Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka. ELTA nuotr.
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga teigia pritariąs prezidento Gitano Nausėdos nuomonei, kad koronaviruso situacija Baltarusijoje kelia susirūpinimą, nes nėra žinoma tiksli infekcijos apimtis kaimyninėje valstybėje.
„Sudėtinga iš tų viešų žinučių arba televizijos reportažų įvertinti, kiek ta situacija atspindi arba neatspindi realybę. Iš Baltarusijos vadovo pasisakymų ir tų nufilmuotų vaizdų, kai yra pozuojama sporto rungtynėse, kur yra daug žmonių, ir sakoma, kad to viruso nėra – tai labai kelia susirūpinimą“, – trečiadienį Sveikatos apsaugos ministerijoje surengtoje spaudos konferencijoje sakė A. Veryga.
Ministras prisiminė, kad koronaviruso grėsmė dar plitimo pradžioje kai kurių valstybių nebuvo rimtai vertinama.
„Panašių žinučių mes girdėjome visiškai neseniai ir Lietuvoje, kai Italijos krepšinio treneriai su tam tikra pašaipa vertino Lietuvoje priiminėjamas priemones, dabar mes tą girdime kai kuriose kitose šalyse. Sutinku su šalies vadovo vertinimu, kad tai kelia didelį susirūpinimą. Kokia yra reali situacija, mes, matyt, nelabai galime žinoti“, – pridūrė A. Veryga.
Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį sukritikavo kaimyninę Baltarusiją dėl jos pastangų stabdant koronaviruso epidemiją. Pasak šalies vadovo, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka bravūriškai vertina esamą situaciją, o ir valstybės pateikiamais oficialiais duomenimis apie susirgusiuosius pasitikėti negalima.
Aleksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ketvirtadienį pasmerkė „psichozę“ dėl koronaviruso pandemijos, įspėdamas, kad panika gali padaryti daugiau žalos nei pati infekcija.
„Vadinu šį koronavirusą tiesiog psichoze“, – vyriausybės susitikime sakė A. Lukašenka.
„Kartu išgyvenome daug psichozių ir žinome, prie ko jos privedė. Esu įsitikinęs, kad tai dar viena psichozė, kuri kai kuriems bus naudinga, o kitiems pakenks. Esu visiškai tikras, kad galime labiau nukentėti nuo panikos nei nuo paties viruso“, – kalbėjo prezidentas.
Valdžioje nuo 1994 metų esantis 65 metų A. Lukašenka anksčiau šią savaitę paragino Baltarusijos gyventojus išlaikyti ramybę ir eiti dirbti žemę.
„Traktorius visus išgydys. Laukai išgydo visus“, – sakė prezidentas.
9,4 mln. gyventojų turinčioje Baltarusijoje patvirtintas 51 užsikrėtimo naujuoju koronavirusu atvejis.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
Sąjūdis prieš Astravo atominę elektrinę (AE) šeštadienį Seime vykusio pirmojo suvažiavimo metu kreipėsi į Baltarusis prezidentą Aliaksandrą Lukašenką. Kreipimesi į kaimyninės šalies vadovą Sąjūdžio iniciatoriai pažymi, kad Lietuva palaiko Baltarusijos nepriklausomybę, nes Kremlius, teigia jie, „naudojasi silpnesnės Baltarusijos erdve ir resursais“.
„Antiastravinis visuomenės judėjimas Lietuvoje nėra antibaltarusiškas. Esame įsitikinę kaip tik priešingai. Linkime Baltarusijai ūkinės ir dvasinės gerovės, o ši negali būti pasiekta žalojant kaimyną“, – rašoma kreipimosi į A. Lukašenką tekste.
Laiško autoriai taip pat pažymi, kad Rusija Astravo AE projektu siekia apsunkinti Baltarusijos santykius su ES.
„Trečioji šalis norėtų rodyti situaciją dėl Astravo taip, tarsi nedraugiškos Lietuvai energetinės-ekologinės politikos autorė būtų Baltarusija. Tokios politikos tikslas – kuo labiau apsunkinti Baltarusijos santykius su Lietuva ir ES, kad vienintelė alternatyva Jūsų šaliai liktų nesavarankiškumas ir integracija į Rusiją“, – pabrėžiama kreipimesi. Sąjūdis prieš Astravo AE. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kremliaus vadovai, atkreipia dėmesį judėjimo prieš Astravo AE iniciatoriai, „naudojasi silpnesnės Baltarusijos erdve ir resursais“, dėl to Lietuva, pasak jų, ragina ES, kad ši vieningai paskatintų Baltarusiją neforsuoti AE paleidimo, neįsitikinus jos saugumu.
„Žinome, kad Baltarusijai kaip valstybei ir tautai parengta ir daugiau spąstų, bet tarp jų Lietuvai itin grėsminga yra „Rosatomo“ avantiūra Astrave. Siūlome neforsuoti tos atominės elektrinės pirmojo bloko paleidimo ignoruojant tarptautinius saugumo reikalavimus ir mūsų gerąją kaimynystę, siūlome svarstyti BAE vietos problemą dvišalių Baltarusijos – Lietuvos ir Baltarusijos – Europos Sąjungos santykių plotmėje. Geresniam sprendimui reikia laiko. Atraskite jo“, – priduriama kreipimesi į A. Lukašenką.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Suvažiavime taip pat buvo pristatyta ir peticija Europos Parlamentui dėl Astravo AE sustabdymo, šioje elektrinėje pagamintos elektros energijos importo į ES asocijuotąsias šalis uždraudimo ir Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizacijos su Europos tinklu paspartinimo.
„Akivaizdu, jog didelis nesaugių atominių elektrinių pavojus kaimyninėse šalyse nesibaigia ties ES sienomis, kurios nestabdo sklindančių radioaktyvių branduolinių dalelių, ir todėl ES kartu su kaimyninėmis šalimis turi sustiprinti visas įmanomas pastangas, kad pagerintų branduolinės saugos sistemą tiek ES, tiek tarptautiniu mastu“, – rašoma peticijoje.
Netrukus švęsime atkovotos laisvės 30-metį, drauge priminsiu, kad šiemet sukanka lygiai 30 metų, kai mūsų padangėje buvo įsteigtas vadinamasis Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI). Kaip atrodo bent man, šie įvykiai susiję labai panašiu pavidalu, kaip pavasarį nutirpus sniegui, iš vienos pusės, pražįsta gėlė, o, iš kitos, pasimato po sniegu per visą žiemą ištupėjusios šiukšlės.
LLRI veiklą žmonės vertina skirtingai, bėgant metais vis liūdniau ir liūdniau, taigi leiskite ir man pagaliau išsakyti savo visiškai aiškią nuomonę, kad minėtas institutas yra parazitinė atauga, tiesiog – šiukšlė.
Kas padės atsakyti į klausimą – kodėl reikėjo įsteigti Laisvosios rinkos institutą tuo metu, kai visuotiniame dvasios pakylėtume laisvosios rinkos idealo dar netemdė jokie šešėliai, laisvosios rinkos principai atrodė kaip savaime suprantamas dalykas, žengiant pažangos keliu? Kam reikėjo vežtis pro atviras duris? Šiandien, nutekėjus nemažai vandens nuo to laikmečio, daugmaž žinome, kad ten, kur sudygo LLRI paskleista sėkla apie visišką verslo laisvę, užginčijant bet kokios kontrolės galimybę, užsiveisė tokie monstrai kaip Grigeo, leidžiantys srutas į Lietuvos vandenis.
Vadinamasis Laisvosios rinkos institutas ne kartą yra nurodęs, kad institutas nekelia jokių mokslinio tyrimo tikslų, nėra mokslo institutas, labai komiškai įvardydamas savo veiklos profilį idėjų kalvės pavadinimu. Daug netuščiažodžiaujant reikia pasakyti tiesiai, kad minėtasis institutas yra propagandinių lozungų kalvė, kur žmonės su moksliniais vardais tarnauja ne mokslui, o užsiima pigiausia propaganda, neretai gindami net ir kriminalinio verslo interesus. Jeigu norite, vadinkite šį institutą prostitucijos lože, laisvųjų rožių institutu, laisvosios reprodukcijos inkilu ar pan.
Negaliu tvirtinti, kad LLRI vienintelis steigėjas yra MG Baltic, tačiau ne paslaptis, kad ši stambiojo kapitalo bendrovė yra ištikimiausias instituto finansinis rėmėjas, mecenatas. Iš tiesų, ką praktikoje reiškia instituto populiarinamas „ribotos valdžios“ lozungas, visu gražumu pasimatė Seimo komisijos tyrimo išvadose apie MG Baltic kompanijos pastangas užvaldyti valstybę. Kad ir kaip žiūrėtume į šį daug triukšmo sukėlusį tyrimą, vienas dalykas nekelia abejonių – MG Baltic gyvybinis interesas buvo (yra?) labai silpna, pažeminta, sutrypta valstybė.
Pavojinga zona. Slaptai.lt nuotr.
Išsisklaidžius dūmų uždangai labai aiškiai pasimato, bado akis tai, kad visi LLRI keliami tikslai iš esmės yra antivalstybiniai. Ar iš tiesų dar manote, kad sutirštinu spalvas, jeigu nuosekliai perskaitėte išguldytus ant lapo, vienas po kito andai surašytus instituto tikslus? Štai:
Nuosekliai mažinti mokesčius, supaprastinti jų mokėjimo tvarką.
Nedidinti minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio, neriboti darbo trukmės.
Nuostatą, jog energetikoje vyrauja natūralios monopolijos, keisti požiūriu, jog galima konkurencija tarp skritingų energetikos sektorių, o valstybinis reguliavimas nereikalingas.
Privatizuoti transporto sektorių (geležinkelius, oro uostus ir pan).
Švietimo sistemoje vengti valstybės kišimosi, jį pakeičiant viešuoju valdymu.
Nereguliuoti gydymo paslaugų kainų, reguliuoti tik kompensavimo lygį (visais atvejais mažiau 100 %) ir kokybės standartus.
Naikinti žemės rinkos suvaržymus, jos naudojimo paskirties apribojimus.
Antikapitalistinėmis idėjomis grįsta ekonominė politika veda į visuotinį skurdą, todėl jos būtina vengti.
Valstybinė parama (pašalpos) teigiamų pasekmių skurdo paplitimui neturi. Skurstantiems vietoj to turi padėti įvairios religinės ir kitos bendruomenės
Nesiruošiu smerkti institute dirbančių žmonių, kurie čia atėjo ieškodami skalsesnio duonos kąsnio arba norėdami prisidurti prie skurdžios mokslininko algos. Tačiau, kaip atrodo bent man, įrašas apie nuveiktus darbus po šio instituto iškaba nepuošia žmogaus biografijos. Mane iš tiesų neramina tie atvejai, kai buvę instituto darbuotojai įsidarbina valstybės tarnyboje, tampa ministrais, viceministrais, departamentų vadovais ir pan., neramina dėl tos paprasčiausios priežasties, kad buvusi tarnystė instituto tikslams byloja apie stiprų žmogaus polinkį parsiduoti.
Užtektų prisiminti vien tik Remigijaus Šimašiaus pavyzdį, žmogaus, kurį būtų galima laikyti LLRI pasaulėžiūros personifikacija, istoriją.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Andai net keletą kartų esu išsakęs savo nuostabą dėl šio eksperto, tuomet dar dirbusio LLRI, genialaus (?) paaiškinimo, kad nieko blogo, jog turtingi žmonės užgrobia ežerus ir savavališkai aptveria jų pakrantes, neprileisdami kitų poilsiautojų prie vandens, nes esą tokie grobikai iškerta paežerėse brūzgynus, pagerina vandens telkinių estetinį vaizdą. Įdomiausia tai, kad tokį teisinį nihilizmą su didele pompa skelbė žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas.
Vėliau šis neva teisininkas tapo Teisingumo ministru, išgarsėjęs šiame poste išdavikišku poelgiu, kai jo vadovaujama institucija suteikė A.Lukašenkos režimui informaciją, kuri leido įkalinti iškilų Baltarusijos opozicijos veikėją.
Kaip atrodo, R.Šimašius yra pridėjęs savo plaukuotą delną ir prie Grigeo istorijos, a? Būtent jo vadovavimo Teisingumo ministerijai metu, ministerijos inciatyva aplinkosaugos veiklą apibrėžiantis įstatymas buvo papildytas nuostata, draudžiančia aplinkosaugininkams tikrinti įmones, neperspėjus jų iš anksto prieš 3 dienas.
Jeigu būtų falšo muziejus, ten tikrai puikuotųsi R.Šimašiaus vaškinė skulptūra, vaizduojanti dabartinį miesto merą, pamynusį atminimo lentą, panašiai kaip Šv. Arkangelas Mykolas koja prispaudęs laiko gyvatės galvą.
Ar galima į tą patį vandenį įbristi du kartus? Toks klausimas kyla išgirdus, kad, prastėjant LLRI įvaizdžiui, jam vadovauti grįžta pirmoji instituto prezidentė Elena Leontjeva, dirbusi čia prieš daugelį metų, dar tais romantiškais laikais, kai net LLRI nekėlė baisios alergijos. Kita vertus, dabar iš atminties be jokio ryšio kažkodėl iškyla gorbačiovinių laikų anekdotinis pasakojimas apie tai, kaip, prasidėjus vadinamajai pertvarkai ir atvėrus vartus laisvajai rinkai, Maskvoje buvo įsteigtas pirmasis viešnamis, nukreipiant čia dirbti patikimus kadrus, t. y. dar pilietinio karo metais ištikimybę sugebėjusias pademonstruoti partietes.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka penktadienį susitiko pokalbių, bet jiems nepavyko pasiekti susitarimo, kad būtų išspręsti nesutarimai dėl naftos.
„Nusprendėme tęsti pokalbius ne asmeniškai, bet su tais, kurie yra susiję su šiuo procesu“, – po susitikimo Sočyje sakė A. Lukašenka.
Baltarusijos vadovas pastarosiomis savaitėmis kaltino savo artimiausią sąjungininkę Rusiją dėl pernelyg didelių naftos kainų. Ketvirtadienį A. Lukašenka pareiškė, kad Rusija praeitą mėnesį tiekė mažiau naftos nei sutarta.
A. Lukašenkos teigimu, nors Rusija sutiko Baltarusijai tiekti 2 mln. tonų naftos per mėnesį, „sausį jie pristatė tik 500 tūkst. tonų, tik ketvirtį sutarto kiekio“.
Praeitą savaitę JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo lankėsi Baltarusijoje ir pareiškė, kad JAV gali aprūpinti šalį nafta.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka antradienį patvirtino, kad šalies Valstybės saugumo komitetas (KGB) sulaikė visų keturių Baltarusijos cukraus fabrikų direktorius.
„To Baltarusijoje dar nebuvo. Jie (įmonių vadovai) įkūrė Maskvoje „tarpiklį“ – prekybos namus. Įtaisė ten saviškius. Baltarusiškas cukrus prekybos namams buvo parduodamas pusvelčiui. O tie, padidinę kainą, pardavinėjo jį rinkoje. Skirtumas kyšių pavidalu buvo atiduodamas direktoriams“, – pareiškė antradienį A. Lukašenka, kurį cituoja valstybinė naujienų agentūra „BelTA“.
Prezidentas pridūrė, kad artimiausiomis dienomis Baltarusijos KGB išsamiai papasakos apie šią bylą.
Apie visų Baltarusijos cukraus fabrikų direktorių sulaikymą sužinota sausio pabaigoje. Žiniasklaidos duomenimis, Baltarusijos pareigūnai sulaikė 11 žmonių. Kaip pranešė portalas „tut.by“, sulaikyti Skidliaus cukraus kombinato direktorius Dmitrijus Jegorovas, Gorodėjos cukraus kombinato direktorius Michailas Krištapovičius, Slucko cukraus rafinado gamyklos direktorius Nikolajus Prudnikas ir Žabinkos cukraus fabriko direktorius Viktoras Mironovas.
Taip pat buvo pranešta, kad „cukraus bylos“ figūrantas yra ir Baltarusijos cukraus kompanijos vadovas Dmitrijus Kirilovas.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius vasario 3-4 dienomis Baltarusijos užsienio reikalų ministro Vladimiro Makėjaus kvietimu darbo vizito lankosi Baltarusijoje. Kaip skelbiama, daugiausiai svarstoma pagalba lietuvių kilmės vaikams švietimo srityje. Bet kitą dieną jis susitinka ir su oficialiais Baltarusijos valdžios atstovais, o Minske netgi planuojamas susitikimas su Baltarusijos pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių aktyvistais, kitaip sakant, su opozicija.
Sunku pasakyti, ar Lietuvos ministras šio vizito detales, ypač antros dienos susitikimus, derino su Seimu ir Prezidentu. Tai, kad Seimo užsienio reikalų komitetas ketino svarstyti „savavališkus“ L. Linkevičiaus vuajažus į Minską (nors paskutinis jų buvo prieš ketverius metus), liudija, jog politikai nėra patenkinti URM konformistine laikysena A. Lukašenkos režimo atžvilgiu. Jie įtaria, kad šitaip gali būti nuolaidžiaujama dėl Astravo AE.
Minskui šių metų pradžia nelengva. Be nuolatinių rietenų su Maskva dėl Baltarusijos glaudesnės integracijos į Sąjunginę valstybę nuo šių metų pradžios kaimyninė šalis negauna rusiškų naftos produktų. Sausio 3 d., nepavykus deryboms, jų tranzitas nutrauktas, o sausio 20 d. nutrūko ir dialogas šiuo klausimu.
A.Lukašenka pareiškė, kad naftą pirks už Rusijos ribų ir pasaulinėmis kainomis. Minskas jau įsigijo 80 tūkst. tonų šios žaliavos iš Norvegijos, ir pirmoji jos partija per Klaipėdos uostą geležinkelio cisternomis jau atkeliavo į Baltarusiją. O nuo vasario 1 d. Minskas 6,6 proc. padidino tarifus rusiškos naftos tranzitui.
Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos ir JAV valstybės sekretoriaus M. Pompeo susitikimas. EPA-ELTA nuotr.
Kaip tik tuo metu į Minską vizito užsuko JAV valstybės sekretorius Mike Pompeo. Tokio rango JAV atstovo čia nebuvo nuo 1994 metų, kai A. Lukašenka ir buvo išrinktas prezidentu. Jo apsilankymo tikslas buvo daugiau negu akivaizdus: bandyti suvilioti A. Lukašenką racionaliu pasiūlymu – patenkinti Baltarusijos naftos poreikius amerikietiška žaliava visu 100 procentų, t.y., 18 mln. tonų naftos per metus. Amerikos užsienio politikos žinybos vadovas be užuolankų leido suprasti, kad Minskui tereikia kreiptis į Vašingtoną, nes JAV yra „didžiausias energijos resursų gamintojas pasaulyje“. Tokiu atveju jų naftos produktai būtų perdirbami Baltarusijoje įrengtose rusiškose naftos perdirbimo įmonėse.
A.Lukašenka kol kas neatsakė nei taip, nei ne. Jis žino, kad Maskva protestuos prieš amerikietiško naftos verslo invaziją šalia Rusijos sienų. Rusijos nacionalinio energetinio saugumo fondo ekspertas Igoris Juškovas iškart atrėžė: tai neįmanoma. Jis mano, kad JAV nė dolerio nenuleis už naftos barelį, o rusiška nafta yra 10-12 dolerių pigesnė už pasaulines kainas. Be to, jo teigimu, rusišką Urals markės naftos žaliavą reikėtų maišyti su amerikietiška, kaip daroma Lenkijoje, nes gamyklos Baltarusijoje kitaip ją apdoroti nepritaikytos, o tai dar pabrangins importuojamą žaliavą.
Niekam ne paslaptis, kad problema ne naftos tiekimas, o problemiški santykiai su Rusija. V. Putinas kuria planus, kaip, prisidengdamas gilesne Sąjunginės valstybės integracija, Baltarusiją vis labiau pasiglemžti po savo sparnu. Tai erzina A. Lukašenką, vaizduojantį save visos gudų tautos vienytoju. Jis apdairiai nevaikė didžiulių mitingų, kuriuose baltarusiai protestavo prieš savo šalies integraciją į Rusiją.
Nors M. Pompeo ir mandagiai priekaištavo A. Lukašenkai dėl žmogaus teisių pažeidimų, jis padarė užuominą, kad JAV panaikins sankcijas pagrindinei žaliavos perdirbimo įmonei „Belneftechim“, bus atšauktas JAV ir ES draudimas dešimtims pareigūnų atvykti į šias šalis, o patį A. Lukašenką galbūt palaikys per šiais metais vyksiančius prezidento rinkimus.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tad koks gi L. Linkevičiaus darbo vizito tikslas?
Tikėtina, kad jis buvo derintas ne tik su aukščiausiais šalies pareigūnais, bet ir aptartas aukštame lygyje, ypač po M. Pompeo vizitų į posovietinę erdvę (jis dar pabuvojo Kazachstane, kuris taip pat tikisi aprūpinti Minską naftos žaliava). Prezidentas G. Nausėda, grybaudamas Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, darydavo toli siekiančias užuominas, kad laikas kaimynus traukti iš izoliacijos.
Tačiau „skersai kelio“ kaimyniškiems santykiams stovi nelemtas Astravas. Ar reikia čia ieškoti kompromiso su Minsko režimu? Kokia kaina Lietuva ketina „parduoti“ Astravo AE grėsmę už gerus geopolitinius santykius su A. Lukašenka? Ar nuo šiol nutylėsime grubius žmogaus teisių pažeidimus šioje šalyje ir represijas prieš opoziciją?
Tai klausimai, liečiantys mūsų užsienio politikos strategiją ir apskritai stabilumą regione. Šiame kontekste L. Linkevičiaus vizitas į kaimyninę šalį dvelkia vasališku noru įtikti ir amerikietiškai pozicijai, ir apskritai apsimestinam Vakarų aklumui – nematyti Rusijos ekspansijos per Baltarusiją recidyvų.
Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos ir JAV valstybės sekretoriaus M. Pompeo susitikimas. EPA-ELTA nuotr.
Jungtinės Valstijos pasirengusios visiškai aprūpinti Baltarusiją energijos ištekliais konkurencingomis kainomis. Tai šeštadienį po derybų su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka ir užsienio reikalų ministru Vladimiru Makejumi pareiškė JAV valstybės sekretorius Mike`as Pompeo.
„Mūsų energijos išteklių gamintojai pasirengę aprūpinti jus 100 procentų konkurencingomis kainomis“, – sakė M. Pompeo.
Šitaip, pabrėžė jis, „JAV nori padėti Baltarusijai sukurti savo suverenią valstybę“. „Mes – didžiausi energijos išteklių gamintojai pasaulyje, ir jums tereikia kreiptis į mus“, – pareiškė JAV valstybės sekretorius.
Rusijos naftos tiekimo į Baltarusiją sutartys baigė galioti 2019 metų gruodžio 31 d. Nuo to laiko šalys veda derybas dėl jų pratęsimo, bet negali susitarti dėl kainos. A. Lukašenka vyriausybei davė nurodymą ieškoti alternatyvių naftos šaltinių.
Maždaug 86 tūkstančius tonų naftos, kurią Baltarusija pirko Norvegijoje, sausio 23 d. į Klaipėdą atplukdė Norvegijos tanklaivis „Breiviken“.
Toliau nafta užsakovui gabenama geležinkeliu. Visos partijos transportavimas truks maždaug dvi savaites. Pastarąjį kartą nafta į Baltarusiją tranzitu per Lietuvą buvo gabenama 2017 metais.
Aleksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka šeštadienį padėkojo JAV valstybės sekretoriui Mike`ui Pompeo už jo vizitą į Minską po ilgai trukusio nepakankamo šalių tarpusavio supratimo laikotarpio.
„Labai gerai, kad jūs po nepakankamo savitarpio supratimo Baltarusijos ir JAV santykiuose laikotarpio, kurį sąlygojo nepagrįstas ankstesnės (JAV) valdžios požiūris, surizikavote atvykti į Minską ir pažiūrėti į šią šalį – kas čia per tauta, kas čia per žmonės, kas per diktatūra, kokia čia demokratija“, – sakė A. Lukašenka.
Anot Baltarusijos prezidento, jis jau seniai pažįsta M. Pompeo. „Deja, neakivaizdžiai. Kai jūs ėjote ankstesnes (CŽV vadovo) pareigas, mes, aš to visiškai neslepiu, su amerikiečiais bendradarbiavome mūsų specialiųjų tarnybų linija“, – paaiškino A. Lukašenka. Maikas Pompeo. EPA – ELTA nuotr.
Jis patikslino turįs omenyje bendras operacijas, kuriomis buvo siekiama „užkirsti kelią branduolinių elementų platinimui Baltarusijos pasienyje“. „Mes kartu sulaikėme kelis nusikaltėlius, kurie gabeno per sieną branduolines medžiagas Vakarų kryptimi“, – pareiškė A. Lukašenka.
Savo ruožtu JAV valstybės sekretorius pabrėžė, kad jo šalis vertina Baltarusijos indėlį į kovą su tarptautiniu terorizmu.
M. Pompeo taip pat pareiškė, kad Jungtinėms Valstijoms kelia susirūpinimą žmogaus teisių padėtis Baltarusijoje, bet jos tikisi pažangos šiuo klausimu.
Šeštadienį Vilniuje surengtas Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę (AE) steigiamasis susirinkimas, į kurį susirinko pilietinės visuomenės aktyvistai bei įvairių politinių partijų nariai.
Tarp organizacijos steigėjų – profesorius Vytautas Landsbergis, europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo nariai Žygimantas Pavilionis ir Virgilijus Poderys, signataras Raimundas Lopata, LiJOT prezidentas Lukas Kornelijus Vaičiakas, žurnalistas Eduardas Eigirdas, Lietuvos žaliųjų partijos atstovas Mečys Laurinkus, verslininkas Vidmantas Janulevičius, buvęs užsienio reikalų ministras, diplomatas Petras Vaitiekūnas ir kiti.
Pasak steigėjų, organizacija sieks, kad, nepaisant to, jog pirmąjį Astravo atominės elektrinės reaktorių planuojama atidaryti jau šiemet, būtų imamasi visų įmanomų priemonių apsisaugoti nuo Astravo AE keliamos grėsmės ir būtų sustabdyta tolesnė šio projekto plėtra.
Profesorius V. Landsbergis savo kalboje pažymėjo, jog pavojui ir neteisybei sakyti „ne“ niekada nėra per vėlu. Nors negalima neigti, jog Astravo atžvilgiu iki šiol buvusios Vyriausybės padarė klaidų, visuomenė turi savęs paklausti: „O ką mes galime padaryti dabar?“ Lietuvos balsas gali ir turi būti išgirstas, bet tam turime dirbti išvien.
Vienas iš steigėjų, europarlamentaras P. Auštrevičius atkreipė dėmesį, jog Lietuvoje vyrauja požiūris, kad Astravo AE jau pastatyta ir visuomenė jau nieko negali padaryti. Tačiau tai netikslu – Baltarusijos valdžia planuoja nesaugios elektrinės projektą plėsti toliau, tad šiems planams aktyviai priešintis tikrai dar nėra per vėlu.
Seimo narys, ambasadorius Ž. Pavilionis teigė, kad Sąjūdyje prieš Astravo AE planuoja susiburti visos politinės jėgos ir visuomeniniai judėjimai, kurie ne tik remia Europos žaliąjį kursą bei Lietuvos žaliąją energetiką, bet ir sieks padėti prezidentui įgyvendinti jo tikslą, kad visos ES šalys pritartų elektros energijos embargui iš nesaugios Astravo AE.
„Pirmojo Sąjūdžio prieš Astravo AE sambūrio metu inicijuosime europinę peticiją prieš šią atominę elektrinę – prieš kelis metus Lietuvoje surinkome 65000 piliečių parašų, dabar visi susitelkę, panaudodami visus savo ryšius Vakaruose, turėsime įtikinti mūsų brolius ir seses europiečius, kad Astravas – egzistencinė grėsmė visai Europai“, kalbėjo Ž. Pavilionis.
Sąjūdis prieš Astravo AE yra pilietinei visuomenei ir įvairių politinių pažiūrų piliečiams atvira organizacija. Pirmasis asociacijos narių sambūris planuojamas vasario 15 d. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka nesinaudoja išmaniuoju telefonu ir kitomis technikos naujovėmis dėl saugumo. Jis tai pranešė penktadienį Mogiliovo srityje, bendraudamas su vienos iš tenykščių įmonių darbuotojais.
„Aš net neturiu mobiliojo telefono. Žiūriu: mano kolegos prezidentai sėdi, baksnoja tuos aifonus. Aš tuo neužsiimu. Aš žinau, kas yra saugumas. Be to, aš turiu darbuotojų, kurie tuo užsiima“, – cituoja prezidentą naujienų agentūra „BelTA“.
Pasak valstybės vadovo, jeigu jam kas ir skambina mobiliuoju telefonu, kas būna labai retai, tai padėjėjas atneša telefoną. „Bet aš šiuo ryšiu beveik nekalbu, – pabrėžė A. Lukašenka. – Dabar šios naujovės jūsų kišenėse, ir kad ir kur būtumėte, jus mato tie, kuriems to reikia. Jūs šito norite? Ne“.
Baltarusijos prezidentas taip pat atkreipė dėmesį į neigiamą radijo bangų poveikį žmogaus sveikatai.
Gynybos ekspertas Ianas Brzezinskis. Gabrielės Niekytės (URM) nuotr.
Gynybos ekspertas Ianas Brzezinskis teigia skeptiškai vertinąs Rusijos galimybes prisijungti Baltarusiją. Pasak jo, Vladimiras Putinas neįvertina Baltarusijos identiteto savarankiškumo, kuris, jo nuomone, ateityje gali sukelti Kremliui tikrą galvos skausmą.
Pastarąją savaitę Lietuvos užsienio reikalų ministerijos surengtame saugumo politikos ekspertų susitikime dalyvavęs garsaus politologo, JAV prezidento Jimmy’io Carterio patarėjo Zbignewo Brzezinskio sūnus I. Brzezinskis pabrėžia, kad, siekiant atremti Rusijos agresiją prieš Vakarus, sankcijos turi būti ne tik taikomos toliau, – jos turi būti ir proporcingos Rusijos invaziniams veiksmams.
Išskirtiniame interviu naujienų agentūrai ELTA ekspertas taip pat pabrėžė, kad JAV saugumo radare, be Irano, šiuo metu išlieka Kinija bei Rusija. Pastaroji, mano I. Brzezinskis, Irano ir JAV konflikte neliks nuošalyje. Jo teigimu, Rusijos interesas bus ir toliau silpninti Vakarus ir didinti savo įtaką Artimuosiuose Rytuose.
Ar įmanoma, kad Iranas grįžtų į tarptautinę bendruomenę kaip normali valstybė?
Manau, yra noras, kad Iranas grįžtų į normalią darbotvarkę, bet, matyt, tai reikalautų nepaprastų pasikeitimų šalies viduje. Pradėkime nuo to, kad pats režimas Irane turi pasikeisti, kad būtų pradėtas konstruktyvesnis dialogas su kaimynais. Iranui reikėtų atsisakyti kai kurios tarptautinės darbotvarkės: reikėtų nustoti palaikyti teroristines grupuotes. Žinoma, būtų gerai, jei režimas taptų labiau demokratinis, pagarbesnis savo pačių piliečių teisėms ir laisvėms. Šiuos žingsnius Iranui reikėtų žengti norint palaikyti konstruktyvesnius santykius tarptautinėje erdvėje, įskaitant JAV ir Europą.
Ar Rusija gali pasinaudoti situacija Artimuosiuose Rytuose, pavyzdžiui, tarpininkaujant Iranui ir Vakarams?
Aš apskritai nemanau, kad Rusijai reikėtų imtis mediatoriaus tarp Irano ir Vakarų vaidmens (…). Manau, kad V. Putinas pirmiausia siekia silpninti Vakarus ir stiprinti savo įtaką regione. Jeigu yra būdas Rusijai žaisti konstruktyviai, tai nebent didinti spaudimą Iranui, kad šis nepalaikytų teroristinių grupuočių ar Basharo Hafezo al-Assado režimo. Toks ir galėtų būti Rusijos vaidmuo. Bet dabar atrodo, kad Rusija veikia atvirkščiai.
Kas visgi šiuo metu JAV saugumo radare yra numeris vienas? Kinija ar Iranas?
JAV saugumo politika labai pasikeitė ir šiuo metu fokusuojasi į didžiųjų pasaulio galybių varžybas. Žinoma, pagrindinis dėmesys atitenka Kinijai ir Rusijai. Šioms šalims skiriamas didelis dėmesys ir JAV saugumo strategijose bei gynybos dokumentuose. Bet, manau, iš šių dviejų šalių prioritetas visgi teikiamas Kinijai. JAV svarbu žinoti, kaip valdyti ir spręsti problemas, atsirandančias dėl Kinijos didėjančios galios politinėje, ekonominėje, saugumo ir karinėje srityse.
Ar įmanoma aktyvi antiamerikietiška koalicija tarp Irano ir Kinijos?
Manau, teoriškai tai įmanoma. Tačiau man nelabai suprantama, kokią naudą iš partnerystės su Iranu turėtų Kinija. Irano nauda Kinijai galėtų būti naftos eksportas, tačiau nemanau, kad Irano partnerystė būtų naudinga Kinijos ambicijoms Viduriniuosiuose Rytuose. Per daug komplikuoti Irano santykiai su visais žaidėjais, o tai Kinijos interesams visiškai neparanku.
Irano įvykių kontekste nemažai kritikos susilaukė ES dėl savo pasyvumo. Ar, jūsų nuomone, įmanoma, kad Europa būtų aktyvesnė?
Suprantu ES norą turėti politinių susitarimų ir konstruktyvesnių santykių su Iranu. Aš susirūpinęs, kad tokia pozicija gali būti neveiksminga, nes Iranas daro gąsdinančius ir pavojingus veiksmus regione. Iranas palaiko terorizmą, tai yra tai, ką Europa turėtų suprasti ir dėl to Iraną spausti. Europa turėtų būti valingesnė ir ekonominiais bei kariniais svertais daryti spaudimą Iranui.
Lietuvoje yra sakančių, kad Baltarusijos, kaip suverenios valstybės, nebėra. Kad tai – Rusijos ir Baltarusijos sąjunga. Kita vertus, Rusijos ir Baltarusijos susijungimo procesas nėra sklandus, kartais išsiskiria lyderių nuomonės. Žvelgiant iš šalies, kiek Europai būtų pavojingas Baltarusijos ir Rusijos susijungimas?
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Manau, kad pirmiausia tai būtų pavojinga Rusijai. Mano nuomone, Putinas neįvertina nacionalinio identiškumo jausmo Baltarusijoje.
Jausdamas nostalgiją sovietų erai, jis mano, kad Baltarusija entuziastingai grįš ir bus pavaldi Rusijai. Putinas, akivaizdu, galvoja, kad Baltarusija gali būti Rusijos dalis. Tačiau, mano galva, valstybių susijungimas būtų tiesiog galvos skausmas tiek Rusijai, tiek Putinui. Manau, kad šiuo metu ir Kaukazas yra tam tikras galvos skausmas Rusijai: ten juk yra žmonių, kurie siekia nepriklausomybės ir jaučia, kad gyvena kitos valstybės priespaudoje. Gali būti, kad kažkas panašaus būtų ir Baltarusijos atveju, nes ji būtų priversta paklusti Rusijos suverenitetui.
Europai, žinoma, tai būtų rizika, nes būti prie sienos su regionu, kurios piliečiai jaučia, kad jų suverenitetas buvo „paimtas“ nesąžiningai, nėra saugu.
Kokie galimi tolesni Rusijos žingsniai po invazijos Kryme?
Tolesni realūs kariniai veiksmai prieš Ukrainą yra būtent tie žingsniai, kuriuos Putinas žengęs rizikuotų sukelti dar vieną konfliktą tarptautinėje erdvėje. Geros žinios, kad Ukraina tampa ekonomiškai stipresnė ir politiškai stabilesnė bei atsparesnė. Jos gynybos pajėgumai vis stiprėja, tampa atsparūs, jos sąsajos su Vakarais vis labiau gilėja. Tačiau reikia nepamiršti, kad Putinas tebėra nukreipęs akis į Ukrainą. Jis mato Ukrainą kaip prizą, kurį nori susigrąžinti, ištraukti iš Vakarų įtakos zonos. Todėl mes negalime atmesti dar vieno karinio žingsnio prieš Ukrainą.
Antra, Rusija bandys dar labiau silpninti Baltarusijos nepriklausomybę. Reikia į tai žiūrėti atsargiai. Putinas tikriausiai tai darys ekonominiais ir politiniais svertais. Visgi nemanau, kad Baltarusija taip lengvai pasiduotų. Bet, jei vis dėlto taip įvyktų…, tai gali lemti dar vieną krizę.
Trečia sritis, į kurią krypsta akys, tai (galima – ELTA) klaida Baltijos jūros regione (…). Manau, apsiskaičiavimo rizika, žmogiškų klaidų rizikų rezultatas gali būti tai, ką aš vadinu netyčine „raudono ir mėlyno kova“, kuri gali lemti pavojingą padėties eskalaciją.
Ketvirta, manau, turėtume atidžiai stebėti, kas vyksta Arktyje. Yra įdomu tai, ką Putinas daro ten pastarąjį dešimtmetį. Putinas Rusiją identifikuoja kaip Arkties valstybę. Arkčiai jis suteikia svarbią vietą Rusijos istorijoje, kartu jis aiškiai supranta svarbų Arkties vaidmenį Rusijos ekonomikoje. Dėl to jis stengiasi plėsti Rusijos teritorines ambicijas Arktyje. Be to, Arktyje jie pradėjo ir militarizacijos veiksmus (…).
Ar Vakarai gali imtis tarptautinių veiksmų, galinčių sustabdyti Rusijos reiškiamas ambicijas Arkties regione?
Mes galime pradėti planuoti savo veiksmus nenumatytais atvejais. Šiuo metu mes neturime tikslių duomenų apie Rusijos karinius veiksmus. Bet mes turime politinius ir ekonominius išteklius, kuriuos galime dėti ant stalo. Dabar yra laikas Rusijai parodyti, kad mes nepritariame jos veiksmams, o visi teritoriniai ginčai turi būti sprendžiami ilgametėmis tarptautinėmis taisyklėmis. Jeigu Rusija vėl darys provokuojamus žingsnius, Vakarai turi taikyti politines ir ekonomines sankcijas. Tokiu būdu Rusijai būtų parodyti daromų veiksmų padariniai. Žinotų, kad Vakarai reaguos greitai ir atsakys į jos veiksmus.
Bet ar Vakarų sankcijos Rusijai duoda kokį nors poveikį, kuris skatintų keisti jos elgseną?
Sankcijos yra, ir jos daro tam tikrą poveikį Rusijai. Klausimas kyla tik dėl to, ar jos yra pakankamos reaguojant į Rusijos veiksmus Gruzijoje 2008 m., į okupaciją Kryme bei Donbase. Tai reikšmingi žingsniai, o ginčas vyksta, ar Vakarų sankcijos šiems veiksmams proporcingos?
„Nord Stream 2“. EPA-ELTA foto
Žiūrėkime į faktus apie „Nord Stream 2“, netgi po 2014 m. veiksmų projektas tęsiamas. Toliau žiūrėkime – Europa ir toliau perka didžiulius kiekius naftos ir dujų iš Rusijos. Suprantu, kad tarptautinėje erdvėje dialogas yra svarbus, bet sunku matyti Vakarų lyderius, skatinančius verslo susitarimus su Rusija. Su valstybe, kuri okupavo dviejų valstybių teritorijas, priklausančias Europai.
Žiūrėkime ir į faktą, kad Rusijos ekonominis augimas šiuo metu siekia nuo 1 iki 2 proc. (…). Mūsų taikomos sankcijos individualios, prieš tam tikras Rusijos kompanijas, kurios, tiesą pasakius, net neturi didelių verslo sandorių su Vakarais. Dabar pritaikėme sankcijas Rusijos ginklų gamintojams. O kiek tokios produkcijos apskritai yra Vakaruose? Tikrai ne per daugiausia (…).
Latvijos įmonės pasirengusios teikti Baltarusijai naftos perkrovimo, laikymo ir transportavimo paslaugas. Tai penktadienį naujienų agentūrai TASS pareiškė Latvijos susisiekimo ministerijos komunikacijų skyriaus atstovė Iveta Kancena.
„Jei tik tokia būtinybė atsiras, Latvijos įmonės pasirengusios teikti reikiamas naftos perkrovimo, laikymo ir transportavimo paslaugas tiek uostuose, tiek geležinkeliuose“, – sakė ji, pridurdama, kad „šio bendradarbiavimo klausimai anksčiau buvo svarstomi su Baltarusijos atstovais“.
„Latvijos tranzito šakos bendradarbiavimas su Baltarusija labai svarbus, o naftos tranzito apimčių didinimas yra viena iš galimų krypčių, – teigė I. Kancena. – Latvija suinteresuota didinti krovinių apimtis ir aprūpinti Baltarusijos naftos perdirbimo įmones nafta iš Latvijos uostų“.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka gruodžio 31 d. įpareigojo naftos ir chemijos komplekso vadovybę artimiausiomis dienomis užtikrinti naftos tiekimą šaliai iš alternatyvių šaltinių. Kaip sakoma naujienų agentūros „BelTA“ pranešime, pirmiausia omenyje turimas naftos tiekimas geležinkeliais iš Baltijos uostų.
Penktadienį Baltarusijos valstybinis naftos koncernas „Belneftechim“ pranešė, kad Rusija sustabdė naftos tiekimą Baltarusijai, nes šalims nepavyksta sudaryti naujos sutarties – jos nesutaria dėl tiekimo kainų.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Šiemet tapęs šalies vadovu Gitanas Nausėda nori išskirtinumo bei ryžtasi užimti kitą poziciją nei prieš tai buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, taip ekspertai įvertino prezidento norą užmegzti dialogą su Baltarusija. Politologai atkreipia dėmesį, kad tarptautinėje erdvėje taip pat matomi pokyčiai santykiuose su Baltarusija. Anot jų, JAV pareigūnai lankosi Baltarusijoje ir mėgina išsaugoti status quo bei apsisaugoti nuo didesnės Rusijos įtakos stiprėjimo Baltarusijoje.
„Atkreipčiau dėmesį į platesnį tarptautinį kontekstą – stiprėjantį Rusijos spaudimą Baltarusijai. V. Putino susitikimai su Lukašenka, kurių metu veikiausiai mėginama įtikinti Baltarusijos vadovą dar labiau integruotis su Rusija. Į tai reaguoja Vakarai, bent jau JAV. Jų pareigūnai šiemet lankėsi Baltarusijoje ir yra pasisakę apie tai, kad JAV interesas yra išsaugoti status quo ir apsisaugoti nuo didesnės Rusijos įtakos stiprėjimo Baltarusijoje. Manau, šie įvykiai lėmė tai, kad vasarą prezidentu tapęs G. Nausėda irgi ėmė kalbėti, jog reikia peržiūrėti Lietuvos užsienio politiką dėl Baltarusijos Manau, tai iš dalies susiję ir su noru imtis kitokios politikos nei iki šiol buvo vykdoma D. Grybauskaitės. Bet, kaip ir minėjau, prie to prisidėjo pasikeitęs ir tarptautinis kontekstas bei aktyvesnis JAV bendravimas su Baltarusija“, – Eltai sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Ramūnas Vilpišauskas.
Jam pritaria ir VU TSPMI politologas Vytis Jurkonis. Anot jo, skirtingai nei Vakarai, Lietuva turi daug svarbių klausimų su kaimynine valstybe – Astravo AE, žmogaus teisių klausimai, Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos, ekonominiai interesai, bendra istorija ir t.t.
„Pasikeitė valstybės vadovas ir bandoma ieškoti tam tikro pokyčio galimybių. Bet esminis dalykas, kad pokyčiai ne tik nuo mūsų priklauso, ne vien nuo mūsų norų ir intencijų. Kitoje pusėje situacija iš principo nesikeičia. Dėl to mūsų galimybės keisti tuos santykius yra labai ribotos, jeigu nėra jokio atliepimo kitoje pusėje“, – sako politologas.
„Dabartinis postūmis ir noras likti kalbėtis su Baltarusija yra ir dėl to, kad vokiečiai, amerikiečiai, švedai kalbasi su Baltarusija. Matyt, dabartinei valstybės vadovybei atrodo, kad mes čia liekame paskutiniai. 2009–2010 metais buvome vieni pirmųjų, kurie pradėjo gaivinti Baltarusijos santykius su Europa, o dabar mes esame lyg tie, kurie atsiliekame. Nežinau, ar tai yra teisingas jausmas, tiesiog Lietuva turi daug svarbių klausimų ir galbūt yra mažiau naivi ir, skirtingai negu kai kurie partneriai, atsižvelgia į visas praeityje išmoktas pamokas. Mūsų balsas transatlantinei bendruomenei yra pakankamai svarbus dėl Baltarusijos“ , – teigė V. Jurkonis. A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Mykolo Romerio universiteto politologas Alvydas Medalinskas atkreipia dėmesį, kad Lietuva turi mažiau manevro laisvės su Baltarusija nei kitos Vakarų valstybės.
„Baltarusija geopolitiškai yra Lietuvai labai svarbi valstybė, nes mums yra labai svarbu, kad Baltarusija būtų nepriklausoma valstybė, o ne V. Putino Rusijos protektoratas ar sąjunginė valstybė su Rusija. Antras dalykas, Baltarusijos kroviniai sudaro pakankamai nemažą indėlį į Lietuvos ekonomiką, turint omenyje jų transportavimą per Klaipėdos uostą. Baltarusijos valdžia didele demokratija taip pat nepasižymi (…) Egzistuoja ir Astravo AE klausimas, kuris sudaro didžiulę dilemą valstybėje, kaip spręsti klausimus su Baltarusija, nepakenkiant savo šalies verslo interesams, bet, išlaikant savo principus, kartu apsaugoti Lietuvos interesus, kalbant apie energetinį ir ekologinį saugumą. Galvosūkis yra didelis ir, sakyčiau, dabartiniam prezidentui dar daug didesnis negu buvo prezidentės D. Grybauskaitės laikais, kuomet ji bandė ištiesti ranką Baltarusijos prezidentui A. Lukašenkai“, – sakė A. Medalinskas.
„Lietuva turi mažiau manevro laisvės nei kitos Vakarų valstybės. Yra JAV pozicija, kuri kinta nuo visiškos izoliacijos Lukašenkos režimui iki tam tikrų santykių palaikymo, jei ne su Lukašenka, tai bent tam tikrais žmonėmis jo aplinkoje. JAV mėgina nukreipti, apsaugoti Baltarusiją nuo galimo anšliuso iš Rusijos pusės. Lietuva šiuo atžvilgiu įstatyta į labai sudėtingus rėmus, nes, laikantis principų, manevro laisvė labai stipriai apribojama“, – teigia A. Medalinskas.
R. Vilpišauskas teigia, kad šiuo metu tikėtis rezultatų iš Lietuvos santykių užmezgimo su Baltarusija sunku. Anot jo, šiuo metu kol kas vyksta „kalbėjimas apie kalbėjimą“.
„Kas iš to gali gautis? Manau, pasakyti dar sunku, nes kol kas vyksta kalbėjimas apie kalbėjimą. Bent jau Lietuvoje. Kartojama, o ir Gitanas Nausėda yra pasakęs, kad Lietuvos pozicija tiek dėl Astravo AE, tiek dėl žmogaus teisių situacijos Baltarusijoje nesikeičia ir vadinamosios raudonos linijos išlieka tos pačios. Klausimas, kiek aktyvesnis kalbėjimasis su Baltarusija nekeičiant savo principinių nuostatų apskritai gali būti rezultatyvus. Nes turbūt Baltarusijos vadovui reikia kitų dalykų nei vien aktyvesnių kontaktų su Lietuva“, – teigia R. Vilpišauskas.
Kita vertus, svarsto politologas, jei ir įvyktų Nausėdos ir Lukašenkos dvišalis susitikimas, jis privalėtų atnešti tam tikrų rezultatų Lietuvai. Antraip susitikimas bus traktuojamas kaip nuolaidžiavimas Aliaksandrui Lukašenkai.
„Klausimas, ką toks aukšto lygio dvišalis susitikimas galėtų duoti iš Lietuvos interesų pozicijos, jei Lietuva nieko nepasieks? Tuomet tai gali būti traktuojama kaip parama Baltarusijai ir jos prezidentui, legitimuojant dabartinę jo vykdomą politiką. Tai čia turbūt yra pagrindinė dilema. O kai kam tokio susitikimo surengimas gali atrodyti prieštaringas dėl to, kad niekaip nesprendžiami tie klausimai, kuriuos kelia Lietuva, ypač Astravo AE klausimas“, – teigia R. Vilpišauskas.
V. Jurkonios teigimu, šiuo atžvilgiu nusifotografuoti su Lukašenka Nausėdai neužtektų. Pasak jo, jei toks susitikimas būtų numatytas, jam reikėtų rimtai pasiruošti konsultuojantis su Vakarais.
„Ar gali susitikti prezidentų lygmeniu? Tikriausiai, kad būtų galima. Tai iš principo yra kartojamas 2009– 2010 m. scenarijus. Ir prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpiu lygiai taip pat buvo bandoma atšildyti neva tuos santykius i,r kaip matome, nelabai pavyko.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Klausimas yra, jeigu norima kalbėtis su Baltarusija ir kalbėtis rimtai, o ne dėl selfio ar fotografijos, ne dėl rankos paspaudimo, ne dėl kažkokių ceremonijų procesų. Vien diskusijos – vienokios ar kitokios – neužtenka, reikia sutarimo tarp vidaus politikos žaidėjų, kad mes žiūrime į šitą klausimą rimtai ir atsakingai, kad neišnaudojame šito vidaus politikos kovoms. Taip pat sutarimo, kokie esminiai klausimai gali būti keliami.
Iš principo labai rimtai pasikalbėti ir pasiruošti dėl turinio, lygiai taip pat nedaryti to vieniems – kalbėti sutarus su Briuseliu“, – sakė V. Jurkonis.
R. Vilpišauskas atkreipia dėmesį, kad per dešimt metų Baltarusijos valdžia nepasikeitė, bet vis dėlto Rusijos įtaka šalyje auga.
„Per dešimt metų nepasikeitė Baltarusijos prezidento vykdoma politika, kurią daugelis apibūdina kaip laviravimą tarp Rusijos mėginat išnaudoti įvairią ekonominę naudą, kurią Baltarusija gauna iš ekonominių santykių su Rusija, bet tuo pačiu išlaikant savo valdžią. Baltarusija turi svertus savo rankose ir dėl Vakarų. Todėl tas laviravimas tarp Rusijos ir Vakarų vyksta dešimt metų ar ilgiau. Šia prasme didelių pokyčių Baltarusijoje mes nematome, nebent padidėjusį Rusijos spaudimą Baltarusijai. Tai yra per 10 metų šiek tiek pasikeitęs dalykas. Kas Lietuvos požiūriu smarkiai pasikeitė, tai prieš 10 metų nebuvo galvojama, kad šalia Lietuvos ir Baltarusijos sienos bus statoma Astravo AE, kurią finansuos „Rosatomas“. Dėl įvairių Lietuvos politikų klaidų dabar turime tokią situaciją, šiuo požiūriu Lietuva yra patekusi į sudėtingą padėtį“, – teigia jis.
Rusijos ir Baltarusijos “susijungimas“ ir Rusijos prezidento ateitis
Po vakar įvykusios Rusijos prezidento Vladimiro Putino tradicinės priešnaujametinės spaudos konferencijos, kuri truko net keturias su puse valandos, prašnekta apie tai, kiek ilgai V. Putinas bus Prezidentu. Mat Konstitucijoje numatyta, kad vienas ir tas pats asmuo gali būti Prezidentu tik du kartus iš eilės (jam liko 4,5 metų).
Per rusakalbę radiją “Svoboda” gruodžio 20 d. nuskambėjo įvairūs variantai, bet visi jie susiję su Konstitucijos keitimu.
Vienas iš variantų – jau seniai svarstomas Rusijos ir Baltarusijos susijungimas ir Sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės (SRBV) atsiradimas su nauja Konstitucija. Vadovauti SRBV, būti jos Prezidentu V. Putinui jau nebūtų kliūčių.
Tačiau abu jie tvirtino, kad viskas priklausys nuo Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos valios. Tiesa, abu sakė, kad nors priversti jį – ne V. Putino valioje, bet nupirkti jo valią – įmanoma.
Michailas Kasjanovas:
Manau, kad negalite jo priversti, bet tikriausiai galite nusipirkti. Putinas ir jo aplinka tai supranta, todėl jau pradėtas nuolaidų reikalavimas, kurį Lukašenka pateikia Rusijos valdžios institucijoms, kurios tegul skiria daugiau pinigų arba kompensuoja tai, kas praleista per pastaruosius dvejus metus. Rusijos vyriausybė jau pasirinko šį kelią. Putinui ir jo aplinkai Baltarusijos scenarijus, būtent Baltarusijos perėmimas, naujos valstybės sukūrimas – Rusija plius arba vadink ją bet kuo, tai yra jau nauja Konstitucija, iš tikrųjų viskas prasideda nuo nulio, turiu omenyje prezidentinę kadenciją, taigi jam tai – gražiausias pasirinkimas.
Michailas Kasjanovas
Esu tikras, kad Kremliaus politologai tiki, kad jie gali įtikinti gyventojus, kad caras Vladimiras Putinas yra toks geras, jis yra Rusijos žemių kolekcionierius. Krymas vėl grįžo, Baltarusija vėl grįžo ir panašiai, žada grąžinti dar ką nors. Tokiu būdu galima sutvirtinti Putino rinkėjų branduolį. Manau, kad Kremliaus politologai ir pats Putinas norėtų, kad tai būtų laikoma aukščiausiu prioritetu. Ar šis scenarijus yra įmanomas? Manau, kad ne.
Baltarusijos prezidentas Lukašenka, šį kartą jis bus perrinktas dar kartą, parlamentas neleido nei vienam net kvazi- opozicionieriui gauti vietą Parlamente, monolitiniame Parlamente, o tai reiškia, kad jis taip pat bus perrinktas kitai kadencijai, kaip Baltarusijos prezidentas, ir jis tęs tą patį žaidimą. Jis reikalaus vis daugiau pinigų iš Rusijos, nes jo ekonomika negali egzistuoti tokiame režime, koks yra šiandien, be Rusijos subsidijų. O Rusijos vyriausybė ir toliau bandys kažkokiu būdu absorbuoti Baltarusiją.
Panašiai kalbėjo ir Karnegio fondo analitikas Andrejus Kolesnikovas, labiau akcentuodamas autoritarinį A. Lukašenkos charakterį, neva, nepakęsiantį, kad virš jo dar būtų koks nors viršininkas.
Kol kas Rusijos ir Baltarusijos susijungimui, neva, dar yra kliūčių
Kol kas pranešama, kad tik ką St. Peterburge pasibaigusiame V. Putino ir A. Lukašenkos susitikime tolimesnės abiejų valstybių integracijos tema Rusija ir Baltarusija vis dar neišsprendė nesutarimų aktualiausiomis ekonominėmis temomis – dėl naftos, dujų ir mokesčių. Tai pareiškė Rusijos ekonomikos ministras Maksimas Oreškinas.
„Pagal šias tris klausimų grupes – dėl naftos ir dujų sektorių, mokesčių srities – liko rasti kompromisus tam, kad būtų užbaigtas visos glaudesnės integracijos gairių rengimas. Priminsiu, kad gairių iš viso yra 31-a. Liko trys klausimų blokai, kurie neleidžia mums pasiekti paketinio susitarimo“, – paaiškino Rusijos ministras.
Aš labai abejoju, kad labai norėdamas Kremlius neturėtų priemonių priversti A. Lukašenką pasirašyti bet ką. Neseniai vokiečių DW (Deutsche Welle) paskelbė liudininko parodymus, kad jis dalyvavo nužudant kai kuriuos A. Lukašenkos politinius oponentus. Nejaugi to nežinojo V. Putino specialiosios tarnybos?
Neabejoju, kad Baltarusijos diktatoriaus biografijoje pilna ir kitokių nusikaltimų, finansinių, pavyzdžiui, kuriuos užfiksavo minėtos tarnybos ir kuriomis jį galima šantažuoti.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Pagaliau, Kremliui nutraukus subsidijas Baltarusijai, visai įmanomas scenarijus, kai alkana liaudis pati „nuvers“ diktatorių ir „išsirinks“ sukalbamesnį.
Viena tik aišku, jei šiandien SRBV dėl kažkokių priežasčių dar neegzistuoja de jure, tai pasaulis vis labiau prie tos minties pratinamas.
Baltarusijos „susijungimas“ su Rusija – Baltarusijos aneksija
Argi ką daugiau, negu Baltarusijos aneksiją, valstybės išnykimą iš pasaulio valstybių žemėlapių, reikštų SRBV atsiradimas, net jei abiejų diktatorių valstybėse būtų surengti referendumai dėl susijungimo? Tokių „referendumų“ vertė visoms civilizuotoms valstybėms daugiau negu akivaizdi.
Štai, kad ir paskutinis įvykis, bylojantis, kaip baltarusiai laukia nesulaukia patekimo į SRBV. Planuotas Baltarusijos ir Rusijos integracijos šalininkų mitingas Minske gruodžio 20 d. neįvyko, nes niekas į jį neatvyko, penktadienį pranešė naujienų agentūros „Interfax“ korespondentas. Prorusiški organizatoriai planavo surengti akciją Baltarusijos sostinės centre esančioje Spalio aikštėje 12–13 valandomis, tačiau aikštėje tuo metu lankėsi tik žiniasklaidos atstovai ir atsitiktiniai praeiviai.
Tačiau mažai abejoju, kad, diktatoriui įsakius balsuoti referendume, referendumas dėl „savanoriško“ susijungimo su Rusija įvyktų ir Baltarusijos, kaip valstybės, neliktų.
Seku žiniasklaidą pagal galimybes, bet…
Kaip žinome, su Baltarusija ribojasi trys ES ir NATO valstybės – Latvija, Lietuva ir Lenkija. Nemanau kad jos būtų sužavėtos turėdamos tokią ilgą sieną su naujuoju kaimynu.
Pasvarstykime, ar turėtų jos imtis prevencinių priemonių pavojingai situacijai išvengti.
Gal mano mintis pasirodys diletantiška, bet ar nevertėtų mūsų trejetui imtis iniciatyvos euroatlantinėje erdvėje bendriems veiksmams ES parlamente, ES vadovų Taryboje ir atskiriems (tokios JAV, pavyzdžiui) įspėjamiesiems viešiems pareiškimams, kokią kainą sumokėtų Kremlius, jei aneksuotų Baltarusiją.
Aleksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Galbūt, Lietuvos aukštieji asmenys, atsakingi už Lietuvos užsienio politiką, diplomatiniuose kuluaruose ir veikia ta kryptimi. Nežinau.
Tik štai, įsivaizduokime, kad net be formalaus referendumo V. Putinas ir A. Lukašenka netikėtai paskelbs apie „susijungimą“, pastebėdami, kad Vakarai, tai numatydami, viešai tylėjo, o tylėjimas be prievartos vienareikšmiškai reiškia sutikimą.
Aš jau nekalbu apie tai, kad vieši mūsų, Vakarų, įspėjimai dėl Rusijos ir Baltarusijos „susijungimo“ padarinių padrąsintų viso pasaulio Baltarusijos patriotus suvokti, kad jų kova už Baltarusijos Nepriklausomybę nėra beviltiška, kad yra prasmė sekti broliškos Ukrainos pavyzdžiu, dargi vienytis su ja bendroje kovoje, ko, beje, pasigendu Ukrainos opozicinėje žiniasklaidoje.
Baltarusijos ir Rusijos prezidentai Aliaksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas toliau kalbėsis integracijos klausimais kito susitikimo metu – gruodžio 20 d. Sankt Peterburge.
Apie tai rusų žurnalistams po Baltarusijos ir Rusijos vadovų susitikimo šį šeštadienį paskelbė Rusijos ekonominės plėtros ministras Maksimas Oreškinas.
„Prezidentai sutarė dėl susitikimo gruodžio 20 d. Susitikimas bus surengtas Sankt Peterburge. Jeigu prireiks, prezidentai gali netgi surengti dar vieną susitikimą“, – sakė ministras.
Kaip skelbta anksčiau, šeštadienį Baltarusijos vadovas A. Lukašenka susitiko su Rusijos prezidentu V. Putinu. Pasak Kremliaus, buvo aptarti „svarbūs dvišalių santykių klausimai, į kuriuos įtraukiamas potencialus integracijos gilinimas“.
Tuo metu, pasak naujienų agentūros AFP, apie 1 tūkst. baltarusių dalyvavo nesankcionuotoje demonstracijoje, nukreiptoje prieš potencialiai artimesnius šalies ryšius su Rusija.
Antradienį Minske įvykusiame Olimpiniame susirinkime Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka pažadėjo atleisti iš darbo sporto funkcionierius, jeigu jų auklėtiniai Tokijo olimpinėse žaidynėse nepasieks gerų rezultatų, praneša portalas „naviny.by“.
Pasak jo, šiuo metu Baltarusijoje sudarytos visos sąlygos, kad olimpiečiai galėtų normaliai rengtis svarbiausiems ketverių metų laikotarpio startams.
Prezidentas pabrėžė, jog jei 2020 metų olimpinėse žaidynėse nebus gerų rezultatų, niekas iš sporto funkcionierių ir valdininkų neužsibus savo postuose.
„Todėl pagalvokite prieš ten važiuodami kaip vyriausieji treneriai, patarėjai, specialistai… Ar apskritai jums verta ten važiuoti. Jeigu jūs nuvažiuosite ten kaip turistai ir nieko nepešite, tai verčiau negrįžkite į šalį“, – cituoja Baltarusijos vadovo žodžius jo spaudos tarnyba.
Pasak A. Lukašenkos, jis įspėja „kaip šalies prezidentas, o ne visuomeninės organizacijos vadovas“. „Supraskite mane kaip norite“, – pridūrė jis.
Baltarusijos prezidentas taip pat davė nurodymą individualiai kontroliuoti kiekvieno šalies olimpiečio pasirengimą.
Baltarusijoje sekmadienį vyksta parlamento rinkimai. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijoje sekmadienį vyksta parlamento rinkimai, o kritikai jau dabar abejoja jų skaidrumu, nepaisant prezidento Aleksandro Lukašenkos bandymų užmegzti ryšius su Vakarais, praneša naujienų agentūra AFP.
A. Lukašenka, kuris vadinamas paskutiniuoju Europos diktatoriumi, Baltarusijai vadovauja nuo 1994 m. Jam būnant valdžioje vyko keletas rinkimų, kuriuos tarptautiniai stebėtojai įvertino kaip nesąžiningus.
Sekmadienį bus renkami 110 Atstovų rūmų, žemesniųjų parlamento rūmų, nariai. Opozicija teigia, kad parlamentas tiesiog palaimina prezidento sprendimus.
A. Lukašenkos kritikai balsuodami turės mažą pasirinkimą, nes pagrindiniams opozicijos lyderiams ir vieninteliams dviem dabartiniams opozicijos parlamentarams buvo uždrausta dalyvauti rinkimuose.
Žmogaus teisių grupės „Vyasna“ vadovas Alesis Bialiackis sako, kad „rinkimai tapo tiesiog ritualu, kaip Tarybų Sąjungoje“.
Opozicijos partijos Baltarusijos liaudies frontas (BNF) pirmininko pavaduotojas Aleksejus Janukevičius AFP sakė, kad valdžia pasirinko pažįstamą falsifikavimų scenarijų.
Nepaisant to, A. Lukašenka bando tiesti ranką Vakarams, kurie kritikuoja jo požiūrį į žmogaus teises ir demokratiją.
A. Lukašenka, buvęs kolūkio vadovas, lapkritį lankėsi Europoje ir susitiko su Austrijos lyderiais Vienoje.
65 metų Baltarusijos vadovas teigė, kad jis mato Europos Sąjungą kaip svarbią politinę ir verslo partnerę.
Rugpjūtį jis Minske susitiko su Baltųjų rūmų nacionalinio saugumo patarėju Johnu Boltonu ir pareiškė, kad santykiuose su Vašingtonu „buvo atverstas naujas puslapis“. A.Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
Prieš kitąmet įvyksiančius prezidento rinkimus A. Lukašenka žvelgia į Vakarus, kad būtų panaikinta dalis sankcijų, įvestų po to, kai 2011 m. buvo susidorota su protestuotojais.
Jis taip pat ieško, kas galėtų atsverti Rusijos įtaką, kuri nori užsitikrinti, kad Baltarusija išliks jos įtakos zonoje.
ES atstovė spaudai Maja Kocijančič teigia, kad ES atidžiai stebės sekmadienį vyksiančius rinkimus.
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) išleido ataskaitą, kurioje nesitiki „iš tikrųjų konkurencingų“ rinkimų ir ne itin pasitiki pačiu balsavimo procesu. Rinkimus stebės 400 ESBO atstovų. Nuo 1995 m. organizacija nepripažino jokių rinkimų Baltarusijoje kaip laisvų ir teisingų.
