Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Prieš kelias dešimtis metų išpopuliarėjo kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo knygoje „Ilga kaip šimtmečiai diena“ pavartotas žodis mankurtas. Žodis virto terminu, kuriuo pavadinamas žmogus, neatsimenantis savo ir kitų tautų istorinės praeities, patirties, praradęs istorinę perspektyvą ir gebąs gyventi tik šia diena.

Dar anksčiau civilizuotam pasauliui šiurpą kėlė Kinijos chunveibinai – mažai mokytų, bet agresyvių ir politiškai angažuotų jaunuolių bei paauglių būriai, dalyvavę Mao sukeltoje vadinamojoje kultūrinėje revoliucijoje. Pikantiškas momentas: „kultūrinę revoliuciją“ vykdė mažiausiai kultūros uostę gyventojų sluoksniai, fanatiškai atsidavę „didžiajam vadui“.

Klausimėlis: kodėl Vasario 16-sios išvakarėse prisiminiau šias sąvokas, keliančias vien tik nemalonias asociacijas?

Todėl, kad jas priminė pastarųjų metų ir net savaičių procesai Lietuvos visuomenėje, o ypač švietimo sferoje.

Daugiau nei prieš penketą metų mokytoja Virgilija Černiauskienė, trisdešimtį metų dėstanti istoriją, pilietinį ugdymą, šokiravo skaitančiąją visuomenę karčia išvada: „Lietuvos mokyklose auginami mankurtai“.  

Mokytoja savo išvadą parėmė platesniu komentaru: „Kažkodėl į Lietuvą taip ir neatėjo supratimas, kad svarbiausia yra savas kraštas, o ne tai, ką darė akmens amžiaus žmonės, amerikiečiai ar aborigenai. Aišku, ir tai reikia žinoti, bet jei nežinai, kas buvo Antanas Smetona, kada vyko Žalgirio mūšis arba kas atkūrė Nepriklausomybę, tai kokia nauda iš kitų žinių? O vaikai dažnai to nežino. Ir visi kaltina mokytojus, kurie ir taip verčiasi per galvą, kad tik ko nors išmokytų“.

Virgilijos Černiauskienės nuomone, mokyklų programose Lietuvos istorijai skiriamas nepakankamas dėmesys. Pasaulio istorijos įvykiai turėtų būti integruojami į Lietuvos istoriją, o ne atvirkščiai, kaip dabar.

Kaltinantį pirštą pedagogė nukreipia ir į moksleivių tėvus: „Tėvai užsiėmė bizniais arba geria. Šeimose vaikai jau seniai neugdomi. Jiems tik duodama pinigų, kad netrukdytų tėvų. Taip jie išmokomi, kad svarbiausia yra pinigai. Dėl to kalti ne mokytojai, o tėvai. Vaikų galvos užverstos kompiuteriniais žaidimais, filmais. Jiems nesvarbi Lietuva. Jie nori emigruoti ir galvoja, kad užsienyje jų laukia rojus. Taip ir nyksta mūsų tauta, o Švietimo ir mokslo ministerija, atrodo, nieko nemato.“ 

Vasario 16-osios laužai Vilniuje. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Ar kas nors pasikeitė nuo to laiko? Jei pasikeitė, tai tik į blogąją pusę. Vilniaus universitete, pavyzdžiui, nebeliko Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros katedrų: jos visos „integruotos“ į aptakesnius darinius. O švietimo ministerija, savo ruožtu taip pakoregavo Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, kad moksleiviai jį išlaikyti gali ir visai neskaitydami lietuvių autorių kūrinių.

2017 metų gegužės paskutinį šeštadienį Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be ateities“. Joje profesorius Vytautas Radžvilas skaitė pranešimą aštriu pavadinimu: „Lietuvos jaunimo mankurtinimas: priežastys ir padariniai“.

Apibūdindamas realią padėtį, V. Radžvilas pateikė apklausos rezultatus: 90 proc. mūsų mokinių pasiruošę pirma proga kur nors emigruoti, o tai reiškia, kad „Lietuvos ir ypač jaunosios kartos ištautinimas ir išvalstybinimas (o tai ir yra mankurtinimas – J.L.) praktiškai pasiekė katastrofinį lygį“.

Profesoriaus nuomone tokią situaciją galėjo pagimdyti radikaliojo liberalizmo propaguojamas individualizmo aukštinimas, kas savaime neigia tautą, neįsivaizduojamą be bendruomeniškumo. Kai neigiama tauta, faktiškai yra sutraukomi žmonių socialiniai ryšiai, o visuomenė paverčiama tik šia diena gyvenančių ir tik savo interesais besirūpinančių individų mechanine sankaupa. Pasak V. Radžvilo, taip siekiama sukurti sovietinio stiliaus visuomenę. Tai – klajoklių visuomenė, neprisirišusi prie savo šalies, nejaučianti įsipareigojimų tautai, negalvojanti apie savo valstybę (! – J.L.)

Profesoriaus įsitikinimu, „yra milžiniškas skirtumas /…/ mokyti mokykloje pradinuką, suvokiant, kad tu ugdai Lietuvos pilietį, arba suteikti jam tam tikrų žinių, net nesukant galvos, ar tas žinias jis panaudos Lenkijoje, Prancūzijoje, Amerikoje ar kažkur labai toli nuo Lietuvos“.

Šitie žodžiai pažadino mano prisiminimus apie maždaug prieš šešetą metų vienoje rajono gimnazijoje vykusį pedagogų kolektyvo susitikimą su rajono savivaldybės administracija bei rajono savivaldybės Tarybos švietimo komiteto nariais. Pedagogai išsakė daug priekaištų dėl keblios situacijos, į kurią papuolė gimnazijos bendruomenė dėl mažėjančio moksleivių skaičiaus gimnazijoje ir dėl to mažėjančių pedagogų krūvių.

Kai kurie priekaištai buvo teisingi, o su kai kuriais sutikti nesinorėjo. Juk mokinių skaudžiai sumažėjo visose rajono mokyklose, kaip ir visoje Lietuvoje dėl masine tampančios emigracijos, ir  rajono valdžia dėl to tiek pat kalta, kaip ir dėl nesiliaujančio lietaus… Tačiau pedagogai nieko nenorėjo girdėti apie objektyvias priežastis ir nedrąsiai išsakomus politikų siūlymus patiems kritiškiau peržvelgti išsikeliamus uždavinius, tikslus bei pasirenkamas priemones jiems pasiekti.

Tuomet aš paklausiau, kam pedagogai ruošia savo mokinius: ar kad taptų darbo jėga kitoms šalims, ar kad būtų savo šalies patriotai ir kurtų savo ateitį Lietuvoje? Į tai man buvo oriai atsakyta, kad pagrindinis pedagogų uždavinys – suteikti moksleiviams kuo tvirtesnes, išsamesnes žinias, o tada jau jie, moksleiviai, patys spręsią, kur ir kaip jas panaudoti.

„Atsakymas neteisingas“, – atsiliepiau į tai ir, kaip aiškėja dabar, buvau teisi. Moksleiviai – ne robotai, kuriuos privalu prikimšti žinių, faktų bei tam tikrų operacijų įgūdžių, tačiau auklėjimas, asmenybės ugdymas lieka tuščiais žodžiais, nes vienintelis ir viešpataujantis prioritetas – moksleivių laisvė mokytojų autoriteto sąskaita. O tai jau – tiesus kelias į nesėtų XXI amžiaus chunveibinų naują derlių.

Prieš porą metų rajone nuskambėjo vieno, dabar jau buvusio gimnazisto mėginimas praturtėti valstybės sąskaita, o štai prieš keletą dienų būrelis jaunimo sujudino rajono bendruomenę netikėtai pasipriešinę švęsti valstybės atkūrimo reikšmingą jubiliejų taip, kaip jiems buvo pasiūlyta… O gal liepta?

Šiaip ar taip, jaunuolių protestą ir pasipiktinimą didžia dalimi bus išprovokavę suaugusiųjų – gal pedagogų, gal moksleivių tėvų ar senelių – veiksmai ir žodžiai, todėl jie nepriėmė to, ką sugalvojo „suaugusieji“ ir tikino, kad būtų sugalvoję kažką geresnio, bet, varge, jų nuomonės niekas nepaklausė…

Įdomu, iš kur šiandien jauni žmonės sužinojo, kad juos varo į „paradą“, nors meras visą miesto ir rajono bendruomenę pakvietė į eiseną?… Prisiminimais apie „paradus“ su jais galėjo pasidalinti tik tie, kurie panašius „paradus“ organizavo arba buvo verčiami juose dalyvauti. Maža to, „prisiminimai“ buvo tendencingi, klaidinantys. Mat, sovietmečiu nedalyvavimas demonstracijoje arba eisenoje grėsė baudomis ir net represijomis. Studentams, pavyzdžiui, mėnesiui nuimdavo stipendijas, o dirbančiuosius užtampydavo po profsąjungų ar valdžios institucijas.

O kokiomis represijomis buvo „grasinama“ dabar? Ir apskritai – ar buvo grasinama?

Be to, paaiškėjo, kad ne visiems rajono pedagogams atkurtos savarankiškos Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejus yra šventė, kad jiems tai – „juodas“ darbas, už kurį jie norėtų gauti papildomą atlyginimą, ir panašu, kad tą savo neigiamą nusiteikimą jie bus kažkaip perdavę ir savo ugdytiniams. Apie tai liudija terminai: rajono meras Kretingos bendruomenę pakvietė į eiseną, o jaunimo laiške kalbama apie „paradą“.

Išeitų, jog buvę ar esami moksleiviai iki šiol taip ir nesužinojo, kad eisena ir paradas yra anaiptol ne tas pats, nes skiriasi jų intencijos? Ir per visus mokykloje praleistus metus neatsirado pedagogo ar kito vyresnio žmogaus, kuris jiems tai būtų įtaigiai paaiškinęs?

Prisiminkime, kas yra eisena. Tai – pati seniausia vieša, taiki tam tikros žmonių bendruomenės ar grupės bendrų pažiūrų, bendrų tikslų išraiška, savotiškas ritualas, kurio metu žmonės organizuotai eina pėsčiomis tam tikra kryptimi, dažnai nešant kokius nors simbolius (portretus, šūkius, gėles…), vėliavas ir kt. bei palydint muzika, dainomis.

Manoma, kad pirmosios eisenos, kaip religinių ritualų dalis, vyko senovės Asirijoje, Babilonijoje, Graikijoje. Eisenas mini ir Biblija. Čia, pavyzdžiui, rašoma, jog giedanti žmonių eisena lydėjo Sandoros skrynią į Dovydo miestą….

Eisenos ypač išpopuliarėjo Romos imperijoje, tapo savotiška imperatoriaus rūmų tradicija: imperatorius viešumoje pasirodydavo tik eisenoje, kuri gavo procesijos pavadinimą. Kai krikščionybė buvo įteisinta kaip valstybinė religija, ji perėmė ir procesijų tradiciją, tik svarbiausio asmens vietą vietoje imperatoriau sužėmė Tas, kurį garbino krikščionys: Švenčiausiajame Sakramente esantis Kristus.

Procesijų, kaip bažnytinių eisenų tradicija gyva ir šiandien, ir joje ypatingas vaidmuo tenka bendruomenei. Bendruomenės dalyvavimas tiek procesijoje, tiek pasaulietiškoje eisenoje parodo, kiek toji bendruomenė yra gyva, kokiose srityse ji veikia, kokios jos vertybės. To paties, kiek aš galiu spręsti, buvo siekiama ir merui pakvietus į  eiseną miesto ir rajono bendruomenę kartu su jaunimu, moksleiviais, gimnazistais. Nes eisena – veiksmu paversta mūsų meilė Tėvynei, mūsų pagarba tautai ir jos atkurtajai valstybei.

Užupis, Maidanas ir Vasario 16-oji. Slaptai.lt nuotr.

Galima suprasti jaunimo pasipiktinimą, kad, ruošiantis šventei, nebuvo tartasi su jais. Bet net ir teisingas priekaištas nenubraukia eisenos prasmės ir reikalingumo. Nes kokiu kitu būdu ir kokioje erdvėje būtų galima paliudyti gausios, amžiumi, pomėgiais, finansinėmis galimybėmis itin nevienalytės bendruomenės vienybę, pagerbiant savo valstybės šventę? Joks koncertas ar kita dar gražesnė akcija, pakišta po pastoge, negalėtų aprėpti tokio didelio žmonių skaičiaus.

O štai paradas neša savyje kitokią žinią. Dažniausiai tai – galios (pavyzdžiui, karinės) arba agresyvus tariamos gausos (homoseksualų bei kitų seksualinių mažumų) demonstracija, siekiant emociškai paveikti žiūrovus ar žioplius…

Todėl belieka tik užjausti tuos moksleivius, jaunus žmones, kurie, kaip rašė Žemaitė, „neturėjo geros motynos“, mūsų atveju – išmintingo patarėjo ir auklėtojo, kuris būtų sugebėjęs paaiškinti jiems, ką lietuvių tautai reiškia Vasario 16-sios Aktas ir tuo Aktu atkurtoji valstybė. Ir kuris būtų pajėgęs jaunajai kartai įskiepyti asmeninės atsakomybės prieš valstybę ir tautą įgūdžius.

2018.02.11; 06:35

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Pyktis būna visoks. Vienas pyktis – mobilizuojantis. Jis paskatina mobilizuoti visas jėgas,  protą ar gudrumą, kad būtų pasipriešinta tam, kas sukėlė pyktį, pavyzdžiui, neteisybei, prievartai,  atvirai deklaruojamam stipresniojo cinizmui.

Kitas pyktis – pančiojantis, išsunkiantis. Jis kyla iš bejėgiškumo, iš  silpnumo, iš nesugebėjimo pasipriešinti  visam tam, kas erzina, kas trukdo gyventi visavertį, orų gyvenimą, tame tarpe – neteisybei ir … (žr. aukščiau).

Šiandien Lietuvos visuomenė, sprendžiant iš žiniasklaidos pranešimų, yra persunkta pykčio. Tėvai pyksta ant vaikų, vaikai, savo ruožtu, ant tėvų. Darbininkai, tarnautojai, valdininkai – ant darbdavių, nesvarbu, ar pastarieji būtų privataus verslo rykliai, ar visuomenės gerovę, saugumą turinti užtikrinti valstybinė įstaiga.

Pagaliau, piliečiai pyksta ant valstybės, kuri jiems, piliečiams, neužtikrina norimo (pra)gyvenimo bei saugumo lygio, todėl jie, keikdami valstybę ir jos valdžią, kurią galėtų patys išsirinkti, bet kažkodėl išsirenka „ne tokią“, neša muilą iš tokios valstybės, tuo pat metu dar papildomai pykdami ant jos už tai, kad šioji nebenori jų laikyti savo  piliečiais.

Ir jie taip įsijaučia į savo pyktį ir pretenzijas, kad nebemato savo veiksmų nelogiškumo: turi teisę  pasirinkti protingai, bet kažkodėl pasirenka šustauskus; bėga lauk ir kartu nori išlikti susaistyti su paliekama valstybe  tam tikru popierėliu…

Tarp labiausiai supykusių – mokytojai. Ir pyksta jie kažkaip totaliai, ant visų… Ne tik ant valdžios Vilniuje, bet ir ant savivaldybių lygio valdžios, ir ant mokinių, jų tėvų, ir vienas ant kito… Galiausiai – ant Lietuvos, tėvynės ir valstybės.

Ar jie teisūs?

Senovės romėnai turėjo sparnuotą posakį: „Jupiteri, tu pyksti? Tu neteisus!” Romėnai buvo įsitikinę, jog kam jau kam, bet dievui pykti kvaila:  juk tai nuo jo valios priklauso visa,  ir kas gera, ir kas bloga, tad pyktis – tik silpnųjų ir neprotingųjų priebėga.

Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Mokytojai šiandien – tikrai ne (nebe?) dievai. Ir psichologai, ir pedagogai, ir visa kita su mokykla susieta bendruomenė pripažįsta, jog mokytojas šiandien – pasigailėtina figūra, kurią, esą, galima rykštele vaikyti po klasę (o kai kuriose mokyklose juk taip ir atsitinka…). Patys jie irgi jaučiasi nevertinami, negerbiami, netgi kažkokie visų pastumdėliai. Ryškėja tam tikras kognityvinis disonansas (tuo terminu psichologai vadina asmenį iš vidaus draskantį diskomforto jausmą): tiek visuomenei, tiek patiems pedagogams nebeaišku, kas šiandien yra pedagogas. Ar jis –  tik ugdymo paslaugų teikėjas, ar dar  ir tas autoritetas, kuris įkvepia ir  veda mokinius paskui save (jei tik žinotų, kur…)? O būti tuo ir tuo viename asmenyje – užduotis, galima sakyti, neįmanoma tiek  vertybiškai, tiek ir elementarios kultūros prasme.

Papildomą ryšelį žabų į mokytojus spirginantį laužą visada pasirengusi pamėtėti administracija, kuri, maža kuo prisėdama prie pačios išprovokuoto ir mokyklos bendruomenėje įsisiautėjančio psichologinio, vertybinio disonanso, neužmiršta priminti pedagogams laukianti gerų rezultatų, užverčia juos vis naujais, su mokymo kokybe, su egzaminais susijusiais reikalavimais, kurie suskaičiuojami, išmatuojami, išreiškiami lentelėmis ir diagramomis. Tuo tarpu tokie įgūdžiai, kaip moksleivio elgesys, drausmingumas (bijau, kad jauni pedagogai net nėra girdėję šio žodžio), bendravimo gebėjimai nėra nei specialiai ugdomi, nei kaip nors atskirai įvertinami. Dėl to visi šie įgūdžiai atrofuojasi, o jų stygių skaudžiausiai ant savęs pajunta pirmiausiai patys mokytojai.

Kita problema: pasikeitė moksleivių kontingentas. Daug vaikų hiperaktyvūs, yra su dėmesio trūkumo sindromu. Tačiau vis tiek tai vaikai. Jų intelektas normalus, bet esama tam tikrų pokyčių neuronų lygmenyje, todėl tokie vaikai negali sukaupti ir ilgesnį laiką išlaikyti dėmesio. Jie būna neramūs, trukdo mokytojams, kitiems mokiniams. Iš klasės tokio mokinio mokytoja(s) išvyti negali, o kaip su tokiu dirbti jo(s) niekas nemokė. Ir neretai tai perauga į tragediją, profesinę tragediją, ypač jei klasėje tokių mokinių – ne vienas, o keli.

O juk beveik visi – mokiniai, jų tėvai, valdžia – norėtų, kad mokykla prilygtų rojui. Daug kalbama apie toleranciją, kuri pasireiškia ir tuo, kad į paprastą mokyklą, kurioje dauguma mokytojų – „tik“ mokytojai, be specialaus psichologinio ir medicininio paruošimo, tolerantiškai priimami ligoti vaikai. Ne su judėjimo ar regos negalia – su tuo nesunku išmokti susigyventi ir mokiniams, ir  mokytojams, – bet su intelektinio, psichinio išsivystymo nukrypimais. Išmokti su(si)gyventi su tokiais vaikais kur kas sunkiau. Ir jei mokytojai neturi kito pasirinkimo, kaip „toleruoti“, tai tėvai, abstrakčiai lyg ir pritardami, kad – taip, reikia toleruoti visokius vaikus, susidūrę su faktu, kad jų klasėje  mokosi sutrikusio intelekto vaikas, ima reikalauti tokį vaiką perkelti kitur… Esą, mokytojas būna priverstas didelę dozę dėmesio skirti tam išskirtiniam vaikui, bet egzaminą juk reikės laikyti jo „normaliajam“ vaikui, be jokių ten nuolaidų ar išlygų! Vėl atsiranda tas kognityvinis disonansas, kurio nebuvo ankstesnėje mokykloje, nei “smetoninėje“, nei sovietinėje.

Mokytojai pyksta… Juos labai įžeidė premjero Sauliaus Skvernelio perspektyvinis „projektas“: pirma – geresni mokinių žinių rezultatai, ir tik po to – didesni atlyginimai mokytojams.

Kas be ko, pagrindo pykti jie turi daug. Ne mažiau, kaip medikai, bibliotekininkai ar miškininkai. Bet ar jie teisūs? Ar pyktis – vienintelė emocija, kuria pedagogai šiandien gali reaguoti į iškylančias problemas? Juolab, kad patys vaikai mažiausiai kalti dėl to, kad tapo nepatogiais, neretai – grubiais, gąsdinančiais…

Patys pedagogai teigia žinantys, kaip reikia (reikėtų?) dirbti, ką daryti, kad jų darbo rezultatai šoktelėtų į ikireformines aukštumas, tačiau aš drįstu tuo suabejoti, pirmiausia todėl, kad dažniausiai viskas suvedama vien į didesnius atlyginimus.

Galbūt didesni atlyginimai sustabdytų kadrų nutekėjimą iš mokyklų ar pritrauktų į mokyklas jaunus specialistus, kurie už tą didesnį atlyginimą sutiktų kęsti dabartinius iškreiptus (iškrypėliškus) santykius tarp mokytojų ir mokinių. Tačiau didesni atlyginimai vargu ar kompensuotų neigiamą efektą, kuris atsiranda dėl to, kad pedagogai yra priversti dirbti pagal nesubalansuotas, primityvias programas, orientuojantis į vos ne kasmet keičiamus reikalavimus bei vertinimo standartus.

Kita vertus, kokio rezultato galima tikėtis iš mokytojo lituanisto, kuris nebetiki lietuvių kalbos ateitimi, nebelaiko savo misija ugdyti meilę ir pagarbą gimtajai kalbai, pasididžiavimą ja kaip vertingiausiu ne tik mūsų tautos, mūsų etnoso, bet ir visos indoeuropiečių kalbų šeimos lingvistiniu paveldu? 

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ko vertas istorijos mokytojas, kuris nebežino, vardan ko reikia gilintis į lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės istorijos vingrybes, kuris aiškina, kad mes turime per daug valstybinių švenčių, bet kuriam neužkliūva tokios „alaus šventės“ kaip  Joninės ar Gegužės 1- ji? Kiek jam reikia sumokėti už tai, kad  vaikus mokytų ne svetimtaučių akimis vertinamos bei interpretuojamos, bet pačių lietuvių kuriamos ir rašomos lietuvių tautos, Lietuvos valstybės istorijos?

Jei pedagogo neįkvepia meilė pasirinktai specialybei, pedagogo misijai, pagaliau, meilė tautai, patriotizmas, – ar gali visą tą emocijų kompleksą  atstoti  didesnis atlyginimas? Gal būt, už jį kai kurie pedagogai suvaidintų patriotus, kaip kažkada jų pirmtakai vaidino ateistus, socializmo, komunizmo statytojų  ugdytojus, bet vaikai –pernelyg  jautri substancija, kad visus juos būtų galima taip primityviai apgauti. Jie arba nepatikės ir negerbs perdėm merkantilių pedagogų, arba patys, vardan būsimos karjeros, mokysis apsimetinėti ir veidmainiauti. Ar tokio rezultato norime?

Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pagaliau, jei šiandien Švietimo ministerijos iniciatyva ar jai laiminant iš aukštųjų mokyklų struktūros dingsta lietuvių kalbos, lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos katedros, jei mažinamas lituanistikos disciplinoms skiriamų valandų skaičius, jei lietuvių literatūros egzaminą mokyklose leidžiama laikyti neskaičius lietuvių autorių kūrinių, o pedagogai, dėstytojai ir toliau piktinasi tik savo mažais atlyginimais – ko vertas tas jų pasipiktinimas?  Ir kiek vertas jų darbas?

Neturiu atsakymo. Tad guodžiuosi, cituodama Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje saugumą seniausia pasaulio knyga laikomą Priso Papirusą, kurio tekstai siekia III-čią tūkstantmetį prieš Kristų: „Mūsų šalis – giliame nuosmukyje: klesti kyšininkavimas ir korupcija; vaikai nebeklauso tėvų; kiekvienas nori parašyti knygą, ir pasaulio pabaiga jau visai arti“.

Arti – daugiau kaip penkis tūkstančius metų? Tikrai guodžia…

2017.11.30; 06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Ar toli iš premjero kabineto iki prezidentūros? Žiūrint, kas juda ir kokiu reikalu.

Taigi, jei juda premjeras Saulius Skvernelis, ir juda su svajone savimi pakeisti prezidento poste Dalią Grybauskaitę, tiesus kelias, kad ir trumputis, gali pasirodyti neturintis galo. Nes reikia įtikinti rinkėjus, kad, pavadovavęs ministrų kabinetui, tas pats asmuo gebės vadovauti ir visai valstybei.

Bet ar daug šiandien valstybėje atsirastų tokių naivuolių, kurie patikėtų, kad S. Skvernelis geba vadovauti vyriausybei? Nuolat smunkantys reitingai kalba patys už save, o smunka jie ne be pagrindo.

Štai rugpjūčio pradžioje premjeras, panašiai kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas, ėmė šokiruoti visuomenę savo pareiškimais elektroninėje erdvėje. Feisbuko paskyroje jis pareiškė, kad mokesčius reikia mažinti ne tiems, kurie uždirba mažai, o tiems, kurie uždirba daug. Nes, S. Skvernelio giliu įsitikinimu, dideles algas (6 tūkst. eurų ir daugiau „į rankas” per mėnesį) „gauna patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai. Žmonės, kurie kuria didžiulę pridėtinę vertę visai visuomenei ir valstybei. Žmonės, kurie ne šiaip „kala pinigą”, o kuria darbo vietas… Žmonės, kurie, sakyčiau, yra viena iš pagrindinių valstybės varomųjų jėgų /…../ Todėl siūlome jiems paskatinimą arba „bonusą”, jei norite – dalinį mokesčių naštos sumažinimą.”

Kvailumas ar cinizmas? Tesprendžia pats skaitytojas, o kad jam būtų lengviau, galima priminti naujausią premjero akibrokštą vienai gausiausių, bet daugiau kaip dešimt kartų mažesnius, nei jo išliaupsintieji šešiatūkstantininkai, atlyginimus gaunančiai „biudžetininkų“ grupei –pedagogams. Viešojoje erdvėje, net ir Seime, netylant kalboms, jog reformuojant švietimo sistemą, būtina pradėti nuo atlyginimų mokytojams didinimo, premjeras pasidalino giliamintiška įžvalga: kai moksleiviai „po vidurinės išeina nemokėdami net skaityti, tai duoti švietimo sistemai 200 mln. eurų yra neatsakinga“,

Panašu į tai, kad premjeras nėra girdėjęs apie tuos mūsų mokyklas baigusius abiturientus, kurie toliau šturmuoja mokslo aukštumas geriausiuose ir  geruose pasaulio universitetuose… O jei taip, ką jis iš viso žino apie Lietuvos mokyklą ir jos problemas? Tiek, kiek pasufleruoja  švietimo ministrė? Bet ir ji, kaip rašiau vienoje savo ankstesnių publikacijų, gyvena kitoje realybėje, o ne Lietuvoje…

Bet visišką premjero nesugebėjimą protingai ar bent logiškai mąstyti liudija tai, jog, sekant premjero logika, mažiausių atlyginimų „nusipelno“ vyriausybės ministrai ir Seimo nariai. Mat, jų darbo kokybę demonstruoja didžiausia visoje ES emigracija iš Lietuvos. Tad už ką jiems tauta skiria TOOOKIUS atlyginimus?!

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Panašių pavyzdžių, keliančių dideles abejones dėl premjero kompetencijų, galima būtų pateikti ne vieną. O ateityje premjero laukia dar sunkesnis egzaminas; biudžeto dėliojimas. Ir kai visi bado akis į neužmatomas aukštumas šaunančiomis kainomis ir reikalauja didesnių atlyginimų, Daukanto aikštė nuo premjero būstinės pavojingai tolsta į vos beužmatomus tolius. Todėl S. Skvernelį konsultuojanti ir vadeliojanti partija –  o tai tikrai ne valstiečiai ir ne socialdemokratai, – rimtai susirūpino savo būsimo kandidato įvaizdžiu ir trenkė ėjimą žirgu: nukreipė jo žvilgsnius ir žingsnius į užsienio politiką, kuria, beje, rūpintis nėra tiesioginė premjero pareiga. Ne taip, kaip valstybės vidaus reikalai…

Pasirinkimas užsienio politikos baruose itin platus: galima toliau gąsdinti ir gąsdintis Rusija; galima „suvadovauti“ ar patarpininkauti Ukrainai; galima apmąstyti ir derinti su kaimyninėmis ES šalimis poziciją iš Briuselio atskriejančių pasiūlymų (teisingiau – įsakymų) tema, ką jau senokai daro Lenkija ir kitos Višegrado šalys. Pagaliau, pribrendo ir pernoko laikas megzti rimtus, nuoseklius ir korektiškus santykius su mūsų Baltijos sesėmis, Latvija ir Estija, apie kurias mes šiandien žinome ir galvojame  mažiau, nei apie Korėją ar JAV. O jei nuribuliuoja mūsų žiniasklaidoje informacija apie tas seses, tai nebent tada, kai jos nepritaria kokiam nors Lietuvos valdžios nepakankamai apgalvotam ar iš anksto neaptartam pasiūlymui (pavyzdžiui, nesutinka pasižadėti nepirkti „nešvarios“ elektros iš Astravo AE).

Tačiau S. Skvernelio patarėjai, „pilkieji kardinolai“ nurodė jam kitą kryptį: į Vakarus, tiksliau, į Lenkiją. Jų nuomone, jei premjerui pavyktų sugrąžinti Lietuvos santykius su Lenkija į buvusį kadaise lygį (turimi galvoje Valdo Adamkaus prezidentavimo laikai), vien to užtektų, kad jo premjerystė „būtų vertinama teigiamai“. O kas būtų tie, kurie vertintų teigiamai?

Spėjimų gali būti įvairių. Bet skaitytojų dėmesį norėčiau atkreipti į tai, kad pirmasis Skvernelio susitikimas Lenkijoje, trukęs net tris valandas, buvo su Jaroslavu Kačynskiu, ir tai jau antras jų susitikimas per pastaruosius metus. Ką tai reikštų? 

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Visiems žinoma, jog be J. Kačynskio valios jau dveji metai net plaukas nuo galvos nenukrenta Lenkijoje. Ir kas gali paneigti, kad ponas Kačynskis nemėgina savo galių išplėsti į Lietuvą? Reguliariais tapę susitikimai su politinio bei vertybinio stuburo neturinčiu, bet ambicingu Lietuvos premjeru verčia Lenkijos gerais norais nepasitikinčius politikus ir tiesiog atsakingus piliečius būti itin budriais.

Ypač jei už nuolaidas (būtent – nuolaidas, o ne abipusiais interesais paremtą bendradarbiavimą) lenkų agresyviam kišimuisi į Lietuvos vidaus reikalus S. Skverneliui pažadėta parama, siekiant posto Daukanto aikštėje… O Lietuvoje rėmėjų irgi nepritrūktų: paremtų ne tik Sąjūdžio idealus išdavę politikai, bet ir visi pinigingieji, kuriems jau pažadėti mažesni mokesčiai…

2017.09.15; 13:30

Pradžia įprasta: vėl reitingai, vėl geltonieji autobusiukai, vėl nepasitenkinimo švietimu gaidos žiniasklaidoje, valdžios atstovų trykštantis optimizmas – atlyginimai didės.

Viskas kasmet kartojasi. Švietimo politikoje irgi mažne taip pat. 

Rugsėjo 1-oji. Simono Daukanto aikštė Vilniuje. 2015-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rugsėjo 1-oji. Simono Daukanto aikštė Vilniuje. 2015-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016 metų pavasarį Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) paskelbė Lietuvai jos mokymosi išteklių apžvalgą (šios elitinės organizacijos nare mes norime tapti).

Išvados aiškios ir taiklios, įvertinti pozityvūs pokyčiai ir išryškintos spręstinos problemos.

Rekomendacijose iš esmės dominuoja dvi temos: švietimo finansavimo veiksmingumo palaikymas ir mokytojų profesinės karjeros sistemos kūrimas. Abejoti dėl tokių siūlomų politikos taikinių nėra argumentų.

Kodėl atkreiptas dėmesys į finansavimo problemą? Pirmiausia, tikėtina, vertinta švietimo finansavimo apimčių mažėjimo tendencija, išryškėjusi pastaraisiais metais. Šių metų BVP dalis, tenkanti švietimui, yra pati mažiausia per pastarąjį dešimtmetį – tesiekia vos per keturis nuošimčius minėto dydžio. O beatodairiškai didinta tik minimali alga visus auklėtojus, mokytojus, dėstytojus, tyrėjus pagal darbo užmokesčio dydį iš esmės priartino prie tos minimalios ribos.

Statistikos departamento duomenimis, vidutinis mokytojų atlyginimas iki mokesčių 824 eurų per mėnesį, bet profsąjungos nesutinka su tokia skaičiuote ir skelbia savo dydį – 640 eur. Panašu, kad jos teisios, nes trečdalis pedagogų dirba nepilnu krūviu, o dešimtadalis turi mažiau kaip 9 pamokas per savaitę.

Be to, svarbi ir kita aplinkybė: skaičiuojama, kad dirba apie 32 tūkst. mokytojų, tai mokyklų vadovų yra apie 3 tūkst. Taip, kaip vienam mokytojui tenka apie 10 mokinių, taip vienam vadovui – 10 mokytojų. Teisūs EBPO ekspertai, rekomenduodami tęsti mokyklų tinklo reformos įgyvendinimą, didinti švietimo finansavimo efektyvumą.

Ar mūsų politika šiuo požiūriu nuosekli ir efektyvi? Tik iš dalies. Kairiųjų vyriausybės įeis į švietimo istoriją dėl dviejų nesisteminių iniciatyvų – programų: 2000-aisias beatodairiškai pradėto mokyklų tinklo optimizavimo ir 2015 metais paskelbtos mokytojų skaičiaus optimizavimo programos. Ir viena, ir kita reikalinga, tačiau įgyvendinama chaotiškai ir nenuosekliai, iš esmės mažinant švietimo finansavimo apimtis ir nesiekiant kokybinių permainų bei aplinkos sąlygų gerinimo. 

Seimo narys Valentinas Stundys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo narys Valentinas Stundys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors bendrojo ugdymo mokyklų per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo bene perpus, tačiau nenormalu, kad iki šiolei mokyklos dėl lėšų stygiaus negali visa apimtimi įgyvendinti ugdymo planų, t.y. nukenčia mokiniai, nes apribojamos jų galimybės rinktis arba dirbama didelėse klasėse. Tenka apgailestauti, kad šios valdžios švietimo finansavimą suvokia tik kaip biudžeto lėšų išlaidavimą, o ne kaip pačią rimčiausią investiciją į žmogų ir mūsų ateitį.

Visiškai panaši situacija aukštojo mokslo sektoriuje. Studijų krepšelis likęs beveik toks, koks buvo krizės laikotarpiu. Kasmet mažėja valstybės finansuojamų vietų skaičius, o mokyklų tinklas lieka nepakitęs. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro šiais metais atliktas tyrimas atskleidė aukštųjų mokyklų dėstytojų ir tyrėjų darbo užmokesčio katastrofišką būklę: asistentų, lektorių, docentų ir profesorių atlyginimai išsitenka skalėje nuo 345 iki 1518 eurų prieš mokesčius, o mokslo darbuotojų – nuo 568 iki 1809 eurų. Ir Europos Komisija šių metų savo ataskaitoje pabrėžia, kad maži dėstytojų atlyginimai ir dideli krūviai daro poveikį studijų kokybei.

Antrasis ekspertų rekomendacijų paketas yra sutelktas į būtinybę keisti mūsų mokytojų karjeros sistemą, t.y. suformuoti strateginį požiūrį į mokytojų rengimą, profesinį tobulinimą, profesinės karjeros sistemą bei užtikrinti geresnį finansavimą. Tai problema, nuo kurios efektyvaus sprendimo priklausys ir Lietuvos švietimo sėkmė. Kitų valstybių pažangos pavyzdžiai patvirtina, kad investuojant į mokytojų karjeros sistemą ,kuriamas pedagogo profesijos patrauklumas ir prestižas, nuosekliai gerėja mokinių pasiekimai tarptautiniu mastu. Mes kito pasirinkimo neturime.

Šios kadencijos Seime patvirtintoje Valstybinėje švietimo 2013-2022 metų strategijoje tiksliai pastebėta, kad nacionaliniu ir tarptautiniu mastu švietimo sistemai ir kiekvienai švietimo įstaigai keliami vis aukštesni kokybės standartai, vis labiau didinami reikalavimai mokytojams ir dėstytojams, nuolat didėja reikalavimai ugdymo, profesinio mokymo ir studijų aplinkai ir veiklos sąlygoms, ir visam tam reikia atitinkamų investicijų. Strategijoje pripažįstama, kad itin svarbu išlaikyti Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ( OECD- EBPO) rekomenduojamą ne mažesnę nei 6 proc. nuo BVP valstybės biudžeto dalį švietimui.

Nepamirštamas ir Europos Tarybos raginimas didinti išlaidas moksliniams tyrimams ir švietimui. Taigi viską žinome, matome ir surašome teisingai, bet vis negebame to įgyvendinti. Atkreiptinas dėmesys, kad nors Lietuvos viešosios išlaidos švietimui kaip BVP dalis viršija ES vidurkį, tačiau išlaidos vienam mokiniui yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje. Vykdomos ir vykusios reformos buvo tiesiog neefektyvios ir padėties iš esmės nepakeitė.

O tarptautiniai ekspertai nuolat primena būtinybę atlikti vakardienos nepadarytus darbus. Todėl svarbu sutelkti dėmesį EBPO siūlymus dėl politikos prioritetinių krypčių, ypač siekiant veiksmingo sistemos finansavimo: užtikrinti reikiamą investicijų į švietimą lygį, reguliariai vertinti išlaidas švietimui ir stebėti, ar mokykloms skiriamas pakankamas finansavimas, susilaikyti nuo visuotinio „klasės krepšelio“.

Svarbu ir kita: švietimo politika neturi priklausyti nuo Seimo koalicijų kaitos – ji turi būti pagrįsta nuoseklia strategija ir aiškiais, sutartais nacionaliniu mastu tikslais ir siekiais, kaip plėtoti efektyviai veikiančią sistemą. Kai kurių partijų atstovai vis drąsiau kalba apie nacionalinio susitarimo būtinybę.

Tokių pavyzdžių turime. Taip pat reikalinga konkrečiai įteisinti, ką reiškia švietimo prioritetiškumas valstybėje, nes kol kas tai tėra deklaracija. Tokia nauja pradžia būtų esminių pokyčių viltis.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.09.02; 05:27

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų senjorų bendruomenė surengė konferenciją „Lietuvos mokykla ir istorinė atmintis“.

Konferencijos metu aptartos aktualios švietimo sistemos problemos, pabrėžiama istorijos svarba jauno žmogaus savimonės ir pilietiškumo ugdyme, nemažai dėmesio skiriama švietimo programų aptarimui.

Continue reading „Apie TS-LKD frakcijos konferenciją „Lietuvos mokykla ir istorinė atmintis““

zigmas_zinkevicius

Mūsų švietimo reformos strategai nuėjo kosmopolitizmo keliu. Pradžią padarė Darius Kuolys

Šioje ištraukoje buvęs švietimo ir mokslo ministras atskleidžia priežastis, lėmusias tautiškumo susilpnėjimą, o dalies jaunimo ir visišką praradimą. Įvardina kai kuriuos to meto politikus ir švietimo ideologus, tyčia ir netyčia labai pakenkusius lietuvių tautai. Tik kai kuriuos. Reikia tikėtis, kas nors kada nors parašys išsamią studiją su visų tautiškumo ir patriotiškumo niekintojų ir naikintojų pavardėmis, ypač tų, kurie dabar tarsi atsisuko patys prieš save ir bando paslėpti padarytas klaidas ir jų pasekmes.

Praradimai milžiniški ir vargu ar pataisomi. Tad juo didesnė kaltė tų, kurie visokiais būdais trukdė ugdyti “sąmoningus valstybės piliečius, gimtojo krašto patriotus”.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio (4)“