Lietuvos URM

Gintaras Visockas. Lietuvos URM sukūrė pavojingą precedentą!

Šiandieninį komentarą Pietų Kaukazo temomis pradėsiu nuo kelių Azerbaidžano žurnalisto Bairamo Elšadovo citatų day.az leidinyje. Skelbiu pirmąją citatą: „Lietuvos ambasadorius Armėnijoje Andrius Pulokas susitiko su Armėnijos parlamento pirmininku Alenu Simonianu ir svarstė Karabacho armėnų klausimą. Problema ta, kad Lietuvos ambasadorius arba nežino, kad Azerbaidžanas šiomis dienomis visiškai atkūrė suverenitetą ir Karabacho klausimas liko istorijos šiukšlyne, arba, o tai dar blogiau, Lietuvos diplomatui tarptautinė teisė yra antraeilės reikšmės klausimas“.

**Andrius Pulokas. Lietuvos ambasadorius Armėnijoje**

Padiskutuokime, kas teisus? Teisus – Azerbaidžano komentatorius. Kodėl? Remiantis tarptautine teise, Karabachas tikrai yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Jei Lietuvos diplomatui A. Pulokui parūpo Karabacho armėnų likimas, jis pirmiausia turėtų belstis ne į Armėnijos, o į Azerbaidžano valdžios duris. Juk Karabachas – Azerbaidžano žemė. Tad, vadovaujantis sveiku protu, mūsų diplomatui Karabache gyvenančių armėnų problemas aptarti derėtų Baku mieste. Jerevano poziciją reikia žinoti, bet tik po to, kai bus įsiklausyta į oficialius Azerbaidžano politikų komentarus. Nes Karabachas, dar sykį priminsiu, – tai ne Armėnijos teritorija. Jei mūsų ambasadorius ponas A. Pulokas apie Karabacho armėnų lūkesčius tariasi su Armėnija, vadinasi, jis grubiai kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus. Ar tai – oficiali Lietuvos URM pozicija?

O čia – dar viena citata iš prieš keliolika dienų viešojoje erdvėje pasirodžiusios Bairamo Elšadovo publikacijos. Štai azerbaidžanietiški priekaištai Lietuvai: „Lietuvos diplomatijos vadovo Gabrieliaus Landsbergio pasisakymų esmė tokia, kad lokalinės antiteroristinės Azerbaidžano priemonės pakerta tarptautinės bendrijos pastangas siekiant taikos. Mes net neakcentuosime kvailumo, šališkumo bei situacijos nesuvokimo. Tik pasakysime, kad ponas Landsbergis patraukė Vakarų politikų pamėgtu keliu, kai ieškoma ne tiesos, o „demonstruojama sava mielaširdystė“.“

**Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

Ir vėl – teisingi azerbaidžaniečių priekaištai. Begėdiška tvirtinti, esą 2023-ųjų rugsėjo 19-ąją Azerbaidžanas kažin ką pakirto. Ponas G. Landsbergis turėtų žino, juk jau nėra mažas vaikas, jog dažniausiai neįmanoma pasiekti rimtų susitarimų taikiomis priemonėmis. Tereikia prisiminti, kaip gražiuoju nepavyko sutramdyti Kuveitą puolusio Irako, Jugoslavijos karų, sutaikyti šiaurės ir pietų Vietnamo, pietų ir šiaurės Korėjos, kaip meiliais žodeliais nepasisekė Moldovai susigrąžinti Padniestrės, Sakartvelui – Pietų Osetijos ir Abchazijos, kaip pokalbiais nebuvo užbaigti karai Sirijoje, kaip, Vakarams svaičiojant demokratijos temomis, Ukraina neteko Krymo, Donbaso, Luhansko regionų.

Pietų Kaukazo bėdos – dar vienas puikus pavyzdys, ko teverta vakarietiška diplomatija siekiant sutaikyti besipykstančias tautas. Prisipažinsiu, per pastaruosius tris dešimtmečius nė sykio nesu girdėjęs oficialaus Vilniaus garsiai ir aiškiai ištariant, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl armėnų separatistai privalo nešdintis iš Šušos ir Hankendžio. Beje, šių žodžių aiškiai, garsiai nenorėjo ištarti oficialusis Paryžius, oficialusis Vašingtonas, oficialusis Briuselis, oficialusis Strasbūras. Kalbant atvirai, visus tris dešimtmečius Vakarai elgėsi taip, tarsi Azerbaidžanas privalo paaukoti Armėnijai savąjį Karabachą. O kai Baku nesutikdavo, Europos Sąjunga prigalvodavo įvairiausių priekabių, koks Azerbaidžanas neva blogas, piktas ir žiaurus. Tuo tarpu armėnai – tarsi šventesni net ir už patį Šventąjį Tėvą – Popiežių Pranciškų. Neva armėnai – demokratiški, taikūs, draugiški, be menkiausių korupcijų. Tad, mano supratimu, mažų mažiausiai netaktiška nurodinėti Azerbaidžanui, kad šis, trisdešimt metų kantriai laukęs „taikių susitarimų“, dar keletą dešimtmečių luktelėtų, kol mes, Vakarai, sužaisime savo dvigubų standartų politikas, skatindami armėniškąjį separatizmą ir platindami antiazerbaidžanietiška nuotaikas.

Azerbaidžaną mums derėtų sveikinti susigrąžinus Karabachą. Sveikinti Azerbaidžaną turėtume ne tik už tai, kad jis galų gale atkūrė savo šalies teritorinį vientisumą. Galėtume pasakyti ačiū dar ir už tai, kad savo karines operacijas 2020-ųjų rudenį ir 2023-ųjų rugsėjo 19-ąją dieną jis organizavo profesionaliai, ypač stengdamasis išvengti civilių aukų. O dabar, kai Karabachas – Azerbaidžano rankose, azerbaidžaniečiai vėl demonstruoja solidumą, orumą. Su vietiniais armėnais jie elgiasi pagarbiai, humaniškai, civilizuotai. Norite grįžti į Armėniją – važiuokite, niekas nedraudžia. Norite likti Karabache – pasilikite, tik turėsite gyventi pagal Azerbaidžano įstatymus ir tvarką. Jokios prievartos, jokio keršto. Sulaikomi, areštuojami tik Karabacho separatistų valdžios ir ginkluotųjų pajėgų atstovai. Žodžiu, nėra jokių „etninių valymų“, kaip mėgina teigti armėnų separatistams palankūs propagandistai. Azerbaidžanas – puikus pavyzdys visoms pasaulio valstybėms, patyrusioms teritorinių praradimų. Sakartvelas, Moldova, Ukraina širdies gilumoje pavydi Azerbaidžanui. O kaip elgiasi Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis? Jam vaidenasi, kad „lokalinės antiteroristinės Azerbaidžano priemonės pakerta tarptautinės bendrijos pastangas siekiant taikos“.

**Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

O kokią poziciją užėmė Lietuvos parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis? Vienoje „Lietuvos ryto“ televizijos laidų tik tarp kitko užsiminė, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Kaip skelbė agentūra ELTA, Ž. Pavilionis puolė įrodinėti, jog Lietuvos diplomatai privalo nedelsiant skristi į Armėniją ir Armėnijos sostinėje Jerevane aptarti Pietų Kaukaze susidariusią situaciją. Man regis, mūsų parlamentaras pirmiausia turėjo organizuoti kelionę į Azerbaidžaną, ir tik po to, jei prireiks, – į Jerevaną. Juk agresorius šiuo konkrečiu atveju – ne Azerbaidžanas. Agresorius – Armėnija. Bet kaip ir diplomato A. Puloko atveju, taip ir čia – viskas atvirkščiai. Pirmiausia – į Armėniją, o į Azerbaidžaną – jei reikės…

O kaip leidinyje 15min.lt kalbėjo Lietuvos gynybos ekspertas Darius Antanaitis? Jis pripažino, jog Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, bet tuo pat pridūrė – „atsiprašau armėnų“. Nesuprantu, kam tie atsiprašymai? Kodėl bijome armėnams priekaištauti, kai jie elgiasi neteisingai, kodėl armėnams nenorime sakyti tiesos?

Štai Vilniaus Universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas, „Freedom House“ vadovas Vytis Jurkonis, duodamas interviu Lietuvos televizijoms ir internetiniams leidiniams, nė sykio aiškiau neužsimena, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – Azerbaidžano teritorija. Neįsivaizduoju, kaip galima keliolika minučių „pilstyti iš tuščio į kiaurą“ ir aiškiai neužsiminti, ką apie Karabacho priklausomybę mums sako tarptautinė teisė? Ko verti tokie V. Jurkonio pasiplepėjimai?

Vienintelis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius, davęs leidiniui 15min.lt interviu, kalbėjo aiškiai ir be užuolankų. Karabachas – tai Azerbaidžanas, ir šios aksiomos negalima pamiršti, kai kalbame apie Azerbaidžano karines operacijas Karabache 2020-ųjų ar 2023-ųjų rudenį.

*Konstantinas Borovojus – Ukrainos vėliavos fone*

Beje, ypač įdomių pastabų dėl paskutiniųjų įvykių Karabache internetinėje youtube.com erdvėje yra išdėstęs Rusijos disidentas, verslininkas, apžvalgininkas Konstantinas Borovojus. Kodėl remiuosi šiuo į JAV pasitraukusiu Rusijos opozicionieriumi? Jis vienas iš pirmųjų kaltino Rusijos vadovą Vladimirą Putiną 1999-iaisiais sprogdinus gyvenamuosius namus Maskvoje, Volgodonske ir Buinakske, kad turėtų pretekstą pulti Čečėniją. K. Borovojus – iš tų opozicionierių, kurie senų seniausiai kaltino tiek JAV, tiek Europą nusikalstamai pataikaujant V. Putinui.

Taigi jo komentarai bent šiuo metu man atrodo teisingi, įtikinami. Paklaustas, kurią pusę palaikąs dėl Pietų Kaukazo, K. Borovojus visuomet primena, jog pastaruosius tris dešimtmečius separatistams Karabache vadovavo … Kremliaus statytiniai. Pastaruosius tris dešimtmečius Karabachą valdė V. Putino šutvė. Tiesa, visi tie Karabacho premjerai, prezidentai, parlamento vadovai, gynybos ministrai, kariuomenių generolai vaidino demokratus, humanistus, laisvės gynėjus, o iš tikrųjų slapta padėjo V. Putinui diegti savąją „skaldyk ir valdyk“ politiką, specialiai kiršino armėnų ir azerbaidžaniečių tautas, trukdydami į priekį judėti ir Armėnijai, ir Azerbaidžanui. Pasak K. Borovojaus, vaduodamas Karabacho regioną iš armėnų separatistų Azerbaidžanas šiandien vaidina teigiamą vaidmenį – jis iš regiono veja lauk V. Putino komandą. K. Borovojaus teigimu, nereikia gailėti armėnų separatistų vadų. K. Borovojus taip pat nėra sužavėtas Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano politika. N. Pašinianas pasirodė ne toks kietas, drąsus ir principingas kaip kadaise, sakykim, buvo Gruzijos (Sakartvelas) reformatorius Michailas Saakašvilis.

Mano supratimu, Lietuva turėtų įsidėmėti šiuos K. Borovojaus žodžius.

2023.10.01; 18:00

Aktualijos

Dėl ambasadorių D. Matulionio ir E. Bajarūno pradėjo tarnybinius patikrinimus

Dėl Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje Eitvydo Bajarūno bei ambasadoriaus prie NATO Deivido Matulionio pradėti tarnybiniai veiksmai, informuoja Užsienio reikalų ministerija (URM). Be to, pasak ministerijos, atliekamas ambasados Londone reprezentacinių lėšų auditas.

„Šiuo metu gavus papildomos informacijos yra pradėti tarnybiniai veiksmai, kuriais tikrinama minėta informacija, taip pat atliekamas ambasados Londone reprezentacinių lėšų naudojimo auditas. Tačiau kol vyksta informacijos tikslinimas bei vertinimas nuo platesnių komentarų šiuo metu susilaikysime“, – nurodoma komentare, kurį raštu Eltai perdavė ministro atstovė spaudai Paulina Levickytė.

Abejonės dėl diplomatų tinkamumo tęsti pareigas kilo po to, kai naujienų portalas delfi.lt paskelbė, jog, šaltinių duomenimis, URM sulaukė skundų dėl galimo E. Bajarūno mobingo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. O D. Matulionis, rašė portalas, galėjo nesilaikyti valstybės institucijų mandato ir susilpninti Lietuvos derybines pozicijas artėjant NATO viršūnių susitikimui.

Vertindamas viešojoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, prezidentas Gitanas Nausėda nurodė, kad pasitiki ambasadoriais. Visgi, šalies vadovas pažymėjo, kad diplomatams metamo kaltinimai yra itin rimti, todėl situaciją privalu atidžiai įvertinti.

Tuo metu ministras Gabrielius Landsbergis patvirtino, kad URM yra gavusi informacijos apie šiuos ambasadorius. Tačiau politikas nuo detalesnių komentarų susilaikė.

„Yra gauta tam tikrų pastabų dėl veiklos. Į tuos skundus ar pastebėjimus yra reaguojama vidaus nustatyta tvarka. Kai bus daugiau informacijos – turbūt informuosime. Bet dabar tai yra administracinis procesas – ne politinis“, – patikino jis.

Augustė Lyberytė (ELTA)

2023.09.15; 06:00

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Kodėl G. Landsbergio ir G. Nausėdos laikysena palanki armėnų separatistams

**Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto**

Šiandien noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į Lietuvos užsienio reikalų ministerijos oficialiame internetiniame puslapyje rugsėjo 11-ąją dieną paskelbtą žinutę. Siūlau atkreipti dėmesį į pranešimą, kuris skelbia: „Lietuvos URM griežtai smerkia rugsėjo 8 – 10 dienomis Rusijos valdžios ir jos kolaborantų organizuotus gubernatorių, vietos parlamentų ir savivaldybių tarybų „rinkimus“ laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose – Krymo pusiasalyje, Sevastopolio mieste, Zaporižios, Donecko, Luhansko ir Chersono regiuonuose“.

Klausiate, kuo užkliuvo ši informacija? Niekuo. Ji – labai teisinga. Už šį pareiškimą Lietuvos URM vadovybė verta vien pagyrimų. Lietuvai privalo rūpėti teisybė. O tiesa akivaizdi – Rusija neturi nei moralinės, nei juridinės teisės kištis į Ukrainos vidaus reikalus. Ypač ciniška organizuoti vadinamuosius „laisvus“ rinkimus Ukrainos žemėse, kurias šiandien kontroliuoja Rusijos kariuomenė. Kokie tai rinkimai, jei tave tiesiog gali nušauti, jei balsuosi ne taip, kaip pageidauja okupantas.

Tačiau Lietuvos URM vis tik rugsėjo pirmosiomis dienomis apsižioplino. Gal netyčia, o gal ir sąmoningai. Lietuvos URM nepastebėjo, kad rugsėjo 9-ąją labai panašūs įvykiai klostėsi ir Azerbaidžano regione Karabache. Visiems bent kiek politika besidomintiems aišku, jog Karabachas priklauso Azerbaidžanui – pagal visas tarptautines teises. Tačiau anuomet įvykiai klostėsi taip, kad 1988- 2020-aisiais šį regioną neteisėtai administravo armėnų separatistai, karine jėga išstūmę visus azerbaidžaniečius. Tik 20220-ųjų rudenį per vadinamąjį 44 dienų karą Azerbaidžanui pavyko išvaduoti didžiąją Karabacho dalį. Beliko susigrąžinti Karabacho sostinę Hankendį ir dar keletą rajonų. Štai tuose mažyčiuose rajonuose, kurių Azerbaidžano kariuomenė vis dar nekontroliuoja, rugsėjo 9-ąją buvo surengti vadinamieji „prezidentiniai rinkimai“. Neva Karabacho armėnai demokratiškai išsirinko naująjį prezidentą.

Net ir didžiausiam naivuoliui aišku, jog šiemet rudenį armėnų separatistų organizuoti prezidento rinkimai Karabache – melas, fikcija, dezinformacija. Prezidento, parlamento, vietos tarybų rinkimus Karabache leistina organizuoti tik Azerbaidžanui, nes Karabachas – tai jo teritorija. Pati Armėnija po 2020-ųjų sėkmingos azerbaidžaniečių karinės operacijos buvo priversta viešai, stebint Vakarų tarpininkams, pripažinti, jog Karabachas – ne jos žemė, jog ji pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą drauge su visu Karabachu, įskaitant ir Hankendį.

Žodžiu, Karabacho grąžinti teisėtiems šeimininkams nenorintys armėnų separatistai šiandien kaip įmanydami neriasi iš kailio – gudrauja, meluoja, falsifikuoja. Tačiau visas pasaulis puikiai suvokia, kokia tų „rinkimų“ vertė.

Rugsėjo 9-osios „rinkimus“ Handkendyje jau griežtai pasmerkė Ukrainos, Bulgarijos, Kazachstano užsienio reikalų ministerijos, šių šalių parlamentų vadovai. Šiuos „rinkimus“ neteisėtais pavadino Europos Sąjungos vadovai. Šiuos „rinkimus“ ignoruoti rekomendavo Jungtinių Tautų vadovybė.

**Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.**

O štai Lietuvos URM apie juos neužsiminė nė žodeliu. Neaptikau nė menkiausio Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pareiškimo, kaip jis asmeniškai traktuoja armėnų separatistų siautėjimus Hankendyje. O juk ponas G. Landsbergis dar visai neseniai viešėjo tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane, tad oficialių vizitų metu turėjo išskirtinę galimybę susipažino su tikrąja padėtimi Pietų Kaukaze.

O ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, dar visai neseniai turėjęs galimybių oficialių vizitų metu akis į akį diskutuoti tiek su Armėnijos, tiek su Azerbaidžano vadovais, nepaliko nė menkiausios žinutės oficialiame LRP.lt puslapyje. Rugsėjo 10-ąją – tuščia. Rugsėjo 11-ąją – pranešimas apie numatomą susitikimą su nacionalinio saugumo kursų dalyviais. Taip pat radau informacijos, jog Lietuvos vadovas G. Nausėda įteiks skiriamuosius raštus ambasadoriui Vengrijoje. Rugsėjo 12-osios įrašas byloja, jog Lietuvos prezidentas priims Danijos, Indijos ir Latvijos ambasadorius. Bet apie nusikalstamą armėnų separatistų veiklą Karabache – nė užuominos.

Taigi Lietuvos užsienio politika ir vėl šlubuoja. Rusiją smerkiame dėl neteisėtų žygių Ukrainos žemėse, beje, teisingai elgiamės, kai smerkiame. Bet štai armėnų separatistų, tebesiautėjančių jiems nepriklausančiame Karabache, kritikuoti nedrįstame. Kodėl taip keistai elgiamės?

2023.09.13; 00:30

Aktualijos

Ukrainai šiuo metu reikia tokių patikinimų, kokius kadaise tarė prezidentas G. W. Bushas

**JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.**

Sveikindamas į Valdovų rūmus antradienio vakarą susirinkusius NATO ministrus, Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis ragino nepalikti Ukrainos vienos pačios kovoje su Rusija. Pasak jo, Ukrainai šiuo metu reikia tokių patikinimų, kokius prieš kelis dešimtmečius Vilniaus Rotušės aikštėje išsakė buvęs JAV prezidentas George W. Bushas.

Referuodamas į antrus metus besitęsiančią Ukrainos kovą su Rusijos agresija, G. Landsbergis akcentavo, jog istorija davė labai aiškią pamoką – kovoje už laisvę niekas negali būti paliktas vienas.

„Ši laisvės ugnis toliau liepsnoja kiekvieno lietuvio širdyje. Ir kai Ukraina pasipriešina Rusijos terorui, kai baltarusiai atsisako nusilenkti niekingam diktatoriui, kai rožių ar skėčių jūros kviečia kovoti už demokratiją, mes girdime istorijos aidą ir prisimename pamoką, kurią išmokome geriausiai – kovoje už laisvę niekas negali būti paliktas vienas“, – teigė G. Landsbergis.

Kalbėdamas NATO viršūnių susitikimo paraštėse surengtame renginyje G. Landsbergis akcentavo naujai besiformuojančią Europos saugumo architektūrą, kurios neatsiejama dalis – Ukraina.

„Turime pasitelkti visas priemones – ginklus, šaudmenis, mokymus, žvalgybą, diplomatiją – ir Ukrainai pasiekti galutinę pergalę. Prieš mūsų akis formuojasi nauja Europos saugumo architektūra. Paremta stipresne nei bet kada NATO ir transatlantine partneryste. Su Suomija, su Švedija ir su Ukraina – lygiateise ir neatskiriama mūsų saugumo dalimi. Mūsų saugumas – nuo Baltijos iki Juodosios jūros, nuo Atlanto iki Indijos ir Ramiojo vandenynų priklauso nuo taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos, kurią privalome ginti visi“, – sakė G. Landsbergis.

„Tik mūsų visų tvirtas atsakas gali atgrasyti Maskvos divizijas ir karo samdinius, besitelkiančius vos kelių valandų atstumu nuo Lietuvos. Tik mūsų tvirtybė gali atgrasyti ir priešininkus kituose žemynuose, kurie tikisi, kad susigūšime kaskart susidūrę su ekonominiu spaudimu ar šantažu“, – teigė jis.

Savo kalboje ministras akcentavo, kad būtina imtis ryžtingų ir Kremliui „gerai matomų“ atgrasymo priemonių.

**Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.**

„Vaizduotė nėra stipriausia Kremliaus pusė – režimas tiki tik tais dalykais, kuriuos mato. Todėl esame dėkingi Vokietijai už jos sprendimą nuolat Lietuvoje dislokuoti 4000 karių brigadą. Esame dėkingi visiems sąjungininkams, kurių kariai atvyksta saugoti NATO rytinių sienų ir nekantriai jų laukiame“, – teigė G. Landsbergis ir baigdamas kalbą prisiminė prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje vykusį JAV prezidento George W. Busho vizitą. Pasak jo, šio buvusio JAV prezidento Rotušės aikštėje ištarti žodžiai šiuo metu yra be galo reikalingi Ukrainai.

„Kuomet prieš 21 metus JAV prezidentas George W. Bush tūkstančių prie Rotušės aikštės susitikusių žmonių akivaizdoje pakvietė Lietuvą į NATO, jis taip pat pažadėjo, kad Lietuvai baigėsi ilga baimės, netikrumo ir vienatvės naktis [deja, vos keli miško broliai sulaukė šios akimirkos]. Šiandien šie žodžiai yra labai reikalingi Ukrainai ir būtent nuo mūsų priklauso ar po tamsios nakties išauš diena. Negalime praleisti šios galimybės! Turime tai padaryti ne tik dėl ukrainiečių, bet ir dėl mūsų pačių“, – sakė jis.

Antradienį paskelbtame Vilniuje vykstančio NATO viršūnių susitikimo komunikate rašoma, kad Ukrainos įstojimui į Aljansą nebus taikomas narystės veiksmų planas. Visgi deklaracijos tekste konkretesni terminai, kada Ukraina galėtų tikėtis įstoti į NATO, nėra apibrėžti.

„Mes galėsime pateikti pakvietimą Ukrainai įstoti į Aljansą, kai sąjungininkės pritars ir bus įvykdytos sąlygos“, – rašoma NATO viršūnių susitikimo komunikate.

Deklaracijos tekste pabrėžiama, kad Ukrainai nebus taikomas narystės veiksmų plano reikalavimas.

„Mes visiškai remiame Ukrainos teisę pasirinkti savo saugumo planus. Ukrainos ateitis yra NATO. Mes dar kartą patvirtiname įsipareigojimą, kurį prisiėmėme per viršūnių susitikimą 2008 m. Bukarešte, kad Ukraina taps NATO nare, ir šiandien pripažįstame, kad Ukrainos kelias į visišką euroatlantinę integraciją nereikalauja Narystės Veiksmų Plano“, – rašoma dokumente.

Taip pat komunikate išsakoma parama Ukrainai vykdant reformas kelyje į NATO.

„Ukraina tampa vis labiau sąveikaujanti ir politiškai integruota į Aljansą ir padarė reikšmingą pažangą reformų kelyje. Sąjungininkės ir toliau rems ir peržiūrės Ukrainos karinio suderinamumo pažangą bei būtinas papildomas reformas demokratijos ir saugumo sektoriuje. Pažangą nuolat vertins NATO užsienio reikalų ministrai. Aljansas rems Ukrainą vykdant šias reformas jos kelyje į būsimą narystę“, – akcentuojama susitikimo deklaracijoje.

ELTA primena, kad antradienį Vilniuje prasidėjo dvi dienas truksiantis aukščiausio lygio NATO viršūnių susitikimas.

Prieš atvykdamas į viršūnių susitikimą V. Zelenskis pareiškė, kad „absurdiška“ nenustatyti Ukrainos narystės NATO termino ir kad neatrodo, jog narės būtų pasirengusios pakviesti Ukrainą į Aljansą arba padėti jai tapti nare.

Informacijos šaltinis – ELTA

2023.07.12; 06:00

Politinės intrigos

Ką leidiniui „Nikkei Asia“ dėl Kinijos pareiškė G. Landsbergis

**Gabrielius Landsbergis. Foto by Dainiaus Labutis (ELTA).**

Tokijuje viešėjęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis interviu Japonijos leidiniui „Nikkei Asia“ akcentuoja, kad netrukus prasidėsiančiame Didžiojo septyneto (G7) susitikime, kuriam pirmininkaus Japonija, ekonominis spaudimas bus viena iš diskusijų temų.

Ministras pažymi, kad Lietuva neseniai tapo intensyvaus Kinijos ekonominio spaudimo taikiniu – jos pavyzdys esą rodo, kad įmanoma atsilaikyti su sąjungininkų pagalba.

G. Landsbergis atkreipia dėmesį, kad po to, kai Lietuvoje buvo atidaryta Taivano atstovybė, Kinija nusprendė „kaip įmanoma griežčiau“ nubausti Lietuvą ir sustabdė visą prekybą. G. Landsbergio teigimu, Pekino veiksmai buvo nukreipti ne prieš konkrečią bendrovę ar pramonės šaką, o prieš visą šalį. „Tai liudija, kiek jie pasirengę daryti, jei jiems neįtinka tam tikra politika“, – kalbėjo jis.

Tačiau, anot Lietuvos diplomatijos vadovo, tokiu atveju padeda „vieningas frontas“. „Iš pradžių buvo Europos pagalba, G7 ir Pasaulio prekybos organizacijai (PPO) pateiktas skundas. Tai lėmė įtampos sumažėjimą, nes Kinijai nepatiko pozicija, kurioje ji atsidūrė“, – pareiškė G. Landsbergis.

**Kinijos prezidentas Xi Jinpingas.. EPA-ELTA nuotr.**

„Norime, kad ekonominį spaudimą patyrusios šalys pasidalintų savo patirtimi. Japonija, Pietų Korėja, Australija ir Europos šalys, pavyzdžiui, Norvegija, galėtų pasidalinti patirtimi apie tai, kas įvyko ir kaip išsprendėme situaciją“, – tvirtino ministras.

Interviu dar paklaustas apie bendradarbiavimo su Kinija formatą „17+1“ ir jo gretų sumažėjimą, G. Landsbergis pareiškė, kad jį steigdama Kinija turėjo „geopolitinių ambicijų“. „Jie pamatė vakuumą“, – sakė ministras ir pridūrė, kad būtina dėti pastangas, jog dėl laikysenos Pekino atžvilgiu vis dar dvejojančios valstybės pasirinktų teisingą pusę.

„Turime įtikinti turinčiuosius abejonių, kad mūsų sistema jiems yra naudinga“, – nurodė G. Landsbergis.

Galiausiai ministras Japonijos leidiniui nurodė, kad ES turėtų nubrėžti Kinijai labai aiškias raudonas linijas dėl Taivano, o kartu ir ginklų perdavimo Rusijai. Negana to, G. Landsbergis siūlė apsvarstyti konkretų atsaką, „jei situacija būtų pakeista jėga“.

Lina Linkevičiūtė (ELTA)

2023.05.19; 07:02

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Ar visuomet Lietuvos URM rūpi tiesa ir teisingumas?

**Minval.az. Kritikuojama Lietuvos užsienio politika dėl Azerbaidžano – Armėnijos konfliktų**

Azerbaidžane paskelbtas dar vienas straipsnis, kritikuojantis Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze. Šį sykį mūsų dėmesys krypsta į internetinį portalą Minval.az. Jame rasite gruodžio 20-ąją išspausdintą A.Šakiro rašinį „Kodėl Lietuva neturi teisės mokyti Azerbaidžano, kaip jis privalo elgtis“. Sutikite – pavadinimas piktokas. Bet Azerbaidžanas – teisus. Tūkstantį sykių teisus.

Žinoma, galima gūžčioti pečiais, kodėl trumputis Lietuvos URM įrašas socialiniuose tinkluose (Twitter), esą Lietuva labai susirūpinusi Lačino koridoriaus blokada, esą azerbaidžaniečių piketai Lačino kelyje gali sukelti humanitarinę katastrofą, esą protestuodami azerbaidžaniečiai neva žlugdo taikius procesus Pietų Kaukaze, – nevertas tokio rimto dėmesio.

Bet šių eilučių autoriui, besidominčiam Pietų Kaukazo reikalais jau daugiau nei dešimt metų, – viskas aišku ir akivaizdu. Azerbaidžaniečiai neteko kantrybės. Azerbaidžaniečiams nusibodo dvigubi Lietuvos standartai, nusibodo lietuviškos dviprasmybės ir lietuviški tendencingumai. Pastaruosius dešimt metų oficialusis Baku labai atsargiai, mandagiai, kukliai ragino oficialųjį Vilnių atkreipti dėmesį į Armėnijos nuodėmes, klystkelius, nusikaltimus. Azerbaidžanas ištisą dešimtmetį mėgino Lietuvai papasakoti apie Armėnijos sukeltas agresijas, Jerevano melus bei dezinformacijas. Bet Lietuva nenorėjo girdėti azerbaidžanietiškos versijos – jai terūpėjo armėniškoji. Į Azerbaidžaną visai neseniai buvo pakviesti Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis. Bet mūsų aukštojo rango politikai, regis, taip nieko ir nesuprato. Deja, Lietuva iki šiol elgiasi maždaug taip: „Karabachas – Azerbaidžano žemė, bet Azerbaidžanas kaltas, nes, tik pamanyk, nesiteikia Karabacho padovanoti armėnams“.

Belieka teatrališkai skėstelėti rankomis: o kodėl azerbaidžaniečiai turėtų atiduoti gabalą savo žemių Armėnijai? Vadovaujantis šia logika, Ukraina taip pat galėtų palikti Rusijos rankose Krymą, Donbasą ir Luhanską, ir 2022-ųjų vasarį prasidėjęs žiaurus karas greičiausiai liautųsi. Ir Lietuvos istorijoje užfiksuota daug akimirkų, kuomet galėjome svetimiesiems atiduoti Klaipėdą, Vilniaus kraštą. Bet juk neatidavėme – kariavome. Ir tai – labai gražu, šaunu, prasminga, kad neatiduodavome savo teritorijų. Gražūs ir ukrainiečiai, ginantys savo žemes. Taigi mums turėtų būti gražūs ir azerbaidžaniečiai, nes jie visomis priemonėmis, ir karinėmis, ir diplomatinėmis, stengiasi susigrąžinti pagal galiojančius tarptautinius teritorinio vientisumo principus jam priklausantį Karabachą. O štai Armėnija – labai negraži. Nes ji visomis priemonėmis, įskaitant karines diversijas, apgaulę, dezinformaciją, siekia išsilaikyti jai nepriklausančiose žemėse. Armėnija tokia pat negraži kaip ir Rusija, mėginanti okupuoti Ukrainą, kiek anksčiau atplėšusi žemių iš Sakartvelo (Gruzija), Moldovos.

Viskas akivaizdu – tarsi ant delno. Didžiausia bėda, kad Lietuva ne visuomet ieško Pietų Kaukaze tiesos ir teisingumo. Minėtame A.Šakiro rašinyje primenama, kaip 2013-aisiais prieš pat Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės susitikimą youtube.com erdvėje buvo nutekinti kelių Lietuvos diplomatų, rezidavusių Azerbaidžane ir Vengrijoje, privatūs pokalbiai. Vienas iš Lietuvos diplomatų prasitarė, jog armėnus jis palaiko todėl, kad šie … krikščionys. Maždaug taip. O ar Armėnija teisi, kalta – nusispjauti? Sutikit, išgirdus tokį argumentą net nupurto: nejaugi gyvename viduramžiais, kuomet Lietuvą puldinėjo kryžiuočiai ir kalavijuočiai?

Tiesa, tie Lietuvos diplomatai po paviešintų atviravimų atsistatydino iš pareigų.

Mano supratimu, taip ir turėjo nutikti. Tokiais atvejais atsistatydinimas – neišvengiamas. Jei tau nerūpi tiesa, tu neturi teisės dirbti Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.

**Lietuvos dioplomatė Inga Stanytė – Toločkienė ir Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos pirmininkas Ararat Mirzoyan. URM nuotr.**

Po incidento (tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pavadino jį „informacine provokacija“) prabėgo beveik dešimt metų. Ir vis tik įtarimai, jog J.T.Vaižganto gatvėje Vilniuje įsikūrusioje Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje dar esama tokių, kuriems nusišvilpt į tiesą ir teisingumą, – neduoda ramybės.

Šį retorinį klausimą (ar Lietuvos URM apsivalė nuo visų, kuriems tiesa ir teisingumas nė motais?) adresuoju ne vien Lietuvos diplomatijos šefui Gabrieliui Landsbergiui. Jį skiriu ir Lietuvos URM politikos direktorei Ingai Stanytei – Toločkienei, kuri iki tol ilgokai dirbo Lietuvos ambasadore Armėnijoje, kuri rūpinosi URM Rytų kaimynystės politikos gairėmis ir kuri apdovanota Lietuvos URM 3-iojo laipsnio medaliu „Už nuopelnus Lietuvos diplomatijai”.

P.S.

Šiuo metu Azerbaidžano spaudoje paskelbti šie Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze kritikuojantys straipsniai ir videokomentarai: leidinyje Caliber.az publikuojamas Azerbaidžano Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnybos vadovo Aichano Gadžizadės komentaras „Lietuvos pareiškimas dėl Karabacho kelia nuostabą ir apgailestavimą“; Caliber.az publikuotas rašinys „Lietuva: „Baltijos“ susirūpinimas dėl Karabacho separatistų“; Caliber.az ženklu pažymėtas video reportažas “Akcija Lačino kelyje: kam skambina varpai“; dabar gi – Minval.az straipsnis „Kodėl Lietuva neturi teisės mokyti Azerbaidžano, kaip jis privalo elgtis“.

2022.12.21; 10:10

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. O juk Azerbaidžanas – teisus !

**Azerbaidžaniečiai protestuoja Lačino kelyje**

Azerbaidžano spaudoje paskelbti dar keli Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze kritikuojantys straipsniai. Turiu omenyje leidinyje Caliber.az publikuotą rašinį „Lietuva: „Baltijos“ susirūpinimas dėl Karabacho separatistų“ bei Caliber.az ženklu pažymėtą video reportažą “Akcija Lačino kelyje: kam skambina varpai“ (apie pirmąją kritišką azerbaidžaniečių tekstą rašiau straipsnyje „Lietuva dėl Azerbaidžano vėl susimovė“).

Sakote, ši tema mums, lietuviams, – neaktuali? Maža kas kur kritikuoja Lietuvą? Taip, visų tarptautinėje arenoje pasirodančių publikacijų apie Lietuvą nesužiūrėsi. Tačiau šiuo konkrečiu atveju – kiek kitaip. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, bet Azerbaidžanas – teisus! Tūkstantį kartų teisus! Oficialusis Baku pagrįstai piktinasi neseniai paskelbtu Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareiškimu, esą Lietuvos diplomatai ir politikai „susirūpinę dėl Lačino koridoriaus Karabache blokados”, dėl galimos “humanitarinės katastrofos Kalnų Karabache” ir dėl neva „griaunamo viso taikos proceso Pietų Kaukaze”.

Pirma, mūsų URM nežino, jog pavadinimo “Kalnų Karabachas“ jau nėra. Šį regioną Azerbaidžanas vadina Karabachu. Tokio niuanso nežinoti – tai tas pats, kaip nežinoti, jog Gruzija nūnai turi kitą pavadinimą – Sakartvelas. Nebent šitaip Lietuvos URM subtiliai pataikauja armėnų separatistams, mėgstantiems naudoti Kalnų Karabacho pavadinimą.

Antra. Reikšti susirūpinimą solidžiai įstaigai derėtų tik tuo atveju, jei jis – pagrįstas, be melo, be dvigubų standartų, be tendencingumų. Lietuva gi Pietų Kaukaze keliauja į lankas. Žvelgiant atidžiau, azerbaidžaniečiai nedaro nieko bjauraus ir nusikalstamo. Tiesiog kelyje Lačinas – Šuša – Hankendis jie nuo gruodžio 12-osios rengia mitingus. Visuomeninės, ekologinės pakraipos organizacijos, kuriose daug – šalies likimui neabejingo jaunimo, reikalauja, jog vadinamieji „rusų taikdariai“ leistų jiems pasižiūrėti, kas dedasi Gyzylbulag ir Demirli rajonuose. Azerbaidžaniečiai įtaria, kad armėnų separatistai, suprasdami, jog vis tiek jiems teks palikti šias teritorijas, barbariškai plėšia aukso, vario ir molibdeno kasyklas, specialiai, vedini keršto, teršia unikalią Karabacho gamtą. Esama įtarimų, kad ten net kaišioja minas, kad azerbaidžaniečiams būtų kuo sunkiau atkurti kraštą.

**Azerbaidžanietiškas straipsnis, kuriame kritikuojama Lietuvos diplomatiją**

Kur čia, sakykite, esama nusikaltimo požymių? Remiantis tarptautine teise, visas Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Tai – visiems žinoma. Taip pat žinoma ir Lietuvos URM vadovui Gabrieliui Landsbergiui. Vadinasi, Lačino kelias į Šušą ir Hankendį – Azerbaidžano teritorijoje. Šį kelią už savo pinigus, be kita ko, tiesia ir remontuoja Azerbaidžanas. Bet azerbaidžaniečiai, tik pamanyk, neturi teisės patekti į ten esančias kasyklas?! Neturi teisės net piktintis, rengti mitingų? Kodėl Lietuvos URM vadovybė nereiškia, pavyzdžiui, susirūpinimo dėl „rusų taikdarių“ šališkumo, kodėl Lietuvos diplomatai nesipiktina armėnų separatistais, nesitraukiančiais iš Karabacho?

Lietuvos susirūpinimai, girdi, azerbaidžaniečių mitinguotojai trukdo į Hankendį patekti humanitariams kroviniams, o tai neva reiškia, jog Hankendyje gyvenantys žmonės būtinai liks be vandens, maisto, vaistų, – iš piršto laužti. Azerbaidžaniečiai tokius krovinius praleidžia. Azerbaidžaniečiai baiminasi, jog į Hankendį nepatektų minos, ginklai, neatvažiuotų diversinės grupės, sakykim, iš Irano. Azerbaidžaniečiai rūpinasi, kad iš jų žemių nebūtų išvežtas varis, auksas, molibdenas, daugiau nebūtų teršiami vandenys. Tik tiek. Ar tai – daug? Jei vis tiek priekaištausime azerbaidžaniečiams, prisiminkime Lietuvos teisę tikrinti ir sulaikyti iš Rusijos į Kaliningradą keliaujančius krovinius. Mums – galima, azerbaidžaniečiams – ne?

Lietuvos susirūpinimas Hankendyje likusiais armėnais ciniškas dar ir dėl to, kad azerbaidžanietiška Nachičevanė beveik tris dešimtmečius buvo beveik aklinai atskirta nuo Azerbaidžano (neturi tiesioginių sąlyčio taškų su Azerbaidžanu). Bet nė vienam Lietuvos užsienio reikalų ministerijos klerkui kažkodėl nekilo mintis pasidomėti, ar dėl Armėnijos blokados Nachičevanėje gyvenantiems azerbaidžaniečiams netrūksta geriamo vandens, vaistų, maisto?

Azerbaidžaniečiai turi teisę kreivai žiūrėti ir į Freedom House. Ši tarptautinė organizacija visur sveikina pilietinę visuomenę, gerbia žmogaus teises, tačiau kai azerbaidžaniečių jaunimas susiburia į visuomeninę organizaciją ir puola ginti savo, pagal tarptautinę Azerbaidžanui priklausančią, žemę, – blogai.

**Azerbaidžaniečiai teikia ekologinius reikalavimus**

Sąrašas, kuomet Lietuva elgėsi nei šiaip, nei taip – ilgas. Azerbaidžanietiškoje spaudoje vis dažniau ir garsiau prisimenama, kaip Lietuva gerbia „armėnų genocido aukas 1915-aisiais“ ir kaip atsainiai žvelgia į „azerbaidžaniečių aukas Hodžaly mieste 1992 metais“, kaip nė sykio rimtai nesusidomėjo, kokiais rūpesčiais gyvena milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių, 1988-1994-aisiais išvytų iš Armėnijos teritorijos ir azerbaidžanietiškojo Karabacho, nesipiktino, kad armėnų sepataristai Karabache griauna azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus, nepastebėjo azerbaidžaniečių skausmo, kai 2020-aisiais armėnų kariškiai apšaudė Giandžą, Bardą ir Terterą iš stambiųjų pabūklų.

Lietuva net piktinosi, kodėl Azerbaidžanas išdrįso po beveik tris dešimtmečius trukusių bevaisių derybų jėga susigrąžinti beveik visą Karabacho teritoriją. Nors, vadovaujantis sveiku protu, Azerbaidžanas 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi Ukraina, vaduodama savas žemes iš rusų okupantų.

Jei atvirai, diplomatinės Lietuvos nesąmonės dėl Pietų Kaukazo nei suprantamos, nei pateisinamos. Armėnija – tokia pat agresorė kaip ir Rusija. Kvaila, primityvu šito nematyti.

2022.12.20; 10:00

Aktualijos

G. Landsbergis: Lietuvos diplomatinė tarnyba turi ieškoti atsparumo receptų dabarties ir ateities krizėms

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis susitiko su 63 Lietuvos diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų ir atstovybių prie tarptautinių organizacijų vadovais. Susitikimo metu ministras G. Landsbergis apžvelgė Lietuvos diplomatinei tarnybai tenkančius iššūkius bei įvardino ateities tikslus Lietuvos diplomatinių įstaigų vadovams, rašoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime.

„Ukrainoje giname laisvojo pasaulio egzistavimo prielaidas – todėl visos jėgos, pastangos, visos mintys turi būti nukreiptos ta linkme. Neturime prabangos neesminiams dalykams. Diplomatijai tenka pareiga nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę apginti, išsaugoti ir sustiprinti bei parengti ją laukiantiems naujiems iššūkiams“, – sakė G. Landsbergis.

Pasak ministro, Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, kiti daugiašaliai formatai yra ta erdvė, kur Lietuva ir kitos „mažosios valstybės“ turi galią, yra girdimos ir matomos. Tuo pat metu ir pačios organizacijos turi geriau prisitaikyti prie situacijos, iššūkių ir siekti efektyvesnio veikimo.

„Teise grįsta globali sąranga, teisės viršenybė ir konfliktų sprendimas taikiu būdu, tautų apsisprendimo teisė, žmogaus teisės, laisvės ir demokratijos kaip politinės santvarkos bei visuomenės raidos vertės matas, t.y. tokia pasaulio tvarka, kurioje „mažos valstybės“, kaip Lietuva, gali išlikti ir saugiai gyvuoti bei klestėti yra giliausias Lietuvos interesas“, – sakė ministras.

„Eižėjant globaliai saugumo architektūrai, sąjungininkų parama, mūsų gebėjimai telkti naujus partnerius yra atsvara didžiausius galios svertus turinčioms valstybėms ir būdas užtikrinti, kad totalitariniams režimams nekiltų nė menkiausios pagundos užimti net vieno centimetro galimai „paaukotinų“ valstybių teritorijos – nei fizinės, nei metaforinės“, – pažymėjo G. Landsbergis.

Ministras taip pat pabrėžė, kad karas prieš Ukrainą ir tektoninės globalios saugumo architektūros slinktys naujai išryškino transatlantinių santykių svarbą – NATO tebėra vienintelis patikimas pagrindas, ant kurio galime statyti tvarią Europos ir pasaulio saugumo struktūrą.

Aljanso narių sprendimas 2023 metais rengti NATO viršūnių susitikimą Vilniuje yra istorinis Lietuvos diplomatijos laimėjimas, dar kartą patvirtinantis, jog Aljansas skiria didelį dėmesį Rytų flango saugumui.

Ekonominė diplomatija išlieka ypatingai aktualiu veikimo lauku. Lietuvos siekis diversifikuoti rinkas atneša rezultatų – ženkliai išaugo prekybos apimtys su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Pietų Korėja, Taivanu, Japonija ir Australija. Karas Ukrainoje paveikė tiekimo grandines, todėl būtina ir toliau siekti efektyvaus rinkų diversifikavimo bei ieškoti alternatyvų. Šioje srityje Lietuvos diplomatinių atstovybių indėlis bus nepaprastai svarbus.

Užsienio reikalų ministras taip pat pažymėjo, kad, įgyvendindama tikslus, Lietuvos diplomatija turi gebėti greitai reaguoti į žaibiškai ir netikėtomis kryptimis besikeičiančią situaciją, būti maksimaliai atkakli ir ištverminga, išlaikanti demokratinio pasaulio dėmesį ir susitelkimą į svarbiausius dalykus, o taip pat – kupina drąsos prisiimti atsakomybę.

Ignas Dobrovolskas (ELTA)

2022.08.30; 00:05

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Kaip Lietuvos politiką Pietų Kaukaze vertina Prezidentas Gitanas Nausėda?

Gintaras Visockas

Prabėgo kelios savaitės, kai elektroniniu paštu kreipiausi į Lietuvos prezidentūrą, prašydamas paaiškinti, kodėl tokia tendencinga mūsų valstybės politika Pietų Kaukaze. Omeny turiu akivaizdų Lietuvos pataikavimą Armėnijai, kuri prorusiškai nusiteikusi, toleruoja terorizmą ir iki pat 2020-ųjų rudens laikė užgrobusi Azerbaidžanui priklausančias Karabacho teritorijas (po kelis dešimtmečius trukusių nesėkmingų derybų Azerbaidžanui nieko kito nebeliko, kaip 2020-ųjų spalio – lapkričio mėnesiais tas žemes susigrąžinti jėga, vadinamojo 44 dienų karo metu). Jokio Prezidentūros patarėjų atsako. Mirtina tyla.

Beje, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai buvau nusiuntęs analogiškus klausimus. Ši atsiliepė po kelių dienų. Savo atsakymuose tvirtino, jog Lietuva nėra priešiškai nusiteikusi nė prieš vieną Pietų Kaukazo respubliką, jog Lietuva palaiko draugiškus santykius su visomis šio regiono valstybėmis. Pasak Lietuvos URM, jokių dvigubų standartų.

**Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.**

Žinoma, Lietuvos URM manęs neįtikino, girdi, Lietuva sąžiningai elgiasi Pietų Kaukaze. Štai tik keletas argumentų, kurie, man regis, labiausiai akis bado. Lietuvoje jau svečiavosi Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona (ją buvo priėmusi pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė, Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos žmona). Vilniuje viešėjo ir pats ponas N.Pašinianas. Azerbaidžano vadovų žmonos į Vilnių nebuvo pakviestos. Aukščiausi Azerbaidžano pareigūnai į Vilnių taip pat nekviečiami. Jei Lietuva siunčia į Pietų Kaukazą humanitarinės pagalbos, skiepų siuntas, medikų komandą, – tai tik į Armėniją. Kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre kadaise buvo minima armėnų tragedija 1915-aisiais, į renginį atėjo tuometiniai aukščiausi LGGRTC vadovai. O kai LGGRTC patalpose buvo minimos Hodžaly aukos, aukščiausių LGGRTC vadovų nebuvo nė vieno. Dauguma Lietuvos politikų, politologų, žurnalistų kritikavo Azerbaidžaną, kad šis pasirinko karinį Karabacho susigrąžinimo būdą. Kad Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui, kad oficialusis Baku ir taip jau labai ilgai ir kantriai laukė Vakarų pagalbos, bet nesulaukė, – visa tai buvo subtiliai nutylima. Armėnija nebuvo kritikuojama, kad beveik tris dešimtmečius okupavusi laikė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių. Lietuvos spaudoje paskelbti Azerbaidžanui palankią publikaciją, ypač apie konfliktą dėl Karabacho, – itin sudėtinga. Nespausdina. Būta daug televizijos laidų, kai diskusijos dalyviai ginčydavo azerbaidžaniečių teisę į Karabachą. Kad Karabache, net Jerevane, kadaise gyventa daug azerbaidžaniečių, kurie buvo išvyti iš gimtųjų žemių, – nė eilutės. Apie azerbaidžaniečių pabėgėlių kančias – nieko. Kad Armėnija klastingai 2020-ųjų rudenį apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius Giandžos, Tertero, Bardos miestus ir kad po šių išpuolių žuvo civilių azerbaidžaniečių, – nė žodelio. Kad armėnams valdant Karabachą sunaikinta, išniekinta daug azerbaidžanietiškų kultūros, istorijos ir religijos paminklų, – nė eilutės. Vien tik pergyvenimai, esą dabar musulmonai azerbaidžaniečiai, įsiveržę į Karabachą, griaus krikščioniškosios kultūros ir istorijos paminklus.

Tačiau šiuo atveju svarbu ne tai, kad Lietuvos URM ir šių eilučių autoriaus nuomonės – kardinaliai priešingos. Svarbu, kad Lietuvos URM atsakė į klausimus. Deja, Prezidento patarėjai bei ryšių su visuomene specialistai – tarsi vandens į burną prisisėmę.

O juk pavyzdžių, kaip Lietuvos valdžia tendencingai ignoruoja Azerbaidžaną (vienintelė buvusi sovietinė respublika, kuriai pavyko susigrąžinti savas teritorijas; Moldova, Gruzija ir Ukraina šiandien tokiomis pergalėmis dar negali pasigirti), – vis daugėja. Štai lapkričio 3 dieną Vilniaus Rotušėje Azerbaidžano ambasada Vilniuje minėjo Pergalės dieną (Karabacho išlaisvinimo operacija 2020-aisiais truko nuo rugsėjo 27 iki lapkričio 8 dienos). Pats buvau, pats mačiau, kiek daug, ironiškai kalbant, į Rotušę sugužėjo aukšto rango Lietuvos politikų. Tą vakarą Rotušėje pasigedau svečių ir iš Lietuvos Prezidentūros, ir iš Lietuvos Seimo, ir iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos. Tad vėl klausiu Prezidento Gitano Nausėdos: ką tai galėtų reikšti? Lietuva nesidžiaugia, kad Azerbaidžanui galų gale pavyko atkurti teritorinį vientisumą?

Kitas pavyzdys: lapkričio 4 – 6-ąją Azerbaidžano sostinėje buvo surengtas 8-asis Globalusis Baku forumas, turintis specialųjį pavadinimą – „Pasaulis po COVID-19“. Į šį tarptautinį pripažinimą iškovojusį renginį atvyko per 300 svečių iš viso Pasaulio – Šiaurės Amerikos, Europos, Azijos. Ar bent vienas Lietuvos politikas buvo nuvykęs į Forumą? Ar nusiuntė oficialų sveikinimą?

Beje, į šį azerbaidžanietišką tarptautinį forumą buvo nuvykę (arba nuotoliniu būdu sveikino) buvę Latvijos prezidentai. Buvusių Latvijos prezidentų vardai – Valdis Zatleras, Vaira Vykė – Freiberga. Net dabartinis Latvijos prezidentas Egilis Levitas neliko abejingas azerbaidžanietiškoms iniciatyvoms. Azerbaidžane lapkričio 1-ąją svečiavosi ir Estijos parlamento Draugystės su Azerbaidžanu grupės pirmininkas Svenas Sesteras. O koks Lietuvos prezidentų dėmesys teritorinį vientisumą atkūrusiam Azerbaidžanui? Pavyzdžiui, Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės? Gal pražiopsojau, gal nepastebėjau?

Kodėl dėstau šiuos argumentus? Norėčiau, kad Lietuva būtų visur ir visada teisinga – ne tik tuomet, kai kalbama apie Rusijos, Baltarusijos ar Kinijos nuodėmes. Tik tuomet galima sulaukti tarptautinio pripažinimo ir pagarbos. Tik tuomet Lietuva turės moralinę teisę prašyti, kad ir su ja visi bendrautų sąžiningai.

**Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija**

O kol kas protu nesuvokiama: per Rytų partnerystės programas Lietuva temte tempia Armėniją į Vakarus. Lietuva apsimeta nepastebinti, jog Armėnijoje ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė, jog šiais metais prie Lietuvos sienų surengtose agresyviose Rusijos – Baltarusijos karinėse pratybose „Zapad – 2021“ okupuoti Baltijos šalis mokėsi ir armėnų kariniai instruktoriai.

Galų gale Lietuva apsimeta nežinanti, ką visai neseniai Rusijos televizijai „Rossija-24“ yra pareiškęs Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Be kita ko, jis tvirtino, esą Vladimiro Putino valdoma Rusija – didelis, nuoširdus Armėnijos partneris. Armėnija be Rusijos nepajėgi žengti nė vieno žingsnio. Jei ne Rusija, gal Armėnijos išvis nebūtų buvę…

Tad kaip šiandien pasielgs Prezidentas Gitanas Nausdėda? Nejaugi į Baku nenusiųs nė mažyčio sveikinimo?

2021.11.08; 06:00

Politinės intrigos Skaitomiausios

Lietuvos URM: „Armėnija ir Azerbaidžanas mums svarbūs partneriai”

**Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Slaptai.lt nuotr.**

Spalio 20 dieną dalyvavau nuotoliniu būdu surengtoje konferencijoje „Pietų Kaukazas: politiniai – teisiniai aspektai po 2020-ųjų rudens karo“. Šiai Azerbaidžano organizuotai konferencijai vadovavo ambasadorius, profesorius Namikas Alijevas iš Azerbaidžano. Konferencijoje be šių eilučių autoriaus kalbėjo politologai, mokslininkai, žurnalistai iš Gruzijos (Sakartvelo), Izraelio, Lenkijos, Moldovos, Rusijos, Azerbaidžano, Kazachstano, Kirgistano. Šios konferencijos įrašą galima rasti internetiniame leidinyje day.az.

Be kita ko, konferencijos metu kritikavau Lietuvos poziciją visur ir visaip pataikauti azerbaidžanietiškas teritorijas 30 metų okupacijoje išlaikiusiai Armėnijai (daugiau argumentų rasite mano dviejuose straipsnių rinkiniuose „Juodojo Sodo tragedija“ ir „Juodojo Sodo byla“, išleistuose 2016 ir 2021 metais).

Po šios konferencijos sulaukiau Azerbaidžano žurnalistų, pavyzdžiui, Jamila Chebotareva, prašymų atsakyti į keletą klausimų. Spalio 25-ąją juos nusiunčiau Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui. Spalio 27-ąją sulaukiau Lietuvos URM atsakymo. Štai tie atsakymai. Jie – kardinaliai priešingi, nei mano pastabos, išdėstytos straipsnyje „Gintaras Visockas. Lietuvos politika Pietų Kaukaze – bjauriai tendencinga”.

Pagarbiai – Gintaras Visockas

Kokiose sferose Lietuva ir Azerbaidžanas gali sėkmingai bendradarbiauti?

Dvišalį bendradarbiavimą su Azerbaidžanu sėkmingai plėtojame daugelyje sričių. 2020 m. liepos mėnesį vykusiame šeštajame Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinės dvišalio bendradarbiavimo komisijos (TVK) posėdyje buvo apibrėžtos gairės tolesniam bendradarbiavimui prekybos, investicijų, inovacijų, inžinerinės pramonės, transporto, energetikos, žemės ūkio ir aplinkos apsaugos srityse. Lietuva ir Azerbaidžanas aktyviai bendradarbiauja įgyvendindami ES Dvynių projektus, tokių projektų jau turime 12. Džiaugiamės Azerbaidžano jaunimu, besirenkančiu studijas Lietuvoje. Kai pandeminė situacija leis keliauti, Lietuvoje lauksime azerbaidžaniečių turistų. Azerbaidžanas dalyvauja Rytų partnerystės programoje, tolesnis Azerbaidžano – ES santykių stiprinimas atveria galimybes ir dar glaudesniam dvišaliam bendradarbiavimui.

Kaip Lietuva reagavo į žinią, jog 2020-ųjų rudenį per 44 dienas Azerbaidžanas kariniu būdu atsiėmė savo žemes?

Dešimtmečius trunkantis konfliktas ir 2020 m. karas pareikalavo daugybės žmonių aukų, dėl kurių žūties apgailestaujame, tačiau tvarios taikos į regioną neatnešė. Matome, kad lieka daugybė neišspręstų iššūkių. Kad jie būtų išspręsti, svarbu atkurti pasitikėjimą ir dialogą. Manome, kad tvarus politinis konflikto sprendimas turėtų būti pasiektas tarpininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupei.

Ar užtektinai lietuviai informuoti apie Karabacho konfliktą?

Tai ilgametis konfliktas, plačiai atspindėtas tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidoje. Besigilinantys asmenys ras tikrai daug informacijos, analizės ir kitos medžiagos apie šiuos tragiškus įvykius.

Ar Lietuva gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, t.y. ar sutinka, kad Karabachas – tai Azerbaidžano, o ne Armėnijos teritorija?

Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, nepripažįsta Kalnų Karabacho ir remia tvarų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą derybų keliu, remiantis esminiais Jungtinių Tautų Chartijoje ir Helsinkio baigiamajame akte įtvirtintais principais ir tarpininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupei.

Ar buvo įmanoma konfliktą dėl Karabacho sureguliuoti taikiu būdu?

Kaip jau minėta, vienareikšmiškai pasisakome už konfliktų sprendimą derybų kelių, vadovaujantis tarptautinės teisės principais.

Ar įmanoma, kad azerbaidžaniečių ir armėnų tautos draugiškai sugyventų?

Tvirtai tikime, kad azerbaidžaniečių ir armėnų tautos sugebės susitaikyti ir savo žmonių ateitį kurti santarvėje. Europos istorija po II pasaulinio karo duoda daugybę pavyzdžių, kaip galima sėkmingai įveikti priešpriešą ir sujungti jėgas dėl ateities.

Kodėl Lietuva per Rytų partnerystės programas į Europą tempia Rusijos karinę bazę įsileidusią, svetimas terotorijas okupuoti linkusią, teroristinių organizacijų ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun nepasmerkusią Armėniją?

**Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt**

Armėnijos dalyvavimo Rytų partnerystėje programoje turinys ir apimtis yra suverenus šios šalies apsisprendimas. Tvirtai tikime, kad Pietų Kaukazo šalių bendradarbiavimas su ES atveria didžiules galimybes pačiam regionui, nes ES pati yra visų pirma taikos ir sugyvenimo projektas. Regioninis bendradarbiavimas yra ekonominės plėtros ir taikaus žmonių sambūvio varomoji jėga.

Ar teisingai pasielgė Lietuva, prieš keliolika metų Seime priėmusi rezoliuciją dėl armėnų genocido 1915 –aisiais metais? Juk nei tuomet, kai rezoliucija buvo priimta, nei dabar niekas iš Lietuvos istorikų, politologų, žurnalistų nestudijavo nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos (neįsileidžia svetimų) archyvuose.

Lietuva, pati patyrusi tragiškus valstybei ir jos žmonėms 1940–1991 okupacijos metus, supranta kitų tautų išgyventas tragedijas. Seimo rezoliucijos dėl tragiškų pasaulio istorijos momentų stiprina tarptautinės bendruomenės siekį užkirsti kelią panašioms tragedijoms ateityje.

Ar Lietuvą galima vadinti demokratine šalimi, jei Lietuvos Mokslų Akademija leidžia Armėnijos ambasadoriui ir jį lydintiems istorikams, politikams rengti diskusiją dėl tragiškų 1915-ųjų, o štai Turkijos ambasadoriaus ir iš Turkijos atvykusių istorikų – neįsileidžia?

Lietuvos Respublikos įstatymai akademinės bendruomenės nariams laiduoja akademinę laisvę, kurios esminis elementas – Konstitucijos garantuojama minties ir išraiškos laisvė. Lietuvos mokslų akademija yra nepriklausoma institucija ir ji galėtų geriausiai pakomentuoti savo sprendimų motyvus.

Ko į Lietuvą visai neseniai buvo atvykęs Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas? Juk šis politikas nesutiko taikiai, draugiškai grąžinti Karabacho teritorijų Azerbaidžanui. Būtent jo valdymo metu Armėnija apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius azerbaidžanietiškus miestus – Giandžą, Bardą, Terterą. Žuvo dešimtys civilių, sugriauta dešimtys namų. Ar Lietuva pareiškė užuojautą Azerbaidžanui dėl šių aukų, ar pasmerkė tokias Jerevano atakas?

Šiemet Lietuva ir Armėnija pažymi diplomatinių santykių trisdešimties metų sukaktį. Armėnijos Respublikos Ministro Pirmininko N. Pašiniano vizitas buvo svarbi galimybė įvertinti, kas per tris dešimtmečius buvo pasiekta dvišalių santykių srityje bei apibrėžti tolesnes Lietuvos ir Armėnijos dvišalių santykių perspektyvas, aptarti Europos Sąjungos ir Armėnijos bendradarbiavimą, pasirengimą 2021 m. gruodžio 15 d. vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui.

Kalnų Karabacho karas sukėlė daug skaudžių žūčių, apgailestaujame dėl netekčių, kiekviena nutraukta gyvybė yra neįkainojama. Nuoširdžią užuojautą dėl aukų Lietuva ir ES yra ne kartą išsakiusi tiek viešai, tiek ir susitikimuose su aukščiausiais vadovais.

Kodėl Lietuva, būdama demokratine šalimi, domisi armėniškojo paveldo išsaugojimu Karabache ir nesidomi, kaip su azerbaidžaniečių kultūros, istorijos, religijos paminklais Karabache elgėsi armėnų separatistai, kai valdė šį regioną?

Lietuvai ir Armėnija, ir Azerbaidžanas yra svarbūs partneriai, esame suinteresuoti taikos ir stabilumo regione užtikrinimu.

Paveldo užsienyje išsaugojimo srityje prioritetą teikiame tokiems paveldo objektams, kurie yra svarbūs Lietuvos istorijai ir kultūrai, neišskiriant nei vienos valstybės.

Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija (Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamentas)

2021.1028; 08:00

Aktualijos

Prieš Lietuvos URM – kibernetinė ataka

Užsienio reikalų ministerija (URM) skelbia fiksavusi bandymą įvykdyti informacinę-kibernetinę ataką, apie tai informuotos atsakingos institucijos ir pradėtas tyrimas.

URM atkreipia dėmesį į pastaruoju metu suintensyvėjusias informacines bei informacines-kibernetines atakas, kurių tikslas yra diskredituoti Lietuvos valstybę ir jos politiką.

Informacijos šaltinis – ELTA

2021.08.12; 04:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Kuo svarbus Turkijos prezidento vizitas į Šušą

Gintaras Visockas

Vertinti politinius įvykius – painus užsiėmimas vien dėl to, kad nežinai, kur prašausi pro šalį, kur tave apgaus, suklaidins. Kartais atrodo, jog viskas aišku kaip ant delno, o kai giliau, atidžiau pažvelgi, žiūrėk, – visai ne taip, kaip dar prieš keletą dienų buvai įsitikinęs. Beje, nesuklupti – sudėtinga, juk tie, kurie turi skaitlingus tiražus, nebūtinai šventą tiesą skelbia.

Apie pagiežos atrakcionus

Štai – „Didysis šeimų gynimo maršas“. Dauguma stambiųjų Lietuvos žiniasklaidos priemonių ieškojo vien blogų ir labai blogų niuansų. Ir, žinoma, tarp susirinkusiųjų rado gausų būrį vadinamųjų blogiukų, kurie minimi net VSD ataskaitose. O kad tame marše būta daug garbingų žmonių – nutylėjo.

Pavyzdžiui, nepastebėjo kunigo Roberto Grigo kalbos. Kunigo R.Grigo ir jo bendraminčių argumentai buvo atkakliai nutylimi, pajuokiami. Žodžiu, beveik kaip gūdžiu sovietmečiu, kai sovietinė spauda plūdo Atgimimo, Sąjūdžio mitingus. Įsidėmėtina, kad didžioji žiniasklaida kartu su visuomeniniu transliuotoju puldinėjo net tuos, kurie ieškojo dialogo su maršo dalyviais, siekė išgirsti jų pastabas, neatstumti jų kaip raupsuotųjų. Omenyje turiu Prezidentą Gitaną Nausėdą. Didžiosios žiniasklaidos įsitikinimu, Prezidentas kažkodėl privalėjo kuo garsiau ir bjauriau pasmerkti maršą. Ar tikrai vienintelė išeitis – iškeikti, sumalti į miltus, sulyginti su žeme?

**„Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

Be reikalo Romas Sadauskas-Kvietkevičius virkauja, esą „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ tęsiniu tapo ne ką prastesni vietiniai pagiežos atrakcionai, pavadinti „Didžiojo šeimo gynimo maršo“ tęsiniu“ (delfi.lt). Maršo kritikai – ne mažiau pagiežingi. Be to, vertėtų išsiaiškinti, kas pirmieji pradėjo svaidytis pagiežomis?

Ar Džo Baidenas vertas prezidentinės apkaltos

Štai JAV prezidento Joe Bideno (Džo Baidenas) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimas Ženevoje. Ar skaitant lietuviškąją žiniasklaidą, stebint Lietuvos televiziją, klausantis mūsų politikų buvo įmanoma susidaryti kiek išsamesnį vaizdą, kas kurį pergudravo?

Žinoma, delfi.lt, 15min.lt, BNS paskelbė Edvardo Lukaso straipsnį „Vakarai išvengė blogiausio, bet kas toliau?“. Šio britų žurnalisto, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidento komentarus visuomet perskaitau, net jei jo nuomonė ne visuomet aiški (tame tekste įsiminė pastaba, jog Dž. Baidenas kartoja Barako Obamos klaidas).

Įsiminė ir Emilijos Pundziūtės – Gallois (VD Universiteto mokslo darbuotoja, CERI, Sciences Po Paryžiuje asocijuota daktarė) komentaras LRT portale, esą dialogo su Rusija apskritai neturėtų būti, esą jei kalbiesi – rodai pripažinimą, esą raginimai draugauti su agresoriumi nė kiek ne mažiau pavojingi nei nedraugiškos šalies naikintuvai virš mūsų galvų. Tačiau autorė pripažįsta: kartais parodyti gerą valią pravartu; taip patikrinama, gal priešininkas jau linkęs nusileisti.

Ir vis tik išsamus, konkretus Ženevos intrigų vaizdas prieš akis iškilo tik tuomet, kai atidžiai išklausiau keliolikos Jurijaus Šveco ir Andrėjaus Ilarionovo komentarų, skelbtų youtube.com kanaluose. Jurijus Švecas – buvęs KGB aukšto rango darbuotojas, prieš kelis dešimtmečius pabėgęs į JAV. Amerikoje šis buvęs KGB darbuotojas verčiasi verslo analizėmis. Andrėjus Ilarionovas – buvęs Rusijos prezidento patarėjas ekonomikos klausimais, taip pat pasitraukęs į Ameriką prieš keletą dešimtmečių, ilgokai dirbęs Katono institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu nuo 2006 iki 2021 metų. Tiek vienas, tiek kitas buvo akivaizdūs oficialiosios Kremliaus politikos kritikai. Taigi – ir Vladimiro Putino kritikai.

**J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.**

Tačiau kažkas svarbaus nutiko. J.Švecas liko ištikimas savo pozicijai, o A.Ilarionovas šiandien puola keikti Dž.Baideną. Netikėtai šių dviejų analitikų požiūriai į Ženevos susitikimą tapo labai skirtingi! J.Švecas įsitikinęs, kad JAV prezidentas Šveicarijoje elgėsi solidžiai, teisingai, drąsiai. Neišdavė nei Ukrainos, nei Baltijos šalių, nei NATO. Neišdavė jokių paslapčių. Nepareiškė, kad Ukraina privalanti aklai vadovautis jai gyvybiškai pavojingais Minsko susitarimais. Neliaupsino V.Putino. Nerengė bendros spaudos konferecijos, bendrų pietų.

Nors Ukraina, pasak J.Šveco, turinti silpnų vietų. Pavyzdžiui, Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio aplinkoje knibždėte knibžda Kremliaus agentų, dabartinis Ukrainos vadovas vos ne asmeniškai pažadėjo tuometiniam JAV prezidentui Donaldui Trampui (Trump) teisiškai savo šalyje persekioti Džo Baideno sūnų dėl neva neaiškių verslo sandorių.

A.Ilarionovas teigia atvirkščiai: Dž. Baideno vizitas į Ženevą vertas prezidentinės apkaltos. Girdi, JAV vadovas išdavė Ukrainą, pakartodamas V.Putino žodžius, esą Kijevas privaląs vadovautis Minsko susitarimais (Paryžiaus ir Berlyno stumti Minsko susitarimai pavojingi Ukrainai, mat verčia ją pirmiausia Donbase ir Luhanske surengti rinkimus, amnestuoti visus speratistus, ir tik tada spręsti, kam priklauso šie regionai; Ukraina tvirtina, jog ji pirmiausia ten privalanti atkurti savo suverenitetą, ir tik po to organizuoti rinkimus bei referendumus). Tas sąrašas objektų, prieš kuriuos Kremlius privaląs liautis rengęs kibernetines atakas, pagarsintas Dž.Baideno, pasak J.Šveco – joks slaptas sąrašas. A. Ilarionovo teigimu, – valstybės paslapties išdavimas.

A.Ilarionovas teigia, kad Ženevoje ponas V.Putinas pamatė asmeniškai, koks senas, silpnas Dž. Baidenas (jam prieš susitinkant su V.Putinu prireikė surengti specialius susitikimus su NATO ir tokiu būdu užsitikrinti viso Aljanso paramą), o J.Švecas tvirtina, kad taip Dž.Baidenas pademonstravo NATO vienybę. J.Švecas atkreipia dėmesį, jog Vašingtonas atvirai kalba apie Gruzijos ir Ukainos galimybes tapti NATO narėmis, A.Ilarionovas tvirtina, kad Ukrainai belieka laukti plataus Rusijos puolimo, nes narystė NATO arba bent jau strateginės JAV partnerės statusas (kaip Australija, Japonija, Pietų Korėja) Ukrainai išlieka labai miglotas.

**Jurijus Švecas. Aleksandro Chomenkos (gordonua.com) nuotr.**

A.Ilarionovas įrodinėja, kad amerikietiškųjų sankcijų nutraukimas dėl Nord Stream – 2 dujotiekio, – Ukrainos išdavystė, nes dabar visos dujos iš Rusijos į Europą tekės aplenkiant Ukrainą. J.Švecas tvirtina, jog ši tema – ne tokia paprasta, kad būtų galima vienareikšmiškai kaltinti dabartinę Vašingtono administraciją.

**Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24**

Būtent analizuojant šių dviejų rusų viešas politines analizes susidariau asmeninį įspūdį, kas gi vis tik dėjosi Ženevoje. Atvirai kalbant, akivaizdus A.Ilarionovo priešiškumas JAV prezidentui pasirodė įtartinas. Ar tik nenorima sukiršinti Ukrainai gero linkinčią JAV administraciją su Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu?

Deja, apie įspūdingą šių dviejų analitikų dvikovą (pabrėžiu – net keliolika komentarų) Lietuvos žiniasklaidoje – nė menkiausios užuominos.

Kodėl nutylėtas Turkijos prezidento viešnagė Šušoje

Neseniai Lietuvos užsienio reikalų ministerija savo oficaliame URM.lt puslapyje paskelbė pareiškimą. Tas pareiškimas – tai sveikinimas dėl praėjusį sekmadienį įvykusių rinkimų į Armėnijos Nacionalinį Susirinkimą (Nikolas Pašinianas švenčia pergalę). Lietuvos URM vadovybė mano, kad rinkimai Armėnijoje buvo demokratiški, teisingi. Sveikinimą paskelbė ir Lietuvos prezidentas G.Nausėda, linkėdamas Armėnijai ir toliau žingsniuoti demokratijos keliu.

**Turkijos ir Azerbaidžano prezidentai Šušoje. Kadras iš laidos „Politinis gambitas su Tatjana Poloskova”**

Visa tai – teisinga. Tačiau – paviršutiniška. Prieš keletą dienų Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas viešėjo Azerbaidžano per 2020-ųjų rudens karą atkovotoje Šušoje (šis Kalnų Karabacho miestas Azerbaidžanui labai svarbus pirmiausia kaip kultūrinė sostinė), kur susitiko su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu.

NATO narė Turkija pakartojo paramą Azerbaidžanui tiek ekonominėje, tiek karinėje sveroje. Neatmetama galimybė, jog Azerbaidžane netrukus įsikurs turkų karinė bazė, jog Šušoje ims veikti Turkijos generalinis konsulatas. Tačiau apie šį svarbų NATO narės Turkijos, Lietuvos sąjungininkės kariniame Aljanse, žingsnį Lietuvos URM puslapyje – nė eilutės. O juk NATO narė Turkija pareiškė niekam neleisianti skriausti Azerbaidžano. Azerbaidžano priešai – tai ir Turkijos priešai. Azerbaidžanas atsiduria tarsi po NATO skėčiu (šį terminą pasiskolinau iš laidos „Geopolitinis gambitas su Tatjana Poloskova”).

Argi nekeista: dėmesio Armėnijai, kuri nėra NATO narė, kurioje dislokuota Rusijos karinė bazė, – netrūksta, o Azerbaidžanui, kuris įsileidžia NATO narės Turkijos politinę ir karinę įtaką ir tuo pačiu iš Pietų Kaukazo po truputį išstumia Rusiją, – tyla. Ar tik Lietuva nesupainiojo akcentų?

Keistų tendencingumų ir nutylėjimų lietuviškoje erdvėje – gausu. Tik apie juos – kitą kartą. Visko vienoje publikacijoje juk neišguldysi.

2021.06.22; 08:00

Gordijo mazgas

Lietuva teiraujasi Baltarusijos, kas nutiko atominėje elektrinėje

Baltarusijos Užsienio reikalų ministerijai trečiadienį įteikta Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos nota dėl oficialios informacijos apie energetinio paleidimo metu įvykusį incidentą Baltarusijos atominėje elektrinėje (Astravo aikštelėje) pateikimą.

Užsienio reikalų ministerija pažymi, kad Lietuvai ir visai tarptautinei bendruomenei yra svarbu vadovautis oficialia bei faktais paremta informacija apie situaciją Baltarusijos atominėje elektrinėje. Todėl prašoma operatyvaus Baltarusijos atsakymo dėl įvykusio incidento, jo priežasčių ir įtakos atominės elektrinės paleidimo procesui bei branduolinės saugos užtikrinimui.

Notoje taip pat pažymėta saugos kultūros užtikrinimo atominėje elektrinėje Baltarusijoje svarba ir dar kartą išsakytas raginimas Baltarusijai sustabdyti atominės elektrinės paleidimo darbus, kol nebus įgyvendinti aukščiausi branduolinės saugos standartai, aplinkosaugos reikalavimai bei atsparumo testų proceso metu pateiktos rekomendacijos pilna apimtimi.

ELTA, remdamasi tut.by., jau skelbė, kad Astravo atominėje elektrinėje (AE) sprogus keliems įtampos transformatoriams viename iš agregatų, susijusiame su generatoriumi, sekmadienį Astravo AE nustojo gaminti elektros energiją.

„Reaktoriaus saugumui tokie incidentai įtakos neturi. Bet jei transformatoriuje buvo gaisras, Baltarusijos AE paleidimą pramoniniam eksploatavimui teks atidėti tokiam laiko tarpui, kuris reikalingas įrangai suremontuoti“, – rašo belatom.by.

Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos atstovas spaudai Vitalijus Novickis patikino, jog incidentas Baltarusijos atominėje elektrinėje – ne jo žinybos kompetencijoje, nes „200 proc., kad gaisro ten nebuvo“.

Baltarusijos AE informacijos centro viršininkas Eduardas Sviridas paprašė palaukti oficialaus komentaro, kurį jis šiuo metu rengia.

„Litgrid“ Sistemos valdymo centre antradienį 11.06 val. užfiksavus duomenis, rodančius elektros gamybą AE, „Litgrid“ nuo 11.38 val. nustatė 0 megavatų pralaidumą komerciniam elektros srautui iš Baltarusijos.

Baltarusija 2 400 MW galios atominę elektrinę stato netoli Astravo miesto, kuris yra nuo Vilniaus už 50 kilometrų. Jėgainę sudarys du 1 200 MW galios blokai.

Lietuva kritikuoja projektą, kuris, šalies atstovų nuomone, realizuojamas pažeidžiant branduolinio saugumo reikalavimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.11.11; 06:00

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Ko verta tiesos neieškanti žurnalistika?

**Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.**

Šiandien norėčiau paklausti – ko verta žurnalistika, jei ji neieško tiesos? Ko verti fotoreportažai, jei jų autoriui neįdomus teisingumas? Tokia žurnalistinė veikla ne tik bevertė. Ji pavojinga. Galinti nuvesti šunkeliais: sukiršinti valstybes, išprovokuoti naujus karinius susidūrimus, įskaudinti auką, paskatinti agresorių naujiems išpuoliams…

Ar teisėta tokia kelionė?

Nesiginčiju: kartais sunku rasti tikrąją tiesą. Kartais tiesa labai bjauri. Bet sąmoningai jos neieškoti ir dar tuo didžiuotis, – kebloka suprasti tokį žmogų.

Šį savo nusistebėjimą siunčiu fotožurnalistui Vidmantui Balkūnui, portale delfi.lt skelbiančiam „Laiškus iš Kalnų Karabacho“. Savo socialinių tinklų paskyroje šis daug po pasaulį keliavęs ir vertingų nuotraukų publikavęs žurnalistas rašo: „Gal dėl to aš niekad nesistengiu aiškintis, kuri pusė teisi, o kuri – ne. Ir nebus teisingo atsakymo dažniausiai. Man svarbu parodyti, kaip gyvena žmonės, patekę į tą sūkurį (…) Geopolitiniai dalykai tikrai nėra mano sritis (…). Ir tuo pačiu man sunku suprasti žmones, kurie būdami tūkstančius kilometrų nuo karo, pasakoja savo tiesas ir aiškina, kuri pusė klysta, o kuri yra teisi…“

Štai taip jis filosofuoja socialiniuose tinkluose. Jo teisė, jo valia. Juolab iš V.Balkūno neatimsi – drąsus vyras. Kalnų Karabache nūnai pavojinga.

**Vidmanto Balkūno komentaras socialiniuose tinkluose**

Bet vardan ko toji drąsa? Kelionė į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, turint armėniškąją vizą, – neteisėta. Neteisėta ir Lietuvos, ir Europos Sąjungos, ir NATO, ir Jungtinių Tautų akimis žvelgiant. Tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laikanti Azerbaidžano teritorija. Net Armėnija oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho savu. Todėl kiekvienas išsilavinęs žurnalistas turėtų suprasti, jog, jei norima išvysti Kalnų Karabachą, – būtina Azerbaidžano viza. Jei skrendi į Armėniją, azerbaidžanietiškas leidimas, žinoma, nereikalingas. Tačiau jei skubi į Kalnų Karabachą – azerbaidžanietiškas antspaudas privalomas, nepaisant oficialiųjų Jerevano išvedžiojimų, esą Kalnų Karabachas – etninių armėnų teritorija.

O Azerbaidžanas, įtariu, vargu ar bus palaiminęs V.Balkūno kelionę į Juodąjį Sodą (tiesioginis Kalnų Karabacho vertimas į lietuvių kalbą). Mat jei oficialusis Baku būtų pritaręs vizitui, V.Balkūno tikriausiai neįsileistų šiuo metu Kalnų Karabachą kontroliuojanti Armėnija. Vaizdžiai tariant, palaikytų Azerbaidžano agentu…

Šios aplinkybės – svarbios. Mano supratimu, jei nesilaikysime taisyklių, kuriomis įtvirtinta pagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui (su Kalnų Karabachu), galime patekti į didelį chaosą, mat atsiras valstybių, kurios nusispjaus į Lietuvos teisę turėti, sakykim, Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Ar Lietuva nūnai turinti moralinę teisę smerkti Vakarų ir Rusijos dainininkus, žurnalistus, politikus, neteisėtai, be Kijevo, Kišiniovo ir Tbilisio palaiminimų, atvykstančius į okupuotą Krymą, Padniestrę ar Pietų Abchaziją? Juk mes, pasirodo, turime savų „keliauninkų“, kuriems nė motais pagarba tarptautinėms taisyklėms, įteisinusioms sienas tarp valstybių.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltė

Kad Lietuva turinti keistų „turistų“, įžvelgiu milžinišką Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltę. Ji iki šiol oficialiai, garsiai, aiškiai neįvardinusi, jog kelionės į Kalnų Karabachą, įsigijus armėniškąją vizą, – nerekomenduotinos. Draust Lietuvos piliečiams keliauti į Kalnų Karabachą iš Jerevano, o ne iš Baku, – negalima. Tačiau perspėti – privalu. Perspėjimas buvo ypač reikalingas nuaidėjus pirmiesiems šūviams. Juk buvo galima nuspėti – Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas karštligiškai ieškos smalsuolių, sutiksiančių pasižiūrėti, kaip gi kenčia Kalnų Karabacho armėnai.

**Armėnų artilerijos sugriautas azerbaidžaniečių kaimas Tertero regione. Slaptai.lt nuotr.**

Kuo nepageidautinos lietuvių kelionės į Kalnų Karabachą turint Jerevano palaiminimą, pastaraisiais metais perspėti galėjo ir mūsų Seimo Užsienio reikalų komitetas, ir parlamentinių draugystės grupių su Armėnija bei Azerbaidžanu vadovai, ir, galų gale, Lietuvos žurnalistų organizacijos. Jokių draudimų, jokių grasinimų. Tik perspėjimas – nerekomenduojame. Beje, mano sąžinė švari – nesiveržti į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės lietuvius savais straipsniais portale slaptai.lt raginau dar 2014-aisiais metais.

**Gasan Gaja kaimas Tertero rajone. Prie duobės, kurią išrausė Armėnijos artilerijos sviedinys. Slaptai.lt nuotr.**

Jei klausiate, kas man suteikė teisę priekaištauti į karštuosius taškus vykstantiems drąsiems žurnalistams, atsakysiu – turiu tokią teisę. Žurnalistu plušu daugiau nei 35-erius metus ir savo akimis regėjau keletą žiaurių konfliktų. Rusų – čečėnų, osetinų – ingušų, gruzinų – abchazų susidūrimai, – visai tai mačiau, apie tai rašiau. Bet, skirtingai nei V.Balkūnui, man pirmiausia rūpėjo, kas teisus, o ne kas garsiau, įtikinamiau verkia.

Taip pat negaliu nutylėti, jog labai puikiai susipažinęs su armėnų – azerbaidžaniečių konfliktu. Šia tema domiuosi daugiau nei dešimt metų. Pasigirti, jog Azerbaidžaną išvažinėjau skersai išilgai, – būtų per drąsu. Tačiau man teko matyti Hodžavendo, Tertero, Bardos regionus, kuriuose gyvena nuo armėnų apšaudymų nukentėję, savo artimųjų netekę azerbaidžaniečiai. Ypač sukrėtė 2016-ųjų kelionės po Tertero regiono Gasan Gaja, Kapanly, Maraga, Šikaro kaimus, intensyviai apšaudytus armėnų artilerijos. Ten esu regėjęs apgriautų namų, suluošintų vaikų, verkiančių prie kapo moterų. Esu svečiavęsis Giandžoje, kurią visai neseniai apšaudė Armėnijos karinės pajėgos. Galiu galvą duot nukirst – tiek azerbaidžaniečių, tiek armėnų motinų ašaros vienodai tyros, skaidrios. Kad įsitikintumėme, jog armėnų ir azerbaidžaniečių kraujas vienodai raudonas, nebūtina leistis į kelionę.

Kiek azerbaidžaniečių gyveno Jerevane?

Tačiau vis tik skirtumas tarp Giandžos ir Kalnų Karabacho apšaudymų – akivaizdus. Pagal tarptautinę teisę Giandžoje, Tertere, Gasan Gaja miestuose ir kaimuose namus turintys azerbaidžaniečiai gyvena savo valstybėje – Azerbaidžane. O Kalnų Karabache įsikūrę armėnai gyvena ne Armėnijoje. Jie – Azerbaidžanui priklausančioje teritorijoje. Jei jie klusnūs piliečiai, jie privalo paklusti Baku.

Oponentai šių eilučių autoriui puls, žinoma, draskyti akis, girdi, Kalnų Karabache – vien etniniai armėnai, esą ten nėra azerbaidžaniečių. Būtent. Ne vien įspūdingų kadrų, bet ir tiesos ieškantis žurnalistas turėtų paklausti – kur dingę vos prieš kelis dešimtmečius Kalnų Karabache gyvenę azerbaidžaniečiai? Jie savo noru pasitraukė iš ten ar buvo ciniškai išvyti?

**Nuotrauka atminčiai – Tertero regioną saugantys azerbaidžaniečių kariai. Slaptai.lt foto**

Nepatogių klausimų surasčiau ir daugiau. O kur, sakykim, prapuolė prieš šimtą metų Jerevane gyvenusi gausi azerbaidžaniečių bendruomenė? Prieš šimtą metų Jerevane azerbaidžaniečiai sudarė ženklią daugumą – jų buvo apie 75 proc. Kvaila neigti šią statistiką. Nūnai Jerevane – nė vieno azerbaidžaniečio. Nejaugi jie visi paliko miestą gera valia?

Džavachetijos pamoka

Galų gale kodėl Džavachetijos regione (Sakartvelas, senasis pavadinimas – Gruzija) gyvenanti gausi armėnų bendruomenė šiandien įrodinėja (susiraskite armėnišką portalą armenianreport.com), kad ši gruziniška teritorija – ne gruziniška, o armėniška? Todėl jiems, tik pamanyk, reikėtų atsiskirti nuo gruzinų įkuriant nepriklausomą valstybę! Džavachetijoje naudojama labai panaši taktika, kuri buvo išmėginta Kalnų Karabache: išstumiami vietiniai, po to – vis garsiau imamos propaguoti separatizmo idėjos. Sakartvelo valdžia vis pikčiau šantažuojama – nepalaikystite Jerevano, būsite nubausti – prarasite Džavahetiją!

Jei jau lietuvis žurnalistas pateko į Kalnų Karabachą, jam turėtų rūpėti visi klausimai. Pavyzdžiui, kiek armėnams kariauti prieš azerbaidžaniečius padeda iš JAV, Prancūzijos, Rusijos atvykusių armėnų kilmės vyrų? Kad Armėnijai trūksta karių, nes Armėnijoje – tik apie tris milijonus gyventojų, kai Azerbaidžane tris kartus daugiau gyventojų, – akivaizdu. Kad armėnams puldinėti Azerbaidžaną jau anksčiau padėję įvairiausio plauko armėnų kilmės smogikai (pavyzdžiui, į Kalnų Karabachą iš Jemeno kadaise atvykęs tūlas Monte Melkonianas; vėliau žuvo), – vieša paslaptis, prieinama tiems, kurie ieško atsakymų į visus, net ir nepatogius klausimus.

Prancūziška dūmų uždanga

**Drauge su Kapanly kaimo gyventojais, kurių namai buvo sugriauti per Armėnijos artilerijos atakas. Slaptai.lt nuotr.**

O tos pasakėlės, esą Turkija į Azerbaidžaną kariauti prieš armėnus siunčia Ankarai ir Stambului pavaldžius karius iš Sirijos, Libano, kurdų gyvenamų rajonų – nesąmonė. Rašydamas šiuos žodžius remiuosi Lietuvos reziduojančio Turkijos ambasadoriaus Gokhano Turano suteikta informacija. Ir, be kita ko, Turkijos ambasadoriaus žodžiai – įtikinami. Azerbaidžaniečiams tikrai netrūksta karių ginčijantis su Armėnija. Jei Azerbaidžanas ginčytųsi su Kinija, tada būtų galima patikėti – Azerbaidžanas turįs per mažai ginklą valdyti mokančių vyrų. Dabar – ne.

**Šiose nuotraukose užfiksuoti nuo Armėnijos karinių atakų nukentėję civiliai azerbaidžaniečiai. Slaptai.lt foto**

Tie tvirtinimai, neva azerbaidžaniečiams skriausti krikščionis armėnus padeda įvairiausio plauko Turkijos kontroliuojami smogikai, tėra dūmų uždanga, reikalinga Jerevanui pridengiant savas aferas. Dūmų uždanga šiandien reikalinga net armėniškose intrigose susipainiojusiam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui. Prancūzijoje gyvenanti gausi armėnų bendruomenė. Ji – neproporcingai įtakinga. Prancūzijos valdžia jos nebesuvaldo. Jerevanas per Prancūziją (ne tik per šią šalį) verbuoja karius į vadinamąjį Kalnų Karabacho frontą. Jei visi prancūziški toleravimai paaiškėtų, Prancūzijos prezidentas su savo prancūziškomis žvalgybomis ir patarėjais atsidurtų bjaurioje padėtyje. Tad geriausia gynyba – puolimas. Pradėjo kaltinti tuo, dėl ko patys kalti. O tai reiškia, kad oficialusis Paryžius daro milžinišką klaidą. Tiesa – tai toks daiktas, kuris vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių, pamato dienos šviesą.

Šias pastabas teikiu tiems, kuriems neužtenka vien sensacingų nuotraukų. Šias įžvalgas adresuoju tiems, kurie ieško tiesos.

2020.10.19; 06:00

Skaitomiausios Videonaujienos

Ar bus apginta Jono Noreikos garbė?

Spalio 16 dieną 12 valandą prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos buvo surengtas piketas. Susirinkusieji stojo ginti Lietuvos istorijos ir laisvės kovotojų atminimo.

Vilniaus forumo pranešime teigiama:

„Lietuvos antisovietinės rezistencijos dalyvių atminimas patiria vis aktyvesnį puolimą Lietuvos viešojoje erdvėje. Aktyviai juodinami tiek pokario partizaninio pasipriešinimo, tiek 1941 metų birželio sukilimo dalyviai. Juodinant jų atminimą ir reikalaujant pašalinti jiems skirtus viešosios atminties ženklus, yra menkinamas pačios ginkluotos rezistencijos ir visų jos dalyvių atminimas.

Viena, kai šmeižikiški teiginiai yra išsakomi privačių asmenų, kita, kai to paties imasi valstybei vadovaujantys asmenys. Neseni Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus teiginiai apie nacių kalintą ir sovietų nužudytą Joną Noreiką-Generolą Vėtrą yra skandalingi ir darantys gėdą visai Lietuvos valstybei ir jos diplomatinei tarnybai, kuriai Linas Linkevičius vadovauja.

L. Linkevičiaus pozicija tobulai atitinka ilgalaikę buvusios SSRS, o dabar ir Rusijos Federacijos propagandinę XX amžiaus Lietuvos istorijos versiją.

**Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.**

Sovietinė istoriografija aiškino, kad Birželio sukilimas ir jo suformuota Laikinoji vyriausybė buvo nacių kolaborantai, o sovietų okupuotoje Lietuvoje vykdytos represijos – tik nacių kolaborantų ir įstatymų nesilaikančių banditų (partizanų) kriminalinis persekiojimas. Iki šios dienos šį radikaliai istorinę tiesą neigiantį aiškinimą kartoja Rusijos valstybinė propaganda.

Negalime pasyviai stebėti, kaip yra paniekinama jos laisvės kova ir iškiliausi, gyvybes už Lietuvą paaukoję, šios kovos dalyviai. Po L. Linkevičiaus pasisakymų jam ir kitiems atsakingiems politikams įteikta laisvės kovotojų ir kitų organizacijų peticija. Internete ją pasirašė per tūkstantį šalies piliečių. L. Linkevičius niekaip nereagavo į peticijos prašymą atsiprašyti J. Noreiką ir visus laisvės kovotojus įžeidusius teiginius.

Todėl rytoj, antradienį, spalio 16 dieną, 12 valandą kviečiame visus neabejingus piliečius kartu stoti ginti Lietuvos istoriją ir laisvės kovotojų atminimą. Reikalaujame Užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių atsistatydinti, o visoje Lietuvoje išsaugoti esamus J. Noreikai, K. Škirpai ir visiems kitiems nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pagerbtiems laisvės kovotojams įsteigtus viešo atminimo ženklus.

Ateikite ir pakvieskite istorijai ir tautos laisvei neabejingus draugus!“

Slaptai.lt skelbia keletą videosiužetų iš minėto renginio.

2018.10.16; 16:20

Aktualijos

Lietuvos sankcijos Kremliui: išsiunčiame tris Rusijos diplomatus

**Rusijos ambasadorius Aleksandras Udalcovas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.**

Pirmadienį į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją iškviestam Rusijos ambasadoriui Aleksandrui Udalcovui įteikta nota, kurioje pareikšta, kad iš Lietuvos turi būti išsiunčiami trys Rusijos diplomatai. Taip pat kalbama ir apie papildomas sankcijas Maskvai – Užsienio reikalų ministerija taip pat siūlo vidaus reikalų ministrui įtraukti 21 asmenį į sąrašą asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą.

Užsienio reikalų viceministras Darius Skusevičius Rusijos ambasadoriui įteikė notą, kuria trys Rusijos ambasados darbuotojai skelbiami Lietuvoje nepageidaujamais asmenimis dėl su diplomato statusu nesuderinamos veiklos.

Kovo pradžioje įvykęs buvusio Rusijos agento Sergejaus Skripalio ir jo dukters apnuodijimas Jungtinėje Karalystėje esančiame Solsberio mieste, kurio metu nukentėjo dar beveik 20 asmenų – tai pirmasis atvejis po Antrojo pasaulinio karo, kai Europoje panaudojamas cheminis ginklas. Europos Vadovų Taryba kovo 23 dieną pareiškė, jog pritaria Jungtinės Karalystės vertinimui, kad Rusijos Federacija yra atsakinga už šį išpuolį, ir kad nedvejodama palaiko Jungtinę Karalystę šio sunkaus iššūkio bendram saugumui akivaizdoje.

Išsiųsdamos su diplomato statusu nesuderinama veikla užsiimančius asmenis Jungtinei Karalystei solidarumą reiškiančios šalys siekia išardyti Rusijos žvalgybinius tinklus Europoje, stiprinti šalių saugumą ir atsparumą priešiškai veiklai.

Užsienio reikalų ministerija taip pat siūlo vidaus reikalų ministrui įtraukti 21 asmenį į sąrašą asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, vadovaujantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatomis, numatančiomis tokią sankciją už sunkius žmogaus teisių pažeidimus, korupciją ir pinigų plovimą (vadinamuoju Magnickio įstatymu). Užsienio reikalų ministerija, remdamasi atsakingų Lietuvos institucijų rekomendacija bei atitinkamais sąjungininkų veiksmais, kreipiasi ir į Migracijos departamentą, siūlydama uždrausti dar 23 asmenims atvykti į Lietuvą dėl galimos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė kovo 23 d. paskelbė, kad praktiškai nebėra abejonių, jog cheminį išpuolį Jungtinėje Karalystėje organizavo Rusija.

Pasak D. Grybauskaitės, visos ES šalys įvertina tiesioginį išpuolio ryšį su Rusija. Anot jos, kad informacija, kurią suteikė Jungtinės Karalystės premjerė Theresa Mei ir kitos institucijos tiesiog nuvedė link Rusijos. D. Grybauskaitė tai traktavo kaip pagrindinę priežastį, kodėl ES lyderių nuomonė Rusijos atžvilgiu tapo griežtesnė.

D. Grybauskaitė, pabrėžė, kad valstybės įsipareigojo taikyti nacionalines priemones.

„Visos šalys įsipareigojo taikyti nacionalines priemones. Dabar vyksta tam tikra koordinacija ir, manau, kad kitos savaitės netgi pradžioje koordinuotas veiksmas tikrai įvyks“, – situaciją komentavo D. Grybauskaitė, pridėdama, kad koordinuoti valstybių veiksmai turėtų apimti Rusijos žvalgybos tinklo narių Europos šalyse išsiuntimą.

„Visiškai aišku, kad toks tinklas yra ir jis veikia agresyviai, ir mes tuo pasakysime, kad mes žinome, kad jūs čia esate, žinome, kas jūs, žinome, ką darote, todėl jus ir išsiūsime“, – pasakojo D. Grybauskaitė.

Buvęs dvigubas šnipas Sergejus Skripalis ir jo dukra Jungtinėje Karalystėje buvo apnuodyti kovo pradžioje.

Jungtinės Karalystės iš šalies išsiuntė 23 rusų diplomatus su šeimomis. Maskva atsakė analogišku veiksmu.

Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Th. May siekia vieningo Europos Sąjungos lyderių pasmerkimo Maskvai dėl buvusio rusų šnipo apnuodijimo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.27; 06:16

Aktualijos

Lietuvos URM: oficialusis Vilnius gerbia Ispanijos Karalystės teritorinį vientisumą ir suverenitetą

Ispanijoje vykstant konstitucinei krizei, Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) išreiškė paramą Ispanijos Karalystės teritoriniam vientisumui.

„Lietuva gerbia ir remia Ispanijos Karalystės teritorinį vientisumą ir suverenitetą. Kviečiame Ispanijos vyriausybę ir institucijas konstruktyviu dialogu ir teisinėmis priemonėmis ieškoti konstitucinio sprendimo.

Lietuvą ir Ispaniją sieja draugiški dvišaliai santykiai, Ispanija yra svarbi Lietuvos partnerė Europos Sąjungoje ir NATO“, – rašoma URM išplatintame pranešime.

Naujienų agentūra ELTA primena, kad krizė prasidėjo Katalonijos lyderiams nusprendus surengti referendumą dėl nepriklausomybės, nors Ispanijos Konstitucinis teismas buvo paskelbęs jį neteisėtu.

Katalonijos parlamentui penktadienį pritarus rezoliucijai dėl nepriklausomybės, Ispanijos Senatas pritarė tiesioginiam Madrido valdymui regione. Penktadienį Ispanija paleido Katalonijos parlamentą ir paskelbė naujus rinkimus, kurie numatomi gruodžio 21 d. Buvo panaikintos ir Katalonijos regiono policijos vado galios.

Kreipdamasis į žmones po skubaus vyriausybės pasitarimo, Ispanijos premjeras Marianas Rachojus (Mariano Rajoy) teigė, kad buvo nušalintas už atsiskyrimą pasisakantis Karlesas Pučdemonas (Carles Puigdemont) ir vykdomoji valdžia.

Madridui ir M. Rachojui paramą išreiškė partneriai Europos Sąjungoje ir JAV, jie išreiškė nerimą dėl susiklosčiusios situacijos ir gilios konstitucinės krizės bei pareiškė palaiką vieningą Ispaniją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.31; 00:02

Politinės intrigos

Linas Linkevičius palieka socialdemokratus, bet ne URM

**Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.**

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) tarybai šeštadienį balsavus už pasitraukimą iš valdančiosios koalicijos, socialdemokratas ministras Linas Linkevičius traukiasi iš partijos, tai reiškia, kad pokyčiai Vyriausybėje gali būti minimalūs.

Paklaustas apie planus partijoje ir Vyriausybėje, ministras L. Linkevičius teigė, kad artimiausiu metu nutrauks savo narystę LSDP.

„Planai partijoje baigsis pirmadienį, o toliau žiūrėsime. Motyvas yra tas, kad nesutinku su sprendimais, kurie dabar buvo priimti. Man atrodo, kad jie nelogiški, nesavalaikiai, neatsakingi, nevalstybiški”, – naujienų agentūrai ELTA šeštadienį sakė L. Linkevičius.

Lietuvos diplomatijos vadovas pridūrė, kad LSDP pasitraukimui iš koalicijos, sudarytos su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), nėra pakankamų argumentų.

Anot jo, dabartinis partijos elgesys nėra atsakingas, o valstybei reikalingas stabilumas.

„Nėra rimtų argumentų pasitraukti. Programa Vyriausybės priimtina. Jeigu nesugebama dirbti, čia kitas klausimas. Bet man atrodo, yra gana lengvabūdiška ir neatsakinga. Valstybė reikalauja stabilumo ir todėl tol, kol įmanoma, reikia dirbti darbą”, – kalbėjo L. Linkevičius.

Dabartinėje Vyriausybėje dirba trys LSDP deleguoti ministrai – L. Linkevičius, Mindaugas Sinkevičius, Milda Vainiutė.

Kaip šeštadienį patvirtino LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas, ūkio ministras M. Sinkevičius solidarizuojasi su partija ir trauksis iš užimamų pareigų. Teisingumo ministrė M. Vainiutė nesanti partijos narė, todėl LSDP „sprendimai jai nėra taikomi, tai priklauso nuo Premjero apsisprendimo”.

Su L. Linkevičiumi G. Paluckas ketino kalbėtis artimiausiu metu (nes ministras buvo išvykęs į Vašingtoną ir LSDP tarybos posėdyje nedalyvavo). Tačiau sprendžiant iš L. Linkevičiaus pozicijos, Vyriausybėje gali likti du iš trijų LSDP deleguotų ministrų – būtent L. Linkevičius ir M. Vainiutė.

Pirmadienį LSDP turėtų rinktis į partijos valdybos posėdį, jame, be kita ko, ketinama aptarti ir Seimo komitetų pirmininkų, priklausančių socialdemokratų partijai, likimą. Pats G. Paluckas teigė, kad tiek Vyriausybėje, tiek Seime auštus postus užimantiems socialdemokratams duodama maždaug savaitė laiko apsispręsti dėl tolesnių planų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.25; 03:30

Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Pastebėti ir nepastebėti akibrokštai

Ar suskaičiavote, kaip dažnai mūsų miestų ir rajonų merai patenka į politinius skandalus vien dėl to, kad pradeda draugauti su tais, su kuriais nederėtų bičiuliautis oficialiems Lietuvos atstovams?

Plungės variantas

Įsiminėme, kaip Plungės valdžia į Rusijos stovyklas šiemet pasiuntė poilsiauti mūsų vaikučius. Plungiškių vizitas į kaimynes puldinėjančią Rusiją akivaizdžiai prieštaravo sveikam protui. Ne vien dėl to, kad net ir politiškai neutralius renginius Rusija sumaniai išnaudoja politinėms reikmėms. Kai kurie atvejai tokie akivaizdūs, kad ir be Lietuvos URM rekomendacijų visiems mums turėjo būti aišku: Lietuvai verčiau susilaikyti nuo daugelio, išskyrus gyvybiškai reikalingas, pavyzdžiui, Misija – Sibiras, išvykų į agresyvią šalį.

Kai Kremlius liausis skriaudęs silpnesniuosius, kai nustos Baltijos šalių pašonėje rengti agresyvias puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, kai baigs meluoti, esą 1945-aisiais mus išvadavo, štai tada ir vėl mūsų vaikai galės ilsėtis Rusijoje. Bet ne atvirkščiai. Neturėkime iliuzijų, esą savo teatrais, koncertais, dailės parodomis galima suminkštinti Vladimiro Putino širdį, esą demonstruojant lietuvišką geranoriškumą įmanoma pagerinti „Lietuvos – Rusijos santykius“.

***Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.***

Džiugu bent jau dėl to, kad Plungės valdžios neapsižiūrėjimas spaudoje įdėmiai analizuotas. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, dirbantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, pastebėjo: parlamentaras vis dar norįs tikėti, jog tai – tik politinis Plungės neraštingumas. Nors duodamas interviu šių eilučių autoriui prisipažino, kad minėtas Plungės valdžios elgesys balansuoja tarp dviejų sąvokų: arba politinis neraštingumas, arba sąmoningas oficialios Lietuvos politikos nepaisymas.

Nutikimas Širvintose

Ir vis tik kai kurie mūsų miestų ir rajonų merai nelinkę mokytis iš Plungės klaidų. Ką turiu omenyje? Buvęs Širvintų meras Vincas Jasiukevičius socialiniuose tinkluose neseniai demonstravo Maskvos srities Ščiolkovo rajono delegacijos filmą apie vizitą į Širvintas. Tas filmukas buvo pavadintas „Širvintos – miestas, kuriame mes laukiami“ (apie tai rašyta baltnews.lt ir kai kuriuose kituose internetiniuose leidiniuose).

Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė drauge su visa Širvintų rajono valdžia, į kurią įeina ir konservatorių, ir darbiečių, ir Liberalų sąjūdžio atstovų, pasipiktino buvusio Širvintų mero palankumu svečiams iš Rusijos sostinės rajono.

Apie šią konfliktinę situaciją trumpai informavo Lietuvos agentūra ELTA. Remiantis ELTA pranešimu, galima tvirtinti, jog Širvintų rajono merė Ž.Pinskuvienė pademonstravo sveikintiną budrumą – ji ne tik paprašė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos rekomendacijos (Lino Linkevičiaus vadovaujama URM patarė susilaikyti nuo panašaus pobūdžio draugysčių). Ji net viešai pareiškė savo poziciją. ELTA rašo: „Tai, kad buvęs meras, nesuderinęs su Savivaldybe, viešai demonstruoja draugystę, oficialiai atstovauja Širvintų rajonui ir jį pristato Rusijos Federacijos Ščiolkovo delegacijai, vertiname kaip akibrokštą. Tai spjūvis į veidą ne tik Širvintų rajonui, bet visai Lietuvai ir bendroms užsienio politikos nuostatoms“, – sako Širvintų rajono savivaldybės merė Ž. Pinskuvienė“.

Mano supratimu, pagirtinas principingumas: pilietis privalo ne tik pats blogai nesielgti, bet ir kritikuoti blogai pasielgusius kolegas!

Varėnos mero akibrokštas

Tačiau keista, kad kol kas niekas neskuba kritikuoti Varėnos mero Algio Kašėtos. Juk šis taip pat pasielgė keistai, šių metų vasarą kaip oficialus Lietuvos atstovas merijoje priimdamas nei NATO, nei Europos Sąjungos nepripažintos „Arcacho respublikos“ pasiuntinius. Jei jis Dzūkijoje viešėjusius neegzistuojančios respublikos atstovus būtų priėmęs privačiai – pusė bėdos. Bet pasitikti įtartinus pasiuntinius kaip Varėnos šeimininkui – jau rimtas nusižengimas, leidžiantis įtarti esant povandenines sroves.

Dar keisčiau, kai Varėnos meras oficialiai pareiškė ketinąs bičiuliautis su neegizstuojačios valstybės sostine. Ar šie Varėnos mero užmojai nežemina mūsų valstybės? Lietuva – solidi, NATO ir ES priklausanti valstybė. Tarptautinė bendruomenė mus vertina kaip patikimą, žodžio besilaikančią, tikros demokratijos siekiančią valstybę. Bet Lietuvos autoritetas krenta, kai bent vienas iš lietuvių sumano draugauti su apsišaukėliais. Net nesvarbu, iš kur jie – Donbaso, Tiraspolio ar Stepanakerto.

**Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.**

Nežinantiems, kur ieškoti Arcacho, priminsime, kad tai – Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabacho regionas, kurį, Rusijos kariškių remiami, armėnų separatistai 1988 – 1994-aisiais atplėšė nuo Azerbaidžano. Azerbaidžaniečiai šią savo žemę vadina Kalnų Karabachu – Juoduoju Sodu. Tikrasis tos teritorijos vardas – Kalnų Karabachas. Taip ir Lietuva turėtų vadinti šią žemę – tik Kalnų Karabachu. Žinoma, lietuviams nebūtina giliai pažinti Pietų Kaukazo istorijos. Tačiau lietuviams būtina žinoti bent jau oficialią Lietuvos URM poziciją šiuo subtiliu klausimu.

O Lietuvos URM nuomonė kategoriška: „Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, o tai reiškia, kad Kalnų Karabachas šiuo metu traktuojamas kaip neatskiriama Azerbaidžano teritorija“.

Tad visiems Lietuvos piliečiams turėtų būti aiškiau negu aišku: kol nesureguliuotas konfliktas dėl Kalnų Karabacho, Lietuvoje negali viešėti „arcachų“ parlamentarai. Juolab kad Armėnijoje šiuo metu įkurta (ir ilgam) Rusijos karinė bazė. Tad jei šiandien bijome draugauti su agresyviąja Rusija, atsargiai draugaukime ir su šalimis, kuriose dislokuoti kariniai Rusijos daliniai.

Kam priklauso Aušros vartai?

Oponentams gali pasirodyti, jog tokio pobūdžio nesusipratimai – smulkmenos. Smulkmenų politikoje nėra. Neseniai sužinojome, kad Lenkija savo piliečių pasuose pradėjo paišyti Vilniaus architektūros perlą – Aušros vartus. Atsitiktinumas? Neapsižiūrėjimas? Privalome dėkoti lenkams už Aušros vartų populiarinimą? Man regis, tokie paišymai – akivaizdus spjūvis Lietuvai, įsitikinusiai, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Lenkiški pasai skelbia visai ką kitą: „Varšuva slapta mano, kad Vilnius – lenkų ir kad Vilnių reikia lenkijai anksčiau ar vėliau susigrąžinti“.

Įtarimus, jog egzistuoja slapti planai maksimaliai padidinti politinę ir kultūrinę Lenkijos įtaką Vilniaus kraštui, netiesiogiai patvirtina ir pagarsintas buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pokalbis su „Orlen“ vadovu. Būtent toji privati diskusija, kurioje apstu Lietuvą įžeidžiančių bei žeminančių posakių, o ne oficialūs Lenkijos URM atstovų atsiribojimai, byloja apie tikrąsias nuotaikas kaimyninėje šalyje.

Taigi visi mūsų kaimynai, net ir tolimoji Armėnija, braižo slaptus planus Lietuvoje. Tik mes, lietuviai, regis, nebeturime ambicijų, rimtų užmojų, didelių tikslų – nekuriame nei slaptų, nei viešų sumanymų, kaip gintis, nenusileisti, pereiti į kontrpuolimą…

Šis tekstas buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje Draugas.org

2017.08.21; 07:00

Trumposios naujienos

Lietuvos URM: laikomės griežtos pozicijos Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir neteisėtos Krymo aneksijos klausimu

Lietuva tvirtai remia Ukrainos nepriklausomybę, suverenumą ir teritorinį integralumą. Laikomės griežtos principingos pozicijos Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir neteisėtos Krymo aneksijos klausimu, praneša Užsienio reikalų ministerija (URM).

Po praėjusią savaitę spaudoje pasirodžiusių pranešimų apie galimą Lietuvos įmonių Rusijos Federacijai taikomų sankcijų režimo pažeidimą URM iš karto kreipėsi į Generalinę prokuratūrą.

Lietuva nuosekliai vykdo savo įsipareigojimus, susijusius su 2014 m. birželio 23 d. Tarybos reglamento dėl apribojimų, taikytinų Krymo ar Sevastopolio kilmės prekių importui į Sąjungą, atsakant į neteisėtą Krymo ir Sevastopolio prijungimą, įgyvendinimu. Užsienio reikalų ministerijos požiūriu, Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos (ES) valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys privalo be išlygų laikytis ES paskelbtų sankcijų, o už jų pažeidimą asmenys gali būti traukiami administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Ar konkretus asmuo pažeidė ES teisės aktais nustatytas sankcijas, sprendžia teisėsaugos institucijos ir teismai, vadovaudamiesi ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktais.

Po to, kai ES paskelbė sankcijas dėl Krymo aneksijos, 2014 m. buvo išplatintos ES gairės verslo subjektams, vykdžiusiems savo veiklą Rusijos aneksuotame Kryme / Sevastopolyje. Šiame dokumente išdėstyta, kaip turėtų elgtis įmonės, atsidūrusios situacijoje, kai Krymo pusiasalyje de facto pradėti taikyti Rusijos Federacijos teisės aktai. Gairėse nurodoma, kad verslas Kryme / Sevastopolyje gali būti vykdomas prisiimant atsakomybę dėl tolesnės veiklos okupacijos sąlygomis, bet aiškiai nurodoma, kokio pobūdžio veikla yra apibrėžiama sankcijų, todėl negali būti vykdoma.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.01; 06:22

SLAPTAI

Gintaras Visockas. Lietuvos URM sukūrė pavojingą precedentą!

Dėl ambasadorių D. Matulionio ir E. Bajarūno pradėjo tarnybinius patikrinimus

Gintaras Visockas. Kodėl G. Landsbergio ir G. Nausėdos laikysena palanki armėnų separatistams

Ukrainai šiuo metu reikia tokių patikinimų, kokius kadaise tarė prezidentas G. W. Bushas

Ką leidiniui „Nikkei Asia“ dėl Kinijos pareiškė G. Landsbergis

Gintaras Visockas. Ar visuomet Lietuvos URM rūpi tiesa ir teisingumas?

Gintaras Visockas. O juk Azerbaidžanas – teisus !

G. Landsbergis: Lietuvos diplomatinė tarnyba turi ieškoti atsparumo receptų dabarties ir ateities krizėms

Kaip Lietuvos politiką Pietų Kaukaze vertina Prezidentas Gitanas Nausėda?

Lietuvos URM: „Armėnija ir Azerbaidžanas mums svarbūs partneriai”

Prieš Lietuvos URM – kibernetinė ataka

Kuo svarbus Turkijos prezidento vizitas į Šušą

Lietuva teiraujasi Baltarusijos, kas nutiko atominėje elektrinėje

Gintaras Visockas. Ko verta tiesos neieškanti žurnalistika?

Ar bus apginta Jono Noreikos garbė?

Lietuvos sankcijos Kremliui: išsiunčiame tris Rusijos diplomatus

Lietuvos URM: oficialusis Vilnius gerbia Ispanijos Karalystės teritorinį vientisumą ir suverenitetą

Linas Linkevičius palieka socialdemokratus, bet ne URM

Gintaras Visockas. Pastebėti ir nepastebėti akibrokštai

Lietuvos URM: laikomės griežtos pozicijos Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir neteisėtos Krymo aneksijos klausimu

Skaitomiausios naujienos

„Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – detektyvas žvalgybų tema

„Didžioji Karabacho paslaptis“ – knygos „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys

Ką byloja „Ilga kelionė į Hankendį“

Trumposios naujienos

Azerbaidžano vadovas atsisakė Ispanijoje susitikti su Armėnijos premjeru

Rusija vėl grasins branduoliniais ginklais, bet tai rodo V. Putino silpnumą

V. Zelenskis ir I. Alijevas aptarė regiono saugumo klausimus

Lenkijos santykiai su Ukraina patiria „nuosmukį“

Vašingtone apiplėštas JAV Kongreso narys

Ką pareiškė Turkijos prezidentas po šalyje surengtos atakos

Ispanijos naktinio klubo gaisro aukų – vienuolika

JK premjeras neigia, kad britų kariai artimiausiu metu gali vykti į Ukrainą