Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.

Lenkijos respublikos prezidentui ponui Andžejui Dudai

Ponas Prezidente,

Lenkijos žiniasklaidos priemonėse vis pasirodo Jūsų patarėjų nuomonės apie santykius su mūsų šalimi, kuriose ypač akcentuojama lenkakalbių lietuvių – Lietuvos lenkų – padėtis. Paprastai jos būna nepasvertos, neparemtos faktais ir tiesa, stokojančios gilesnių žinių ir kultūros.

2017 m. vasario mėn. Jūsų patarėjas Pšemislavas Žuravskis vel Grajevskis (Przemysław Żurawski vel Grajewski) Lenkijos spaudoje pasirodžiusiose publikacijose išsakė abejones dėl dabartinių Europos sienų, reiškė atvirus grasinimus mūsų šalies adresu, liaupsindamas tarpukariu Lenkijos įvykdytą dalies Lietuvos okupaciją.

O patarėjas Kšyštofas Ščerskis (Krzysztof Szczerski), lankydamasis Lietuvoje 2017 m. rugpjūčio mėn., interviu portalui „tvp.info“ pareiškė, kad Lenkijos Prezidentas apsilankys Lietuvoje per šimtųjų mūsų valstybės atgimimo metinių minėjimą, tačiau […] tikimasi, kad Lietuva gerbs tautinių mažumų teises pagal europinius standartus. (?!). Tačiau praėjusių metų gruodį internetiniame mėnraštyje Nowa Konfederacja grįžo prie šios temos pažymėdamas, kad, jo nuomone, intensyvinant Lenkijos ir Lietuvos kontaktus galima atrasti Lietuvos lenkų problemų sprendimą (?!), ta proga įvertindamas, kiek organizuota yra ši Lietuvos piliečių grupė (?!), kuri iš dalies vartoja lenkų kalbą.

Tarpvalstybinių santykių vertinimas nėra paprastų piliečių, neturinčių visos informacijos, reikalas. Tiktai nuolatinis ir nesibaigiantis mūsų – Lietuvos lenkų – vardo linksniavimas visais galimais atvejais ir kiekviena pasitaikiusia proga – seniai peržengė padorumo ribas, atkakliai peršant mūsų bendrapiliečiams nuomonę, kad lenkakalbiai lietuviai – visi kaip vienas yra Lenkijos „penktoji kolona“. Todėl atsakydamas į nesibaigiančius Jūsų patarėjų iškraipymus esu priverstas vėl pakartoti H. Senkevičiaus romano „Ugnimi ir kalaviju“ veikėjo lietuvio Liongino Podbipientos žodžius […] Na, liaukitės, Jūsų malonybe… bjauru klausyti!

Jums taip pat reikėtų žinoti, kad tai, ką skelbia Jūsų patarėjai – žodžiai apie „karštą meilę iki mirties“ Lietuvos lenkams – jau daug kartų skambėjo iš besikeičiančių Lenkijos politikų ir veikėjų lūpų, kurie, kaip ir Jūsų patarėjai, taip krovėsi pigų politinį kapitalą, darydami tai mūsų vardo sąskaita ir kenkdami mums, apsunkindami mūsų kalbinei grupei integraciją į pilietinę visuomenę.

Dar prieš paskelbiant mūsų šaliai nepriklausomybę mus pasiekė liūdnai pagarsėjusio Stelmachovskio (Stelmachowski) agentūra, kad pastatytų mus į nepalankią padėtį mūsų Tėvynės, Lietuvos, atžvilgiu, kad keltų sąmyšį Lietuvos lenkų aplinkoje ir juos kiršintų, o paskui galėtų plauti pinigus steigdami vadinamuosius Lenkų namus. Buvo čia atvažiavęs ir alkoholizavosi Aleksandras Kvašnevskis (Aleksander Kwaśniewski), ta proga įteikdamas ordinus agresyviausiems individams. Apsireiškė Vilniuje per rinkimų kampaniją šalies valdžios nekviestas Donaldas Tuskas (Donald Tusk), kad per Šv. mišias Šv. Teresės bažnyčioje prie Aušros Vartų svaidytųsi grasinimais pabloginti santykius su mūsų šalimi, jeigu nebus patenkintos visos Tusko ir Tomaševskio užgaidos. Pabuvojo čia per tarptautinį moterų susitikimą Radoslavas Sikorskis (Radoslav Sikorski), demonstratyviai vengdamas kontaktų su mūsų šalies valdžios atstovais ir apsikaišęs „nepalaužiamo Lietuvos lenkų gynėjo“ apdarais. Šmirinėjo Vilniaus krašto vietovėse, laužydamas visas geros kaimynystės, diplomatijos ir padoraus elgesio svetimame krašte taisykles, Bronislavas Komarovskis (Bronislav Komorowski), teigęs, kad visa Lietuva bus tokia, kaip trokšta organizuota veikėjų grupė, veikianti su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos partijos iškaba.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pagaliau remiant pirmajai partijos Teisė ir Teisingumas vyriausybei bei a. a. Lechui Kačynskiui (Lech Kaczyński), dalyvaujant Lenkijos ir Rusijos ambasadoms kartu su Voldemaru Tomaševskiu ir Česlovu Okinčicu, karštu A. Kvašnevskio ir A. Michniko užtarėju, sukurpė sąjungą su rusais, pavadintą Вместе мы сила („Kartu mes jėga“), o rezultatas buvo toks, kad ilgus metus Lietuvos lenkų „atstovu“ Vilniuje buvo profesionalus KGB karininkas Viktoras Balakinas.

Ši glausta Lenkijos „indėlio“ apsunkinant mūsų gyvenimą apžvalga įtikina, kad tas kelias niekur neveda. Nesame kilę iš Lenkijos, niekada Lenkijoje negyvenome ir niekada nebuvome Jūsų valstybės piliečiai. O mūsų šioks toks lenkų kalbos mokėjimas, kurį lėmė istoriniai polonizacijos procesai, nesuteikia Lenkijai jokių – nei teisinių, nei moralinių – pagrindų kištis į mūsų šalies vidaus reikalus ir apsunkinti mums gyvenimą siekiant susikrauti politinį kapitalą mūsų sąskaita. Tai amoralu, bjauru ir veidmainiška.

Būtų nedovanotina klaida, jei ir per išskirtinio jubiliejaus – šiuolaikinio mūsų šalies valstybingumo atkūrimo šimtmečio – šventę iš Jūsų lūpų pasigirstų dar vieni netiesos žodžiai.

Čia gimiau, užaugau ir nugyvenau krūvą metų. Gyvenu ir būnu tarp lietuviakalbių lietuvių bemaž kasdien, tad matau viską savo akimis. Niekada nesusidūriau su tokiu atveju, kai kam nors būtų apsunkinamas gyvenimas ar kas nors būtų ujamas už tai, kad viešai vartoja ne lietuvių kalbą kaip komunikavimo priemonę ir žmogiškosios kultūros reiškinį. Yra kitaip, nes kalba tampa visuomenės dezintegracijos ir antipilietinės politinės polonizacijos priemone, panašiai kaip tarpukario okupacijos laikotarpiu, to įrodymas – liūdnai pagarsėjusi Lenko korta, sukurpta Teisės ir Teisingumo partijos. Esant tokiai situacijai konstitucinė mūsų valstybės valdžios pareiga yra imtis žingsnių, nukreiptų prieš dalies visuomenės silpninimą latentinės dezintegracijos ir okupacijos būdu.

Niekas čia nieko nepersekioja ir niekas nepažeidžia Lietuvos kitakalbių piliečių teisių, išskyrus teritorijas, kurias visiškai valdo sovietinė – kolūkinė nomenklatūra su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos iškaba, kurią, beje, karštai remia Teisės ir Teisingumo partija. Ten akivaizdžiai lenkakalbiai lietuviai negali deramai pasinaudoti žodžio laisve, teise burtis į pilietines asociacijas ir laisvai rinktis. Ir šioje veikloje, kurios tikslas yra visiškai izoliuoti šią žmonių grupę, su visomis iš to kylančiomis neigiamomis pasekmėmis, reikšmingą savo dalį turi oficialioji Lenkija.

Reikėtų pažymėti, kad itin nemalonus reiškinys veikloje, kurios imasi Lenkijos politikai Lietuvos lenkų atžvilgiu, yra į akis krintantis nuo pat pradžių iki šiol dviveidiškumas ir dvejopų standartų taikymas. Deja, nėra išimtis ir Teisės ir Teisingumo partija, kuri, viena vertus, tarsi kovoja su mūsų rytinės kaimynės įtaka, o kartu bruka Lietuvos lenkams kaip lyderį Michalą Mackevičių, buvusį idėjinį komunistų partijos organų – Czerwony Sztandar ir Советская Литва veikėją, kuris iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo daug metų praleido Maskvoje, Politinėje akademijoje prie TSKP ar KGB mokykloje. Pagaliau jis yra vienintelis Lietuvos Respublikos Seimo narys, paskelbęs tik dalį savo gyvenimo aprašymo, nepaminėdamas Maskvos epizodo. Tačiau niekas nesiryžta jam priminti, kad privalo paskelbti visą savo gyvenimo aprašymą, kaip reikalauja įstatymas, nes bijo, kad Lenkijoje ir vėl kils informacinis triukšmas dėl tariamo Lietuvos lenkų persekiojimo… Panašiai yra ir su kitų „pavyzdinių lenkų“ gyvenimo aprašymais.

Galiausiai kovodama su maskvietiška propaganda Lenkija nuolat finansuoja ir pavadinimą pakeitusius buvusius sovietinius leidinius, ir naujas žiniasklaidos priemones, kuriose klesti buvusio Czerwony Sztandar veikėjai, skleisdami nesantaikos nuodus, kurstydami antipilietiškas nuostatas ir nuotaikas.

1990 m. išleistuose Vilniuje gimęs ir Varšuvoje gyvenęs rašytojas a. a. Tadeušas Konvickis Mėnulio saulėtekiuose ir saulėlydžiuose taip įvertino Czerwony Sztandar redakcijos veiklą Lietuvos lenkų labui: […] Europos viduryje. Viso pasaulio akyse. JT, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su kalinių biologiniais organizmais, čia daroma su vienos ar kitos tautos sielomis.

Per praėjusius metus tie, kas darė su Lietuvos lenkais panašiai kaip fašistai […] su kalinių biologiniais organizmais, kartu su vyriausiuoju redaktoriumi sulaukė aukštų Lenkijos valstybinių apdovanojimų už „lenkiškumo puoselėjimą“. O juk jie, dalyvaujant sovietinėms tarnyboms, Czerwony Sztandar skiltyse prieš Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę, paskleidė  pseudoteoriją apie lenkakalbių lietuvių kilmę ir poreikius, kuri iki šiol nekintamai gyvuoja tarp jų ir besikeičiančių Lenkiją valdančių politinių grupių.

Kaip matyti iš viešų interviu, Jūsų patarėjai taip pat nėra išimtis, todėl vieni ar kiti jų vartojami žodžiai pagal tą pačią sovietinę pseudoteoriją dar labiau nuvertina šūkį apie gerą valią ir norą kurti gerą kaimynišką partnerišką bendradarbiavimą tarp Lenkijos ir Lietuvos bei kitų tautų, gyvenančių istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.

Pone Prezidente, artėjantis Lietuvos, o kiek vėliau – ir Lenkijos, valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimas yra išskirtinė proga pradėti naują regioninę politiką ir naujus santykius su mūsų šalimi bei kitomis šalimis istorinės LDK teritorijoje.

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atsižvelgiant į tai, kad Jūsų šalį pasiaukojamai gynė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tautos pergalingame Žalgirio mūšyje, kuriam vadovavo lietuviai Jogaila ir Vytautas Didysis, bei Lenkijos ilgaamžę gynybą iš rytų pusės. Ir į nepaprastai dideles skriaudas, kurias šios tautos patyrė tarpukario laikotarpiu iš Lenkijos pusės, kai dalis mūsų šalies su istorine sostine Vilniumi buvo okupuota, taip užkertant kelią sudaryti koalicijai Antrojo pasaulio karo išvakarėse, į lietuvių persekiojimą už prisirišimą prie savo kalbos, tradicijų ir kultūros, įkalinimą kalėjimuose ir Bereza Kartuskos koncentracijos stovykloje. O Baltarusija ir Ukraina, pasidalytos prastos šlovės Rygos sutartimi su bolševikais, kad baltarusiai ir ukrainiečiai negalėtų kurti savojo valstybingumo, jų kankinimas pacifikacijomis, Baltarusijos ir Ukrainos šventyklų išniekinimas ir griovimas. Pavyzdžiui, vien 1937 m. vasarą Lenkijos valdžios tyliu pritarimu Baltarusijoje buvo sudeginta daugiau kaip šimtas cerkvių, o per antrąją pacifikaciją, kurią Lenkijos valdžia vykdė 1938 m. prieš Ukrainos stačiatikius gyventojus, buvo sugriautos 127 stačiatikių cerkvės Ukrainoje, ir dar mažiausiai keliolika atvejų, kai šventyklos buvo išniekintos. Per šias akcijas buvo represuoti stačiatikių dvasininkai, o tikrieji stačiatikiai verčiami pakeisti tikėjimą į Romos katalikų.

Todėl ypač dabar, turint omenyje iškilmių reikšmingumą, reikia, kad Jūs pasakytumėte tiesą, pripažintumėte kaltę ir atliktumėte iškilmingą atsiprašymo aktą. Taip, kaip 2009 m. tai padarė a. a. Lechas Kačynskis, kuris dvidešimties valstybių, įskaitant Vokietiją ir Rusiją, vadovų akivaizdoje rugsėjo 1 dieną Vesterplatėje atsiprašė Čekijos už savo dalyvavimą valstybės padalijime 1938 m., Lenkijai užgrobus Zaolzę kartu su Vokietijos hitlerininkų įvykdyta Čekijos okupacija.

Kitas dalykas, kad lietuviai, kaip sena bei patyrusi tauta, kuri amžius gyveno simbiotiškai su gamta, ir, kuri, kaip galima spręsti pagal tyrimų, atliktų vienoje iš pagrindinių Didžiosios Britanijos aukštųjų mokyklų – Notingemo universitete, rezultatų, paskelbtų 2016 m. kovo mėn. moksliniame leidinyje „Nature“, priklauso sąžiningiausiems žmonėms pasaulyje, kuriems iš principo nebūdingas puikybės jausmas ir kurie neskleidžia tuščios propagandos apie savo nuopelnus pasauliui ir apie patirtas skriaudas.

Laikydami visus išmintingus žmones lygiais sau, lietuviai mano, kad jie patys turi prieiti prie analogiškų išvadų, taip pat ir dėl skriaudų atitaisymo, tad tikrai neskubins Lenkijos ir neprimins jai.

Lenkija tai turi padaryti pati, savo iniciatyva, pradėdama naują partneriškų santykių šimtmetį mūsų regione, kurio neslėgs praeities demonai, neatitaisytos skriaudos ir netiesa.

Vis dėlto lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai, kaip ir kitos tautos, yra išsaugoję istorinę atmintį. Todėl Pilsudskio garbinimas Lenkijoje, nesibaigiančios politinės demonstracijos prie kapo su Pilsudskio širdimi Vilniaus Rasose, labai primena Lenino ir Stalino šlovinimą Rusijoje, irgi vykdžiusių prievartą lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautų atžvilgiu. O tas stebina ir kelia pagrįstą nerimą. Juo labiau tokiomis sąlygomis, kai iš Lenkijos ir Rusijos pusės ir toliau netyla propagandiniai išpuoliai prieš valstybes ir tautas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdines.

Dėl to pirmiausia reikia atsiskaityti su praeitimi, kad niekada daugiau šios tautos nejaustų pavojaus dėl naujos agresijos ir okupacijos iš Lenkijos pusės. Kalbant Jono Pauliaus II žodžiais – tiktai tiesa išlaisvins Lenkiją ir leis kurti kitokius, derančius XXI amžiuje, santykius su Lietuva ir kitomis anksčiau paminėtomis šalimis. Informacinis triukšmas ir per jėgą vykdoma dabartinių lietuvių, baltarusių ar ukrainiečių kaltės paieška niekada neatleis Lenkijos nuo pareigos atlikti viešą atgailą už padarytas skriaudas.

Toks aktas leistų naujai pažvelgti į Lenkijos istorijos interpretavimą, nes, pasak Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc), […] Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai suklastotų istorijų, kurias žinau.

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

O tiesos ir tikrovės neatitinkantis Lenkijos istorijos įvykių interpretavimas yra itin keblus dalykas ir kaimyninėms tautoms, nes dėl to randasi nesusipratimai, dingsta pasitikėjimas ir kyla nereikalingi ginčai.

***

Iš Minsko apylinkių kilęs tarpukario įvykių liudininkas, žinomas rašytojas Michalas Krispinas Pavlikovskis taip įvertino J. Pilsudskio ir pilsudskininkų išdavystę dabartinės Baltarusijos gyventojų atžvilgiu, kai 1920 m. spalio mėn. bolševikų budeliams savanoriškai, be prievartos, buvo atiduotas Minskas ir gretimos teritorijos su ten gyvenusiais žmonėmis, siekiant išgelbėti bolševikų režimą nuo neišvengiamo žlugimo, ir dėl to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdiniai pirmieji užpildė leninines mirties stovyklas, iš kurių vėliau pavyzdį ėmė Hitleris.

[…] Savanoriškai atsisakėme Jogailos palikimo. Savanoriškai atidavėme priešui iš rytų ketvirtį milijono kvadratinių kilometrų žemės ir kelis milijonus gyventojų.

[…] Ir taip – skliausteliuose – ar susimąstytume apie tuos veiklius, tvirtus, darbščius bajorus iš sodybų ar sodžių (…), kurie pirmieji atsidūrė po peiliu arba buvo ištremti į Karelijos tundrą ar Uralo kasyklas? Be jokio atgarsio, patyliukais, veidmainiškai spaudai nesiplėšiant drabužių, be užuojautos ašarų, liejamų įvairių žmogaus teisių gynėjų, be JTO ar JT pagalbos ir atstatymo administracijos globos iškeliavo šimtai tūkstančių tų pirmųjų dabartinio pasaulio istorijoje „displaced persons“ į mirtį ir panieką. Ištuštėjo sodybos, sodžiai ir „okolicos“ – buvo sulygintos su žeme arba paverstos kolūkiais.

[…] Kai per prūsų okupaciją vakaruose vienas lenkų vaikas būdavo verčiamas melstis ar mokytis vokiečių kalba, iš karto kildavo audra: pasipildavo protestai, sprendimai, interpeliacijos.

[…] Tačiau kai rytuose buvo dergiamos šventyklos, kai už lenkų kalbą buvo statoma „prie sienos“, kai šimtai žmonių, netekę turto, išrengti nuogai, buvo žvėriškai žudomi, o šimtai tūkstančių kitų, taip pat netekusių turto, buvo tremiami į rytus ir šiaurę – tylėjome, tylėjo seimas, tylėjo spauda, tylėjo populiarūs rašytojai.

Nesu mistikas. Tačiau negaliu atsikratyti minties, kad yra kažkoks siūlas – baisus ir raudonas, jungiantis Rygos sutartį su mūsų šiandienos tragedija. Tas siūlas eina fantastiškai rangydamasis, beveik kaprizingai, nuo nužudytųjų kapų, nuo ulonų, kuriems gyviems buvo nulupta oda prie Rohačevo ir Nemirovo iki pulkininko Mošcickio (Mościcki) bausmės vykdymo vietos Polesės miškuose, kur po trejų metų buvo nubrėžta siena pagal Rygos sutartį. Paskui tas siūlas eina iki seimo salių, kur iš galerijos nugriaudėjo žodžiai „Kainai Grabski!“ Tas siūlas dingsta dvidešimčiai metų, kad paskui sužvilgėtų krauju prie Katynės.

[…] Rygos sutartis buvo net ne katastrofa, nes katastrofų tautų istorijoje neįmanoma numatyti iki tam tikros akimirkos. Tai buvo tiktai simptomas, turbūt ryškiausias, rodantis ligą, ėdančią Lenkijos mąstymą. Tai buvo valstybės  sveiko proto atrofijos simptomas. Sveiko proto, paremto tam tikru politinio moralumo minimumu. Tai buvo trumparegiškas nepaisymas vėžio simptomo, atsiradusio dėl apgaulingo saugumo pojūčio. ( Michalas K.Pavlikovskis. „Karas ir sezonas“. Vilnius, „Czas“, 2008).

Pone Prezidente, išmintingi žmonės ir tautos padaro išvadas iš klaidingų sprendimų ir kenksmingų veiksmų, todėl Lenkijos tęsiama tarpukario politika delsiant sutvarkyti santykius su Lietuva ir kitomis šalimis dabartinėmis XXI amžiaus sąlygomis, mūsų nuomone būtų nedovanotina klaida.

Tad guodžiamės viltimi, kad Jūs būsite pirmasis valstybės veikėjas, kuris pasiūlys naują partnerystės santykių toną tarp Lenkijos ir Lietuvos bei istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybių.

Ryšardas Maceikianecas – portalo Głos z Litwy, www.pogoń.lt redaktorius.

2018.03.25; 06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Vasario 16-sios Aktu atkurtosios Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejiniai renginiai bent kuriam laikui prislopino dirbtinai sureikšminamų smulkių skandaliukų bruzdesį ir paskatino, nusukus nosį nuo savo virtuvėse verdamų košių smarvės, iškišti ją į platųjį pasaulį. Juolab, kad tas pasaulis įvairių aukštų ir dar aukštesnių svečių pavidalu pats apsireiškė Lietuvoje.

Ilgiausiai Lietuvoje viešėjo Lenkijos prezidentas A.Duda, todėl (ir ne tik todėl) didžiausias žiniasklaidos dėmesys teko būtent šitam svečiui.

Bendras oficialių šią viešnagę komentuojančių oficialių valstybės pareigūnų bei jiems palankios žiniasklaidos tonas – malonus ar netgi entuziastingas.

Pasak prezidentės vyriausiojo patarėjo Nerijaus Aleksiejūno,  šio vizito dėka Lietuvos ir Lenkijos santykiai „įgyja naują pagreitį“, kuriuo šalis turėtų pasinaudoti, pavyzdžiui, siekdama įgyvendinti eilę projektų.

Prezidentės patarėjas turėjo galvoje būtent Lietuvai svarbius projektus, kurių įgyvendinimui Lenkijos pozicija gali turėti lemiamą reikšmę. Tarp jų – energetinei Lietuvos nepriklausomybei svarbi elektros tinklų sinchronizacija.

Bet esama ir tokių projektų, kurie vienodai svarbūs abiems šalims, pavyzdžiui, bendra pozicija dėl mūsų regionui opios NATO reformos.

Pagaliau, pablogėjus Lenkijos santykiams su Briuseliu, Berlynu ir Paryžiumi, kuriems nepatinka per didelis Lenkijos savarankiškumas, mūsų ambicingajai kaimynei atsirado poreikis turėti kuo daugiau sąjungininkų, todėl geri santykiai su Lietuva, bent jau šiuo momentu, Lenkijai itin pageidautini.

Vadinasi, išties atsirado reali galimybė Lenkijos ir Lietuvos santykiuose atverti naują puslapį, kurio eilutes abi šalys rašytų kartu, kaip lygiateisės partnerės, o ne kaip viena – kaltinančioji ir reikalaujančioji, o kita – nuolaidžiaujančioji ir besiteisinančioji, kaip buvo iki šiol.

Kaip kaimynės naudojasi šia galimybe?

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.

Prezidento A. Dudos veiksmai ir žodžiai tiesiog pasigėrėtini: jis pasakė viską, kas galėtų įtikinti nervingus lietuvius, jog Lenkijos pusė atėjo su palmių (o gal – alyvų?) šakele, simbolizuojančia taiką. Tuo jis netgi sukėlė primityviausių, nacionalistiškai nusiteikusių Lietuvos lenkų (tokių, kaip Renata Cytacka) nepasitenkinimą. Ne tokie primityvūs, pavyzdžiui, Valdemaras Tomaševskis, ragina savo komandą prezidento A. Dudos pareiškimuose įžvelgti pozityvą. O „pozityvo“ tikrai esama, nes prezidentas A. Duda neužmiršo išdėstyti visų jau įsisenėjusių lenkų pretenzijų žemės grąžinimo, švietimo bei kitais etninės kultūros klausimais, kurie visgi tebėra kaip buvę Lietuvos vidaus politikos klausimai ir kuriuos reguliuoti kitai valstybei mažų mažiausia netaktiška.

O ką – Lietuvos pusė?

Prezidentė D. Grybauskaitė, be abejonės, žaidžia vienoje lygoje su Lenkijos prezidentu kaip lygiavertis partneris. Jokių išankstinių asmeninių įsipareigojimų, jokių pažadų, kurie pastatytų į dviprasmišką padėtį mūsų vyriausybę – tautos išrinktųjų politikų protingų ir neprotingų pažadų vykdytoją, – nieko, dėl ko jai, kaip valstybės vadovei, galimai ignoravusiai savo valstybės interesus, galėtų priekaištauti dabarties ir ateities kartos. Kartu ji pademonstravo, kad išgirdo kaimyninės šalies prezidento geranoriška dvasia išsakytus pageidavimus (šiandien dar galima juos įvardinti kaip pageidavimus, o ne ultimatumus) bei išreiškė nusiteikimą imtis  konkrečių žingsnių. Prie pastarųjų būtų galima priskirti ketinimą atgaivinti Lietuvos ir Lenkijos švietimo komisiją, kad būtų galima greičiau išspręsti kylančias tautinių mažumų švietimo problemas.

Deja, D. Grybauskaitės pirmtakai prezidentai A. Brazauskas ir V. Adamkus tokiu delikatumu užsienio politikos klausimuose nepasižymėjo; pakanka prisiminti, kaip Brazauskas dosnia ranka dalijo latviams Lietuvos teritorijos gabalus, o Adamkus kaip su savo kiemo žolynais tvarkėsi su lietuvių kalbos garsynu ir raidynu, pažadėdamas atverti jį lenkams ir tuo įklampinęs Lietuvą į sunkiai sprendžiamą būtinybę išblaivinti lenkus nuo nepagrįstųpretenzijų svaigulio.

Beje, Lietuvos lenkai išties gali turėti švietimo problemų: juk jei ŠMM ne tik neišsprendžia jau susikaupusių švietimo problemų lietuviškose mokyklose, bet jas dar labiau supainioja, menka tikimybė, kad problemų neatsirado ir kitų tautinių bendruomenių mokyklose, ir jas visas reikia spręsti.

Tačiau prie tokių dalykinių problemų nepriskirtina teisė asmens dokumentuose rašyti vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis. Tai – ne švietimo, ne mažumos ir daugumos teisių virvės traukimas į vieną ar kitą pusę, o valstybės kultūros politikos problema, jos prioritetų patikra. Tai – atsakymas į klausimą, kam atstovauja valstybė ir jos valdžia: valstybę kuriančiai, jos laisvę apgynusiai daugumai, ar tos daugumos laisvei, orumui ir savarankiškumui nuolat grėsmę keliančių kaimyninių tautų diasporoms, tų tautų agresijos pasėkoje atsidūrusioms Lietuvoje.

Gal kam nors nemaloniai ausį rėžė Lenkijos prezidento žodžiai apie tai, kad Lietuvos lenkų ne tik tėvai, bet ir protėviai gimė čia, Lietuvoje. Žinoma, apmaudu, kad prezidentas patikliai kartoja tokias, atsiprašau, nesąmones, kurias skleidžia žmonės, nenorintys, kad normalizuotųsi Lietuvos ir Lenkijos santykiai.

Tačiau jei svečiui neprivalu susigaudyti (nors būtų labai gražu) Lietuvoje šiandien gyvenančių etnosų, tautinių bendruomenių  istorijos niuansuose, tai  juos žinoti ir mokėti kaip savo biografiją privalo kiekvienas Lietuvos politikas, valdininkas, žurnalistas, postringaujantis šia jautria tema. Būtent jiems privalu žinoti, kada, kokiu būdu Lietuvoje atsirado lenkai, rusai, baltarusiai, žydai, latviai ar kiniečiai, ir dar privalu žinoti, kad niekas, joks liberalas ir joks fašistas negali pakeisti istorijos ar ją ignoruoti, mėginant reguliuojant konfliktuojančių tautų, etnosų tarpusavio santykius.

Daugiau kaip tūkstantmetį Lietuvoje karta iš kartos gimė tik lietuviai. Ir tik vėlyvaisiais viduramžiais, Lietuvos valdovams dėl politinių ar asmeninių ambicijų atvėrus kelius į Lietuvą tam tikroms tautinėms grupėms (karaimams, totoriams, žydams, ir tik daug vėliau – lenkams…), čia atsirado karta kartą keičiančios kitataučių bendruomenės. Ir daugumos tų, kurie šiandien save laiko lenkais, protėviai buvo ne lenkai, o būtent lietuviai, sulenkėję dėl želigovskininkų vykdytos agresyvios lenkinimo politikos.

Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Apie tai jau seniai rašė  ką tik amžinybėn išlydėtas akademikas Zigmas Zinkevičius, savo išvadas pagrindęs rimtais, kruopščiai surinktais etnolingvistiniais faktais. Todėl kiekvienas Lenkijos politikas, norėdamas pagrįsti lenkų diasporos teises į išskirtinę padėtį Lietuvoje ir dėl to apeliuojantis į lenkų bendruomenės Lietuvoje neva gimusius protėvių protėvius, demonstruoja, deja, bendrojo išsilavinimo stoką, atleistiną nebent „valstiečiams“.

Tačiau jei tokias nesąmones kartoja ir skleidžia (ar jomis tiki) Lietuvos politikas ar kuris nors pusmokslis jo patarėjas, tai toks žmogus ne tik demonstruoja žemą bendrosios bei politinės kultūros lygį, bet ir nusipelno įtarimo išduodantis savo tautos – Lietuvos valstybės kūrėjos – interesus.

Kažkoks savo tautos istorijos bei valstybės prioritetuose menkai tenusituokiantis pilietis pasidalijo tokia „įžvalga“: „Juk demokratija stipri ne tada, kai visiems sukinėjamos rankos,  o tada, kai mažuma, nepriklausomai nuo daugumos, turi savo teises. Todėl tiesiog privalome išspręsti savo šalies kitataučių problemas“.

Būtų gražu, jei tas teiginys nebūtų demagogija. Nes nebūna mažumų, nepriklausomų nuo daugumos. Tik gali skirtis jų  buvimo mažumoje priežastys, kurios nulemia ir jų teisių ypatumus.

Vienos tautos tampa mažumomis, jas prievarta okupavus, inkorporavus į kitos valstybės sudėtį. Taip savo laiku ir lietuviai, ir lenkai, ir estai, suomiai ir kt. buvo tapę mažumomis Rusijos imperijos sudėtyje. Tokiu atveju joms ir kitoms į jas panašioms tautinėms mažumoms nėra kitos išeities, kaip visomis įmanomomis priemonėmis siekti sau lygių teisių su daugumos ar, kitaip sakant, imperijos titulinės tautos teisėmis, net jei imperija persikrikštijo, pasivadino sąjunga, unija, federacija ar kt. Arba – siekti visiškos laisvės ir nepriklausomybės, kuriant savo valstybę.

Kitu atveju mažumos atsiranda didesnės tautos ir jos valstybės sudėtyje migracijos keliu, o migracijos priežastys būna skirtingos, ekonominės ar/arba politinės, kai bėgama nuo persekiojimų ar kai kolonijinės politikos pasėkoje į tautinės mažumos teritoriją  įkeliamos didelės grupės kitų tautų, pirmiausia – titulinės tautos atstovų. Dėl pastarosios priežasties vadinamuosiuose Rytprūsiuose, Latvijoje, Estijoje atsirado vokiečiai, visose buvusios SSSR respublikose rusai, o Lietuvoje – ir tam tikras skaičius lenkų.

Ar galima abiem atvejais dėti lygybės ženklą tarp daugumos įsipareigojimų mažumoms bei mažumų pretenzijų daugumoms?

Taip, liberaliai nusiteikę politikai ragina nesigilinti į istoriją, nesigilinti į priežastis bei pasekmes ir dėti lygybės ženklą tarp prievartautojų ir aukų teisių. Maža to, netgi stengiasi  politinių manipuliacijų ir demagoginių spekuliacijų pagalba sukurti tokius teisinius precedentus, kurie lygybę tarp aukų ir agresorių padarytų teisėta.

Bet ar tai bus teisinga?

Gal pagaliau išgirskime profesorių Vytautą Landsbergį: „Jei leidi tėvynę niekinti, tai ko tu vertas, vargšas lietuvi?“

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kol kas Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra sustoję ties riba, skiriančia situaciją „Lietuvos lenkai“ nuo situacijos „Lenkija Lietuvoje“. Tačiau ta riba išnyks, jei tik, tenkinant būtent lenkų, o ne visų kitų Lietuvoje gyvenančių etninių bendruomenių norus, sutiksime su reikalavimais įsivesti į savo raidyną papildomas, lietuvių kalbai visiškai nereikalingas raides, dokumentuose rašyti vardus/pavardes svetimomis kalbomis bei lietuviškus vietovardžius dalyje Lietuvos pervadinti lenkiškais.

O jei Lietuvos politikai vis dar nesupranta, kieno interesus – savo titulinės tautos, ar mažumų – jie privalo ginti pirmoje eilėje, tegu mokosi iš kitų valstybių. Ir štai čia geriausias mokytojas būtų Lenkija. Kaip, beje, ir Izraelis. Tai valstybės, kurios pavyzdingai atstovauja ir gina interesus  būtent savo tautos, tos tautos, kurios vardu vadinama valstybė, net ir tais atvejais, kai toks beatodairiškas gynimas pažeidžia kitų, suverenių tautų teises…

2018.02.23; 03:00

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tautinių mažumų (TM) Įstatymą priėmė 1989 m. sovietinė Lietuvos Aukščiausioji Taryba (pasirašė V. Astrauskas ir L. Sabutis). Tai aktas akivaizdžiai kurptas pagal nuostatą išeinant pasilikti arba kaulo numetimas, kad vietos lenkiškos kilmės lietuviai ir Lenkija prie jo kivirčytųsi su Lietuva. Iš jo neva radosi reikalas kurpti TM departamentą. Toks departamentas radosi 2015 m. Vyriausybės Nutarimu  (pasirašė premjeras  A. Butkevičius ir Kultūros ministras Š. Birutis).

Mūsų Lietuvos Respublikos Konstitucija teisingai mini ne tautines mažumas Lietuvoje, bet tautines bendrijas (TB). Labai gaila, kad šių sąvokų bei skirtingų jų sampratų neskiria mūsų politikai ir žiniasklaida klaidingai teigdami, jog Lietuvoje gyvena „tautinės mažumos“, kurioms neva nėra užtikrinamos tam tikros, „pasauliniu mastu pripažintos“ teisės. Jie akivaizdžiai klysta, klaidina  ir ignoruoja Konstituciją! Todėl vietoj TM įstatymo galėtų būti kuriamas nebent TB įstatymas, juolab, kad veikia TB jungianti bei  jas kuruojanti Tautinių bendrijų namų taryba.

Žinotina ir įsidėmėtina, jog jokių tautinių mažumų įteisintų įstatymais Lietuvoje nėra, tokios neminimos ir mūsų Konstitucijoje. Taip pat žinotina ir įsidėmėtina ir tai, kad demokratijos akiratyje nėra nei tautos, nei tautybės, jų vietoje yra pilietinė visuomenė ir pilietybė. Žinotina ir tai, kad nėra veikiančio įstatymo, numatančio išskirtines, palankesnes sąlygas kuriai nors iš tautinių bendrijų.

Demokratinėje Lietuvoje gyvena lietuviai, nors jų kilmė gali būti ir nelietuviška, o Lietuvos valstybę sudaro lietuvių pilietinė tauta. Visų tautiečių pareigos ir teisės valstybėje pagal Konstituciją yra vienodos, todėl reikalavimai, tarkim, rusų ar lenkų kilmės lietuviams teikti privilegijas neturi jokio pagrindo. Išimtimi, jei būtų įteisinta įstatymu, tautinėmis mažumomis galėtų būti totorių, karaimų ir romų bendrijos, nes už Lietuvos ribų jos neturi savo valstybės, dėl ko gali kilti grėsmė jų kultūriniam paveldui sunykti.

Mums nereikalingos lenkiškos raidės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Esama atvejų, kai institucijos nėra, o vadovas besąs. Antai „Laisvo oro direktorių“ turime ne vieną, bent jau internete, o laisvo oro įmonės, UAB-o ar įstaigos nerasime. Bet štai visa institucija – TM departamentas – yra be darbo objekto, todėl ir darbo rezultatų nėra.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę tautinės bendrijos ėmė burtis į nevyriausybines organizacijas. Tuo pat metu – 1989 metais, buvo įsteigta ir pirmoji tautinių mažumų klausimus koordinuojanti institucija – Tautybių departamentas. Vėliau Tautybių departamentas tapo Regioninių problemų departamentu ir daugiausia užsiėmė tautinių mažumų, buvusioje Sovietų sąjungoje gyvenančių lietuvių bei Pietryčių Lietuvos tautiniais reikalais.

Spartėjant emigracijos tempams vis daugiau lietuvių bendruomenių ėmė kurtis Vakarų Europos šalyse. Siekiant išlaikyti užsienio lietuvių ryšį su Tėvyne ir užtikrinti tinkamą jų interesų atstovavimą, 1997 metais departamentas buvo pertvarkytas į Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą, jam patikint ir bendradarbiavimo su užsienio lietuviais funkcijas.

2010 metais panaikinus departamentą jo funkcijos buvo išskaidytos ir perduotos Kultūros, Švietimo ir mokslo bei Užsienio reikalų ministerijoms. Tautinių bendrijų atstovai ne sykį pažymėjo sumažėjus jų klausimams tenkantį dėmesį ir išreiškė viltį, kad Vyriausybė imsis atkurti bendrą valstybės tautinių mažumų politiką vykdančią instituciją.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1300, 2015 metų liepos 1 dieną savo veiklą pradėjo atkurtas Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuris tapo už tautinių mažumų politikos įgyvendinimą atsakinga institucija. Tačiau veikla, siekiant išlaikyti užsienio lietuvių ryšį su Tėvyne ir užtikrinti tinkamą jų interesų atstovavimą, nunyko.

Departamentas turi direktorę, Ryšių su tautinėmis bendrijomis skyrių su 5 darbuotojais, Tautinių mažumų politikos analizės ir informacijos skyrių su 3 darbuotojais ir administraciją su 3 darbuotojais. Dvylikos darbuotojų institucija, LR biudžete tapo parazituojančia organizacija, nes šioms funkcijoms greta veikia Tautinių bendrijų taryba su bendrijų sąjungomis, susivienijimais, asociacijomis bei 11 Lietuvos tautinių bendrijų.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atkreipus dėmesį į šio departamento tautinę sudėtį, labai panašu, jog ši institucija, sukurta Lenkų rinkimų akcijos rūpesčiu, anot tos partijos vadovo, stengiasi lietuvius į lenkų tautą integruoti

Direktoriaus pavaduotojais čia skiriami tomaševskininkai, panašu, kad iš šio departamento radosi reikalavimai darkyti lietuvišką rašybą asmens dokumentuose bei teikti lenkų „tautinei mažumai“ kitokias privilegijas.

Senojo TM įstatymo galiojimas buvo panaikintas, jo galiojimas nepratęstas, o su pataisomis buvo Seimui pateiktas praėjusią kadenciją, tačiau jis nepasiekė priėmimo stadijos.

Jei Lietuvoje įteisintų tautinių mažumų nėra, tai ir Tautinių mažumų departamento čia neturi būti, todėl jis naikintinas be likučio, be nuostolio valstybei ir jos tautinėms bendrijoms, kaip yra naikintinos TM įstatymo pataisos bei tokio svarstymas ir priėmimas, nes visų Lietuvos tautinių bendrijų nariai, visi bet kokių tautybių asmenys, turintys Lietuvos pilietybę, naudojasi visomis kamieninės tautos teisėmis.

Lietuvoje gyvena daug jos pilietybę turinčių kitataučių, su atitinkamais leidimais gyvena ir Lietuvos pilietybės neturintys asmenys, pabėgėliai arba imigrantai bei svečiai iš kitų valstybių, tačiau jie nekelia reikalavimų, viršijančių kamieninės tautos piliečių teises, todėl mūsų politikams metas liautis peštis prie numesto apgraužto TM kaulo.

Susirinkęs į rudens sesija Seimas turės balsuoti dėl įrašų asmens dokumentuose, ko gero, turės grįžti prie TM įstatymo su pataisomis, mat buvęs Seimas taip ir nesugebėjo jo atitempti iki priėmimo stadijos, nes iš tikrųjų demokratinėje valstybėje net svarstyti išskirtines sąlygas kokiai tautinei bendrijai būtų politiškai nekorektiška, juolab praėjus nuo valstybės atkūrimo beveik trims dešimtmečiams. Visiems, o ypač naujiems Seimo nariams, reikia įsisąmoninti, kad išėjusiųjų paliktas TM įstatymas nėra globos tautinėms bendrijoms aktas, o kiršinimo ir nesantaikos skatinimo tarp jų šaltinis.

2017.08.17; 06:00

Gegužės mėnesį žurnalas „IQ“ paskelbė Eglės Murauskaitės – Merilendo universiteto vyr. mokslininkės, dirbančios prie ICONS projekto (atsakinga už krizių simuliacijas Europoje) – straipsnį „Sprintą pakeisti maratonu“.

Ji rašo: „Norint išlaikyti visuomenės dėmesį krašto apsaugai, laikas pakreipti diskusiją saugumo linkme, ne vien akcentuoti išorės grėsmes“. Vertas dėmesio straipsnis, nors ko nors labai naujo ir netikėto jame neradau. Mes jau puikiai suprantame, kad vien karinėmis priemonėmis nuo Rusijos neapsiginsime, ši valstybė hibridiniame kare vartoja įvairiausius „ginklus“. Autorė ragina daugiau dėmesio skirti vidaus problemoms. Skurdas, socialinė atskirtis, tautinių mažumų nepasitenkinimas silpnina valstybę, visuomenę daro mažiau atsparią poveikiui iš išorės. Pastebimai gerėjanti gyvenimo kokybė „yra rimta paskata kovoti už jos tęstinumą“ .

Atkreipiau dėmesį į ilgo sakinio pradžią: „Jei vengiame atvirų diskusijų apie vietos lenkus ar totorius…“ Būtų įdomu sužinoti autorės nuomonę apie pastaruoju metu kaip tik paaštrėjusias diskusijas, susijusias su vietos lenkais; totoriai čia, žinoma, ne prie ko, su jais mes neturime jokių problemų. Ar autorė mato, kad problema – ne vietos lenkai, o Lenkija, kuri niekaip nesusitaiko su Vilniaus krašto netekimu ir puoselėja vėl jį iš mūsų ilgainiui atimti bent jau autonomijos pavidalu? Vargu.

Didžioji Lietuvos visuomenės dalis būtent taip mato šią dirbtinai sukeltą trijų raidžių problemą. Tačiau politikai gali nepaisyti ilgalaikių mūsų valstybės interesų. Bėda ta, kad Lenkija visokiais būdai siekia Lietuvos lenkus paversti lenkais Lietuvoje.

XXX

Daug žmonių žūsta keliuose. Daug daroma, kad eismo nelaimių būtų kuo mažiau. Platinami keliai, statomos dviejų lygių sankryžos… Greičio ribojimai. Pabandyk gyvenvietėje lėkti greičiau nei leidžia kelių eismo taisyklės ir ženklai! Didelės baudos, atimamos vairuotojo teisės. Ką jau kalbėti apie vairavimą išgėrus. Žodžiu – žiauri prievarta, įvairiausi draudimai. Dažnai jų nepaisoma, labai dažnai, tačiau niekas viešai nesipiktina tokiais mano laisvės ribojimais, neina prie Seimo ir nešaukia: draudimai tik padidins nelaimių, žūčių keliuose statistiką!

Visai kitaip reaguojama į ketinimus riboti alkoholio vartojimą. Pripažįstama, kad 16 litrų šimtaprocentinio alkoholio kiekvienam Lietuvos gyventojui daugoka, bet  draudimai – ne išeitis. Už laisvę rinktis, prisiimti atsakomybę ir spręsti patiems! Skęstančiųjų reikalas – pačių skęstančiųjų reikalas, ir jokių draudimų gaminti alkoholį, jį pardavinėti ir reklamuoti mes neleisime! Jie – festivalių, koncertų organizatoriai – nieko nesiūlo, tik neleidžia riboti, drausti, o juk alkoholizmas nepalyginamai skaudesnis už nelaimes, žūtis keliuose, kur ir ribojama, ir draudžiama, ir baudžiama. Įsivaizduokime, kad gatvėse ir keliuose vairuotojai elgiai kaip kas išmano!

Bijau, kad jie laimės. Gėrė vyrai ir dar gers, kol žemelė apsivers, kai žemelė apsivers, ant griuvėsių vyrai gers. Jie – jėga, ir žaliesiems valstiečiams blogai baigsis, nes vien draudimais išties problemos neišspręsime.

Vis dėlto koncertas prie Seimo – gėdingas faktas mūsų kultūros istorijoje. Laisvės sąvoka buvo suprimityvinta iki žemės graibymo.

XXX

Nesu Eurovizijos gerbėjas ir žiūrovas. Vieną kitą pasirodymą esu matęs. Nepatinka dainos, klyksmai, šviesų triukai. Visko perdaug. Žiūrėjau mūsų dainininkų atrankos į Euroviziją koncertą. Norėjau pamatyti, kokie vėjai pučia mūsų padangėje. Tiesiog nesusipratimas, kad laimėjo dainininkė, kuri triuškinamai pralaimėjo Ukrainoje. Kitaip ir būti negalėjo. Mes niekada nelaimėsime Eurovizijoje, nebent mūsų dainininkas (dar geriau – dainininkė) scenoje nusimautų kelnes, kaip jau beveik atsitiko, kai dainavo Mamontovas ir Mikutavičius. Man iki šiol gėda dėl to trečiojo jų partnerio, nors būtent jis atkreipė sergančios Europos dėmesį.

Jeigu būtų mano valia, Eurovizijoje privalomai būtų dainuojama tos ar kitos šalies valstybine kalba. Bloga darosi nuo visuotinio suanglėjimo. Save gerbianti tauta, ypač maža, be jokios prievartos turėtų pasauliui demonstruoti savitumą ir nesigėdyti nei savo kalbos, nei savo kultūros. Mums reikėtų mažiau kliedėti apie pergales, tada gal jos mus ir aplankytų. Tačiau šiuo atveju svarbiau ne pergalė, o tautinė savigarba, kurios mums trūksta kaip oro.

Kas gali būti gražiau už lietuvių liaudies dainas? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017-05-18

Tai – 4-asis videointerviu su Pogon.lt redaktoriumi Ryšardu Maceikianecu. Slaptai.lt svečias pabrėžia, kad Lietuvos lenkai yra lietuvių kilmės. Jie iš Lenkijos neatkeliavo. Todėl oficialusis Vilnius privalo turėti specifinį požiūrį į Vilniaus ir Šalčininkuose gyvenančius lietuvių kilmės lenkus.

Net užrašas „lenkas“ šių žmonių pasuose nėra teisingas. Ryšardas Maceikianecas mano, kad Lietuvos lenkų pasuose turėtų būti naudojamas tikslesnis apibrėžimas: „Lietuvos lenkas“.

Žinoma, oficialioji Varšuva traktuoti pietryčių Lietuvos lenkus tik kaip lenkus, tarsi jie į Vilniaus ar Šalčininkų kraštą būtų atsikėlę iš Lenkijos. Bet Lietuvai, užuot pasidavus Lenkijos spaudimui, verčiau reikėtų surengti mokslinę konferenciją, kurioje daug dėmesio būtų skiriama Lietuvos lenkų kilmei nušvesti. O išsiaiškinus, kad dauguma šiandieninių Lietuvos lenkų tėra nutautėję lietuviai, būtų lengviau koreguoti ir LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio uzurpuotus švietimo reikalus.

Su Pogon.lt redaktoriumi Ryšardu Maceikianecu kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. 

2017.02.18; 08:23

Ką dabar veikia LLRA vadovas? Kaip Vilniaus krašte grąžinama žemė? Kur sklypą įsigijęs Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis? Kodėl vienas iš pirmųjų Ministro Pirmininko vizitų – būtent į Šalčininkus? Kas kaltas, kad skriaudžiami būtent Vilniaus krašto lietuviai? Kaip derėtų vertinti Marijušo Antonovičiaus publikaciją „Ar Jaroslavas Kačynskis pašalins Valdemarą Tomaševskį?“ Ar tikrai Vilniaus ir Šalčininkų lenkams reikalinga „W“?

Slaptai.lt portalo svečias – Pogon.lt redaktorius Ryšardas Maceikianecas.

Su Pogon.lt redaktoriumi Ryšardu Maceikianecu kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

(Bus daugiau)

2017.02.10; 06:54

Šiandien Slaptai.lt portalo svečias – Pogon.lt redaktorius Ryšardas Maceikianecas. Pokalbio tema – Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai.

Duodamas išskirtinį interviu Ryšardas Maceikianecas pabrėžė, kad Lenkija neturi jokios teisės kištis į Lietuvos vidaus reikalus, o Lietuva, įskaitant ir užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, galų gale privalo aiškiai pasakyti Varšuvai, jog Vilniaus ir Šalčininkų gyventojų švietimo reikalai – ne Varšuvos galvos skausmas.

Ryšardas Maceikianecas taip pat apgailestavo, jog Lietuvos valstybė vis dar nedrįsta suformuluoti aiškios ir griežtos pozicijos – neleisime lenkinti savo piliečių.

Su Pogon.lt redaktoriumi Ryšardu Maceikianecu kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

(Bus daugiau)

2017.02.08; 20:34

Sausio 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius lankėsi Varšuvoje Lenkijos užsienio reikalų ministro kvietimu.

„Lenkija yra viena svarbiausių Lietuvos strateginių partnerių. Mes esame kaimynės, turinčios amžius trukusios bendros valstybės patirtį, NATO ir ES sąjungininkės. Dvišalių santykių su Lenkija plėtra yra vienas svarbiausių naujosios Vyriausybės prioritetų. Esame pasirengę atviram dialogui su Lenkija visais klausimais. Tik nuoširdžiai ir atvirai kalbėdamiesi mes galėsime išspręsti abiem pusėms rūpimus klausimus“, – pažymėjo Lietuvos diplomatijos vadovas. 

Dvišalio susitikimo su Lenkijos užsienio reikalų ministru Witoldu Waszczykowskiu metu buvo aptarti dvišaliai klausimai, saugumo situacija regione,  padėtis Ukrainoje, santykiai su Rusija, Rytų partnerystės politikos įgyvendinimas, svarbiausi ES darbotvarkės klausimai bei strateginiai energetikos ir transporto projektai.

Susitikimo metu L. Linkevičius pažymėjo, kad Lietuva ir Lenkija yra sukūrusios solidžią dvišalių institucijų bazę, kurios pagrindu galima plėtoti dialogą visais klausimais. „Turime tai efektyviau išnaudoti, įtraukiant visas suinteresuotas ministerijas bei kitas vyriausybines institucijas“, – teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras.

Pokalbio su Lenkijos užsienio reikalų ministru metu didelis dėmesys buvo skirtas saugumo situacijai regione. 

„Atsižvelgiant į dabartinę sunkiai prognozuojamą geopolitinę situaciją bei agresyvų Rusijos elgesį, Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas įgauna dar didesnę svarbą. Lietuva ir Lenkija susiduria su panašiomis grėsmėmis saugumui ir bendrais iššūkiais, todėl aktyvus bendradarbiavimas gynybos ir saugumo srityse yra natūralus mūsų šalių interesas. Mes esame vienoje valtyje, todėl privalome laikytis išvien“, – teigė L. Linkevičius. 

Jis padėkojo Lenkijai už daugkartinį dalyvavimą NATO oro policijos misijose bei lyderystę regione saugumo ir gynybos srityse. 

Ministrai akcentavo poreikį toliau stiprinti bendradarbiavimą energetikos ir transporto srityje, ypatingai įgyvendinant bendrus infrastruktūros projektus. „Elektros jungtis su Lenkija ženkliai prisidėjo prie Lietuvos izoliacijos panaikinimo elektros srityje. Lenkijos vaidmuo išlieka ypatingai svarbus toliau įgyvendinant visam regionui svarbius projektus tokius kaip Baltijos šalių elektros sistemos sinchronizacija su Kontinentinės Europos tinklais, dujų jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos, Rail Baltica projektas“, – pažymėjo L. Linkevičius.

Jis taip pat paragino kartu kelti klausimą dėl Astravo AE projekto Baltarusijoje, kuris yra įgyvendinamas neskaidriai ir nesilaikant tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosauginių reikalavimų.

„Pastaraisiais metais įvykę net šeši incidentai, susiję su šio projekto įgyvendinimu, iš tikrųjų kelia nerimą. Tai yra ne tik Lietuvos ar Lenkijos, bet ir viso regiono bei Europos problema“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Užsienio reikalų ministrai sutarė, kad abi šalys ir toliau turi išlikti ES Rytų Partnerystės iniciatyvos įgyvendinimo varikliu. „Turime aktyviai kartu dirbti, kad ši iniciatyva taptų ne tik mūsų regiono, bet ir visos Europos prioritetu. Privalome raginti Rytų kaimynes tęsti reformų procesą ir padėti joms šioje srityje. Tuo pačiu turime vykdyti ir savo įsipareigojimus, tokius kaip Asociacijos sutarties su Ukraina ratifikavimas bei bevizio režimo suteikimas Gruzijai ir Ukrainai“, – pažymėjo L. Linkevičius.

Jis taip pat akcentavo poreikį išlaikyti vieningą sankcijų politiką Rusijos atžvilgiu tol, kol nebus pilnai įgyvendinti Minsko susitarimų reikalavimai bei tęsti paramą Ukrainos teritorinio vientisumo užtikrinimui bei reformų procesui šioje srityje.

Susitikimo metu taip pat buvo apsikeista nuomonėmis dėl politikos tautinių mažumų atžvilgiu. „Lietuvos lenkai, kaip ir kitų tautinių bendrijų atstovai, yra svarbi mūsų visuomenės ir valstybės sudėtinė dalis. Lygiai taip pat kaip ir Lenkijos lietuviai“, – sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras.

L.Linkevičius informavo, kad Lietuvoje yra daugiau nei 70 mokyklų, kuriose mokoma lenkų kalba, mūsų šalyje lenkų tautybės piliečiai gali gauti išsilavinimą lenkų kalba nuo darželio iki universiteto, kas yra unikalu. „Lenkijos lietuvių padėtis taip pat reikalauja specialaus dėmesio, ypatingai tokiose srityse kaip švietimas, parama kultūros centrams bei žiniasklaidos priemonėms“, – teigė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Ministras Lenkijos kolegai įteikė Lenkijos lietuvių organizacijų laiško, adresuoto Lenkijos VRM, kopiją, kuriame išreikštas susirūpinimas dėl sumažinto finansavimo lietuvių tautinei mažumai 2017 metais.

Ministrai taip pat aptarė galimybę retransliuoto lenkiškos televizijos kanalus Rytų Lietuvoje.

Susitikimo metu iškeltas klausimas dėl dvišalių tarpvyriausybinių komisijų veiklos atnaujinimo tokiose srityse kaip užsienio ir saugumo politika, švietimas ir kultūra bei ekonomika.

Lietuvos užsienio reikalų ministras taip pat vyko į Povonzkų (Powązki) karines kapines, kur pagerbė Abiejų Tautų 1863 m. sukilimo ir Smolensko katastrofos, kurios metu žuvo tuometinis Lenkijos Prezidentas Lechas Kaczynskis ir jo delegacija, aukų atminimą. L.Linkevičius taip pat dalyvavo Lenkijos tarptautinių santykių instituto ir Lietuvos ambasados Lenkijoje organizuotoje diskusijoje.

Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

2017.01.21; 06:44

Dabartinė Lenkijos valdžia kvailioja, švelniai kalbant. Vargu ar ji išsilaikys visą kadenciją. Tačiau tas bandymas mus pavadinti nacionalistais, gretinant su fašistais ir militaristais, nėra nesusipratimas, vieno kokio politiko proto aptemimas. Anaiptol. 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

Tuo sveiku protu nesuvokiamu pareiškimu bandyta pasakyti: klaupkitės, arba štai kas jūsų laukia. Kilus šiokiam tokiam triukšmeliui, Varšuvos politikai atsitraukė, bet savo siekių Vilniaus krašte neatsisakė. Nurims tik tada, kai pasieks maksimumą – lenkų Lietuvoje autonomiją. Aš nerašau „Lietuvos lenkų“, nes Lenkija būtent to ir siekia – kad čia lenkai netaptų Lietuvos lenkais, kad visą laiką būtų „penktoji kolona“. 

Tai ką darysime, ponai? Klaupsimės? Tikriausiai. Pataikūnai politikai, politologai, žurnalistai, net kai kurie kalbininkai jau prabyla: ar mes nesakėme? Seniai reikėjo ištaisyti vis dar neištaisytas klaidas.

Kokias klaidas? Ar kad mes Lietuvoje „neišlaikome“ lenkiškų mokyklų, kaip „yra“ visame pasaulyje? Ar kad Lietuvoje gyvenančių lenkų neasimiliuojame, kaip asimiliuojami Lenkijoje gyvenantys lietuviai?

Dabar turime išties puikią progą išsiaiškinti, ko vieni iš kitų laukiame, tikimės, kur galime nusileisti, kur negalime. Lietuvos valdžioje visai kiti žmonės, tų, kurie lengvabūdiškai, pataikūniškai ar dėl neišmanymo Lenkijai prižadėjo neleistinų nuolaidų, politikoje jau beveik neliko.

Štai net prezidentas Valdas Adamkus piktinasi neišmintingais Lenkijos bandymais apšaukti mus nacionalistais, primena, kad Lietuvoje lenkų gyvenimo sąlygos žymiai geresnės nei kitose šalyse.  

Akys krypsta į LVŽP lyderį Ramūną Karbauskį, į Ministrą pirmininką Saulių Skvernelį. Pirmasis viešai prasitarė, kad dėl tų prakeiktų raidžių bus elgiamasi panašai kaip elgiasi latviai (raides „prakeiktomis“ pavadinau aš, ne LVŽP pirmininkas). Kas tinka Latvijos lenkams, tas turėtų tikti ir Lietuvos lenkams. Logiška.

Žinoma, Varšuvos interesai Lietuvoje visai kiti nei Latvijoje. Todėl jau girdėjome, kad Lenkijos kariai karo atveju Lietuvos gali neginti, jeigu būsime tokie nenuolankūs. Lenkijos naudai privalome pagaliau išspręsti „PKN Orlen“ ir „Lietuvos geležinkelių“ konfliktą dėl vežimo tarifų. Kitaip Lietuvos ir Lenkijos santyliai nepagerės, net jeigu patenkinsime  asmenvardžių, gatvių pavadinimų reikalavimus, lenkiškas mokyklas visiškai izoliuosime nuo lietuvių kalbos, istorijos. Mažiausias nepaklusnumas – ir prasidės bendrų energetikos projektų (dujų jungtis, antrosios elektros tinklų jungtis) vilkinimas arba net stabdymas.

Tikriausiai ir naujoji valdžia lenkams neišdrįs pasakyti: juokiasi puodas, kad katilas juodas. Ne mes, o jūs dabar esate labai panašūs į rusiškus nacionalistus ir militaristus. Geopolitiškai ne tik jūs mums, bet ir mes jums esame labai svarbūs ir reikalingi. Nemeskit kelio dėl takelio. Nepuoselėkite vilčių, kad šantažuodami galėsite vėl užgrobti Vilnių ir Vilniaus kraštą, kaip tai padarė jūsų maršalas. Atsikvošėkite. Nedarykite gėdos Europai, jai ir be jūsų dabar labai sunku. Šimtai tūkstančių lenkų miestų gatvėse reikalauja išminties ir atsakomybės.   

Ką pasakys naujoji mūsų valdžia?

P.S.

Kai rašiau šį tekstą, dar nežinojau, kad protestuotojai blokavo Lenkijos parlamentą Varšuvoje. Galime neabejoti – ši neišmintinga Lenkijos valdžia neišsilaikys.  

2016.12.17; 15:00  

Andrius K.

Kas sugalvojo tas nestandartines gatvių pavadinių lenteles – vertas nacionalinės premijos. Per visą nepriklausomybės laikotarpį įstatymiškai nepavyko įteisinti gatvių, gyvenviečių lenkiškų pavadinimų. Visuomenė atkakliai priešinosi, ypač nacionalistai, vadinami tautininkais. Politikai bijodavo prarasti populiarumą, todėl elgėsi neryžtingai, muistėsi, atidėliojo įteisinti Lietuvos lenkų reikalavimus.

Pašlijo Lietuvos – Lenkijos santykiai vien dėl tokių niekų, kaip kelios nelietuviškos raidės dokumentuose, dėl reikalavimo lenkiškose mokyklose daugiau dėmesio skirti lietuvių kalbai, istorijai. Žodžiu – dėl politikų bailumo, o lietuviškos visuomenės dalies trumparegiškumo. Juk kas mus apgins, jeigu ne Lenkija. Bet visuomenė nesupranta, kad už saugumą reikia mokėti. Galime tik džiaugtis: Lenkija tiek mažai iš mūsų reikalauja – kelių raidžių ir lenkiškų lentelių. Ji neprašo atiduoti Vilnių ir Vilniaus kraštą, o tik jo nelietuvinti, ji tik nori, kad mes nekalbėtume apie buvusią šio krašto okupaciją.

Tai štai. Vilniaus galvos galvojo galvojo ir sugalvojo, kaip apgauti tuos naivius lietuvybės puoselėtojus, lietuviškos nepriklausomybės sergėtojus, kurių vis mažiau ir mažiau. Štai Julius Panka kažkur prapuolė, iš akiračio išnyko Gintaras Songaila, pavargo ir Kazimieras Garšva…

Puikus metas apeiti vis dar tebegaliojančius įstatymus, konstituciją ir veikti taip, kad ne kiekvienas suprastų, kas čia dedasi. Jeigu negalima įstatymiškai įteisinti dvikalbysės, tai gal prastumsime daugiakalbystę? Iškilmingai prikalsime nestandartines angliškas, islandiškas, lenkiškas, rusiškas, totoriškas… lenteles – ir taip pamažu pripratinsime visuomenę nesipiktinti dėl niekaip neįveikiamų Šalčininkų gatvių lentelių.

Pašlemėkai (Rimvydo Valatkos epitetas) pašūkaus, vieną kitą lentelę slapta užteplios, bet ilgainiui pripras ir supras, kad Vilnius buvo, yra ir bus internacionalinis miestas. Minėtas žurnalistas ragina lentelių reikalo nepalikti pakabinto tarp šviesaus entuziastų dangaus ir juodos įstatymo raidės. Vilniaus meras Remigijus Šimašius turėtų būti ryžtingesnis ir visas lietuviškas lenteles papildyti daugiakalbėmis.

Įstatymas kaip stulpas – jį galima apeiti. Jeigu negalima pakeisti.

2016.06.16; 04:12

Vytautas Rutka

Vokietijos kanclerė Angela Merkel – už sankcijas Rusijai, kol ji okupuoja dalį Ukrainos teritorijos. Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Valteris Steinmejeris – už bendradarbiavimą su Rusija, nepaisant Krymo okupacijos, ginklų žvanginimo Baltijos valstybių ir Ukrainos pasieniuose. Reikia pasiekti, kad Rusija užsienio politikoje sugrįžtų į pozicijas iki Gruzijos, Ukrainos karų, sako kanclerė.

Kitas – pamirškime tai ir derėkimės iš naujo kaip niekur nieko, neginkluokime Baltijos valstybių, nes taip tik skatiname Rusiją elgtis agresyviai. Ne Rusija, o NATO žvangina ginklais ir erzina Rusiją.

Vokietijoje galima turėti diametraliai priešingas nuomones, Čekijoj, Vengrijoj, Graikijoj galima ir pataikauti Rusijai, ir reikalauti sankcijų pratęsimo (kolei kas laimi pastarieji). Lenkijai galima neįsileisti pabėgėlių, konfrontuoti su Europos Sąjungos nuostatomis…

Visoje ES vyksta nuomonių kova esminiais, šalių užsienio ir vidaus politiką lemiančiais klausimais.

Panašiai ir pas mus. Panašiai, bet…

Pas mus, pavyzdžiui, netoleruojama nuomonė, kad su kaimyne Lenkija gali būti lygiaverčiai, paritetiniais pagrindais grindžiami santykiai. Pas mus primygtinai reikalaujama jos atžvilgiu nusižeminimo, pataikavimo, lietuvių tautos interesų nepaisymo. Strateginė partnerystė – aukščiau visko. Nes lenkai gali supykti ir lemiamu momentu mūsų neginti, jeigu Rusija išsikraustytų iš proto.

Man patinka radijo laidos vedėjas Rimvydas Geleževičius, kažkada nurungęs Darių Kuolį. Pastarasis žurnalisto vaidmeny pašnekovus stelbdavo savo gražbylystėmis: pats klausia, pats ir atsako, pašnekovas jam būdavo beveik nereikalingas.

Geleževičius gerbia ir kitą nuomonę, tiesa, yra labai atsargus. Į radiją paskambinusiems klausytojams leidžia kalbėti tik tada, kai jų mintys atitinka generalinę LRT liniją.

O ta linija: apie Lenkiją – tik gerai, apie Lenkijos lietuvių vargus – nieko; galima reikalauti, kad Lietuvos lenkams būtų sudarytos dar palankesnės šiltnamio sąlygos, bet negalima manyti, kad Lietuvos lenkai privalo būti lojalūs valstybei, kurioje gyvena, paisyti jos įstatymų…

Daug ko negalima vieniems, daug kas leidžiama kitiems.

Nei į LRT televiziją, nei į radiją negali patekti tie Lietuvos piliečiai, kurie mano, kad pavojinga lietuvių kalbos raidyną papildyti naujomis raidėmis, kad Šalčininkų rajone negalima lenkinti lietuviškų vietovardžių, kad su Lenkija reikia bendrauti oriai, taip, kaip pastaruoju metu elgiasi mūsų prezidentė.

Gaila, R.Geleževičius neišdrįso į paskutinę laidą, kurioje buvo kalbama apie Lietuvos-Lenkijos santykius, pakviesti šiuo klausimu bent kiek kitokią nuomonę (nei Vytauto Petro Plečkaičio) išsakantį pašnekovą.

Lietuvos didžiojoje žiniasklaidoje balsą turi tik plečkaitininkai, t.y. Valatka, Savukynas, Bumblauskas, Smetona ir kt. Plečkaitininkais aš juos vadinu todėl, kad kitaminčius jie pravardžiuoja rėksniais. Šis epitetas – pats padoriausias, jo autorius – Plečkaitis.

Plečkaitininkai jau ne vienerius metus gieda tą pačią giesmelę: nereikia paisyti plačiosios visuomenės nuomonės Lenkijos ir Lietuvos santykių klausimais, Lietuvos lenkams reikia duoti tiek, kiek jie reikalauja.

Plečkaitininkai žino: tokia politika atitinka Lietuvos interesus. Negalima Lietuvos lenkų integruoti į gyvenimą šalies, kurios duoną jie valgo. Štai pabėgėlius integruoti reikia, bet tik ne lenkus. Lietuvos lenkų tėvynė – Lenkija. Geriausia būtų, jeigu Lietuvos lenkams suteiktumėm autonomiją. Dar geriau – jeigu visa Lietuva prisijungtų prie Lenkijos, kaip Jogailos laikais. Gyventumėm kaip meškos ausy.

Nekvailai sugalvota: internetinėje žiniasklaidoje paskleista iniciatyva – Lietuvoje reikia ne tik lietuviškų gatvių lentelių, bet ir lenkiškų, rusiškų, angliškų, visokių, kokių tik įmanoma sugalvoti. Lietuva – atvira visiems. Lietuva lenkų nežudo, kaip Anglijoje, Lietuva rusiškų kapinių nenaikina, kaip Rusijoje naikinamos lietuviškos.

Na, visokių lentelių artimiausiu metu Lietuvoje dar nebus, bet lenkiškos, rusiškos, angliškos – neabejotinai. Akcijos tikslas: padėti apsnūdusiam Seimui, neryžtingai Algirdo Butkevičiaus vyrausybei įgyvendinti seną svajonę: nepagrįstomis nuolaidomis susigrąžinti strategijnę partnerystę su Lenkija. Visuomenė reikalauja tolerancijos, pakantumo, tai pirmiausia įteisinkime lenkiškas lenteles, lenkiškas raides.

Jeigu jau net R.Geleževičius neįsileidžia, pasak Plečkaičio, rėksnių, kitokios nuomonės Lietuvoje toleruojamos nebus.

2016.09.06; 09:37 

Gerbiamieji. Jau kelerius metus tęsiasi gėdingas procesas, kai dalies Lietuvos mokyklų veikla – programos, tinklas, reorganizavimo terminai – tvarkoma ne remiantis rimtu moksliniu pagrindu, o riksmais, mitingais, kitomis triukšmingomis akcijomis arba atsižvelgiant į atskirų veikėjų, jų grupių arba politologų nuomonę, nors jie neturi nei tinkamo išsilavinimo, nei reikiamo pasirengimo švietimo srityje.

Tai visų pirma būdinga Lietuvos mokykloms su lenkų dėstomąja kalba, kuriose mokosi Lietuvos piliečių vaikai, ir joms pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnį taip pat turi būti taikoma Valstybės priežiūra.

Continue reading „Ryšardas Maceikianecas: „Jau kelerius metus tęsiasi gėdingas procesas““

Labai norėčiau, kad buvusio Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus lūkesčiai dėl naujai išrinkto Lenkijos prezidento naujos politikos kaimynų atžvilgiu išsipildytų. A. Kubilius jau ne kartą ragino Lenkiją mažiau kalbėti apie Pilsudskį, o daugiau apie „iPhone“.

Kitaip sakant, norėtų, kad Lenkija nebūtų pamokslautoja, bet regiono lyderė, kuri aplink save burtų silpnesnes kaimynes ir taip mažintų Rusijos norą laikyti jas „artimu užsieniu“. Pasak jo, tokią politiką vykdė buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis (Lech Kaczyński). Jo prezidentavimo laikotarpis pasižymėjo nuoširdžiais ir draugiškais Lietuvos santykiais su kaimyne Lenkija.

Continue reading „Bendradarbiauti būtina, tačiau ne Lietuvos lenkų reikalų sąskaita“

Birželio 19 d. prie Seimo įvyko lojalių Lietuvai piliečių piketas, kad nebūtų pažeista Konstitucija, įstatymai, Seimo nario priesaika.

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Vytauto Visocko fotoreportažą ir Seimo nario Algirdo Patacko bei „Vilnijos“ draugijos pirmininko kalbininko Kazimiero Garšvos straipsnį. 

Sukako 150 metų, kai Muravjovas Korikas uždraudė rašyti ir kalbėti lietuviškai. Lietuvos Respublikos Seimas autonomininkams stengiasi įteikti dvi dovanas: Tautinių mažumų įstatymą ir priimti už pagrindą prieškonstitucinį Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymą, – rašoma Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, Tarybos lietuvos Respublikos Konstitucijai ginti ir „Vilnijos“ draugijos kreipimesi.

Tautinių mažumų įstatymu apie Vilnių lenkų kalba gautų oficialios kalbos statusą kaip Lenkijos okupacijos laikotarpiu, nors tai prieštarauja Konstitucijai, Valstybinės kalbos įstatymui, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijai. Pagal ją tautinei mažumai priklausantys asmenys turi gerbti nacionalinius teisės aktus ir kitų žmonių teises, visų pirma asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai arba kitoms tautinėms mažumoms (20 str.).

Jokia šios Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę prieštarauti valstybių suvereniteto, lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams. Nutylima, kad net Sovietų Sąjungos okupacijos laikais minėto straipsnio Tautinių mažumų įstatyme nebuvo – jis atvežtas 1991 m. sausio 13-ąją su sovietų tankais.

Socialdemokratų stumiamu Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymu norima įteisinti Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašybą ir nelietuviškais visų užsienio kalbų lotiniško pagrindo rašmenimis. Dokumento šaltiniu būtų ir užsienio valstybės išduotas dokumentas. Neatsižvelgdama į kalbininkų reikalavimus išlaikyti dabartinę valstybinės kalbos abėcėlę Vyriausybė skubiai patvirtintų Vardų ir pavardžių rašymo taisykles, pertvarkytų registrų ir valstybės informacines sistemas. Pietryčių Lietuvoje neoficialiai būtų atstatyta 1992 m. panaikinta prieškonstitucinė Vilniaus krašto teritorinė autonomija, primenanti Ukrainos Krymo variantą.

XXX

Algirdas Patackas, Kazimieras Garšva

Lituanistai: įrašai asmens dokumentuose turi būti rašomi vartojant lietuvišką abėcėlę, kurią sudaro 32 raidės

Kalbininkai tvirtina, kad pagal Lietuvos Konstituciją piliečių asmenvardžiai asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba, taigi vartojant lietuvių kalbos abėcėlę, kurią sudaro 32 raidės.

Taip teigiama Lietuvių kalbos instituto mokslininkų Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui ir Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK) išsiųstame rašte.

„Nelietuviškų raidžių vartojimas rašant vardus ir pavardes asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas. Teisiškai tai reikštų ir konstitucinės nuostatos dėl lietuvių kalbos kaip valstybinės paneigimą“, – teigia lituanistai ir atkreipia dėmesį, kad asmenvardžiai yra kalbotyros, teisės ir (geo)politikos objektas.

Pasak Lietuvių kalbos instituto mokslininkų, jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę ar pripažinti kaip lygiavertes kitų valstybių valstybinių kalbų abėcėles nėra, ir priešingu atveju būtų pažeista lietuvių kalbos rašybos sistema: „Jeigu būtų sudaryta galimybė tą patį garsą užrašyti ne viena, o dviem ar net daugiau raidžių ir jų junginių, valstybinės kalbos apimamoje srityje pradėtų lygiagrečiai funkcionuoti kelios ar net keliolika rašybos ir tarimo sistemų. Visuomenei kiltų sunkumų vartoti Lietuvos Respublikos piliečių  asmenvardžius sakytinėje ir rašytinėje kalboje: pvz., iš skambesio nustatyti, kada kaip rašyti – Vrublevski ar Wroblewski, Želažnik ar Želaznik, Pečko ar Pieczko, Žultkievič ar Žoltkiewicz.“

Seimo komitetui bei VLKK adresuotame laiške mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į kitų valstybių praktiką. Pavyzdžiui, Italijoje nėra galimybės pakeisti fašistiniu laikotarpiu suitalintas tautinių mažumų pavardes, Prancūzijoje galima pasikeisti pavardę, bet tik tuomet, kai asmuo nori suprancūzinti savo pavardę, o ne atvirkščiai. Suomijoje keisti asmenvardį galima tik tais atvejais, kai norima dar labiau priartinti užrašymą prie tarimo.

„Lenkijoje tautinių mažumų atstovams nuo 2005 m. numatyta galimybė rašyti vardą ir pavardę kitų kalbų abėcėlių raidėmis, tačiau tai daroma tik įrašant ne lenkų abėcėlės raides ar raides su lenkų kalboje nesančiais diakritiniais ženklais į asmens dokumentą, bet neperkeliant jų į elektroninį valstybės duomenų registrą, todėl taip parašyti asmenvardžiai viešojoje erdvėje nefunkcionuoja“, – pažymi mokslininkai.

Anot jų, jeigu Lietuvoje būtų sudaryta galimybė to pageidaujantiems dabartiniams Lietuvos piliečiams sulenkinti savo pavardes, tai būtų precedento neturintis atvejis: istoriškai kelis šimtmečius trukęs lietuvių pavardžių lenkinimo procesas būtų baigtas XXI amžiuje. Pavyzdžiui: Gulbinas –> Gulbinovič –> Gulbinowicz; Daugėla –> Dovgialo –> Dowgialo ir pan. „Europoje iki šiol vykta atvirkščias procesas, pavyzdžiui, Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur valstybė tarpininkauja grąžinant pakeistas pavardžių lytis“, – teigė Lietuvių kalbos instituto mokslininkai.

Kalbininkai atkreipia dėmesį, kad asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai ir yra sudedamoji jos dalis. Anot specialistų, atsižvelgiant į santuokas su užsieniečiais sudarančius asmenis, galimos išimtys, tačiau „jos neturi griauti visos lietuvių kalbos rašybos sistemos“. Jų teigimu, jokia piliečių grupė, skiriama tautiniu pagrindu, dėl kalbos vartojimo negali turėti kokių nors privilegijų.

Lietuvių kalbos instituto mokslininkų nuomone, asmenvardžių rašymo dokumentuose problemą išspręstų du įrašai – oficialus, kuris būtų rašomas vien lietuviškais rašmenimis, ir neoficialus – rašomas ir nelietuviškais rašmenimis.

Pasak kalbininkų, išimtys galėtų būti taikomos asmenims, turėjusiems teisinių ryšių su kita valstybe – buvusiems kitų valstybių piliečiams. Kitų asmenų kitakalbiai asmenvardžiai asmens dokumentuose galėtų atsirasti nebent greta oficialaus įrašo valstybine lietuvių kalba.

Kalbos specialistų teigimu, dabartiniame geopolitiniame kontekste siektina integralios ir pilietiškai susitelkusios visuomenės, kuri sugebėtų išlaikyti lietuvių kalbos savitumą ir vartojimo tradiciją, kad nebūtų pažeista Lietuvos Konstitucija, įteisinusi lietuvių kalbą kaip valstybinę.

Nors lietuvių kalboje – žiniasklaidoje, mokslo veikaluose – galima sutikti nelietuviškų rašmenų, jie, kalbininkų teigimu, yra kitų kalbų citatos, o ne lietuvių kalbos faktai. Kadangi Lietuvos piliečių vardai ir pavardės yra valstybinės šalies kalbos faktai, jiems ši pastaba negalioja.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.06.19; 15:06

Pasiklausius Ryšardo Maceikianeco, galima sudegti iš gėdos. Lenkas, kažkada nebalsavęs už Lietuvos nepriklausomybę, protingesnis už daugelį mūsų.

Priekaištauja jis Prezidentei, ketinančiai nusileisti Lenkijos vadovų nepagrįstiems, žeminantiems reikalavimams, Seimo, Vyriausybės pataikūnams (Gediminas Kirkilas, Irena Šiaulienė), žurnalistams, politologams (Vytautui Plečkaičiui, Rimvydui Valatkai), kalbininkams (ne visiems, tik tiems, kurie sutiktų išduoti lietuvių kalbą)… Ne tiesiogiai priekaištauja, šių pavardžių nemini, bet juk omenyje turi juos ir daugelį kitų bestuburių.

Continue reading „Lenko Ryšardo Maceikianeco pasiklausius“

Hitlerui su Stalinu pasidalijus Rytų Europą, 1939-1940 metais čia įsibrovė sovietai su Raudonąja armija, ir tai buvo pradžia naujos epochos, apie kurią ankščiau niekas pasaulyje nežinojo, kaip išsigimsta kraštas ir žmonės, užvaldyti nūdienio bolševizmo. (Jozef Mackiewicz. Kelias į niekur.)

Šiuo metu, kai nurimo emocijos dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašymo ir dar neprasiveržė kitas vėl rengiamas informacinis susidūrimas, galima ramiai ir be emocijų grįžti prie šio dalyko. O grįžti reikia kad ir dėl to, jog plataus užmojo neigiama propagandinė kampanija suformavo nuomonę, turinčią mažai ką bendra su tikrove ir tiesa, tuo galima įsitikinti peržvelgus spaudos ir interneto publikacijas lenkų kalba ir susitikus su svečiais, atvykusiais į Vilnių. Tiesą sakant, sunku patikėti, kad tokio žiniasklaidos plėšymosi tikslas būtų nušviesti tiesą.

Continue reading „Apie Lietuvos lenkų pavardes – be jokios propagandos“

Jau šiandien lenkų bendruomenės atstovų Lietuvos valdžioje elgesį vienareikšmiškai reikia vadinti separatizmu.

Lietuvos pietryčių autonomizacija yra ilgalaikis Lietuvos polonizatorių tikslas, vykdomas siekiant į Lietuvos oficialiuosius asmens dokumentus įvesti lenkišką rašybą, krašto vietoves ir miestų bei kaimų informacinius užrašus rašyti lenkų kalba bei lenkų raidynu, žlugdyti ikimokyklinio ir bendrojo lavinimo lietuviškuosius židinius, riboti lietuvių apsigyvenimą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kontroliuojamoje teritorijoje. Ši politika vykdyta nuolat, spaudimą Lietuvai sustiprinant tai viename, tai kitame strateginio elgesio bare.

Continue reading „Lietuvos lenkai – separatistai“

Europos Parlamento plenariniame posėdyje Lietuvos Prezidentei D. Grybauskaitei ir Europos Komisijos pirmininkui J. M. Baroso pateikiant Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pusmečio rezultatus, absoliuti dauguma europarlamentarų sveikino Lietuvos pirmininkavimo komandą už pasiekimus.

Deja, ši tema tapo tik dar viena proga Lietuvos atstovui Europos Parlamente p. Valdemarui Tomaševskiui apjuodinti Lietuvą, esą čia diskriminuojamos tautinės mažumos, bet viena – lenkų – ypatingai. Buvo naudojami tokie epitetai kaip „asimiliacija“, „diskriminacija“, „represijos“, „persekojimas“, kalbėjo esą „apygardos teismas spaudžiamas viešų politikų pasisakymų“, vyksta „kova su autochtoninių tautinių mažumų kalbų naudojimu“, yra „baudžiama už gimtosios kalbos vartojimą“.

Continue reading „Metas liautis, pone Valdemarai Tomaševski !“

Ir iškart pasakysiu, ką. Diversijai būtų galima prilyginti dabartinės redakcijos Tautinių mažumų įstatymo priėmimą, taip pat jo lobistų pastangas priversti Seimą jį priimti.

Norėčiau čia replikuoti į vieno iš tokių lobistų, nuolatinio Lenkų rinkimų akcijos programos gynėjo Imanto Meliano straipsnį, paskelbtą „alfa.lt“ svetainėje rugsėjo 24 dieną ("Imantas Melianas: aš tai prilyginčiau diversijai").

Vienpusiai palyginimai

Autorius tebeskirsto tautines bendruomenes į „atvykėlius“ ir „autochtonus“, arba į „lygius“ ir „lygesnius“, ignoruodamas dar ir tai, ką jau seniai įrodę mokslininkai, – kad lenkakalbė bendruomenė pietryčių Lietuvos kaimuose ir miesteliuose yra nauja, susiformavusi palyginti neseniai, XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje.

Continue reading „Alvydas Butkus: aš irgi prilyginčiau diversijai“

Rugsėjo 23-ąją dieną prie Seimo susirinkę Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir "Vilnijos" draugijos sukviesti piketuotojai įteikė atsakingiems valstybės pareigūnams raštą, kuriuo reikalauja gerbti valstybinę kalbą ir jokiais priimamais teisės aktais nepažeisti ją ginančių LR Konstitucijos bei jos naudojimą įtvirtinančių Valstybinės kalbos ir kitų įstatymų nuostatų.

Raštas adresuotas: premjerui Algirdui Butkevičiui, Seimo pirmininkui Vydui Gedvilui, Užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui, Teisingumo ministrui Juozui Bernatoriui, Kultūros ministrui Šarūnui Biručiui ir Švietimo ir mokslo ministrui Dainiui Pavalkiui. Toliau skelbiamas įteikto kreipimosi tekstas.

Continue reading „Reikalavo ginti valstybinę kalbą“