Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nė kiek nenustebau, kai LRT.lt nepublikavo maniškio straipsnio „Ko nepasakė prof. Šartūnas Liekis?“ Tai – ne pirmas sykis, kai lietuviškuosiuose portaluose neįmanoma paskelbti Armėniją kompromituojančių faktų.

Šios aplinkybės nesureikšminu. Kiekvienas leidinys turįs teisę į specifinę nuomonę. Nūnai cenzūra beveik neįmanoma. Neįsileidžia? Kurk savo asmeninį portalą, rašyk pranešimus socialiniuose tinkluose, į youtube.com kanalą kelk videofilmus. Jei taviškė medžiaga išties įdomi, svarbi, aktuali, turi galimybių tapti kur kas populiaresniu, nei publikuodamas savo komentarus skaitlingą tiražą turinčiuose privačiuose portaluose. Beje, aš taip ir darau, ir vargo nematau.

Tačiau visuomeninio transliuotojo statusą turintis portalas lrt.lt – sutikite, kiek kitokia byla. Juolab kad ir tema, kurią turiu omenyje, – svarbiai skaudi. Dvi kaimyninės Pietų Kaukazo valstybės nesutaria, kariauja, ginčijasi. Mums, lietuviams, aiškintis, kas teisus, kas – ne, privalu sąžiningai. Be abejo, privatūs leidiniai turį teisę ignoruoti istoriko prof. dr. Algimanto Liekio veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Jei jums svarbiau būti proarmėniškais nei ieškoti tiesos, – taip ir elkitės. Jūsų valia.

Tautų kraustymai Kaukaze. Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Bet ar lygiai taip pat elgtis galįs iš biudžeto solidžias finansines dotacijas gaunantis visuomeninio pobūdžio leidinys? LRT.lt nenoras įsileisti šių eilučių autoriaus, beje, kaip ir istorikas A.Liekis, besidominčio Azerbaidžano istorija ir Kalnų Karabacho tema 2016-aisiais išleidusio knygą „Juodojo Sodo tragedija“, paskatino giliau pažvelgti, kas gi tose internetinėse erdvėse pasakojama apie azerbaidžaniečių ir armėnų priešpriešą.

Profesoriaus Egdūno Račiaus pozicija

Deja, dominuoja būtent tie, kurie tyčia ar dėl nesusigaudymo nutyli tikrąsias kariavimo priežastis. Tarp kelių dešimčių per pastaruosius kelerius mėnesius paskelbtų rašinių radau, regis, tik vieną nuo pradžios iki galo sąžiningą, objektyvų straipsnį. Tai – VDU Regionistikos katedros profesoriaus, islamo tyrinėtojo, religijotyrininko Egdūno Račiaus komentarą. Šis autorius kalba be užuolankų.

Pirma: Pasaulis laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi, t.y. nepripažįsta armėnų teisės jį administruoti.

Antra: armėnų – azerbaidžaniečių konfliktas nėra religinis karas; tereikia prisiminti, kad musulmoniškasis Iranas remia ne musulmonišką Azerbaidžaną, o krikščioniškąją Armėniją.

Trečia: po XVI-ojo amžiaus Kalnų Karabachas niekad nepriklausė armėnams. Nuo XVI amžiaus šį regioną valdė Persija, Rusija, paskui – Azerbaidžanas. Tad šiandien kvaila pretenduoti į žemes, kurios tau neva priklausė iki XVI-ojo amžiaus  (kai kurie istorikai, beje, tvirtina, kad net iki XVI amžiaus nebuvo jokių armėniškų karalysčių).

Ketvirta: E.Račius publikacijoje „Ekspertas apie atsinaujinusį konfliktą Kalnų Karabache: atsiskleidžia JAV bei Rusijos interesai“ tvirtina nemanantis, jog Armėnija siekia suartėti su Vakarais. O štai Azerbaidžanas, jo manymu, norįs bičiuliautis su NATO.

Kanadiečio filmas

Kita į objektyvumą pretendojanti publikacija – interviu su kanadiečių režisieriumi Francois Jacobs, sukūrusiu dokumentinį filmą apie šį konfliktą. Čia nors ir aiškiai nepasakoma, jog kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tačiau vis tik esama ir tokių sakinių: „Lygiai taip pat puikiai suprantu Azerbaidžano poziciją, kuri, beje, retai išklausoma, tikriausiai jokia žiniasklaidos priemonė visame pasaulyje neatspindi tos šalies istorijos“.

Šiam kanadiečiui, jei tik galėčiau, pasiūlyčiau susipažinti, ką apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus rašęs lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius, kadaise gyvenęs ir dirbęs Azerbaidžano sostinėje. Katalikiškos Lietuvos rašytojas V.Krėvė besąlygiškai rėmė musulmonus azerbaidžaniečius. Juos laikė teisiais, padoriais, sąžiningais…

Kokių akcentų pasigendu

Visose kitose publikacijose dažniausiai vengiama aiškiai pasakyti: pasaulis nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. O tai – labai svarbu. Tai – pamatas bet kokiai diskusijai. Šitaip nepabrėžus ginčai praranda bet kokią prasmę – tampa nebeaišku, kas, su kuo ir dėl ko kariauja. Nebežinai, kas auka, kas – agresorius. Šitaip sakydamas nemanau, kad pasaulio opinija – šventa karvė, kurios negalima kritikuoti. Bet analizuojant dviejų valstybių konfliktą privalu žinoti, kokia oficiali pasaulio opinija. Galų gale ar įmanoma objektyviai žvelgti į konfliktą dėl Kalnų Karabacho ir nutylėti, kad šio regiono nepriklausomybės nepripažįsta net oficialusis Jerevanas?! Kalnų Karabachas – niekieno žemė? Nieko panašaus. Tai – Azerbaidžanas

Grįžti prie prof. Š.Liekio minčių kratinio rašiniuose „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“ nesiruošiu (kas norės, tegul atsiverčia maniškę publikaciją „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis?“).

Nuliūdino Edwardas Lucasas

Tačiau tokių, kurie įrodinėja panašiai kaip prof. Š.Liekis, portalas lrt.lt per paskutiniuosius keletą mėnesių prispausdinęs užtektinai. Vienas iš nuliūdinusių, nustebinusių autorių – Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edwardas Lucasas. Omenyje turiu jo komentarą „Senasis postkomunistinis erdvės naratyvas neatitinka tikrovės“.

Edwardas Lucasas – centre

E.Lukasas rašo: „Armėnija paprašė Rusijos pagalbos pagal 1997 metais pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį. Rusija siūlė žodžius, bet jokių darbų. Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, Kremliaus vadovaujamas darinys, kuris neva yra NATO atitikmuo, visiškai nesugebėjo apsaugoti ją pasirašiusios Armėnijos nuo Azerbaidžano, kuris tos sutarties nėra pasirašęs“.

Bet kodėl, leiskite nusistebėti, Armėnija nusipelnė apsaugos, pagalbos, užuojautos? Juk šiame konflikte būtent Armėnija – agresorė. Ne Azerbaidžanas iš Armėnijos atėmė Kalnų Karabachą, o Armėnija atplėšė 20 proc. teritorijų iš Azerbaidžano. Armėniją ne saugoti, o bausti dera. Kad ir ekonominėmis sankcijomis. Už tai, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nepakluso tarptautinei oponijai, už tai, kad nepasitraukė iš Kalnų Karabacho, už tai, kad šių metų pabaigoje iš sunkiųjų artilerijos pabūklų apšaudė nieko bendro su konfliktu neturinčius azerbaidžaniečių miestus – Bardą, Giandžą ir Terterą. Tris dešimtmečius Azerbaidžanas kantriai laukė, kol Vakarai padės jam taikiai, civilizuotai iškrapštyti armėnų separatistus iš Kalnų Karabacho. Bet Vakarai – nepadėjo. Žaidė savus dvigubus, trigubus, keturgubus žaidimus.

Tad ko dabar verkšlenate, esą agresyvusis Vladimiras Putinas sustiprino savas pozicijas Pietų Kaukaze? Sustiprino. Kas dėl to kaltas? Kantrybės netekę azerbaidžaniečiai ar, sakykim, britai? Tai – ne retorinis klausimas. Kol Didžioji Britanija murkdėsi breksitiškuose pelkynuose, Kremlius stiprino savo įtaką Pietų Kaukazo regione. Britai niekaip negebėjo išlukštenti Brexit galvosūkio, vokiečiai tiesė Baltijos šalių interesus pažeidžiančius Nord Stream 2, masiškai kvietė į Vokietiją plūsti migrantus, prancūzai atkakliai paišė šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, amerikiečiams terūpėjo prezidento rinkimai… Niekas nė girdėt nenorėjo oficialiojo Baku prašymų nubaust akiplėšiškai besielgiantį Jerevaną. O kai Kalnų Karacho problema dabar likviduojama be Londono, Berlyno, Paryžaus ir Vašingtono, Vakarai nutaisė įsižeidusiojo miną – kaip gi čia taip, kodėl be mūsų?

Dėl kokių priežasčių Didžioji Britanija puolė Argentiną

Beje, britų apžvalgininkas E.Lucasas nėra nuoširdus analizuodamas Kalnų Karabacho temą. Nes savo rašiniuose, kritiškai vertindamas Azerbaidžano veiksmus, neužsimena, kaip Didžioji Britanija susigrąžino neva jai priklausančias Malvinų (Folkleno) salas. Susigrąžino salų kontrolę panaudodama brutalią karinę jėgą. Oficialusis Londonas nerengė jokių tarptautinių derybų, neorganizavo jokių Minsko grupių, neverkšleno dėl žūsiančių argentiniečių karių. Tiesiog be menkiausio gailesčio skandino Argentinos jūrininkus tol, kol Buenos Airės pasidavė. Britams tąsyk buvo nusispjauti, kas valdo Argentiną – diktatorius ar demokratas (nūnai Lietuvoje poluliari demagogija, esą Armėnija – demokratiška, Nikolas Pašinianas – demokratas).

Tad viešai klausiu pono E.Lucaso: kodėl britams leidžiama brutalia jėga susigrąžinti už tūkstančių mylių nutolusias salas, o Azeraidžanui jėga negalima susigrąžinti čia pat, pašonėje, esančio Kalnų Karabacho?

Kol ponas E.Lukasas neatsakys į šį klausimą, tol jo svarstymai dėl Kalnų Karabacho – beverčiai.

Kas ką nukryžiavo?

Stebina ir apžvalgininko Rimvydo Valatkos komentaras „Dar vienas Armėnijos nukryžiavimas“. Esą vargšė Armėnija bergdžiai apeliavo į tautų apsisprendimo teisę, esą prieš 105 metus Turkijos surengtą genocidą išgyvenusi armėnų tauta patyrė dar vieną skaudų likimo smūgį. Viskas pateikiama aukštyn kojomis, dėliojami visai ne tie akcentai. Apie kokį tautų apsiprendimą užsimenama, jei armėnai jau turį vieną valstybę – Armėniją? Jiems vienos valstybės neužtenka, jie norėtų turėti dvi valstybes? Ar ne per daug? Jei nemokate sugyventi su azerbaidžaniečiais, kelkitės iš jų žemių į Armėniją, Rusiją, Prancūziją, JAV…

Kodėl kėlėtės į svetimas žemes?

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

LRT.lt erdvėje akys užkliuvo ir už publikacijų „Žmonės jaučiasi palikti veni beprasmiškame kare“ ir „Antrą kartą užklupęs karas ir sirenų gaudesys“. Ten – interviu su Stepanakerte (tikrasis Stepanakerto pavadinimas – Hankendi) gyvenančia armėnų šeima, 2012-aisiais į Kalnų Karabachą atsikėlusia iš Sirijos. Kas ten pasakojama? Mes nenorime karo, karas – beprasmiškas, mes trokštame, kad žurnalistai parodytų, kaip gyvename nuolatinėje baimėje, mums tie septyni su Kalnų Karabachu nesusiję azerbaidžanietiški regionai reikalingi kaip saugumo garantija, armėnai – labai svetingi…

Banalu, primityvu. Tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai norėtų kariauti, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nebūtų svetingi, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nežinotų, kokia sunki pabėgėlių, išvytųjų dalia. Man rergis, LRT žurnalistei derėjo savo publikacijoje aiškiau pabrėžti: o kodėl, bėgdami iš Sirijos, apsigyvenote ne savo žemėse – ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache?

Nenorima aiškiai pasakyti

Stebina ir VU TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė, davusi videointerviu nuotoliniu būdu LRT.lt žurnalistei. Tesvarstyta, kas iš paskutiniųjų susirėmimų Kalnų Karabache daugiausia laimėjo politinių dividendų. Pirštu bedama į Rusiją – esą ir vėl V.Putinas tapo nugalėtuoju. Bet kur paaiškinimas, kas suteikė Rusijai tokį šansą? Azerbaidžanas, nusprendęs, kad beprasmiška laukti Vakarų pagalbos, ar bedančiai, ištižę Vakarai, nesiteikę padėti Azerbaidžanui? Galų gale – kur aiškus, ryškus paaiškinimas, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija?

LRT.lt publikacija – komentuoja politologė Margarita Šešelgytė (dešinėje)

Pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai žaidė gėdingą žaidimą – labiau pataikavo agresoriaus statuso nusipelnusiai Armėnijai, o auka tapusį Azerbaidžaną visąlaik, reikia ar nereikia, kritikavo. Prieš keletą metų dėl šio konflikto esu kalbinęs tris Lietuvos europarlamentarus. Tie trys videointerviu niekur neišmesti. Visi jie – puiki iliustracija, kai daug ir gražiai kalbama, o naudos iš tokių pliurpalų – nė trupinėlio, nes nedrįstama, nenorima aiškiai pasakyti – Armėnija yra agresorė.

O ir tie Azerbaidžanui metami kaltinimai, esą jis yra ne toks demokratiškas kaip Armėnija, – ne vietoj ir ne laiku.

Pabandykime  įsivaizduoti, jei Azerbaidžanas būtų taip aršiai slopinęs „geltonųjų liemenių“ eitynes, kaip tai darė Prancūzijos valdžia? Man regis, oficalusis Baku būtų išvadintas pačiu baisiausiu niekšu. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono už „geltonųjų liemenių“ eitynių tramdymus kažkodėl diktatoriumi nevadiname.

Kitas pavyzdys: palyginkime Baltarusijos vadovą Aliaksandrą Lukašenką ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą. Drįstu manyti, jog Lukašenka – padoresnis nei Pašinianas. Lukašenka skriaudžia tik savus – baltarusius (Astravo AE grėsmė lietuviams – kol kas teorinė, nors ir labai reali). O kuo po šių metų rudenį azerbaidžanietiškų Bardos, Giandžos, Tertero miestų (mažų mažiausiai žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, sužeisti – 322 azerbaidžaniečai) apšaudymų tapo Pašinianas? Demokratu ar karo nusikaltėliu? A.Lukašenkos elgesio žiauriai malšinant protesto mitingus Minske neteisinu, smerkiu A.Lukašenkos brutalumą. Tačiau negaliu nutylėti, kad jis, priešingai nei N.Pašinianas, nėra iš stambiųjų artilerijos pabūklų bombardavęs kaimyninių šalių miestų.

Nustebino ir tai, kad LRT.lt paskelbė kelias dešimtis nuotraukų apie Vilniuje surengtas armėnų eitynes, smerkiančias Azerbaidžano karinę operaciją susigrąžinant Kalnų Karabacho kontrolę. Kad publikavo – teisingai pasielgė. Jei eitynės surengtos, – kaip gi jas nutylėsi? Stebina tie patys gudravimai: aiškiai nepasakyta, kad azerbaidžaniečių kariai kalnų Karabache nedaro nieko smerktino – jie tik susigrąžina savas žemes.

Ką pasakys LRT tarybos pirmininkas?

Liudvikas Gadeikis, LRT tarybos pirmininkas

Štai tokia trumputė LRT.lt publikacijų Kalnų Karabacho tema apžvalga. Manau, kad LRT.lt neskelbs ir šio teksto. Todėl nė nesiunčiu. Šiuo straipsniu kreipiuosi į rašytoją Liudviką Gadeikį, kuris yra LRT tarybos pirmininkas.

Šį tekstą adresuoju jums, pone Liudvikai Gadeiki. Manau, turiu tokią teisę, nes kadaise kartu dirbome dienraštyje „Lietuvos aidas“. Žodžiu, esame truputėlį pažįstami. Gamybiniuose pasitarimuose „Lietuvos aide“ ne sykį diskutavome, kas yra objektyvi, nešališka žurnalistika.

Manau, kad prisimenate tuos pokalbius.

Esu tikras, kad juos prisiminti reikėtų vertinant ir šiandienines LRT.lt publikacijas Pietų Kaukazo tema.

2020.11.23; 06:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Bolševikai su Vladimiru Leninu priešakyje, o vėliau ir oficiali sovietijos propaganda, 1863 metų sukilimą buvusios LDK teritorijoje vertino teigiamai, kaip socialinį sukilimą prieš carizmo despotizmą.

Kaip pavyzdys, sovietmečiu net Vilniui buvo leista turėti Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko gatves.

Ištikimas Lenino-Stalino mokyklos mokinys, Baltarusijos tironas Aleksandras Lukašenka, panašu, susipainiojo Lenino-Stalino mokymuose.

Kalba – apie jo požiūrį į tautinę Baltarusijos vėliavą.  

Kada staiga baltarusiai taip masiškai prisiminė „Balta-Raudona-Balta“ vėliavas, kurias Baltarusijos tironas Lukašenka tik ką pavadino  fašistinėmis?

Tautinė Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Ogi pernai Vilniuje, perlaidojant 1863 metų sukilėlių vadų Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko palaikus, surastus Gedimino kalno papėdėje.

Perlaidojimo iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Gitanas Nausėda ir Andžejus Duda, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis.

Tuo metu nekeista buvo, kad iškilmėse dalyvavo ir Aleksandro Lukašenko vicepremjero Igorio Petrušenkos vadovaujama delegacija.

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

Ir staiga toks posūkis. “Balta-Raudona-Balta” vėliava skelbiama fašistine, o jos vien tik turėjimas, ir juo labiau – demonstravimas, laikomas nusikaltimu.

Šiaip ar taip, Vakarų diplomatai turi istorinį argumentą piktintis  “Balta-Raudona-Balta” vėliavos persekiojimu Baltarusijoje.

Ar nereikėtų atskiro Lietuvos pareiškimo tuo klausimu?

2020.11.23; 05:00

Opozicijos mitingas Minske sutraukė tūkstančius baltarusių. EPA-ELTA nuotr.

Sekmadienį į Baltarusijos sostinės gatves vėl išėjo tūkstančiai opoziciją palaikančių protestuotojų, kurie reikalauja tariamojo prezidento Aliaksandro Lukašenkos pasitraukimo.
 
Anot Baltarusijos sostinėje dirbančio naujienų agentūros AFP korespondento, keliuose skirtinguose Minsko rajonuose žygiuojantys dešimtys tūkstančių protestuotojų skandavo „Tegyvuoja Baltarusija“ bei mojavo opoziciją remiančiomis baltai raudonomis vėliavomis.
 
Prieš mitingą visame mieste pasirodė gausios saugumo pajėgos su šarvuočiais ir vandens patrankomis.
 
Remiantis žmogaus teisių grupės „Viasna“ informacija, policijos pareigūnai sulaikė maždaug 70 protestuotojų.
 
Pergalę prezidento rinkimuose paskelbusi Baltarusijos opozicijos lyderė Svetlana Cichanouskaja, šiuo metu pasitraukusi į Lietuvą, sekmadienį vykstančius protestus vadina žingsniu į priekį siekiant „laisvos ir sąžiningos Baltarusijos“.
 
„Šalis negali virsti kalėjimu, jeigu niekas nebijo kalėjimo sargų“, – kalbėjo opozicijos lyderė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.23; 04:00

Baltarusijos sostinėje Minske į žuvusio opozicijos aktyvisto Romano Bondarenkos laidotuves penktadienį susirinko apie 5 tūkst. žmonių.
31-erių kariškis praėjusią savaitę mirė nuo smegenų traumos, kurią patyrė, kai jį suėmė Baltarusijos saugumas. Jis buvo suimtas po ginčo miesto aikštėje, kurioje renkasi protestuotojai.
 
Gedintys žmonės į laidotuves Minsko užmiestyje esančioje cerkvėje susirinko nešini baltomis ir raudonomis gėlėmis, simbolizuojančiomis opoziciją.
 
„Ne mūsų jėgoms sugrąžinti Romaną, tačiau galime pasistengti, kad tokie nusikaltimai daugiau niekuomet nepasikartotų“, – „Telegram“ paskyroje rašė Sviatlana Cichanouskaja.
 
Rugpjūčio rinkimuose pergalę teigia iškovojęs Aliaksandras Lukašenka, tačiau opozicijos lyderė S. Cichanouskaja tai neigia ir ragina baltarusius protestuoti. Netrukus po rinkimų ji pati pasitraukė į Lietuvą.
 
A. Lukašenka šalį valdo jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. ES atmetė rugpjūčio rinkimų rezultatus kaip „nei laisvus, nei sąžiningus“ ir atsisakė pripažinti A. Lukašenką Baltarusijos prezidentu bei įvedė sankcijas A. Lukašenkai artimiems pareigūnams.
 
Per laidotuves protestuotojai skandavo „Romanai, esi herojus“ ir „Išeinu“ šūkius. Pastarasis – tai paskutinė žinutė, kurią R. Bondarenka parašė bendrame šeimos pokalbyje internete.
 
Apie R. Bondarenkos mirtį nuo smegenų sužalojimų paskelbta lapkričio 12 d.
 
Penktadienį A. Lukašenka teigė daugiau informacijos apie R. Bondarenkos žūtį paskelbsiantis kitą savaitę.
 
„Turėkite kantrybės. Kitą savaitę jums pranešime viską. Patikėkite, bus įdomu“, – teigė A. Lukašenka, jį citavo naujienų agentūra BelTA.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.21; 07:41

Baltarusijoje siautėja OMONas. EPA – ELTA nuotr.

Baltarusiai sekmadienį vėl išėjo į sostinės Minsko gatves protestuoti prieš prezidentą Aliaksandrą Lukašenką.
 
Ginkluoti policininkai vaikė demonstrantus ašarinės dujomis ir kurtinančiomis granatomis, dislokuotos vandens patrankos.
 
Žmogaus teisių grupė „Viasna“ praneša, kad sulaikyti mažiausiai 328 žmonės, tarp jų yra ir žurnalistų.
 
AFP žurnalisto duomenimis, buvo uždaryta apie 15 metro stočių, ribojamas mobilus internetas.
 
Baltarusijoje kiekvieną savaitgalį nuo ginčytinų rugpjūčio 9 d. prezidento rinkimų, kurie laikomi suklastotais A. Lukašenkos naudai, dešimtys tūkstančių žmonių eina protestuoti į Minsko ir kitų miestų gatves.
 
Protestuotojų ir opozicijos pasipiktinimas dar labiau išaugo šią savaitę, kai mirė saugumo pajėgų sumuštas jaunas opozicijos šalininkas Romanas Bondarenka.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.16; 00:30

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Po rugpjūčio 9 d. Baltarusijoje įvykusių šiurkščiai suklastotų prezidento rinkimų, kurių laimėtoju pasiskelbė diktatorius Aleksandras Lukašenka,  Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicija ir liūdnai pagarsėjusiu OMON. Buvo sulaikyti tūkstančiai žmonių, daugelis pateko į kalėjimus arba neteko darbo, fiziškai nukentėjo daug demonstrantų, yra žuvusių.

Paskutinis faktas.

Lapkričio 12 d. naktį mirė į Minsko Greitosios medicinos pagalbos reanimacijos skyrių atvežtas 31 m. Romanas Bondarenka (portalo tut.by ir svaboda.org informacija). Gydytojai operavo jį kelias valandas, visą tą laiką jis buvo be sąmonės. Į skyrių jis buvo atgabentas iš Minsko Centrinio rajono Vidaus reikalų valdybos su didžiuliu smegenų patinimu, vidine kaukolės ir smegenų trauma, subduraline hematoma, sumušimais, įbrėžimais. Valdiškieji įvykio tyrėjai pareiškė, kad mirusiajam R. Bondarenkai buvo diagnozuota intoksikacija alkoholiu. Greitosios medicinos pagalbos gydytojai ir medicininiai dokumentai šią informaciją paneigė. „Romano kraujyje – nulis alkoholio promilių, apskritai nieko nerado“, – pakomentavo vienas iš ligoninės gydytojų.

Baltarusijoje išvaikyti protestai. EPA-ELTA nuotr.

ES diplomatijos vadovo Giuseppe Borrelli spaudos tarnyba jau išplatino pareiškimą, kuriame Baltarusijos valdžios institucijos kaltinamos dėl Romano Bondarenkos mirties po to, kai jį jo kieme sumušė „policininkai be rūbų“. „[Romano Bondarenkos mirtis] yra piktinantis ir gėdingas Baltarusijos valdžios veiksmų, kurie ne tik tiesiogiai ir smurtiškai represavo savo pačių gyventojus, bet ir sukūrė aplinkybes, kuriomis galėjo įvykti tokie neteisėti smurto veiksmai, rezultatas“, – sakoma pareiškime. Jei nebus sureaguota, jame žadama išplėsti sankcijas Baltarusijos valdžiai.

Baltarusijos valdžia jau sureagavo. Atstovų rūmai jau svarsto įstatymo projektą, kuris leistų atimti pilietybę už „ekstremizmą“. Nesunku nuspėti, kad ji būtų atimta ir iš Vilniuje apsistojusios opozicijos lyderės Svetlanos Cichanouskajos. Ji ką tik pareiškė:

Kova su Lukašenkos režimu bus tęsiama, tačiau ji vis labiau įgis partizaninę formą, pranešė agentūra PAP. „Kova tęsis … Manau, kad žmonės pasirinks partizaninės kovos formą, nes vyriausybė nežino jokių smurto naudojimo ribų“, – pabrėžė opozicionierė. „Tai yra procesas, bet aš tikiu, kad mes artėjame prie pabaigos“, – pridūrė Cichanouskaja. Pasak jos, Baltarusijos režimas netrukus bus paralyžiuotas. „Vyriausybė nevykdo savo pagrindinių funkcijų, ji tik kovoja prieš protestuotojus, Švietimo ministerija – prieš studentus, Sveikatos apsaugos ministerija – prieš gydytojus“, – sakė Cichanouskaja. Pasak jos, valdžia yra susiskaldžiusi, vis daugiau pareigūnų ir darbuotojų pereina į opozicijos pusę. Cichanouskaja sakė, kad „aptariamas tikslinis ekonominis spaudimas asmenims, verslui, Lukašenkos piniginei“. „Tada, kai nepakaks lėšų saugumo pajėgoms finansuoti, režimas žlugs, nes jis laikosi tik ant smurto. Lukašenka yra politinis bankrotas, kuris tapo toksiškas daugumai šalių, ir Rusijai. Diktatoriaus, naikinančio savo žmones, palaikymas meta šešėlį ir pačiai Rusijai“, – pabrėžė Cichanouskaja.

Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuva ir Lenkija, pasibaisėjusios žiauriais diktatoriaus susidorojimais su demonstracijų, mitingų dalyviais ir net atsitiktiniais praeiviais, teikia Baltarusijos protestuotojams, reikalaujantiems diktatoriaus atsistatydinimo ir demokratiškų rinkimų, moralinę ir kitokią paramą, ragina kitas pasaulio valstybes nelikti abejingomis kovai už demokratiją Baltarusijoje.

Žinoma, Maskvai tai kol kas labai nepatinka.

„Iš Varšuvos ir Vilniaus per socialinius tinklus eina ne tik pinigai, bet ir instrukcijos, mes jas matėme. Instrukcijos, kaip gaminti padegamuosius mišinius, sprogstamąsias medžiagas, tuos pačius Molotovo kokteilius ir daug ką kita“, – lapkričio 12 d. interviu Rusijos ir užsienio žurnalistams pareiškė Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas (delfi.lt informacija). „Baltarusijos opozicija labai aktyviai finansuojama ir kurstoma laikytis būtent tokios bekompromisės linijos – reikalauti režimo pakeitimo, organizuoti neterminuotus streikus“, – piktinosi S. Lavrovas. Pasak jo, dabar į Baltarusijos miestų gatves daugiausia išeina žmonės, norintys išprovokuoti pareigūnus panaudoti jėgą.

Geriau jau būtų nepaminėjęs S. Lavrovas „Molotovo kokteilių“. Juk jų pavadinimas buvo sugalvotas suomių Žiemos karo, kuriame sovietai gavo per snukį, metu. Tai, pašiepiantis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų narkomą Viačeslavą Molotovą, vieną iš Rytų Europos padalinimo pagal Ribentropo-Molotovo paktą autorių ir vykdytojų, pavadinimas (Lavrovas iki šiol neigia, kad šis paktas tikslingai atvėrė kelią II Pasauliniam karui ir Baltijos valstybių okupacijai).

Sergejus Lavrovas. EPA – ELTA nuotr.
Suomių karys, apsiginklavęs „Molotovo kokteiliu“

Kai Suomijoje buvo pradėta efektyviai atakuoti sovietų tankus rankinėmis padegamosiomis bombomis, suomiai ėmė jas vadinti „kokteiliais Molotovui“ arba tiesiog „Molotovo kokteiliais“. „Molotovo kokteiliais“ Sausio 13 buvo pasiruošę gintis nuo Rusijos tankų ir Lietuvos Parlamento gynėjai. 

Bukam Lavrovui, politiniam Molotovo anūkui, matyt, nežinoma, kad Internete pilna „Molotovo kokteilio“ receptų ir pagaminimo būdų, ir lietuvių arba lenkų pagalba baltarusiams šioje srityje visai nereikalinga.

Tokius „kokteilius“ pasigamina net paaugliai. Pakanka turėti stiklinį butelį ir degių medžiagų.

2020.11.13; 17:34

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Praėjusią savaitę į energetikos sistemą įjungta Astravo atominė elektrinė nuo sekmadienio vidurdienio (lapkričio 8) nebegamina elektros, BNS informavo Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorė „Litgrid“. Elektrinė sustabdyta dėl sprogusių transformatorių. Ekspertų nuomone, kol kas radiacijos pavojaus nėra.

Pasirodžius informacijai apie incidentą Astravo AE, Lietuvos radiacinės saugos centras informavo, kad Lietuvos radiacijos lygio stebėjimo stotys (RADIS) padidėjusio gamtinio jonizuojančiosios spinduliuotės fono nefiksuoja. „Gyventojams nėra jokio pagrindo nerimauti ar vartoti kalio jodido tabletes“, – sakoma centro pranešime. „RADIS sistemos teikiami aplinkos dozės galios matavimų rezultatai yra nuolatos stebimi, todėl apie bet kokį gresiantį pavojų, susijusį su radioaktyviųjų medžiagų pasklidimu aplinkoje, gyventojus atsakingosios institucijos informuotų nedelsiant“, – rašoma jame.

Ačiū Dievui.

O tas aiškiaregis Vytautas Landsbergis tik dieną prieš tai, Baltarusijos diktatoriui Aleksandrui Lukašenkai dalyvaujant Astravo AE paleidimo iškilmėse, parašė (Vytautas Landsbergis. Astravas ir didspalis, portalas Lrt.lt):

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.

„Vaizdelis toks. „Rosatomas“ (iš tikrųjų Kremlius) neįvykdė jokių derėtų ir suderėtų apsaugos priemonių. Jokių garsiai žadėtų nesaugios jėgainės stres-testų. Net gaisrinių mašinų savo branduoliniam kolūkiui dar nenusipirko (tik dabar skelbia konkursą). Neturi nė tos kažkur neva pamestos projektinės dokumentacijos pamėklinio dvigalvio ir keturgalvio statybai, nes tik dabar skelbia postfaktinį dokumentacijos sudarymo konkursą. Lietuvos Respublika turi visokeriopą teisę bet kokiai šios dienos apeliacijai į Jungtines Tautas su visom Saugumo Tarybom. Teisingai pasielgtume, branduolio monstrui prasižiojus. Neatrodytume juokingesni, negu tada, kai maži ir negudrūs reikalavome Nepriklausomybės. Dabar – gyvybės. Juk Lietuvos gali nelikti, ir dėdė Kremlius nepravirks.“

Lapkričio 13 d. prisieks naujai išrinkto Seimo nariai. Nueinančios Seimo valdančios daugumos, kuri paliko naujajai valdančiai daugumai šalia pandemijos problemų ir neišspręstą Astravo AE pavojaus problemą, afera bandyti surengti naujus Seimo rinkimus daugiamandatėje apygardoje per Konstitucinį Teismą (KT) tikrai nepavyks. KT net nesiims nagrinėti Seimo valdančios daugumos balsais priimtą sprendimą kreiptis į KT.

Tikėkimės, kad Seimo komitetų ir Vyriausybės suformavimas ilgai neužtruks. O tada kartu su Prezidentu naujoji valdžia imsis visų įmanomų ir neįmanomų priemonių stabdyti Astravo AE darbą.

Astravo AE – čia pat. Slaptai.lt nuotr.

Viena iš tokių priemonių matau šalia Vytauto Landsbergio raginimo kreiptis „į Jungtines Tautas su visom Saugumo Tarybom“ „branduolio monstrui prasižiojus“ (jau parodė dantis) išaiškinimą Jungtinėms Tautoms, Europos Sąjungai, kitiems mūsų sąjungininkams, kad rinkimus suklastojusio Baltarusijos diktatoriaus nušalinimas, kai šalyje pasiaukojančiai priešinamasi jo režimui, ir demokratiniai rinkimai, taip pat, ženkliai prisidėtų prie pavojaus iš Astravo AE pašalinimo.

Į valdžią Baltarusijoje atėjus demokratiškiems, protingiems žmonėms šie greitai įsitikintų, kad pastatytą AE geriausia demontuoti. Nuo Astravo AE iki Vilniaus – apie 50 km atstumas, iki Minsko – apie 150 km. Juk esant Minskui nepalankios krypties stipriam vėjui, avarijos atveju nukentėtų ir Baltarusijos sostinė, jau nekalbant apie Naručio nacionalinį parką, mėgiamą baltarusių poilsio ir turizmo vietą, Alšėnus, Ašmeną, istorinę Krėvą. 

2020.11.10; 19:45

Baltarusijoje žiauriai išvaikyti protestai. EPA-ELTA nuotr.

Baltarusijos sostinėje Minske uniformuoti asmenys išvaikė prieš Aliaksandrą Lukšenką vykusio protesto dalyvius. Suimta dešimtys demonstrantų, portale „spring96.org“ pranešė žmogaus teisių centras „Viasna“. Popietę pranešta apie daugiau kaip 160 sulaikytų asmenų.
 
Vaizdo įrašuose ir nuotraukose buvo matyti, kaip pajėgos imasi brutalių veiksmų prieš taikius demonstrantus, spaudžia juos prie žemės ir kiša į kalinių gabenimo automobilius. Keliose miesto vietose protestuotojus vaikė OMON pareigūnai.
 
Kaip ir kiekvieną sekmadienį, ir šį kartą tūkstančiai žmonių išėjo į gatves. Demonstracijos vyko ir kituose miestuose.
 
Metro stotys Minske buvo uždarytos, kad demonstrantai nepatektų į miesto centrą. Buvo išjungtas ir mobilusis internetas – taip norėta apsunkinti susitarimus dėl susirinkimų. Daliniai atitvėrė kai kurias gatves, buvo panaudota ir sunkioji technika.
 
Nepaisant demonstracijų draudimo ir grasinimo smurtu, žmonių kolonos žygiavo keliomis miesto gatvėmis – su istorinėmis baltai raudonomis vėliavomis. Jie skandavo: „Tegyvuoja Baltarusija!“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.09; 03:30

Baltarusijos OMONas siautėja. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusijos OMONas. EPA – ELTA nuotr.

Sekmadienį Baltarusijos sostinėje Minske milicija išvaikė prieš Aleksandrą Lukašenką protestavusius eitynių dalyvius, siekusius patekti prie memorialo J. Stalino laikų represijų aukoms, informuoja AFP.
 
AFP reporteris girdėjo šūvius ir svaiginančių granatų sprogimus bei matė, kaip policija vaikėsi protestuotojus prie Kuropatų memorialo, skirto atminti tūkstančiams represijų aukų.
 
Paskutinį kartą eitynės šioje vietoje buvo žiauriai numalšintos Tarybų Sąjungos laikais 1988 m., panaudojus ašarines dujas.
 
Sekmadienį tūkstančiai baltarusių nepabūgo A. Lukašenkos grasinimų, kad jis „neims belaisvių“.
 
Žmogaus teisių organizacija „Viasna“ paskelbė, kad buvo sulaikyta 70 žmonių, daugiausiai Minske.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.02; 05:00

Baltarusijoje vėl vyksta masinis opozicijos protestas. EPA – ELTA nuotr.

Baltarusijos sostinėje Minske sekmadienį vėl vyksta daugiatūkstantinis opozicijos protestas prieš Aleksandro Lukašenkos valdžią, praneša naujienų portalas Tut.by.
 
Besiruošiant protestams buvo uždarytos trys metro stotys – jas traukiniai pravažiuoja nesustodami.
 
Įvairiose miesto vietose užfiksuoti saugumo pajėgų automobiliai ir autobusai. Be to, žmonės pranešė, kad saugumo tarnybų pareigūnai važinėja po miestą mikroautobusais su geltonais taksi numeriais.
 
Naujienų agentūra TASS informuoja, kad Baltarusijos saugumo tarnybos pasiuntė papildomas pajėgas prie Čeliuskincevo parko, kur renkasi opozicijos eitynių dalyviai.
 
Kai kuriose gatvėse palei planuojamą protesto eitynių maršrutą stovi vandens patrankos ir kita speciali technika.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.01; 17:02

Lukašenkos karikatūra. Vilniaus demonstruotos parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Europos Parlamentas (EP) trečiadienį priėmė rekomendacijas ES Tarybai dėl atnaujintų ES ir Baltarusijos santykių, kurias parengė Petras Auštrevičius (Atnaujinkime Europą).
 
Rekomendacijoms pritarė 602 EP nariai, nepritarė ir susilaikė po 44, praneša EP informacijos biuras Lietuvoje.
 
Parlamentas tvirtai remia ES ir jos valstybių sprendimą nebelaikyti Aliaksandro Lukašenkos teisėtu Baltarusijos prezidentu, smerkia jo „pasiskelbimą Baltarusijos prezidentu per 2020 m. rugsėjo 23 d. slapta surengtą neteisėtą inauguracijos ceremoniją“ ir ragina jį „taikiai atsistatydinti“.
 
Kartu europarlamentarai pažymi, kad Sviatlana Cichanouskaja, kuri, pasak nepriklausomų visuomenės apklausų, surinko daugiau kaip pusę rinkėjų balsų, „Baltarusijos gyventojų akimis yra išrinktoji prezidentė“. Parlamentas smerkia Rusijos sprendimą įtraukti ją į tarpvalstybinį ieškomų asmenų sąrašą.
 
EP ragina šalies valdžią besąlygiškai paleisti visus politinius kalinius, užmegzti dialogą su Koordinavimo taryba, kuri yra teisėta Baltarusijos tautos atstovė, bei sutarti nedelsiant surengti laisvus ir teisingus rinkimus, po kurių prasidėtų „skaidrus ir įtraukus konstitucinės reformos procesas“.
 
ES Taryba raginama įgyvendinti sutartas sankcijas asmenims, prisidėjusiems prie represijų ir rinkimų klastojimo, įskaitant ir A. Lukašenką. Siūloma apsvarstyti ir galimybę taikyti sankcijas tam tikriems sektoriams, kurios nepakenktų šalies žmonėms ilguoju laikotarpiu.
 
Parlamentas ragina ES įsipareigoti užtikrinti Baltarusijos suverenitetą ir teritorinį vientisumą, taip pat griežtai atmesti bet kokį Rusijos ir kitų šalių kišimąsi į šios šalies reikalus, įskaitant žiniasklaidą ir saugumo struktūras.
 
Karikatūristų taikinyje – Aliaksandras Lukašenka. Vilnius. Lukiškių aikštė. Karikatūristų paroda po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.

ES turėtų „rimtai susirūpinti“ Astravo AE problema ir reikalauti atidėti jos veikimo pradžią tol, kol bus įgyvendintos visos tarptautinės branduolinės saugos rekomendacijos ir pasibaigs nestabili situacija Baltarusijoje, pažymi europarlamentarai. Jie siūlo „remti pastangas užtikrinti Europos solidarumą“, kad būtų uždraustas Astravo AE pagamintos energijos importas į ES rinką.
 
Parlamentas smerkia Baltarusijos valdžios reikalavimą atšaukti Lietuvos ir Lenkijos ambasadorius bei sumažinti jų ambasadų darbuotojų skaičių. Kartu pažymima, kad karinės pratybos prie Lietuvos ir Lenkijos sienų, kurias lydi priešiška informacijos kampanija, „be reikalo didina įtampą ir nepasitikėjimą“, taip pat „kelia tiesioginę grėsmę ES ir jos valstybėms narėms“.
 
EP siūlo remti nepriklausomą demokratinės Baltarusijos informacijos centrą Briuselyje ir kitose sostinėse, taip pat palaiko iniciatyvą įsteigti Baltarusijai skirtą buvusių valstybių ar vyriausybių vadovų misiją, kuri padėtų sustabdyti smurtą, paskatinti politinį dialogą ir išlaisvinti politinius kalinius. Savo ruožtu europarlamentarai ragina neteikti jokio ES finansavimo Baltarusijos režimo kontroliuojamiems projektams, o kartu remti šalies pilietinę visuomenę nevalstybiniais kanalais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.22; 02:00

Baltarusijoje per opozicijos eitynes sulaikyta daugiau nei 100 protestuotojų. EPA – ELTA nuotr.

Baltarusijos milicija Minske sekmadienį sulaikė daugiau nei 100 demonstrantų, protestuojančių prieš autoritarinio lyderio Aliaksandro Lukašenkos režimą.
 
„Iki šiol Minske sulaikyta daugiau nei 100 (protestuotojų)“, – naujienų agentūrai AFP patvirtino Baltarusijos Vidaus reikalų ministerijos atstovė spaudai Olga Čemodanova.
 
Baltarusijos teisėsauga ruošėsi dar vienam masiniam protestui Minske sekmadienį: šalies nepriklausomas naujienų portalas tut.by skelbė apie uždaromas aikštes ir metro stotis bei mieste pastebėtą karinę techniką
.
Per pastaruosius du savaitgalius rengtus protestus buvo sulaikyta šimtai žmonių. Žmogaus teisių apsaugos organizacijų teigimu, daugiausia sulaikomi jauni žmonės.
 
Nuo rugpjūčio 9 d. prezidento rinkimų, kuriuose pergalę skelbiasi pasiekęs A. Lukašenką, Baltarusijoje nesiliauja protestai, o pagrindinė opozicijos lyderė, teigianti, kad nugalėjo rinkimuose, Sviatlana Cichanouskaja pasitraukė į Lietuvą.
 
Kiek anksčiau S. Cichanouskaja pareiškė, kad A. Lukašenka turi pasitraukti iš valdžios iki spalio 25 d., antraip šalyje esą bus pradėtos milžiniškos protesto akcijos ir visuotiniai streikai.
 
Vos tik paskelbus pirmuosius prezidento rinkimų rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicija. Sulaikyti tūkstančiai žmonių, nukentėjo daug demonstrantų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.19: 00:01

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip atrodo bent man, dabartinės Baltarusijos krizės aptarime labiausiai ydinga yra tezė, kad mums nereikėtų strimgalviais palaikyti sukilusios prieš diktatorių tautos jau vien dėl to, kad neva, nežiūrint visko, Aliaksandras Lukašenka visados buvo sąlyginio Baltarusijos suveriniteto garantas Rusijos užmačių paversti šią šalį savo provincija ar net gubernija kontekste.

Esą siekdamas išsaugoti savo vienvaldystę, tas pats A.Lukašenka privalėjo ginti šalies nepriklausomybę, įsispyręs ragais ir nagais. Taigi, turėtume suprasti, kad, nežiūrint subjektyvių tirono, geležine letena prispaudusio savo tautą, užmačių, objektyviai tokio tipo režimas buvo palankus reiškinys nepriklausomai Lietuvai, o gal ir visai Europos sąjungai, ar ne? O vis dėlto – kieno tiesa ar nauda šiais argumentais čia yra ginama? Iš tiesų, jeigu nebūtų visa eilė šitaip ar panašiai visiškai savarankiškai mintijančių mąstytojų, būtų galima pagalvoti, kad toks  padėties nusakymas yra išimtinai A.Lukašenkos propagandistų paruoštas akių apdūmimo ir proto apnuodijimo paketas išorės vartojimui.

Prabėgomis dar paklauskime – ar ir šiandien A.Lukašenka yra Baltarusijos nepriklausomybės garantas? O gal dėl pasikeitusios padėties, kai dabar, apimtas panikos ir siekdamas išsaugoti savo nutriušusį hienos kailį, Baltarusijos diktatorius jau strimgalviais pardavinėja šalies nepriklausomybės likučius, užvis labiausiai kalta yra sukilusi baltarusių tauta ar liaudis?..

Pasakojimai apie A.Lukašenkos kuriamą sąlyginį gėrį toli gražu nėra naujas dalykas, tačiau labai nuliūdau užtikęs tokias daug kartų girdėtas, bet, mano požiūriu, apgailėtinas mintis apie neva mūsų neprotingą įsitraukimą, palaikant Baltarusijos laisvės kovotojus, bedėstantį V.Radžvilą (sic) http://www.propatria.lt/2020/10/vytautas-radzvilas-baltarusija-i-laisve.html.

Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.

Žavingasis V.Radžvilas kaip niekas kitas Lietuvoje sugeba pakelti daug kartų girdėtus, išdėvėtus, iki koktumo išvažinėtus pasakojimus nuo žemės, pateikiant tokias mąstymo nuodėvas kaip savo dabar naujai atrastas spontaniškas tiesas, iš vienos pusės, pranokstančias įprastinį žmogaus sugebėjimą kažką suprasti, o, iš kitos, turinčias mus priblokšti savo netikėtumu. Tačiau, kaip yra pasakyta, kalnas gimdo pelę, o kartais ji būna jau ir padvėsusi.

Kaip atrodo bent man, bjauriausias dalykas Baltarusijos opozicijos palaikymo akcijose būtų mūsų užkulisinės mintys, bandant išpešti kažkokios tiesioginės naudos pirmiausiai sau.

Niekas nesiginčija dėl to, kad kaimynų civilizuotumas yra godotinas, mums palankus veiksnys, tačiau jokių išankstinių sąlygų demokratijos naudai nusiteikusiai  Baltarusijos opozicijai neturime teisės nė iš tolo kelti, o ypač kvaila būtų reikalauti kažkokio antirusiško nusiteikimo, – tai jau būtų tiesioginis vandens kaskadų liejimas ant putininės-lukašeninės propagandos malūnų. Palaikome baltarusių tautos laisvės žygį, jos teisę laisvai pasirinkti, o tolesnius sprendimus turėtų lemti laisvuose rinkimuose išrinkta, legitimi, tautos įgalinta valdžia. Kas be ko, niekas nedraudžia puoselėti vilties, kad demokratiniais pagrindais organizuota Baltarusijos visuomenė, palaikanti draugiškus santykius su sau broliška rusų tauta, drauge būtų veidu atsisukusi į  Vakarų kultūros vertybes. Labiau idealiame pasaulyje Baltarusijai galėtų atitekti net savotiško tilto vaidmuo.

Drauge daug negražbyliaujant būtina pastebėti ir tai, kad neturime teisės neatsiliepti į mušamų, žudomų ir prievartaujamų žmonių pagalbos prašymą, juolab kai pirmose gretose už skriaudžiamo žmogaus orumą čia stoja moterys https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-idealizmo-tikroviskuma-ir-realizmo-utopiskuma-pamastymai-vladimiro-lauciaus-straipsnio-parastese-ii/. Tokią teisę neatsiliepti turi tik idiotai ir padugnės!

Negaliu sutikti ir su gerbiamo filosofo, profesoriaus V. Radžvilo išvada minėtame straipsnyje, kad neva dabartinio baltarusių tautos pakilimo jokiu būdu negalima vadinti revoliucija jau vien dėl to, kad esą dabar Baltarusijoje maištaujantys žmonės neturi kryptingo vadovavimo ir ideologinio pagrindimo.

Kaip atrodo, išties V.Radžvilas revoliuciją įsivaizduoja tik pagal prancūzų XVIIIa. pabaigos Didžiosios revoliucijos ir lenininio Spalio perversmo kruvinus pavyzdžius, užmiršdamas mūsų laikų pateiktą, jau kitokios logikos vadinamosios aksominės revoliucijos netikėtumą. Kitas dalykas, kad tironai šiandien jau bando perprasti tos „aksominės revoliucijos“ logiką, ieškodami veiksmingų priešnuodžių, savo inciatyva siekdami išprovokuoti kruvinus susidūrimus.

Kaip atrodo bent man, V.Radžvilo neretai turiningo mąstymo didžiausias defektas yra tai, kad revoliuciją jis suprantą kaip siauro ratelio žmonių pokario žaidimą, didžiąją dalį tautos laikant tik už inertišką biomasę.

Kita vertus, kai tas pats V. Radžvilas tampa tarsi visai kitoks, kai jis nebandydamas nieko perspjauti, paprastais žodžiais primena tas tiesas, kurias politinio turgaus aplinkoje buvome tarsi pamiršę (kaip sufleruoja Sokratas, žinojimas visados yra tik prisiminimas). Kas galėtų nesutikti su V.Radžvilu, kuris ką tik paskelbtame interviu delfi.lt sako, kad mūsų valstybė, nedrįstanti apmokestinti užsienio bankus ir transnacionalines kompanijas, tapo  neturinčia politinės valios kolonijinio mentaliteto pastumdėle https://www.delfi.lt/multimedija/seimo-rinkimai-2020-ka-rinksimes/vytautas-radzvilas-tapome-vakaru-ekonomine-kolonija.d?id=85297713. Spalvų sutirštinimas čia nėra jokia nuodėmė, nes tik taip galima išryškinti po viešaisiais ryšiais ir politiniu tuščiažodžiavimu paslėptą problemą.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Nėra jokių abejonių, kad būtent V.Radžvilas nuožmaus nutautinimo aplinkoje labiausiai vykusiu būdu atstovauja tautos idėją, net nežiūrint anksčiau minėtojo jo šnairavimo į inertiškas nesusipratusių (?) tautiečių mases. Kad ir koks būtų netobulas, V.Radžvilui nepavyksta subanalinti tautos idėjos, kai kiti tautininkais besivadinantys veikėjai užsirekomendavo turintys  tobulą sugebėjimą iš tautos idėjos padaryti košmarišką karikatūrą, sukeliančią alergiją žmonių masėms, o ypač jaunimui.

Vertas pagarbos yra taip pat V. Radvilo pasišventimas ginant lietuvių kalbos teises ir bandant pasipriešinti tokiam universiteto nususinimui, kai jo veiklos sėkmė šiandien yra matuojama išimtinai pagal tarptautiškumo rodiklius, paminant po kojomis universiteto įsipareigojimą savo tautai ir valstybei (aptarto tipo universiteto nuosmukiui labiausiai pasitarnavo buvęs Vilniaus universiteto rektorius, neatsitiktinai gi jo pavardė šiandien puikuojasi „Laisvės partija“ pasivadinusios draugijos rinkiminiuose sąrašuose, tačiau  viltį sugrąžina naujai išrinkto VU rektoriaus pirminiai pareiškimai). Kartas nuo karto vis tik prisiminkime, kad modernioji lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Dzeuso galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba.

Skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo substancinis pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išplėtojimas. Todėl yra labai rimtas pagrindas tvirtinti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, mokslo konferencijas universitetuose vis dažniau organizuojant anglų kalba, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai. Nesakykite, išmanusis stribizmas mūsų laikais turi ką veikti!

Dar kitaip tariant, anglų kalbos kaip  mokslinio ir filosofinio diskurso kalbos teisių išplėtimas lietuvių kalbos sąskaita Lietuvos universitetuose yra tikrai ne aukštojo, bet  žemojo lygio požymis, žymi įsisiautėjusią Lietuvoje universiteto idėjos vulgarizaciją.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Ne tokia jau didelė bėda yra kartais prasikišantis V.Radžvilo pozų komiškumas. Netrivialūs žmonės visados yra truputėli komiški padarai, o fundamentinių idėjų apsėstiems veikėjams, kaip taisyklė, trūksta saviironiško požiūrio.

Kaip bandau įsivaizduoti, užkeltas V.Radžvilo tonas su lengvai prasisunkiančiais komiškumo elementais vis tik turėtų būti mielas dalykas doro lietuvio  širdžiai, ypač  tame kontekste, kai  didžiausi jo oponentai politinio diskurso lauke dažniausiai yra ištreniruotų veido mimikų, pagal viešųjų ryšių specialistų patarimus robotizuoti, įdėtais į lūpas žodžiais kalbantys politinės scenos dalyviai, panašūs į švelniakailius ir nulinio prieš kablelį smegenėlių tūrio triušius.

Pašaliečio teisėmis norėčiau patarti V.Radžvilo brolijai neimti į galvą  ir nepasiduoti nesmagumui, nepradėti kompleksuotis net ir tokiu atveju, jeigu rinkimai parodys tą patį sociologinių tyrimų metu fiksuojamą 0,2 % Nacionalinio susivienijimo partijos populiarumo rodiklį. Donkichotiškumas nėra jokia yda net ir politikos sferoje, drauge nesunku įsivaizduoti, kad tie procentai, susiklosčius naujoms aplinkybėms, staiga gali pasidauginti dešimtimis ar šimtais kartu. Net ir būdamas pašalietis, aš matau tokią netolimą perspektyvą. Kita vertus, čia man dar kyla dalykinio pobūdžio klausimų.

Kokį susivienijimą pagal turinį turi omenyje Nacionalinio susivienijimo partijos steigėjai, kaip jie įsivaizduoja nacionaliniu vadinamo susivienijimo subjektą?   

Kalba, Tauta, Tėvynė – svarbiausi žodžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sakote, kad toks klausimas yra perteklinis, nes pačiame Nacionalinio susivienijimo pavadinime glūdi atsakymas, kad tokio susivienijimo subjektu yra tauta? Iš dalies taip ir būtų galima atsakyti, tačiau drauge neužmirškime to, kad tauta yra toks neaprėpiamas ir išsibarstęs darinys, kurį staiga pavadinti subjektu bent aš tikrai nedrįsčiau.

Prieš trejetą su trupučiuku metu esu kėlęs idėją, kad pasitinkant Vasario 16-osios Lietuvos šimtmetį būtu labai svarbu surengti Nacionalinį susirinkimą, jeigu norite, kažką panašaus į generalinių luomų suvažiavimą (Seimas jokiu būdu  nėra toks tautos idėjos surinkimas, nes mūsų šalyje politikai dažniausiai atstovauja tik uždarą politikų luomą) http://www.propatria.lt/2017/09/edvardas-ciulde-kaip-pasigaminti-ideja.html. Toks Nacionalinis susirinkimas būtų galėjęs įgalinti susitarimą dėl Nacionalinio susivienijimo, o dabar, kaip atrodo, yra taip, kad vežimas statomas prieš arklį.

Kitas klausimas – ar paties V.Radžvilo brolijoje yra kokio nors susitarimo  kultūros plėtotės apraiškų? Nenoriu būti  labai kategoriškas,  tačiau vis tik esu linkęs manyti, kad tarp V.Radžvilo bendraminčių vyrauja ne tiek susitarimo, kiek pritarimo vadui dvasia.

Susitarimo galimybė gali užsimegzti tik ten, kur tvyro nesutarimo grėsmė.  

2020.10.12; 06:00

Baltarusijos diktatoriaus akys. Vilniuje demonstruojamų plakatų eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva iš Baltarusijos atšaukia dar penkis diplomatus. Tikimasi, kad šis žingsnis padės tam, kad būtų išlaikyta dialogo galimybė.
 
„Baltarusija pateikė kategoriškus reikalavimus drastiškai sumažinti akredituotų Lietuvos diplomatų skaičių – pareikalauta išsiųsti vienuolika. Tam, kad sumažintume įtampą, kartu su Lenkija priėmėme sprendimą pakviesti mūsų ambasadorius konsultacijų į sostines ir taip išsaugoti galimybę toliau palaikyti diplomatinius santykius“, – Eltai atsiųstame komentare teigia užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė.
 
L. Linkevičiaus atstovė teigia, kad ministerija tikisi, jog penkių Lietuvos diplomatų atšaukimas bus pakankamas žingsnis išlaikyti dialogo galimybes su Baltarusija.
 
„Įvertinę įvairias aplinkybes ir rizikas, nusprendėme atšaukti dar penkis Lietuvos diplomatus, tikėdamiesi, kad šis žingsnis bus pakankamas tam, kad būtų išlaikytos dialogo galimybės. Kartu Baltarusijos užsienio reikalų ministerijai pabrėžėme, kad bus taikomos atitinkamos atsakomosios priemonės, jei Baltarusija imsis tolesnės eskalacijos“, – rašoma atsiųstame komentare.
 
R. Jakilaitienė taip pat pažymi, kad nedraugiškas faktinės Baltarusijos valdžios žingsnis dėl diplomatinių kontaktų mažinimo tik dar labiau prisideda prie Minsko saviizoliacijos.
 
ELTA primena, kad spalio 2 d. Baltarusijos URM spaudos sekretorius Anatolijus Glazas pranešė, kad Minskas nuo spalio 5 d. atšaukia savo ambasadorius Lenkijoje ir Lietuvoje konsultuotis ir kad Varšuvai ir Vilniui pasiūlyta padaryti tą patį.
 
Be to, Baltarusijos URM rekomendavo Lenkijai ir Lietuvai iki spalio 9 d. sumažinti savo diplomatų skaičių.
 
Savo ruožtu Užsienio reikalų ministerija penktadienį pranešė iš Minsko kviečianti Lietuvos ambasadorių konsultacijoms. Taip pat pasielgė ir Lenkija, Estija, Latvija, Slovakija bei Bulgarija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.09; 17:00

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

Prancūzijos lyderio Emmanuelio Macrono vizito Lietuvoje išvakarėse prezidentas Gitanas Nausėda teigia realistiškai vertinąs Prancūzijos vadovo 2019 m. deklaruotą siekį atnaujinti dialogą su Maskva.
 
„Kalbėdami apie Rusiją ir jos elgesį, mes esame realistai, todėl atsargiai žiūrime į tokią iniciatyvą. Be abejo, Aleksejaus Navalno apnuodijimas, kaip ir Rusijos įtaka Baltarusijoje, yra kliūtis prezidento Emmanuelio Macrono rodomoms pastangoms“, – interviu prancūzų laikraščiui „Le Figaro“ teigia G. Nausėda.
 
Tame pačiame interviu prezidentas kartu pabrėžė, kad Prancūzija turėtų būti ta šalis, kuri galėtų imtis tarpininkavimo siekiant pradėti taikų dialogą tarp Baltarusijos valdžios ir pilietinės visuomenės.
 
Praėjus devyniolikai metų nuo Jacques’o Chirac’o, kuris palaikė Baltijos valstybių priėmimą į Europos Sąjungą ir NATO, vizito į Vilnių atvyksta Emmanuelis Macronas. Ko tikitės iš šio vizito?
 
Pirmiausia norėčiau priminti vizito istorinį kontekstą. Šiais metais Lietuva ir Prancūzija pažymi savo diplomatinių santykių šimtąsias metines, ir galiu užtikrinti, kad mūsų šalys turi bendrą viziją daugelyje sričių, tokių kaip Europos vertybės, žmogaus teisės, bendrasis ES planas… Aš labai vertinu prezidento Emmanuelio Macrono vaidmenį liepos mėnesį vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime, kurio metu apgynėme ekonomikos gaivinimo planą.
 
Derybos buvo labai sunkios, tačiau rezidentui Emmanueliui Macronui ir Vokietijos kanclerei Angelai Merkel pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp įvairių šalių grupių. Mes priėmėme labai ambicingą planą ateinantiems penkeriems septyneriems metams. Galiausiai šis vizitas bus puiki proga aptarti daugelį klausimų: mūsų santykius su Rusija, įvykius Baltarusijoje, būtiną mūsų šalių ekonominių ryšių stiprinimą.
 
Lietuva yra pirmose Baltarusijos krizės gretose. Kokį vaidmenį galėtų atlikti Prancūzija sureguliuojant šią krizę?
 
Manau, kad mums atsiveria didelės pažangos galimybės reaguojant į įvykius Baltarusijoje. Norėčiau paskatinti Europos valstybes, o ypač Prancūziją, taip pat ir Rusiją, imtis tarpininkų vaidmens siekiant pradėti taikų dialogą tarp Minsko valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės. Mes jau davėme pradžią tokioms priemonėms, tačiau norėtume, kad prie mūsų prisijungtų ir kitos šalys. Be abejo, jūs galite man atsakyti, kad prezidentas Aliaksandras Lukašenka dar nėra pasirengęs dialogui. Tačiau laikas eina, ir situacija bet kada gali pasikeisti.
 
Belaukiant būtina, kad Europos Sąjunga įgyvendintų sankcijų politiką. Rugpjūčio 19 d. įvyko Europos Vadovų Tarybos susitikimas dėl padėties Baltarusijoje. Nors visi valstybių vadovai labai aiškiai pasakė savo nuomonę dėl vertybių ir žmogaus teisių, mums nepavyko susitarti. Viliuosi, kad šis klausimas bus išspręstas artimiausiame viršūnių susitikime Turime pademonstruoti solidarumą, kad išsaugotume Europos įvaizdį ir pasitikėjimą Europa.
 
Ką pasakysite prezidentui Emmanueliui Macronui apie Baltijos šalių saugumo padėtį ir Rusijos elgesį?
 
Mūsų šalies specifinė istorija skiriasi nuo daugelio Europos šalių istorijos. 1940 metais Lietuva patyrė pirmąją okupaciją, vėliau, SSRS laimėjus karą su Vokietija, – antrąją. Dėl šių priežasčių mums kelia didelį nerimą Rusijos pastangos perrašyti istoriją ir ja manipuliuoti (konkrečiai ginant Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymą 1939 metais – redakcijos pastaba).
 
Beje, norėtume, kad kitų šalių politikai ir istorikai įsitrauktų į šią diskusiją. Noriu pasakyti prezidentui Emmanueliui Macronui, kad, be abejo, turime dar labiau skatinti Rytų ir Vakarų bendradarbiavimą, tačiau tai neturėtų būti daroma kenkiant mūsų ginamoms vertybėms. Vienas iš mūsų prioritetų – pasienyje su Rusija ir Baltarusija esančių valstybių saugumas. Mūsų nuomone, NATO turi likti didžiausiu ramsčiu.
 
2019 m. lapkritį Prancūzijos prezidentas pareiškė, kad NATO yra ištikusi „smegenų mirtis“. Kaip Jūs reagavote?
 
Norėčiau išgirsti išsamesnius paaiškinimus šiuo klausimu. Transatlantinis stuburas leidžia pagal kovinės grupės rotaciją Lietuvos teritorijoje dislokuoti Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų karius. Be abejo, bendromis pastangomis galima pasiekti, kad NATO veikla taptų dar intensyvesnė, tačiau tikrai nesteigiant įvairių organizacijų, kurios gali tarpusavyje konkuruoti. Mūsų vienybė yra efektyviausias atsakas į kai kurių šalių vykdomą agresyvią politiką. Tai labai svarbu Lietuvai ir kitoms šio regiono šalims.
 
Kalbant apie finansavimą, mūsų šalis gynybos biudžetui skiria 2 proc. BVP, kaip numatyta NATO standarte, ir planuojama dar didinti finansavimą krašto apsaugai.
 
2019 m. rugpjūtį Emmanuelis Macronas paskelbė norįs atnaujinti dialogą su Rusija. Ar Aleksejaus Navalno apnuodijimas įrodo, kad buvo neįvertinta padėtis?
 
Kalbėdami apie Rusiją ir jos elgesį, mes esame realistai, todėl atsargiai žiūrime į tokią iniciatyvą. Be abejo, Aleksejaus Navalno apnuodijimas, kaip ir Rusijos įtaka Baltarusijoje, yra kliūtis Prezidento Emmanuelio Macrono rodomoms pastangoms. Norėčiau pridurti, kad labai svarbu numatyti tokios iniciatyvos ilgalaikį poveikį. Tačiau kas, be Lietuvos ir kitų Baltijos regiono šalių, gali paaiškinti, kas vyksta šalia mūsų?
 
Pavyzdžiui, šiuo metu mes esame labai susirūpinę dėl Baltarusijos vakaruose statomos Astravo atominės elektrinės, kurios paleidimas numatytas šių metų lapkričio 7 dieną. Vietą statyboms parinko Rusija. Šis projektas kelia didelį pavojų visam regionui. Prisiminkime, kas įvyko prieš trisdešimt metų Černobilyje, interviu prancūzų laikraščiui „Le Figaro“ teigia G. Nausėda.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.28; 15:00

Sviatlana Aleksijevič. EPA – ELTA nuotr.

Į politiką įsitraukusi Nobelio literatūros premijos laureatė Sviatlana Aleksijevič, agentūros dpa informacija, išvyko iš Baltarusijos. 72-ejų rašytoja, esą nerimaudama dėl savo saugumo, su oro bendrovės „Belavia“ lėktuvu išskrido Berlyno kryptimi.
 
Po Maryjos Kalesnikavos ir Maksimo Znako pagrobimo ir vėliau arešto S. Aleksijevič buvo paskutinioji opozicinės Koordinacinės tarybos prezidiumo narė, vis dar buvusi laisvėje savo šalyje.
 
Nuo rugpjūčio 9 dieną vykusių prezidento rinkimų dešimtys tūkstančių žmonių Baltarusijoje kiekvieną sekmadienį išeina į gatves, protestuodami prieš 26 metus šalį valdantį Aliaksandrą Lukašenką. Jie kaltina jį rinkimų rezultatų klastojimu ir reikalauja naujų rinkimų. Protestuotojai nesileidžia įbauginami smurtinių saugumo pajėgų veiksmų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.28; 15:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vladimiras Laučius yra parašęs daug puikių, net įstabių straipsnių, tačiau į lietuvių publicistikos istorija manding jau įeis kaip žmogus, kuris suniekino Lietuvos pasiryžimą palaikyti kaimyninės baltarusių tautos laisvės siekį. Kas atsitiko tikrai puikiam autoriui, kodėl –  šitaip? Gal iš tiesų mes visi jau esame apsikrėtę moralinį žmogaus veidą naikinančiu virusu, nes vis dažniau padoriais laikyti gentainiai viešumoje ima ir pasirodo pabaisos pavidalu?

Tarkime, kad ir Lietuvoje yra krūvelė žmonių, kurie slaptai simpatizuoja tironui, – greičiausiai tai būtų psichopatai politikai, įsisvajoję apie neribotą valdžią. Nesunku suprasti ir tuos bendrapiliečius, kurie baiminasi dėl galimų ekonominių nuostolių, pradėjus kerštauti užsirūstinusiam kaimyninės šalies diktatoriui. Kiti apskritai visados nepavargdami kovoja už taiką, ar ne? Tačiau net ir taip nusiteikę asmenys, kaip atrodo, šiandien yra linkę laikyti liežuvį prikąstą, gerai suprasdami, kad kvestionuojant laisvės idėjos prasmingumą galima užsitraukti nešlovę  daugiau ar mažiau civilizuotoje šalyje.  

Karikatūristų taikinyje – Aliaksandras Lukašenka. Vilnius. Lukiškių aikštė. Karikatūristų paroda po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau štai V.Laučius tampa jų ruporu, nesibaimindamas galimų reputacijos nuostolių. Ar V.Laučius yra drąsus žmogus, kalbantis už bailius? Tikriausiai taip ir yra, tačiau labai liūdna atrodo tokia jo drąsa, nepavydžiu.

O gal V.Laučius aukojasi, susidegina ant laužo, tokiu būdu bandydamas atpirkti Lukašenką palaikančių mūsų tautiečių nešvankius įsivaizdavimus? Jorge Luisas Borgesas viename iš savo apsakymų bando įpiršti mintį, kad tikrasis Kristus buvo Judas, kuris prisiėmė sau išdavystės nuodėmės naštą.

Na, prisipažįstu, ką tik truputėlį sutirštinau spalvas, nes, tiesą sakant, V.Laučius, neigiamai vertina ne baltarusių pasipriešinimą diktatoriui, o mūsų įsitraukimą, palaikant baltarusių tautos kovą už laisvę, niekina tokį įsijautimą kaip komišką pasipūtimą ir nutolusią nuo tikrovės idealistinę pozą, atsisakius tikroviško politinio realizmo.

Lukašenkos karikatūra. Vilniaus demonstruotos parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Žiūrėkite, kai kartais sakome apie sutiktą gyvenime asmenį, kad anas yra tikras žmogus, paprastai turime galvoje, kad likimas lėmė susidurti su būtybe, kurios sutikti realiame gyvenime beveik neįmanoma, taigi „tikras žmogus“ yra neįtikėtinas personažas, nukabintas nuo idealaus dangaus, ne kitaip. Esu pastebėjęs ir tai, kad užkeikimą „toks gyvenimas“, tarsi jau įpareigojantį taikstytis su negerovėmis, paprastai kartoja tie, kuriems tos negerovės yra labiausiai patogi platforma.

Taip ir politikoje nepajudinamu laikomas tironas yra stipus ne dėl to, kad slepiasi už atominės bombos, o tik  dėl tos priežasties, jog politinio realizmo sumetimais atsisakome įvardyti daiktus tikraisiais vardais, tokiu būdu toldami nuo tikrovės. Būtent politinis realizmas leidžia drakonui užsiauginti sparnus. Toks politinis realizmas pasitarnauja gyvenimo nurealinimui, dar daugiau, yra gyvenimo derealizacijos stichija.

Ar sakote, kad baltarusių tautos laisvės siekį reikia palaikyti nepametant proto, taigi tik iki tos ribos, kol mūsų įsitraukimas nekenkia nacionaliniams interesams? Tačiau aš pats į šį klausimą žiūriu ne tiek tautiniu, kiek, jeigu norite žinoti visą tiesą, lytiniu požiūriu, žavėdamasis Baltarusijos moterų pasiryžimu.

Kaip jau kartą esu pastebėjęs, Marija Kolesnikova pakartoja Sokrato žygdarbį, o būnant šiokiu tokiu vyru iš Lietuvos neįmanoma suvaldyti  savo audringos simpatijos tokiai tikrų tikriausiai moteriai, neįsitraukti visa savo esybe, linkint kovojančiai baltarusių tautai sėkmės. Įsijausti į M. Kolesnikovos puoselėjamus idealus reikėtų net tada, jeigu toks mūsų besaikis įsijautimas, nesuvaldyta aistra užtrauktų pražūtį visai žmonijai , – priešingu atveju kiltų klausimas – ar tas žmonijos išlikimas iš tiesų yra jau tokia neginčijama vertybė?

Kraštutiniu idealistu minties istorijoje yra laikomas Platonas, kuris, plėtodamas idėjų teoriją, daikto būtį iškėlė į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Ar toks daikto nubūtinimas, kai ontologinis svorio centras yra perstumiamas idealumo linkme, yra kažkoks savivaliavimas, tarkime, neteisėtas kaprizas? Atkreipkime dėmesį į tai, kad ir moderniųjų laikų mokslas, užtikrinantis realią technikos pažangą, pasitinka tikrovę priešpriešais keldamas idėjas kaip tos tikrovės tikroviškumo matą ir pamatą.

Lukašenkos fizionomija. Ši karikatūra nufotografuota Lukiškių aikštėje surengtoje piešinių parodoje. Slaptai.lt foto
Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.

Kaip visiems gerai žinoma, Platono mokinys Aristotelis būties teorijoje užsimojo susigražinti realistinį pagrindą, pabandęs suderinti pirmaprades Platono įžvalgas su natūralistine sąmonės ritmika.

Žinia, Aristotelis buvo tikras kompromisų meistras, visur ieškodavęs balanso, saiko, pusiausvyros. Nesunku pastebėti, kad „auksinė vidurio taisyklė“ sėkmingai  buvo pritaikyta etikos teorijoje, kurios plėtotėje Aristotelis dorybę apibrėžė kaip poelgio pasirinkimo vidurį tarp dviejų kraštutinumų (dosnumas yra vidurys tarp šykštumo ir išlaidumo ir t. t.).

Tačiau, kaip atrodo, tokio pobūdžio kompromisas yra nepageidautinas dalykas puoselėjant būties įžvalgą, nes su didesniu ar mažesniu pagrindu būtų galima tvirtinti, kad būtent įsipareigojimas pusiausvyrai daro Aristotelio metafiziką vidujai prieštaringa teorija.

Aristotelis bandė suderinti platoniškąją eidosų teoriją su sveiko proto refleksais. Tačiau filosofijoje sveiku protu vadinama duotybė greičiau yra vertinama neigiamai nei teigiamai. Žinoma, tai nereiškia, jog pati filosofija yra nesveikas protas. Vadinamas sveikas protas dažniausiai prasilenkia su tikrove kaip stereotipų sankaupos, mechaninių įpročių, neaktualių mąstymo nuodėvų protas. Būtent toks protas neretai dar yra vadinamas realistiniu užsiangažavimu.

2020.09.37; 15:13

Per moterų protestus Minske yra sulaikytų dalyvių. EPA-ELTA nuotr.

Šimtai moterų šeštadienį Baltarusijoje susirinko į naujas protesto eitynes prieš prezidento Aliaksandro Lukašenkos inauguraciją. Jos būrėsi centrinėse miesto aikštėse ir skandavo „gėda“. Gatvėse stovėjo milicijos automobiliai. Būta ir areštų. Detalės kol kas nežinomos. Protestai Baltarusijoje tęsiasi jau beveik aštuonias savaites.
 
Žmogaus teisių centras „Vesna“ iš karto prasidėjus akcijai kalbėjo apie 10 suimtųjų, tarp jų – žurnalisčių. Vaizdo įrašuose buvo matyti, kaip uniformuti saugumo pajėgų nariai už rankų ir kojų tempia moteris į autobusus. Žmonės buvo sulaikomi ir prie prekybos centrų.
 
Į „Moterų solidarumo eitynes“ moterys rinkosi keliomis grupėmis. Kiekvieną šeštadienį vykstančiomis demonstracijomis jos nori paremti opozicijos atstovę Sviatlaną Cichanouskają, kurią laiko tikrąja rugpjūčio 9-ąją vykusių rinkimų nugalėtoja. A. Cichanouskaja, spaudžiama A. Lukašenkos valdžios aparato, buvo priversta išvykti į Lietuvą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.27; 08:04

S. Cichanouskaja. EPA-ELTA nuotr.

Tūkstančiai Baltarusijos moterų šeštadienį dalyvaus demonstracijoje prieš užsienio kritikuojamą prezidento Aliaksandro Lukašenkos inauguraciją.
 
Jos popiet susirinks Minsko centre, kad pareikštų paramą A. Lukašenkos priešininkei Sviatlanai Cichanouskajai.
 
38-erių opozicijos lyderė yra rugpjūčio 9 dieną vykusių prezidento rinkimų nugalėtoja, pareiškė renginio organizatorės.
 
S. Cichanouskaja, spaudžiama A. Lukašenkos valdžios aparato, pasitraukė į Lietuvą. Tradicinė šeštadienio moterų demonstracija šį kartą bus tautos surengta S. Cichanouskajos „tikros inauguracijos generalinė repeticija“, sakoma organizatorių pareiškime. A. Cichanouskaja esą yra širdžių prezidentė.
 
66-erių A. Lukašenka iš anksto neskelbtoje ceremonijoje trečiadienį šeštą kartą iš eilės buvo inauguruotas Baltarusijos prezidentu.
ES nepripažįsta jo legitimiu prezidentu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.26; 11:10

Baltarusijos diktatoriaus akys. Vilniuje demonstruojamų plakatų eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja penktadienį paragino protestuotojus atnaujinti masines demonstracijas prieš slaptą Aliaksandro Lukašenkos inauguraciją.
 
„Reiškiu paramą kiekvienam, kuris šį sekmadienį išeis į savo miesto gatves“, – teigiama S. Cichanouskajos pranešime, kuris buvo paskelbtas „Telegram“ socialiniame tinkle.
 
„Kartu mes galime pasiekti savo tikslą – surengti naujus, sąžiningus rinkimus, o po jų – oficialią, teisėtą inauguraciją“, – teigė S. Cichanouskaja, 38-erių buvusi anglų kalbos mokytoja, kandidatuoti į prezidento postą nusprendusi po savo vyro, kuris siekė dalyvauti rinkimuose, suėmimo.
 
Baltarusiškų plakatų paroda Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

ES šią savaitę paskelbė pranešimą, kuriuo teigė, kad Baltarusijoje įvykę rinkimai nebuvo nei laisvi, nei sąžiningi. Po slaptos inauguracijos ES nepripažino A. Lukašenkos kaip teisėto šalies prezidento.
 
Vos tik paskelbus pirmuosius rinkimų rugpjūčio 9 d. rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicija. Sulaikyti tūkstančiai žmonių, nukentėjo daug demonstrantų.
 
Penktadienį Lietuva, Latvija ir Estija išplėtė Baltarusijos pareigūnų, kuriems už žmogaus teisių pažeidimus įvedamos sankcijos, sąrašą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.26; 00:05