Lukašenka Aliaksandras. EPA – ELTA nuotr.
Rugsėjo 17-ąją – pažymėdamas neseniai nuspręstą švęsti Liaudies vienybės dieną – Baltarusijos „prezidentas“ Aliaksandras Lukašenka susirinkusiems į patriotinį forumą Minske kalbėjo apie demokratiją, vienybę ir kaimynystę.
1939 m. rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją ir okupavo dalį jos žemių. Aneksuotos lenkiškos teritorijos vėliau buvo prijungtos prie Baltarusijos TSR.
„Atminkite, baltarusiai: tai svarbi diena, kurios iš gėdos nešventėme jau kelis dešimtmečius. O juk be šios dienos nebūtų nei mūsų, nei mūsų šalies“, – kalbėjo A. Lukašenka, kurį cituoja Baltarusijos valstybinė naujienų agentūra BelTA. Vilnius. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.
Autokratinis šalies lyderis priminė Baltarusijos patirtus istorinius išbandymus, įskaitant ir „hibridinę agresiją“ po praėjusių metų prezidento rinkimų.
„Tačiau sugrįžkime prie mūsų patirtų dramatiškų praėjusio amžiaus pirmosios pusės pamokų, neketindami kam nors priekaištauti. Pakartosiu, ką jau esu ne kartą sakęs. Kaimynus mums, kaip ir visoms kitoms valstybėms, duoda pats Dievas. Mes savo ruožtu siekiame taikos ir draugystės su visais. Niekada netroškome svetimų turtų ar žemių, nes ir savų turime per akis. Šiandien jiems net neprimename, kad Balstogė ir jos aplinkinės žemės yra Baltarusijos žemės, ar kad Vilnius su visomis apylinkėmis yra baltarusiškas miestas. Mes apie tai nekalbame. Tarpkonfesinė pusiausvyra ir etninė vienybė yra nepajudinamas mūsų visuomenės pagrindas“, – teigė jis.
NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas nesiėmė vertinti konkretaus Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimo 5 afganistaniečių byloje prieš Lietuvą, tačiau kartu jis išsakė poziciją, kad tokiu teismo precedentu gali pasinaudoti nelegalią migraciją organizuojantis Aliaksandro Lukašenkos režimas.
„Ką gali reikšti toks precedentas? Net neabejoju, ką mes matėme ir Lenkijos atveju, Lukašenka bando pasinaudodamas žmogaus teisių klausimu spausti mus, lenkus ir latvius. Tai sudėtingas klausimas, nes iš tikrųjų ir Lietuvoje, ir Lenkijoje tikrai yra žmonių, kurie nuoširdžiai tiki žmogaus teisių klausimais, jų universalumu, tomis vertybėmis. Bet kartais atrodo, kad formuojasi kažkokia nebyli sąjunga, nes yra valstybės sprendimai apgręžinėti migrantus, ir tai yra vienintelis sprendimas, kuris šiuo atveju mus išgelbėjo“, – LRT radijui trečiadienį teigė L. Kasčiūnas.
Konservatorius nuogąstauja, kad kai kurie EŽTT sprendimai galėtų sukelti rimtų iššūkių Lietuvos nacionaliniam saugumui.
„Dabar įsivaizduokime tokį precedentą, kuris galėtų paskatinti Žmogaus Teisių Teismą torpeduoti pačią apgręžinėjimo politiką. Tokiu atveju mes turėsime labai rimtą iššūkį. Kaip tada bus su mūsų nacionaliniu saugumu ir Lietuvos Respublikos žmonių teisėmis į viešąjį saugumą ir visus kitus dalykus“, – sakė NSGK pirmininkas, kartu pabrėždamas, kad paties teismo kompetencija jis neabejoja. Vydenių kaimo mokykloje apgyvendinti nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
EŽTT. teise.pro
„Jokiu būdu neabejoju teismo kompetencija. Mane netgi pozityviai nustebino kai kurie teismo (EŽTT – ELTA) sprendimai. Kai buvo klausimai dėl Lenkijos ir Latvijos, tai buvo pasakyta labai aiškiai, kad pareigos visus priimti šitos šalys neturi. Tai reiškia, apgręžimo politika kaip ir yra pateisinama. Tik reikia pasirūpinti jau esančių migrantų teisėmis, buitimi ir sąlygomis. Šitoje vietoje aš visiškai sutinku, kad taip reikia padaryti“, – tikino jis.
Tačiau, politiko manymu, aktyviai žmogaus teises ginančiomis organizacijomis ir nelegaliems migrantams atstovaujančiais advokatais gali pasinaudoti Baltarusija.
„Faktas, kad gali atsirasti ir advokatų, kurie gali iš to ieškoti įvairių pasipelnymo galimybių, ir įvairių kitų organizacijų, kurios, galbūt net ir tikėdamos kažkokiais kilniais tikslais, gali pasitarnauti Lukašenkos sprendimui per Lietuvą gabenti nelegalius migrantus“, – tikino L. Kasčiūnas.
ELTA primena, kad antradienį 5 afganistaniečiai, kurių EŽTT neleido išsiųsti iš Lietuvos, užfiksuoti Lietuvos teritorijoje.
A. Lukašenka vis dar vadovauja Baltarusijai. EPA-ELTA nuotr.
Apie afganistaniečių buvimo vietą pranešta tiesioginėje Delfi TV transliacijoje. Nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
EŽTT praėjusį trečiadienį nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje Sadeed ir kt. prieš Lietuvą dėl penkių Afganistano piliečių, kurie bandė patekti į Lietuvą iš Baltarusijos ir dabar tvirtina, kad slapstosi Lietuvoje. Priemonė bus taikoma iki 2021 m. rugsėjo 29 d. imtinai.
Teismo pranešime teigiama, kad pareiškėjai yra Afganistano piliečiai. Tvirtinama, kad jie atvyko į Baltarusiją rugpjūčio mėnesį. Nuo to laiko jie keletą kartų bandė atvykti į Lietuvą, siekdami tarptautinės apsaugos.
A.Lukašenka ir V.Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka susitarė dėl glaudesnių abiejų šalių ekonominių santykių. Po pokalbių Kremliuje V. Putinas pareiškė, kad Rusiją ir Baltarusiją ateityje vienys vieninga „makroekonominė politika“. Konkrečiai parengtos 28 programos dėl glaudžių ekonominių santykių.
Šie susitarimai yra 1999-aisias pasirašytos sutarties dėl „sąjunginės valstybės“ įgyvendinimo dalis. Joje, be kita ko, numatytas bendro parlamento įsteigimas, bendra valiuta ir bendri valstybės simboliai. Tačiau apie tokią politinę integraciją, pasak V. Putino, dabar nebuvo kalbama.
„Apie tai mes nekalbėjome“, – patikino jis. Pradžioje esą reikalingas „ekonominis pagrindas“, ir tik tada galimas politinis suartėjimas. Praeityje pirmiausiai Maskva pasisakė už politinę integraciją, o A. Lukašenka ją atmetė. Rusija „nepraris“ jo šalies, ir dabar pareiškė Baltarusijos diktatorius.
A. Lukašenka beveik 30 metų autoritariškai valdo šalį. Dėl vis labiau negailestingų tarnybų veiksmų prieš opoziciją šalis yra praktiškai izoliuota užsienio ir dėl to labiau nei bet kada priklausoma nuo didžiosios kaimynės Rusijos.
A. Lukašenkos santykiai su daugiau kaip 20 metų valdžioje esančiu V. Putinu ne visad buvo harmoningi. Abu jie aiškiai siekia bendro fronto savo konfrontacijoje su Vakarais. Tačiau vis kildavo politinių ir ekonominių ginčų, ypač dėl energijos kainų.
Krymo pusiasalis – tai Ukraina
Kijevas įspėjo Minską dėl autoritarinio Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos pareiškimų, kad jis yra pasirengęs pripažinti Rusijos suverenitetą Kryme. Tai antradienį pranešė Ukrainos URM. Į ministeriją buvo iškviestas Baltarusijos laikinasis reikalų patikėtinis Ukrainoje Kirilas Kamyševas.
„Baltarusijos diplomatas pirmiausia buvo įspėtas, kad A. Lukašenkos išsakytas pasirengimas pripažinti Rusijos suverenitetą laikinai okupuotame Ukrainos Kryme prilygsta bendrininkavimui Kremliaus nusikaltime prieš Ukrainos teritorijos vientisumą ir suverenitetą su visais su tuo susijusiais tarptautiniais teisiniais padariniais. Tokiais pareiškimais jis pažeidžia Baltarusijos tarptautinius įsipareigojimus laikytis tarptautinės teisės normų ir principų“, – sakoma pranešime.
Be to, Kijevas paprašė pasiaiškinti dėl A. Lukašenkos pareiškimų, kad vadinamosios Luhansko liaudies respublikos jėgos struktūroms buvo leista Minske apklausti Baltarusijoje sulaikytą opozicijos aktyvistą Romaną Protasevičių. „Tai prieštarauja anksčiau Ukrainos gautam oficialiam Baltarusijos URM atsakymui, kuriame šis faktas buvo kategoriškai neigiamas“, – pabrėžiama dokumente.
Ukrainos URM taip pat pakomentavo Baltarusijos vadovo tvirtinimus, kad esą Ukrainos jėgos struktūros ir valdžios atstovai organizuoja smogikų ir šaudmenų permetimą į Baltarusiją.
„Akivaizdu, jog tai yra Kremliaus propagandininkų A. Lukašenkos aplinkoje sukurto Ukrainos kaip Baltarusijai ir baltarusių tautai „priešiškos“ šalies, kas visiškai neatitinka tikrovės, įvaizdžio produktas. Prasimanymais apie Ukrainos ir Vakarų šalių keliamą pavojų Baltarusijos valstybingumui A. Lukašenka mėgina pateisinti savo represijas, Baltarusijos piliečių teisių ir laisvių apribojimą“, – pažymėjo Ukrainos URM.
Ji taip pat atkreipė dėmesį į A. Lukašenkos grasinimus „parklupdyti“ Ukrainą. Baltarusijos diplomatui buvo pareikšta, kad šie žodžiai „rodo Baltarusijos silpnumą, o ne jos jėgą“.
A. Lukašenka vis dar vadovauja Baltarusijai. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijos autoritarinis prezidentas Aliaksandras Lukašenka neigia, kad jo vadovaujamos saugumo tarnybos prisidėjo prie baltarusių aktyvisto Vitalio Šišovo mirties Kijeve, kur jis praeitą savaitę rastas pakartas.
„Jis mums buvo niekas“, – spaudos konferencijoje Minske sakė A. Lukašenka, pridurdamas, kad V. Šišovo mirtis Kijeve pakenkė santykiams su Ukraina.
Ukrainos teisėsauga pradėjo tyrimą dėl V. Šišovo nužudymo, o A. Lukašenkos kritikai kaltina jo režimą nužudžius 26-erių aktyvistą, kuris padėjo savo tėvynainiams bėgti nuo represijų Baltarusijoje.
„Koks beprotis jį kartų? Turiu pakankamai žmonių, su kuriais reikia tvarkytis ir be V. Šišovo“, – pareiškė A. Lukašenka.
Jis kaltino Kijevo saugumo tarnybas rėmus V. Šišovą ir pareikalavo, kad Ukraina „dėtų faktus ant stalo“.
„Pasakykite mums, kas nutiko Baltarusijos piliečiui“, – teigė A. Lukašenka.
V. Šišovas vadovavo organizacijai „Baltarusių namai Ukrainoje“, kuri darė daug darbų – nuo pagalbos baltarusiams, norintiems apsigyventi Ukrainoje, iki opozicinių protestų organizavimo.
A. Lukašenka taip pat neigė, kad Minskas bandė jėga iš Tokijo olimpinių žaidynių parskraidinti atletę Krisciną Cimanouskają, ir apkaltino ją esant „kontroliuojamą“ Lenkijos, kur ji gavo prieglobstį.
„Ji nebūtų to dariusi, jei nebūtų kontroliuojama savo draugų Lenkijoje“, – sakė A. Lukašenka. Pasak jo, Tokijo olimpinėse žaidynėse „nebuvo nė vieno“ KGB agento.
Aš noriu, kad Rusija liautųsi puldinėjusi savo kaimynes, trokštu, jog Baltarusijos ir Kinijos politikos būtų konstruojamos pagal demokratijos taisykles. Tačiau man – neramu, nes Lietuva įsivėlė jau į tris dideles priešpriešas. Turiu omenyje Rusiją, Baltarusiją ir Kiniją. Ar Lietuva pajėgi kautis trijuose frontuose?
Taip, Rusija – senas mūsų galvos skausmas. Rusiją kritikuoti mes privalome: per pastaruosius keletą šimtmečių ji mus ne sykį teriojo, laužydama sutartis. Dabar Baltijos šalių, tiesa, neatakuoja, užtat ciniškai puldinėja kitas kaimynes, ir jei jas įveiks, savo „žaliuosius žmogelius“ galbūt pasuks Vilniaus, Rygos, Talino pusėn.
Deja, Rusija – ne vienintelis danties skausmas. Pašonėje dar turime Baltarusiją. Nevalia tylėti, kai Minske žiauriausiomis priemonėmis persekiojami mitinguotojai. Tačiau kaimynę kritikuojanti protinga šalis, mano supratimu, negalėjo neprisiminti, jog valstybinė siena su Baltarusija – skylėta kaip rėtis. Draskyti akis A.Lukašenkai dėl pažeidžiamų žmogaus teisių, dėl kankinimų kalėjimuose, dėl netinkamai pastatytos Astravo AE, dėl pagrobto keleivinio lėktuvo, – neišvengiama būtinybė. Bet tuo pačiu privalėjome tyliai stiprinti savo sienas su Baltarusija ne vien aštrias briaunas turinčiomis vielomis. Senų seniausiai. Tokiu atveju būčiau rašęs, jog Lietuva elgiasi išmintingai: rūpinasi ir demokratijos plėtra, ir savo saugumu. Dabar – net nežinau, kaip komentuoti. Paaiškėjo, jog Lietuva, būdama rytiniu NATO ir Europos Sąjungos buferiu, turi tik simbolinę kelių šimtų kilometrų ilgio sieną su nuo Rusijos priklausoma Baltarusija. Šį barjerą nesunkiai galį įveikti ne tik kariškiai, bet net civiliai – moterys su vaikais.
Prie sienos su Baltarusija VSAT pareigūnai sulaikė 58 neteisėtus migrantus. VSAT nuotr.
Nedovanotinai šioje istorijoje tris dešimtmečius elgėsi ir NATO bei Europos Sąjungos vadovai. Briuselis nepateikė Lietuvai nė vieno griežto perspėjimo, nors privalėjo Lietuvai skelbti pačią griežčiausią notą: deramai neatsitversite nuo Baltarusijos, išmesime lauk tiek iš NATO, tiek iš ES. Maždaug taip turėjo grūmoti mums Briuselis pastaruosius tris dešimtmečius. Bet NATO ir ES biurokatai, labai mėgstantys ginti LGBT teises ir labai atidžiai ieškantys bent menkiausios antisemitizmo dėmelės, dėl kiauros valstybinės sienos prie Baltarusijos – Lietuvos sandūros – nė mur mur.
O juk Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka galįs paleisti Lietuvos pusėn ne vien išvargusius ar tik apsimetusius išvargusiais pabėgėlius iš Irako, Libijos, Sirijos. Jis galįs susprogdinti Astravo AE, iš kurios pasklidusi radiacija nusės Vilniuje, mirtinai išgąsdindama mūsų šalyje dislokuotus sąjungininkų karius.
Dabar dar pašlis, regis, Lietuvos santykiai su Kinija. Mat Lietuva žada priimti Taivano, kuris siekia nepriklausomybės nuo Kinijos, o Kiniją jį laiko sava žeme, atstovybę. Lietuva drąsiai ardo ekonominių Kinijos susitarimų su Vakarais tinklus. Lietuva piktinasi žiauriu kinų bendravimu su uigūrais, pergyvena dėl Tibeto ateities. Iškart brėžiu: Lietuva elgiasi teisingai. Oficialusis Vilnius negali išduoti nei JAV, nei NATO, nei ES interesų, nei, galų gale, savo humanistinių nusiteikimų.
Ir vis tik jaučiu nerimą. Mes draskome akis jau trims galybėms – Rusijai, Baltarusijai ir Kinijai. Ar atlaikysime? Žinoma, mes turime galingus sąjungininkus. Jais pasitikime. Atliekame kai kurias jų užduotis, su jais deriname savo žingsnius, į jų nuomones įsiklausome, prašome jų paramos. Bet ar jie mūsų lemiamu momentu nepaliks vienui vienų?
Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Nenorėčiau būti juoduoju metraštininku. Tačiau žvelkime priekabiai. Kas nutiko, kai Vakarai pakvietė prie demokratinių šalių prisijungti Gruziją? Ši prarado keletą savo teritorijų. Kas atsitiko, kai Ukraina panoro prisijungti prie NATO ir ES šeimos? Vėl – teritoriniai praradimai. Kai Londone radioaktyviuoju poloniu buvo nužudytas iš Rusijos pabėgęs KGB karininkas Aleksandras Litvinenka, ar Vakarai nubaudė Kremlių? Po to Didžiojoje Britanijoje radioaktyviuoju „Novičioku“ bandyta nužudyti į Vakarus pasitraukusį Rusijos slaptųjų tarnybų karininką Skripalių. Vladimirui Putinui nuo galvos vėl nenukrito nė vienas plaukas. Virš Ukrainos teritorijos rusų kariškiai kartu su prorusiškais separatistais numušė keleivinį orlaivį. Ar Kremlius buvo pamokytas, jog taip elgtis – nevalia? GRU agentai Čekijoje susprogdino karinės amunicijos sandėlius. NATO ir ES atsakas – jokio atsako. Galų gale prisiminkime, kaip „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą! Vakarų žvalgyboms šio pusiasalio okupacija, regis, buvo didžiausias netikėtumas. Vašingtonas ir Londonas buvo įsipareigoję ginti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į ukainiečių pažadą atsisakyti atominio ginklo. Bet ko verti amerikiečių ir britų pažadai, jei Krymas – iki šiol okupuotas?
Tęskime juodąjį sąrašą. Prisiminkime „Nord Stream 2“ dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu istoriją. Rytų Europos šalys, įskaitant Lenkiją, Baltijos šalis ir Ukrainą, prašo Berlyno, kad šis atsisakytų Rusijai labai palankaus politinio – ekonominio projekto. Vokietijos politikai nusispjovė į mūsų baimes, nors, peržiūrėjus NATO ir ES dokumentus, Vokietija yra ne Rusijos, o Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos sąjungininkė.
„Nord Stream 2“. EPA-ELTA foto
Dabar, regis, dėl „Nord Stream 2“ mus išdavė ir naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Visų keiktas Donaldas Trampas buvo sumanęs nubaust Vokietiją už tai, kad Kremliui į rankas įduoda dujotiekį, kuriuo V.Putinui bus dar lengviau šantažuoti Europą. D.Trampas paskelbė Vokietijai ekonomines sankcijas, o Dž.Baidenas, Ženevoje pasišnekučiavęs su V.Putinu, ekonomines sankcijas atšaukė. Dž.Baidenui nė motais, jog Vokietija dėl šio išdavikiško dujotiekio verta rimtų ekonominių baudų? Kaip pasitikėti Amerika, kai vienas jos prezidentas priima vienokius sprendimus, o po kelerių metų kitas – diametrialiai priešingus?
Prisiminkime Prancūzijos prezidentų pataikavimus Kremliui, kai šie norėjo Rusijai parduoti karinius laivus „Mistral“, prisiminkime Emanuelio Makrono svaičiojimus, jog, nepaisant net pačių didžiausių niekšybių, su V.Putinu būtina susitikti ir kalbėti, kalbėti, kalbėti. Šiandieninis Prancūzijos lyderis E.Makronas net nenori girdėti, jog kai kurios NATO ir ES šalys mano kiek kitaip.
Kita svarbi tema – Kaukazas. Visus tris pastaruosius dešimtmečius Europa nė piršto nepajudino, kad Azerbaidžanas, remiantis tarptautine teise, taikiai susigrąžintų savo teritorijas – Kalnų Karabachą. Visus pastaruosius dešimtmečius Europa niekšingai gudravo: tarsi ir sutiko, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano žemė, bet dėjo milžiniškas pastangas, kad Kalnų Karabachas taip ir liktų Armėnijos okupuotas. O kai Baku, padedamas Turkijos, 2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas karinėmis priemonėmis susigrąžino tai, kas jam priklauso, Europa vėl puolė begėdiškai pataikauti agresoriui: Jerevanui skiria milijardines dotacijas, nebara Jerevano, kodėl šis praėjusių metų pabaigoje iš sunkiųjų pabūklų apšaudė Azerbaidžano miestus Terterą, Bardą ir Giandžą, kodėl Kalnų Karabachą administravusi okupacinė armėnų valdžia ten barbariškai kirto miškus, teršė upes, naikino azerbaidžanietiškus istorijos ir kultūros paminklus.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Lietuva – taip pat nuodėminga. Ji akivaizdžiai nusikaltusi sąžiningumo, padorumo principams, kai mūsų Seimas 2005-ųjų gruopdžio 15-ąją priėmė rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Posėdyje dalyvavo apie trečdalį (!) Seimo narių: 55 iš 141. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Kas pastūmėjo mus šiam žingsniui – iki šiol plačioji Lietuvos visuomenė nežino.
O juk prieš priimant šį dokumentą Lietuva privalėjo į Turkijos archyvus nusiųsti bent keletą istorikų, kad šie ten padirbėtų bent pusmetį ir ištirtų, kokius argumentus turį turkai. Bet Lietuva metė kaltinimus buvusiai Osmanų imperijai pasikliaudama vien armėniška propaganda, išklausiusi tik vieną pusę.
Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis ir Turkijos URM vadovas Mevlütas Çavuşoğlu. URM.lt nuotr.
Dabar, kai į Lietuvą plūstelėjo nelegalių migrantų, mūsų užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis suskubo į Turkiją. Prašė turkų pagalbos, kad šie neleistų iš Turkijos būsimiems migrantams skrist į Baltarusiją. Be abejo, nieko nepešė. Pirma, sustabdyti nelegalią migraciją nėra paprasta, jei skrydžius organizuoja privačios kompanijos. Antra, sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, mūsų diplomatijos šefas G.Landsbergis neatsiprašė Turkijos už netaktišką Lietuvos elgesį 2005-ųjų rudenį. Nors būta puikios progos pareikšti Ankarai, jog Lietuva ieškos istorikų, kurie sutiktų analizuoti, ką rašo turkiški archyvai apie 1915-ųjų tragediją, ir, atsižvelgdama į jų išvadas, koreguos 2005-ųjų rezoliuciją – arba patvirtins senąją, arba skelbs naująją jos redakciją.
Keisto būta Lietuvos URM vadovo G.Landsbergio skrydžio ir į Iraką. Prieš lekiant į Bagdadą prašyti pagalbos derėjo pasidomėti ne vien tuo, ar Irako valdžia kontroliuoja visą savo teritoriją, ar labai korumpuota. Dar reikėjo susimąstyti, kaip irakiečiai vertina lietuvių vaidmenį prisijungus prie Vakarų koalicijos medžiojant Sadamą Huseiną ir „Al Qaedos“ narius ar ieškant masinio naikinimo ginklų. Ar irakiečiai neturi teisės mums rodyti trijų pirštų kombinacijos: anuomet bombardavote, o dabar meldžiate pagalbos (kai JAV ir Didžioji Britanija išgelbėjo nuo karinės Irako invazijos Kuveitą, – visai kita istorija)?
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis su Irako kolega Fuadu Husseinu. URM nuotr.
Štai kokią pastabą portale delfi.lt šia tema yra skelbęs politikas, verslininkas, buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas: „Priminsiu, dėl situacijos Irake kažkiek atsakingi ir mes, nes ir mūsų kariai su sąjungininkais prisidėjo, kad šalis būtų sugriauta „per žvalgybos klaidą“. Kam įdomu, tegu pasiskaito Jungtinės Karalystės Parlamento tyrimo medžiagą internete.“
Štai todėl man neramu – ką darsime, jei į Dieveniškes, vaizdžiai tariant, plūstelės kinų migrantai, jei Vokietija ties naujus dujotiekius į Rusiją, o Amerikos prezidentų rinkiminės kalbos kaip diena ir naktis skirsis nuo konkrečių darbų?
Kiek turime draugų, kurie išties pagalbos ranką ir tų, kurie, nelaimės atveju, pakiš po nosimi trijų pirštų kombinaciją?
Valstybės sienos apsaugos zona. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvoje ir toliau plūstant iki šiol šalyje neregėtiems nelegalių migrantų srautams, Vyriausybei kilo iššūkis, kur apgyvendinti atvykėlius, kol bus nagrinėjami jų prieglobsčio prašymai. Pasirinktos migrantų apgyvendinimo vietos sukėlė kai kurių šių teritorijų kaimynystėje esančių gyventojų nepasitenkinimą. Pasigirdo nuogąstavimų ir dėl saugumo užtikrinimo, svetimtaučių keliamų grėsmių.
Pirmadienį prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) protestavo kelios dešimtys Šalčininkų rajone esančio Dieveniškių miestelio gyventojų. Jie piktinosi planais gyvenvietėje esančiame buvusios Technologijų ir verslo mokyklos pastate apgyvendinti 500 nelegalių migrantų.
Praėjusią savaitę prie Seimo mitingavo Vytauto Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“. Maždaug pusšimtis prie parlamento susirinkusių žmonių skambiu pavadinimu „Apginkime Lietuvą“ įvardintame mitinge reikalavo valdžios atstovų visomis priemonėmis stabdyti ir nepraleisti pro sieną nė vieno nelegalaus migranto. Dar anksčiau, liepos pradžioje, mitingą Lietuvos pasienyje surengė „Šeimų sąjūdžio“ organizacija. Druskininkų savivaldybėje vykusioje akcijoje, pavadintoje „Apsaugok Lietuvos sieną“, pusantro šimto žmonių tuomet ketino patys „padėti pasieniečiams“ stabdyti migrantų atvykimą į Lietuvą.
Vilniaus universiteto politologas dr. Kęstutis Girnius įsitikinęs, kad šalies gyventojų baimes atvykėlių atžvilgiu paskatino ir valdžios institucijų atstovų pasirinkta retorika, kai ši krizė buvo įvardinta kaip hibridinis karas. Jo nuomone, žmonių reakcijos nebūtų tokios audringos, jeigu migrantai būtų įvardijami ne kaip grėsmė, o kaip tam tikras laikinas nepatogumas, kurį greitai pavyks išspręsti.
„Šitie žmonės nėra pavojingi. Nežinau, kodėl juos reikia pristatyti kaip būsimus teroristus“, – Vyriausybės retorika stebėjosi VU politologas.
Tačiau visiškai kitaip valdančiųjų kalbėjimą vertina Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas dr. Virginijus Valentinavičius, manantis, kad protestai prieš pabėgėlius yra daugiau susiję su dalies Aliaksandro Lukašenkos režimui simpatizuojančių marginalių grupių norais išreikšti nepasitenkinimą prieš Vyriausybės vykdomą politiką.
„Yra žmonių, kuriems Lukašenka mažiau baisus negu Landsbergiai“, – juokėsi MRU politologas.
Jis įsitikinęs, kad Vyriausybės atstovai, aiškiai įvardindami šiuo metu vykstančius procesus kaip hibridinį karą, tiesiog bando šalies gyventojams atskleisti tikrąsias nelegalios migrantų krizės priežastis.
„Vyriausybė bando paaiškinti, iš kur ta migrantų krizė atsirado. Tiems, kurie pritaria Vyriausybės politikai dėl Baltarusijos, paramai opozicijai, toks paaiškinimas, ko gero, yra pakankamas. Tiems, kurie mano, kad Lukašenka yra puikus lyderis, o Lietuvos Vyriausybė tik pykstasi su juo visai be reikalo, toks paaiškinimas yra nepriimtinas. Lietuvoje yra ir taip, ir taip galvojančių“, – samprotavo V. Valentinavičius.
K. Girnius: šie bėgliai nėra smogiamoji jėga
Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Visgi K. Girnius laikosi pozicijos, kad valdžios institucijų elgesys reaguojant į šią krizę, ją pateikiant kaip ataką prieš Lietuvą, sukėlė kur kas audringesnes dalies visuomenės reakcijas.
„Kai tik buvo įvesta ekstremalioji situacija, buvo sušaukta Valstybės gynimo taryba, buvo įstatymai ir rezoliucijos, kad čia hibridinis karas. Manau, kad tai duoda tokį atspalvį, kad Lietuva beveik yra puolama. Šie bėgliai, mano nuomone, nėra smogiamoji jėga. Tai žmonės, kurie nori patekti į Vakarus ir jiems nepasisekė“, – Eltai sakė VU politologas, tuo pačiu akcentuodamas, kad migrantų tikslas nėra kenkti Lietuvai.
„Šie žmonės nėra visiškai nekalti, nes jie vis tiek pažeidžia sieną, bet jų tikslas nėra, kad kenktų Lietuvai, bet kad patektų į Vakarų Europą“, – įsitikinęs jis.
Visgi su tokiu valdančiųjų kalbėjimo vertinimu nesutinka V. Valentinavičius. Pasak jo, reikėtų atskirti, kad Vyriausybė, kalbėdama apie hibridinį karą, esą akcentuoja būtent Baltarusijos režimo vykdomą agresyvią užsienio politiką, o ne migrantų neva keliamas grėsmes.
„Kai Vyriausybė kalba apie hibridinį karą, ji turi galvoje ne pabėgėlius, bet Lukašenką. Man neteko girdėti, kad kas nors iš Vyriausybės kalbėtų, jog patys pabėgėliai savaime kelia pavojų. Yra Lukašenkos režimas ir jo politika, labai agresyvi laikysena, kelianti pavojų. Tie žmonės, kurie Lukašenkos pagalba pereina Lietuvos sieną, nelabai suprasdami, kur ir kaip jie atsidūrė, yra nekalti. Aš nemanau, kad Vyriausybės retorika pabėgėlius padaro baisesnius“, – teigė MRU politologas.
Pasak jo, prie baimių kurstymo kur kas labiau prisideda tokios kontroversiškai vertinamos grupės kaip „Šeimų maršo“ rėmėjai. Politologo nuomone, tokių organizacijų veikimas iš esmės nukreiptas prieš griežtą Lietuvos politiką, kurią A. Lukašenkos atžvilgiu vykdo Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė.
„Migrantus padaro baisesniais tie, kurie bėga prie sienos ir reikalauja statyti užtvaras, kulkosvaidžius ir nieko neįleisti. Tai yra visiškai kraštutinės, marginalios jėgos, kurios pagal veikėjus sutampa su Vingio parko maršu. Jos kelia triukšmą kiekviena proga, jis yra nukreiptas prieš dabartinę valdančiąją daugumą“, – tikino V. Valentinavičius.
VU politologas: pagrindas rūpintis dėl migrantų atsirastų tada, kai Dzūkijos miškuose pasislėptų desantininkai
Visgi K. Girnius įsitikinęs, kad valdžios susirūpinimas dėl hibridinio karo šiuo metu yra nepagrįstas. Politologo tvirtinimu, dabar į Lietuvą patekusių migrantų skaičius esą yra palyginti mažas. Net jeigu jis padidėtų dar dvigubai, didžioji dalis migrantų, jo nuomone, vis tiek negautų teisės į prieglobstį. Todėl rūpintis dėl galimo hibridinio karo, VU politologo vertinimu, būtų galima tik tuo atveju, jeigu Lietuvos sieną iš tiesų kirstų pakenkti valstybei siekiantys apmokyti kariai.
„Jeigu Lietuvos sieną kirstų nemažas būrys desantininkų, jie pasislėptų Dzūkijos miškuose, atsirastų saugumiečių, bandančių sukurti penktąją koloną, tuomet būtų pagrindo rūpintis. Bet taip nėra. Šie žmonės to nedarys. Manau, kad reikėtų daug ramiau kalbėti, nedidinti isterijos. Manau, kad toks kalbėjimas gali ilgainiui kenkti Lietuvos įvaizdžiui kitur. Tai rodo valdžios nepasirengimą. Šitie žmonės nėra pavojingi. Nežinau, kodėl juos reikia pristatyti kaip būsimus teroristus“, – tikino K. Girnius.
Nors V. Valentinavičius ir sutinka, kad kalbėti apie tarp migrantų esančius Baltarusijos tarnybų apmokytus asmenis pagrindo šiuo metu nėra, jis tuo pačiu tvirtina, kad Ministrų Kabinetas apie tai esą ir nekalbėjo. Pasak jo, baimes pirmiausiai kursto apskritai migrantų neįsileisti reikalaujantys radikalai.
„Dėl žaliųjų žmogeliukų ir diversantų tikrai dar anksti apie tai kalbėti, bet vėlgi man neteko girdėti, kad kažkas iš Vyriausybės taip kalbėtų. Baimes kelia tie, kurie lekia prie sienos ir piketuoja, reikalauja neįleisti pabėgėlių išvis, ko Lietuva teisiškai negali daryti. Šios jėgos yra radikalios. Tai būtent maršininkai, kraštutinės nacionalistinės jėgos, „Pro Patria“, Radžvilo „susivienijimas“ pradeda šaukti, kad čia yra keliamas pavojus šventai Lietuvos žemei ir jie reikalauja imtis radikalių, ne europietiškų priemonių“, – mano MRU politologas, kartu pažymėdamas, kad šių grupių pažiūras atspindi ir pastarųjų rinkimų rezultatų tendencijos.
„Pažiūros ir baimės sutampa pagal paskutinių rinkimų rezultatus. „Valstiečių“, Lenkų rinkimų akcijos rinkėjams toks paaiškinimas (dėl prieš Lietuvą vykdomo hibridinio karo – ELTA) yra nepriimtinas, jie galvoja, kad Baltarusijoje žmogaus teisės nėra pažeidžiamos ir Lietuva visai be reikalo į tuos procesus kreipia dėmesį. Tada priimami pareiškimai, kad mums nereikia pabėgėlių stovyklų ir panašiai. Kaip Petras Gražulis iš Seimo tribūnos pareiškė, kad migrantų krizę sukėlė Landsbergiai. Taip galvojančių Lietuvoje yra“, – tvirtino V. Valentinavičius.
V. Valentinavičius: pabėgėliai yra tobulas A. Lukašenkos įrankis radikalų mobilizacijai
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
MRU politologo vertinimu, vienas iš A. Lukašenkos tikslų į Lietuvą siunčiant nelegalius migrantus ir buvo siekis pakurstyti Lietuvos gyventojų baimes, bei taip paskatinti aktyviau veikti vietines radikalias grupes.
„Lukašenka, manipuliuodamas pabėgėliais, turi tobulą įrankį mobilizuoti radikalias, marginalias politines jėgas Lietuvoje. Tai ir vyksta. Atėjo pabėgėliai ir iš karto prie sienos radikalų piketai. Taip, Lukašenka daro didelę įtaką šiems procesams, duoda dar vieną dingstį antiglobalistiškai, supernacionalistiškai, superkonservatyviai nusiteikusiai mažumai lipti ant barikadų ir su kažkuo kovoti“, – įsitikinęs V. Valentinavičius.
Tačiau K. Girnius mano, kad A. Lukašenkos režimas iš šios situacijos laimėtų daug mažiau, jeigu migrantai pačioje Lietuvoje nebūtų pateikiami kaip hibridinio karo įrankis. Jis įsitikinęs, kad valdžios institucijos šiuo metu turėtų siekti numalšinti visuomenėje kilusias aistras ir baimes.
„Aš manau, kad svarbu su migrantais teisingai elgtis. Yra galimybė, kad reikalai gali pasukti į blogąją pusę, bet kai šitie žmonės yra pristatomi kaip pavojus, o ne kaip laikinas nepatogumas, tai neišvengiamai sukelia neigiamas reakcijas. Tai, kad Dieveniškių žmonės yra nepatenkinti, tai irgi yra suprantama, nes staigiai į tavo kaimą ar miestelį yra perkeliami 200-400 žmonių, kurie priklauso visiškai kitai kultūrai, kurie nemoka tavo kalbos. Bet aš manau, kad reikia paaiškinti ir mėginti gyventojus nuraminti“, – sakė VU politologas,
Nelegaliai kirtę Lietuvos sieną. ELTA nuotr.
Kartu jis pabrėžė, kad dabartinė valdančiųjų reakcija į migrantus taip pat suteikia tam tikros medžiagos ir galimybių informacija manipuliuoti A. Lukašenkos ar Vladimiro Putino propagandos ruporams.
„Jau dabar yra kritikuojama, kad bėglių teisės yra pažeidžiamos ir kad jie nėra priimami taip, kaip reikalauja tarptautinė teisė. Tuomet ir Maskva gali pasakyti, kad lietuviai vaizduoja vykdantys vertybių politiką, bet kai kažkas nemalonaus atsitinka, visi jų principai išnyksta“, – sako K. Girnius.
ELTA primena, kad praėjusią parą, pirmadienį, pasieniečiai, pirminiais VSAT duomenimis, sulaikė 41 iš Baltarusijos neteisėtai sieną kirtusį migrantą. Iš viso šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikyti 2 158 neteisėti migrantai.
Tarp 41 pirmadienį sulaikyto užsieniečio 34 prisistatė Irako piliečiais ar turėjo šios šalies dokumentus.
Dieveniškių kaimo bendruomenės protestas prie VRM. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šiemet į Lietuvą iš Baltarusijos iki vidurnakčio iš pirmadienio į antradienį bandė patekti 2 158 neteisėti migrantai. Šis skaičius yra daugiau kaip 26 kartus didesnis, nei buvo per visus 2020 metus, pažymima VSAT pranešime. Vien liepą pasieniečiai sulaikė 1 497 migrantus. Birželį tokių buvo 473, gegužę – 77, balandį – 70, o kovą – 8.
Tarp šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikytųjų daugiausia yra Irako piliečių ar jais prisistačiusių užsieniečių – 1 153. Taip pat sulaikyti 182 Kongo, 121 Kamerūno, 78 Gvinėjos, 74 Irano, po 69 Sirijos ir Afganistano, 68 Rusijos bei kitų šalių piliečiai.
Nuo metų pradžios, pirminiais duomenimis, daugiausia migrantų sulaikyta Druskininkų savivaldybės ribose – 566. Šalčininkų rajone sulaikyti 473 neteisėtai iš Baltarusijos patekę užsieniečiai, Ignalinos – 366, Varėnos – 355, Švenčionių – 174, Lazdijų – 142.
Labai išaugus tokių atvejų skaičiui VSAT sustiprino sienos su Baltarusija apsaugą. Be įvairių organizacinių priemonių, į šį ruožą buvo komandiruoti pareigūnai iš kitų VSAT padalinių bei skirti papildomi techniniai ištekliai. Be to, pasieniečiams į pagalbą atėjo pajėgos iš kitų Lietuvos institucijų, tarp jų kariuomenės, taip pat Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ bei Estijos pareigūnai.
Nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pastaraisiais mėnesiais per Baltarusijos pasienį į Lietuvą plūstelėjus nelegalių migrantų srautams, tiek tarp politikų, tiek visuomenėje užvirė diskusijos, ar apskritai verta įsileisti prieglobsčio prašančius atvykėlius iš Afrikos ir Artimųjų Rytų. Nors manoma, kad daugelis jų į Europą bėga dėl ekonominių paskatų, pačių migrantų istorijos leidžia įsitikinti, kad takoskyra tarp karo pabėgėlio ir ekonominio migranto nėra tokia aiški.
Ne mažiau gajus ir įsivaizdavimas, kad visi jie Lietuvą renkasi kaip tarpinę stotelę. Tačiau kai kurie į Aliaksandro Lukašenkos valdomą šalį studijuoti privilioti migrantai sako nusprendę sprukti iš Baltarusijos, kai susidūrė su rasizmu, valdžios atstovų priešišku požiūriu į kitataučius. Nemaža dalis jų tvirtina, kad gavę darbą ir tinkamas gyventi sąlygas, norėtų pasilikti Lietuvoje.
Iš viso šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikyti 1 738 neteisėti migrantai, o daugelis jų dešimties dienų saviizoliacijos laikotarpiui apgyvendinami netoli pasienio esančių savivaldybių teritorijose, buvusiose mokyklose ir kituose apleistuose pastatuose.
„Mes daug metų studijavome Baltarusijoje, bet mes palikome šią šalį dėl diktatūros, rasizmo, mes kentėjome, nebuvome saugūs“, – pasakojo vienas iš Eltos kalbintų migrantų, o kita afrikietė netgi sakė, kad Lietuvoje norėtų gauti galimybę dirbti, šaliai mokėti mokesčius bei susirasti sutuoktinį.
Viena problemų, kylančių karantinuotis turintiems įkurdintiems migrantams, kad šie neturi galimybės gauti gydytojo paslaugų, o tarp migrantų dėl prastų sanitarinių sąlygų esą plinta koronavirusas, niežai ir kitos infekcijos. Kita problema, pasak Raudonojo Kryžiaus atstovų, yra tai, kad izoliacijoje esantys atvykėliai neturi galimybės laikinose apgyvendinimo vietose pasinaudoti telefonu ir susisiekti su šeimos nariais. Todėl į Dzūkijoje įkurtas laikino apgyvendinimo vietas atvykusius Eltos žurnalistus pamatę migrantai pusiau anglų, pusiau rusų kalbomis mėgindavo paprašyti galimybės paskambinti ar parašyti žinutę.
Baltarusijoje tvirtina susidūrę su rasizmu
Varėnos rajone esančiame Vydenių kaime, buvusioje mokykloje, karantinuojami 147 nelegalūs migrantai, daugiausiai Kongo ir Kamerūno piliečiai. Teritorija aptverta metaline tvora, o vietoje budėjo keturi policijos ekipažai. Taip pat tuo metu darbavosi kaimo seniūnė ir Raudonojo Kryžiaus atstovai, pro tvoros plyšius įvairiomis kalbomis bandantys komunikuoti su atvykėliais.
Eltos žurnalistams taip pat pabandžius pabendrauti su keliais Vydeniuose apgyvendintais migrantais, pastarieji iš pradžių neslėpė įtarumo ir teiravosi, kokios šalies žiniasklaida juos bando pakalbinti. Tačiau pasakius, kad tai vietinės žiniasklaidos priemonės, jie sutiko pasidalinti savo išgyvenimais.
Iš Kongo kilęs Malikas pasakojo, kad šiuo metu apleistos mokyklos teritorijoje apgyvendintas jis jaučiasi esąs nežinioje. Migrantas pasakojo, kad studijavo Baltarusijoje, tačiau galiausiai, vis labiau išryškėjus Aliaksandro Lukašenkos režimo požiūriui į kitataučius, jis nusprendė sprukti iš šalies. Be leidimo Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Nežinome, kiek laiko čia mus dar laikys. Girdėjome kalbų, kad dešimt dienų. Liko dar kelios. Kas bus toliau – neaišku. Esu iš Kongo, atvykau į Minską studijuoti ekonomikos, praleidau ten daugiau nei tris mėnesius. Iš pradžių viskas buvo gerai, gaudavome stipendiją, pramokau kalbos. Po to staiga niekas nebemokėjo stipendijos, pinigai baigėsi“, – rusiškai žodžius rinko Vydenių mokyklos teritorijoje apgyvendintas Malikas.
Migranto iš Kongo teigimu, Baltarusijoje jis ir jo draugai susidūrė tiek su rasizmu, tiek su agresyviu vietos milicininkų elgesiu.
„Ten labai gajus rasizmas. Mėgdavome pasėdėti miesto parke ir dainuoti. Vietiniai mus paskundė, atvažiavo milicija. Jie sakė, kokias čia „makakų“ giesmes giedate? O čia juk mūsų afrikietiškos dainos. Suėmė, išvežė į nuovadą. Keli milicininkai šaukė, lauk iš mūsų šalies. Taip ir nusprendėme bėgti, per miškus atėjome čia“, – pasakojo kongietis, kartu patikindamas, kad niekur nebenori bėgti ir mielai liktų Lietuvoje.
„Norime gyventi kaip normalūs žmonės, užsidirbti, žaisti futbolą, dainuoti. Leiskite mums tai“,– prašė migrantas.
Tvirtina norinti susituokti su vietiniu vyru ir mokėti mokesčius Lietuvai
Šalia Maliko stovėjusi jo tautietė Mila skundėsi serganti ir rodė šašų pažeistas rankas. Pasak migrantės, nors Vydeniuose sąlygos ją ir ne itin džiugina, tačiau čia į eilinius žmones bent jau niekas nešaudo kaip esą nutikdavo Konge. Mergina tvirtina norinti kurti gyvenimą Lietuvoje.
„Nežinau, kas man yra, bet sergu. Čia prastas vanduo ir šiaip sąlygos blogos. Bet vis tiek nėra taip blogai kaip Konge, kur policija šaudo į žmones, vyksta karas, pasiguglinkite. O mes taikūs žmonės. Jei mus paleistų, taip pat likčiau čia, norėčiau rasti vietinį vyrą, ištekėti, mokėti mokesčius Lietuvai“, – angliškai sakė jauna moteris.
Panašiai, kaip Mila, kalbėjo ir kitas Baltarusijoje studijavęs vaikinas iš Gambijos. Pamatęs žurnalistus jis pirmiausiai paklausė, kaip patys vietiniai vadina vietą, kurioje jie yra apgyvendinti, nes patys migrantai tvirtina negavę jokios informacijos apie apgyvendinimo sąlygas ir jų tolesnį likimą. Nepaisant šiuo metu suteiktų prastų sąlygų, jis taip pat sakė norįs kurti gyvenimą Lietuvoje.
„Aš pasilikčiau čia ir prisidėčiau prie šalies pažangos. Noriu integruotis su bendruomene, žmonėmis. Tačiau dabar turiu abejonių, mes laikomi čia, mums nesuteikia jokios informacijos“, – skundėsi migrantas iš Gambijos.
Šalia jo stovėjęs jaunas vyras iš Kongo prašė vaistų kojoje esančios užkrėstos žaizdos dezinfekacijai. Jis tvirtino visą savaitę nesulaukęs pagalbos ir medikamentų.
Raudonojo Kryžiaus atstovė ragina atkreipti valdžios institucijų dėmesį: vietoje reikalingi medikai
Tuo metu Vydeniuose įrengtoje migrantų laikino apgyvendinimo vietoje besidarbavusi Alytaus Raudonojo Kryžiaus sekretorė Aldona Turauskytė kalbėjo, kad šiuo metu siekiama išsiaiškinti, su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduria čia apgyventi žmonės, ar jiems sudaromos tinkamos būtinos gyvenimui sąlygos. Pasak jos, šiuo metu migrantams Vydeniuose nėra sudarytos galimybės reguliariai gauti gydytojo pagalbą.
„Atvykę į vietą taip pat klausiame apie sveikatos problemas. Tai yra labai svarbus klausimas, kurį turėtų spręsti valstybinių institucijų atstovai. Manau, kad kiekvienoje stovykloje turėtų lankytis gydytojas, kuris nuspręstų, ar kažkam reikalingi būtinieji vaistai. Yra diabetikų, žmonių, kenčiančių dantų skausmus. Kadangi šiuo metu gyvena karantino sąlygomis, jie negali būti vežami į gydymo įstaigą“, – sakė A. Turauskytė. Be leidimo atvykusi į Lietuvą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Raudonojo Kryžiaus atstovė sakė, kad jie nupirko ir pareigūnams davė dvi SIM korteles, kurias migrantai galės panaudoti paskirtu laiku. Jos teigimu, stengiamasi aprūpinti migrantus ir nereceptiniais nuskausminamaisias vaistais.
„Mes mėginame padėti jiems gauti vaistų nuo skausmo. Pastarosiomis dienomis Raudonasis Kryžius mėgino jiems padėti gauti šių vaistų. Tiems žmonėms, kurie kenčia nuolatinį skausmą, nupirkdavome stipresnių nereceptinių vaistų“, – pasakojo Alytaus raudonojo kryžiaus sekretorė.
Medicininę pagalbą teikiančios organizacijos atstovė pasakojo, kad šiuo metu Vydenių centre aptikti keli niežų atvejai, todėl ji paragino valdžios atstovus pasirūpinti reikiamomis specialiosiomis priemonėmis. Iškyla ir su geriamo vandens problema, kadangi dalis žmonių dėl kultūrinių skirtumų abejoja, kad vanduo iš čiaupo yra tinkamas vartoti. Pasak A. Turauskaitės, demonstraciniais tikslais patiems darbuotojams teko atsigerti iš čiaupo tekančio vandens ir pabandyti migrantus įtikinti, kad vanduo yra tinkamas vartoti.
Raudonojo Kryžiaus atstovė pažymėjo, kad gyventojai turi galimybę paaukoti reikiamų priemonių apie tai informuodami pareigūnus.
„Manau, kad gali paaukoti, bet turėtų atsiklausti vietoje budinčių pareigūnų. Viskas turėtų būti pirkta parduotuvėje, o ne namų darbo“,- pasakojo A. Turauskaitė, kartu pažymėdama, kad geriausiai būtų, jog aukojami drabužiai būtų nauji arba bent jau švarūs.
Policininkų sudaryta galimybė pažiūrėti futbolą suteikė daug džiaugsmo
Nelegalius migrantus Vydeniuose saugo ne tik tvora aplink buvusią mokyklą, bet ir keturi policijos ekipažai, budintys ištisą parą. Pasak pareigūnų, per pastarąją savaitę konfliktų praktiškai nepasitaikė, o daugelis teritorijoje uždarytų migrantų, iš vietinių kaimo gyventojų gavę kamuolį, tiesiog žaidžia futbolą. Pareigūnai juokavo, kad pagrindinis jų darbas šiuo metu – padavinėti pro tvoros viršų praspirtą kamuolį.
Pareigūnai pasakojo, kad žiūrėdami Europos futbolo čempionato finalą tarp Italijos ir Anglijos, jie migrantams esą suteikė daug džiaugsmo, atsukę nešiojamojo kompiuterio ekraną afrikiečiams, ir taip suteikę jiems galimybę bent pro tvoros plyšį stebėti, kaip klostosi daug dėmesio visame pasaulyje susilaukusios futbolo rungtynės.
Kaimo seniūnė: gyventojų nuotaikos rimsta
Tuo tarpu kaimo seniūnė Genė Ramaškienė pagyrė savivaldybę dėl bendradarbiavimo, pagalbos tiek įrengiant policijos postą ir palapinę pareigūnams, tiek pagalbą paruošiant mokyklos patalpas migrantų įkurdinimui. Jos teigimu, gyventojai jau apsiprato su kaimynystėje apgyvendintais asmenimis.
„Gyventojų nuotaikos raminasi. Apsibuvo, apsiprato. Jau matyti, kad vietiniai, čia arti gyvenantys kaip ir ramesni. Mato, kad nieko blogo čia nevyksta. Gal dar ir yra kokio nerimo, bet nėra taip, kad labai bijotų. Atgijo kaimas, policijos daug, judėjimo ir veiksmo daug“,- sakė Vydenių kaimo seniūnė.
Prie pat apgyvendinimo vietos yra parduotuvė „Aibė“. Šalia jos sėdėję vietiniai jaunuoliai juokavo, kad migrantus apgyvendinus Vydeniuose bent jau „atgytų kaimas“. Pasak vieno vaikino, kai kuriems kaimo vaikinams vieną migrantę netgi pasivyko pakviesti į socialinio tinklo „Instagram“ draugus. Vietiniai gyventojai taip pat sakė esą ramūs, kadangi migrantai „irgi yra žmonės“.
Kamerūnietis papasakojo apie „kelionių agentą“, kviečiantį atvykti į Baltarusiją
Alytaus Aeroklubo teritorijoje apgyvendintus migrantus stebėjo trys policijos ekipažai, čia darbavosi ekskavatorius ir darbininkai, tiesiantys nuotekų tunelį į pastatą. Panašu, kad čia pažiūrėti futbolo rungtynes migrantai progos negavo, kadangi vienas vaikinas, pamatęs žurnalistus, priešingai nei Vydeniuose apgyvendinti migrantai, nesiteiravo, ar gali paskambinti ir neklausė. kada jį paleis. Jis pasiteiravo, kas laimėjo EURO 2020 finalą, bei Copa America finalo rungtynes tarp Brazilijos ir Argentinos. Pabandžius jam užduoti kelis klausimus, migrantas atkirto, kad nėra pasiruošęs interviu.
„Tiesiog noriu žinoti, kas laimėjo Euro ir Copa. Mes neturime interneto, mes neturime susisiekimo su šeima“, – sakė migrantas.
Šalia futbolu susidomėjusio vaikino, rymodamas prie metalinės tvoros, laiką leido senegalietis Mendy. Migrantas pasakojo, kad anksčiau jis net nežinojo apie Baltarusiją ir ten nusprendė vykti tik tuomet, kai sutiko asmenis, kurie jam esą pristatė labai geras studijų ir darbo galimybes A. Lukašenkos valdomoje šalyje.
„Buvo lengva patekti į Baltarusiją. Niekada nežinojau, kas yra Baltarusija. Jie man melavo, kad ten yra daug galimybių dirbti, studijuoti. Aš niekada nesvajojau atsidurti Baltarusijoje. Kai atvykau, ten buvo daugybė problemų, rasizmas. Jie nenorėjo, kad mes pasiliktumėme. Pakėlė studijų kainas“,– sakė Mendy.
Afrikietis tvirtino, kad, nepaisant sudėtingos penkių dienų kelionės miškais į Lietuvą, jis siekė atvykti į šalį, kurioje gerbiamos žmogaus teisės.
„Buvo labai sunku išvykti. Pėsčiomis ėjome penkias dienas. Kelis kartus pasiklydome. Bet mes ėjome čia, nes tikime, kad čia gerbiamos žmogaus teises. Tiesiog matėme galimybę“,– pasakojo iš Senegalo kilęs migrantas.
Šiek tiek nuošaliau aeroklubo teritorijoje buvo įrengtas ir krepšinio lankas, tačiau dviem vaikinams iš Kamerūno taip pat artimesnis buvo futbolas, todėl jie kartu spardė kamuolį. Vienas iš vaikinų pasakojo, kad Baltarusijoje praleido vos šešias dienas. Kaip teigia kamerūnietis, jam vykti į Baltarusiją pasiūlė jo šalyje sutiktas „kelionių agentas“, kuris pasiūlė baltarusišką vizą.
„Ten yra vaikinai, kelionių agentai, kurie siūlo vizas. Kelionių agentai dirba tinkle. Jie sako, pakalbėk su tuo vaikinu, su tuo ir tuo“,- sprendimą pasirinkti Baltarusiją aiškino migrantas.
Iš Kamerūno kilęs vyras išreiškė lūkestį, kad jį laikinai priėmusi Lietuva čia jam leis pasilikti ilgesniam laikui, kadangi šioje šalyje, jo nuomone, nėra rasizmo ir gerbiamos žmogaus teisės.
„Lietuva labai labai draugiška. Aš esu patenkintas, kad jie mane įsileido. Tikiuosi, kad jie mane priims, nes lietuviai nėra rasistai, jie pripažįsta žmogaus teises. Čia daug geriau nei Baltarusijoje. Norėjau pasinaudoti proga“,– sakė kamerūnietis.
Savivaldybės atstovas skundžiasi migrantų keliama netvarka
Alytaus rajone esančiame Verebiejų kaime migrantai taip pat apgyvendinti apleistos mokyklos teritorijoje, tačiau čia metalinė tvora buvo papildomai apdengta brezentu, esą siekiant, kad vietiniams gyventojams nereikėtų kiekvieną dieną stebėti naujųjų kaimynų. Lauke, prie mokyklos, stovėjo mėlyni biotualetai, telkšojo nuotekų balos, ant migrantų judėjimą ribojančios tvoros ir kitose vietose buvo padžiauti skalbiniai. Tokiomis sąlygomis Verebiejų mokykloje gyvena 154 migrantai, daugiausiai Irako piliečiai, buvo ir afrikiečių.
Vietoje buvęs Alytaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pranskevičius skundėsi, kad apleisto pastato teritorijoje apgyvendinti migrantai esą nepasižymi itin kultūringo žmogaus bruožais, kadangi į buvusios mokyklos viduje esančių tualetų skyles jie esą meta įvairius plastikinius daiktus, taip sukeldami santechnikams papildomo darbo. Dėl to, pasak savivaldybės atstovo, teko lauke įrengti ir biotualetus.
Lietuvoje – neteisėtai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Užkimšinėja kanalizaciją, valytojos nespėja tvarkyti. Jie nekultūringi. Pavogė valytojos kibirą ir viską išpylė į koridorių“, – skundėsi Alytaus rajono socialdemokratų partijos (LSDP) skyriui vadovaujantis V. Pranskevičius.
Politiko teigimu, tiek jam pačiam, tiek migrantams svarbiausias klausimas išlieka tai, kaip baigsis ir kas bus po dešimties karantinavimo laikotarpiui skirtų dienų. Alytaus rajono savivaldybės atstovo teigimu, iššūkių kyla ir dėl migrantų mitybos poreikių.
„Kiaulienos jiems neduoda, yra vištienos. Vieną dieną buvo varškėtis su grietinės padažu. Jiems jau įtarimas, kad gali būti kiaulės riebalai. Irakiečiai pradėjo rengti streiką, kad nevalgome, o juodaodžiai valgė. Vakar buvo varškėtis su džemu, tai jau valgė. Su džemu tiko“,- pasakojo V. Pranskevičius.
Iš Irako į Lietuvą keliavo naudodamiesi navigacijos įranga
Pavėsyje prie metalinės tvoros kartu su seserimi sėdėjęs irakietis vaikinas pasakojo, kad į Baltarusiją, o po to ir į Lietuvą jie kartu su šeima, viso 11 asmenų grupė, keliavo tiesiog nusprendus ieškoti geresnio gyvenimo.
„Mes pro Baltarusiją tiesiog atvykome čia. Niekas man nesakė čia eiti. Mes čia atvykome iš Irako. Ten nėra gyvenimo. Vykome iš vienos valstybės į kitą. Niekas mums nepadėjo. Naudojomės GPS“,– tvirtino irakietis.
Visgi jis, priešingai nei kiti kalbinti migrantai teigė neketinąs užsilikti Lietuvoje ir norintis geresnio gyvenimo ieškoti kitose Europos valstybėse.
„Mūsų grupėje buvo vienuolika žmonių. Mano brolis ir kiti draugai. Mes norėjome į Europą dėl geresnio gyvenimo. Aš nenoriu čia pasilikti. Aš noriu vykti į kitą valstybę, turėti darbą, geresnį gyvenimą“,– sakė migrantas.
Visiškai kitokio požiūrio nei irakietis laikėsi iš Kongo kilęs vyras. Gan sklandžiai rusiškai kalbantis migrantas pasakojo dvejus metus studijavęs Baltarusijoje, tačiau jis pabrėžia, kad tikisi geresnių sąlygų, negu jam šiuo metu buvo suteiktos Lietuvoje. Visgi jis pažymi, kad turėdamas progą čia pasilikti ir dirbti – tokią galimybę jis apsvarstytų.
„Mes daug metų studijavome Baltarusijoje, bet mes palikome Baltarusiją dėl diktatūros, rasizmo, mes kentėjome, nebuvome saugūs. Jeigu galėsiu pasilikti čia (Lietuvoje-ELTA) – pažiūrėsime. Man tereikia normalių sąlygų, jos čia nėra itin geros“,– kalbėjo migrantas, kartu patikslindamas ir pagrindines jam iškylančias problemas.
„Mes neturime sąlygų apsiprausti. Septynias dienas nėjau į tualetą, nes jo būklė nėra gera (…) ,net kalėjime leidžiama bendrauti su šeima. Mums čia nesuteikia galimybės paskambinti, mes nežinome, ar mūsų šeimos nariai yra gyvi“,– sakė iš Kongo kilęs vyras.
Medininkų pasieniečių mokykloje įkurdintos šeimos su mažamečiais vaikais
Apie ką jis svajoja? Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Medininkuose esančios Pasieniečių mokyklos studentų bendrabučiuose apgyvendinta 120 saviizoliuotis turinčių nelegalių migrantų, daugiausiai irakiečių. Kadangi sąlygos čia geresnės, į šias patalpas nukreipiamos šeimos su mažamečiais vaikais. Teritorijoje patruliuoja ir tvarką prižiūri pareigūnai, o Pasieniečių mokyklos studentams migrantų prižiūrėti nereikia – jie ruošiasi egzaminams ir vykdo kitas užduotis. Atvykėliai apgyvendinti laisvuose mokyklos studentų bendrabučiuose, todėl čia suteikiamos geresnės sąlygos nei apleistuose pastatuose įkurdintų migrantų atveju.
Tačiau čia gyvenantys migrantai negali savo kambarių palikti visą saviizoliacijos laikotarpį, jiems netgi negalima eiti pasivaikščioti. Tačiau viena moteris su mažu berniuku, pamačiusi žurnalistus atsidarė langą ir į viršų iškėlė nykštį, taip duodama suprasti, kad ji yra patenkinta esama padėtimi. Paklausta, kaip jaučiasi, ji trumpai, su ryškiu akcentu, angliškai atsakė „it‘s okay“ ir „thank you“, taip dėkodama Lietuvai už suteiktas gyvenimo sąlygas.
Leonardas Marcinkevičius (ELTA), Marius Morkevičius (ELTA)
Vieni sako, kad mums nereikėjo taip smarkiai spausti A.Lukašenkos į kampą, nes esą tokiu būdu tik dar labiau pastūmėjome Baltarusijos diktatorių į putininės Rusijos glėbį, o, iš kitos pusės, dabar sunkiai tvarkomės su savo principingumo pasekmėmis pasienyje, kiti įrodinėja, kad neturėjome jokios teisės nusisukti, kai kaimyninėje šalyje labiausiai bjauriu pavidalu yra naikinamas žmogaus orumas, sutrypiami į purvą laisvės likučiai, doriausi tos šalies piliečiai yra įkalinami, kankinami, žudomi.
Tačiau, kaip atrodo bent man, čia vis tik diskutuojama ne tiek dėl vertybių, kiek dėl to, kokį racionalumo tipą išpažįstame, kaip toli esame pasiryžę žengti racionalizacijos keliu, nes ne tik pirmieji kalba apie subalansuotą utilitarinį pasirinkimą, bet ir antrieji tvirtina, kad mums naudingiausia būtų, jeigu kaimyninė šalis tvarkytųsi demokratiniais pagrindais, taptų žmogaus teises gerbianti ir ekonomiškai klestinti valstybė. Savo ruožtu aš pats šiuo atveju neturiu jokio pasirinkimo nei į vieną, nei kitą racionalumo pusę, įkalintas iracionalumo, nes tas pats Lukašenka man visados buvo tik didžiausio, netelpančio į jokius rėmus, taigi ir nepasiduodančio racionalizacijai pasišlykštėjimo dirgiklis, kol tokio negatyvaus išgyvenimo įtampą bent iš dalies pavyko suobjektinti kažkieno tiksliai sutvarkytu vaizdiniu apie tarakoną, krutinantį kruvinus ūsus.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar tais laikais, kai Dalia Grybauskaitė kvietėsi Baltarusijos diktatorių švečiuosna, jaučiau pareigą perspėti, kad Lukašenkos diktatūra yra, kalbant paradoksaliai, labiausiai higieniška diktatūra pasaulyje, žodžiu „higieniška“ pabandydamas išreikšti tą siaubą, kurį gali žmogus patirti žiūrėdama tiesai į akis apie lukašenkinio valdymo stilių ir ypatumus.
Žiū: jeigu kiti diktatoriai turėdavo didesnes ar mažesnes savo aukų kapines, tai Lukašenka tais laikais tokių kapinių neturėjo, nes jo pavojingiausi oponentai labai dažnai pranykdavo be pėdsakų, nepaliekant net mažiausios galimybės aukos artimiesiems aplankyti diktatoriui neįtikusio žmogaus kapelį. Užtekdavo šiam pabaisai spragtelėti pirštais ore ir nepatogus žmogus paprasčiausiai išgaruodavo, nepalikdamas jokios išnaros, ar ne taip? Tokia yra (arba buvo) Lukašenkos diktatūros nešvankioji magija. Ar galima čia dar kažką racionalizuoti? Tai, kad tik dabar išaiškėjo, kad iš nešvarios virtuvės išnirusi tarakoidinė būtybė nėra tokia higieniška kaip atrodė mums iš pirmo žvilgsnio, neleidžia tvirtinti, kad anas anksčiau buvo ne toks atgrasus, todėl neva tada dar buvo galima taikstytis su režimo nusikaltimais dėl šventos ramybės ir kažkokių konjunktūrinių sumetimų. Kita vertus, aš tai dabar prisiminiau ne dėl to, kad nenoriu praleisti progos vėl ir vėl pasigirti, koks kadaise buvau įžvalgus, toli numatantis į priekį, kiek kviesdamas visus pripažinti faktą, jog kartais pasišlykštėjimas (ar pasidygėjimas) leidžia praregėti tikrovę ne mažiau intensyviai nei euforinis būties paslapties išgyvenimas.
Tačiau šįkart kalbėsime ne tiek apie Lukašenkos pradėtą hibridinį karą, kiek apie užstojusią hibridinę taiką Lietuvoje.
Pastaruoju metu vis dažniau pasigirstantys reikalavimai atstatydinti Gabrielių Landsbergį iš Užsienio reikalų ministro posto dėl užklupusios mus migrantų krizės gali būti kvestionuojamas dėl savo dalykinio turinio, tačiau yra visiškai teisėtas, pagrįstas ir neatšaukiamas sisteminės logikos požiūriu.
Žinoma, ne G.Landsbergis išprovokavo tą krizę, tačiau jeigu tik nesate kilmingųjų mergelių instituto auklėtinis, nesunku bus suprasti ir tai, kad šalies daugumos žmonių nuotaikas atstovaujantys veikėjai (kaip rodo sociologiniai tyrimai, šeimų maršo vertybėms didesniu ar mažesniu laipsniu pritaria trys ketvirtadaliai šalies gyventojų) neturi teisės atsisakyti progos paversti atpirkimo ožiu Anūką, nepotizmo princą, dėl savo arogancijos ir pasipūtimo tikriausiai labiausiai nemėgstamą šiuo metu politiką Lietuvoje, tarkime, tokiu būdu ieškodami satisfakcijos už visą patirtų pažeminimų, patyčių, begėdiškų šmeižtų virtinę, pateikdami sąskaitą už valdančiąją klasę aptarnaujančių politologijos tešlagalvių prasivardžiavimus, kai naujosios politikos bangos atstovai ne kartą buvo vadinami Putino emisarais, penktąja kolona.
Ar tai trys ketvirtadaliai šalies gyventojų yra penktojo kolona, a? Ar tiksliai suskaičiavote? Kokiai tautai galiausiai atstovaujate? Mūsų laikmečio žyme yra tai, kad tiršta ir dygu tapo nuo prisitaikėlių, karjeristų ir konjunktūros fetišistų, tačiau tai nekeičia reikalo esmės, kad gyventojų dauguma ir yra politinė tauta, kai savo ruožtu politinės tautos ir valdančiosios koalicijos orientacijos pastaruoju metu stipriai prasilenkia. Kaip atrodo, G.Landsbegio paaukojimas būtų „mažiausias kraujas“, ieškant hibridinio balanso, yra atpirkimo ožio už visas netesybas ir politinės sąmonės bei vaizduotės Lietuvoje nususinimą instaliacija.
Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Andrius Kubilius, iš tiesų kaip ta nekaltųjų mergelių instituto auklėtinė, sako, kad nepalankiu mums visiems hibridinio karo metu tie žmonės, kurie reikalauja V.Landsbergio atstatydinimo, pagal kare kaip kare logiką turėtų būti vadinami išdavikais. Tačiau jau tokio lygio kaip ši krizė, didesnės ar mažesnės visuomenės mobilizacijos reikalaujantys išbandymai byloja ir apie tai, kad nereikia spjaudyti į šulinį, iš kurio gali prisieiti gerti, nereikėtų persistengti dergiant savo tautiečius, nes negražu bus kitą kartą kviesti tų pačių žmonių mases ginti Tėvynę.
Kas ten dar taip neseniai tvirtino, kad lietuvių tauta neturi teisės rašyti savo istorijos? Todėl leiskite man išsakyti savo atskirą nuomonę, kad išdaviku turėtų būti vadinamas ne šiaip politinis oponentas, su kuriuo gali prisieiti dalytis valdžia, o greičiau tas įtakingas dabartinės koalicijos veikėjas, kuris savo ruožtu tarpininkavo nešvankiausiai nepriklausomybės laikų akcijai, kai šalies Genocido tyrimo centro direktorių mums paskyrė svetimos šalies ambasadorius, atstovaujantis truputėlį kitokiai istorijos versijai. Čia ir kyla klausimas – ar be teisės rašyti savo istoriją tauta dar yra pajėgi atstovauti sau arba bent įsisąmoninti savo interesus, bus pajėgi ginti Tėvynę?
Tegul pabando atsakyti į šį klausimą tas dvaro politologas, kuris išversdamas seną posakį į priešingą pusę neseniai su didžiausiu aplombu ciniškai pareiškė, kad nepaklūstantys konjunktūros taisyklėms žmonės yra tik naudingi idiotai…
Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis ir Turkijos URM vadovas Mevlütas Çavuşoğlu. URM.lt nuotr.
Liepos 13 dienos vakare užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis kartu su Vyriausybės kanclere Giedre Balčytyte bei vidaus reikalų viceministru Arnoldu Abramavičiumi atvyko į Ankarą, kur susitiko su Turkijos užsienio ir vidaus reikalų ministrais Mevlütu Çavuşoğlu bei Süleymanu Soylu.
Pagrindinis vizito į Ankarą tikslas yra susijęs su bendrų veiksmų paieška, stabdant išaugusios nelegalios migracijos srautus per Baltarusiją į Lietuvą, užkertant kelią naujo nelegalios migracijos maršruto į Lietuvą per Baltarusiją atsiradimui bei išardant šiuo metu veikiančias nusikalstamas žmonių gabenimo schemas.
Ministras G. Landsbergis pabrėžė, kad Lietuva ir Turkija yra partnerės, kurios sėkmingai bendradarbiauja Šiaurės Atlanto organizacijoje. „Lietuva patiria ne pabėgėlių krizę – tai Aliaksandro Lukašenkos režimo hibridinis karas prieš Lietuvą. Baltarusijos režimas, prisidengdamas reguliaraus komercinio oro susisiekimo veikla, galimai naudoja Turkijos Stambulo oro uostą kaip tranzitinį punktą režimo organizuojamos nelegalios migracijos kelyje“, – teigė G. Landsbergis.
Susitikimuose sutarta dirbti kartu, siekiant sustabdyti nelegalios migracijos srautus į Europą. Turkija tampa vis didesne nelegalių migrantų iš kaimyninių regionų tranzito šalimi. Galimai apie 20 proc. atvykstančiųjų lėktuvais tranzitu per Stambulo oro uostą į Minską yra nelegalūs migrantai. Ministras G. Landsbergis paprašė Turkijos valdžios atstovų skirti daugiau dėmesio ir pastangų, užkertant kelią Baltarusijos režimo prieš Europą vykdomai hibridinei atakai, kurių metu nelegali migracija naudojama kaip ginklas.
Turkijos pareigūnai patikino, kad šalies institucijos artimiausiu metu yra pasiruošusios pasidalinti savo patirtimi ir žiniomis su Lietuvos pareigūnais dėl efektyvaus sienų valdymo ir nustatant trečiųjų šalių piliečių tapatybę. Sutarta, kad dar šią savaitę į Turkiją atvyks nedidelė ekspertų delegacija konkrečioms bendradarbiavimo priemonėms aptarti. Daug dėmesio ministro susitikimuose buvo skirta informacijos tarp šalių keitimosi klausimams, siekiant operatyviai nustatyti nelegalių migrantų tapatybę.
Iš Ankaros užsienio reikalų ministras G. Landsbergis vyks į Bagdadą (Irakas), kur ketina aptarti bendradarbiavimo galimybes nelegalios migracijos srityje su Irako užsienio reikalų ministru Fuadu Husseinu.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija
Opozicinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narė Agnė Širinskienė įsitikinusi, kad dešiniųjų valdančioji koalicija tinkamai nepasiruošė nei migrantų krizei, kurią esą buvo galima numatyti jau prieš kelis mėnesius, nei reikalingai informacinei kampanijai dėl vakcinacijos. Dėl prasto pasiruošimo skiepijimo tempų lėtėjimo, „valstietės“ nuomone, taip pat buvo galima tikėtis.
„Tokiai krizei pasiruošti, kiek aš bandžiau žiūrėti, nuo kada atsirado Lukašenkos grasinimai, tai buvo laiko, praktiškai du mėnesiai, nes pirmieji grasinimai pasirodė gegužės viduryje. Pasiruošimo, kaip tokio, nelabai matosi“, – interviu Eltai sakė A. Širinskienė.
Nors parlamentarė ir kritikuoja valdančiuosius dėl lėtėjančių vakcinacijos tempų, tačiau ji pati nemano, kad kontroversiškais pasisakymais garsėjantis LVŽS frakcijos kolega Dainius Kepenis, skleisdamas prieš vakcinas nukreiptas savo žinutes, prisideda prie to, kad bent jau keli procentai gyventojų pasirenka nesiskiepyti.
„Aš nemanau, kad Kepenis yra toks nuomonės lyderis, kuris 1–2 proc. gyventojų galėtų „nuimti“ nuo vakcinacijos“, – tvirtino „valstietė“.
Tuo metu komentuodama rudenį vyksiančius LVŽS pirmininko rinkimus, parlamentarė tvirtino neabejojanti, kad dabartiniam jų lyderiui Ramūnui Karbauskiui politiniu nuovokumu ar vadybiniais gebėjimais prilygstančio politiko partijoje tiesiog nėra. Visgi A. Širinskienė išreiškė lūkestį, kad R. Karbauskio „išdaviku“ išvadintas lyčiai neutralios Partnerystės įstatymą parėmęs Tomas Tomilinas išdrįs mesti iššūkį dabartiniam LVŽS pirmininkui.
– Dviem šioje kadencijoje garsiai nuskambėjusiems Laisvės partijos projektams: Partnerystės įstatymui ir mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo pataisoms „valstiečiai“ teikė du alternatyvius projektus (Jungtinės veiklos sutartis ir atleidimą nuo Baudžiamosios atsakomybės pasirinkus gydymą). Apskritai, galima teigti, kad Laisvės partijos idėjos tapo populiarios ir ši politinė jėga išaugo dėl jūsų vykdytos politikos. Dabar jūs opozicijoje veikiate stimuliuojami oponavimo jų idėjoms. Ar galima sakyti, kad esate visiškai priešingi, tačiau vienas nuo kito priklausomi poliai, kad jūsų santykis su Laisvės partija yra tam tikras politinis In ir Jan?
– Aš nesakyčiau, kad pas mus yra kažkoks ypatingas santykis ir mus labai stimuliuotų. Tiesiog bendra nuostata, ką partija, supratusi, kad bus opozicijoje po rinkimų, sakė, kad mes oponuosime konstruktyviai, nes tai, kas labai erzino būnant valdančiaisiais, tai nuolatinis oponavimas dėl oponavimo. Bet kai reikia projektų, tai ankstesnė opozicija mums jų tikrai nesiūlydavo. Buvo be galo sunku dirbti, nes matai tik žodžius, bet nematai to produkto, dėl kurio galėtum diskutuoti. Mūsų tie projektai kyla iš to, kad mes stengiamės būti konstruktyvi opozicija, ir ten, kur mes oponuojame, mes siūlome galimas alternatyvas, kitus kelius, kaip būtų galima pasiekti to paties tikslo.
Tarkime, su tuo pačiu narkotikų dekriminalizavimu, tai vienas iš Laisvės partijos oficialiai deklaruojamų tikslų buvo tai, kad jauni žmonės galėtų gydytis, būtų motyvuojami, bet nebūtų baudžiami. Šiuo atveju mūsų pasiūlytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės arba ikiteisminio tyrimo nutraukimo modelis galėtų pasiekti lygiai tą patį tikslą. Jeigu žmogus gydosi, priima tą sprendimą, jį galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju nepaliekamos Baudžiamojo kodekso sukeliamos neigiamos pasekmės žmogaus gyvenime ir kartu užtikrinama, kad jis eitų gydytis. Tai šio tikslo mes galėjome siekti šiek tiek kitomis priemonėmis, kurios būtų ir atgrasančios. Žiūrint kitų valstybių patirtį dekriminalizavus narkotines medžiagas, tarkime Estijoje, neišvengiamai matomas vartojimo kilimas ir paskui valstybė turi bandyti tvarkytis su tomis vartojimo pasekmėmis. Tokia buvo šio pasiūlymo racija.
O dėl Partnerystės mes visą laiką nuosekliai, vertybiškai jau daug metų, eilę kadencijų nuo 2016 m. rinkimų programos kalbėjome apie tai, kad ūkinį santykį reikia susitvarkyti, nes žmonės gyvena kartu ir ne tik homoseksualūs, bet ir taip pasitaiko žmonių, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių turi gyventi kartu. Šiuo atveju jų turtinių klausimų sprendimui mechanizmą reikia sukurti, bet tikrai visą laiką sakėme, kad tai turi būti tik turtiniai, bet jokiu būdu ne šeimos santykiai.
– Tai galima sakyti, kad Partnerystės atveju Laisvės partija irgi pirmiausiai siūlo sutvarkyti porų gyvenimą kartu. Dekriminalizavimo atveju jūs irgi deklaruojate panašius tikslus kaip Laisvės partija, tik siūlote kitas priemones. Tai ar galima sakyti, kad jūs iš esmės dėl tikslų bent jau šiais klausimais iš principo lyg ir sutariate, tik siūlote skirtingas priemones?
– Na dėl Partnerystės tai mūsų ir Laisvės partijos tikslai yra visiškai skirtingi. Nes Laisvės partijos projekto tikslas buvo akivaizdžiai sukurti šeimos santykius arba netgi tam tikrą pseudosantuokos modelį, pagal tai, kiek Partnerystės įstatymo projekte buvo iškopijuota Civilinio kodekso normų, kurios reguliuoja santuoką. Santuokos sąlygos iš Civilinio kodekso buvo paverstos Partnerystės sąlygomis. Tai šiuo atveju mūsų tikslas yra tik ūkiniuose santykiuose. Jeigu žiūrėtume projektus laike, tai mes tą projektą registravome 2017 metais, reikšmingai anksčiau, kai dar net Laisvės partijos greičiausiai nebuvo, kai buvo vienas Liberalų sąjūdis ir tas skilimas nebuvo įvykęs.
– Bet kalbant apie tam tikras vertybines nuostatas, štai jūs ir Seime sėdite kairėje pusėje ir pozicionuojate save kaip kairiąją politinę jėgą, tačiau tarp jūsų pačių narių irgi yra kritikuojamas vadinamasis leftizmas, kuris taip pat reiškia politinę kairę. Kaip jūs paaiškintumėte, kas jūsų supratimu yra politinė kairė?
– Vienas dalykas, aš tikrai niekur negirdėjau, kad būtume sakę, jog esame gryna politinė kairė. Tikrai, kiek aš matau programinius dokumentus, mes paprastai kalbame apie nuosaikesnę kairę – centro kairės poziciją, kurios socialinės politikos atveju kairiosios politikos bruožų, matyt, turime daugiau. Parlamentarė Agnė Širinskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ten, kur mes kalbame apie vertybines nuostatas, tai, matyt, reikia pasakyti, kad Lietuvoje liko iš esmės vienintelė parlamentinė partija, kuri pasisako už tradicinę šeimą, kitas tradicines vertybes. Nes pasižiūrėjus už mūsų dar kairiau sėdinčius socialdemokratus, tai panašu, kad jie to vertybinio stuburo neturi ir neturi bet kokia prasme. Nes tikrai labai keistai atrodo situacija, kada socialdemokratų partija savo rinkimų programoje sako, kad mes įteisinsime Partnerystę, o kai ateina reikalas iki balsavimo, tai tada partijos frakcija skyla per pusę. Tai rodo tam tikrą vertybinį pasimetimą. Šiuo atveju to vertybinio pasimetimo pas mus, matyt, yra mažiau, tas nuoseklumas yra kur kas didesnis. Vis dėlto įsipareigojimai, kurie išsakomi prieš rinkimus, jie turi būti vykdomi. Tuomet jau geriau neprisižadėti, negu žmonėms sukelti kažkokius klaidingus lūkesčius, taip gaunant jų balsus, o paskui, kada ateina politinio pasirinkimo momentas Seime – pasirinkti kitaip.
– Tačiau ar nėra taip, kad jūs, pateikdami save, pasitaisau, ne kaip visiškai kairę, bet kaip centro kairiąją partiją, pasitelkdami tam tikrą visuomenėje populiarią, atraktyvią sąvoką, nebandydami patys savęs kitaip pozicionuoti, bandote pačią sąvoką pritraukti prie savęs, kad štai jūs esate tie tikrieji?
– Mes sąvokų tikrai nepritraukinėjame. Aš manyčiau, kad į sąvokas žmonės ir nežiūri, kai jie renkasi politinę jėgą rinkimų metu. Vis tiek, matyt, yra vertinama programa, nuoseklumas ir tie darbai, kurie buvo nuveikti per tam tikrą laikotarpį, kai partija užėmė valdančiąsias pozicijas. Aš manyčiau, kad šis kompleksas lemia rinkėjų pasirinkimus, o ne abstraktus svarstymas tarp centro kairės ar kairės. Natūralu, kad žmonės žiūri į sprendimų priėmimo procesą. Tarkime, grįžtant prie tų pačių socialdemokratų, kurie opozicijoje visą laiką buvo koalicijoje su konservatoriais praėjusiąją kadenciją ir balsavo identiškai. Manyčiau, kad tapatinimasis su konservatoriais jiems pakišo koją per rinkimus.
Jie ir dabar lipa lygiai ant to paties grėblio. Nepaisant to, kad jie turėtų būti tam tikrais programiniais aspektais labiau kairėje negu mes, bet realiai jų sprendimo priėmimo metodai ar balsavimas Seime rodo, kad jie yra dešinieji. Kai peržiūri keletą balsavimų, jie tikrai nesocialdemokratiški, nes dalis balsų, ne tik Partnerystės atveju, bet netgi ir Valstybinių įmonių privatizavimo atveju, jie atsiduria dešinėje.
Šiuo atveju vertybes, manyčiau, mes išlaikome tikrai nuosekliau, žiūrint, kaip atrodo rinkėjų pasirinkimai arba reitingai dabar.
– Socialdemokratai, liberalai, konservatoriai yra visoje Europoje, pasaulyje suprantamos politinės jėgos, o kas būtų politinio spektro pavyzdys ar alternatyva užsienyje jūsų atveju?
– Na aš tikrai nenorėčiau tapatintis su kažkokiomis užsienio politinėmis jėgomis. Galbūt tam tikrų bruožų mes turime su Latvijos žaliosiomis partijomis. Kaip žinoma, Latvijos žalieji, rodos, pernai buvo pašalinti iš Žaliųjų aljanso (Europoje – ELTA). Mes su tuo aljansu turime susitarimą, kad mūsų žmonės dirba jų grupėje Europarlamente, tačiau yra susitarta, kad mes niekada nepalaikysime ypač liberalių idėjų, kurios yra susijusios su šeimos politika. Latviai šio susitarimo neturėjo ir jie faktiškai dėl savo pasisakymų apie Stambulo konvenciją, tradicinę šeimą tiesiog buvo išmesti kaip nepritampantys prie Europos žaliųjų aljanso. Šiuo atveju tiesioginių paralelių nenorėčiau su kažkokia politine jėga vesti, nes vargiai ar jos būtų tikslios.
– Jūs savo pokalbyje paminėjote, kad „valstiečių“ partijai šeimos vertybės svarbios, štai dabar minite, kad dėl tam tikrų šeimos politikos nuostatų jūsų kolegoms Latvijoje tenka kritikos, bet štai premjerė Ingrida Šimonytė irgi sako pasirinkusi šeimos vertybes, kai nusprendė nenuvykti į Valstybės dienos proga organizuotą priėmimą pas prezidentą. Kaip manote, ar toks pasirinkimas buvo teisingas, ar visgi reikėjo suderinti „šeimos vertybes“ ir vizitą Prezidentūroje?
Premjerė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
– (šypsosi) aš manyčiau, kad tai buvo toks premjerės „trolinimas“ ir vienas iš tokių konservatorių žingsnių bendrame prezidento „trolinimo“ kontekste. Kiek man teko feisbuke matyti, premjerė tuo metu buvo ir su savo padėjėjais kai kuriuose Vilniaus parkuose ir tomis nuotraukomis dalinosi. Šiuo atveju aš jos pasakymą vertinčiau bendrame visos konservatorių politikos kontekste, kai bandoma ir prezidento galias palaipsniui išmušinėti, tarkime, Europos Vadovų Taryboje, ir bandoma jį statyti į tokią labai nepalankią poziciją, kartais nevengiant ir pasityčiojimo ar pasijuokimo. Šiuo atveju, aš manyčiau, kad tas pasakymas ir gimė dėl to, kad yra žinoma prezidento pozicija dėl tradicinės šeimos, ir šio pasisakymo tikrai nevertinu kaip labai nuoširdaus ir atviro.
– Pati užsiminėte apie EVT. Nuo šio klausimo iš esmės valdantieji šiuo metu atsitraukė. Jūsų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad šešėlinės Vyriausybės veiklos nuopelnas buvo ir tai, kad taip pat buvo atsitraukta nuo Stambulo konvencijos. Partnerystės įstatymo nepavyko priimti. Ar galima sakyti, kad šešėlinė Vyriausybė tam tikrais atvejais, tokiu ganėtinai ultimatyviu būdu komunikuodama, sakydama, kad neisime į Rinkimų peržiūros darbo grupę, kol jūs nepakeisite savo požiūrio, nesitarsime dėl švietimo, kol bus neįtraukti mūsų siūlymai, sugebėjo pasiekti savo tikslų?
– Aš manyčiau, kad taip, nes tuomet ir valdantieji yra priversti šiek tiek suklusti. Antra vertus, bendradarbiavimas ir kompromisų ieškojimas kai kuriais atvejais išduotų pačias vertybes. Kalbant apie Rinkimų darbo grupę, tikrai sunku įsivaizduoti bendradarbiavimą kuriant įstatymo projektą, kuriame numatomas prezidento rinkimas Seime, arba vienmandačių panaikinimas. Šiuo atveju atsakymas turi būti arba taip, arba ne. Mes rinkomės tą atsakymą „ne“, tiesiog saugodami demokratijos pusę ir šiek tiek užkirsdami kelią valdantiesiems susikurti sau labai palankią rinkimų sistemą. Pripažinkime, kad 2024 metais prezidentą rinkti Seime būtų labai palanku, ir aš beveik įsivaizduoju, kas galėtų būti išrinktas. Tai arba Šimonytė, arba Gabrielius Landsbergis. Žmonių pasirinkimas vargiai ar kada nors bus vieno arba kito politiko pusėje, kalbant apie tai, kas gali vykti 2024 metų rinkimuose.
Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Šiuo atveju ir Europos Vadovų Tarybos klausimą sprendžiant mes užėmėme tikrai griežtą poziciją sakydami, kad vis dėlto prezidento galios turėtų būti nesilpninamos, valdžių atskyrimas yra labai svarbus, Konstitucijos nuostatos, kad prezidentas formuoja užsienio politiką, irgi yra pakankamai aiškios. Juo labiau, tie patys konservatoriai stebuklingu būdu, kai valdė Dalia Grybauskaitė, šito klausimo niekada nekėlė, jiems viskas buvo gerai. Dabar, kai atsiranda vertybiškai svetimas prezidentas, kuris traktuojamas kaip nesavas, bandoma jo galias tirpdyti. Šiuo atveju demokratijos principai reikalauja, kad tos valdžios būtų apylygės ir būtų viena kitos svertai. Šiuo atveju, matyt, natūralu buvo teisingumo labui stoti į prezidento pusę.
– Tai visgi sutinkate, kad šešėlinė Vyriausybė, kaip darinys, kurį galima vadinti beprecedenčiu, anksčiau tokio darinio nei viena frakcija, opozicinė koalicija neturėjo, kad būtent šio darinio dėka pavyko užkirsti kelią tam tikriems valdančiųjų projektams?
– Aš manyčiau, kad taip, nes vis dėlto šešėlinė Vyriausybė daugeliu atvejų buvo tas centras, kuris teikė pasiūlymus, mintis arba realizavo vienus arba kitus kritikos veiksmus. Vis dėlto jos įsteigimas reikalavo darbo, programų rašymo. Reikalauja ir dabar, bet, mano galva, tai buvo išmintingas žingsnis stiprinant ir oponavimo galimybes, ir kartu konstruktyvaus opozicijos darbo galimybes. Aišku, matyt, kitoms politinėms jėgoms kitais politiniais sezonais bus tam tikras iššūkis, nes jeigu bus norima tą patį pakartoti, tai tikrai, matyt, nebus lengva tai padaryti.
– Čia turite omenyje galbūt ir tai, kad Darbo partija perima opozicijos lyderio vaidmenį. Išvis, ar manote, kad jūsų opozicinės koalicijos partneriams pavyks surasti lygiavertį autoritetą ekspremjerui Sauliui Skverneliui, kuris galėtų atstovauti opozicinei koalicijai?
– Na aš manyčiau, kad visokių opozicijos lyderių būna ir visokių reikia. Šiuo atveju, mano galva, vis tiek Darbo partija stengsis maksimaliai gerai pasirodyti kitame politiniame sezone, kas yra, manyčiau, neišvengiama, nes matau tam tikrą jų norą dirbti opozicijoje. Tai šiuo atveju matysime, kas bus tas opozicijos lyderis, nes partneriai kol kas tikrai dar neįvardino. Panašu, kiek jie diskutuoja, kad galbūt jis netgi bus rotuojamas kadencija iš kadencijos.
– Kalbant apie Darbo partijos pasirinkimus, ar jūsų asmeninio pasitikėjimo opozicine koalicija nesumažintų tai, kad jie, tarkime, pasirinktų Andrių Mazuronį opozicijos lyderiu?
– (vos sulaikė juoką) aš labai sunkiai įsivaizduoju, žinant kolegos Mazuronio situaciją Darbo partijoje, kad jis būtų pasirinktas. Tai, be abejo, yra liberalių pažiūrų žmogus, su kuriuo, matyt, nebūtų labai lengva dirbti, tai tą tikrai tenka pripažinti.
– Tai sakote, kad pati Darbo partija tokio liberalaus žmogaus nepasirinktų?
– Aš manyčiau, kad taip, nes žinant, kaip išsiskiria jo pozicijos, tarkime, dėl alkoholio kontrolės, su visa likusia Darbo partijos frakcija, ir kitus dalykus, tai aš manyčiau, kad vis dėlto paprastai vienos ar kitos partijos yra pasirenkamas labiau vertybėms atstovaujantis žmogus.
– Opozicijos lyderis Saulius Skvernelis yra sakęs, kad tam tikrų ir jūsų frakcijos narių pareiškimai, turiu mintyje Dainių Kepenį, iš esmės stabdo dalies žmonių pasirinkimą. Ką matome dabar, kad vakcinacijos tempai stoja. Valdančiuosius kritikuojate, kad jiems nepavyksta susitvarkyti su šiuo iššūkiu, kad nėra nei informacinės kampanijos, bet štai kai kurie jūsų frakcijos kolegos prisideda prie to, kad vakcinacijos tempai sulėtėtų. Tai ar sutinkate, kad ir jums patiems reikėtų į šį dalyką šiek tiek atsakingiau pažiūrėti?
– Mes tikrai diskutuojame su kolega Kepeniu, bet patikėkite, vakcinacijos tempai ne dėl jo lėtėja. Vakcinacijos tempų lėtėjimą buvo galima prognozuoti dar vasario, kovo mėnesį, nes jau tada buvo aišku, kad vakcinacijos kampanijos praktiškai nėra, ji buvo informacinė, bet nebuvo dirbanti su žmonėmis, kurie yra abejojantys. Buvo aišku, kad tie, kurie nori, jie sueis, kai tik bus įmanomos ir prieinamos vakcinos, bet bus ta problema, kuri su abejojančiais, juos reikia įtikinti. Tai reikia pripažinti, kad jokio jų efektyvaus įtikinėjimo nebuvo.
Ta pati šešėlinė Vyriausybė netgi kvietėsi Izraelio ekspertus, viename iš posėdžių dalyvavo Izraelio sveikatos apsaugos ministerijos vieno departamento vadovas, vienas iš koordinatorių vakcinacijos kampanijos ten. Bandėme atkreipti Vyriausybės dėmesį, kad šitas segmentas, abejojantieji, su jais reikia dirbti, perimti kitų valstybių patirtis, kur vakcinacijos kampanija sėkminga. Izraelyje per labai trumpą laiką jį praėjo. Labai gaila, kad tų lėšų vakcinacijos viešinimui, kaip matau, buvo išleista ne vienas milijonas, matyt, bet vis dėlto rezultato nepavyko pasiekti. Dabar, kur vėl mano galva daroma klaida, apie ką reikėtų šnekėti, tai tuoj ateis laikas rudenį revakcinacijai. Mes iki šiol nežinome, kaip bus su revakcinacijos procesu. Šito aiškumo žmonėms irgi reikia, nes po to revakcinacijai prisišaukti žmones bus labai sunku, kadangi žmonės yra pavargę ir nuo karantino, ir nuo kalbėjimo apie vakcinas. To ministerijos matymo toliau iš tikrųjų labai trūksta.
– Visgi tarp didžiausios opozicinės frakcijos narių yra žmonių, kurie priešingai negu tai, ką ir premjerė, ir opozicijos lyderis sako, kad eikime skiepytis, jie paskleidžia kitą žinutę. Tai gal 1–2 proc. daugiau pasiskiepijusių būtų šiuo metu, jeigu nebūtų skleidžiama tokia žinutė?
– Aš nemanau, kad Kepenis yra toks nuomonės lyderis, kuris 1–2 proc. gyventojų galėtų nuimti nuo vakcinacijos. Vis dėlto tai yra sisteminės problemos, kurių neišsprendus su vakcinacija bus labai didelė problema. Ji ir dabar yra didelė. Aš bijau, kad kalbėjimas apie privalomą vakcinavimą ar kiti dalykai jie sukelia atvirkštinį procesą. Natūralu, kad norisi priešintis. Reikėtų daugiau to įtikinėjimo, matyt, ir pasitelkiant visuomenei žinomus žmones ir vykdant labai tikslingą informacinę kampaniją, kurios dabar nelabai matosi.
– Pereikime nuo vienos krizės prie kitos. Kiekvieną dieną stebimus COVID-19 skaičius pakeitė kita statistika, kurią kiekvieną rytą galima pasitikrinti – nelegalių migrantų skaičiai. Viena krizė lyg ir sutvarkyta, bet dabar prasidėjo kita. Ar valdančiųjų darbas augančios migracijos kontekste jus tenkina, ką galbūt siūlytumėte kaip alternatyvas ir ar apskritai buvo pasiruošta tokios situacijos valdymui?
– Tokiai krizei pasiruošti, kiek aš bandžiau žiūrėti, nuo kada atsirado Lukašenkos grasinimai, tai buvo laiko praktiškai du mėnesiai, nes pirmieji grasinimai pasirodė gegužės viduryje. Pasiruošimo, kaip tokio, nelabai matosi, nes atsakomybė perkeliama, viena vertus, ant savivaldybių ir kažkodėl tik ant mažų savivaldybių. Nes labai keistai atrodo, kai į Lazdijų rajono mokyklas atvežama po 100–150 pabėgėlių, o visas Vilnius su tokiu savo pajėgumu pasako, kad mes priimsime 250 pabėgėlių. Tai yra vos porą kartų daugiau negu kad kažkokia Lazdijų mokykla. Šiuo atveju to pasidalinimo tarp centrinės valdžios ir savivaldos nėra. Merai tuos klausimus labai nuosekliai kelia.
Baltarusijos pasienyje. Lietuvos VRM nuotr.
Kitas dalykas, kuris, matyt, buvo uždelstas, kuris tik dabar yra daromas, kuomet krizė įsisiūbuoja, tai sienos apsaugos stiprinimas. Akivaizdu, kad siena yra ganėtinai kiaura, ir kyla klausimas, kas būtų, jeigu vieną dieną pradėtų eiti ne pabėgėliai, o „žalieji žmogeliukai“. Fizinio barjero neturime, ką reikės, matyt, ilgesnėje perspektyvoje statyti, bet mes neturime ir kitokio barjero – pareigūnų. Kyla klausimas, kodėl taip ilgai buvo delsiama pasitelkti tą pačią kariuomenę. Gegužės–birželio mėnesiais dar dirbo Seimas, buvo galima suteikti papildomas galimybes tai pačiai Šaulių sąjungai, kurie dabar teisinio pagrindo būti pasienyje neturi. Tie dalykai, kuriuos buvo galima išnaudoti pasiruošimui, turint diktatoriaus grasinimus prieš du mėnesius, jie iš esmės buvo praleisti.
Kitas dalykas, aš manyčiau, trūksta bendradarbiavimo su FRONTEX agentūra, nes vėlgi, kiek teko šiomis dienomis persižiūrėti FRONTEX operacijas Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje, tai nėra apsiribojama šešių ar kažkiek pareigūnų atsiuntimu, bet dažniausiai yra padedama valstybei su žvalgybos duomenimis, kas galbūt būtų tikslinga, žinant tai, kad Lukašenka žada ne tik siųsti ir siunčia migrantus, bet kalba apie narkotikų kontrabandos atvejį. Šiuo atveju išnaudoti FRONTEX buvo galima plačiau, nelabai suprantu, kodėl taip ribotai jis buvo pasitelktas. Antra vertus, FRONTEX labai svarbus grąžinant pabėgėlius į jų kilmės valstybes. Gaila, kad mes Seime arba neturime informacijos, arba tie dalykai nėra derinami.
– Tuo tarpu jūsų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad pagrindinė priežastis, kodėl valdantiesiems nepavyksta greitai įgyvendinti ir priimti sprendimų šios krizės akivaizdoje, yra tai, kad jie esą nesikalba su opozicija ir iš opozicijos jokių idėjų (štai kiek jūs čia visko dabar išvardinote), jie nesisemia. Tai ar sutinkate su tokiu LVŽS pirmininko požiūriu?
– Taip, iš tikrųjų sutinku, nes netgi ir dabar, kai yra kalbama apie neeilinę Seimo sesiją, tai opozicijai nėra pristatyti projektai, mes nežinome, kas bus siūloma dėl migrantų politikos, tai, matyt, tikrai būtų buvę malonu pamatyti tuos projektus ne penktadienį vakare, o antradienį jau balsuoti. Kartais būna, kad pirmadienį vakare pamatai ir antradienį balsuoji. Būtų malonu juos pamatyti iš anksto ir nagrinėti, nes tų problemų, kurias įžvelgiame ir galime prognozuoti, jų tikrai yra labai daug.
Manyčiau, kad opozicijos įžvalgos tikrai nepamaišytų. Su tuo pačiu prieglobsčio prašymu, jeigu mes žiūrėtume 2020 m., tai Lietuva per mėnesį išnagrinėdavo maksimum 50–60 prieglobsčio prašymų. Tai ką reiškia toks tempas dabar? Jeigu nebus didinami pareigūnų skaičiai, tai čia ne tik terminų, bet ir darbo jėgos klausimas. Tai mes dabar per dieną gaunam apie 100 pabėgėlių. Vadinasi, neturime pakankamai žmonių, net ir sutrumpinus terminus jų fiziškai nebus įmanoma apdoroti. Tokių pastabų iš tiesų būtų, ir nesimato, kad jos būtų sprendžiamos, bet, matyt, toks yra valdančiųjų sprendimas nesišnekėti.
– Kalbant apie jūsų partijos pirmininką Ramūną Karbauskį. Rudenį laukia partijos pirmininko rinkimai. Ką jūs matytumėte pagrindiniu konkurentu? Nes ekspremjeras Saulius Skvernelis tikriausiai neįstos į partiją per šiuos kelis mėnesius, Tomas Tomilinas, pagrindinis R. Karbauskio konkurentas viešojoje erdvėje pastaruoju metu irgi pasakė, kad greičiausiai nedalyvaus. Aišku, būtų smagu pamatyti tokią dvikovą…
– Man irgi.
– Klausimas, ką jūs pati matytumėte kaip pagrindinį R. Karbauskio konkurentą partijos pirmininko rinkimuose?
– Aš tikrai nematyčiau labai didelių konkurentų, bet man irgi būtų labai smagu matyti kolegą Tomiliną bandant kandidatuoti ir pagaliau parodant komandą ir visas administracines savo galimybes. Nes vienas dalykas yra frakcijoje sukurti 11 darbo grupių 32 žmonėms, ką jis sugebėjo padaryti (iš jų veikiančios su kažkokiu rezultatu yra tik dvi), o kitas dalykas yra planuoti, vadovauti partijai, kuri yra be galo didelis organizmas. Kolegai Tomilinui yra labai lengva kritikuoti sėdint šiltai ir neprisiimant jokios atsakomybės, bet manau, kad jeigu jam tektų ją prisiimti, tai mes turėtume panašią situaciją, kaip jis bandė padaryti frakcijoje, kur 32 „valstiečiai“ ir 11 darbo grupių. Šiuo atveju gebėti vadovauti – tą dalyką reikia turėti, galbūt tai netgi yra sunkiai išmokstamas dalykas, netgi kartais galbūt įgimtas, nulemtas temperamento ar charakterio. Šiuo atveju vertinant ir politinį įžvalgumą, ir organizacines, vadybines savybes, tai aš tikrai sunkiai įžiūrėčiau, ką Ramūnas Karbauskis galėtų turėti realiu konkurentu, o ne tuo, kuris konkuruoja, kaip, manyčiau, Tomas kartais daro vien dėl to, kad patektų į antraštes ir žurnalistų dėmesį pritrauktų.
– Jūs pati negalvojate pabandyti mesti iššūkį Ramūnui Karbauskiui?
– (šypsosi) Ne, tikrai neplanuoju to daryti ir nesu iš tų žmonių, kurie labai mėgsta vadovauti, nes man buvo gana sunku ir su Teisės ir teisėtvarkos komitetu. Man labiau patinka ne administraciniai darbai, o kūrybiniai, kurie yra šiek tiek laisvesni ir kartais mažiau surišantys, įpareigojantys. Tikrai neplanuoju to dalyko daryti.
– Tomas Tomilinas, kaip pats ir sako, nemes iššūkio, jūs irgi nesate linkusi pakonkuruoti, bet iš kitos pusės LVŽS kritikavo TS–LKD, pas kuriuos pastaruosiuose rinkimuose, kaip sakote, neįvyko „demokratijos šventė“. Panašu, kad ir pas jus „demokratijos šventė“ tuomet gali neįvykti?
– Pas mus skyriai gali kelti kandidatus ir, aš manau, kad tikrai tų pasiūlymų bus. Net neabejoju, kad greičiausiai ir kolegą Tomiliną kažkoks skyrius pasiūlys. Bet konservatorių problema buvo ne ta, kad buvo vienas kandidatas. Jų problema buvo ta, kad jų įstatuose yra numatyti visuotiniai rinkimai, o šiuo atveju jų prezidiumas nusprendė, kad visuotinių rinkimų nebus, ir balsavo tik tarybos nariai. Šiuo atveju aš matau pačios partijos šiurkštų savo įstatų pažeidimą.
Mes, tuo tarpu, darome atvirkštinį variantą. Pas mus visą laiką buvo renkamas pirmininkas suvažiavime, kas reiškia delegatus ir proporcinį atstovavimą, negalėjo dalyvauti visi nariai. Bet kadangi per pandemiją partija skaitmenizuojasi ir elektroninį ryšį su skyriais stiprina, tai yra nuspręsta keisti įstatus taip, kad būtų galimi visuotiniai rinkimai ir galėtų visi partijos nariai elektroniniu būdu savo pozicijas išreikšti. Aš manau, tai yra tik privalumas, nes jeigu partija nepritaria, tai ji gali nepritarti ir vienintelei kandidatūrai, ir tada yra užduotis ieškoti kitos kandidatūros. Aš manau, kad taip greičiausiai neįvyks, žinant, kad Ramūno Karbauskio lyderystė vis dėlto yra pakankamai tvirta.
– Iš tų pačių konservatorių deleguotų ministrų tikriausiai šiuo metu, nepaisant visos migracijos problemos, garsiausiai aptarinėjamas ministras buvo Arūnas Dulkys, Laisvės partijoje, žinoma, ekonomikos ministrė Aušrinė Armonaitė. Bet kaip jūs vertintumėte jūsų iš šešėlio stebimą Evelinos Dobrovolskos darbą Teisingumo ministerijoje? Ji, galima sakyti, taip pat buvo ganėtinai garsiai aptarinėjama pradedant darbą, bet daugiausiai buvo kritikuojamos ne jos idėjos, siūlymai, o išsilavinimas ir tatuiruotės. Kokių pastabų šiuo metu jūs turėtumėte Teisingumo ministerijai?
– O jūs girdėjote kokius nors jos pasiūlymus, išskyrus neapykantos kalbos projektą, kurį teko atsiimti? Matyt, problema ir yra su šita ministerija, kad tokių pasiūlymų, kurie būtų pakankamai originalūs ir pačių sugalvoti – nelabai yra. Kadangi ministeriją teko stebėti ir praėjusią kadenciją, ir žinoti tuos projektus, kurie yra rengiami praėjusioje kadencijoje, tai tikrai liko iš dalies neparengtų projektų. Šį pusmetį iš Teisingumo ministerijos matau mūsų pradėtų rengti projektų pabaigimą ir atnešimą į Seimą. Originalaus darbo, kuris būtų susijęs su jų pačių rinkiminių įsipareigojimų vykdymu, iš tiesų nelabai buvo.
„Didžiojo šeimų gynimo maršo“ dalyvių eisena Gedimino prospekte Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Netgi garsųjį projektą dėl neapykantos kalbos ji pati registravo ne kaip ministrė, o kaip Seimo narė. Jis nepraėjo ministerijos filtro. Galbūt ir buvo nuogąstaujama per tą filtrą neleisti, nes pasirodys spragos, kurios paskui pasirodė žiniasklaidos dėka ir tą projektą teko gėdingai atsiimti. Tai šiuo atveju iniciatyvumo tikrai trūksta.
Aš jau nekalbu apie fiasko su Referendumo įstatymu, nes galvojau, kad jeigu yra šitaip vėluojama ir tiek mėnesių rengiama, tai bus esminiai pakeitimai esamo Referendumo įstatymo redakcijoje. Tų esminių pakeitimų, kur tiek laiko būtų reikėję dirbti, iš tikrųjų nėra. Nepaisant to, buvo sugebėta padaryti daug teisėkūros klaidų. Teisės departamentas daugiau nei pusšimtį pastabų parašė.
Šiuo atveju kokybės su Referendumo įstatymu nebuvo, o pasekmės žmogaus teisių ar konstitucinių teisių apsaugos kontekste tikrai yra sunkios, nes aš nežinau, ar Europoje dar buvo kita valstybė, kuri dėl valdžios aplaidumo būtų savo gyventojus palikusi bent jau be teorinės referendumo teisės. Ar tą teisę naudos, čia jau yra žmonių reikalas, bet šiuo atveju net teorinės galimybės suorganizuoti referendumą, jį inicijuoti žmonės neteko. Žinant tai, kad teisė į referendumą yra viena iš tokių pamatinių konstitucinių teisių, kur tauta tiesiogiai realizuoja savo suverenias galias, tą teisę atimti, manyčiau, yra labai drastiškas ir neteisingas sprendimas.
Karikatūristų taikinyje – Aliaksandras Lukašenka. Vilnius. Lukiškių aikštė. Karikatūristų paroda po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.
Baltarusijos autoritarinis prezidentas Aliaksandras Lukašenka penktadienį pareiškė, neva šalies tarnybos demaskavo „slaptas teroristų kuopeles“, kurios, jo teigimu, yra susijusios su Vakarų šalimis, įskaitant Lietuvą.
„Slaptos teroristų kuopelės šiandien buvo demaskuotos, vadinamieji savigynos būriai“, – Baltarusijos 30 metų nepriklausomybės minėjime kalbėjo A. Lukašenka.
„Šių kuopelių tikslas yra dieną X jėga pakeisti režimą. Jie patys dar nežino, kada ši diena X ateis – būtina privesti mūsų žmones prie to“, – aiškino A. Lukašenka, cituojamas prezidentūros pranešime.
A. Lukašenka pareiškė, kad su šių „kuopelių“ veikla yra susijusios Vokietija, Ukraina, JAV, Lenkija ir Lietuva.
„Šiandien įgyvendinome didelio masto antiteroristinę operaciją“, – sakė A. Lukašenka ir pabrėžė, jog Baltarusijos valdžia pasipriešins Vokietijos kanclerei Angelai Merkel.
A. Lukašenka taip pat tvirtino, neva „kuopelės“ mėgino nusitaikyti į Rusijos karinių jūrų pajėgų ryšių centrą, esantį netoli Baltarusijos miesto Vileikos, maždaug 100 km į šiaurės vakarus nuo Minsko, o šį reikalą jis esą aptarė su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
„Šią problemą labai rimtai aptarėme“, – sakė A. Lukašenka.
„Gerai suprantate šios diskusijos rezultatus. Visi teroro akto dalyviai, įskaitant organizatorius ir vykdytojus, dviejų dienų laikotarpiu buvo susekti ir sulaikyti“, – teigė jis.
A. Lukašenka kaltina Vakarus mėginant destabilizuoti Baltarusiją. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka susitikime su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu skundėsi Vakarų daromu spaudimu jo šaliai. Po priverstinio „Ryanair“ lėktuvo nutupdymo Minske ES nusprendė įvesti sankcijas valstybinei oro bendrovei „Belavia“, nors ji neturi nieko bendra su incidentu, sakė A. Lukašenka penktadienį Sočyje susitikęs su V. Putinu.
Baltarusija sekmadienį privertė Minske nutūpti lėktuvą ir sulaikė juo skridusį režimo kritiką Romaną Protasevičių. Taip pat buvo sulaikyta R. Protasevičiaus draugė Sofija Sapega, kuri yra Rusijos pilietė. Į tai reaguodamos ES šalys antradienį inicijavo naujas sankcijas Baltarusijai.
„Belavia“ po ES sprendimo dėl skrydžių draudimo buvo priversta stabdyti savo reisus į ES šalis. Vakarų oro bendrovės aplenkia Baltarusijos oro erdvę.
V. Putinas susitikime kritikavo, kad 2013 metais buvo priverstinai nutupdytas Bolivijos prezidento lėktuvas, tačiau tada ES reakcijos esą nebuvo. „Tuomet tvyrojo ramybė“, – teigė V. Putinas, turėdamas omenyje JAV operaciją.
A. Lukašenka teigė atvežęs dokumentus, kad įrodytų Vakarų mėginimus destabilizuoti padėtį Baltarusijoje, kaip praėjusį rugpjūtį. Tada kilo masiniai protestai prieš „paskutiniuoju Europos diktatoriumi“ vadinamą A. Lukašenką, kuris pasiskelbė ginčytinų prezidento rinkimų nugalėtoju. V. Putinas pripažino A. Lukašenką nugalėtoju, ES – ne.
Kremliaus šeimininkas dabar keliskart pabrėžė, kad remia savo kolegą konfrontacijoje su Vakarais. Jis pasidžiaugė, kad prekyba tarp abiejų šalių išaugo. „Tai gera tendencija“, – sakė V. Putinas, pakvietęs A. Lukašenką išsimaudyti Juodojoje jūroje. Bendradarbiavimas esą turi būti tęsiamas.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Šalies vadovas Gitanas Nausėda teigia, kad Aliaksandro Lukašenkos režimas nesitikėjo tokio griežto atsako iš Europos Sąjungos. Vakarų reakcija į Baltarusijos veiksmus priverstinai nutupdant iš Atėnų į Vilnių skridusį lėktuvą Minske, pasak Lietuvos prezidento, įrodo, kad panašūs Baltarusijos veiksmai ateityje susilauks paties griežčiausio Europos šalių atsako.
„Jie turi suprasti vieną dalyką: kalbų, pagrūmojimų, gilių susirūpinimų laikas baigėsi ir dabar tokio pobūdžio veiksmai bus baudžiami visu griežtumu. Diktatorius apie tai privalo žinoti – jo medaus mėnuo baigėsi“, – ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo G. Nausėda.
Prezidentas pažymi, kad ES jau ėmėsi tinkamų veiksmų, kurie sukels skausmingų pasekmių Baltarusijos diktatoriui.
„Aš manau, kad svarbus sprendimas jau padarytas Europos Vadovų Taryboje pirmadienį. Manau, kad diktatorius nesitikėjo šito sprendimo, jis tikrai skausmingas. Jis bus dar skausmingesnis, kuomet realiai šios sankcijos įsigalios, tiek ekonominės sankcijos, tiek sąrašų dėl asmenų ir juridinių asmenų papildymas. Taip pat Baltarusijos oro erdvės paskelbimas nesaugia įvyko iš karto. Ir šitam režimui yra dėl ko graužtis pirštus“, – tvirtino šalies vadovas.
Tuo tarpu vertindamas A. Lukašenkos pareiškimus, kad Vakarus užplūs Baltarusijoje nebekontroliuojamų migrantų ir narkotikų banga, G. Nausėda vadina nusikaltėlio žargonu.
Karikatūristų taikinyje – Aliaksandras Lukašenka. Vilnius. Lukiškių aikštė. Karikatūristų paroda po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.
„Tai jau kriminalinio nusikaltėlio žargonas ir tai leidžia suabejoti tuo rojumi, kurį kuria ponas Lukašenka savo žemėje. Nes jeigu jis tokį rojų kuria, tai visi tie žmonės, kuriuos jis grasina nukreipti į Europos Sąjungą, turėtų likti jo rojaus žemėje, bet jie kažkodėl nelieka ir bėga toliau“, – kalbėjo prezidentas, kartu pažymėdamas, kad atkreipė ES šalių vadovų dėmesį į Astravo elektrinę, apie kurios saugumo problemas Lietuva primena jau ilgą laiką.
„Tai atviras šantažas ir dar kartą aktualizuoja ir Astravo atominės elektrinės klausimą. Aš šitą labai aiškiai kolegoms ES šalių vadovams sakiau: supraskite, dabar mes turime ir į Astravą pradėti žiūrėti kitaip. Tai, apie ką mes kalbėjome, apie ekologiją, ekonomiką, energetikos rinką, visa tai yra papildomi veiksniai. Pagrindinis veiksnys yra tai, kad šitas žmogus gali pradėti naudoti atominę elektrinę, kaip šantažo įrankį. Ir šantažo įrankį toli gražu ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai“, – teigė G. Nausėda.
ELTA primena, kad sekmadienį iš Graikijos į Lietuvą skridęs „Ryanair” orlaivis po melagingo pranešimo apie neva jame esančią bombą buvo priverstinai nutupdytas Minske. Baltarusijos oro erdvėje jį lydėjo šios šalies karinių oro pajėgų naikintuvas Mig-29. Lėktuvu skrido Baltarusijos režimo kritikas Romanas Protasevičius, kuris buvo sulaikytas Minske.
Dmitrijus Peskovas. EPA-ELTA nuotr.
Kremlius trečiadienį pareiškė, kad nėra pagrindo abejoti Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka, kuris stojo ginti savo sprendimo Minske priverstinai nutupdyti „Ryanair“ lėktuvą ir sulaikyti juo skridusį opozicijos aktyvistą.
„Kremlius nemato priežasties netikėti Baltarusijos vadovybės teiginiais“, – reporteriams sakė Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas Dmitrijus Peskovas, praėjus nedaug laiko po to, kai A. Lukašenka Minske kreipėsi į įstatymų leidėjus ir gynė savo sprendimą nutupdyti keleivinį lėktuvą.
Vakarų nepripažįstamas Baltarusijos lyderis teigė, kad lėktuvui buvo nurodyta nusileisti Minske po to, kai buvo gautas pranešimas iš Šveicarijos apie jame neva padėtą bombą.
„Jei tai netiesa, tuomet, ko gero, kas nors tai paneigs. Paneigimų kol kas nebūta“, – teigė D. Peskovas.
Kremliaus atstovas pridūrė, kad penktadienį Sočyje planuojamas A. Lukašenkos ir V. Putino susitikimas.
Reaguodama į sekmadienį įvykusį incidentą, Vyriausybė trečiadienį nusprendė uždrausti į Lietuvos oro erdvę įskristi oro vežėjams, turintiems Baltarusijoje išduotą oro vežėjo pažymėjimą.
„Europos Vadovų Taryba priėmė aiškias išvadas, kur pasakė, kad Baltarusijos oro transporto bendrovėms turi būti uždrausta naudotis ES oro erdve. Po konsultacijų Briuselyje ir dėl bendrų sprendimų mes siūlytume sprendimą iš karto įgyvendinti“, – Vyriausybės posėdyje sakė susisiekimo ministras Marius Skuodis.
Nutarimas įsigalios gegužės 27 dieną, 3 valandą ryto Lietuvos laiku.
Baltarusijos režimas sekmadienį Minske priverstinai nutupdė iš Graikijos į Lietuvą skridusį keleivinį lėktuvą, kad suimtų opozicijos žurnalistą ir aktyvistą Ramaną Pratasevičių.
Tarptautinė bendruomenė pasmerkė tokį Baltarusijos režimo elgesį.
Kaip rašė dar Arthuras Schopenhaueris, naujaisiais laikais nelabasis jau nedėvi ragų, o kvailiui nebūtinai yra parišamas varpelis po kaklu, kadaise iš anksto perspėdavęs apie nelaimės pasirodymą.
Aliaksandro Lukašenkos palyginimas su tarakonu buvo toks taiklus, kad turintis nors lašelį vaizduotės žmogus čia nieko daugiau, o tik styrančias tarakono antenas, jau nebegali įžvelgti. Tai tikriausiai ir bus tas atvejis, kai vaizduotė išryškina tikrąją esmę, tačiau, kaip žinome, vaizduotės objektai vis tik yra nepavaldūs fotografavimo menui arba, kitaip tariant, yra nefotografibilūs, išskyrus nebent tą atvejį, kai žmonės pradeda guostis, jog pigiuose provincijos viešbučiuose veisiasi vabzdžiai insectum lukashenkos ir įsibėgėjęs įvaizdinimas tunelio pabaigoje jau įgyja daiktiško konkretumo pavidalą.
Tai metaforos įgalinta praregėjimo akimirka, tačiau kasdienybėje baudėjai ir budeliai dėvi antveidžius.
Karo korespondentų reportažai apie karo baisybes neretai būna tokie paveikūs, kad žiūrėdamas į nuotrauką pradedi užuosti parako, kraujo, lavonų ir beviltiškumo kvapą, tačiau besisklaidantys dūmai nuo iššauto patrankos sviedinio neretai ir čia pridengia blogio veidą.
Romanas Protasevičius. EPA – ELTA nuotr.
O ši nuotrauka, fiksuojanti akimirką, kai žurnalistas patenka į režimo nagus, atidengia blogio veidą taip netikėtai ir ryškiai, jog iškart padeda suprasti kažką daugiau apie blogio prigimtį nei žinojai iš teorinių apibrėžimų ir nuvalkiotų žodžių apie mūsų pasipiktinimą ir apgailestavimus.
Iš priekio, žurnalistą apglėbęs režimo tarnas yra banalus, lengvai atpažįstamas personažas iš visų totalitarizmo nusikaltimų, masinių žudynių, kankinimų ir trėmimų, yra neabejotinai žmogus su nuliniu savimonės laipsniu, galimai net mylintis savo vaikus ir prieš miegą pabučiuojantis žmoną. Nieko naujo! Iš tiesų, visą blogio „grožį“ atidengia užpakalinė kompozicija, parodanti žurnalistui už nugaros stovintį užsikaifavusį žmogaus pavidalo vabalą, tokį išsigimėlį, kuris, kaip matosi iš nuotraukos, orgazmo palaimą patiria vien nuo minties, jog greitai galės užšokti šiam jaunuoliui ant nugaros, draskyti jo kūną, ryti žmogieną, o taip pat ir žmogaus sielą. Tai nuotraukoje užfiksuotas besitenkinančio, su išnarintomis akimis blogio personifikacijos veidas, kurio nesugebėtų paslėpti po kitu veidu net viso pasaulio plastinės chirurgijos virtuozai.
Seimo narys Valius Ąžuolas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis atsakė į „valstiečio“ Valiaus Ąžuolo abejones dėl to, ar sekmadienį Baltarusijos režimui Minske priverstinai nutupdant iš Graikijos į Lietuvą skridusį keleivinį lėktuvą buvo pažeista tarptautinė oro teisė. G. Landsbergis teigia, kad V. Ąžuolas, garsiai reikšdamas tokius, pasak ministro, Kremliaus dezinformacijai tapačius pasvarstymus, klaidina šalies žmones.
„Gerbiamas ministre, iš tikrųjų tokių incidentų jau yra buvę toje pačioje Europos Sąjungoje. Ir kaip jūs vertinate, kai 2013 metais Austrijoje buvo taip pat priverstinai nutupdytas lėktuvas, ieškant paieškomo asmens. Ar galima sakyti, kad tiek Baltarusija, tiek Austrija yra teroristinės valstybės (…). Ir ar jums buvo žinoma duomenų, kad buvo pažeista tarptautinė oro teisė“, – G. Landsbergiui klausimą Vyriausybės pusvalandžio metu uždavė V. Ąžuolas.
G. Landsbergį šis parlamentaro klausimas papiktino. Užsienio reikalų ministras teigė, kad V. Ąžuolas skleidžia rusišką dezinformaciją ir klaidina Lietuvos žmones.
„Jūs akivaizdžiai atstovaujate tiems žmonėms, kurie stipriai panirę į rusiškos dezinformacijos srautą. Ir tokių žmonių tikrai yra Lietuvoje. Yra žmonės, kurie yra klaidinami, kurie Europos Sąjungos partnerę Austriją vadina vos ne taip kaip jūs pasakėte: „ar tai yra kriminalinė valstybė?“ Atvejai yra visiškai skirtingi. Ir, tiesą sakant, jūs pacitavote Kremliaus atstovės spaudai (Margaritos – ELTA) Simonian žodžius. Dėl to, nes ji pirmoji paskleidė šią žinią“, – teigė G. Landsbergis. Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras V. Ąžuolą paragino kritiškai vertinti Kremliaus skleidžiamą informaciją.
„Ji dažnu atveju yra netiesa, ji dažnu atveju yra skirta jus dezinformuoti, suvelti jūsų mintis ir ypač jumis pasinaudojant dezinformuoti Lietuvos žmones. Labai labai kviesčiau to nedaryti dėl to, kad tikrai kainuoja labai daug pastangų vėliau paaiškinti kiekvienam žmogui, kurį jūs apgavote ar kuriam jūs pasakėte netiesą“, – sakė jis.
G. Landsbergio teigimu, situacija Austrijoje, kurią turėjo omenyje V. Ąžuolas, yra visiškai nelygintina su veiksmais, kurių sekmadienį ėmėsi Baltarusijos režimas.
„Austrijos lėktuvo atveju sprendimą priėmė pilotai, šiuo atveju, negavę jokios informacijos klaidinamos. Paskaitykite, ta informacija dabar yra visa išaiškinta. (…) Ir aš tikrai nenorėčiau, kad Austrija ir jos priimami sprendimai, kurie buvo priimti 2013 metais, būtų lyginami su tuo, kas yra dabar valstybėje (Baltarusijoje – ELTA), kurioje yra vykdomi terorizmo aktai prieš europiečius, prieš mūsų piliečius“, – akcentavo ministras.
„Gerbiamas V. Ąžuolai, aš labai prašau jūsų atsakomybės, kalbant netiesą, kurią skleidžia Kremliaus atstovai. Aš nežinau, ar jūs tai darote sąmoningai, bet jūs turbūt atsakysite pats sau“, – taip pat teigė jis.
ELTA primena, kad Seimas antradienį priėmė rezoliuciją dėl precedento neturinčio Aliaksandro Lukašenkos režimo akibrokšto, kai sekmadienį Minske priverstinai buvo nutupdytas iš Graikijos į Lietuvą skridęs keleivinis lėktuvas. Rezoliucijoje šis incidentas įvardijamas kaip Baltarusijos įvykdyto valstybinio terorizmo aktas, į kurį Seimas ragina atitinkamai reaguoti Europos Sąjungos valstybes nares.
Už rezoliucijos projektą balsavo 124 Seimo nariai, prieš balsavusių nebuvo, o vienintelis susilaikęs parlamentaras buvo V. Ąžuolas.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas antradienį pareiškė, kad Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka sumokės „didžiulę kainą“ už „žiaurų“ priverstinį lėktuvo, kuriuo skrido šalies opozicijos aktyvistas, nutupdymą.
„Bet kuris diktatorius, kuris žaidžia su tokiomis idėjomis, turi būti priverstas suprasti, kad sumokės didžiulę kainą, – reporteriams Berlyne sakė H. Maasas, praėjus dienai po to, kai ES lyderiai susitarė dėl rekomendacijos vengti Baltarusijos oro erdvės ir dėl tolesnių ekonominių sankcijų šiai šaliai. – Mūsų tikslas visuomet buvo šiomis priemonėmis paveikti A. Lukašenką ir jo valdžios aparatą, o ne civilius gyventojus.“
Po priverstinio „Ryanair“ lėktuvo, skridusio iš Atėnų į Vilnių, nutupdymo Minske ir po to vykusio opozicijos žurnalisto Ramano Pratasevičiaus ir jo draugės sulaikymo pasigirdo raginimų imtis griežtų veiksmų prieš ilgametį Baltarusijos lyderį A. Lukašenką.
H. Maasas teigė, kad aptars planuojamas priemones su savo ES kolegomis vėliau šią savaitę Lisabonoje vyksiančiame jų susitikime.
Jis taip pat teigė, kad ES „artimai koordinuoja“ savo veiksmus su Jungtinėmis Valstijomis.
Vokietijos URM vadovas pavadino priverstinį lėktuvo nutupdymą „žiauriu veiksmu“, kuris sukėlė pavojų daugiau kaip 170 žmonių gyvybėms.
Lukašenkos karikatūra. Vilniaus demonstruotos parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Baltarusijos opozicija socialinės žiniasklaidos „Telegram“ kanale „Nexta“ paskelbė, kad Minske buvo sulaikytas Baltarusijos opozicijos žurnalistas ir aktyvistas Romanas Protasevičius.
Sulaikymas įvyko po to, kai šalies vadovas Aliaksandras Lukašenka davė įsakymą nutupdyti „Ryanair“ avialinijų lėktuvą, skridusį iš Atėnų į Vilnių, praneša AFP.
Kanalai „Nexta Live“ ir „Nexta“ turi apie 2 mln. sekėjų „Telegram“ tinkle ir yra ryškus Baltarusijos opozicijos balsas.
Sekmadienį R. Protasevičius skrido „Ryanair“ reisu iš Atėnų į Vilnių. Tačiau po melagingo pranešimo apie sprogmenis lėktuvas buvo nukreiptas į Minsko oro uostą.
Priverstinai nusileidusiame lėktuve bombos nerasta, o visi keleiviai buvo dar kartą tikrinami, tarp jų buvo ir R. Protasevičius. „Nexta“ teigimu, prieš skrydį jis buvo sekamas.
Baltarusijos Vidaus reikalų ministerija iš pradžių patvirtino R. Protaseivčiaus sulaikymo faktą savo „Telegram“ paskyroje, tačiau pranešimas buvo pašalintas.
Baltarusijos režimas 26-erių R. Protasevičių ir „Nexta“ įkūrėją Stepaną Putilo, kuriam 22-eji, įtraukė į „sąrašą asmenų dalyvaujančių teroristinėje veikloje“.
Abu tinklaraštininkai gyvena Lenkijoje. Į „teroristų sąrašą“ jie buvo įtraukti dėl kaltinimų kurstant masinius neramumus. Už tai gresia iki 15 metų kalėjimo.
Režimas „Nexta“ kanalus ir jų logotipus „Telegram“ tinkle priskyrė „ekstremistiniams“ ir nurodė juos blokuoti.
A. Lukašenkos spaudos tarnyba paskelbė, kad šalies vadovas davė įsakymą nutupdyti lėktuvą ir pakelti į dangų karinių pajėgų naikintuvą Mig-29.
„Nexta“ komandos narys Tadeuszas Giczanas tviteryje rašė, kad lėktuve skrido Baltarusijos saugumo tarnybų agentai, o šiam įskridus į Baltarusijos oro erdvę jie inicijavo muštynes su „Ryanair“ įgula bei aiškino, kad lėktuve neva yra savadarbis sprogmuo.
Lietuvos oro uostų atstovė Lina Beišinė naujienų agentūrai AFP sakė, kad lėktuvas buvo priverstas pasukti į Minską dėl konflikto tarp keleivių ir įgulos.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad tai beprecedentis incidentas ir pareikalavo tučtuojau paleisti visus keleivius.
„Rynair“ situacijos kol kas nekomentuoja.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis tviteryje paskelbė, kad lėktuve buvo 171 keleivis. Kol kas, anot jo, informacija žinoma apie 149 iš jų.
Po vieną keleivį yra iš Austrijos, Belgijos, Bulgarijos, Kipro, Ispanijos, Sakartvelo ir Nigerijos, po 2 iš Latvijos ir Sirijos, po 3 iš Vokietijos ir Rusijos, po 4 iš Lenkijos ir Baltarusijos, 5 iš Rumunijos, 9 iš Prancūzijos, 11 iš Graikijos ir 94 iš Lietuvos.
Premjerė Ingrida Šimonytė taip pat tviteryje pareiškė, kad „Ryanair“ keleiviams ir įgulai Baltarusijos veiksmai sukėlė grėsmę. Ji pareikalavo, kad lėktuvui ir visiems keleiviams būtų leista kuo greičiau grįžti į Vilnių.
