Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Čikagos mieste JAV atidengtas paminklas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadui ir su okupacija kovojusios valstybės vadovui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. 

Ceremonijoje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, taip pat A. Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir anūkė Inga Jancevičienė.

„Šiandien – ypatinga diena. Pačioje lietuvybės JAV širdyje – Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, stovės paminklas mūsų tautos didvyriui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Ši vieta lietuviams išskirtinė ir čia deramai bus puoselėjamas A. Ramanausko-Vanago atminimas, didvyrio istorija bus perduodama iš kartos į kartą, liudydama heroizmą, meilę ir ištikimybę Tėvynei Lietuvai“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Paminklo idėja įgyvendinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Užsienio reikalų ministerijos ir JAV lietuvių bendruomenės bendromis pastangomis. Paminklo autorius – skulptorius Jonas Jagėla.

Kompoziciją sudaro kovotojų už Lietuvos laisvę ženklas: vertikali ir dvi horizontalios lygiagretės, transformuotos į šakoto ąžuolo įvaizdį. Taip siekiama pabrėžti, kad 10 metų miškas buvo Lietuvos partizanų namai, o ąžuolas yra lietuvių tautos stiprybės ir nenugalimumo simbolis, plačiai naudotas partizaninio karo metu. Apatinėje paminklo dalyje – tekstas lietuvių ir anglų kalbomis, virš teksto iškaltas Vytis – Lietuvos valstybės herbas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.06; 07:30

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Nors Lietuvos ekonominė gerovė neprilygsta Europos Sąjungos šalių vidurkiui ir pajamų nelygybė išlieka didelė, vien ekonominiais rodikliais migracijos paaiškinti negalima. Tuo įsitikinęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sociologas dr. Dainius Genys – vienas iš mokslininkų, kurie Vyriausybės užsakymu parengė Lietuvos migracijos priežasčių tyrimą.

„Įprastai pagrindinėmis migracijos priežastimis laikomi ekonominiai aspektai. Bet tuo pat metu beveik intuityviai jaučiama, kad vien jais daugelio išvykstančiųjų pasirinkimo paaiškinti neužtenka, – reikia žiūrėti, kas slypi tarp eilučių“, – sako D. Genys ir primena, kad prieš kelerius metus Mičigano valstijos universitete (JAV) buvo atliktas tyrimas, kuriame Lietuva užėmė paskutinę vietą tarp 63 valstybių pagal žmonių empatijos – atjautos kitam žmogui – kiekį.

Tai, kad ekonomika nėra vienintelis faktorius, patvirtino ir šio Lietuvos migracijos priežasčių tyrimo rezultatai – tarp svarbiausių aspektų, kurie paskatintų emigrantus sugrįžti, yra ne tik didesni atlyginimai, bet ir didesnė pagarba žmogui.

Tyrimo metu, kaip skelbiama VDU pranešime, buvo apklausta 1,5 tūkst. Lietuvos emigrantų, gyvenančių Skandinavijoje, Didžiojoje Britanijoje ir pietinėje Europoje. Apklaustųjų buvo prašoma nurodyti tris svarbiausias išvykimo priežastis. Pagal populiariausius atsakymus išryškėjo trys pagrindinės emigrantų grupės: siekiantys užsidirbti (56 proc. visų apklaustųjų), norintys išbandyti save (20,7 proc.) ir bėgantys nuo lietuviško valdymo (20,3 proc.).

Šioms trims grupėms priklaususių respondentų atsakymai ir išnagrinėti tyrime. „Pirmoji grupė yra ekonominiai migrantai (vykstama turint tikslą užsidirbti). Antroji – išvykimas dėl saviraiškos (išvyksta žmonės, kuriems svarbu realizuoti save). Trečioji yra protesto grupė. Išvykstama ne todėl, kad norima, o todėl, kad reikia (dėl nepasitenkinimo valdžia, santykio su darbdaviais ar valstybe, žemų atlyginimų)“, – teigia D. Genys.

Apklausos dalyvių buvo klausiama, kokius tris dalykus Lietuvoje jie laiko labiausiai taisytinais, ir, iš kitos pusės, kas jiems labiausiai patinka valstybėje, kurioje dabar gyvena. Respondentai Lietuvą labiausiai kritikavo už korupciją, ekonominę nelygybę, nepagarbą eiliniam žmogui ir biurokratiją, o savo naujuose namuose labiausiai vertino pagarbų valdžios požiūrį į žmogų, optimalų santykį tarp atlyginimo ir atsakomybės bei visuomenės darną ir geranoriškumą.

„Kas paskatintų juos sugrįžti – tai milijono vertas klausimas. Vienas aspektas, svarbus visose grupėse, – tai pagarba žmogui. Trečiojoje žmonių grupėje, kuri emigravo norėdama pabėgti nuo valdžios, šis faktorius buvo svarbiausias – tai yra, jaučiama pagarba būtų tai, kas labiausiai paskatintų juos sugrįžti“, – pasakoja sociologas.

D. Genio teigimu, nors ši vadinamoji protesto grupė iš Lietuvos išvyko dėl priešiškumo valdžiai, nepasitenkinimo, tačiau būdami emigracijoje šie žmonės ne tik nepamiršta gimtinės, bet ir yra patys pilietiškiausi tarp apklaustųjų, aktyviausiai dalyvaujantys pilietinėse iniciatyvose, siejamose su Lietuva.

Remiantis apklausos rezultatais, žmonės, kurių Lietuva netenka dėl emigracijos, yra šeimyniški (net 77,6 procento svarbi šeima), darbštūs, aktyviai ieškantys išeities, adaptyvūs (50,1 proc.), komunikabilūs (37 proc.), pasitikintys ir bendradarbiaujantys (42,3 proc.) bei orientuoti į Lietuvą, lietuvybę. Net 73 proc. apklaustųjų nurodė, kad jiems svarbu emigracijoje išlaikyti lietuviškumą. 47,3 proc. ir gyvendami emigracijoje domisi Lietuvos politikos aktualijomis, mielai pasinaudotų dvigubos pilietybės statusu (77,1 proc.).

Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Ženklūs skirtumai atsiskleidė išnagrinėjus įvairių socialinių bei darbo sąlygų vertinimą Lietuvoje ir emigracijoje. Pagarbą darbuotojui emigracijos sąlygomis teigiamai įvertino 89,3 proc. apklaustųjų, o Lietuvoje – vos 36 proc. Streso lygį darbe emigracijoje teigiamai įvertino 69,3 proc., tuo tarpu gimtinėje – tik 25,5 proc., karjeros galimybes – atitinkamai 74,8 proc. ir 19,1 proc., nuopelnų vertinimą – 80,6 proc. ir 38 proc. Didžioji dauguma (67,8 proc.) apklaustųjų taip pat nurodė, kad emigracijoje pagerėjo būsto prieinamumas. Emigrantai geriau nei Lietuvoje vertino savo pasirinktoje šalyje teikiamas sąlygas sveikatos apsaugos (51,9 proc. respondentų), švietimo (67,2 proc.), teisėsaugos (65,6 proc.) ir socialinės apsaugos (87,9 proc.) srityse.

Natūralu, kad šeima taip pat išlieka vienu pagrindinių emigracijos motyvų. Pas užsienyje gyvenančius giminaičius arba kartu su kitais šeimos nariais emigravo 25,9 proc. apklaustųjų, dar 13,5 proc. kaip vieną pagrindinių išvykimo priežasčių nurodė siekį padėti šeimai, gyvenančiai Lietuvoje.

„Dažniau pasitaikė, kad išvyksta vienas žmogus, dažniausiai vyras, o paskui atvažiuoja šeima. Pastebėjome, kad po emigracijos keičiasi šeiminė padėtis: prieš išvykstant susituokę buvo arba gyvenimo partnerį turėjo 35,7 proc. apklaustųjų, o po išvykimo jų dalis ūgteli iki 65,7 proc. Iškėlėme hipotezę, kad šeimas kurti skatina pagerėjusi materialinė padėtis“, – paaiškina D. Genys. Anot tyrėjų, toks šuolis liudija tam tikrą „įsišaknijimo“ procesą, kurį lydi ir integracija į svečios šalies visuomenę.

Kadangi emigracijos priežastys įvairios, nėra ir vieno recepto, kaip šiuos žmones susigrąžinti – tačiau, be abejo, didžiausią teigiamą pokytį suteiktų pagerėjusi gyvenimo kokybė Lietuvoje. Tik pačią gyvenimo kokybę apklaustieji apibrėžia skirtingai: vieniems tai geresnės materialinės sąlygos, kitiems – geresnė savirealizacija.

Emigracija turi ir blogąją, juodąją pusę. Ji pavojinga mažoms tautoms.

„Tyrimas parodė, kad didžioji dalis emigrantų tebėra Lietuvos įtakos sferoje – skaito lietuvišką žiniasklaidą, palaiko ryšius su artimaisiais, domisi šalies aktualijomis. Nostalgiškas nusiteikimas Lietuvos atžvilgiu, pozityvus dvigubos pilietybės idėjos vertinimas ir netgi dalies respondentų nusiteikimas grįžti į Lietuvą bei prisidėti prie jos gerovės kūrimo leidžia manyti, kad egzistuoja emigrantų sugrįžimo į Tėvynę tikimybė“, – akcentuojama VDU pranešime.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.10; 17:08

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šiemet Mokytojo diena man buvo itin įspūdinga, nes ją praleidau kartu su pačiais laimingiausiais Lietuvoje pedagogais: Kretingos Pranciškonų gimnazijos pedagogų bendruomene.

Kodėl pačia laimingiausia?

Taip jau atsitiko, kad su tos gimnazijos bendruomene šiemet pasitikau ir Rugsėjo 1-ją. Negalėjau nejausti nerimo, įtampos, gal ir nepasitenkinimo, kuris tada vyravo ir toje, ir kitose rajono mokyklų bendruomenėse. Nerimą pedagogams kėlė neaiški, nesubalansuota, deramai nesureguliuota pedagogų darbo apmokėjimo reforma, kuri netapo aiškesnė ir prasidėjus mokslo metams.

Mokytojų dienos išvakarėse, rugsėjo 4-ją, Kretingos rajono pedagogus rajono valdžia sukvietė į bendrą šventę, kurioje netrūko sveikinimų, geriausių, labiausiai nusipelniusių mokytojų apdovanojimų, paįvairinamų koncertiniais numeriais. Šventėje pristigo … pačių pedagogų. Gal jie taip reiškė savo protestą prieš „valdišką šventę“?

Tačiau Rugsėjo 5-ją Pranciškonų gimnazijoje pedagogų nestigo. Noriu tikėti, kad bendruomenė nuoširdžiai šventė savo šventę. O laimingiausia gimnazija Lietuvoje ją pavadinau mažiausiai dėl poros priežasčių.

Pirmiausia, todėl, kad šiemet Lietuvą aplankė popiežius, pasirinkęs to paties, kaip ir gimnazija, šventojo Pranciškaus vardą.

Ir dar todėl, kad popiežius atvežė atsakymus į eilę klausimų, kurie jau ne vienerius metus kankina visą mūsų visuomenę, o pedagogus – ypatingai. O juk jei atsakymų nežino pedagogai, kuo jie gali dalintis su savo ugdytiniais?

Kokie tai klausimai? Ogi – pamatiniai: kas mes? Kas sudaro mūsų tapatybės esmę? Vardan ko gyvename? Ko ir kokiu būdu siekiame savo tikslų?

Kažkada panašius klausimus kėlė poetas Vytautas Mačernis, kurį citavo moksleiviai, sveikindami savo mokytojus: „Mes nežinome, KAM, bet gyventi/Kurt ir juoktis pasauly – puiku/…/ Mes nežinom, KODĖL, bet darbuotis/per šešias įtempimo dienas/tenka mums./…/Mes nežinome KAIP, KUO BŪDU…“.

Ar norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nežinojo poetas, nežinome ir mes šiandien. Bet popiežius Pranciškus žino, ir atvežė šias žinias mums.

Brangiausias turtas, pasak popiežiaus, yra „kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai“.

Tautai! Ne tautų bendrijai, ne valstybių sąjungai, net jei ta sąjunga labai moderni, labai demokratiška, garantuojanti saugumą (bent jau dauguma mūsų taip suvokia ES…).

Lankydamasis Baltijos šalyse, popiežius Pranciškus ne kartą pasidžiaugė, kad mes, Baltijos tautos, turime „tvirtą tapatybę. Tapatybę, kuri susiformavo kančioje, kovoje už jos išsaugojimą, kultūroje“.

Kažkodėl man atrodo, kad popiežius, kalbėdamas apie kultūrą, kuri padeda formuoti tapatybę, tikrai neturėjo galvoje „Eurovizijos“ ir į ją panašių globalių šou…

Popiežius Pranciškus mato, supranta ir, aišku, savaip vertina tuos globalizacijos, tautų niveliavimo procesus, kurie vykdomi ES vardu. Ne veltui jis labai tiksliai formuluoja klausimą: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę“?

Ir taip pat tiksliai, aiškiai atsako: „Sugrįžti prie šaknų“.

Šis sugrįžimo „prie šaknų“ siužetas buvo pakartotas dar ne kartą popiežiaus kelionės po Baltijos šalis metu. Ir reikia būti arba labai labai jaunu liberalu-konservatoriumi, arba Lietuvos  švietimo ar užsienio reikalų ministru, kad raginimą „grįžti prie šaknų“ interpretuotum kaip būtinybę plėtoti europietišką tapatybę.

Grįžimas prie šaknų nėra lengvas procesas, juolab, kad visa ES viršūnėlė kartu su jai nuolankiais kai kurių (ir Lietuvos) valstybių lyderiais daro viską, kad tos šaknys būtų kuo greičiau pakirstos.  Tai suprasdamas, popiežius Pranciškus ne kartą prisiminė ir priminė tas kančias, tas kovas, kurias teko išgyventi Baltijos tautoms, saugant savąją tautinę tapatybę. Jo nuomone, būtent „kova, siekiant išsaugoti savo tapatybę, padaro žmones stiprius.“

Ar mes išties stiprūs? Tik gyvenimas  gali atsakyti į šį klausimą… Gyvenimas ir … mūsų Mokytojai.

Būtent Mokytojams, jiems pirmiausia skirtas šis popiežiaus Pranciškaus priesakas: „Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms UGDYMU ir DIALOGU…“ (paryškinta mano – J.L.).

Štai kodėl laiminga galėtų (ir turėtų) būti Kretingos Pranciškonų gimnazijos bendruomenė: jai nereikia blaškytis, ieškant, renkantis autoritetą, kuriuo vertėtų sekti. Ji apsisprendė senokai, pasirinkdama Pranciškaus vardą, o Kristaus vietininkas žemėje, aplankęs Lietuvą istoriniais jai metais, šio pasirinkimo prasmę bei vertę dar paryškino ir sutvirtino.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neabejoju, kad Pranciškonų gimnazijos bendruomenė popiežiaus Pranciškaus patarimus suprato ir jais vadovausis kasdienėje praktikoje.

O kaip kitų gimnazijų, mokyklų bendruomenės? O kaip mūsų valdžia valdžiukė?

Atrodo, ji, valdžia, arba nesiklausė, arba nieko nesuprato…

Dar nespėjo ištirpti Popiežių skraidinusio lėktuvo takas danguje, kaip spalio 2 d. užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas pasirašė tarpinstitucinio bendradarbiavimo švietimo ir ugdymo Europos Sąjungos klausimais deklaraciją. Kaip rašoma pranešime spaudai, „šiuo žingsniu siekiama suvienyti institucijų pajėgas skatinant su Europos Sąjunga susijusių temų integravimą į mokyklų programas.“

Deklaracijoje skelbiama, jog ši tarpinstitucinio bendradarbiavimo platforma įkuriama siekiant „stiprinti“ „europinę tapatybę“ (?!! – J.L.) bei „gerinti švietimo ir ugdymo apie ES padėtį Lietuvoje, gerinti mokinių ir jaunimo žinias apie ES veikimą ir gebėjimus naudotis ES teikiamomis galimybėmis“.

Įsitikinote patys: popiežius šiedviem ponam ir poniai – ne autoritetas. Jie tebesvaitėja, kaip svaitėjo ir iki popiežiaus Pranciškaus vizito, apie „europinę tapatybę“. Jiems nė motais, kad mūsų mokyklas baigę mokiniai nebemoka be klaidų lietuviškai nei rašyti, nei kalbėti, kad apie Lietuvos istoriją turi itin miglotą supratimą, bet, eikvojant taip sunkiai iš biudžeto išsunktus milijonus, jiems bus kemšamos „žinios“ apie ES, kaip savo laiku sovietinėse mokyklose būdavo brukamos kassavaitinės „politvalandėlės“, „gerinančios mokinių ir jaunimo žinias apie ES“, – oi, atsiprašau, – apie SSSR „veikimą“.

Beje, anuomet tam pačiam tautinės tapatybės išplovimo tikslui dar buvo sukurtas ir mokslinio komunizmo kursas, bet neabejoju, jog neilgai trukus panašus kursas, liaupsinantis ES, pasieks mūsų mokyklas. Ar tai blogai?

Jei kalbėtume vien apie labai reikalingas, doru, veikliu žmogum tapti padedančias žinias, – pirmyn! Tačiau šiuo atveju susiduriame su brukama „gryna ideologija“. Ir tai negali nekelti priešiškos reakcijos, jau vien dėl to, kad tie patys „euroentuziastai“ aršiai priešinasi bet kokiems siūlymams mokyklose stiprinti tautinį auklėjimą, patriotizmo ugdymą, didinti naujausios Lietuvos istorijai skiriamų valandų skaičių, kad plačiau, detaliau būtų galima išdėstyti moksleiviams žinias apie partizaninį judėjimą, jo didvyrius. Atseit, tų ponų nuomone, patriotizmo mokyti ir išmokyti negalima.

O „europatriotizmo“, išeitų, galima?

Popiežius Pranciškus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

O gal ir šiuo atveju priežastis tūno ne kokioje nors „meilėje“, o šeimininko ir  protingos paskirties nerandančių pinigų įsisavinime?

Na, o mes, eiliniai lietuviai, švaria galva, neužteršta valdžia ir karjeros troškimais, dar kartą prisiminkime, ką apie mūsų šalis žurnalistams sakė popiežius Pranciškus jau lėktuve, grįždamas į Romą: „Svarbu pasigilinti į dar vieną toms šalims būdingą reiškinį – jūs savo darbe į tai pasigilindami nuveiktumėte gerą darbą – tai kultūros, tapatybės ir tikėjimo perdavimo reiškinys. Paprastai tai perduodavę seneliai, nes tėvai dirbo, tėtis ir mama turėjo dirbti, o be to, buvo pajungti partijai, sovietų atveju, arba turėjo paklusti nacizmui. Ugdymas buvo ateistinis. Tačiau sugebėjo perduoti tikėjimą ir kultūrą. Tais laikais, kai Lietuvoje buvo uždrausta lietuvių kalba, kai ji buvo pašalinta iš mokyklų, buvo prižiūrima, kokias maldaknyges žmonės atsineša į katalikų ar liuteronų pamaldas – lietuvių, rusų ar vokiečių kalba. Daug žmonių, visa karta tuo laikotarpiu, išmoko gimtąją kalbą iš senelių – jie išmokė juos skaityti ir rašyti gimtąja kalba. Būtų gražu, kad jūs parengtumėte laidų apie tikėjimo ir kultūros perdavimą sunkiais diktatūrų ir persekiojimų laikais. Nebuvo lengva perduoti tas vertybes, nes valdžia kontroliavo viešąją erdvę.“

Bet juk ir dabar, kaip matome, nelengva perduoti tas vertybes!… Juk ir dabar valdžia kontroliuoja viską,  kas tik patenka į jos priklausomybės lauką.

Kas gi atsitiko?

Atrodo, kad valdžią ne šiemet ir net ne prieš dešimtį metų būsim atidavę tiems patiems, kurie  nieko kito ir nemoka, tik nurodinėti bei kontroliuoti…

2018.10.07; 14:30

Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė

Kad ir kaip būtų gaila, straipsnį tenka pradėti atsižvelgiant į į viešąją erdvę nuolat iškišamus priešiškos lietuvių tautinei tapatybei veiklos pasireiškimus, kurie atspindimi į nutautinimą orientuotoje žiniasklaidoje neokomunistinių, pseudokrikščioniškų ir liberalistinių pažiūrų apologetų. Keista tik, kad jiems suteikiama delfi tinklalapio ir nacionalinio transliuotojo tribūna – net tada, kai viso pasaulio lietuviai švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį ir susijungia unikaliame renginyje – Pasaulinėje dainų šventėje, UNESCO paskelbtoje „oralinio ir nematerialaus žmonijos paveldo šedevru“.

Galbūt ir gerai, kad varganos sielos ir kultūrinio bei mokslinio neišprusimo, analfabetizmo pavidalai iškyla tokiu metu, nes tuomet, tokio masto plotmėje, išryškėja veikėjai, kurių „profesionalizmo“ dėka Lietuva velkasi Europos Sąjungos uodegoje. Rimvydas Valatka, jau seniai pasižymintis sovietiniams laikams būdinga liumpeniška retorika ir neapykanta lietuvių aukštajai kultūrai, su politruko įkarščiu kartoja propagandinius štampus straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Pseudolietuvybės stulpai – sovietų kanonai ir vagių šėrykla“:  jis šaiposi iš šventės dalyvių („bėgi minioje bliaudamas su visais“); akcentuoja krikščionybės ir tautinių tradicijų „prieštarą“, įžvelgdamas „valstybinio naratyvo šizofreniją“. Pagal jį, matyt, bažnyčia (ar pasaulietinė demokratinė valstybė bažnyčios vardu) turėtų uždrausti bet kokią tautinę kultūrinę veiklą. Tautinis paveldas jam – barbarybė, prietarų rinkinys: „Kaip galima didžiuotis XXI a. valstybės pinigais brukama barbarybe? Versti didžiuotis senoviniu prietarų rinkiniu gal nereikėtų, a? Tai – pseudolietuvybė. Vienu galu besiremianti į sovietinį kanoną.“ Galiausiai su aplombu didysis žurnalistas pareiškia, kad „Dainų šventės padėjo saugoti sovietų imperiją“, o šiuo metu „pseudolietuvybė tapo patogi šėrykla tipams, įvaldžiusiems patriotinį falcetą ir praradusiems bet kokį gėdos jausmą konvertuojant fasadinį patriotizmą į banko ženklus. Pabandyk apie tai tik prasižioti. Šventojoje ugnyje supleškins.“

Dainų diena

Painus sakinys, kuris priešingas tikrovei: jau daug metų tradicinės šventės Lietuvoje skurdžiai finansuojamos ir išsilaiko daugiausiai iš likučių, privačių iniciatyvų ir vidinio įsitikinimo, atkaklumo ir idealizmo, o maisto tiekimas Dainų šventės dalyviams iki šiol nesutvarkytas („nespėjama“ pasiruošti), todėl prastas maistas ne tik baigiasi ir jo neužtenka visiems dalyviams, bet pristatymas nuolat vėluoja, o griežtos repeticijų dienotvarkės besilaikantys atlikėjai pusdienį ar ilgiau priversti kad ir blogiausiomis oro sąlygomis dirbti naudodami savo organizmo resursus. Įsivaizduokime į šventę iš regionų atvykusius vaikus, kurie turi šokti alkani, gyventi nežinia kokiomis sąlygomis… Koks įspūdis jam susidarys visam gyvenimui? Kaip jis suvoks valstybės požiūrį į jį? Tačiau apie šias esmines problemas trumpai pašūkaujama ir nutylama – iki kitos šventės.

Rimvydui Valatkai užkliūva dalyvių eisena, kurią jis laiko lenininių eisenų tąsa. Gali būti, kad žurnalistas, augęs chruščiovkėje ar bendrabutyje prie samovaro ir rašinėjęs ideologinius tekstukus į komjaunimo spaudą, kitokio modelio nesįsivaizduoja. Tačiau ne sovietai išrado paradus ir eisenas. Eitynės ir karnavalai miestų gatvėmis – sena kaip pasaulis tradicija, ji esminė visuose kontinentuose. Gėjai taip pat rengia paradus, bet niekas jų su sovietais nesieja? O Dainų šventės eitynės – vienas gražiausių akcentų, kai žmonės galėjo neskubėdami ir iš arti pamatyti iš viso pasaulio suvažiavusių ir vietinių kolektyvų, bendrijų vėliavas, tautinius rūbus ir muzikos instrumentus, akinančius įvairove, savitumu ir spalvomis, raštais, pabendrauti, pasveikinti visus ir kartu pasidžiaugti. Kad ir nedidelės, bet tautiškai pasipuošiusios Lietuvos tautinės bendrijos ėjo koja kojon su visais.

Kas yra pseudolietuvis: ar tas, kurį jo žodžiais „išlaisvino užsienio radijo rokas“, ir kuris per nepriklausomybės atkūrimą jokių tautinių kultūrinių reiškinių nepastebėjo, nes ir sovietmečiu augo ant asfalto ir apie liaudies meną išmano kaip kiaulė apie debesis, ar tas, kuris iš paskutiniųjų, aukodamas laiką ir varganus pinigėlius, kaip bitelė toliau neša savo indėlį į tautos aruodą – kad tik ta saulė Tėvynėje neužgestų, kad lietuviška daina nenutiltų?

Žmonės plūsta į Kalnų parką

Kita labai silpna diskusijų dalyvė, bet labai paranki globaliajai rinkai, todėl nuolat šmėžuojanti svarbiose rampų šviesose, Nerija Putinaitė buvo kiek atsargesnė, bet išdrįso susiremti su ilgamečiu Dainų švenčių dirigentu, maestro Vytautu Miškiniu. Lygiai tokia pat bešaknė kaip ir Valatka, ši filosofė teigė: „Tie etno dalykai, kurie visiškai autentiški, jie scenoje neįdomūs. Nes jei pusę valandos ar valandą žmonės turės klausytis sutartinių, tai salė išprotės, pradės skirstytis“. Tiesą sakant, tikrų vertybių išsiilgę žmonės ne tik valandą, bet ir ilgiau gali klausytis sutartinių, o panelei, kuri negali pakęsti liaudies dainos, reikėtų lankytis Radžio, Džordanos Butkutės, Zvonkės ir Cicino koncertuose, o kitiems neaiškinti, kas ko gali klausytis. Bet pagal nudvasintus dėsnius suvokiama laisvos rinkos ekonomika leidžia nusitaikyti į kertinius bet kurios valstybės prioritetus, kurie tą valstybę daro unikalia, tvirta savastimi ir tradicijomis.

Todėl Putinaitė, G. Steponavičiaus laikais prisidėjusi prie krepšelių įvedimo ir aukštosios mokyklos sistemos sugriovimo, ir toliau siekia, kad bet kurios vieningos kultūros ir švietimo struktūros subyrėtų. Nenuostabu, kad pasitelkiama sovietų taktika kiršinti „krikščionis ir pagonis,“ nors iš žemiau pateiktos programos matyti, kad ne vienas renginys vyko bažnyčiose. „O dabar valstybė išlaiko organizacinį aparatą, skiria pinigų, remiamasi muzikos mokyklų ir kitų mokyklų struktūra. Jei būtų sakoma, kad tegul čia būna privačios iniciatyvos, labai abejoju, kad būtų tiek žmonių. Iš užsienio lietuvių kolektyvai atvažiuotų, nes tai visuomeninės privačios iniciatyvos, bet labai abejoju, kad tiek daug [vietinių] lietuvių suvažiuotų ir būtų toks [didelis] renginys,“ – teigia Putinaitė. Ji norėtų, kad nebeliktų tradicinių švenčių masiškumo, kad mokyklos nebedalyvautų ugdymo procesuose (moksleivių šventės nunyktų), o liaudies menas subyrėtų į saviveiklinius niekieno nepastebimus vienetus. Ką gi, užmojis nemenkas. Nesuprantama, kodėl muzikinio išsilavinimo neturintys žmonės postringauja ir sprendžia apie kultūrą ir meną apskritai? Gal kad vykdo ideologinį užsakymą, nes kitaip nedarytų absurdiškos išvados: „Tai yra politinis kultūros reiškinys ir dėl to tos šventės vyksta. “Išeitų, kad valstybės kultūros politika, kuri ir taip mažiausiai finansuojama ir nukanalizuota į globalius vandenis, yra kalta, kad dar gerbia valstybės paveldą?

Ansamblių vakaras

Panašūs akibrokštai yra ilgalaikio švietimo susinimo padarinys. Tiesa, Valatka ir Putinaitė disertacijas (dar reikėtų peržiūrėti kompetencijas) gynėsi tame pačiame Lietuvos filosofijos, kultūros ir meno institute, ir iškart po to pradėjo karjerą valdžioje. Ne paslaptis, kad ten dažnai apginamos žemo lygio disertacijos, o pakrikštyti „mokslininkai“ trejetukininkai toliau formuoja esmines Lietuvos mokslo ir kultūros gaires tuo metu, kai rimti, talentingi mokslininkai, ypač dirbantys nacionalinės reikšmės baruose ir mąstantys valstybiškai, tampa nepageidaujami, nes „prioritetai“ nustatyti nuo tautos ir valstybės – į globalią rinką ir marginalijas (mažumas, kitataučius, neesminius tyrimus, etc.). Todėl, jei reikėtų pasisakyti už tokių institutų išformavimą, būčiau „už“. Mokslo institutai turi dirbti valstybei ir jos interesams, ir nepriiminėti profesionaliai neįgalių doktorantų vien dėl to, kad jų nesurenka.

Grįžtant prie Dainų šventės, matyti, kad ilgalaikės putinaičių pastangos nenuėjo veltui: ne tik kad dalyvių sumažėjo kone trečdaliu, ir visos scenos buvo nepilnai užpildytos, bet ir didžiąją repertuaro dalį užėmė šiuolaikinės kompozicijos, kurios kai kuriais atvejais pavojingai priartėjo prie estrados žanro arba buvo išliekamuoju požiūriu menkavertės. Žmonės troško išgirsti senovę, aukso fondą, o šia prasme gavo trupinius. Pasak V. Miškinio, „lietuviai ir taip labai sumodernėję tradicijų prasme. Pažiūrėkite, afroamerikietiški ritmai – jau pusės Dainų šventės repertuaro pagrindas. Estai ir latviai dar atsargiai žiūri. Mes labiausiai pažengę blogąja to žodžio prasme, nes norime save integruoti į viso pasaulio pasiekimus. Latviai ir estai labiau konservatyvūs ir labiau laikosi tradicijų.“

Galiu tik pritarti maestro nuogąstavimams, kad pamažu prarandame tai, kas yra mūsų aukščiausi pasiekimai, dar visiškai gyva, bet kažkieno valia dūla lentynose, muziejuose ir neberodoma net per Dainų šventes, todėl jų ateitis, jei nesikeis suvokimas, kad reikia akylai saugoti ir demonstruoti visa, kas surinkta per daugelį metų ir reprezentuoja ne kičą, o autentiškas kultūros formas, yra miglota. „Užsieniečiai Dainų šventėmis žavisi. Aš labai dažnai kalbu apie Dainų švenčių tradiciją ir rodau filmus [užsieniečiams], nes tenka užsienyje dalyvauti įvairiuose seminaruose ir paskaitose – ir jie į tai žiūri su pavydu. Sako – čia fotomontažas, kaip tu surinksi 15 tūkst. į vieną krūvą. Taigi jie su pavydu žiūri, o mes save kritikuojame, norime kažkaip save sumoderninti“, – teigia dirigentas (citatos paimtos iš tekstų delfyje).

Man dar teks profesionalioje muzikos spaudoje rašyti apie pavojingas tendencijas, kai su pagreičiu išbarstome tai, kas visą laiką buvo mūsų, lietuvių kultūros paveldo ašis ir pagrindas. O tuo tarpu pacituosiu ištrauką iš Lietuvos liaudies kultūros centro leidinio, skirto 90-osioms Dainų švenčių metinėms (2014), ir kurį sudarinėjo šio žanro specialistai iš viso pasaulio: „Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – mėgėjų chorų sąjūdis ir dainų šventės XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įgavo platesnį pobūdį – chorai ne tik įsiliejo į tautinį atgimimą, bet ir tiesiogiai veikė nacionalinės profesionaliosios muzikinės kultūros plėtotę. Tokių daugiasluoksnių dimensijų dėka dainų šventės šiose šalyse tapo ilgalaike tradicija, kuri dėl savo integralių prasmių tautos kultūroje pripažinta tautinio kultūrinio identiteto išraiška.“ (aut. Regimantas Gudelis).

Publika Vingio parke

Tikėtis, kad nutautę diletantai ims ir skaitys gausią tautinio paveldo literatūrą, matyt, neverta, užtat jaunąją kartą gal paskatins šie gražūs ir prasmingi žodžiai, skirti „žmonėms, kurie sunkiais laikais sergėjo lietuvių kalbą, skleidė spausdintą žodį, budino sąmonę, kurie klojo ir tvirtino šios tradicijos pamatus. Tiems, kurie mokė ir tebemoko pažinti dainos grožį, pajusti šokio ritmą, kurių sukurta muzika, eilės, besiveržiančios iš dainininkų krūtinių, suteikia mums neapsakomą jausmą, pasididžiavimą savo Tėvyne. Visiems, kurių talento, pasišventimo, išmonės dėka metai iš metų šokių raštais marginamkos aikštės, tautos melodijomis puošiasi dainų slėniai“ (iš jubiliejinio leidinio).

Ir nūdien, praūžus šimtmečio šventei, su nerimu matai, kad pirmas smūgis tradicijai buvo suduotas okupacijos metais, kada ištisos sodybos, kuriose buvo švenčiamos gegužinės su dainomis ir šokiais, rodomi klojimo teatro vaidinimai, staiga ištuštėjo (viename kaime arba vienkiemių klasteryje vietoj 50 šeimų liko maždaug dvi), gabiausieji žmonės buvo išžudyti ir išvežti į tremtį ir lagerius, ir okupacijos laikais beliko maža dalis tų dainuojančių ir šokančių, tačiau vis dar – įspūdinga dalis. O antras smūgis tautai suduotas jau po 1990-ųjų, kada milijonas išvarytųjų iš Tėvynės ir tautinio švietimo atsisakymas unikalią tautos saviraiškos išraišką dar kartą nukirto – proporcingai ištuštėjus kaimams, miestams ir miesteliams. Tuomet, Sąjūdžio metais, buvo skubiai naikinami tautinio meno archyvai TV ir radijuje, prisidengiant neva kilusiu gaisru. Ir šiuo metu tie, kurie išliko, be didelių pinigų neprieinami. Esant tokioms tendencijoms, vargu ar galima tikėtis, kad Lietuva išlaikys savo unikalų kultūrinį „prekinį ženklą“ pasaulyje. Materialaus bedvasio kulto apsuptyje tiesiog stebuklas, kad dar matai dainuojantį lietuviškai žmogų, vilkintį tautinį rūbą, dar laikantį kankles. Ir iškyla akyse vaizdas – Čiurlionio „Karalių pasaka“ – kaip pažadas, kad tamsybėms galas vieną dieną ateis, o kultūrą ims tvarkyti išsilavinę ir nuovokūs žmonės.

UNESCO dokumento faksimilė

Priedas:

Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos…“ programa 2018 m. birželio 30 – liepos 6 d.

Kaune: birželio 30 d. 19 val. Dainų diena Dainų slėnyje. Vilniuje: liepos 1 d.12 val. Šventės atidarymas S. Daukanto aikštėje. 13 val. Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ Rotušės aikštėje. 21 val. Šventės atidarymui skirtas renginys Vingio parke – L. Vilkončiaus roko opera „Eglė“. Liepos 2 d. 14 val. Vaikų tradicinių amatų miestelio prie Valdovų rūmų atidarymas (Katedros a. 4). 16 val. Liaudies meno parodos „Gyvos jungtys“ atidarymas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (Savičiaus g. 13). Liepos 3 d. 10–22 val. Folkloro diena „Didžių žmonių žemė“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 18 val. Kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“ Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12). 20 val. Vokalinių ansamblių koncertas „Dėl žalio ąžuolyno“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (Aušros vartų .g 5). Liepos 4 d. 13-21 val. Teatro diena „Sau, tautai, žmonijai“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 22 val. Ansamblių vakaras „Tėvyne mūsų“ Kalnų parke. Liepos 5 d. 13 val. Ir 21 val. Šokių diena „Saulės rato ritimai“ Lietuvos futbolo federacijos stadione (Liepkalnio g. 13). 18 val. Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Vilniaus pramogų arenoje (Ąžuolyno g. 9). Liepos 6 d. 14 val. Šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką, 17 val. Dainų diena „Vienybė težydi“ Vingio parko estradoje. 21 val. Tautinės giesmės giedojimas visame pasaulyje.

2018 liepos 12 d.

Į Lietuvą sugrįžo Biržiškų šeimos palaikai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pirmadienio vakarą į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų pergabenti Vasario 16-osios Akto signataro Mykolo Biržiškos ir jo žmonos Bronislavos Biržiškienės palaikai.

Lėktuvas su Biržiškų šeimos palaikais nusileido pirmadienio vakarą Vilniaus oro uoste, kuriame surengta iškilminga palaikų pasitikimo ceremonija.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius iškilmingoje ceremonijoje sakė, kad Biržiškų palaikų pargabenimas į gimtinę, kaip ir surastas Vasario 16-osios Aktas, yra labai prasmingas ir simboliškas įvykis valstybei.

Kartu ministras pabrėžė, kad M. Biržiškos asmenybė yra labai svarbi, Lietuvai primenant svarbiausias žmogui savybes.

„Jis (M. Biržiška, – ELTA) galbūt buvo nepatogus kitiems, bet jis žinojo savo gyvenimo tikslą, žinojo, kaip jo siekti, ir iš tiesų paaukojo savo gyvenimą tam kredo, kurį jis turėjo, – padorumas“, – ceremonijoje sakė ministras, pabrėždamas, kad tai svarbi savybė visiems.

„Tebūnie jam lengva šventa Lietuvos žemė“, – pasisakymą baigė L. Linkevičius.

Prieš oficialią palaikų sutikimo ceremoniją M. Biržiškos anūkai pabrėžė, kad labai džiaugiasi, jog jų senelio paskutinė valia yra išpildyta.

„Tai ne atsisveikinimo diena, o sugrįžimas namo“, – pabrėžė M. Biržiškos anūkas Vytas Barauskas.

„Jie (M. Biržiška ir jo žmona Bronislava Biržiškienė-Šemytė, – ELTA) visą gyvenimą aukojo save Lietuvos naudai ir labai giliai mylėjo ir buvo labai geri pavyzdžiai, kaip reikia būti žmogumi“, – sakė M. Biržiškos anūkė Venta Barauskaitė-Leon.

V. Barauskas žurnalistams perskaitė ir M. Biržiškos užrašytus žodžius, kuriuose jis viliasi grįžti į laisvą Lietuvą.

„Aš ne tik tikiu, kad grįšiu į laisvą Lietuvą, bet ir žinau, kad grįšiu. Gyvas ar miręs, bet vis tiek grįšiu“, – M. Biržiškos užrašytas mintis perskaitė jo anūkas.

Vilniaus oro uoste vykusioje ceremonijoj taip pat dalyvavo Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša.

M. Biržiškos brolių – Vaclovo bei Viktoro Biržiškų palaikai į Lietuvą atgabenti anksčiau.

Palaikai bus perlaidojami Vilniuje liepos 11 dieną. Valstybinė perlaidojimo ceremonija vyks senosiose Rasų kapinėse.

Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos“ autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.

Artimųjų pageidavimu, perlaidojimo ceremonija Rasų kapinėse vyks dalyvaujant tik šeimos nariams ir artimiausiems bičiuliams. 1918 metų Vasario 16-osios akto signataras M. Biržiška bus palaidotas šalia savo bendražygio, patriarcho Jono Basanavičiaus.

M. Biržiškos ir jo šeimos narių palaikai bus pašarvoti Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Liepos 10 dieną, antradienį, nuo 10.00 val. iki 20.00 val., visuomenė turės galimybę su jais atsisveikinti.

Perlaidojimo ceremonija vyks trečiadienį, liepos 11-ąją.

M. Biržiška gimė 1882 m. Viekšniuose, Šiaulių apskrityje, mirė 1962 m. Los Andžele, JAV. Jis buvo literatūros istorikas, Nepriklausomybės akto signataras, daug prisidėjo prie lietuvybės stiprinimo, demokratinių vertybių įtvirtinimo.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Br. Biržiškienė-Šėmytė gimė 1879 m. Vilniuje, mirė 1955 m. Los Andžele. Ji buvo lietuvių ir JAV lietuvių visuomenės, kultūros, politinė veikėja.

Vaclovas Biržiška gimė 1884 m. Viekšniuose, mirė 1956 m. Voterberyje, JAV, – kultūros istorikas, politinis veikėjas, teisininkas, teisės tyrėjas, Lietuvos universiteto profesorius, Teisės fakulteto dekanas, Administracinės teisės katedros vedėjas.

Matematikas, visuomenės ir politinis veikėjas Viktoras Biržiška gimė 1886 m. Viekšniuose, mirė 1964 m. Čikagoje, JAV.

Vasario 16-osios akto signataro M. Biržiškos ir jo šeimos narių palaikų perlaidojimo ceremoniją organizuoja ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio potvarkiu sudaryta komisija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.10; 08:08

Luana ir Vilius Žalpiai (dešinėje) ir Vidmantas Valiušaitis (kairėje). Slaptai.lt foto.

Šešių hektarų plote, į kurį įsiterpia šilai ir kalvos, plyti istorinės Roslyno kapinės. Čia daugiau nei 5 tūkstančiai kapų. Jose palaidota mažiausiai 24 tautybių žmonės. Čia ilsisi ir lietuvių emigrantų seneliai ir proseneliai.

1886-1929 m. laikotarpiu į Roslyną atvyko nemaža imigrantų iš Italijos, Lenkijos, Slovakijos, Vokietijos, Slovėnijos, Serbijos, Kroatijos bei Lietuvos. Daugelis šių žmonių dirbo anglies kasyklose už penkis dolerius per dieną.

Lietuviškų kapinių puoselėtoju ir sargu tiktų vadinti Vilių Žalpį, buvusį Portlando lietuvių bendruomenės pirmininką. Jo dėka Roslyno ir Cle Elumo kapinaitėse paženklinti čia palaidotų lietuvių kapai. Su savo dviem broliais, negailėdamas nė savų santaupų, jis aukoja laiką ir savo darbą, vykdydamas savotišką „Misiją Amerika“. Lietuviškas paveldas, kurio dalimi yra ir lietuvių kapai Amerikoje, taip pat jau šaukiasi sąmoningų lietuvių rūpestingos rankos. Galbūt ne mažiau, nei kapai Sibire.

Apgriuvusias tvoreles, suskilusius antkapius, kapinių aplinką padėjus tvarkyti Portlando ir Siatlo lietuviams, buvo bandoma tvirtinti, kad viename jų plote palaidoti lenkai. Tačiau Vilius nepagailėjo laiko skaitydamas senas bažnytines laidojimo knygas, pageltusius laikraščių komplektus ir įrodė, kadčia palaidoti ir lietuviai.

Surengęs lėšų rinkimo vajų, Vilius pastatė gražų lietuviams skirtą memorialą, atkūrė teisybę: užrašė, kad čia ilsisi ir lietuviai, ir lenkai. Paminklas – kaip ir pridera, su iškaltu Vyčiu, o iš kraštų – lietuviško ornamento pyne, kurią nusižiūrėjo iš savo kaklaraiščio.

„Man taip svarbu tie lietuvių kapai, jų ieškojimas, nustatymas, kad neliktų nei vieno neatpažinto, apleisto kapo, kad aš tapau tikru maniaku“, – sako Vilius Žalpis, kurio proseneliai į Ameriką atvyko apie 1889 metus. Močiutė ir tėvas gimė Čikagoje.

Vilius Žaplis yra Amerikos žemaičio, kilusio iš Stulgių kaimo, ir kubietės sūnus. Iki 18 metų lietuviškai nekalbėjo, nes namuose skambėjo ispanų ir anglų kalbos. O šiandien jis – Lietuvos patriotas ir lietuvybės pasiuntinys, kokių reikia paieškoti. Lietuviškai išmoko važinėdamas į Suvalkų trikampio lietuviškus kaimus, vedė žemaitę iš Lietuvos, lietuviškai išauklėjo tris puikius vaikus – Dobilą, Kantautą ir Eglę.

Vilius ir jo žmona Luana Žalpiai – portalo Slaptai.lt svečiai. Juos kalbina žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.

2018.07.04; 06:45

„Draugo“ fondo pirmininkė, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Marija Remienė

Šių metų birželio 19 dieną Lietuvos dailės muziejuje buvo iškilmingai pristatyta prof. Juozo Skiriaus knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918 – 2018 metais“.

Knygą pristatant dalyvavo „Draugo“ fondo pirmininkė, leidinio iniciatorė ir leidybos vadovė Marija Remienė (JAV), knygos autorius prof. Juozas Skirius, redaktorė Audronė Škiudaitė – Girininkienė, Seimo narys, solistas, prof. Vytautas Juozapaitis, Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorius Marijus Gudynas, dr. Ramūnas Kondratas, istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius, solistė prof. Asta Krikščiūnaitė, pianistė Audronė Kisieliūtė. Vakaro vedėja – rašytoja, redaktorė Renata Šerelytė.

„Draugo“ fondo pirmininkė, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Marija Remienė yra sakiusi: „Artėjant Vasario 16-osios šimtmečiui, „Draugo“ direktorių taryba ir „Draugo“ fondas (JAV), atsiliepdami į Lietuvos Respublikos vadovų viešus kvietimus, kad visa Lietuvos visuomenė ir viso pasaulio lietuviai prisidėtų prie šios džiaugsmo šventės, ėmėsi iniaciatyvos Lietuvos respublikos atkūrimo šimtmečio jubiliejui parengti ir išleisti knygą apie Amerikos lietuvių pasiaukojimo Tėvynei darbus. Man, gyvenančiai išeivijoje ir visą laiką dirbusiai lietuvybės išlaikymo baruose, norėjosi, kad Lietuvos valstybės jubiliejui būtų atskleista visa lietuvyės Amerikoje vykdyta pagalba Lietuvai, jos prasmė ir svarba. Permąsčiusi Amerikos lietuvių didžiąją XX amžiaus misiją – ką darėme svarbiausio, išliekančio, lemtingo Lietuvos laisvei, lietuvių kultūrai, menui, mokslui, visuomenės tobuliimui, ypač po Antrojo pasaulinio karo, nutariau, kad reikia knygos.

Didžiai dėkoju jos autoriui, išeivijos tyrinėtojui prof. Juozui Skiriui. Studija išleista už aukotojų JAV suteiktą paramą. Ją Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmečio sukakties metais pristatome Lietuvos ir išeivijos visuomenei“.

Slaptai.lt skelbia „Draugo“ fondo pirmininkės Marijos Remienės kalbą, pasakytą pristatant veikalą Lietuvos dailės muziejuje. Artimiausiu metu bus paskelbtas istoriko prof. Egidijaus Aleksandravičiaus žodis.

2018.06.21; 13:48

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą

Šiandien plačiai ir su susirūpinimu kalbama apie krizės paliestą Europą, Vakarų civilizaciją. Tokių kalbų nebūtų, jei šios civilizacijos šerdį sudaręs dvasinės kultūros lobynas nebūtų paliestas ėduonies… Mūsų protėviai gyveno kurdami ir naudodamiesi savuoju lobynu. Tačiau nunykus piliakalnių epochai savasis lobynas prarado jį maitinusius giluminius šaltinius.

Gal tai bus viena iš priežasčių, kodėl dabarties Europai būdinga moralinės kultūros krizė mus yra palietusi didesniu laipsniu nei kokį vokietį ar prancūzą. Žinoma, jokiu būdu neatmestina bolševikinės-sovietinės invazijos įtaka sudarkant, sujaukiant tautos dvasinį moralinį veidą.

Tokias mintis išsakau mąstydamas apie tai, o kodėl plačiau ir aiškiau neišdėsčius tiek sau, kiek kitiems europiečiams (ir pasauliui) apie egzistavusią, unikaliais bruožais pasidabinusią mūsų protėvių ir jų giminaičių dvasinės kultūros gyvavimo bei organizavimosi kelią? Tokio žingsnio, regis, reikalauja ne tik Europos, bet ir mūsų pačių tautos esatis. Aplamai, prasmingas, turiningas tautų sąveikavimas reikalauja laikytis principo: jeigu naudojiesi bendru lobynu, privalai ir pats jį papildyti tuo, ką turi originalaus, gaivinančio…

Išgyvename iki šiol neregėto masto lietuvių emigravimą iš savo šalies. Didžiąją jų dalį sudaro jaunimas. Tikėtina, kad emigracijos mastas būtų mažesnis, jeigu jaunosios kartos ugdymo programose tegu ir kuklią vietą būtų suradę neretai šalia tų pačių mokyklų stovėję piliakalniai. Jeigu jiems būtų parodytas ne formalus dėmesys (kurio, deja, iki šiol irgi trūksta), bet anų laikų protėvių gyvenimą suvokiantis ir apie jį pasakojantis dėmesys. Tai kodėl drąsiau ir išmintingiau nesusimąsčius ir apie tai, kaip ir kuo, prisimindami piliakalnius, galėtume sustiprinti besiblaškančios jaunosios kartos sąsajas su sava Tėviške, su Tėvyne?.. Gal piliakalnių atminčiai skirtus 2017-sius metus tikslinga (ir būtina) vertinti kaip startines pozicijas tolesniam, masiškesniam ir labiau valstybiškai apmąstytam supratimui apie protėvių praktikuotą socialinę ir dvasinę kultūrą? Rimčiau susirūpinti tokio supratimo sklaida?

Šiandien ypač plačiai ir garsiai kalbama apie tautos ir valstybės savigyną, akcentuojant karinį veiksnį: kariuomenės gausinimą, ginkluotės modernizavimą, NATO pagalbą ir pan. Tačiau kiek ta kryptimi beinvestuotume, kažin ar įmanu eliminuoti agresoriaus aiškiai plėtojamą tautos ardymą iš vidaus. Na, kad ir jo slaptomis, t. y. savais, mums nematomais kanalais, palaikant kapitalo (verslo), o taip pat kai kurių politikų bei valdininkų egocentristinę elgseną, kuri sustiprina ir šiaip tradiciškai (istoriškai) susiformavusią valstybės atskirtį nuo tautos (lietuvių politinės nacijos). Ne paslaptis, kad į tautoardą savais kanalais taip pat įtraukiamas ne vienas ir iš lietuvių intelektualų, t. y. subtilesniais būdais įtakojant ir iškreipiant jaunosios kartos ugdymą. Nesunku pastebėti, kad vietoj humanitarinių, dvasinių ir ypač patriotinių vertybių akcentavimo, bręstančiai, savo kelių ieškančiai jaunuomenei vos ne brukte brukamos trapią sielą šaldančios, pertekliumi kupinos kosmopolitinės orientacijos ir vertybės.

lietuviu_kalbos_isdavyste
Lietuvių kalbos išdavystė

Mąstant apie apeiginius piliakalnius iškyla noras ištarti: ačiū Dievui… Turime stebuklą – išlikusią dar gyvą gimtąją kalbą… Ji – tai tas stebuklingas, amžinasis, dvasinės energijos šaltinis, kuris dar nepapuvusiomis šaknimis palaiko, įtvirtina mūsų tapatybę (esybę). Kuris suteikia mūsų širdims ir savirealizacijai pakankamai tvirtą pamatą! Kol šis tautos gyvastį maitinantis šaltinis neišsenka, tol lieka gyva ir pati tauta. Kol tas šaltinis apsaugomas nuo teršalų, tol nuo jų apsaugoma ne tik pati tautos dvasia, bet ir jos nebesugrąžinamas dūlėjimas. Nedvejodami privalome įsisąmoninti: mūsų, t. y. lietuvių, išlikimą supermodernizmo sąlygomis lemia ir lems kalba. Deja, bet ir šioje srityje girdime vis dažniau skambančius pavojaus varpus…

Nesusilaikau skaitytojui nepateikęs vieno konkretaus pavyzdėlio.

…2015-ji… Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčioje vyksta Vilniaus Antakalnio gimnazijos abitūros atestatų įteikimo iškilminga ceremonija. Tarp laimingųjų – ir mano anūkas… Prie altoriaus per mikrofoną kalba tos gimnazijos direktorė. Neslėpdama pasitenkinimo sausakimšai bažnyčiai ji praneša: „Visi mūsų abiturientai anglų kalbą išlaikė kur kas geriau už lietuvių… Anglų kalbos vidurkis siekia 10, o lietuvių – vos 8 balus… Štai jums akivaizdus įrodymas, kad mūsų išauklėtas jaunimas demonstruoja tapsmą tikrais Europos piliečiais!“ – jau su nebenuslepiama pasipuikavimo gaidele savo kalbą baigia gimnazijos vadovė.

Tik prieš trejetą metų tos pačios mokyklos abitūrą šventė vyresnysis mano anūkas. Tą kartą tos pačios direktorės kalboje ir visose iškilmėse sklandė nuoširdus, nesuvaidintas lietuviškas patriotizmas. Panašus į tą, kuris būdingas kiekvienam save gerbiančios Europos tautos piliečiui…

Tai kas mums atsitiko? Kodėl taip viskas (lyg su spartinamu tempu) keičiasi tiesiog mūsų akyse? Gal daugumoje mūsų bendro lavinimo mokyklų jau nebesusigaudoma, kad pagrindiniu tautos išlikimo, savisaugos ir savigynos veiksniu yra ir visada išliks tik nuosekliai, nuolatos išmintingai „pakurstoma“ tautinio, nacionalinio pasididžiavimo bei orumo dvasia? Tautos giluminės šaknys ir jų puoselėjimas? Sutinku su teiginiu: turime neblogai tvarkomą švietimo sistemą, bet jaunosios kartos patriotinis, dvasinis, o kartu ir moralinis ugdymas dabarties sąlygomis yra nevisavertis. Esmingai taisytinas!

Artėjant šios apybraižos pabaigai, pabandysiu formuluoti kai kuriuos kitus apibendrinimus.

Apeiginių piliakalnių epochos kultūra nuo dabartinės yra nutolusi panašiai kaip Mėnulis nuo Žemės. Man šis metaforos tipo išsireiškimas leidžia lyg ir lengviau nusileisti ant žemės. Leidžia prisiliesti prie nūdienos. Ir ką čia matome? Tai pirmiausia įvairių raizgytojų suraizgytą neįtikėtino sudėtingumo (painiausio surišimo) Gordijaus mazgą. Tačiau jo net nebandysime atraizginėti. Bet štai vieną kitą žingsnelį žengti ta kryptimi verčia pats apybraižos sumanymas. Tokią žingsniuotę pradėkime nuo „atokesnių, atsargesnių“ pozicijų…

Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose neretai galime aptikti „kultūrinio kolonializmo“ (arba „kultūrinės ekspansijos“) sąvoką. Glaustai išsireiškus, šia sąvoka nusakoma tos ar kitos tautos būsena, kai jai pačiai silpstant iš vidaus, vis labiau įsigali praktika tvarkytis ir gyventi pagal „Kito“ primetamas taisykles, t. y. pagal svetur sugalvotą ir nusistovėjusią tvarką.

Peršama gyventi pagal to „Kito“ rašomus scenarijus ir reikalavimus. Savų taisyklių, kurios labiau atitiktų tautos prigimtinę kultūrą (tautos matricą), nebesilaikoma, – į tai žvelgiama kaip į atgyveną. „Kultūrinis kolonializmas“ blogas ne savo esme, ne įsiūlomomis savo taisyklėmis, o tuo, kad jis, neturint atitinkamų saugiklių, prisideda (ir spartina) jaukdamas pačią tautos socialinę sandarą ir jos dvasią. Įneša į tautos esatį ir jos valstybės praktiką paralyžiuojantį mikrobą. Toks vaizdas ryškiau matomas, jeigu tauta prieš tai išgyveno sunkias istorines dramas.

Manau, kad skaitytojas lengvai susigaudo, jog tokias kritines mintis taikau saviems namams, t. y. dabarties Lietuvai. Jas išsakau ne dėl to, kad laikausi pozicijos kaišioti pagalius į riedančio vežimo ratus. Aš tolimas nuo tokios mąstysenos. Geopolitinė realybė esti tokia, nuo kurios niekur neįmanu pasislėpti. (Nebent reiktų atkartoti žydų pranašo Mozės žygdarbį. Bėgant iš Egipto, tostautos vedlys net keturiasdešimčiai metų savo ganomuosius užlaikė dykumoje tam, kad jie apsivalytų nuo sąnašų ir purvo, kurį išsinešė bėgdami iš civilizuoto Egipto). Žinome, gerai žinome: urbanizuotas gyvenimas neišvengiamai „produkuoja“ ir šiukšlynų sklaidą…

Bet žinome ir tą nenuginčijamą faktą, jog lietuvių intelektualinė kultūra kupina išminties. Kupina ir išminčių… Drįstu skaitytojui priminti dabarties šurmulyje primirštą mūsų iškiliąją archeologę ir mąstytoją prof. Mariją Gimbutienę. Ji, kaip ir kiti į ją panašūs savos tautos patriotai, visą sąmoningą gyvenimą paaukojo protėvių ir jiems artimų giminaičių seniausių pėdsakų paieškoms. Jai pasisekė… Pasisekė ir ta prasme, kad tapo pripažinta mokslininke tarptautiniu mastu. Apmąstydama tai, ką ji surado ir apibendrino, profesorė pateikia štai tokias vis dar savo aktualumo neprarandančias mintis…

Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Labai svarbu mums suprasti, kokį turtą turime. Ir kad mokėtume iš jo pasisemti išminties ir grožio, ir viso, ko jame yra. Nes jeigu mes atsisakysime šito, tai atsisakysim patys savęs… Tai globalinė viso pasaulio problema – grįžti į žemės šventumą. O žemės šventumas Lietuvoj dar ir dabar jaučiamas, dar nesame jo praradę.“ Tiesa, profesorė taip rašė prieš gerą pusšimtį metų… Tada, tarsi mąstydama apie piliakalnių gausą, ji toliau štai taip tęsė anų metų apmąstymus: „Mes esame privilegijuoti, nes daug greičiau galime atnaujinti ryšį su praeitimi ir jausti senosios kultūros tęstinumą savyje. Šitai turėtume turėti galvoje ir nevadinti etniniu fundamentalizmu. Nes tai yra mūsų išsilaikymo laidas – kaipgi dar kitaip mes galime dabar išsilaikyti, jeigu ne iš tų versmių, kurios yra gėrio ir grožio versmės…“[1]

Šios gražios, taurios mintys tarsi savaime verčia sugrįžti prie anksčiau išsakytos metaforos apie „nutolusį Mėnulį…“ Taigi, gal nuo mūsų nutoldamas Mėnulis nusinešė ir kultūrą, kuri piliakalnių epochos laikais egzistavo… Apie ją kalbėjome gana plačiai. Tik čia pridursime: mūsų protėviams būdinga jungtis buvo grindžiama priklausymu ne tik griežtai apibrėžtai teritorijai ar genčiai. Ji priklausė ir nuo to ar kito vaidmens, kuris tarsi savaime buvo priskiriamas pilėniečiui.

Apskritai, socialinės jungties problematika yra supersudėtinga. Ypač jeigu žvelgiame į dabartį… Išsireiškus irgi metaforiškai, toji problematika priklauso neatrišamo Gordijaus mazgo kategorijai. Bet apie visa tai kalbėti būtina. Būtina jau vien dėl tos priežasties, kad tas kažkas „Kitas“ galutinai mūsų nepaverstų zombiais… Tai yra pilnai pavaldžiais kitiems ir paklūstančiais jų valiai…

Priklausau sociologų „kohortai“, kuri užsiima socialinės realybės diagnostika. Tai yra to ar kito socialinio sutrikimo nustatymu. Taigi, jau pats profesinis etiketas neleidžia atsisakyti kritinės minties. Ją ir pratęsime.

Nūdienos visuomenėje (jos narių) socialinė jungtis taip pat egzistuoja. Bet va, lyginant su „ana“, pilėniečių, kuri vos ne išimtinai buvo grindžiama dvasinėmis vertybėmis, „mūsiškoji“ spalvinama visai kitomis spalvomis. Na, kad ir dabartinės visuomenės piliečių valios išreiškimu – atsikartojančiais rinkimais, kurie niekada taip ir nepateisina teikiamų jiems lūkesčių. Daug dėmesio skiriama nuolatinėms politikų, verslininkų, ekonomistų ir politologų diskusijoms apie verslo sąlygas, mokesčius, produktų bei paslaugų kainas, biurokratinius nutikimus ir nusikaltimus. Vos ne kasdien kalbama apie įsitvirtinusią korupciją ne tik versle ar politikų užkulisiuose, bei savivaldybėse ir sveikatos aptarnavime. Vos ne kasdien dirbtinai audžiamos ir kaleidoskopiškai keičiamos įvairių sensacijų apžvalgos ir pan. ir t. t. Visuomenės dėmesys visiems tiems dalykams prikaustomas – yra apie ką tarpusavyje šnekėtis… Tokią socialinę jungtį pavadinkime rutiniškąja, „profanine“.

Apie ją pirmoje eilėje prabilau, nes ji užima bene dominuojančias pozicijas. Tai ji, „profaniškoji“ informacija, žmogaus dėmesį nukreipia ne tik nuo supančiotos, spalvomis turtingesnės realybės, bet ir nuo dvasinėmis vertybėmis prasmingesnio gyvenimo. Susiaurina pačią žmogaus, kaip individualizuotos asmenybės, savikūrą bei saviteigą… Aš nekalbu apie tuos, kurie nuolatos gyvena prasmingą, kasdien kuo nors įvairinamą gyvenimą. Bet jų – mažuma…

Mūsų tautą (Lietuvos visuomenę) yra užgožęs individualizmas. Ir ne bet koks, o su anarchizmo kvapeliu. Daugelis iš mūsų nebesuvokia tikslo ar aukščiausios vertybės, vardan ko galima būtų paaukoti savo gyvenimą. Nebelikę pajautos aukotis vardan tikslų, kurie pranoktų mūsų pačių gyvenimo tikslus. Kalbu apie tamsiąją individualizmo (asmens, žinoma, ir bet kurios politinės partijos) pusę. Į tai, kas orientuoja į save, o ne į visuomenės ar tautos būvį, perspektyvą. Egocentristinė orientacija patį gyvenimą paverčia siauresniu, lėkštesniu, nei to iš mūsų reikalauja istorija.

Apie individualistinės (egocentristinės) krypties elgseną galima prabilti žvelgiant į tai ir kitu aspektu. Esama pamato kalbėti apie mūsų gyvenime įsitvirtinusį vadinamąjį instrumentinį protą. Tai asmenų, politinių partijų ir net valstybės institucijų elgsena, kai atsirenkami tik tokie veiksmo būdai ir programos, kurie duoda apčiuopiamą naudą: materialinį-finansinį atlygį, prestižinį postą ar statusą, politinę ar socialinę galią ir pan. Dvasinės kultūros esatis ir perspektyva, juolab moralumas paliekamas lyg ir antrajame plane. Visa tai ir vadiname instrumentinio proto įsitvirtinimu. Na, o dar „puošniau“ išsireiškus – utilitarinės ar profaninės kultūros įsitvirtinimu…

Tikiu, kad pats skaitytojas supranta, jog tokias ir panašias mintis išsakyti „provokuoja“ pats gyvenimas. Tačiau kai kuriais kritiniais bruožais apibūdinęs dabartį, tiesiog privalau kai ką pasakyti ir su vadinamuoju pliuso ženklu. Taigi… Nedera mums pamiršti ir tai, kad didžiulį socialinės jungties darbą atlieka visa supersudėtinga švietimo ir ugdymo sistema. Pradedant vaikų darželiais ir baigiant aukštosiomis mokyklomis bei universitetinėmis laboratorijomis. Mokslo ir kitos įstaigos. Įvairiausios paskirties įmonės, firmos bei asociacijos. Pastarųjų darbo rezultatai taip pat yra ženklus įnašas į jungties aruodą. Tą patį galima pasakyti ir apie religines bendruomenes. Apskritai, panašaus tipo buhalterijoje nesunku suklysti ko nors reikšmingo nepripliusavus.

Bet.., nerimo kirminas nuolatos kirba. Ypač priartėjus prie skaudamos vietos… Kalbėjome apie socialinį sąsajingumą, socialinę jungtį. Tarsi pati širdis ragina atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus dvasingumą ugdantis turinys – štai kur problemų problema. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie lietuvių tautos tęstinumą…

(Bus daugiau)

2017.10.12; 05:55

[1] Žr.: Baltų religija šiandien. (Sudarė Jonas Trinkūnas). – Vilnius, 2013, p. 40.

Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.

Tai – ketvirtoji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis. 

2017-08-07

Praėjusią savaitę prof. Jūratė Laučiūtė paskelbė straipsnį „Pirmyn! Į praeitį?“, kuriame atkreipė dėmesį į panašumą tarp VU TSPMI studentų piktinimosi mano „euroskeptiškomis“ pažiūromis ir okupacinio režimo entuziastų skundų dėl „nacionalizmo dvasios“ pokario VU filologijos profesorių paskaitose. 

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pastarąjį mėnesį tai toli gražu ne pirmas šiuos ir kitus dabartinių ir sovietinių mėginimų įtvirtinti „vieną tiesą“ panašumus primenantis tekstas, išskirtinis savo atvirumu ir neatsitiktinai sulaukęs atitinkamo jį skelbusios redakcijos įvertinimo – su ištisus trejus metus kas savaitę komentarus leidiniui rašiusia autore skubiai nutraukta sutartis.

Šis straipsnis aktualus visai Lietuvos visuomenei. Atmintis – tik ji neleidžia žmogui tapti nežinančiu, kas jis buvo, yra ir privalo būti, mankurtu ir apsaugo nuo pavojaus tapti „laimingu”, tai yra net nepajėgiančiu aiškiai suvokti savo apgailėtinos padėties vergu.

Nereikia priminti, kad mankurtas – dvasiškai suluošintas žmogus, iš kurio atimta atmintis. Tai neprisimenantis savo praeities ir kilmės – tėvų ir gimtosios bendruomenės – padaras, kuris, nesuvokdamas, kas jis yra, visada jaučiasi ,,laimingas” ir pasiruošęs aklai įvykdyti bet kurį šitokia būtybe jį pavertusių šeimininkų paliepimą.

Kad ir kokia svarbi ir maloni man gerbiamos profesorės išsakyta moralinė parama, sutartis su šio teksto autore nutraukta dėl kitos priežasties. Toji priežastis yra kur kas gilesnė: savo straipsniu ji pataikė į patį Lietuvoje vyraujančios ideologinio ir politinio valdymo sistemos nervą. Straipsnis „žalingas” ir „pavojingas” pirmiausia todėl, kad gaivina daugelio žmonių prisiminimus apie sovietmečiu vykusias „neteisingai mąstančių“ asmenų moralinio ir psichologinio spaudimo bei žlugdymo kampanijas.

Okupacijos laikų neregėjusiai ir neatsimenančiai, tad kiek naivokai tikinčioje, jog gyvena „laisvės karalystėje” jaunajai kartai jis gali tapti paskata susimąstyti, kas yra tikroji laisvė ir kokia jos prasmė, nes turėtų pažadinti sveiką abejonę ir gilesnę pajautą, kad Lietuvoje su laisve vyksta keisti ir negeri dalykai. Nuo čia jau tik mažas žingsnelis iki to, kad visuomenei atsivertų akys ir daugeliui taptų akivaizdi ir pagaliau viešai pasakyta didžiausia šių dienų Lietuvos „paslaptis”: būtent, kad Lietuvą valdo ir negailestingai naikina vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta.

Grobikams sunaikinus ir nutildžius sąmoningiausius ir patriotiškiausius Lietuvos visuomenės sluoksnius, o slenkant metams natūraliai keičiantis kartoms ir vykstant nuožmiam visuomenės ideologiniam indoktrinavimui bei „perauklėjimui”, okupuotoje šalyje mankurtėjimas plito vis lengviau bei sparčiau. Sąjūdžio išvakarėse Lietuvoje buvo likę kur kas mažiau istorinę atmintį ir tautinę bei valstybinę sąmonę išsaugojusių piliečių, nei melagingai skelbia tris dešimtmečius skleidžiamas „visuotinio tautos prabudimo” mitas.

Mažiausiai prabudusiųjų buvo labiausiai „perauklėtoje” – iš pradžių prievarta atplėštoje, o vėliau vis savanoriškiau atitrūkinėjusioje nuo dvasinių, moralinių ir politinių Lietuvos Respublikos ištakų ir idealų komjaunuolių kartoje. Smarkiai sumankurtinta – nukrikščioninta, ištautinta ir išvalstybinta – Sąjūdžio išvakarėse ji buvo parengta ir pasiruošusi užbaigti Tautos naikinimo darbą. Kadangi nebuvo spėjusi tiek pasireikšti šiame bare kaip labiau pasižymėję „partijos draugai”, ji nesunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų – okupantų įskiepytas sovietines „pažangias” pažiūras greitai ir gana meistriškai padengė išoriniu „europinių vertybių” lako sluoksneliu. Netruko paaiškėti, kad ji ne tik lengvai perėmė naują politinį žodyną ir retoriką, bet „pažangumu”, o kartu ir abejingumu Tautos ir valstybės likimui pranoko savo mokytojus.

Augę nepriklausomoje Lietuvos valstybėje ar bent girdėję joje gyvenusių tėvų pasakojimus, vyresnieji Lietuvos vedliai į šviesų komunizmo rytojų tai valstybei ir pačiai jos idėjai vis dėlto jautė tam tikrų sentimentų ir šiokią tokią pagarbą. Netrūksta liudijimų, kad ne vieną išdaviką ir kolaborantą vis dėlto retkarčiais pristabdydavo ir priversdavo pasijausti nejaukiai ar net susigėdus nerangiai teisintis dėl savo niekšiškų veiksmų būtent anos laisvos Lietuvos vaizdinys, ne visiškai išblukusi joje patirto žmoniškesnio gyvenimo ir auklėjimo įtaka. Prof. B. Genzelis pasakojo, kad, pvz., liūdnos atminties LKP CK sekretorius drg. P. Griškevičius neretai būdavo gana sukalbamas lietuviškojo kultūrinio paveldo išsaugojimo ir panašiais klausimais, išskyrus, žinoma, atvejus, kai būdavo aiškios ką nors daryti draudžiančios Maskvos direktyvos. Pakakdavo trumpų aptemusios istorinės atminties prašviesėjimų, kad staiga prabudusi uolaus okupantų tarno tautinė savigarba akimirkai pažadintų sąžinę, kuri padiktuodavo ne betaučio ,,sovietinio žmogaus”, bet tik akimirkai atsikvošėjusio lietuvio dvasioje galėdavusius kilti sprendimus ir veiksmus.

Čia ir išryškėja didysis šių dienų paradoksas. Kitaip nei nepriklausomos Lietuvos atmintį turėję komunistai, tipiška vėlyvojo sovietmečio kartos atstovė p. Nerija Putinaitė jau leido sau Joną Basanavičių vadinti psichiniu ligoniu, o Vincą Kudirką – nevykėliu. Palyginimui, Lietuvos komunistų vadas, „liepsningas revoliucionierius ir internacionalistas” V. Mickevičius-Kapsukas iš pagarbos V. Kudirkai manė esant būtina rinktis mažybinę jo slapyvardžio – Vincas Kapsas – formą. Ne atsitiktinumas, kad šeimininkaudama Vilniuje marionetinė V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė vis dėlto pagarbiai elgėsi su J. Basanavičiumi ir kitais iškiliais moderniąją lietuvių tautą kūrusiais to meto šviesuoliais. Juos mėginta palenkti savo pusėn ir paskatinti bendradarbiauti.

Šitaip buvo elgiamasi toli gražu ne vien dėl grynai politinių arba, kaip mėgstama sakyti, pragmatinių paskatų. Daugelis aršių komunistų ir nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjos atkaklių priešininkų vis dėlto iš tiesų vertino ir gerbė V. Kudirką ir kitus iškilius XIX a. pabaigos inteligentus – tautinio atgimimo veikėjus – kaip lietuvių tautos tėvus kūrėjus. Sovietmečiu buvo neigiamai vertinama jų politinė veikla, pastangos kurti „buržuazinę” Lietuvos valstybę laikytos „istorine klaida”, bet tokio pobūdžio patyčios, kokias sau leidžia dabartiniai vėlyvojo sovietmečio ir nepriklausomybės sąlygomis subrandinti eurokomjaunuoliai, buvo neįsivaizduojamos.

V.Kudirkos pasakojimas, kaip jis iš užkietėjusio lenkomano atvirto į lietuvybę, buvo privalomas lietuvių literatūros kurso skaitinys. Tuo tarpu šių dienų „laisvoje” Lietuvoje mokiniai ne tik „jautriai” apsaugoti nuo kenksmingos tokių skaitinių įtakos, bet mėginimas įtraukti šį pasakojimą į mokymosi programą būtų įvertintas kaip neleistina ir griežtai smerktina „atavistinio” nacionalizmo apraiška.

Visa tai savaip logiška, nes J. Basanavičiaus įkvėptas ir su bendražygiais įgyvendintas Lietuvos projektas de facto ir net pusiau oficialiai laikomas nebereikalinga ir beprasmiška atgyvena – net akivaizdžiai augančių geopolitinių grėsmių akivaizdoje, kai ugdyti sveiką patriotizmą darosi gyvybiškai svarbu.

V.Kudirka vaizdžiai aprašo, kaip jį, gimnazijoje besimokantį lietuvių valstiečių sūnų, aplankius tėvams, jis vesdavosi šiuos į tolimiausią sodo kertelę, kad bendramoksliai nenugirstų, jog šeima kalbasi „mužikiška” lietuviška šnekta, ir šitaip išvengtų jų pašaipų ir gėdos. O baigiamas prisiminimas jaudinančiomis eilutėmis, kaip, paėmęs į rankas J. Basanavičiaus išleistą „Aušrą”, V. Kudirka apsiverkė iš kartėlio ir jau iš kitokios gėdos. Gėdos, kad taip ilgai buvo išsižadėjęs savo kilmės ir tautos.

Nusakant šią skausmingą tapatybės paieškų trajektoriją madinga postmodernia kalba, jis suvokė ir įsisąmonino savąjį tapatumą ir tvirtai apsisprendė jį teigti ir valingai ginti. Tačiau dabartinėje Lietuvoje šis pasakojimas kažkodėl laikomas „politiškai nekorektišku“ ir „neaktualiu” – kliūtimi besimokančiam jaunimui išsiugdyti „šiuolaikiškesnę”, „tikru XXI a. žmogumi ir europiečiu”, o ne kažkokia XIX a. pabaigos atgyvena leidžiančią asmeniui save laikyti kultūrinę ir politinę tapatybę.

Viskas būtų sklandu ir gražu, tik bėda ta, kad šią J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos pastangomis išskleistą ir vėliau išpuoselėtą lietuvybės sampratą taip pat „atgyvena” laikė ir mokė jos gėdytis bei ragino kuo greičiau išsižadėti ir Lietuvos žemę trypęs sovietinis okupantas. Ir galiausiai, koks sutapimas: ta „pasenusi” ir „nebeaktuali” lietuviškoji tapatybė yra ne krislas, o dideliausias rąstas putiniškos Rusijos revanšistų akyse.

Jų neapykantos „pribaltikoje” tariamai klestinčiam nacionalizmui ir aršios kovos su juo motyvą suprasti nesunku. Tiems „nacionalistams” būdingas vienas itin „nepatogus” bruožas: iškilus reikalui jie visada pirmieji ir nedvejodami stoja ginti savo tautos ir šalies. Ilgiausiai pokarinėje Europoje trukęs lietuvių partizaninis karas – J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos „nacionalistinėmis” idėjomis tikėjusių ir jų tikrumą savo gyvybės kaina liudijusių tarpukario Lietuvoje užaugusių ir jos išugdytų jaunų pasišventėlių ir drąsuolių žygdarbis.

Visai neseniai, kai Ukraina tapo agresoriaus auka, pakrikusi ir demoralizuota armija nepajėgė priešintis, nes karininkai nedrįsdavo įsakyti savo valdiniams kautis su priešu, baimindamiesi, kad sumankurtėję kareiviai šaudys jiems į nugaras. Ir vėl šalį išgelbėjo ne saldžiakalbiai „ėjimo į Europą” šaukliai, bet tų pačių „nacionalistų” suformuoti kone beginklių savanorių batalionai, kurie ir atlaikė pirmąjį priešo smūgį.

Būtent šią pamoką, kuri vis dar nėra išmokta Lietuvoje, puikiai perprato ir iš jos pasidarė išvadas Putino sėbrai. Jie žino ir supranta: mankurtai – ar tai būtų XX a. sovietiniai, ar XXI a. europiniai mankurtai – niekada nenorės ir nesugebės sąmoningai ir valingai ginti savo valstybės. Neatsitiktinai trokštama, kad jų būtų kuo daugiau. Štai kodėl sovietmečiu vykusi kova su „nacionalizmo atgyvenomis” tęsiasi.

Belieka tikėtis, kad ne iki „pergalingos pabaigos”, kuri greičiausiai užverstų paskutinį Lietuvos istorijos puslapį.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2017.08.03; 17:14

Jonas Juravičius turįs daug garbingų, prasmingų titulų. Visus juos sunku išvardinti.

Jonas Juravičius – griežtų antialkoholinių priemonių šalininkas. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei Joną Juravičių pavadinsime žymiu Dzūkijos kraštotyrininku, šviesuoliu, giliu Lietuvos istorijos žinovu, – neapsiriksime.

Jei priminsime, kad Jonas Juravičius sovietmečiu buvo vienas iš šviesiausių, padoriausių, lietuviškiausių kolūkio pirmininkų (vadovavo „Saulės“ kolūkiui), mat rūpinosi ir ekonominiais rodikliais, ir lietuvybe, – taip pat šventa teisybė.

Jei akcentuosime, kad J.Juravičius buvo principingas, tvarkingas, sąžiningas Miroslavo seniūnas, kurį iki šiol gerbia šio krašto žmonės, – nepaneigsi.

Jei pridursime, kad J.Juravaičius visąlaik, net ir nūnai, tapęs pensininku, pergyvena dėl Lenkijos lietuvių likimo, – nenuginčysi.

Tiesa dar ir tai, kad 2016-aisiais jis išleido knygą „Toks gyvenimas“, kurioje sudėti jo paties bei apie jį spaudoje skelbti straipsniai.

Beje, labai įdomi, sensacinga prisiminimų knyga, mat niekad atvirai teisybės į akis rėžti nebijojusiam J.Juravičiui teko bylinėtis mūsų teismuose – „dėl garbės ir orumo įžeidimų“… Kas skaitys „Tokį gyvenimą“, aptiks keletą publikacijų, kurios kadaise buvo publikuotos mūsų portale bei sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.

Kodėl Slaptai.lt redakcija šį sykį svečiavosi pas Joną JURAVIČIŲ? Mums rūpėjo išgirsti jo nuomonę, ar sutinkąs, kad lietuviai per daug geria ir ar pritaria griežtoms antialkoholinėms priemonėms.

Šio pokalbio trukmė – 26 min. Artimiausiu metu paskelbsime dar keletą videointerviu.

2017.05.25; 06:59

Užrašų knygelėje pasižymėjau: šių metų spalio 8 – 9 dienomis derėtų aplankyti teatrą „Lėlė“, kuriame bus demonstruojama Rolando Kazlo režisuoto spektaklio „Lietuviškomis temomis“ premjera.

Lietuvos vardas Katedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl panorau pamatyti būtent R.Kazlo spektaklį „Lietuviškomis temomis“? Juk pastaraisiais metais nebevaikštau į teatrus. Šiuolaikinis teatras, kur daug triukšmo, maivymosi, darkymosi, o tikrų jausmų maža, man neįdomus. Modernusis teatras, kuriame siekiama šaipytis iš visko, kas lietuviška, tradiciška, įprasta, šventa, – atstumiantis.

Būtent dėl įsivyravusių šiuolaikiškumo, modernumo tendencijų beveik išnyko poreikis skubėti į Nacionalinį dramos ar Jaunimo teatrus net tais atvejais, kai, regis, ir režisieriai iškilūs, ir temos – aktualios. Nenoriu dar sykį nusivilti. Kiek jau kartų jaučiausi apgautas: afišos, anotacijos, recenzijos – puikios, o spektaklis – tuštuma ir nusivylimas.   

Bet R.Kazlo kūrinys „Lietuviškomis temomis“, regis, nepanašus į tuos, kuriuose lietuvybė – tarsi keiksmažodis. Intrigą sukėlė „Lietuvos ryte“ paskelbtas interviu su R.Kazlu. Dėmesį patraukė retorinis klausimas:  „ar mes išliksime“. Lietuvoje ne tiek daug garsių, žymių meno, kultūros žmonių, kuriems viešai rūpi, ar išbandymas laisve, demokratija, respublika ir atviromis sienomis bus paskutinis lietuvių tautai? Lietuvoje jau ne visi intelektualai drįsta viešai ginčytis su tais, kurie mūsų istoriją tik menkina, žemina, nes, esą, lietuviai negali turėti nieko didingo bei įspūdingo.

Sprendžiant iš lrytas.lt publikacijos, aktoriui R.Kazlui – skauda dėl tokios perspektyvos. Ir jis nevengia apie tai prabilti. Jis mato, kad lietuviai nūnai – „išblaškyti, pasimetę dabartyje, neramiai žvelgia į ateitį“, kad „išgyvena dramatišką laikotarpį“, kad „turi daug galimybių, bet tuo pačiu metu vyksta tylus pasitraukimas to, kas gyvybiškai svarbu ir sava“.

Štai vaidinimą, kur nesityčiojama iš lietuviškumo, norėčiau pamatyti. Tokie spektakliai, knygos, filmai, straipsniai – jau retenybė. Vis dažniau vyrauja anie, kitokie.

Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Net Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga „Lietuvos žinios“ paskelbė interviu su istoriku Dariumi Baronu, tuo liūdnai pagarsėjusiu istoriku, kuris tyčiojosi iš Pilėnų gynėjų aukos, esą Margirio kariai, pasirinkdami ne vergiją, bet mirtį, pademonstravo ne tiek drąsą, kiek bailumą.

Tad ar verta stebėtis, kad ir visi kiti teiginiai, Liepos 6-osios proga užrašyti pokalbyje „Baltų Atlantidos paieškos: kodėl klesti pasakos“, – panašūs į samprotavimus apie Pilėnų tragediją.

Pavyzdžiui, kritikuojama Jūratė Statkutė Rosales, parašiusi knygą „Europos šaknys“. Tame veikale – nieko tikro, vien pasakos?

Abejojama ir tvirtinimais, kad Lietuva galinti didžiuotis karalystės statusu. Istorikas D.Baronas nekreipia dėmesio, kad rimtų istorinių romanų autorius rašytojas Petras Dirgėla, be kita ko, ne mažiau už istoriką gilinęsis į Lietuvos praeitį, tvirtino: „Lietuvos valstybingumo pamatas – karalystė“. Taip, karalius nėra amžinas, jis mirė, bet juk karalystės statusas – neatšaukiamas. Sykį sukurta valstybė išliko ta pati, net ir svetimųjų užimta („Apie Karalystę“; „Naujasis židinys – Aidai“, 2016 metai).

Tad kas galėtų man paaiškinti, iš kur atsiranda begalinis noras menkinti viską, kas sava, artima, suprantama? Galėtume per amžių amžius didžiuotis Pilėnų žygdarbiu, bet štai atsiranda istorikų, kurie mano, jog pasirinkę vergiją lietuviai būtų buvę narsesni.

Laimė, literatūrologas Algimantas Bučys straipsnyje „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas virsta pamokslininku“, vaizdžiai ir įtikinamai papasakojo, ko verti D.Barono priekaištai viduramžiais gyvenusiems lietuvių kariams.

Kur kas skaitlingesnės už mus tautos Pilėnus būtų išaukštinusios ir filmuose, ir romanuose, ir dramose, ir paminkluose. Mes – tarsi bijome didžiuotis dalykais, kurie neabejotinai verti pagarbos. Kur kas gausesnės už mus tautos dantimis ir nagais būtų įsikibusios į Karalystės statusą. Mes gi savanoriškai save menkiname, tuo pačiu padėdami žeminti mus ir mūsų išnykimu suinteresuotoms skaitlingesnėms tautoms.

Nejaugi nematome, neaugi nesuprantame, kad mums neleidžiama, mums trukdoma atkurti tai, ką praradome ilgais rusifikacijos, polonizacijos ir germanizacijos šimtmečiais? Mus tarsi specialiai įvelia į gynybinius karus, kad negalėtume eiti į priekį.

Štai „Lietuvos ryte“ skaitau Kotrynos Šimaitienės tekstus ir netikiu savo akimis. Ji ragina Lietuvos lenkus į mus, lietuvius, žvelgti „kaip į savo jaunesniuosius, mažuosius brolius, kurie dažnai prikrečia eibių“, nes mes, lietuviai, tik pamanyk, niekaip nenorime į savo abėcėlę įsileisti svetimų raidžių.

Į tuos, kurie mano, jog lietuviškosios abėcėlės nedera taikyti prie lenkiškų užgaidų, K.Šimaitienė svaido įžeidžius epitetus: „kalbos talibanas terorizuoja“, „nukriošęs sovietikas sunkiai gali adaptuotis demokratinėje visuomenėje“, „girdžiu mekenimus“, „perkaitę superpatriotai“…

Šią dažnai lrytas.lt portale kategoriškas pastabas skelbiančią autorę pavadinčiau komentatore, kuri menkina, niekina viską, kas lietuviška. Jai atrodo bloga ne tik lietuviškoji abėcėlė, jai jau užkliuvo ir Lietuvos himas – Tautiška giesmė. Ji entuziastingai sveikina sukūrusius naująją lietuviškojo himno versiją.

Kiek anksčiau muzikologas Viktoras Gerulaitis tvirtino, kad mūsų himnas yra niekam tikęs, nes primityvus ir per daug ilgas. Dar anksčiau kelios feministės bjaurojo mūsų himną, esą jame diskriminuojamos moterys, mat kalbama tik apie sūnūs, o dukros pamirštos… Akivaizdi, kryptinga, bjaurių tikslų turinti politika: kad lietuviams būtų gėda giedoti puikią, melodingą, prasmingą, gražią, didžiausios pagarbos vertą Vinco Kudirkos Tautišką giesmę.

Prie šios kompanijos, mano manymu, galima priskirti ir K.Šimaitienę. K.Šimaitienė mano, kad Lietuvai būtina „atsikratyti senų baimių“. Esą Erikos ir Jurgio Didžiulių sukurta naujoji himno versija – neabejotinas gėris, grožis, meniškumas, modernumas, kūrybiškumas. Ukraina ir Amerika turi roko versijas saviesiems himnams, tad ir mes neišsiversime be naujovių? O visi tie, kurie bandys abejoti naujosios versijos prasmingumu, bus išvadinti paskendę „stagnacijos gniaužtuose“, „neleidžiantys skleistis nei menui, nei grožiui, nei muzikai, nei kūrybai“?

Kokius pakeitimus turėsime padaryti dar, kad K.Šimaitienė mūsų nebevadintų „pasilikusiais mažame kambarėlyje tarp keturių sienų, kuriame iki pat gyvenimo pabaigos niūniuosime tik vieną melodiją, tik vienu ritmu ir su rūsčiu kartėliu lūpose“?

Gal netrukus pasipils raginimų keisti ir patį Lietuvos vardą, nes jam gi trūksa modernumo, trūksta lenkiškos „W“, be to, tautinių mažumų atstovams jį sunku ištarti. Tikriausiai neteks ilgai laukti dienos, kai bus kalbama, jog Lietuva – puiki šalis, tik blogai, kad joje gyvena per daug lietuvių.

Vienintelė paguoda:  Varšuvos viršūnių susitikime nebūta atsižegnojimų nuo prisiimtų įsipareigojimų bei duotų pažadų. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje netrukus turėsime po tūkstantį NATO karių. Žinoma, omenyje turint Kremliaus agresyvumą, jų divizijas mūsų pasienyje, – nedaug. Bet tas rusiškas divizijas sustabdys ne tiek tas tūkstantis karių, kiek NATO ryžtas mus ginti.

2016.07.17; 16:41

Lėtai, tačiau nuosekliai Lietuvoje stiprėja suvokimas, kad valstybei yra iškilusios ne tik išorinės, bet ir vidinės grėsmės. Šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai prasidėjus atvirai Rusijos agresijai tarptautinėje arenoje stiprėja mūsų valstybei ypač pavojinga geopolitinė ir karinė sumaištis, itin svarbu telkti tautą ir visomis išgalėmis ugdyti bei stiprinti piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę bei žadinti jų patriotizmo jausmą. 

Su nerimu stebime vykstant priešingą procesą – tautos ir valstybės idėją stengiamasi ištrinti iš Lietuvos piliečių istorinės atminties ir sąmonės. Vyksta propagandinė kampanija, kuria siekiama diskredituoti ir galutinai pakirsti XIX a. lietuviškojo Atgimimo tėvų iškeltą ir praktiškai įgyvendintą modernios lietuvių tautos bei valstybės idėją.

Continue reading „Vilniaus Forumas: puolant J.Marcinkevičių, puolama pati lietuvybė kaip modernios Lietuvos tapatumo pagrindas“

Keletas Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentų turėjo neįkainojamą galimybę atlikti praktiką lituanistinėse mokyklose JAV, Vokietijoje ir Gruzijoje. Studentai ne tik mokė lietuvaičius mokyklose užsienyje ir pasisėmė patirties, bet ir gavo nepamirštamų įspūdžių.

Viena iš laimingųjų, galėjusių pagal šį bandomąjį studentų praktikų lietuvių bendruomenėse projektą atlikti 2 mėnesių praktiką Maironio lituanistinėje mokykloje Lemonte (Čikaga, JAV), yra Lituanistikos fakulteto IV kurso studentė Agnė Aleksaitė. Merginos nuomone, šis projektas ne tik spėjo pateisinti lūkesčius, bet ir, laikui bėgant, tik stiprės.

Continue reading „Studentė Agnė Aleksaitė: „MAIRONIO LITUANISTINĖ MOKYKLA – LYG MAŽOJI LIETUVA““

Neseniai vienoje LRT laidų Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų instituto vadovė sakė, jog reikia nuolat kalbėti apie tai, kad Lietuvoje sparčiai mažėja gyventojų. Pasirodo, šioje reitingų rungtynių trasoje lenkiame visas kitas Europos Sąjungos (ES) šalis.

Taigi tą ir darau – prisidedu atkreipdama dėmesį į esminę problemą, kurios nesprendžiant Lietuvos paprasčiausiai neliks. Yra dalykų, kurių svarbos išpūsti neįmanoma, ir šis – vienas tokių.

Continue reading „Taip, Lietuva nyksta“

Būti Lietuvos konsulatui Sovetske (Tilžėje) ar nebūti? Toks klausimas pastaruoju metu svarstomas mūsų šalies valdžios kuluaruose. Tiek Kaliningrado srityje dirbantys lietuviai, tiek kai kurie Seimo nariai įsitikinę, kad konsulato uždarymas būtų žingsnis atgal, nes šios įstaigos reikia ne tik įvairioms teisinėms problemoms spręsti, vizoms išduoti, bet ir lietuvybei šiame krašte palaikyti.

Lietuvos konsulatas Rusijos Kaliningrado srities Sovetsko mieste buvo įsteigtas 2003 metais. Per tą laiką jis tapo ne tik konsuline įstaiga, bet ir šiame krašte gyvenančių lietuvių kultūros židiniu. Tačiau dabar, LŽ duomenimis, Užsienio reikalų ministerijoje (URM) svarstoma galimybė šį konsulatą uždaryti, o jo funkcijas perduoti Kaliningrade įsikūrusiam generaliniam konsulatui. Esą konsulato Sovetske darbuotojai nėra visiškai apkrauti darbu, mažėja į jį dėl vizų besikreipiančių asmenų srautas.

Continue reading „Tilžėje žudoma lietuvybė“

Atrodytų, kuo įvairesnė literatūra, tuo geriau, tačiau esame persipykę su vertybių tvarka, pernelyg abejojame aukštųjų ir pačių aukščiausiųjų – pradinių – vertybių galia, o kai nebelieka jokių tvarkų, nuomonių įvairovė ir jų lygiavertiškumas arba bent jų teisė būti kartu sunkiai dera.

Vertinant naujas knygas susitarti dėl bendros pozicijos beveik neįmanoma. Ką gi, galima būtų ir šitaip – gyventi ginčijantis. Su išlyga: neturėtų dėl mūsų nesutarimų gilėti patys lemtingiausi prieštaravimai tarp literatūros ir kitų menų, tarp tautinės literatūros ir tautinės kultūros.

Nesutariant dėl giluminių mūsų nacionalinės literatūros pamatų lengva juos visai užmiršti, pakeisti moderniomis, masiniu būdu gaminamomis pamatų konstrukcijomis. Tada pradeda nykti, nematomai tirpti mūsų tautinė literatūra.

Vietoje jos ima formuotis globali, visų ir niekeno literatūra. Užsimerkiame – "nematome" lietuvių literatūros tapatumo problemos, o vietoje mūsų klasikos randasi daugiaveidė ir daugialypė, lengvai sukonstruojama ir išardoma literatūros "kaip visur" savastis.

Logiška, kad sparčiai mažėja elitinės ir daugėja populiariosios – "masinės" – literatūros.

Continue reading „Šiandienės lietuvių literatūros versmės: amžinos bei išnykstančios“

vytautas_visockas_mmmm

Ar reikia emigruoti, ar nereikia? Tautos aikštėje žurnalistas Andrius Tapinas susodino daug žmonių, vienam kitam leido sakyti ir “taip”, ir “ne”. Laidos pabaigoje matėme, kad jėgos apylygės. Ir dėl to turbūt reikėtų džiaugtis, nes prieš metus dvejis tikriausiai pergalę būtų šventę laimės ieškotojai, skurdo emigrantai. Padėtis šiek tiek keičiasi, nes krizė siautėja visoje Europoje, ir vergų iš Lietuvos ten reikia vis mažiau.

Dešimtmečius tinginiavę, graikai, italai, ispanai… dabar patys turės mažinti savo šalies biudžeto deficitą, patys skins braškes, seneliams keis pampersus, o kai kurie gal net pasirinks emigranto dalią, nes Europos gerovės šalyse įsitvirtino juodadarbiai iš Afrikos ir Azijos. Graikams ir italams teks Lietuvoje restoranuose plauti indus, Palangoje rusams poilsiautojams paplūdimiuose siūlyti ledų ir dešrelių. “Kam pieniškų dešrelių?“, “Kam pieniškų dešrelių?” – su krepšiu ant kaklo šauks koks nors Džiuzepė. Ar toks scenarijus įmanomas?

Continue reading „Vien tik auksas valdo mus…“

zigmas_zinkevicius

Viena iš svarbiausių D.Kuolio bendrininkių (o gal įkvėpėja?) puolant mane buvo M.Lukšienė. Jos elgesys tiesiog stebino.

1996 12 20  mokytojų laikraštyje “Dialogas” pasirodė prieš mane nukreiptas Dariaus Kuolio straipsnis, kuriame buvau kaltinamas visomis galimomis “nuodėmėmis”: esą nutraukiau švietimo reformą, kuri iki tol vykdyta (kieno vykdyta? LDDP valdžios laikais vykdyta?), į mokyklas įvedu archajišką lietuvybę (ar lietuvybė gali būti archajiška?), nepaisau rinkiminės Krikščionių demokratų partijos programos (iš tikrųjų laikiausi Vyriausybės programos) ir t.t.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 5 )“

zigmas_zinkevicius

Lietuvių kalba tokia sunki, kad lenkai jos nepajėgia išmokti

Neseniai paskelbėme videointerviu “Kai aš buvau ministras” su akademiku Zigmu Zinkevičiumi. Buvo kalbama apie jo pastangas gelbėti lietuvybę Pietryčių Lietuvoje, kuri ten jau “kabėjo ant plauko”. Tuo metu visoje Lietuvoje “švietimas tebebuvo kryžkelėje”. Reikėjo pasiekti, kad mokykla ugdytų gimtojo krašto patriotus. Ministras ėmėsi šio kilnaus darbo, bet iškart pajuto didžiulį pasipriešinimą. Jėgos buvo nelygios, nes pagalius į ratus jam kaišiojo ir savi, ir svetimi.

Akademikas leido skelbti ištraukas iš knygos “Prie lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, neilgą, neužbaigtą, bet labai vaisingą jo darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje. Skelbiame pirmąją ištrauką. 

Continue reading „Prie lituanistikos židinio ( 1 )“