Centre – publicistas Linas V. Medelis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai – kalba, pasakyta Lietuvių konferencijos šimtmečio proga  iškilmingai sodinant atminimo ąžuolą prie istorinio teatro pastato Basanavičiaus gatvėje Vilniuje

1915 metais kaizerinė Vokietijos kariuomenė iš Lietuvos išstūmė kitą kariuomenę – carinės Rusijos.

Tų dviejų okupantų priešprieša teikė vilties jauniems bundančios mūsų tautos inteligentams, kad dviem pešantis trečiajam – Lietuvai – gali nušvisti laisvė. Nepriklausomybė. Nepaisant iltis rodančių Vokietijos, Rusijos, Lenkijos, nepaisant Prancūzijos, Britanijos, Jungtinių Valstijų savanaudiško abejingumo.

17 metų vasarą kelios dešimtys žinomiausių Lietuvos inteligentų važinėjo po miestus, kaimus, parapijas, kviesdami organizuotis suvažiavimui Vilniuje. Tą reikalą garsino ir parėmė lietuviški laikraščiai, o iš sakyklų – lietuvių kunigai.

Okupantų karinė valdžia demokratiškų rinkimų neleido. Tad suvažiavimas tapo kviestinis, ir šiandien žinomas kaip Vilniaus arba Lietuvių konferencija. Jos dalyviais tapo aktyvūs, patriotiški lietuviai. Todėl tik lietuviai, kad buvo organizuojama tautinė valstybė, tačiau įsipareigojant nekliudyti  ir remti kultūrinę autonomiją  tautinėms  bendrijoms,  joms lygiai prisidedant prie tos valstybės statybos.

Išgirdus, kad šis, čia pasodintas ąžuoliukas, bus nešamas nuo pat Gedimino kalno papėdės, supratau, kad  jaunuoliams nebus lengva su juo rankose nueiti tokį kelią. Ir kilo man keista mintis:  juk paprasčiau būtų nešti šaknis atskirai, o kamieną atskirai.

Jeigu tikslas būtų tik toks – atnešti.

Jono Basanavičiaus ąžuolas jau pasodintas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau visi suprantam, kad ir šaknys be kamieno, ir kamienas be šaknų džiūva ir  pražūva. Taip yra ir su gyvenimiškais dalykais, kurių bent vieno atsisakius, kiti sunyks ir numirs. Turiu galvoje sąvokas, slypinčias žodžiuose tėvynė, žemė, kalba, laisvė… O šiandien, praėjus šimtui metų nuo lietuvių forumo, šias sąvokas reikia ginti nuo anuomet neįsivaizduojamų iškraipymų ir melo. Arba iš naujo aiškintis, net kas yra tauta, kas yra šeima, arba kas tai tautai yra savas raštas arba ką reiškia žodžiai „vyras“ ir „moteris“.

Lygiai prieš šimtą metų čia, šiuose rūmuose susirinkusiems dviem šimtams  dvidešimt dviem vyrams nė minčių nekilo, kad tas sąvokas būtų įmanoma suprasti kitaip, nei jų pirminė reikšmė.

Taigi 222. Tik  vyrai. Moterys nebuvo kviečiamos, suprantant, kad prieš suvažiavimo dalyvius karinė valdžia gali panaudoti smurtą ir įkalinimą.

Kas gi buvo tie 222 čia susirinkę ir, kaip nedažnai lietuviams, vieningai žengę žingsnį Lietuvos, nepriklausomos, laisvos valstybės, link.

Iš tų poros šimtų inteligentais save užrašė 136, daugiau kaip pusė –  tai kunigai, teisininkai, gydytojai, dailininkai, mokytojai, inžinieriai. Ūkininkų atvyko 67,  verslais besiverčiančių – 19.

Daug  įdomesni kilmės skaičiai, ta dirva, kurioje tie tautos apsisprendimo liudytojai išaugo. Iš kokio socialinio sluoksnio konferencijos dalyviai kilę? Kas buvo jų tėvai? Žiūrėkim: iš bajorų – 34, iš miestiečių – 8, kilmės nenurodę – 6, savo kilmę užrašęs kaip „garbės pilietis“ – tik 1, o jis pasirodo, buvo dailininkas Justinas Vienožinskis. Štai kas svarbu – daugiau nei pusė – 173, kilę iš valstiečių.

Todėl galime sakyti: mes, lietuviai, visi esame iš valstiečių. Galiu ir pridurti: kas kaimo žmogų šiais laikais krikštija runkeliu, bulvių lauke tėra matęs arklio uodegą. Nė nereikia pagyrų – kas bent kiek žino istoriją, kas atidžiau yra pažvelgęs į kaimo, t.y. gamtos apgobtą žmogaus sielą, tas įvertins lietuvių tautos grožį ir didybę. Šiandien gi pastebėkim ir tai, kad – atrodo – tas ne lietuvis, kuris nesirengia emigruoti ar savos valdžios nekeikia. Ir piktinasi pavieniui. O vienijo mus visada – vargas, narsa ir laisvės viltis.

Konferencija išrinko Tautos Tarybą, vėliau priėmusią Nepriklausomybės aktą. Tai jau kitas istorijos puslapis. Tik dar norėčiau priminti Lietuvos didžiavyrio Vinco Kudirkos pranašiškus žodžius. Naumiestyje  jį, jau gulintį mirties patale ir budriai saugomą žandarų, aplankė būrelis jaunimo. Panelė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė užrašė jo žodžius: „Jei teks jums kada rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite“. Juk teisingi žodžiai, ar ne? Kudirka turėjo galvoje carinės Rusijos imperinę valdžią. Lemtis pagelbėjo mums išsivaduojant ir nuo carinės, ir nuo sovietinės imperijos.

Tačiau ta sunkesnė kova, atrodo, dar nesibaigė. Savus juoduosius turime įveikti patys…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.09.22; 07:11

Medelis1

Seniai įrodyta, kad prognozuojant ateitį ir siekiant išvengti nepatenkintųjų priekaištų, geriausia laikytis poros taisyklių: 1) prognozė turi siekti taip toli, kad labiausiai suinteresuoti jos rezultatų nebesulauktų; 2) neišsipildžiusi bloga prognozė paprastai nuteikia optimistiškai, nes išvada yra „o juk galėjo būti ir blogiau“.

Tad prognozuoti tik vienerius metus yra rizikinga, o praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje užsienyje pasirodžiusios politikų, ekonomistų, kariškių ir kitokių analitikų prognozės nėra džiuginančios. Neteko pastebėti minint Lietuvą, tačiau norint orientuotis savyje yra sveika pasidairyti, kas vyksta mūsų valstybės aplinkoje. Kita vertus, žinant mūsų vyriausybės optimistiškas nuotaikas, neprošal nusiteikti kiek niūriau. Kitų šalių vadovai optimizmu netrykšta.

Continue reading „2012-ieji. Pesimistiška prognozė“

Medelis1

Paskutiniąją rugpjūčio savaitę (25 d.) Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, vyko Kultūros ministerijos organizuota mokslinė-praktinė konferencija gana vingriu ir kiek gasdinančiu pavadinimu: „Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“.

Tiek to, tas labai jau biurokratiškai skambantis „įveikimas kaip priemonė“, bet „įtampoms neutralizuoti“ – galėtų reikšti, kad per tas įtampas Lietuvoje lyg ir nebeturėtų būti ramaus gyvenimo. Tolesnė konferencijos eiga parodys, kad tų įtampų tėra viena – lietuvių-Lietuvos lenkų (Lenkijos) santykiai. Tarp pranešėjų neatsirado nė vieno, galinčio kalbėti kitų tautų vardu. Atrodo, nebuvo pakviestas ir lenkų atstovas. Du kalbėtojai, sprendžiant iš apokalipse dvelkiančių pranešimų („Lietuvos etninės politikos krachas“ ir „…tautinės mažumos ir pasitikėjimo problema“) būtų galėję įnešti kiek įvairovės atstovaudami žydų ir rusų pozicijas, tačiau jie neatvyko.

Continue reading „Subjektyvios pastabos apie „istorinių stereotipų įveikimą““

Medelis1

Gegužės 19-ąją dieną „Respublikos“ dienraštyje  išspausdintas mano straipsnis sukėlė gerų ir blogų vertinimų bangelę. Čia, maloniai sutikus redakcijai, pateikiu platesnį – gal labiau motyvuotą ir aiškesnį – problemos vystymo internetinį variantą, nes operatyviam dienraščiui  jis per platus. 

Viename užsienio internetiniame leidinyje  teko skaityti nustebusio skaitytojo samprotavimus: „Didelė dalis lenkų ir žydų chuliganų-teroristų, būsimų premjerų ir kitų pirmųjų asmenų gimė 50 kilometrų spinduliu apie Vilnių. Ten toks klimatas, ar ką? Kas man, pavyzdžiui galėtų paaiškinti lenkišką paprotį, apie kurį visi žino – laidoti širdį atskirai nuo kūno (Šopenas, Pilsudskis)? Suprantu motyvus, bet atrodo kraupokai…“

Continue reading „Grąžinkim jam širdį su pagarba. Kaip gimsta „antilenkai“ ir „antilietuviai““

Medelis1

Atrodo, po gana principingo Seimo žingsnio, priimant naują Švietimo įstatymą,  Lietuvos ir Lenkijos santykiai dar labiau atvės. Ką daryti, kad jie pagerėtų? 

Visi žino, reikėtų daugiau kalbėti apie tai, kas mus sieja, o ne kas skiria. O juk jau praėjusiame amžiuje, ypač jo pradžioje, būta tokių tikrai vienijančių dalykų… 

Pavyzdžiui, du broliai Narutavičiai. Kitąmet galėtume minėti 90-ąsias pirmojo Lenkijos prezidento mirties metines (kovo 17 d.).  Žemaitijos bajoras Juozo Pilsudskio draugas Gabrielius Narutavičius šovinisto buvo nušautas Varšuvoje praėjus vos kelioms dienoms po inauguracijos.

Continue reading „Przepraszam, pan Sikorski!“

Medelis1

Tartum gličiame šaltame rūke ryškėja siluetai madingais drabužiais. Veidai šviesūs, putlūs, entuziastingi… ir susimąstę lyg apie tėvynės ateitį, tautą, lyg apie pilietiškumą, patriotizmą…

Bet tavo viduje, giliai,  tartum, kaip vaikystėje, krapštant snarglį iš nosies, lieka kažkas nemalonaus, kaži kokia velniava. Tada atsipeikėjęs supranti – Lietuvoje tu esi tik trumpalaikių, nuolat atsinaujinančių gaujų susirėmimų ir tylių karų stebėtojas. Arba auka, toje pakelėje ta pačia proga aptalžyta. Neatsitiktinai. 

Continue reading „Beveik rimtai: Titanų kova su kvailiais“