Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) nusprendė ypatingai iškilmingai pagerbti šalyje gyvenančią gausią armėnų bendruomenę. Nuo šiol kiekvienais metais oficialusis Paryžius tragiškus 1915-ųjų įvykius minės ne tik kaip armėnų genocidą. Šių metų balandžio 24-ąją Prancūzija gedės kartu su visa 600 tūkst. armėnų bendruomene. Mat balandžio 24-oji Prancūzijoje oficialiai skelbiama „nacionalinio gedulo diena“.

Kad kiekvienais metais Prancūzijoje iškilmingai pagerbiamos armėnų aukos, – labai gražu. Nieko nematau blogo ir tada, kai Emanuelis Makronas teigia, jog „Prancūzijoje gyvenančių armėnų istorija – tai Prancūzijos istorija“.

Bet vis tik rūpi išsiaiškinti, kaip su tragiškais 1915-ųjų įvykiais tuometinėje Osmanų imperijoje (dabartinė Turkija) susijusi Pancūzija konkrečiai? Juk tie nesutarimai, į kapus nusinešę milijonus gyvybių, buvo kilę tarp turkų ir armėnų. Prancūzai tiesiogiai dėl šių nelaimių niekuo dėti.

Ypač svarbu pabrėžti, kad šie įvykiai Europoje nėra labai atidžiai išnagrinėti. Jie neanalizuoti pirmiausia dėl Armėnijos kaltės, nes ši valstybė, skirtingai nei Turkija, savų archyvų neatidariusi iki šiol. Ko ji bijo, ką slepia? Gal atidžiai išstudijavus armėniškus archyvus paaiškėtų, kad teisūs būtent tie, kurie sako, jog „turkai gynėsi nuo jų priešams ginklu ir klasta talkinusių armėnų“, jog „daug armėnų tąsyk žuvo dėl siautėjusių ligų“, jog „žuvusiųjų armėnų skaičius dirbtinai padidintas, nes tuometinėje Osmanų imperijoje tebuvo vienas milijonas armėnų“, jog „nuo armėnų teroristų rankų žuvo daug turkų“?

Prancūzijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Galų gale nepamirškime, jog Turkija savarankiškai, be niekieno skatinimų žiauriai nubaudė ranką prieš civilius armėnus pakėlusius saviškius, jog turkai patyrė ne mažesnių nuostolių nei armėnai.

Tad kam Prancūzijai pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu minėti tai, dėl ko nei kaltas, nei asmeniškai atsakingas? Nebent tokiu keistu būdu Prancūzijos vadovas siekia įsiteikti įtakingai armėnų bendruomenei. O gal štai tokiomis priemonėmis Prancūzijos galva nori įgelti įtakingai, savarankišką politiką puoselėjančiai, Europos nuomonės ne visada paisančiai Turkijai?

Atsakymų į šiuos klausimus nesužinosime, nebent Prancūzijos prezidentas E.Makronas sutiktų duoti nuoširdų, išsamų interviu. Tiesa, Prancūzijos lyderis, balandžio 24-ąją paskelbęs nacionalinio gedulo diena, įspėjo Turkijos vadovybę apie savo sprendimą iš anksto (gražiai pasielgė), bet tuo pačiu pridūrė, kad su oficialiąja Ankara nenori pyktis (diplomatinė vingrybė). Beje, šis paaiškinimas kai kuriuos politikos apžvalgininkus tik dar labiau paskatino analizuoti E.Makrono elgesį: „oficialusis Paryžius nesąmoningai keršija šiandieninei Turkijai už tai, kad ši kadaise buvo užkariavusi beveik visą Europą, o šiandien nepasiduoda Briuselio spaudimui“.

Žinoma, Prancūzija – savarankiška valstybė. Jos prezidentas – savarankiškas politikas. Tačiau akivaizdus prancūzų pataikavimas Armėnijai – sunkiai suvokiamas. Juolab kad Prancūzija turi nuodėmių. Ir labai didelių. Ji turi už ką atsiprašyti, turi už ką atgailauti, turi dėl ko jaustis kalta.

Omenyje turiu prancūziškas kolonijas. Prisiminkime kad ir tuos laikus, kai Alžyras gyveno prispaustas prancūziško kareiviško bato. Alžyro arabai prancūzišką okupaciją kentė ne vieną dešimtmetį. Prancūziška okupacija tęsėsi nuo 1830 iki 1962-ųjų metų. Logiškai mąstant, Prancūzijai dar labiau nei „armėnų genocidas“ turėtų rūpėti Alžyro gyventojams padarytos skriaudos. Jei jau skelbti „nacionalinio gedulo dieną“, tai ne balandžio 24-ąją, o tą, kurios metu būtų galima bent simboliškai prisiminti Alžyro žmonėms padarytus nusikaltimus. Jei jau Pancūzijos prezidentas toks jautrus armėnų skausmui, koks jis turėtų būti jautrus Alžyro žmonių skausmui?

Emanuelis Makronas – Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Bet ar tikrai Prancūzija deramai atsiprašė Alžyro – užtektinai nuoširdžiai liūdi dėl šios šalies gyventojams padarytų skriaudų?

Kadangi literatūros šiuo subtiliu klausimu Lietuvoje nėra daug, kreipiausi pagalbos į Lietuvoje reziduojančius Prancūzijos diplomatus. Tegul pateikia duomenų, kiek dėl pancūziškos okupacijos 1830 – 1962 metais žuvo arabų, kiek jų buvo suluošinta, neteisėtai įkalinta, nukankinta tardant. Taip pat rūpi sužinoti, kiek paminklų Prancūzijoje pastatyta ir kiek gedulingų minėjimų kasmet surengiama pagerbiant būtent prancūziško smurto aukas Alžyre?

Jei Prancūzija yra demokratinė, spaudos laisvę gerbianti valstybė, turėtų atsakyti, paaiškinti. Palauksime – pamatysime.

Beje, pataikaudama Armėnijai keistai elgiasi ne vien Prancūzija. Lietuvą irgi derėtų priskirti šalims – keistuolėms. Tik šiemet Lietuvos kultūros ministerija su Turkijos institucijomis pasirašė bendradarbiavimo sutartį archyvų srityje. Tik nuo 2019-ųjų vasario mėnesio Lietuvos archyvų atstovai, mūsų mokslininkai, istorikai galės laisvai naudotis Osmanų ir Turkijos Respublikos archyvų medžiaga. Tokį dokumentą pasirašė Turkijos ambasadorius Lietuvoje ponas Gokhanas Turanas.

Tai reiškia, kad nė vienas Lietuvos istorikas, mokslininkas, tyrinėtojas iki šiol nėra pravėręs turkiškų archyvo durų.

Ir vis tik Lietuva jau seniausiai pripažinusi 1915-ųjų įvykius „armėnų genocidu“. Armėniškų archyvų mes nesame matę, nes Armėnija nieko neįsileidžia, turkiškų archyvų neanalizavome, nes tingėjome ar neturėjo noro, tad kaip, kam ir kodėl iš Lietuvos politikų kilo mintis 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijos teritorijoje pavadinti „armėnų genocidu“?

2019.02.11; 13:24

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Besibaigiantys metai buvo dosnūs jubiliejais. Šalia visos pasaulio krikščionims reikšmingos 500 metų reformacijos sukakties giesmėmis per žemaičių žemę nuaidėjo 600 metų Žemaičių vyskupystės jubiliejus. Be to, reikia manyti, kad kai kas kai kur paminėjo ir LR Konstitucijos 25-erių metų sukaktį.

Tačiau galvą guldau, kad niekas, išskyrus nebent kokį nuo realybės atitrūkusį istoriką, neprisiminė dar vieno „jubiliejaus“: prieš 300 metų, 1717 m. Varšuvoje vadinamasis Nebylusis seimas  pripažino Rusijos imperijai teisę kištis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus bei perpus  sumažino ATR kariuomenę.

Kuo baigėsi toks nuolaidžiavimas, matome paprasta akimi. Rusijos imperija taip „įsikišo“ į ATR reikalus, kad prarijo pačią respubliką. O ko nepajėgė suvirškinti pati, pasidalijo su kitais ėdriais kaimynais. Tokio nuolaidumo pasekmes srėbėme porą šimtmečių, tebesrebiame ir dabar…

1939 m. Lietuva pakluso Rusijos reikalavimui įsileisti „ribotą“ karinį kontingentą, o neužilgo Sovietų Rusija, jau nė nebeklausdama leidimo, įvedė tiek to kontingento, kiek pati pajėgė, ir pusę amžiaus diktavo Lietuvai ir vidaus, ir kituose reikaluose.

Lenkai, nudegę nuo Rusijos vyliaus, net ir šiandien itin atsargūs. Ne tik Rusijos, bet  ir tos Sąjungos, į kurią įstojo savo noru, atžvilgiu. O mes, skirtingai, nei lenkai, niekaip neišmokstame šitos skaudžios istorinės pamokos. Lietuvos Seimas vėl klusniai tūpčioja prieš politinį taktą ir padorumą ignoruojančius kitų valstybių aktyvistus, jų reikalavimu kėsindamasis tai „tobulinti“ lietuvišką raidyną, tai ignoruoti Konstituciją, tai perrašyti opesnį istorijos puslapį… Tiesa, šiandien ir Seime, ir visuomenėje pasigirsta balsų, nepritariančių svetimųjų kišimuisi į lietuvių reikalus, todėl uoliesiems tūpčiotojams kol kas nesiseka pelnyti neaišku kieno ir neaišku kokios malonės.

Bet ar ilgai?

Piliečių nelaimei, savo tautos, savo valstybės interesus lengviausiai išduoda būtent tie asmenys, tie valstybės pareigūnai, kurių nuomonė turi didžiausią svorį valstybėje: premjeras, Seimo pirmininkas, kultūros bei švietimo ministrės… Ko jiems ir joms stinga? Žinių? Išsilavinimo? Kultūros? Patriotizmo? O gal visko kartu paėmus? Tada natūraliai kyla klausimas: o tai kaip tie žmonės atsidūrė tokiuose postuose, kurie reikalauja ir žinių, ir kultūros, ir meilės savo šaliai, savo žemei, savo kalbai? Kuo, kokiais kriterijais vadovavosi tas Vyriausias Valstietis, kurio valia, kaip kalbama, buvo dalijami postai, formuojant naujo Seimo ir Vyriausybės struktūras? Savo asmenine (ne)kompetencija, ar kažkieno slapta valia, nukreipta prieš Lietuvos valstybę?

Apskritai, klausimas apie tai, kuo – savo asmeniniais, savo valstybės ar kažkieno kito interesais – vadovaujasi mūsų aukštieji pareigūnai, priiminėdami svarbius sprendimus, arba būna neužduodamas, arba lieka be atsakymo. Bet šitai išsiaiškinti būtina, nes valdžios sprendimų nepagrįstumas kelia chaosą ne tik žmonių galvose, bet ir vidaus bei užsienio politikoje.

Gruodžio mėnesio pradžioje, kaip prisimename, Lietuvos atstovai pritarė Jungtinių Tautų rezoliucijai dėl Jeruzalės statuso ir tuo pačiu nepritarė JAV sprendimui pripažinti Jeruzalę oficialia Izraelio sostine bei perkelti į ją savo ambasadą. Tuo tarpu kai kurios kitos ES narės, jų tarpe mūsų artimiausios kaimynės, Lenkija ir Latvija balsuojant susilaikė.

Lietuvos užsienio reikalų ministeriją tokį balsavimą mėgino paaiškinti tuo, kad parėmė bendrą Europos Sąjungos poziciją. O kokia tai pozicija? Ilgalaikis nieko neveikimas ir ryžtingesnių sprendimų vengimas…. Ar tai padeda Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimui? Vargu bau. Liūdniausia, kad nesimato jokių prošvaisčių, jokios vilties, kad ES pasiūlys kokį nors, tegu kitokį, nei JAV, bet veiksmingą sprendimą, o ne begalinį „gumos tempimą“, nes vis gausėjanti musulmonų diaspora ES politiką diktuojančiose šalyse, Vokietijoje ir Prancūzijoje, pančioja laisvą tų šalių politikų valią ir objektyvią nuomonę. Be to, kaip teisingai pastebėjo Vytautas Radžvilas, ES neveiksmingą poziciją „lemia ES „ilgalaikės ir bendros politikos“ formuotojams būdingas ideologizuotas ir vienpusiškas multikultūralistinis pasaulio matymas“.

Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvija ir kitos ES narės jau praregėjo ir mato, kuo neskaitlingoms valstybėms gresia „multikultūralistinis pasaulio matymas“: savosios kultūros praradimu. Beje, Šiaurės šalys, į kurias karts nuo karto mėgina lygiuotis ir Lietuva, irgi kuo toliau, tuo skeptiškiau vertina „Jungtinių Europos Valstijų“ idėją, kurią nuolankiai nekritiškai priima Lietuvos politikai.

Dėl ko savo savarankiškos nuomonės, pagrįstos SAVO valstybės ir tautos interesais, neformuoja ir negina Lietuvos politikai? Gal Lietuva yra  labiau „europietiška“ nei Latvija, Lenkija, Vengrija ar šiaurės šalys? Gal mūsų politikams stinga tam reikalingų smegenų? O gal po šiai dienai Lietuvoje sprendimus priiminėja tie žmonės, kurie išsaugojo senąją, sovietinę tradiciją visus sprendimus palikti „viršininkui“, anuomet – Maskvai, dabar – Briuseliui? Vadinasi, neišmoktų istorijos pamokų tik daugėja…

Pirmaisiais nepriklausomybės metais daug kritikos strėlių buvo nukreipta prieš ideologiją visur ir visada: prieš ideologizuotą mokyklą, ideologizuotus sprendimus, tikint, jog tik SSSR buvo ideologizuota valstybė, o štai vadinamų demokratinių valstybių, Europos Sąjungos vykdoma politika yra „švari“, laisva nuo bet kokios ideologijos. Tačiau ES diegiama multikultūralizmo ideologija tik leksika skiriasi nuo sovietų stumtojo internacionalizmo (panašiai kaip sveikatos apsaugos sistemoje „seselė“ skiriasi nuo „slaugytojos“).

Tad kas gali paneigti, kad ir pasekmės bus panašios?!

2017.12.31; 12:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Ketvirtadienį vienoje prezidentūros menėje buvo pristatyta nacionalinė iniciatyva IDĖJA LIETUVAI, subūrusi, kaip praneša rengėjai, pagrindinius šalies žiniasklaidos kanalus, visuomenės veikėjus, įvairių sričių ekspertus, atsakingą verslą.

Krenta į akis, kad ši akcija buvo išreklamuota iš anksto su Lietuvoje ne taip dažnai matoma pompa, o ypatingą iškilumą minėtai iniciatyvai suteikia tai, kad akcijos globėjais sutiko būti aukščiausieji šalies politikai, pradedant šalies prezidente Dalia Grybauskaite.

Kita vertus, niekam nebuvo paslaptis, kad šio užmanymo tikrasis iniciatorius, telkiantis pritariančiuosius balsus (kas galėtų drįsti nepritarti idėjai Lietuvai), yra Delfi.lt portalas, tarsi pratęsiantis čia vykstančius kasmetinius įtakingiausiųjų Lietuvos žmonių rinkimus labai savitu būdu, t. y. dabar užsimojęs pažadinti masinę žmonių iniciatyvą dalintis idėjomis, nežiūrint jų pelnyto statuso, užimamos padėties, turimų įtakos svertų, tarkime, tikintis, kad išsakytos vertingos idėjos savaime prasiskins kelią.

Galimas daiktas, pernelyg užsižaidus nepaprastai žavingu ir drauge graudžiai juokingu įtakingųjų rinkimu, kreipimasis į žmonių mases su raginimu dalintis idėjomis yra savotiškas kompensacinis paties portalo mechanizmas, siekiant didesnės savivertės ir visuomeninio reikšmingumo, tačiau bet kokiu atveju tokiu kreipimusi buvome pamaloninti  mes visi, net didžiausi diletantai. Žinia, gyvename epochoje, kurioje vis didesnę reikšmę įgyja eksperto kompetencijos, tačiau jau pagal apibrėžimą ekspertas yra toks žmogus, kuris neturi idėjų, o tai savo ruožtu reiškia, kad idėjų turnyruose mėgėjai gali pasirodyti ne blogiau nei profesionalai.

Net jeigu idėjos Lietuvai užmanymas būtų tik  marketinginis triukas, svarbiausiu dalyku laikant savireklamą, tokios idėjos Lietuvai iškėlimas neabejotinai įgyja visuotinį pobūdį ir nacionalinį skambesį jau vien todėl, kad suteikia progą  mums visiems padiskutuoti apie idėjų reikšmę visuomenės gyvenime, siekiant strateginių pokyčių, verčia kelti klausimą – kaip, kokiu būdu, pagaliau – kur užgimsta tikroviškos idėjos, keičiančios mūsų  likimą, atveriančios naujus tikrovės horizontus. Net jeigu iš didelio aptartos reklaminės akcijos debesio nebus daug lietaus, t. y. neiškris idėjų perteklius, nušniokščiantis gatvėmis, mes jau būsime įsibėgėję, bandydami atspėti idėjos kaip tikrovės stūmoklio mįslę, žingsnis po žingsnio artėdami prie Platono idėjų teorijos kaip svarbiausiojo platonizmo rezultato apmąstymo, įgydami skonį ir poreikį platoniškajai sielos nuskaidrinimo versijai kasdienybės verpetuose.

Na, iš tiesų Platonas idėją (gr. idea, eidos, ousia) suprato ne tiek kaip kažkokį ketinimą, užmanymą, racionalizacinį pasiūlymą, kurį  būtų galima su didesne ar mažesne sėkme įgyvendinti tikrovėje, kaip kartais sakoma, įkūnyti, kiek kaip tokį idealų pradą, kuris yra tikroviškas savaime, dar daugiau, yra tikroji tikrovė, Platono žodžiais tariant, būtiškoji būtis (gr. to ontos on). Vadovėliniu žargonu tariant, Patonas yra idealistas, idealizmas apskritai pagal savo radikaliausią pavyzdį neretai yra vadinamas platonizmu, o mes savo ruožtu esame linkę tokį idealizmą įsivaizduoti kaip kažkokį klajojimą padebesiais, atitrūkus nuo realios tikrovės.

Tačiau tikriausiai esate girdėję sakant žmogų apie kitą žmogų, kad anas yra tikras žmogus, o mes teisingai supratome, kad taip gražiai įvertintas buvo kasdieninius lūkesčius pranokstantis, didesniu ar mažesniu laipsniu idealus žmogus, drauge suvokiant, kad empiriškai išsibarsčiusiam žmogui labiausiai už viską trūksta realumo. Kas nutuokia tokių posakių prasmę, daugiau ar mažiau yra platonikas, nori to ar nenori. Užvis įdomiausias dalykas, su kuriuo tenka kartas nuo karto susidurti, baisiai nustebus, yra tai, kad  neretai nuo Platono triukšmingai atsižegnoja, labai rezervuotai jį vertina kraštutiniais realistais save laikantys žmonės, kurie, kaip toliau pamatysime, esmės požiūriu yra didesni platonikai net už šių eilučių autorių, kuris būtų linkęs save laikyti neoplatoniku tik priešokiais, kartas nuo karto išprovokuojamas ekstremalių nutikimų, tokių kaip, tarkime, nacionalinė iniciatyva „Idėja Lietuvai“. 

Savižudiškas abejingumas. Slaptai.lt nuotr.

Pagal Platoną, idėja arba, kitaip tariant, ideali daikto esmė yra tikroji būtis, kai savo ruožtu jusliškai patiriamas daiktas geriausiu atveju esą yra tarsi būtis, dalyvaujanti būtyje tik per savo idėją. Kitaip tariant, Platonas daikto būtį iškelia į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Kyla klausimas – ar toks daikto nubūtinimas kartais nėra kažkoks nesusipratimas, nepateisinamas savivaliavimas, galimas daiktas, žmogiškų silpnybių nulemtas kaprizas, sukeliantis sumaištį  būties teorijoje?

Ta proga galima pastebėti, kad moderniųjų laikų mokslas ir technika, tarsi pakartodami platonizmo judesį, labai panašia maniera priešais tikrovę kaip jos vertingumo pagrindą keldami idėjas, nubūtina prigimtinę tikrovę ne tik teoriniu, bet ir naujojo daiktiškumo kristalizacijos pavidalu. Taigi platonizmas gali būti  vadinamas vienu iš svarbiausiu Vakarų kultūrinių kodų dar ir dėl to, nes iš anksto paaiškina mokslo santykio su būties teorija aplinkybes.

Kita vertus, kaip jau menka dalimi užsiminiau, man pačiam labiau rūpi ta platonizmo versija, kuri leidžia idėją traktuoti kaip būdą apšviesti tikrovę, išryškinant jos nepriteklius, tarkime, dialogo idėja įgalina apčiuopti nesusikalbėjimo problematiką ir pan.

Žiūrint šiuo rakursu, idėjos Lietuvai nacionalinės iniciatyvos kontekste savaime besiperšanti yra visos Lietuvos susirinkimo, jeigu norite, visuotinio tautos suvažiavimo idėja. Kaip atrodo, tai būtų pats geriausias būdas susitarti dėl  Lietuvos vizijos, pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo antrojo šimtmečio pradžią. Techninis šios idėjos gyvendinimas tikrai nėra toks keblus uždavinys kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Ar sakote, kad atstovaujamosios demokratijos sąlygomis esminį Konstitucijos paragrafą, skelbiantį, kad valstybę kuria tauta, realizuoja laisvose demokratiniuose rinkimuose išrinktas parlamentas, vykdantis tautos valią? Tikriausiai greitai supratote, kokią nesąmonę ištarėte?..  Iš tiesų, Lietuvoje politikai pačiu geriausiu atveju atstovauja politiko profesijai, o dažniausiai su vis didėjančiu pagreičiu – savo šeimoms, atžaloms, egoistinių interesų grupei, pasivadinusiai partija. Net ir Seime kartojasi tos pačios pavardės, deputato profesijai tampant paveldimai, nekalbant jau apie ne tokius viešus valstybės gyvenimo užkaborius. Savo ruožtu tautos susirinkimo užmanymas yra grindžiamas visų profesijų, luomų, socialinių sluoksnių atstovavimo idėja, siunčiant atstovus į šimtmečio forumą nuo visų socialinių klasių, nepamirštant net užklasio ir viršklasio.

Tai išties būtų generalinis luomų susirinkimas! Bent kartą per šimtmetį tokią prabangą galėtume sau leisti, ar ne? Ypač noriu pabrėžti tą momentą, kad kalbame čia ne apie kažkokio šventinio ritualo įgyvendinimo būtinybę, o apie susvetimėjimo savo valstybei įveikimo sąlygas, visuotinį valstybės įgalinimą, naujų raidos gairių numatymą labiausiai autoritetingu pavidalu. Kad ir kaip žiūrėsi, tai svarbesnis dalykas nei įtakingųjų sąrašo išryškinimas, vadinamojo elito kodifikavimas.

X X X

Kaip pasakytų pats Platonas, idėjos neatsiranda ir neišnyksta, yra amžinos, tačiau idėjas galima atrasti ar prarasti, surinkti ar išbarstyti. Kartais atsidaro visos idėjų skrynios, nepriklausomai nuo tavo pasiruošimo jas priimti ir nuopelnų žmonijai, o, kaip skelbia amerikiečių patarlė apie likimo ironiją, neretai būna ir taip, kad didžiausios bulvės  uždera pas kvailiausią fermerį. Svarbiausia pakliūti į tą tiesos tašką, kur kartas nuo karto beprotiškai dyksta idėjos, – senovės graikai tą vietą vadino topos noeta, t. y. protinga vieta. Atmetimo būdu galima nustatyti, kad tokia idėjų derlumo vieta tikrai nėra tribūna, kabinetas ar menė, net nėra rašomasis stalas su išalkusia žodžių klaviatūra ir vylingai mirksinčiu monitoriu. 

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip jau yra tekę kartą iš toli užsiminti, greičiau į tokią protingą vietą galima užklysti  keliaujant miško takeliais, kai atsiremiame į tamsą http://www.alfa.lt/straipsnis/50193649/kai-miskas-tampa-mediena-laikas-naikinti-ir-uredijas.

Neatsitiktinai, – tikriausiai visi tai pastebėjo, – ketvirtadienį paskelbus vajų „Idėja Lietuvai“, visą savaitgalį žmonės miniomis traukė traukė į Lietuvos miškus ieškoti idėjų, apsimetę vienas prieš kitą  niekuo dėtais grybautojais.

Lotyniškoje interpretacijoje „protinga vieta“ yra apibrėžiama kaip inteligibilumo dimensija, t. y. kaip tokia sfera, kuri, jeigu pavyks pasakyti nenusilaužus liežuvio, pasižymi sugebėjimu būti mąstoma. Prašau doktrinos puoselėtųjų atleidimo, bet pasakysiu tiesmukiškai, kad yra pagrindas manyti, jog tokia protinga vieta yra Žemė visokeriopa to žodžio reikšme – kaip planeta, kaip stichija, kaip gyvybės versmė, kaip Tėvynės kraštovaizdis ir teritorija, kaip gimtosios kalbos terpė,  galiausiai kaip didžioji informacinė sistema.

Kartą labiau juokais nei rimtai esu sakęs, kad Lietuvoje turėtų būti keturi universitetai, pavadinti atitinkamais stichijų vardais http://www.alfa.lt/straipsnis/50172665/kiekvienai-stichijai-po-universiteta. Tačiau ne juokais, o labai rimtai tvirtinu, kad Lietuvos savigarbos reikalas yra turėti Žemės universitetą, be kitų tokio prasmingo pasirinkimo galimybių numatant dar ir tai, kad Žemės universitetas būtų adekvatus pagarbos gestas valstietijai kaip motininiam Lietuvos luomui (nesumaišykite su Seimo valstiečiais), mūsų istorijos vingiuose atlikusiam dar ir tą darbą, kurį išdavė kiti luomai, pavyzdžiui, būtent valstiečiai pradėjo karą miškuose, kai ginkluoti valstybės sargybiniai lemiamu momentu nusišalino ar pasidavė priešui be šūvio.

Tiesą  sakant, kiekvienas prasmingai funkcionuojantis universitetas turėtų būti laikomas žemės universitetu kaip regiono intelektinis centras, ta proga prisimenat, kad Vokietijos administraciniame suskirstyme regionai yra vadinami žemėmis. Būtent sugebėjimas tapti regiono vystytoju yra nepalyginamai aukštesni tikslas nei tokių žaltvykslių kaip tarptautiniai reitingai vaikymasis ar Afrikos švietimo misijos įsisąmoninimas, keliant juodojo žemyno žmonių išsilavinimo lygį.

2017.09.13; 06:40

73 proc. Lietuvos politikų nežino apie jiems privalomą valstybės politikų elgesio kodeksą, tik vienas iš septynių politikų galėjo įvardyti elgesio kodekso principus – tą rodo pilietinio judėjimo „Baltosios pirštinės“ savanorių atlikti Lietuvos savivaldybių tarybos ir Seimo narių, merų bei jų pavaduotojų apklausos duomenys.

Pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas, sąžiningumas, skaidrumas ir viešumas, taip pat padorumas, pavyzdingumas, nesavanaudiškumas, nešališkumas ir atsakomybė turėtų būti žinomi principai, ir jais turėtų vadovautis į valdžią išrinktieji tautos atstovai.

Continue reading „Tik vienas iš septynių politikų žino, kaip derėtų elgtis pagal politikų elgesio kodeksą“