Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad Baltarusijos laukia sunkus kelias demokratijos link.
„Dabar jausmas pakilus, bet tuo pačiu ir keliantis nerimą, nes labai puikiai suprantame, koks sunkus laukia kelias, kaip sunku jiems bus atsikelti nuo kelių, parklupdytų, primuštų, apdaužytų žmonių ir praeiti tą laisvės kelią. Mums pasisekė, mes pakankamai sėkmingai tai padarėme per 30 metų. Baltarusiams laukia labai ilgas, sudėtingas kelias, todėl mes čia, su jais“, – LRT televizijai sakė D. Grybauskaitė.
Ji teigė niekada nesitikėjusi tokių įvykių.
„Nesitikėjau ir niekada nenorėjau, kad tai įvyktų. Išties buvo daug iliuzijų, prieš 10–12 metų, kad truputį laisvėja režimas, truputį daugiau demokratinių prošvaisčių ir nebuvo tokių masinių didžiulių represijų, kokias matėme dabar.
Kuo toliau, tuo labiau Aliaksandras Lukašenka pardavinėja valstybės laisvę už ekonomines lengvatas, kurias gauna iš Rusijos, ir ta Baltarusija seniai parduota. Tik dabar jaunoji karta ir daugelis Baltarusijos kartų pradeda tai matyti ir suprasti, ir tas atradimas tikrai yra baisus“, – teigė D. Grybauskaitė.
Baltarusijos sostinėje sekmadienį vyksta didelė opozicijos demonstracija. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį Baltarusijos sostinėje Minske vyksta daugiatūkstantinė opozicijos demonstracija. Žmonės ragina šalies vadovą Aliaksandrą Lukašenką atsistatydinti ir reikalauja demokratinių rinkimų, praneša portalas „tut.by“.
„Nugalėtojų prospekte protestuotojai specialiosios paskirties milicijos būrio OMON pareigūnams skandavo „gėda“ ir „tribunolas“, o A. Lukašenkai adresuota skanduotė „išeik“.
Tuo metu aikštėje priešais viešbutį „Planeta“ kalbas sakė Koordinacinės tarybos nariai.
Opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos patikėtinė Olga Kovalkova teigė, kad Koordinacinė taryba vykdo S. Cichanouskajos programą – reikalauja paleisti politinius kalinius ir organizuoti naujus rinkimus.
Jos teigimu, A. Lukašenka turi atsistatydinti, kad atsinaujintų įmonių ir verslo darbas. O. Kovalkova pabrėžė, kad dauguma baltarusių reikalauja A. Lukašenkos pasitraukimo.
Kita Koordinacinės tarybos narė Marija Kolesnikova ragino žmones ir toliau viešai reikšti savo poziciją.
Tuo metu Pavelas Latuško pažymėjo, kad protestuotojai yra ne opozicija, nes jų – dauguma.
Koordinacinė taryba nusprendė inicijuoti visų Atstovų rūmų deputatų atšaukimą, kurie nereiškia savo nuomonės ir pozicijos dėl dabartinės situacijos Baltarusijoje.
Taip pat ketinama inicijuoti visų vietinių tarybų narių atšaukimą ir surengti referendumą dėl 1994 m. konstitucijos grąžinimo, kuri riboja prezidento kadencijų skaičių.
P. Latuško sakė, kad neturėtų būti grįžtama prie 1994 m. ekonomikos, o tik grąžinta Konstitucija, kurioje numatytas valdžios pasikeitimas.
Teisininkas Maksimas Znakas žmones informavo, kad Aukščiausiajam teismui įteiktas skundas, nes „per tris mėnesius įsitikinta, kad valstybė nesugeba vykdyti savo įstatymų“.
Jis drąsino žmones netylėti, jei jie patyrė smurtą ir nukentėjo. Anot jo, prieš pareigūnus, kurie žalojo žmones, turi būti pradėtos baudžiamosios bylos.
Tuo metu Minske milicija per garsiakalbius nurodė žmonėms išsivaikščioti, pastarieji tokius raginimus nušvilpė.
Be to, Minske užtvertos gatvės prie Nepriklausomybės rūmų – Baltarusijos prezidento rezidencijos. Prie jų pasitelktos vandens patrankos, OMON pareigūnai, kariuomenė ir milicija. Taip pat pastebėti šarvuočiai ir spygliuota viela.
Tarp protestuotojų ir saugumo tarnybų susirinkę muzikantai grojo dainas, o minia dainavo drauge. Po to žmonės pasuko atgal paminklo-obelisko link.
„Tut.by“ pranešė, kad pastebėti 6 šarvuočiai ir du sunkvežimiai su kareiviais, kurie važiavo Minsko centro link.
Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
Lankydamasis Gardine surengtame šalininkų mitinge, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka pareiškė, kad „neramumus“ šalyje kursto užsienio valstybės, o kurstytojos neva yra Lietuva ir Lenkija.
A. Lukašenka taip pat perspėjo kaimynines šalis, įskaitant Lietuvą, kad jos gali sulaukti „atitinkamo atsako“ iš sąjunginės Baltarusijos ir Rusijos valstybės.
„Tie, kurie visa tai koordinuoja, sėdi užsienyje, kaimyninėse šalyse. Būtent juos noriu perspėti: tai ne tik mūsų siena. Tai yra Sąjunginės valstybės (Baltarusijos su Rusija) siena ir KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos) siena. Ir atsakas bus atitinkamas: Baltarusijos piktnaudžiautojams neatiduos“, – teigė A. Lukašenka.
KSSO yra karinis aljansas, įkurtas žlugus SSRS. Jį sudaro Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija ir Armėnija.
„Kurstytojai – ne gardiniečiai, ne baltarusiai. Jie sėdi ten – Varšuvoje, Vilniuje. Ir matome, kur pabėgo tie alternatyvieji, juk jų niekas neengė ir nevarė iš Baltarusijos“, – pareiškė A. Lukašenka.
Pagrindinė Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja prasidėjus krizei išvyko iš Baltarusijos į Lietuvą.
Tiesa, netrukus A. Lukašenka padėkojo šalims, kurios „remia Baltarusijos pastangas užtikrinti saugumą“, ir pareiškė, kad šalis su „užsienio grėsmėmis“ susitvarkys pati.
„Esu dėkingas vadovams tų šalių, kurios remia Baltarusiją, tačiau esu tikras, kad mes patys susitvarkysime“, – Gardine sakė A. Lukašenka.
Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. įvyko prezidento rinkimai, kurių rezultatai laikomi suklastotais. Oficialiais duomenimis, dabartinis valstybės vadovas A. Lukašenka surinko 80,1 proc. balsų, opozicijos kandidatė S. Cichanouskaja – 10,12 proc.
Vos tik paskelbus pirmuosius balsavimo rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicijos darbuotojais. Buvo sulaikyta apie 6 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų.
Pati S. Cichanouskaja naktį į rugpjūčio 11-ąją išvažiavo iš Baltarusijos ir šiuo metu yra Lietuvoje.
Politikas Valdemaras Tomaševskis ir ELTA žurnalistas Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) spalį vyksiančius Seimo rinkimus pasitinka ne tik sąrašo pirmosiose gretose turėdama skandalingais pasisakymais garsėjantį Zbignevą Jedinskį.
LLRA-KŠS į rinkimus žygiuoja vedina lyderio, kuris vienintelis tarp parlamentinių partijų vadovų nereiškia viešo palaikymo Aliaksandro Lukašenkos tolesnį vadovavimą šaliai kategoriškai atmetantiems baltarusiams.
Valdemaro Tomaševskio teigimu, nėra nieko blogiau nei revoliucijos – jos, įsitikinęs europarlamentaras, visuomet baigiasi ir baigsis giljotinų kalenimu. Todėl, svarsto politikas, su dabartine Baltarusijos valdžia Vakarai turėtų toliau kalbėti, o kelis dešimtmečius A. Lukašenkos represijas kentę baltarusiai – sprendimų ieškoti „demokratiškai“, kreipiantis į režimo teismus. Tai, kad dėl tokio požiūrio LLRA-KŠS dažnai susilaukia aštrios kritikos ir net kaltinimų, V. Tomaševskio manymu, yra kalčiausios „etiketes klijuojančios“ sisteminės partijos ir ypač konservatoriai.
Seimo rinkimams skirtame Eltos skelbiamų interviu cikle V. Tomaševskis taip pat įvardino priežastis, kodėl valdančiųjų gretose atsidūrę tautinėms mažumoms atstovaujantys LLRA-KŠS politikai parlamente nekėlė asmenvardžių rašybos klausimo. Europarlamentaras tikina, kad asmenvardžių rašyba nebuvo pamiršta ar iškeista į „vaiko pinigus“. Už tai, kad tautinėms bendruomenėms svarbus klausimas vis dar stovi vietoje, atsakingas yra, tvirtina LLRA-KŠS pirmininkas, „su kaimyninėmis valstybėmis kovojantis“ užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Galiausiai politikas įvertino darbą koalicijoje su Ramūno Karbauskio vadovaujamais „valstiečiais“ bei kodėl, esant galimybei po Seimo rinkimų, jis prezidentui Gitanui Nausėdai dar kartą siūlytų Jaroslavo Narkevičiaus kandidatūrą į ministrus.
Pone Tomaševski, su kovos „už kažką“ ar kovos „prieš kažką“ vėliava einate į jau spalį vyksiančius rinkimus?
Tik už. Mūsų pagrindinė nuostata ir kryptis buvo – ir aš pats iš prigimties turiu tokį charakterį – tik už. Mes nekalbame, ko kiti nepadarė, bet daugiausiai kalbame apie tai, ką mes padarėme, kokį įdirbį turime. O jį turime nemažą. Bet, žinoma, jei jau kartais reikia pakomentuoti prieš kažką… Tačiau tik kartais, mes tą darome labai nedažnai. Mūsų parlamentaras Jedinskis tik priminė, ką darė konservatoriai su protestuotojais, kad jie atėmė pensijas… į tai reikėjo atkreipti dėmesį, nes kartais susidaro įspūdis, kad yra labai daug veidmainiavimo.
Bet susidaro ir toks įspūdis, kad priminimai, apie kuriuos kalbate, tampa kur kas svarbesniais nei kalbos apie tai, ko jūs sieksite. Netgi dėmesio susilaukusio Jedinskio feisbuko sienoje… Žvilgtelėjus galima pamatyti, kad nemaža dalis žinučių – be skandalingų pareiškimų – yra skirta būtent konservatorių menamiems „blogiems darbams“ pabrėžti. Štai ir jūs, komentuodamas Jedinskio skandalingą pasisakymą dėl Baltarusijos, ne kartą pabrėžėte, kad „konservatoriai šaudė guminėmis kulkomis“. Taigi ar konfrontacinė komunikacija nenustelbia darbų, kuriuos gali daryt partija?
Kartais, kai mūsų oponentai iš kitų partijų labai veidmainiauja, tai reikia keletą tiesos žodžių pasakyti. Bet mes labai retai tą darome, nes orientuojamės į pozityvią žinutę. Bet, jei yra toks cinizmas, – tų pačių konservatorių veidmainiavimas – tuomet tiesiog reikia priminti, kad žmonės nėra be atminties ar buki, ar, kad jie pamiršo. Jei nori kitus kaltinti – tai pažiūrėk į save. Tai išplaukia iš Evangelijos: nekaltink ir nebūsi kaltinamas. Baltarusijos opozicija. EPA – ELTA nuotr.
O konservatoriai pradėjo kaltinti visus, kurie yra prieš revoliucijos versiją Baltarusijoje. Mes vienareikšmiškai pasisakome prieš, nes revoliucijos pasekmėse yra labai daug blogio, būna aukų, chaoso. Ir prancūzų revoliucija, ir bolševikų revoliucija – visos revoliucijos praryja savo vaikus. Mes šių pavyzdžių nepamiršome: koks buvo teroras po Prancūzijos revoliucijos, visi siekė laisvės, o vėliau gavo giljotiną. Tas pats su bolševikų revoliucija.
Dabartinė jūsų retorika labai panaši į tą, kuri buvo 2014 m. Jūs, įvykius Maidane komentuodamas, išsiskyrėte tarp parlamentinių partijų lyderių savo pozicija. Priešingai nei kiti politikai, idealizavę ir rėmę ukrainiečius Maidane, jūs sakėte, kad revoliucija yra blogai, kitokią poziciją turėjote ir dėl Krymo okupacijos. O dabar, kalbant apie Baltarusiją, jūs vėl sakote, kad evoliucija geriau nei revoliucija, tarsi duodamas suprasti, kad baltarusiai turėtų laukti, kol kažkas kažkaip ramiai pasibaigs. Ką jūs turite galvoje?
Toks požiūris išplaukia iš gero istorijos žinojimo. Jei mes nežinosime istorijos, tai mūsų pokalbis bus kaip kūnas be kraujo.
Bet kaip jūs, pone Tomaševski, įsivaizduojate. Kai kalbama apie autoritarinius režimus, kad ir apie tokius, kaip Aliaksandro Lukašenkos. Ar jūs tikrai įsivaizduojate situaciją, kad pats Lukašenka ateina ir sako – kalbėkimės. Juk tokių režimų tikslas yra išlikti ir slopinti bet kokias diskusijas dėl naujų socioekonominių, politinių organizavimo klausimų?
Aš matau permainas. Aš buvau vicepirmininku dar pirmoje Europos Parlamento kadencijoje. Tuomet jokio kontakto nebuvo – buvo blokada. 2015 m. pajudėjo ledai ir pirmą kartą dešimties parlamentarų delegacija nuvažiavo. Po to mes buvome dar 3 kartus. Šis mūsų ir visų kitų, kurie mano taip pat, kad reikia dialogo sprendžiant šį (A. Lukašenkos režimo – ELTA) klausimą, darbas privedė prie situacijos, kad opozicija tapo laisvesnė, buvo paleisti politiniai kaliniai… Buvo jaunimo programos, Erasmus. Viską dabar galima sugadinti: bus geležinė uždanga ir jokio kontakto nebus. Kas nuo to laimės – būtent tie, kurie nori autoritarinio valdymo.
Apie ką mes kalbame? Juk faktinio Baltarusijos vadovo Lukašenkos paskutinis žingsnis buvo agresija bei prievarta prieš taikius protestuotojus. Ar protestuotojai ėjo su Molotovo kokteiliais prieš valdžią? To nebuvo.
Su protestais būna įvairiai. Žinoma, tai (valdžios agresija prieš protestuotojus – ELTA) yra blogai, ir tai buvo pasmerkta, ir aš tą padariau: negali būti jėgos naudojimo. Bet mes turime žiūrėti visą foną. Tokio smurto būna, deja, ir kitose valstybėse. Mūsų konservatoriai tokį epizodą turėjo. O kas dabar vyksta Europoje, Amerikoje… Apskritai, tai yra siaubas.
Pasmerkus šią prievartą reikia žiūrėt visus fonus. Aš matau vieną mažą žinutę – vidaus reikalų ministras atsiprašė. To niekada nebuvo. Evoliucija vyksta, ir tie, kurie priešinasi permainoms, supranta, kad pasaulis keičiasi. Bet revoliucijų negali būti.
Jūs sakote studijuojąs istoriją, tai turėtumėte suprasti, kad lyginant bet ką su bet kuo galima ir batus pamesti. Tarkime, ta pati Prancūzijos Didžioji Revoliucija: šalia įdėjų liberté, égalité, fraternité, kurias, kaip sakote, lydėjo giljotina, juk buvo sukurta ir inercija dideliems, milžiniškiems pokyčiams, be kurių Europos ir jos laisvės dvasios nebūtų. Tad man būtų įdomu sužinoti, ką jūs siūlote dabartiniams Baltarusijos opozicionieriams ir Europai? Ką turi daryti sukilusi Baltarusijos opozicija, ką turi daryti Europa, kad lūkestis, kuris tarp baltarusių stiprėjo ypač per kelias pastarąsias savaites, būtų patenkintas?
Baltarusijoje – protestai. EPA-ELTA nuotr.
Pasakykite, kokia Europa? Europos Sąjunga? Pusė Europos nepriklauso Europos Sąjungai. Atsakymas priklauso nuo to, apie ką mes kalbėsime. Jeigu kalbėtume apie visą Europą – tai ten yra įvairių nuomonių. Kitaip galvoja serbai, rusai, graikai. Jei kalbėtume apie ES – tai ten nėra vieningos nuomonės, ji formuojasi. O nuo ko priklauso ši kryptis, – aš manau, kad ji priklauso ne nuo to, apie ką mes kalbame: demokratija, viešumas. Visa tai yra labai gerai, aš sovietmečiu, kaip ir Jedinskis, kovojau dėl viešumo, tuo metu dabartiniai mūsų oponentai sėdėjo partinėse mokyklose. Klausimas yra – kokie ir kieno yra interesai. Mes puikiai suprantame, kad Europos Sąjungoje daugiausiai svorio turi Vokietija ir kartais Prancūzija. Juk dėl to ir Jungtinė Karalystė išėjo iš Europos, nes negalėjo savo krypties pramušti.
Tad, jei bus sprendžiami Vokietijos interesai, tada reikia klausti vokiečių politikų, ką jie planuoja, kaip įsivaizduoja situaciją (…).
Pone Tomaševski, pakalbėkime konkrečiai, iš jūsų visos retorikos – su visu istorinių analogijų šleifu – galima susidaryti įspūdį, kad jūs atsargiai žiūrite į Baltarusijos opozicijos bandymą išstumti Lukašenką.
Mes ne tiek kalbame atsargiai, mes kabame realiai.
Bet koks būtų jūsų atsakymas. Pavyzdžiui, ar jūs palaikote tokią rezoliuciją, kokia buvo priimta Seime?
Mes palaikėme, kadangi mes žinome, kad turi būti vieninga politika.
Bet ar su viskuo, kas ten parašyta, nesutinkate?
Daug kas nesutinka. Net du parlamentarai susilaikė.
Jie norėjo griežtesnės pozicijos, o kokios jūs norėjote?
Mes manome, kad, kai pasakai A, turi žinoti, kas bus po to. Reikia bandyti prognozuoti. Bet visame šiame procese turi būti diskusija, nuomonių ringas, kad būtų priimtas optimalus sprendimas. Dabar buvo Linkevičiaus planas – tai viskas… Opozicija laimi, jiems reikalinga parama, dvasinė – taip pat. Bet išeina taip, kad mes dabar kalbamės ketvirtadienį, o ar yra kas nors aišku dėl Lukašenkos? Jis nekelia ragelio Merkel ir panašu, kad taikiai neperduos valdžios.
Tai jei jūs turėtumėte sprendimo vadeles – ką būtumėte daręs kitaip?
Dialogas.
Su kuo? Su Lukašenka?
Yra daug galimybių kontaktuoti. Yra ambasados. Reikia pradėti kontaktuoti. Mes nedeginame tiltų. Tik tuomet galima ir tiems patiems protestuotojams padėti. O dabar jei bus geležinė uždanga… Mes penkerius metus dirbome sunkiai, kad ji būtų atidaryta.
Ar aš klystu sakydamas, kad, jūsų nuomone, būtų buvę geriau, jei po tokių rinkimų, kokie įvyko, protestai Baltarusijoje nebūtų kilę?
Ne, aš apie protestus apskritai nekalbėjau.
Bet viskas iš čia ir kyla: baltarusių visuomenė sukilo prieš valdžią.
Geriausiai būtų, kad rinkimai būtų laisvi, kad žmonės galėtų reikšti savo nuomonę. Tai būtų geriausiai.
Bet taip nebuvo.
Galima perskaičiuoti balsus. Galų gale reikia panaudoti nors mažą demokratinį būdą – gal Baltarusijoje ir nėra demokratijos kaip Švedijoje – reikia panaudoti teisinį kelią. Apskųsti teismui.
Pone Tomaševski, kokiam teismui? Baltarusijos teismams, kurie yra suaugę su režimu?
Nesvarbu.
Tai, pone Tomaševski, yra labai svarbu.
Apskųsti teismui ir bandyti įrodyti, surinkti faktus.
Opozicija jau pateikė faktus, sako, kad tūkstančiai pažeidimų.
Būtent, tada būtų konstruktyvus darbas. To nepadarius keliama įtampa. Kažkas nori, kad mes būtume labai primityvūs, kaip Maidane.
Kažkas nori, kad mes būtume labai primityvūs, kad pažintume tik dvi spalvas. Tas, kas sako, kad čia nelabai balta, tas iš karto priešas, jis už Lukašenką. Visi mąstantys žmonės gali pastebėti tam tikrą konflikto eskalavimą. (…) Viską galima pasiekti ir be kraujo. Jei kažkas kalba, kad be kraujo nieko nepasieksime, yra tiesiog cinikas. Mano pagrindinė žinia, kad aš prieš tokią kryptį, apie kurią kalba Vytautas Landsbergis. Tai yra nusikaltimas. Šiandien 21 a. kraujo neturi būti, galima išspręsti taikiai visas problemas.
Žiūrint bent jau į pastaruosius 8 metus, jūsų partijos narius lydėdavo skandalai: ponas Jedinkis dabar, jūs vaikščiojote su Georgijaus juostelėmis, ponia Cytacka nukabinėjo lietuviškai užrašytas gatvės lenteles, išvadino prezidentę melage, nekėlė valstybinės vėliavos per šventes. Kaip aiškinate tai, kad jūsų partija nuolatos atsiduria viešosios kritikos sūkuryje?
Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistas
Aš turiu vieną atsakymą. Jei vienu argumentu pasakyčiau, kodėl mes išsiskyrėme, tai mes nesame posovietinė ir pokomunistinė partija. Iš to išplaukia visos kitos situacijos ir momentai. Mes vieninteliai reikalaujame liustracijos – tą padarė čekai, estai. O mūsų oponentai iš sisteminių partijų, ne iš „valstiečių“, tai konservatoriai, liberalai… jie turi komunistinio režimo šaknis. Jie užslaptino KGB archyvus…
Bet būtent jūs prisisegėte Georgijaus juostelę, turinčią aiškų Rusijos imperializmo toną. Ponas Jedinskis kalbėjo apie Kijevo bombardavimą…
Mūsų oponentai bijo, kad mes atskleisime jų tapatybę ir šaknis, nori, kad apskritai mūsų nebūtų. Jie klijuoja etiketes.
Bet, pone Tomaševski, jūs tiesiogine to žodžio prasme prisisegėte Georgijaus juostelę. Jūs žinojote, kokią prasmę jai suteikė Kremlius.
Juostelei tik dabar suteikta ši prasmė, ir tą daugiau padarė mūsų oponentai. Nes tie, kurie sukuria (tokius simbolius – ELTA), mano, kad žmonės yra tokie primityvūs, kad jie nieko nežino. Koks čia sovietų simbolis? Tai yra Švento Jurgio simbolis, kovos su blogiu simbolis. Reikia tai žinoti. Jei kažkas to nežino, aš neturiu apie ką kalbėti. Mes turime žinoti istoriją. Tai gėrio simbolis, o tai, kad kažkur jį naudoja separatistai, tai gali naudoti. Hitleris taip pat kryžių naudojo, ar dėl to mes kryžiaus atsisakysime? Tai propaganda, tačiau ne Kremliaus, o tų mūsų posovietinių partijų… Aš su tokia propaganda nesutinku. Georgijaus juostelė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
O jei kalbame apie simbolius. Viešojoje erdvėje nuvilnijo nuostaba, kai pareiškėte, kad ponas Jedinskis ves rinkimų sąrašą. Jūs sakėte, kad tai yra „idėjinis, iškalbus ir drąsus politikas“. Turėtumėte sutikti, kad jis yra nevienareikšmiškai vertinamas politikas. Ar nebūtų patrauklesnis variantas pasiūlyti labiau konvencinį variantą – ministrę Ritą Tamašunienę ar bent kažką panašaus?
Mes turėjome pasiūlymų daug, turime daug lyderių. Bet vienas iš vicepirmininkų tapo sąrašo pirmuoju numeriu. Tai buvo priimta, ir tai yra labai gerai.
Bet ar jūsų netrikdo tai, kad Z. Jedinskio pasakymai ir pamąstymai sukelia ažiotažą ir skandalus.
Mes esame tokia stipri partija, kad (tai nesvarbu – ELTA). Žmonės žiūrės, visų pirma, į programą.
Jūsų partija į šią valdančiąją daugumą įsijungė antrojoje šios kadencijos pusėje, ir galėjo susidaryti toks įspūdis, kad sugebėjote užduoti muzikos toną gausiausiai Seimo jėgai – „valstiečiams“. Ginant jūsų deleguotą ministrą Narkevičių Seimo lyderiai nepabūgo net Prezidentūrai skersai kelio stoti. Pritarsite, kad turėjote „auksinę akciją“ šioje koalicijoje? Ar sutinkate, kad turėjote daugiau įtakos, negu tai leistų turėtas mandatų skaičius?
Aš manau, kad yra kitaip. Mes dabar sąvokas vartojame kaip kokioje akcinėje bendruomenėje. Mes su bizniu nesame susiję apskritai. Mes turime ne tiek įtakos, mes turime daug solidumo, įdirbio ir gerą reputaciją. Galima turėti 30 parlamentarų, o po to suskilti. Mūsų žmonės nevaikščioja po partijas, jie yra principingi. Žmonės tą mato ir supranta ir nori su mumis dirbti, nori mums daug daugiau pasiūlyti. Nes jie įsivaizduoja, kad čia optimalus politikos variantas – sąžiningumas, nesivaikymas valdžios bet kokia kaina.
Bet kodėl jūs to svorio nepanaudojote sprendžiant tuos klausimus, kurie tiesiogiai kyla iš jūsų partijos profilio – tautinių mažumų atstovavimo. Jūs kėlėte vaiko pinigų klausimą, kalbėjote apie bankų apmokestinimą, bet asmenvardžių rašybos klausimas praktiškai net nebuvo paminėtas. Su valdančiąja dauguma, kuri kelis kartus aiškiai parodė, kad išlaikyti koaliciją yra tikslas numeris vienas, principingas šio klausimo kėlimas galbūt būtų leidęs uždaryti šį tris dešimtmečius buksuojantį procesą.
Žinote, procesas vyksta. Žinoma, norėtųsi, kad greičiau būtų išspręstas.
Bet kodėl jūs nekėlėte šio klausimo?
Mes ne tik keliame, mes sprendžiame. Kalbinis standartas sovietmečiu tautinių mažumų atžvilgiu buvo geresnis nei dabar. Mes galėjome visų dalykų mokytis savo gimtąja kalba, dabar 3 dalykai įvesti mums ne gimtąja kalba. Žmonės piktinasi.
Bet ar jūs, kalbėdamasis su Ramūnu Karbauskiu, nepabandėte pasakyti, kad štai mūsų sąlygos, mes jas pateikiame kaip prioritetą numeris vienas, jei ne – tai mūsų paslaugų nebus… Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Mes suprantame, kad šiuos klausimus turime išspręsti. Mes ratifikavome Tautinių mažumų apsaugos gynimo konvenciją.
Ten viskas surašyta, kaip turi būti. Dar 2000 metais tai padarėme.
Bet esmė juk yra politinis klausimo kėlimas.
Aš atsakysiu. Ši konvencija yra sudėtinė dalis mūsų teisinės bazės. Tad klausimas lyg ir buvo išspręstas 2000 m.
Bet, deja, vieną ir kitą kartą konservatoriai ir liberalai turėjo valdžią.
Bet sutikite, šioje valdančiojoje daugumoje jūs asmenvardžių klausimą iškeitėte į vaiko pinigus.
Mes nieko neiškeitėme.
Buvo aiškiai jūsų pasakyta. Mes einame į valdančiąją koaliciją tokiomis ir tokiomis sąlygomis. Ir tarp tų sąlygų asmenvardžių klausimo nebuvo.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl asmenvardžių yra vienas sakinys. Mes įrašėme, kad būtų vykdoma Tautinių mažumų apsaugos gynimo konvencija ir, jei ji bus vykdoma, – visi klausimai bus išspręsti. Jei yra sutikimas, kad (konvencija – ELTA) turi būti vykdoma – tai jau yra pirmas žingsnis. O po to turi dirbti tie žmonės, kuriems tai priklauso, – visų pirma, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Bet jis to nedaro. Mes negalime įtikinti Linkevičiaus, kad ši konvencija turi būti vykdoma. Jei mes daug kalbėsime, o jis nevykdys – tai nebus išeitis. Mes norime, kad į ministeriją ateitų žmogus, kuris ne tik kovos su kaimyninėmis šalimis, bet ir viduje realizuos ES kryptį. Kol kas pas mus tai neveikia.
Neveikia dėl to, kad Seime šio klausimo niekas nebekelia.
Ne Seimas. Yra pasirašyta konvencija, turi ministerija vykdyti.
Ne vienas pasakytų, kad, norint išspręsti tokį klausimą, reikia tai įrašyti į koalicijos ar tarpfrakcinę sutartį, kaip esminį tikslą, kurį iki Seimo kadencijos pabaigos reikia išspręsti. Sutikite, tokio susitarimo nebuvo.
Patys žmonės sprendžia. Jeigu ministerija nenori tokios problemos pamatyti, patys žmonės per teismus sprendžia. Šis klausimas bus sprendžiamas, bet iki begalybės mes šiuo klausimu nediskutuosime. Reikia vykdyti, bet nediskutuoti. Praėjo 30 metų, kai esame nepriklausomi. Buvo geras tautinių mažumų įstatymas, bet jį konservatoriai 2010 m. panaikino. Tai yra veidmainystė… Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Pone Tomaševski, į kokį elektoratą jūs taikote?
Mums elektoratas nėra tikslas savyje, mes nemanome, kad reikia taikyti į elektoratą, kad gautume balsų. Mes taip nemąstome. Mes vietas Seime suprantame kaip įrankį, kad padėtume žmonėms. Be aptartos problemos (asmenvardžių rašybos – ELTA), svarbu socialinė nelygybė, socialinis teisingumas, vaiko pinigai, nemokami vaistai senjorams, diferencijuoti mokesčiai, kurie praėjo mūsų balsų dėka. Turi būti aiški kryptis – socialinis teisingumas. Todėl mes siūlome, kad būtų tryliktoji pensija žmonėms, kad žmonės prieš Kalėdas nebūtų kaip ubagai, kad normaliai pasitiktų šventes. Kitas dalykas – tai šeimos vertybės, tradicinės šeimos, krikščioniškos vertybės.
O kaip, jūsų nuomone, buvo įgyvendinamos Sauliaus Skvernelio Vyriausybės reformos?
Žinote, 20 metų buvo kalbama apie progresinius mokesčius… Tris kartus turėję valdžią socialdemokratai nieko nepadarė. Todėl mes tuomet ir išėjome iš koalicijos – nieko nebuvo daroma. Buvo neįmanoma dirbti. O dabar viskas dėl mūsų balsų padaryta.
O kokie prioritetai, jūsų nuomone, turėtų būti keliami naujam Seimui?
Visų pirma, reikia diferencijuoti mokesčius. Pirmas žingsnis padarytas, o antras žingsnis turi būti toks – kas uždirba minimalų atlyginimą, moka tik simbolinį 1 euro mokestį. Tada į rankas gautų 608 eurus. Mes siūlome išeitį iš skurdo. Taip pat reikėtų stiprinti šeimos politiką, daugiau lengvatų, daugiau pinigų vaikams. Tai labai svarbūs klausimai. Šaltinis būtų apmokestinant prekybos tinklus, bankus.
Kur įsivaizduojate savo partiją po Seimo rinkimų: valdančiojoje daugumoje ar opozicijoje?
Mes nebijome būti opozicijoje, kadangi mums svarbiausia – principingumas.
Bet jei susiklostytų taip, kad formuotųsi panaši centro kairės koalicija ir jus bendram darbui kviestų tas pats Ramūnas Karbauskis, kad ir su mažesniu politiniu svoriu. Sutiktumėte? Galite pasakyti, kad esate patenkinti bendradarbiavimu su dabartiniais „valstiečiais“?
Gyvenime mes nesame patenkinti viskuo. Visada yra niuansų. Mes pasiūlėme neįvesti taršos mokesčio. Mes manome, kad jis yra perteklinis, tačiau mes nesusitarėme. Bet apskritai žiūrint… Aš politikoje ne pirmą dieną: mes valdančiojoje koalicijoje esame buvę jau 4 kartus.
Palyginus, tai dabar darbas yra kur kas konstruktyvesnis. Algirdo Butkevičiaus Vyriausybėje mes nieko negalėjome nuspręsti, o ką nuspręsdavome, nebūdavo vykdoma. Dabar yra kitaip. Tai naujos kokybės politika, o ne tik biznio interesų atstovavimas.
Prezidentas ne kartą ir nedviprasmiškai yra davęs suprasti, kad Jaroslavas Narkevičius negali būti ministru, kad nepasitiki juo, galiausiai pabrėžė, jog dabartinis susisiekimo ministras naujoje Vyriausybėje ministru dirbti negalės. Jei visgi susiklostytų taip, kad formuotumėte valdžią ir turėtumėte galimybę siūlyti ministrus. Panašu, kad J. Narkevičiaus jau nebeteiktumėte. Bet ar nebijote, kad po karčios praktikos dėl J. Narkevičiaus prezidentas ir su kitais jūsų pasiūlytais kandidatais bus itin atsargus?
Mūsų tikslas nėra turėti postus. Dabar susisiekimo ministras J. Narkevičius paspartino ministerijos darbą. Darbo įvertinimas yra. Gerai tvarkosi ir R. Tamašunienė. Mes parodėme, kad esame ne tik idėjiniai ir galvojame apie paprastą žmogų, bet mes parodėme, kad galime, kad turime daug žmonių, kurie gali tokias aukštas pareigas eiti. Žinoma, kad mes juos siūlysime į tokias pat aukštas pareigas.
Ar ir J. Narkevičių siūlytumėte dar kartą?
Aš manau, kad siūlysime žmones, kurie turi patirtį, kad neateitų į ministeriją mokytis, kad būtų tęsiami darbai. O su prezidentu… Aš manau, susitarsime. Žinote, politikoje yra taip: niekada nesakyk niekada. Aš manau, kad mums pavyks susitarti.
Netgi dėl J. Narkevičiaus?
Aš manau, kad bendri mūsų valstybės interesai yra svarbiausia.
Ką tik įvykusioje Sviatlanos Chichanovskajos spaudos konferencijoje, kurią transliavo visuomeninė Lietuvos TV, į žurnalisto klausimą apie tai, ar Baltarusijos laisvės simboliu tituluojama moteris, pasirinkusi politikės kelią, įsivaizduoja tokią galimybę, jog demonstrantų minia šturmuotų Lukašenkos irštvą, anoji atsakė maždaug taip, kad nereikia prarasti tikėjimo taikia įvykių eiga, neva reikia puoselėti viltį, kad netrukus prasidės rezultatyvios derybos tarp valdžios ir opozicijos, nes esą dabartinė valdžia ne kartą yra deklaravusi karštą meilę savo tautai.
Tačiau, kaip žinome mes, matę šilto ir šalto, meilė meilei – nelygu, ar ne?
Pabandykime įsivaizduoti tokį fantasmagorišką atvejį, kad su tarptautine stebėtojų komisija iš naujo, dabar jau sąžiningai perskaičiavus Baltarusijos prezidento rinkimų biuletenius, imtų ir išaiškėtų, jog tas pats Aleksandras Lukašenka laimėjo rinkimus, surinkęs 50, 01% balsų. Ar tai reikštų, kad toks rezultatas teikia pagrindą paskelbti A.Lukašenką legitimiu Baltarusijos vadovu?
Jokiu būdu, ne! Pastarieji prezidento rinkimai Baltarusijoje tradiciškai nebuvo sąžiningi ir laisvi, mums visiems gerai žinant, kad ši įprasta biurokratinį formuluotė – „nebuvo laisvi“, pridengia kraupų lukašenkinės valdžios nevalyvumą, neįtikėtinai brutalų oponentų išstūmimą iš politinio lauko, rinkimų pagrindinių konkurentų susodinimą į kalėjimus, žmonių persekiojimą ir kankinimus. Šie rinkimai dar kartą parodė, kad apsigimusi yra visa dabartinės Baltarusijos politinė teisinė sistema, savo prioritetu laikanti tirono valdžios išplėtimą ir visuomenės pavergimo ir beteisiškumo išsaugojimą.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, yra netiesioginių įrodymų, kad diktatorius šįkart stipriai prapylė rinkimus ir apie tai pats gerai žino, yra tiksliai informuotas.
Ogi kyla toks įspūdis, kad prasidėjęs po rinkimų ir užsitęsęs keletą dienų žiaurus demonstrantų vaikymas, žmonių sulaikymai, įkalinimai, kankinimai buvo ne tik ir galiausiai ne tiek riaušių malšinimo, kiek baudžiamoji tėtušio akcija už neteisingą pasirinkimą. Dar daugiau, – esu beveik tikras, kad iškrypėliškos natūros diktatorius pats smulkiai instruktavo dėl to – kaip ir kokiu laipsniu reikia bausti išėjusius į miestų gatves protestuojančius tautiečius. Kaip matėme iš parodytų sumuštų žmonių nuotraukų, vyrai visų pirma buvo talžomi lazdomis per užpakalius, kartas nuo karto įkišant tą lazdą į išangę, o iš skaitlingų liudijimų žinome ir tai, kad moterys buvo išrengiamos nuogai ir parklupdamos ant žemės besityčiojančių sadistų akivaizdoje. Ta naktis jau gali būti vadinama mėlynųjų (nuo sumušimų pamėlynavusių) užpakalių ir iš gėdos raudonuojančių veidų, labiausiai masiško moterų išniekinimo naktimi.
Nesunku būtų įsivaizduoti ir tai, kad diktatorius perspėjo iš anksto savo parankinius, jog nevalia bus visiškai pribaigti internuotus vyrus ir masiškai prievartauti iš gatvės pagriebtas moteris, nors dėl techninių nesklandumų visko pasitaikė – vienas kitas tarsi ir netyčia pražuvo, o keli lytiniai entuziastai paprievartavo truputėlį moteris tikriausiai savo iniciatyva, tarkime, visiškai nesankcionuotu pavidalu. Šiaip ar taip, vergo mirtis yra gyvi nuostoliai, taigi diktatoriui svarbu buvo ne tiek pražudyti, kiek pažeminti neišlaikiusius jo pasitikėjimo testo tautiečius.
Tokia štai yra įsižeidusio, nesulaukusio iš tautos abipusiškumo diktatoriaus meilė.
Kitas klausimas – apie taikų baltarusių tautos pasipriešinimo diktatūrai pobūdį, apie jų neįtikėtino atlaidumo sugebėjimus pasitikti baudėjus su ištiestomis gėlėmis rankose ir įspūdingų gražuolių bandymus apkabinus iš visų pusių negyvai užbučiuoti sutiktus omonininkus gatvėse.
Dievas mato, – tikrai nenorėčiau, jeigu ir kažkaip galėčiau, patogiai sėdėdamas ant sofos, paskatinti skaudžius ekscesus, kruvinus susidūrimus Baltarusijoje tarp valdžios ir maištaujančios tautos, nepalaikykite manęs tokiu neatsakingu kurstytoju. Apsaugok, Viešpatie! Mūsų dainuojamoji revoliucija taip pat buvo taiki, dėl to ir jos pavyzdys yra toks sugestyvus, sektinas. Tačiau dėl teisybės reikia pastebėti ir tai, kad mūsų revoliucijos sėkmę užtikrino ne tik gražiosios dainos, bet ir sugebėjimas pergudrauti priešininką reikiamu momentu ir patogioje vietoje, o gudrybė tokiu atveju yra vadinama karine gudrybe, kitaip nepavadinsi.
Baltarusijos specialiosios pajėgos. EPA – ELTA nuotr.Baltarusiškos represijos. EPA-ELTA nuotr.
Sovietiniais laikais mums taip pat buvo peršamas įsivaizdavimas, kad lietuvių tauta yra taiki, darbšti, net nuolanki tauta, lietuvis artojas esą aria žemę, nedrįsdamas pakelti akių į dangų. Todėl gerai atsimenu tai, kokį milžinišką įspūdį tada padarė pirmą kartą išgirstas Lietuvos žurnalistikos patriarcho Juozo Keliuočio tvirtinimas, kad lietuvių tautos svarbiausiasis bruožas yra karingumas (perfrazavus J.Keliuočio žodžius pagal vėliau išryškėjusių aktualijų pavyzdį, tarsi būtų galima sakyti, kad lietuviai yra europietiško mentaliteto čečėnai).
Ar galima tuo patikėti be išlygų? Kad ir kaip ten būtų, neabejoju dėl to, jog tokiu atveju, kai kokio nors sumišimo metu policija masiškai išrengtų ir pažemintų mūsų moteris, kitą dieną taip pasižymėjusi policija pradingtų iš gyvosios gamtos kaip išnykusi rūšis.
Tik nevisprotis galėtų sakyti, kad viena tauta yra pranašesnė už kitą, kita vertus, mes turime gerą progą daug ko išmokti vienas iš kito.
Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė, doc. dr. Margarita Šešelgytė abejoja, ar pirmąją spaudos konferenciją po Baltarusijos prezidento rinkimų surengusi opozicijos kandidatė Sviatlana Cichanouskaja pasiekė savo tikslą ir padrąsino protestuotojus.
Politologės nuomone, spaudos konferencijos metu aiškiai matėsi, kad S. Cichanouskaja yra nauja lyderė, dar tik žengianti pirmuosius savo, kaip politikės, žingsnius.
M. Šešelgytė taip pat neatmeta galimybės, kad atsargiam S. Cichanouskajos tonui įtaką galėjo daryti baimė, kad į įvykius Baltarusijoje pradės kištis Rusija.
„Spaudos konferencijoje nieko labai daug naujo nesužinojome. Kad įvyko lūžis. Tačiau ar ši konferencija atskleidė kažką naujo – tai tikrai ne. Tikslas buvo padrąsinti Baltarusijos žmones. Ar jie buvo padrąsinti po šios spaudos konferencijos, išlieka klaustukas. Lieka tik tikėtis, kad taip buvo“, – Eltai teigė M. Šešelgytė.
M. Šešelgytės nuomone, politikei šiek tiek pritrūko drąsos. Kita vertus, politologė atkreipia dėmesį į tai, kad S. Cichanouskajos tonui įtaką galėjo daryti tai, kad politikė neturi galios kalbėti už visą valstybę ir kalba tik opozicijos vardu.
„Matėsi tai, kad iš tiesų S. Cichanouskaja yra lyderė, kuri atsirado pakankamai neseniai. Ji, žinoma, yra protestuotojų simbolis, bet vis dėlto dar politikoje žengia tik pirmuosius žingsnius. Todėl ir drąsos šiek tiek pritrūko. Galų gale jos padėtis neleidžia kažkokias labai skambias frazes sakyti, nes ji nėra prezidentė ar užsienio reikalų ministrė, ji neturi tos galios, kad galėtų kalbėti už valstybę. Ji kalba iš protestuotojų perspektyvos. Buvo įvairiausių klausimų ir apie užsienio politiką, ir pan., tai tikrai atsakymų į šiuos klausimus nebuvo, bet, ko gero, jų ir būti negalėjo“, – sakė politologė.
M. Šešelgytė mano, kad S. Cichanouskajos atsargų toną spaudos konferencijos metu galėjo nulemti ir baimė dėl galimos Rusijos įtakos.
„Baltarusijos yra labai sudėtinga situacija. Viena vertus, žmonės kovoja už žmogaus teises, už norą turėti sąžiningus, laisvus rinkimus. Bet, kita vertus, Baltarusija yra labai ekonomiškai, energetiškai, karine prasme priklausoma nuo Rusijos, kurioje žmogaus teisės taip pat yra pažeidžiamos, rinkimai taip pat nėra nei skaidrūs, nei laisvi. Rusija gali žvelgti į tai, kas vyksta (Baltarusijoje – ELTA) su tam tikru nerimu“, – savo įžvalgomis dalinosi M. Šešelgytė.
„Jeigu Rusija įsikištų, tai ji turi labai didelių poveikio priemonių numalšinti streikus, demonstracijas ir sugrąžinti Baltarusiją į ten, kur ji buvo“, – pridūrė ji.
Politologė teigia, kad Baltarusijos opozicijai yra labai svarbu išlaikyti rimtį ir nepasakyti kažko daugiau apie galimą Vakarų vaidmenį. To, tvirtino ji, reikia tam, kad į šalies vidaus reikalus nepradėtų kištis Rusija. Pasak M. Šešelgytės, Rusija, pastebėjusi aktyvesnes ES pastangas dėl vykstančių procesų Baltarusijoje, gali bematant imtis aktyvių atsakomųjų veiksmų.
„Baltarusijos protestuotojams labai svarbu išlaikyti rimtį ir nepasakyti kažko daugiau, priversiančio į vidaus Baltarusijos įvykius įsikišti Rusiją. Visi (S. Cichanouskajos – ELTA) atsakymai dėl Rusijos ir dėl Europos Sąjungos valstybių vaidmens buvo nuglaistyti“, – akcentavo politologė.
M. Šešelgytės nuomone, spaudos konferencijos metu sąmoningai buvo akcentuojama, kad reikia gerbti valstybes, kurios gerbia Baltarusijos suverenitetą ir nesikiša į Baltarusijos vidaus įvykius.
Neramumai Baltarusijoje kilo po to, kai buvo paskelbta, kad A. Lukašenka per vykusius prezidento rinkimus surinko 80 proc. balsų ir buvo perrinktas dar vienai kadencijai. Kilę protestai buvo malšinami pasitelkus prievartą. Buvo sulaikyta apie 7 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų. Pati S. Cichanouskaja naktį į rugpjūčio 11-ąją išvažiavo iš Baltarusijos ir šiuo metu yra Lietuvoje.
Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.
Teisus buvo prof. Vytautas Landsbergis, neseniai interviu LRT.LT sakydamas, kad Baltarusijos likimas – ne Europos Sąjungos rankose, o Rusijos ir Kinijos interesų Baltarusijoje sferoje.
Štai 2019 m. rugpjūtį Baltarusijos ekonomikos ministro pavaduotoja Jelena Perminova pažymėjo, kad strateginiai santykiai tarp dviejų šalių (Baltarusijos ir Kinijos) vystosi labai dinamiškai – tai patvirtina prekybos, eksporto ir investicijų rodikliai. „Net ir su kaimynais mes neturime tokios dinamiškos plėtros, – pabrėžė Jelena Perminova. – Kinija jau yra trečioji mūsų prekybos ir ekonomikos partnerė. Per pastaruosius 10 metų tiesioginės užsienio investicijos iš šios šalies padidėjo 200 kartų.” Vien techninės ir ekonominės Kinijos pagalbos portfelis šiandien yra jau pusė milijardo dolerių ir, pasak ministro pavaduotojos, augs.
Jau vien tai byloja, kad Kinija vargu ar leis Rusijai prisijungti Baltarusiją. O jei ta nepaklausytų, pakenkti Rusijos ekonomikai Kinija turi kur kas daugiau galimybių, negu atvirkščiai. Jau nekalbant apie tai, kad Kinijos „žalieji”, atsiprašau, „geltonieji žmogeliukai”, kurių jau pilna Rusijos Tolimuosiuose rytuose įvairiuose darbuose (man tai pasakojo ne vienas liudininkas), pasiruošę pridaryti Rusijai visai kitokio pobūdžio nemalonumų.
Išlieka klausimas, ar gali po dabartinių įvykių Baltarusijoje Kinijai būti naudingas susikompromitavęs, tik jėgos struktūrų dėka dar besilaikantis valdžioje kruvinas diktatorius.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.
V. Landsbergis: „Jiems (Kremliui – LRT.lt) yra rodoma, kad tai, kas vyksta Baltarusijoje, tai čia jums ne Balotnaja (2011 metais Rusijoje, Balotnaja aikštėje, kilę ir kelis mėnesius vykę protestai prieš Putino valdžią – LRT.lt). Tai pranoksta net Chabarovską. Tikriausiai šeimininkas (Kremlius, – K.S.) padarys išvadą, kurią dabar siūlo kinai. Viešumą jau pasiekė Kinijos aukštuomenės reagavimas: „šalinkite savo „batką“ (suprask, statykite kitą, – K.S.), bet palikite tą Baltarusijos valstybę, kuri mums reikalinga“.
Profesorius sako, profesorius žino. Iš jo lūpų – į Dievo ausį.
Tariamas Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka tik ką pažadėjo „per artimiausias dienas“ išspręsti situaciją šalyje.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Po neeilinės Europos Vadovų Tarybos (EVT) posėdžio prezidentas Gitanas Nausėda tvirtina, kad diskusijų tarp ES lyderių dėl Baltarusijoje vykusių prezidento rinkimų nekyla. Lietuvos vadovo teigimu, ES lyderiai sutartinai pripažino, kad Baltarusijos prezidento rinkimai yra neteisėti.
„Šnekėjome vienu balsu, labai principingai vertinome tai, kas įvyko Baltarusijoje, visi kolegos be išimties pripažino, kad rinkimai buvo suklastoti, nelaisvi ir jų rezultatas negali būti pripažįstamas kaip teisėtas. Todėl būtina sudaryti visas sąlygas, kad šioje valstybėje įvyktų laisvi rinkimai, kuriuose tik Baltarusijos žmonės galėtų išsirinkti tą vadovą, kuris su kitomis Baltarusijos institucijomis nubrėš kelius į ateitį“, – žurnalistams Prezidentūroje teigė G. Nausėda.
Prezidentas taip pat pabrėžė, kad sutarta ir dėl sankcijų Baltarusijai klausimo. Pasak jo, ES yra iš esmės apsisprendusi taikyti tikslines sankcijas už rinkimų suklastojimą ir smurtą prieš taikius protestuotojus atsakingiems asmenims.
„Buvo kalbėta ir apie sankcijas. Praktiškai ES yra apsisprendusi taikyti tikslines sankcijas tiems Baltarusijos pareigūnams, kurie tiesiogiai prisidėjo prie rinkimų rezultatų klastojimo, prie represijų prieš taikius Baltarusijos žmones“, – teigė G. Nausėda.
„Tiems pareigūnams bus pritaikytos sankcijos. Tai bus padaryta jau artimiausioje ateityje“, – pridūrė jis.
Įvertino Lietuvos lyderystę
G. Nausėdos teigimu, trečiadienį įvykusi Europos Vadovų Taryba ir joje kelti klausimai yra didelis Lietuvos ir Lenkijos laimėjimas.
„Tai yra didelis Lietuvos, Lenkijos ir kitų regiono neabejingų valstybių diplomatinis laimėjimas“, – pažymėjo jis. Kartu prezidentas atkreipė dėmesį į asmeninę savo iniciatyvą, rūpinantis, kad Baltarusijos prezidento rinkimų klausimas būtų tinkamai įvertintas tarptautinėje erdvėje.
„Nuo pat Baltarusijos prezidento rinkimų dienos aktyviai rūpinausi, kad šiam klausimui – suklastotų rinkimų faktui būtų teikiamas pats didžiausias tarptautinis dėmesys. Šiandien mes matome, kad tarptautinė bendruomenė ir ypač ES šį dėmesį yra atkreipusi“, – pažymėjo prezidentas.
G. Nausėda teigė, kad neeilinio EVT posėdžio metu Lietuvos vardas buvo ne kartą linksniuojamas.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
„Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas reiškė dėkingumą Lietuvai už jos lyderystę. Tą patį teigė ir kiti valstybių vadovai“, – pabrėžė jis.
Apskritai, G. Nausėdos teigimu, tai, kad ES lyderiams pavyko principingai sutarti Baltarusijos klausimu, yra istorinis įvykis.
„Rezultatai, kurių šiandien pasiekė EVT, manau, kad nebus perdėta sakyti, yra istoriniai. ES pademonstravo, kad ji yra pamatinių vertybių gynėja ir kad ji, esant reikalui, gali reaguoti greitai, ryžtingai ir vertybiškai“, – teigė G. Nausėda.
Stringa nacionalinio dialogo įgyvendinimas
Visgi šalies vadovas pripažino, kad siekis realizuoti nacionalinį dialogą kol kas vyksta pakankamai sunkiai. „Mes inicijavome trijų punktų planą: deeskaluoti (padėtį Baltarusijoje – ELTA), paleisti nuteistuosius arba suimtuosius ir imti kalbėtis su pilietine visuomene. Šiandien dėl pirmojo ir antrojo punkto jau yra šis bei tas pasiekta, nors, kaip matome, kiekvieną dieną situacija vis keičiasi. Trečiasis punktas kol kas įgyvendinamas pačios pilietinės visuomenės ir konkrečiai Sviatlanos Cichanouskajos pastangomis. Tai yra koordinavimo taryba, kuri buria iškilius žmones, imasi atsakomybės taikiai perimti valdžią ir rengti naujus prezidento rinkimus Baltarusijoje“, – detalizavo G. Nausėda.
Niekas negali kištis į procesus Baltarusijoje
G. Nausėda tai pat patikino, kad ES lyderiai kalbėjo apie tai, kad niekas – nei Rusija, nei ES – negali kištis į Baltarusijos vidaus reikalus.
„Mes turime sudaryti sąlygas taikiam dialogui, bet ne imtis intervencijų į Baltarusijos vidaus gyvenimą. Šios pamatinės vertybės turi būti gerbiamos. Priešingu atveju viena ar kita pusė galės kvestionuoti dialogo rezultatus“, – pabrėžė jis.
Trečiadienį vyko neeilinė Europos Vadovų Tarybos (EVT) vaizdo konferencija, kurios metu ES šalių lyderiai aptarė krizę Baltarusijoje, po to, kai Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja paragino ES lyderius nepripažinti Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatų.
Ilgamečio Baltarusijos vadovo Aliaksandro Lukašenkos „pergalė“ nedemokratiškuose rinkimuose, kuriuose jis surinko neva net 80 proc. rinkėjų balsų, sukėlė didžiausias demonstracijas Baltarusijoje nuo 1991-ųjų, kai žlugo SSRS.
S. Cichanouskaja kreipėsi į Europos Sąjungos lyderius
Opozicijos lyderė S. Cichanouskaja, 37-erių politikos naujokė, pabėgusi į Lietuvą, trečiadienį paragino ES lyderius „nepripažinti suklastotų rinkimų rezultatų“. Kartu ji pažadėjo, kad jos inicijuota Koordinacinė taryba nedelsdama paskelbs naujus rinkimus su stebėtojais iš užsienio.
„Siekdama taikaus valdžios perdavimo mano šalyje, aš inicijavau Baltarusijos nacionalinės koordinacinės tarybos įkūrimą. Ji vadovaus taikaus valdžios perdavimo procesui, kuris remsis dialogu“, – sakė S. Cichanouskaja.
Anot jos, taryba „tučtuojau inicijuos naujus sąžiningus ir demokratiškus prezidento rinkimus, kuriuos stebės tarptautiniai stebėtojai.“ Ji taip pat paragino ES šalių vadovus „gerbti tarptautinės teisės principus, Baltarusijos suverenitetą ir baltarusių tautos pasirinkimą“.
G. Nausėda siūlė tarpininkavimo planą Baltarusijai
Reaguodamas į po neskaidrių prezidento rinkimų Baltarusijoje prasidėjusias masines protesto akcijas, virtusias į susirėmimus su jėgos struktūromis, G. Nausėda pristatė trijų punktų planą politinei krizei suvaldyti. G. Nausėda pasiūlė A. Lukašenkai nutraukti smurtą prieš piliečius, paleisti suimtuosius ir atnaujinti dialogą su visuomene.
Savaitgalį A. Lukašenka pareiškė, kad šalyje yra sava pagal Konstituciją sudaryta vyriausybė, o šalys, šiuo metu mėginančios tapti tarpininkėmis, pirmiausia turėtų įvesti tvarką savo teritorijoje.
Prezidentūra pirmadienį pripažino, kad Baltarusijos valdžia atmetė Lietuvos siūlytą tarpininkavimo planą politinei krizei kaimyninėje valstybėje suvaldyti.
Lietuvos Seimas antradienį paragino A. Lukašenką paskelbti nelegitimiu
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Seimas antradienį priėmė rezoliuciją, kurioje ketvirtį amžiaus Baltarusiją valdantis A. Lukašenka skelbiamas nelegitimiu vadovu. Seimo pritarimo sulaukusiame dokumente Europos Sąjunga ir Lietuvos Vyriausybė taip pat raginamos priimti sankcijas Baltarusijos režimo atstovams. Parlamentarai siūlo asmenims, atsakingiems už rinkimų klastojimą bei perteklinį smurtą prieš taikius protestuotojus Baltarusijoje, įšaldyti lėšas bei taikyti draudimus atvykti į ES šalis.
Kilo nerimas dėl Rusijos karinio įsikišimo į situaciją Baltarusijoje
Protestų bangai Baltarusijoje stiprėjant, A. Lukašenka kreipėsi į Rusijos lyderį Vladimirą Putiną pagalbos nuo esą Baltarusijai iškilusių „išorinių grėsmių“. Rusija, A. Lukašenkos teigimu, pagalbos ranką pažadėjo ištiesti. Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.
Į tai, kad Rusija gali tiesiogiai įsikišti sprendžiant politinę situaciją Baltarusijoje, sureagavo ir Lietuvos atsakingų institucijų vadovai. Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis teigė, kad kol kas jokios tiesioginės grėsmės Lietuvai nekyla. Visgi ministras pripažino, kad sprendimas į Baltarusiją įvesti Rusijos karines pajėgas nulemtų žymius saugumo pokyčius regione. Savo ruožtu prezidentas antradienį „Žinių radijui“ antradienį teigė, kad, nusprendusi naudoti karinius instrumentus Baltarusijoje, Rusija patirtų „didžiulį smūgį“.
Ursula von der Leyen. EPA – ELTA nuotr.
Nepaisydama perspėjimų iš Maskvos, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen paskelbė apie finansinę paramą naujojo demokratijos judėjimo Baltarusijoje šalininkams.
Europos Komisija skirs 2 mln. eurų represijų ir netoleruotino valstybinio smurto aukoms, pareiškė U. von der Leyen trečiadienį Briuselyje po specialaus ES viršūnių susitikimo. Be to, milijonas eurų bus skirta civilinei visuomenei ir nepriklausomai žiniasklaidai paremti.
Dabar svarbiau nei kada nors anksčiau paremti žmones Baltarusijoje, kalbėjo Komisijos vadovė. „Mes esame pusėje tų Baltarusijos žmonių, kurie nori pagrindinių laisvių ir demokratijos“, – pridūrė ji.
Nepriklausomai nuo įvykių po ginčytinų prezidento rinkimų, dar 50 mln. eurų, U. von der Leyen teigimu, numatyta kaip pagalba koronakrizės paveiktam Baltarusijos sveikatos sektoriui.
Po suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų šalyje prasidėjo didelės demonstracijos prieš prezidentą Aliaksandrą Lukašenką.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš ES viršūnių susitikimą per pokalbius telefonu su ES politikais įspėjo dėl mėginimų „iš išorės kištis į (Baltarusijos) Respublikos reikalus“. Tai esą gali dar labiau paaštrinti padėtį.
Buvęs sovietų žvalgybos pareigūnas, Vladimiro Putino kolega KGB (КГБ) institute Jurijus Švecas (Юрий Швец), šiuo metu gyvenantis ir dirbantis JAV, vėl davė išsamų videointerviu ukrainiečių portalui Gordonua.com.
Šį sykį daug dėmesio skirta Baltarusijai.
Slaptai.lt skaitytojams pateikiame keletą labiausiai įsiminusių J.Šveco pastabų.
Pastabos dėl Baltarusijos
J.Švecas mano Aliaksandrą Lukašenką esant psichopatu, kuris be valdžios gyventi nepajėgus kaip girtuoklis neišsiverčia be degtinės. Valdžia šiam buvusiam kolchozo pirmininkui – viskas. A.Lukašenkai vargu ar užteks proto pačiam pasitraukti iš prezidento posto. Jei jis šiandien atsisakytų valdžios, pakliūtų istorijon ne kaip itin blogas diktatorius bei sadistas. Bet jam neužteks išminties tokiam žingsniui. Net jei Vakarai sudarys su juo sandėrį, suprask, tegul gyvena kur nors aukštą tvora aptvertoje viloje Rusijoje niekur nekišdamas nosies, – tokia padėtis jam būtų tikra kankynė. Jam reikia vadovauti, kritikuoti, dalyvauti susitikimuose, jam reikia, kad jo bijotų.
Aleksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
A.Lukašenka ilgai negyvens be valdžios. Jei jo neištiks Čeušesku likimas, jis susigrauž iš vidaus. Gyvenimas be valdžios jam taps pats didžiausias išbandymas.
Tačiau tikroji bėda – visai kitur. Visi A.Lukašenkos konkurentai šiuose rinkimuose buvo … Rusijos statytiniai. Ir tie, kurie sugrūsti į kalėjimus, ir tie, kuriems leista dalyvauti rinkimuose. Vieni – Kremliaus, kiti – Gazprom, treti – Rosneft ar dar kokio nors Vladimiro Putino aplinkai pavaldaus darinio atstovai. Šito negalima ignoruoti: A.Lukašenka šiuose rinkimuose rungėsi su Kremliaus klapčiukais. Net toji moteris, to į Baltarusijos prezidento rinkimus ėjusio, bet už grotų atsidūrusiojo žmona, – ne tas asmuo, kuris nusimanytų politikoje.
Šiuo metu vienintelis A.Lukašenka trukto V.Putinui įvesti Baltarusijon rusiškąją tvarką absoliučiai visur. Kad Balatrusija dar nėra nuo galvos iki kojų Rusijos provincija, – A.Lukašenkos nuopelnas. A.Lukašenka šiuo požiūriu neparankus V.Putinui. Kremliui reikia kur kas lojalesnio. Kremlius kiša savuosius.
Jurijus Švecas
Akivaizdu, kad Rusija mėgina Baltarusijoje įvesti savąją tvarką. Kremlius dabar nepasiųs tankų į Minską. Bet anksčiau ar vėliau jam pavyks palaužti baltarusius. Pasiseks pargriauti ant menčių Baltarusiją todėl, kad Vakarai ne itin domisi šios šalies vidaus reikalais. Senutei Europai neįdomi Baltarusija. Tik Baltijos valstybės ir Lenkija aktyviau susirūpino šios šalies likimu.
Protestai Chabarovske
Kaip J.Švecas vertina protestus Tolimuosiuose Rytuose Rusijoje, pavyzdžiui, Chabarovsko mieste? Jei žmonės žinotų, kas buvo tas gubernatorius, kurie jį gina, – pasibaisėtų. Bet žmonės nesuvokia, kad tai – tik Kremliaus rokiruotės. Vieną savo žmogų keitė kitu, nė trupučio negeresniu. Taigi Chabarovskas gina niekšą, nes V.Putinas jau taip nusibodo, taip nusibodo, kad nebeįmanoma gyventi … gyvenant V.Putinui. Priešinamasi visiems V.Putino sprendimams. Ir A.Lukašenka taip įgryso baltarusiams, kad šie jau nebesutinka dar penkerius metus žiūrėti į A.Lukašenkos fizionomiją.
Bet pasikeitimai Rusijoje vis tik prasidės ne Chabarovske, o Maskvoje ir Sankt Peterburge.
Kas pakeis V.Putiną?
J.Švecas mano, kad V.Putinas, tas vidutinybė, „nuorūka“ pravardžiuojamas žmogeliukas, taip ilgai išsilaikė valdžioje tik todėl, kad jam labai sekėsi. Metų metais jis į Vakarus sėkmingai parduodavo naftą, dujas, ir turėjo sočiai pinigų. Vartant tiek daug milijardų net ir Ivanas Kvailelis sugebėtų valdyti valstybę.
Bet Rusjoje dabar ypač bloga padėtis, kad net panašu į 1941-uosius metus, kai vokiečiai beldėsi į Maskvos vartus. Federalinė Saugumo tarnyba (FSB) ruošiasi pakeisti V.Putiną kitu žmogumi. Šiam valdžios pasikeitimui vadovauja Nikolajus Patruševas, tas pats, kuris atsakingas už gyvenamųjų namų sprogdimus Maskvoje ir Volgodonske, kad į valdžią būtų buvę galima pasodinti niekam nežinomą V.Putiną. Ne veltui N.Patruševas gavo 2000-asiais metais (o sprogimai suregti 1999-aisiais) ordiną „Geroj Rosiji“, beje, apdovanojimas įteiktas slapta. Suprantama, V.Putinas šitaip atsidėkojo N.Patruševui, kad šis padėjo užkopti į valdžios olimpą.
Putinas senatvėje. Foto montažas
Dabar – daug kas pasikeitė. V.Putinas nusibodo, išsisėmė. Rusiją valdančiam klanui reikalinga nauja figūra. J.Švecui nūnai atrodo, kad V.Putinas net dabar jau nebevadovauja Rusijai. V.Putinas – mirštanti gulbė. Jo vietą knieti užimti N.Patruševui.
Kitas galimas kandidatas į Rusijos prezidento postą – Dmitrijus Medvedevas. Jis savo darbais įrodė logalumą Bosui, pademonstravo, kad į jį galima nusišluostyti purvinas kojas, mat jis nesipiktins, nekeršys. Tačiau tapti Rusijos prezidentu itin trokšta ir N.Patruševas, turįs patirties rengiant intrigas aukščiausiuose valdžios koridoriuose. Tad konkurencija – didelė.
Kiek per metus įmanoma pagauti šnipų?
J.Švecas siūlo atkreipti dėmesį ir į dar vieną Rusijos slaptosioms tarnyboms garbės nedarantį akcentą. Praėjusiais metais FSB džiūgavo sugavusi, demaskavusi, areštavusi, berods, 405 užsienio šnipus. Nesąmonė. J.Šveco teigimu, Šaltojo karo metais, kai tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos išties įsiplieskė rimti šnipų karai, KGB per metus tesučiupdavo vos tris JAV ar Europos valstybių agentus. Daugų daugiausia per metus buvo pagauti 4 agentai (vienas iš jų – pusiau rimtas, pusiau – popierinis). Tad šiais laikais FSB užsiima tiesiog verslu.
Džo Baidenas būtų griežtesnis Rusijai
Kaip J.Švecas vertina Donaldo Trampo (Donald Trump) šansus laimėti antrąją kadenciją? Šių dienų rezultatai leidžia manyti, kad D.Trampas – pralaimi, o Džo Baidenas (Joe Bidenas) – sėkmingas kandidatas. Jei niekas kardinaliai nepasikeis per paskutiniąsias savaites, Trampas triuškinamai pralaimės. Jis neturįs jokių šansų. Kodėl D.Trampas palankus Rusijai? Jis šiek tiek stabdydavo V.Putinui nemalonius Vašingtono sprendimus. Pristabdydavo.
Jei į valdžią Amerikoje ateis Baidenas, Putinas bus žiaurai nubaustas. Ir Džo Baideno aplinka nebus V.Putinui palanki. Nė trupučio.
Koronavirusu pasaulį užkrėtė Novosibirskas
J.Švecas taip pat mano, kad Covid-19 virusu pasaulį užkrėtė ne kiniečiai, o Rusija. Koronovirusas pasklido po pasaulį iš Novosibirsko, kur nuo seno Rusija turėjo cheminius ginklus gaminančių itin slaptų laboratorijų. Ten praėjusiais metais nugriaudėjo avarija. O po mėnesio rusų kariškiai iš Novosibirsko buvo komandiruoti į Uhano miestą – į karines varžybas. J.Švecas mano, kad tada rusų kariškiai ir užkrėtė kiniečius.
Iš V.Zelenskio nieko gero nebelaukia
Dėl Ukrainos reikalų. J.Švecą stebina kraupus Ukrainos elito nekompetetingumas. Jis stebisi, kaip protiga, darbšti, intelektuali ukrainiečių tauta išsirenka tokius kvailus lyderius, tokias menkystas. Ukrainoje – akivaizdžiausias valdžios nemokėjimas ir negebėjimas valdyti. J.Švecas turėjo vilčių, kad į valdžią atėjęs Volodymiras Zelenskis nušluos nekompetetingą ukainietišką elitą ir atves į valdžią jaunų, ambicingų, padorių, darbšių, provakarietiškų politikų. Bet jis to nepadarė. Dabar J.Švecas iš V.Zelenskio nieko gero nebelaukia – norėtų, kad šis tik kuo mažau kvailysčių prikrėstų.
V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.
J.Švecas mano, kad valstybėms reikia ne tik kompetetingų, drąsių, bet ir ambicingų politikų. Pasakyk, kokie tavo tikslai, ir aš pasakysiu, ko iš tavęs galima laukti, ką tu galėtum nuveikti.
Gediminas Kirkilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas mano, kad Rusija atidžiai stebi įvykius Baltarusijoje, tačiau kartu supranta ir karinio įsikišimo į Baltarusiją kainą. Politikas taip pat atkreipia dėmesį į, jo nuomone, pašlijusius faktinio Baltarusijos vadovo Aliaksandro Lukašenkos ir Rusijos santykius ir teigia, kad Kremliui nauji rinkimai Baltarusijoje būtų palankūs. G. Kirkilo įsitikinimu, Rusija jau galvoja apie naują Baltarusijos lyderį, palankesnį Rusijai.
„Manau, kad Europos lyderiai nori perspėti Putiną, kad Rusija nesikištų į šį (Baltarusijoje vykstantį – ELTA) procesą. Panašu, kad Rusija įdėmiai jį stebi, interesas yra akivaizdus – panašus interesas kaip ir Ukrainos atveju“, – „Žinių radijo“ laidoje teigė G. Kirkilas.
Visgi Europos reikalų komiteto pirmininkas akcentuoja manantis, kad Rusija supranta karinio įsikišimo į situaciją Baltarusijoje kainą ir atkreipia dėmesį, jog šalis iki šiol moka kainą dėl savo veiksmų Ukrainoje.
G. Kirkilas įsitikinęs, kad Kremlius supranta, jog Baltarusija greitu metu dar netaps vakarietiška valstybe. Politikas taip pat mano, kad Rusija viliasi, jog greitu metu Baltarusijoje įvyks nauji rinkimai.
„Aš manau, kad Kremlius supranta, kad greitai (vakarietiška Baltarusija – ELTA) netaps. Iš kitos pusės, kaip nors pasipriešinus dabartinei žmonių valiai, taip pat gali būti didelis nusistatymas prieš Rusiją, kurio kol kas nėra. (…) Galbūt yra tikimasi, kad bus nauji rinkimai, jie greičiausiai ir bus, ir tada, matyt, reikės stebėti, kokie bus kandidatai ir kokias idėjas jie kels“, – sakė Europos reikalų komiteto pirmininkas.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Politikas akcentuoja, kad nauji rinkimai Baltarusijoje yra Rusijos interesas, nes pastaruoju metu Rusijos prezidento Vladimiro Putino santykiai su A. Lukašenka yra pašliję.
„Ilgą laiką tuo net netikėjau, galvojau, kad tai yra demonstravimas, bet iš tikrųjų santykiai tikrai nėra geri ir gali būti, kad Rusija jau galvoja ir apie kitą galimą lyderį“, – savo nuomonę pareiškė politikas.
G. Kirkilas įsitikinęs, kad Rusija nebūtinai turėtų į rinkimus siųsti savo kandidatą, nes, pasak jo, prorusišką kandidatą galima rasti ir pačioje Baltarusijoje. Politiko teigimu, Rusija kandidatą bandytų veikti naujai vyksiančių rinkimų metu.
„Pirmiausiai jie bandys veikti rinkimų metu. Jie turi dideles medijas, kaip jūs žinote, Baltarusijai stiprią įtaką daro Rusijos medija, televizija, socialiniai tinklai ir internetas“, – sakė jis.
ELTA primena, kad Seimas antradienį priėmė rezoliuciją, kurioje ketvirtį amžiaus Baltarusiją valdantis Aliaksandras Lukašenka skelbiamas nelegitimiu vadovu. Seimo pritarimo sulaukusiame dokumente Europos Sąjunga ir Lietuvos Vyriausybė taip pat raginamos priimti sankcijas Baltarusijos režimo atstovams. Parlamentarai siūlo asmenims, atsakingiems už rinkimų klastojimą bei perteklinį smurtą prieš taikius protestuotojus Baltarusijoje, įšaldyti lėšas bei taikyti draudimus atvykti į ES šalis.
Neramumai Baltarusijoje kilo po to, kai buvo paskelbta, kad A. Lukašenka per vykusius prezidento rinkimus surinko 80 proc. balsų ir buvo perrinktas dar vienai kadencijai. Kilę protestai buvo malšinami pasitelkus prievartą. Buvo sulaikyta apie 7 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka pavadino neleistinu kišimąsi iš užsienio į įvykius šalyje ir pareiškė, kad valstybė tam duos atkirtį, praneša „BelTA“.
„Tie, kurie šiandien, ypač užsienyje (tai jau akivaizdžiai matyti), kardus galanda, gaus rimtą atkirtį. Tai ne tušti žodžiai. Gardine jau keliamos Lenkijos vėliavos. Tai neleistina. Ir tokiems dalykams kelias bus užkirstas kardinaliai“, – pareiškė jis trečiadienį per šalies Saugumo tarybos posėdį.
Anksčiau žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Gardine per mitingus buvo matyti Europos Sąjungos šalių vėliavų.
Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. įvyko prezidento rinkimai, kurių rezultatai laikomi suklastotais. Oficialiais duomenimis, dabartinis valstybės vadovas A. Lukašenka surinko 80,1 proc. balsų, opozicijos kandidatė Sviatlana Cichanouskaja – 10,12 proc.
Vos tik paskelbus pirmuosius balsavimo rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicijos darbuotojais. Buvo sulaikyta apie 6 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų.
Tarkime, politika apskritai yra nešvari virtuvė, o labai nešvariose virtuvėse, kaip žinome, kartais užsiveisia tarakonai.
Tačiau viso Lukašenkos valdymo laikotarpio atvejis jau leidžia tolesne seka forsuoti tarakono parabolės fabulą apie tai – kaip nužmogėjęs padaras tapo svarbiausiuoju politinės virtuvės personažu, užsimojusiu visai visuomenei primesti tarakoninio pobūdžio taisykles. Išties, net sugebantis savo vaizduote toli užbėgti į priekį „Gyvulių ūkio“ autorius nenutuokė apie tokį fantasmagorinį siužetą, kad apsileidusią šeimininkę iš virtuvės kada nors galėtų išvyti apgailėtinas tarakonas, pasivadinęs „Batka“…
Vadinti Lukašenką tarakonu be visa ko kito yra patogu, siekiant apsaugoti savo vaizduotės normalią pulsaciją, tuščiai nenaudojant normalių refleksų žmogui būdingų pasipiktinimo resursų. Kitu atveju reikėtų, grąžant rankas, savęs ir kitų klausti – kaip galėjo atsitikti, kad Europos centre atsirado diktatorius, kuris savo vienvaldystę pabandė įtvirtinti pasalūniškomis žmogžudystėmis, kitaminčių persekiojimu ir kankinimais, politinių oponentų ir konkurentų prezidento rinkimuose įkalinimu, kaip apskritai žmogus gali taip nepavargdamas meluoti meluoti ir meluoti?..
Tūlas Lietuvos pilietis stebisi neatsistebėdamas – kaip tas Lukošenka drįsta taip begėdiškai kvailinti Baltarusijos žmones dėl to, kad neva Lietuva kelia karinę grėsmę ir pavojų šalies integralumui, kaip neraudonuoja tvirtindamas, jog neva jis, diktatorius, dėl savo kailio išgelbėjimo paskutiniosiomis dienomis pasižadėjęs Rusijai galutinai perleisti Baltarusiją su visu gyvu ir negyvu inventoriumi, yra šios šalies nepriklausomybės ir integralumo garantas? Ta proga norėčiau patarti savo tautiečiui neeikvoti nervinių ląstelių be reikalo, klausiant truputėlį kitaip – o ko kito dar būtų galima tikėtis iš tarakono padermės?
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Nesunku įsivaizduoti, kad žmogus, prispaustas nesėkmių, neretai pasielgia labai desperatiškai, netikėtai, savo ruožtu pabandykime įsivaizduot ir tai, jog užspeistas į kampą tarakonas jau ieško naujo plyšio išlysti, tačiau išlenda čia visados tik tas pats tarakonas, niekas daugiau. Kaip visi garai suprantame, tik tiek yra verti Lukašenkos pažadai apie užmačias pasidalinti (?) valdžia su kitais subjektais, plepalai apie naujai rengiamą ypatingai demokratišką konstituciją ir kiti tarakoniški plėnys, leidžiami į eterį su tikslu laimėti laiko naujam persigrupavimui. Žmogus laikui bėgant keičiasi, tarakonas – ne! Žinia, Lukošenka melavo, meluoja ir meluos iki pabaigos, kažko kito tikėtis – neįmanoma. Melas yra tarakono loginė pradžia ir pabaiga, nieko daugiau čia nerasite.
Kaip jau buvo užsiminta iš pradžių, politika yra nešvari virtuvė. Tokios akį rėžiančios nešvaros apstu ir Lietuvos politinėje padangėje, ypač sudarinėjant valdžios koalicijas, kai lengva ranka yra išparduodami anksčiau partijų iškilmingai deklaruoti principai. Tačiau Lukošenkos valdymo nešvarumo atvejis yra ypatingas, čia susiduriame su pačia nešvarumo substancija, su užmaišyta kažkur pragaro gelmėse koše, su, jeigu būtų galima taip pasakyti, uzurpatoriaus valdžios nešvarumo krekenomis.
Tarakonų tarakonas, tarakonų karalius
Dar prieš keletą dešimtmečių esu rašęs, kad Lukošenkos diktatūra yra, kalbant paradoksaliai, labiausiai higieniška diktatūra pasaulyje, žodžiu „higieniška“ pabandydamas išreikšti tą siaubą, kurį gali žmogus patirti žiūrėdama tiesai į akis apie lukošenkinio valdymo stilių ir ypatumus. Žiū: jeigu kiti diktatoriai turi didesnes ar mažesnes savo aukų kapines, tai Lukošenka tokių kapinių neturi, nes jo pavojingiausi oponentai labai dažnai panykdavo be pėdsakų, režimui nepaliekant net mažiausios galimybės aukos artimiesiems aplankyti diktatoriui neįtikusio žmogaus kapelį. Užtenka šiam diktatoriui spragtelėti pirštais ore, nepatogus žmogus paprasčiausiai išgaruoja, nepalikdamas jokios išnaros, ar ne taip? Tokia yra (arba buvo) Lukošenkos diktatūros nešvankioji magija.
Kas be ko, Lietuva nėra apsaugota nuo tokio tarakoninio užkrato su politiniu pamušu pakilimo savo reikalų tvarkyme. Kaip jau buvo prisiminta, tarakonai pradeda veistis sutirštinto nešvarumo terpėje, o Lietuvos politika toli gražu tikrai nėra sterilumo pavyzdys. Tačiau šįkart nesinori gadinti sau nuotaikos įvairiausio pobūdžio nugąstavimais, kai yra proga pasidžiaugti tuo, jog, kaip atrodo, visas šalies politinis spektras randa sutarimą dėl požiūrio į lukošenkinės diktatūros nusikaltimus.
Pabaigai pastebėkime tik tai, kad ta tvarkinga šeimininkė, kuri siekia užtikrinti politinės virtuvės švarą, yra pilietinė visuomenė.
Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
Neišvengęs diskusijų Seimas priėmė rezoliuciją, kurioje ketvirtį amžiaus Baltarusiją valdantis Aliaksandras Lukašenka skelbiamas nelegitimiu vadovu. Neeilinėje Seimo sesijoje rezoliuciją palaikė 120 parlamentarų iš 122 balsavimui užsiregistravusių. Balsuojant susilaikė 2 Seimo nariai.
Seimo pritarimo sulaukusiame dokumente Europos Sąjunga ir Vyriausybė taip pat raginamos priimti sankcijas Baltarusijos režimo atstovams. Parlamentarai siūlo asmenims, atsakingiems už rinkimų klastojimą bei perteklinį smurtą prieš taikius protestuotojus Baltarusijoje, įšaldyti lėšas bei taikyti draudimus atvykti į ES šalis.
Rezoliucijoje taip pat numatytas siūlymas aktyviai remti ir teikti pagalbą nukentėjusiems Baltarusijos piliečiams bei baltarusių nevyriausybinėms organizacijoms, o iškilus būtinybei, suteikti jiems prieglobstį.
„Šioje rezoliucijoje mes visų pirma palaikome baltarusių tautos apsisprendimą: mes nepripažįstame rugpjūčio 9 dienos rinkimų rezultatų, mes nelaikome Aliaksandro Lukašenkos legitimiu Baltarusijos Respublikos vadovu. Mes reikalaujame naujų, skaidrių, demokratiškas procedūras atitinkančių prezidento ir parlamento rinkimų. Mes siūlome tarpininkavimo misiją, mes raginame įvesti individualias sankcijas tiems, kurie šiuos rinkimus suklastojo ir visiems, kurie atsakingi už žmogaus teisių pažeidimus“, – rezoliucijos turinį pristatydamas kalbėjo konservatorius Žygimantas Pavilionis.
Visgi Seime vykusioje diskusijoje dėl rezoliucijos projekto kai kurie parlamentarai kėlė klausimą, ar Lietuvos parlamentas neturėtų pasisakyti griežčiau. Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Vytautas Bakas ragino apsvarstyti idėją paraginti tarptautinę bendruomenę ištirti A. Lukašenkos nusikaltimus prieš baltarusių tautą.
„Dingsta dešimtys žmonių, mes prisimename, kad režimas žudė savo oponentus. Deja, šie nusikaltimai neištirti. Kalbama apie Hagos tribunolą. Ar nemanote, kad šioje rezoliucijoje turi atsispindėti raginimas tirti nusikaltimus, nes jei Lukašenka yra nusikaltėlis, tai jį taip reikia ir įvardinti“, – kalbėjo V. Bakas.
Ž. Pavilionio teigimu, rezoliucijoje yra aiškiai įvardinta, kad visi, kurie ne tik klastojo rinkimus, bet ir padarė nusikaltimus prieš žmogaus teises, bus įvardinti ir įtraukti į atitinkamus sąrašus.
„Visi nusikaltimai privalės būti ištirti. Šiuo metu mes tik nurodome kryptį, mes nesame vykdomoji valdžia. Manau, kad Vyriausybė tikrai įgyvendins visus mūsų principus“, – atsakydamas į V. Bako repliką teigė konservatorius.
Savo ruožtu kitas mišriai Seimo narių grupei priklausantis parlamentaras Egidijus Vareikis kėlė klausimą, ar rezoliucijoje Lietuvos pozicija dėl siūlomų sankcijų nėra pernelyg švelni.
„Mano klausimas būtų toks: ar ne per švelniai mes elgiamės. Praktika rodo, kad individualios sankcijos veikia labai prastai. Kas iš to, kad mes įvardinsime kaltininkus. Bet juk dauguma iš tų žmonių nesiruošia keliauti į Vakarų valstybes“, – klausė E. Vareikis.
Ž. Pavilionio teigimu, rezoliucijoje numatyta kur kas daugiau nei vien tik taškinių sankcijų priemonės.
„Mūsų rezoliucijoje ne tik minimos taškinės sankcijos, bet ir apribojimas bet kokios finansinės ar kitokios paramos valstybinėms Baltarusijos institucijoms“, – pabrėžė Ž. Pavilionis.
Dėl rezoliucijos teksto kilo diskusija
Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Visgi Seime kilo diskusija dėl to, ar nereikėtų rezoliucijos teksto papildyti dar keliomis nuostatomis. Socialdemokratas Algirdas Sysas siūlė rezoliucijos tekstą papildyti, įrašant deklaruojamą paramą profesinėms sąjungoms, o V. Bakas toliau principingai reikalavo įtraukti raginimą tarptautinei bendruomenei įvertinti A. Lukašenkos galimus nusikaltimus prieš baltarusių tautą.
Priekaištai A.Lukašenkai. Slaptai.lt nuotr.
„Tikrai turiu svajonę, kad Baltarusija būtų laisva. Mano tėveliai yra kilę iš dabartinės Baltarusijos. Todėl kaltinti, kad kažkas jaukia visą tekstą… Kalbėkime apie rezoliuciją (…). Aš kalbėjau apie nepriklausomas profesines sąjungas. Lukašenka per kolektyvus ir kolūkius turėjo palaikymą. Šiandien situacija pasikeitusi. Būtent darbuotojai pradėjo streikuoti valstybinėse įmonėse. Kas baisaus nutiks, jei mes įrašysime tarp nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių nepriklausomas profesines sąjungas. Jiems reikalingas palaikymas. Padarykime rezoliuciją, kuri būtų išgirsta ir tų Seimo narių, kurie atėjo į šį posėdį“, – teigė socialdemokratas A. Sysas.
V. Bakas taip pat priminė savo siūlymus į rezoliucijos tekstą įtraukti būtinybę ištirti, ar A. Lukašenka nepadarė nusikaltimų žmogiškumui.
„Mes norime išminties surasti procedūrinius sprendimus, kad galėtume sudaryti redakcinę komisiją ir, jei reikia, po pietų dar kartą susirinkti į posėdį, kad būtų pabrėžta aplinkybė, jog ponas Lukašenka yra galimai padaręs tarptautinius nusikaltimus žmogiškumui“, – savo pasiūlymą kartojo V. Bakas.
Į šį pasiūlymą sureagavo konservatorius Laurynas Kasčiūnas. Atsakydamas V. Bakui, jis akcentavo, kad „tobulų tekstų nebūna“. Kita vertus, politikas pabrėžė, kad, jo įsitikinimu, esama rezoliucijos teksto „dvasia“ atitinka tai, kas buvo pasakyta dėl būtinybės įvertinti A. Lukašenkos nusikaltimus.
„Nestabdykime proceso. Manau, kad šios rezoliucijos mums reikia būtent šiandien“,– akcentavo politikas.
„Aš siūlau priimti rezoliuciją tokią, kokia ji yra. Kiekvieną dokumentą mes galime taisyti. Aš manau, kad šiuo metu yra laikas, kai mes bent simboliškai turime parodyti savo solidarumą“, – partijos kolegai antrino kitas konservatorius Arvydas Anušauskas.
Į diskusiją įsitraukė ir mišrios Seimo narių grupės atstovas Povilas Urbšys. Jo teigimu, rezoliucijoje turi būti surašyta tai, kas yra svarbiausia Baltarusijos piliečiams. Pasak politiko, A. Lukašenkos įvykdyti nusikaltimai yra būtent tai, ką norėtų rezoliucijoje matyti baltarusiai. Baltarusija protestuoja. EPA – ELTA nuotr.
„Reikia įrašyti, kad Europos Vadovų Taryba inicijuotų teisinį vertinimą būtent dėl galimai padarytų nusikaltimų. Jei jūs atmesite šį siūlymą ir pritarsite rezoliucijai be pataisų – tai rodys tik tai, kad jūs darote demokratinį spektaklį, kuriame daugiau sprendžiamos savos problemos“, – kalbėjo P. Urbšys.
ELTA primena, kad neramumai Baltarusijoje kilo po to, kai buvo paskelbta, jog Aliaksandras Lukašenka per vykusius prezidento rinkimus surinko 80 proc. balsų ir buvo perrinktas dar vienai kadencijai. Kilę protestai buvo malšinami pasitelkus prievartą. Buvo sulaikyta apie 7 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų.
ELTA pateikia rezoliucijoje pateiktus raginimus bei siūlymus:
ragina nepripažinti 2020 m. rugpjūčio 9 d. Baltarusijoje vykusių rinkimų rezultatų, o Aliaksandro Lukašenkos legitimiu Baltarusijos vadovu;
kviečia reikalauti naujų, skaidrių ir demokratines procedūras atitinkančių Baltarusijos prezidento ir parlamento rinkimų, nutraukti prievartos naudojimą prieš taikius demonstrantus, nedelsiant paleisti visus kalinamus opozicijos bei pilietinės visuomenės atstovus, užtikrinti spaudos, susirinkimų ir kitas politines bei pilietines laisves Baltarusijoje;
siūlo nedelsiant sudaryti Europos Sąjungos tarpininkavimo misiją Baltarusijai, kuri padėtų išspręsti politinę krizę ir sureguliuoti konfliktinę situaciją;
ragina įvesti sankcijas Baltarusijos pareigūnams, atsakingiems ar prisidėjusiems prie Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatų klastojimo, pilietinių ir žmogaus teisių pažeidimų Baltarusijoje; Minskas. EPA – ELTA nuotr.
siūlo patvirtintiEuropos globalaus žmogaus teisių sankcijų režimą, numatantį Europos Sąjungos mastu ribojančias priemones, kaip draudimą atvykti ir lėšų įšaldymą asmenims, už žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus ir kitus nusikaltimus;
skatina aktyviai remti ir teikti tiesioginę paramą baltarusių nevyriausybinėms organizacijoms ir bendruomenėms, iškilus būtinybei suteikti Baltarusijos piliečiams reikiamą prieglobstį ES šalyse, apriboti bet kokią finansinę ar kitokią paramą valstybinėms Baltarusijos institucijoms;
ragina surengti neeilinį Europos Vadovų Tarybos posėdį situacijai Baltarusijos Respublikoje aptarti, įskaitant ir visos Europos Sąjungos embargo Baltarusijos atominės elektrinės Astrave gaminamai elektrai klausimą.
Skaitytojams primename 2010 metų kovo 2 dieną portale slaptai.lt buvus paskelbtą straipsnį apie Olego Alkajevo knygą „Rastrelnaja komanda”. Manome, kad šiandien ši publikacija – ir vėl labai aktuali. Baltarusijoje – masiniai protestai, masinės represijos, desperatiški Aliaksandro Lukašenkos žingsniai, Kremliaus intrigos… Dar nežinia, ar baltarusiams pavyks nusimesti iki gyvo kaulo nusibodusį, išsikvėpusį A.Lukašenką. Dar nežinia, ar Rusijai nepasiseks įtaisyti Minske žmogaus, kuris mielai pasirašytų sąjunginę sutartį, kuris sutiktų Vladimirui Putinui atiduoti Baltarusiją kaip Rusijos Federacijos provinciją…
Gintaras Visockas. Mirties bausmę vykdžiusios komandos vadovo išpažintis
Kaip sušaudomi mirties bausme nuteisti kaliniai? Ką jaučia žmogus, kuriam pranešama, kad jis netrukus bus sušaudytas? Galų gale kokie jausmai kamuoja pareigūną, kuriam privalu įvykdyti mirties nuosprendį tegul ir užkietėjusiam nusikaltėliui? Tai – ir susidomėjimą, ir baimę keliančios istorijos, kurias analizuoti derėtų itin subtiliai. Tačiau nenorėčiau sutikti su oponentais, kurie tvirtina, esą į tokias temas padoriems leidiniams iš viso nederėtų lįsti.
Draudžiamų sričių demokratinėje visuomenėje negali egzistuoti. Demokratiniais principais besivadovaujanti valstybė negali turėti tabu. Čia svarbi tik viena aplinkybė: kaip ir kokiais tikslais skandalingoji tema gvildenama? Jei žmoguje trokštama pažadinti negatyvius jausmus, agresiją, žiaurumą, – tokį tekstą derėtų smerkti. Bet jei straipsnio ar knygos autorius siekia kilnių tikslų, pavyzdžiui, demaskuoja nusikalstamą politikų, pareigūnų veiklą, skatina šlykštėtis net ir žmogžudžiui įvykdoma mirties bausme, ragina bet kokiu atveju nenusižengti sąžinei, garbei ir padorumui, – tokius tekstus privalu ne tik skaityti, bet ir viešai analizuoti.
Olego Alkajevo (Олег Алкаев) knyga “Rastrelnaja komanda” (расстрельная команда) priskirtina rašiniams, kurių nepavadinsi nei amoraliais, nei antidemokratiškais. Olegas Alkajevas keletą dešimtmečių dirbo Baltarusijos vidaus reikalų ministerijoje. Beje, jis buvo aukšto rango milicininkas. Du dešimtmečius jis priklausė itin slaptam Baltarusijos VRM padaliniui, kuris sušaudydavo oficialiai mirties bausme nuteistus Baltarusijos kalinius (Baltarusijoje iki šiol nepanaikinta mirties bausmė už itin sunkius nusikaltimus). O paskutiniuosius penkerius metus O.Alkajevas net vadovavo grupei VRM pareigūnų, kurie Baltarusijoje sušaudydavo myriop pasmerktus žmogžudžius, prievartautojus, recidyvistus.
Buvęs aukšto rango Baltarusijos VRM karininkas prisipažįsta, jog per laikotarpį, kai jis vadovavo specialiai mirties bausmę vykdančiai komandai, buvo sušaudyti 134 kaliniai. Tik keturi iš jų suvokdami, jog netrukus mirs, sugebėjo neprarasti savitvardos. Visi kiti – suglebdavo, pasimesdavo. Nesipriešindavo, nebandydavo pabėgti, neklykdavo. Tiesiog suglebdavo “kaip drebučiai”. Atrodydavo, jog jie netekę sveiko proto ir nesuvokdavo, kur juos veda. O.Alkajevas taip pat pastebi, jog būtent tie keturi vyrai, kurie nepasimetė mirties akivaizdoje, jo žiniomis, buvo giliai tikintys Dievą. Todėl jis manąs, jog religija žmogui suteikia galių, kurios net ekstremaliomis sąlygomis padeda neprarasti savigarbos.
Rusiški automatai. Slaptai.lt nuotr.
O. Alkajevo knygoje “Rastrelnaja komanda” esama itin daug dėmesio patraukusios informacijos. Pavyzdžiui, knygoje “Rastrelnaja komanda” pažymima, jog Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka niekad nemėgo dalinti malonių. Pasirodo, Baltarusijos vadovas vos keliems mirties bausme nuteistiems kaliniams yra suteikęs prezidentinę malonę – išgelbėjęs nuo sušaudymo. Visiems kitiems malonės prašymas nebuvo patenkintas. Įdomu ir tai, kad komandoje, kuri šaudė mirties bausme nuteistus kalinius, nebuvo nė vieno pareigūno, kuris mėgavosi savo darbu ir į mirties bausmės vykdymo procedūrą eidavo tarsi į šventę.
O.Alkajevas prisipažįsta, jog didžioji dauguma Baltarusijos VRM pareigūnų, kuriems tekdavo dalyvauti sušaudymo procedūrose, niekad nesididžiavo šia pareiga. Atvirkščiai: likus kelioms dienoms iki mirties nuosprendžio įvykdymo ir kurį laiką po sušaudymo jie jausdavo didelį diskomfortą. Visi, kurie jausdavo keistą malonumą sušaudydami tegul ir žiauriausius nusikaltėlius, iš šios tarnybos buvo atleisti. Nedelsiant, be jokių paaiškinimų. “Tiesiog mes nekentėme sadistų ir jais iš karto atsikratydavome, – knygoje “Rastrelnaja komanda” rašo O.Alkajevas.
Pasak buvusio Baltarusijos VRM karininko, ypač būdavo sunku pirmaisiais kartais paslėpti savo jausmus nuo šeimos, artimųjų. Po tokių procedūrų jis stengdavosi bent kelioms dienoms išvykti į tarnybinę komandiruotę, kad artimieji nepradėtų klausinėti, kodėl jis toks surūgęs ar susikrimtęs. Juk prisipažinti, esą O.Alkajevas priklauso vadinamąjai “šaudymo komandai”, jis negalėjo niekam – nei žmonai, nei artimiausiems draugams. Apie šią papildomą jo pareigą žinojo vos keli aukšto rango Baltarusijos VRM pareigūnai. Kad O.Alkajevas dvidešimt metų priklausė mirties bausmę vykdančiai komandai, jo artimieji sužinojo tik po to, kai buvo publikuota išpažintis “Rastrelnaja komanda”. Tai atsitiko 2001-aisiais metais, kai O.Alkajevas atvyko į Vokietiją nuolatiniam gyvenimui. O juk pirmasis mirties nuosprendis, kuriam vadovavo pats O.Alkajevas, buvo įvykdytas 1996-ųjų gruodį.
Beje, O.Alkajevo nepavadinsi politiniu disidentu, kentėjusiu nuo A.Lukašenkos represijų. Savo išpažintyje O.Alkajevas tvirtina, esą visą savo sąmoningą gyvenimą jis niekad nesistengė kištis į sferą, kuri vadinama politika. Jis visur ir visada stengėsi būti apolitiškas – nerodyti nei savo politinių simpatijų, nei antipatijų. Be abejo, jis niekad nebūtų viešai prisipažinęs ir apie tai, jog atlieka, vaizdžiai tariant, vyriausiojo Baltarusijos budelio pareigas. Jis taip pat niekad neketino prašyti politinio prieglobsčio Vokietijoje. Ir vis dėlto viena aplinkybė apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis. Toji mįslinga, iki šiol iki galo neišnarpliota istorija prasidėjo 1999-aisiais metais.
O.Alkajevas puikiai prismena, kaip tų metų balandžio 30-ąją jam buvo liepta priimti Baltarusijos VRM ministro pavaduotoją. Ministro pavaduotojo prašymas buvo netikėtas, keistas. Oficialiame laiške buvo prašoma, kad O.Alkajevas kelioms dienoms VRM vadovybei “paskolintų” specialųjį pistoletą, kuriuo Baltarusijoje atliekamos oficialios mirties bausmės myriop pasmerktiems kaliniams. O.Alkajevui nebuvo paaiškinta, kam iš tikrųjų Baltarusijos VRM vadovams prireikė būtent tokio pistoleto, taip pat nebuvo paaiškinta, kokiam laikui tas ginklas “pasiskolinamas”.
O.Alkajevui nieko kito nebeliko, kaip paklusti vadovybės įsakymui. Ginklas iš seifo paimtas prisilaikant visų tuomet galiojusių taisyklių bei formalumų. Nebuvo aiški tik priežastis: o kam aukšto rango VRM pareigūnams prireikė būtent pistoleto, kuriuo vykdomos mirties bausmės, kai VRM sandėliuose – tūkstančiai dar niekur nenaudotų tokio pat kalibro ir markės pistoletų. Oficialusis ginklininkas pistoletą iš Baltarusijos VRM vadovo atgavo tik po dviejų savaičių ir, beje, labai nešvarų. Apžiūrėjęs ginklą O.Alkajevas pamanė, jog kažkas iš Baltarusijos valdžios viršūnėlių greičiausiai linksminosi miške. Ir, valgydami šalykus bei gerdami degtinę, šaudė į medžių viršūnes, o paskui pistoletą netyčia įmetė į miško keliuko purvą. Tačiau ši versija neatrodė itin įtikinama ir logiška. Klausimas, kodėl VRM ministrui prireikė būtent specialiojo pistoleto, – O.Alkajevui nedavė ramybės nei dieną, nei naktį. Milicijos karininkas puikiai suprato, kad ministrui kažkodėl prireikė būtent specialiojo ginklo, kurio pagalba buvo oficialiai įvykdyta dešimtys mirties nuosprendžių. Tačiau O.Alkajevas niekaip negalėjo suprasti, kodėl.
Šiandieninės Baltarusijos žemėlapis
Po to karto O.Alkajevas buvo dar ilgai įsitempęs, nes už specialiojo pistoleto panaudojimą ir saugojimą jis buvo asmeniškai atsakingas. Tad jei kas nors ne taip, visa atsakomybė būtų suversta jam, mirties bausmę vykdančios grupės vadovui. Nerimavo O.Alkajevas dar ir dėl to, kad netrukus toji istorija ir vėl pasikartojo. Kažkam iš aukšto rango VRM vadovų prireikė būtent specialiojo pistoleto. Ir vėl – keliolikai dienų. Skirtumas tik toks, kad specialusis pistoletas kitais sykiais O.Alkajevui buvo grąžintas ideliai švarus, suteptas, ir ginklininkas pistoletą galėdavo iš karto uždaryti seife.
Ilgainiui O.Alkajevas ėmė manyti, jog Baltarusijos specialiosios pajėgos karts nuo karto atlieka kažkokias itin slaptas pratybas, todėl ir naudojasi specialiuoju ginklu. Nors ši versija irgi buvo su “dideliais trūkumais”, O.Alkajevas save ramino, esą specialiojo ginklo ministrams jis vis tiek negalįs neduoti. Tad kam pergyventi dėl to, ko negali pakeisti? Juk jei jis atsisakytų “paskolinti” ginklą, greičiausiai čia pat būtų pažemintas pareigose ar anksčiau laiko išleistas į pensiją. Ir vis dėlto vieną kartą O.Alkajevas ne juokais išsigando. Oficialiuose laikraščiuose jis aptiko informacijos apie Baltarusijoje be žinios dingusius kelis opozicionierius, aršiai kritikavusius prezidentą A.Lukašenką. Dar sykį derėtų pabrėžti: pasak paties O.Alkajevo, jis niekad nesidomėjo politika, todėl nesigilino ir į tarp Baltarusijos valdžios ir opozicijos kylančius konfliktus. Todėl jis ne tin domėjosi ir paslaptingomis kai kurių opozicijos veikėjų dingimo priežastimis. Omenyje turimos J.Zavadskio, V.Gončaro, A.Krasovskio ir kai kurių kitų A.Lukašenką kritikavusių veikėjų istorijos. Štai tada Baltarusijos VRM pareigūnas O.Alkajevas įžvelgė keistų, įtartinų sutapimų.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Specialusis pistoletas būdavo “pasiskolinamas” ne bet kada, o būtent tomis dienomis, kai pradingdavo vienas ar kitas A.Lukašenkos politinis priešininkas. Štai tada O.Alkajevui ir kilo pirmasis įtarimas, esą jo žinioje buvęs specialusis mirties įrankis naudojamas ne miške rengiamuose pobūviuose, o būtent šalinant prezidento oponentus. Atsakinėdamas į žurnalisto Jano Stefančiuko klausimus, O.Alkajevas pastebėjo anuomet, jog Baltarusijoje esama jėgų, kurios sąmoningai ar nesąmoningai pasiduoda A.Lukašenkos įtaigai bei mokėjimui “gražiai kalbėti”. Tokių nusiteikimų baltarusiai nuoširdžiai tikį, esą prezidentas dėl neišaiškintų dingimų ir mirčių visiškai nekaltas. “Kalta A.Lukašenkos aplinka, kalti tie šunsnukiai, kurie daro nusikaltimus, prisidengdami doro, bet ne viską sužiūrėti spėjančio rūpestingo prezidento vardu”, – savo knygoje pasakoja O.Alkajevas.
Jis prisipažįsta, jog pirmosiomis akimirkomis ir jis taip manė (knygoje panaudota frazė: “ir aš buvau hipnotizuodas A.Lukašenkos gražbylysčių”). Bent jau neatmetė tokios versijos. “Prezidento demagogija, sumaniai platinama visomis masinės informacijos priemonėmis ir visų lygių pataikūnų lūpomis, atliko juodą darbą. Turėdamas aktoriaus gabumų ir panaudodamas ciniškumą, A.Lukašenka per užtektinai trumpą laiko atkarpą sugebėjo palaužti gana didelę nepalankiai nusiteikusių politikų armiją. Vienus privertė emigruoti, kitus pinigais prisiviliojo į savo pusę, o labiausiai nesukalbamus, tokius kaip J.Zacharenko ir V.Gončaras, tiesiog sunaikino”. Toks O.Alkajevo įsitikinimas.
Knygoje “Rastrelnaja komanda” pasakojama, kaip mirties nuosprendį vykdžiusios komandos vadovas atsargiai bandė išsiaiškinti, kas, kodėl ir kam iš seifo buvo paėmęs specialųjį ginklą. Knygoje minima daug pavardžių, datų, pareigų. Visa ši informacija Lietuvos skaitytojui vargu ar būtų įdomi. Čia derėtų pateikti tik išvadas: kuo atidžiau O.Alkajevas domėjosi specialiojo ginklo panaudojimo “ne pagal paskirtį” aplinkybėmis, tuo labiau jis buvo įsitikinęs, jog tas nelemtas pistoletas naudojamas ne tik oficialiai mirties bausme nuteistų galvažudžių sušaudymui, bet ir asmeniškai A.Lukašenkai neįtinkančių politikų, verslininkų fiziniam likvidavimui. Taigi ilgainiui O.Alkajevas suprato, į kokius nešvarius politinius žaidimus jis buvo įveltas.
Mėgindamas išsiaiškinti, kas ne pagal paskirtį naudojo specialųjį pistoletą, aukšto rango Baltarusijos VRM karininkas sukaupė neįkainuojamos informacijos, kaip šalyje veikia specialusis mirties eskadronas, pavaldus tik pačiam A.Lukašenkai. Tas eskadronas pasiruošęs bet kada įvykdyti bet kokį prezidento įsakymą. Be kita ko, toji “mirties grupė” – pasiekusi labai aukštą profesionalumo lygį. “Tik A.Lukašenkai pavaldi “gauja” treniravosi likviduodama kriminalinius Baltarusijos “autoritetus”, kai įgijo užtektinai patirties, ėmėsi šantažuoti bei reketuoti Baltarusijos verslininkus. Ir tik po to, įgijusi užtektinai žinių bei praktikos, pradėjo naikinti A.Lukašenkos politinius oponetus. “ Ši ištrauka – iš O.Alkajevo knygos “Rastrelnaja komanda”.
Taigi sočiai Baltarusijoje gyvenusiam O.Alkajevui ilgainiui nieko kito nebeliko, kaip tyliai pritarti oficialiojo Minsko nusikaltimams arba bėgti iš šalies, pasirenkant politinio emigranto dalią. O.Alkajevas pasirinko antrąjį variantą. Beje, kai kurie į Vakarus pabėgę Baltarusijos disidentai nepasitiki O.Alkajevo nuoširdumu, smerkia jį “taip ilgai tarnavus A.Lukašenkos valdžiai”. Esą tik tada, kai audros debesys ėmė tvenktis ir virš paties O.Alkajevo galvos, tik tada jis sumanė emigruoti į Berlyną. Keletas Baltarusijos opozicionierių įtaria, kad, jei niekas nebūtų žlugdęs O.Alkajevo karjeros, jis iki šiol dirbtų išvien su A.Lukašenka.
Nepaisant tokių nepasitikėjimų O.Alkajevo knyga “Rastrelnaja komanda” – tikras bestseleris. Pasak buvusio milicijos pareigūno, “Rastrelnaja komanda” buvo parašyta dar ir dėl to, kad po jo pabėgimo į Vakarus viešojoje erdvėje atsirado itin daug neteisingai, netiksliai, neišsamiai traktuojamų citatų. Vieni politikai ar žurnalistai jo žodžius iškraipydavo netyčia, o kai kas, matyt, ir sąmoningai. Todėl O.Alkajevas nusprendė, į pagalbą pasitelkdamas žurnalistą J.Stefunčiką, parašyti atsiminimus, kuriuose viskas būtų išsamiai išguldyta. Kad visi, norintys kuo daugiau sužinoti apie Baltarusijos “mirties eskadrono” susikūrimo aplinkybes bei veiklos metodus, turėtų oficialiąją paties autoriaus versiją.
Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Į klausimą, kodėl iki šiol niekas iš Baltarusijos veikėjų, išskyrus jį patį, viešai neprasitaria apie užsakytas politines žmogžudystes, O.Alkajevas atsako iš karto, nedvejodamas: “žmonės bijo”. “Didelė baimė sukuria dar didesnę baimę, nes “visaliaudinių rinkimų” būdu vos ne iki gyvos galvos išrinktas A.Lukašenka pats labai bijo. Bijo pelnytos bausmės už padarytus nusikaltimus. Būtent bausmės baimė A.Lukašenką ir skatina siekti nuolatinio perrinkimo. Būtent baimė už nusikaltimus jį verčia daryti nepopuliarius, žeminančius reveransus Rusijos premjerui Vladimirui Putinui. Būtent baimė jį verčia mylėti baltarusiškus generolus. Jis tų savo generolų nekenčia, seniai jiems nukirstų galvas, bet tuo pačiu velniškai bijo, kad šie pirmi jam nenurėžtų. Taigi Baltarusijos generolai, valdininkai ir prezidentas vieni kitų bijo ir vieni prieš kitus kaupia kompromituojančias žinias, bijo šantažo, bijo paties savo šešėlio”. Tokiais epitetais nuotaikas Baltarusijoje apibūdina šiandien saugiai Berlyne gyvenantis O.Alkajevas.
Jo knyga jau išversta į lenkų kalbą, taigi su O.Alkajevo versija nūnai gali susipažinti visa Lenkija.
O Lietuvoje kažkodėl O.Alkajevo knygos vertimo nėra. Nejaugi lietuviams neįdomu, kas gi dedasi kaimyninėje šalyje?
Pirmą kartą šis straipsnis buvo paskelbtas 2010.03.02
Nuotraukoje: knygos “Rastrelnaja komanda” viršelis.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas pirmadienį teigė, kad jo šalis labai atidžiai stebi įvykius Baltarusijoje, kurioje dėl ginčytinų rinkimų prezidentas Aliaksandras Lukašenka susiduria su didėjančiu spaudimu atsistatydinti.
D. Trumpas pirmadienį pareiškė, kad padėtis Baltarusijoje siaubinga. „Mes labai atidžiai ją stebėsime“, – pridūrė JAV prezidentas.
Rugpjūčio 9 d. Baltarusijoje, pasibaigus prezidento rinkimams, įsiplieskė masiniai protestai prieš A. Lukašenką. Protestuotojai teigia, kad rinkimai buvo suklastoti. Policija ėmėsi prieš protestuotojus brutalių veiksmų, tūkstančiai demonstrantų buvo sulaikyti, o dauguma jau paleistų protestuotojų teigė, kad sulaikymo įstaigose buvo skriaudžiami ar net kankinami. Vašingtonas jau anksčiau ragino A. Lukašenką pradėti dialogą su pilietine visuomene.
Pats Baltarusijos vadovas A. Lukašenka pirmadienį prakalbo apie Konstitucijos keitimą ir dalijimąsi valdžia, bet atmetė galimybę surengti naujus rinkimus.
Centrinės rinkimų komisijos duomenimis, rugpjūčio 9-ąją prezidentas A. Lukašenka buvo perrinktas šalies vadovu, pelnydamas 80,10 proc. balsų, o pagrindinė jo varžovė Sviatlana Cichanouskaja neva gavo tik 10,12 proc. balsų.
Europos Sąjunga (ES) anksčiau taip pat pasmerkė rinkimus Baltarusijoje, teigdama, kad jie nebuvo nei laisvi, nei sąžiningi. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles’is Michelis pirmadienį paskelbė, kad trečiadienį rengiamas skubus virtualus viršūnių susitikimas krizei Baltarusijoje aptarti.
„Baltarusijos žmonės turi teisę spręsti dėl savo ateities ir laisvai išrinkti savo vadovą. Smurtas prieš protestuotojus nepriimtinas“, – teigė Ch. Michelis.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai antradienį kartu su Lietuvos žvalgybos bei atsakingų ministerijų atstovais ketina apžvelgti naujausią informaciją Baltarusijoje.
„Komitetas bus supažindintas su pačia naujausia informacija, nes kviečiama tiek karinė žvalgyba, tiek VSD. Taip pat dalyvaus Užsienio reikalų bei Krašto apsaugos ministerijų atstovai“, – Eltai antradienio išvakarėse teigė NSGK pirmininkas Dainius Gaižauskas.
Pasak jo, šiuo metu daugiausiai klausimų kelia tai, kad Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka po nesiliaujančių protestų pagalbos kreipėsi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
ELTA primena, kad po savaitgalį vykusio pokalbio su Vladimiru Putinu A. Lukašenka tvirtino, kad Rusija vos tik paprašius suteiks visapusišką pagalbą, kad būtų užtikrintas Baltarusijos saugumas karinės grėsmės iš užsienio atveju.
NSGK posėdžio metu taip pat bus svarstomas formuojamos Lietuvos parlamentarų delegacijos kelionės į Baltarusiją klausimas. Tokiai iniciatyvai dar penktadienį pritarė Seimo Užsienio reikalų komitetas.
Siūloma, kad šiam planuojamam vizitui galėtų vadovauti Europos reikalų komiteto pirmininkas „socialdarbietis“ Gediminas Kirkilas. Šią delegaciją taip pat galėtų sudaryti parlamentarai ŽygimantasPavilionis, Ingrida Šimonytė, Laurynas Kasčiūnas, Tomas Tomilinas, Gintaras Vaičekauskas, Rasa Budbergytė, Aušrinė Armonaitė ir kt.
„Kadangi buvo kreipimasis iš valdybos, turėsime priimti sprendimą, nes yra (vykti į Baltarusiją – ELTA) pageidaujančių narių. Komitetas turėtų apsispręsti“, – teigė D. Gaižauskas.
Visgi NSGK pirmininkas sakė abejojantis, ar suformavus ir patvirtinus šią delegaciją, Baltarusijos režimas ją įsileistų.
„Aš labai skeptiškai žiūriu į tai, ar Baltarusija gali delegaciją įsileisti. Panašu, kad neįsileis. Bet kiekvienas bandymas ar dėmesio parodymas nėra blogai. Tokį sprendimą ir svarstysime. Seimo nariai gali prašyti tokio veiksmo, bet į tai turės atsižvelgti Seimas. Mes svarstytume prašymą, kokia turėtų būti vizito darbotvarkė ir pan.“, – teigė D. Gaižauskas.
Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimas dėl politinės krizės Baltarusijoje antradienį renkasi į neeilinę sesiją. Posėdžio metu ketinama išklausyti Baltarusijos pilietinės visuomenės ir opozicijos atstovų nuomonių dėl politinės padėties šalyje. Posėdyje taip pat ketinama priimti rezoliuciją, kurioje ketvirtį amžiaus šalį valdantis Aliaksandras Lukašenka skelbiamas nelegitimiu vadovu.
Tai pat rezoliucijos projekte Europos Sąjunga ir Vyriausybė raginama priimti sankcijas Baltarusijos režimo atstovams. Parlamentarai siūlo asmenims, atsakingiems už rinkimų klastojimą bei perteklinį smurtą prieš taikius protestuotojus Baltarusijoje, įšaldyti lėšas bei taikyti draudimus atvykti į ES šalis.
Projekte taip pat numatytas siūlymas aktyviai remti ir teikti pagalbą nukentėjusiems Baltarusijos piliečiams bei baltarusių nevyriausybinėms organizacijoms, o iškilus būtinybei suteikti jiems prieglobstį.
Rezoliuciją teikia visų pagrindinių parlamento frakcijų – išskyrus Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjungą – atstovai.
Neeilinė Seimo sesija šaukiama daugiau nei trečdalio parlamento narių reikalavimu.
Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigia, kad būtina pasiųsti labai aiškią žinutę Rusijai, kad ši nesikištų į Baltarusijoje prasidėjusius procesus. Pasak Lietuvos diplomatijos vadovo, šiuo metu Baltarusijoje besirutuliojančiuose įvykiuose galima įžvelgti tam tikrų panašumų į procesus, kurie vyko 1956 metais Budapešte ir 1968 m. Prahoje. Tuomet Sovietų Sąjunga prieš vengrų ir čekoslovakų tautas, siekusias ištrūkti iš jos įtakos, panaudojo karinę agresiją.
„Matau tam tikras paraleles su 1956 metais Budapešte ir 1968 Prahoje, kuomet buvo suteikta karinė pagalba tuomet bundančioms visuomenėms Vengrijoje ir Čekoslovakijoje (nuslopinti – ELTA). Tikėtina, kad dabar ne 1956 ir 1968, nors ir daug analogijų šiame procese yra. Todėl, manau, kad jei Rusija ir svarsto šį variantą, turi būti labai aiškiai įspėta, kad pasekmės taip pat bus“, – po pasitarimo su prezidentu Gitanu Nausėda teigė L. Linkevičius.
„Kadangi yra viešas (Baltarusijos – ELTA) kvietimas suteikti karinę pagalbą, turi būti pasiųsta aiški žinutė Rusijai. Mūsų įsitikinimu, be jokios priežasties – nei praktinės, nei teisinės, nei politinės“, – spaudos konferencijoje Prezidentūroje.
„Nėra jokio pagrindo, jokios išorinės eskalacijos, kaip teigia buvęs Baltarusijos vadovas, kad iš NATO pusės kažkas grasina (…). Tam nėra jokių priežasčių“, – tvirtino L. Linkevičius.
„Kol kas mes matome tik blefą, realios grėsmės nėra ir kol kas nėra jokios situacijos eskalacijos prie sienų“, – pridūrė jis.
Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka po nesiliaujančių protestų pagalbos kreipėsi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Po savaitgalį vykusio pokalbio su V. Putinu A. Lukašenka tvirtino, kad Rusija vos tik paprašius suteiks visapusišką pagalbą, kad būtų užtikrintas Baltarusijos saugumas karinės grėsmės iš užsienio atveju.
L. Linkevičius: kalbėti reikia ne tik apie ekonomines, bet ir apie politines sankcijas
Lietuvos diplomatijos vadovas tvirtina, kad Baltarusijos atžvilgiu turėtų būti pasitelktos ne tik ekonominės sankcijos, bet ir politinio spaudimo priemonės. Baltarusijos kariškiai. EPA – ELTA nuotr.
Čekijoje minimos sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 50-osios metinės. EPA-ELTA nuotr.
„Dabartinė vadovybė priešakyje su buvusiu prezidentu praranda savo legitimumą – ne tik moraliai, bet ir teisiškai greitai tai įvyks. Todėl norėtume, kad ši pozicija būtų ir tarptautinėje arenoje akcentuojama. Mes siūlome tai daryti savo partneriams. Tai yra taip pat poveikio priemonė – politinė izoliacija“, – teigė L. Linkevičius.
Ministras L. Linkevičius dar kartą pakartojo, kad reikalui esant Lietuva, reaguojant į Baltarusijos valdžios agresiją prieš protestuotojus bei suklastotus rinkimus, gali pasitelkti ir nacionalines sankcijas. Visgi, jo teigimu, prioritetas turėtų būti teikiamas tarptautinėms priemonėms.
„Mes norėtume, kad sankcijos būtų kuo greičiau. Ne tik norime, bet ir teikiame savo pasiūlymus. Aš tikiu, kad ir kitos šalys tą daro. Tikrai neatmetame galimybės ir nacionalinių sankcijų. Jos viena kitoms netrukdo. Tokia pozicija“, – teigė jis, kartu sureaguodamas į opozicijos raginimus sankcijų priemones įgyvendinti kuo greičiau. Čekijoje minimos sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 50-osios metinės. EPA-ELTA nuotr.
Rusiška agresija
„Laikas yra svarbu, tačiau tai nėra pagrindinis faktorius, nes mes kalbame apie tuos, kurie įvykdė tuos veiksmus: arba suklastojo rinkimus, arba naudojo perteklinę jėgą, todėl jie turi būti atskaitingi“, – teigė ministras.
„Europinių sankcijų efektyvumas yra nepalyginamai didesnis: kalba tuomet eina ir apie (finansinių – ELTA) aktyvų šaldymą ir patekimą į europinę erdvę“, – pridūrė L. Linkevičius.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Dainius Gaižauskas akcentuoja, kad visos Lietuvos tarnybos įdėmiai stebi įvykius Baltarusijoje. Komiteto pirmininkas taip pat tikina, kad Baltarusijoje prasidėję kariniai mokymai didelės grėsmės Lietuvai nekelia.
„Susitikimo metu aptarėme, kaip Baltarusijos įvykiai atliepė ir mūsų nacionalinio saugumo klausimus. Mūsų tarnybos labai įdėmiai stebi įvykius Baltarusijoje, juos vertina. Ypač daug dėmesio sulaukė vakarykščiai Aliaksandro Lukašenkos pokalbiai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir kaip po šių pokalbių A. Lukašenka, prisidengdamas melu, neva prie Baltarusijos sienos telkiami NATO padaliniai arba NATO, prašė Rusijos kariuomenės pagalbos“, – Prezidentūroje vykusios spaudos konferencijos metu teigė D. Gaižauskas.
„Kaip žinoma, prasidėjo kelių dienų mokymai prie Baltarusijos ir Rusijos sienos, tačiau, tiek mūsų tarnybų, tiek mūsų pačių vertinimu, tai didelės grėsmės mūsų nacionaliniam saugumui nekelia. Ir galiu užtikrinti, kad Lietuva niekaip nereaguos į tokius melagingus A. Lukašenkos pranešimus (…)“, – pridūrė jis.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas teigia, kad Baltarusijoje prasidėję kelių dienų kariniai mokymai grėsmės Lietuvai nekelia.
„Pagal turimą informaciją, jos tikrai niekuo nesiskiria nuo anksčiau buvusių ir tikrai didelės grėsmės nekelia“, – patikino jis. D. Gaižauskas taip pat akcentuoja, kad jokios informacijos apie galimą Rusijos intervenciją į Baltarusiją taip pat nėra.
