Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Prieš eilę metu tokiu pavadinimu lrt.lt portale publikavau straipsnį, tačiau pasikeitusi Lietuvos radijo ir televizijos valdžia taupumo sumetimais ištrynė visas ankstesnes portalo publikacijas, atlaisvino archyvus nuo varginančios naštos, dar kitaip tariant, ištuštino užkrautas virtualios erdvės lentynas, tokiu būdu apsikopdama nuo laike pageltusių straipsnių.

Kas be ko, jeigu rankraščiai yra deginami taupumo sumetimais, tai to negalima net pavadinti kažkokiu deginimu.

Šįkart ruošiuosi kalbėti apie visiškai kitus dalykus, tačiau siekiu  išsaugoti, iš naujo pakartodamas, pavadinimą, kuris leidžia pabandyti stoti į kito žmogaus, tolimo ar artimo, batus,  apžiūrint reikalo esmę iš kitos perspektyvos, bandant pasižvalgyti po pasaulį pasiskolintomis akimis. Metodologinėje literatūroje toks pasirinkimas yra vadinamas hermeneutiniu užsiangažavimu. Savotiškai hermeneutiška yra ir nuoroda į straipsnį be nuorodų, t. y. į vienaip ar kitaip pradingusį ar pradangintą straipsnį.

Yra rimtas pagrindas manyti, kad toks Efraimas Zuroffas savo Vanagaitės Lietuvoje ieškojo labai ilgai ir kantriai, daug ilgiau nei buvo galima pamanyti, nenuleisdamas rankų net patyręs pirmus sunkumus. Dabar man pačiam yra įdomiau net ne tai, kad užsispyręs ir maniakiškai atkaklus žmogus galiausiai surado, ko ieškojo, bet tai, kad ilgą laiką tokios paieškos buvo bevaisės. Indrė Makaraitytė dar tada, kai Rūta Vanagaitė geriausiai buvo žinoma kaip buvusi aktoriaus Vlado Bagdono žmona, t. y. prieš gerą dešimtmetį, yra kelis kartus spaudoje užsiminusi apie tai, kaip ją savotiškai „mergino“ E. Zuroffas, bandydamas įtikinti savosios versijos apie Holokaustą ir neva masinį lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse teisingumu. Taigi jau iš to, ką žinome (nežinodami, kiek tokių bandymų buvo apskritai) galima padaryti išvadą, kad E. Zuroffui reikėjo mokančios intriguoti, raštingos, sugebančios įsijausti, aistringos polemistės savo užmanymų Lietuvos terpėje įgyvendinimui.

Klausiate, kodėl autoriaus forsuojamoje hipotezėje minima tik moteriška lytis, pažeidžiant lyčių lygybės reikalavimą. Čia iš tiesų, kaip atrodo, susideda daug pasąmoninių dalykų. Visų pirma nesunku įsivaizduoti, kad tokio plataus užmojo ir matomo pasauliniu mastu stoto žmogui kaip E.Zuroffas daug maloniau yra dirbti su moteriška psichika nei kapstytis po vyriškus autus.

Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad kiekvienam vyrui tapimas E. Zuroffo įrankiu reikštų ne tik savo žmogiško orumo, bet ir vyriško prado praradimą. Moteris tokioje situacijoje dar turi galimybę pasislėpti už suklaidintosios, klastingai apgautosios statuso, už ašarų pertvaros, nervingai mojuojant vėduokle, kai savo ruožtu apmulkintam vyrui, kuriuo kažkas pasinaudojo nešvankiame žaidime, lieka tik gėdos dėmė.

Jeigu būčiau E. Zuroffu, didele dalimi jaučiausi pralaimėjęs dėl to, kad nepavyko įkalbinti I. Makaraitytės ir teko tenkintis blogesniu R. Vanagaitės variantu. Hipertrofuoto teisingumo jausmo visados vedama I. Makaraitytė kalbėtų reikiamus dalykus nepalyginamai įtaigiau, su didesniu širdies alpuliu, jeigu tik būtų pati tuo patikėjusi, nei savojo žaidimo liniją siekianti užbrėžti, kartais savojo ciniškumo net neslepianti R. Vanagaitė (drauge pagalvojau, kad kalbėjimas apie kažkokią atskirą žaidimo liniją čia vis tik būtų spalvų sutirštinimas,  greičiau yra taip, kad žmogus leidžiasi būti nešamas žaidimo logikos, pernelyg nekvaršindamas sau galvos dėl tokių dalykų kaip moraliniai skrupulai, tikėdamasis išlošti bet kokiu atveju iš pirmo žvilgsnio nepralošiamame žaidime).

Truputėlį nuvilia ir tai, kad pastaruoju metu mūsų herojai pagal mėgėjiško spektaklio kodą nusprendė siužetą paįvairinti romantiškų jausmų poteme, kaip atrodo, tikėdami, kad nereikli publika už gryną pinigą priims versiją, kad šitas dalykinis kontraktas turi kažkokią pikantišką potekstę. Tačiau žiūrint tokiu išgrynintai estetiniu rakursu, lieka tik galimybė pasakyti – baisiai neskoninga.

Kaip reikėtų apkursti, kad jau negalėtum girdėti,  jog R. Vanagaitės žodžiuose apie partizanų vadą „Niekas jo nekankino“ ataidi E.Zuroffo balso intonacijos, visos stilistinės įmantrybės viename įpakavime, neišsenkami anojo gražbylystės turtai, bijant net pagalvoti, nė iš tolo neprileidžiant minties, kad galbūt tai yra tik ciniškų Nachamo Dušanskio žodžių citata. Jeigu pastaroji išvada vis dėlto būtų teisinga, turėtume pragaro juodumo chamizmo pavyzdį, kai baisus budelis niekina auką net po mirties.

Kita vertus, reikėtų specialiai išsidurti akis, tik tada būtų galima nepastebėti, kad partizaninio karo didvyrio užpuolimas buvo tulžingas Rusijos atsakas į Andriaus Tapino neseną ofenzyvą, tokiu būdu rusams dar vis bandant gelbėti šalies reputaciją  negrabaus Rusijos Federacijos (RF) Užsienio reikalų ministerijos apsijuokimo viešojoje erdvėje fone. Dar galima pabandyti spėti, kad visiems šmeižikiškos akcijos dalyviams palikta teisė manyti, kad jie veikia laisvai, nėra tik už virvelių tampomos lėlės, tačiau netikiu, kad tuo tiki pati  R. Vanagaitė net didžiausio apkvaitimo metu, nes, kaip atrodo, liūdnai pagarsėjusi rašytoja vis tik yra pernelyg ciniško proto žmogus, kad imtų ir pasiryžtų įsikalbėti sau tokią košmarišką iliuziją.

Jeigu aš būčiau žydas, man truputėlį būtų gėda dėl nesiliaujamo Lietuvos puolimo, kai nežinančiam tikros dalykų padėties stebėtojui (tarkime, atskridusiai iš kitos galaktikos būtybei) turėtų susidaryti įspūdis, kad Holokausto pagrindėja buvo ne kažkokia hitlerinė Vokietija, o okupuotoji Lietuva. Iš tiesų, susidaro įspūdis, kad faktai čia neturi jokios reikšmės, taigi be reikalo stengiasi tie teisybės mėgėjai, kurie primena, jog štai Lietuva tokia gėdinga statistika tarsi ir neišsiskiria iš kitų to meto okupuotų šalių, tačiau žydų gelbėtojų procentine dalimi čia buvo truputėlį daugiau nei įprastai kitur toje negailestingoje epochoje.

Tačiau jeigu būčiau žydas, drauge geriau suprasčiau, iš vidaus patirčiau kankinančius psichodramos kompleksus, kad tarsi ir neturiu teisės kaltinti vokiečių tautos dėl hitlerininkų nusikaltimų dar ir dėl to, nes priėmiau išmokamas Vokietijos kompensacijas, taigi dabar belieka tik perkelti savo įtūžį į kitą sferą, randant patogų atpirkimo ožį, tokiomis aplinkybėmis iš Lietuvos pasigaminant juodąjį muliažą kaip savotišką neramios sielos įžeminimo laidininką arba neužganėdinto keršto jausmo kanalizacijos instaliaciją. Lietuva yra patogiausias ir saugiausias tokių instaliacijų ir transformacijų kraštas, galintis tapti apsunkusios sielos turistiniais maršrutais, tačiau mums, krašto gyventojams, tokios garbės tikrai nereikia.

Holokausto negalima užmiršti, tačiau tai nereiškia, kad tokią niekados neužgyjančią žaizdą dar būtina draskyti purvinais pirštais, skaudžią atmintį išniekinant nešvankiuose politiniuose žaidimuose. Niekam nebus didelė paslaptis priminimas, kad šiandieninė Rusija yra labiausiai suinteresuota Holokausto temų pagrindu painioti žmonių protus. „Rusija – išvaduotoja nuo fašizmo“ yra ta paskutinioji dabartinės Rusijos korta, kuria dar bando pridengti kraupų savo nuogumą, luošumą ir nešvankumą. Ta proga svarbu prisiminti, kad ta pati Rusija visais laikais buvo viena iš svarbiausiųjų, o dažniausiai pačia svarbiausiąja antisemitizmo pasaulyje skleidėja, čia paprastai buvo kuriamos klastotės, skatinančios antisemitizmo pasaulyje paplitimą ir sezoninius paūmėjimus.

Jeigu būčiau žydas, tikriausiai geriau suprasčiau, kad labai sunku arba beveik neįmanoma atleisti visoms pasaulio tautoms, kurių atstovai, kad ir kaip juos pavadinsime, dalyvavo klaikiose žydų žudynėse, nirščiau ant viso pasaulio dėl andainykščio jo abejingumo, tačiau būdamas lietuvis esu nepaprastai sujaudintas, kad mano bendrapiliečiai Lietuvos žydai nepasidavė Putino emisarų iniciuotam bandymui apjuodinti partizaninio karo didvyrį, jog Lietuvos žydų bendruomenė, rizikuodama net susipykti su putinistų valdomu Europos žydų kongresu, pasirinko racionalumo ir drauge dialogo pusę.

Po šių žodžių dar sunkiau čia pareikšti, kad vis tik negaliu ilgiau tylėti ir privalau bent apgraibomis papasakoti baisią istoriją, kuri, tiesą sakant, su čia plėtojama tema sutampa tik iš dalies, ne tiek pagal loginio nuoseklumo principą, kiek kaip gretutinis fantasmagoriškas pasakojimas. Bijau nusinešti sunkią, kankinančią paslaptį į kapus, be to, kaip atrodo, dabar užstojo laikas, įpareigojantis byloti tai, ką žinai net labiausiai kontroversiškais klausimais, nes visuomenė jau yra tokia brandi, kad jos neišmuš iš vėžių naujai išryškėję nesmagūs faktai.

Po universiteto baigimo anais laikais karinėje įskaitoje buvę jaunuoliai privalėjome atvargti tris mėnesius karinėje stovykloje Pabradėje. Čia įpusėjus šaltam rugsėjui žvarbaus vėjo perpučiamose palapinėse ne kartą šildėmės iš vidaus kūrenamomis spirito ugnelėmis. Kartą nežmoniškai padauginus keistas jaunuolis, į mūsų kursą atkeliavęs iš kažkur tik paskutiniais universiteto baigimo metais, anksčiau be perstojo gyręsis, kad yra įtakingo sovietinės Lietuvos veikėjo Henriko Zimano ypatingasis protežė, vos ne įsūnis, tąkart papasakojo, kad H.Zimanas, dalyvaudamas susitikimuose su buvusiais artimiausiojo rato bendražygiais sovietiniais partizanais žeminėse, paverstuose muziejais, kažkokių švenčių, virsdavusių nevaržomomis puotomis, metu mėgdavęs pasigirti, kad jų gudrus planas numesti prie Pirčiupių kaimelio kelis nužudytus vokiečių kareivius suveikė, vokiečiai neva pasimovė ant kabliuko ir sudegino nieko dėtų, taikių žmonių kaimą. Mano minėtas jaunuolis užuominomis, o po to ir atviru tekstu tai papasakojo kaip neva netipiškas tokių puotų dalyvis, čia patekęs dėl savo ypatingojo statuso. Tikėti ar netikėti?

Žinia, kare pagal karinio meto logiką kariniai priešininkai siekia vienas kito sunaikinimo, tačiau mūsų aptartu atveju, jeigu tai būtų tiesa, karo nusikaltėliais, masiškai naikinusiais civilius gyventojus, turėtų būti laikomi ne tik hitlerininkai, sudeginę kaimą, bet taip klasta į tokį veiksmą juos pastūmėję H. Zimano sovietiniai partizanai.

H. Zimanas per visą sovietinį laikotarpį buvo kaip reta šlykštus komunistinės ideologijos prievaizdas, siekęs lietuvių kultūros nususinimo visomis išgalėmis, net kai kuriuos Lietuvos įtakingus komunistus skundęs Maskvai dėl neva jų nacionalistinių nukrypimų.

Tačiau, apsaugok, Viešpatie, nuo tokios klaidos, niekam nevalia tapatinti H. Zimaną su visa Lietuvos žydų populiacija. Kiekviena tauta turi niekšų, kaip ir labai taurių asmenybių.  

2017.11.07; 12:30

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Mokiausi Alytaus 2-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje tuo metu veikė ir Mokytojų seminarija. Dabar ta mokykla vadinama Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija. Kodėl? Nes partizanų vadas šiame pastate dirbo mokytoju, iš čia išėjo į mišką.

Gerai prisimenu, kaip nelengvai šiai mokyklai buvo suteiktas Adolfo Ramanausko-Vanago vardas. Spaudoje teko skaityti straipsnių, kuriuose atkakliai priešintasi tokiam didvyrio pagerbimui. Bet pastangos apvalyti okupantų suklastotą Lietuvos istoriją laimėjo. Gimnazijos muziejėlyje yra daug nuotraukų, bylojančių apie Adolfo Ramanausko-Vanago, jo bendražygio, čia mokytojavusio poeto Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio, kitų patriotų gyvenimą ir veiklą.

Tačiau jėgos, nepatenkintos tiesos sakymu, negalinčios susitaikyti su pralaimėjimu, vėl pradeda klastoti prieškario ir pokario istoriją, juodinti mūsų laisvės kovotojus. 2016 metais pasirodo istoriko Henriko Šadžiaus 676 puslapių monografija „Tautos drama (1939-1953)“, išleista autoriaus ir rėmėjų lėšomis, labai primenanti sovietmečio istorikų to meto Lietuvos istorijos „tiesos sakymus“. Šis tomas taip ir pavadintas: „tiesos sakymas“.

Bandžiau atkreipti kai kurių mūsų istorikų, kai kurių visuomeninių organizacijų dėmesį, raginau reaguoti. Nuspręsta nutylėti. Nėra tokio leidinio. Tik Romualdas Grigas į savo knygą „Nutylėtų tiesų sakymas“ (Diemedžio leidykla, 2017) suspėjo įdėti recenziją „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“, kurioje recenzentas apstulbęs stebisi „visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“. 

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Be kita ko, R.Grigas rašo: „Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę apžvalgėlę skaitytojo dėmesį atkreipsiu į porą detalių. Neslepiama, kad monografija išleista autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktinė medžiaga, kiek daug dokumentų ir kiek įsivaizduojamų metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Kas autoriui padėjo rašyti?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta apsisprendus skelbti šį leidinį ir kokių lietuvių mentaliteto bei valstybės elgsenos pokyčių autorius laukia? Kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija vis aiškiau sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu be graužaties Tėvynę paliekant nežinioje…“ 

R.Grigas stebisi, kodėl šios monografijos niekas iš valstybės institucijų ar visuomeninių organizacijų nepastebėjo? Į šį klausimą jau atsakiau. Galėčiau atsakyti ir į kitą akademiko emerito klausimą – iš kur ir kokių rėmėjų būta? – bet negalėčiau įrodyti, nes dama, atskleidusi šią paslaptį, tikriausiai spruktų į krūmus.

H.Šadžiaus monografija – tarsi signalas grįžti prie 50 metų girdėtų, mokyklose mūsų beveik mintinai išmoktų „tiesos sakymų“, juos gausinant ir dauginant; tai tarsi instrukcija, kaip reikia dar kartą perrašyti minėto laikotarpio Lietuvos istoriją.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Ir ši „instrukcija“ klusniai vykdoma. Žurnalistas Virginijus Savukynas į Kazio Škirpos alėją atsiveda „specialistą“ ir jo klausia: ar reikėtų pakeisti šios alėjos pavadinimą, kaip siūlo tūlas Markas Adomas Haroldas iš Vilniaus savivaldybės? „Ekspertas“ sako: reikėtų. Bet pulkininkas Kazys Škirpa 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlė trispalvę, yra ir kitaip nusipelnęs Lietuvai. Tačiau nenusipelnęs žydams, todėl alėjos pavadinimą reikia keisti. Turbūt būtų prasminga ją pavadinti Nachmano Dušanskio vardu? (ironiškas mano pasiūlymas). O prie Mokslų akademijos bibliotekos pritvirtintą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą reikėtų nukabinti? Be jokios abejonės, nes to reikalauja Lietuvos žydai.

Kazio Škirpos alėjos pavadinimas dar nepakeistas, atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai dar nenukabinta. Bet tai tik laiko klausimas? Kai pareikalaus Amerikos arba Izraelio žydai – ir pakeisime, ir nukabinsime.

Šiomis dienomis iškilo kitas, žymiai reikšmingesnis klausimas: ar galima 2018-uosius skelbti partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago metais?

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Tūla Vanagaitė (ne jo dukra, ne sesuo) kategoriškai sako: negalima! Nes partizanas buvo užverbuotas KGB! Suimto jo niekas nekankino! Į Seimą Vanagaitė siunčia savo mylimąjį Efraimą Zurofą, kuris pakartoja tą patį: kad kiti metai nebūtų paskelbti Lietuvos partizano Adolfo Ramanausko-Vanago metais.

Valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas teisinasi: bet jis nepateikė jokių dokumentų! Palūkėkite, “dokumentus” jums pateiks Vanagaitė. Ką tada darysite? Be abejo – svarstysite: skelbti 2018-uosius Adolfo Ramanausko-Vanago metais ar neskelbti po tokio reikšmingo reikalavimo?

Pokalbyje su Rimvydu Valatka prof. Vytautas Landsbergis pasakė maždaug taip: jeigu mėšlą sumaišysi su sviestu, vis tiek bus mėšlas. Ar ne Vanagaitės pamėtėtą mėšlą, kurį mes maišome su sviestu, jis turėjo omeny? Profesorius dar ir taip pasakė: su melu nereikia leistis į diskusijas.

Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais. LGGRTC nuotr.

O jeigu diskutuoti reikalauja pats Zurofas? O jeigu buvo skambutis iš Tel Avivo? Pritariu – diskutuoti nereikia, bet taip pat negalima leisti, kad, drabstomi net ne purvais, o mėšlu, nuolankiai kęstume tokį pažeminimą. Gerai, kad leidykla Alma Litera be diskusijų bando nusiplauti mėšlinas rankas, bet tą padaryti turėtų ir leidykla “Mintis”, išleidusi sovietinį mūsų istorijos variantą, kuris, pasak Romualdo Grigo, “negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu”. Omenyje turiu čia jau minėtą H.Šadžiaus knygą, kuri žymiai pavojingesnė nei Vanagaitės drabstymai mėšlu.

Taip ir norisi retoriškai savęs paklausti: tai Lietuva valstybė ar dar ne? Nelabai valstybė, jeigu Zurofas Seimo duris atidarinėja koja, o Vanagaitė šaukiasi pagalbos iš Rusijos ir drįsta pasakyti: rusai pinigus duoda žydams, o žydai – man. Ir vėl ji tik pajuokavo? Gal reikėtų jai pasiūlyti su savo mylimuoju persikelti į Rusiją, nes po tokio drabstymo mėšlu ne tik Alma Litera, bet ir, tikiuosi, “Mintis” neleis jos rašliavos, o Maskva ir leis, ir dosniai užmokės. Kompaniją jiems galėtų palaikyti Juozukas “drėgnas skuduras”.

Žiūrime ilgai lauktą lietuvišką filmą. Vienoje serijoje lietuviai šaudo žydus, kitoje serijoje lietuviai šaudo žydus. O kur Rainiai, Pravieniškės, Panevėžys? Kas 1940-aisiais buvo komunistai ir ką jie darė lietuviams KGB kalėjimuose? Kas trėmė į sibirus? Šituos epizodus “iškirpo” Zurofas?

Tai turime mes valstybę ar ne visai? Jeigu “Dušanskienė” pareikalaus Alytaus gimnazijos nevadinti Adolfo Ramanausko-Vanago vardu – kaip reaguos Alytaus savivaldybė ir šios mokyklos pedagogai? Išmes partizanų vado ir jo bendražygio Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio nuotraukas ir kitus eksponatus iš mokyklos muziejėlio?

2017.10.30; 03:30

Tbilisyje esančiame Davido Baazovo vardo Gruzijos žydų istorijos muziejuje sausio 18 dieną atidaryta paroda „Lietuvos žydai už geležinės užtvaros“, pasakojanti apie žydų bendruomenę Lietuvoje pirmosios sovietinės okupacijos metais.

Sukrečianti, istoriškai itin informatyvi fotografijų ir istorinių dokumentų paroda sukvietė Gruzijos žydų bendruomenę, diplomatinio korpuso atstovus, istorijos mylėtojus.

Parodą atidarė Lietuvos ambasadorius Gruzijoje Giedrius Puodžiūnas ir Tbilisio žydų bendruomenės pirmininkas Džamletas Chuchašvilis. Atidaryme kalbėjo Gruzijos kultūros ministras, susitaikymo ir pilietinės lygybės ministrė, Izraelio ambasadorius.

Pagrindinis dėmesys parodoje skiriamas individualioms pastangoms atsilaikyti prieš laisvės, tapatybės ir istorinės atminties suvaržymus. Paroda parengta remiantis prieinamais šaltiniais ir eksponatais iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių, dokumentais iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, iš Lietuvos ypatingojo archyvo bei asmeninių archyvų. Parodą parengė Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

2017.01.20; 06:57

Įsigaliojus Pilietybės įstatymo pakeitimams, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ėmėsi iniciatyvos raštu ar per ambasadas pranešti asmenims ar jų palikuonims, kurių prašymai atkurti pilietybę anksčiau buvo atmesti, kad jie gali nedelsdami pakartotinai kreiptis dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo.

Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.

Įstatymas taikomas visiems asmenims, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš Lietuvos, bet ne į tuometinę Sovietų Sąjungą, taip pat jų palikuonims. Pagal ankstesnį reglamentavimą pakartotinas pilietybės atkūrimo svarstymas buvo rengiamas ne anksčiau nei po metų.

Pasak vidaus reikalų ministro Tomo Žilinsko, šios pataisos labiausiai aktualios Lietuvoje gyvenusiems žydams ir jų palikuonims, kuriems iki šiol, norint atkurti Lietuvos pilietybę, tekdavo pateikti įrodymus, kad jie iš Lietuvos pasitraukė dėl politinio, religinio ar tautinio persekiojimo.

Pataisos taip pat aktualios vadinamiesiems ekonominiams migrantams, kurie iš Lietuvos išvyko iki 1940 m. birželio 15 d., bei buvusiems Lietuvos piliečiams, kurie išvyko sovietų okupacijos metais, iki paskelbiant Lietuvos Nepriklausomybę, tai yra iki 1990 m. kovo 11 d. ir jų palikuonims.

Biurokratinės kliūtys susigrąžinti Lietuvos pilietybę pašalintos šių metų birželio 23 d., Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Pilietybės įstatymo pakeitimus. Asmenys, atitinkantys įstatymo nuostatas, Lietuvos pilietybę galėtų susigrąžinti neprarasdami dabar turimos kitos valstybės pilietybės.

Kaip teigiama Lietuvos pilietybės įstatymo 2 ir 7 straipsnių pakeitimo Aiškinamajame rašte, iš Lietuvos Respublikos 1918–1940 išvyko daugiau nei 1 milijonas piliečių. Pagrindinės emigracijos kryptys buvo Šiaurės, Pietų Amerika, Australija, Pietų Afrikos Respublika (toliau – PAR). Nemažą išvykusiųjų dalį sudarė žydų tautybės piliečiai. Žydai emigracijai dažniausiai pasirinkdavo PAR.

Iki 1990-ųjų, kuomet PAR įvyko politinės permainos, ten gyveno daugiau nei 100 tūkstančių litvakų. Manoma, kad šiuo metu litvakų PAR gyvena apie 70–80 tūkstančių. Dauguma iš jų atitinka minėto įstatymo Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo nuostatas. Taip pat Izraelyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje gyvena nemažai žydų tautybės buvusių Lietuvos Respublikos piliečių ar jų palikuonių.

Pietų Afrikos žydų bendruomenės ir Pietų Afrikos žydų atstovų valdybos padėkoje, skirtoje Lietuvos Respublikos Prezidentei, už indėlį priimant Pilietybės įstatymo pataisas taip pat dėkojama Seimo nariams, Užsienio reikalų ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui.

Padėkos rašte pažymima, kad Pietų Afrikoje gyvenančią žydų bendruomenę sudaro net 90 proc. žydų, kurių šaknys – Lietuvoje, o tai yra apie 70 tūkstančių žydų.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija.

2016.07.15; 06:42

Vytautas Visockas

Pažįstamas bičiulis pasiūlė perskaityti Sam Yossman‘o knygą „Šaltojo karo samdinys“ (Mažoji leidykla, 2016). O kas jis toks? Apie ką knyga?

Žydas, Semas Josmanas, gimęs ir augęs Vilniuje, už tave jaunesnis, bet kuo tik ir kur tik jis nėra buvęs! Tarnavo Izraelio armijoje, kaip ir tu – buvęs radijo žurnalistas, bet ne bet kur – BBC. Prie mikrofono ir prie taurelės bendravęs su žymiais įvairių šalių muzikantais (kuriais tu beveik nesidomėjai), įtakingais politikais. O lietuvius jis vadina žydšaudžiais? Ne, jis ne iš tų, nors šitą temą vienoje kitoje vietoje paliečia. Neagresyviai, objektyviai.

Įkalbėjo. Visada smalsu pabendrauti su daug pasaulio mačiusiu žmogumi, kažkada vaikščiojusiu tomis pačiomis gatvėmis kaip ir tu. Kaip ir tu – mėgusiu „Neringos“ kavinę, kaip ir tu – „tvirtinančiu, kad tokių gražių vietų, tokios įstabios gamtos kaip Lietuvoje, ypač Ignalinoje, Molėtuose, Trakuose, nedaug kur pasaulyje rasi“. Ir taip sako žmogus, „apvažiavęs visą pasaulį“. Tas žmogus dar nepaminėjo mano gimtosios Dzūkijos, kalvotosios Žemaitijos. Turbūt ten nėra buvęs. 

Knygos "Šaltojo karo samdinys" viršelis
Knygos „Šaltojo karo samdinys“ viršelis

Imdamas į rankas šią knygą, norėjau palyginti, kaip pasaulį, kuriame abu gyvenome, matė ir vertino, mato ir vertina Lietuvos žydas, už kurį esu vyresnis maždaug šešeriais metais.

Gimęs Lietuvoj, bet svajojo iš jos ištrūkti, nes jo tėvynė – Izraelis. Pirmiausia, man regis, jis bėgo ne iš Lietuvos, o nuo komunistinės diktatūros į laisvąjį pasaulį, kaip jį įsivaizdavo. „Gyventi Izraelyje negalėčiau, nors ir myliu tą valstybę“, – jau ištrūkęs iš blogio imperijos svarsto šaltojo karo samdinys. Izraelis jam – tik ta valstybė, nors ir mylima. O kas jam buvo ir tebėra Lietuva? Lietuvių kultūra jis nesidomėjo, iškart, vaikystėje, tapo rusų kultūros žmogumi: „lietuviškai supratau, bet nelabai galėjau kalbėti“. Kodėl?

O štai rusų kunigaikštienė Nisan, gyvenusi fantastiškame bute šalia Triumfo arkos, „puikiausia lietuvių kalba pradėjo deklamuoti Maironio eilėraščius. Maniau, sapnuoju. Pasirodo, po revoliucijos, kai ji dar buvo vaikas, jos šeima pabėgo į Lietuvą ir atsidūrė Panevėžyje, kur gyveno iki 1930-ųjų pabaigos. Lankė lietuvišką gimnaziją“. Šiuo pavyzdžiu knygos autorius pats save sugėdina. Tiesa, Salomėjos Nėries eilėraštį ir jis mokėjo mintinai.

Vyresnėse klasėse mano rusų kalbos mokytoja buvo žydė, graži jauna moteris, ištekėjusi už Alytuje tarnavusio rusų leitenanto ar kapitono. Vyresnieji moksleiviai ją rijo akimis, ji žavingai šypsodavosi, mokiniams buvo šilta, atlaidi. O mano klasės draugas Ž. jos demonstratyviai nemėgo vien už tai, kad, jo manymu, mokytoja slėpė savo tautybę, yra žydė, bet dedasi ruse. Beje, man ir kitiems moksleiviams jos tautybė nerūpėjo.

Kartą po paskutinės pamokos ji pasikvietė mane į mokytojų kambarį ir verkdama prašė paveikti Ž. Aš augau Maskvoje, rusiškoje aplinkoje, baigiau rusišką universitetą – na kokia aš žydė!

Netrukus ji išvažiavo į Maskvą. Jau būdamas studentas jos ieškojau, bet nesėkmingai.

Ar knygos autorius apie savo tautybę negalėtų pasakyti to paties? Dabar – vargu, dabar žydai neslepia savo tautybės. Sovietų Sąjungoje žydais žydų viešai niekas nevadindavo. Žydų tautybės.

Kai lietuviai išvyksta į Angliją, jų vaikai suanglėja, kai į Ameriką – suamerikonėja. Su labai retomis išimtimis žymių lietuvių emigrantų – rašytojų, filosofų, kultūros veikėjų, politikų – vaikai Lietuvai pradingo be pėdsakų. Ir antroji pilietybė jų nesugrąžins. Žydai – išimtis. Lietuvoje gimę, jie, jeigu naudingiau, gali tapti ir tapdavo rusais, gal ne tiek iš esmės, kiek formaliai, kaip ta mano mokytoja. Ir ne tik žydai. Pavyzdžiui, Lietuvos totoriai sovietmečiu irgi buvo labiau rusai, negu lietuviai. Mes, pokario vaikai, juos, kalbančius rusiškai, laikydavome rusais.

Puikiai suprantu, kodėl taip atsitinka, bet vis tiek liūdna. Žydų neįmanoma integruoti į mažos pagrindinės tautos aplinką. Žydai stengiasi patys integruoti mažą pagrindinę tautą, kitaip sakant, švarką prisiūti prie sagos. Ir čia jų stiprybė ir tragedija. Žydai moka gyventi vienoje ar kitoje tautoje jos beveik nepastebėdami („… pradėjau rašyti eilėraščius rusų kalba“; „lietuviškai supratau, bet nelabaI galėjau kalbėti“). Kodėl negalėjai?

O mes tirpstame kaip žvakė.

Mano lūpomis prabilo pavydas. Reikia keisti plokštelę, juo labiau, kad pasaulį skersai išilgai apkeliavęs Semas Josmanas turi ką papasakoti ir be lietuvių kalbos. Ypač man, pasaulio beveik nemačiusiam. Bet, kaip sakoma, nebūtina belstis į Ameriką vien dėl to, kad galėtum pasakyti, jog ji tikrai egzistuoja. Kartais iš toliau geriau matyti.

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

Šioje knygoje mane pirmiausia domino šaltojo karo samdinio plačiai žinomų, bet reikšmingų įvykių, asmenybių vertinimas, detalės, paremtos autoriaus patirtimi. Būtent taip jis pasakoja apie Izraelį, kokį matė atvykęs į šią šalį; karą, kuriame ir jam teko dalyvauti, kai Egipto ir Sirijos kariuomenės perėjo sieną dykumoje ir Golano aukštumose; lietuvius pasaulio teisuolius (880 lietuvių – tai daug ar mažai“?); Karibų krizę, JAV prezidento Dž. Kenedžio nužudymą; Sovietų Sąjungos griūtį ir Europos komunistų prisitaikymą šiandienos pasaulyje; abstrakcionizmą ir KGB; naujus santykius su žydais; emigracijos žalą;  A.Solženicyną, kuris, gavęs Nobelio literatūrinę premiją, „pradėjo keikti Vakarus, nors Vakarai jam suteikė garbę, pinigus ir prieglaudą. A.Solženicynas aršiai pasisakė prieš žydus“; Viktorą Suvorovą (Vladimiras Rezunas), Stalino dukrą Svetlaną Alilujevą, Mstislavą Rostropovičių ir Galiną Višnevskają („Mes dar sugrįšime, ir labai greitai“); Borisą Jelciną, Michailą Gorbačiovą ir Vytautą Landsbergį, Šekspyrą ir Ispanijos diktatorių Franką, plačiai ir mažiau žinomus šnipus, disidentus…

 Visko nesuminėsi. Neminiu roko, jo žvaigždžių, su kuriomis Josmanas artimai bendravo, buvo vienas iš jų („…rokas padėjo mums gyventi tautų kalėjime.“). Neminiu todėl, kad mažai apie tai išmanau, kad ne rokas man padėjo gyventi okupuotoje Lietuvoje. Bet gerą muziką (įvairių žanrų, ypač operinę) mėgau ir tebemėgstu, per daug nesidomėdamas jos kūrėjais ir atlikėjais.

Noriu reaguoti į Josmano knygos pastraipą, kurioje šaipomasi iš Viktoro Suvorovo (tikroji pavardė – Vladimiras Rezunas), parašiusio knygas „Akvariumas“, „Ledlaužis“ ir kitas, kurias Lietuvos skaitytojas gerai žino. Pastarojoje „jis išdėstė teorijas apie Sovietų Sąjungos karą su A.Hitlerio Vokietija 1941 metais. Pagal V.Suvorovą, karą surengė ne A.Hitleris, bet J.Stalinas, norėjęs pasinaudoti anglų ir vokiečių karu 1940 metais ir vienu smūgiu okupuoti visą Vakarų Europą“.

Knygos autorius, atrodo, tiki tais Vakarų Europos ir JAV istorikais, kurie sako, kad Suvorovas jokių rimtų įrodymų neturi, o aš tikiu mūsų istoriku, mokyklos draugu Sigitu Jegelevičiumi (1938 – 2014), kitais istorikais, kurie nelaiko Suvorovo melagiu ir mano, kad šis bėglys iš blogio imperijos pasakė labai daug tiesos apie Hitlerio ir Stalino karą, rusų vadinamą Didžiuoju tėvynės karu. Ir apie prieškarį, gulagus. Visa oficialioji komunistinės Rusijos istorija – melas, kuriuo mokykloje buvau maitinamas ne tik aš, bet ir Josmanas.

Nepaisant kai kurių abejotinų Suvorovo teiginių, savo knygomis iš esmės jis labai daug nusipenė istorijos tiesai. Man teko su juo bendrauti telefonu, leidžiant romanus „Pasirinkimas“ ir „Kontrolė“, kuriuos išverčiau į lietuvių kalbą, o leidykla „Mintis“ išleido. Prieš kelerius metus pasirodė antroji laida.

Ne veltui Josmanas blaškėsi po pasaulį. Daug pamatė, daug ką suprato ir kitiems papasakojo kaip radijo žurnalistas. Gaila, kad „niekas neprisimins tavo laidų“. Deja, taip, žinau ir aš iš savo patirties. Bet tos laidos turėjo poveikio tada, kai skambėjo po visą pasaulį. O dabar ir ši knyga gerai skamba.

O čia – iškalbinga citata iš Sam Yossman‘o knygos „Šaltojo karo samdinys“, kurią pravartu įsiminti.

„Mano kartos žmonės Vakaruose, tada palaikę komunistinį režimą, šiuo metu atstovauja konservatoriams, socialdemokratams, respulbikonams ar demokratams ir yra šių dienų politinėje valdžioje, sukioja politikos vairą JAV ir Europoje. Pasidomėkite „Youtube“, ką jaunystėje, 1970 metais, kalbėjo vienas jaunųjų Portugalijos komunistų vadų trockininkas Jose Manuelis Borosso, vėliau tapęs Europos Komisijos pirmininku, arba miela italų komunistė panelė Federica Mogherini, dabar tapusi Europos Sąjungos vyriausiąja užsienio reikalų įgaliotine ir Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja? Nepamirškime ir buvusio Britanijos komunisto Peterio Mandelsono, nuo 2004-ųjų ketverius metus ėjusio ES prekybos komisaro (koks tinkamas žodis!) pareigas, ar Johno Reido, buvusio Britanijos vidaus reikalų ministro. Išėję iš Parlamento tie darbininkų teisių gynėjai gavo aristokratų titulus ir tapo baronais.

Neseniai į valdžią atėjo buvęs komunistų partijos narys kairiosios krypties Graikijos ministras pirmininkas Alexis Tsipras, atsisakęs prisiekti Graikijos arkivyskupui. Tokių žmonių dabartinėje Vakarų politikoje pilna. Nesunku rasti JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry pasisakymus ir raštu išdėstytas mintis prieš 50 metų, kur jis atvirauja, esą Afrikai ir Azijai labiau tinka komunizmas nei Vakarų imperializmas. Dabar jis antras žmogus Amerikoje!

Gal norite sužinoti, kas yra draugas Steklovas? Pagal Norvegijos televizijos ir laikraščio “Dagbladet“ ir Anglijos „The Observer“ žurnalistų atliktus tyrimus, tai Jensas Stoltenbergas, buvęs Norvegijos ministras pirmininkas, o dabar NATO generalinis sekretorius. Jaunystėje jis su savo seserimi palaikė Norvegijos marksistų-leninistų grupę „Raudonasis jaunimas“, nuo 1985 iki 1989 priklausė Darbininkų jaunimo lygai (Arbeidernes Ungdomsfylking, AUF), jis yra buvęs Jaunųjų komunistų ir socialistų darbininkų aljanso generaliniu sekretoriumi ir iki 1990 metų, kol tapo parlamento nariu, susitikinėdavo su Sovietų ambasados kagėbistais Osle. Lubiankoje jį laikė perspektyviu agentu ir net suteikė slapyvardį – Steklovas. Šią informaciją patvirtino ir Norvegijos saugumas.

JAV profesorius politologas Johnas C.Drew, 1980- aisiais pažinojęs dabartinį JAV prezidentą Baracką Obamą, tvirtina, kad tais laikais jis buvo karštas marksistas-leninistas ir nė kiek neabejojo, kad JAV reikalinga komunistinė revoliucija. Tačiau, pabrėžia J.Drew, apie jaunojo B.Obamos marksistinius įsitikinimus nė žodeliu nebuvo užsiminta vykstant JAV prezidento rinkimų kovai. Šį sąrašą galima tęsti toliau. Su tokiais žmonėmis Italijos „Europa Civilta“ kovojo, nes buvo įsitikinę, kad vakaruose vyksta šliaužiantis komunistinis perversmas“.

2016.06.11; 06:17

arunas_bubnys

Antrojo pasaulinio karo metais Europos žydai patyrė milžinišką tragediją. Daugumoje nacių Vokietijos okupuotų šalių buvo iš dalies arba visiškai sunaikintos per šimtmečius čia gyvenusios skaitlingos žydų bendruomenės. Milijonai žydų buvo įkalinti ir žudomi koncentracijos stovyklose, getuose ir kalėjimuose, buvo sušaudyti netoli savo gimtųjų vietų esančiuose miškeliuose ir kitose atokiose vietose.

Visose okupuotose šalyse naciai surado talkininkų, padėjusių jiems persekioti ir žudyti žydus. Kita vertus, visose pavergtose šalyse atsirado tūkstančiai geros valios ir humaniškų žmonių, kurie, rizikuodami savo gyvybe ir laisve, įvairiausiais būdais stengėsi padėti savo bendrapiliečiams žydams. Šiame straipsnyje bus kalbama apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir pavienių dvasiškių poziciją ir elgseną žydų genocido (holokausto) atžvilgiu, apie Bažnyčios tarnų pastangas gelbėti persekiojamus ir žudomus žydus.

Continue reading „Lietuvos kunigai – žydų gelbėtojai“

zydu_gyvenimas

2012 m. balandžio 4 d. LR Vyriausybės posėdyje buvo bandoma įvykdyti geros valios ar  kitaip geros aferos aktą, kuris buvo priimtas Lietuvos Respublikos Seime 2011 m. birželio mėn. 21 d. pavadinimu Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymas (toliau tekste – Geros valios įstatymas).

Svarstant Geros valios įstatymą 2011-06-21 LR Seimo posėdyje valdančiosios daugumos atstovas LR seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S. Šedbaras pareiškė, kad  „ Iš tie­sų Vy­riau­sy­bės ir Sei­mo kon­tak­tai yra su ab­so­liu­čia dau­gu­ma Lie­tu­vos žy­dams at­sto­vau­jan­čių or­ga­ni­za­ci­jų ar­ba or­ga­ni­za­ci­jų jun­gi­niu, ir vie­nin­te­lė Kau­no ben­druo­me­nė ne­su­tin­ka.

Continue reading „Gera valia ar gera afera?“