Pasaulyje Lietuvos vardą garsinančiam J. Ohmanui suteikta Lietuvos pilietybė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Švedijos piliečiui Jonui Ohmanui prezidentė Dalia Grybauskaitė suteikė Lietuvos pilietybę.

Dekretą dėl išimties tvarka suteiktos pilietybės prezidentė pasirašė vadovaudamasi Konstitucija, Pilietybės įstatymu ir atsižvelgdama į Pilietybės reikalų komisijos siūlymą.

Kaip rašoma Prezidentūros pranešime, prezidentė atsižvelgė į J. Ohmano nuopelnus Lietuvai, jo sėkmingą integraciją į Lietuvos visuomenę, reikšmingą indėlį garsinant Lietuvos vardą pasaulyje.

J. Ohmanas į švedų kalbą išvertė 7 lietuvių autorių knygas, sukūrė ne vieną filmą mūsų šalies istorijos temomis, daugiausia – apie pokario rezistenciją Lietuvoje. Už nuopelnus jis buvo ne kartą apdovanotas medaliais, ordinais ir garbės ženklais.

Visuomenininkas, publicistas, kino dokumentikas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas J. Ohmanas 2014 metais įkūrė organizaciją „Mėlyna-geltona“, kurios tikslas – rinkti paramą Ukrainos kariams, nuo karo nukentėjusioms mokykloms. Per 4 metus organizacijos surinkta parama siekia beveik pusę milijono eurų. Jo iniciatyva kiekvienų metų Sausio 13-ąją rengiami paramos Ukrainai koncertai, transliuojami Lietuvos nacionalinės televizijos eteryje.

J. Ohmanas Lietuvoje gyvena daugiau nei 10 metų, laisvai kalba lietuviškai, mūsų šalyje dėsto švedų kalbą, domisi Lietuvos istorija, kultūra, visuomeniniu gyvenimu.

Kaip interviu žurnalui „Moteris” yra minėjęs pats J. Ohmanas, yra tiesos pasakyme, kad jis – žinomiausias švedas Lietuvoje ir populiariausias lietuvis Ukrainoje.

Kalbėdamas lietuviškai, Jonas labai dažnai vartoja mažybines priesagas, tad Lietuva virsta Lietuvėle, Lietuvyte, Lietuviuke, o politikų pavardės pailgėja skiemeniu ar dviem.

„Save pristatyti galiu labai įvairiai, net pagal tautybę. Kažkas neseniai pasakė, kad esu žinomiausias švedas Lietuvoje ir populiariausias lietuvis Ukrainoje. Gal šiek tiek tiesos ir yra. Žmonės mėgsta pristatyti save pagal veiklą: „Aš – poetas“, „O aš – inžinierius“ ar dar kas nors, bet juk nesi tik inžinierius ar menininkas. Žmogus, vertinantis save tik pagal atliekamą darbą, nuobodus. Taip, darbas yra tavo dalis, tačiau tai nėra visa, kas esi”, – sakė J. Ohmanas.

Šią žiemą pristatytame režisieriaus Rimo Bružo dokumentiniame filme „Iki pabaigos. Ir dar šiek tiek“ kamera seka paskui J. Ohmaną Ukrainoje, fronte, – ten jis su savo įkurtos organizacijos „Blue/Yellow“ („Mėlyna/geltona“) bendraminčiais veža humanitarinę paramą, arba, kaip pats sako, „kariauja“.

ELTA primena, kad prašymą tapti Lietuvos piliečiu pareiškia pats žmogus.

Netaikant natūralizacijos sąlygų kitos valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kurie yra integravęsi į Lietuvos visuomenę, išimties tvarka pilietybė suteikiama už ypatingus nuopelnus valstybei.

Tai užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo. Laikoma, kad asmuo integravosi į Lietuvos visuomenę, jeigu jis nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir sugeba bendrauti lietuvių kalba, o jeigu nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje, – sugeba bendrauti lietuvių kalba ir yra kitų akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo yra integravęsis į Lietuvos visuomenę.

Nuo 2003 metų J. Ohmanas yra ketvirtas asmuo, kuriam išimties tvarka suteikta Lietuvos pilietybė.

2018.11.28; 09:00

Prof. Vytautas Sinkevičius. Slaptai.lt nuotr.

Antradienį Seime bus pristatytas įstatymo projektas, kurio pagrindu būtų rengiamas referendumas dėl Konstitucijos 12-ojo straipsnio keitimo. Valdančiųjų teikiamas projektas suteiktų galimybę greta lietuviškos turėti ir kitos, Vakarų valstybės, pilietybę.

Kol kas referendumo dėl dvigubos pilietybės ateitį gaubia abejonės, – siekiant sulaukti daugiau rinkėjų, pirmą kartą norima organizuoti referendumą su savaitės pertrauka tarp dviejų balsavimų. Teisėtyrininkas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Vytautas Sinkevičius abejoja tokios priemonės suderinamumu su šalies Konstitucija. Jo žiniomis, nei Lietuvoje, nei kitose valstybėse tokia praktika nebuvo taikoma.

„Gali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Po pirmo balsavimo dar dvi savaites galės būti vykdoma agitacija, kuri galbūt lemtų kitokį žmonių apsisprendimą nei tą, kurį jie išreiškė pirmame ture“, – Eltai sakė profesorius.

Pasak V. Sinkevičiaus, nėra galimybių visiškai užtikrinti, kad agitacija pertraukoje tarp balsavimų nebus vykdoma: „Gali pasirodyti, kad ir mokslinis straipsnis, kuris paveiks žmonių apsisprendimą, todėl reikia daryti normalų referendumą, kurio tikslas – pasiklausti tautos ir gauti sąžiningą atsakymą“.

Konstitucinės teisės eksperto vertinimu, užuot bandęs sužinoti piliečių nuomonę, Seimas visomis išgalėmis siekia pasiekti iš anksto užsibrėžto tikslo – dvigubos pilietybės įteisinimo. „Būtų sąžininga pasiklausti tautos, kad ji be jokių skatinimų, raginimų ir grasinimų galėtų pasakyti savo tikrąją valią“, – tikino profesorius.

Norint pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį, reikia, kad referendumu tam pritartų daugiau nei pusė visų balso teisę turinčių gyventojų. Tai reikštų, kad, rinkimų aktyvumui pasiekus 50 proc., visi dalyviai turėtų pasisakyti už Konstitucijos pataisą.

Tuo tarpu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas mano, kad valdančiųjų atkaklumą, siekiant įteisinti dvigubą pilietybę, lemia klausimo aktualumas didelei gyventojų daliai. Tačiau tai taip pat reiškia, kad aktyvumas rinkimuose galėtų būti didesnis nei įprasta.

„Beveik kiekvienas Lietuvos gyventojas turi išvykusių ir po skirtingas šalis keliaujančių artimųjų. Tiesioginė sąsaja ir asmeninis pajutimas lemia, kad klausimas gali būti betarpiškai svarbus, – sakykime, kad sūnus, dukra, tėvai ar pusbroliai galėtų turėti pilietybę net gyvendami užsienyje, – tai yra toks bendros tapatybės, bendruomenės išlaikymo klausimas. Manau, kad tai gali paskatinti į rinkimus ateiti ir tuos, kurie kitomis politinėmis problemomis nelabai domisi“, – Eltai sakė TSPMI profesorius.

Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Keičiant Konstitucijos 12-ąjį straipsnį siekiama, kad dvigubą pilietybę išlaikyti galėtų po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvą palikę gyventojai. Norint išvengti Rusijos įtakos, pataisa galiotų siekiantiems Europos Sąjungos, NATO ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančių valstybių pilietybės.

Referendumą numatoma organizuoti kartu su Respublikos prezidento rinkimais 2019 m. gegužės 12 ir 26 dienomis. Nė vienas referendumas Lietuvos istorijoje nėra organizuotas ne paeiliui einančiomis dienomis. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis buvo žadėjęs, kad dėl tokio sprendimo suderinimo su Konstitucija bus kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.25; 06:30

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Atgimimo metu veikusi visuomeninė organizacija Lietuvos Respublikos piliečių chartija, kuriai vadovavo literatūros kritikas, literatūrologas Vytautas Kubilius, buvo pakvietusi iš JAV į Lietuvą atvykusį JAV lietuvių visuomenės veikėją, politologą Liną Juozą Kojelį gauti informacijos apie galimybes reikštis JAV žiniasklaidoje.

Iš patirties žinodamas, kad žydų bendruomenė JAV žiniasklaida itin sėkmingai naudojasi, L.J.Kojelio tvirtinimu, tuo pačiu klausimu jis kreipėsi į JAV Žydų bendruomenės vadovus. Atsakymas buvęs labai paprastas: „mes savo galimybes JAV išnaudojame 105 procentais“.  Kokiu procentu minimas galimybes išnaudoja Lietuva, turėtų atsakyti Lino Linkevičiaus vadovaujama Užsienio reikalų ministerija.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Neabejotina, jog apie žydų galimybes JAV Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) žino. Todėl nenutrūkstamai į viešumą keliamas, tarsi prie žydų genocido Lietuvoje prisidėjusių iškilių Lietuvos patriotų, klausimas priminė gal 105, o gal ir didesnius LŽB keliamus ir teigiamus sprendimus gaunančius procentus Lietuvoje. Žinant, kad galimybių pilnatvę išreiškia 100 procentų, šį skaičių viršijančių galių demonstravimas yra dirbtinas, nenatūralus , perteklinis.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Antai rugsėjo 23 d. prie Mokslų akademijos bibliotekos LŽB pirmininkė Faina Kukliansky prieš prasidedant piketui sakė: „Mums prieinami dokumentai įrodė, kad Jonas Noreika ženkliai ir tiesiogiai prisidėjo prie Holokausto vykdytos politikos Lietuvoje“.  Tai – išsakyta netiesa, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsakydamas į Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos raštą pranešė, kad J.Noreika 1991-05-27 reabilituotas ir nėra jokio teisinio pagrindo pradėti kokias nors įstatymines procedūras, leidžiančias abejoti Jono Noreikos reabilitavimu.  

Lietuva ir už nebūtas kaltes atsiprašinėja, Lietuvos žydų bendruomenei turtą, kurį SSRS nusavino, Lietuva pagal ribotas galimybes grąžino, išskirtinai žydų tautybės piliečių palikuonims net Afrikoje ir JAV dvigubą pilietybę be Konstitucijos pakeitimo, be referendumo Lietuva suteikia, tačiau LŽB to negana, siekti daugiau turbūt skatina tie niekuo nepagrįsti  pertekliniai procentai.

Kadangi nepamatuoti kaltinimai bei reikalavimai natūraliai susilaukia atoveiksmio, LŽB minima veikla tarsi pertekliniai vaistai kenkia pilietinei sveikatai,  prilygsta lietuvių kiršinimui tautiniu pagrindu su žydais. Tokiai veiklai neturi būti vietos.

2018.09.23; 07:99

Įvairioms frakcijoms atstovaujanti parlamentarų grupė įregistravo Pilietybės įstatymo pataisas dėl dvigubos pilietybės.

Siūloma papildyti įstatymą nuostata, kad pilietybė gali būti atkuriama asmeniui, kuris turėjo pilietybę išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu ir (ar) jis ją turėjo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d., bet nebūtinai jis ją privalomai buvo išlaikęs iki 1940 m.

„Projekto tikslas yra ištaisyti šiuo metu galiojančios Pilietybės įstatymo redakcijos reguliavimo trūkumus – papildyti įstatymą nuostata, kuri nedviprasmiškai dar kartą įtvirtintų Seimo politinę valią, kad asmuo, kuris turėjo Lietuvos pilietybę kuriuo nors laikotarpiu iki 1940 m. birželio 15 d. arba jų palikuonys turi teisę susigrąžinti Lietuvos pilietybę, išsaugodami dabar turimą kitos šalies pilietybę“,- sako projektą įregistravę Seimo nariai Andrius Kubilius, Gediminas Kirkilas, Mindaugas Puidokas ir Arūnas Gelūnas.

Jų teigimu, projekte numatytų pakeitimų priėmimas palengvins lietuvių kilmės asmenims turintiems Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę vykdyti ūkinę ir komercinę veiklą Lietuvos teritorijoje.

2017 m. spalio 31 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) vertinimu, įstatymo nuostata „Asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“ reiškia tai, kad tuo metu asmenys Lietuvos pilietybę turėjo turėti iki svarbios tautai datos, t. y. 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuva buvo okupuota. Tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, bei jų palikuonys, gali pretenduoti į Lietuvos pilietybės atkūrimą.

Taip pat LVAT nurodė, kad Migracijos departamentas neteisingai aiškina Pilietybės įstatymą, atkurdami LR pilietybę asmenims ir jų palikuonims, kurie, nors buvę LR piliečiais po 1918 m., įgijo kitos valstybės pilietybę iki „svarbios tautai datos, t. y. 1940 m. birželio 15 d.“

„Šis LVAT išaiškinimas akivaizdžiai paneigia įstatymo leidėjo ketinimus, nepagrįstai susiaurindamas įstatymo nustatytą reikalavimą, yra diskriminuojantis bei esmingai keičiantis iki šiol susiklosčiusią LR pilietybės atkūrimo praktiką. Jo įgyvendinimas reikalautų įrodymų iš bet kurio asmens, ketinančio atstatyti Lietuvos pilietybę, kad jo protėvis (lietuvis, litvakas ar kitos tautybės asmuo), ar išvykę iš Lietuvos, pavyzdžiui 1939 metais, vis tiek išsaugojo Lietuvos pilietybę iki pat 1940 m. birželio 15 d“, – sako įstatymo pataisų rengėjai.

Toks teisės aiškinimas, jų nuomone, taip pat potencialiai visiškai ignoruoja didelę dalį Lietuvos Respublikos piliečių, kuriuos įvairios aplinkybės privertė išvykti iš Lietuvos iki 1940 m. birželio 15 d. ir kurie po 1940 m. birželio 15 d. nebegalėjo grįžti į Lietuvą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.05; 00:01

Julius Panka, šio komentaro autorius

Šiuo metu viešojoje erdvėje suintensyvėjo svarstymai apie vadinamosios „dvigubos“ pilietybės instituto legalizavimą Lietuvos Respublikoje. Tai labai probleminė tema, o jos problematika prasideda jau nuo paties pavadinimo, nes jis nėra tikslus. Įsigilinus į įstatymų projektus, kuriuos siūlo Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybė ir liberalioji mūsų visuomenės dalis, pasidaro aišku, kad siūloma ne dviguba, o neribota, daugybinė pilietybė.

Tikriausiai būtent todėl šiam atvejui labiausiai tinka žodis „daugybinė“, kuris atspindi visą šios idėjos pavojų ir keliamas grėsmes. Juk šis žodis naudojamas ligos išplitimui (daugybinės vėžio metastazės) arba traumų kiekį (daugybiniai kaulų lūžiai), o emigracija, dėl kurios ir svarstoma ši galimybė, yra vienas didžiausių mūsų tautos ir valstybės iššūkių ir plintanti kaip vėžio metastazės liga. Daugybinės pilietybės entuziastai siūlo, kad Lietuvos pilietis galėtų būti kartu ir kitų šalių piliečiu, nes neva tai padėtų išlaikyti jų ryšį su tėvyne.

Paskutiniuoju metu pasirodo ir nemažai įtakingų populistinių politikų pasisakymų, kad tai gyvybinis klausimas ir kad reikia dėti visas pastangas tam, kad įstatymai būtų pakoreguoti daugybinei pilietybei palankia linkme. Bet ar jie supranta, kad daugybinės pilietybės institutas iššauktų labai didelių grėsmių mūsų šalies nacionaliniam saugumui. Juk yra logiška alternatyva, tai Lietuvos visuomenininkų siūloma „Lietuvio kortos“ idėja, kuri išspręstų tuos mūsų emigravusių tautiečių sunkumus, dėl kurių yra siūloma įteisinti dvigubą pilietybę, bet nesukeltų papildomų problemų.

Kadangi argumentų už dvigubą ar dar platesnę pilietybę neturime, panagrinėkime argumentus prieš daugybinę pilietybę !

Mokesčiai. Vienas iš abipusio ryšio tarp valstybės ir piliečio kūrimo segmentų yra mokesčiai. Valstybę ir konkretų žmogų sieja ryšiai, pagrįsti teisėmis ir įsipareigojimais. Valstybė įsipareigoja saugoti ir ginti savo pilietį, o pilietis įsipareigoja mokėti valstybei mokesčius ir atlikti kitas prievoles. Ar dvigubą pilietybę pasirinkęs žmogus mokės mokesčius abiems valstybėms, o trigubą – trims ir panašiai? Tai, aišku, daugiau retorinis klausimas, nes dabar dalis piliečių vengia mokėti mokesčius net vienai valstybei, o ką jau kalbėti apie dvi ir daugiau.

Karinė prievolė. Dėl karo prievolės yra labai panaši situacija kaip su mokesčiais. Kai tik dėl išaugusios Rytų kaimynės grėsmės prasidėjo privalomas šaukimas į kariuomenę, iš karto pasigirdo nemažai balsų, kad tarnyba kariuomenėje yra žmogaus teisių ir laisvių ribojimas, viešojoje erdvėje atsirado gražus „verktinio“ terminas, kai keletas susireikšminusių mergužėlių fotografavo vaikinukus, kurie nesijaučia nei patriotais, nei tėvynės gynėjais, nei lietuviais, nei galų gale, tikrais vyrais, skruostais riedančiomis krokodilo ašaromis.

Pasvarstykime, kaip turėtų jaustis dvigubą pilietybę turintys šauktiniai? Ar jie norėtų tarnauti dviejose kariuomenėse ir atiduoti dvigubai daugiau savo laiko karinei prievolei? O kur dar galimybė, nors kai kuriais atvejais ir tik teorinė, dėl karinio konflikto tarp dviejų valstybių, kaip tada persiplėšti? Savaitę kariauti vienoje pusėje, o savaitę kitoje? Juokai juokais, bet situacija, sutikite, būtų kuriozinė.

Pasyvi ir aktyvi rinkimų teisė. Kiekvienas veiksnus pilnametis Lietuvos Respublikos pilietis turi teisę rinkti atstovus į savivaldos instituciją, Seimą ir Europos parlamentą, taip pat turi teisę rinkti Prezidentą. Pagalvokime, ar žmogus, kuris jau daug metų negyvena Lietuvoje, gali deramai atlikti šią funkciją. Ar jam užteks kompetencijos susigaudyti sudėtinguose politikos vingiuose? Galų gale ar moralu, kad jis, gyvenantis ir dirbantis kitoje valstybėje rinktų žmones, kurie leis įstatymus ir valdys mūsų šalį?

Taip pat turint pilietybę yra ir teisė būti renkamam į visas institucijas, į kurias piliečiai renka savo atstovus. O kas būtų, jei žmogus taptų dviejų skirtingų šalių parlamentų nariu? Galų gale, ar teisinga būti atstovu žmonių, su kuriais negyveni toje pačioje šalyje, ar galėsi tinkamai atstovauti jų interesams ir lūkesčiams? Greičiausiai, kad su labai nedidelėmis išimtimis į visus šiuos klausimus turėtume atsakyti „ne“. Nustatant tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį dviguba pilietybė taptų ne reta išimtimi, o masiniu reiškiniu, neišvengiamai reikėtų spręsti klausimą, ar dvigubą pilietybę turintis asmuo galėtų tapti Seimo nariu, Respublikos Prezidentu, teisėju, stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, ar jis turėtų įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, ar turėtų atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. 

Geopolitinė grėsmė nacionaliniam saugumui. Remdamiesi tarptautinių ir Lietuvos ekspertų prognozėmis, galime drąsiai teigti, kad didžiausia grėsmė mūsų nepriklausomybei ir regiono taikai kyla iš Rusijos Federacijos. Ši valstybė savo tikslų siekia įvairiomis priemonėmis. Viena iš priemonių, tai pilietybės politika. Rusija nekreipia dėmesio į asmens pilietybių kiekį, ši valstybė skelbia, kad rūpinasi ir gina visus savo piliečius. Jai užtenka informacijos, kad asmuo yra jos pilietis, o visa kita šiai agresyviai nusiteikusiai valstybei yra neįdomu.

Prieš suintensyvėjant kariniams ir politiniams konfliktams Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Kryme ir Padniestrėje Rusija suintensyvindavo savo pilietybės lengvatinį teikimą tų regionų žmonėms. Jei įteisinsime dvigubą pilietybę, kas galės jai sutrukdyti vykdyti tokią pat akciją čia, Lietuvoje? Rusija skelbs, kad ateina ginti savo piliečių ir teoriškai ji bus teisi. 

Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.

Kita geopolitinė grėsmė yra Lenkija, kurios požiūris į dvigubą pilietybę yra analogiškas Rusijos požiūriui. Visus Lenkijos piliečius ji laiko tiesiog savo piliečiais ir jai neįdomu, ar žmogus turi dar kitą pilietybę ar ne. Gal kas nors pasakys, kad Lenkija juk NATO ir ES narė, mūsų strateginis partneris ir tikrai nėra grėsmė. Nesiginčysime, tik pateiksime keletą pavyzdžių – lenko korta, kuri Lenkijos valstybės dalinama vadinamųjų „kresų“, pakraščių, prarastų po II Pasaulinio karo, gyventojams ir kurioje deklaruojama ištikimybė Lenkijos valstybei. Ne kartą girdėti kai kurių aukštų Lenkijos politikų pareiškimai, kad Vilniaus krašto okupacijos ir aneksijos nebuvo, kad ši šalis neturi dėl ko atsiprašyti savo kaimynių ir t.t. Istorikai žino, kad aljansai ir Sąjungos keičiasi, byra, susikuria naujos, o kova dėl teritorijų XXI amžiuje ne mažiau kruvina ir aktuali nei buvo viduramžiuose ar kruvinajame XX amžiuje.

Jei kam iškiltų klausimas, kokios esminės priežastys trukdo dvigubos pilietybės idėjos realizavimui Lietuvoje, atsakymas galėtų susidėti iš trijų dalių: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, 2. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, 3. Lietuvos piliečių sveikas protas. Šiuo metu bandoma pakeisti pirmuosius du dėmenis manipuliuojant ir griaunant trečiąjį.

Pigų populizmą deklaruojantys politikai jau ne kartą bandė reglamentuoti daugybinę pilietybę įvairiais įstatymais. Toks reglamentavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Konstitucijos 12 straipsniui ir 2006 m. Konstitucinio teismo išaiškinimui dėl dvigubos pilietybės kaip išimtinio atvejo. Todėl tam, kad būtų įteisinta daugybinės pilietybės idėja yra būtina pakeisti dvyliktą Konstitucijos straipsnį. Tačiau nepasiduodantys populistų užmačioms politikai ir visuomenininkai pritaria, kad Konstitucijos 12 straipsnio tikrai nereikia keisti. Emigrantų padėtį ženkliai pagerintų „Lietuvio kortos“ įvedimas, o kažkaip balansuoti imigrantų padėtį nėra jokios prasmės. Imigrantų padėtį apibrėžia Lietuvos Respublikos įstatymai, jei jiems jie nepatinka – jie visada gali išvykti. Tinkamai mūsų šalies realijoms subalansuotas Lietuvos Pilietybės įstatymas apibrėžia, kaip imigrantas gali tapti Lietuvos piliečiu, tam tikrą laikotarpį gyventi Lietuvoje, dirbti, mokėti mokesčius, išlaikyti kalbos ir istorijos egzaminą ir t.t.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Prieš porą savaičių Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, pilkasis kardinolas Ramūnas Karbauskis pareiškė kad padarys viską, kad 2019 metais būtų surengtas referendumas 12 Konstitucijos straipsnio keitimui, kuris privalo įvykti. Ir nors referendumus galima vertinti kaip vieną esminių demokratijos formų, nes šiuo atveju išreiškiama visos tautos, o ne keleto išrinktų asmenų pozicija, šis pasiūlymas yra pigus populistinės politinės partijos žingsnis.

Jis greičiausiai turi tikslą atkreipti dėmesį į prarandančią populiarumą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, suteikti jos kandidatams papildomą matomumą, girdimumą ir žiniasklaidos dėmesį, rinkimų, su kuriais kartu vyktų referendumas, metu.

Dar daugiau – Ramūnas Karbauskis prasitarė, kad dabar svarstoma galimybė šiam referendumui priimti atskirą įstatymą, kad jis vyktų ne vieną dieną. Tikriausiai mūsų tauta dar neužmiršo, kaip buvo vykdomas Lietuvos stojimo į Europos sąjungą referendumas, kuriam irgi buvo priimtas išskirtinis įstatymas, leidžiantis piliečiams balsuoti dvi dienas.

Tada buvo mobilizuotos beveik visos politinės partijos agitacijai už stojimą. Referendumo organizatoriai tada išleido milžinišką sumą pinigų reklamai, surengė ne vieną dešimtį agitacinių laidų visose žiniasklaidos priemonėse, leido žmonėms balsuoti ne savo apylinkėse, po keletą kartų ir leido apsukriems prekybininkams atvirai papirkinėti į referendumą atėjusius piliečius dovanojamu alumi ir skalbimo milteliais. Tačiau tikslas buvo pasiektas – valdžia išprievartavo tautą ir reikiamas jos atstovų kiekis atėjo į referendumą ir pasakė „taip“.

Panašu, kad dabar bus stengiamasi padaryti panašiai. Referendumas prasidės su Lietuvos Prezidento rinkimų pirmuoju turu, tada bus dviejų savaičių pertrauka, po kurių vyks Prezidento rinkimų ir referendumo II turas ir rinkimai į Europos parlamentą. Iš karto iškyla keletas klausimų, kas garantuos biuletenių saugumą tuo pertraukos laikotarpiu ir ar bus užtikrinta, kad piliečiai negalėtų balsuoti po keletą kartų. Žinant, kad daugybinė pilietybė būtų naudinga ir imperialistiškai nusiteikusioms Lietuvos kaimynėms, kyla labai svarbus klausimas, kaip bus užtikrinta, kad užsienio šalys neįtakotų referendumo dėl „dvigubos“ pilietybės rezultatų? Kai mus pasiekia žinios, kad Rusija galimai įtakojo JAV ir Prancūzijos prezidentų rinkimų rezultatus, atsakykime sau į klausimą, ar Lietuvos saugumo struktūros užtikrins skaidrų referendumą ir objektyvius rezultatus.

Aišku, diskutuodami apie mūsų tautos išlikimą, turime suprasti, kad per 25 Nepriklausomybės metus įvairiais skaičiavimais apie milijonas mūsų tautiečių išvyko iš tėvynės. Didelė jų dalis sieja savo ateitį su šalimi, į kurią išvyko. Dažnas tautietis, ypač jei kalbėsime apie emigravusius prieš dešimtmetį ar ankščiau, išvykdamas į užsienį, sakydavo, kad išvykstąs tik trumpam, kad užsidirbs pinigų ir sugrįš, beje, nemaža dalis tarpukario Lietuvos išeivių elgėsi būtent taip, išvykdavo keleriems metams į užjūrį, ten dirbdavo iki paskutinio prakaito, be laisvalaikio, be asmeninio gyvenimo, be elementaraus poilsio, jei dėl tokio darbo nenukeliaudavo į kapus, po keleto metų grįždavo į Lietuvą ir už sukauptus pinigus įsigydavo ūkį ar pradėdavo verslą.

Deja, XXI amžius labai skiriasi nuo XX, todėl dabar dažnas emigrantas svečioje šalyje įsikuria, sukuria ten šeimą arba atsiveža ją iš Lietuvos, pasistato namą, pradeda kilti karjeros laiptais. Tada viskas susiklosto taip, kad grįžimas į Lietuvą tampa labai komplikuotas ir nusikelia neribotam laikui. Dėl intensyvaus gyvenimo ritmo vyksta negrįžtamas nutautėjimas. Išeiviai dažnai gyvena ir dirba įvairiatautėje aplinkoje, dalis jų sukuria mišrias šeimas, tai sąlygoja savo kalbos, kultūros ir tradicijų įtakos sumažejimą ir kai kuriais atvejais, netgi jų palaipsnį užmiršimą ir atsižadėjimą.

Ypatingai jautrūs nutautėjimui vaikai, kurie save su Lietuvą sieja tik per tėvus, jiems lietuvių kalba ir Lietuva tampa tik tėvų gimtine, su kuria jų nesieja joks emocinis ryšys. Panašiai XX amžiaus antroje pusėje, Lietuvoje vykstant intensyviai urbanizacijai, vaikai, jau gimę mieste, žiūrėjo į kaimą, iš kurio kilo jo tėvai, ar į tėvų ir senelių vartotą tarmę. O tėvai, šiame intensyviame gyvenimo ritme dažnai neturi laiko, kurį galėtų skirti vaikams, tai skatina susvetimėjimą ir dar intensyvesnį nutautėjimą. Iš viso to, kas pasakyta ankščiau, galima daryti vienintelę išvadą:  „Būtina stiprinti emigrantų ryšį su Lietuva“. 

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikriausiai su tuo visi sutinkame, bet klausimas – KAIP tai padaryti? Vienadienių populistų ir valstybės ateitimi susirūpinusių politikų ir visuomenininkų požiūriai išsiskiria. Pastarųjų siūloma alternatyva, kuri būtų realus tiltas tarp Lietuvos ir jos pilietybės atsisakiusio lietuvio, tai – Lietuvio pažymėjimas (Lietuvio korta), kurio esmė būtų sutarus su konkrečia šalimi, joje gyvenantiems, bet atsisakiusiems Lietuvos pilietybės tautiečiams išduodamas pažymėjimas, kuris suteiktų: lengvatų Lietuvoje, pagalbą Lietuvos ambasadose, teisę bet kada atsisakius kitos pilietybės susigrąžinti Lietuvos pilietybę.

Tai eliminuotų  grėsmes, o kartu išspręstų tas problemas, kurios atsiranda lietuviui išeiviui, kuris nori įgyti kitos šalies pilietybę, bet nenori visiškai nutraukti ryšio su Lietuva.

Ar leisime mumis manipuliuoti, kai valdžia ciniškai laužys elementarias demokratijos normas, kurdama vienadienius referendumų įstatymus, kai sprendžiant svarbius valstybei klausimus taisyklės keičiamos pagal tai, ar kokia referendumo baigtis yra naudinga esantiems prie valdžios vairo politikams? Ar pritarsime „Lietuvos ne Lietuvoje“ projektui, pagal kurį lietuvis tampa viso pasaulio piliečiu, be teisių ir įsipareigojimų savo tėvynei? Sprendimų metas sparčiai artėja, atsakingai ruoškimės jam.

2017.12.01; 09:00

Grupė Seimo narių antradienį užregistravo įstatymo projektą, kuriuo siūloma įsteigti Lietuvio pasą, leidžiantį išsaugoti ryšį su Lietuvos valstybe. Lietuvio paso institucija suteiktų išeiviams visas Lietuvos piliečių turimas teises, išskyrus politines.

Projektą registravo Seimo nariai Eugenijus Jovaiša, Juozas Bernatonis, Ramūnas Karbauskis, Andrius Palionis, Arūnas Gumuliauskas.

Pagal teikiamą projektą, Lietuvio pasą galėtų įgyti visi lietuvių kilmės asmenys, taip pat asmenys, gimimo būdu įgiję Lietuvos pilietybę po 1990 metų kovo 11 dienos, jų sutuoktiniai, vaikai ir vaikaičiai, taip pat vaikai ir vaikaičiai asmenų, turėjusių Lietuvos pilietybę iki 1940 metų birželio 15 dienos. Įgytas Lietuvio pasas suteiktų visas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikiamas teises, išskyrus politines teises balsuoti nacionaliniuose rinkimuose bei užimti pareigas, kuriose būtina ištikimybės Lietuvos Respublikai priesaika.

Pasak Seimo narių, Lietuvio pasą turintis asmuo bei tokio asmens vaikai ir vaikaičiai, nusprendę atkurti pilietinį ryšį su Lietuva, galėtų atkurti, susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę arba ją įgyti supaprastinta tvarka. Pagal projektą, Lietuvio pasas nebūtų suteikiamas ne lietuvių kilmės asmenims, kurie apsigyveno Lietuvos Respublikoje sovietų okupacijos laikotarpiu ir jos neteko, ar jų palikuonims, jei jie pilietybės nebuvo įgiję gimdami.

„Lietuvio paso institucija iš tiesų užtikrintų išeivių, jau suleidusių šaknis užsienyje, ryšį su savo Tėvyne. Ši institucija skatintų atvykti gyventi ir vystyti verslą Lietuvoje, siųsti savo vaikus mokytis Lietuvos švietimo ir studijų sistemoje, tikėtis Lietuvos Respublikos apsaugos ir paramos. Plėtojantis globaliems procesams, tokia institucija padėtų nors iš dalies stabdyti lietuvių tautos nykimą, skatintų saugoti lietuviškas tradicijas bei lietuvio tapatybę išeivijoje, atsispirti kitiems globaliems iššūkiams ir ES erdvių spaudimui. Lietuvio pasą turinčių užsieniečių registras sukurtų Lietuvos valstybės institucijoms pagrindą naujoms komunikavimo ir bendradarbiavimo su lietuvių kilmės asmenimis galimybėms“, – teigiama projekto aiškinamajame rašte.

Seimo narių manymu, šis projektas yra ypač reikalingas, kai aštrėja emigracijos procesai. Todėl būtina sudaryti kuo palankesnes sąlygas grįžimui į Tėvynę. Paso sąvoka pasirinkta todėl, kad ji istoriškai yra vartojama ne tik atitinkamos šalies piliečiams, bet ir kitiems asmenims, kurių nuolatinė būstinė yra šalis, išdavusi tokį dokumentą (leidžiantį laisvai atvykti ir gyventi, mokytis bei dirbti šioje šalyje).

Seimo nariai, Lietuvio paso įstatymo bendraautoriai, yra įsitikinę, kad, siekiant padėti lietuvių kilmės asmenims ir visiems pilietybę praradusiems piliečiams išsaugoti ryšį su Lietuva, su jos švietimo sistema ir, kiek tai įmanoma, su visu šalies gyvenimu, reikalinga ieškoti protingo kompromiso, kuris ir simboliniu, ir piliečio teisių lygmeniu padėtų suderinti skirtingus išeivių, gyvenančiųjų Lietuvoje interesus ir įsakmias Konstitucijos nuostatas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.09; 00:10

Kovo 8 d., trečiadienį, 10 val. Vilniuje Seimo Konstitucijos salėje (Seimo I rūmai) Seimo nario Žygimanto Pavilionio pastangomis rengiama diskusija „Pilietybės išsaugojimas – teisiniai ir politiniai iššūkiai“. 

Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Renginio rengėjų teigimu, Lietuvos piliečiai užsienyje vis dažniau atsisako Lietuvos Respublikos pilietybės ir renkasi kitos valstybės pilietybę. Pasak renginio rengėjų, tai yra ypatingai svarbu po 2016 m. Jungtinės Karalystės, kurioje šiandien gyvena šimtai tūkstančių lietuvių, referendumu priimto sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos.

Esą yra paskaičiuota, kad vien dėl „Brexit“ Lietuva gali per ateinančius porą metų prarasti dešimtis tūkstančių piliečių, kurie atsisakys Lietuvos Respublikos pilietybės vardan teisės būti Jungtinės Karalystės piliečiais.

Šios diskusijos rengėjai klausia: Ar pilietybės atsisakymas yra vienintelė išeitis? Kaip galime užtikrinti pilietybės išsaugojimą? Ar atsiras tam politinė valia?

Šiuos klausimus ir ketina aptarti diskusijos dalyviai – Seimo nariai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai ir teisininkai. Diskusijai vadovaus žurnalistas, LRT laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis.

Programa

10.00 val. Pirmoji dalis.

Pranešimai:

Dalia Henke, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė;
Dalia Asanavičiūtė, Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė;
Justinas Jarusevičius, Harvardo teisės mokyklos alumnas, Motieka ir Audzevičius kontoros vyr. teisininkas.

11.00 val. Antra dalis. Diskusija.

Dalyviai:

Rima Baškienė, Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja;
Juozas Bernatonis, Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas;
Gediminas Kirkilas, Seimo narys, Europos reikalų komiteto pirmininkas;
Seimo narė Aušrinė Armonaitė;
Seimo narė Dovilė Šakalienė;
Seimo narys Andrius Kubilius;
Seimo narys Žygimantas Pavilionis;
Seimo narys Stasys Šedbaras;
Kiti pageidaujantys pasisakyti renginio dalyviai.

12.00 val. Pabaiga.

Registruotis į šį renginį reikia iki kovo 7 d. 12 val. el. paštu albert.komar@lrs.lt

2017.03.06; 02:09

Šiandien Vidaus reikalų ministerijoje (VRM) vyko iškilminga pilietybės priesaikos ceremonija, kurios metu vidaus reikalų viceministras Darius Urbonas priėmė 29 asmenų priesaikas Lietuvos Respublikai.

Prisiekusiems asmenims pilietybė buvo suteikta ar grąžinta Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu. 23 asmenys prisiekė netekę kitos valstybės pilietybės (tarp jų – buvę Ukrainos, Rusijos Federacijos, Baltarusijos, Izraelio, Armėnijos, Indijos, Kirgizijos, Irano, Kazachstano, Gruzijos piliečiai). Lietuvos Respublikai šiandien taip pat prisiekė 6 asmenys be pilietybės.

Priesaikos ceremonijos metu, padėję ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos, visi prisiekė be išlygų būti ištikimi Lietuvos Respublikai, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, pasižadėjo gerbti Lietuvos valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratijos ir teisinės valstybės pagrindus. Baigęs skaityti priesaikos tekstą, kiekvienas pasirašė vardinį priesaikos lapą.

Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą asmuo, kuriam suteikta pilietybė, per nustatytą laiką turi viešai ir iškilmingai prisiekti Lietuvos Respublikai – tik po to jis tampa Lietuvos Respublikos piliečiu ir įgyja piliečio teises, laisves ir pareigas.

Paprastai asmenys prisiekia Vidaus reikalų ministerijoje arba Lietuvos Respublikos diplomatinėje ar konsulinėje įstaigoje.

Informacijos šaltinis – Lietuvos vidaus reikalų ministerija.

2017.01.24; 05:05

Tauta išsivaikščioja, miesteliais, miestais kasmet patraukia Baltijos keliu laimės ieškoti, į visuotinės gerovės šalis vergauti arba (gydytojai, mokslininkai, menininkai) pasipinigauti, o valdžia abejingai tyli ir skuba prisikimšti pilvą ir kišenes. Nėra reikalo čia pasakoti skaičiais, kas, kodėl, kiek, į kur masiškai bėga iš Lietuvos.

Žiniasklaida daug kartų apie tai pasakojo, kalbėjo su išvykstančiais, išvykusiais, net sugrįžusiais… Vaizdelis nekoks, bet valdžiai jis dar, matyt, nepakankamai šiurpus, kad ji bent pirštą pajudintų. Jai patinka, kad esame Europos, gal net pasaulio rekordininkai. Nė viena tauta taip nebėga iš savo namų, kaip lietuviai, nė vienos valstybės valdžia nėra tokia abejinga tautai, kaip Lietuvos valdžia.

Bet valdžia – dar ne tauta, tik tautos išrinktieji (deja!). Jeigu jie nusisuko nuo tautos, reikia tautai, dar namie pasilikusiai jos daliai, neabejingai savo likimui, kažką daryti.

Continue reading „Pradėkim iš naujo, nes mūsų jau tik du milijonai“

narusiene-regina

Valdybos veiklos ataskaitą rasite ir galite paskaityti „Pasaulio Lietuvio“ specialiam leidinyje PLB Seimui. To Jums nekartosiu. Mano pranešime noriu Jums pateikti tą, ką Jūsų naujai išrinkta  PLB valdyba turės adresuoti. Žinoma, dar iškils kitų reikalų, kurių mes šendiena dar nepramatome.

Pilietybė. Nors dabartinis Seimas priėmė naują pilietybės įstatymą 2010 m.gruodžio 2d., kuris įsigaliojo 2011 m. balndžio 1 d., šiame įstatyme yra daug trukumų ir svarbiausiai nepatenkina daugumos emigrantų, kurie išvyko iš Lietuvos po nepriklausomybės atstatymo ir įsigyjo kitos tautos pilietybę. Pilietybės įstatymo patobulinimus, pakeitimus turės adresuoti naujai išrinktas LR Seimas. Jei Seimas turės politinės valios, šis įstatymas gali būti pataisytas.

Continue reading „Regina Narušienė: “Dabartinis Lietuvos pilietybės įstatymas nėra tobulas”“

pilietybe

Tautos ateities forumas (TAF), atstovaudamas šalies piliečių interesus sveikina, Jūsų, Prezidente, poziciją dėl viešumo kovojant su oligarchais ir kyšininkais, bandančiais užvaldyti valstybę.

Būtent viešumas yra demokratijos garantas ir išbandytas ginklas kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Norint šią veiklą įprasminti bei pagaliau pasiekti bent kokių nors apčiuopiamų rezultatų, negalime nekreipti dėmesio į anksčiau padarytus neleistinus, amoralius, o kartais net nusikalstamus veiksmus.

Continue reading „Kodėl Mansurui Sadekovui suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė?“

brazenas_sedi-k

Jaučiuos pasimetęs Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) sukeltų ginčų dėl LR pilietybės logikos dulkėse. Manyčiau, Lietuvai atkovojus nepriklausomybę ir lietuviams – Tėvynę, turėjo pasikeisti ir buvusios išeivijos bendravimo su Lietuvos valstybe forma ir būdai.

 Atsistačius valstybei užsieniuose, Vyriausiasis Lietuvai Išlaisvinti Komitetas (VLIK-as) sustabdė veiklą užsienyje, veikę diplomatai perėjo LR UR ministerijos žinion.

Dalis mūsų tautiečių atsidūrė užsieniuose kaip bėgliai nuo priespaudos jau Rusijos caro okupacijos laikais. Dviejų pasaulinių karų ir kelių priešų okupacijų pasėkoje užsieniuose atsidūrė net kelios pabėgėlių nuo priespaudos kartos.

Continue reading „Derybos su “draugais” dėl pilietybės“