PrezidentasGitanas Nausėda trečiadienį pareiškė užuojautą dėl mirusios lietuvių kilmės Venesuelos žurnalistės ir istorikės Jūratės Statkutės de Rosales mirties.
„Netekome šviesaus žmogaus, per gyvenimą su savimi nešusio lietuvių kalbą, istoriją ir kultūrą. Nepaisant geografinio atstumo su Lietuva, J. Statkutė de Rosales išsaugojo lietuvybę ir ją perdavė savo vaikams. Tai įkvepiantis meilės savo Tėvynei pavyzdys“, – rašoma prezidento užuojautoje.
93-ejų žurnalistė gimė Kaune, 1944 metais pasitraukė į Vakarus, dirbo demokratinės krypties savaitinio politikos, ekonomikos ir kultūros žurnalo „Zeta“ vyriausiąja redaktore, bendradarbiavo su JAV lietuvių laikraščiu „Dirva“.
Taip pat tyrinėjo tolimąją baltų praeities istoriją, savo mokslo darbuose įrodė, kad baltų gentys kadaise darė didelę įtaką Europos istorijos raidai.
Buvo apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Apie J. Statkutės de Rosales mirtį feisbuke pirmadienį pranešė dokumentinį filmą apie ją kūręs režisierius Stasys Petkus.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didėjant geopolitinei įtampai regione vis sudėtingesnė tampa ir Rusijoje bei Baltarusijoje gyvenančių lietuvių situacija.
Nuo rugsėjo 1-osios Baltarusijoje uždarius tautinių mažumų mokyklas, tarp kurių buvo ir dvi lietuviškos, šioje šalyje gyvenantys lietuviai galės mokytis tik baltarusių arba rusų kalbomis. Vertindamas susidariusią situaciją Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis kritikuoja, kad Vyriausybė nesiima jokių veiksmų, kad Baltarusijoje būtų išsaugota bent kažkiek lietuvybės.
Visgi valdančiųjų atstovai akcentuoja, kad nedemokratiškose valstybėse gyvenantiems tautiečiams padėti praktiškai neįmanoma. Pasak jų, Rusijoje ir Baltarusijoje gyvenantiems lietuviams vienintelis tikras būdas padėti – Vladimiro Putino ir Aliaksando Lukašenkos režimų nuvertimas.
S. Skvernelis: Vyriausybė nepajudina nei piršto, kad išsaugotų bent kažkiek lietuvybės Baltarusijoje
Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis atkreipia dėmesį, kad Rusijoje ir Baltarusijoje gyvenančių lietuvių padėtis pastaruoju metu darosi vis sudėtingesnė. Pasak politiko, šiose šalyse gyvenantiems tautiečiams vis sunkiau tampa puoselėti lietuvybę.
Politikas akcentuoja, kad Vyriausybė nesiima jokių veiksmų, kad Baltarusijoje gyvenančių lietuvių situacija gerėtų.
„Mes kalbėjome apie situaciją, kuri susiklosčiusi ir kad iš tikrųjų Vyriausybė nepajudina nė piršto, kad išsaugoti bent kažkiek lietuvybės Baltarusijoje. Kaliningrade mes jau praradome viską, ką galėjome prarasti, tai Baltarusijos situacija, ji matosi, kad grėsmingai irgi blogėja“, – Eltai teigė S. Skvernelis.
Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Uždaromas švietimas lietuvių kalba, persekiojami visi žmonės, kurie susiję su Lietuvos kultūra, su Lietuvos tapatybe, tradicijomis, o mūsų Vyriausybė tyli, jokių veiksmų nedaro, jokių žingsnių nesiima nei diplomatiniame lygmenyje, nei kituose. Santykių, matyt, neturi diplomatinių su Baltarusija. Tai yra labai blogai ir, matyt, mes tuos žmones tiesiog palikome režimui sudoroti. Tai yra tragedija“, – sakė politikas.
S. Skvernelis atkreipia dėmesį, kad lietuviams gyvenantiems Rusijoje jau vargiai galima padėti, vis tik, pasak jo, dar yra galimybė padėti tautiečiams gyvenantiems Baltarusijoje.
„Dėl lietuvių, gyvenančių Rusijoje, turbūt net teoriškai negalima nieko padaryti. O dėl Baltarusijos, tai valstybė privalo ginti savo interesus ir ginti savo žmones, kurie gyvena etninėse lietuviškose žemėse. Tai valstybė privalo daryti“, – pabrėžė jis.
„Turi smegenis įjungti Užsienio reikalų ministerija pirmiausiai, tai yra jų atsakomybė, ministerija turi tai daryti ir visa Vyriausybė. Jeigu jiems nerūpi ir yra neįdomu, kokia yra lietuvių kilmės situacija Baltarusijoje, tai tegu taip ir pasako, tegul palieka likimo valiai ir tegu režimas tą paskutinį lietuvišką daigą, kuris dar ten yra, užgniaužia“, – piktinosi parlamentaras.
S. Skvernelis skeptiškai vertina ir galimybę Baltarusijoje gyvenančius lietuvius raginti persikelti į Lietuvą.
„Vienas iš tokių kelių yra, bet tai yra tiesiog pasidavimas ir pasitraukimas. Žmonės išvyks tiesiog ir ką, problema bus išspręsta? Mes prarasime tą unikalią visgi vietą, unikalią tradiciją, unikalias vietoves, kur dar išlikę tie lietuvybės židiniai, jų ir taip nedaug belikę jau yra“, – sakė jis.
A. Ažubalis: būtų gerai, jei pasiūlymus pateiktų Švietimo ministerija
Seimo narys Audronius Ažubalis. Slaptai.lt nuotr.
Savo ruožtu Užsienio reikalų komiteto (URK) narys konservatorius Audronius Ažubalis atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Konstitucija visiems lietuvių kilmės žmonėms numato teisę įgyti Lietuvos pilietybę supaprastinta tvarka. Todėl, pasak jo, nuo režimo bėgantys lietuviai bet kokiu atveju gali atvykti gyventi į Lietuvą, todėl naujų mechanizmų išradinėti nereikia.
Visgi politiko manymu, būtų vertinga, jei Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) apmąstytų, kaip Baltarusijoje gyvenantiems lietuviams būtų galima padėti puoselėti lietuvių kalbą.
„Aš manau, kad Švietimo ir mokslo ministerija gali pagalvoti, kaip padėti išlaikyti tą trauką gimtajam žodžiui ir gimtajai kalbai. Bet reikia atsiminti, kokiomis sąlygomis tie mūsų tautiečiai gyvena šiose etinėse žemėse. Tai yra teroro ir priespaudos sąlygos, kaip ir patiems baltarusiams“, – Eltai sakė A. Ažubalis.
Politikas taip pat atkreipia dėmesį, kad klausimą dėl lietuviškų mokyklų Baltarusijoje uždarymo ketinama kelti ir spalio 5–19 dienomis vyksiančios UNESCO vykdomosios tarybos sesijos metu.
„Tai, aš manau, kad mes pasirinkome teisingą kelią, pritvirtindami su tam tikromis pataisomis rezoliucijos projektą Seimo, kuris įgalintų mūsų atsakingas institucijas kreiptis į tarptautines organizacijas“, – teigė jis.
Visgi, pasak politiko, padėti nedemokratiškose valstybėse gyvenantiems lietuviams yra labai sudėtinga.
„Tie, kurie galvoja, kad galima susitarti su diktatoriais, tai aš galiu juos nukreipti pas Vokietijos politikus, kurie 30 metų ir daugiau galvojo, kad galima susitarti su diktatoriais. Ir ką mes dabar turime? Mes turime karą. Su diktatoriais iš esmės susitarti neįmanoma. Galima tik daryti kompromisus laisvės, demokratijos, saugumo sąskaita“, – akcentavo A. Ažubalis.
Politikas atkreipia dėmesį, kad paprastai Baltarusijoje gyvenantys lietuviai vengia viešai kalbėti apie jiems kylančias problemas.
„Kai mes nuvažiuojame ir kalbame su ten gyvenančiais lietuviais, tai jie prie kavos puodelio gali daug ką papasakoti, bet liudyti, išeiti viešai kalbėti ne kiekvienas drįsta. Ir mes negalime reikalauti, kad žmogus rizikuotų savo darbu, savo ir artimųjų sveikata, gerove“, – sakė A. Ažubalis.
A. Ažubalis taip pat pabrėžia, kad labai panašiomis sąlygomis Baltarusijoje gyvena ir kitų Vakarų valstybių tautinės mažumos.
„Pavyzdžiui, Lenkijos tautinės bendruomenės Baltarusijoje vadovai yra nuteisti, taip pat ir lenkų mokyklos dabar yra uždraustos. Tai čia ne tik Lietuvą liečia, kad Lietuva kažko nepadarė. Naivu, neprofesionalu taip kalbėti yra. Lenkijos tautinė bendruomenė Baltarusijoje lygiai taip pat nukentėjo“, – akcentavo parlamentaras.
Ž. Pavilionis: vienintelis kelias padėti tautiečiams Baltarusijoje – įveikti režimą
Tuo tarpu Seimo Užsienio reikalų komiteto narys konservatorius Žygimantas Pavilionis mano, kad uždarytos lietuviškos mokyklos Baltarusijoje yra puikus pavyzdys kairiesiems politikams, kad jų iliuzija, jog autokratinėse ir totalitarinėse valstybėse galima apginti savo tautiečių teises yra neįmanoma.
Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.
„Prisiminkime, kaip sunku mums buvo pasiekti jų dėmesį įvairiais laisvės, demokratijos ar net kovos prieš Astravą klausimais, kai visos valdžios demonstravo norą bendradarbiauti su tais autokratiniais režimais. Tai tiesiog dar vienas paprastas įrodymas, kad tokias teises įmanoma ginti efektyviai tiktai demokratinėse valstybėse“, – Eltai sakė Ž. Pavilionis.
Politikas atkreipia dėmesį, kad su Baltarusija pasirašytos visos tarptautinės sutartys, ginančios mažumų teises, lieka tik popieriuje.
„Tos diktatūros viską padarys, o ir tas viskas jau seniai pereina visas įmanomas ribas. Šiuo metu A. Lukašenka, kad norėdamas išlikti poste jau ne tik savo šalies ateitį paaukojo, bet dabar jau faktiškai aukoja ukrainiečių gyvybes tam, kad išlikti poste. Jis yra karinis nusikaltėlis, kuris žlugs tą pačią sekundę, kai žlugs V. Putino režimas ir labai tikiuosi, kad ši žiema tiems diktatoriams bus paskutinė“, – akcentavo parlamentaras.
Pasak Ž. Pavilionio, labai svarbu yra užtikrinti, kad nuo režimo iš Rusijos ar Baltarusijos bėgantiems lietuviams būtų sudarytos visos galimybės grįžti į Lietuvą. Visgi, pasak jo, vienintelis tikras kelias išspręsti šiose šalyse gyvenantiems lietuviams kylančias problemas yra Vladimiro Putino ir Aliaksandro Lukašenkos režimų įveikimas.
„Galime padėti efektyviai tik vienu būdu – įveikiant V. Putino ir A. Lukašenkos režimą. O ne bandant keliaklupsčiauti, bendradarbiauti. Nes matome, į ką tai atvedė. Tai būtent į šį rezultatą ir atvedė – bendradarbiavimai su autokratiniais režimais, jiems atveriant visas ekonomines ir kitas galimybes atvedė prie tokio rezultato“, – teigė Ž. Pavilionis.
„Pasaulis dalinasi į dvi puses: demokratijų ir autokratijų. Su autokratijomis faktiškai dyksta mūrais nebendradarbiavimo siena, netgi karas. Ir visi, kurie lieka už tos sienos, žinoma, kad yra pavojuje. Todėl mes turime padaryti viską, kad būtų sudarytos galimybės grįžti, persikelti ir ne tik mūsų piliečiams, ir tų šalių piliečiams, kurie nuo tų režimų bėga ar su jais kovoja. Bet galutinis tikslas yra tuos režimus įveikti“, – pridūrė jis.
Nors URK narys pripažįsta, kad galima tobulinti pagalbos mechanizmą iš Baltarusijos ir Rusijos norintiems grįžti lietuviams, tačiau, pasak jo, reikia pripažinti, kad Lietuva šioje srityje daro labai nemažai. Kalba, Tauta, Tėvynė – svarbiausi žodžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Visą laiką yra erdvės tobulėti, tačiau Lietuva yra pavyzdys šios politikos. Mes esame vieni iš tų, kurie nuo pat įstojimo į Europos Sąjungą šią politiką vykdėme. Keli pavyzdžiai: Baltarusių universitetas Europos humanitarinis universitetas, išugdęs bent 3500 sielų pagal europietiniškus diplomus, yra mūsų pasiekimas ir mes džiaugiamės, nes tie išlavinti baltarusiai sudarė pasipriešinimo branduolį prieš A. Lukašenkos režimą“, – sakė Ž. Pavilionis.
„Būtent Lietuvoje veikia įvairios Vakarų organizacijos kaip Freedome house ir kt., kuriais mes atveriame kelius tiems disidentams , kurie kovoja už laisvę, o ne bendradarbiauja su tais režimais“, – pridūrė jis.
JAV lietuvė G. B. Damušis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Trečiadienį Šventosios Kotrynos bažnyčioje užsienio reikalų viceministras Arnoldas Pranckevičius paskelbė 2021 metų „Globalios Lietuvos“ apdovanojimo „Už viso gyvenimo nuopelnus“ laureatą.
Pasak pranešimo, apdovanojimą už viso gyvenimo pašventimą lietuvybės puoselėjimui, nuoširdų ir nuoseklų darbą, siekiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir kuriant nepriklausomą Lietuvą, šiais metais Užsienio reikalų ministerija (URM) skyrė JAV lietuvei, aktyviai visuomenininkei ir diplomatei, Lietuvos ambasadorei Gintei Bernadetai Damušis.
„Šis apdovanojimas – tai kukli išraiška mūsų gilios pagarbos ir nuoširdaus dėkingumo už Lietuvai skirtą gyvenimą: už pasišventimą, drąsą, tikėjimą Lietuvos laisve, už sprendimą grįžti į savo tėvelių žemę ir čia kurti modernią nepriklausomą Lietuvą“, – sakė viceministras A. Pranckevičius.
Gimusi JAV, G. B. Damušis po studijų prisidėjo prie Niujorke veikusios Lietuvių katalikų religinės šalpos tarybos, rėmusios persekiojamą Bažnyčią, disidentus ir žmogaus teisių gynėjus, vertė ir platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ ir kitus pogrindžio leidinius anglų kalba, palaikė ryšius su Lietuvos nepriklausomybės kovotojais.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, G. B. Damušis toliau dirbo Lietuvai, prisidėjo steigiant Lietuvos nuolatinę misiją prie Jungtinių Tautų Niujorke, JAV, o 1992-aisiais oficialiai prisijungė prie Lietuvos diplomatinės tarnybos. G. B. Damušis aktyviai prisidėjo plėtojant politinius, ekonominius ir žmogiškuosius daugiašalius ir dvišalius ryšius, dirbdama Lietuvos atstovybėse tarptautinėse organizacijose bei vadovaudama Lietuvos ambasadoms Austrijoje, Kanadoje, Danijoje ir Islandijai, vadovavo URM Užsienio lietuvių departamentui.
Nuo 2012 metų organizuojami „Globalios Lietuvos“ apdovanojimai yra skirti pagerbti, įvertinti, pagarsinti ir apdovanoti užsienio lietuvius, sukaupusius tarptautinę profesinę patirtį, išlaikiusius glaudžius ryšius su Lietuva, reikšmingai prisidedančius prie jos augimo.
Apdovanojimus globoja prezidentas Gitanas Nausėda, organizuoja VšĮ „Global Lithuanian Leaders”, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija ir URM. Pagrindinei „Globalios Lietuvos“ apdovanojimų rėmėjai – Užsienio reikalų ministerijai – suteikta garbė kasmet skirti apdovanojimą „Už viso gyvenimo nuopelnus“.
Su prof. Rasa ČEPAITIENE kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas
Pirmiausia portalo slaptai.lt skaitytojams papasakokite, ką byloja Jūsų knyga „Nepolitkorektiška“? Kodėl jos prireikė, kokias temas joje gvildenate? Ar sulaukėte priekaištų, bauginimų?
Knyga nebuvo planuota. Ji susidėliojo iš jau kelis pastaruosius metus socialiniame tinkle rašomų tekstų, kuriuos dažnai persispausdindavo mažieji tinklapiai, nors joje yra ir keletas niekur anksčiau nepublikuotų straipsnių. Neturėjau idėjų, ką su šiuo besikaupiančių tekstų korpusu daryti, kol dr. Vytautas Rubavičius kartą nepaklausė – kada leisiu knygą? Taip kad visa atsakomybė už šią avantiūrą tenka jam. O jei rimtai, man pačiai buvo įdomu, kaip šie pavieniai įvairaus žanro tekstai (nuo istoriosofinių pasvarstymų iki filmų recenzijų ar net nevaikiškų pasakų) rengiant knygą susidėliojo ir suskambo netikėtai naujai, kas, tikiuosi, suteikė jai didesnės kokybės ir papildomų prasmių.
Knygoje gvildenu pačias įvairiausias temas, pradedant Lietuvos istorinio kelio apmąstymais ir baigiant jos ateities perspektyvomis. Šią straipsnių rinktinę, kuri labai skiriasi nuo man gerai pažįstamų akademinio žanro tekstų, įrėmina rūpestis, kas su mumis yra įvykę istorijoje ir vyksta dabar? Kodėl postsovietinėje Lietuvoje susiklostė tokia socioekonominė sistema, kuri daugumai neleidžia pasiekti savo tikslų, jaustis čia laimingais, verčia emigruoti arba vien materialiai bei dvasiškai vegetuoti? Per paprastus, kasdienius, dažnai asmeniškus pavyzdžius mėginau atskleisti mūsų savimonės ir savivokos metmenis, suprasti, kodėl turime tokių rimtų problemų su saviverte ir savigarba tiek individualiai, tiek kultūriškai bei politiškai.
Nepolitkorektiška. Rasos Čepaitienės straipsnių rinkinys
Taigi ši knyga – tai ne tik publicistinė dabarties situacijos analizė su istoriniais ekskursais, kurių kaip kultūros istorikė, matyt, ir negalėčiau išvengti, bet ir savotiškas mano protestas ar kvietimas protestui prieš dabartinį Lietuvos nykimą. Mūsų viešosios erdvės autoriai dažnai aptaria šios keistos ligos simptomus, tačiau nemėgina paieškoti gilesnių jos priežasčių. Savo tekstuose ir pabandžiau tai padaryti, nes baksnoti į problemas ar grąžyti rankas nepakanka. Reikia suvokti, kodėl taip atsitiko ir imtis priemonių padėčiai taisyti. Taigi ši knyga turi ir platesnius praktinius uždavinius. Pirmiausia, žinoma, sąmoningumo ir politinio susivokimo ugdymą, bet ne tik. Noriu žadinti viltį šiame visuotinio pesimizmo ir skeptiškumo amžiuje, nes tvirtai tikiu, kad Lietuva, jau nesyk savo istorijoje išsikapsčiusi ir iš sudėtingesnių padėčių, vėl ir vėl atgimusi kaip nepriklausoma valstybė, turi galimybę tai padaryti dar kartą. Tad dar ne viskas prarasta.
Kol kas reakcijos į knygą buvau daugiau privačios, dažnai susijusios su atpažinimo jausena. Girdėjau sakant „ji rašo tai, ką ir aš jaučiu, rašo kaip yra iš tikrųjų“. O juk sakyti tiesą ar bent jos ieškoti šioje melo, propagandos, viešųjų ryšių skleidžiamų manipuliacijų karalystėje tampa be galo aktualu ir svarbu kiekvienam iš mūsų ir, žinoma, nemenku intelektualiniu bei moraliniu iššūkiu autoriui. Knygoje, beje, pateikiama ir praktinių patarimų, kaip atpažinti propagandą bei manipuliacijas ir ką daryti jas atpažinus.
Lietuvoje – daug keistų, dviprasmiškų reiškinių. Sakykim, valdžios ir didžiosios žiniasklaidos neapykanta Šeimų maršui. Taip, šiame judėjime, kaip, beje, ir visur kitur, tikrai esama žmonių, kuriems nenorėtume paduoti rankos ar sėstis prie vieno stalo. Riaušių kėlimas prie Seimo – taip pat prastas argumentas. Tačiau tirpstančiai lietuvių tautai derėtų visą dėmesį sukoncentruoti būtent į šeimos institucijos stiprinimą. Šeima turėtų būti svarbiausia aktualija. Dabar gi visas dėmesys atiduodamas partnerystės tarp tos pačios lyties asmenų reikalams, nors puikiai žinome, jog taip gimstamumo nepadidinsime. Tokios Motinos Gamtos taisyklės.
Tiesos dėlei reikia pasakyti, kad ne Šeimų maršas ar Lietuvos Šeimų Sąjūdis sukėlė riaušes prie LRS rugpjūčio 10 d. Tądien mitingą organizavo visai kiti žmonės, kurie, kiek žinau, irgi nekėlė jokių riaušių, o, mitingui pasibaigus, paragino jo dalyvius išsiskirstyti. Labiausiai panašu, kad tos vadinamosios riaušės, kurių metu, keista, nebuvo išdaužtas nei vienas Seimo langas nei apverstas ar padegtas nei vienas automobilis, gali būti organizuotos provyriausybinių provokatorių, nes protestuojantieji iš to nieko nelaimėjo, o vyriausybei taip buvo labai patogu juos diskredituoti paskelbiant kažkokiais asocialais ar antivalstybinių jėgų kontroliuojamais.
Žinoma, tą vakarą prie Seimo liko ir daug nuoširdžiai savo nepasitenkinimą vykdoma politika ar tiesiog pasikalbėti su Seimo nariais norėjusių žmonių, kurie pakliuvo į savotiškus spąstus. Suiminėjant ne mėčiusius akmenis, o tuos, kurie prašė jų nemėtyti, buvo taipogi akivaizdžiai mėginta sukompromituoti LŠS narius, tačiau nepavyko. Apskritai šie įvykiai taip ir liko iki galo neišaiškinti. Iki šiol nežinome nei kas juos organizavo, nei kiek žmonių buvo sužeista, nors apie sužeistus policininkus žiniasklaida kalbėjo noriai ir garsiai.
Didysis šeimo gynimo maršas. Gedimino prospektas. Vilnius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Išankstinė žiniasklaidos „nemeilė“ Šeimų maršui ir nuolatinis purvo pylimas ant jo dalyvių, spėčiau, yra susijęs su tuo, kad šiame judėjime buvo pagrįstai įžvelgta reali grėsmė sukurtajai parazitinei santvarkai. Tos grėsmės nekėlė ir nekelia nei mažosios nesisteminės partijos, nei pavieniai opozicionieriai, kuriuos lengva marginalizuoti atimant priėjimą prie didžiųjų medijų arba apšmeižiant be teisės apsiginti, kam jau yra ištobulinti įrankiai bei įgūdžiai. Tačiau masinis paprastų žmonių, daugiausia nevilniečių, provincijos gyventojų judėjimas su daugumai priimtinomis ir dėl to sunkiai diskredituotinomis šeimos gynimo idėjomis, žinoma, buvo ir yra valdžiai neparankus, tad tikėtasi jį nuslopinti ar užgniaužti dar pačioje užuomazgoje. Tačiau netikėtai ėmė ir ištiko nesėkmė, nes mitingas Vingio parke buvo ne tik įspūdingas savo mastais, bet ir priminė Sąjūdžio mitingus savo dvasia. Šie juodinimo mėginimai tęsiami, todėl protestų dalyviai turėtų suvokti, kad pereiname į ilgųjų distancijų stadiją. Apčiuopiamesnių protesto rezultatų dar gali tekti palaukti, tačiau nereikėtų dėl to nusivilti, nuleisti rankas, prarasti kantrybę, manyti, kad jau viskas prarasta ir nieko nebepavyks pasiekti.
„Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sakyčiau, LŠS veiklos poveikis, priešingai, jau dabar yra itin reikšmingas. Pirmiausia, pačios tautos, atokiausiuose kampeliuose gyvenančių žmonių žadinimu bei jų politinio sąmoningumo ir žmogiškojo solidarumo skatinimu. Bet ne tik. Galutinai atsidengė paperkamos žiniasklaidos skleidžiami melai ir manipuliacijos, todėl vis daugiau žmonių liaujasi ja tikėti, nes, atvažiavę į Vilnių ir dalyvaujantys protestuose patys savo akimis pamato, kad yra visai ne taip, kaip jiems vakare paporina kokia nors „Panorama“. Galiausiai tai, kad prieš rugsėjo 10-osios mitingą LRS ir Vyriausybės pastatai buvo aptverti tvoromis ir sutrauktas beprecendentis represinių struktūrų atstovų ir riaušių malšinimo technikos kiekis, rodytų, kad ši valdžia, tik išoriškai demonstruojanti aroganciją ir nesiskaitymą, iš tiesų tiesiog paniškai bijo savo piliečių. O bijo, nes, matyt, išties turi dėl ko bijoti. Juk pati premjerė I. Šimonytė yra prasitarusi, kad jie tiesiog vykdo kažkieno iš aukščiau nuleidžiamus nurodymus, tad gali nepaisyti žmonių nuomonės ir daryti ką tik nori. Todėl ir kyla logiškas klausimas – kam iš tiesų jie tarnauja ir ko siekia įvesdami tokias drakoniškas „pandemijos valdymo“ priemones, sveikatos ir gyvybių išsaugojimo pretekstu nepaisydami ekonomikos interesų, piliečių savijautos, moksleivių teisės gauti išsilavinimą ir t.t.?
Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija
Pernai spalį gavusi įgaliojimus valdančiųjų koalicija iš pat pradžių su Lietuvos visuomene ėmė elgtis lyg su kokiais svetimais užkariauto krašto gyventojais arba lyg su eksperimentiniais triušiais, išbandydama ant jų pačius keisčiausius ir kvailiausius nutarimus. Taip laužydama Konstituciją ir įstatymus, šimtmečiais susiklosčiusią socialinę sąrangą, tradicijas ir gyvenimo sampratą. Todėl nieko stebėtino, kad žmonės galiausiai tam pasipriešino, pasakė „gana“. Imama suvokti, kad tradicinė šeima tampa paskutiniu bastionu, kurio neapgynus kris visa tvirtovė, galutinai įsigalės vadinamoji mirties kultūra, kuriai žmogaus asmuo tėra tik sraigtelis mašinoje, tik „žmogiškasis išteklius“ Matricoje. Tačiau nesileiskime įtikinami, kad mūšis jau pralaimėtas, priešingai, jis dar tik prasideda ir kiekvienas bus pasvertas pagal tai, kurią pusę pasirinks. Šis mūšis už gyvybę ir laisvę dabar vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, tik čia, atrodo, jis įgauna itin ryškias formas. Ir tai ne tik mūšis dėl asmens laisvių išsaugojimo šios itin keistos pandemijos sąlygomis, bet ir dėl pačios būsimosios pasaulio tvarkos ir žmogaus, kiekvieno iš mūsų, vietos joje.
Kokių dar kvailysčių, Jūsų manymu, padaryta Lietuvoje? Įsileista nelegalių migrantų, deramai neįrengta Lietuvos – Baltarusijos siena, nepagalvojus apie galimas pasekmes užsipulta Kinija, priešiškumas didingam Laisvės paminklui, kuris privalo stovėti Lukiškių aikštėje, užsispyrimas įteisinti dvigubą pilietybę, noras bet kokia kaina įtraukti į lietuviškąjį alfabetą lenkiškas raides..?
Visos Jūsų išvardintos kvailystės ar, teisingiau tariant, niekšybės yra dėsninga neoliberalios sistemos, kaip ir dabartinių valdančiųjų nekompetencijos bei, tikėtina, sąmoningo kenkimo Lietuvai, paseka. Neoliberalizmas yra dabarties ideologija, didžiausiu siektinu gėriu paskelbusi pinigų „darymą“, todėl tampa geros ir priimtinos bet kokios priemonės, leidžiančios jų daugiau gauti, sukaupti ir panaudoti, nes, pasak garsiosios vieno bankininko frazės, „moralė – ne šio pasaulio dimensija“. Naujoji pinigų moralė pateisina bet ką, kas tik leidžia siekti šio tikslo, tad, ja remiantis, sektina vertybe tampa parsiduoti tam, kas tik daugiau sumokės, įskaitant Tėvynės išdavystę. Svarbu suprasti, kad šia ideologija, pati to nesuvokdama yra užsikrėtusi daugybė žmonių, nematanti jos pragaištingų pasekmių tiek valstybei, tiek tautai, tiek galiausiai ir sau patiems. Daryčiau prielaidą, kad tos šaknys slypi sovietmetyje, kai dauguma patyrėme įvairių nepriteklių bei suvaržymų, todėl kai kam atsiradusios galimybės neribotai vartoti dabar visuotinai suvokiamos kaip siekinys ir ta tikroji laisvės išraiška, padėsianti užpildyti dvasinę tuštumą.
Pinigai pinigėliai… Slaptai.lt nuotr.
Kita nūnai suklestėjusi dar sovietmečiu išugdyta savybė – stebėtinas adaptatyvumas, t.y. gebėjimas prisitaikyti prie galią turinčių, uoliai vykdyti jų norus ar nutarimus nepaisant realių Lietuvos interesų mainais į kažkokią materialią ar simbolinę naudą. Rezultate turime reikalą su itin išaugusiu servilizmu aukščiau stovintiems, nuolankiai vykdant jų įsakymus, o į žemiau esančius ar tokiais laikomus žiūrint kaip į išnaudotinus išteklius, kurie privalo nuolankiai klausyti ir sėdėti tyliai, kas jau sukelia rimtų nuostolių valstybei ir jos žmonėms. Tačiau už tai nenešama jokia atsakomybė, kol kas mėgaujamasi nebaudžiamumu. Tačiau krizė neišvengiamai artėja.
Ar sutiksite su manimi, jog Lietuvoje – daug paslėptos cenzūros, daug specialiai kurstomų priešpriešų, intrigų, dezinformacijų?
Tai tampa neišvengiama, kai susiklosto padėtis, apie kurią ką tik kalbėjau. Kadangi valdantieji negali tiesiai, o ir nėra suinteresuoti įvardinti tikrosios reikalų padėties, jiems tenka dangstytis propaganda, mėtyti pėdas, tuo pačiu mėginant tildyti ar užjuokti oponuojančius. Todėl tenka mėginti nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų į visokius vienadienius skandalėlius, intrigėles, dezinformaciją, kad žmonės domėtųsi tik tuo, kas nereikšminga ir valdžiai nepavojinga ir vengtų išties svarbių temų. Tam pasitarnauja ir nuolatinis kiršinimas, nes dėl kažko (nesvarbu tai skiepai ar dar kas nors) nesutariantys žmonės nebus linkę peržengti šių, dažniausiai tariamų, dirbtinai sukeltų priešpriešų vardan didesnio tikslo, bendradarbiauti dėl aukštesnių dalykų. Kol kas šios strategijos valdantiesiems puikiai pasiteisina. Žmonės yra gerokai tarpusavyje sukiršinti ir linkę nesąmoningai atkartoti valdančiųjų aktyviai diegiamą retoriką, pateikiančią tikrovę kaip juodai baltą, kurioje jie esą yra neabejotino gėrio pusėje, o turintys kitokią nuomonę kokiu nors klausimu jau tampa įtartini ar net be jokių įrodymų priskiriami blogiukams ir kenkėjams.
Man keista, kad Lietuvos Seimas išaukštino 1791-ųjų Gegužės 3-osios Konstituciją, kurioje Lenkija visiškai ištrynė Lietuvos vardą. Lietuva didžiuojasi dokumentu, kuriame nebeliko Lietuvos nė kvapo?
Kiek domėjausi šiuo klausimu, situacija nėra tokia paprasta. Būtų klaida dabarties sąvokas ir supratimą apie valstybę ir tautą perkelti į kitas istorines epochas, tai vadinama anachronizmu. Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo pirmasis Europoje ir antrasis pasaulyje po JAV Konstitucijos modernus esminių įstatyminių nuostatų sąvadas, kurio kūrėjai ne tik mėgino užbėgti už akių galutiniam valstybės sunaikinimui, bet ir nubrėžti jos atgaivinimo naujais pagrindais gaires. Nors išties joje neminimas Lietuvos vardas, tačiau jis vėl atsiranda tų pačių metų spalio 20 d. akte, kuris yra sudėtinė Konstitucijos dalis, kaip lenkų ir lietuvių valstybininkų derybų ir kompromisų paieškos rezultatas. Ši data irgi yra Atmintinų dienų sąraše.
Man keista, kad Lietuva, įskaitant ir Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, visiškai nesidomi tokių „veikėjų“ kaip Dušanskis, Zimanas ar Raslanas veikla? Nejaugi apie šių vyrų darbelius mūsų istorikai neišdrįs parašyti nė vienos mokslinės monografijos? Bijome Izraelio keršto?
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Šį klausimą geriau reikėtų adresuoti LGGRTC darbuotojams, nesu susipažinusi su jų nuostatomis šia tema. Kiek galiu spręsti, galbūt esama ir baimės, nes konjunktūra akivaizdžiai kitoje pusėje, o galbūt ir nenoro į tai veltis. Nors galiu ir klysti, galbūt tokie tyrimai ir yra atliekami. Mūsų, istorikų, bendruomenė, nors ir nėra labai didelė, tačiau vieni apie kitų darbus dažnai sužinome jau tik jų rezultatams pasirodžius. Kalbant bendriau, Holokausto, kaip ir žydų tautybės Lietuvos gyventojų bendrininkavimo su sovietų okupantais temos iki šiol lieka itin jautrios, o jas linkstama dar labiau įjautrinti. Ne vienas istorikas, kuris prie jų prisilietė, vadinkim, nekonvenciškai, patyrė demonstratyvius persekiojimus, neteko darbo ir reputacijos. Todėl šios baimės yra pagrįstos, nors dėl to, žinoma, tenka tik apgailestauti, nes istorijos moksle negali būti jokių temų tabu arba kanonizuotų ir nepajudinamų jų interpretacijų. Egzistuoja mokslininkų bendruomenės savireguliaciniai mechanizmai, sukauptų duomenų nuoseklaus argumentavimo ir įrodinėjimo principai, recenzavimas, todėl prieštaraučiau tam tikrų istorijos įvykių interpretacijų įtvirtinimui pasitelkus politinę ir medijų galią, o kitų atmetimui grasinant, darant spaudimą ar net pasinaudojant teisėsauga. Tai jau nebėra normali istorijos pažinimo praktika.
Kokią ateitį prognozuojate Lietuvai? Išliksmim ar išnyksim?
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Labai pozityviai vertinu tai, kad visuomenė pagaliau ėmė mobilizuotis prieš valdančiųjų užmačias kištis į privačius gyvenimus bei išpažįstamą pasaulėžiūrą ir juos reguliuoti bei kontroliuoti. Tačiau šios mobilizacijos tempai ir mastas, deja, dar nepakankami. Dalis visuomenės jau atsibudo ir vis labiau domisi tikrąja reikalų padėtimi. Tačiau kita dar miega arba priklauso tam siauram postsovietinės transformacijos laimėtojų ratui, kuris gauna didžiausią naudą iš sukurtosios sistemos ir nieko joje nekeistų bei neabejotinai aršiai priešintųsi mėginimams ką nors pakeisti. Akivaizdu, kad grėsmės lietuvybės išlikimui yra realios ir didelės. Ateityje jų, matyt, irgi tik daugės. Mano minėta padėtis, susiklosčiusi dėl dešimtmečiais vykdytų neoliberalių įvairių gyvenimo sričių reformų jau suformavo tam tikrą pragmatinį gana cinišką mentalitetą ir sociokultūrines nuostatas, kuriose Lietuvai kaip valstybei ir lietuviams kaip tautai lieka vis mažiau vietos arba ji tampa vis labiau butaforinė.
Žinoma, negalime vertinti situacijos remdamiesi XIX a. nacionalizmo kategorijomis, tačiau reikia mąstyti ne tik apie konkrečių valdžios sprendimų (kaip kad diskriminacinio galimybių paso) atšaukimą arba (kaip kad prievartinės vakcinacijos) užkardymą, bet ir apie žymiai platesnius ir ilgalaikius valstybės ir tautos išlikimo klausimus. Asmeniškai sau įsivaizduoju vaidmenį, kiek įmanoma, viešojoje erdvėje žadinti žmonių sąmoningumą, savigarbą ir orumą. Kiek mano profesinės ir kultūrinės kompetencijos leidžia, mėginu atverti akis į gilesnes dalykų šaknis ir kartu su bendraminčiais ieškoti išeities. Turime rasti būdus, kaip lietuviškąją kultūrą ir Lietuvos kaip bendruomenės kūrimą padaryti ne tik įmanomu, bet ir sėkmingu nuolatiniu procesu, kam nemažai vietos skyriau ir savo knygoje „Nepolitkorektiška“.
Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su lietuvių bendruomene Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje Čikagoje. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja ponia Diana Nausėdiene ketvirtadienį lankėsi viename svarbiausių JAV lietuvių traukos centrų – Čikagos Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijoje.
Susitikęs su vietos lietuvių bendruomenės nariais, prezidentas dėkojo jiems už ilgametį darbą puoselėjant lietuvybę ir kvietė toliau stiprinti ryšius su Lietuva.
„Esu nuoširdžiai dėkingas visiems tiems, kurie daugelį metų kantriai dirbo, kad Naujojo pasaulio dirvoje sudygtų ir vaisių duotų lietuviškos kultūros sėklos“, – sakė šalies vadovas, pabrėžęs vertingą indėlį visų lietuvių, kurie JAV užsiėmė aktyvia visuomenine, kultūrine, politine veikla, savo vaikus auklėjo lietuviška dvasia.
Pasak G. Nausėdos, viso pasaulio lietuvius pirmiausia vienija sąmoningas įsipareigojimas Lietuvos idėjai, siekis gyventi ir dirbti dėl Lietuvos, ryžtas iš kartos į kartą perduoti tautines tradicijas.
„Kol pasaulyje bus lietuvių, bus ir Lietuva. Nesvarbu, kur gyvename, visi esame Lietuvos dalis. Esame viena tauta. Viena Lietuva“, – sakė šalies vadovas.
Kalbėdamas apie būtinybę stiprinti viso pasaulio lietuvių ryšį su Lietuvos valstybe, prezidentas pabrėžė, kad būtina įteisinti galimybę Lietuvos piliečiams išsaugoti Lietuvos pilietybę, tapus kitos valstybės piliečiais.
Šalies vadovas taip pat paragino JAV lietuvių bendruomenę dalintis su viso pasaulio lietuviais sukaupta vertinga patirtimi lituanistinio švietimo srityje. Pasak prezidento, lituanistinį švietimą būtina stiprinti, kad kuo daugiau išeivijos lietuvių vaikų galėtų sistemingai mokytis lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos, pažinti šalies kultūrą.
Šalies vadovas su pirmąja ponia D. Nausėdiene ketvirtadienį taip pat lankėsi Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, padėjo gėlių prie paminklo S. Dariui ir S. Girėnui Čikagos Marketo parke, sakoma Prezidento komunikacijos grupės pranešime.
1929 m. Čikagoje įkurta Švč. Mergelės Marijos gimimo parapija – vienas svarbiausių JAV lietuvių visuomeninio gyvenimo centrų. 1957 m. prie Marketo parko pastačius naują lietuvišką bažnyčią, keletą dešimtmečių čia buvo didžiausias lietuviškas rajonas už Lietuvos ribų.
Netoliese įsikūrusiame Jaunimo centre iki šiol veikia Čikagos lituanistinė mokykla, Čiurlionio dailės akademija, Čikagos lietuvių opera, Dramos sambūris, moterų klubai, buriasi skautai, ateitininkai.
D. Nausėdienė susitiko su lietuvių išeivijos jaunimu. Prezidentūros nuotr.
Diana Nausėdienė, ketvirtadienį susitikusi su lietuvių išeivijos jaunimu, viešinčiu Lietuvoje, pasidžiaugė, kad jaunuoliai kalba lietuviškai, puoselėja ir saugo lietuvybę, taip pat domėjosi jų įspūdžiais Lietuvoje ir ateities planais, sakoma pranešime.
„Jūs esate Lietuvos dalis, kad ir kuriame pasaulio kampelyje gyventumėte. Nuoširdžiai dėkoju Jūsų tėvams ir seneliams, kurie įdiegė Jums meilę Lietuvai ir išmokė gimtosios kalbos“, – sakė D. Nausėdienė.
Jaunuoliai dalijosi savo patirtimi atliekant stažuotes Lietuvos įmonėse ir įstaigose, taip pat domėjosi pirmosios ponios lituanistine veikla.
Šie vaikinai ir merginos lankosi Lietuvoje pagal JAV Lietuvių bendruomenės organizuojamą lietuvių išeivijos studentų stažuočių programą LISS.
Programa LISS veikia daugiau nei 10 metų. Jos dalyviai 5 savaites ne tik Lietuvos įmonėse ir valstybinėse įstaigose atlieka darbo praktiką pagal jų studijų kryptis ir ateities karjeros poreikius, bet ir dalyvauja kultūriniuose renginiuose, susitikimuose su įvairiais Lietuvos politikos ir verslo lyderiais, lankosi savo srityje pirmaujančiose įmonėse, tobulina lietuvių kalbos žinias ir susipažįsta su Lietuvos kasdieniniu bei kultūriniu gyvenimu ir čia vykstančiais pokyčiais.
Žmogaus teisių klausimo iškėlimas visų reikalų priešakyje yra Vakarų civilizacijos vizitinė kortelė. Tai ypač akivaizdžiai pastebime, kai, tarkime, demokratinės šalies lyderis susitinka su autoritarinių šalių vadovais ir politiniu elitu. Kaip ne kartą esame matę ir girdėję, vakarietis dažniausiai diskusijas pradeda nuo žmogaus teisių padėties aptarimo ir tik po to pereina prie kitų aktualijų. Tačiau štai dabar, būtent šių sakinių kontekste, norėčiau labai garsiai sušukti, – kai savo ruožtu ne kalbant, o rašant tokį savo nusiteikimą išrėkti tiesą galima pažymėti tik dedant šauktuką, – kad ten, kur žmonės nėra persekiojami dėl savo lytinės orientacijos, nėra jokio pagrindo forsuoti visiškai išgalvotą homoseksualių žmonių teisių klausimą!
Galima garsiai pasakyti net taip, kad aptartu atveju joks homoseksualių žmonių teisių klausimas nekyla ir negali kilti iš principo. Kai toks klausimas vis tik yra keliamas, daroma netyčinė loginė klaida arba sąmoningai žengiama apgaulės ir klastočių keliu.
Kai sakau, kad demokratinėse šalyse, besivadovaujančiose visų žmonių lygybės prieš įstatymą principu, homoseksualių žmonių teisių klausimas nekyla, GinkDie, nė iš tolo neturiu pikto užmanymo įpiršti mintį, kad homoseksualai neturi jokių teisių, o priešingai, primenu tą neginčytiną tiesą, jog homoseksualumas nieko nei prideda nei atima žmogaus teisų požiūriu, taip pat nepadaro to žmogaus daugiau ar mažiau lygiu prieš įstatymą. Išimtį čia teikia nebent tik pareiškianti savo teises gamta, su kuria nepasiginčysi. Pabandykime įsivaizduoti, kad visuomenei nedaug ką kainuotų teisės gimdyti vaikus suteikimas gėjui, gyvenančiam poroje su kitu gėjumi, tačiau iš to tikriausiai nieko doro nesigautų.
Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.
Juridinis homoseksualių žmonių tarpusavio santykių reguliavimas yra administracinės teisės objektas, o tokios užduotis iškėlimas į žmogaus teisių platformą yra perteklinis elementarių dalykų sureikšminimas, nieko nepagrįstas juridinio fakto hiperbolizavimas. Taip pat pravartu bus pastebėti, kad siekiant juridinio šios sferos sutvarkymo, kaip ir svarstant atstovavimo EVT klausimą, daug svarbiau nei žvalgymasis per petį į kitų šalių tvarkymosi pavyzdžius yra įsipareigojimas šventai laikytis LR Konstitucijos nubrėžtų orientyrų.
Todėl aš klausiu savęs jau kelintą kartą, o dabar pamėginkime pasvarstyti visi drauge – kodėl išgalvotas homoseksualių žmonių teisių klausimas yra sureikšminamas su tokiu dideliu trenksmu, jog pastaruoju metu jau imamas traktuoti kaip visuomenės pažangos indikatorius?
Nusileidimas į požeminę perėją. Slaptai.lt nuotr.
Nepretenduodamas pateikti galutinio atsakymo, aš vis tik esu linkęs spėti, kad taip atsitinka dėl to, jog po dirbtinai sureikšminto homoseksualių žmonių teisių klausimo triukšmo ir dūmų uždanga yra užsiimama tokiais reikalais, kurie nemėgsta dienos šviesos. Sukeltas triukšmas dėl seksualinių mažumų teisių yra dėmesį atitraukiantis manevras, ne kitaip. Čia tas atvejis, kai antraeilė ir klaidinga problema paslepia tikrąją. Pabandykime įsivaizduoti, kad A.Armonaitės partijos svarbiausias įsipareigojimas yra tarnystė stambiojo kapitalo interesams, o seksualinės mažumos yra tik patrankų mėsa \tokiame su modernios partijos įvaizdžiu drastiškai nederančiame užsiangažavime.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip atrodo, dar svarbesnė to paties klausimo variacija yra štai tokia – kodėl paprastai būna taip, kad garsiausiai mūsų padangėje seksualinių mažumų išgalvotų teisių dūdą pučia tie patys žmonės, kurie, iš kitos pusės, jau visomis išgalėmis ir beveik nesislėpdami, pradėję karą už Lietuvą be lietuvių, niekina lietuvybę, taip pat įžeidinėja ir užgaulioja i LR prezidentą, nesugebėdami nurodyti net tariamo tokio užpuolimo preteksto? Ar jūs manote, kad jie yra pašaukti veikti pažangos dvasioje, kuri savo ruožtu yra viena ir nedaloma, susiejanti į visumą ką tik atskirai įvardytas veiklos sritis?
Nepasakysi, kad prezidentas Gitanas Nausėda yra tautiškai užsiangažavęs žmogus, to taip paprastai nepasakysi… Tačiau matome ir tai, kad Nausėda nesigėdija savo lietuviškumo, o tai mūsų laikais gali būti priimama kaip baisus dirgiklis, išprovokuojantis oponentus pasalūniškiems veiksmams, kaip užgauliojimų ir nevalyvų kalbų pateisinimas.
Žinia, šiandien nesigėdijimas būti lietuviu yra aukščiausiosios drąsos pasireiškimas, kurį būtų galima prilyginti vaikščiojimui po minų lauką. Išties, ne kiekvienas galėtų tokį drąsos, prilygstančios beprotybei, išbandymą atlaikyti. Tačiau kodėl yra taip, kad visas pasaulis krykštauja iš džiaugsmo, sužinojęs apie tai, jog Izraelio pirmuoju asmeniu tapo radikaliosios dešinės atstovas, kraštutiniu nacionalistu vadinamas politikas, o Lietuvos prezidentui prikišama lietuviškumo nesigėdimo nuodėmė kaip baisi neskonybė ar apsigimimas. Toks Vytautas Bruveris beveik kiekvieną savaitę skelbia, kad Nausėda tuoj, jau tuoj bus prikaltas prie pasaulio gėdos sienos už savo nesugebėjimą prisiimti lietuvybės naštos kaip sielą ir kūną bjaurojančios nuodėmes.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
Neseniai mūsų akyse dėjosi farso spektaklis su finaline scena, kai Genocido tyrimo centro direktorių mums paskyrė Izraelio ambasadorius. Kita vertus, karjerizmo ir nepotizmo išvešėjimo atmosferoje susiformavo triukšminga kryptingai susitelkusių žmonių, besivadinančių pažangiečiais, falanga, kuri, kaip atrodo, nurims ir bus užganėdinta tik tada, kai jau ir prezidentą Lietuvai paskirs tas pats Izraelio ambasadorius. Žengiant tokiu keliu, seksualinių mažumų teisių hiperbolizavimas, siekiant šį klausimą paversti ultramadingu diskursu, leidžia perskirstyti dėmesį, pabandant žmogaus dvasią atitraukti nuo tautinė kultūros puoselėjimo uždavinių kaip beviltiškai pasenusio, iš mados išėjusio įsipareigojimo.
Tikriausiai nelabai korektiškas yra dar Kudirkos suformuluotas šūkis: Lietuva – lietuviams. Tačiau šiandien jau daugiau pastangų įdedama siekiant atgaivinti Lietuvos be lietuvių įsivaizdavimą arba net keliant Lietuvos be Lietuvos idėją, išplatinus gandą, kad Lietuva jau išėjo iš mados. Taip tikroji Lietuva vis labiau traukiasi iš viešojo gyvenimo, grimzta į pogrindį, geriausiu atveju užsisklęsdama saugiausioje sau vietoje, t. y šeimose, o šeimų maršai drauge yra taip užsisklendusios Lietuvos atsivėrimai tiesoje. Dėl tos pačios tiesos nė iš tolo negaliu sutikti, kad Lietuvos išvarymo, dekonstrukcijos ir naikinimo dvasia yra kažkokios pažangos dvasia. Greičiausiai tai yra kryptingai veikiančios dykumos dvasia, ataidinti hienų kaukimu.
O vis tik, jeigu jie jau gali būti vadinami mūsų dienų stribais, nejaugi mes esame laisvos ir nepriklausomos Lietuvos partizanai?..
Kažkas, – gaila, bet autoriaus pavardės neįsidėmėjau, – anksčiau yra išsakęs paprastą, bet drauge didingą mintį, kad laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, nežiūrint okupanto pastangų paversti lietuvius mankurtais, išsaugojo šeimos. Prieš akis turiu ne vieną pavyzdį, leidžiantį pagrįsti tokią paprastai išsakytą ir labiausiai turiningą iš man žinomų sociologinę įžvalgą.
Grįžęs po 10 metų kalinimo už trispalvės iškėlimą Vasario 16 d. proga, mano dėdė nesijautė įbaugintas, namuose garbingiausioje vietoje okupacijos metais laikydamas išsiuvinėtus drobėje nepriklausomos Lietuvos himno žodžius. Į kalėjimą dėdė buvo įgrūstas, paėmus jį iš naujai sukurtos šeimos, auginančios mažamečius sūnų ir dukrą, dar dvi dukros gimė, atkalėjus jam visą okupanto skirtą bausmės laiką. Tarp vyresniųjų vaikų ir jauniausiųjų dukrų plyti ženklus metų skirtumas, tačiau visi užaugę sukūrė nuostabias šeimas, kur lietuvybės puoselėjimas buvo laikomas svarbiausiu dalyku. Kaip man ne kartą yra pasakoję anojo kaimynai, teisiamas dėdė baudėjams bandė priminti faktą, kad viso karo metu padėjo išsislapstyti pabėgusiam iš koncentracijos stovyklos žydų tautybės sovietinės kariuomenės belaisviui, tačiau tai nebuvo užskaityta kaip kaltę (?) mažinanti aplinkybė dėl to, jog neva slapstomas nuo vokiečių valdžios karo belaisvis neieškojo ryšių su sovietiniais partizanais, kurių artimiausiose krašto apylinkėse nebuvo nė kvapo.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tikrai nenoriu pasišildyti prie kito žmogaus garbės lauželio, – būtų labai nepadoru. Tačiau niekas neturi teisės uždrausti man paminėti gyvomis akimis matytos šeimos pavyzdį, kurioje katalikybės ir lietuvybės puoselėjimas buvo neįtikėtinai našūs švaraus dvasingumo suklestėjimo pagrindai. Šių žmonių sugebėjimas išsaugoti švarią sąžinę nešvariais laikais man yra vienas iš svarbiausių Dievo, o iš kitos pusės, taip pat ir Tėvynės realumo įrodymas, kai šalia ontologinio lengvai telpa ir antropologinis Dievo įrodymas, o žmogaus taurumo pavyzdys suteikia Tėvynės idėjai ontologinį didingumą.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją išsaugojo šeimos per tuos sunkius laikus, kai viešasis gyvenimas buvo sovietizuotas iki kaulų smegenų.
Laisvės siekimas su Sąjūdžio mitingais prasiveržė kaip srauni upė, nes šeimose laisvės viltis ruseno net labiausiai nepalankiais laikais. Todėl, kaip atrodo bent man, Šeima yra Kovo 11-osios Lietuvos tramplynas net didesniu laipsniu nei universitetai, kūrybinės sąjungos, yra ne mažesnės pagarbos laisvės byloje nusipelniusi institucija nei disidentų veikla.
Savaitgalį įvykęs Didysis Šeimos gynimo maršas dar kartą parodė šeimos instituto potencialą, saugant kaip akies vyzdį iškovotą nepriklausomybę, stojant prieš bandymus galutinai nususinti šalį, paverčiant ją srutų duobe, kur antilietuviškumas ir šeimos niekinimas tampa dominuojančia ideologija.
To žygio reikalingumą iliustruoja ir tai, kad po savaitgalio pasipylė bjaurūs, šeimas dergiantys komentarai, spjaudymasis nuodingomis seilėmis.
Apie kokią visų žmonių lygybę dar galima būtų kalbėti, jeigu dabar didėja visiškai išplautos sąmonės žmonių skaičius, kai mados reikalu tampa tradicinės šeimos dergimas, o įsipareigojimas pažangai siejamas su sugebėjimu persiimti seksualinių mažumų interesais.
Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
Visų tų tuščiagalvių prašau paaiškinti bent tai, ką jie turi galvoje, kai kalba apie seksualinių mažumų teises? Sakoma, kad su seksualinių mažumų pakilimu išaušo žmogaus teisių rytas, tačiau bent aš dar nesu radęs jokios nuorodos – kas tai yra tos seksualinių mažumų teisės? Kartais man atrodo, kad čia kalbama apie teisę niekinti savo šalį ir tautą, tokį nusiteikimą pavadinant seksualinių mažumų teisėmis, todėl neatsitiktinai tikriausiai ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen į svarbiausius postus jau bando trūks plyš sugrūsti seksualinių mažumų atstovus, neatsirenkant pagal jokį kitą požymį? Kaip kartais atrodo bent man, toks kandidatas – labai patogus dabartinei valdžiai, nes priklausymas seksualinei mažumai yra savotiška garantija, kad šis žmogus nekels jokio rūpesčio dėl galimo tautinio sentimento prasimušimo, nes jam prioritetiniai yra antrojo galo interesai.
Kaip jau tikriausiai teko girdėti, Lietuvoje prigijo tokia praktika, kad Izraelio ambasadorius čia jau turi teisę įsikviesti ant kilimėlio ir išbarti svarbių, tačiau dėl kažko neįtikusių jam mūsų šalies institucijų vadovus. Mane šitokia situacija kraupiai žemina visai ne dėl to, kad Izraelio ambasadorius yra gėjus, o greičiau dėl tos aplinkybės, jog aptartas įvykis parodo mūsų šalies gravitaciją bjauraus apsigimimo ir kolonijinės priklausomybės linkme.
Tačiau neprarandu vilties, kad naujas Šeimos sąjūdis dar kartą prikels tautą ir valstybę.
Gruodžio 6 dieną Lietuvos Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“. Slaptai.lt skelbia prof. Rasos Čepaitienės pranešimą „Lietuvybės sampratos dabarties didžiuosiuose istoriniuose pasakojimuose”.
Gruodžio 6 dieną Lietuvos Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“. Slaptai.lt skelbia dr. Vytauto Rubavičiaus pranešimą „Valstybė, tauta ir šiuolaikinė istorijos politika“.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Čikagos mieste JAV atidengtas paminklas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadui ir su okupacija kovojusios valstybės vadovui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.
Ceremonijoje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, taip pat A. Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir anūkė Inga Jancevičienė.
„Šiandien – ypatinga diena. Pačioje lietuvybės JAV širdyje – Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, stovės paminklas mūsų tautos didvyriui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Ši vieta lietuviams išskirtinė ir čia deramai bus puoselėjamas A. Ramanausko-Vanago atminimas, didvyrio istorija bus perduodama iš kartos į kartą, liudydama heroizmą, meilę ir ištikimybę Tėvynei Lietuvai“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Paminklo idėja įgyvendinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Užsienio reikalų ministerijos ir JAV lietuvių bendruomenės bendromis pastangomis. Paminklo autorius – skulptorius Jonas Jagėla.
Kompoziciją sudaro kovotojų už Lietuvos laisvę ženklas: vertikali ir dvi horizontalios lygiagretės, transformuotos į šakoto ąžuolo įvaizdį. Taip siekiama pabrėžti, kad 10 metų miškas buvo Lietuvos partizanų namai, o ąžuolas yra lietuvių tautos stiprybės ir nenugalimumo simbolis, plačiai naudotas partizaninio karo metu. Apatinėje paminklo dalyje – tekstas lietuvių ir anglų kalbomis, virš teksto iškaltas Vytis – Lietuvos valstybės herbas.
Nors Lietuvos ekonominė gerovė neprilygsta Europos Sąjungos šalių vidurkiui ir pajamų nelygybė išlieka didelė, vien ekonominiais rodikliais migracijos paaiškinti negalima. Tuo įsitikinęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sociologas dr. Dainius Genys – vienas iš mokslininkų, kurie Vyriausybės užsakymu parengė Lietuvos migracijos priežasčių tyrimą.
„Įprastai pagrindinėmis migracijos priežastimis laikomi ekonominiai aspektai. Bet tuo pat metu beveik intuityviai jaučiama, kad vien jais daugelio išvykstančiųjų pasirinkimo paaiškinti neužtenka, – reikia žiūrėti, kas slypi tarp eilučių“, – sako D. Genys ir primena, kad prieš kelerius metus Mičigano valstijos universitete (JAV) buvo atliktas tyrimas, kuriame Lietuva užėmė paskutinę vietą tarp 63 valstybių pagal žmonių empatijos – atjautos kitam žmogui – kiekį.
Tai, kad ekonomika nėra vienintelis faktorius, patvirtino ir šio Lietuvos migracijos priežasčių tyrimo rezultatai – tarp svarbiausių aspektų, kurie paskatintų emigrantus sugrįžti, yra ne tik didesni atlyginimai, bet ir didesnė pagarba žmogui.
Tyrimo metu, kaip skelbiama VDU pranešime, buvo apklausta 1,5 tūkst. Lietuvos emigrantų, gyvenančių Skandinavijoje, Didžiojoje Britanijoje ir pietinėje Europoje. Apklaustųjų buvo prašoma nurodyti tris svarbiausias išvykimo priežastis. Pagal populiariausius atsakymus išryškėjo trys pagrindinės emigrantų grupės: siekiantys užsidirbti (56 proc. visų apklaustųjų), norintys išbandyti save (20,7 proc.) ir bėgantys nuo lietuviško valdymo (20,3 proc.).
Šioms trims grupėms priklaususių respondentų atsakymai ir išnagrinėti tyrime. „Pirmoji grupė yra ekonominiai migrantai (vykstama turint tikslą užsidirbti). Antroji – išvykimas dėl saviraiškos (išvyksta žmonės, kuriems svarbu realizuoti save). Trečioji yra protesto grupė. Išvykstama ne todėl, kad norima, o todėl, kad reikia (dėl nepasitenkinimo valdžia, santykio su darbdaviais ar valstybe, žemų atlyginimų)“, – teigia D. Genys.
Apklausos dalyvių buvo klausiama, kokius tris dalykus Lietuvoje jie laiko labiausiai taisytinais, ir, iš kitos pusės, kas jiems labiausiai patinka valstybėje, kurioje dabar gyvena. Respondentai Lietuvą labiausiai kritikavo už korupciją, ekonominę nelygybę, nepagarbą eiliniam žmogui ir biurokratiją, o savo naujuose namuose labiausiai vertino pagarbų valdžios požiūrį į žmogų, optimalų santykį tarp atlyginimo ir atsakomybės bei visuomenės darną ir geranoriškumą.
„Kas paskatintų juos sugrįžti – tai milijono vertas klausimas. Vienas aspektas, svarbus visose grupėse, – tai pagarba žmogui. Trečiojoje žmonių grupėje, kuri emigravo norėdama pabėgti nuo valdžios, šis faktorius buvo svarbiausias – tai yra, jaučiama pagarba būtų tai, kas labiausiai paskatintų juos sugrįžti“, – pasakoja sociologas.
D. Genio teigimu, nors ši vadinamoji protesto grupė iš Lietuvos išvyko dėl priešiškumo valdžiai, nepasitenkinimo, tačiau būdami emigracijoje šie žmonės ne tik nepamiršta gimtinės, bet ir yra patys pilietiškiausi tarp apklaustųjų, aktyviausiai dalyvaujantys pilietinėse iniciatyvose, siejamose su Lietuva.
Remiantis apklausos rezultatais, žmonės, kurių Lietuva netenka dėl emigracijos, yra šeimyniški (net 77,6 procento svarbi šeima), darbštūs, aktyviai ieškantys išeities, adaptyvūs (50,1 proc.), komunikabilūs (37 proc.), pasitikintys ir bendradarbiaujantys (42,3 proc.) bei orientuoti į Lietuvą, lietuvybę. Net 73 proc. apklaustųjų nurodė, kad jiems svarbu emigracijoje išlaikyti lietuviškumą. 47,3 proc. ir gyvendami emigracijoje domisi Lietuvos politikos aktualijomis, mielai pasinaudotų dvigubos pilietybės statusu (77,1 proc.).
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Ženklūs skirtumai atsiskleidė išnagrinėjus įvairių socialinių bei darbo sąlygų vertinimą Lietuvoje ir emigracijoje. Pagarbą darbuotojui emigracijos sąlygomis teigiamai įvertino 89,3 proc. apklaustųjų, o Lietuvoje – vos 36 proc. Streso lygį darbe emigracijoje teigiamai įvertino 69,3 proc., tuo tarpu gimtinėje – tik 25,5 proc., karjeros galimybes – atitinkamai 74,8 proc. ir 19,1 proc., nuopelnų vertinimą – 80,6 proc. ir 38 proc. Didžioji dauguma (67,8 proc.) apklaustųjų taip pat nurodė, kad emigracijoje pagerėjo būsto prieinamumas. Emigrantai geriau nei Lietuvoje vertino savo pasirinktoje šalyje teikiamas sąlygas sveikatos apsaugos (51,9 proc. respondentų), švietimo (67,2 proc.), teisėsaugos (65,6 proc.) ir socialinės apsaugos (87,9 proc.) srityse.
Natūralu, kad šeima taip pat išlieka vienu pagrindinių emigracijos motyvų. Pas užsienyje gyvenančius giminaičius arba kartu su kitais šeimos nariais emigravo 25,9 proc. apklaustųjų, dar 13,5 proc. kaip vieną pagrindinių išvykimo priežasčių nurodė siekį padėti šeimai, gyvenančiai Lietuvoje.
„Dažniau pasitaikė, kad išvyksta vienas žmogus, dažniausiai vyras, o paskui atvažiuoja šeima. Pastebėjome, kad po emigracijos keičiasi šeiminė padėtis: prieš išvykstant susituokę buvo arba gyvenimo partnerį turėjo 35,7 proc. apklaustųjų, o po išvykimo jų dalis ūgteli iki 65,7 proc. Iškėlėme hipotezę, kad šeimas kurti skatina pagerėjusi materialinė padėtis“, – paaiškina D. Genys. Anot tyrėjų, toks šuolis liudija tam tikrą „įsišaknijimo“ procesą, kurį lydi ir integracija į svečios šalies visuomenę.
Kadangi emigracijos priežastys įvairios, nėra ir vieno recepto, kaip šiuos žmones susigrąžinti – tačiau, be abejo, didžiausią teigiamą pokytį suteiktų pagerėjusi gyvenimo kokybė Lietuvoje. Tik pačią gyvenimo kokybę apklaustieji apibrėžia skirtingai: vieniems tai geresnės materialinės sąlygos, kitiems – geresnė savirealizacija.
Emigracija turi ir blogąją, juodąją pusę. Ji pavojinga mažoms tautoms.
„Tyrimas parodė, kad didžioji dalis emigrantų tebėra Lietuvos įtakos sferoje – skaito lietuvišką žiniasklaidą, palaiko ryšius su artimaisiais, domisi šalies aktualijomis. Nostalgiškas nusiteikimas Lietuvos atžvilgiu, pozityvus dvigubos pilietybės idėjos vertinimas ir netgi dalies respondentų nusiteikimas grįžti į Lietuvą bei prisidėti prie jos gerovės kūrimo leidžia manyti, kad egzistuoja emigrantų sugrįžimo į Tėvynę tikimybė“, – akcentuojama VDU pranešime.
Šiemet Mokytojo diena man buvo itin įspūdinga, nes ją praleidau kartu su pačiais laimingiausiais Lietuvoje pedagogais: Kretingos Pranciškonų gimnazijos pedagogų bendruomene.
Kodėl pačia laimingiausia?
Taip jau atsitiko, kad su tos gimnazijos bendruomene šiemet pasitikau ir Rugsėjo 1-ją. Negalėjau nejausti nerimo, įtampos, gal ir nepasitenkinimo, kuris tada vyravo ir toje, ir kitose rajono mokyklų bendruomenėse. Nerimą pedagogams kėlė neaiški, nesubalansuota, deramai nesureguliuota pedagogų darbo apmokėjimo reforma, kuri netapo aiškesnė ir prasidėjus mokslo metams.
Mokytojų dienos išvakarėse, rugsėjo 4-ją, Kretingos rajono pedagogus rajono valdžia sukvietė į bendrą šventę, kurioje netrūko sveikinimų, geriausių, labiausiai nusipelniusių mokytojų apdovanojimų, paįvairinamų koncertiniais numeriais. Šventėje pristigo … pačių pedagogų. Gal jie taip reiškė savo protestą prieš „valdišką šventę“?
Tačiau Rugsėjo 5-ją Pranciškonų gimnazijoje pedagogų nestigo. Noriu tikėti, kad bendruomenė nuoširdžiai šventė savo šventę. O laimingiausia gimnazija Lietuvoje ją pavadinau mažiausiai dėl poros priežasčių.
Pirmiausia, todėl, kad šiemet Lietuvą aplankė popiežius, pasirinkęs to paties, kaip ir gimnazija, šventojo Pranciškaus vardą.
Ir dar todėl, kad popiežius atvežė atsakymus į eilę klausimų, kurie jau ne vienerius metus kankina visą mūsų visuomenę, o pedagogus – ypatingai. O juk jei atsakymų nežino pedagogai, kuo jie gali dalintis su savo ugdytiniais?
Kokie tai klausimai? Ogi – pamatiniai: kas mes? Kas sudaro mūsų tapatybės esmę? Vardan ko gyvename? Ko ir kokiu būdu siekiame savo tikslų?
Kažkada panašius klausimus kėlė poetas Vytautas Mačernis, kurį citavo moksleiviai, sveikindami savo mokytojus: „Mes nežinome, KAM, bet gyventi/Kurt ir juoktis pasauly – puiku/…/ Mes nežinom, KODĖL, bet darbuotis/per šešias įtempimo dienas/tenka mums./…/Mes nežinome KAIP, KUO BŪDU…“.
Ar norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nežinojo poetas, nežinome ir mes šiandien. Bet popiežius Pranciškus žino, ir atvežė šias žinias mums.
Brangiausias turtas, pasak popiežiaus, yra „kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai“.
Tautai! Ne tautų bendrijai, ne valstybių sąjungai, net jei ta sąjunga labai moderni, labai demokratiška, garantuojanti saugumą (bent jau dauguma mūsų taip suvokia ES…).
Lankydamasis Baltijos šalyse, popiežius Pranciškus ne kartą pasidžiaugė, kad mes, Baltijos tautos, turime „tvirtą tapatybę. Tapatybę, kuri susiformavo kančioje, kovoje už jos išsaugojimą, kultūroje“.
Kažkodėl man atrodo, kad popiežius, kalbėdamas apie kultūrą, kuri padeda formuoti tapatybę, tikrai neturėjo galvoje „Eurovizijos“ ir į ją panašių globalių šou…
Popiežius Pranciškus mato, supranta ir, aišku, savaip vertina tuos globalizacijos, tautų niveliavimo procesus, kurie vykdomi ES vardu. Ne veltui jis labai tiksliai formuluoja klausimą: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę“?
Ir taip pat tiksliai, aiškiai atsako: „Sugrįžti prie šaknų“.
Šis sugrįžimo „prie šaknų“ siužetas buvo pakartotas dar ne kartą popiežiaus kelionės po Baltijos šalis metu. Ir reikia būti arba labai labai jaunu liberalu-konservatoriumi, arba Lietuvos švietimo ar užsienio reikalų ministru, kad raginimą „grįžti prie šaknų“ interpretuotum kaip būtinybę plėtoti europietišką tapatybę.
Grįžimas prie šaknų nėra lengvas procesas, juolab, kad visa ES viršūnėlė kartu su jai nuolankiais kai kurių (ir Lietuvos) valstybių lyderiais daro viską, kad tos šaknys būtų kuo greičiau pakirstos. Tai suprasdamas, popiežius Pranciškus ne kartą prisiminė ir priminė tas kančias, tas kovas, kurias teko išgyventi Baltijos tautoms, saugant savąją tautinę tapatybę. Jo nuomone, būtent „kova, siekiant išsaugoti savo tapatybę, padaro žmones stiprius.“
Ar mes išties stiprūs? Tik gyvenimas gali atsakyti į šį klausimą… Gyvenimas ir … mūsų Mokytojai.
Būtent Mokytojams, jiems pirmiausia skirtas šis popiežiaus Pranciškaus priesakas: „Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms UGDYMU ir DIALOGU…“ (paryškinta mano – J.L.).
Štai kodėl laiminga galėtų (ir turėtų) būti Kretingos Pranciškonų gimnazijos bendruomenė: jai nereikia blaškytis, ieškant, renkantis autoritetą, kuriuo vertėtų sekti. Ji apsisprendė senokai, pasirinkdama Pranciškaus vardą, o Kristaus vietininkas žemėje, aplankęs Lietuvą istoriniais jai metais, šio pasirinkimo prasmę bei vertę dar paryškino ir sutvirtino.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neabejoju, kad Pranciškonų gimnazijos bendruomenė popiežiaus Pranciškaus patarimus suprato ir jais vadovausis kasdienėje praktikoje.
O kaip kitų gimnazijų, mokyklų bendruomenės? O kaip mūsų valdžia valdžiukė?
Atrodo, ji, valdžia, arba nesiklausė, arba nieko nesuprato…
Dar nespėjo ištirpti Popiežių skraidinusio lėktuvo takas danguje, kaip spalio 2 d. užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas pasirašė tarpinstitucinio bendradarbiavimo švietimo ir ugdymo Europos Sąjungos klausimais deklaraciją. Kaip rašoma pranešime spaudai, „šiuo žingsniu siekiama suvienyti institucijų pajėgas skatinant su Europos Sąjunga susijusių temų integravimą į mokyklų programas.“
Deklaracijoje skelbiama, jog ši tarpinstitucinio bendradarbiavimo platforma įkuriama siekiant „stiprinti“ „europinę tapatybę“ (?!! – J.L.) bei „gerinti švietimo ir ugdymo apie ES padėtį Lietuvoje, gerinti mokinių ir jaunimo žinias apie ES veikimą ir gebėjimus naudotis ES teikiamomis galimybėmis“.
Įsitikinote patys: popiežius šiedviem ponam ir poniai – ne autoritetas. Jie tebesvaitėja, kaip svaitėjo ir iki popiežiaus Pranciškaus vizito, apie „europinę tapatybę“. Jiems nė motais, kad mūsų mokyklas baigę mokiniai nebemoka be klaidų lietuviškai nei rašyti, nei kalbėti, kad apie Lietuvos istoriją turi itin miglotą supratimą, bet, eikvojant taip sunkiai iš biudžeto išsunktus milijonus, jiems bus kemšamos „žinios“ apie ES, kaip savo laiku sovietinėse mokyklose būdavo brukamos kassavaitinės „politvalandėlės“, „gerinančios mokinių ir jaunimo žinias apie ES“, – oi, atsiprašau, – apie SSSR „veikimą“.
Beje, anuomet tam pačiam tautinės tapatybės išplovimo tikslui dar buvo sukurtas ir mokslinio komunizmo kursas, bet neabejoju, jog neilgai trukus panašus kursas, liaupsinantis ES, pasieks mūsų mokyklas. Ar tai blogai?
Jei kalbėtume vien apie labai reikalingas, doru, veikliu žmogum tapti padedančias žinias, – pirmyn! Tačiau šiuo atveju susiduriame su brukama „gryna ideologija“. Ir tai negali nekelti priešiškos reakcijos, jau vien dėl to, kad tie patys „euroentuziastai“ aršiai priešinasi bet kokiems siūlymams mokyklose stiprinti tautinį auklėjimą, patriotizmo ugdymą, didinti naujausios Lietuvos istorijai skiriamų valandų skaičių, kad plačiau, detaliau būtų galima išdėstyti moksleiviams žinias apie partizaninį judėjimą, jo didvyrius. Atseit, tų ponų nuomone, patriotizmo mokyti ir išmokyti negalima.
O „europatriotizmo“, išeitų, galima?
Popiežius Pranciškus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
O gal ir šiuo atveju priežastis tūno ne kokioje nors „meilėje“, o šeimininko ir protingos paskirties nerandančių pinigų įsisavinime?
Na, o mes, eiliniai lietuviai, švaria galva, neužteršta valdžia ir karjeros troškimais, dar kartą prisiminkime, ką apie mūsų šalis žurnalistams sakė popiežius Pranciškus jau lėktuve, grįždamas į Romą: „Svarbu pasigilinti į dar vieną toms šalims būdingą reiškinį – jūs savo darbe į tai pasigilindami nuveiktumėte gerą darbą – tai kultūros, tapatybės ir tikėjimo perdavimo reiškinys. Paprastai tai perduodavę seneliai, nes tėvai dirbo, tėtis ir mama turėjo dirbti, o be to, buvo pajungti partijai, sovietų atveju, arba turėjo paklusti nacizmui. Ugdymas buvo ateistinis. Tačiau sugebėjo perduoti tikėjimą ir kultūrą. Tais laikais, kai Lietuvoje buvo uždrausta lietuvių kalba, kai ji buvo pašalinta iš mokyklų, buvo prižiūrima, kokias maldaknyges žmonės atsineša į katalikų ar liuteronų pamaldas – lietuvių, rusų ar vokiečių kalba. Daug žmonių, visa karta tuo laikotarpiu, išmoko gimtąją kalbą iš senelių – jie išmokė juos skaityti ir rašyti gimtąja kalba. Būtų gražu, kad jūs parengtumėte laidų apie tikėjimo ir kultūros perdavimą sunkiais diktatūrų ir persekiojimų laikais. Nebuvo lengva perduoti tas vertybes, nes valdžia kontroliavo viešąją erdvę.“
Bet juk ir dabar, kaip matome, nelengva perduoti tas vertybes!… Juk ir dabar valdžia kontroliuoja viską, kas tik patenka į jos priklausomybės lauką.
Kas gi atsitiko?
Atrodo, kad valdžią ne šiemet ir net ne prieš dešimtį metų būsim atidavę tiems patiems, kurie nieko kito ir nemoka, tik nurodinėti bei kontroliuoti…
Kad ir kaip būtų gaila, straipsnį tenka pradėti atsižvelgiant į į viešąją erdvę nuolat iškišamus priešiškos lietuvių tautinei tapatybei veiklos pasireiškimus, kurie atspindimi į nutautinimą orientuotoje žiniasklaidoje neokomunistinių, pseudokrikščioniškų ir liberalistinių pažiūrų apologetų. Keista tik, kad jiems suteikiama delfi tinklalapio ir nacionalinio transliuotojo tribūna – net tada, kai viso pasaulio lietuviai švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį ir susijungia unikaliame renginyje – Pasaulinėje dainų šventėje, UNESCO paskelbtoje „oralinio ir nematerialaus žmonijos paveldo šedevru“.
Galbūt ir gerai, kad varganos sielos ir kultūrinio bei mokslinio neišprusimo, analfabetizmo pavidalai iškyla tokiu metu, nes tuomet, tokio masto plotmėje, išryškėja veikėjai, kurių „profesionalizmo“ dėka Lietuva velkasi Europos Sąjungos uodegoje. Rimvydas Valatka, jau seniai pasižymintis sovietiniams laikams būdinga liumpeniška retorika ir neapykanta lietuvių aukštajai kultūrai, su politruko įkarščiu kartoja propagandinius štampus straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Pseudolietuvybės stulpai – sovietų kanonai ir vagių šėrykla“: jis šaiposi iš šventės dalyvių („bėgi minioje bliaudamas su visais“); akcentuoja krikščionybės ir tautinių tradicijų „prieštarą“, įžvelgdamas „valstybinio naratyvo šizofreniją“. Pagal jį, matyt, bažnyčia (ar pasaulietinė demokratinė valstybė bažnyčios vardu) turėtų uždrausti bet kokią tautinę kultūrinę veiklą. Tautinis paveldas jam – barbarybė, prietarų rinkinys: „Kaip galima didžiuotis XXI a. valstybės pinigais brukama barbarybe? Versti didžiuotis senoviniu prietarų rinkiniu gal nereikėtų, a? Tai – pseudolietuvybė. Vienu galu besiremianti į sovietinį kanoną.“ Galiausiai su aplombu didysis žurnalistas pareiškia, kad „Dainų šventės padėjo saugoti sovietų imperiją“, o šiuo metu „pseudolietuvybė tapo patogi šėrykla tipams, įvaldžiusiems patriotinį falcetą ir praradusiems bet kokį gėdos jausmą konvertuojant fasadinį patriotizmą į banko ženklus. Pabandyk apie tai tik prasižioti. Šventojoje ugnyje supleškins.“
Dainų diena
Painus sakinys, kuris priešingas tikrovei: jau daug metų tradicinės šventės Lietuvoje skurdžiai finansuojamos ir išsilaiko daugiausiai iš likučių, privačių iniciatyvų ir vidinio įsitikinimo, atkaklumo ir idealizmo, o maisto tiekimas Dainų šventės dalyviams iki šiol nesutvarkytas („nespėjama“ pasiruošti), todėl prastas maistas ne tik baigiasi ir jo neužtenka visiems dalyviams, bet pristatymas nuolat vėluoja, o griežtos repeticijų dienotvarkės besilaikantys atlikėjai pusdienį ar ilgiau priversti kad ir blogiausiomis oro sąlygomis dirbti naudodami savo organizmo resursus. Įsivaizduokime į šventę iš regionų atvykusius vaikus, kurie turi šokti alkani, gyventi nežinia kokiomis sąlygomis… Koks įspūdis jam susidarys visam gyvenimui? Kaip jis suvoks valstybės požiūrį į jį? Tačiau apie šias esmines problemas trumpai pašūkaujama ir nutylama – iki kitos šventės.
Rimvydui Valatkai užkliūva dalyvių eisena, kurią jis laiko lenininių eisenų tąsa. Gali būti, kad žurnalistas, augęs chruščiovkėje ar bendrabutyje prie samovaro ir rašinėjęs ideologinius tekstukus į komjaunimo spaudą, kitokio modelio nesįsivaizduoja. Tačiau ne sovietai išrado paradus ir eisenas. Eitynės ir karnavalai miestų gatvėmis – sena kaip pasaulis tradicija, ji esminė visuose kontinentuose. Gėjai taip pat rengia paradus, bet niekas jų su sovietais nesieja? O Dainų šventės eitynės – vienas gražiausių akcentų, kai žmonės galėjo neskubėdami ir iš arti pamatyti iš viso pasaulio suvažiavusių ir vietinių kolektyvų, bendrijų vėliavas, tautinius rūbus ir muzikos instrumentus, akinančius įvairove, savitumu ir spalvomis, raštais, pabendrauti, pasveikinti visus ir kartu pasidžiaugti. Kad ir nedidelės, bet tautiškai pasipuošiusios Lietuvos tautinės bendrijos ėjo koja kojon su visais.
Kas yra pseudolietuvis: ar tas, kurį jo žodžiais „išlaisvino užsienio radijo rokas“, ir kuris per nepriklausomybės atkūrimą jokių tautinių kultūrinių reiškinių nepastebėjo, nes ir sovietmečiu augo ant asfalto ir apie liaudies meną išmano kaip kiaulė apie debesis, ar tas, kuris iš paskutiniųjų, aukodamas laiką ir varganus pinigėlius, kaip bitelė toliau neša savo indėlį į tautos aruodą – kad tik ta saulė Tėvynėje neužgestų, kad lietuviška daina nenutiltų?
Žmonės plūsta į Kalnų parką
Kita labai silpna diskusijų dalyvė, bet labai paranki globaliajai rinkai, todėl nuolat šmėžuojanti svarbiose rampų šviesose, Nerija Putinaitė buvo kiek atsargesnė, bet išdrįso susiremti su ilgamečiu Dainų švenčių dirigentu, maestro Vytautu Miškiniu. Lygiai tokia pat bešaknė kaip ir Valatka, ši filosofė teigė: „Tie etno dalykai, kurie visiškai autentiški, jie scenoje neįdomūs. Nes jei pusę valandos ar valandą žmonės turės klausytis sutartinių, tai salė išprotės, pradės skirstytis“. Tiesą sakant, tikrų vertybių išsiilgę žmonės ne tik valandą, bet ir ilgiau gali klausytis sutartinių, o panelei, kuri negali pakęsti liaudies dainos, reikėtų lankytis Radžio, Džordanos Butkutės, Zvonkės ir Cicino koncertuose, o kitiems neaiškinti, kas ko gali klausytis. Bet pagal nudvasintus dėsnius suvokiama laisvos rinkos ekonomika leidžia nusitaikyti į kertinius bet kurios valstybės prioritetus, kurie tą valstybę daro unikalia, tvirta savastimi ir tradicijomis.
Todėl Putinaitė, G. Steponavičiaus laikais prisidėjusi prie krepšelių įvedimo ir aukštosios mokyklos sistemos sugriovimo, ir toliau siekia, kad bet kurios vieningos kultūros ir švietimo struktūros subyrėtų. Nenuostabu, kad pasitelkiama sovietų taktika kiršinti „krikščionis ir pagonis,“ nors iš žemiau pateiktos programos matyti, kad ne vienas renginys vyko bažnyčiose. „O dabar valstybė išlaiko organizacinį aparatą, skiria pinigų, remiamasi muzikos mokyklų ir kitų mokyklų struktūra. Jei būtų sakoma, kad tegul čia būna privačios iniciatyvos, labai abejoju, kad būtų tiek žmonių. Iš užsienio lietuvių kolektyvai atvažiuotų, nes tai visuomeninės privačios iniciatyvos, bet labai abejoju, kad tiek daug [vietinių] lietuvių suvažiuotų ir būtų toks [didelis] renginys,“ – teigia Putinaitė. Ji norėtų, kad nebeliktų tradicinių švenčių masiškumo, kad mokyklos nebedalyvautų ugdymo procesuose (moksleivių šventės nunyktų), o liaudies menas subyrėtų į saviveiklinius niekieno nepastebimus vienetus. Ką gi, užmojis nemenkas. Nesuprantama, kodėl muzikinio išsilavinimo neturintys žmonės postringauja ir sprendžia apie kultūrą ir meną apskritai? Gal kad vykdo ideologinį užsakymą, nes kitaip nedarytų absurdiškos išvados: „Tai yra politinis kultūros reiškinys ir dėl to tos šventės vyksta. “Išeitų, kad valstybės kultūros politika, kuri ir taip mažiausiai finansuojama ir nukanalizuota į globalius vandenis, yra kalta, kad dar gerbia valstybės paveldą?
Ansamblių vakaras
Panašūs akibrokštai yra ilgalaikio švietimo susinimo padarinys. Tiesa, Valatka ir Putinaitė disertacijas (dar reikėtų peržiūrėti kompetencijas) gynėsi tame pačiame Lietuvos filosofijos, kultūros ir meno institute, ir iškart po to pradėjo karjerą valdžioje. Ne paslaptis, kad ten dažnai apginamos žemo lygio disertacijos, o pakrikštyti „mokslininkai“ trejetukininkai toliau formuoja esmines Lietuvos mokslo ir kultūros gaires tuo metu, kai rimti, talentingi mokslininkai, ypač dirbantys nacionalinės reikšmės baruose ir mąstantys valstybiškai, tampa nepageidaujami, nes „prioritetai“ nustatyti nuo tautos ir valstybės – į globalią rinką ir marginalijas (mažumas, kitataučius, neesminius tyrimus, etc.). Todėl, jei reikėtų pasisakyti už tokių institutų išformavimą, būčiau „už“. Mokslo institutai turi dirbti valstybei ir jos interesams, ir nepriiminėti profesionaliai neįgalių doktorantų vien dėl to, kad jų nesurenka.
Grįžtant prie Dainų šventės, matyti, kad ilgalaikės putinaičių pastangos nenuėjo veltui: ne tik kad dalyvių sumažėjo kone trečdaliu, ir visos scenos buvo nepilnai užpildytos, bet ir didžiąją repertuaro dalį užėmė šiuolaikinės kompozicijos, kurios kai kuriais atvejais pavojingai priartėjo prie estrados žanro arba buvo išliekamuoju požiūriu menkavertės. Žmonės troško išgirsti senovę, aukso fondą, o šia prasme gavo trupinius. Pasak V. Miškinio, „lietuviai ir taip labai sumodernėję tradicijų prasme. Pažiūrėkite, afroamerikietiški ritmai – jau pusės Dainų šventės repertuaro pagrindas. Estai ir latviai dar atsargiai žiūri. Mes labiausiai pažengę blogąja to žodžio prasme, nes norime save integruoti į viso pasaulio pasiekimus. Latviai ir estai labiau konservatyvūs ir labiau laikosi tradicijų.“
Galiu tik pritarti maestro nuogąstavimams, kad pamažu prarandame tai, kas yra mūsų aukščiausi pasiekimai, dar visiškai gyva, bet kažkieno valia dūla lentynose, muziejuose ir neberodoma net per Dainų šventes, todėl jų ateitis, jei nesikeis suvokimas, kad reikia akylai saugoti ir demonstruoti visa, kas surinkta per daugelį metų ir reprezentuoja ne kičą, o autentiškas kultūros formas, yra miglota. „Užsieniečiai Dainų šventėmis žavisi. Aš labai dažnai kalbu apie Dainų švenčių tradiciją ir rodau filmus [užsieniečiams], nes tenka užsienyje dalyvauti įvairiuose seminaruose ir paskaitose – ir jie į tai žiūri su pavydu. Sako – čia fotomontažas, kaip tu surinksi 15 tūkst. į vieną krūvą. Taigi jie su pavydu žiūri, o mes save kritikuojame, norime kažkaip save sumoderninti“, – teigia dirigentas (citatos paimtos iš tekstų delfyje).
Man dar teks profesionalioje muzikos spaudoje rašyti apie pavojingas tendencijas, kai su pagreičiu išbarstome tai, kas visą laiką buvo mūsų, lietuvių kultūros paveldo ašis ir pagrindas. O tuo tarpu pacituosiu ištrauką iš Lietuvos liaudies kultūros centro leidinio, skirto 90-osioms Dainų švenčių metinėms (2014), ir kurį sudarinėjo šio žanro specialistai iš viso pasaulio: „Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – mėgėjų chorų sąjūdis ir dainų šventės XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įgavo platesnį pobūdį – chorai ne tik įsiliejo į tautinį atgimimą, bet ir tiesiogiai veikė nacionalinės profesionaliosios muzikinės kultūros plėtotę. Tokių daugiasluoksnių dimensijų dėka dainų šventės šiose šalyse tapo ilgalaike tradicija, kuri dėl savo integralių prasmių tautos kultūroje pripažinta tautinio kultūrinio identiteto išraiška.“ (aut. Regimantas Gudelis).
Publika Vingio parke
Tikėtis, kad nutautę diletantai ims ir skaitys gausią tautinio paveldo literatūrą, matyt, neverta, užtat jaunąją kartą gal paskatins šie gražūs ir prasmingi žodžiai, skirti „žmonėms, kurie sunkiais laikais sergėjo lietuvių kalbą, skleidė spausdintą žodį, budino sąmonę, kurie klojo ir tvirtino šios tradicijos pamatus. Tiems, kurie mokė ir tebemoko pažinti dainos grožį, pajusti šokio ritmą, kurių sukurta muzika, eilės, besiveržiančios iš dainininkų krūtinių, suteikia mums neapsakomą jausmą, pasididžiavimą savo Tėvyne. Visiems, kurių talento, pasišventimo, išmonės dėka metai iš metų šokių raštais marginamkos aikštės, tautos melodijomis puošiasi dainų slėniai“ (iš jubiliejinio leidinio).
Ir nūdien, praūžus šimtmečio šventei, su nerimu matai, kad pirmas smūgis tradicijai buvo suduotas okupacijos metais, kada ištisos sodybos, kuriose buvo švenčiamos gegužinės su dainomis ir šokiais, rodomi klojimo teatro vaidinimai, staiga ištuštėjo (viename kaime arba vienkiemių klasteryje vietoj 50 šeimų liko maždaug dvi), gabiausieji žmonės buvo išžudyti ir išvežti į tremtį ir lagerius, ir okupacijos laikais beliko maža dalis tų dainuojančių ir šokančių, tačiau vis dar – įspūdinga dalis. O antras smūgis tautai suduotas jau po 1990-ųjų, kada milijonas išvarytųjų iš Tėvynės ir tautinio švietimo atsisakymas unikalią tautos saviraiškos išraišką dar kartą nukirto – proporcingai ištuštėjus kaimams, miestams ir miesteliams. Tuomet, Sąjūdžio metais, buvo skubiai naikinami tautinio meno archyvai TV ir radijuje, prisidengiant neva kilusiu gaisru. Ir šiuo metu tie, kurie išliko, be didelių pinigų neprieinami. Esant tokioms tendencijoms, vargu ar galima tikėtis, kad Lietuva išlaikys savo unikalų kultūrinį „prekinį ženklą“ pasaulyje. Materialaus bedvasio kulto apsuptyje tiesiog stebuklas, kad dar matai dainuojantį lietuviškai žmogų, vilkintį tautinį rūbą, dar laikantį kankles. Ir iškyla akyse vaizdas – Čiurlionio „Karalių pasaka“ – kaip pažadas, kad tamsybėms galas vieną dieną ateis, o kultūrą ims tvarkyti išsilavinę ir nuovokūs žmonės.
UNESCO dokumento faksimilė
Priedas:
Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos…“ programa2018 m. birželio 30 – liepos 6 d.
Kaune: birželio 30 d. 19 val. Dainų diena Dainų slėnyje. Vilniuje: liepos 1 d.12 val. Šventės atidarymas S. Daukanto aikštėje. 13 val. Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ Rotušės aikštėje. 21 val. Šventės atidarymui skirtas renginys Vingio parke – L. Vilkončiaus roko opera „Eglė“. Liepos 2 d. 14 val. Vaikų tradicinių amatų miestelio prie Valdovų rūmų atidarymas (Katedros a. 4). 16 val. Liaudies meno parodos „Gyvos jungtys“ atidarymas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (Savičiaus g. 13). Liepos 3 d. 10–22 val. Folkloro diena „Didžių žmonių žemė“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 18 val. Kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“ Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12). 20 val. Vokalinių ansamblių koncertas „Dėl žalio ąžuolyno“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (Aušros vartų .g 5). Liepos 4 d. 13-21 val. Teatro diena „Sau, tautai, žmonijai“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 22 val. Ansamblių vakaras „Tėvyne mūsų“ Kalnų parke. Liepos 5 d. 13 val. Ir 21 val. Šokių diena „Saulės rato ritimai“ Lietuvos futbolo federacijos stadione (Liepkalnio g. 13). 18 val. Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Vilniaus pramogų arenoje (Ąžuolyno g. 9). Liepos 6 d. 14 val. Šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką, 17 val. Dainų diena „Vienybė težydi“ Vingio parko estradoje. 21 val. Tautinės giesmės giedojimas visame pasaulyje.
Į Lietuvą sugrįžo Biržiškų šeimos palaikai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pirmadienio vakarą į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų pergabenti Vasario 16-osios Akto signataro Mykolo Biržiškos ir jo žmonos Bronislavos Biržiškienės palaikai.
Lėktuvas su Biržiškų šeimos palaikais nusileido pirmadienio vakarą Vilniaus oro uoste, kuriame surengta iškilminga palaikų pasitikimo ceremonija.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius iškilmingoje ceremonijoje sakė, kad Biržiškų palaikų pargabenimas į gimtinę, kaip ir surastas Vasario 16-osios Aktas, yra labai prasmingas ir simboliškas įvykis valstybei.
Kartu ministras pabrėžė, kad M. Biržiškos asmenybė yra labai svarbi, Lietuvai primenant svarbiausias žmogui savybes.
„Jis (M. Biržiška, – ELTA) galbūt buvo nepatogus kitiems, bet jis žinojo savo gyvenimo tikslą, žinojo, kaip jo siekti, ir iš tiesų paaukojo savo gyvenimą tam kredo, kurį jis turėjo, – padorumas“, – ceremonijoje sakė ministras, pabrėždamas, kad tai svarbi savybė visiems.
„Tebūnie jam lengva šventa Lietuvos žemė“, – pasisakymą baigė L. Linkevičius.
Prieš oficialią palaikų sutikimo ceremoniją M. Biržiškos anūkai pabrėžė, kad labai džiaugiasi, jog jų senelio paskutinė valia yra išpildyta.
„Tai ne atsisveikinimo diena, o sugrįžimas namo“, – pabrėžė M. Biržiškos anūkas Vytas Barauskas.
„Jie (M. Biržiška ir jo žmona Bronislava Biržiškienė-Šemytė, – ELTA) visą gyvenimą aukojo save Lietuvos naudai ir labai giliai mylėjo ir buvo labai geri pavyzdžiai, kaip reikia būti žmogumi“, – sakė M. Biržiškos anūkė Venta Barauskaitė-Leon.
V. Barauskas žurnalistams perskaitė ir M. Biržiškos užrašytus žodžius, kuriuose jis viliasi grįžti į laisvą Lietuvą.
„Aš ne tik tikiu, kad grįšiu į laisvą Lietuvą, bet ir žinau, kad grįšiu. Gyvas ar miręs, bet vis tiek grįšiu“, – M. Biržiškos užrašytas mintis perskaitė jo anūkas.
Vilniaus oro uoste vykusioje ceremonijoj taip pat dalyvavo Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša.
M. Biržiškos brolių – Vaclovo bei Viktoro Biržiškų palaikai į Lietuvą atgabenti anksčiau.
Palaikai bus perlaidojami Vilniuje liepos 11 dieną. Valstybinė perlaidojimo ceremonija vyks senosiose Rasų kapinėse.
Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos” autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.
Artimųjų pageidavimu, perlaidojimo ceremonija Rasų kapinėse vyks dalyvaujant tik šeimos nariams ir artimiausiems bičiuliams. 1918 metų Vasario 16-osios akto signataras M. Biržiška bus palaidotas šalia savo bendražygio, patriarcho Jono Basanavičiaus.
M. Biržiškos ir jo šeimos narių palaikai bus pašarvoti Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Liepos 10 dieną, antradienį, nuo 10.00 val. iki 20.00 val., visuomenė turės galimybę su jais atsisveikinti.
Perlaidojimo ceremonija vyks trečiadienį, liepos 11-ąją.
M. Biržiška gimė 1882 m. Viekšniuose, Šiaulių apskrityje, mirė 1962 m. Los Andžele, JAV. Jis buvo literatūros istorikas, Nepriklausomybės akto signataras, daug prisidėjo prie lietuvybės stiprinimo, demokratinių vertybių įtvirtinimo.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Br. Biržiškienė-Šėmytė gimė 1879 m. Vilniuje, mirė 1955 m. Los Andžele. Ji buvo lietuvių ir JAV lietuvių visuomenės, kultūros, politinė veikėja.
Vaclovas Biržiška gimė 1884 m. Viekšniuose, mirė 1956 m. Voterberyje, JAV, – kultūros istorikas, politinis veikėjas, teisininkas, teisės tyrėjas, Lietuvos universiteto profesorius, Teisės fakulteto dekanas, Administracinės teisės katedros vedėjas.
Matematikas, visuomenės ir politinis veikėjas Viktoras Biržiška gimė 1886 m. Viekšniuose, mirė 1964 m. Čikagoje, JAV.
Vasario 16-osios akto signataro M. Biržiškos ir jo šeimos narių palaikų perlaidojimo ceremoniją organizuoja ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio potvarkiu sudaryta komisija.
Luana ir Vilius Žalpiai (dešinėje) ir Vidmantas Valiušaitis (kairėje). Slaptai.lt foto.
Šešių hektarų plote, į kurį įsiterpia šilai ir kalvos, plyti istorinės Roslyno kapinės. Čia daugiau nei 5 tūkstančiai kapų. Jose palaidota mažiausiai 24 tautybių žmonės. Čia ilsisi ir lietuvių emigrantų seneliai ir proseneliai.
1886-1929 m. laikotarpiu į Roslyną atvyko nemaža imigrantų iš Italijos, Lenkijos, Slovakijos, Vokietijos, Slovėnijos, Serbijos, Kroatijos bei Lietuvos. Daugelis šių žmonių dirbo anglies kasyklose už penkis dolerius per dieną.
Lietuviškų kapinių puoselėtoju ir sargu tiktų vadinti Vilių Žalpį, buvusį Portlando lietuvių bendruomenės pirmininką. Jo dėka Roslyno ir Cle Elumo kapinaitėse paženklinti čia palaidotų lietuvių kapai. Su savo dviem broliais, negailėdamas nė savų santaupų, jis aukoja laiką ir savo darbą, vykdydamas savotišką „Misiją Amerika“. Lietuviškas paveldas, kurio dalimi yra ir lietuvių kapai Amerikoje, taip pat jau šaukiasi sąmoningų lietuvių rūpestingos rankos. Galbūt ne mažiau, nei kapai Sibire.
Apgriuvusias tvoreles, suskilusius antkapius, kapinių aplinką padėjus tvarkyti Portlando ir Siatlo lietuviams, buvo bandoma tvirtinti, kad viename jų plote palaidoti lenkai. Tačiau Vilius nepagailėjo laiko skaitydamas senas bažnytines laidojimo knygas, pageltusius laikraščių komplektus ir įrodė, kadčia palaidoti ir lietuviai.
Surengęs lėšų rinkimo vajų, Vilius pastatė gražų lietuviams skirtą memorialą, atkūrė teisybę: užrašė, kad čia ilsisi ir lietuviai, ir lenkai. Paminklas – kaip ir pridera, su iškaltu Vyčiu, o iš kraštų – lietuviško ornamento pyne, kurią nusižiūrėjo iš savo kaklaraiščio.
„Man taip svarbu tie lietuvių kapai, jų ieškojimas, nustatymas, kad neliktų nei vieno neatpažinto, apleisto kapo, kad aš tapau tikru maniaku“, – sako Vilius Žalpis, kurio proseneliai į Ameriką atvyko apie 1889 metus. Močiutė ir tėvas gimė Čikagoje.
Vilius Žaplis yra Amerikos žemaičio, kilusio iš Stulgių kaimo, ir kubietės sūnus. Iki 18 metų lietuviškai nekalbėjo, nes namuose skambėjo ispanų ir anglų kalbos. O šiandien jis – Lietuvos patriotas ir lietuvybės pasiuntinys, kokių reikia paieškoti. Lietuviškai išmoko važinėdamas į Suvalkų trikampio lietuviškus kaimus, vedė žemaitę iš Lietuvos, lietuviškai išauklėjo tris puikius vaikus – Dobilą, Kantautą ir Eglę.
Vilius ir jo žmona Luana Žalpiai – portalo Slaptai.lt svečiai. Juos kalbina žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.
„Draugo” fondo pirmininkė, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Marija Remienė
Šių metų birželio 19 dieną Lietuvos dailės muziejuje buvo iškilmingai pristatyta prof. Juozo Skiriaus knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918 – 2018 metais“.
Knygą pristatant dalyvavo „Draugo“ fondo pirmininkė, leidinio iniciatorė ir leidybos vadovė Marija Remienė (JAV), knygos autorius prof. Juozas Skirius, redaktorė Audronė Škiudaitė – Girininkienė, Seimo narys, solistas, prof. Vytautas Juozapaitis, Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorius Marijus Gudynas, dr. Ramūnas Kondratas, istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius, solistė prof. Asta Krikščiūnaitė, pianistė Audronė Kisieliūtė. Vakaro vedėja – rašytoja, redaktorė Renata Šerelytė.
„Draugo“ fondo pirmininkė, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Marija Remienė yra sakiusi: „Artėjant Vasario 16-osios šimtmečiui, „Draugo“ direktorių taryba ir „Draugo“ fondas (JAV), atsiliepdami į Lietuvos Respublikos vadovų viešus kvietimus, kad visa Lietuvos visuomenė ir viso pasaulio lietuviai prisidėtų prie šios džiaugsmo šventės, ėmėsi iniaciatyvos Lietuvos respublikos atkūrimo šimtmečio jubiliejui parengti ir išleisti knygą apie Amerikos lietuvių pasiaukojimo Tėvynei darbus. Man, gyvenančiai išeivijoje ir visą laiką dirbusiai lietuvybės išlaikymo baruose, norėjosi, kad Lietuvos valstybės jubiliejui būtų atskleista visa lietuvyės Amerikoje vykdyta pagalba Lietuvai, jos prasmė ir svarba. Permąsčiusi Amerikos lietuvių didžiąją XX amžiaus misiją – ką darėme svarbiausio, išliekančio, lemtingo Lietuvos laisvei, lietuvių kultūrai, menui, mokslui, visuomenės tobuliimui, ypač po Antrojo pasaulinio karo, nutariau, kad reikia knygos.
Didžiai dėkoju jos autoriui, išeivijos tyrinėtojui prof. Juozui Skiriui. Studija išleista už aukotojų JAV suteiktą paramą. Ją Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmečio sukakties metais pristatome Lietuvos ir išeivijos visuomenei“.
Slaptai.lt skelbia „Draugo“ fondo pirmininkės Marijos Remienės kalbą, pasakytą pristatant veikalą Lietuvos dailės muziejuje. Artimiausiu metu bus paskelbtas istoriko prof. Egidijaus Aleksandravičiaus žodis.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą
Šiandien plačiai ir su susirūpinimu kalbama apie krizės paliestą Europą, Vakarų civilizaciją. Tokių kalbų nebūtų, jei šios civilizacijos šerdį sudaręs dvasinės kultūros lobynas nebūtų paliestas ėduonies… Mūsų protėviai gyveno kurdami ir naudodamiesi savuoju lobynu. Tačiau nunykus piliakalnių epochai savasis lobynas prarado jį maitinusius giluminius šaltinius.
Gal tai bus viena iš priežasčių, kodėl dabarties Europai būdinga moralinės kultūros krizė mus yra palietusi didesniu laipsniu nei kokį vokietį ar prancūzą. Žinoma, jokiu būdu neatmestina bolševikinės-sovietinės invazijos įtaka sudarkant, sujaukiant tautos dvasinį moralinį veidą.
Tokias mintis išsakau mąstydamas apie tai, o kodėl plačiau ir aiškiau neišdėsčius tiek sau, kiek kitiems europiečiams (ir pasauliui) apie egzistavusią, unikaliais bruožais pasidabinusią mūsų protėvių ir jų giminaičių dvasinės kultūros gyvavimo bei organizavimosi kelią? Tokio žingsnio, regis, reikalauja ne tik Europos, bet ir mūsų pačių tautos esatis. Aplamai, prasmingas, turiningas tautų sąveikavimas reikalauja laikytis principo: jeigu naudojiesi bendru lobynu, privalai ir pats jį papildyti tuo, ką turi originalaus, gaivinančio…
Išgyvename iki šiol neregėto masto lietuvių emigravimą iš savo šalies. Didžiąją jų dalį sudaro jaunimas. Tikėtina, kad emigracijos mastas būtų mažesnis, jeigu jaunosios kartos ugdymo programose tegu ir kuklią vietą būtų suradę neretai šalia tų pačių mokyklų stovėję piliakalniai. Jeigu jiems būtų parodytas ne formalus dėmesys (kurio, deja, iki šiol irgi trūksta), bet anų laikų protėvių gyvenimą suvokiantis ir apie jį pasakojantis dėmesys. Tai kodėl drąsiau ir išmintingiau nesusimąsčius ir apie tai, kaip ir kuo, prisimindami piliakalnius, galėtume sustiprinti besiblaškančios jaunosios kartos sąsajas su sava Tėviške, su Tėvyne?.. Gal piliakalnių atminčiai skirtus 2017-sius metus tikslinga (ir būtina) vertinti kaip startines pozicijas tolesniam, masiškesniam ir labiau valstybiškai apmąstytam supratimui apie protėvių praktikuotą socialinę ir dvasinę kultūrą? Rimčiau susirūpinti tokio supratimo sklaida?
Šiandien ypač plačiai ir garsiai kalbama apie tautos ir valstybės savigyną, akcentuojant karinį veiksnį: kariuomenės gausinimą, ginkluotės modernizavimą, NATO pagalbą ir pan. Tačiau kiek ta kryptimi beinvestuotume, kažin ar įmanu eliminuoti agresoriaus aiškiai plėtojamą tautos ardymą iš vidaus. Na, kad ir jo slaptomis, t. y. savais, mums nematomais kanalais, palaikant kapitalo (verslo), o taip pat kai kurių politikų bei valdininkų egocentristinę elgseną, kuri sustiprina ir šiaip tradiciškai (istoriškai) susiformavusią valstybės atskirtį nuo tautos (lietuvių politinės nacijos). Ne paslaptis, kad į tautoardą savais kanalais taip pat įtraukiamas ne vienas ir iš lietuvių intelektualų, t. y. subtilesniais būdais įtakojant ir iškreipiant jaunosios kartos ugdymą. Nesunku pastebėti, kad vietoj humanitarinių, dvasinių ir ypač patriotinių vertybių akcentavimo, bręstančiai, savo kelių ieškančiai jaunuomenei vos ne brukte brukamos trapią sielą šaldančios, pertekliumi kupinos kosmopolitinės orientacijos ir vertybės.
Lietuvių kalbos išdavystė
Mąstant apie apeiginius piliakalnius iškyla noras ištarti: ačiū Dievui… Turime stebuklą – išlikusią dar gyvą gimtąją kalbą… Ji – tai tas stebuklingas, amžinasis, dvasinės energijos šaltinis, kuris dar nepapuvusiomis šaknimis palaiko, įtvirtina mūsų tapatybę (esybę). Kuris suteikia mūsų širdims ir savirealizacijai pakankamai tvirtą pamatą! Kol šis tautos gyvastį maitinantis šaltinis neišsenka, tol lieka gyva ir pati tauta. Kol tas šaltinis apsaugomas nuo teršalų, tol nuo jų apsaugoma ne tik pati tautos dvasia, bet ir jos nebesugrąžinamas dūlėjimas. Nedvejodami privalome įsisąmoninti: mūsų, t. y. lietuvių, išlikimą supermodernizmo sąlygomis lemia ir lems kalba. Deja, bet ir šioje srityje girdime vis dažniau skambančius pavojaus varpus…
Nesusilaikau skaitytojui nepateikęs vieno konkretaus pavyzdėlio.
…2015-ji… Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčioje vyksta Vilniaus Antakalnio gimnazijos abitūros atestatų įteikimo iškilminga ceremonija. Tarp laimingųjų – ir mano anūkas… Prie altoriaus per mikrofoną kalba tos gimnazijos direktorė. Neslėpdama pasitenkinimo sausakimšai bažnyčiai ji praneša: „Visi mūsų abiturientai anglų kalbą išlaikė kur kas geriau už lietuvių… Anglų kalbos vidurkis siekia 10, o lietuvių – vos 8 balus… Štai jums akivaizdus įrodymas, kad mūsų išauklėtas jaunimas demonstruoja tapsmą tikrais Europos piliečiais!“ – jau su nebenuslepiama pasipuikavimo gaidele savo kalbą baigia gimnazijos vadovė.
Tik prieš trejetą metų tos pačios mokyklos abitūrą šventė vyresnysis mano anūkas. Tą kartą tos pačios direktorės kalboje ir visose iškilmėse sklandė nuoširdus, nesuvaidintas lietuviškas patriotizmas. Panašus į tą, kuris būdingas kiekvienam save gerbiančios Europos tautos piliečiui…
Tai kas mums atsitiko? Kodėl taip viskas (lyg su spartinamu tempu) keičiasi tiesiog mūsų akyse? Gal daugumoje mūsų bendro lavinimo mokyklų jau nebesusigaudoma, kad pagrindiniu tautos išlikimo, savisaugos ir savigynos veiksniu yra ir visada išliks tik nuosekliai, nuolatos išmintingai „pakurstoma“ tautinio, nacionalinio pasididžiavimo bei orumo dvasia? Tautos giluminės šaknys ir jų puoselėjimas? Sutinku su teiginiu: turime neblogai tvarkomą švietimo sistemą, bet jaunosios kartos patriotinis, dvasinis, o kartu ir moralinis ugdymas dabarties sąlygomis yra nevisavertis. Esmingai taisytinas!
Artėjant šios apybraižos pabaigai, pabandysiu formuluoti kai kuriuos kitus apibendrinimus.
Apeiginių piliakalnių epochos kultūra nuo dabartinės yra nutolusi panašiai kaip Mėnulis nuo Žemės. Man šis metaforos tipo išsireiškimas leidžia lyg ir lengviau nusileisti ant žemės. Leidžia prisiliesti prie nūdienos. Ir ką čia matome? Tai pirmiausia įvairių raizgytojų suraizgytą neįtikėtino sudėtingumo (painiausio surišimo) Gordijaus mazgą. Tačiau jo net nebandysime atraizginėti. Bet štai vieną kitą žingsnelį žengti ta kryptimi verčia pats apybraižos sumanymas. Tokią žingsniuotę pradėkime nuo „atokesnių, atsargesnių“ pozicijų…
Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose neretai galime aptikti „kultūrinio kolonializmo“ (arba „kultūrinės ekspansijos“) sąvoką. Glaustai išsireiškus, šia sąvoka nusakoma tos ar kitos tautos būsena, kai jai pačiai silpstant iš vidaus, vis labiau įsigali praktika tvarkytis ir gyventi pagal „Kito“ primetamas taisykles, t. y. pagal svetur sugalvotą ir nusistovėjusią tvarką.
Peršama gyventi pagal to „Kito“ rašomus scenarijus ir reikalavimus. Savų taisyklių, kurios labiau atitiktų tautos prigimtinę kultūrą (tautos matricą), nebesilaikoma, – į tai žvelgiama kaip į atgyveną. „Kultūrinis kolonializmas“ blogas ne savo esme, ne įsiūlomomis savo taisyklėmis, o tuo, kad jis, neturint atitinkamų saugiklių, prisideda (ir spartina) jaukdamas pačią tautos socialinę sandarą ir jos dvasią. Įneša į tautos esatį ir jos valstybės praktiką paralyžiuojantį mikrobą. Toks vaizdas ryškiau matomas, jeigu tauta prieš tai išgyveno sunkias istorines dramas.
Manau, kad skaitytojas lengvai susigaudo, jog tokias kritines mintis taikau saviems namams, t. y. dabarties Lietuvai. Jas išsakau ne dėl to, kad laikausi pozicijos kaišioti pagalius į riedančio vežimo ratus. Aš tolimas nuo tokios mąstysenos. Geopolitinė realybė esti tokia, nuo kurios niekur neįmanu pasislėpti. (Nebent reiktų atkartoti žydų pranašo Mozės žygdarbį. Bėgant iš Egipto, tostautos vedlys net keturiasdešimčiai metų savo ganomuosius užlaikė dykumoje tam, kad jie apsivalytų nuo sąnašų ir purvo, kurį išsinešė bėgdami iš civilizuoto Egipto). Žinome, gerai žinome: urbanizuotas gyvenimas neišvengiamai „produkuoja“ ir šiukšlynų sklaidą…
Bet žinome ir tą nenuginčijamą faktą, jog lietuvių intelektualinė kultūra kupina išminties. Kupina ir išminčių… Drįstu skaitytojui priminti dabarties šurmulyje primirštą mūsų iškiliąją archeologę ir mąstytoją prof. Mariją Gimbutienę. Ji, kaip ir kiti į ją panašūs savos tautos patriotai, visą sąmoningą gyvenimą paaukojo protėvių ir jiems artimų giminaičių seniausių pėdsakų paieškoms. Jai pasisekė… Pasisekė ir ta prasme, kad tapo pripažinta mokslininke tarptautiniu mastu. Apmąstydama tai, ką ji surado ir apibendrino, profesorė pateikia štai tokias vis dar savo aktualumo neprarandančias mintis…
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Labai svarbu mums suprasti, kokį turtą turime. Ir kad mokėtume iš jo pasisemti išminties ir grožio, ir viso, ko jame yra. Nes jeigu mes atsisakysime šito, tai atsisakysim patys savęs… Tai globalinė viso pasaulio problema – grįžti į žemės šventumą. O žemės šventumas Lietuvoj dar ir dabar jaučiamas, dar nesame jo praradę.“ Tiesa, profesorė taip rašė prieš gerą pusšimtį metų… Tada, tarsi mąstydama apie piliakalnių gausą, ji toliau štai taip tęsė anų metų apmąstymus: „Mes esame privilegijuoti, nes daug greičiau galime atnaujinti ryšį su praeitimi ir jausti senosios kultūros tęstinumą savyje. Šitai turėtume turėti galvoje ir nevadinti etniniu fundamentalizmu. Nes tai yra mūsų išsilaikymo laidas – kaipgi dar kitaip mes galime dabar išsilaikyti, jeigu ne iš tų versmių, kurios yra gėrio ir grožio versmės…“[1]
Šios gražios, taurios mintys tarsi savaime verčia sugrįžti prie anksčiau išsakytos metaforos apie „nutolusį Mėnulį…“ Taigi, gal nuo mūsų nutoldamas Mėnulis nusinešė ir kultūrą, kuri piliakalnių epochos laikais egzistavo… Apie ją kalbėjome gana plačiai. Tik čia pridursime: mūsų protėviams būdinga jungtis buvo grindžiama priklausymu ne tik griežtai apibrėžtai teritorijai ar genčiai. Ji priklausė ir nuo to ar kito vaidmens, kuris tarsi savaime buvo priskiriamas pilėniečiui.
Apskritai, socialinės jungties problematika yra supersudėtinga. Ypač jeigu žvelgiame į dabartį… Išsireiškus irgi metaforiškai, toji problematika priklauso neatrišamo Gordijaus mazgo kategorijai. Bet apie visa tai kalbėti būtina. Būtina jau vien dėl tos priežasties, kad tas kažkas „Kitas“ galutinai mūsų nepaverstų zombiais… Tai yra pilnai pavaldžiais kitiems ir paklūstančiais jų valiai…
Priklausau sociologų „kohortai“, kuri užsiima socialinės realybės diagnostika. Tai yra to ar kito socialinio sutrikimo nustatymu. Taigi, jau pats profesinis etiketas neleidžia atsisakyti kritinės minties. Ją ir pratęsime.
Nūdienos visuomenėje (jos narių) socialinė jungtis taip pat egzistuoja. Bet va, lyginant su „ana“, pilėniečių, kuri vos ne išimtinai buvo grindžiama dvasinėmis vertybėmis, „mūsiškoji“ spalvinama visai kitomis spalvomis. Na, kad ir dabartinės visuomenės piliečių valios išreiškimu – atsikartojančiais rinkimais, kurie niekada taip ir nepateisina teikiamų jiems lūkesčių. Daug dėmesio skiriama nuolatinėms politikų, verslininkų, ekonomistų ir politologų diskusijoms apie verslo sąlygas, mokesčius, produktų bei paslaugų kainas, biurokratinius nutikimus ir nusikaltimus. Vos ne kasdien kalbama apie įsitvirtinusią korupciją ne tik versle ar politikų užkulisiuose, bei savivaldybėse ir sveikatos aptarnavime. Vos ne kasdien dirbtinai audžiamos ir kaleidoskopiškai keičiamos įvairių sensacijų apžvalgos ir pan. ir t. t. Visuomenės dėmesys visiems tiems dalykams prikaustomas – yra apie ką tarpusavyje šnekėtis… Tokią socialinę jungtį pavadinkime rutiniškąja, „profanine“.
Apie ją pirmoje eilėje prabilau, nes ji užima bene dominuojančias pozicijas. Tai ji, „profaniškoji“ informacija, žmogaus dėmesį nukreipia ne tik nuo supančiotos, spalvomis turtingesnės realybės, bet ir nuo dvasinėmis vertybėmis prasmingesnio gyvenimo. Susiaurina pačią žmogaus, kaip individualizuotos asmenybės, savikūrą bei saviteigą… Aš nekalbu apie tuos, kurie nuolatos gyvena prasmingą, kasdien kuo nors įvairinamą gyvenimą. Bet jų – mažuma…
Mūsų tautą (Lietuvos visuomenę) yra užgožęs individualizmas. Ir ne bet koks, o su anarchizmo kvapeliu. Daugelis iš mūsų nebesuvokia tikslo ar aukščiausios vertybės, vardan ko galima būtų paaukoti savo gyvenimą. Nebelikę pajautos aukotis vardan tikslų, kurie pranoktų mūsų pačių gyvenimo tikslus. Kalbu apie tamsiąją individualizmo (asmens, žinoma, ir bet kurios politinės partijos) pusę. Į tai, kas orientuoja į save, o ne į visuomenės ar tautos būvį, perspektyvą. Egocentristinė orientacija patį gyvenimą paverčia siauresniu, lėkštesniu, nei to iš mūsų reikalauja istorija.
Apie individualistinės (egocentristinės) krypties elgseną galima prabilti žvelgiant į tai ir kitu aspektu. Esama pamato kalbėti apie mūsų gyvenime įsitvirtinusį vadinamąjį instrumentinį protą. Tai asmenų, politinių partijų ir net valstybės institucijų elgsena, kai atsirenkami tik tokie veiksmo būdai ir programos, kurie duoda apčiuopiamą naudą: materialinį-finansinį atlygį, prestižinį postą ar statusą, politinę ar socialinę galią ir pan. Dvasinės kultūros esatis ir perspektyva, juolab moralumas paliekamas lyg ir antrajame plane. Visa tai ir vadiname instrumentinio proto įsitvirtinimu. Na, o dar „puošniau“ išsireiškus – utilitarinės ar profaninės kultūros įsitvirtinimu…
Tikiu, kad pats skaitytojas supranta, jog tokias ir panašias mintis išsakyti „provokuoja“ pats gyvenimas. Tačiau kai kuriais kritiniais bruožais apibūdinęs dabartį, tiesiog privalau kai ką pasakyti ir su vadinamuoju pliuso ženklu. Taigi… Nedera mums pamiršti ir tai, kad didžiulį socialinės jungties darbą atlieka visa supersudėtinga švietimo ir ugdymo sistema. Pradedant vaikų darželiais ir baigiant aukštosiomis mokyklomis bei universitetinėmis laboratorijomis. Mokslo ir kitos įstaigos. Įvairiausios paskirties įmonės, firmos bei asociacijos. Pastarųjų darbo rezultatai taip pat yra ženklus įnašas į jungties aruodą. Tą patį galima pasakyti ir apie religines bendruomenes. Apskritai, panašaus tipo buhalterijoje nesunku suklysti ko nors reikšmingo nepripliusavus.
Bet.., nerimo kirminas nuolatos kirba. Ypač priartėjus prie skaudamos vietos… Kalbėjome apie socialinį sąsajingumą, socialinę jungtį. Tarsi pati širdis ragina atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus dvasingumą ugdantis turinys – štai kur problemų problema. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie lietuvių tautos tęstinumą…
(Bus daugiau)
2017.10.12; 05:55
[1] Žr.: Baltų religija šiandien. (Sudarė Jonas Trinkūnas). – Vilnius, 2013, p. 40.
Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.
Tai – ketvirtoji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis.
Praėjusią savaitę prof. Jūratė Laučiūtė paskelbė straipsnį „Pirmyn! Į praeitį?“, kuriame atkreipė dėmesį į panašumą tarp VU TSPMI studentų piktinimosi mano „euroskeptiškomis“ pažiūromis ir okupacinio režimo entuziastų skundų dėl „nacionalizmo dvasios“ pokario VU filologijos profesorių paskaitose.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pastarąjį mėnesį tai toli gražu ne pirmas šiuos ir kitus dabartinių ir sovietinių mėginimų įtvirtinti „vieną tiesą“ panašumus primenantis tekstas, išskirtinis savo atvirumu ir neatsitiktinai sulaukęs atitinkamo jį skelbusios redakcijos įvertinimo – su ištisus trejus metus kas savaitę komentarus leidiniui rašiusia autore skubiai nutraukta sutartis.
Šis straipsnis aktualus visai Lietuvos visuomenei. Atmintis – tik ji neleidžia žmogui tapti nežinančiu, kas jis buvo, yra ir privalo būti, mankurtu ir apsaugo nuo pavojaus tapti „laimingu”, tai yra net nepajėgiančiu aiškiai suvokti savo apgailėtinos padėties vergu.
Nereikia priminti, kad mankurtas – dvasiškai suluošintas žmogus, iš kurio atimta atmintis. Tai neprisimenantis savo praeities ir kilmės – tėvų ir gimtosios bendruomenės – padaras, kuris, nesuvokdamas, kas jis yra, visada jaučiasi ,,laimingas” ir pasiruošęs aklai įvykdyti bet kurį šitokia būtybe jį pavertusių šeimininkų paliepimą.
Kad ir kokia svarbi ir maloni man gerbiamos profesorės išsakyta moralinė parama, sutartis su šio teksto autore nutraukta dėl kitos priežasties. Toji priežastis yra kur kas gilesnė: savo straipsniu ji pataikė į patį Lietuvoje vyraujančios ideologinio ir politinio valdymo sistemos nervą. Straipsnis „žalingas” ir „pavojingas” pirmiausia todėl, kad gaivina daugelio žmonių prisiminimus apie sovietmečiu vykusias „neteisingai mąstančių“ asmenų moralinio ir psichologinio spaudimo bei žlugdymo kampanijas.
Okupacijos laikų neregėjusiai ir neatsimenančiai, tad kiek naivokai tikinčioje, jog gyvena „laisvės karalystėje” jaunajai kartai jis gali tapti paskata susimąstyti, kas yra tikroji laisvė ir kokia jos prasmė, nes turėtų pažadinti sveiką abejonę ir gilesnę pajautą, kad Lietuvoje su laisve vyksta keisti ir negeri dalykai. Nuo čia jau tik mažas žingsnelis iki to, kad visuomenei atsivertų akys ir daugeliui taptų akivaizdi ir pagaliau viešai pasakyta didžiausia šių dienų Lietuvos „paslaptis”: būtent, kad Lietuvą valdo ir negailestingai naikina vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta.
Grobikams sunaikinus ir nutildžius sąmoningiausius ir patriotiškiausius Lietuvos visuomenės sluoksnius, o slenkant metams natūraliai keičiantis kartoms ir vykstant nuožmiam visuomenės ideologiniam indoktrinavimui bei „perauklėjimui”, okupuotoje šalyje mankurtėjimas plito vis lengviau bei sparčiau. Sąjūdžio išvakarėse Lietuvoje buvo likę kur kas mažiau istorinę atmintį ir tautinę bei valstybinę sąmonę išsaugojusių piliečių, nei melagingai skelbia tris dešimtmečius skleidžiamas „visuotinio tautos prabudimo” mitas.
Mažiausiai prabudusiųjų buvo labiausiai „perauklėtoje” – iš pradžių prievarta atplėštoje, o vėliau vis savanoriškiau atitrūkinėjusioje nuo dvasinių, moralinių ir politinių Lietuvos Respublikos ištakų ir idealų komjaunuolių kartoje. Smarkiai sumankurtinta – nukrikščioninta, ištautinta ir išvalstybinta – Sąjūdžio išvakarėse ji buvo parengta ir pasiruošusi užbaigti Tautos naikinimo darbą. Kadangi nebuvo spėjusi tiek pasireikšti šiame bare kaip labiau pasižymėję „partijos draugai”, ji nesunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų – okupantų įskiepytas sovietines „pažangias” pažiūras greitai ir gana meistriškai padengė išoriniu „europinių vertybių” lako sluoksneliu. Netruko paaiškėti, kad ji ne tik lengvai perėmė naują politinį žodyną ir retoriką, bet „pažangumu”, o kartu ir abejingumu Tautos ir valstybės likimui pranoko savo mokytojus.
Augę nepriklausomoje Lietuvos valstybėje ar bent girdėję joje gyvenusių tėvų pasakojimus, vyresnieji Lietuvos vedliai į šviesų komunizmo rytojų tai valstybei ir pačiai jos idėjai vis dėlto jautė tam tikrų sentimentų ir šiokią tokią pagarbą. Netrūksta liudijimų, kad ne vieną išdaviką ir kolaborantą vis dėlto retkarčiais pristabdydavo ir priversdavo pasijausti nejaukiai ar net susigėdus nerangiai teisintis dėl savo niekšiškų veiksmų būtent anos laisvos Lietuvos vaizdinys, ne visiškai išblukusi joje patirto žmoniškesnio gyvenimo ir auklėjimo įtaka. Prof. B. Genzelis pasakojo, kad, pvz., liūdnos atminties LKP CK sekretorius drg. P. Griškevičius neretai būdavo gana sukalbamas lietuviškojo kultūrinio paveldo išsaugojimo ir panašiais klausimais, išskyrus, žinoma, atvejus, kai būdavo aiškios ką nors daryti draudžiančios Maskvos direktyvos. Pakakdavo trumpų aptemusios istorinės atminties prašviesėjimų, kad staiga prabudusi uolaus okupantų tarno tautinė savigarba akimirkai pažadintų sąžinę, kuri padiktuodavo ne betaučio ,,sovietinio žmogaus”, bet tik akimirkai atsikvošėjusio lietuvio dvasioje galėdavusius kilti sprendimus ir veiksmus.
Čia ir išryškėja didysis šių dienų paradoksas. Kitaip nei nepriklausomos Lietuvos atmintį turėję komunistai, tipiška vėlyvojo sovietmečio kartos atstovė p. Nerija Putinaitė jau leido sau Joną Basanavičių vadinti psichiniu ligoniu, o Vincą Kudirką – nevykėliu. Palyginimui, Lietuvos komunistų vadas, „liepsningas revoliucionierius ir internacionalistas” V. Mickevičius-Kapsukas iš pagarbos V. Kudirkai manė esant būtina rinktis mažybinę jo slapyvardžio – Vincas Kapsas – formą. Ne atsitiktinumas, kad šeimininkaudama Vilniuje marionetinė V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė vis dėlto pagarbiai elgėsi su J. Basanavičiumi ir kitais iškiliais moderniąją lietuvių tautą kūrusiais to meto šviesuoliais. Juos mėginta palenkti savo pusėn ir paskatinti bendradarbiauti.
Šitaip buvo elgiamasi toli gražu ne vien dėl grynai politinių arba, kaip mėgstama sakyti, pragmatinių paskatų. Daugelis aršių komunistų ir nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjos atkaklių priešininkų vis dėlto iš tiesų vertino ir gerbė V. Kudirką ir kitus iškilius XIX a. pabaigos inteligentus – tautinio atgimimo veikėjus – kaip lietuvių tautos tėvus kūrėjus. Sovietmečiu buvo neigiamai vertinama jų politinė veikla, pastangos kurti „buržuazinę” Lietuvos valstybę laikytos „istorine klaida”, bet tokio pobūdžio patyčios, kokias sau leidžia dabartiniai vėlyvojo sovietmečio ir nepriklausomybės sąlygomis subrandinti eurokomjaunuoliai, buvo neįsivaizduojamos.
V.Kudirkos pasakojimas, kaip jis iš užkietėjusio lenkomano atvirto į lietuvybę, buvo privalomas lietuvių literatūros kurso skaitinys. Tuo tarpu šių dienų „laisvoje” Lietuvoje mokiniai ne tik „jautriai” apsaugoti nuo kenksmingos tokių skaitinių įtakos, bet mėginimas įtraukti šį pasakojimą į mokymosi programą būtų įvertintas kaip neleistina ir griežtai smerktina „atavistinio” nacionalizmo apraiška.
Visa tai savaip logiška, nes J. Basanavičiaus įkvėptas ir su bendražygiais įgyvendintas Lietuvos projektas de facto ir net pusiau oficialiai laikomas nebereikalinga ir beprasmiška atgyvena – net akivaizdžiai augančių geopolitinių grėsmių akivaizdoje, kai ugdyti sveiką patriotizmą darosi gyvybiškai svarbu.
V.Kudirka vaizdžiai aprašo, kaip jį, gimnazijoje besimokantį lietuvių valstiečių sūnų, aplankius tėvams, jis vesdavosi šiuos į tolimiausią sodo kertelę, kad bendramoksliai nenugirstų, jog šeima kalbasi „mužikiška” lietuviška šnekta, ir šitaip išvengtų jų pašaipų ir gėdos. O baigiamas prisiminimas jaudinančiomis eilutėmis, kaip, paėmęs į rankas J. Basanavičiaus išleistą „Aušrą”, V. Kudirka apsiverkė iš kartėlio ir jau iš kitokios gėdos. Gėdos, kad taip ilgai buvo išsižadėjęs savo kilmės ir tautos.
Nusakant šią skausmingą tapatybės paieškų trajektoriją madinga postmodernia kalba, jis suvokė ir įsisąmonino savąjį tapatumą ir tvirtai apsisprendė jį teigti ir valingai ginti. Tačiau dabartinėje Lietuvoje šis pasakojimas kažkodėl laikomas „politiškai nekorektišku“ ir „neaktualiu” – kliūtimi besimokančiam jaunimui išsiugdyti „šiuolaikiškesnę”, „tikru XXI a. žmogumi ir europiečiu”, o ne kažkokia XIX a. pabaigos atgyvena leidžiančią asmeniui save laikyti kultūrinę ir politinę tapatybę.
Viskas būtų sklandu ir gražu, tik bėda ta, kad šią J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos pastangomis išskleistą ir vėliau išpuoselėtą lietuvybės sampratą taip pat „atgyvena” laikė ir mokė jos gėdytis bei ragino kuo greičiau išsižadėti ir Lietuvos žemę trypęs sovietinis okupantas. Ir galiausiai, koks sutapimas: ta „pasenusi” ir „nebeaktuali” lietuviškoji tapatybė yra ne krislas, o dideliausias rąstas putiniškos Rusijos revanšistų akyse.
Jų neapykantos „pribaltikoje” tariamai klestinčiam nacionalizmui ir aršios kovos su juo motyvą suprasti nesunku. Tiems „nacionalistams” būdingas vienas itin „nepatogus” bruožas: iškilus reikalui jie visada pirmieji ir nedvejodami stoja ginti savo tautos ir šalies. Ilgiausiai pokarinėje Europoje trukęs lietuvių partizaninis karas – J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos „nacionalistinėmis” idėjomis tikėjusių ir jų tikrumą savo gyvybės kaina liudijusių tarpukario Lietuvoje užaugusių ir jos išugdytų jaunų pasišventėlių ir drąsuolių žygdarbis.
Visai neseniai, kai Ukraina tapo agresoriaus auka, pakrikusi ir demoralizuota armija nepajėgė priešintis, nes karininkai nedrįsdavo įsakyti savo valdiniams kautis su priešu, baimindamiesi, kad sumankurtėję kareiviai šaudys jiems į nugaras. Ir vėl šalį išgelbėjo ne saldžiakalbiai „ėjimo į Europą” šaukliai, bet tų pačių „nacionalistų” suformuoti kone beginklių savanorių batalionai, kurie ir atlaikė pirmąjį priešo smūgį.
Būtent šią pamoką, kuri vis dar nėra išmokta Lietuvoje, puikiai perprato ir iš jos pasidarė išvadas Putino sėbrai. Jie žino ir supranta: mankurtai – ar tai būtų XX a. sovietiniai, ar XXI a. europiniai mankurtai – niekada nenorės ir nesugebės sąmoningai ir valingai ginti savo valstybės. Neatsitiktinai trokštama, kad jų būtų kuo daugiau. Štai kodėl sovietmečiu vykusi kova su „nacionalizmo atgyvenomis” tęsiasi.
Belieka tikėtis, kad ne iki „pergalingos pabaigos”, kuri greičiausiai užverstų paskutinį Lietuvos istorijos puslapį.
