Lietuvos ir Lenkijos premjerų Ingridos Šimonytės ir Mateuszo Morawieckio spaudos konferencija. LRVK/Laimos Penek nuotr.
Vilniuje sekmadienį susitikę Lietuvos ir Lenkijos premjerai Ingrida Šimonytė ir Mateuszas Morawieckis aptarė saugumo padėtį regione ir situaciją ES pasienyje su Baltarusija dėl Aliaksandro Lukašenkos vykdomos hibridinės atakos, nukreiptos prieš visą Europos Sąjungą, kalbėjo apie tolesnius bendrus veiksmus didinant tarptautinės bendruomenės spaudimą Minskui.
„Reiškiame solidarumą su Lenkija, kuri šiuo metu patiria didžiausią krūvį atlaikant A. Lukašenkos hibridinę ataką prieš ES“, – sakė I. Šimonytė.
„Nors ir matome tam tikrų teigiamų ženklų grąžinant migrantus į kilmės šalis, tačiau Minsko režimo organizuojama ataka, deja, vis dar tęsiasi. Todėl ypač svarbu toliau didinti spaudimą ir sankcijas Minskui iki situacija pasikeis iš esmės“, – pabrėžė Lietuvos premjerė.
Lietuvos Vyriausybės vadovė akcentavo, kad kilusi humanitarinė krizė turi būti sprendžiama Baltarusijoje, o Minskas – šios krizės sukėlėjas – privalo suteikti visas galimybes šalyje veikti tarptautinėms humanitarinėms organizacijoms.
Kaip pažymima Vyriausybės spaudos tarnybos pranešime, Lietuvos premjerė pabrėžė, kad būtina išlaikyti ES vienybę, nenuolaidžiaujant režimui, dėl kurio kaltės prie ES rytinių sienų atsidūrė tūkstančiai apgautų žmonių.
Anot I. Šimonytės, Lietuvos ir Lenkijos strateginės partnerystės svarba dar labiau išryškėja šalims susiduriant su regioniniais ir globaliais saugumo iššūkiais.
„Todėl turime dar labiau stiprinti mūsų šalių strateginį ir praktinį bendradarbiavimą bei koordinuoti savo veiksmus. Glaudus mūsų šalių bendradarbiavimas daro mus stipresniais”, – pažymėjo Lietuvos premjerė.
Lenkijos premjeras M. Morawieckis sekmadienį taip pat susitiko su Estijos premjere Kaja Kallas, o po susitikimo su Lietuvos Vyriausybės vadove dar su vizitu lankysis Latvijoje.
Mateuszas Morawieckis. EPA – ELTA nuotr.
Varšuva, lapkričio 18 d. (AFP-ELTA). Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis ketvirtadienį įspėjo tiesiogiai nesikalbėti su Baltarusija apie precedento neturinčią migrantų krizę Lenkijos pasienyje, nes tai legitimizuoja šalies režimą.
M. Morawieckis pateikė savo komentarus, kai prieš tai Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka telefonu pasikalbėjo su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir tai buvo pirmasis jo pokalbis su kurios nors Vakarų šalies lyderiu nuo praėjusių metų, kai jis susidorojo su masiniais antivyriausybiniais protestais. A. Merkel taip pat pasikalbėjo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
„Turime suprasti, kad bet kokie tiesioginiai pokalbiai su (Baltarusijos prezidentu Aliaksandru) Lukašenka jam yra naudingi, nes jie legitimizuoja jo režimą“, – žurnalistams sakė M. Morawieckis. Lenkijos premjeras pridūrė, kad taip pat telefonu kalbėjosi su A. Merkel ir pokalbio metu aptarė Europos Sąjungos (ES) atsaką į migrantų krizę Lenkijos pasienyje.
„Visų pirma aš pabrėžiau kanclerei, kad bet kokie Lenkijai ir visai šiai situacijai aktualūs susitarimai neturėtų būtų priimti be mūsų žinios, – teigė M. Morawieckis. – Nieko apie mus be mūsų. Tai yra aišku ir kanclerė priėmė tokią poziciją.“
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Vakarų šalys kaltina A. Lukašenką dirbtinai sukėlus migrantų krizę, taip siekiant kerštauti už jo režimui paskelbtas sankcijas. Ginčijamas Baltarusijos prezidentas ir jo pagrindinis sąjungininkas V. Putinas atmeta šiuos kaltinimus ir savo ruožtu žeria kritiką ES, nes ši nepriima migrantų.
Lenkijos valdančiosios partijos PiS nariai yra kritiški Vokietijos veiksmų siekiant rasti sprendimą migrantų krizei atžvilgiu. Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda trečiadienį teigė pareiškęs savo kolegai iš Vokietijos Frankui-Walteriui Steinmeieriui, kad Lenkija turi būti įtraukta priimant sprendimus dėl krizės.
„Esame suvereni valstybė, kuri turi teisę priimti savo pačios sprendimus, ir mes neatsisakysime šios teisės, – reporteriams sakė Lenkijos prezidentas. – Lenkija nepripažins jokių be mūsų priimtų susitarimų.“
Buvusi Lenkijos premjerė ir PiS narė Beata Szydlo taip pat negailėjo kritikos A. Merkel dėl „atskirų pokalbių su Minsku ir Maskva“. „Šis elgesys primena tamsiausias istorijos akimirkas, kai Vidurio Europos šalys buvo laikomos tik politinių mainų objektais. Lenkija negali palaikyti tokio Vokietijos elgesio“, – tviteryje parašė B. Szydlo.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis nekomentuoja ketvirtadienį vykusio neskelbto susitikimo su prezidentu Gitanu Nausėda.
„Turėjome konstruktyvų bei reikalingą pokalbį, kurio turinio plačiau nekomentuosiu“, – Eltai ketvirtadienio pavakare sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Tačiau Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos bendravimą, bent jau viešojoje erdvėje, vargu ar galima pavadinti konstruktyviu. Už Lietuvos užsienio politiką atsakingų asmenų pozicijos išsiskyrė po Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučio autokratiniam ir Vakarų šalių nepripažįstam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai.
Kiek anksčiau G. Landsbergis žurnalistams apgailestavo, kad, pasak jo, Vyriausybė informaciją apie A. Lukašenkos pokalbius su Vokietijos kanclere A. Merkel gavo ne iš Prezidentūros, o iš užsienio partnerių. Ministras akcentavo, kad tai yra labai negera praktika.
„Vienintelis žodis, kuriuo galiu apsakyti – apmaudu. Tai apsunkina darbą. Informaciją mes dabar gauname per mūsų partnerius. Esame susitarę, kad būtume informuoti laiku“, – ketvirtadienį Seime komentavo G. Landsbergis.
Tuo tarpu trečiadienį prezidento patarėja Asta Skaisgirytė tvirtino, kad Prezidentūra buvo informuota apie A. Merkel skambutį A. Lukašenkai. Tai, kad ši informacija nepasiekė Vyriausybės ar Užsienio reikalų ministerijos patarėja nesureikšmino.
„Nežinau, ar reikėtų sureikšminti šituos pasidalijimus. Žinoma, kad visi dalinasi informacija tiek, kiek reikia, ir prieš, ir po. Svarbiausia turbūt yra tai, kad žinutės, kurias norėjome perteikti, buvo perteiktos“, – „Žinių radijui“ sakė A. Skaisgirytė.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Galiausiai G. Landsbergio komentarus ir kritiką įvertino Prezidentūra. Jau po ketvirtadienį vykusio susitikimo užsienio reikalų ministras buvo paragintas komunikavimo klausimus spręsti tiesiogiai, o ne per žiniasklaidą.
„Lietuvos Respublikos prezidentas, vykdydamas Lietuvos Respublikos Konstituciją, sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe formuoja Lietuvos užsienio politikos pozicijas. Jos buvo derinamos ir dėl Vokietijos kanclerės kontaktų su A. Lukašenka. Prezidentas kviečia užsienio reikalų ministrą jam kylančius komunikavimo klausimus spręsti ne per žiniasklaidą, o tiesiogiai. Taip yra ir efektyviau, ir greičiau. Šalies įvaizdžiui kenkia skuboti, emocijomis grįsti pareiškimai“, – Eltai perduotame komentare rašė Prezidento komunikacijos grupė.
Išsiskyrė nuomonės dėl A. Merkel skambučio A. Lukašenkai
Antradienį G. Nausėda BBC radijui duotame interviu teigė pritariąs Vokietijos kanclerės A. Merkel pokalbiams su autokratiniu Baltarusijos vadovu. G. Nausėdos manymu, tai, kad Vakarų valstybės migracijos krizę bando spręsti komunikuodamos su Vakarų nepripažintu prezidentu, A. Lukašenkos nepaverčia teisėtu Baltarusijos lyderiu.
„Remiu Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pastangas ieškoti sprendimų repatrijuoti migrantus į jų kilmės šalis. Tarptautinės bendruomenės kalbėjimasis su A. Lukašenka, siekiant išgelbėti pasienyje įstrigusius žmones, nereiškia nei režimo legitimizavimo, nei pripažinimo“, – šią savaitę Prezidentūros komunikacijos grupės išplatintame pranešime teigė G. Nausėda.
Tuo tarpu G. Landsbergis laikosi kiek kitokios pozicijos. Jo teigimu, A. Merkel komunikavimas su autokratiniu Baltarusijos lyderiu yra pavojingas ne tik dėl to, kad nebuvo pakankamai suderintas su ES partneriais, bet ir dėl to, kad tai sukuria galimybes A. Lukašenkai atsiradusius kontaktus su Vakarais išnaudoti propagandiniams tikslams. Telefonas. Slaptai.lt foto
Ministras mano, kad ir be tiesioginių pokalbių su Baltarusijos režimo lyderiu galima imtis daug žingsnių, siekiant išspręsti įtampą keliančią situaciją pasienyje su Baltarusija. Vienas iš jų, jo teigimu, yra griežtesnės sankcijos Baltarusijos režimui.
ELTA primena, kad A. Lukašenka ir Vokietijos kanclerė A. Merkel šią savaitę du kartus kalbėjosi telefonu. Pirmasis Baltarusijos režimo lyderio ir Vokietijos kanclerės pokalbis įvyko pirmadienį.
Tai buvo pirmas A. Lukašenkos kontaktas su Vakarų šalies vyriausybe po to, kai jis pasiskelbė laimėjęs 2020 metų rugpjūtį vykusius rinkimus.
AFP-ELTA lapkričio 17-ąją pranešė, esą buvo surengtas Angelos Merkel ir Aliaksandro Lukašenkos pokalbis. Taigi – Baltarusijos prezidentas Lukašenka ir Vokietijos kanclerė Merkel trečiadienį telefonu susitarė, jog migrantų krizė Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje turėtų būti aptarta Minsko ir Briuselio. Apie tai džiugiai raportavo Baltarusijos valstybinė žiniasklaida.
Ką dar žinome apie šį pokalbį? Baltarusijos lyderis ir A. Merkel sutarė, kad problema bus analizuojama „pačiu aukščiausiu lygiu“. Taip įrodinėja valstybinė naujienų agentūra BelTA, cituodama A. Lukašenkos spaudos tarnybą, bei pridurdama, esą „abiejų šalių pareigūnai nedelsiant pradės derybas.“
Tai, beje, jau antrasis šią savaitę kadenciją baigiančios Vokietijos lyderės ir tarptautinės bendruomenės nepripažįstamo Baltarusijos vadovo pokalbis.
Vokietijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Ką jis byloja, jei įvykiai klostosi būtent taip, kaip praneša žiniasklaida? Arba Vokietijos kanclerė A.Merkel visiškai prarado sveiką nuovoką, arba ji sąmoningai išduoda pagrindinius Europos Sąjungos principus. Ir vienu, ir kitu atveju turime bjaurų precedentą.
Reikia būti ypač dideliu kvailiu, kad nesuvoktum: oficialusis Minskas specialiai sukurpė nelegalių migrantų krizę prie Lenkijos ir Lietuvos sienos. A.Lukašenka siekia kelių tikslų: jis trokšta priverst Vakarus pripažinti jį teisėtu Baltarusijos vadovu, deda milžiniškas pastangas, kad būtų atšaktos ekonominės sankcijos, taip pat viliasi, kad bus pamiršti gausūs „žmogaus teisių pažeidimai“.
Kokie kiti Lukašenkos tikslai? Jis talkina Kremliui, mėginančiam atitraukti Vakarų dėmesį nuo Ukrainos (galbūt V.Putinas vėl ruošiasi pulti Ukrainą). Neatmestina ir tai, kad skubama sukurti bendrą Rusijos – Baltarusijos valstybę. Ji ypač reikalinga V.Putinui, kad vėl formaliai galėtų tapti prezidentu – vadovautų iki gyvos galvos jau ne tik Rusijai, bet ir Baltarusijai. Bet, norint sulydyti Maskvą ir Minską į vieną darinį, reikia, kad Vakarai bent tyliai pripažintų A.Lukašenką esant teisėtu šalies vadovu.
„Nord Stream 2“ vamzdis. EPA-ELTA nuotr.
Žodžiu, pabėgėlių krizė prie Lietuvos ir Lenkijos sienų sukurpta specialiai – tegul išsigandę Vakarai puola maldauti Lukašenkos ir Putino atsisakyti provokacijų, o Maskva ir Minskas tuomet turės puikią progą reikalauti nuolaidų.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Būdami protingi ir principingi Vakarai privalėjo atsisakyti nuo skambučių, vizitų, flirtų, kol Putinas ir Lukašenka neatsiprašė. Briuselis, Berlynas, Paryžius, Roma, Briuselis, Strasbūras privalo taip konstruoti tarptautinius santykius, kad būtent Lukašenka su Putinu atisklauptų ant kelių. Bet Europos Sąjunga, deja, turi Angelą Merkel, kuri, vos tik kas nutinka, tuoj išsigąsta – puola skambinti į Maskvą ir Minską.
Taigi Lukašenkos – Putino tandemas pasiekė reikšmingą pergalę – pirmoji ant kelių atsiklaupė A.Merkel. Ji pademonstravo ne tik vakarietišką silpnumą, bet ir įžeidė Varšuvą su Vilniumi. Kodėl A.Merkel, prieš skambindama ponui Lukašenkai, nesiteikė atvykti į Varšuvą ir Vilnių konsultacijoms? Jei ES būtų normali sąjunga, Vokietijos kanclerė, prieš ieškodama kontaktų su Lukašenka ir Putinu, privalėjo paklausti lenkų ir lietuvių nuomonės. Ne telefonu paklausti, o atvykdama oficialaus vizito. Bet ji taip nepasielgė. Ji derybas su A.Lukašenka pradėjo mums už nugarų. Atvirai kalbant, mus išdavė, į mus nusispjovė. Kodėl ji taip elgiasi? Gal jau seniai pasirašyti susitarimai, kad, išėjusi į pensiją, ji taps vienos iš Rusijos naftos ar dujų kompanijos garbės pirmininke, konsultante? Gal ji žygiuoja Gerhardo Šrioderio pramintu keliu?
Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
O jei A. Merkel nerūpi įsitrinti į Kremliaus kontroliuojamas dujų ir naftos kompanijas, tai kas – tada? Ponia įsivaizduoja esanti Europos gelbėtoja? Deja, tokie gelbėtojai sužlugdys Europą. Jei, iškilus krizei, galima nusispjauti į principą, jog su „diktatoriais ir teroristais nesiderama“, vadinasi, galima šnekučiuotis ne tik su A. Lukašenka. Leistina derėtis su visais – su Šiaurės Korėjos, Kinijos, Sirijos, Talibano, Islamo valstybės vadovais. Taip elgtis galima visoms ES narėms. Net ir Lietuvai, Latvijai, Estijai. Jokių taisyklių, jokių principų. Jei tik ekonomiškai naudinga – nuolaidžiauk, pataikauk?
Karikatūra: Merkel ir Putino tandemas
Lietuva dedasi esanti labai drąsi, principinga, sąžininga. Mes net Kiniją mokome, kaip jai privalu gyventi. Tad jei nebijome Pekino, bent sykį pastatykime į vietą savo sąjungininkę Vokietiją. Išsiųstoje į Berlyną griežtoje protesto notoje Lietuvos URM tegul nurodo: Vokietijos kancleriams, kokiai partijai jie bepriklausytų, privalu svarbius ginčus derinti su Vilniumi. Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui privalu išsikviesti „ant kilimo“ Vokietijos ambasadorių ir deramai paauklėti: daugiau tokių kiaulysčių nepakęsime!
Taip turėtų būti. Bet taip, puikiai suprantu, – nebus. Neišdrįsime. Nes tokios europietiškos taisyklės. Lietuva joms, deja, aklai paklūsta. Kinijai akis draskyk, kiek tik nori, o štai Vokietija – šventa karvė. Lietuva pamiršusi posakį: „Viepatie, apsaugok mane nuo blogų draugų, nuo priešų aš ir pats apsisaugosiu”.
Laimė, ne visi – akli. Štai ką parašė šia tema Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edvardas Lukasas (Edward Lucas) straipsnyje „Pasienio etika“ (BNS): „Tačiau didžiausiai nesėkmė yra geopolitinė. Vakarai lengvai galėtų spausti Baltarusijos režimą ir jo finansuotoją Kremlių. Tačiau jie renkasi šito nedaryti, nes pirkti rusiškas dujas, plauti pinigus, šykštėti lėšų gynybai ir skleisti antiamerikietiškas nuostatas yra lengviau ir populiariau. Rezultatas – kad Lenkija ir Baltijos šalys paliekamos ginti priešakinės linijos ir verčiamos priimti sunkius sprendimus, išvaduodamos nuo jų valstybes, besimėgaujančias šventeivišku neveiklumu. Tai yra gėdinga ir bailu.“
Už šį pareiškimą ponui Edvardui Lukasui – didžiausia pagarba.
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Minskas, lapkričio 17 d. (AFP-ELTA). Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel trečiadienį telefonu susitarė, kad migrantų krizė Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje turėtų būti aptarta Minsko ir Briuselio, pranešė Baltarusijos valstybinė žiniasklaida.
Baltarusijos lyderis ir A. Merkel „sutarė, kad visa problema bus iškelta iki Baltarusijos ir Europos Sąjungos lygio“, pranešė valstybinė naujienų agentūra BelTA, cituodama A. Lukašenkos spaudos tarnybą, ir pridūrė, kad „abiejų šalių pareigūnai nedelsiant pradės derybas.“
Tai buvo paskelbta po antrojo šią savaitę kadenciją baigiančios Vokietijos lyderės ir Baltarusijos diktatoriško vadovo, Briuselio kaltinamo išprovokavus migrantų krizę pasienyje su Lenkija, pokalbio.
Iškart iš Vokietijos pusės nebuvo tariamo susitarimo patvirtinimo.
Nė viena ES valstybė nepripažįsta dažnai „paskutiniu Europos diktatoriumi“ vadinamo A. Lukašenkos teisėtu Baltarusijos lyderiu po pernai įvykusių ginčijamų rinkimų ir susidorojimo su disidentais.
Anksčiau trečiadienį Lenkijos vyriausybės atstovas Piotras Muelleris apibūdino pirmąjį A. Merkel pokalbį su A. Lukašenka kaip „negerą žingsnį“. Visuomeniniam transliuotojui TVP jis sakė, kad pokalbis „tam tikra prasme yra sutikimas su jo išrinkimu“. A. Lukašenka vis dar vadovauja Baltarusijai. EPA-ELTA nuotr.
Lenkijos vicepremjeras Jaroslawas Kaczynskis kritikavo dar plačiau sakydamas, kad sienos klausimo „internacionalizavimas“ yra būtinas, „bet ne taip, kad žmonės kalbėtų mums už nugaros“.
Vokietijoje žaliųjų partijos užsienio politikos atstovas Omidas Nouripouras apibūdino derybas kaip „griaunančias“.
A. Merkel atstovas spaudai trečiadienį buvo priverstas ginti skambutį. „Ji paskambino glaudžiai bendradarbiaudama su Europos Komisija ir susisiekusi su svarbiais partneriais, ypač regione“, – Berlyne sakė Steffenas Seibertas.
Angela Merkel. EPA-ELTA nuotr.
Varšuva, lapkričio 17 d. (dpa-ELTA). Lenkija sukritikavo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono mėginimus tarpininkauti pabėgėlių krizėje.
Vyriausybė Varšuvoje buvo iš anksto informuota apie A. Merkel pokalbį telefonu su Baltarusijos diktatoriumi Aliaksandru Lukašenka ir E. Macrono pokalbį su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, trečiadienį visuomeniniam transliuotojui sakė vyriausybės atstovas Piotras Mülleris.
Jis teigė asmeniškai buvęs nustebęs dėl A. Merkel pokalbio, nes „tam tikra prasme tai buvo jo (Lukašenkos) išrinkimo pripažinimas“. „Aš suprantu situaciją, bet manau, kad tai nebuvo geras žingsnis“, – sakė atstovas. Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.
A. Merkel dėl pabėgėlių krizės pirmadienio vakarą kalbėjosi telefonu su A. Lukašenka. Baltarusių duomenimis, pokalbis truko apie 50 minučių. Tai buvo pirmasis A. Merkel pokalbis su diktatoriumi nuo ginčytinų rinkimų praėjusių metų rugpjūčio 9-ąją. ES nepripažįsta A. Lukašenkos prezidentu.
ES kaltina A. Lukašenką organizuotai gabenant pabėgėlius iš krizių regionų prie ES išorės sienos. Manoma, kad taip jis keršija už ES sankcijas.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia, kad pokalbį su Vokietijos kanclere Angela Merkel Aliaksandras Lukašenka išnaudojo siekiui legitimizuotis. Ministras mano, kad ir be tiesioginių pokalbių su Baltarusijos režimo lyderiu galima imtis daug žingsnių, siekiant išspręsti susidariusią situaciją. Vienas iš jų, jo teigimu, yra griežtesnės sankcijos Baltarusijos režimui.
„Dvišalis kontaktas, jis yra labai rizikingas, kad bus išnaudotas norint legitimizuotis. Matau tai, kaip pagrindinę riziką ir, tiesą sakant, matau ir pagrindinius ženklus to“, – žurnalistams trečiadienį teigė G. Landsbergis.
Ministras akcentuoja, kad dar yra daug žingsnių, kuriuos ir be tiesioginio kalbėjimosi su A. Lukašenka galima padaryti, norint išspręsti susidariusią situaciją. G. Landsbergio teigimu, vienas iš šių žingsnių – griežtesnės sankcijos Baltarusijos režimui.
„Aš manau, kad kol kas dar yra daug žingsnių, kuriuos mes galime padaryti, yra pirmi žingsniai žengti dėl griežto sankcijų režimo. Tų sankcijų dar net nepradėjome įgyvendinti, tiesą sakant, dar spaudimas tiek, kiek galima spausti režimą ir su juo bendradarbiaujančius, nėra pasiektas“, – sakė G. Landsbergis.
Tai man atrodo, kad, jeigu būtų siekiama kažkokių greitų žingsnių, greitų išrišimų, tai tada didesnė tikimybė, kad ta problema tiesiog kartosis ir kitais būdais save manifestuos“, – pridūrė ministras.
ELTA primena, kad A. Merkel ir A. Lukašenka pirmadienį kalbėjosi telefonu. Po pokalbio Vokietijos vyriausybė pareiškė, kad buvo aptarta sudėtinga situacija regione ir humanitarinės pagalbos galimybė. Esą sutarta tęsti kontaktą šiomis temomis.
Tai buvo pirmas A. Lukašenkos kontaktas su Vakarų šalies vyriausybe po to, kai jis pasiskelbė laimėjęs 2020 metų rugpjūtį vykusius rinkimus.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šalies vadovui Gitanui Nausėdai prakalbus apie tai, kad nelegalios migracijos krizę būtų galima išspręsti kalbantis būtent su Aliaksandro Lukašenkos režimu, kuris ir atsakingas už nelegalių migrantų srautą, Prezidentūra akcentuoja, jog Lietuva ir toliau remia griežtą užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu. Kalbėjimas su Vakarų nepripažintu autokratiniu prezidentu nepaverčia jo teisėtu Baltarusijos lyderiu, pabrėžia Lietuvos vadovas.
„Lietuvos pozicija Baltarusijos režimo atžvilgiu buvo ir bus nuosekli – plečiame sankcijas režimui, reikalaujame paleisti politinius kalinius, surengti demokratiškus rinkimus ir nustoti naudoti migrantus kaip hibridinės atakos ginklus. Visas pasaulis mato režimo įkaitais tapusių migrantų žmogiškąją tragediją. Remiu Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pastangas ieškoti sprendimų repatrijuoti migrantus į jų kilmės šalis. Tarptautinės bendruomenės kalbėjimasis su A. Lukašenka, siekiant išgelbėti pasienyje įstrigusius žmones, nereiškia nei režimo legitimizavimo, nei pripažinimo“, – Prezidentūros komunikacijos grupės išplatintame pranešime teigia G. Nausėda. Baltarusiškų plakatų paroda. Aliaksandras Lukašenka. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad antradienį ryte interviu BBC radijui prezidentas G. Nausėda kalbėjo, jog kritika dėl nelegalios migracijos sukeltų humanitarinių problemų pirmiausiai turėtų tekti ne Lenkijai ir Lietuvai, bet A. Lukašenkos režimui.
„Manau, kad yra galimybė išspręsti šią krizę, kreipiantis į poną Lukašenką, kaip ką tik padarė Angela Merkel. Turime kalbėti su žmogumi, kuris yra atsakingas už tai, kas vyksta pasienyje. Turime kalbėti apie humanitarines problemas ne tik su Lenkija, Lietuva ir kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, bet pirmiausiai su Baltarusija, nes pati Baltarusija atsakinga už įvykius šioje valstybėje“, – BBC radijui teigė G. Nausėda.
Šalies vadovas pabrėžė, kad organizuotą nelegalių migrantų srautą stabdančios Lenkija ir Lietuva pirmiausiai vykdo savo pareigą, užkirsdamos kelią nelegaliai patekti į Vakarų Europos valstybes.
„Turime kreiptis į Europos Sąjungos institucijas ne tik kalbant apie migraciją ir prieglobsčio politiką, bet ir apie fizinio barjero statybą tarp Lietuvos ir Lenkijos sienos su Baltarusija. Nes Lietuva ir Lenkija šiandien yra kaip Vakarų demokratijos sergėtojos. Mes bandome neleisti šiems žmonėms keliauti toliau į Vokietiją. Stengiamės atlikti savo darbą kuo geriau, saugodami Europos Sąjungą“, – tvirtino G. Nausėda.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Neseniai teko kalbėtis su tautiečiu, geru jaunystės laikų prieteliumi. Jis tuo metu su žmonele buvo užsienyje. Išgirdau mane visiškai nenustebinusius žodžius: „… žinai, nors mes stebime, kas vyksta Lietuvoje, bet per atstumą mažiau stresuojame, kažkaip susidaro toks jausmas, kad tai ne su mumis… bet kai prisimename, kad vis tiek reikės grįžti, šiurpas nupurto…”
Panašiai kalba ne vienas bendratautis – emigrantas.
O kaip mąstančio ir neabejingo žmogaus neims stresas, kai tavo mažoje Tėvynėje vyksta sunkiai suvokiami dalykai. Mums aiškina, kad demokratija pats geriausias valdymo būdas. Kad per rinkimus į valdžią išrenkami patys skaidriausi ir išmintingiausi valstybės sūnūs ir dukros ir jie sąžiningai bei garbingai vykdo savo pareigas, kad pateisintų šį didžiulį pasitikėjimą. Nors garsusis Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis teisingai pasakė, kad demokratija – nevykusi santvarka (ir čia iš karto pasitaisė), bet nieko geresnio pasaulis nesugalvojo“.
Negalima nesutikti su šio didžiojo žmogaus įžvalga su viena esmine išlyga. Kad ši santvarka neišsigimtų, būtina žmones nuo mažens mokyti joje gyventi. O kaip yra dabar? Kaip tūlas rimtas tautietis pasakytų, palaida bala arba chaosas. Kas pas mus moko būti savivaldybės tarybos nariu, meru, Seimo nariu, ministru, Prezidentu? Galų gale ar mokome, kaip dalyvauti savo valstybės kūrime. LR Konstitucijos 4 straipsnis iškilmingai skelbia, kad valstybės suverenas (t.y. šeimininkas) yra Tauta. Jis gali tiesiogiai ar per savo atstovus tvarkyti bendrus mūsų valstybės reikalus. Kas ir yra politika. Žodynai taip mums paaiškina: politika [gr. politikē (epistēmē) — valstybės valdymo menas, valst. reikalų tvarkymo teorija ir praktika; visuomeninė veikla, sauganti klasinius interesus.
Matematikos mokslas
Manau, logiška, jeigu tai reikalų tvarkymo menas – tai to savaime per gimimą neįgyjame. Galime tik išmokti. Juk mokomės visų kitų gyvenimiškų dalykų. Dirbti kitus darbus be mokslo negali. O valstybės reikalus tvarkyti, ką paprasčiau? Keista, bet jau beveik 32 atkurtos nepriklausomybės metus vis bandoma įrodyti buvusio proletariato vado Vladimiro Ulijanovo –Leninio tezę, kad jis įrodys, „jog net virėja gali valdyti valstybę“. Mūsuose tai pastoviai įrodinėja tiek save vadinantys kairieji, tiek dešinieji. Bet bent man jie nei prie sovietų, nei dabar to nesugebėjo įrodyti. Nenoriu įžeisti virėjų, nes tai labai garbinga profesija, bet, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi. Šiandien vietoj to, kad mokyti ir ruošti žmones gerai tvarkyti bendrus mūsų reikalus, elgiamasi atvirkščiai. Jau į parlamentą ruošiamasi rinkti tiesiai po mokyklos suolo. Nors iki 21 metų niekaip negalima spėti užbaigti net bakalauro studijų. Ką jau bekalbėti apie bent šiokią tokią gyvenimišką patirtį ir praktiškai nuveiktus realius darbus. Juk net eilinėms pareigoms darbdavys geriau renkasi jau patyrusį, turintį darbo patirtį, o ne tik po mokyklos. O čia į parlamentą, kuris ne tik įstatymus leidžia, bet privalo atlikti ir visų valstybės institucijų parlamentinę kontrolierę. Kai tai daroma, tik kad kažką pamėgdžioti ar įsiteikti, o ne rimtai valstybės vairą laikyti, tada ir gauname tokį apverktiną rezultatą, kokį stebime. Nesvarbu, kokia partija bebūtų, bet kas pas mus išrenkamas į Seimą. Kokią gyvenimišką patirtį ar svarbių darbų bagažą sukaupę buvę ar esantys ministrai. Vieną kitą surasime. O didesnė dalis net vadovavimo patirties, t.y. darbo su didesniais žmonių kolektyvais, neturi. Beje, yra ir tokių, kurie net normalaus išsimokslinimo nesugebėjo pasiekti, o jau ministrai. Tai gal išvis mokytis nereikia? Ar tai tikrai patys išmintingiausi Lietuvos sūnūs ir dukros ir, be to, ar doriausi.
Pasienyje su Baltarusija kasdien sulaikomi migrantai. VSAT nuotr.
COVID -19 ne iš dangaus nukrito, o atsirado dėl žmogaus grubaus kišimosi į Gyvąją Gamtą. Nuo to dabar kenčiame visi. Ir galime vieni kitus kaltinti kiek norime, bet nuo to niekas nepasikeis. Su šia realybe privalome tiesiog susigyventi. Ne politikai nuo ligų išgydys. Politikai privalo mokėti sukurti tokią sveikatos sistemą, kuri veiktų autonomiškai ir pati adekvačiai reaguotų į iškylančias grėsmes. O tų grėsmių, kaip pranašauja žinovai, dar bus ne viena. Tačiau grėsmių tai yra ir bus, o kur imti gabių politikų? Čia klausimas tikrai vertas milijono.
Juk dabartinių politikų elgesys net trijų krizių (pandemija, hibridinis karas, kainų šuolis) realybėje nebeišlaiko jokios kritikos. Kaip galima būti tokiems elementariai nesuvokiantiems, kad rietis tarpusavyje dabar jau ne tik nebegalima, bet net nusikalstama. Negi neužtenka sveiko proto, jog suprastume, kokios grėsmės pas mus atslinko.
Taip vadinama pabėgėlių krizė čia jau ne tik diktatoriaus A. Lukašenkos, bet ir mūsų politikos strategų atsakomybės dalis. Nors iš tikrųjų tai jau ne pabėgėlių krizė, o pats tikrasis hibridinis karas. Jo formos ir būdai gali būti įvairūs ir ne visi mums iš karto atpažįstami. Mūsiškių atsakomybė glūdi labai paprastame atsakyme. Prieš įsiveliant į kokį nors konfliktą protingas visada numato bent dalį jo pasekmių ir tada sprendžia – verta ar ne. O mūsų užsienio politikos darytojai nusprendė užsiimti (vėl gi matomai iš revoliucionierių pasimokę) eksportuoti liberaliąją demokratiją į Baltarusiją, Rusiją bei dabar dar siūlo ir Kinijai. Tik nesusimąstė, ar Baltarusijos žmones pasiruošę ją priimti. Ar ne primena Afganistano, kur net 20 metų diegėme demokratiją, o jos atsisakyti tautai teprireikė mėnesio. Ne talibai laimėjo. Tauta nepriėmė. Jie negynė tai, kas ne jų. Niekas nesiginčija, kad A.Lukašenka ar V.Putinas diktatoriai, kad jie susidoroja su oponentais. Bet klausimas, ar Lietuvos valdžia yra tam, kad išrinktų/paskirtų Baltarusijos Prezidentą ar ji pagal priesaiką ir Konstituciją privalo rūpintis Lietuvos žmonių gerove.
Juk būti demokratinei santvarkai Baltarusijoje ar Rusijoje gali nuspręsti tik šių valstybių piliečiai. Pati demokratijos samprata tai diktuoja. Tai kodėl mes kaip sovietiniai stachanoviečiai labiausiai spaudėme, kad A.Lukašenkos neliktų. Kai tuo tarpu kitos ES senbuvės tai darė gan vangiai. Ir ką pasiekėme? Ką laimėjome? Nuo mūsų elgesio baltarusiams geriau gyventi pasidarė? Ar A.Lukašenkos nebeliko? Išvada aiški – tiesiog pasielgta karštakošiškai, vaikiškai nesugebant prognozuoti pasekmių.
COVID-19
Tarp kitko, dėl sankcijų, apie kurias čia daug kalbama, bet mažai daroma. Kas įvertino jų pasekmes paprastiems Baltarusijos žmonėms? Juk nereikia būti naiviems, A.Lukašenka asmeniškai nebadaus ir prieglobstį Rusijoje jis turi garantuotą, kaip buvęs Ukrainos kleptomanas Janukovičius. O kad Baltarusija jau Rusijos glėbyje ir kvailiui aišku. Tarp kitko ir oro erdvę į Baltarusiją jau seniai galima buvo jei ne visiškai tai bent gerokai pridaryti. Bet juk reikia dirbti, o ne plepėti. Reikia kiekvienam vadovui daryti konkrečius darbus, o ne tik pareiškimus spaudai ruošti. Juk Irakas neturi sienos su Baltarusija, iš kur daugiausia taip vadinamų pabėgėlių. Aišku, kad lėktuvai su jais skrenda per kitų šalių oro erdvę. Tai kodėl per tiek laiko nesusitarta bent su keliomis valstybėmis, kad tų lėktuvų nepraleistų. Galų gale ES gali dalį nuostolių kompensuoti. Ir šį darbą privalo daryti pats ministras su savo pavaduotojais, o Prezidentas jam padėti paskambindamas tų valstybių kolegoms. Jeigu norime pasiekti konkretų rezultatą, tai dirbkime. Juk bet kokio rango vadovas turi ir dalį tokio darbo, kurį tik pats gali nuveikti ir niekas kitas už jį to nepadarys. Valdžia duota ne tik kabinete sėdėti ir kalbas sakyti, ten reikia ir realius darbus daryti. Bet tai daryti reikia sugebėti. O tai ne kiekvienam duota.
Keistokai stebint situacija atrodo kai kurių mūsų politikų olimpinė ramybė. Toks įspūdis, kad viskas išsispręs savaime. Duok Dieve, kad būčiau neteisus, bet kad tai savaime išsispręs, labai abejotina. Daugiau tikėtinas kitas pavojingesnis scenarijus.Tai greičiau specialiai išprovokuoto karinio konflikto pasienyje grėsmė. Kaip bevadinsime A.Lukašenką, jis mums neligimityvus Prezidentas, o Rusijai atvirkščiai ir jis oficialiai paprašė Rusijos karinės pagalbos. Juk aiškiai kartojasi Sirijos scenarijus. Kai Rusija be skrupulų įsijungė į karą svetimoje šalyje ir JAV su tuo nemaloniu faktu susitaikė. Juk neplaniniai desantininkų mokymai mūsų pasienyje tikrai verčia sunerimti. Matomai tai ne šiaip sau pasivaikščiojimas.
Demokratija
Kodėl apie tai rašau. Todėl, kad mane ir ne tik mane labai jaudina mūsų visų grandžių keista reakcija į vykstančius procesus. Tuo metu, kada prie mūsų sienų sukaupta hibridinio karo tūkstančiai dalyvių (kažkam tai patogiau juos vadinti pabėgėliais), o už jų realūs ginkluoti kariai, matomai valstybėje negali būti svarbesnių uždavinių kaip suvienyti Tautą. Tačiau norint tai padaryti, bent kažkuriam laikui turi būti atidėtos į šalį mūsuose taip mėgstamos politikų tarpusavio rietenos su prieskoniu, kuris kitą tirštesniais purvais apipils. Bei į politinę darbotvarkę šiam laikmečiui neaktualių klausimų tempimas. Kurie mus tik dar labiau supriešina, o ne suvienija.
Chrestomatinis to pavyzdys – rafinuotas bandymas palaipsniui legalizuoti narkotikus. Pradžioje tai buvo slepiama po silpnų narkotikų dekriminalizacijos skraiste. Vėliau tai išplėtota visiems narkotikams. Dabar nueita dar toliau, viešoje erdvėje pradėta dalintis jų vartojimo patirtimi su paslėptu naratyvu, kad tai nieko blogo ir t.t. ir pan. Tas pats vyksta ir su partnerystės įstatymu. Šią problemą reikia spręsti, bet dabar užtektų to, ką siūlo Seimo nario L.Kasčiūno grupė. O vėliau ramesniais laikais gal ir Referendumą galima surengti, nes kaip besisukti, vis tiek kitaip Konstitucijos nepakeisi ir neapeisi. Galų gale šiandien per didelė prabanga bartis. Laikmetis ne tas. Per tai nebelieka laiko užsiimti dar viena didžiule problema, kuri tik auga.
Tai nesustabdomas kainų kadrilius. Vien tik gavus sąskaitas už šildymą žandikaulis ne vienam atvipo ir nebeužsidarė. O benzino kolonėlėse jau greitai litras 95 benzino perkops 1,5€ ir keliaus toliau. Juk aišku, kad energetikos kainos niešvengiamai sukels ir visų kitų prekių bei paslaugų kainas. Taip, kad problemos jau mūsų kieme ir jų tik daugės. Taigi ne laikas dabar antraeiliams ar trečiaeiliams dalykams. O rietenos prabanga, joms turi būt paskelbtas moratoriumas bent iki pavasario. Juk dar yra ir Lenkijos konfliktas su ES, kur vienareikšmiai privalome palaikyti Lenkiją. Jie teisūs. Nes ES – ne Briuselio biurokratai, o suverenių valstybių sąjunga. Bent į tokią stojome.
Narkotikai
Manau skaitančiam dabar aišku, kodėl pradėjau lyg tai nuo nekaltų dalykų, nuo mokėjimo tvarkyti valstybės reikalus. Gera būti valdžioje, kai pas mus ir kaimynus viskas gerai, bet kai susikaupia ne viena, o keletas rimčiausių ir sunkiai jų baigtį prognozuojamų krizinių problemų jų sprendimui reikia ne eilinių gabumų. Ir vien ekspertų patarimų čia neužteks. Patys valstybės politikai ir pareigūnai privalo tapti išmintingais ir veikliais. Tačiau ar užteks tam gyvenimiškos patirties, mokėjimo atlikti konkrečius darbus ir, žinoma, laikmečio svarbos suvokimo kultūros?
Daktaras Algimantas Matulevičius, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Esant įtemptai situacijai Lenkijos-Baltarusijos pasienyje, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad Lietuva nuolat stebi Rusijos karinį aktyvumą ir yra pasiruošusi reaguoti.
„Rusijos karinis aktyvumas yra stebimas, matomas, turime pačią aktualiausią informaciją ir, be abejonės, jeigu situacija keistųsi, būtų ir Lietuvos reakcija“, – penktadienį po Valstybės gynimo tarybos posėdžio Prezidentūroje kalbėjo A. Anušauskas.
Lietuvos pasienyje išlaipinus rusų ir baltarusių desantininkus, A. Anušauskas grėsmės šiuose veiksmuose neįžvelgia. Jo nuomone, tai tik simboliniai veiksmai.
„Net ir turint tą nedidelį desantą, išmestą Gožsko poligone netoli Lietuvos sienų, sakyčiau, tai daugiau simbolinis politinis veiksmas – Lukašenkos demonstratyvus prašymas ir sakymas, kad Rusija suteiks karinę pagalbą, nes neva Lietuva ir Lenkija prie Baltarusijos sienų telkia karius“, – sakė ministras.
Baltarusijos gynybos ministerijos teigimu, desantininkų išlaipinimas yra atsakas į augantį karinį aktyvumą pasienyje. Pasak A. Anušausko, Lietuva situacijos neeskaluoja, o tik ginasi nuo Aliaksandro Lukašenkos režimo.
„Mūsų šalių kariai atlieka pagalbinę misiją, saugodami kartu su pasieniečiais sieną, neleisdami jos kirsti nelegaliems migrantams, kuriuos Lukašenkos režimas apgaule vilioja į Baltarusijos teritoriją ir stumia į Lietuvos ir Lenkijos teritorijas“, – teigė ministras.
ELTA primena, kad penktadienį Baltarusijos gynybos ministerija nurodė, kad Lietuvos pasienyje buvo išlaipinti rusų ir baltarusių desantininkai. Kaip skelbiama jų pranešime, tai yra atsakas į augantį karinį aktyvumą pasienyje.
Nuo lapkričio 10 dienos vidurnakčio pasienio ruože su Baltarusija, 5 kilometrus nuo jo bei neteisėtų migrantų apgyvendinimo objektuose buvo įvesta nepaprastoji padėtis. Nepaprastoji padėtis buvo įvesta reaguojant į sudėtingą situaciją Lenkijos pasienyje, kai šimtai migrantų bandė šturmuoti valstybės sieną.
Karikatūristų taikinyje – Aliaksandras Lukašenka. Vilnius. Lukiškių aikštė. Karikatūristų paroda po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.
Paryžius, lapkričio 11 d. (AFP-ELTA). Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja „blefu“ pavadino baltarusių diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos grasinimus Europos Sąjungai (ES) naujų sankcijų atvejų užsukti dujų sklendes. Toks žingsnis Baltarusijai „pakenktų labiau“ nei ES, sakė ji ketvirtadienį agentūrai AFP. Sviatlana Cichanouskaja. EPA – ELTA nuotr.
S. Cichanouskaja ragino ES valstybes nenusileisti ginče su Baltarusija ir tiesiogiai nesiderėti su „neteisėtu“ vadovu Minske.
A. Lukašenka ketvirtadienį pagrasino ES sustabdyti dujų tranzitą į Europą. „Mes šildome Europą, o jie mums grasina, – sakė diktatorius, turėdamas omenyje tarptautinį dujotiekį „Jamalas – Europa“, kuris eina per Baltarusiją ir kuriuo rusiškos dujos teka į Europą. – O kas bus, jei mes nutrauksime dujų tiekimą?“
Po Baltarusijos saugumo pajėgų smurtinių veiksmų prieš antivyriausybinių protestų dalyvius po ginčytino A. Lukašenkos perrinkimo praėjusiais metais Briuselis paskelbė Minskui virtinę sankcijų. Šiuo metu dėl migrantų krizės ruošiamasi griežtinti baudžiamąsias priemones.
Lukašenkos karikatūra. Vilniaus demonstruotos parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Minskas, spalio 18 d. (AFP-ELTA). Prancūzijos ambasadorius vyriausybės Minske nurodymu išvyko iš autoritariškai valdomos Baltarusijos.
„Baltarusijos užsienio reikalų ministerija pareikalavo, kad ambasadorius iki spalio 18 dienos išvyktų, – sekmadienį sakė ambasados Minske atstovė. – Ambasadorius Nicolas de Lacoste šiandien išvyko iš Baltarusijos“. Tokio reikalavimo priežasčių atstovė nekomentavo.
Pasak žiniasklaidos, N. de Lacoste niekada nesusitiko su Baltarusijos diktatoriumi Aliaksandru Lukašenka, kad įteiktų jam savo, kaip Prancūzijos diplomatinio atstovo, skiriamuosius raštus.
Prancūzija, kaip ir kitos ES valstybės, nepripažįsta A. Lukašenkos pergalės praėjusių metų rugpjūtį vykusiuose prezidento rinkimuose, kuriuose jis esą perrinktas šeštajai kadencijai.
Anot ambasados atstovės, N. de Lacostė paliko vaizdo įrašą baltarusių žmonėms. Jis pirmadienį bus paskelbtas ambasados puslapyje.
Santykiai su Baltarusija bus aptariami pirmadienį Liuksemburge prasidėsiančiame ES užsienio reikalų ministrų susitikime. Įtampa tarp ES ir Minsko pastaraisiais metais smarkiai išaugo. ES kaltina A. Lukašenką organizuotai gabenant migrantus iš Artimųjų Rytų per Lietuvą, Latviją ir Lenkiją į ES. Tai esą kerštas už Europos sankcijas.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė sako kol kas nematanti priežasčių, kodėl Lietuva dėl veiksmų, kuriais siekiama suvaldyti nelegalios migracijos krizę, galėtų susilaukti Europos Sąjungos pastabų. Tačiau, premjerės vertinimu, kritika dėl nelegalių migrantų dažnai nukreipiama Lietuvai, tačiau pernelyg retai Baltarusijos režimo kryptimi.
„Šitoje diskusijoje gali būti įvairių argumentų, bet mane kartais stebina, kad paprastai tie argumentai apsiriboja Lietuvos Respublikos siena. Pastabų Lukašenkai už šito ūkio organizavimą būna mažai arba nebūna iš viso“, – Lrytas.tv laidai „Ne spaudai“ antradienį sakė I. Šimonytė.
Vyriausybės vadovė pabrėžė, kad migracijos krizė šiuo metu dar nėra pasibaigusi, kadangi, jos teigimu, Baltarusijos režimas ir toliau deda pastangas siųsti į Lietuvą nelegalius migrantus. Tačiau premjerė tuo pačiu pasidžiaugė, kad ES ir Lietuvos politikų situacijos vertinimai sutampa.
„Labai džiaugiuosi, kad vis dėl to visos Europos Sąjungos institucijos sutaria, kad tai nėra kažkokia migracijos krizė, o tai yra sąmoningas veiksmas, kurio tikslas yra destabilizuoti padėtį Lietuvoje, Europos Sąjungoje ir pakeisti ES sprendimus dėl sankcijų Lukašenkos režimui. Man atrodot, tol, kol mes situaciją matome vienodai, dėl kažkokių nepatogumų, sąlygų ir kitų sąlygų tikrai dirbsime ir stengsimės realias problemas spręsti“, – mano ji.
Ministrė pirmininkė taip pat pabrėžė, kad ES politikai, siekiant padėti Lietuvai, jau svarsto reikiamus Migracijos taisyklių pakeitimus, kurios nebuvo pritaikytos organizuoto migrantų srauto valdymui,
„Europos Sąjunga galvoja, Migracijos paktą tam ir svarsto. Tik tiek, kad matyt nėra labai lengvų sprendimų, ypatingai tokioje situacijoje, kaip dabar. Nes čia nėra tradicinė migracijos krizė, kad kažkur atsitiko kataklizmas, karas, žmonės bėgo ten, kur gali atbėgti. Čia juk yra organizuotas veiksmas, kurio iš viso ES, būdama taiki organizacija, sukurta valstybių tarpusavio bendradarbiavimu, savo visame teisyne, o ir Jungtinių Tautų Konvencijos, kurios yra parašytos realiems pabėgėliams, jos šitos situacijos negalėjo numatyti“, – tvirtino I. Šimonytė.
Lukašenka Aliaksandras. EPA – ELTA nuotr.
Rugsėjo 17-ąją – pažymėdamas neseniai nuspręstą švęsti Liaudies vienybės dieną – Baltarusijos „prezidentas“ Aliaksandras Lukašenka susirinkusiems į patriotinį forumą Minske kalbėjo apie demokratiją, vienybę ir kaimynystę.
1939 m. rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją ir okupavo dalį jos žemių. Aneksuotos lenkiškos teritorijos vėliau buvo prijungtos prie Baltarusijos TSR.
„Atminkite, baltarusiai: tai svarbi diena, kurios iš gėdos nešventėme jau kelis dešimtmečius. O juk be šios dienos nebūtų nei mūsų, nei mūsų šalies“, – kalbėjo A. Lukašenka, kurį cituoja Baltarusijos valstybinė naujienų agentūra BelTA. Vilnius. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.
Autokratinis šalies lyderis priminė Baltarusijos patirtus istorinius išbandymus, įskaitant ir „hibridinę agresiją“ po praėjusių metų prezidento rinkimų.
„Tačiau sugrįžkime prie mūsų patirtų dramatiškų praėjusio amžiaus pirmosios pusės pamokų, neketindami kam nors priekaištauti. Pakartosiu, ką jau esu ne kartą sakęs. Kaimynus mums, kaip ir visoms kitoms valstybėms, duoda pats Dievas. Mes savo ruožtu siekiame taikos ir draugystės su visais. Niekada netroškome svetimų turtų ar žemių, nes ir savų turime per akis. Šiandien jiems net neprimename, kad Balstogė ir jos aplinkinės žemės yra Baltarusijos žemės, ar kad Vilnius su visomis apylinkėmis yra baltarusiškas miestas. Mes apie tai nekalbame. Tarpkonfesinė pusiausvyra ir etninė vienybė yra nepajudinamas mūsų visuomenės pagrindas“, – teigė jis.
NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas nesiėmė vertinti konkretaus Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimo 5 afganistaniečių byloje prieš Lietuvą, tačiau kartu jis išsakė poziciją, kad tokiu teismo precedentu gali pasinaudoti nelegalią migraciją organizuojantis Aliaksandro Lukašenkos režimas.
„Ką gali reikšti toks precedentas? Net neabejoju, ką mes matėme ir Lenkijos atveju, Lukašenka bando pasinaudodamas žmogaus teisių klausimu spausti mus, lenkus ir latvius. Tai sudėtingas klausimas, nes iš tikrųjų ir Lietuvoje, ir Lenkijoje tikrai yra žmonių, kurie nuoširdžiai tiki žmogaus teisių klausimais, jų universalumu, tomis vertybėmis. Bet kartais atrodo, kad formuojasi kažkokia nebyli sąjunga, nes yra valstybės sprendimai apgręžinėti migrantus, ir tai yra vienintelis sprendimas, kuris šiuo atveju mus išgelbėjo“, – LRT radijui trečiadienį teigė L. Kasčiūnas.
Konservatorius nuogąstauja, kad kai kurie EŽTT sprendimai galėtų sukelti rimtų iššūkių Lietuvos nacionaliniam saugumui.
„Dabar įsivaizduokime tokį precedentą, kuris galėtų paskatinti Žmogaus Teisių Teismą torpeduoti pačią apgręžinėjimo politiką. Tokiu atveju mes turėsime labai rimtą iššūkį. Kaip tada bus su mūsų nacionaliniu saugumu ir Lietuvos Respublikos žmonių teisėmis į viešąjį saugumą ir visus kitus dalykus“, – sakė NSGK pirmininkas, kartu pabrėždamas, kad paties teismo kompetencija jis neabejoja. Vydenių kaimo mokykloje apgyvendinti nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
EŽTT. teise.pro
„Jokiu būdu neabejoju teismo kompetencija. Mane netgi pozityviai nustebino kai kurie teismo (EŽTT – ELTA) sprendimai. Kai buvo klausimai dėl Lenkijos ir Latvijos, tai buvo pasakyta labai aiškiai, kad pareigos visus priimti šitos šalys neturi. Tai reiškia, apgręžimo politika kaip ir yra pateisinama. Tik reikia pasirūpinti jau esančių migrantų teisėmis, buitimi ir sąlygomis. Šitoje vietoje aš visiškai sutinku, kad taip reikia padaryti“, – tikino jis.
Tačiau, politiko manymu, aktyviai žmogaus teises ginančiomis organizacijomis ir nelegaliems migrantams atstovaujančiais advokatais gali pasinaudoti Baltarusija.
„Faktas, kad gali atsirasti ir advokatų, kurie gali iš to ieškoti įvairių pasipelnymo galimybių, ir įvairių kitų organizacijų, kurios, galbūt net ir tikėdamos kažkokiais kilniais tikslais, gali pasitarnauti Lukašenkos sprendimui per Lietuvą gabenti nelegalius migrantus“, – tikino L. Kasčiūnas.
ELTA primena, kad antradienį 5 afganistaniečiai, kurių EŽTT neleido išsiųsti iš Lietuvos, užfiksuoti Lietuvos teritorijoje.
A. Lukašenka vis dar vadovauja Baltarusijai. EPA-ELTA nuotr.
Apie afganistaniečių buvimo vietą pranešta tiesioginėje Delfi TV transliacijoje. Nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
EŽTT praėjusį trečiadienį nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje Sadeed ir kt. prieš Lietuvą dėl penkių Afganistano piliečių, kurie bandė patekti į Lietuvą iš Baltarusijos ir dabar tvirtina, kad slapstosi Lietuvoje. Priemonė bus taikoma iki 2021 m. rugsėjo 29 d. imtinai.
Teismo pranešime teigiama, kad pareiškėjai yra Afganistano piliečiai. Tvirtinama, kad jie atvyko į Baltarusiją rugpjūčio mėnesį. Nuo to laiko jie keletą kartų bandė atvykti į Lietuvą, siekdami tarptautinės apsaugos.
A.Lukašenka ir V.Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka susitarė dėl glaudesnių abiejų šalių ekonominių santykių. Po pokalbių Kremliuje V. Putinas pareiškė, kad Rusiją ir Baltarusiją ateityje vienys vieninga „makroekonominė politika“. Konkrečiai parengtos 28 programos dėl glaudžių ekonominių santykių.
Šie susitarimai yra 1999-aisias pasirašytos sutarties dėl „sąjunginės valstybės“ įgyvendinimo dalis. Joje, be kita ko, numatytas bendro parlamento įsteigimas, bendra valiuta ir bendri valstybės simboliai. Tačiau apie tokią politinę integraciją, pasak V. Putino, dabar nebuvo kalbama.
„Apie tai mes nekalbėjome“, – patikino jis. Pradžioje esą reikalingas „ekonominis pagrindas“, ir tik tada galimas politinis suartėjimas. Praeityje pirmiausiai Maskva pasisakė už politinę integraciją, o A. Lukašenka ją atmetė. Rusija „nepraris“ jo šalies, ir dabar pareiškė Baltarusijos diktatorius.
A. Lukašenka beveik 30 metų autoritariškai valdo šalį. Dėl vis labiau negailestingų tarnybų veiksmų prieš opoziciją šalis yra praktiškai izoliuota užsienio ir dėl to labiau nei bet kada priklausoma nuo didžiosios kaimynės Rusijos.
A. Lukašenkos santykiai su daugiau kaip 20 metų valdžioje esančiu V. Putinu ne visad buvo harmoningi. Abu jie aiškiai siekia bendro fronto savo konfrontacijoje su Vakarais. Tačiau vis kildavo politinių ir ekonominių ginčų, ypač dėl energijos kainų.
Krymo pusiasalis – tai Ukraina
Kijevas įspėjo Minską dėl autoritarinio Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos pareiškimų, kad jis yra pasirengęs pripažinti Rusijos suverenitetą Kryme. Tai antradienį pranešė Ukrainos URM. Į ministeriją buvo iškviestas Baltarusijos laikinasis reikalų patikėtinis Ukrainoje Kirilas Kamyševas.
„Baltarusijos diplomatas pirmiausia buvo įspėtas, kad A. Lukašenkos išsakytas pasirengimas pripažinti Rusijos suverenitetą laikinai okupuotame Ukrainos Kryme prilygsta bendrininkavimui Kremliaus nusikaltime prieš Ukrainos teritorijos vientisumą ir suverenitetą su visais su tuo susijusiais tarptautiniais teisiniais padariniais. Tokiais pareiškimais jis pažeidžia Baltarusijos tarptautinius įsipareigojimus laikytis tarptautinės teisės normų ir principų“, – sakoma pranešime.
Be to, Kijevas paprašė pasiaiškinti dėl A. Lukašenkos pareiškimų, kad vadinamosios Luhansko liaudies respublikos jėgos struktūroms buvo leista Minske apklausti Baltarusijoje sulaikytą opozicijos aktyvistą Romaną Protasevičių. „Tai prieštarauja anksčiau Ukrainos gautam oficialiam Baltarusijos URM atsakymui, kuriame šis faktas buvo kategoriškai neigiamas“, – pabrėžiama dokumente.
Ukrainos URM taip pat pakomentavo Baltarusijos vadovo tvirtinimus, kad esą Ukrainos jėgos struktūros ir valdžios atstovai organizuoja smogikų ir šaudmenų permetimą į Baltarusiją.
„Akivaizdu, jog tai yra Kremliaus propagandininkų A. Lukašenkos aplinkoje sukurto Ukrainos kaip Baltarusijai ir baltarusių tautai „priešiškos“ šalies, kas visiškai neatitinka tikrovės, įvaizdžio produktas. Prasimanymais apie Ukrainos ir Vakarų šalių keliamą pavojų Baltarusijos valstybingumui A. Lukašenka mėgina pateisinti savo represijas, Baltarusijos piliečių teisių ir laisvių apribojimą“, – pažymėjo Ukrainos URM.
Ji taip pat atkreipė dėmesį į A. Lukašenkos grasinimus „parklupdyti“ Ukrainą. Baltarusijos diplomatui buvo pareikšta, kad šie žodžiai „rodo Baltarusijos silpnumą, o ne jos jėgą“.
A. Lukašenka vis dar vadovauja Baltarusijai. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijos autoritarinis prezidentas Aliaksandras Lukašenka neigia, kad jo vadovaujamos saugumo tarnybos prisidėjo prie baltarusių aktyvisto Vitalio Šišovo mirties Kijeve, kur jis praeitą savaitę rastas pakartas.
„Jis mums buvo niekas”, – spaudos konferencijoje Minske sakė A. Lukašenka, pridurdamas, kad V. Šišovo mirtis Kijeve pakenkė santykiams su Ukraina.
Ukrainos teisėsauga pradėjo tyrimą dėl V. Šišovo nužudymo, o A. Lukašenkos kritikai kaltina jo režimą nužudžius 26-erių aktyvistą, kuris padėjo savo tėvynainiams bėgti nuo represijų Baltarusijoje.
„Koks beprotis jį kartų? Turiu pakankamai žmonių, su kuriais reikia tvarkytis ir be V. Šišovo“, – pareiškė A. Lukašenka.
Jis kaltino Kijevo saugumo tarnybas rėmus V. Šišovą ir pareikalavo, kad Ukraina „dėtų faktus ant stalo“.
„Pasakykite mums, kas nutiko Baltarusijos piliečiui“, – teigė A. Lukašenka.
V. Šišovas vadovavo organizacijai „Baltarusių namai Ukrainoje“, kuri darė daug darbų – nuo pagalbos baltarusiams, norintiems apsigyventi Ukrainoje, iki opozicinių protestų organizavimo.
A. Lukašenka taip pat neigė, kad Minskas bandė jėga iš Tokijo olimpinių žaidynių parskraidinti atletę Krisciną Cimanouskają, ir apkaltino ją esant „kontroliuojamą“ Lenkijos, kur ji gavo prieglobstį.
„Ji nebūtų to dariusi, jei nebūtų kontroliuojama savo draugų Lenkijoje“, – sakė A. Lukašenka. Pasak jo, Tokijo olimpinėse žaidynėse „nebuvo nė vieno“ KGB agento.
Aš noriu, kad Rusija liautųsi puldinėjusi savo kaimynes, trokštu, jog Baltarusijos ir Kinijos politikos būtų konstruojamos pagal demokratijos taisykles. Tačiau man – neramu, nes Lietuva įsivėlė jau į tris dideles priešpriešas. Turiu omenyje Rusiją, Baltarusiją ir Kiniją. Ar Lietuva pajėgi kautis trijuose frontuose?
Taip, Rusija – senas mūsų galvos skausmas. Rusiją kritikuoti mes privalome: per pastaruosius keletą šimtmečių ji mus ne sykį teriojo, laužydama sutartis. Dabar Baltijos šalių, tiesa, neatakuoja, užtat ciniškai puldinėja kitas kaimynes, ir jei jas įveiks, savo „žaliuosius žmogelius“ galbūt pasuks Vilniaus, Rygos, Talino pusėn.
Deja, Rusija – ne vienintelis danties skausmas. Pašonėje dar turime Baltarusiją. Nevalia tylėti, kai Minske žiauriausiomis priemonėmis persekiojami mitinguotojai. Tačiau kaimynę kritikuojanti protinga šalis, mano supratimu, negalėjo neprisiminti, jog valstybinė siena su Baltarusija – skylėta kaip rėtis. Draskyti akis A.Lukašenkai dėl pažeidžiamų žmogaus teisių, dėl kankinimų kalėjimuose, dėl netinkamai pastatytos Astravo AE, dėl pagrobto keleivinio lėktuvo, – neišvengiama būtinybė. Bet tuo pačiu privalėjome tyliai stiprinti savo sienas su Baltarusija ne vien aštrias briaunas turinčiomis vielomis. Senų seniausiai. Tokiu atveju būčiau rašęs, jog Lietuva elgiasi išmintingai: rūpinasi ir demokratijos plėtra, ir savo saugumu. Dabar – net nežinau, kaip komentuoti. Paaiškėjo, jog Lietuva, būdama rytiniu NATO ir Europos Sąjungos buferiu, turi tik simbolinę kelių šimtų kilometrų ilgio sieną su nuo Rusijos priklausoma Baltarusija. Šį barjerą nesunkiai galį įveikti ne tik kariškiai, bet net civiliai – moterys su vaikais.
Prie sienos su Baltarusija VSAT pareigūnai sulaikė 58 neteisėtus migrantus. VSAT nuotr.
Nedovanotinai šioje istorijoje tris dešimtmečius elgėsi ir NATO bei Europos Sąjungos vadovai. Briuselis nepateikė Lietuvai nė vieno griežto perspėjimo, nors privalėjo Lietuvai skelbti pačią griežčiausią notą: deramai neatsitversite nuo Baltarusijos, išmesime lauk tiek iš NATO, tiek iš ES. Maždaug taip turėjo grūmoti mums Briuselis pastaruosius tris dešimtmečius. Bet NATO ir ES biurokatai, labai mėgstantys ginti LGBT teises ir labai atidžiai ieškantys bent menkiausios antisemitizmo dėmelės, dėl kiauros valstybinės sienos prie Baltarusijos – Lietuvos sandūros – nė mur mur.
O juk Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka galįs paleisti Lietuvos pusėn ne vien išvargusius ar tik apsimetusius išvargusiais pabėgėlius iš Irako, Libijos, Sirijos. Jis galįs susprogdinti Astravo AE, iš kurios pasklidusi radiacija nusės Vilniuje, mirtinai išgąsdindama mūsų šalyje dislokuotus sąjungininkų karius.
Dabar dar pašlis, regis, Lietuvos santykiai su Kinija. Mat Lietuva žada priimti Taivano, kuris siekia nepriklausomybės nuo Kinijos, o Kiniją jį laiko sava žeme, atstovybę. Lietuva drąsiai ardo ekonominių Kinijos susitarimų su Vakarais tinklus. Lietuva piktinasi žiauriu kinų bendravimu su uigūrais, pergyvena dėl Tibeto ateities. Iškart brėžiu: Lietuva elgiasi teisingai. Oficialusis Vilnius negali išduoti nei JAV, nei NATO, nei ES interesų, nei, galų gale, savo humanistinių nusiteikimų.
Ir vis tik jaučiu nerimą. Mes draskome akis jau trims galybėms – Rusijai, Baltarusijai ir Kinijai. Ar atlaikysime? Žinoma, mes turime galingus sąjungininkus. Jais pasitikime. Atliekame kai kurias jų užduotis, su jais deriname savo žingsnius, į jų nuomones įsiklausome, prašome jų paramos. Bet ar jie mūsų lemiamu momentu nepaliks vienui vienų?
Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Nenorėčiau būti juoduoju metraštininku. Tačiau žvelkime priekabiai. Kas nutiko, kai Vakarai pakvietė prie demokratinių šalių prisijungti Gruziją? Ši prarado keletą savo teritorijų. Kas atsitiko, kai Ukraina panoro prisijungti prie NATO ir ES šeimos? Vėl – teritoriniai praradimai. Kai Londone radioaktyviuoju poloniu buvo nužudytas iš Rusijos pabėgęs KGB karininkas Aleksandras Litvinenka, ar Vakarai nubaudė Kremlių? Po to Didžiojoje Britanijoje radioaktyviuoju „Novičioku“ bandyta nužudyti į Vakarus pasitraukusį Rusijos slaptųjų tarnybų karininką Skripalių. Vladimirui Putinui nuo galvos vėl nenukrito nė vienas plaukas. Virš Ukrainos teritorijos rusų kariškiai kartu su prorusiškais separatistais numušė keleivinį orlaivį. Ar Kremlius buvo pamokytas, jog taip elgtis – nevalia? GRU agentai Čekijoje susprogdino karinės amunicijos sandėlius. NATO ir ES atsakas – jokio atsako. Galų gale prisiminkime, kaip „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą! Vakarų žvalgyboms šio pusiasalio okupacija, regis, buvo didžiausias netikėtumas. Vašingtonas ir Londonas buvo įsipareigoję ginti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į ukainiečių pažadą atsisakyti atominio ginklo. Bet ko verti amerikiečių ir britų pažadai, jei Krymas – iki šiol okupuotas?
Tęskime juodąjį sąrašą. Prisiminkime „Nord Stream 2“ dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu istoriją. Rytų Europos šalys, įskaitant Lenkiją, Baltijos šalis ir Ukrainą, prašo Berlyno, kad šis atsisakytų Rusijai labai palankaus politinio – ekonominio projekto. Vokietijos politikai nusispjovė į mūsų baimes, nors, peržiūrėjus NATO ir ES dokumentus, Vokietija yra ne Rusijos, o Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos sąjungininkė.
„Nord Stream 2“. EPA-ELTA foto
Dabar, regis, dėl „Nord Stream 2“ mus išdavė ir naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Visų keiktas Donaldas Trampas buvo sumanęs nubaust Vokietiją už tai, kad Kremliui į rankas įduoda dujotiekį, kuriuo V.Putinui bus dar lengviau šantažuoti Europą. D.Trampas paskelbė Vokietijai ekonomines sankcijas, o Dž.Baidenas, Ženevoje pasišnekučiavęs su V.Putinu, ekonomines sankcijas atšaukė. Dž.Baidenui nė motais, jog Vokietija dėl šio išdavikiško dujotiekio verta rimtų ekonominių baudų? Kaip pasitikėti Amerika, kai vienas jos prezidentas priima vienokius sprendimus, o po kelerių metų kitas – diametrialiai priešingus?
Prisiminkime Prancūzijos prezidentų pataikavimus Kremliui, kai šie norėjo Rusijai parduoti karinius laivus „Mistral“, prisiminkime Emanuelio Makrono svaičiojimus, jog, nepaisant net pačių didžiausių niekšybių, su V.Putinu būtina susitikti ir kalbėti, kalbėti, kalbėti. Šiandieninis Prancūzijos lyderis E.Makronas net nenori girdėti, jog kai kurios NATO ir ES šalys mano kiek kitaip.
Kita svarbi tema – Kaukazas. Visus tris pastaruosius dešimtmečius Europa nė piršto nepajudino, kad Azerbaidžanas, remiantis tarptautine teise, taikiai susigrąžintų savo teritorijas – Kalnų Karabachą. Visus pastaruosius dešimtmečius Europa niekšingai gudravo: tarsi ir sutiko, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano žemė, bet dėjo milžiniškas pastangas, kad Kalnų Karabachas taip ir liktų Armėnijos okupuotas. O kai Baku, padedamas Turkijos, 2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas karinėmis priemonėmis susigrąžino tai, kas jam priklauso, Europa vėl puolė begėdiškai pataikauti agresoriui: Jerevanui skiria milijardines dotacijas, nebara Jerevano, kodėl šis praėjusių metų pabaigoje iš sunkiųjų pabūklų apšaudė Azerbaidžano miestus Terterą, Bardą ir Giandžą, kodėl Kalnų Karabachą administravusi okupacinė armėnų valdžia ten barbariškai kirto miškus, teršė upes, naikino azerbaidžanietiškus istorijos ir kultūros paminklus.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Lietuva – taip pat nuodėminga. Ji akivaizdžiai nusikaltusi sąžiningumo, padorumo principams, kai mūsų Seimas 2005-ųjų gruopdžio 15-ąją priėmė rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Posėdyje dalyvavo apie trečdalį (!) Seimo narių: 55 iš 141. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Kas pastūmėjo mus šiam žingsniui – iki šiol plačioji Lietuvos visuomenė nežino.
O juk prieš priimant šį dokumentą Lietuva privalėjo į Turkijos archyvus nusiųsti bent keletą istorikų, kad šie ten padirbėtų bent pusmetį ir ištirtų, kokius argumentus turį turkai. Bet Lietuva metė kaltinimus buvusiai Osmanų imperijai pasikliaudama vien armėniška propaganda, išklausiusi tik vieną pusę.
Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis ir Turkijos URM vadovas Mevlütas Çavuşoğlu. URM.lt nuotr.
Dabar, kai į Lietuvą plūstelėjo nelegalių migrantų, mūsų užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis suskubo į Turkiją. Prašė turkų pagalbos, kad šie neleistų iš Turkijos būsimiems migrantams skrist į Baltarusiją. Be abejo, nieko nepešė. Pirma, sustabdyti nelegalią migraciją nėra paprasta, jei skrydžius organizuoja privačios kompanijos. Antra, sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, mūsų diplomatijos šefas G.Landsbergis neatsiprašė Turkijos už netaktišką Lietuvos elgesį 2005-ųjų rudenį. Nors būta puikios progos pareikšti Ankarai, jog Lietuva ieškos istorikų, kurie sutiktų analizuoti, ką rašo turkiški archyvai apie 1915-ųjų tragediją, ir, atsižvelgdama į jų išvadas, koreguos 2005-ųjų rezoliuciją – arba patvirtins senąją, arba skelbs naująją jos redakciją.
Keisto būta Lietuvos URM vadovo G.Landsbergio skrydžio ir į Iraką. Prieš lekiant į Bagdadą prašyti pagalbos derėjo pasidomėti ne vien tuo, ar Irako valdžia kontroliuoja visą savo teritoriją, ar labai korumpuota. Dar reikėjo susimąstyti, kaip irakiečiai vertina lietuvių vaidmenį prisijungus prie Vakarų koalicijos medžiojant Sadamą Huseiną ir „Al Qaedos“ narius ar ieškant masinio naikinimo ginklų. Ar irakiečiai neturi teisės mums rodyti trijų pirštų kombinacijos: anuomet bombardavote, o dabar meldžiate pagalbos (kai JAV ir Didžioji Britanija išgelbėjo nuo karinės Irako invazijos Kuveitą, – visai kita istorija)?
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis su Irako kolega Fuadu Husseinu. URM nuotr.
Štai kokią pastabą portale delfi.lt šia tema yra skelbęs politikas, verslininkas, buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas: „Priminsiu, dėl situacijos Irake kažkiek atsakingi ir mes, nes ir mūsų kariai su sąjungininkais prisidėjo, kad šalis būtų sugriauta „per žvalgybos klaidą“. Kam įdomu, tegu pasiskaito Jungtinės Karalystės Parlamento tyrimo medžiagą internete.“
Štai todėl man neramu – ką darsime, jei į Dieveniškes, vaizdžiai tariant, plūstelės kinų migrantai, jei Vokietija ties naujus dujotiekius į Rusiją, o Amerikos prezidentų rinkiminės kalbos kaip diena ir naktis skirsis nuo konkrečių darbų?
Kiek turime draugų, kurie išties pagalbos ranką ir tų, kurie, nelaimės atveju, pakiš po nosimi trijų pirštų kombinaciją?
Valstybės sienos apsaugos zona. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvoje ir toliau plūstant iki šiol šalyje neregėtiems nelegalių migrantų srautams, Vyriausybei kilo iššūkis, kur apgyvendinti atvykėlius, kol bus nagrinėjami jų prieglobsčio prašymai. Pasirinktos migrantų apgyvendinimo vietos sukėlė kai kurių šių teritorijų kaimynystėje esančių gyventojų nepasitenkinimą. Pasigirdo nuogąstavimų ir dėl saugumo užtikrinimo, svetimtaučių keliamų grėsmių.
Pirmadienį prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) protestavo kelios dešimtys Šalčininkų rajone esančio Dieveniškių miestelio gyventojų. Jie piktinosi planais gyvenvietėje esančiame buvusios Technologijų ir verslo mokyklos pastate apgyvendinti 500 nelegalių migrantų.
Praėjusią savaitę prie Seimo mitingavo Vytauto Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“. Maždaug pusšimtis prie parlamento susirinkusių žmonių skambiu pavadinimu „Apginkime Lietuvą“ įvardintame mitinge reikalavo valdžios atstovų visomis priemonėmis stabdyti ir nepraleisti pro sieną nė vieno nelegalaus migranto. Dar anksčiau, liepos pradžioje, mitingą Lietuvos pasienyje surengė „Šeimų sąjūdžio“ organizacija. Druskininkų savivaldybėje vykusioje akcijoje, pavadintoje „Apsaugok Lietuvos sieną“, pusantro šimto žmonių tuomet ketino patys „padėti pasieniečiams“ stabdyti migrantų atvykimą į Lietuvą.
Vilniaus universiteto politologas dr. Kęstutis Girnius įsitikinęs, kad šalies gyventojų baimes atvykėlių atžvilgiu paskatino ir valdžios institucijų atstovų pasirinkta retorika, kai ši krizė buvo įvardinta kaip hibridinis karas. Jo nuomone, žmonių reakcijos nebūtų tokios audringos, jeigu migrantai būtų įvardijami ne kaip grėsmė, o kaip tam tikras laikinas nepatogumas, kurį greitai pavyks išspręsti.
„Šitie žmonės nėra pavojingi. Nežinau, kodėl juos reikia pristatyti kaip būsimus teroristus“, – Vyriausybės retorika stebėjosi VU politologas.
Tačiau visiškai kitaip valdančiųjų kalbėjimą vertina Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas dr. Virginijus Valentinavičius, manantis, kad protestai prieš pabėgėlius yra daugiau susiję su dalies Aliaksandro Lukašenkos režimui simpatizuojančių marginalių grupių norais išreikšti nepasitenkinimą prieš Vyriausybės vykdomą politiką.
„Yra žmonių, kuriems Lukašenka mažiau baisus negu Landsbergiai“, – juokėsi MRU politologas.
Jis įsitikinęs, kad Vyriausybės atstovai, aiškiai įvardindami šiuo metu vykstančius procesus kaip hibridinį karą, tiesiog bando šalies gyventojams atskleisti tikrąsias nelegalios migrantų krizės priežastis.
„Vyriausybė bando paaiškinti, iš kur ta migrantų krizė atsirado. Tiems, kurie pritaria Vyriausybės politikai dėl Baltarusijos, paramai opozicijai, toks paaiškinimas, ko gero, yra pakankamas. Tiems, kurie mano, kad Lukašenka yra puikus lyderis, o Lietuvos Vyriausybė tik pykstasi su juo visai be reikalo, toks paaiškinimas yra nepriimtinas. Lietuvoje yra ir taip, ir taip galvojančių“, – samprotavo V. Valentinavičius.
K. Girnius: šie bėgliai nėra smogiamoji jėga
Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Visgi K. Girnius laikosi pozicijos, kad valdžios institucijų elgesys reaguojant į šią krizę, ją pateikiant kaip ataką prieš Lietuvą, sukėlė kur kas audringesnes dalies visuomenės reakcijas.
„Kai tik buvo įvesta ekstremalioji situacija, buvo sušaukta Valstybės gynimo taryba, buvo įstatymai ir rezoliucijos, kad čia hibridinis karas. Manau, kad tai duoda tokį atspalvį, kad Lietuva beveik yra puolama. Šie bėgliai, mano nuomone, nėra smogiamoji jėga. Tai žmonės, kurie nori patekti į Vakarus ir jiems nepasisekė“, – Eltai sakė VU politologas, tuo pačiu akcentuodamas, kad migrantų tikslas nėra kenkti Lietuvai.
„Šie žmonės nėra visiškai nekalti, nes jie vis tiek pažeidžia sieną, bet jų tikslas nėra, kad kenktų Lietuvai, bet kad patektų į Vakarų Europą“, – įsitikinęs jis.
Visgi su tokiu valdančiųjų kalbėjimo vertinimu nesutinka V. Valentinavičius. Pasak jo, reikėtų atskirti, kad Vyriausybė, kalbėdama apie hibridinį karą, esą akcentuoja būtent Baltarusijos režimo vykdomą agresyvią užsienio politiką, o ne migrantų neva keliamas grėsmes.
„Kai Vyriausybė kalba apie hibridinį karą, ji turi galvoje ne pabėgėlius, bet Lukašenką. Man neteko girdėti, kad kas nors iš Vyriausybės kalbėtų, jog patys pabėgėliai savaime kelia pavojų. Yra Lukašenkos režimas ir jo politika, labai agresyvi laikysena, kelianti pavojų. Tie žmonės, kurie Lukašenkos pagalba pereina Lietuvos sieną, nelabai suprasdami, kur ir kaip jie atsidūrė, yra nekalti. Aš nemanau, kad Vyriausybės retorika pabėgėlius padaro baisesnius“, – teigė MRU politologas.
Pasak jo, prie baimių kurstymo kur kas labiau prisideda tokios kontroversiškai vertinamos grupės kaip „Šeimų maršo“ rėmėjai. Politologo nuomone, tokių organizacijų veikimas iš esmės nukreiptas prieš griežtą Lietuvos politiką, kurią A. Lukašenkos atžvilgiu vykdo Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė.
„Migrantus padaro baisesniais tie, kurie bėga prie sienos ir reikalauja statyti užtvaras, kulkosvaidžius ir nieko neįleisti. Tai yra visiškai kraštutinės, marginalios jėgos, kurios pagal veikėjus sutampa su Vingio parko maršu. Jos kelia triukšmą kiekviena proga, jis yra nukreiptas prieš dabartinę valdančiąją daugumą“, – tikino V. Valentinavičius.
VU politologas: pagrindas rūpintis dėl migrantų atsirastų tada, kai Dzūkijos miškuose pasislėptų desantininkai
Visgi K. Girnius įsitikinęs, kad valdžios susirūpinimas dėl hibridinio karo šiuo metu yra nepagrįstas. Politologo tvirtinimu, dabar į Lietuvą patekusių migrantų skaičius esą yra palyginti mažas. Net jeigu jis padidėtų dar dvigubai, didžioji dalis migrantų, jo nuomone, vis tiek negautų teisės į prieglobstį. Todėl rūpintis dėl galimo hibridinio karo, VU politologo vertinimu, būtų galima tik tuo atveju, jeigu Lietuvos sieną iš tiesų kirstų pakenkti valstybei siekiantys apmokyti kariai.
„Jeigu Lietuvos sieną kirstų nemažas būrys desantininkų, jie pasislėptų Dzūkijos miškuose, atsirastų saugumiečių, bandančių sukurti penktąją koloną, tuomet būtų pagrindo rūpintis. Bet taip nėra. Šie žmonės to nedarys. Manau, kad reikėtų daug ramiau kalbėti, nedidinti isterijos. Manau, kad toks kalbėjimas gali ilgainiui kenkti Lietuvos įvaizdžiui kitur. Tai rodo valdžios nepasirengimą. Šitie žmonės nėra pavojingi. Nežinau, kodėl juos reikia pristatyti kaip būsimus teroristus“, – tikino K. Girnius.
Nors V. Valentinavičius ir sutinka, kad kalbėti apie tarp migrantų esančius Baltarusijos tarnybų apmokytus asmenis pagrindo šiuo metu nėra, jis tuo pačiu tvirtina, kad Ministrų Kabinetas apie tai esą ir nekalbėjo. Pasak jo, baimes pirmiausiai kursto apskritai migrantų neįsileisti reikalaujantys radikalai.
„Dėl žaliųjų žmogeliukų ir diversantų tikrai dar anksti apie tai kalbėti, bet vėlgi man neteko girdėti, kad kažkas iš Vyriausybės taip kalbėtų. Baimes kelia tie, kurie lekia prie sienos ir piketuoja, reikalauja neįleisti pabėgėlių išvis, ko Lietuva teisiškai negali daryti. Šios jėgos yra radikalios. Tai būtent maršininkai, kraštutinės nacionalistinės jėgos, „Pro Patria“, Radžvilo „susivienijimas“ pradeda šaukti, kad čia yra keliamas pavojus šventai Lietuvos žemei ir jie reikalauja imtis radikalių, ne europietiškų priemonių“, – mano MRU politologas, kartu pažymėdamas, kad šių grupių pažiūras atspindi ir pastarųjų rinkimų rezultatų tendencijos.
„Pažiūros ir baimės sutampa pagal paskutinių rinkimų rezultatus. „Valstiečių“, Lenkų rinkimų akcijos rinkėjams toks paaiškinimas (dėl prieš Lietuvą vykdomo hibridinio karo – ELTA) yra nepriimtinas, jie galvoja, kad Baltarusijoje žmogaus teisės nėra pažeidžiamos ir Lietuva visai be reikalo į tuos procesus kreipia dėmesį. Tada priimami pareiškimai, kad mums nereikia pabėgėlių stovyklų ir panašiai. Kaip Petras Gražulis iš Seimo tribūnos pareiškė, kad migrantų krizę sukėlė Landsbergiai. Taip galvojančių Lietuvoje yra“, – tvirtino V. Valentinavičius.
V. Valentinavičius: pabėgėliai yra tobulas A. Lukašenkos įrankis radikalų mobilizacijai
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
MRU politologo vertinimu, vienas iš A. Lukašenkos tikslų į Lietuvą siunčiant nelegalius migrantus ir buvo siekis pakurstyti Lietuvos gyventojų baimes, bei taip paskatinti aktyviau veikti vietines radikalias grupes.
„Lukašenka, manipuliuodamas pabėgėliais, turi tobulą įrankį mobilizuoti radikalias, marginalias politines jėgas Lietuvoje. Tai ir vyksta. Atėjo pabėgėliai ir iš karto prie sienos radikalų piketai. Taip, Lukašenka daro didelę įtaką šiems procesams, duoda dar vieną dingstį antiglobalistiškai, supernacionalistiškai, superkonservatyviai nusiteikusiai mažumai lipti ant barikadų ir su kažkuo kovoti“, – įsitikinęs V. Valentinavičius.
Tačiau K. Girnius mano, kad A. Lukašenkos režimas iš šios situacijos laimėtų daug mažiau, jeigu migrantai pačioje Lietuvoje nebūtų pateikiami kaip hibridinio karo įrankis. Jis įsitikinęs, kad valdžios institucijos šiuo metu turėtų siekti numalšinti visuomenėje kilusias aistras ir baimes.
„Aš manau, kad svarbu su migrantais teisingai elgtis. Yra galimybė, kad reikalai gali pasukti į blogąją pusę, bet kai šitie žmonės yra pristatomi kaip pavojus, o ne kaip laikinas nepatogumas, tai neišvengiamai sukelia neigiamas reakcijas. Tai, kad Dieveniškių žmonės yra nepatenkinti, tai irgi yra suprantama, nes staigiai į tavo kaimą ar miestelį yra perkeliami 200-400 žmonių, kurie priklauso visiškai kitai kultūrai, kurie nemoka tavo kalbos. Bet aš manau, kad reikia paaiškinti ir mėginti gyventojus nuraminti“, – sakė VU politologas,
Nelegaliai kirtę Lietuvos sieną. ELTA nuotr.
Kartu jis pabrėžė, kad dabartinė valdančiųjų reakcija į migrantus taip pat suteikia tam tikros medžiagos ir galimybių informacija manipuliuoti A. Lukašenkos ar Vladimiro Putino propagandos ruporams.
„Jau dabar yra kritikuojama, kad bėglių teisės yra pažeidžiamos ir kad jie nėra priimami taip, kaip reikalauja tarptautinė teisė. Tuomet ir Maskva gali pasakyti, kad lietuviai vaizduoja vykdantys vertybių politiką, bet kai kažkas nemalonaus atsitinka, visi jų principai išnyksta“, – sako K. Girnius.
ELTA primena, kad praėjusią parą, pirmadienį, pasieniečiai, pirminiais VSAT duomenimis, sulaikė 41 iš Baltarusijos neteisėtai sieną kirtusį migrantą. Iš viso šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikyti 2 158 neteisėti migrantai.
Tarp 41 pirmadienį sulaikyto užsieniečio 34 prisistatė Irako piliečiais ar turėjo šios šalies dokumentus.
Dieveniškių kaimo bendruomenės protestas prie VRM. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šiemet į Lietuvą iš Baltarusijos iki vidurnakčio iš pirmadienio į antradienį bandė patekti 2 158 neteisėti migrantai. Šis skaičius yra daugiau kaip 26 kartus didesnis, nei buvo per visus 2020 metus, pažymima VSAT pranešime. Vien liepą pasieniečiai sulaikė 1 497 migrantus. Birželį tokių buvo 473, gegužę – 77, balandį – 70, o kovą – 8.
Tarp šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikytųjų daugiausia yra Irako piliečių ar jais prisistačiusių užsieniečių – 1 153. Taip pat sulaikyti 182 Kongo, 121 Kamerūno, 78 Gvinėjos, 74 Irano, po 69 Sirijos ir Afganistano, 68 Rusijos bei kitų šalių piliečiai.
Nuo metų pradžios, pirminiais duomenimis, daugiausia migrantų sulaikyta Druskininkų savivaldybės ribose – 566. Šalčininkų rajone sulaikyti 473 neteisėtai iš Baltarusijos patekę užsieniečiai, Ignalinos – 366, Varėnos – 355, Švenčionių – 174, Lazdijų – 142.
Labai išaugus tokių atvejų skaičiui VSAT sustiprino sienos su Baltarusija apsaugą. Be įvairių organizacinių priemonių, į šį ruožą buvo komandiruoti pareigūnai iš kitų VSAT padalinių bei skirti papildomi techniniai ištekliai. Be to, pasieniečiams į pagalbą atėjo pajėgos iš kitų Lietuvos institucijų, tarp jų kariuomenės, taip pat Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ bei Estijos pareigūnai.
