ir šio asmenvardžio ištakos, esančios senojoje Jotvos teritorijoje.
Veiksmažodžio ùzdinti reikšmę patvirtina ir slavų išsaugota su baltais bendra šaknis, nors veiksmažodžio reikšmė yra ten susiaurėjusi ir iškreipta. Rusų uzditj, lenkų uzdać „žaboti“ (tik pažabotą arklį galima valdyti ir žadinti darbui), taip pat rusų ir lenkų uzda „apynasris, brizgilas“, bei lenk. wyuzdany „nesusivaldantis, nežabotas (išžabotas, išsižabojęs), nesuvaldomas; ištvirkęs, pasileidęs“.
Žymesni šia pavarde žmonės yra:
Ryškiausią šia pavarde atstovą turime to paties giminės kamieno atplaišą – profesorių habilituotą daktarą Vytautą Juozą Uzdilą – pedagogą, Vilniaus pedagoginio instituto, vėliau – Vilniaus pedagoginio universiteto ir pagaliau Vilniaus edukologinio universiteto dėstytoją, daugelio mokslinių knygų ir straipsnių autorių, plačiai tyrinėjantį šeimos modelius ir jų likimus bei avo giminės kiltį.
Juozas Uzdila – inžinierius, Gdansko lietuvių vieuomenės veikėjas, Lietuvių bendruomenėsGdansko skyriaus ilgametis pirmininkas.
Vaicekauskas – yra lenkiškos kilmės ir darybos pavardė, kilusi iš daiktavardžio Wojciech “Vaitiekus”.
Žymesnis šios pavardės atstovas yra Algirdas Vaicekauskas – Lenkijos lietuvių visuomeninės draugijos pirmininkas, Seinų “Žiburio” gimnazijos direktorius.
Vaičiulis – yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš asmenvardžio Vaičius, kuris savo ruožtu kilęs iš krikštavardžio Vaitiekus.
Jonas Vaičiulis – Suvalkų apskrities teismo prokuroras.
Jonas Vaičiulis – Punsko valsčiaus įstaigos sekretorius.
Vailionis – sietinas su liet. daiktavardžiu vailioti “trainioti, trinti”. Tai pravardinė pavardė. Taip galėjęs būti vadinamas nevalyvai dėvintis žmogus.
Vaina – sietina su liet. veiksmažodžiu vainoti “barti, kaltinti”. Plg. priežodį: Puodas katilą vainoja, kodėl dugnas jo juoduoja.
Šios pavardės ryškesnis atstovas yra Juozas Vaina – Suvalkų metalo dorojimo ir Suvalkų licėjaus mokytojas, ilgametis Punsko licėjaus mokytojas, Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos bendrasteigėjas (1957), visuomenės veikėjas, Punsko lietuvių kultūros namų pirmasis vedėjas, Punsko muziejaus įkūrėjas.
Jonas Vaina – Punsko licėjaus mokytojas, Punsko lietuvių kultūros namų direktorius, Kapelos “Klumpės” vadovas, visuomenės veikėjas.
Valenskas – būsianti slaviškos kilmės pavardė, plg. lenk. Wolański ir reiktų sieti su lenk. daiktavardžiu wola “valia”.
Valinčius – pavardė kilusi iš krikštavardžio Valentas.
Punsko krašte pasižymėjęs yra Vincas Valinčius – visuomenės veikėjas, savamokslis chorvedys.
Valukonis – yra patroniminės priesagos –onis vedinys iš vardažodžio Valukas (Valiukas). Giminingos pavardės: Valukynas bei Valiukevičius, Valukevičius.
Vasiliauskas – slaviškos kilmės pavardė (iš rus., brus., ukr. vardo Vasilij).
Vaškevičius – suslavinta iš (žr.) Vaškys.
Vaškys – dauguma šio tipo pavardžių veikiausiai yra kilę iš rytų slavų asmenvardžių, plg. rus. Васька, (plg. dar lenk. Waszkiewicz), tačiau kai kuriais atvejais neatmestina ir kita pavardės kilmė, kai šaknis vašk– gali būti sietina su liet. daiktavardžiu vaškas. Vaškiu galėjęs būti pravardžiuojamas žmogus, kuris laikęs bites ir pardavinėjęs vašką. Žinomos dar giminingos pavardės: Vaškaitis, Vaškas. Iš pavardžių Vaškas ar Vaškys kanceliarijoje atsirado suslavinta forma Vaškevičius.
Vavokas – Lietuvoje nesutinkama pavardė, greičiausiai iš lenk. Wowak.
Vaznelis – pavardė kilusi iš ankstesnės jos formos Vaznys, suteikiant jai patroniminę priesagą –elis. Ši sietina su lietuvių kalboje vartojamos svetimybės vaznys “teismo pasiuntinys”.
Vẽktorius – yra retos darybos pavardės pavyzdys. Sutinkami jo variantai: Vẽktaris ir Vẽkteris. Tokios pavardės sutinkamos tik apie Lazdijus ir Seinus. LPŽ autoriai linkę piršti jų germanišką kilmę ir lygina su pavardėmis Wächter (vok. wachen “budėti) ar Wechter.
Tačiau šios pavardės kilmę visiškai galima aiškinti ir lietuvių kalbos pagrindu: ištiktukas vekt “nusako: 1. staigų veiksmą; 2. atsitrenkimą; 3. sumikčiojimą” ar veiksmažodis vektelėti arba vekterėti “kiek sumiksėti” bei vekterti “stuktelėti, sukirsti”. Taigi Vektorius gali reikšti arba miksintį žmogų, arba peštuką, linkusį kirstis. Dėl priesagos –orius plg. giedorius, rūkorius. Ji atėjusi iš slavų kalbos, tačiau mūsų tarmėje labai gaji.
Žymesnis šios pavardės atstovas yra Algirdas Vektorius, Lietuvių kultūros draugijos Centro valdybos ilgametis sekretorius, Seinų šv. Kazimiero draugijos pirmininkas.
Venslauskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, sudaryta iš lenk. vartojamo krikštavardžio Więcesław ar brus. Venceslav. Iš šio vardo trumpesnės lenk. formos Więcław ar brus. Venclav susidarė vardažodis Więcławski ar Venclavskij, iš kurių liet. kalboje atsirado Venslauskas, šalia giminingos formos Venclauskas (plg. Venclova).
Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Kreivėnų kaimo gyventojas Juozas Venslauskas, ilgametis Punsko kultūros namų saviveiklos dalyvis, talentingas saviveiklinis aktorius.
Veprauskas – sietinas su liet. vepris “paršelis, meitėlis” (žr. vietovardį Vepriai). Kanceliarijos išdarkyta pavardė iš Vepras.
Žymesnis šios pavardės atstovas buvo Punsko parapijos bažnyčioje kunigu dirbęs Virginijus Veprauskas, pas mus atkeliavęs iš Lietuvos.
Vydra – yra plačiai žinoma pavardė Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijojs, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Slavų kalbose vydra “ūdra”.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Jonas Vydra – Punsko pradinės mokyklos ir Punsko gimnazijos direktorius.
Viganauskas – sietina su lenk. pavarde Wyganowski ar Wygonowski.
Vilčiauskas – lenkų Wilczewski, lenkiškos darybos iš wilk “vilkas”.
Vilkelis – yra jau išvestinė pavardė su patronimine priesaga –elis. Pirminė buvusi Vilkas, sietina su liet, daiktavardžiu vilkas. Kitos artimos pavardės: Vilkė, Vilkeliškis, Vilkėnas, Vilkenis, Vilkinas, Vilkinis, Vilkis, Vilkys, Vilkišis, Vilkišius, Vilkiūnas, Vilkočius, Vilkončius, Vilkonis, Vilkūnas, Vilkuotis, Vilkus, Vilkutaitis…
Ryškesnė šios pavardės asmenybė yra Algirdas Vilkelis, Lietuvių kultūros namų Seinuose direktorius.
Vinikaitis – patroniminės priesagos vedinys iš Vinikas, kuris reiškia vyndarį.
Vinikaitis buvo kuklus savamokslis didelių meninių gabumų žmogus, labiausiai į mūsų atminį įsirašęs žmogus, kuris kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai ir prancūziškai ir mielai vedžiodavo į Vygrių architektūrinį parką uižklydusius užsienio turistus.
Virbyla – turi keletą giminaičių: Virbila (plg. Vaitila), Virbilaitis. Jos sietinos su liet. virbas “rykštė, vytelė”. Gal tai buvęs žmogus, kuris iš vytelių pynęs krežius, pintines ir pan. Dėl iš slavų kalbų atėjusio panašaus žodžio verba “gluosnio šakelė” galėjo atsirasti ir gretimų pavardžių formų: Verbila, Verbyla…
Vyšniauskas – būsianti kanceliarijoje suslavinta pavardė iš ankstesnės formos Vyšnia ar Vyšnius “vyšnių augintojas ar prekiautojas”. Įdomu, kad šios pavardės formos LPŽ nepateikia. Ten randame tik kitas artimas pavardes: Višnarauskas, Višnerauskas, Vyšnerauskas, Vyšneveckas, Višnevskis, Višniakas, Vyšnevskis (plg. lenk. Wiśniewski). Pavardės su trumpuoju i šaknyje veikiausiai ir bus skolintinės iš slavų.
Vitkauskas – yra suslavinta pavardės forma iš Vitkus, kuri galėjusi šaknį gauti iš vardo Vytautas, Vitas, įgijusi pejoratyvinę priesagą –k-.
Žymiausias šios pavardės atstovas yra Romas Vitkauskas – Seinų apskrities sènatos (apskrities viršininko) pavaduotojas.
Zabarauskas – LPŽ šią pavardę sieja su lenk. Zaborowski ar rus. Zaborovskij. Tačiau visai galima ir kita – lietuviškoji pavardės kilmė. Gali tai būti kanceliarijoje suslavinta jotviška pavardė Zabaras. Tai juo labiau tikėtina, kad šiame krašte išlikęs kaimo vardas (žr.) Zabariškės ir turi apeliatyvą zabaras “žabaras”.
Zablackas – lietuviškai pasakius būtų Užubalis. Tai lenkiškosios darybos mūsų krašte prigijusi pavardė.
Zakaras – iš krikštavardžio Zacharas.
Zakarauskas – yra slaviškosios darybos pavardė, kildinama iš krikštavardžio Zacharas.
Zdanys – yra slaviškos kilmės pavardė (plg. lenk. Zdan, Zdancewicz, Zdaniewicz, Zdanowicz ar rus. Ždanov…
Šios pavardės paminėtinas atstovas yra iš Žvikelių kaimo kilęs kun. Romas Zdanys, Romoje gavęs teologijos mokslų daktarą, dėstęs Panevėžio kunigų seminarijoje, dirbęs Vilniaus kunigų seminarijoje rektoriaus pavaduotoju, ėjęs Vilniaus ir Panevėžio seminarijų teismų vyriausiojo teisėjo pareigas, buvęs Panevėžio kurijos kancleriu, šiuo metu sielovadoje darbuojasi Švaicarijoje.
Zelionis – Šios pavardės neaptiksime LPŽ. Ten rasime tik panašiai skambančių, bet gal kitą kilmę turinčių pavardžių: Zelenka, Zelianiakas, Zelianis, Zelianka, Zeliauskas, Zelionka… Jos (išskyrus pavardę Zelianis) gali būti slaviškos kilmės, išvestos iš šaknies lenk. zielony ar rus. zelionyj. Zelionis veikiausiai esantis paveldas iš jotvių kalbos, plg. Zabarauskas arba žr. gyvenvietę Zelva.
Zimnickas – iš lenk. Zimnicki.
Ryškiausi šios pavardės atstovai yra:
Petras Zimnickas – gydytojas, Suvalkų ligoninės vidaus ligų skyriaus ordinatorius;
Varšuvoje gyvenantis Darius Zimnickas – muzikos mokslų daktaras, kompozitorius.
Žalionis – labai tikėtina, kad tai jotviškos pavardės Zalys ar Zelys (žr. Zelionis) sulietuvintas variantas.
Žardeckas – yra kanceliarijos suslavinta pavardės forma, sietina su liet. daiktavardžiu žardas “iš karčių padarytas žaiginys linams ar žirniams džiovinti”.
Žebrauskas – iš pavardės Žebrys (žebras “murzinas žmogus”) kanceliarijos perdaryta pavardė. Yra žinomas ir kitas šios šaknies lietuviškas patroniminės priesagos –ūn– vedinys: Žebriūnas.
Žėkus – veikiausiai galūninis vedinys iš liet. daiktavardžio žėkas “judrus naktinis vabalas, žygas”. Tai būtų judrus, darbe ar žygyje spartus žmogus. Tokią išvadą paremtų ir kita panašios logikos pavardė – Žygas. Tačiau negalima atmesti dar kitos prielaidos, kad ši pavardė kilusi iš skolinio žėkas “žirnis”. Tuomet būtų ji mūsų krašte atneštinė pavardė, nes tokio skolinio žirniui nusakyti mūsų tarmė nevartoja. Kad ši pavardė gali būti nuo žėkus “mokinys” (LPŽ), bent mūsų kraštui būtų sunkiai priimtina išvada, kadangi tokia prasme šio žodžio čia nieks nevartoja.
Kitos giminingos pavardės: Žekaitis, Žekas, Žekys, Žeknis, Žeknys, Žekonis, Žėkonis, Žėkajuris bei Žėkauskas, Žekevičius, Žėkevičius.
Žievys – sietinas su liet. daiktavardžiu žievė.Gretima yra ir netaisyklingai užrašyta pavardė Žievis. Ta pavarde Punsko parapija turėjo kleboną Antaną Žievį.
Žilinskas – yra veikiausiai suslavinta pavardės forma iš Žilys ar vėliau Žilionis, kurios sietinos su liet. būdvardžiu žilas.
Žukauskas – yra slaviškos darybos pavardė, kildinama iš žuk “vabalas”. Lietuviškas atitikmuo galbūt būtų Žygas ar Žėkus.
Ką sako mūsų pavardės
Straipsnyje aptariamos Seinų krašto lietuviškai kalbančių gyventojų pavardės, kurios neabejotinai yra lietuvių kalbos produktas, ir tik labai retais atvejais galime aptikti iš svetur pasiskolintų ar parsineštinių svetimkalbių pavardžių. Nors autorius stengėsi pateikti kuo daugiau asmenvardžių, tačiau neturint visuotinio gyventojų sąrašo sunku buvo surinkti medžiagą ir ko nors neapleisti. Šaltiniais pasitarnavo Punsko, Seinų ir Suvalkų miesto bei apskrities, ar net ir Balstogės miesto, telefonų abonementų knygose pateikti sąrašai, tai vis dėlto nemažą dalį vardyno teko papildyti remiantis atmintimi.
Pavardės kalbos mokslo požiūriu yra įdomus dalykas. Jeigu lietuviški vardai yra labai seni, tai pavardės mūsų krašte formavosi, palyginti, ne taip seniai (dauguma jų nusistovėjo tiktai XVII-XVIII amžiais). Žymiai senesnės yra tik tos pavardės, kurios kilo iš senųjų, šiandien jau nevartojamų, vardų ar tiesiog pravardžių. Kad šios rūšies asmenvardžiai yra naujesnis – antrinis – produktas, rodo pati sąvokos įvarda – juk pavardė yra tai, kas eina po vardo. Dėl naujumo lengviau galima suvokti jų kilmę. Jeigu vardus gauname užgimę, tai pavardės yra paveldimos iš vyriškosios giminės pagal iš anų laikų atėjusią pažymėtą kokią asmens savybę – tėvo vardą, amatą, gyvenamąją vietą, kokią pastebėtą savybę, ir pan. Todėl jos žymia dalimi padeda atsekti senąją mūsų protėvių padėtį visuomenėje.
Lietuvos istorija pavardžių formavimosi tarpsniu nebuvo savarankiška. Nebuvus nepriklausomos valstybės, Lietuvoje tuo metu neturėta ir kanceliarijos sava kalba. Neskaitant anksčiau vyravusios senovinės slavų cerkvės ar lotynų kalbos, po Liublino unijos visoje valstybėje spėjo įsigalėti lenkiškoji raštvedyba, dar vėliau – vokiškoji (ypač Mažosios Lietuvos, kitaip sakant Karaliaučiaus ir Klaipėdos, krašte) ir pagaliau, dėl kaimynų (Rusijos, Vokietijos ir Austrijos) įvykdytų grobčių – Lietuvoje įsigali rusiškoji kanceliarija. Ir dėl šito žymia dalimi lietuviškos pavardės buvo visaip iškraipomos. O artimai bendraujant su atneštinėmis kalbomis, neretai ir pavardžių darybai turėjo įtakos lietuvių kalboje įsigalėjęs svetimų kalbų pagrindu susiformavęs žargonas. Taigi tokia pavardžių forma, kokia ir šiuo metu Lenkijoje yra oficialiai vartojama, dėl raštininkų menkos nuovokos praradusi yra savo etimologiją. Ir tik gyvojoje lietuvių kalboje išlaikytos formos yra žymiai arčiau tiesos ir dar leidžia kalbėti apie jų kilmę. Štai kodėl, siekiant atskleisti pavardžių kilmę, šiuo straipsniu bandoma prisikasti prie tų aplinkybių, kurios yra įamžintos mūsų vardyne.
Autorius siūlo platesniam skaitytojų ratui susidomėti, ką sako apie mūsų protėvių praeitį gyvojoje kalboje išsaugotos pavardės.
Matydama, kad TS-LKD kaip ir kitos partijos savo skyrių apklausos dėl asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose nevykdė, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS), kurios nemaža dalis yra TS-LKD nariai, rūpesčiu nuo 2017-05-12 iki 2017-06-06 buvo atlikta TS-LKD skyrių ir dalies visuomeninių organizacijų, suinteresuotų asmenvardžių rašymu dokumentuose, apklausa. Atsiliepė 15 organizacijų, tarp jų 8 TS-LKD skyriai. Pastarieji savo nuomonę užfiksavo skyriaus tarybos protokolais. Teigiamų atsiliepimų apie Kubiliaus-Kirkilo siūlomą balsavimui projektą negauta nei vieno, t. y. visi 18 atsiliepimų jį įvertino neigiamai.
Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Artėjant balsavimui dėl dviejų alternatyvių projektų kalbamu reikalu, kėslo pažeisti Konstituciją ir Seimo narių priesaiką akivaizdoje, 2017-06-16 LLKS kreipėsi į Konstitucinio Teismo Pirmininką, Prezidentę, Seimo Pirmininką ir Vyriausybės vadovą su pareiškimu dėl susidariusios grėsmingos padėties šalinimo. Tekstą pateikiame ištisai:
Kalbos kultūros metais seniausią gyvąją indoeuropiečių kalbą turime ypač branginti.
Š.m. gegužės 31d., birželio 7 d. Seimo Švietimo ir mokslo komiteto nariai, priklausantys konservatorių, liberalų, lenkų rinkimų akcijos partijoms, sutrukdė patvirtinti naujus Valstybinės kalbos komisijos (VLKK) narius.
Baigusios kadenciją kalbos komisijos išvada dėl asmenvardžių rašybos projektų Nr. XIIIP-471 ir Nr. XIIIP-535 buvo nepakankamai profesionali, nepagrįsta.
Maždaug 10 mokslo daktarų, nepasitarę su juos delegavusiomis institucijomis ir Tauta, negali naikinti ar koreguoti Konstitucijos, lietuvių kalbos rašybos išvadų, kurias rengė per 100 aukštesnės kvalifikacijos profesorių ir habilituotų daktarų. Jau 1901 m. J. Jablonskis paskelbė, kad vienam garsui lietuvių kalboje yra viena raidė (o ne dvi, trys, keturios ar penkios) ir ji tariama taip, kaip parašyta. Tokią rašybą patvirtino ir giminiškos latvių kalbos specialistai.
Pirmenybę Lietuvoje reikia teikti „Talkos“ ir projektui Nr. XIIIP-471, bet išvadų VLKK dėl to nenurodo. Bet kokie veiksmai prieš valstybinės kalbos įstatymą neleistini, tik VLKK, būdama pavaldi Seimui, neišlaikė Seimo liberaliųjų narių pastovaus spaudimo, dezinformacijos ir buvo priversta pažeisti Konstituciją.
Pagal Konstitucijos 32 straipsnį kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, bet VLKK siūlymu jam būtų trukdoma savo vardą ir pavardę rašyti lietuviškai (nes užsienyje lietuviškos formos rečiau išlaikomos: iš JAV atvykusi Adamkaus žmona Lietuvoje pagal pasą turėtų rašytis Adamkus, o ne Adamkiene; iš Punsko atvykusi Vaicekauskaitė pagal Lenkijos pasą Lietuvoje turėtų būti Wojciechowska). Dar 1938-12-06 priimtas LR Pavardžių įstatymas įpareigojo „sugrąžinti lietuvišką rašybą pavardžių, kurios buvo sulenkintos, surusintos ar suvokietintos“.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valstybės suverenitetas priklauso Tautai. Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. A.Kubiliaus kreipimasis „Mieli bendražygiai“ yra neteisingas ir veidmainiškas. Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia priešingai: Lietuvos Respublikoje, išsaugojusioje savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, valstybinė kalba – lietuvių kalba (turinti 32 raides).
Lietuvių ir latvių kalbų sistemos yra panašios, bet VLKK atstovai priėmė baltų kalbų sistemos neatitinkančias ir Latvijos kalbos komisijai prieštaraujančias dvi išimtis. VLKK nepritarė A. Kubiliaus siūlymui asmenvardžius keisti visiems piliečiams pagal okupacijų metais išduotus dokumentus ir pridėti maždaug 150 naujų raidžių. A. Kubilius galėtų prisiminti ir tai, kaip jis dar 2010 m. Kalbos komisijai dėl to darė spaudimą.
„Talkos“ suvienyti 70 000 piliečių (tarp jų buvo daug mokslininkų) patarė valdžiai, kad visus asmenvardžius reikia rašyti pagal tarimą lietuviškomis raidėmis. Kalbos kultūros metais nereikia kenkti asmenvardžių rašybai – geriau patiems Seimo nariams stengtis kalbėti ir rašyti taisyklingai. Kadaise su Latvijos Ministru Pirmininku A. Kubilius pasirašęs dokumentą „ieškoti papildomų galimybių bendradarbiauti“, dabar artimiausią giminę ir sąjungininką palieka vieną kovoti už savo kalbą ir valstybę.
Siūlomas projektas Nr. XIIIP-535 – grėsmė mūsų kalbai ir valstybei!
Nei Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nei Seimas, nei partijos ar VLKK nariai neturi teisės keisti Konstituciją, tai gali spręsti tik Tautos referendumas.
Balsavimas dėl projekto priėmimo planuojamas birželio mėnesį. Grėsmės pažeisti Konstituciją ir laužyti Seimo nario priesaiką akivaizdoje, Jūsų priedermė galių ir teisių ribose – ją šalinti.
Slaptai.lt nuotraukoje – komentaro autorius Algimantas Zolubas.
Skelbiame kalbininkės, dr. Sofijos Jūratės Laučiūtės laišką – atsakymą Andriui Kubiliui. Kaip Tėvynės Sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų partijos narė ji sureagavo į visiems partijos nariams siųstą A. Kubiliaus laišką, kuriame demagogiškai teisinamas jo paties ir kitų TS-LKD frakcijos narių palaikymas antikonstituciniam, tomaševskininkų reikalavimus tenkinančiam Vardų ir Pavardžių rašymo įstatymo projektui.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
A.Kubiliaus laiške klaidinančiai teigiama, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) pritarė siūlymui vardus ir pavardes nevalstybine kalba rašyti pagrindiniame paso puslapyje. Dėl to neva šis siūlymas neprieštarauja Konstitucijai. Tokio pritarimo kalbos komisija niekada nėra davusi. Priešingai, ji niekaip neišplėtė dar prieš kelis metus numatytų išimčių – Lietuvos pilietybę gavusiems užsieniečiams, jų sutuoktiniams ir vaikams.
A. Kubiliaus siūlymas tokią teisę suteikti visiems to norintiems Lietuvos piliečiams (pagal įstatymo formuluotę, visiems, kurie patys arba kurių tėvai turėjo kitos šalies pilietybę) išlieka prieštaraujantis Konstitucijai.
Tai, jog A. Kubilius tokiomis atviro melo priemonėmis imasi klaidinti savo partijos narius, liudija valstybinę kalbą ir Konstituciją išdavusios partijos viršūnės susirūpinimą dėl jau dešimtyse partijos skyrių pareikšto nepritarimo tokiai Sąjūdžio ir pačios TS-LKD idealus išduodančios pozicijos. Šiame kontekste natūrali ir suprantama yra ir principinė partijos narės S. J. Laučiūtės reakcija.
XXX
Sofija Jūratė Laučiūtė
Gerbiamieji, nesutikau ir nesutiksiu su siūlomu lietuviško raidyno darkymu ir Konstitucijos prievartavimu.
Esu kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesoriaus Vinco Urbučio, parašusio knygą „Lietuvių kalbos išdavystė”, mokinė, ne kartą viešai pasisakiusi prieš šį projektą. Daug kitų kalbininkų spaudoje ir internete kritikavo šį projektą ir iš lingvistinės, ir iš geopolitinės pusės: profesorė Aldona Paulauskienė, Arnoldas Piročkinas, Regina Pranciška Liubertaitė, Aldonas Pupkis, Pranas Kniūkšta, V. Labutis, grupė vyriausių mokslo darbuotojų iš Lietuvių kalbos instituto ir kiti. Tai žmonės, kurie klojo šiandieninės lituanistikos pamatus, iš jų darbų išaugo ne viena karta lituanistų. O kas yra skaitęs sutuoktinių Irenos ir Antano Smetonos darbus? Jie daugiausia žinomi tik iš užimamų administracinių postų, ir pasikliauti jų nuomone – mažų mažiausiai nesolidu.
Jūratė Laučiūtė. Propatria.lt nuotr.
Jums nė motais tie daugiau kaip šešiasdešimt tūkstančių parašų, reikalaujančių atmesti Jūsų stumiamą projektą. Tarp jų – ne tik eiliniai patriotai, bet ir tautos šviesuliai.
O kai lietuvių kalbą, jos rašybą, jos konstitucines teises ėmėsi ginti net ne lietuvių tautybės žmonės – kalbininkas Sergėjus Temčinas ar visiems žinomas Lietuvos lenkas Ryšardas Maceikianecas – mums, lietuviams, turėtų būti gėda, kad tarp mūsų klesti tautos ir kalbos išdavikai.
Gerbiamas Andriau, dėl Jūsų nemeilės lietuvių kalbai ir visur demonstruotos bei demonstruojamos anglomanijos man yra guodęsis Jūsų tėvas, šviesaus atminimo mokslininkas, eruditas Vytautas Kubilius.
Privalau priminti vieną Alytuje prieš dvylika ar trylika metų vykusį „Į Laisvę fondo” rengtą seminarą-konferenciją, kur vieną posėdį moderavo Jūsų tėvelis, o kitą – aš. Būtent Jūsų tėvelio prašymu aš nuo scenos kreipiausi į jus, salėje sėdėjusius politikus, klausdama, ar tikrai prieš kelis mėnesius Kaune vykusiame partinių viršūnėlių pasitarime buvo iškelta idėja (Jūsų tėvo tvirtinimu, tai buvo Jūsų idėja) įvesti Lietuvoje antrą valstybinę kalbą – anglų kalbą. Jūs visi tylėjote, raudoni ir pikti, ir tik mielasis A. Vidžiūnas iš vietos kelis kartus džiugiai pakartojo: „Bet juk neįvedėme! Juk neįvedėme…”.
Aš kelis kartus buvau bepaviešinanti spaudoje šį Jūsų antikonstitucinį, antilietuvišką ketinimą, bet tylėjau – ir iš pagarbos Jūsų tėvo atminimui, ir iš partinio solidarumo. Bet dabar susidarė tokia padėtis, kai „Platonas man draugas, bet tiesa brangesnė”. Todėl tylėti nebegaliu. Jei Jums mielesni lituanistinio išsilavinimo stokojantys ir Konstituciją prievartaujantys socialdemokratai bei liberalai – Jūsų valia. Bet bent jau neprievartaukite bendrapartiečių, tų kurie išaugo iš Sąjūdžio dvasios, kurie tikėjo kuriantys tautinę Lietuvos valstybę.
Pagarbiai – Jūratė Sofija Laučiūtė
***
Audriaus Kubiliaus laiškas TS-LKD nariams
Mieli bendražygiai,
Matydamas, kad kai kuriuose partijos skyriuose yra diskutuojama dėl Seime registruotų įstatymų projektų, susijusių su vardų ir pavardžių rašymu asmens dokumentuose, ir neretai tai yra daroma neįsigilinus į konstitucines ir teisines aplinkybes, noriu Jus glaustai informuoti apie partijos programines pozicijas šiuo klausimu bei, svarbiausia, konstitucines ir teisines šio klausimo puses.
Šį pavasarį remdamiesi mūsų partijos rinkimų programos nuostatomis parengėme Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektą. Po juo pasirašė net 70 Seimo narių: nuo Gabrieliaus Landsbergio, Rasos Juknevičienės, Žygimanto Pavilionio (net 19 iš 31 mūsų frakcijos narių) iki Sauliaus Skvernelio ir Viktoro Pranckiečio.
Seime buvo pradėtas svarstyti šis Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektas. Įstatymo projekto tikslas – įgyvendinti Konstitucinio Teismo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nutarimus, kad tais atvejais, kai lietuvės išteka už užsieniečių ir paima jų pavardes, kuriose yra „w, x, q“, arba kai užsienietis su tokia pavarde tampa Lietuvos piliečiu, jų ir jų vaikų originalios pavardės turi būti rašomos lietuviško paso pirmame puslapyje su visomis „w, x, q“. Tai iš esmės padėtų spręsti tik Lietuvos moterų, ištekėjusių už užsieniečių, kurių pavardėse yra tokios raidės, ir jų vaikų pavardžių rašymo problemas.
Tačiau kaip jau tampa įprasta mūsų Seime, toks racionalus ir teisiškai pagrįstas siekis sukėlė nepasitenkinimo bangą, kurios aršiausiais priešininkais yra būrys valstiečių-žaliųjų ir kai kurie mūsų partijos Seimo nariai. Jie skleidžia netiesą, jog mūsų, net 70 Seimo narių, įregistruotas įstatymo projektas su tokiais siūlymais yra nekonstitucinis ir primygtinai siūlo Seimui priiminėti savo pateiktą įstatymo projektą, kuriame visas tokias pavardes siūlo rašyti tik antrajame, neoficialiame paso puslapyje.
Bet esminė tiesa yra visiškai kitokia: agitacija prieš pavardžių su „w, x, q“ rašymą pirmajame paso puslapyje – yra agitacija prieš Konstituciją. Tai yra esmė ir ją turi suprasti visi „w, x, q“ rezistentai tiek valdžioje, tiek ir mūsų partijoje: Konstitucinis Teismas dar 2014 metais išaiškino (http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta37/content), kad Seimas pavardžių rašymo klausimais turi vykdyti VLKK rekomendacijas, o VLKK dar tais pačiais 2014 metais (tai pakartojo ir 2017 metais) nustatė 2 išimtis, kada pirmajame paso puslapyje yra privaloma rašyti pavardes su „w, x, q“:
„a) užsieniečių, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę, vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose jų pageidavimu įrašomi lotyniško raidyno rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą (remiantis tarptautine praktika diakritiniai ženklai dėl techninių galimybių gali būti neperteikiami);
b) su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės gali būti rašomos lotyniško raidyno rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą.“ (http://www.vlkk.lt/naujienos/ivykiu-kronika/kalbos-komisija-seimui-pateike-isvada-del-dvieju-istatymu-projektu)
VLKK iškėlė abejonių ar tinkamai yra įstatymo projekte suformuluotas mūsų pasiūlytas principas, kad šios dvi išimtys turi būti taikomos ne tik „į prieki“, bet ir „atgal“, tačiau tai yra grynai juridinės technikos klausimas, kurį nesunku bus suderinti įstatymo projektą nuodugniai nagrinėjant Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete.
VLKK savo išvadose taip pat aiškiai pasakė, kad šios dvi išimtys turi būti taikomos, rašant pavardes pirmajame paso puslapyje, o ne paso kitų įrašų skyriuje ar kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje, kaip kad siūlo kai kurie mūsų partijos kolegos jų įregistruotame įstatymo projekte:
„Atsižvelgdama į visuomenės poreikius, VLKK pasiūlė taikyti nurodytas išimtis ir asmens vardą bei pavardę lotyniško raidyno rašmenimis rašyti tose paso ir asmens tapatybės kortelės vietose, kuriose teikiami asmens tapatybę identifikuojantys duomenys, o ne paso kitų įrašų skyriuje ar kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje. Primintas Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatų išaiškinimo“ – jame nurodyta, kad asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.“ (VLKK išvada 2017.05.23)
Seimo Teisės departamentas, išnagrinėjęs abu įstatymo projektus, labai aiškiai pabrėžė, kad įstatymo projektai privalo atitikti VLKK rekomendacijas (Teisės departamento išvada: „Tokios nuostatos neatitinka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nurodytų oficialių išvadų (į kurias įstatymų leidėjas, anot Konstitucinio Teismo, negali neatsižvelgti)…“) ir, kad siūlymas pavardes su „w, x, q“ rašyti antrajame paso puslapyje tokių rekomendacijų neatitinka. Remiantis šiais argumentais sunku suprasti partijos kolegas, kurie ragina nepaisyti Konstitucinio teismo suformuotos doktrinos. Iki šiol buvome partija, kuri besąlygiškai gerbė valstybės pamatinį dokumentą – Konstituciją, o taip pat ir Konstitucinio teismo pateikiamus išaiškinimus.
Taip pat sunku suprasti partijos kolegas, kurie ragina neįgyvendinti mūsų partijos programos, kurią prieš Seimo rinkimus patvirtino TS-LKD Taryba ir kurios Tautinių bendrijų politikos skyriuje aiškiai rašoma:
„5. Raidyno „problemų̨“ konstitucinis sprendimas
Ilgai kurstyta pavardžių̨ raidyno problema turi būti sprendžiama pagal Konstitucinio Teismo ir Valstybinės Kalbos komisijos išaiškinimą̨. Konstitucinis Teismas yra nustatęs, kad tokiais klausimais Kalbos komisijos išaiškinimai yra ypatingos svarbos. Kalbos komisija yra pareiškusi, kad vardus ir pavardes su „w“ lietuviškuose dokumentuose galima rašyti tada, kai asmuo santuokos keliu įgyja pavardę su „w“ arba kai jis tampa Lietuvos piliečiu prieš tai turėdamas pavardę su „w“.“
Taigi atrodytų, kad jeigu esame įsipareigoję gerbti Konstituciją, jos pagrindines nuostatas ir mūsų partijos programą, tai šiuo klausimu mums viskas turėtų būti aišku. Tačiau atrodo, kad tiems, kurie kovoja prieš Konstitucinio teismo ir VLKK nutarimus, asmeninė politinė darbotvarkė ir populistiniai politiniai dividendai yra svarbiau nei Konstitucinio teismo suformuluota pavardžių rašymo doktrina ir VLKK išvados dėl dviejų išimčių taikymo pirmajame paso puslapyje. Todėl prarandamas bet koks racionalumas ir žengiama dar toliau: nepavykstant gauti tinkamų VLKK ir Konstitucinio teismo išaiškinimų imamasi kraštutinių priemonių ir dabar bus prievartaujama naujoji, dar tik formuojama VLKK, už kurios sudarymą ir vadovybės paskyrimą yra atsakingas Seimo Švietimo ir mokslo komitetas, kuriam vadovauja radikalusis valstietis-žaliasis Eugenijus Jovaiša. Kaip suprantame iš žiniasklaidos pranešimų, pažiūris į „w, x, q“ komitete yra tapęs svarbiausiu naujų VLKK narių ir komisijos vadovybės atrankos principu. Kalbininko patirtis, akademiniai pasiekimai lituanistikos srityje yra nebesvarbu, svarbu tik viena – ar atitinka E. Jovaišos ir kitų šioje temoje politinius dividendus siekiančių susikrauti politikų požiūrį į „w, x, q“. Grįžtame į senus, „gerus“ laikus, kai sovietinė valdžia mokslui diktuodavo, kokio rezultato reikia, o ne mokslas patardavo valdžiai, kaip reikia spręsti vieną ar kitą problemą.
Galiausiai, nors šis klausimas tiesiogiai ir nesprendžia klausimų, kuriuos kelia Lietuvos lenkai ir Lenkija, o pirmiausiai sprendžia Lietuvos moterų, ištekėjusių už užsieniečių bei jų vaikų pavardžių problemas, tačiau padarius šį nedidelį žingsnį mes ištiesime ranką mūsų tautinėms bendrijoms.
Suprasdami, kad Putino agresija prieš Lietuvą yra reali grėsmė, mes turime padaryti viską, kad propagandai labiausiai pažeidžiamos Lietuvos tautinės mažumos jaustųsi mūsų valstybės dalimi. Jei neištiesime jiems rankos – jie nesijaus Lietuvos dalimi ir prokremliško Tomaševskio įtakos Vilniaus regione sumažinti nepavyks. Jeigu spręsime tautinių bendrijų problemas – rezultatą pasieksime. Jei leisime Lietuvos santykius ir toliau veikti istorinėms, dirbtinai sukurtoms trijų raidžių problemoms – gailėsimės, jei tokie menkniekiai kliudys susitarti tada, kai ateis laikas bendriems gynybos veiksmams.
Šiais vardų ir pavardžių rašymo klausimais, mūsų piliečių teisių klausimais, santykių su Lietuvos lenkais ir Lenkija galime diskutuoti plačiai, išsamiai ir atsakingai, tačiau negalime vieni kitų agituoti pažeisti Konstituciją, agituoti priiminėti įstatymus, kurie pažeistų Konstituciją, arba nepriiminėti įstatymų, kurių priėmimo reikalauja Konstitucinio teismo suformuluota doktrina. Galų gale raginu gerbti ir mūsų partijos programą.
TS-LKD Politikos komiteto pirmininkas – Andrius Kubilius.
