
Praėjus daugiau kaip pusmečiui nuo protestų Baltarusijoje pradžios, prezidentas Aleksandras Lukašenka pirmadienį susitinka su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Jųdviejų susitikimas numatytas Juodosios jūros Sočio kurorte.
Buvęs Baltarusijos specialiųjų pajėgų karininkas Igoris Makaras, išplatinęs garso įrašą, kuriame Baltarusijos KGB pareigūnai diskutuoja apie galimybę nužudyti žurnalistą Pavelą Šeremetą, paskelbė apie savo pasirengimą duoti parodymus šioje byloje Ukrainoje.
„Mano anoniminis šaltinis, kuris dabar yra Europos Sąjungoje, padarė įrašą. Aš dabar šį įrašą paviešinau, pateikiau skelbti“ EUobserver „. Ten buvo atlikti visi galimi tyrimai. Buvo atlikta tarptautinė ekspertizė, kuri patvirtinama. Taip pat vėliau, jei reikės, bus atliekamas biometrinis tyrimas. Ir svarbiausia yra tai, kad vyras, buvęs KGB darbuotojas, tiesiogiai susijęs su tais žmonėmis, su kuriais kalbasi Zaicevas (buvęs Baltarusijos KGB vadovas – red.), dabar yra ES valstybėje ir yra pasirengęs liudyti Europos tarptautiniame teisme ir Ukrainos generalinėje prokuratūroje “, – sakė Makaras.
Pasak jo, garso medžiaga jį pasiekė 2012 m.
„2012 m. klausiausi šio įrašo ir ten girdėjau savo draugo vardą. Tai Olegas Alkajevas (Alkajevas yra buvęs Minsko SIZO vadovas, mirties bausmę vykdančios „egzekucijos grupės“ vadovas. Alkajevas paliko Baltarusiją 2001 m., tapo Lukašenkos režimo kritiku. 2007 m. Pavelas Šeremetas išleido Alkajevo knygą „Šaudymo būrys“ – red.). Po to supratau, kad man reikia išgelbėti jo (Alkajevo) gyvybę.
Aš pirmiausia atidaviau (įrašus – red.) Amerikos specialiosioms tarnyboms, kad išgelbėčiau Alkajevo gyvybę, jis dabar yra gyvas. Taip pat, to dėka Borodachas ir Dudkinas išlieka gyvi (įraše pašnekovai, taip pat, aptaria buvusį specialiųjų pajėgų brigados vadą Vladimirą Borodachą ir Baltarusijos Vidaus reikalų ministerijos antikorupcinio skyriaus vadovą Viačeslavą Dudkiną – red.). Taip pat buvo planuota fiziškai pašalinti Andrejų Suzdalcevą (Rusijos politologas – red.), jis gyvas. Bet, deja, Pavelo Šeremeto nebėra su mumis “, – sakė Makaras.
Buvęs specialiųjų pajėgų karininkas teigia, kad pokalbio įrašą jis paskelbė tik dabar, nes nori padėti Baltarusijos žmonėms kovoje su Lukašenkos diktatūra: „Jei 2016 m., kai buvo susprogdintas Pavelas Šeremetas, aš būčiau paskelbęs šiuos duomenis, manau, tai, galbūt, būtų padėję išaiškinti nusikaltimą, tačiau tuomet šiandien nebūčiau galėjęs padėti savo Baltarusijos žmonėms susidoroti su šiuo šalyje egzistuojančiu diktatorišku režimu “.
Makaras, taip pat, sakė, kad perdavė visą medžiagą Ukrainos teisėsaugos pareigūnams ir buvo pasirengęs atvykti liudyti Ukrainoje.
„Mes padarėme viską, kad tai būtų paviešinta, ir svarbiausia – užsibaigtų šio nusikaltimo tyrimas, įrodanti, kad Baltarusijos specialiosios tarnybos dalyvavo jame. Įrašus (Ukrainos teisėsaugos pareigūnams – red.) perdaviau maždaug gruodžio mėnesį.
Oficialaus tardymo nebuvo, tačiau šiandien Ukrainos specialiosios tarnybos susisiekė su manimi. Kalbėjausi ir daviau sutikimą bendradarbiauti. Būsiu pasirengęs duoti parodymus Ukrainos Generalinėje prokuratūroje. Taip pat, pasakiau, kad buvęs darbuotojas, dabar išvykęs į ES šalį, bus pasirengęs pateikti įrodymus.
Planuoju skristi į Kijevą. Nežinau, kada. Tai priklauso nuo specialiųjų Ukrainos tarnybų. Dabar situacija su COVID yra labai bloga, todėl viskas priklauso nuo jų ir, matyt, nuo tyrimo. Kai bus toks poreikis, bus kokie nors faktai, žinoma, pranešiu, o kai Ukrainos pusė bus pasirengusi mano atvykimui ir parodymų davimui, aš esu pasirengęs “, – pabrėžė Makaras.
Primename, kad žurnalistas Pavelas Šeremetas žuvo 2016 m. liepos 20 d. rytą dėl automobilio sprogimo. Išankstiniai tyrėjai šį įvykį kvalifikavo kaip tyčinį nužudymą.
2019 m. gruodžio 12 d. dėl žurnalisto Pavelo Šeremeto nužudymo Ukrainos policija sulaikė tris įtariamuosius. Tai karo slaugytoja Yana Dugar, savanorė Julija Kuzmenko, Antiteroristinių operacijų (prieš Rusijos teroristus) veteranas Andrejus Antonenko. Tyrėjai mano, kad įtariamųjų motyvas buvo bandymas destabilizuoti socialinę ir politinę situaciją Ukrainoje.
Parengiamasis teismo posėdis Šeremeto nužudymo byloje įvyko 2020 m. rugpjūčio 25 d. Teismo sprendimu Antonenko buvo sulaikytas, Kuzmenkai paskirtas kasdieninis 24 valandų namų areštas, iš Dugar teismas paėmė 168 160 grivinų užstato ir paskyrė jai papildomas prievoles.
Gruodžio 10 d. Kijevo Ševčenkos apygardos teismas pratęsė Kuzmenko, Antonenko ir Dugar užkardymo priemones.
Nė kiek nenustebau, kai LRT.lt nepublikavo maniškio straipsnio „Ko nepasakė prof. Šartūnas Liekis?“ Tai – ne pirmas sykis, kai lietuviškuosiuose portaluose neįmanoma paskelbti Armėniją kompromituojančių faktų.
Šios aplinkybės nesureikšminu. Kiekvienas leidinys turįs teisę į specifinę nuomonę. Nūnai cenzūra beveik neįmanoma. Neįsileidžia? Kurk savo asmeninį portalą, rašyk pranešimus socialiniuose tinkluose, į youtube.com kanalą kelk videofilmus. Jei taviškė medžiaga išties įdomi, svarbi, aktuali, turi galimybių tapti kur kas populiaresniu, nei publikuodamas savo komentarus skaitlingą tiražą turinčiuose privačiuose portaluose. Beje, aš taip ir darau, ir vargo nematau.
Tačiau visuomeninio transliuotojo statusą turintis portalas lrt.lt – sutikite, kiek kitokia byla. Juolab kad ir tema, kurią turiu omenyje, – svarbiai skaudi. Dvi kaimyninės Pietų Kaukazo valstybės nesutaria, kariauja, ginčijasi. Mums, lietuviams, aiškintis, kas teisus, kas – ne, privalu sąžiningai. Be abejo, privatūs leidiniai turį teisę ignoruoti istoriko prof. dr. Algimanto Liekio veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Jei jums svarbiau būti proarmėniškais nei ieškoti tiesos, – taip ir elkitės. Jūsų valia.
Bet ar lygiai taip pat elgtis galįs iš biudžeto solidžias finansines dotacijas gaunantis visuomeninio pobūdžio leidinys? LRT.lt nenoras įsileisti šių eilučių autoriaus, beje, kaip ir istorikas A.Liekis, besidominčio Azerbaidžano istorija ir Kalnų Karabacho tema 2016-aisiais išleidusio knygą „Juodojo Sodo tragedija“, paskatino giliau pažvelgti, kas gi tose internetinėse erdvėse pasakojama apie azerbaidžaniečių ir armėnų priešpriešą.
Profesoriaus Egdūno Račiaus pozicija
Deja, dominuoja būtent tie, kurie tyčia ar dėl nesusigaudymo nutyli tikrąsias kariavimo priežastis. Tarp kelių dešimčių per pastaruosius kelerius mėnesius paskelbtų rašinių radau, regis, tik vieną nuo pradžios iki galo sąžiningą, objektyvų straipsnį. Tai – VDU Regionistikos katedros profesoriaus, islamo tyrinėtojo, religijotyrininko Egdūno Račiaus komentarą. Šis autorius kalba be užuolankų.
Pirma: Pasaulis laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi, t.y. nepripažįsta armėnų teisės jį administruoti.
Antra: armėnų – azerbaidžaniečių konfliktas nėra religinis karas; tereikia prisiminti, kad musulmoniškasis Iranas remia ne musulmonišką Azerbaidžaną, o krikščioniškąją Armėniją.
Trečia: po XVI-ojo amžiaus Kalnų Karabachas niekad nepriklausė armėnams. Nuo XVI amžiaus šį regioną valdė Persija, Rusija, paskui – Azerbaidžanas. Tad šiandien kvaila pretenduoti į žemes, kurios tau neva priklausė iki XVI-ojo amžiaus (kai kurie istorikai, beje, tvirtina, kad net iki XVI amžiaus nebuvo jokių armėniškų karalysčių).
Ketvirta: E.Račius publikacijoje „Ekspertas apie atsinaujinusį konfliktą Kalnų Karabache: atsiskleidžia JAV bei Rusijos interesai“ tvirtina nemanantis, jog Armėnija siekia suartėti su Vakarais. O štai Azerbaidžanas, jo manymu, norįs bičiuliautis su NATO.
Kanadiečio filmas
Kita į objektyvumą pretendojanti publikacija – interviu su kanadiečių režisieriumi Francois Jacobs, sukūrusiu dokumentinį filmą apie šį konfliktą. Čia nors ir aiškiai nepasakoma, jog kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tačiau vis tik esama ir tokių sakinių: „Lygiai taip pat puikiai suprantu Azerbaidžano poziciją, kuri, beje, retai išklausoma, tikriausiai jokia žiniasklaidos priemonė visame pasaulyje neatspindi tos šalies istorijos“.
Šiam kanadiečiui, jei tik galėčiau, pasiūlyčiau susipažinti, ką apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus rašęs lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius, kadaise gyvenęs ir dirbęs Azerbaidžano sostinėje. Katalikiškos Lietuvos rašytojas V.Krėvė besąlygiškai rėmė musulmonus azerbaidžaniečius. Juos laikė teisiais, padoriais, sąžiningais…
Kokių akcentų pasigendu
Visose kitose publikacijose dažniausiai vengiama aiškiai pasakyti: pasaulis nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. O tai – labai svarbu. Tai – pamatas bet kokiai diskusijai. Šitaip nepabrėžus ginčai praranda bet kokią prasmę – tampa nebeaišku, kas, su kuo ir dėl ko kariauja. Nebežinai, kas auka, kas – agresorius. Šitaip sakydamas nemanau, kad pasaulio opinija – šventa karvė, kurios negalima kritikuoti. Bet analizuojant dviejų valstybių konfliktą privalu žinoti, kokia oficiali pasaulio opinija. Galų gale ar įmanoma objektyviai žvelgti į konfliktą dėl Kalnų Karabacho ir nutylėti, kad šio regiono nepriklausomybės nepripažįsta net oficialusis Jerevanas?! Kalnų Karabachas – niekieno žemė? Nieko panašaus. Tai – Azerbaidžanas
Grįžti prie prof. Š.Liekio minčių kratinio rašiniuose „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“ nesiruošiu (kas norės, tegul atsiverčia maniškę publikaciją „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis?“).
Nuliūdino Edwardas Lucasas
Tačiau tokių, kurie įrodinėja panašiai kaip prof. Š.Liekis, portalas lrt.lt per paskutiniuosius keletą mėnesių prispausdinęs užtektinai. Vienas iš nuliūdinusių, nustebinusių autorių – Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edwardas Lucasas. Omenyje turiu jo komentarą „Senasis postkomunistinis erdvės naratyvas neatitinka tikrovės“.
E.Lukasas rašo: „Armėnija paprašė Rusijos pagalbos pagal 1997 metais pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį. Rusija siūlė žodžius, bet jokių darbų. Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, Kremliaus vadovaujamas darinys, kuris neva yra NATO atitikmuo, visiškai nesugebėjo apsaugoti ją pasirašiusios Armėnijos nuo Azerbaidžano, kuris tos sutarties nėra pasirašęs“.
Bet kodėl, leiskite nusistebėti, Armėnija nusipelnė apsaugos, pagalbos, užuojautos? Juk šiame konflikte būtent Armėnija – agresorė. Ne Azerbaidžanas iš Armėnijos atėmė Kalnų Karabachą, o Armėnija atplėšė 20 proc. teritorijų iš Azerbaidžano. Armėniją ne saugoti, o bausti dera. Kad ir ekonominėmis sankcijomis. Už tai, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nepakluso tarptautinei oponijai, už tai, kad nepasitraukė iš Kalnų Karabacho, už tai, kad šių metų pabaigoje iš sunkiųjų artilerijos pabūklų apšaudė nieko bendro su konfliktu neturinčius azerbaidžaniečių miestus – Bardą, Giandžą ir Terterą. Tris dešimtmečius Azerbaidžanas kantriai laukė, kol Vakarai padės jam taikiai, civilizuotai iškrapštyti armėnų separatistus iš Kalnų Karabacho. Bet Vakarai – nepadėjo. Žaidė savus dvigubus, trigubus, keturgubus žaidimus.
Tad ko dabar verkšlenate, esą agresyvusis Vladimiras Putinas sustiprino savas pozicijas Pietų Kaukaze? Sustiprino. Kas dėl to kaltas? Kantrybės netekę azerbaidžaniečiai ar, sakykim, britai? Tai – ne retorinis klausimas. Kol Didžioji Britanija murkdėsi breksitiškuose pelkynuose, Kremlius stiprino savo įtaką Pietų Kaukazo regione. Britai niekaip negebėjo išlukštenti Brexit galvosūkio, vokiečiai tiesė Baltijos šalių interesus pažeidžiančius Nord Stream 2, masiškai kvietė į Vokietiją plūsti migrantus, prancūzai atkakliai paišė šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, amerikiečiams terūpėjo prezidento rinkimai… Niekas nė girdėt nenorėjo oficialiojo Baku prašymų nubaust akiplėšiškai besielgiantį Jerevaną. O kai Kalnų Karacho problema dabar likviduojama be Londono, Berlyno, Paryžaus ir Vašingtono, Vakarai nutaisė įsižeidusiojo miną – kaip gi čia taip, kodėl be mūsų?
Dėl kokių priežasčių Didžioji Britanija puolė Argentiną
Beje, britų apžvalgininkas E.Lucasas nėra nuoširdus analizuodamas Kalnų Karabacho temą. Nes savo rašiniuose, kritiškai vertindamas Azerbaidžano veiksmus, neužsimena, kaip Didžioji Britanija susigrąžino neva jai priklausančias Malvinų (Folkleno) salas. Susigrąžino salų kontrolę panaudodama brutalią karinę jėgą. Oficialusis Londonas nerengė jokių tarptautinių derybų, neorganizavo jokių Minsko grupių, neverkšleno dėl žūsiančių argentiniečių karių. Tiesiog be menkiausio gailesčio skandino Argentinos jūrininkus tol, kol Buenos Airės pasidavė. Britams tąsyk buvo nusispjauti, kas valdo Argentiną – diktatorius ar demokratas (nūnai Lietuvoje poluliari demagogija, esą Armėnija – demokratiška, Nikolas Pašinianas – demokratas).
Tad viešai klausiu pono E.Lucaso: kodėl britams leidžiama brutalia jėga susigrąžinti už tūkstančių mylių nutolusias salas, o Azeraidžanui jėga negalima susigrąžinti čia pat, pašonėje, esančio Kalnų Karabacho?
Kol ponas E.Lukasas neatsakys į šį klausimą, tol jo svarstymai dėl Kalnų Karabacho – beverčiai.
Kas ką nukryžiavo?
Stebina ir apžvalgininko Rimvydo Valatkos komentaras „Dar vienas Armėnijos nukryžiavimas“. Esą vargšė Armėnija bergdžiai apeliavo į tautų apsisprendimo teisę, esą prieš 105 metus Turkijos surengtą genocidą išgyvenusi armėnų tauta patyrė dar vieną skaudų likimo smūgį. Viskas pateikiama aukštyn kojomis, dėliojami visai ne tie akcentai. Apie kokį tautų apsiprendimą užsimenama, jei armėnai jau turį vieną valstybę – Armėniją? Jiems vienos valstybės neužtenka, jie norėtų turėti dvi valstybes? Ar ne per daug? Jei nemokate sugyventi su azerbaidžaniečiais, kelkitės iš jų žemių į Armėniją, Rusiją, Prancūziją, JAV…
Kodėl kėlėtės į svetimas žemes?
LRT.lt erdvėje akys užkliuvo ir už publikacijų „Žmonės jaučiasi palikti veni beprasmiškame kare“ ir „Antrą kartą užklupęs karas ir sirenų gaudesys“. Ten – interviu su Stepanakerte (tikrasis Stepanakerto pavadinimas – Hankendi) gyvenančia armėnų šeima, 2012-aisiais į Kalnų Karabachą atsikėlusia iš Sirijos. Kas ten pasakojama? Mes nenorime karo, karas – beprasmiškas, mes trokštame, kad žurnalistai parodytų, kaip gyvename nuolatinėje baimėje, mums tie septyni su Kalnų Karabachu nesusiję azerbaidžanietiški regionai reikalingi kaip saugumo garantija, armėnai – labai svetingi…
Banalu, primityvu. Tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai norėtų kariauti, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nebūtų svetingi, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nežinotų, kokia sunki pabėgėlių, išvytųjų dalia. Man rergis, LRT žurnalistei derėjo savo publikacijoje aiškiau pabrėžti: o kodėl, bėgdami iš Sirijos, apsigyvenote ne savo žemėse – ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache?
Nenorima aiškiai pasakyti
Stebina ir VU TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė, davusi videointerviu nuotoliniu būdu LRT.lt žurnalistei. Tesvarstyta, kas iš paskutiniųjų susirėmimų Kalnų Karabache daugiausia laimėjo politinių dividendų. Pirštu bedama į Rusiją – esą ir vėl V.Putinas tapo nugalėtuoju. Bet kur paaiškinimas, kas suteikė Rusijai tokį šansą? Azerbaidžanas, nusprendęs, kad beprasmiška laukti Vakarų pagalbos, ar bedančiai, ištižę Vakarai, nesiteikę padėti Azerbaidžanui? Galų gale – kur aiškus, ryškus paaiškinimas, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija?
Pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai žaidė gėdingą žaidimą – labiau pataikavo agresoriaus statuso nusipelnusiai Armėnijai, o auka tapusį Azerbaidžaną visąlaik, reikia ar nereikia, kritikavo. Prieš keletą metų dėl šio konflikto esu kalbinęs tris Lietuvos europarlamentarus. Tie trys videointerviu niekur neišmesti. Visi jie – puiki iliustracija, kai daug ir gražiai kalbama, o naudos iš tokių pliurpalų – nė trupinėlio, nes nedrįstama, nenorima aiškiai pasakyti – Armėnija yra agresorė.
O ir tie Azerbaidžanui metami kaltinimai, esą jis yra ne toks demokratiškas kaip Armėnija, – ne vietoj ir ne laiku.
Pabandykime įsivaizduoti, jei Azerbaidžanas būtų taip aršiai slopinęs „geltonųjų liemenių“ eitynes, kaip tai darė Prancūzijos valdžia? Man regis, oficalusis Baku būtų išvadintas pačiu baisiausiu niekšu. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono už „geltonųjų liemenių“ eitynių tramdymus kažkodėl diktatoriumi nevadiname.
Kitas pavyzdys: palyginkime Baltarusijos vadovą Aliaksandrą Lukašenką ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą. Drįstu manyti, jog Lukašenka – padoresnis nei Pašinianas. Lukašenka skriaudžia tik savus – baltarusius (Astravo AE grėsmė lietuviams – kol kas teorinė, nors ir labai reali). O kuo po šių metų rudenį azerbaidžanietiškų Bardos, Giandžos, Tertero miestų (mažų mažiausiai žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, sužeisti – 322 azerbaidžaniečai) apšaudymų tapo Pašinianas? Demokratu ar karo nusikaltėliu? A.Lukašenkos elgesio žiauriai malšinant protesto mitingus Minske neteisinu, smerkiu A.Lukašenkos brutalumą. Tačiau negaliu nutylėti, kad jis, priešingai nei N.Pašinianas, nėra iš stambiųjų artilerijos pabūklų bombardavęs kaimyninių šalių miestų.
Nustebino ir tai, kad LRT.lt paskelbė kelias dešimtis nuotraukų apie Vilniuje surengtas armėnų eitynes, smerkiančias Azerbaidžano karinę operaciją susigrąžinant Kalnų Karabacho kontrolę. Kad publikavo – teisingai pasielgė. Jei eitynės surengtos, – kaip gi jas nutylėsi? Stebina tie patys gudravimai: aiškiai nepasakyta, kad azerbaidžaniečių kariai kalnų Karabache nedaro nieko smerktino – jie tik susigrąžina savas žemes.
Ką pasakys LRT tarybos pirmininkas?
Štai tokia trumputė LRT.lt publikacijų Kalnų Karabacho tema apžvalga. Manau, kad LRT.lt neskelbs ir šio teksto. Todėl nė nesiunčiu. Šiuo straipsniu kreipiuosi į rašytoją Liudviką Gadeikį, kuris yra LRT tarybos pirmininkas.
Šį tekstą adresuoju jums, pone Liudvikai Gadeiki. Manau, turiu tokią teisę, nes kadaise kartu dirbome dienraštyje „Lietuvos aidas“. Žodžiu, esame truputėlį pažįstami. Gamybiniuose pasitarimuose „Lietuvos aide“ ne sykį diskutavome, kas yra objektyvi, nešališka žurnalistika.
Manau, kad prisimenate tuos pokalbius.
Esu tikras, kad juos prisiminti reikėtų vertinant ir šiandienines LRT.lt publikacijas Pietų Kaukazo tema.
2020.11.23; 06:00
Bolševikai su Vladimiru Leninu priešakyje, o vėliau ir oficiali sovietijos propaganda, 1863 metų sukilimą buvusios LDK teritorijoje vertino teigiamai, kaip socialinį sukilimą prieš carizmo despotizmą.
Kaip pavyzdys, sovietmečiu net Vilniui buvo leista turėti Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko gatves.
Ištikimas Lenino-Stalino mokyklos mokinys, Baltarusijos tironas Aleksandras Lukašenka, panašu, susipainiojo Lenino-Stalino mokymuose.
Kalba – apie jo požiūrį į tautinę Baltarusijos vėliavą.
Kada staiga baltarusiai taip masiškai prisiminė „Balta-Raudona-Balta“ vėliavas, kurias Baltarusijos tironas Lukašenka tik ką pavadino fašistinėmis?
Ogi pernai Vilniuje, perlaidojant 1863 metų sukilėlių vadų Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko palaikus, surastus Gedimino kalno papėdėje.
Perlaidojimo iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Gitanas Nausėda ir Andžejus Duda, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis.
Tuo metu nekeista buvo, kad iškilmėse dalyvavo ir Aleksandro Lukašenko vicepremjero Igorio Petrušenkos vadovaujama delegacija.
Ir staiga toks posūkis. “Balta-Raudona-Balta” vėliava skelbiama fašistine, o jos vien tik turėjimas, ir juo labiau – demonstravimas, laikomas nusikaltimu.
Šiaip ar taip, Vakarų diplomatai turi istorinį argumentą piktintis “Balta-Raudona-Balta” vėliavos persekiojimu Baltarusijoje.
Ar nereikėtų atskiro Lietuvos pareiškimo tuo klausimu?
2020.11.23; 05:00
Po rugpjūčio 9 d. Baltarusijoje įvykusių šiurkščiai suklastotų prezidento rinkimų, kurių laimėtoju pasiskelbė diktatorius Aleksandras Lukašenka, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicija ir liūdnai pagarsėjusiu OMON. Buvo sulaikyti tūkstančiai žmonių, daugelis pateko į kalėjimus arba neteko darbo, fiziškai nukentėjo daug demonstrantų, yra žuvusių.
Paskutinis faktas.
Lapkričio 12 d. naktį mirė į Minsko Greitosios medicinos pagalbos reanimacijos skyrių atvežtas 31 m. Romanas Bondarenka (portalo tut.by ir svaboda.org informacija). Gydytojai operavo jį kelias valandas, visą tą laiką jis buvo be sąmonės. Į skyrių jis buvo atgabentas iš Minsko Centrinio rajono Vidaus reikalų valdybos su didžiuliu smegenų patinimu, vidine kaukolės ir smegenų trauma, subduraline hematoma, sumušimais, įbrėžimais. Valdiškieji įvykio tyrėjai pareiškė, kad mirusiajam R. Bondarenkai buvo diagnozuota intoksikacija alkoholiu. Greitosios medicinos pagalbos gydytojai ir medicininiai dokumentai šią informaciją paneigė. „Romano kraujyje – nulis alkoholio promilių, apskritai nieko nerado“, – pakomentavo vienas iš ligoninės gydytojų.
ES diplomatijos vadovo Giuseppe Borrelli spaudos tarnyba jau išplatino pareiškimą, kuriame Baltarusijos valdžios institucijos kaltinamos dėl Romano Bondarenkos mirties po to, kai jį jo kieme sumušė „policininkai be rūbų“. „[Romano Bondarenkos mirtis] yra piktinantis ir gėdingas Baltarusijos valdžios veiksmų, kurie ne tik tiesiogiai ir smurtiškai represavo savo pačių gyventojus, bet ir sukūrė aplinkybes, kuriomis galėjo įvykti tokie neteisėti smurto veiksmai, rezultatas“, – sakoma pareiškime. Jei nebus sureaguota, jame žadama išplėsti sankcijas Baltarusijos valdžiai.
Baltarusijos valdžia jau sureagavo. Atstovų rūmai jau svarsto įstatymo projektą, kuris leistų atimti pilietybę už „ekstremizmą“. Nesunku nuspėti, kad ji būtų atimta ir iš Vilniuje apsistojusios opozicijos lyderės Svetlanos Cichanouskajos. Ji ką tik pareiškė:
Kova su Lukašenkos režimu bus tęsiama, tačiau ji vis labiau įgis partizaninę formą, pranešė agentūra PAP. „Kova tęsis … Manau, kad žmonės pasirinks partizaninės kovos formą, nes vyriausybė nežino jokių smurto naudojimo ribų“, – pabrėžė opozicionierė. „Tai yra procesas, bet aš tikiu, kad mes artėjame prie pabaigos“, – pridūrė Cichanouskaja. Pasak jos, Baltarusijos režimas netrukus bus paralyžiuotas. „Vyriausybė nevykdo savo pagrindinių funkcijų, ji tik kovoja prieš protestuotojus, Švietimo ministerija – prieš studentus, Sveikatos apsaugos ministerija – prieš gydytojus“, – sakė Cichanouskaja. Pasak jos, valdžia yra susiskaldžiusi, vis daugiau pareigūnų ir darbuotojų pereina į opozicijos pusę. Cichanouskaja sakė, kad „aptariamas tikslinis ekonominis spaudimas asmenims, verslui, Lukašenkos piniginei“. „Tada, kai nepakaks lėšų saugumo pajėgoms finansuoti, režimas žlugs, nes jis laikosi tik ant smurto. Lukašenka yra politinis bankrotas, kuris tapo toksiškas daugumai šalių, ir Rusijai. Diktatoriaus, naikinančio savo žmones, palaikymas meta šešėlį ir pačiai Rusijai“, – pabrėžė Cichanouskaja.
Lietuva ir Lenkija, pasibaisėjusios žiauriais diktatoriaus susidorojimais su demonstracijų, mitingų dalyviais ir net atsitiktiniais praeiviais, teikia Baltarusijos protestuotojams, reikalaujantiems diktatoriaus atsistatydinimo ir demokratiškų rinkimų, moralinę ir kitokią paramą, ragina kitas pasaulio valstybes nelikti abejingomis kovai už demokratiją Baltarusijoje.
Žinoma, Maskvai tai kol kas labai nepatinka.
„Iš Varšuvos ir Vilniaus per socialinius tinklus eina ne tik pinigai, bet ir instrukcijos, mes jas matėme. Instrukcijos, kaip gaminti padegamuosius mišinius, sprogstamąsias medžiagas, tuos pačius Molotovo kokteilius ir daug ką kita“, – lapkričio 12 d. interviu Rusijos ir užsienio žurnalistams pareiškė Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas (delfi.lt informacija). „Baltarusijos opozicija labai aktyviai finansuojama ir kurstoma laikytis būtent tokios bekompromisės linijos – reikalauti režimo pakeitimo, organizuoti neterminuotus streikus“, – piktinosi S. Lavrovas. Pasak jo, dabar į Baltarusijos miestų gatves daugiausia išeina žmonės, norintys išprovokuoti pareigūnus panaudoti jėgą.
Geriau jau būtų nepaminėjęs S. Lavrovas „Molotovo kokteilių“. Juk jų pavadinimas buvo sugalvotas suomių Žiemos karo, kuriame sovietai gavo per snukį, metu. Tai, pašiepiantis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų narkomą Viačeslavą Molotovą, vieną iš Rytų Europos padalinimo pagal Ribentropo-Molotovo paktą autorių ir vykdytojų, pavadinimas (Lavrovas iki šiol neigia, kad šis paktas tikslingai atvėrė kelią II Pasauliniam karui ir Baltijos valstybių okupacijai).
Kai Suomijoje buvo pradėta efektyviai atakuoti sovietų tankus rankinėmis padegamosiomis bombomis, suomiai ėmė jas vadinti „kokteiliais Molotovui“ arba tiesiog „Molotovo kokteiliais“. „Molotovo kokteiliais“ Sausio 13 buvo pasiruošę gintis nuo Rusijos tankų ir Lietuvos Parlamento gynėjai.
Bukam Lavrovui, politiniam Molotovo anūkui, matyt, nežinoma, kad Internete pilna „Molotovo kokteilio“ receptų ir pagaminimo būdų, ir lietuvių arba lenkų pagalba baltarusiams šioje srityje visai nereikalinga.
Tokius „kokteilius“ pasigamina net paaugliai. Pakanka turėti stiklinį butelį ir degių medžiagų.
2020.11.13; 17:34
Praėjusią savaitę į energetikos sistemą įjungta Astravo atominė elektrinė nuo sekmadienio vidurdienio (lapkričio 8) nebegamina elektros, BNS informavo Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorė „Litgrid“. Elektrinė sustabdyta dėl sprogusių transformatorių. Ekspertų nuomone, kol kas radiacijos pavojaus nėra.
Pasirodžius informacijai apie incidentą Astravo AE, Lietuvos radiacinės saugos centras informavo, kad Lietuvos radiacijos lygio stebėjimo stotys (RADIS) padidėjusio gamtinio jonizuojančiosios spinduliuotės fono nefiksuoja. „Gyventojams nėra jokio pagrindo nerimauti ar vartoti kalio jodido tabletes“, – sakoma centro pranešime. „RADIS sistemos teikiami aplinkos dozės galios matavimų rezultatai yra nuolatos stebimi, todėl apie bet kokį gresiantį pavojų, susijusį su radioaktyviųjų medžiagų pasklidimu aplinkoje, gyventojus atsakingosios institucijos informuotų nedelsiant“, – rašoma jame.
Ačiū Dievui.
O tas aiškiaregis Vytautas Landsbergis tik dieną prieš tai, Baltarusijos diktatoriui Aleksandrui Lukašenkai dalyvaujant Astravo AE paleidimo iškilmėse, parašė (Vytautas Landsbergis. Astravas ir didspalis, portalas Lrt.lt):
„Vaizdelis toks. „Rosatomas“ (iš tikrųjų Kremlius) neįvykdė jokių derėtų ir suderėtų apsaugos priemonių. Jokių garsiai žadėtų nesaugios jėgainės stres-testų. Net gaisrinių mašinų savo branduoliniam kolūkiui dar nenusipirko (tik dabar skelbia konkursą). Neturi nė tos kažkur neva pamestos projektinės dokumentacijos pamėklinio dvigalvio ir keturgalvio statybai, nes tik dabar skelbia postfaktinį dokumentacijos sudarymo konkursą. Lietuvos Respublika turi visokeriopą teisę bet kokiai šios dienos apeliacijai į Jungtines Tautas su visom Saugumo Tarybom. Teisingai pasielgtume, branduolio monstrui prasižiojus. Neatrodytume juokingesni, negu tada, kai maži ir negudrūs reikalavome Nepriklausomybės. Dabar – gyvybės. Juk Lietuvos gali nelikti, ir dėdė Kremlius nepravirks.“
Lapkričio 13 d. prisieks naujai išrinkto Seimo nariai. Nueinančios Seimo valdančios daugumos, kuri paliko naujajai valdančiai daugumai šalia pandemijos problemų ir neišspręstą Astravo AE pavojaus problemą, afera bandyti surengti naujus Seimo rinkimus daugiamandatėje apygardoje per Konstitucinį Teismą (KT) tikrai nepavyks. KT net nesiims nagrinėti Seimo valdančios daugumos balsais priimtą sprendimą kreiptis į KT.
Tikėkimės, kad Seimo komitetų ir Vyriausybės suformavimas ilgai neužtruks. O tada kartu su Prezidentu naujoji valdžia imsis visų įmanomų ir neįmanomų priemonių stabdyti Astravo AE darbą.
Viena iš tokių priemonių matau šalia Vytauto Landsbergio raginimo kreiptis „į Jungtines Tautas su visom Saugumo Tarybom“ „branduolio monstrui prasižiojus“ (jau parodė dantis) išaiškinimą Jungtinėms Tautoms, Europos Sąjungai, kitiems mūsų sąjungininkams, kad rinkimus suklastojusio Baltarusijos diktatoriaus nušalinimas, kai šalyje pasiaukojančiai priešinamasi jo režimui, ir demokratiniai rinkimai, taip pat, ženkliai prisidėtų prie pavojaus iš Astravo AE pašalinimo.
Į valdžią Baltarusijoje atėjus demokratiškiems, protingiems žmonėms šie greitai įsitikintų, kad pastatytą AE geriausia demontuoti. Nuo Astravo AE iki Vilniaus – apie 50 km atstumas, iki Minsko – apie 150 km. Juk esant Minskui nepalankios krypties stipriam vėjui, avarijos atveju nukentėtų ir Baltarusijos sostinė, jau nekalbant apie Naručio nacionalinį parką, mėgiamą baltarusių poilsio ir turizmo vietą, Alšėnus, Ašmeną, istorinę Krėvą.
2020.11.10; 19:45
Kaip atrodo bent man, dabartinės Baltarusijos krizės aptarime labiausiai ydinga yra tezė, kad mums nereikėtų strimgalviais palaikyti sukilusios prieš diktatorių tautos jau vien dėl to, kad neva, nežiūrint visko, Aliaksandras Lukašenka visados buvo sąlyginio Baltarusijos suveriniteto garantas Rusijos užmačių paversti šią šalį savo provincija ar net gubernija kontekste.
Esą siekdamas išsaugoti savo vienvaldystę, tas pats A.Lukašenka privalėjo ginti šalies nepriklausomybę, įsispyręs ragais ir nagais. Taigi, turėtume suprasti, kad, nežiūrint subjektyvių tirono, geležine letena prispaudusio savo tautą, užmačių, objektyviai tokio tipo režimas buvo palankus reiškinys nepriklausomai Lietuvai, o gal ir visai Europos sąjungai, ar ne? O vis dėlto – kieno tiesa ar nauda šiais argumentais čia yra ginama? Iš tiesų, jeigu nebūtų visa eilė šitaip ar panašiai visiškai savarankiškai mintijančių mąstytojų, būtų galima pagalvoti, kad toks padėties nusakymas yra išimtinai A.Lukašenkos propagandistų paruoštas akių apdūmimo ir proto apnuodijimo paketas išorės vartojimui.
Prabėgomis dar paklauskime – ar ir šiandien A.Lukašenka yra Baltarusijos nepriklausomybės garantas? O gal dėl pasikeitusios padėties, kai dabar, apimtas panikos ir siekdamas išsaugoti savo nutriušusį hienos kailį, Baltarusijos diktatorius jau strimgalviais pardavinėja šalies nepriklausomybės likučius, užvis labiausiai kalta yra sukilusi baltarusių tauta ar liaudis?..
Pasakojimai apie A.Lukašenkos kuriamą sąlyginį gėrį toli gražu nėra naujas dalykas, tačiau labai nuliūdau užtikęs tokias daug kartų girdėtas, bet, mano požiūriu, apgailėtinas mintis apie neva mūsų neprotingą įsitraukimą, palaikant Baltarusijos laisvės kovotojus, bedėstantį V.Radžvilą (sic) http://www.propatria.lt/2020/10/vytautas-radzvilas-baltarusija-i-laisve.html.
Žavingasis V.Radžvilas kaip niekas kitas Lietuvoje sugeba pakelti daug kartų girdėtus, išdėvėtus, iki koktumo išvažinėtus pasakojimus nuo žemės, pateikiant tokias mąstymo nuodėvas kaip savo dabar naujai atrastas spontaniškas tiesas, iš vienos pusės, pranokstančias įprastinį žmogaus sugebėjimą kažką suprasti, o, iš kitos, turinčias mus priblokšti savo netikėtumu. Tačiau, kaip yra pasakyta, kalnas gimdo pelę, o kartais ji būna jau ir padvėsusi.
Kaip atrodo bent man, bjauriausias dalykas Baltarusijos opozicijos palaikymo akcijose būtų mūsų užkulisinės mintys, bandant išpešti kažkokios tiesioginės naudos pirmiausiai sau.
Niekas nesiginčija dėl to, kad kaimynų civilizuotumas yra godotinas, mums palankus veiksnys, tačiau jokių išankstinių sąlygų demokratijos naudai nusiteikusiai Baltarusijos opozicijai neturime teisės nė iš tolo kelti, o ypač kvaila būtų reikalauti kažkokio antirusiško nusiteikimo, – tai jau būtų tiesioginis vandens kaskadų liejimas ant putininės-lukašeninės propagandos malūnų. Palaikome baltarusių tautos laisvės žygį, jos teisę laisvai pasirinkti, o tolesnius sprendimus turėtų lemti laisvuose rinkimuose išrinkta, legitimi, tautos įgalinta valdžia. Kas be ko, niekas nedraudžia puoselėti vilties, kad demokratiniais pagrindais organizuota Baltarusijos visuomenė, palaikanti draugiškus santykius su sau broliška rusų tauta, drauge būtų veidu atsisukusi į Vakarų kultūros vertybes. Labiau idealiame pasaulyje Baltarusijai galėtų atitekti net savotiško tilto vaidmuo.
Drauge daug negražbyliaujant būtina pastebėti ir tai, kad neturime teisės neatsiliepti į mušamų, žudomų ir prievartaujamų žmonių pagalbos prašymą, juolab kai pirmose gretose už skriaudžiamo žmogaus orumą čia stoja moterys https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-idealizmo-tikroviskuma-ir-realizmo-utopiskuma-pamastymai-vladimiro-lauciaus-straipsnio-parastese-ii/. Tokią teisę neatsiliepti turi tik idiotai ir padugnės!
Negaliu sutikti ir su gerbiamo filosofo, profesoriaus V. Radžvilo išvada minėtame straipsnyje, kad neva dabartinio baltarusių tautos pakilimo jokiu būdu negalima vadinti revoliucija jau vien dėl to, kad esą dabar Baltarusijoje maištaujantys žmonės neturi kryptingo vadovavimo ir ideologinio pagrindimo.
Kaip atrodo, išties V.Radžvilas revoliuciją įsivaizduoja tik pagal prancūzų XVIIIa. pabaigos Didžiosios revoliucijos ir lenininio Spalio perversmo kruvinus pavyzdžius, užmiršdamas mūsų laikų pateiktą, jau kitokios logikos vadinamosios aksominės revoliucijos netikėtumą. Kitas dalykas, kad tironai šiandien jau bando perprasti tos „aksominės revoliucijos“ logiką, ieškodami veiksmingų priešnuodžių, savo inciatyva siekdami išprovokuoti kruvinus susidūrimus.
Kaip atrodo bent man, V.Radžvilo neretai turiningo mąstymo didžiausias defektas yra tai, kad revoliuciją jis suprantą kaip siauro ratelio žmonių pokario žaidimą, didžiąją dalį tautos laikant tik už inertišką biomasę.
Kita vertus, kai tas pats V. Radžvilas tampa tarsi visai kitoks, kai jis nebandydamas nieko perspjauti, paprastais žodžiais primena tas tiesas, kurias politinio turgaus aplinkoje buvome tarsi pamiršę (kaip sufleruoja Sokratas, žinojimas visados yra tik prisiminimas). Kas galėtų nesutikti su V.Radžvilu, kuris ką tik paskelbtame interviu delfi.lt sako, kad mūsų valstybė, nedrįstanti apmokestinti užsienio bankus ir transnacionalines kompanijas, tapo neturinčia politinės valios kolonijinio mentaliteto pastumdėle https://www.delfi.lt/multimedija/seimo-rinkimai-2020-ka-rinksimes/vytautas-radzvilas-tapome-vakaru-ekonomine-kolonija.d?id=85297713. Spalvų sutirštinimas čia nėra jokia nuodėmė, nes tik taip galima išryškinti po viešaisiais ryšiais ir politiniu tuščiažodžiavimu paslėptą problemą.
Nėra jokių abejonių, kad būtent V.Radžvilas nuožmaus nutautinimo aplinkoje labiausiai vykusiu būdu atstovauja tautos idėją, net nežiūrint anksčiau minėtojo jo šnairavimo į inertiškas nesusipratusių (?) tautiečių mases. Kad ir koks būtų netobulas, V.Radžvilui nepavyksta subanalinti tautos idėjos, kai kiti tautininkais besivadinantys veikėjai užsirekomendavo turintys tobulą sugebėjimą iš tautos idėjos padaryti košmarišką karikatūrą, sukeliančią alergiją žmonių masėms, o ypač jaunimui.
Vertas pagarbos yra taip pat V. Radvilo pasišventimas ginant lietuvių kalbos teises ir bandant pasipriešinti tokiam universiteto nususinimui, kai jo veiklos sėkmė šiandien yra matuojama išimtinai pagal tarptautiškumo rodiklius, paminant po kojomis universiteto įsipareigojimą savo tautai ir valstybei (aptarto tipo universiteto nuosmukiui labiausiai pasitarnavo buvęs Vilniaus universiteto rektorius, neatsitiktinai gi jo pavardė šiandien puikuojasi „Laisvės partija“ pasivadinusios draugijos rinkiminiuose sąrašuose, tačiau viltį sugrąžina naujai išrinkto VU rektoriaus pirminiai pareiškimai). Kartas nuo karto vis tik prisiminkime, kad modernioji lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Dzeuso galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba.
Skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo substancinis pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išplėtojimas. Todėl yra labai rimtas pagrindas tvirtinti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, mokslo konferencijas universitetuose vis dažniau organizuojant anglų kalba, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai. Nesakykite, išmanusis stribizmas mūsų laikais turi ką veikti!
Dar kitaip tariant, anglų kalbos kaip mokslinio ir filosofinio diskurso kalbos teisių išplėtimas lietuvių kalbos sąskaita Lietuvos universitetuose yra tikrai ne aukštojo, bet žemojo lygio požymis, žymi įsisiautėjusią Lietuvoje universiteto idėjos vulgarizaciją.
Ne tokia jau didelė bėda yra kartais prasikišantis V.Radžvilo pozų komiškumas. Netrivialūs žmonės visados yra truputėli komiški padarai, o fundamentinių idėjų apsėstiems veikėjams, kaip taisyklė, trūksta saviironiško požiūrio.
Kaip bandau įsivaizduoti, užkeltas V.Radžvilo tonas su lengvai prasisunkiančiais komiškumo elementais vis tik turėtų būti mielas dalykas doro lietuvio širdžiai, ypač tame kontekste, kai didžiausi jo oponentai politinio diskurso lauke dažniausiai yra ištreniruotų veido mimikų, pagal viešųjų ryšių specialistų patarimus robotizuoti, įdėtais į lūpas žodžiais kalbantys politinės scenos dalyviai, panašūs į švelniakailius ir nulinio prieš kablelį smegenėlių tūrio triušius.
Pašaliečio teisėmis norėčiau patarti V.Radžvilo brolijai neimti į galvą ir nepasiduoti nesmagumui, nepradėti kompleksuotis net ir tokiu atveju, jeigu rinkimai parodys tą patį sociologinių tyrimų metu fiksuojamą 0,2 % Nacionalinio susivienijimo partijos populiarumo rodiklį. Donkichotiškumas nėra jokia yda net ir politikos sferoje, drauge nesunku įsivaizduoti, kad tie procentai, susiklosčius naujoms aplinkybėms, staiga gali pasidauginti dešimtimis ar šimtais kartu. Net ir būdamas pašalietis, aš matau tokią netolimą perspektyvą. Kita vertus, čia man dar kyla dalykinio pobūdžio klausimų.
Kokį susivienijimą pagal turinį turi omenyje Nacionalinio susivienijimo partijos steigėjai, kaip jie įsivaizduoja nacionaliniu vadinamo susivienijimo subjektą?
Sakote, kad toks klausimas yra perteklinis, nes pačiame Nacionalinio susivienijimo pavadinime glūdi atsakymas, kad tokio susivienijimo subjektu yra tauta? Iš dalies taip ir būtų galima atsakyti, tačiau drauge neužmirškime to, kad tauta yra toks neaprėpiamas ir išsibarstęs darinys, kurį staiga pavadinti subjektu bent aš tikrai nedrįsčiau.
Prieš trejetą su trupučiuku metu esu kėlęs idėją, kad pasitinkant Vasario 16-osios Lietuvos šimtmetį būtu labai svarbu surengti Nacionalinį susirinkimą, jeigu norite, kažką panašaus į generalinių luomų suvažiavimą (Seimas jokiu būdu nėra toks tautos idėjos surinkimas, nes mūsų šalyje politikai dažniausiai atstovauja tik uždarą politikų luomą) http://www.propatria.lt/2017/09/edvardas-ciulde-kaip-pasigaminti-ideja.html. Toks Nacionalinis susirinkimas būtų galėjęs įgalinti susitarimą dėl Nacionalinio susivienijimo, o dabar, kaip atrodo, yra taip, kad vežimas statomas prieš arklį.
Kitas klausimas – ar paties V.Radžvilo brolijoje yra kokio nors susitarimo kultūros plėtotės apraiškų? Nenoriu būti labai kategoriškas, tačiau vis tik esu linkęs manyti, kad tarp V.Radžvilo bendraminčių vyrauja ne tiek susitarimo, kiek pritarimo vadui dvasia.
Susitarimo galimybė gali užsimegzti tik ten, kur tvyro nesutarimo grėsmė.
2020.10.12; 06:00