A. Lukašenka vis dar vadovauja Baltarusijai. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka atvyko darbo vizito į Maskvą. Jis ketvirtadienį turi susitikti pasikalbėti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, apie tai pranešė naujienų agentūra BelTA.
A. Lukašenka ir V. Putinas aptars dabartinius Rusijos ir Baltarusijos santykius, daugiausiai dėmesio skiriant prekybiniam ir ekonominiam bendradarbiavimui. Manoma, kad susitikimo metu taip pat bus iškelti klausimai, susiję su bendradarbiavimu kovojant su koronaviruso pandemija. Abu prezidentai, bet kita ko, aptars bendrą atsaką į dabartinius iššūkius ir grėsmes bei apsikeis nuomonėmis tarptautiniais klausimais ir apie padėtį regione.
Ankstesnis A. Lukašenkos ir V. Putino susitikimas įvyko vasario 22 d. Sočyje.
Lukašenkos fizionomija. Ši karikatūra nufotografuota Lukiškių aikštėje surengtoje piešinių parodoje. Slaptai.lt foto
Šeštadienį Baltarusijos Valstybės saugumo komiteto (KGB) vadovas Ivanas Tertelis televizijos kanalui ONT pareiškė, kad buvo užkirstas kelias pasikėsinimui į Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos gyvybę, praneša TASS.
Anot KGB vadovo, „operacijos metu buvo užkardyta teroristinių požymių turinčios organizuotos grupės veikla“.
„Grupės nariai nuodugniai planavo ir ėmėsi praktiškai įgyvendinti sąmokslą pašalinti Baltarusijos prezidentą ir jo šeimos narius bei organizuoti ginkluotą maištą, siekiant prievarta užgrobti valdžią“, – sakė jis.
Pasak I. Tertelio, šioje grupėje buvo tiek Baltarusijos piliečiai, tiek užsieniečiai.
Karikatūristų taikinyje – Aliaksandras Lukašenka. Vilnius. Lukiškių aikštė. Karikatūristų paroda po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.
Laidos metu buvo parodytas vaizdo įrašas iš neva įtariamųjų susitikimo, kuriame aptartas pasikėsinimas į A. Lukašenką, planai užimti radiją ir televiziją Minske bei blokuoti Baltarusijos sostinę, kad į ją negalėtų patekti kariuomenė.
TV laidoje pagrindiniu „perversmo organizatoriumi“ įvardintas Maskvoje sulaikytas baltarusis advokatas Jurijus Ziankovičius, nuo 2007 m. gyvenantis JAV ir turintis šios šalies pilietybę.
Reportaže aiškinta, kad jėgos panaudojimą užgrobiant valdžią neva palaikė partijos Baltarusijos liaudies frontas (BNF) lyderis Ryhoras Kastusiovas, užsienyje gyvenantis opozicionierius Igoris Makaras ir kiti asmenys. Vienas iš žmonių, dalyvavusių šiuose susitikimuose, neva buvo politologas Aliaksandras Feduta.
Petras Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Europarlamentaras Petras Auštrevičius mano, kad Europos Sąjunga kartu su Vakarais turi nusiųsti aiškią žinią Rusijai, parodant, kad ji yra viena iš tų, kuri palaiko Baltarusijos prezidentą Lukašenką politiškai ir finansiškai.
„Kai tai, tiek Putino, tiek Lukašenkos režimams pasidarys per brangu, aš manau, mes pamatysime tam tikrus judesius“, – žurnalistams sakė P. Auštrevičius po pirmadienį vykusio Tarptautinio Kalinausko forumo.
Tuo tarpu demokratinės Baltarusijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja spaudos konferencijoje akcentavo, kad taikus dialogas ir taikios derybos visada buvo revoliucijos tikslas.
„Kaip matote, mes vis dar negavome atsakymo. Jau keletą mėnesių mes režimui darome įtaką. Visas pasaulis prie mūsų prisidėjo. Kovo 25 d. Baltarusijoje švenčiama laisvės diena. Tai bus svarbi antros protestų bangos diena. Iš savo pusės nenorime jokių aukų, todėl norime diskusijos ir prašome pagalbos mūsų sudėtingoje kovoje“, – atviravo Baltarusijos opozicijos lyderė.
Kalinausko forumas yra garsiausių pasaulio lyderių ir geriausių Baltarusijos ateities Europos šeimoje ekspertų apskritasis stalas, įsteigtas 2020 m. rugpjūčio 24 d. Vilniuje. Antrojo forumo tikslas buvo aptarti, kaip mobilizuoti demokratinę bendruomenę laisviems ir demokratiškiems rinkimams Baltarusijoje šiais metais.
A. Lukašenka vis dar vadovauja Baltarusijai. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka pareiškė, kad baltarusiai ateityje turės kitų prezidentų, tačiau kol kas paragino visus išlikti kantrius ir išlaikyti liaudies vienybę.
„Bus kitų prezidentų. Galiu garantuoti. Tada galėsite palyginti ir viską suprasti. Dabar tiesiog išlikite kantrūs“, – susitikime su pienininkystės kompanijos darbuotojais Gardine sakė A. Lukašenka.
A. Lukašenka, be kita ko, įspėjo, kad „pasaulis išprotėjo“, ir paprašė savo bendrapiliečių būti arčiau vienas kito.
Baltarusijoje masiniai protestai prieš A. Lukašenką prasidėjo po ginčytinų prezidento rinkimų rugpjūčio 9 d., kurie laikomi suklastotais jo naudai. Pagrindinė opozicijos kandidatė rinkimuose Sviatlana Cichanouskaja ir jos šalininkai atmetė rinkimų rezultatus kaip suklastotus.
Institucijos ėmėsi griežtų priemonių prieš daugiausia taikius protestuotojus. Policija naudojo ašarines dujas, lazdas ir apsvaiginti skirtas granatas, siekdama išvaikyti demonstrantus.
A. Lukašenka daugiau kaip 26 metus valdo Baltarusiją.
V. Putinas ir A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Praėjus daugiau kaip pusmečiui nuo protestų Baltarusijoje pradžios, prezidentas Aleksandras Lukašenka pirmadienį susitinka su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Jųdviejų susitikimas numatytas Juodosios jūros Sočio kurorte.
Maskvos duomenimis, per pokalbius bus atariama tolesnė santykių tarp abiejų šalių plėtra, ypač – ekonomikos ir energetikos klausimais. Baltarusijos ekonomika yra smarkiai priklausoma nuo Rusijos.
Abiejų šalių vadovai pastarąjį kartą buvo susitikę rugsėjį, taip pat – Sočyje. Tuomet V. Putinas finansiškai silpnai kaimynei pažadėjo milijardinį kreditą.
Rusija ir Baltarusija penktadienį pasirašė susitarimą, kuriuo remiantis, Minskas savo naftos produktų eksportą galės vykdyti per Rusijos uostus Baltijos jūroje. Šis žingsnis laikomas reakcija į kaimyninių Baltijos valstybių paskelbtas sankcijas Baltarusijai.
Po rugpjūčio 9 dieną vykusių suklastotų prezidento rinkimų Baltarusijoje kilo masiniai protestai, per kuriuos sulaikyta per 30 000 žmonių, šimtai sužeista, neišvengta ir žuvusiųjų.
Lukašenka Aliaksandras. EPA – ELTA fotografija
Baltarusijos autoritarinis lyderis Aliaksandras Lukašenka ketvirtadienį pasmerkė šešis mėnesius šalyje vykstančius protestus prieš jo valdymą kaip užsienio diriguojamą „maištą“ ir pasižadėjo priešintis spaudimui, praneša agentūra AP.
A. Lukašenka ketvirtadienį visos Baltarusijos liaudies susirinkimo dalyviams sakė, kad už protestų stovi „labai galingos jėgos“ užsienyje. Jis nedetalizavo, bet per pastaruosius kelis mėnesius ne kartą kaltino Vakarus kurstant protestus.
A. Lukašenka sušaukė susirinkimą aptarti šalies plėtros planus, bet opozicija pasmerkė tai kaip bandymą sustiprinti jo valdžią ir numalšinti visuomenės pyktį neaiškiais pažadais apie reformas.
Baltarusijoje masiniai protestai prieš A. Lukašenką prasidėjo po ginčytinų prezidento rinkimų rugpjūčio 9 d., kurie laikomi suklastotais jo naudai. Pagrindinė opozicijos kandidatė rinkimuose Sviatlana Cichanouskaja ir jos šalininkai atmetė rinkimų rezultatus kaip suklastotus.
Institucijos ėmėsi griežtų priemonių prieš daugiausia taikius protestuotojus. Policija naudojo ašarines dujas, lazdas ir apsvaiginti skirtas granatas, siekdama išvaikyti demonstrantus. Pasak žmogaus teisių gynėjų, nuo protestų pradžios buvo sulaikyta daugiau kaip 30 tūkst. žmonių, tūkstančiai jų žiauriai sumušti.
A. Lukašenka daugiau kaip 26 metus valdo Baltarusiją.
Ingrida Šimonytė. Vyriausybės nuotr.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė laišku kreipėsi į Europos Komisijos pirmininkę Ursulą von der Leyen ir vykdomąjį pirmininkės pavaduotoją Valdį Dombrovskį, atkreipdama dėmesį į Astravo atominės elektrinės (AE) keliamas grėsmes.
Kaip teigiama Vyriausybės kanceliarijos pranešime, laiške premjerė pabrėžė, kad Baltarusija neįgyvendino ES patvirtintų branduolinės saugos rekomendacijų, todėl elektrinė yra nesaugi ir negali pradėti veikti.
I. Šmonytė taip pat paragino ES neskirstyti šių rekomendacijų į svarbias ir mažiau svarbias, nes klaidos ar nelaimės atveju pasekmės būtų dramatiškos.
„Branduolinės saugos klausimu kompromisų negali būti, todėl svarbu įgyvendinti visas be išimties rekomendacijas. Negalime milijonų žmonių sveikatos ir gyvybės aukoti vardan politinių kompromisų su režimu, kurį Europos Sąjunga pripažįsta kaip neteisėtą“, – teigia I. Šimonytė.
Premjerė atkreipia dėmesį, kad Baltarusijos pusė gali siekti pasinaudoti rekomendacijomis paskelbdama, kad elektrinė yra saugi, todėl ES ekspertų vizitai turi vykti ir ateityje.
Laiške I. Šimonytė prašo išnagrinėti galimas priemones neleisti elektrai iš nesaugių branduolinių jėgainių patekti į ES.
„Tikiuosi, kad Europa Komisija šį sprendimą įgyvendins pilna apimtimi ir laiku, o jos pastangos bus nukreiptos į tai, kaip tai padaryti, o ne, ar tai galima padaryti“, – teigė premjerė.
Vyriausybės vadovė taip pat informavo apie tai, kad Lietuva sieks peržiūrėti ankstesnės Vyriausybės sutartą elektros prekybos su trečiosiomis šalimis metodologiją. Metodologija turėtų įsigalioti tik po to, kai bus patvirtinta veikianti kilmės garantijų sistema.
Pirmasis Astravo AE blokas jau veikia 100 proc. pajėgumu, trečiadienį pranešė Baltarusijos energetikos ministerija.
„Sausio 12 d. 19.57 val. pirmasis Baltarusijos atominės jėgainės blokas pasiekė nominalųjį energinio galingumo lygį“, – patvirtino Energetikos ministerijos atstovai.
Kaip teigia Energetikos ministerijos spaudos tarnyba, šiuo metu bloke atliekami statiniai ir dinaminiai testai, o juos atlikus per 15 parų bus atlikti galutiniai sistemų ir įrangos testavimo darbai blokui veikiant visu pajėgumu.
Buvęs Baltarusijos specialiųjų pajėgų karininkas Igoris Makaras, išplatinęs garso įrašą, kuriame Baltarusijos KGB pareigūnai diskutuoja apie galimybę nužudyti žurnalistą Pavelą Šeremetą, paskelbė apie savo pasirengimą duoti parodymus šioje byloje Ukrainoje.
Pavlas Šeremetas
„Mano anoniminis šaltinis, kuris dabar yra Europos Sąjungoje, padarė įrašą. Aš dabar šį įrašą paviešinau, pateikiau skelbti“ EUobserver „. Ten buvo atlikti visi galimi tyrimai. Buvo atlikta tarptautinė ekspertizė, kuri patvirtinama. Taip pat vėliau, jei reikės, bus atliekamas biometrinis tyrimas. Ir svarbiausia yra tai, kad vyras, buvęs KGB darbuotojas, tiesiogiai susijęs su tais žmonėmis, su kuriais kalbasi Zaicevas (buvęs Baltarusijos KGB vadovas – red.), dabar yra ES valstybėje ir yra pasirengęs liudyti Europos tarptautiniame teisme ir Ukrainos generalinėje prokuratūroje “, – sakė Makaras.
Pasak jo, garso medžiaga jį pasiekė 2012 m.
„2012 m. klausiausi šio įrašo ir ten girdėjau savo draugo vardą. Tai Olegas Alkajevas (Alkajevas yra buvęs Minsko SIZO vadovas, mirties bausmę vykdančios „egzekucijos grupės“ vadovas. Alkajevas paliko Baltarusiją 2001 m., tapo Lukašenkos režimo kritiku. 2007 m. Pavelas Šeremetas išleido Alkajevo knygą „Šaudymo būrys“ – red.). Po to supratau, kad man reikia išgelbėti jo (Alkajevo) gyvybę.
Olegas Alkajevas ir jo knyga „Rastrelnaja komanda“
Aš pirmiausia atidaviau (įrašus – red.) Amerikos specialiosioms tarnyboms, kad išgelbėčiau Alkajevo gyvybę, jis dabar yra gyvas. Taip pat, to dėka Borodachas ir Dudkinas išlieka gyvi (įraše pašnekovai, taip pat, aptaria buvusį specialiųjų pajėgų brigados vadą Vladimirą Borodachą ir Baltarusijos Vidaus reikalų ministerijos antikorupcinio skyriaus vadovą Viačeslavą Dudkiną – red.). Taip pat buvo planuota fiziškai pašalinti Andrejų Suzdalcevą (Rusijos politologas – red.), jis gyvas. Bet, deja, Pavelo Šeremeto nebėra su mumis “, – sakė Makaras.
Buvęs specialiųjų pajėgų karininkas teigia, kad pokalbio įrašą jis paskelbė tik dabar, nes nori padėti Baltarusijos žmonėms kovoje su Lukašenkos diktatūra: „Jei 2016 m., kai buvo susprogdintas Pavelas Šeremetas, aš būčiau paskelbęs šiuos duomenis, manau, tai, galbūt, būtų padėję išaiškinti nusikaltimą, tačiau tuomet šiandien nebūčiau galėjęs padėti savo Baltarusijos žmonėms susidoroti su šiuo šalyje egzistuojančiu diktatorišku režimu “.
Makaras, taip pat, sakė, kad perdavė visą medžiagą Ukrainos teisėsaugos pareigūnams ir buvo pasirengęs atvykti liudyti Ukrainoje.
„Mes padarėme viską, kad tai būtų paviešinta, ir svarbiausia – užsibaigtų šio nusikaltimo tyrimas, įrodanti, kad Baltarusijos specialiosios tarnybos dalyvavo jame. Įrašus (Ukrainos teisėsaugos pareigūnams – red.) perdaviau maždaug gruodžio mėnesį.
Oficialaus tardymo nebuvo, tačiau šiandien Ukrainos specialiosios tarnybos susisiekė su manimi. Kalbėjausi ir daviau sutikimą bendradarbiauti. Būsiu pasirengęs duoti parodymus Ukrainos Generalinėje prokuratūroje. Taip pat, pasakiau, kad buvęs darbuotojas, dabar išvykęs į ES šalį, bus pasirengęs pateikti įrodymus.
Planuoju skristi į Kijevą. Nežinau, kada. Tai priklauso nuo specialiųjų Ukrainos tarnybų. Dabar situacija su COVID yra labai bloga, todėl viskas priklauso nuo jų ir, matyt, nuo tyrimo. Kai bus toks poreikis, bus kokie nors faktai, žinoma, pranešiu, o kai Ukrainos pusė bus pasirengusi mano atvykimui ir parodymų davimui, aš esu pasirengęs “, – pabrėžė Makaras.
Primename, kad žurnalistas Pavelas Šeremetas žuvo 2016 m. liepos 20 d. rytą dėl automobilio sprogimo. Išankstiniai tyrėjai šį įvykį kvalifikavo kaip tyčinį nužudymą.
2019 m. gruodžio 12 d. dėl žurnalisto Pavelo Šeremeto nužudymo Ukrainos policija sulaikė tris įtariamuosius. Tai karo slaugytoja Yana Dugar, savanorė Julija Kuzmenko, Antiteroristinių operacijų (prieš Rusijos teroristus) veteranas Andrejus Antonenko. Tyrėjai mano, kad įtariamųjų motyvas buvo bandymas destabilizuoti socialinę ir politinę situaciją Ukrainoje.
Parengiamasis teismo posėdis Šeremeto nužudymo byloje įvyko 2020 m. rugpjūčio 25 d. Teismo sprendimu Antonenko buvo sulaikytas, Kuzmenkai paskirtas kasdieninis 24 valandų namų areštas, iš Dugar teismas paėmė 168 160 grivinų užstato ir paskyrė jai papildomas prievoles.
Gruodžio 10 d. Kijevo Ševčenkos apygardos teismas pratęsė Kuzmenko, Antonenko ir Dugar užkardymo priemones.
Sviatlana Cichanouskaja. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusijos opozicijos vardu atsiimdama už minties laisvę suteiktą Sacharovo premiją, Sviatlana Cichanouskaja trečiadienį pažadėjo, kad protestuotojų prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą judėjimas išliks ir laimės, net jei valdžia ir vykdo brutalų susidorojimą.
„Mums lemta nugalėti ir mes nugalėsime“, – Briuselyje teigė egzilyje gyvenanti buvusi kandidatė į Baltarusijos prezidentus.
Baltarusijoje nuo rugpjūčio 9 d. prezidento rinkimų, kuriuose nugalėjęs pasiskelbė A. Lukašenka, vyksta protestai. Rinkimų rezultatų nepripažįsta Vakarų valstybės, opozicija teigia, kad rinkimai buvo suklastoti, o tikroji jų nugalėtoja yra S. Cichanouskaja, kandidatuoti nusprendusi, kai jos vyras, taip pat siekęs dalyvauti prezidento rinkimuose, buvo įkalintas. A. Lukašenkos artimai aplinkai buvo įvestos sankcijos.
Baltarusijos saugumo pajėgos vykdo žiaurų susidorojimą su protestuotojais, o opozicijos lyderiai priversti gyventi už Baltarusijos ribų.
„Šiemet teturiu vieną norą – noriu, kad kiekvienas Baltarusijos pilietis, kuris yra įkalintas, arba buvo priverstas išvykti iš šalies, galėtų sugrįžti namo“, – Europos Parlamentui sakė S. Cichanouskaja, šiuo metu gyvenanti Lietuvoje.
Europos šalis ji paragino priimti griežtesnių prieš A. Lukašenkos režimą nukreiptų priemonių.
„Raginame Europą priimti drąsesnius sprendimus ir paremti Baltarusijos žmones ne rytoj, ne kada nors ateityje, o jau šiandien, – sakė ji. – Veiksmai yra svarbiausia.“
Baltarusijos saugumo pajėgos. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusijos sostinėje Minske sekmadienį per protestus prieš autoritarinį prezidentą Aliaksandrą Lukašenką sulaikyta daugiau kaip 300 protestuotojų, teigė Minsko policijos departamento atstovas Romanas Laškevičius.
Pasak jo, daugiau kaip 300 žmonių sulaikyti dėl kaltinimų pažeidus masinių susibūrimų įstatymą ir nepaklusus policijos įsakymams.
Sekmadienį gyvenamuosiuose kvartaluose Minske protestuotojai susirinko į grupeles nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Teisėsaugos pareigūnams išvaikius protestuotojus, jie vėl bandė susiburti į grupes. Praėjęs sekmadienis buvo jau 127-oji protestų Baltarusijoje diena. Pirmą kartą institucijos neuždarė metro stočių ir neblokavo mobiliojo ryšio.
„Šis sekmadienis yra 18-as iš eilės, kai žmonės parodė, kad yra pasiruošę ginti savo teises“, – savo ruožtu teigė opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja.
Masiniai sulaikymai tapo įprastu sekmadienio protestų, vykstančių nuo rugpjūčio vidurio, bruožu. Per protestus Baltarusijoje buvo sulaikyta iš viso maždaug 30 tūkst. žmonių.
Baltarusijoje nuo prezidento rinkimų rugpjūtį nerimsta politinė krizė.
Opozicija ir jos šalininkai įsitikinę, kad rinkimai buvo suklastoti A. Lukašenkos naudai, o tikroji nugalėtoja yra politikos naujokė, opozicijos kandidatė S. Cichanouskaja, kuri rinkimuose dalyvavo vietoje įkalinto savo vyro.
Demonstrantai reikalauja A. Lukašenkos atsistatydinimo, laisvų ir sąžiningų rinkimų, paleisti politinius kalinius, nutraukti policijos smurtą prieš protestuotojus ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn pareigūnus, kurie dalyvavo mušant ir kankinant taikius demonstrantus.
Baltarusijos diktatoriaus akys. Vilniuje demonstruojamų plakatų eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso XV skyriaus „Nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai“ 1003 straipsnio „Kankinimas“ 1 dalį.
Šis proceso sprendimas priimtas išsamiai susipažinus su lapkričio 30 d. Generalinei prokuratūrai pateiktu Lietuvoje šiuo metu gyvenančio Baltarusijos piliečio M. CH. pareiškimu dėl smurto, kurį jis nurodė patyręs spalio 13 d. Baltarusijos sostinėje Minske.
Pareiškėjo nurodytos įvykio aplinkybės bei prokuratūrai pateikti kiti pirminiai duomenys įvertinti kaip turintys nusikaltimo, kuriam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamuoju kodeksu, yra taikoma universali jurisdikcija, požymių.
Universali jurisdikcija reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus taikoma, nepaisant nukentėjusiųjų bei įtariamųjų turimos pilietybės, nusikaltimo padarymo vietos bei to, ar valstybėje, kurioje buvo padarytas nusikaltimas, už tai baudžiama pagal įstatymą. Prie tokių nusikaltimų Lietuvoje priskiriamas ir asmens kankinimas – vienas iš nusikaltimų žmoniškumui.
„Tarptautinė bendruomenė vieningai sutaria dėl universalios jurisdikcijos būtinumo ir svarbos ginant esmines žmogaus teises bei stabdant, užkardant sunkius tarptautinius nusikaltimus, tačiau tokios bylos visgi yra retos ir keliančios labai daug teisinių klausimų. Todėl suprantu, kad ir šis ikiteisminis tyrimas bus itin sudėtingas, atidžiai visų stebimas, ir tikrai niekas šiandien negali pasakyti, kada ir kuo jis baigsis. Tačiau jei vadovaujamės žmogaus teisėmis kaip pamatine vertybe, šioje situacijoje turime tik vieną teisingą sprendimą – teisėtais būdais surinkti ir tinkamai užfiksuoti kuo daugiau įrodymo vertę turinčių duomenų, būtinų teismo procesui, kada ir kur jis vyktų. Nelikti nuošalyje įpareigoja ir mūsų pačių istorija“, – sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą komentuoja generalinis prokuroras Evaldas Pašilis. Baltarusijos OMONas siautėja. EPA – ELTA nuotr.
Prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą pateikęs Baltarusijos pilietis teigia, kad šių metų spalio 13 d. Minske patyrė netikėtą užpuolimą ir kankinimus, kuriuos, jo manymu, vykdė Aliaksandro Lukašenkos režimui lojalūs jėgos struktūrų pareigūnai. Pareiškime teigiama, kad šių struktūrų smurtą bei kankinimus patiria ir kiti Baltarusijos piliečiai, kurie protestuoja prieš suklastotus šalies vadovo rinkimų rezultatus. M. CH. taip pat teigia, kad į Vilnių buvo priverstas atvykti bijodamas dėl savo saugumo bei dėl šios priežasties negalėjęs ginti savo teisių Baltarusijoje.
Siekiant teisme įrodyti minimą nusikaltimą, ikiteisminio tyrimo metu turi būti gauti duomenys apie tai, kad kankinimas vykdytas veikiant valstybės vardu. Taip pat neatmetama, kad tikrinant visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes bus gauti duomenys ir apie kitus galimai nukentėjusius asmenis.
Organizuoti, kontroliuoti ir vadovauti šiam ikiteisminiam tyrimui pavesta Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamentui, atlikti tyrimo veiksmus – Lietuvos kriminalinės policijos biurui.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nė kiek nenustebau, kai LRT.lt nepublikavo maniškio straipsnio „Ko nepasakė prof. Šartūnas Liekis?“ Tai – ne pirmas sykis, kai lietuviškuosiuose portaluose neįmanoma paskelbti Armėniją kompromituojančių faktų.
Šios aplinkybės nesureikšminu. Kiekvienas leidinys turįs teisę į specifinę nuomonę. Nūnai cenzūra beveik neįmanoma. Neįsileidžia? Kurk savo asmeninį portalą, rašyk pranešimus socialiniuose tinkluose, į youtube.com kanalą kelk videofilmus. Jei taviškė medžiaga išties įdomi, svarbi, aktuali, turi galimybių tapti kur kas populiaresniu, nei publikuodamas savo komentarus skaitlingą tiražą turinčiuose privačiuose portaluose. Beje, aš taip ir darau, ir vargo nematau.
Tačiau visuomeninio transliuotojo statusą turintis portalas lrt.lt – sutikite, kiek kitokia byla. Juolab kad ir tema, kurią turiu omenyje, – svarbiai skaudi. Dvi kaimyninės Pietų Kaukazo valstybės nesutaria, kariauja, ginčijasi. Mums, lietuviams, aiškintis, kas teisus, kas – ne, privalu sąžiningai. Be abejo, privatūs leidiniai turį teisę ignoruoti istoriko prof. dr. Algimanto Liekio veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Jei jums svarbiau būti proarmėniškais nei ieškoti tiesos, – taip ir elkitės. Jūsų valia.
Tautų kraustymai Kaukaze. Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Bet ar lygiai taip pat elgtis galįs iš biudžeto solidžias finansines dotacijas gaunantis visuomeninio pobūdžio leidinys? LRT.lt nenoras įsileisti šių eilučių autoriaus, beje, kaip ir istorikas A.Liekis, besidominčio Azerbaidžano istorija ir Kalnų Karabacho tema 2016-aisiais išleidusio knygą „Juodojo Sodo tragedija“, paskatino giliau pažvelgti, kas gi tose internetinėse erdvėse pasakojama apie azerbaidžaniečių ir armėnų priešpriešą.
Profesoriaus Egdūno Račiaus pozicija
Deja, dominuoja būtent tie, kurie tyčia ar dėl nesusigaudymo nutyli tikrąsias kariavimo priežastis. Tarp kelių dešimčių per pastaruosius kelerius mėnesius paskelbtų rašinių radau, regis, tik vieną nuo pradžios iki galo sąžiningą, objektyvų straipsnį. Tai – VDU Regionistikos katedros profesoriaus, islamo tyrinėtojo, religijotyrininko Egdūno Račiaus komentarą. Šis autorius kalba be užuolankų.
Pirma: Pasaulis laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi, t.y. nepripažįsta armėnų teisės jį administruoti.
Antra: armėnų – azerbaidžaniečių konfliktas nėra religinis karas; tereikia prisiminti, kad musulmoniškasis Iranas remia ne musulmonišką Azerbaidžaną, o krikščioniškąją Armėniją.
Trečia: po XVI-ojo amžiaus Kalnų Karabachas niekad nepriklausė armėnams. Nuo XVI amžiaus šį regioną valdė Persija, Rusija, paskui – Azerbaidžanas. Tad šiandien kvaila pretenduoti į žemes, kurios tau neva priklausė iki XVI-ojo amžiaus (kai kurie istorikai, beje, tvirtina, kad net iki XVI amžiaus nebuvo jokių armėniškų karalysčių).
Ketvirta: E.Račius publikacijoje „Ekspertas apie atsinaujinusį konfliktą Kalnų Karabache: atsiskleidžia JAV bei Rusijos interesai“ tvirtina nemanantis, jog Armėnija siekia suartėti su Vakarais. O štai Azerbaidžanas, jo manymu, norįs bičiuliautis su NATO.
Kanadiečio filmas
Kita į objektyvumą pretendojanti publikacija – interviu su kanadiečių režisieriumi Francois Jacobs, sukūrusiu dokumentinį filmą apie šį konfliktą. Čia nors ir aiškiai nepasakoma, jog kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tačiau vis tik esama ir tokių sakinių: „Lygiai taip pat puikiai suprantu Azerbaidžano poziciją, kuri, beje, retai išklausoma, tikriausiai jokia žiniasklaidos priemonė visame pasaulyje neatspindi tos šalies istorijos“.
Šiam kanadiečiui, jei tik galėčiau, pasiūlyčiau susipažinti, ką apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus rašęs lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius, kadaise gyvenęs ir dirbęs Azerbaidžano sostinėje. Katalikiškos Lietuvos rašytojas V.Krėvė besąlygiškai rėmė musulmonus azerbaidžaniečius. Juos laikė teisiais, padoriais, sąžiningais…
Kokių akcentų pasigendu
Visose kitose publikacijose dažniausiai vengiama aiškiai pasakyti: pasaulis nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. O tai – labai svarbu. Tai – pamatas bet kokiai diskusijai. Šitaip nepabrėžus ginčai praranda bet kokią prasmę – tampa nebeaišku, kas, su kuo ir dėl ko kariauja. Nebežinai, kas auka, kas – agresorius. Šitaip sakydamas nemanau, kad pasaulio opinija – šventa karvė, kurios negalima kritikuoti. Bet analizuojant dviejų valstybių konfliktą privalu žinoti, kokia oficiali pasaulio opinija. Galų gale ar įmanoma objektyviai žvelgti į konfliktą dėl Kalnų Karabacho ir nutylėti, kad šio regiono nepriklausomybės nepripažįsta net oficialusis Jerevanas?! Kalnų Karabachas – niekieno žemė? Nieko panašaus. Tai – Azerbaidžanas
Grįžti prie prof. Š.Liekio minčių kratinio rašiniuose „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“ nesiruošiu (kas norės, tegul atsiverčia maniškę publikaciją „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis?“).
Nuliūdino Edwardas Lucasas
Tačiau tokių, kurie įrodinėja panašiai kaip prof. Š.Liekis, portalas lrt.lt per paskutiniuosius keletą mėnesių prispausdinęs užtektinai. Vienas iš nuliūdinusių, nustebinusių autorių – Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edwardas Lucasas. Omenyje turiu jo komentarą „Senasis postkomunistinis erdvės naratyvas neatitinka tikrovės“.
Edwardas Lucasas – centre
E.Lukasas rašo: „Armėnija paprašė Rusijos pagalbos pagal 1997 metais pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį. Rusija siūlė žodžius, bet jokių darbų. Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, Kremliaus vadovaujamas darinys, kuris neva yra NATO atitikmuo, visiškai nesugebėjo apsaugoti ją pasirašiusios Armėnijos nuo Azerbaidžano, kuris tos sutarties nėra pasirašęs“.
Bet kodėl, leiskite nusistebėti, Armėnija nusipelnė apsaugos, pagalbos, užuojautos? Juk šiame konflikte būtent Armėnija – agresorė. Ne Azerbaidžanas iš Armėnijos atėmė Kalnų Karabachą, o Armėnija atplėšė 20 proc. teritorijų iš Azerbaidžano. Armėniją ne saugoti, o bausti dera. Kad ir ekonominėmis sankcijomis. Už tai, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nepakluso tarptautinei oponijai, už tai, kad nepasitraukė iš Kalnų Karabacho, už tai, kad šių metų pabaigoje iš sunkiųjų artilerijos pabūklų apšaudė nieko bendro su konfliktu neturinčius azerbaidžaniečių miestus – Bardą, Giandžą ir Terterą. Tris dešimtmečius Azerbaidžanas kantriai laukė, kol Vakarai padės jam taikiai, civilizuotai iškrapštyti armėnų separatistus iš Kalnų Karabacho. Bet Vakarai – nepadėjo. Žaidė savus dvigubus, trigubus, keturgubus žaidimus.
Tad ko dabar verkšlenate, esą agresyvusis Vladimiras Putinas sustiprino savas pozicijas Pietų Kaukaze? Sustiprino. Kas dėl to kaltas? Kantrybės netekę azerbaidžaniečiai ar, sakykim, britai? Tai – ne retorinis klausimas. Kol Didžioji Britanija murkdėsi breksitiškuose pelkynuose, Kremlius stiprino savo įtaką Pietų Kaukazo regione. Britai niekaip negebėjo išlukštenti Brexit galvosūkio, vokiečiai tiesė Baltijos šalių interesus pažeidžiančius Nord Stream 2, masiškai kvietė į Vokietiją plūsti migrantus, prancūzai atkakliai paišė šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, amerikiečiams terūpėjo prezidento rinkimai… Niekas nė girdėt nenorėjo oficialiojo Baku prašymų nubaust akiplėšiškai besielgiantį Jerevaną. O kai Kalnų Karacho problema dabar likviduojama be Londono, Berlyno, Paryžaus ir Vašingtono, Vakarai nutaisė įsižeidusiojo miną – kaip gi čia taip, kodėl be mūsų?
Dėl kokių priežasčių Didžioji Britanija puolė Argentiną
Beje, britų apžvalgininkas E.Lucasas nėra nuoširdus analizuodamas Kalnų Karabacho temą. Nes savo rašiniuose, kritiškai vertindamas Azerbaidžano veiksmus, neužsimena, kaip Didžioji Britanija susigrąžino neva jai priklausančias Malvinų (Folkleno) salas. Susigrąžino salų kontrolę panaudodama brutalią karinę jėgą. Oficialusis Londonas nerengė jokių tarptautinių derybų, neorganizavo jokių Minsko grupių, neverkšleno dėl žūsiančių argentiniečių karių. Tiesiog be menkiausio gailesčio skandino Argentinos jūrininkus tol, kol Buenos Airės pasidavė. Britams tąsyk buvo nusispjauti, kas valdo Argentiną – diktatorius ar demokratas (nūnai Lietuvoje poluliari demagogija, esą Armėnija – demokratiška, Nikolas Pašinianas – demokratas).
Tad viešai klausiu pono E.Lucaso: kodėl britams leidžiama brutalia jėga susigrąžinti už tūkstančių mylių nutolusias salas, o Azeraidžanui jėga negalima susigrąžinti čia pat, pašonėje, esančio Kalnų Karabacho?
Kol ponas E.Lukasas neatsakys į šį klausimą, tol jo svarstymai dėl Kalnų Karabacho – beverčiai.
Kas ką nukryžiavo?
Stebina ir apžvalgininko Rimvydo Valatkos komentaras „Dar vienas Armėnijos nukryžiavimas“. Esą vargšė Armėnija bergdžiai apeliavo į tautų apsisprendimo teisę, esą prieš 105 metus Turkijos surengtą genocidą išgyvenusi armėnų tauta patyrė dar vieną skaudų likimo smūgį. Viskas pateikiama aukštyn kojomis, dėliojami visai ne tie akcentai. Apie kokį tautų apsiprendimą užsimenama, jei armėnai jau turį vieną valstybę – Armėniją? Jiems vienos valstybės neužtenka, jie norėtų turėti dvi valstybes? Ar ne per daug? Jei nemokate sugyventi su azerbaidžaniečiais, kelkitės iš jų žemių į Armėniją, Rusiją, Prancūziją, JAV…
Kodėl kėlėtės į svetimas žemes?
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
LRT.lt erdvėje akys užkliuvo ir už publikacijų „Žmonės jaučiasi palikti veni beprasmiškame kare“ ir „Antrą kartą užklupęs karas ir sirenų gaudesys“. Ten – interviu su Stepanakerte (tikrasis Stepanakerto pavadinimas – Hankendi) gyvenančia armėnų šeima, 2012-aisiais į Kalnų Karabachą atsikėlusia iš Sirijos. Kas ten pasakojama? Mes nenorime karo, karas – beprasmiškas, mes trokštame, kad žurnalistai parodytų, kaip gyvename nuolatinėje baimėje, mums tie septyni su Kalnų Karabachu nesusiję azerbaidžanietiški regionai reikalingi kaip saugumo garantija, armėnai – labai svetingi…
Banalu, primityvu. Tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai norėtų kariauti, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nebūtų svetingi, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nežinotų, kokia sunki pabėgėlių, išvytųjų dalia. Man rergis, LRT žurnalistei derėjo savo publikacijoje aiškiau pabrėžti: o kodėl, bėgdami iš Sirijos, apsigyvenote ne savo žemėse – ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache?
Nenorima aiškiai pasakyti
Stebina ir VU TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė, davusi videointerviu nuotoliniu būdu LRT.lt žurnalistei. Tesvarstyta, kas iš paskutiniųjų susirėmimų Kalnų Karabache daugiausia laimėjo politinių dividendų. Pirštu bedama į Rusiją – esą ir vėl V.Putinas tapo nugalėtuoju. Bet kur paaiškinimas, kas suteikė Rusijai tokį šansą? Azerbaidžanas, nusprendęs, kad beprasmiška laukti Vakarų pagalbos, ar bedančiai, ištižę Vakarai, nesiteikę padėti Azerbaidžanui? Galų gale – kur aiškus, ryškus paaiškinimas, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija?
Pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai žaidė gėdingą žaidimą – labiau pataikavo agresoriaus statuso nusipelnusiai Armėnijai, o auka tapusį Azerbaidžaną visąlaik, reikia ar nereikia, kritikavo. Prieš keletą metų dėl šio konflikto esu kalbinęs tris Lietuvos europarlamentarus. Tie trys videointerviu niekur neišmesti. Visi jie – puiki iliustracija, kai daug ir gražiai kalbama, o naudos iš tokių pliurpalų – nė trupinėlio, nes nedrįstama, nenorima aiškiai pasakyti – Armėnija yra agresorė.
O ir tie Azerbaidžanui metami kaltinimai, esą jis yra ne toks demokratiškas kaip Armėnija, – ne vietoj ir ne laiku.
Pabandykime įsivaizduoti, jei Azerbaidžanas būtų taip aršiai slopinęs „geltonųjų liemenių“ eitynes, kaip tai darė Prancūzijos valdžia? Man regis, oficalusis Baku būtų išvadintas pačiu baisiausiu niekšu. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono už „geltonųjų liemenių“ eitynių tramdymus kažkodėl diktatoriumi nevadiname.
Kitas pavyzdys: palyginkime Baltarusijos vadovą Aliaksandrą Lukašenką ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą. Drįstu manyti, jog Lukašenka – padoresnis nei Pašinianas. Lukašenka skriaudžia tik savus – baltarusius (Astravo AE grėsmė lietuviams – kol kas teorinė, nors ir labai reali). O kuo po šių metų rudenį azerbaidžanietiškų Bardos, Giandžos, Tertero miestų (mažų mažiausiai žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, sužeisti – 322 azerbaidžaniečai) apšaudymų tapo Pašinianas? Demokratu ar karo nusikaltėliu? A.Lukašenkos elgesio žiauriai malšinant protesto mitingus Minske neteisinu, smerkiu A.Lukašenkos brutalumą. Tačiau negaliu nutylėti, kad jis, priešingai nei N.Pašinianas, nėra iš stambiųjų artilerijos pabūklų bombardavęs kaimyninių šalių miestų.
Nustebino ir tai, kad LRT.lt paskelbė kelias dešimtis nuotraukų apie Vilniuje surengtas armėnų eitynes, smerkiančias Azerbaidžano karinę operaciją susigrąžinant Kalnų Karabacho kontrolę. Kad publikavo – teisingai pasielgė. Jei eitynės surengtos, – kaip gi jas nutylėsi? Stebina tie patys gudravimai: aiškiai nepasakyta, kad azerbaidžaniečių kariai kalnų Karabache nedaro nieko smerktino – jie tik susigrąžina savas žemes.
Ką pasakys LRT tarybos pirmininkas?
Liudvikas Gadeikis, LRT tarybos pirmininkas
Štai tokia trumputė LRT.lt publikacijų Kalnų Karabacho tema apžvalga. Manau, kad LRT.lt neskelbs ir šio teksto. Todėl nė nesiunčiu. Šiuo straipsniu kreipiuosi į rašytoją Liudviką Gadeikį, kuris yra LRT tarybos pirmininkas.
Šį tekstą adresuoju jums, pone Liudvikai Gadeiki. Manau, turiu tokią teisę, nes kadaise kartu dirbome dienraštyje „Lietuvos aidas“. Žodžiu, esame truputėlį pažįstami. Gamybiniuose pasitarimuose „Lietuvos aide“ ne sykį diskutavome, kas yra objektyvi, nešališka žurnalistika.
Manau, kad prisimenate tuos pokalbius.
Esu tikras, kad juos prisiminti reikėtų vertinant ir šiandienines LRT.lt publikacijas Pietų Kaukazo tema.
Bolševikai su Vladimiru Leninu priešakyje, o vėliau ir oficiali sovietijos propaganda, 1863 metų sukilimą buvusios LDK teritorijoje vertino teigiamai, kaip socialinį sukilimą prieš carizmo despotizmą.
Kaip pavyzdys, sovietmečiu net Vilniui buvo leista turėti Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko gatves.
Ištikimas Lenino-Stalino mokyklos mokinys, Baltarusijos tironas Aleksandras Lukašenka, panašu, susipainiojo Lenino-Stalino mokymuose.
Kalba – apie jo požiūrį į tautinę Baltarusijos vėliavą.
Kada staiga baltarusiai taip masiškai prisiminė „Balta-Raudona-Balta“ vėliavas, kurias Baltarusijos tironas Lukašenka tik ką pavadino fašistinėmis?
Tautinė Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Ogi pernai Vilniuje, perlaidojant 1863 metų sukilėlių vadų Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko palaikus, surastus Gedimino kalno papėdėje.
Perlaidojimo iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Gitanas Nausėda ir Andžejus Duda, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis.
Tuo metu nekeista buvo, kad iškilmėse dalyvavo ir Aleksandro Lukašenko vicepremjero Igorio Petrušenkos vadovaujama delegacija.
1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.
Ir staiga toks posūkis. “Balta-Raudona-Balta” vėliava skelbiama fašistine, o jos vien tik turėjimas, ir juo labiau – demonstravimas, laikomas nusikaltimu.
Šiaip ar taip, Vakarų diplomatai turi istorinį argumentą piktintis “Balta-Raudona-Balta” vėliavos persekiojimu Baltarusijoje.
Ar nereikėtų atskiro Lietuvos pareiškimo tuo klausimu?
Opozicijos mitingas Minske sutraukė tūkstančius baltarusių. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį į Baltarusijos sostinės gatves vėl išėjo tūkstančiai opoziciją palaikančių protestuotojų, kurie reikalauja tariamojo prezidento Aliaksandro Lukašenkos pasitraukimo.
Anot Baltarusijos sostinėje dirbančio naujienų agentūros AFP korespondento, keliuose skirtinguose Minsko rajonuose žygiuojantys dešimtys tūkstančių protestuotojų skandavo „Tegyvuoja Baltarusija“ bei mojavo opoziciją remiančiomis baltai raudonomis vėliavomis.
Prieš mitingą visame mieste pasirodė gausios saugumo pajėgos su šarvuočiais ir vandens patrankomis.
Remiantis žmogaus teisių grupės „Viasna“ informacija, policijos pareigūnai sulaikė maždaug 70 protestuotojų.
Pergalę prezidento rinkimuose paskelbusi Baltarusijos opozicijos lyderė Svetlana Cichanouskaja, šiuo metu pasitraukusi į Lietuvą, sekmadienį vykstančius protestus vadina žingsniu į priekį siekiant „laisvos ir sąžiningos Baltarusijos“.
„Šalis negali virsti kalėjimu, jeigu niekas nebijo kalėjimo sargų“, – kalbėjo opozicijos lyderė.
Baltarusijos sostinėje Minske į žuvusio opozicijos aktyvisto Romano Bondarenkos laidotuves penktadienį susirinko apie 5 tūkst. žmonių.
31-erių kariškis praėjusią savaitę mirė nuo smegenų traumos, kurią patyrė, kai jį suėmė Baltarusijos saugumas. Jis buvo suimtas po ginčo miesto aikštėje, kurioje renkasi protestuotojai.
Gedintys žmonės į laidotuves Minsko užmiestyje esančioje cerkvėje susirinko nešini baltomis ir raudonomis gėlėmis, simbolizuojančiomis opoziciją.
„Ne mūsų jėgoms sugrąžinti Romaną, tačiau galime pasistengti, kad tokie nusikaltimai daugiau niekuomet nepasikartotų“, – „Telegram“ paskyroje rašė Sviatlana Cichanouskaja.
Rugpjūčio rinkimuose pergalę teigia iškovojęs Aliaksandras Lukašenka, tačiau opozicijos lyderė S. Cichanouskaja tai neigia ir ragina baltarusius protestuoti. Netrukus po rinkimų ji pati pasitraukė į Lietuvą.
A. Lukašenka šalį valdo jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. ES atmetė rugpjūčio rinkimų rezultatus kaip „nei laisvus, nei sąžiningus“ ir atsisakė pripažinti A. Lukašenką Baltarusijos prezidentu bei įvedė sankcijas A. Lukašenkai artimiems pareigūnams.
Per laidotuves protestuotojai skandavo „Romanai, esi herojus“ ir „Išeinu“ šūkius. Pastarasis – tai paskutinė žinutė, kurią R. Bondarenka parašė bendrame šeimos pokalbyje internete.
Apie R. Bondarenkos mirtį nuo smegenų sužalojimų paskelbta lapkričio 12 d.
Penktadienį A. Lukašenka teigė daugiau informacijos apie R. Bondarenkos žūtį paskelbsiantis kitą savaitę.
„Turėkite kantrybės. Kitą savaitę jums pranešime viską. Patikėkite, bus įdomu“, – teigė A. Lukašenka, jį citavo naujienų agentūra BelTA.
Baltarusijoje siautėja OMONas. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusiai sekmadienį vėl išėjo į sostinės Minsko gatves protestuoti prieš prezidentą Aliaksandrą Lukašenką.
Ginkluoti policininkai vaikė demonstrantus ašarinės dujomis ir kurtinančiomis granatomis, dislokuotos vandens patrankos.
Žmogaus teisių grupė „Viasna“ praneša, kad sulaikyti mažiausiai 328 žmonės, tarp jų yra ir žurnalistų.
AFP žurnalisto duomenimis, buvo uždaryta apie 15 metro stočių, ribojamas mobilus internetas.
Baltarusijoje kiekvieną savaitgalį nuo ginčytinų rugpjūčio 9 d. prezidento rinkimų, kurie laikomi suklastotais A. Lukašenkos naudai, dešimtys tūkstančių žmonių eina protestuoti į Minsko ir kitų miestų gatves.
Protestuotojų ir opozicijos pasipiktinimas dar labiau išaugo šią savaitę, kai mirė saugumo pajėgų sumuštas jaunas opozicijos šalininkas Romanas Bondarenka.
Po rugpjūčio 9 d. Baltarusijoje įvykusių šiurkščiai suklastotų prezidento rinkimų, kurių laimėtoju pasiskelbė diktatorius Aleksandras Lukašenka, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicija ir liūdnai pagarsėjusiu OMON. Buvo sulaikyti tūkstančiai žmonių, daugelis pateko į kalėjimus arba neteko darbo, fiziškai nukentėjo daug demonstrantų, yra žuvusių.
Paskutinis faktas.
Lapkričio 12 d. naktį mirė į Minsko Greitosios medicinos pagalbos reanimacijos skyrių atvežtas 31 m. Romanas Bondarenka (portalo tut.by ir svaboda.org informacija). Gydytojai operavo jį kelias valandas, visą tą laiką jis buvo be sąmonės. Į skyrių jis buvo atgabentas iš Minsko Centrinio rajono Vidaus reikalų valdybos su didžiuliu smegenų patinimu, vidine kaukolės ir smegenų trauma, subduraline hematoma, sumušimais, įbrėžimais. Valdiškieji įvykio tyrėjai pareiškė, kad mirusiajam R. Bondarenkai buvo diagnozuota intoksikacija alkoholiu. Greitosios medicinos pagalbos gydytojai ir medicininiai dokumentai šią informaciją paneigė. „Romano kraujyje – nulis alkoholio promilių, apskritai nieko nerado“, – pakomentavo vienas iš ligoninės gydytojų.
ES diplomatijos vadovo Giuseppe Borrelli spaudos tarnyba jau išplatino pareiškimą, kuriame Baltarusijos valdžios institucijos kaltinamos dėl Romano Bondarenkos mirties po to, kai jį jo kieme sumušė „policininkai be rūbų“. „[Romano Bondarenkos mirtis] yra piktinantis ir gėdingas Baltarusijos valdžios veiksmų, kurie ne tik tiesiogiai ir smurtiškai represavo savo pačių gyventojus, bet ir sukūrė aplinkybes, kuriomis galėjo įvykti tokie neteisėti smurto veiksmai, rezultatas“, – sakoma pareiškime. Jei nebus sureaguota, jame žadama išplėsti sankcijas Baltarusijos valdžiai.
Baltarusijos valdžia jau sureagavo. Atstovų rūmai jau svarsto įstatymo projektą, kuris leistų atimti pilietybę už „ekstremizmą“. Nesunku nuspėti, kad ji būtų atimta ir iš Vilniuje apsistojusios opozicijos lyderės Svetlanos Cichanouskajos. Ji ką tik pareiškė:
Kova su Lukašenkos režimu bus tęsiama, tačiau ji vis labiau įgis partizaninę formą, pranešė agentūra PAP. „Kova tęsis … Manau, kad žmonės pasirinks partizaninės kovos formą, nes vyriausybė nežino jokių smurto naudojimo ribų“, – pabrėžė opozicionierė. „Tai yra procesas, bet aš tikiu, kad mes artėjame prie pabaigos“, – pridūrė Cichanouskaja. Pasak jos, Baltarusijos režimas netrukus bus paralyžiuotas. „Vyriausybė nevykdo savo pagrindinių funkcijų, ji tik kovoja prieš protestuotojus, Švietimo ministerija – prieš studentus, Sveikatos apsaugos ministerija – prieš gydytojus“, – sakė Cichanouskaja. Pasak jos, valdžia yra susiskaldžiusi, vis daugiau pareigūnų ir darbuotojų pereina į opozicijos pusę. Cichanouskaja sakė, kad „aptariamas tikslinis ekonominis spaudimas asmenims, verslui, Lukašenkos piniginei“. „Tada, kai nepakaks lėšų saugumo pajėgoms finansuoti, režimas žlugs, nes jis laikosi tik ant smurto. Lukašenka yra politinis bankrotas, kuris tapo toksiškas daugumai šalių, ir Rusijai. Diktatoriaus, naikinančio savo žmones, palaikymas meta šešėlį ir pačiai Rusijai“, – pabrėžė Cichanouskaja.
Lietuva ir Lenkija, pasibaisėjusios žiauriais diktatoriaus susidorojimais su demonstracijų, mitingų dalyviais ir net atsitiktiniais praeiviais, teikia Baltarusijos protestuotojams, reikalaujantiems diktatoriaus atsistatydinimo ir demokratiškų rinkimų, moralinę ir kitokią paramą, ragina kitas pasaulio valstybes nelikti abejingomis kovai už demokratiją Baltarusijoje.
Žinoma, Maskvai tai kol kas labai nepatinka.
„Iš Varšuvos ir Vilniaus per socialinius tinklus eina ne tik pinigai, bet ir instrukcijos, mes jas matėme. Instrukcijos, kaip gaminti padegamuosius mišinius, sprogstamąsias medžiagas, tuos pačius Molotovo kokteilius ir daug ką kita“, – lapkričio 12 d. interviu Rusijos ir užsienio žurnalistams pareiškė Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas (delfi.lt informacija). „Baltarusijos opozicija labai aktyviai finansuojama ir kurstoma laikytis būtent tokios bekompromisės linijos – reikalauti režimo pakeitimo, organizuoti neterminuotus streikus“, – piktinosi S. Lavrovas. Pasak jo, dabar į Baltarusijos miestų gatves daugiausia išeina žmonės, norintys išprovokuoti pareigūnus panaudoti jėgą.
Geriau jau būtų nepaminėjęs S. Lavrovas „Molotovo kokteilių“. Juk jų pavadinimas buvo sugalvotas suomių Žiemos karo, kuriame sovietai gavo per snukį, metu. Tai, pašiepiantis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų narkomą Viačeslavą Molotovą, vieną iš Rytų Europos padalinimo pagal Ribentropo-Molotovo paktą autorių ir vykdytojų, pavadinimas (Lavrovas iki šiol neigia, kad šis paktas tikslingai atvėrė kelią II Pasauliniam karui ir Baltijos valstybių okupacijai).
Kai Suomijoje buvo pradėta efektyviai atakuoti sovietų tankus rankinėmis padegamosiomis bombomis, suomiai ėmė jas vadinti „kokteiliais Molotovui“ arba tiesiog „Molotovo kokteiliais“. „Molotovo kokteiliais“ Sausio 13 buvo pasiruošę gintis nuo Rusijos tankų ir Lietuvos Parlamento gynėjai.
Bukam Lavrovui, politiniam Molotovo anūkui, matyt, nežinoma, kad Internete pilna „Molotovo kokteilio“ receptų ir pagaminimo būdų, ir lietuvių arba lenkų pagalba baltarusiams šioje srityje visai nereikalinga.
Tokius „kokteilius“ pasigamina net paaugliai. Pakanka turėti stiklinį butelį ir degių medžiagų.
Praėjusią savaitę į energetikos sistemą įjungta Astravo atominė elektrinė nuo sekmadienio vidurdienio (lapkričio 8) nebegamina elektros, BNS informavo Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorė „Litgrid“. Elektrinė sustabdyta dėl sprogusių transformatorių. Ekspertų nuomone, kol kas radiacijos pavojaus nėra.
Pasirodžius informacijai apie incidentą Astravo AE, Lietuvos radiacinės saugos centras informavo, kad Lietuvos radiacijos lygio stebėjimo stotys (RADIS) padidėjusio gamtinio jonizuojančiosios spinduliuotės fono nefiksuoja. „Gyventojams nėra jokio pagrindo nerimauti ar vartoti kalio jodido tabletes“, – sakoma centro pranešime. „RADIS sistemos teikiami aplinkos dozės galios matavimų rezultatai yra nuolatos stebimi, todėl apie bet kokį gresiantį pavojų, susijusį su radioaktyviųjų medžiagų pasklidimu aplinkoje, gyventojus atsakingosios institucijos informuotų nedelsiant“, – rašoma jame.
Ačiū Dievui.
O tas aiškiaregis Vytautas Landsbergis tik dieną prieš tai, Baltarusijos diktatoriui Aleksandrui Lukašenkai dalyvaujant Astravo AE paleidimo iškilmėse, parašė (Vytautas Landsbergis. Astravas ir didspalis, portalas Lrt.lt):
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.
„Vaizdelis toks. „Rosatomas“ (iš tikrųjų Kremlius) neįvykdė jokių derėtų ir suderėtų apsaugos priemonių. Jokių garsiai žadėtų nesaugios jėgainės stres-testų. Net gaisrinių mašinų savo branduoliniam kolūkiui dar nenusipirko (tik dabar skelbia konkursą). Neturi nė tos kažkur neva pamestos projektinės dokumentacijos pamėklinio dvigalvio ir keturgalvio statybai, nes tik dabar skelbia postfaktinį dokumentacijos sudarymo konkursą. Lietuvos Respublika turi visokeriopą teisę bet kokiai šios dienos apeliacijai į Jungtines Tautas su visom Saugumo Tarybom. Teisingai pasielgtume, branduolio monstrui prasižiojus. Neatrodytume juokingesni, negu tada, kai maži ir negudrūs reikalavome Nepriklausomybės. Dabar – gyvybės. Juk Lietuvos gali nelikti, ir dėdė Kremlius nepravirks.“
Lapkričio 13 d. prisieks naujai išrinkto Seimo nariai. Nueinančios Seimo valdančios daugumos, kuri paliko naujajai valdančiai daugumai šalia pandemijos problemų ir neišspręstą Astravo AE pavojaus problemą, afera bandyti surengti naujus Seimo rinkimus daugiamandatėje apygardoje per Konstitucinį Teismą (KT) tikrai nepavyks. KT net nesiims nagrinėti Seimo valdančios daugumos balsais priimtą sprendimą kreiptis į KT.
Tikėkimės, kad Seimo komitetų ir Vyriausybės suformavimas ilgai neužtruks. O tada kartu su Prezidentu naujoji valdžia imsis visų įmanomų ir neįmanomų priemonių stabdyti Astravo AE darbą.
Astravo AE – čia pat. Slaptai.lt nuotr.
Viena iš tokių priemonių matau šalia Vytauto Landsbergio raginimo kreiptis „į Jungtines Tautas su visom Saugumo Tarybom“ „branduolio monstrui prasižiojus“ (jau parodė dantis) išaiškinimą Jungtinėms Tautoms, Europos Sąjungai, kitiems mūsų sąjungininkams, kad rinkimus suklastojusio Baltarusijos diktatoriaus nušalinimas, kai šalyje pasiaukojančiai priešinamasi jo režimui, ir demokratiniai rinkimai, taip pat, ženkliai prisidėtų prie pavojaus iš Astravo AE pašalinimo.
Į valdžią Baltarusijoje atėjus demokratiškiems, protingiems žmonėms šie greitai įsitikintų, kad pastatytą AE geriausia demontuoti. Nuo Astravo AE iki Vilniaus – apie 50 km atstumas, iki Minsko – apie 150 km. Juk esant Minskui nepalankios krypties stipriam vėjui, avarijos atveju nukentėtų ir Baltarusijos sostinė, jau nekalbant apie Naručio nacionalinį parką, mėgiamą baltarusių poilsio ir turizmo vietą, Alšėnus, Ašmeną, istorinę Krėvą.
Baltarusijoje žiauriai išvaikyti protestai. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijos sostinėje Minske uniformuoti asmenys išvaikė prieš Aliaksandrą Lukšenką vykusio protesto dalyvius. Suimta dešimtys demonstrantų, portale „spring96.org“ pranešė žmogaus teisių centras „Viasna“. Popietę pranešta apie daugiau kaip 160 sulaikytų asmenų.
Vaizdo įrašuose ir nuotraukose buvo matyti, kaip pajėgos imasi brutalių veiksmų prieš taikius demonstrantus, spaudžia juos prie žemės ir kiša į kalinių gabenimo automobilius. Keliose miesto vietose protestuotojus vaikė OMON pareigūnai.
Kaip ir kiekvieną sekmadienį, ir šį kartą tūkstančiai žmonių išėjo į gatves. Demonstracijos vyko ir kituose miestuose.
Metro stotys Minske buvo uždarytos, kad demonstrantai nepatektų į miesto centrą. Buvo išjungtas ir mobilusis internetas – taip norėta apsunkinti susitarimus dėl susirinkimų. Daliniai atitvėrė kai kurias gatves, buvo panaudota ir sunkioji technika.
Nepaisant demonstracijų draudimo ir grasinimo smurtu, žmonių kolonos žygiavo keliomis miesto gatvėmis – su istorinėmis baltai raudonomis vėliavomis. Jie skandavo: „Tegyvuoja Baltarusija!“
Baltarusijos OMONas siautėja. EPA – ELTA nuotr.Baltarusijos OMONas. EPA – ELTA nuotr.
Sekmadienį Baltarusijos sostinėje Minske milicija išvaikė prieš Aleksandrą Lukašenką protestavusius eitynių dalyvius, siekusius patekti prie memorialo J. Stalino laikų represijų aukoms, informuoja AFP.
AFP reporteris girdėjo šūvius ir svaiginančių granatų sprogimus bei matė, kaip policija vaikėsi protestuotojus prie Kuropatų memorialo, skirto atminti tūkstančiams represijų aukų.
Paskutinį kartą eitynės šioje vietoje buvo žiauriai numalšintos Tarybų Sąjungos laikais 1988 m., panaudojus ašarines dujas.
Sekmadienį tūkstančiai baltarusių nepabūgo A. Lukašenkos grasinimų, kad jis „neims belaisvių“.
Žmogaus teisių organizacija „Viasna“ paskelbė, kad buvo sulaikyta 70 žmonių, daugiausiai Minske.
