Grąžinkim jam širdį su pagarba. Kaip gimsta „antilenkai“ ir „antilietuviai“


Print

Gegužės 19-ąją dieną „Respublikos“ dienraštyje  išspausdintas mano straipsnis sukėlė gerų ir blogų vertinimų bangelę. Čia, maloniai sutikus redakcijai, pateikiu platesnį – gal labiau motyvuotą ir aiškesnį – problemos vystymo internetinį variantą, nes operatyviam dienraščiui  jis per platus. 

Viename užsienio internetiniame leidinyje  teko skaityti nustebusio skaitytojo samprotavimus: „Didelė dalis lenkų ir žydų chuliganų-teroristų, būsimų premjerų ir kitų pirmųjų asmenų gimė 50 kilometrų spinduliu apie Vilnių. Ten toks klimatas, ar ką? Kas man, pavyzdžiui galėtų paaiškinti lenkišką paprotį, apie kurį visi žino – laidoti širdį atskirai nuo kūno (Šopenas, Pilsudskis)? Suprantu motyvus, bet atrodo kraupokai…“

Žymių asmenybių etnografinė rytų Lietuva pasauliui tikrai davė daug. Gal jų derėtų ieškoti kiek didesniu nei 50 kilometrų spinduliu, tačiau Vilniaus žemės fenomenas egzistuoja. Tų asmenybių diapazonas labai platus – nuo Izraelio valstybės kūrėjų iki pamatus bolševikiniam KGB, vienai kruviniausių pasaulio organizacijų, dėjusio F.Dzeržinskio arba iš žemaičių bajorų Giniotų ir Bilevičių (Biliūnų) kilusio Juozo Klemenso Pilsudskio. Apie jį, gimusį netoli Pabradės, yra proga pakalbėti ne tik dėl to, kad jo širdis Vilniaus Rasose, smegenys (dar „kraupiau“) taip pat mirusiojo valia perduotos tirti Vilniaus, tada Batoro, universitetui, o Vavelyje buvo palaidotas kūnas – to meto opozicija  šaipėsi: „be širdies ir be smegenų, koks buvo ir jo gyvenimas“. Gal kaip tik toks „klimatas“, tas dviejų tautų ribos skausmingas pojūtis, kai jau nebesi lietuvis, kai net su didžiausia aistra, net gyvybės kaina demonstruojamas lenkiškumas neleidžia tapti visaverčiu lenku lenkiškoje terpėje, toje Vilniaus žemėje pagimdė tiek palaimintų didvyrių ir niekšų.

Praėjusią savaitę (gegužės 12 d.) sukako 76 metai nuo Juozo (Juzefo) Pilsudskio mirties. Jei prisimintume dar ir Jogailą, kito taip garbinamo lietuvio  Lenkijoje nėra. Pripažįstama: J.Pilsudskis prikėlė Lenkiją iš pelenų ir atstatė jos valstybingumą, prarastą daugiau nei prieš 120 metų. Jis – žmogus-simbolis. Jis – moralinis idealas, valstybės komendantas, nepriklausomos Lenkijos viršininkas, maršalas, žymiausias šiuolaikinis ir vienas didžiausių, o gal net pats didžiausias lenkas istorijoje. Taip kalba Pilsudskio gerbėjai, taip rašoma jo biografijose.

Kritikai teigia, kad „stebuklą prie Varšuvos“, kur buvo sumušta M.Tuchačevskio raudonoji armija, padarė visai ne jis, o kiti karo vadai; kad tikru valstybės viršininku jis tapo organizuodamas perversmą, kai pergalė prieš „prostitučių seimą“ (jo žodžiai) per tris pilietinio karo dienas nusinešė mažiausiai 1300 gyvybių; kad tapęs diktatoriumi maršalo lazdą pasiėmė pats, kaip ir pats sau susikūrė valstybę…

Taip, jis pridarė beprotiškų klaidų, patyrė triuškinamų pralaimėjimų, tačiau žingsnis po žingsnio stiprino savo autoritetą, įgydamas vis naujų, karštai, tiesiog beprotiškai jį mylinčių pasekėjų.

Ir jo užmačių būta didingų. Vos susikūrusi valstybė buvo apginkluota santarvininkų ir įsivėlė į karus su visais kaimynais: su čekais dėl Tešino, su vokiečiais dėl Poznanės ir Aukštutinės Silezijos, ukrainiečiais – dėl Lvovo ir Rytų Galicijos, su bolševikais – dėl Volynės ir Baltarusijos, lietuviais – dėl Vilniaus… Juzefas Pilsudskis, verždamasis į Vilnių, naudojosi visomis, net negarbingiausiomis, karininko vardo nevertomis priemonėmis. Nėra reikalo kalbėti apie kito tautos didvyrio generolo L.Želigovskio (gimusio, beje, taip pat netoli sostonės, Ašmenoje) žygį į Vilniaus sritį J.Pilsudskio įsakymu. Laimėti, vadovaujant daliniams keturiskart gausesniems nei visa to meto Lietuvos kariuomenė, nebuvo sunku. 

Argi įmanoma atkurti Lenkiją 1772 metų sienomis, kaip svajojo J. Pilsudskis, kurioje nebūtų vietos Lietuvai? Hitleris ir Musolinis dar buvo toli iki neribotos valdžios, kai maršalas ėmėsi kurti Baltarusijos, Lietuvos, Ukrainos federaciją, kuriai – atspėjote – vadovautų Lenkija. Su tam tikromis išlygomis jo mąstymas nelabai skyrėsi nuo Rusijos imperijos bolševikų:  Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, kaip valstybių ir tautų federacijos imitacija,  į šviesią ateitį buvo vedama vienos „didžiosios tautos“. Ta sąjunga buvo pastatyta ant kraujo ir pelenų. Abiejų tautų respublika, „Lietuvos imperija“, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė , iš kurių sėmėsi iliuzijų J. Pilsudskis, kūrėsi (ypač Lietuva!) visiškai kitais principais. Todėl pilsudskinei Lenkijai nepakakus jėgų įvykdyti tokių užmačių, sugebėta tik daugeliui dešimtmečių pasėti nedraugiškumo sėklą, kuri vos papūtus įtartinam vėjui nuo Lenkijos pusės, sukelia baltarusių, ukrainiečių, lietuvių tautų priešiškumą.

Deja, taip dar yra ir šiandien. Tad neteisus istorikas A.Bumblauskas, sakydamas, kad „mes, modernioji lietuvių tauta, gimėme kaip antilenkai. Pagrindiniai mūsų tapatybės kūrėjų balsai XIX a. pabaigoje sakė, kad lietuvių tautos kūrimo siekis yra atsiskirti nuo lenkų kultūrinio dominavimo“ (citata pagal interviu TV). Tačiau ponui Bumblauskui derėtų geriau įsiklausyti į tuos mūsų XIX a. kultūrininkų balsus ir nedaryti taip toli siekiančių išvadų, su kuriomis galėtų ginčytis ir ne istorikas, o tik šiek tiek mūsų kultūros istoriją žinantis žmogus. Tada net jis pastebėtų, kad lietuviškas “antilenkiškumas” visada buvo tik atsvara nekultūringai ir prievarta brukamai lenkiškai kultūrai, jos ekspansijai.

Ar yra priežasčių dabar prisiminti Juzefą Pilsudskį – didį Lenkijos sūnų, pakėlusį ranką prieš motiną Lietuvą? Šiandien, girdint ne eilinių lenkų, o aukščiausio lygio šios šalies pareigūnų retoriką Lietuvos pusei, tokių priežasčių daugiau nei reikia. Sunerimti verčia, atrodytų vis dar tebeplakanti, lyg revanšo reikalaujanti Pilsudskio širdis. Kur ji palaidota primenama net naujame Varšuvos Wilno rajone iškabintoje atminimo lentoje su padėka J.Pilsudskiui, „Lenkijai grąžinusiam (???) numylėtą Vilnių“ (sunku patikėti, kad tokį tekstą galėjo rengti koks nesusipratėlis ar idiotas).Verta prisiminti ir Rusijos naujienų agentūrai „RIA novosti“ pasakytus Estijos parlamento deputato, Estijos-Rusijos deputatų grupės vadovo Pėterio Tulvistės  žodžius: „Anksčiau čia ateidavo pagyvenę žmonės, turintys su šiuo paminklu asmeninį santykį, bet staiga, prieš dvejus trejus metus ten buvo pradėti vedžioti rusų moksleiviai iš rusiškų mokyklų, atsirado raudonos vėliavos ir karinės uniformos. Kareivį pradėjo naudoti propagandos tikslams“. 

Taip jis kalbėjo lygiai prieš ketverius metus, jau po riaušių Taline dėl vadinamojo „bronzinio kareivio“, kitaip – „kario išvaduotojo“ – paminklo iškėlimo iš miesto centro į kapines. Labai įdomu, kad atsitiktinai ar ne, bet situacija Vilniuje panašėja į įvykius Taline. Kapas Rasose, atrodo, taip pat naudojamas propagandiniams tikslams. Gegužės 3-osios konstitucijos proga prie Pilsudskio širdies rinkosi jaunuomenė ir suaugusieji, lenkų skautai-harcerai, karo veteranai ir šiandienos kariškiai… Žinoma, su Lenkijos ambasadoriumi priešakyje (žr. gegužės 6 d. Kurier Wilenski – Na Rossie złożono hołd Twórcom Konstytucji 3 Maja; tiesiogiai interneto kopija neprieinama). Dabar paklauskite savęs, koks ryšys tarp 1791 m. priimtos konstitucijos ir Pilsudskio? Jokio… išskyrus didžiojo maršalo planus.

Šiandien Pilsudskio širdis – be abejo, ne visiems ir ne kiekvienam – lenkui yra neišvengiamų prisiminimų, senų Lenkijos pretenzijų, o lietuviui – skausmo simbolis. Lenkijos spaudoje Vytautas Landsbergis teisingai pastebėjo: „lietuviams J. Pilsudskis lieka nelaimės ir žalos figūra, siekusi jėga pasiglemžti Vilnių“.

Iš tiesų įdomu, ar tarkim, Napoleono širdis galėtų tyliai gulėti Maskvoje? O gal Atilos širdis Romoje? Ar būtų leista palaidoti Hitlerio širdį gimtajame miestelyje Austrijoje? Galimas daiktas toks sugretinimas kai kam pasirodys įžeidžiantis, tačiau Lietuvai Pilsudskis nebuvo ir niekada nebus pagarbos vertas didvyris. Jis ir jo širdis priklauso Lenkijai. Ne Lietuvai.

Ateinančiais metų pabaigoje bus minimos 145-osios J.Pilsudskio gimimo metinės. Tai būtų proga su derama pagarba ne tik grąžinti Lenkijai viską, kas guli po juodo marmuro plokšte Rasų kapinėse, bet ir simboliškai padėti pamatą tikrai, o ne veidmainiškai partnerystei. Toks kilnus darbas būtų  ir stimulas atsirasti visuomeniniams judėjimams Lietuvoje ir Lenkijoje, abiejų valstybių patriotiškai nusiteikusio jaunimo veiklai ir bendravimui, neimant nė cento ir nė grašio iš abiejų vyriausybių iškilmingam palaikų perkėlimui. Galėtų susikurti ir tarptautinė J.Pilsudskio širdies grąžinimo draugija. Abiejų tautų vyriausybėms būtų galima palikti suderintą paminklo visiems žuvusiems, nepaisant tautybės, Vilniuje bei vadinamajame Vilniaus krašte statybą.

Nuotraukoje: straipsnio autorius Linas V.Medelis.

www.alkas.lt

2011.05.21


Prisijunkite prie diskusijos