Edvardas Čiuldė. Perversiška Baltarusijos tėtušio meilė


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ką tik įvykusioje Sviatlanos Chichanovskajos spaudos konferencijoje, kurią transliavo visuomeninė Lietuvos TV, į žurnalisto klausimą apie tai, ar Baltarusijos laisvės simboliu tituluojama moteris, pasirinkusi politikės kelią, įsivaizduoja tokią galimybę, jog demonstrantų minia šturmuotų Lukašenkos irštvą, anoji atsakė maždaug taip, kad nereikia prarasti tikėjimo taikia įvykių eiga, neva reikia puoselėti viltį, kad netrukus prasidės rezultatyvios derybos tarp valdžios ir opozicijos, nes esą dabartinė valdžia ne kartą yra deklaravusi karštą meilę savo tautai. 

Tačiau, kaip žinome mes, matę šilto ir šalto, meilė meilei – nelygu, ar ne?

Pabandykime įsivaizduoti tokį fantasmagorišką atvejį, kad su tarptautine stebėtojų komisija iš naujo, dabar jau sąžiningai perskaičiavus Baltarusijos prezidento rinkimų biuletenius, imtų ir išaiškėtų, jog tas pats Aleksandras Lukašenka laimėjo rinkimus, surinkęs 50, 01% balsų. Ar tai reikštų, kad toks rezultatas  teikia pagrindą paskelbti A.Lukašenką legitimiu Baltarusijos vadovu?

Jokiu būdu, ne! Pastarieji prezidento rinkimai Baltarusijoje tradiciškai nebuvo sąžiningi ir laisvi, mums visiems gerai žinant, kad ši įprasta biurokratinį formuluotė – „nebuvo laisvi“, pridengia kraupų lukašenkinės valdžios nevalyvumą,  neįtikėtinai brutalų oponentų išstūmimą iš politinio lauko, rinkimų pagrindinių konkurentų susodinimą į kalėjimus, žmonių persekiojimą ir kankinimus.  Šie rinkimai dar kartą parodė, kad apsigimusi yra visa dabartinės Baltarusijos politinė teisinė sistema, savo prioritetu laikanti tirono valdžios išplėtimą ir visuomenės pavergimo ir beteisiškumo išsaugojimą.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, yra netiesioginių įrodymų, kad diktatorius šįkart stipriai prapylė rinkimus ir apie tai pats gerai žino, yra tiksliai informuotas.  

Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ogi kyla toks įspūdis, kad prasidėjęs po rinkimų ir užsitęsęs keletą dienų žiaurus demonstrantų vaikymas, žmonių sulaikymai, įkalinimai, kankinimai buvo ne tik ir galiausiai ne tiek riaušių malšinimo, kiek baudžiamoji tėtušio akcija už neteisingą pasirinkimą. Dar daugiau, – esu beveik tikras, kad iškrypėliškos natūros diktatorius pats smulkiai instruktavo dėl to – kaip ir kokiu laipsniu reikia bausti išėjusius į miestų gatves protestuojančius tautiečius. Kaip matėme iš parodytų sumuštų žmonių nuotraukų, vyrai visų pirma buvo talžomi lazdomis per užpakalius, kartas nuo karto įkišant tą lazdą į išangę, o iš skaitlingų liudijimų žinome ir tai, kad moterys buvo išrengiamos nuogai ir parklupdamos ant žemės besityčiojančių sadistų akivaizdoje. Ta naktis jau gali būti vadinama mėlynųjų (nuo sumušimų pamėlynavusių) užpakalių ir iš gėdos raudonuojančių veidų, labiausiai masiško moterų išniekinimo naktimi.

Nesunku būtų įsivaizduoti ir tai, kad diktatorius perspėjo iš anksto savo parankinius, jog nevalia bus visiškai pribaigti internuotus vyrus ir masiškai prievartauti iš gatvės pagriebtas moteris, nors dėl techninių nesklandumų visko pasitaikė – vienas kitas tarsi ir netyčia pražuvo, o keli lytiniai entuziastai paprievartavo truputėlį moteris tikriausiai savo iniciatyva, tarkime, visiškai nesankcionuotu pavidalu.  Šiaip ar taip, vergo mirtis yra gyvi nuostoliai, taigi diktatoriui svarbu buvo ne tiek pražudyti, kiek pažeminti neišlaikiusius jo pasitikėjimo testo tautiečius.

Tokia štai yra įsižeidusio, nesulaukusio iš tautos abipusiškumo diktatoriaus meilė.

Kitas klausimas – apie taikų baltarusių tautos pasipriešinimo diktatūrai pobūdį, apie jų neįtikėtino atlaidumo sugebėjimus pasitikti baudėjus su ištiestomis gėlėmis rankose ir įspūdingų gražuolių bandymus apkabinus iš visų pusių negyvai užbučiuoti sutiktus omonininkus gatvėse.

Dievas mato, – tikrai nenorėčiau, jeigu ir kažkaip galėčiau, patogiai sėdėdamas ant sofos, paskatinti skaudžius ekscesus, kruvinus susidūrimus Baltarusijoje tarp valdžios ir maištaujančios tautos, nepalaikykite manęs tokiu neatsakingu kurstytoju. Apsaugok, Viešpatie! Mūsų dainuojamoji revoliucija taip pat buvo taiki, dėl to ir jos pavyzdys yra toks sugestyvus, sektinas. Tačiau dėl teisybės reikia pastebėti ir tai, kad mūsų revoliucijos sėkmę užtikrino ne tik gražiosios dainos, bet ir sugebėjimas pergudrauti priešininką reikiamu momentu ir patogioje vietoje, o gudrybė tokiu atveju yra vadinama karine gudrybe, kitaip nepavadinsi.

Baltarusijos specialiosios pajėgos. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusiškos represijos. EPA-ELTA nuotr.

Sovietiniais laikais mums taip pat buvo peršamas įsivaizdavimas, kad lietuvių tauta yra taiki, darbšti, net nuolanki tauta, lietuvis artojas esą aria žemę, nedrįsdamas pakelti akių į dangų. Todėl gerai atsimenu tai, kokį milžinišką įspūdį tada padarė pirmą kartą išgirstas Lietuvos žurnalistikos patriarcho Juozo Keliuočio tvirtinimas, kad lietuvių tautos svarbiausiasis bruožas yra karingumas (perfrazavus J.Keliuočio žodžius pagal vėliau išryškėjusių aktualijų pavyzdį, tarsi būtų galima sakyti, kad lietuviai yra europietiško mentaliteto čečėnai).  

Ar galima tuo patikėti be išlygų? Kad ir kaip ten būtų, neabejoju dėl to, jog tokiu atveju, kai kokio nors sumišimo metu policija masiškai išrengtų ir pažemintų mūsų moteris, kitą dieną taip pasižymėjusi policija pradingtų iš gyvosios gamtos kaip išnykusi rūšis.

Tik nevisprotis galėtų sakyti, kad viena tauta yra pranašesnė už kitą, kita vertus, mes turime gerą progą daug ko išmokti vienas iš kito.

2020.08.21; 17:42 

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.