Lietuva neturi ateities? Tikiuosi, taip niekad nenutiks. Tačiau kurion pusėn šiandien bepažvelgsi, vien antilietuviški žingsniai.
Pavyzdžiui, kokia keista, bauginanti, į neviltį varanti diskusija, ar poetas Justinas Marcinkevičius vertas didingo paminklo vienoje iš prestižinių Vilniaus aikščių ar skverų? Žinoma, vertas! Gūdžiais sovietiniais laikais jis puoselėjo lietuvybę. Lietuviškus interesus žiaurios okupacijos metais jis gynė meniškai, įtaigiai, vaizdingai. Puikiai prisimenu, kaip atsistoję plojo ir verkė žiūrovai, Klaipėdos dramos teatre pamatę dramą „Mažvydas“!? Tada dar buvau paauglys, už lango – bjaurus sovietmetis, o keli šimtai žmonių pašokę iš kėdžių nesiliauja ploję ir skandavę žodį „Lietuva“. Tarp jų – ir aš, pyplys, šaukiu kiek tik pajėgiu.
Neužmirštama, kokį gilų įspūdį paliko drama „Mindaugas“. Perskaičiau ją keletą sykių. Kiekvieną kartą, užvertęs paskutinį puslapį, mintyse kartojau: noriu išlikt lietuviu, noriu būti lietuviu, būti lietuviu – gražu, garbinga, prasminga. Iki šiol neužmiršau ir poeto eilėraščių, puoselėjančių meilę gimtiesiems namams, tėviškei, Tėvynei. Atmintyje įsirėžęs ir „Dienoraštis be datų“. Kiek ten – prasmės, gilumos, lietuviškumo!
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl nesuvokiu, kaip galėjo kilti ginčai, ar poetas vertas solidžios pagarbos? Brandi, susipratusi, išlikti trokštanti Lietuva privalo kartoti: J. Marcinkevičius nusipelnė įspūdingo paminklo. Beje, paminklas privalo būti ne abstraktus. Į jį pažvelgę turėtume be vargo atpažinti poetą J. Marcinkevičių. Nes viešojoje Vilniaus erdvėje stovintis paminklas skirtas plačiosioms masėms, o ne keliems neva giliai meną išmanantiems ekspertams, kanalizacijos vamzdyje įžvelgiantiems didelį grožį ir didelę prasmę.
O visus tuos priekaištus, esą poetas buvo „sovietinės santvarkos produktas“, esą „mėgavosi sovietinėmis privilegijomis“, esą „Pušis, kuri juokiasi“ viską užbraukia“, esą „šiandien jau visai kita epocha“, – meskime į šiukšlių kibirą. Nė neverta su tokiais ginčytis. J. Marcinkevičius atliko svarbiausią užduotį – skatino mus būti Lietuvą mylinčiais lietuviais. Piršo šią mintį ypač sunkiomis sąlygomis – sovietinės okupacijos metais. Dėl šių aplinkybių „Mažvydas“, „Katedra“, „Mindaugas“ – dar vertingesni. Nepaisant visų kompromisų ir klystkelių.
Bėda ta, kad Lietuva šiandien prievartaujama tapti kosmopolitine, išsivaikščiojančia, gerbiančia tik tai, kas svetima. Štai šioms jėgoms J. Marcinkevičius tikrai nereikalingas. Lietuviškos Lietuvos ardytojams trukdo ne tik J. Marcinkevičius ir visi jo lietuviški darbai, bet ir didingas paminklas Antanui Smetonai, kuris itin sunkiu metu priešinosi vokiškoms, lenkiškoms bei rusiškoms okupacijoms, ir literatūrologo, literatūros kritiko, rašytojo Algimanto Bučio senuosiuose rankraščiuose rasti įrodymai, jog Lietuva turėjo ne vieną, o daug karalių, ir didingas paminklas Lietuvą nuo agresijų gynusiems kariams Lukiškių aikštėje. Vilnius šiandien neturi net paminklo Geležiniam Vilkui, kuris, remiantis gražia senoviška legenda, liepė Lietuvos valdovams pastatyti didingą miestą.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus paminklo akivaizdžiai byloja, kokios nuostatos mums kalamos į galvas. Lietuviai neva privalo tapti dar nuolankesni, dar kuklesni. Lietuviams negalima turėti savarankiškos politikos. Net susimąstyti apie tai neturime teisės. Visi mūsų didybės įrodymai turi būti sunaikinti. Mes teturime vieną teisę – paklusti didesniems, įtakingesniems, stipresniems. Liepia įsileisti keletą lenkiškų raidžių ir tokiu būdu sugriauti lietuviškąją gramatiką, – privalome įsileisti, nors tai, pasak kalbininko Vinco Urbučio, „Lietuvių kalbos išdavystė“. Liepė nugriauti paminklą Juozui Krikštaponiui – nugriaukime, nors Ukmergė, regis, ne Izraelis (Kazio Škirpos gatvelės jau nebeliko; paminklinė lenta Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai tik per didžiausius vargus apginta). Briuselis liepė į Lietuvą iš Baltarusijos neteisėtai įsiveržusius pabėgėlius mylėti labiau nei savo tėvą ir motiną, tad ir mylėkime atvykėlius, o ne saviškius. Strasbūras mums pateikė „naujovišką tradicinės šeimos apibrėžimą”, todėl šiuo teiginiu mes privalome šventai tikėti…
Žodžiu, be liūdnos ironijos apie šias įtampas kalbėti nebeįmanoma. Baisiausia, kad jėgos, kurios mus verčia tapti Čingizo Aitmatovo romane aprašytais mankurtais, – galingos, įtakingos.
Lietuvių kalbos išdavystė. Vincas Urbutis
Konstitucinis Teismas (KT) trečiadienį skelbs sprendimą dėl Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo nuostatų, leidžiančių vardų ir pavardžių rašyboje naudoti „w“, „q“ ir „x“ raides, atitikimo Konstitucijai.
Į KT su prašymu įvertinti minėto įstatymo konstitucingumą dar pernai spalį kreipėsi Seimo narių grupė. Įstatymas, leidžiantis asmens vardų ir pavardžių rašyboje naudoti lotyniškos abėcėlės rašmenis be diakritinių ženklų įsigaliojo 2022 m. gegužę. Tokia rašyba, pagal įstatymą, galima, jei Lietuvos pilietis pasirenka nelietuvišką sutuoktinio pavardę, taip pat tuo atveju, jeigu jo tėvų ar vieno iš tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis. Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dalis parlamento narių, abejojantys Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo nuostatų konstitucingumu, teigia, kad pats KT 2014 m. savo sprendime kitoje byloje konstatavo, jog keičiant vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką, įstatymų leidėjas privalo kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK), kurios priimta oficiali išvada yra privaloma visoms valdžios institucijoms. Tai, anot grupės Seimo narių, reiškia, kad keisdamas vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką įstatymų leidėjas privalo ne tik kreiptis į VLKK, bet ir atsižvelgti į gautą oficialią VLKK išvadą.
Kreipimesi į KT nurodoma, jog Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, svarstydamas Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo projektą, kreipėsi į VLKK su prašymu pateikti oficialią išvadą dėl minėtame projekte siūlomos piliečių asmenvardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis. VLKK priėmė neigiamą išvadą dėl pateikto įstatymo projekto, tačiau įstatymų leidėjas, Seimo narių grupės nuomone, tokios VLKK išvados nepaisė ir įtvirtino ginčijamą teisinį reguliavimą, taip pažeisdamas Konstitucijos 14 straipsnį, kuriame nurodoma Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba.
Prisimenu, kaip kadaise džiūgavau, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Maniau, kad Lietuva tapo kaip niekad saugi. Buvau įsitikinęs: jokios karinės okupacijos bei milžiniškos katastrofos dabar mūsų nepasieks.
Anų laikų optimizmas nūnai išgaravęs. Negaliu sakyti, jog šalis, kurią vadinu savo Tėvyne, šiandien neturėtų nė menkiausių saugumo garantijų. Tačiau neapsiverčia liežuvis ištarti ir žodžio „saugi“. Bjauriausia, kad mes, lietuviai, dėl dviprasmiškos padėties – „nei saugi, nei atidūrusi mirtinam pavojuje“ – niekuo dėti. Tiksliau sakant, mūsų kaltė dėl nesaugumo – menkutė. Dar aiškiau kalbant, mes dėl šios situacijos mažiausiai kalti.
Mūsų didžiausia kaltė – nenorime auginti daug vaikų. Jei kiekviena mūsų šeima augintų bent po tris vaikus, – būtų visai kita šneka. Mes ne tik netirptume, bet net po truputį gerintume savo „demografinę padėtį“. Dabar gi nenumaldomai nykstame. Dar keletas tokių „vaisingų“ dešimtmečių, ir mūsų nebeliks. Liūdniausia, kad niekas iš Lietuvos politikų, komentatorių, ekonomistų, filosofų nežino, kaip būtų galima lietuvius priverst auginti bent trejetą mažylių. Vienintelė paguoda, kad šio galvosūkio nepajėgia išlukštenti ir daugelis kitų Europos Sąjungai priklausančių šalių.
O visos kitos mūsų bėdos – mums primestos mūsų sąjungininkų ir strateginių partnerių. Šitaip kalbu kiek apibendrindamas. Nereikėtų šių žodžių suprasti vienpusiškai.
Tvora išvirtusi. Slaptai.lt nuotr.
Ir vis dėlto mūsų mylimi sąjungininkai bei godotini strateginiai partneriai dažnusyk elgiasi taip, tarsi būtų mūsų priešai. Štai turime sieną su bjauraus diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos valdoma Baltarusija. A. Lukašenka – ypatingas diktatorius. Jis flirtuoja su Ukrainą užpuolusiu Rusijos diktatoriumi Vladimiru Putinu. Regis, Briuselis ir Strasbūras turėtų džiaugtis, jog statome aukštą tvorą su Baltarusija, jog neįsileidžiame iš Baltarusijos į Lietuvą plūstančių nelegalių migrantų. Juk kas yra tie neteisėtai įsibrovusieji – mes nežinome. Tarp jų gali būti ir teroristų, ir finansinių aferistų, ir Rusijos bei Baltarusijos šnipų. Tačiau Briuselyje ir Strasbūre gyvena tetų ir dėdžių, kurios ir kurie kaltina Lietuvą „nežmonišku elgesiu“. Prievartauja mus plačiai atverti duris: kas nori – tegul užeina į svečius. Lietuva nusipelnė, jų manymu, tapti … niekieno teritorija, kurią trypti leidžiama visiems, kas tik pavadins save „politiniu pabėgėliu“.
Lietuva jau senokai murkdoma įteisinti ir dvigubą pilietybę. Ką čia bekalbėti – užsimenama net apie daugybinę pilietybę. Esą tai yra šventa žmogaus teisė – turėti tiek pilietybių, kiek geidžia širdis. Štai krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad karinės divizijos suformavimui Lietuvoje kasmet iki 2030 m. reikėtų išleisti vidutiniškai po 200 mln. eurų. Aš – visomis keturiomis už tai, kad Lietuva turėtų diviziją. Stipri kariuomenė – stipri valstybė, ypač kai tavo kaimynė – iki beprotybės agresyvi Rusija. Tikiu, jog net pinigų surasime formuojamai divizijai. Bet, leiskite retoriškai paklausti, iš kur paimsime tiek kareivių, jei negimdome vaikų, jei saviškiams leisime turėti bent dvi – tris pilietybes, jei be menkiausių trukdžių jau senokai suteikiame galimybę lietuviams laisvai keliauti po visą ES teritoriją?! Dar pridėkime aplinkybę, kaip tautiškumą, lietuviškumą, nacionalumą mūsų mokyklose ir universitetuose stelbia kosmopolitizmai ir liberalizmai, kaip mūsų mokyklose ir universitetuose mokinius ir studentus „leidžiama“ supažindinti su minimaliomis „karinėmis žiniomis“, dar prisiminkime pastangas įteisinti galimybę nebaudžiamiems truputėlį „parūkyti žolelių“, ir turėsime pripažinti, jog Lietuva … nepajėgi suformuoti brigados. Neužteks jaunų, stiprių, drąsių vyrų.
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Regiu ir kitą svarbią bėdą. Ar benorėsime ginti Lietuvą? Kas gi šiandien belikę iš Lietuvos? Ar mes gerbiame savo kalbą? Drįstu manyti, jog lietuvių kalbą niekina visi tie mūsų europarlamentarai, prezidentai, ministrai, kurie garbingose Briuselio ar Strasbūro tribūnose šneka ne lietuviškai, bet tik angliškai, nors mūsų kalba – oficiali ES kalba. Lietuvių kalba niekinama ir tuomet, kai paklūstama strateginės partnerės Lenkijos spaudimui į lietuviškąjį alfabetą įbrukti keletą lenkiškų raidžių sugriaunant visą struktūrą, visą konstrukciją. Tarsi niekas iš mūsų neskaitė kalbininko Vinco Urbučio veikalo „Lietuvių kalbos išdavystė“, tarsi neįsidėmėjo poeto Justino Marcinkevičiaus formulės, kas yra lietuvių kalbos išdavystė? Lietuvių kalbą niekina ir tie žurnalistai, politikai, kurie perša nuomonę, jog lietuvių kalba – labai sudėtinga, todėl nenutiks nieko blogo, jei atsisakysime keliolikos lietuvių kalbos vartojimo taisyklių. Kitaip tariant: leiskime saviems kalbėti ir rašyti netaisyklingai. Svarbiausia, kad būtų patogu. Kaip noriu, taip pliurpiu.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Kartais Lietuva primena šalį, kuri tėra … Lenkijos provincija. Lietuvos politikas Emanuelis Zingeris visai neseniai ragino, jog Lietuva švęstų Gegužės 3-osios Konstituciją, nors tame prieš kelis šimtus metų parašytame dokumente – nė žodelio apie Lietuvą ir lietuvių teises. Ten – vien lenkiškos teisės. Tiesa, po kelių mėnesių anuomet buvo išleistas tos prolenkiškos Konstitucijos priedas, kur Lietuva ir lietuviai – jau paminėti. Tad kodėl apsimetame nežiną, kaip elgtis? Visi savigarbos nepraradę lietuviai turėtų, mano supratimu, liaupsinti ne lenkiškąją Konstituciją, o būtent Konstitucijos priedą, kuriame įrašytas žodis „Lietuva“.
Imkime kitą pavyzdį. Vilniuje neseniai atidarytas Lenkų kultūros namų priestatas, kurio statybos truko beveik dvejus metus. Ceremonijoje dalyvavo net Lenkijos Ministras Pirminkas Mateuszas Morawieckis. Labai gražu, kad Lietuva ir Lenkija – draugauja. Tačiau ši draugystė, regis, tik į vieną pusę. Jei Lenkija į lenkų kalbą išsiverstų Mykolo Biržiškos veikalą „Vilniaus Golgota“ ir ją išleistų specialiu veikalu, paskui Varšuvoje surengtų objektyvią tarptautinę konferenciją apie „okupuotos Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 m. dienoraštį“, tuomet manyčiau, jog oficialioji Lenkija – objektyvi, sąžininga, išties nori bičiuliautis. Bet oficiali Varšuvos laikysena byloja, jog beveik dešimt kartų gausesnė lenkų tauta nelinkusi atsiprašyti lietuvių už Vilniaus okupaciją, visomis išgalėmis nutyli šią temą arba ją subtiliai pakreipia į kitas temas, pavyzdžiui, patys lietuviai kalti, nesupratę genialaus Pilsudskio ir Želigovskio plano. Liepia, kad mes pamirštume lenkinamus Punsko, Seinų, Suvalkų lietuvius. Esą jie vis tiek bus sulenkinti. O juk vardan gerų santykių mums galėtų net grąžinti Punską ir Seinus. Vietoj to mus šantažuoja kaip tik išmano, nes šiandien visą dėmesį tenka koncentruoti į galimą Rusijos agresiją. Taip, Rusijos agresija prieš Baltijos šalis – joks sapnas, jokia fantastika. Taip pat akivaizdu, kad nuo Rusijos atakų be Lenkijos ramsčio neapsiginsime. Bet kodėl tokia didelė draugystės su Lenkija kaina? Vaizdžiai kalbant, kodėl norėdami sulaukti Lenkijos karinės paramos būtinai turime sulenkėti?
Bjauru ir tuomet, kai Izraelio ambasada vis įžūliau kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, labai garsiai ir aršiai smerkdama mūsų politikus, istorikus, žurnalistus, išdrįsusius brūkštelėti bent vieną nepalankų žodį, o Lietuvos valdžia klusniai lyg prasikaltęs mokinukas puola verkšlenti „daugiau taip nedarysiu“. Įspūdis toks, jog Lietuva tėra … Izraelio priedas. Jau ko vertas vien istoriko parlamentaro Valdo Rakučio „suvalgymas“ arba ankstesniojo Izraelio ambasadoriaus neva draugiškas, neva neutralus vizitas į Lietuvos gyventojų rezistencijos tyrimų centrą pamokant, kaip mums privalu nagrinėti žydams jautrias temas (keistas sutapimas – po to krito LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas).
Paskutinysis incidentas: Izraelio ambasada užsipuolė Seimo narį Remigijų Žemaitaitį, socialiniuose tinkluose tarusį žodį apie Palestiniečių mokyklos netoli Betliejaus nugriovimą.
Izraelio ambasadai siūlyčiau elgtis kukliau, net jei R. Žemaitaitis pasielgė netinkamai. Lietuva – ne Izraelio provincija. Užuot svaidęsi pasmerkimais į savo kalbas išsiverskite rašytojo Jono Mikelinsko senokai išleistą knygą „Kada kodėl taps todėl“? Labai vertingas darbas norint suvokti, kas, kaip ir kodėl klostėsi Lietuvoje tuo lietuviams ir žydams itin tragišku metu.
Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte. Istoriko Gintaro Vaičiūno veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, ar Izraelio ambasada žino, kad dienos šviesą vos prieš keliolika dienų išvydo istoriko Gintaro Vaičiūno veikalas „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (LGGRTC; 2023 metai)? Labai vertingas tyrimas, nes panašios tendencijos anuomet klostėsi ir kituose Lietuvos regionuose. Jei Izraelio ambasadorius myli tiesą ir teisingumą, kodėl nenori žinoti J. Mikelinsko bei G. Vaičiūno gvildenamų faktų, palyginimų, išvadų? Kodėl Lietuva, trokšdama gerų santykių su Izraeliu, būtinai privalo žvelgti į savo istoriją tik Tel Avivo ir Jeruzalės akimis? Kodėl, vardan Tel Avivo ir Jeruzalės palankumo, privalome tapti didesniais Izraelio patriotais nei patys žydai? Kas lietuvius taip įbaugino, kad šie nedrįsta giliau pažvelgti į palestiniečių bėdas? Manote, jog nežinome? Iš Vašingtono tuoj atlėks JAV kongresmenų ir senatorių delegacija grūmodama kumščiu: jei netrepsėsite pagal Izraelio muziką, prarasite Amerikos karinę paramą. Štai kaip painu ir sudėtinga. Padėtis be išeities.
Ginkluotas kardu. Slaptai.lt nuotr.
Todėl ir liūdna: Lietuva seniai praradusi savigarbą. Mums primestas nepilnavertiškumo kompleksas. Kas tik netingi, tas mus stumdo. Kai literatūros kritikas, literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys išleido labai rimtą tyrinėjimų veikalą „Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“, kur, remdamasis senovės dokumentais, įrodo Lietuvą turėjus ne vieną, o net keliolika karalių ir vieną karalienę, daug lietuvių istorikų stojo piestu. Esą A. Bučio knygoje išvardintų mūsų valdovų vis tiek negalima traktuoti buvus karaliais, mat jie – tik didieji kunigaikščiai. Suprask, lietuviai – mažiukai, lietuviai – silpnučiai, lietuviai niekaip negali vadintis karaliais. Štai lenkai turi teisę turėti daug karalių, o mums užteks ir to vieno – Karaliaus Mindaugo.
Todėl šiandien galvoje kirba du klausimai. Pirmasis: iš kur sukrapštysime karių brigadai? Antrasis: ar ilgainiui bebus norinčiųjų ginti nepilnavertiškumo kompleksų užspaustą Lietuvą, kuri negerbia savo kalbos, istorijos, kultūros?
Regime stebuklą. Vakarų civilizacija sulyg kiekviena karo Ukrainoje diena tampa padoresne, sąžiningesne, principingesne. Tampa tokia, kokia turėjo būti visuomet – ir taikos, ir karo dienomis.
Ką turiu galvoje? Tiek JAV, tiek kitos NATO bei Europos Sąjungos šalys vis drąsiau ir gausiau tiekia rimtos ginkluotės nuo agresoriaus narsiai besiginančiai Ukrainai. Net vokiečiai, dar visai neseniai gėdingai tūpčioję vietoj (iš pradžių žadėjo Kijevui atsiųsti tik šalmų ir medicininės įrangos), dabar prabilo net apie sunkiosios ginkluotės siuntas. Ne tik pažadėjo, bet jau siunčia.
Džiugu, kad vis daugiau Vokietijos politikų kritikuoja buvusios kanclerės Angelos Merkel politiką nuolaidžiavus Kremliaus diktatoriui. Juk Vokietija ilgokai iš Rusijos gaudavo dujų ir naftos pigiau, nei Rytų Europa, ir už tai tarsi prostitutė privalėdavo Rusijai atidirbti. Vienas iš paskutiniųjų vokiškos prostitucijos pavyzdžių – Vokietijos prezidentas Frank-Walter Steinmeir, pagarsėjęs tuo, kad Kijevo ir Maskvos derybų metu Ukrainai brukte bruko pražūtingas, tik V. Putinui naudingas formules. Ne veltui oficialusis Kijevas pareiškė, kad ponas Steinmeir nepageidaujamas Ukrainoje.
A. Merkel ir V. Putinas. Labai karšta meilė. EPA – ELTA nuotr.
JAV politika taip pat pasikeitė. Kardinaliai pasikeitė. Vasario 24-ąją oficialusis Vašingtonas pasielgė itin šlykščiai, siūlydamas Ukrainos prezidentui Volodymirui Zelenskiui sprukti iš šalies. JAV prezidentas Joe Bidenas garantavo V. Zelenskiui politinį prieglobstį. Žvelgiant giliau, J. Bidenas kvietė V. Zelenskį išduoti Ukrainą. Kvietė pasielgti taip, kaip elgiasi iš skęstančio laivo sprunkančios žiurkės. J. Bidenas pasižymėjo ir tuo, kad karo išvakarėse nedavė Ukrainai ginklų, skūpiai dalino finansinę paramą, neskubėjo į Ukrainą siųsti JAV ambasadoriaus.
Kaip ten bebūtų, šiandien J. Bideno neįmanoma atpažinti. JAV pagalba Ukrainai – neįkainuojama. Jau ko vertas vien 40-ies valstybių gynybos ministrų pasitarimas JAV karinėje bazėje Ramšteine (Vokietija). Oficialusis Vašingtonas skuba sureguliuoti lendlizo (karinės technikos gamybos ir gabenimo į Ukrainos frontą klausimus). Vis garsiau užsimenama ir apie tai, kad Amerika siųs savo karius į Ukrainą, jei V. Putinas ten panaudos cheminius, baktioroliginius ar branduolinius ginklus.
Joe Bidenas šluostosi akis nosinaite. EPA – ELTA foto
Žodžiu, Vakarai atsikvošėjo. Dabar jau ne tiek svarbu, kad atsikovošėjo ne patys, o būtent Ukrainos dėka (tikiuosi, Vašingtonas ir Briuselis tai įsidėmėjo). Nūnai svarbiausia, kad NATO ir ES vėl ėmė ginti laisvę ir demokratiją ne vien lozungais.
Ukrainos prezidento tarnybos patarėjas, karinės žvalgybos darbuotojas Aleksejus Arestovičius tvirtina (Marko Feigino internetinė televizija), kad Vakarai dabar jau lenktyniauja, kas Ukrainai greičiau ir daugiau atveš sunkiųjų artilerijos pabūklų, tankų, priešlėktuvinių ginklų. Šis karinės žvalgybos ekspertas mano, kad Vakarų pasikeitimai po Ukrainos sėkmingo pasipriešinimo agresoriui, – ne vienadieniai. Jie – giluminiai.
O tai tekia vilčių, jog Kremliui bus smogta į dantis taip stipriai, kad ten sėdintys išgamos greitai neatsigaus.
XXX
O Lietuvoje, deja, nematau šviesių pragiedrulių. Pirmiausia sukrėtė valdžios sumanymas pakoreguoti rinkimų įstatymą taip, kad į mūsų Parlamentą galėtų veržtis kuo jaunesni žmonės. Esą taip Lietuvos jaunimas skatinamas domėtis politika. Be to, žiūrėta, kaip mūsų įstatymai dera su bendrąja ES politika (kad tik nepasirodytume senamadiški), aiškintasi, kokio amžiaus vyrai ir moterys gali siekti mero, savivaldybės nario kėdės (tarsi savivaldybės nario pareigos būtų tapačios Seimo nario atsakomybei).
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O man atrodo, kad labai jauniems žmonėms neleistina tapti Lietuvos parlamento nariais. Parlamento neleistina paversti vaikų darželiu. Labai jaunas žmogus, netarnavęs kariuomenėje, nebaigęs nė vienos aukštosios mokyklos, neturi nei žinių, nei gyvenimiškosios patirties. Ir vis tik šventai įsitikinęs, kad seniai viską išmokęs ir perpratęs. Būtent todėl jam nevalia tapti parlamentaru. Perfrazuojant Vladimirą Leniną, ne kiekviena melžėja galinti valdyti valstybę. Bet mūsų Seimo nariai šio svarbiausio argumento beveik nelukšteno. Jie primityviai pataikauja jaunimui.
Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kita liūdnokai nuteikusi žinia – teisme išnagrinėta vadinamoji MG Baltic byla. Taip ir įtariau, jog kaltų nebus. Nes, atvirai sakant, sunku nustatyti prekybą poveikiu remiantis nenuginčijamais, aiškiai apčiuopiamais įkalčiais.
Prekyba poveikiu – keistas terminas. Bet tuomet belieka gūžčioju pečiais: kam reikalingos STT ir FNTT, jei šių institucijų teikiamos bylos subliūkšta lyg pradurtas oro balionas? Dar pridėkime nuolatinius šūkaliojimus, esą teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, todėl Lietuvos Prezidentas neturi teisės komentuoti Temidės sprendimų, – ir turėsime skandalingai keistą situaciją.
Skadalinga vien dėl to, kad Lietuvos teisėjai susigriebę tiek daug įvairiausių saugumo garantijų, jog neturėtų bijoti nei Prezidento, nei kitų politikų komentarų. Bet elgiamasi taip, tarsi bijotų.
Lietuvių kalbos išdavystė
Mano supratimu, Lietuvos prezidentas išdėstyti savąją nuomonę apie itin svarbias bylas ne tik turi teisę, bet jam net privalu tarti žodį. Nebent būsiu pražiopsojęs, kada iš demokratijos nusiritome iki diktatūros, kur negalima turėti savo nuomonės.
Trečioji liūdna žinia – pavardžių ir vardų rašymai oficialiuose dokumentuose. Žvelgdamas į šį dirbtinai sukeltą ginčą vadovaujuosi kalbininko, profesoriaus, habilituoto mokslų daktaro Vinco Urbučio moksliniu darbu „Lietuvių kalbos išdavystė“ (išleista dar 2006-aisiais metais). Ten viskas kuo puikiausiai išaiškinta, parodyta.
Ne švarką turime derinti prie sagų, o sagas – prie švarko. Ne lietuvių kalbą privalu derinti prie ne lietuviškas pavardes ir vardus turinčių asmenų, o jų pavardes – prie lietuvių kalbos taisyklių. Kitaip iš lietuvių kalbos netrukus nieko nebeliks – tik skutai.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
O jei nebeliks lietuvių kalbos, kas beliks iš Lietuvos valstybės?
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Visuomeninės organizacijos „Talka kalbai ir tautai“ tarybaseimo nariams išsiuntė laišką, kuriame priminė, kad Seimas sausio 18 d. ruošiasi priimti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo projektą Nr. XIIIP-535(2), neatsižvelgdamas į jokius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į triskart (2014 m., 2015 m. ir 2021 m.) Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pateiktą išvadą, į Nepriklausomybės Akto signatarų ir kitų visuomeninių organizacijų bei ekspertų siūlymus.
Praradę viltį būti išgirsti, valstybinės kalbos apsaugos srityje dirbantys visuomenininkai perspėjo Seimo narius nepriimti, jų nuomone, Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo projekto ir pažadėjo balsuosiančius už nuostatą leisti Lietuvos piliečio pase ir kituose oficialiuose dokumentuose Lietuvos piliečių vardus ir pavardes rašyti nevalstybine kalba ir nelietuviškais rašmenimis oficialiai paskelbti „Valstybinės lietuvių kalbos išdavikais“ ir aprašyti jų veiklą to paties pavadinimo knygoje.
„Gerbiamasis Seimo nary, atlikdama savo pilietinę pareigą asociacija „Talka kalbai ir tautai“ nuosekliai gynė ir gina valstybinį lietuvių kalbos statusą.
Esame ne kartą argumentuotai perspėję Seimą ir kitas atsakingas Lietuvos institucijas dėl galimo veiksmų ar priimamų sprendimų prieštaravimo konstituciniam valstybinės lietuvių kalbos statusui ir iš to kilsiančios grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Siekdami išsaugoti konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos statusą ir jo užtikrinamą teritorinį Lietuvos valstybės vientisumą, 2015 m. pasinaudoję konstitucine piliečių teise oficialiai surinkome bemaž 70 000 piliečių parašų ir per Vyriausiąją rinkimų komisiją Seimui pateikėme privalomai svarstyti asmenvardžių rašybą reglamentuojančias įstatymų pataisas, nepažeidžiančias konstitucinio valstybinės lietuvių kalbos statuso.
Tačiau visos mūsų pastangos nesulaukė palaikymo Seime ir buvo be jokių svarstymų atmestos“, – rašoma „Talkos kalbai ir tautai“ laiške Seimo nariams ir konstatuojama, kad „Talka kalbai ir tautai“ išnaudojo visas „demokratines valstybinės lietuvių kalbos išdavystės stabdymo priemones“.
Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininkas Mindaugas Karalius teigdamas, kad valdančioji Seimo dauguma nenori nei girdėti, nei matyti jiems teikiamų pasiūlymų, patarimų bei perspėjimų, praneša, kad ryžtamasi steigti „Valstybinės lietuvių kalbos išdaviko“ vardą, kuriuo visuomenininkai žada įvardinti kiekvieną, kas palaikys valstybinės lietuvių kalbos konstitucinio statuso pažeminimą.
„Asociacija „Talka kalbai ir tautai“ steigia „Valstybinės lietuvių kalbos išdaviko“ nominaciją ir po sausio 18 d. (o jeigu dėl šio projekto tą dieną nebūtų balsuojama, tai po kito posėdžio, kuriame bus balsuojama) viešai skelbs ir visais būdais viešins nominacijos „Valstybinės lietuvių kalbos išdavikai“ prizininkų vardus ir pavardes“, – rašoma Seimo nariams išsiųstuose laiškuose.
Pasak asociacijos pirmininko M. Karaliaus, per daugelį metų sukaupta medžiaga apie veikimą prieš valstybinę lietuvių kalbą bus išleista atskiru leidiniu, kuris taip ir vadinsis – „Valstybinės lietuvių kalbos išdavikai“.
Pasak valstybinės kalbos apsauga besirūpinančių visuomenininkų, taip bus pratęsta kalbininko, habilituoto mokslų daktaro, prof. Vinco Urbučio keliais leidimais išleistame veikale „Lietuvių kalbos išdavystė“ (2006, 2007) užfiksuota valstybinės lietuvių kalbos ir Lietuvos Konstitucijos išdavystės byla.
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip žinia, šių metų sausio 11 d. Seimas po svarstymo pritarė TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio pateiktam, Laisvės partijos bei Liberalų sąjūdžio rinkiminėje programoje numatytam priimti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo projektui Nr. XIIIP-535(2), kuriuo mėginama oficialia įteisinti piliečių asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba.
Jau rytoj, sausio 18 d. rytiname Seimo posėdyje yra numatytas šio įstatymo Nr. XIIIP-535(2) priėmimas.
Perspėjantį laišką apie tolimesnius viešus veiksmus, valstybinės lietuvių kalbos gynimo srityje, visuomenininkai užbaigia raginimu „laikytis Lietuvos Respublikos Seimo nario priesaikos ir užkardant grėsmę valstybinei lietuvių kalbai bei Lietuvos Respublikos teritoriniam vientisumui, netylėti – pasisakyti ir balsuoti pieš įstatymo projektą Nr. XIIIP-535(2)“.
Jonas Vaiškūnas, Asociacija „Talka kalbai ir tautai”
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Judėjimas „Talka kalbai ir tautai“ kreipėsi į Seimą dėl rengiamos teisės aktų, reglamentuojančių Lietuvos valstybėje registruojamų juridinių asmenų pavadinimus, pataisos, ragindamas įdėmiai dar kartą apmąstyti Vyriausybės teikiamus pasiūlymus, kuriais siekiama įstatymiškai pabloginti valstybinės lietuvių kalbos pozicijas.
Pareiškime teigiama, kad „Seimui pateiktame Vyriausybės siūlyme dėl Lietuvoje registruojamų įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimų valstybinės lietuvių kalbos įstatymo taikymo sritis pernelyg išplečiama, o tada ima atrodyti, kad įstatymiškai imamasi reguliuoti ne valstybės ir piliečių santykį su valstybine kalba, o neva bandoma reglamentuoti visų Lietuvoje registruojamų (taigi ir ne Lietuvos piliečių, ir ne Lietuvoje veikiančių) įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimų juridinį įteisinimą. Vyriausybės nutarime nurodomas atsitraukimo nuo veikiančių Lietuvoje įstatymų nuostatų kelias. Tai reiškia, kad siūloma įstatymiškai reglamentuoti dar vieną ar kelias valstybines kalbas dar vienoje valstybės gyvenimo srityje.“
Asociacija „Talka kalbai ir tautai“ siūlo įstatymiškai reglamentuoti Konstitucijoje įteisintą tik vieną valstybinę – lietuvių kalbą – ir taikyti tokį reglamentavimą Lietuvos valstybėje registruojamų juridinių asmenų pavadinimams.
„Įsigilinę į Konstitucijos 28 straipsnio, teigiančio, kad: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“, esmę, manome, kad leidimas Lietuvoje registruoti nelietuviškus, t. y. užsienio kalba, įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimus varžytų Lietuvos piliečių laisvę viešojoje erdvėje susižinoti valstybine lietuvių kalba, nes taip būtų įteisintas ribojimas suprasti be vertimo tokius pavadinimus. Taip būtų kuriama tokia atmosfera Lietuvoje, kad lietuvis joje pasijustų ne namie, ne savo šalyje esantis, o tarsi kažkur svetur, svetimoje šalyje.“
Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ tarybą sudaro muziejininkas Gintaras Karosas, kalbininkai prof. dr. Laima Kalėdienė, hab. dr. Kazimieras Garšva, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Gintaras Songaila ir Romas Pakalnis, žurnalistas Dalius Stancikas, režisierius Jonas Vaitkus, filosofas Laisvūnas Šopauskas, rezistentai vysk. Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas, signataras Algirdas Endriukaitis, Jonas Burokas, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, verslininkas Mindaugas Karalius, aktorius Gediminas Storpirštis, etnologė Nijolė Balčiūnienė, politologas Vytautas Sinica, studentė Monika Morkūnaitė.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Reaguodami į pertvarkas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, žymūs šalies kalbininkai ir lituanistai, įvairių sričių akademikai, visuomenininkai ir rašytojai kreipėsi į universiteto vadovybę. Kreipimusi reiškiamas susirūpinimas dėl suprastėjusios lituanistikos ir baltistikos padėties, kai fakultete neliko lituanistikos magistrantūros studijų, buvo sutraukti bakalauro studijų kursai, o katedras pakeitus institutais, nė vieno jų pavadinime neliko net nuorodos į lietuvių kalbą.
Reikalaujama VU Filologijos fakultete užtikrinti deramą išskirtinę lituanistikos tyrimų ir studijų vietą bei vien lituanistikai skirtą struktūrinį padalinį (institutą).
Kreipimesi rašoma, kad pertvarka kilo ne iš fakulteto vidaus poreikių, o buvo primesta naujosios Vilniaus universiteto administracijos, kuri ignoruoja šios srities fundamentinių studijų reikmes ir siekia komercializuoti kalbų mokymą. Katedrų, kurios netrukus gali būti galutinai panaikintos, statusas pažemintas – jos perkeltos į fakultete naujai sukurtus penkis institutus: Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų, Baltijos kalbų ir kultūrų, Literatūros ir kultūros tyrimų, Taikomosios kalbotyros ir Užsienio kalbų. Toks institutų paskirstymas ir įvardijimas kelia abejonių, nes yra painus ir išskaido lituanistų pajėgas. Neįtikina ir fakulteto dekanės aiškinimai, esą papildomos institutų grandies sukūrimas mažina administracinę naštą.
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Susirūpinimą pasirašiusiesiems kelia tai, kad pagal naują tvarką, pagal kurią Lietuvių kalbos katedros darbuotojai priskirti prie Taikomosios kalbotyros instituto, faktiškai atsisakoma fundamentinių lietuvių kalbos tyrimų, nors taikomoji kalbotyra jais remiasi. Lietuvių literatūros katedros darbuotojai pateko į bendrą Literatūros ir kultūros tyrimų instituto sudėtį, kurioje lituanistinis dėmuo yra mažareikšmis.
„Fakultete, net ir sunkiais okupacijos metais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai. Į lituanistines katedras pasikėsinta kaip į institucijas. Užuot įsteigus (jeigu jau būtina) Lituanistikos (arba Lietuvių kalbos ir literatūros) institutą, lituanistų jėgos buvo išskirstytos po kitus institutus, kuriuose tapo mažumomis, negalinčiomis lemti katedrų veiklos. Pertvarka Vilniaus universitete sąmoningai susilpnino lituanistų ir lituanistikos (bei baltistikos) svorį, o iškėlė bendrąją kalbotyrą, kalbų tipologiją ir bendrąsias kultūros studijas“, – rašoma kreipimesi.
Kreipimesi teigiama, kad tokios pertvarkos tik dar labiau prisideda prie jau kurį laiką besitęsiančio lituanistinio turinio „išplovimo“ iš studijų programų: Vilniaus universitete nebėra lituanistikos magistrantūros studijų, o lituanistiniai dalykai Lietuvių filologijos bakalauro programoje gerokai sutrumpinti.
Pertvarkant fakulteto struktūrą, institutų pavadinimuose neliko žodžio „lietuvių“. Kreipimesi pabrėžiama, kad lituanistikos paminėjimas pavadinime – labai svarbi politinė nuoroda į jos statusą dabartinėje Lietuvos valstybėje.
„Dabar jis sumenkintas labiau, nei sovietmečiu, ir liudija siekį, prisidengiant reformomis, ištautinti ir išvalstybinti ne tik Fakultetą, bet ir visą Vilniaus universitetą“, – teigiama kreipimesi. Pasak jį pasirašiusiųjų, keičiama pati šio ilgaamžes tradicijas turinčio universiteto misijos ir tikslo samprata – iš svarbiausio lietuvių tautos kultūros ir mokslo židinio bei sąmoningų ir patriotiškų šalies piliečių ugdymo institucijos universitetas verčiamas į globalios „akademinių paslaugų“ rinkos žaidėją.
Vilniaus dailės akademijos docento ir vieno iš kreipimosi iniciatorių dr. Artūro Judženčio nuomone, dėl dabartinės kultūrinės ir demografinės Lietuvos būklės pagrindinis Lietuvos universitetas privalo lituanistikai skirti išskirtinę vietą. Net ir kreipimosi nesėkmės atveju prieš akademinės nomenklatūros diegiamą globalizmą bus sutelkta Lietuvos šviesuomenė.
Kreipimesi akcentuojama, kad lituanistikos studijos privalo ugdyti patriotizmą, saugoti ir puoselėti tautinį orumą ir valstybinę savigarbą. Kreipimosi autorių įsitikinimu, tik tai užtikrinantis „fakultetas bus iš tikrųjų tarptautiškas, nes jo paskirtis ir siekiai bus suprantami kiekvienai save gerbiančiai tautai“. Reikalaujama steigti lituanistikai skirtą ir pavadinime su ja susietą padalinį, o lituanistikos studijas išplėsti bei laikyti strategine universiteto kryptimi, tuo pačiu grąžinant ir lituanistines magistrantūros studijas.
Tarp keturių šimtų kreipimąsi pasirašiusiųjų yra akad. Zigmas Zinkevičius, prof. dr. Aldona Paulauskienė, prof. dr. Vitas Labutis, prof. dr. Arnoldas Piročkinas, doc. dr. Aldonas Pupkis, prof. dr. Jūratė Laučiūtė, prof. dr. Jonas Palionis, prof. dr. Laima Kalėdienė, prof. dr. Daiva Vyčinienė, dr. Artūras Judžentis, akad. Vytautas Martinkus, Kazys Saja, Antanas A. Jonynas, Rimvydas Stankevičius, Valentinas Sventickas, Liudvikas Narcizas Rasimas, Vidmantė Jasukaitytė, Algirdas Endriukaitis, kun. Robertas Grigas, dr. Vytautas Rubavičius.
Babelio bokštas. Piterio Breigelio vyresniojo paveikslas. 1563 metaiAlgimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Babelio bokštas − bokštas, kurio statymas aprašomas Senojo Testamento Pradžios knygoje.
Padavimas apie Babelio bokštą paaiškina religiniu požiūriu skirtingų kalbų atsiradimą pasaulyje.
Pasak šio padavimo, po pasaulinio tvano žmonės buvo viena tauta ir kalbėjo viena kalba.
Jie sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą, kad nieko jiems nebūtų negalimo, tačiau buvo už tai nubausti Jahvės − jie prabilo skirtingomis kalbomis, negalėjo vienas kito suprasti, tad bokštas liko nepastatytas.
Biblijoje Babelis (religinis Babilono pavadinimas) lieka nuodėmės miestu, nuodėmės simboliu. Taip Naujojo Testamento Apreiškime Jonui aprašyta didžioji paleistuvė: „Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: Paslaptis, didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidento Valdo Adamkaus pradėtas antikonstitucinis flirtas su Lenkija dėl pavardžių rašymo asmens dokumentuose, tamaševskininkų skatinamas ir Kirkillo-Kubiliaus-Skvernelio-Pranckiečio palaikomas, pasiekė lietuviško babelio bokšto statybos stadiją – nepaisyti LR Konstitucijos, Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo, sulaužyti Seimo nario priesaiką, kad tik Valdemaro Tamaševskio ir Radoslavo Sikorskio tuščios ambicijos būtų patenkintos. Ar toks kelias tinkamas santykiams su Lenkija gerinti?
Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Tačiau draugystė – apsimestinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Juk tai – santykių gerinimo aborto išdava. Šitai turėtų suvokti ir įsisąmoninti Seimo nariai prieš balsavimą dėl rašybos asmens dokumentuose alternatyvių projektų.
Nereikia tikėtis, jog tik trijų, WQX raidžių įvedimu į lietuvišką abėcėlę tuo ir baigsis, o kuo blogesnė kirilica, arabų ar hebrajų rašmenys? Juk Lietuvoje ne tik lenkų tautinė, bet ir kitos Lietuvos piliečių tautinės bendrijos gyvena. Ar nemato Seimas, kad, dėdami į lietuvišką babelį WQX, užprogramuoja ir jo griūtį? Nebereikės ir Jahvės pastangų!
Pirmasis Antrosios Lietuvos Respublikos vadovas Vytautas Landsbergis WQX pasiūlė dėti į šaldytuvą; ten, užuot darkius lietuvišką abėcėlę, greta su kirilica ir kitokiais raidynais, joms ir yra saugi, reikalui esant vartosenai prieinama vieta.
Aktualijų portalas Slaptai.lt pritaria kalbininko Kazimiero Garšvos (ir daugelio kitų kalbininkų) nuomonei, kad Lietuvos Vyriausybė pasielgė netinkamai, pritarusi siūlymui leisti pagrindiniame paso puslapyje užsieniečių pavardes rašyti originalo kalba lotyniško pagrindo rašmenimis. Slaptai.lt pritaria nuomonei tų, kurie mano, jog šis sprendimas – lietuvių kalbos išdavystė.
Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Belieka džiaugtis, kad premjero Sauliaus Skvernelio reitingai krenta žemyn. Belieka kviesti visus, pergyvenančius dėl lietuvių kalbos išdavystės, elgtis principingai – nesisveikinkime su jais, išdavusiais lietuvių kalbą, nepaduokime jiems rankos. O jei neįmanoma išvengti bendravimo, vietoj pasisveikinimo vartokime posakį „tu išdavei lietuvių kalbą”. Ir taip – kiekviena proga, kiekvieną sykį… Kad jiems apkarstų jų nepagrįstas liberalizmas.
Taip pat kartokime – daugiau niekad niekada nebalsuosime už lietuvių kalbą išdavusius asmenis ir juos priglaudusias partijas.
O čia – ELTA agentūros interviu su kalbininku Kazimieru Garšva
Vyriausybės priimtas sprendimas dėl asmenvardžių rašybos liberalizavimo dokumentuose yra nepagrįstas, įsitikinęs kalbininkas Kazimieras Garšva, Ministrų Kabinetui pirmadienį pritarus siūlymui leisti pagrindiniame paso puslapyje užsieniečių pavardes rašyti originalo kalba lotyniško pagrindo rašmenimis (įskaitant raides „q“, „x“, „w“).
„Vertinu blogai, ne Vyriausybės reikalas spręsti rašybą. Sprendimas nepagrįstas dėl to, kad ir jūsų, ir mano, ir visų kitų protėvių pavardės archyvuose buvo rašomos keturiomis kalbomis ir neautentiškai, o vadinamosios originalios arba autentiškos formos yra kaip tik šnekamąja kalba, kaip žmonės vadina, o ne kaip juos užrašo nemokantys lietuvių kalbos asmenys, iškraipydami pavardes“, – pirmadienį naujienų agentūrai ELTA sakė Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos Abėcėlės skyriaus autorius dr. K. Garšva.
Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mokslininkas pastebi, kad Vyriausybės sprendimas aktualus nedaugeliui žmonių, maža to, dėl jo kils tik papildoma sumaištis.
Lietuvių kalbos išdavystė
„Tiems, kurie savo interesus kelia aukščiau už visos valstybės, kai kam ir patiktų. Bet jų yra mažuma, ir jie nori pažeisti daugumos teises. Lietuvės tekėjo už užsieniečių visais amžiais, bet vis tiek lietuviškai vadindavo visus užsieniečius. Joms (ištekėjusioms už užsieniečių lietuvėms – ELTA) pačioms blogiau būtų, nes iškraipytų jų pavardes, neatvyktų net greitoji pagalba, kadangi keleriopai būtų tariama ir rašoma“, – kalbėjo K. Garšva.
Pasak kalbininko, dalies Lietuvos lenkų situacija dėl galimo naujo reguliavimo taip pat netaptų geresnė.
„Mes remiamės sutartimi su Lenkija, pavardes rašome pagal skambesį. Jiems patiems būtų geriau: sakysime, kurie nemoka lenkiškai, skaitytų „Tomas-zevski“, o iš tikro reikia „Tomaševski“, t. y. lenkiškai. Mes su mokslininkais Lenkijos vardyno visada susišnekame, o kai užsiima diletantai, kurie nežino, kas yra vardynas, kokie yra dėsniai, jie tas nesąmones ir padaro“, – kalbėjo K. Garšva.
Kaip ELTA jau skelbė, Seimas gegužę ėmėsi Seimo vicepirmininko socialdemokrato Gedimino Kirkilo pateikto įstatymo projekto dėl asmenvardžių rašybos, tam projektui pirmadienį ir pritarė Vyriausybė. Įstatymo iniciatoriai tvirtina, kad būtina užtikrinti galimybę asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose asmenvardžius rašyti autentiškomis formomis (lotyniško pagrindo rašmenimis). Seimas tąkart po pateikimo pritarė ir alternatyviam – konservatyvesniam – projektui.
Šiandien išskirčiau keletą svarbių nutikimų. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė perskaitė dėmesio vertą metinį pranešimą. Prezidentinės pylos sulaukė visa valdančioji Seimo dauguma ir jos suformuotas Ministrų kabinetas. Prezidentės priekaištai teisingi – užteks dangstytis sąvokomis „mes tik pradėjome“, „mes naujokai“, „mes dar nuveiksime“… Laikas nestovi vietoje. Metas parodyti pirmuosius pumpurėlius.
Vilniaus centre koncertuoja indėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir vis dėlto didesnių rezultatų tikėtis iš valdžion prieš pusmetį sugužėjusiųjų neverta, nes vadinamiesiems žaliesiems valstiečiams trūksta platesnio politinio, jei norite – filosofinio, akademinio žvilgsnio į pasaulį. Kartais nutinka, kad ir aukštojo mokslo nebaigęs žmogus pasirodo visa galva išmintingesnis už mokslų daktarus ir akademikus.
Bet mūsų atvejis – ne tas. Akivaizdu, kad partijos vedliams vadovauti valstybei – per daug sunku. Jie galėtų Tėvynei pasitarnauti užimdami žemesnes pareigas. Bet pačios aukščiausios pozicijos – per didelė našta. Tiek premjerui Sauliui Skverneliui, tiek kultūrai vadovauti pasišovusiam Ramūnui Karbauskiui, taip pat Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui.
Jie net nesuprato arba apsimetė nesupratę, kad prezidentė, žerdama kritiką, turėjo omenyje būtent juos.
Žodžiu, nieko linksmo – per pusmetį net keletą sykių bandyta įstatymų pagalba nutildyti kritiškai rašančią žiniasklaidą, aukštojo mokslo reforma labiau primena ekonominius sandorius nei norą sustiprinti studijų kokybę, pastangos išblaivinti tautą grįstos vien kategoriškais draudimais…
Bet liūdniausia, kad valdantieji net nenutuokia, kaip sumažinti lietuvių norą emigruoti. Nenumaldomas lietuvių troškimas kuo greičiau išsinešdinti iš Tėvynės, palikti ją likimo valiai, pamiršti ją, – štai kas baisu. Štai dėl ko mes visi turėtume labai susirūpinti. Tai pati aktualiausia užduotis.
O kad prezidentė neminėjo užsienio politikos – nematau nieko blogo. Tiesa, LRT laidos „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis ne sykį ironiškai tvirtino, kad Dalia Grybauskaitė nė žodžiu neužsiminė apie ne itin draugiškus Lietuvos – Lenkijos santykius. Žurnalistas taip konstravo klausimus, kad susidarytų įspūdis: būtent oficialusis Vilnius kaltas dėl lenkiškų šnairavimų.
O aš norėčiau pritarti Prezidentei – esama situacijų, kada geriau patylėti. Nes jei Prezidentė būtų kalbėjusi apie Lenkiją, jai neišvengiamai tektų … kritikuoti oficialiąją Varšuvą. Negi viską išmanančiam ir viską suprantančiam E.Jakilaičiui vis dar neaišku, kodėl dėl lenkiškų – lietuviškų įtampų pirmiausia kalti patys lenkai? Kai Varšuva liausis mus prievartavusi tapti Lenkijos provincija, kai nustos kištis į mūsų vidaus reikalus nurodinėdama, kokių dar privilegijų nusipelnė Šalčininkų ir Vilniaus krašto lenkai, tarpvalstybiniai satykiai iš karto pagerės. Todėl mūsų šalies vadovė ir tyli. Nepatogu kritikuoti strategiškai labai svarbaus kaimyno. Vis dar, matyt, tikimasi, jog imperinėmis ambicijomis, tiesa, ne tokiomis didelėmis kaip Rusija, sergantis partneris pats pasveiks.
Juolab kad Lenkija dabar konfliktuoja ir su Europos Sąjunga. Ir vėl, pripažinkime, teisi ne Lenkija. Taip aršiai spausti savąją Temidę ir reikalauti tiek daug europietiškų privilegijų – nesąžininga, neprotinga. Jei Lietuva per daug nuolaidžiauja Briuselio užgaidoms, tai Lenkija per daug drastiškai jas atmeta. Gyvenant laisvanoriškoje bendrijoje reikia visiems ieškoti „aukso viduriuko“. Akivaizdu, kad lenkai nemoka išlaikyti pusiausvyros. Jie į visus žvelgia iš aukšto. Jie dedasi esantys patys geriausi, protingiausi, sąžiningiausi. Todėl prezidentės D.Grybauskaitės nenoras atvirai kalbėti apie užsienio politikos užkulisius lenkiška tema – pagirtinas. Ji elgiasi protingai – kam dar labiau komplikuoti pašlijusius tarpvalsybinius santykius?
Panaši intriga – ir dėl santykių su JAV. Amerikos prezidentas tūkstantį kartų teisus, kai priekaištauja Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir kitoms ES šalims dėl per menko kariuomenių finansavimo. Amerikos vadovas teisingai piktinasi, kodėl didžiąją naštą dėl karinių reikalų priversti nešti amerikiečių mokesčių mokėtojai, o vokiečiai, prancūzai ar italai gyvena be rūpesčių. „Lietuvos žinių“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis straipsnyje „Trampas įvedinėja tvarką NATO, o ARAS – Nemenčinėje“ taikliai pastebėjo, jog šiuos priekaištus išgirdę Europos lyderiai apsimetė „kvaileliais, siekiančiais ir toliau žaisti savo žaidimus“. Vokietijos kanclerė Angela Merkel taip ir neatsakė D.Trampui, kada vokiečiai savo ginkluotosioms pajėgoms pradės skirti 2 proc. nuo BVP. Taigi D.Trampas pagrįstai šantažavo Europą – jei Briuseliui nerūpi jo paties saugumas, kodėl ES likimas turėtų rūpėti Vašingtonui.
Bet apžvalgininkas A.Bačiulis savo publikacijose neanalizuoja, kaip derėtų vertinti D.Trampui metamus kaltinimus dėl ryšių su Vladimiro Putino valdomu Kremliumi. Štai buvusio Federalinių Tyrimų Biuro (FTB) vadovo Džeimso Komio viešas liudijimas JAV senatoriams ir kongresmenams – itin nepalankus D.Trampui. JAV prezidentas leidęs jam suprasti: būtų laimingas, jei Amerikos slaptosios tarnybos pamirštų galimus buvusio patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Maiklo Flino ryšius su V.Putinu. Žodžiu, įtarimai, kad Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus ir padėjo D.Trampui nurungti Hilary Klinton, – nepaneigti. Nepaneigti ir įtarimai, kad kadaise bankrutavusiam D.Trampui pinigų pamėtėjo būtent Rusijos slaptosios tarnybos. Taip pat dar neaišku dėl tikro ar tariamo noro įrengti slaptąjį telefoninį ryšį tarp Baltųjų rūmų ir Kremliaus.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žinoma, D.Trampas neliko skolingas. Jis apkaltino buvusį FTB direktorių melavus Kongresui ir pareiškė „100 proc. norintis liudyti prisiekus“. JAV prezidentas savo Twitter paskyroje ne kartą rašė, kad „nėra jokių slaptų susitarimų su Rusija bei trukdymų vykdyti teisingumą“.
O kaip yra iš tikrųjų? Ar galime garantuoti, kad D.Trampas išvengs apkaltos? Ar tikrai Rusija turi D.Trampą kompromituojančių faktų? Jau vien tai, kad Amerikoje kilo didelė sumaištis dėl galimų naujai išrinkto JAV prezidento ryšių su Rusija, – milžiniškas Kremliaus laimėjimas. Kad ir kokie būtų Amerikos teisėsaugos verdiktai, visuomet išliks galimybė abejoti ir netikėti.
Todėl prezidentė pagrįstai vengia atskleisti savo požiūrį į JAV ir ES nesutarimus. Mums reikėtų palaikyti gerus santykius ir su Vašingtonu, ir su Berlynu. Bet kaip tai padaryti, jei Berlynas ir Vašingtonas ateityje dar labiau nesutars?
Tuo tarpu orientuokimės į sunkiai įveikiamus darbus namuose. Labai svarbi tema – Seimo nario Mindaugo Basčio byla. Jeigu Lietuvos politikams bus leidžiama taip ilgai bičiuliautis su įtartinaisiais Rusijos atstovais ir tuo pačiu Lietuvoje užimti aukštas pareigas, – toks tolerantiškumas geruoju nesibaigs. O štai politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas ponui M.Basčiui tarsi advokatauja, girdi, su „Dujotekana“ bendravo ne tik M.Bastys, bet kažkodėl tik jam bandoma inicijuoti apkaltą. Keista pozicija. Jei prasprūdo keli įtariamieji, tai dar nereiškia, kad dera palikti ramybėje kitus.
Paskutinioji Ritos Miliūtės laida „Teisė žinoti“, kurion buvo pakviestas pats įtariamasis, atnešė daugiau aiškumo. Dar labiau sutvirtino įsitikinimą, jog M.Bastys – ne tas žmogus, kuriam Lietuva galėtų leist susipažinti su valstybės paslaptimis. Kas nematė minėtos laidos „Teisė žinoti“, trumpai priminsiu – žurnalistė teiravosi, kodėl atsakydamas į VSD anketą M.Bastys neparašė apie pažintį su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika. Aukštąjį išsilavinimą turintis politikas tvirtino iš pradžių nesupratęs anketos klausimo. Tada žurnalistė pacitavo klausimą, kurio neva nesuprato M.Bastys. Tas klausimas – toks paprastas, kad M.Basčiui turėtų būti gėda apsimesti jo nesupratus.
Iš gėdos sudegti turėtų ir konservatorius Andrius Kubilius, kurį kritikuoja politikos apžvalgas lietuviškoje spaudoje skelbianti Jūratė Laučiūtė. Šį sykį omenyje turiu jos atvirą laišką, adresuota konservatoriui A.Kubiliui ir visiems kitiems, kurie pasirašė po lietuvių kalbos išdavystės aktu, leidžiančiu į lietuviškąją abėcėlę įsileisti svetimas raides. Man regis, šis A.Kubiliaus ir jo prietelių žingsnis – taip pat vertas Apkaltos komisijos dėmesio.
Kas per daug bičiuliaujasi su „Gazprom“ ir buvusiais KGB atstovais, – neverti Lietuvos pasitikėjimo. Kas politiniais sumetimais išduoda lietuvių kalbą, norom nenorom išduoda ir Lietuvos valstybę.
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS” (www.draugas.org)
Skelbiame kalbininkės, dr. Sofijos Jūratės Laučiūtės laišką – atsakymą Andriui Kubiliui. Kaip Tėvynės Sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų partijos narė ji sureagavo į visiems partijos nariams siųstą A. Kubiliaus laišką, kuriame demagogiškai teisinamas jo paties ir kitų TS-LKD frakcijos narių palaikymas antikonstituciniam, tomaševskininkų reikalavimus tenkinančiam Vardų ir Pavardžių rašymo įstatymo projektui.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
A.Kubiliaus laiške klaidinančiai teigiama, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) pritarė siūlymui vardus ir pavardes nevalstybine kalba rašyti pagrindiniame paso puslapyje. Dėl to neva šis siūlymas neprieštarauja Konstitucijai. Tokio pritarimo kalbos komisija niekada nėra davusi. Priešingai, ji niekaip neišplėtė dar prieš kelis metus numatytų išimčių – Lietuvos pilietybę gavusiems užsieniečiams, jų sutuoktiniams ir vaikams.
A. Kubiliaus siūlymas tokią teisę suteikti visiems to norintiems Lietuvos piliečiams (pagal įstatymo formuluotę, visiems, kurie patys arba kurių tėvai turėjo kitos šalies pilietybę) išlieka prieštaraujantis Konstitucijai.
Tai, jog A. Kubilius tokiomis atviro melo priemonėmis imasi klaidinti savo partijos narius, liudija valstybinę kalbą ir Konstituciją išdavusios partijos viršūnės susirūpinimą dėl jau dešimtyse partijos skyrių pareikšto nepritarimo tokiai Sąjūdžio ir pačios TS-LKD idealus išduodančios pozicijos. Šiame kontekste natūrali ir suprantama yra ir principinė partijos narės S. J. Laučiūtės reakcija.
XXX
Sofija Jūratė Laučiūtė
Gerbiamieji, nesutikau ir nesutiksiu su siūlomu lietuviško raidyno darkymu ir Konstitucijos prievartavimu.
Esu kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesoriaus Vinco Urbučio, parašusio knygą „Lietuvių kalbos išdavystė”, mokinė, ne kartą viešai pasisakiusi prieš šį projektą. Daug kitų kalbininkų spaudoje ir internete kritikavo šį projektą ir iš lingvistinės, ir iš geopolitinės pusės: profesorė Aldona Paulauskienė, Arnoldas Piročkinas, Regina Pranciška Liubertaitė, Aldonas Pupkis, Pranas Kniūkšta, V. Labutis, grupė vyriausių mokslo darbuotojų iš Lietuvių kalbos instituto ir kiti. Tai žmonės, kurie klojo šiandieninės lituanistikos pamatus, iš jų darbų išaugo ne viena karta lituanistų. O kas yra skaitęs sutuoktinių Irenos ir Antano Smetonos darbus? Jie daugiausia žinomi tik iš užimamų administracinių postų, ir pasikliauti jų nuomone – mažų mažiausiai nesolidu.
Jūratė Laučiūtė. Propatria.lt nuotr.
Jums nė motais tie daugiau kaip šešiasdešimt tūkstančių parašų, reikalaujančių atmesti Jūsų stumiamą projektą. Tarp jų – ne tik eiliniai patriotai, bet ir tautos šviesuliai.
O kai lietuvių kalbą, jos rašybą, jos konstitucines teises ėmėsi ginti net ne lietuvių tautybės žmonės – kalbininkas Sergėjus Temčinas ar visiems žinomas Lietuvos lenkas Ryšardas Maceikianecas – mums, lietuviams, turėtų būti gėda, kad tarp mūsų klesti tautos ir kalbos išdavikai.
Gerbiamas Andriau, dėl Jūsų nemeilės lietuvių kalbai ir visur demonstruotos bei demonstruojamos anglomanijos man yra guodęsis Jūsų tėvas, šviesaus atminimo mokslininkas, eruditas Vytautas Kubilius.
Privalau priminti vieną Alytuje prieš dvylika ar trylika metų vykusį „Į Laisvę fondo” rengtą seminarą-konferenciją, kur vieną posėdį moderavo Jūsų tėvelis, o kitą – aš. Būtent Jūsų tėvelio prašymu aš nuo scenos kreipiausi į jus, salėje sėdėjusius politikus, klausdama, ar tikrai prieš kelis mėnesius Kaune vykusiame partinių viršūnėlių pasitarime buvo iškelta idėja (Jūsų tėvo tvirtinimu, tai buvo Jūsų idėja) įvesti Lietuvoje antrą valstybinę kalbą – anglų kalbą. Jūs visi tylėjote, raudoni ir pikti, ir tik mielasis A. Vidžiūnas iš vietos kelis kartus džiugiai pakartojo: „Bet juk neįvedėme! Juk neįvedėme…”.
Aš kelis kartus buvau bepaviešinanti spaudoje šį Jūsų antikonstitucinį, antilietuvišką ketinimą, bet tylėjau – ir iš pagarbos Jūsų tėvo atminimui, ir iš partinio solidarumo. Bet dabar susidarė tokia padėtis, kai „Platonas man draugas, bet tiesa brangesnė”. Todėl tylėti nebegaliu. Jei Jums mielesni lituanistinio išsilavinimo stokojantys ir Konstituciją prievartaujantys socialdemokratai bei liberalai – Jūsų valia. Bet bent jau neprievartaukite bendrapartiečių, tų kurie išaugo iš Sąjūdžio dvasios, kurie tikėjo kuriantys tautinę Lietuvos valstybę.
Pagarbiai – Jūratė Sofija Laučiūtė
***
Audriaus Kubiliaus laiškas TS-LKD nariams
Mieli bendražygiai,
Matydamas, kad kai kuriuose partijos skyriuose yra diskutuojama dėl Seime registruotų įstatymų projektų, susijusių su vardų ir pavardžių rašymu asmens dokumentuose, ir neretai tai yra daroma neįsigilinus į konstitucines ir teisines aplinkybes, noriu Jus glaustai informuoti apie partijos programines pozicijas šiuo klausimu bei, svarbiausia, konstitucines ir teisines šio klausimo puses.
Šį pavasarį remdamiesi mūsų partijos rinkimų programos nuostatomis parengėme Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektą. Po juo pasirašė net 70 Seimo narių: nuo Gabrieliaus Landsbergio, Rasos Juknevičienės, Žygimanto Pavilionio (net 19 iš 31 mūsų frakcijos narių) iki Sauliaus Skvernelio ir Viktoro Pranckiečio.
Seime buvo pradėtas svarstyti šis Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektas. Įstatymo projekto tikslas – įgyvendinti Konstitucinio Teismo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nutarimus, kad tais atvejais, kai lietuvės išteka už užsieniečių ir paima jų pavardes, kuriose yra „w, x, q“, arba kai užsienietis su tokia pavarde tampa Lietuvos piliečiu, jų ir jų vaikų originalios pavardės turi būti rašomos lietuviško paso pirmame puslapyje su visomis „w, x, q“. Tai iš esmės padėtų spręsti tik Lietuvos moterų, ištekėjusių už užsieniečių, kurių pavardėse yra tokios raidės, ir jų vaikų pavardžių rašymo problemas.
Tačiau kaip jau tampa įprasta mūsų Seime, toks racionalus ir teisiškai pagrįstas siekis sukėlė nepasitenkinimo bangą, kurios aršiausiais priešininkais yra būrys valstiečių-žaliųjų ir kai kurie mūsų partijos Seimo nariai. Jie skleidžia netiesą, jog mūsų, net 70 Seimo narių, įregistruotas įstatymo projektas su tokiais siūlymais yra nekonstitucinis ir primygtinai siūlo Seimui priiminėti savo pateiktą įstatymo projektą, kuriame visas tokias pavardes siūlo rašyti tik antrajame, neoficialiame paso puslapyje.
Bet esminė tiesa yra visiškai kitokia: agitacija prieš pavardžių su „w, x, q“ rašymą pirmajame paso puslapyje – yra agitacija prieš Konstituciją. Tai yra esmė ir ją turi suprasti visi „w, x, q“ rezistentai tiek valdžioje, tiek ir mūsų partijoje: Konstitucinis Teismas dar 2014 metais išaiškino (http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta37/content), kad Seimas pavardžių rašymo klausimais turi vykdyti VLKK rekomendacijas, o VLKK dar tais pačiais 2014 metais (tai pakartojo ir 2017 metais) nustatė 2 išimtis, kada pirmajame paso puslapyje yra privaloma rašyti pavardes su „w, x, q“:
„a) užsieniečių, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę, vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose jų pageidavimu įrašomi lotyniško raidyno rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą (remiantis tarptautine praktika diakritiniai ženklai dėl techninių galimybių gali būti neperteikiami);
b) su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės gali būti rašomos lotyniško raidyno rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą.“ (http://www.vlkk.lt/naujienos/ivykiu-kronika/kalbos-komisija-seimui-pateike-isvada-del-dvieju-istatymu-projektu)
VLKK iškėlė abejonių ar tinkamai yra įstatymo projekte suformuluotas mūsų pasiūlytas principas, kad šios dvi išimtys turi būti taikomos ne tik „į prieki“, bet ir „atgal“, tačiau tai yra grynai juridinės technikos klausimas, kurį nesunku bus suderinti įstatymo projektą nuodugniai nagrinėjant Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete.
VLKK savo išvadose taip pat aiškiai pasakė, kad šios dvi išimtys turi būti taikomos, rašant pavardes pirmajame paso puslapyje, o ne paso kitų įrašų skyriuje ar kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje, kaip kad siūlo kai kurie mūsų partijos kolegos jų įregistruotame įstatymo projekte:
„Atsižvelgdama į visuomenės poreikius, VLKK pasiūlė taikyti nurodytas išimtis ir asmens vardą bei pavardę lotyniško raidyno rašmenimis rašyti tose paso ir asmens tapatybės kortelės vietose, kuriose teikiami asmens tapatybę identifikuojantys duomenys, o ne paso kitų įrašų skyriuje ar kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje. Primintas Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatų išaiškinimo“ – jame nurodyta, kad asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.“ (VLKK išvada 2017.05.23)
Seimo Teisės departamentas, išnagrinėjęs abu įstatymo projektus, labai aiškiai pabrėžė, kad įstatymo projektai privalo atitikti VLKK rekomendacijas (Teisės departamento išvada: „Tokios nuostatos neatitinka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nurodytų oficialių išvadų (į kurias įstatymų leidėjas, anot Konstitucinio Teismo, negali neatsižvelgti)…“) ir, kad siūlymas pavardes su „w, x, q“ rašyti antrajame paso puslapyje tokių rekomendacijų neatitinka. Remiantis šiais argumentais sunku suprasti partijos kolegas, kurie ragina nepaisyti Konstitucinio teismo suformuotos doktrinos. Iki šiol buvome partija, kuri besąlygiškai gerbė valstybės pamatinį dokumentą – Konstituciją, o taip pat ir Konstitucinio teismo pateikiamus išaiškinimus.
Taip pat sunku suprasti partijos kolegas, kurie ragina neįgyvendinti mūsų partijos programos, kurią prieš Seimo rinkimus patvirtino TS-LKD Taryba ir kurios Tautinių bendrijų politikos skyriuje aiškiai rašoma:
„5. Raidyno „problemų̨“ konstitucinis sprendimas
Ilgai kurstyta pavardžių̨ raidyno problema turi būti sprendžiama pagal Konstitucinio Teismo ir Valstybinės Kalbos komisijos išaiškinimą̨. Konstitucinis Teismas yra nustatęs, kad tokiais klausimais Kalbos komisijos išaiškinimai yra ypatingos svarbos. Kalbos komisija yra pareiškusi, kad vardus ir pavardes su „w“ lietuviškuose dokumentuose galima rašyti tada, kai asmuo santuokos keliu įgyja pavardę su „w“ arba kai jis tampa Lietuvos piliečiu prieš tai turėdamas pavardę su „w“.“
Taigi atrodytų, kad jeigu esame įsipareigoję gerbti Konstituciją, jos pagrindines nuostatas ir mūsų partijos programą, tai šiuo klausimu mums viskas turėtų būti aišku. Tačiau atrodo, kad tiems, kurie kovoja prieš Konstitucinio teismo ir VLKK nutarimus, asmeninė politinė darbotvarkė ir populistiniai politiniai dividendai yra svarbiau nei Konstitucinio teismo suformuluota pavardžių rašymo doktrina ir VLKK išvados dėl dviejų išimčių taikymo pirmajame paso puslapyje. Todėl prarandamas bet koks racionalumas ir žengiama dar toliau: nepavykstant gauti tinkamų VLKK ir Konstitucinio teismo išaiškinimų imamasi kraštutinių priemonių ir dabar bus prievartaujama naujoji, dar tik formuojama VLKK, už kurios sudarymą ir vadovybės paskyrimą yra atsakingas Seimo Švietimo ir mokslo komitetas, kuriam vadovauja radikalusis valstietis-žaliasis Eugenijus Jovaiša. Kaip suprantame iš žiniasklaidos pranešimų, pažiūris į „w, x, q“ komitete yra tapęs svarbiausiu naujų VLKK narių ir komisijos vadovybės atrankos principu. Kalbininko patirtis, akademiniai pasiekimai lituanistikos srityje yra nebesvarbu, svarbu tik viena – ar atitinka E. Jovaišos ir kitų šioje temoje politinius dividendus siekiančių susikrauti politikų požiūrį į „w, x, q“. Grįžtame į senus, „gerus“ laikus, kai sovietinė valdžia mokslui diktuodavo, kokio rezultato reikia, o ne mokslas patardavo valdžiai, kaip reikia spręsti vieną ar kitą problemą.
Galiausiai, nors šis klausimas tiesiogiai ir nesprendžia klausimų, kuriuos kelia Lietuvos lenkai ir Lenkija, o pirmiausiai sprendžia Lietuvos moterų, ištekėjusių už užsieniečių bei jų vaikų pavardžių problemas, tačiau padarius šį nedidelį žingsnį mes ištiesime ranką mūsų tautinėms bendrijoms.
Suprasdami, kad Putino agresija prieš Lietuvą yra reali grėsmė, mes turime padaryti viską, kad propagandai labiausiai pažeidžiamos Lietuvos tautinės mažumos jaustųsi mūsų valstybės dalimi. Jei neištiesime jiems rankos – jie nesijaus Lietuvos dalimi ir prokremliško Tomaševskio įtakos Vilniaus regione sumažinti nepavyks. Jeigu spręsime tautinių bendrijų problemas – rezultatą pasieksime. Jei leisime Lietuvos santykius ir toliau veikti istorinėms, dirbtinai sukurtoms trijų raidžių problemoms – gailėsimės, jei tokie menkniekiai kliudys susitarti tada, kai ateis laikas bendriems gynybos veiksmams.
Šiais vardų ir pavardžių rašymo klausimais, mūsų piliečių teisių klausimais, santykių su Lietuvos lenkais ir Lenkija galime diskutuoti plačiai, išsamiai ir atsakingai, tačiau negalime vieni kitų agituoti pažeisti Konstituciją, agituoti priiminėti įstatymus, kurie pažeistų Konstituciją, arba nepriiminėti įstatymų, kurių priėmimo reikalauja Konstitucinio teismo suformuluota doktrina. Galų gale raginu gerbti ir mūsų partijos programą.
TS-LKD Politikos komiteto pirmininkas – Andrius Kubilius.
Grėsmės nacionaliniam saugumui. Karinė Rusijos grėsmė, Astravo atominė, kurios statybos sustabdyti, kaip ir emigracijos, jau nepajėgsime, – grėsmė, skurdas ir alkoholizmas, patriotiškumo stoka – grėsmė. Daug tų grėsmių, gyvybiškai pavojingų. Didžiulė grėsmė – Rusijos įtakos agentai, įsitaisę aukščiausiose mūsų valdžiose, su Rusija susijusiame versle ir žiniasklaidoje.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
„Valstybės“ redaktorius Eduardas Eigirdas pastaruosius demaskuoja kiekviename žurnalo numeryje, bet karavanas eina toliau, nes žodžių daug, o faktų mažoka. Net tada, kai faktų, atrodytų, pakanka, ne taip paprasta įvardyti kas yra kas. Štai Lietuvos Respublikos Seimo narys Mindaugas Bastys kolei kas tik galimai keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui, nors faktų, mano supratimu, daugiau negu pakanka, kad žodžio „galimai“ neliktų.
Naujasis socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas „Dėmesio centre“ kalbėjo, kad dalis jo partijos narių neabejotinai gins galimai keliantį grėsmę kolegą Bastį. Kodėl? Na, žinote, vis dėlto savas, kažkaip nepatogu pasmerkti. Aš žinau, kad gins. Maždaug taip kalbėjo naujasis partijos pirmininkas. Ir jis buvo teisus. Gina. Gina dėl to, kad M.Basys buvo tik dalelė, kad tame „šokyje“ dalyvavo ir didieji verslo partneriai, net Socialdemokratų partija (A.Kubilius). M.Bastys, aišku, yra tik vienas iš veikėjų. Atsidarė vienas „langelis“, tačiau dar daug ką reikės išsiaiškinti, nes daug įvairių „langelių“ dar lieka uždaryti. Jeigu M.Bastys pasakytų tiesą, reiktų tirti ir kitus. Socialdemokratų frakcija žino, ką M.Bastys žino (R.Juknevičienė).
Sunku bus naujajam socialdemokratų vadui G.Paluckui. Gražiai jis kalba apie įsivaizduojamąją socialdemokratų partiją, bet ar tokią galima sukurti, kol aktyviai veikia M.Basčio („neveikiau prieš Lietuvos valstybę, nekenkiau savo valstybei Lietuvai, neišdaviau savo valstybės Lietuvos“) beatodairiški gynėjai? Reikės ryžtingų, radikalių permainų, „reikės išmesti partiją kompromituojančius narius ir pakeisti požiūrį į nomenklatūrinius įpročius. Kai LSDP viršūnėlė daugybę metų – kai kurie dar nuo komunistų laikų – tik taip ir tesuvokia politiką, toks apsivalymas gali reikšti, kad pelenais virsta didelė dalis visos politinės organizacijos. Tačiau tik taip galima iš pelenų atgimti naujam feniksui ir įtikinti rinkėjus, kad naujai apsivaliusi partija ir jos nariai yra nuoširdūs“ (Tomas Janeliūnas.“Socialdemokratai: feniksas ar chimera?“, „IQ“, 2017 gegužė).
Kaip jūs manote, ar reikėtų pašalinti iš partijos Gediminą Kirkilą, kuriam, 2006-aisiais tapus Ministru Pirmininku, M.Bastys paskiriamas jo patarėju, suteikiama teisė dirbti su slapta informacija, nors, kaip dabar žinoma, šis Seimo narys jau nuo 2000-ųjų ėjo pavojingais keliais ir buvo įspėtas? Juk šis politikas kelis dešimtmečius buvo vienas iš ryškiausių minėtos partijos figūrų. Partijos, kuri turėtų jaustis kalta, kad jau artėja į pabaigą Astravo atominės elektrinės statyba.
Būkit ramūs: G.Kirkilas dar ilgai patarinės jaunajam socialdemokratų vadui, nes tapo antruoju jo pavaduotoju. „Apgynęs“ Lietuvą nuo Rusijos energetinės priklausomybės, pastaruoju metu jis energingai gerina santykius su Lenkija. Omenyje turiu G.Kirkilo ir kitų „strategiškai mąstančių“ politikų pasiryžimą žūt būt nusileisti Lenkijai ir ilgainiui Vilniaus krašte įteisinti lenkų autonomiją: pirmiausia dokumentuose pavardes rašyti nelietuviškai, paskui – gatvių, gyvenviečių lenkiškos lentelės, dar vėliau – dvikalbystė ir autonomija. Juk Vilniaus ir jo krašto okupacijos Lenkija nepripažįsta iki šiol.
Yra ir kitas šios pataikūniškos problemos sprendimo variantas – originalo kalba pavardes rašyti antrajame paso puslapyje, – bet jį visaip blokuoja lrt.lt žurnalistai E.Jakilaitis ir V.Savukynas. Pirmasis „Dėmesio centre“ leido gražbyliauti tik G.Kirkilui, o antrasis ketvirtadienio radijo laidoje buvo „demokratiškesnis“: pakvietė ir Seimo narį Lauryną Kasčiūną, kurį „į tiesos kelią“ bandė atvesti laidos vedėjas, G.Kirkilas ir dar vienas man nepažįstamas politikas.
Kas laimės? Prezidentė žada pasikliauti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadomis. Taigi, Urbučio, Jakaitienės, Pupkio, Labučio, Piročkino ir kitų kalbininkų mokiniams užkrauta didelė atsakomybė. Galima prisidėti prie lietuvių kalbos (ir tautos!) išdavystės ir eiti su kirkilais, už tai patirti vienokių arba kitokių valdžios malonių, bet galima pasielgti principingai, pilietiškai, nepamirštant, kad tos nelemtos trys raidės ilgainiui Lietuvai turės labai skaudžių pasekmių. Tik keturios raidės – jos man visą raidyną atstoja, – džiūgavo kolaborantas Liudas Gira. Žinome,kuo tas baigėsi.
Jeigu, nepaisant Konstitucinio Teismo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Prezidentės, vis dėlto bus žengtas šis „nekaltas“ žingsnis, didžioji lietuvių tautos dalis pasijus kaip 1938-aisiais, nes toks mus žeminantis, visiškai nepagrįstas Lenkijos reikalavimas labai primena 1938 m. ultimatumą. „Socialdemokratų“ pastangomis baigiame Rusijai pastatyti Astravo atominę elektrinę, beveik tų pačių politikų valia Lenkijai atiduosime Vilniaus kraštą. Žinoma, ne iškart – nejučiom, kai kirkilai ir kubiliai jau bus išėję į neužtarnautą poilsį. Juk į Astravą jie taip pat nekreipė dėmesio ir susigriebė tik tada, kai šaukštai jau po pietų.
Pasaulio pabaiga! O tempora, o mores! Susirenka prie Seimo keli šimtai neaiškių žmonių ir reikalauja: legalizuokit kanapes, leiskit gaminti ir vartoti narkotikus, kai kuriose kaimyninėse šalyse šie narkotikai legalūs! Filmuotojai juos kalbina, leidžia ilgai postringauti apie būtinybę žengti tokį žingsnį.
Pagalvokite, ponai, kaip žemai mes puolėme, jeigu jau toleruojame tokius ciniškus reikalavimus. Jeigu jau yra žmonių, kurie neslepia, kad kanapių auginimas – naudingas verslas, būtų sukurta naujų darbo vietų, žmonės nebėgtų iš Lietuvos. Vaikai nuo mažiau kenksmingos žolės galėtų pamažu pereiti prie tikro produkto. Sveikatos ministras į mikrofoną sako: reikia diskutuoti. Užuot išvaikęs tuos verslininkus vandens patrankomis. Tą vietą, kur jie stovėjo, reikia gerai nuplauti švariu vandeniu, kad neliktų bjauraus kvapo. Nes Sausio 13-ąją ten stovėjo žmonės, kurie tada negalėjo net pagalvoti, į kokią liberalų vergiją mes pateksime po Išsivadavimo.
Panašių piketų, susirinkimų, demonstracijų, atrodo, bus daugiau. Jau pasigirsta balsai: kaip galima šventėse, mugėse uždrausti alų! Tai ką – norėdamas išlenkti bokalą alaus, aš turėsiu nueiti už tvoros, kur gerti nebus draudžiama! – maždaug taip piktinosi Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas. Jeigu jau tokie šviesūs žmonės piktinasi valstiečių užmačiomis, tai ką kalbėti apie švenčių, mugių orgalizatorius, aludarius, kuriems tokia perspektyva kelia siaubą.
Bus, oi bus dar prie Seimo kalbų, reikalavimų nežlugdyti verslo, netrukdyti laisviems žmonėms linksmintis. Galime sulaukti susibūrimų, primenančių Atgimimo laikus. Juk alkoholikų, narkomanų pilnos pakampės, tik švilpterk, pažadėk stiklinaitę, dozę – tūkstančiai, dešimtys tūkstančių susirinks ir visa gerkle šauks: šalin rankas nuo „Švyturio“, nuo „Stumbro“, nuo „Alitos“! Neleisim nusekti alkoholio upėms ir upeliams!
Prisiminiau Leonido Brežnevo laikų anekdotą: „Jesli vodka būdet vosem – vsio ravno mi pitj nebrosim; peredaite Iljičiu – nam ir desetj po plečiu, nu, a jesli budet bolše – vam dostanetse kak v Polše“. Ir Ramūnui Karbauskiui, ir Aurelijui Verygai šito įspėjimo nevalia pamiršti.
Neseniai Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja pasakojo, kiek mums, mokesčių mokėtojams, kainuoja alkoholio ir narkotikų aukų blaivinimai, prausimai, gydymai! Blaivieji ligoniai vis dažniau ir vis daugiau moka už kai kurias procedūras, tyrimus, paslaugas, o jiems sąskaitų nepateiksi.
Visuomeninės organizacijos, šviesesnioji inteligentija susirūpinusi, kad Lietuvoje bent šiek tiek liktų lietuvių (yra toks „Nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“). Šiomis dienomis pasirašiau kreipimąsi į Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę „Dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką“. Išmintingi pasiūlymai, patarimai, reikalavimai, bet juk taip tyliai, mandagiai ištarti jie kietakaktės valdžios nesupurtys. Kiek jau buvo tų kreipimųsi! Jeigu jie būtų perskaityti šimtatūkstantiniame mitinge prie Seimo, Vyriausybės – tada kas kita. Bėda ta, kad vargu ar Lietuvoje dar liko tiek daug tautiečių, kuriems rūpi tautos, Tėvynės likimas. Pasyvumas, bailumas, savinieka ir savinaika mus žudo negailestingai.
Štai ir vėl (n-tąjį kartą!) lenkofilai (o gal lenkofobai?), Andriaus Kubiliaus vadovaujami, ketina pasikėsinti į lietuvių kalbą. Iš baimės ar iš meilės Lenkijai net 70 Seimo narių siekia įteisinti nelietuviškus rašmenis lietuviškuose asmens dokumentuose. Konstitucija to neleidžia, bet jie, praradę bet kokią savigarbą, negalvodami apie toli siekiančias pasekmes, begėdiškai meluodami, visą atsakomybę versdami Kalbos komisijai, rįžtasi lietuvių kalbos išdavystei, – kaip pasakytų šviesios atminties kalbininkas Vincas Urbutis, šia tema išleidęs plačiai žinomą knygelę („Lietuvių kalbos išdavystė“), kuri mažai raštingiems fizikams nepadarė jokio įspūdžio.
Keista, liūdna, kad plačioji visuomenė beveik tik pasyviai stebi, kaip Valatkos tipo rėksniai įtakingoje žiniasklaidoje tyčiojasi iš lietuvių kalbos gynėjų, siekiančių išvengti Lenkijos pažeminimo ir pasekmių, apie kurias rašytojas Vytautas Rubavičius štai ką rašo:
„Tad įteisinti ir atmesti savo kalbos normas – visiškas nesusipratimas: ir istorinis, ir kultūrinis, nes taip ir kalbos sistema yra pažeidžiama, ir kultūrinė tradicija išklibinama. Bet yra ir dar vienas labai svarbus dalykas. Tokiomis savo iniciatyvomis mes patys skatiname Vilniaus krašto lenkų tapatinimąsi su Lenkijos valstybe. Ir čia bus tik pirmas žingsnis. Kitas žingsnis bus dvigubos pilietybės įteisinimas Vilniaus krašte, ir tada jis „išsijungs“ iš Lietuvos, nes sienų tai juk nėra. O kai sienų nėra, viską lemia kultūrinė ir tautinė jausena. Ji ir dabar vis stiprėja. Turėkime mintyje dar ir Lenko kortos veikimą, tad procesas bus nestabdomas“.
Taigi, tokie 70-ties Lietuvos parlamentarų ketinimai – žymiai daugiau negu kalbos išdavystė, bet jiems juk visai nesvarbu, kaip bus atety, kai Seime jų neliks nė kvapo.
To negana: didžioji dauguma (net 114) Seimo narių pasirašė konservatorių inicijuotas Pilietybės įstatymo pataisas, kurios leistų išsaugoti Lietuvos pilietybę po 1990 metų kovo 11 d. emigravusiems tautiečiams, įsigijusiems užsienio šalių (ES ir NATO) pilietybę. Reikia kaip nors pridengti demografinę katastrofą, kurios, filosofo Vytauto Radžvilo žodžiais tariant, jau neįmanoma nuslėpti.
Ir vėl einama apgaulingu keliu, nepaisant Konstitucijos. Tie lietuviai, žinote, tokie abejingi savo tautos ir valstybės likimui, kad, šelmiai, lengva ranka gali įsipilietinti Anglijoje, Vokietijoje, Amerikoje, kur tik nori, o tada mūsų, lietuvių, dar sumažės. Ir ponai seimūnai nusprendė emigrantams padovanoti po saldainiuką, neatsiklausę Lietuvoje naujiesiems milijonieriams turtus kraunančių tikrųjų savo šalies piliečių. Nemanau, pone Gabrieliau Landsbergi, kad dėl to saldainiuko „jie vieną dieną plūstelės atgal“.
Kad taip atsitiktų, būtina keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką.
Viešas kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimą, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, spaudos ir knygų leidėjus nelietuviškų tikrinių vardų viešosios vartosenos klausimu
Mes, šį kreipimąsi pasirašę visuomeninių organizacijų atstovai, vieningai remiame iniciatyvinės grupės „Talka už Lietuvos valstybinę kalbą“ Seimui įteiktą asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo pataisų projektą (Nr. XIIP-3796).
Su Lietuvos Respublikos Konstitucija suderintų ir tūkstančiais piliečių parašų patvirtintų pataisų priėmimas būtų protingas, visus geros valios žmones tenkinantis sprendimas: liktų išsaugotas privalomas pagrindinis lietuviškas įrašas, o kartu įteisinta papildomo įrašo galimybė kita kalba.
Taip šis klausimas seniai išspręstas Latvijoje. Tiesa, Latvijoje apsiribota papildomu įrašu vien tik piliečio pase. Tam nereikia jokių papildomų lėšų.
Kita vertus, nemaloniai stebina tai, kad pastaruoju metu kiekvienos kadencijos Seime vis atsiranda atstovų, pamirštančių savo priesaiką, duotą padėjus ranką ant Konstitucijos, ir įvairiausiais būdais siekiančių, kad lietuviškas asmenvardžių įrašas Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose būtų nebeprivalomas. Vienas jų mėgstamų argumentų – spaudoje, knygose originalia forma rašomi nelietuviški tikriniai vardai.
Tokia rašyba yra ydinga štai kodėl:
Dabartinė nelietuviškų tikrinių vardų viešoji vartosena yra labai sujaukta – kai kurie nelietuviški asmenvardžiai priskiriami tradiciniams ir vartojami adaptuoti, t.y. rašomi lietuviškai, kiti rašomi asmenų gimtosios kalbos rašmenimis, tačiau su lietuviškomis galūnėmis. Aiškių kriterijų tradiciniams svetimvardžiams nustatyti nėra, tad to paties asmens pavardė Lietuvos žiniasklaidoje jau turi keletą formų: pvz.,Mocartas ir Mozartas, Šekspyras ir Shakespeare’as.
Chaosą didina tai, kad literatūrinių personažų vardai paprastai vartojami adaptuoti, autorių – ne. Paradoksalu, bet tokią sumaištį įteisino ir skatina Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo 1997 m. birželio 19 d. 60-uoju nutarimu „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ (žr. jo 5-tą punktą „Dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje“). Nutarime pasakyta, kad svetimvardžiai lietuvinami grožinėje, populiarioje, jaunimui ir vaikams skirtoje literatūroje. Kitur vartojamos autentiškos svetimvardžių formos.
Toks lietuviškos tikrinių svetimybių vartosenos ribojimas šiurkščiai pažeidžia lietuvių kalbos vartotojų konstitucines teises (plačiau žr. prof. habil. dr. A. Vaišvila. Lietuvių kalbos konstitucinis statusas ir jo pažeidimai // Gairės, 2014 m. vasaris, Nr. 2, p. 14-19; adv. Š. Vilčinskas. Originali asmenvardžių rašyba ir galimi teisės pažeidimai // Lietuvos žinios, 2013-06-11, Nr. 133, p.4; Nepriklausomų teisininkų išvada „Svetimvardžių „autentiškoji“ rašyba prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams“ // Lietuvos aidas, 2004-06-18, Nr.140, p. 9 ).
Be to, ribojant lietuvišką tikrinių svetimybių vartoseną, ardoma mūsų gramatikos ir rašybos sistema. Tautos poeto akademiko Just. Marcinkevičiaus (1930-2011) žodžiais tariant „į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks“.
Neatsitiktinai vienas žymiausių lietuvių kalbininkų, pripažintas baltistikos autoritetas prof. V. Urbutis (1929-2015) minėtą Kalbos komisijos nutarimą pavadino „juodžiausiu dokumentu per visą dabartinės lietuvių kalbos norminimo šimtmetį“ (žr. V. Urbutis. Lietuvių kalbos išdavystė. Antra (praplėsta) laida. V., 2007, p.156).
Nors visi iki vieno „originaliosios“ svetimvardžių rašybos šalininkų argumentai tokiai rašybai pateisinti yra paneigti, tačiau Valstybinė lietuvių kalbos komisija atkakliai kartoja: nutarimas geras, jis leidžiąs laisvai rinktis originalią arba sulietuvintą svetimvardžių rašybą.
Iš tikrųjų pasirinkimo laisvė visiškai priklauso nuo leidėjų ar redaktorių malonės, o skaitytojai, t.y visuomenės dauguma, piliečiai, apskritai jokio pasirinkimo neturi! Jie priversti skaityti tokius leidinius, kokius išleidžia leidyklos, jie net nebeturi galimybės laisvai perskaityti iš kitų kalbų verstų leidinių autorių pavardžių !!!
Taigi dabartinė mūsų leidybos praktika anaiptol ne pavyzdys ir ne argumentas sprendžiant įrašų asmens dokumentuose klausimą. Ją reikia nedelsiant keisti.
Prašome Lietuvos Respublikos Seimo atkreipti į tai dėmesį, prisiminti parlamentinės kontrolės pareigą ir pareikalauti, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija kuo greičiau ištaisytų 1997 m. birželio 19 d. 60-ojo nutarimo 5-tą punktą, akivaizdžiai pažeidžiantį Lietuvos piliečių konstitucinę teisę gauti visą viešą informaciją taisyklinga bendrine lietuvių kalba.
Vilties teikia Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės Vilniaus rotušėje 2015 m. spalio 26 d. pasakytoje sveikinimo kalboje nuskambėjęs raginimas: „Teisininkų žodžiai „galimai prieštarauja Konstitucijai“ mums visiems turi būti kaip raudonas šviesoforo signalas. Signalas sustoti. Sustokime. Dar ir dar kartą atverskime Konstituciją. Ir tikiu, kad rasime teisingesnį sprendimą.“ Norime tikėti, kad šiuo principu bus nuosekliai vadovaujamasi ir to paties reikalaujama iš visų Seimui atskaitingų institucijų.
Valstybinei lietuvių kalbos komisijai primename Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį, įpareigojančią valstybės įstaigas tarnauti žmonėms. Klausiame: Kodėl jūs nevykdote šio konstitucinio įpareigojimo, neatsižvelgiate į daugkartinius, visapusiškai pagrįstus visuomenės prašymus ištaisyti minėtą ydingą nutarimą? Kodėl atsisakote nelietuviškų tikrinių vardų rašybą sutvarkyti pagal didžiojo varpininko Vinco Kudirkos jau kadaise įžvalgiai suformuluotą principą – visur rašome sulietuvintas svetimvardžių formas, originalią prireikus pateikdami kaip papildomą informaciją? Juk puikiai iš istorijos žinote (tai liudija ir dabartis), kai šio principo nepaisoma, svetimųjų vardų rašyba lieka netvarkinga (žr. Z. Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija, t.5. Bendrinės kalbos iškilimas. V.,1992, p.101).
Spaudos ir knygų leidėjų prašome nedarkyti lietuvių kalbos, nevarginti skaitytojų nepaskaitomais vardažodžiais. Susipraskite! Grįžkite prie tvarkingos, nuoseklios nelietuviškų tikrinių vardų fonetinės rašybos, kad visi galėtų laisvai skaityti visus lietuviškus tekstus, o esant reikalui, čia pat skliausteliuose (ar rodyklėse) matytų svetimų tikrinių vardų tikrą, lietuviškomis galūnėmis neiškreiptą originalą. Jūs tiesiog privalote gerbti lietuvių kalbą ir skaitytoją !
Tas pats principas tinka ir įrašams dokumentuose. Visa tai seniai įgyvendinta Latvijos Respublikoje. Laikas pasekti jos pavyzdžiu!
Viešai kreipdamiesi, lauksime ir viešo atsakymo.
Pasirašė po šiuo tekstu:
Lietuvos kultūros kongreso tarybos vardu: pirmininkas dr. Krescencijus Stoškus, prof. dr. Juozas Antanavičius, prof. habil. dr. Aldona Paulauskienė, prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas, prof. dr. Juozas Skirius, prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas dr. Vygintas Gontis, Sambūrio „Patirtis“ pirmininkas dr. Romas Pakalnis, Lietuvos ir Latvijos forumo pirmininkas prof. habil. dr. Alvydas Butkus, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė doc. dr. Dalia Urbanavičienė, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos pirmininkė Alvita Armanavičienė, Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas Ramutis Rimeikis.
Lietuvai pagražinti draugijos vardu: pirmininkas Juozas Dingelis, adv. Jonas Ivoška, Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos vardu: pirmininkė Jūratė Voloskevičienė, prof. habil. dr. Vitas Labutis, Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas dr. Jonas Rekešius, Vilnijos draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva, Pilietinės demokratijos instituto vardu Mindaugas Sidaravičius, Liaudies dainų klubo „Raskila“ pirmininkė Jurgita Janina Vaitiekūnienė, Lietuvos rašytojų sąjungos nariai: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Gintautas Iešmantas, Vydas Astas, Algimantas Baltakis, Jurgis Gimberis, Vidmantė Jasukaitytė, Vanda Juknaitė-Baltrūnienė, Raimondas Kašauskas, Jonas Liniauskas, Rimantas Vanagas,Vladas Vaitkevičius, Lietuvos bibliotekininkų draugijos garbės nariai: Birutė Butkevičienė, Danutė Labanauskienė, dr. Juozas Marcinkevičius, dr. Genovaitė Raguotienė,Vytautas Rimša, Povilas Saudargas.
Po to, kai buvo paskelbta, kad „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ surinko daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių parašų, pasirodė didelis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano dr. Antano Smetonos straipsnis, pasak jo autoriaus, „dėl trijų nelemtų raidelių“ – „Kaip 150 visuomenės veikėjų kalbą gelbėjo“ (Delfi, 2015 m. lapkričio 5 d.).
Mano supratimu, tai ženklas, kad Lenkijos reikalavimai Lietuvos lenkų pavardes, taip pat gatvių ir vietovių pavadinimus Pietryčių Lietuvoje rašyti lenkiškai mūsų valdžia bandys įgyvendinti bet kokia kaina, nepaisant jokių parašų, jokių argumentų, jokių prieštaravimų.
Šiemet per patį vidurvasarį Vilniaus universiteto baltistai atsisveikino su įžymiu mokslininku profesoriumi Vincu Urbučiu ir po netikėtos mirties šį nepailstantį baltų kalbų tyrėją, sulaukusį 86 metų (1929 m. vasario 26 d. – 2015 m. liepos 12 d.), išlydėjo į gimtąjį žemaičių kraštą. Paskutiniai jam tarti kolegų ir mokinių žodžiai nuskambėjo Židikų kapinėse.
Vincas Urbutis buvo ir išliks didžiausiu autoritetu dabartiniams ir ateities baltų kalbų žodžių kilmės ir darybos tyrinėtojams. Jau jo pirmoji, filologijos mokslų kandidato, disertacija „Lietuvių kalbos leksikos homonimų susidarymo būdai“ (1955 m.) rodė, kad į kalbos mokslą atėjo galinga jėga – žmogus, turintis didžiulį norą ir neeilinį talentą skverbtis į žodžių istorijos paslaptis.
Ar matėte birželio 29-osios Ritos Miliūtės laidą „Teisė žinoti“ (LRT)? Taip, omenyje turiu diskusiją, kurioje šnekėta apie lietuviškam raidynui per prievartą brukte brukamas tris svetimas raides.
Regis, turėtų būti labai paprasta ir aišku: Lietuvoje ne lietuviai turi taikytis prie lenkiškų, rusiškų ar angliškų kalbų, o lenkiškos, rusiškos ir angliškos raidės privalo paklusti lietuviškoms taisyklėms. Mūsų Seimas, mūsų kalbininkai, mūsų teisininkai ir mūsų žurnalistai turi pirmiausia rūpintis, kad Lietuvoje lietuviui būtų lengva ir paprasta perskaityti visus svetimtaučių vardus bei pavardes. Lietuviškos valdžios struktūros turi teisę ir prievolę kurti taisykles, kurios būtent lietuviui Lietuvoje sudarytų komfortiškas sąlygas: nereikėtų jam, lietuviui, laužyti nei galvos, nei liežuvio, stengiantis ištarti jam, lietuviui, neįprastų raidžių turinčius žodžius.
Manau, tokiam pasiūlymui pritartų didelė inteligentijos, ypač humanitarinės, dalis ir visi patriotiškai nusiteikę mūsų tautiečiai šalyje bei užsienyje. Pritartų, kad politinis lyderis, kuris šiandien atsako už padėtį šalyje, faktiškai vadovauja antikonstituciniam veiksmui – lietuviškos abėcėlės keitimui.
Ignoruodamas Konstituciją, Konstitucinio Tesimo sprendimus, nebodamas intelektualų kreipimųsi, nereaguodamas į piliečių viešo protesto balsus, premjeras, pataikaudamas kaimyninei šaliai ir trypdamas mūsų nacionalinį orumą, „volu“ stumia vardų ir pavardžių rašymo įstatymą. Tikras šio įstatymo pavadinimas turėtų skambėti taip: „Lietuviško raidyno keitimo įstatymas“. Bet to daryti neleidžia mūsų Konstitucija.
Rasos šventės dieną – birželio 23 d., 8 val. Seime įvyko Teisės ir teisėtvarkos (TTK) komiteto posėdis, kuriame ketinama priimti sprendimus, atveriančius kelią socialdemokratų Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekto (XIIP-1653(2)) svarstymui Seime.
Birželio 17 d. Seimo TTK nariai jau palaimino G. Kirkilo ir I. Šiaulienės projektą, neatsižvelgę į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) išvadą, jog neturi būti plečiamoms išimtys, leidžiančios vardus ir pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis visiems, to pageidaujantiems Lietuvos piliečiams, turintiems neapibrėžtą „dokumento šaltinį“ su kažkada užrašyta nelietuviška asmenvardžio forma.
Alternatyvus Valentino Stundžio ir grupės Seimo narių įstatymo projektas (XIIP-1675), neprieštaraujantis VLKK išvadoms, STT komiteto pastangomis yra pristabdytas, Seimo svarstymui neteikiamas.
Lietuvių valstybinės kalbos konstitucinį statusą paminantį projektą (XIIP-1653(2))jau Seimo posėdžio išvakarėse pasistengta įtraukti į Seimo birželio 23-iosios darbotvarkę antruoju klausimu – 10.40–11.40 val. nė nesulaukus Seimo seniūnų sueigos, kuri numatyta tos pačios dienos rytą – 8.30 val., sprendimo.
Birželio 23 d. 9 val. Vilniaus Sąjūdis bei Tautininkų sąjunga prie Seimo surengė piketą, kuriuo siekiama paraginti Seimo narius ginti valstybinę lietuvių kalbą.
Jei šventiškai ištuštėjęs Seimas pasielgs neprincipingai ir palaikys antikonstitucinį G. Kirkilo ir I. Šiaulienės projektą, belieka tikėtis, kad Lietuvos Prezidentė, ne sykį žadėjusi ginti lietuvių valstybinę kalbą ir Lietuvos teritorinį vientisumą, išliks principinga ir vetuos šį VLKK ir Lietuvos respublikos Konstitucinio teismo išvadų neatitinkantį projektą.
Pernai birželio 19 d. visuomeninė Lietuvių kalbos gynėjų sąjunga išplatino kreipimąsi į žiniasklaidos priemones ragindama prisijungti prie pilietinės akcijos „Viešinkime lietuvių valstybinės kalbos išdavikus“.
Pasak į Lietuvių kalbos gynėjų sąjungą susibūrusių visuomenininkų, G.Kirkilo ir I. Šiaulienės teikiamas Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas yra antikonstitucinis, nes ignoruoja valstybinį Lietuvių kalbos statusą.
Visuomenininkai prašė žiniasklaidos priemones įsijungti į pilietinę akciją ir viešinti visų už šį įstatymo projektą balsavusių, o taip pat nedalyvavusių balsavime Seimo narių pavardes, kad piliečiai būtų geriau informuoti apie jų atstovų veiklą Seime. Žiniasklaida taip pat buvo paraginta šių Seimo narių pavardes skelbti ir mėnesį prieš kiekvienus būsimus rinkimus, taip pat nurodant ir politines partijas, kurias šie asmenys atstovauja. Prie šios iniciatyvos prisijungė interneto portalai Alkas.lt, Propatria.lt ir kai kurios kitos žiniasklaidos priemonės.
Pernai balandžio mėnesį daugiau nei 80 mokslo ir kultūros atstovų, reaguodami į siūlomus vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose pakeitimus bei svarstomus Tautinių mažumų įstatymų projektus, kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę bei ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių, prašydami nepažeisti Konstitucijos, Valstybinės kalbos įstatymo, valstybės ir piliečių interesų.
Kreipimąsi dėl vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo į šalies vadovus bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkę Daivą Vaišnienę paskelbė Nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba Lietuvos Respublikos Konstitucijai ginti, Lietuvių kalbos gynėjų sąjunga, „Vilnijos“ draugija ir Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga. Šiame kreipimesi buvo priminta, kad „LR Konstitucijos 29 straipsnis draudžia varžyti žmogaus teises ir laisves, neleidžia teikti ir privilegijų dėl tautybės, kalbos ar pažiūrų“, o „1994 m. pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos draugiško bendradarbiavimo ir geros kaimynystės sutartyje (14 straipsnyje) numatyta pavardžių rašyba pagal skambesį“.
Pernai balandžio pradžioje kreipimąsi į valstybės vadovus taip pat paskelbė 45 Lietuvos rašytojai. Jie pabrėžė, kad, įteisinus asmenvardžių rašybą nelietuviškais rašmenimis, į lietuvių kalbos vartoseną tektų įtraukti apie 150 naujų raidžių ir diakritinių ženklų. „Lietuvių kalba vienija pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybinių ir nevalstybinių įstaigų veikimą“, – sakoma rašytojų kreipimosi tekste.
Daugiau nei 50 tūkst. Lietuvos gyventojų pasirašė ir buvusio Seimo nario Gintaro Songailos inicijuotą peticiją „Apginkime valstybinę kalbą ir Lietuvos teritorinį vientisumą“, kurioje, be kita ko, raginama nekeisti lietuvių kalbos abėcėlės ir Lietuvos Respublikos piliečių vardus bei pavardes dokumentuose rašyti valstybine kalba, o pageidaujantiems rašyti ir užsienietiškas formas – nurodyti jas antrame paso puslapyje kaip tai yra siūloma alternatyviame V. Stundžio ir grupės Seimo narių parengtame įstatymo projekte (XIIP-1675), kurio svarstymui Seime daromos nuolatinės kliūtys.
Lituanistai ir visa Lietuvos šviesuomenė, stebinti Seimo narių grupės žūtbūtines pastangas susiaurinti valstybinės Lietuvių kalbos vartojimo sritį pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucija, nuolat ir nenuilstamai ragina Seimo narius ir aukščiausią Lietuvos valdžią ginti valstybinę kalbą ir Lietuvos teritorinį vientisumą, nepasiduoti jokiam politiniam spaudimui:
2015 m. birželio 15 d. garsūs Lietuvos lituanistai kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisija ragidami nepasiduoti politiniam spaudimui sprendžiant asmenvardžių rašymo nevalstybine kalba asmens dokumentuose klausimą ir apginti lietuvių kalbą.
Man atrodo, kad dabar, kai dokumentuose ketinama įteisinti pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis, reikėtų prisiminti ir sąvoką politinis subinlaižis. Pagrindinio šios sąvokos žodžio, kaip aiškina žodynas.lt, reikšmė tokia: subinlaižis, – ė: kas pataikauja, padlaižiauja. Jis baisus subinlaižis: kiekvienam aukštesniam nori įsiteikti.
Pavardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis, kaip sako užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, ne Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, o politikų reikalas. Norėčiau ministro paklausti: kokių politikų? Jeigu tų, kuriuos įvardija žodynas.lt – tada taip. Tik pataikūnai politikai gali savintis lietuvių kalbą ir ja prekiauti su kaimyninėmis valstybėmis, prisidengdami, pasak Linkevičiaus, „kažkokia komisijų nuomone“, vengdami politinės atsakomybės.
Viešas kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimą, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, spaudos ir knygų leidėjus nelietuviškų tikrinių vardų viešosios vartosenos klausimu
