lietuvių kalba

vytautas_visockas_1
Gerbkime lietuvių kalbą

Vyriausybėje devynios didžiosios verslą prižiūrinčios institucijos pasirašė deklaraciją “Dėl pirmųjų verslo metų”.

Jų kontrolieriai įsipareigojo verslo naujokus pirmaisiais metais ne bausti, o draugiškai konsultuoti. Siekiama, kad pradėjusio verslą žmogaus negniuždytų baudos.

Tokiam nusiteikimui negalima nepritarti. Atsiras daugiau sau duoną uždirbančių žmonių, sumažės pašalpų gavėjų. Amerikoje pabuvoję verslininkai sako, kad būtent toje šalyje labai palankiai žiūrima į pradedančiuosius verslininkus.

Continue reading „Vargšė ta mūsų kalba” →

buga_kazimieras
Razausko žodis

„Aach, aach, čen, čen, reu, reu…“ – šitaip prancūzų fonetikos specialistams „prabilo“ Totavelio žmogus, prieš 450 tūkst. metų gyvenęs Rusijono urvuose, Pietų Prancūzijoje.

Krūtinės ląstos apimtis, žandikaulių sandara, liežuvio judrumas, raumenys, padedantys skiemenimis kalbėti, – visi tie duomenys buvo pateikti kompiuteriui.

Šis atkūrė kalbą tolimojo mūsų protėvio, kurio liekanos buvo rastos 1967 metais Atrodo, jog toji būtybė gana neblogai kalbėjo, galėjo ištarti visus dabartinius balsius ir priebalsius. Nors mokslininkai ir neatspėjo, ką reiškė aukščiau pateikti garsai, tačiau mano, jog pirmykščiai medžiotojai turėjo pakankamai turtingą garsų žodyną.

Continue reading „Apie kalbą” →

liub
Gerbkime lietuvių kalbą

Parašyti šias mintis paskatino vadinamoji „originalo kalbos“ teorija, pagal kurią aiškinama, kad įvairių tautų žmonių pavardes ir pasaulio vietovardžius reikia rašyti originalius.

Atsirado puiki proga panagrinėti mano pačios giminės vyriškos linijos pavardę, kai internete pamačiau vienoje vietoje Liuberto pavardės savininkų surašytus variantus.

Rašydama apie pavardės Liubertas sandarą ir lietuvišką prasmę, pirmiausia, panagrinėsiu, ką ši pavardė reiškia lietuvių tautoje ir kalboje. Pavardė yra kilusi iš vardo Liubartas ir yra atėjusi iš Gediminaičių: jauniausias kunigaikščio Gedimino sūnus buvo pavadintas Liubartu (1300–1386). Jis valdė Volynę ir pastatė Lucko pilį, todėl buvo Ukrainos žemes valdęs Lietuvos kunigaikštis. Šis vardas Lietuvoje gausiau paplito kaip pavardė, kitaip negu kitų Gediminaičių vardai: Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas.

Continue reading „Pavardė ir jos variantai prieštarauja „originalo kalbos“ teorijai” →

zigmas_zinkevicius
Aktualijos

Lenkų veikėjai rėmė LDDP atėjimą į valdžią. Šie atsidėkodami paliko Pietryčių Lietuvoje vietinei lenkiškai valdžiai veikimo laisvę.

Nelengvai sekėsi išjudinti Kultūros ministeriją, bet pagaliau ir ji prisidėjo su savo kultūrinėmis programomis, skirtomis Pietryčių Lietuvai. Viename kitame jų renginyje teko dalyvauti.

Taigi lietuviško švietimo srityje Pietryčių Lietuvoje pavyko nemaža nuveikti. Šiame darbų bare įvyko lūžis. Svarbiausia, pasikeitė vietos gyventojų požiūris į lietuvišką švietimą. Įsigijome jų pasitikėjimą. Tėvai nebebijojo leisti vaikų į lietuviškas mokyklas, nes matė, kad Vyriausybė tomis mokyklomis rūpinasi, kad jos nebus uždarytos ir vaikams nereikės grįžti į lenkiškas mokyklas, ko jie labiausiai bijojo, nes tuo atveju juos kiti vaikai badytų pirštais: štai ką “litvinai” jums padarė!

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 3 )” →

zigmas_zinkevicius
Aktualijos

Lietuvių kalba tokia sunki, kad lenkai jos nepajėgia išmokti

Neseniai paskelbėme videointerviu “Kai aš buvau ministras” su akademiku Zigmu Zinkevičiumi. Buvo kalbama apie jo pastangas gelbėti lietuvybę Pietryčių Lietuvoje, kuri ten jau “kabėjo ant plauko”. Tuo metu visoje Lietuvoje “švietimas tebebuvo kryžkelėje”. Reikėjo pasiekti, kad mokykla ugdytų gimtojo krašto patriotus. Ministras ėmėsi šio kilnaus darbo, bet iškart pajuto didžiulį pasipriešinimą. Jėgos buvo nelygios, nes pagalius į ratus jam kaišiojo ir savi, ir svetimi.

Akademikas leido skelbti ištraukas iš knygos “Prie lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, neilgą, neužbaigtą, bet labai vaisingą jo darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje. Skelbiame pirmąją ištrauką. 

Continue reading „Prie lituanistikos židinio ( 1 )” →

lietuviu_niujorkas
Gerbkime lietuvių kalbą

Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų. 

Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet ir taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėje konstrukcijoje. Toks aiškus giminingumas, kad bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad sanskritas, graikų ir lotynų kalba turėjo išsivystyti  iš bendro šaltinio – lietuvių kalbos.

Continue reading „Ką apie lietuvių kalbą rašoma „The New York Times” dienraštyje?” →

nutilde
Politinės intrigos

Nesu lituanistas – tik paprastas gimtosios kalbos vartotojas. Tačiau man kaip tautiečiui, savo šalies patriotui (kas negerbia savo tautos – tas nemyli ir kitų!), niekada nebuvo tas pats, kas susiję su lietuvių tautos kultūra, pačia seniausia ir gražiausia jos kalba. Vyresnioji karta dar prisimena, kokia lietuvių kalbos padėtis buvo „prie ruso“, mato, kas su ja darosi dabar, kai esame lyg ir laisvi, bet… Ir aš su nerimu stebiu, kad dabar dažnai daug svarbių (gal ir lemtingų?!) sprendimų daroma neatsakingai, be įsipareigojimų lietuvių tautos ateičiai, t. y. ne tam, dėl ko ant Laisvės aukuro sudėta tiek daug aukų.

Continue reading „Kas nutildė mūsų kalbininkus?” →

suvenyrai 017
Aktualijos

Eilinį kartą kyla beviltiškas klausimas: nejau užtikrinti viešąjį interesą, o ypač ginti nacionalinį interesą (t. y. neleisti sunaikinti lietuvių kalbos, kaip ir LIETUVIŲ TAUTOS) nėra privaloma Lietuvos valdymo institucijoms ir valstybės įstaigoms/įmonėms? Juk konstitucinė teisė suteikta ne vien visuotiniam balsui (atsiprašau – aikčioti, šūkauti, reikalauti)!

Iš kur gali būti stiprybės ir kantrybės matant, kaip ilgus metus šaipomasi, tyčiojamasi iš Konstitucijos, Civilinio kodekso ir kitų teisės aktų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu ir taisyklingumu? Neginčytina tiesa – valstybinės kalbos apsaugos pamatas griaunamas tų, kurie to įstatymiškai neturėtų daryti?

Continue reading „Apie spėriai naikinamą lietuvių kalbą viešojoje erdvėje” →

Pikta kaukė
Aktualijos

Vytautas Visockas

Tiesioginė Lietuvos radijo ir televizijos laida “Forumas” (2009 09 03, žurnalistas Virginijus Savukynas), kurioje dalyvauja istorikas Alvydas Nikžentaitis, buvusios visuomeninės saugumiečio Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimo komisijos vadovas, vėliau – ambasadorius prie Švento Sosto Vatikane Vytautas Ališauskas ir dėstytojas Vytautas Rubavičius (pastarasis kalbėjo ne iš studijos). Laida kaip laida, kokių daug, reikalinga laida, tačiau ja aš vis dėlto pasipiktinau. Neskaičiavau, bet visi trys kalbėjusieji (turbūt turėčiau sakyti – prelegentai ?), dešimtis kartų minėjo žodį “naratyvas”. Laida populiari, plačiajai visuomenei skirta, “runkeliams”, ne tokiems, kaip filosofas Arvydas Šliogeris (beje, jis pats save irgi “runkeliu” vadina), o tikriems “runkeliams”, tokiems kaip aš, tokiems, kaip Sąjūdžio juodadarbis, stovėjęs Baltijos kelyje, kuriam dar iki šiol rūpi Lietuvos istorija, kuris dar nori suvokti, kas jis, lietuvis, ir kuo jis skiriasi nuo ruso, lenko, prancūzo…

Continue reading „Naratyvas (pikta replika)” →

urbucio knyga
Aktualijos

„Margų raštų” leidimas papildytas trimis rašiniais. Autoriaus straipsnis „Kalbos įstatymo svarstybos”, išspausdintas 2006 m. spalio 4 d. „Lietuvos Aide”, knygoje virto antruoju skyriumi (pirmąjį skyrių, taip pat bevardį, sudaro pirmojo leidimo „Didžioji lietuvių kalbos išdavystė”). „Prieduose” spausdinamas būrio kalbininkų pasirašytas pareiškimas „Seniai metas atsisakyti tikrinių svetimybių „originalių formų”.

  Continue reading „Antrasis Vinco Urbučio knygos leidimas” →